Antradienį 16 val Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale atidaroma tradicinių lietuviškų sodų paroda „Sesė sodų sodina“. Pusmetį puošę ES Tarybos pastatą, šiaudiniai sodai tapo vizualiniu Lietuvos pirmininkavimo renginių simboliu. Simbolizuodami pasaulio medį ir kosmoso tvarką, dvidešimt aštuoni „Europos sodai“ (po vieną kiekvienai ES šaliai narei) įprasmina bendrijos santarvės ir stabilumo siekį. Ketvirtadienį 15 val. tame pat Naujajame arsenale vyks naujos parodos „Žemaičių krikšto ženklai“ atidarymas.

“Neįdomus esu. Nieko neužmušiau, nieko nepavogiau. Nėr ką pasakoti…” – taip apie save kalba režisierius Rimas Tuminas. Tačiau Gražina Baikštytė apie šią asmenybę yra kitokios nuomonės, todėl nieko keista, kad knygynuose netrukus pasirodys jos knyga “Rimo Tumino sodas”. O mes pateikiame ištrauką iš šio kūrinio.

Rimas Tuminas: „Kai gali pasislėpti sode, dingti, ir tavęs nesuras, – tik tada sodas tampa sodu“

Mano tėvas šiaip buvo Antanas, o pavardė – Tumėnas. 1938-aisiais jis su dvejais metais jaunesniu broliu išvažiavo į Baltarusiją. Tėvo tėvas, mano senelis, pasiėmė du sūnus ir išvažiavo uždarbiauti. Jie netapo Baltarusijos piliečiais, bet pagal visus Tarybų Sąjungos įstatymus turėjo įsiregistruoti. Po metų tėvą ir jo brolį paėmė į sovietų armiją, kur reikėjo tarnauti trejus ar net ketverius metus. Ir tada prasidėjo karas. Dėdė, tėvo brolis, pirmomis karo dienomis žuvo, o tėvas liko gyvas. (…)
Po karo tėvas sugalvojo pasikeisti pavardę. Jam nepatiko „ė“ jo pavardėje – kažkaip neskambėjo. Keisdamas pavardę iš Tumėno į Tuminą, tėvas kartu pasikeitė ir vardą iš Antano į Vladą. Ten, kur būdavo išduodami dokumentai, dažniausiai dirbdavo rusai, tai ir užrašė Vladimir, ir tik vėliau buvo perrašyta į Vladą. Vladimiras tada jam skambėjo geriau negu Antanas. Taip ir liko Vladas Tuminas.
Ir kai įvedė tėvavardžius, aš tapau Rimu Vladimirovičiumi. Tiesa, senuose dokumentuose tėvavardis dar tebebuvo įrašytas „Antano“, todėl kai „Sovremeniko“ teatre dar pirmą kartą stačiau „Revizorių“, prisistačiau Antonovičiumi. Dabar esu Vladimirovičius.
Tėvas nemėgo pasakoti apie karą. Pradėdavo, sustodavo prie kelių epizodų ir iš karto nutildavo. Labai išgyveno. Jis buvo kontūzytas, ir tai atsiliepė jo charakteriui. Pasidarė nestabilus, greitai užsidegantis, emocingas, jautriai į viską reaguodavo. Bet turėjo savyje ir vienatvės, kažkokios nevilties… Pamenu, sėdėdavo sodo gale ištisas valandas.
Tai ir Tu taip sėdi…
(Juokiasi) Matyt, kartais „užsidarai“, sėdi ir nekreipi dėmesio, o čia visi žmonės eina, praeina kažkaip… Reikia atsiriboti, nes kitaip – sudėtinga.
Bijojai tėvo?
Taip, aš jo bijojau. Niekada nebuvo jokių sentimentų… Bet jis buvo šeimos gynėjas. Jis, be abejo, visus mus mylėjo, bet tokia savotiška, keista meile – griežta, gal net atžagaria.
Aš kartais savyje pastebiu jo savybių. Tas kampuotumas toks… Norėčiau būti aristokratiškų manierų, tokių lengvų, grakščių… O mano rankos grubios, kaip ir tėvo. Ir nosį jo paveldėjau. Akis iš mamos.
Kai Endriejavo mokykloje pradėjome mokytis rusų literatūros, prisimenu rusų kalbos mokytojos pamoką apie Michailą Lermontovą: „Лермонтов был смуглого лица.“ („Lermontovas buvo tamsaus gymio“) Na, visi ir klausia, kas tai yra „смуглое лицо“. Mokytoja galvojo, galvojo ir tarė: „Na, štai Tuminas – „смуглое лицо“.“ O kai ir pati mokytoja suabejojo mano tautybe, man taip skaudu pasidarė… Parėjau namo, pasakoju mamai, verkiu ir klausiu: „Mama, tai kokios aš tautybės, kad „смуглое лицо“?“
