BFL

Dar ankstesnė Vyriausybė sulaukė specialistų darbo grupės siūlymų prijungti „Sodros“ įmoką, kurią už darbuotoją moka darbdavys, prie darbuotojui „į rankas“ mokamo atlyginimo. Buvo netgi tikimasi, kad pakeitimai įsigalios nuo 2014-ųjų pradžios. Nauja tvarka nebūtų keitusi „į rankas“ gaunamų pinigų sumos, tačiau „popieriuje“ rašoma alga padidėtų maždaug 31 proc. be poros šimtųjų po kablelio.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kalbų apie darbdavio ir darbuotojo mokamų „Sodros“ įmokų sujungimą būta ankstesnės Vyriausybės laikais. Dabar šitas dalykai vėl svarstomas labai rimtai. Įmokų sujungimo nauda beveik nenuginčijama, nors ir „popierinė“. Užtat migloje skendi kitų naujosios valdžios projektų, pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo didinimo, galimas poveikis valstybės ir piliečių finansams.

Svarbu, kaip atrodo

Argumentuojant tokius pakeitimus buvo aiškinama, kad „Sodros“ mokėjimų tvarka nebeatrodys tokia paini. „Nebeatrodys“ šiuo atveju raktinis žodis. Viešiesiems ryšiams svarbus atrodymas būtų kitoks ir užsieniečių akyse. Mat Lietuvos darbuotojų darbo užmokestis vis dar atrodo mažesnis nei kaimyninių valstybių. Pripliusavus prie algos „Sodros“ įmoką, atlyginimai išsipūstų trečdaliu. Galima tikėtis, kad Lietuva dėl to būtų geriau vertinama tarptautiniuose konkurencingumo reitinguose.

Prie pasikeitusios Lietuvos mokesčių rodiklių „išvaizdos“ prisidėtų tai, kad sumažėtų nominalūs mokesčių tarifai: „Sodros“ – nuo 39,98 iki 30,52 proc, GPM – nuo 15 iki 11,45 proc. Aritmetika paprasta: nesikeičiant realiam mokestinių įmokų dydžiui, vien padidinus algą „popieriuje“, procentais išreikšta įmokų dalis atlyginime sumažėtų.

Prie „tarptautinio atrodymo“ argumentų pridėkime lūkesčius, kad tokie pakeitimai sukurtų paskatas mažėti šešėlinei ekonomikai šalies viduje. Panašios viltys remiasi tuo, kad nesikeičiant atlyginimui „į rankas“ bent jau teoriškai nesikeičia ir vokeliuose mokamos sumos. Darbuotojas matytų žiniaraščiuose išsipūtusią savo algą ir tai galbūt įkyriau primintų, kad imdamas vokelyje jis skriaudžia save. Į „Sodrą“ juk nekeliauja kitas „vokelis“ su atitinkama įmoka: darbdavys nusuko ir nuo „Sodros“, ir nuo darbuotojo ateities.

Žinant, kad darbo liaudis nuo valytojų iki gerai apmokamų specialistų dažniausiai operuoja atlyginimo „į rankas“ sąvoka, t.y. eurų skaičiumi, kuris lieka po mokesčių, galima suabejoti, ar atlyginimų „popieriuje“ didinimas savaime padidintų ir žmonių sąmoningumą. Daugmaž visi žino, kaip iki šiol formuojamos „Sodros“ įmokos. Suvokiama ir tai, kad vokelis reiškia nusuktą pensiją, tačiau viliamasi, jog skylutę užpildys kas nors kitas. (Utopinis vaizdelis: darbdaviai masiškai persiima atjautos dvasia, moka pensijas irgi „vokeliuose“ – kiek negaila.)

Šviečiamasis „Sodros“ įmokų sujungimo poveikis veikiausiai būtų nedidelis. Priešingai, galima tikėtis nepasitenkinimo ar bent jau pašaipų bangos: padidino atlyginimus „popieriuje“, bet realiai niekas nepasikeitė – juk tai akių dūmimas. Siekiant išvengti panašių vertinimų, reikėtų valstybinės viešųjų ryšių kampanijos – dalyko, kurį ligšiolinės Lietuvos valdžios darydavo atbulomis rankomis.