Tai tą tamsų gymį iš tėvo paveldėjai?
Taip, bet gal jis ne tiek „įdegęs“ buvo…
O charakteris kieno?
Gal ir tėvo manyje yra… Bet kažkokiu dvasinio pasaulio jutimu, jei galima taip sakyti, tai mamos. Gal intuicija ar netgi sentimentalumas, gailestis, užuojauta – čia mamos savybės.
Mama buvo švelni, subtilių minkštų bruožų. Labai išgyveno, kad jos antakiai, kaip ji sakydavo: „Ai, kaip kiaulės… Nėra jų, nėra tų antakių…“ Ji buvo brunetė, bet antakiai kažkodėl šviesūs ir siauručiai. Išgyvendavo dėl to ir, atsimenu, vis juos pasijuodindavo.
Mama buvo gyvų akių, bet nuolat kažkoks liūdesys joje. Vis liūdėdavo… Bėgant metams vis dažniau atsidusdavo. Ką nors daro kambaryje ar virtuvėje ir vis atsidūsta. Man nuo vaikystės tas jos dūsavimas išliko toks liūdnas, gailus kažkoks…Norėdavai kuo nors padėti, bet nežinodavai kaip… Paskui tie atodūsiai kartodavosi dažniau, vis dažniau…
Tavo rusiškos šaknys iš mamos?
Taip. Ji iš sentikių. Istorija sena.
Dar nuo Petro I laikų pradėjo persekioti sentikius. Buvo vykdomos represijos. Mamos šeima buvo pasiturintys žmonės. Prosenelė – bajoraitė iš Pskovo apskrities. Kadangi buvo turtingi, galėjo bėgti. Taip apsigyveno Lietuvoje. Nemažai buvo sentikių kaimų Lietuvoje, kai kas važiavo ir toliau – į Lenkiją.
Aš tik prieš mamos mirtį sužinojau, kad ji priėmė katalikų tikėjimą, norėdama ištekėti už mano tėvo ir paimti šliūbą. Viskas buvo slapta. Niekas nežinojo, kad ji tapo katalike. Tai buvo meilės istorija. Mano tėvo tėvai neleido tuoktis be šliūbo. Tais laikais buvo didelė nuodėmė taip gyventi. Mama pasikeitė ir vardą. Iš Veros tapo Veronika – Verutė. (…)
Nesupratau, kodėl mes vis kraustomės… Tuos laikus menkai prisimenu, bet žinau, kad jau buvome pakeitę kelias vietas. Iš Kelmės rajono persikėlėme į Molėtų Aluntos kraštą, iš ten į Rusnę – Pagrynių kaimą už Šilutės Nemuno link. Ten jau aš kažką prisimenu. Persikėlėme vėl atgal į Videniškius, į Molėtų rajoną, o iš ten – į Klaipėdos rajoną, Endriejavą. Taip visur po trejus ketverius metus nugyventa. Baisiausia būdavo palikti kraštą, mokyklos draugus. Tik spėji priprasti, ir vėl reikia išvažiuoti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sweet Baby, LDK Vytenis, Akademikas, Mėlynbarzdis, Vinetu, Lionės Sesuo – ar žinote, kas tai? Ogi rudens šauklių – kardelių – veislių pavadinimai. Vilniaus universiteto Botanikos sodo Žolinių dekoratyvinių augalų kolekcijų vedėja dr. Gitana Štukėnienė vaikščiodama tarp didžiulius plotus užimančią kardelių kolekciją pasakoja tai apie vieną, tai apie kitą kardelių veislę, jų kilmę ir pavadinimus.
O istorija apie dviejų kardelių selekcininkų varžytuves priverčia nusišypsoti kiekvieną. Žinomas Rusijos selekcininkas Borisas Gromovas pareiškė, esą lietuviams be rusų pagalbos vargu, ar kada nors pavyks sukurti nors vieną naują dėmesio vertą kardelių veislę. Atliepdamas į provokacinį pareiškimą, lietuvių selekcininkas Paulius Ciplijauskas vieną savo sukurtą veislę pavadino „Nu, Gromov, Pogody“ – pasakoja Gitana.
Dr. G. Štukėnienės mokslinių interesų sritis – vienos rudeniškiausių, spalvingiausių ir labiausiai mokyklą primenančių gėlių – kardeliai. Lotyniškai šios gėlės vadinamos Gladiolus, o „gladus“ reiškia špagą, iš ko ir kilęs lietuviškas vienos iš populiariausių skinamų gėlių pasaulyje pavadinimas. Gitana yra vienas iš tų žmonių, kurių darbas mums padeda kiekvienais metais iki pat šalnų grožėtis margaspalviais kardelių žiedais, nors retas pagalvojame, kad prie šio grožio prisideda ne tik rūpestingo sodininko, bet ir mokslininko rankos.