Pernai Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis „Veido“ diskusijoje „Kas mums mokės pensijas 2030-aisiais?“ pasakė: „Dabar tik idiotai dirba pagal normalias darbo sutartis. Aišku, tie idiotai suneša didžiąją dalį „Sodrai“, bet tai nėra tvaru.“ (2015, nr. 16.)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

Teodoras Medaiskis / BFL/A.Ufarto nuotr.

Nauja pensijų įstatymo redakcija nustato aiškesnę ir skaidresnę pensijų apskaičiavimo, taip pat ir jų indeksavimo tvarką.

Dr. Teodoras Medaiskis, socialinio modelio bendraautorius VU profesorius

Bendroji ir individualioji dalys. Kaip ir anksčiau, socialinio draudimo pensiją sudaro dvi dalys, tik dabar jos pervadintos, kad pavadinimai labiau atitiktų esmę: bendroji dalis, kuri priklauso tik nuo asmens turimo pensijų draudimo stažo, ir individualioji dalis, kuri priklauso nuo asmens mokėtų įmokų.

Bendroji dalis dabar aprėpia ir anksčiau mokėtą priedą už stažą, dėl to asmenims, turintiems didesnį stažą, ji tampa šiek tiek didesnė negu anksčiau mokėta pagrindinės dalies ir stažo suma. Skaičiuojama ji labai paprastai: turimo stažo santykis su vadinamuoju būtinuoju stažu lemia, kokia bus mokama bazinės pensijos dalis. Pavyzdžiui, jei asmuo turi 40 metų stažą, o būtinasis stažas šiandien yra 30 metų, tai toks asmuo gaus bendrąją dalį, lygią 4/3 bazinės pensijos. Tiesa, būtinojo stažo reikalavimas per ateinantį dešimtmetį laipsniškai didinamas iki 35 metų, nes didėja ir išėjimo į pensiją amžius, kaip jau buvo nustatyta ankstesniu įstatymu.

Apskaitos vienetai. Skaičiuojant individualią dalį, remiamasi naujove – apskaitos vienetais, kurie pakeičia anksčiau buvusius koeficientus. Mokėjęs įmoką, kuri nustatytu tarifu turi būti sumokėta nuo vieno vidutinio darbo užmokesčio, asmuo įgyja vieną apskaitos vienetą. Ir visai nesvarbu, ar tas asmuo samdomas, ar savarankiškai dirbantis, ar dar kokią veiklą vykdantis. Mokėjai daugiau – įgijai daugiau apskaitos vienetų. Per visą gyvenimą surinktas apskaitos vienetų kiekis dauginamas iš vieneto vertės eurais (kuri nuolat indeksuojama). Ši sandauga ir yra individualios pensijos dalies dydis.

Draudžiamosioms pajamoms vis labiau atsiliekant nuo vidutinio darbo užmokesčio, tai didino įmokų vertės nelygybę.

Ši pensijos apskaičiavimo tvarka per bendrąją dalį šiek tiek didina pensijas, bet svarbiausia tai, kad ji leidžia išvengti dviejų rimtų dabartinio pensijos skaičiavimo ydų. Pirma, pagal dabartinę tvarką gali atsitikti taip, kad įmokų mokėjimas mažintų pensijos dydį, nes įmokos nuo nedidelio uždarbio mažina dabartinio koeficiento, pagal kurį apskaičiuojama pensija, vidurkį. Dabar taip nebus: kiekviena, kad ir nedidelė, įmoka pensiją tik didins. Antra, apskaitos vienetas įgyjamas už Statistikos departamento skelbiamą vidutinį darbo užmokestį, o ne už nežinia kaip nustatytas „draudžiamąsias pajamas“. Iki šiol vidutinį uždarbį gaudavęs asmuo vienais metais galėjo įgyti vienokius, kitais metais jau kitokius koeficientus, atsižvelgiant į tai, kokios buvo nustatytos draudžiamosios pajamos. Draudžiamosioms pajamoms vis labiau atsiliekant nuo vidutinio darbo užmokesčio, tai didino įmokų vertės nelygybę.