- Gitana, su jūsų darbu galėsime susipažinti „Tyrėjų naktyje“. Koks buvo Jūsų kelias į mokslo pasaulį ir botaniką?

- Pamenu, ketvirtoje klasėje reikėjo parašyti rašinėlį tema „Mano ateities profesija“, ir žinoma, parašiau, kad būsiu biologe, nors tuo metu dar net neįsivaizdavau, kas tai yra. Užaugau kaime, apsupta gamtos, ir jau tada pusbroliai juokėsi, kad arba Botanikos sode ravėsiu daržus, arba Zoologijos sode šersiu gyvūnus. Taip ir atsitiko: nors turėjau dar vieną svajonę – būti fizike, tačiau galiausiai nusprendžiau mokytis botanikos. Prieš dešimt metų parašiusi disertacinį darbą apie kardelis „Lietuviškų kardelių tyrimas Vilniaus universiteto Botanikos sode ir jų įvertinimas“, su jais dirbu iki šiol. Žinoma kaupiame ir tiriame  ir kitų gėlių genčių augalus. Per 20 metų VU Botanikos sodo  žolinių dekoratyvinių augalų skyriuje sukauptos turtingos rūšimis ir veislėmis žolinių dekoratyvinių augalų (lauko gėlių) kolekcijos, kurių dalis tapo pradine medžiaga, įrengiant gėlynus – ekspozicijas. Skyrius dabar yra atviras moksleiviams, studentams,  visiems besidomintiems ir labai gausiai lankomas.

- Dažnas kardelius prisimena artėjant rugsėjo 1-ąjai. Ar Jums šios gėlės irgi kelia panašius prisiminimus?

- Man visą laiką šios gėlės asocijuodavosi su mokslo metų pradžia. Turiu išsaugojusi mokyklinių laikų fotografiją: sėdžiu prie stalo, o priešais – didelis raudonas kardelis ir „Vyturėlio“ vadovėlis. Net neabejoju, kad daugeliui kardeliai yra neatsiejamas rugsėjo 1-osios atributas. Nieko tame keisto nėra, juk seniau gėlių pasirinkimas buvo daug mažesnis nei dabar, tik kardeliai, jurginai, rožės ar gvazdikai. Tačiau kur tam mažam pirmokui, vos nuo žemės atsiplėšusiam, nešti didžiulę puokštę gėlių, juk tai net fiziškai sunku. O štai vienas kardelis ir atrodo gražiai, ir vaikui lengva nešti. Ir mano pačios sūnus, kuris šiemet pirmą kartą peržengs mokyklos slenkstį, tikriausiai savo pirmajai mokytojai įteiks kardelį.

- Kodėl kardeliai tokie populiarūs Lietuvoje?

- Kardelių tėvynė – Pietų Europa, Pietų ir Vidurio Afrika, Mažoji ir Vidurio Azija, kur žinomos 255 jų rūšys. Laikui bėgant, iš savaime paplitusių bei kultivuojamų rūšių selekcijos būdu buvo išvestos naujos kardelių veislės, pasaulyje jų yra keliolika tūkstančių.
Lietuvoje natūraliai auga tik dviejų rūšių kardeliai: paprastasis ir pelkinis kardelis, o kiti auginami kaip dekoratyviniai augalai. Bene pirmasis Lietuvoje apie kardelius, vadindamas juos kardylais, 1930 metais rašė J.Strazdas – taigi tai buvo ne taip ir seniai. Vis dėlto manau, kad kardelių tradicija pas mus atėjo iš sovietinių laikų. Jau nuo senų laikų Rusijoje kardelių svogūnėliai būdavo labai paklausūs, tad verslūs lietuviai šį poreikį patenkindavo, taip prisidurdami prie atlyginimo: gumbasvogūnius (svogūnėlius) parduodavo į Rusiją ir kitas Sovietų Sąjungos šalis, o žiedus nešdavo į turgelius ir parduotuves.
Šiuo metu sėkmingiausiai kardelių selekcija vykdoma Slovakijoje, Čekijoje, Olandijoje, Rusijoje, Izraelyje ir Baltijos šalyse. Nors pas mus šių gėlių selekcija prasidėjo prieš penkiasdešimt metų, esame sukūrę per 1 000 naujų veislių ir hibridų. Tuo metu turėjome tik kelis specialistus, buvo sunku susižinoti, kas vyksta už Sovietų Sąjungos ribų, nebuvo kaip keistis svogūnėliais, tad ir rezultatai buvo mažesni. Atsivėrus sienoms, supaprastėjus bendravimui, Lietuvoje yra daug daugiau kardelių selekcija užsiimančių žmonių – apie 30. Vieniems tai yra laisvalaikio užsiėmimas, kitiems – pragyvenimo šaltinis, treti nori garbės, nes juk malonu žinoti, kad tavo sukurtos gėlės tavo paties sugalvotais pavadinimais žydi tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.