Pensijų indeksavimas. Bazinės pensijos dydis bei apskaitos vieneto vertė dabar bus indeksuojami pagal trejų praėjusių, einamųjų ir trejų ateinančių metų prognozuojamus darbo užmokesčio fondo augimo indeksus. Taip tikimasi užtikrinti ekonomiškai, o ne politiškai motyvuotus sprendimus, susieti pensijų didėjimą su darbo užmokesčio didėjimu ir kartu sukaupti rezervą, kuris leistų nemažinti pensijų, jei darbo užmokestis šalyje kurį laiką sumažėtų.

Ligšiolinė tvarka, kai įmokos buvo imamos nuo viso darbo užmokesčio, o išmokos skaičiuojamos tik nuo penkerių draudžiamųjų pajamų, nebuvo visiškai teisinga.

Papildomas šios pensijų skaičiavimo tvarkos privalumas yra tas, kad ji leidžia kasmet atnaujinti jau mokamos pensijos dydį ne tik dėl indeksavimo, bet ir atsižvelgiant į per metus sumokėtas įmokas. Jei pensininkas dirba, moka įmokas, tai papildomai jo įgyti apskaitos vienetai kasmet automatiškai įskaitomi į bendrą sumą. Visos iki 2018 m., kai įstatymas įsigalios, dar neapskaitytos įmokos bus įskaitytos į stažą bei apskaitos vienetus, dėl to tokias įmokas mokėjusių asmenų pensijos bent kiek padidės.

Įmokų „lubos“. Seimas pagaliau pasiryžo tam, kad socialinio draudimo įmokos nebūtų skaičiuojamos nuo labai didelių (10 šalies vidutinių) atlyginimų, laipsniškai šią ribą mažinant. Ligšiolinė tvarka, kai įmokos buvo imamos nuo viso darbo užmokesčio, o išmokos skaičiuojamos tik nuo penkerių draudžiamųjų pajamų, nebuvo visiškai teisinga. Ji buvo motyvuojama socialinio solidarumo sumetimais: turtingesnieji tegu sumoka ir už ne tokius turtingus. Tačiau perskirstomoji (solidarumo) funkcija socialinio draudimo pensijose ir taip jau vykdoma per bendrąją pensijos dalį, kuri nuo įmokų nepriklauso. Tegu tie turtingieji sumoka daugiau bendrų mokesčių, iš kurių ta bendroji dalis ir bus finansuojama, o individualiojoje dalyje laikykimės griežto proporcingumo: kuo daugiau mokėjau, tuo daugiau apskaitos vienetų turi būti priskaitoma be jokių iškraipymų.

Penkių apskaitos vienetų per metus pakanka solidžiai (mūsų sąlygomis) pensijai, todėl daugiau priskaityti ir nereikėtų, vadinasi, nereikėtų imti ir įmokų. Jei gaunantieji didelius atlyginimus norėtų dar didesnės pensijos – jiems, kaip ir visiems kitiems, atviri kaupiamieji pensijų fondai.

BFL/K.Kraftso nuotr.

“Veido” diskusija: Ar pritariate, kad reikėtų apmokestinti bedarbių pašalpas?

TAIP

Kristina Miškinienė, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė

Mintis apie bedarbių pašalpų apmokestinimą gimė ne Seime, ji atkeliavo iš Vyriausybės. Dalis socialinių išmokų – ligos ir motinystės bei tėvystės išmokos – prilygintos darbinėms pajamoms ir jau apmokestintos. Todėl socialinį modelį kūrę mokslininkai pasiūlė suvienodinti valstybinio socialinio draudimo išmokų apmokestinimą, nes nedarbo išmokos savo prigimtimi prilygsta darbo užmokesčiui.

Kas iš šio bedarbių pašalpų apmokestinimo laimės? Pinigai tiesiog sugrįš valstybei. Šiuo metu gyventojų pajamų mokesčio (GPM) mokėti vis dar nereikia netekto darbingumo, senatvės, našlystės, nedarbo ir nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų pašalpų gavėjams. O naujuoju socialiniu modeliu siekiama pertvarkyti nedarbo draudimo sistemą taip, kad ji būtų efektyvi ir motyvuojanti dirbti. Neteisinga, jeigu asmuo, dirbantis ir gaunantis darbo užmokestį, turi mokėti GPM, o tokio pat dydžio nedarbo išmoką gaunantis asmuo GPM jau nemokėtų.

Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje, apmokestintos ir pensijos, tačiau Lietuvoje tai nesvarstoma.

Apmokestinimas taikomas siekiant, kad žmonės negyventų iš nedarbo išmokų. Siekiamybė – kad ilgalaikiai bedarbiai integruotųsi į darbo rinką.

Bedarbių išmokos yra tam tikros pajamos ir visi mes esame suinteresuoti, kad asmenims, iškritusiems iš darbo rinkos, pavyktų sugrįžti į ją kiek įmanoma greičiau (pasirinkus aktyvias darbo rinkos priemones darbo biržoje ar savarankiškai susiradus naują darbą). Darbo birža pagal Užimtumo rėmimo įstatymą minėtiems asmenims turėtų pasiūlyti tobulinti savo kvalifikaciją ir integruotis į darbo rinką.

Nereikėtų baimintis, kad nedarbo draudimo išmokos žmogui mažės: nors ir bus apmokestinamos, tuo pat metu jos bus didinamos. Tam naujajame socialiniame modelyje numatyta keliasdešimt milijonų eurų.

Kadangi rinkoje nuolat trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, Užimtumo rėmimo įstatyme sugriežtinta bedarbių kontrolė, skatinanti žmogų kuo greičiau sugrįžti prie aktyvios veiklos. Taigi šiuo atveju apmokestinimas taikomas siekiant, kad žmonės negyventų iš nedarbo išmokų. Siekiamybė – kad ilgalaikiai bedarbiai integruotųsi į darbo rinką.

NE

Arvydas Dambrauskas, Jungtinės profesinės sąjungos pirmininkas

Kam valstybei save apmokestinti? Nelabai suprantu, kam šis žaidimas. Juk nuo šio mokesčio tik daugės biurokratinio skaičiavimo, reikės buhalterių, vadybininkų. Ar mums reikia didinti biurokratinio valdymo aparatą? O jei jau siekiama pašalpas apmokestinti, turėtų būti kalbama ir apie jų didinimą, kurio reikia jau vien dėl infliacijos. Šis mokestis neturėtų mažinti į rankas gaunamų išmokų dydžio. Tačiau koks tikslas? Ko pasieksime praėjus metams, antriems? Kas iš to uždirbs?

Manau, tokio mokesčio paaiškinimas vienintelis – artėjantys rinkimai. Iki jų būtina kai kam pasirodyti, tačiau šiuo atveju nematau jokios naudos. Būtų gerai, jei tokių įstatymų projektų rengėjai nesimaišytų rimtojoje politikoje.

Pasaulyje yra įvairių mokesčių, štai Ukrainoje apmokestintos pensijos, bet ar mums to reikia? Ar reikia pulti viską iš eilės taikyti savo valstybėje? Matyt, dėl tokio impulsyvumo ir patenkame į paskutines vietas pasauliniuose reitinguose. Praradę mąstančius žmones plagijuojame viską iš eilės, net nematydami tokių sprendimų naudos. Nepamirškime, kad kiekvienoje valstybėje savitos vystymosi sąlygos, todėl ir kūrėsi profesinės sąjungos, tačiau jei kažkur šie sprendimai gimė natūraliai, kodėl Lietuvoje turėtume primesti juos dirbtinai? Nejau neturime rimtesnių problemų?

Manau, tokio mokesčio paaiškinimas vienintelis – artėjantys rinkimai.