- Ar gėlininkystėje, kaip ir daugelyje kitų sričių, egzistuoja tam tikros mados ir tendencijos?

- Žinoma. Tai galime pamatyti atidžiau pažvelgę į savo tėvų, savo bei dabartinių pirmokų mokslo metų pradžios šventės nuotraukas. Prieš keletą dešimtmečių kardeliai buvo paprastesnių formų ir spalvų, žiedai plokštesni, jų mažiau, tada buvo sunku net pagalvoti, kad kada nors galėsime savo sode gėrėtis banguotais, garbanotais, dvispalviais, trispalviais žiedlapiais, kurių krašteliai bus dar kitos spalvos. Šiandien tai jau nieko nebestebina, kiekvienais metais atsiranda vis įmantresnių kardelių veislių. Su naujomis veislėmis kinta ir mados – paprasti raudoni kardeliai atstovauja 80-ųjų madą, margi, banguoti, stipriai gofruoti – šiuolaikiškesni.

Gėlių rinkoje, kaip ir bet kurioje kitoje, galioja ir „paskutinės naujienos“ taisyklė. Tai, kas naujausio modelio, kas tai bebūtų, automobilis, kompiuteris, drabužis ar gėlė – visada yra žymiai brangiau, nei „senesnės kolekcijos“. Kuo naujesnė kardelio veislė, tuo ji brangesnė. Nuėję į turgelį galite įsigyti svogūnėlių už kelis litus, tačiau jei domitės kardelių naujovėmis, ieškote kuo retesnių veislių, už vieną svogūnėlį paklosite ir ne vieną dešimtį litų, ir tai dar ne riba. Juo labiau, kad žmonės įsigiję retą egzempliorių, stengiasi išlaikyti jo vertę: juk kuo mažiau tokių gėlių, tuo jos vertingesnės, todėl retas kuris pasidalins naujos veislės kardelio svogūnėliais su kaimynu. Visus norinčius pasigrožėti kardeliais kviečiu rugsėjo 3-5 dienomis į į IV-ąją Respublikinę kardelių parodą, kuri vyks Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoje bibliotekoje.

- Besidairant po Vilniaus universiteto Botanikos sodo kardelių kolekciją, atrodo, kad kardeliai gali būti patys įvairiausi – tiek spalva, tiek dydžiu, tiek forma. Pagal ką juos skirsto specialistai?

- Kardeliai yra skirstomi į 12 spalvinių grupių: nuo baltos iki taip vadinamos dūminės, kone juodos su raudonu atspalviu spalvos. Nedaug baltų kardelių veislių, retai sutinkami žali, ir, kaip ir gamtoje mažiausiai yra mėlynos spalvos, taip ir mėlynų kardelių yra nedaug. Tam, kad gėlių specialistai iš viso pasaulio susikalbėtų, kardelių veislės yra žymimos skaičiais: jais žymimas maksimalus žiedų skaičius, dydis, žydėjimo laikas ir spalva. Skaitmenų spalvą supranta visi.

- Botanikos sodas, kaip ir daugelis kitų Lietuvos mokslo įstaigų, šiuo metu ruošiasi rugsėjo 28 d. vyksiančiai „Tyrėjų nakčiai“. Daugiametė patirtis rodo, kad norinčių pas jus apsilankyti nestinga. Ką šiais metais planuojate nuveikti kartu su lankytojais?

- Kardelių auginimas yra gana sudėtingas procesas. Tam, kad kiekvienais metais džiugintų dideli ir ryškūs žiedai, prieš šalnas gumbasvogūnius reikia nukasti ir paruošti žiemojimui, o per visą žiemą juos reikia „tinkamai saugoti ir prižiūrėti tad darbo yra visus metus.  „Tyrėjų naktis“ Botanikos sode bus naudinga ir mums, ir lankytojams: mes sulauksime talkos ruošiant augalus žiemojimui sandėliuose, o gausus lankytojų būrys susipažins su tomis įvairių gėlių dalimis, kurios yra ir po žeme.  Taip pat Botanikos sodas „Tyrėjų naktį“ kviečia pasigaminti augalų klonų patiems, susipažinti su rudens vaisius brandinančiais medžiais,  ir net pasijusti tikrais mokslininkais, išskiriant augalų DNR. Kadangi kiekvienais metais sulaukiame labai daug lankytojų, į visus renginius būtina registracija, kuri prasidės rugsėjo 20 dieną.

Rugsėjo 28 d. visoje Lietuvoje vyksiantis renginys „Tyrėjų naktis“ visus kviečia į daugiau nei šimtą nemokamų renginių pačiomis įvairiausiomis mokslinėmis temomis, o kol kas kviečiame prisijungti prie „Tyrėjų nakties“ Facebook‘o profilio www.facebook.com/tyrejunaktis. Projektą „Tyrėjų naktis 2012” įgyvendina Socialinių inovacijų institutas kartu su partneriais: Aleksandro Stulginskio universitetu, Baltijos pažangių technologijų institutu, Kauno technologijos universitetu, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga, Šiaulių univesitetu, Vilniaus universitetu, Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Prie projekto kviečiamos jungtis visos bendrojo lavinimo mokyklos.

Moliūgai geriausiai auga ant komposto krūvos, o cukinijas kartais reikia apdulkinti rankomis…

Jeigu užsiauginsite moliūgų ir cukinijų, turėsite iš ko taisyti salotas, troškinius, sriubas, virti uogienes ir net kepti pyragus. Beje, cukinijų žiedus taip pat galėsite suvalgyti… Na, o sunokusiais saldaus skonio melionais itin džiaugsis vaikai…

Moliūgai: verta auginti ir dėl minkštimo, ir dėl sėklų

Kokius auginti? Dažniausiai auginami trijų rūšių moliūgai – muskusiniai, didieji ir paprastieji, tačiau verta pasodinti ir kvapiųjų, mat jų vaisiai išsilaiko net iki dvejų metų. Populiarios ir sodininkų vertinamos didžiųjų moliūgų veislės: ’Amazonka’, ’Ambar’, ’Big Max’, ’Rouge vif d‘etampes’, ’Sweet Dumpling’, ’Miranda’, ’Sweet mama H’, ’Mammoth Gold“. Vertos dėmesio kvapiųjų moliūgų veislės: ’Muscade de provence’, ’Waltham butternut’.

* Dekoratyviniai moliūgai yra mažesni, rauplėti, turi labai kietą žievę ir mažai minkštimo, todėl laikomi nevalgomais. Iš tiesų jie puikiai tinka maistui, nes kaip ir kitų moliūgų, mažųjų minkštimas lengvai virškinamas ir pasisavinamas. Dažniausiai valgomi turkiško turbano formą primenantys moliūgėliai (Cucurbita maxima turbaniformis).

Klesti ant … komposto krūvos. Lysves moliūgams paruoškite atviroje, šiltoje, saulėtoje ir nuo vėjo apsaugotoje vietoje. Patys gardžiausi moliūgai užauga ant sausų saulėtų kalvelių. Moliūgai pakenčia ir pavėsį, tačiau tuomet skursta, auga lėtai, pražysta vėlai, užaugina vos kelis vaisius arba jais išvis nenudžiugina (mano patirtis). Beje, šioms vertingoms daržovėms nė nebūtinos lysvės, jie geriausiai dera ant komposto krūvos, nes čia ir žemė šilta, ir reikalingų medžiagų užtenka. Tinkama vieta – ir saulės nutviekstas patvorys, pietinės statinių sienos.

Netinka skurdi, rūgšti dirva. Dirvą moliūgams sodininkai pataria paruošti rudenį – giliai įdirbti, gausiai patręšti organinėmis trąšomis. Jeigu to nepadarėte, prieš sodinimą dirvą sukaskite sodo šakėmis, supurenkite, praturtinkite kompostu arba biohumusu, kuris turtingas azoto, fosforo, kalio, geležies, kalcio, mangano, magnio, cinko, vario, boro, natūralių dirvos antibiotikų, fermentų, vitaminų, augimo ir vystymosi hormonų, amino rūgščių, naudingos mikrofloros. Jeigu dirva rūgšti, įmaišykite medienos pelenų: vienam kvadratiniam metrui reikia 200–300 g pelenų.