Bedarbių pašalpų apmokestinimas man panašėja į visišką absurdą. Jei jau valstybė skolina „Sodrai“, kam reikalingas tas palūkanų skaičiavimas? Kažkoks beviltiškumas ir emigracijos didinimas. Tokie ir panašūs sprendimai ir yra atsakymas, kodėl žmonės emigruoja iš Lietuvos. Konstitucijoje kalbama, kad „Sodra“ yra valstybės garantas žmogui, tai kodėl nenurašius susidariusių skolų jai? O noras apmokestinti pašalpas…

Mielieji, jau žodžių trūksta, esate visiškai atitrūkę nuo realybės, nematote, kuo gyvena žmonės. Ar mėginote klausti, kaip jūsų projektą vertina darbo netekę asmenys? Matyt, jų atsakymas vienareikšmiškas, nė klausti nereikia.

Niekaip nesuprantu, kodėl norima apsunkinti ir taip nelengvą savo piliečių gyvenimą.

BFL / G.Savickio nuotr.

Be sienų. Dabar galima laisvai keliauti ir dirbti net keliose Europos Sąjungos šalyse. Bet tai taip pat reiškia, kad ir darbo stažas bei gerovė senatvei gali būti kaupiamos skirtingose vietose.

Viktorija Karsokaitė, euroblogas.lt

Beatričė Kepežinskaitė dirbti pradėjo dar nebaigusi mokyklos ir įstojusi į universitetą po paskaitų papildomai uždarbiaudavo. Po pirmo kurso ji išvyko į Ispaniją ir šiuo metu ten gyvena.

„Pradėjau dirbti dar 12-oje klasėje, po pamokų uždarbiaudavau savo reikmėms. Po to įstojau į universitetą ir studijas derinau su darbu. Bet visą gyvenimą norėjau gyventi Ispanijoje, šią kalbą mokiausi mokykloje ir pagaliau nusprendžiau šią savo svajonę išpildyti. Tačiau išvažiavus tapo neaišku, kas bus su mano darbo stažu, kurį sukaupiau Lietuvoje“, – sako Beatričė.

Tinklaraštis Euroblogas.lt specialistų klausia, ar galima tikėtis gauti dvi skirtingų Europos šalių pensijas ir kokia yra pensijų skyrimo tvarka.

2+2 = pensija

„Sodros“ Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Lidija Stasiūnienė ramina Beatričę. Anot jos, kiekviena valstybė darbo stažą apskaičiuoja pagal nacionalinius teisės aktus, tačiau išdirbti metai sumuojami. Pavyzdžiui, 5 metus išdirbus Lietuvoje ir 12 metų Airijoje, bendras darbo stažas sudarys 17 metų.

Asmeniui, dirbusiam Lietuvoje 17 metų, Latvijoje – 16 metų ir Jungtinėje Karalystėje – 15 metų, kiekviena šalis, skirs pensiją pagal joje įgytą stažą ir gautas pajamas.

„Kiekviena valstybė moka pensiją tik už toje šalyje įgytą stažą. Pavyzdžiui, asmeniui, dirbusiam Lietuvoje 17 metų, Latvijoje – 16 metų ir Jungtinėje Karalystėje – 15 metų, kiekviena šalis, skirs pensiją pagal joje įgytą stažą ir gautas pajamas“, – teigia „Sodros“ specialistė. Ji pridūrė, kad jei teisė į pensiją įgyta keliose šalyse, kiekviena jų pensiją apskaičiuos proporcingai toje šalyje įgytam stažui.

Be to, ši sistema patogi tuo, kad nebūtinai turi gyventi toje šalyje, iš kurios gauni senatvės pensiją, – gali keliauti kur nori, o pinigai bus pervedami į nurodytą banko sąskaitą.

Tiesa, kad įgytum teisę į bent minimalią pensiją, reikia turėti ne mažesnį nei vienerių metų darbo stažą. Kadangi skaičiuojamas bendras stažas toje valstybėje, jis gali būti įgytas skirtingais laikotarpiais.