! Moliūgus rekomenduojama sodinti į dirvą, kurioje prieš tai augo bulvės, burokėliai, kopūstai, ankštinės daržovės arba javai. Netinkama kaimynystė – bulvės. Ypač gerai auga ir gausiai dera, jeigu pasodinami šalia pupelių ir kukurūzų.

Kaip ir kada sėti? Moliūgai jautrūs šalnoms, todėl sėklas sėkite tik tuomet, kai dirva bus įšilusi iki 12–13 °C (gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje, kai praeis šalnų pavojus). Sodininkai pataria prieš sėją dirvą palieti šiltu (temperatūra – 50 ºC) vandeniu, nes šaltoje dirvoje pasėtos sėklos nedygsta, supūva. Geriausia sodinti jau sudaigintas sėklas, tada jos sudygsta greičiau – per 4–6 dienas (nedaigintos sėklos sudygsta per dvi savaites). Sėklas užpilkite šiltu vandeniu ir palaikykite 2–3 val. Tada susukite į vandeniu sudrėkintą audinį ir 1–2 dienas palaikykite kambario temperatūroje.

* Lysvėse iškaskite maždaug 5 cm gylio duobutes, į jas įpilkite šilto vandens. Kai susigers, įdėkite po 3–4 sėklas, užberkite 3–4 cm storio žemių arba komposto sluoksniu ir dar palaistykite. Tinkamas atstumas tarp duobučių – apie 1 m. Kai moliūgai užaugins 2–3 tikruosius lapelius, palikite tik po vieną stipriausią daigą, kitus išraukite. Derliaus sulauksite anksčiau, jeigu sodinsite daigus. Jų paieškokite užaugintų durpių indeliuose.

Priežiūra: reikia purenti dirvą, laistyti, tręšti. Moliūgai nemėgsta užmirkusios žemės, tačiau jiems kenkia ir drėgmės trūkumas. Tada augalai skursta, užaugina mažus, nekokybiškus vaisius. Šių daržovių lapai dideli ir sudaro pavėsį, todėl jos neblogai iškenčia sausras. Tačiau stambūs lapai išgarina daug drėgmės, todėl per sausras moliūgus būtina laistyti. Daugiausia drėgmės moliūgams reikia tuomet, kai dygsta, mezga ir augina vaisius. Žydėjimo laikotarpiu laistykite saikingai, stenkitės neaplieti žiedų, nes prie jų neskris vabzdžiai.

* Jeigu dirva skurdoka, pirmą kartą moliūgus patręšti reikia praėjus 7–10 dienų nuo daigų pasodinimo arba trims savaitėms po sėjos. Tam tinka vandens ir perpuvusio mėšlo tirpalas, kompleksinės trąšos su mikroelementais, taip pat – žuvų miltai (rasite sodo reikmenų parduotuvėse). Moliūgus reguliariai galima palaistyti vandens ir medžio pelenų tirpalu (10 l vandens ir 1 stiklinė pelenų) arba skystomis organinėmis trąšomis, paruoštomis iš dilgėlių. Kilogramą šviežiai nuskintų dilgėlių užpilkite 10 l vandens, uždenkite indą plėvele ar sandariu dangčiu ir laikykite keletą savaičių, kartais pamaišykite mediniu šaukštu. Tada skystį nukoškite į kibirą, atskieskite vandeniu (santykiu 1:10) ir palaistykite moliūgus. Augalus tręškite šiltu oru, antraip augalai nepasisavins maisto medžiagų.

Kaskart po laistymo dirvą papurenkite, tačiau labai atsargiai, nes galite pažeisti paviršiuje augančias šaknis.

Naudinga žinoti

* Moliūgų vaisiai užaugs stambesni, jeigu ant vieno augalo paliksite tik po 2–3 jų užuomazgas (vaisius šalinkite tada, kai bus maždaug teniso kamuoliuko dydžio). Jei norite užauginti labai stambų didžiųjų moliūgų vaisių, palikite tik vieną užuomazgą.

* Kai vaisiai pradės sparčiai augti, išpjaukite augalų stiebus – virš vaisių palikite tik po 2–3 lapus. Taip pat reikia išpjauti ir šoninių stiebų atžalas.

* Kad moliūgai užaugtų gražesni ir vienodai noktų, tada, kai bus jau gana dideli, atsargiai (nepersukdama vaiskočio), juos apverskite. Vaisių apačia nesupus, jeigu po jais paklosite šieno.

* Jeigu augalus apkaupsite, jie užaugins papildomų šaknų ir geriau apsirūpins mitybinėmis medžiagomis, drėgme.

Cukinijos: jų net žiedai – valgomi

Yra daug cukinijų rūšių, kurios skiriasi spalva, forma ir skoniu. Šių daržovių žievė būna ir geltonos, ir šviesiai ar tamsiai žalios spalvos, su geltonomis dėmėmis arba dryžiais. Geltonosios cukinijos yra šiek tiek kietesnės nei žaliosios, tačiau – saldesnės. Skaniausios būna mažos, nevisiškai prinokusios cukinijos (nuo 15 iki 20 cm ilgio), tačiau jas reikia valgyti iškart, nes pradeda pūti. Visų rūšių cukinijų skonis beveik nesiskiria, kvapas šiek tiek primena riešutų. Populiarios veislės: ’Astra polka’, ’Black beauty’, ’Goldena’, ’Di Nizza’, ’Goldena’, ’’Goldline H’, ’Greta H’, ’Nimba’, ’Soraya’, ’Di Napoli’, ’Vegetable spaghetti’, ’Verte des maraicheres’.

Pernai auginau krūmines cukinijas ’Di Nizza’, kurių vaisiai yra ne įprastos pailgos formos, o apvalūs. Derlius buvo nedidelis, nes augaliukus pasodinau skurdokoje dirvoje, pusiau pavėsyje, neturėjau galimybės dažnai palieti ir, panašu, gana daug žiedų liko neapdulkinti. Pranašumas: krūmines cukinijas auginti patogu, nes yra kompaktiškesnės nei vijoklinės, vaisiai – skanūs. Šiemet ir vėl ketinu jų pasėti…

Kada sėti. Cukinijas, kaip ir moliūgus, sėkite gegužės gale arba birželio pradžioje. Šias daržoves taip pat verta sodinti daigais, tinkamas atstumas tarp augalų, nelygu veislė, – 80–100 cm.

Cukinijoms reikia humusingos, greitai įšylančios, turtingos mineralinių medžiagų, nesukritusios, gerai vandenį ir orą praleidžiančios dirvos. Nepatartina cukinijų sodinti 3–4 metus iš eilės toje pačioje vietoje, nes augalai gali užsikrėsti tomis pačiomis ligomis ir kenkėjais, besiveisiančiais dirvos paviršiuje. Vietą parinkite saulėtą, antraip augalai skurs.

Tolesnė priežiūra. Cukinijų lysves uždenkite maždaug 7 cm storio mulčiu (šiaudais, žole, daržo atliekomis, kompostu), kuris aprūpins dirvą maisto medžiagomis, apsaugos nuo perdžiūvimo, plutos susidarymo, stabdys piktžolių plitimą ir dirvos eroziją.

Šioms daržovėms netinka chloro elementų turinčios trąšos. Kalio druskos ir kompleksinės trąšos naudojamos atvėsus orams ir išsausėjus dirvai. Kaip ir moliūgams, cukinijoms puikiai tinka organinės trąšos.

Naudinga žinoti

Cukinijas apdulkina vabzdžiai, tačiau jeigu oras šaltas ir lietingas (tada vabzdžiai ant žiedų netupia), geriau apdulkinkite rankomis. Kaip tai padaryti? Nuskinkite visus vyriškųjų žiedų žiedlapius ir juos prispauskite prie moteriškųjų. Arba žiedadulkes nuo vyriškųjų žiedų kuokelių ant moteriškųjų purkų galite pernešti teptuku. Moteriškus žiedus nesunku atskirti – už žiedo žiedlapių pastebėsite mažą gumbelį, vaisiaus užuomazgą (vyriškieji žiedai jo neturi).

BLOKAS

Melionai: sunoksta ne tik šiltnamyje

Jeigu vasara karšta, šių moliūginių šeimos augalų galima užsiauginti ir lauke. Juos sodinkite (geriau – daigus) birželio pradžioje, saulėtoje užuovėjoje. Melionams patinka saulės vonios, jie labai mėgsta šilumą, netgi kaitrą (dygsta, kai oro temperatūra būna 18 °C, auga – kai 25 °C). Dėmesio vertos veislės: ’Ananas’, ’Petit Gris De Rennes’, ’Charentais’, ’Emir H’ (dera net vėsesnę vasarą, atspari temperatūros svyravimams).