„Tačiau susumavus darbo stažą, įgytą visose ES ir (arba) EEE valstybėse narėse, taip, jis turi būti ne mažesnis nei valstybės, kurioje siekiama teisės į pensiją, nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas minimalus darbo stažas“, – teigia L. Stasiūnienė.

„Sodros“ specialistė primena, kad darbo stažas, gautas susumavus Lietuvoje ir kitose ES valstybėse narėse įgytą stažą, turi būti ne mažesnis nei 15 metų.

Taigi, kur reikėtų kreiptis Beatričei? Pasak L. Stasiūnienės, Lietuvoje reikėtų kreiptis į bet kurį „Sodros“ teritorinį skyrių, o gyvenant kitoje valstybėje, kreiptis reikia į tos šalies kompetentingą įstaigą. Jai reikėtų pateikti dokumentus, patvirtinančius asmens darbo stažą visose šalyse (jei siekiama, kad darbo stažas būtų sumuojamas). Tai gali būti darbo sutartys, įvairios formos, socialinio draudimo pažymėjimai ir daugybė kitų – priklausomai nuo toje šalyje galiojančių teisės aktų.

Tokia, „bendro sumavimo sistema“ galioja nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą datos – 2004 m. gegužės 1 d. L. Stasiūnienė teigia, kad toks pensijų kaupimo būdas sudaro galimybes žmonėms keliauti ES teritorijoje ir neprarasti savo teisių į išmokas. Be to, nėra diskriminacijos dėl pilietybės, asmuo bendrauja su viena įstaiga, kuri bendradarbiauja su kitų valstybių kompetentingomis įstaigomis.

Kiekviena šalis už save

Vilniaus universiteto dėstytojas  profesorius Teodoras Medaiskis tinklaraščiui Euroblogas.lt teigia, kad sistema, kai išeinančiam į pensiją asmeniui kiekviena šalis apskaičiuoja pensiją pagal savo įstatymus, įskaitydama visose kitose ES šalyse įgytą stažą, bet moka tik už toje šalyje įgytą stažo dalį, yra teisinga. Tokiu būdu sudarytą pensijos dydį išmoka tos šalies, kur pensininkas gyvena, įstaiga, atsiskaitydama su kitomis šalimis.

„Jei dirbdamas žmogus mokėjo mokesčius ar įmokas keliose šalyse, tai kiekviena iš tų šalių ir yra proporcingai atsakinga pagal savo įstatymus už to žmogaus apsaugą senatvėje. Ši sistema suteikia teisę gauti pensiją ir tuo atveju, jei konkrečioje šalyje žmogus nėra įgijęs reikalaujamo stažo. Pavyzdžiui, Lietuvoje tik 10 metų dirbęs žmogus pensijos negautų, nes minimalus Lietuvoje reikalaujamas stažas – 15 metų. Tačiau jei šis žmogus turi dar 30 metų stažo kitose ES šalyse, Lietuva skaičiuos jam pensiją pagal savo įstatymus už 40 metų stažą ir mokės 10/40, t.y. ketvirtadalį apskaičiuoto dydžio“, – aiškina ekonomistas.

Kai dirbantys uždirbs dvigubai daugiau, o mokesčiai bus surenkami kur kas geriau, dvigubai didesnės bus ir pensijos.

Tačiau, anot T.Medaiskio, reikėtų nepamiršti, kad kiekviena šalis taiko savus įstatymus. Tai minėjo „Sodros“ specialistė, tačiau profesorius tai itin pabrėžia. Jei, pavyzdžiui, kokiam nors asmeniui Lietuvoje pensija mokama nuo 62 metų, tai nuo tokio amžiaus Lietuvos pensijos dalį toks asmuo ir gaus. Tačiau jei jis kitą stažo dalį yra įgijęs Britanijoje, tai britai pagal savo įstatymus pradės mokėti savąją dalį tik nuo 65 metų.

„Su kai kuriomis trečiosiomis šalimis ES šalys sudaro dvišales sutartis, paremtas tuo pačiu principu. Žinoma, lieka šalių, su kuriomis sutartys nesudarytos. Jei pensines teises Lietuvoje įgijęs žmogus gyvena tokioje šalyje, tai Lietuva jam siunčia į tą šalį tokią pensiją, kokią jis gautų, gyvendamas Lietuvoje“, – komentuoja T.Medaiskis.