Dirvos reikia derlingos, humusingos. Skurdesnę praturtinkite perpuvusiu mėšlu, kompostu arba biohumusu. Taip pat svarbu, kad dirva nebūtų užmirkusi, gerai praleistų orą ir vandenį, nerūgšti (tokią sumaišykite su pelenais). Tinkamas atstumas tarp augalų – 1–1,2 m. Daigus užberkite puria dirva, nes tokia geriau sugeria ir sulaiko drėgmę. Pirmą savaitę po pasodinimo, šaltomis dienomis augaliukus uždenkite daržo plėvele. Jeigu vasara vėsoka, po plėvele auginkite iki žydėjimo.

Naudinga žinoti

* Melionus, kaip ir moliūgus ir cukinijas, būtina formuoti. Kai augalai turės penkis lapus, nugnybkite viršūnę, kad leistų daugiau šoninių atžalų, o kai jos paaugs, taip pat patrumpinkite. Kai vaisiai bus 2,5 cm skersmens, ant kiekvienos atžalos palikite tik po vieną, o kitus nuskinkite.

* Kai pradės megztis vaisiai, melionus patręškite trąšomis, kuriose yra kalio ir fosforo.

* Melionus laistykite tik šiltu vandeniu (užteks, jeigu kibirus su vandeniu visą dieną palaikysite saulės atokaitoje).

Rūta Staučytė

Palyginti su pavyzdiniais Europos zoologijos sodais, Kaune esantis vienintelis šalyje valstybinis Lietuvos zoologijos sodas, kurį pernai aplankė 125 tūkst. lankytojų, šiandien atrodo apverktinai.

Šiemet zoologijos sodas tikisi žengti pirmą žingsnį didžiųjų pokyčių link – šiuo metu laukiama iš Aplinkos ministerijos žinių dėl finansavimo teritorijos detaliajam planui, kuriame atsiskleis zoologijos sodo ateities vaizdas, parengti.
„Gyvename laisvame pasaulyje, žmonės keliauja ir mato, kokie zoologijos sodai yra kitose šalyse. Mūsų zoologijos sodą lyginti su etaloniniais Hamburgo, Londono ar Barselonos zoologijos sodais yra tas pats, kas palyginti zaporožietį su „Bentley“ automobiliu“, – tvirtina Lietuvos zoologijos sodo direktorius Vaclovas Dumčius.
Savo dukrą į Kauno zoologijos sodą nuvežęs Pajūrio regioninio parko direkcijos vyr. ekologas Erlandas Paplauskis prisipažįsta pasibaisėjęs: jis nustebo, kad gyvūnai čia vis dar uždaryti mažuose narvuose, nors Europoje šie jau laikomi atgyvena. „Vaizdas mūsų zoologijos sode man priminė viduramžius, kai psichiniai ligoniai buvo eksponuojami narvuose“, – baisėjosi E.Paplauskis.
Ekologo pastebėjimu, iš Lietuvoje esančių zoologijos sodų į europinius galėtų lygiuotis vienintelis Telšių miškų urėdijos „Žvėrinčius“, kuriame gyvūnai laikomi pusiau laisvės sąlygomis.
V.Dumčius tikina, kad daugumos gyvūnų laikymo sąlygos zoologijos sode atitinka reikalavimus, tačiau sutinka, kad dabartinis Kauno zoologijos sodas yra morališkai pasenęs ir nusileidžia net kaimyniniams Latvijos bei Estijos zoologijos sodams. „Štai Norvegijos Kristiansando zoologijos sode briedis gyvena trijų hektarų teritorijoje, o visas mūsų zoologijos sodo plotas yra 16 ha, – lygina V.Dumčius. – Zoologijos sodui reikia esminių pertvarkų: nuo visos infrastruktūros pakeitimo iki naujų statinių ir voljerų.“
Nors šiemet jau tikimasi gauti lėšų teritorijos detaliajam planui parengti, V.Dumčius nesitiki, kad zoologijos sodas iš esmės atsinaujins anksčiau nei po kelių dešimtmečių. Taip manyti verčia sudėtinga šalies ekonominė padėtis. Ankstesni skaičiavimai parodė, kad zoologijos sodui pertvarkyti prireiktų maždaug 100 mln. Lt.
Priminsime, kad Lietuvos zoologijos sodas atidarytas 1938 m., šiuo metu jame eksponuojama 222 gyvūnų ir paukščių rūšys. Iš valstybės biudžeto sodui išlaikyti kasmet skiriama per 2 mln. Lt.