Lietuvos pensijų sistemos bėda – pernelyg mažos pensijos

Komentuodamas Lietuvos socialinio draudimo pensijų sistemą, ekonomistas T.Medaiskis teigė, kad šis modelis priklauso vadinamam kontinentiniam (arba Bismarcko) modeliui, kurį geriausiai atitinka Vokietijos pensijų sistema. Anot jo, velnias slypi ne sistemoje ir paties modelio keisti nėra reikalo, – nuo to pinigų daugiau neatsiras.

„Tikriausiai visi sutiktų, kad bene didžiausia Lietuvos pensijų sistemos bėda – pernelyg mažos pensijos. Tačiau padėčiai pataisyti labiausiai reikalingi ne pačios pensijų sistemos, o bendri ekonominiai pokyčiai. Kai dirbantys uždirbs dvigubai daugiau, o mokesčiai bus surenkami kur kas geriau, dvigubai didesnės bus ir pensijos“, – įsitikinęs ekonomistas.

Pasak T.Medaiskio, pirmiausiai reikėtų taisyti ne pensijų sistemą, o iš pamatų, kaip seną kilimą, iškratyti visą šalies ekonomiką. Tai, profesoriaus nuomone, iš esmės pakeistų esamą padėtį.

BFL

Antradienį po pietų Titaniku pramintame „Sodros“ pastate Vilniuje iš 28 langelių sodrinį darbuotoją galima prisišaukti tik 11-oje. Audiencijos pas „Sodros“ valdininką laukianti moteris juoda skara čia dūsauja jau daugiau nei valandą. Tačiau net ir prie jos prisėsti negaliu, nes užstrigęs terminalas neišduoda bilieto.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Įveikusi terminalą savo eilės sulaukiu po gerų 15 minučių. Tačiau sėkmė šiandien lydi tik besikreipiančius dėl tėvystės pašalpų – pensijų klausimai čia sprendžiami kur kas lėčiau. Keista. Eilinė lapkričio 3-ioji, regis, jokių reformų, tačiau eilės šiuose laukiamuosiuose stumiasi lėtai. Liūdnai tebedūsauja mano kaimynystėje sėdėjusi juodaskarė: „Sodros“ dievas jos vis neišgano.

Užvėrus ilgo laukiamojo duris apima sunkiai paaiškinamas polėkis. Apsisukau išties greitai, o erdviose gigantiško pastato menėse ne visiems iš laimės svaigsta galva, kaip, beje, ir prie braškančios automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje rasti vietos nuo 8-os iki 17 val. prilygsta laimės valandai. Įprastai tokios skelbiamos parduotuvėse, kuriose graibstomi drabužiai iš antrų rankų.

„Sodros“ darbuotojai tokie turtingi? O gal šalia dirbantys šia privilegija kasdien naudojasi?

Vidutinis „Sodros“ darbuotojų mėnesio atlyginimas siekia 868 eurus. Vyriausias specialistas iki mokesčių gauna 1050 eurų. Gautų ir dar daugiau, jei ne vieni didžiausių socialinio draudimo mokesčių, vyraujančių mūsų šalyje. Šiuo metu socialinio draudimo tarifas Lietuvoje siekia 39,98 proc., o, tarkim, Norvegija savo darbuotojams taiko 19 proc., o Danija – 2,8 proc. tarifą.

Gigantiška „Sodros“ titaniko biurokratija

Kodėl atotrūkis tarp Lietuvos ir Skandinavijos valstybių, kurių milžiniškais mokesčiais mus gąsdina socialdemokratai, – ne Lietuvos naudai? Kodėl ten „Sodros“ mokesčiai mažesni?

Ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, jog galime kaltinti tik save, kad nesiimame veiksmų, siekdami sumažinti darbo apmokestinimą, ir mokesčių atžvilgiu tebesame  įstrigę XX amžiuje: „Lyg ir suvokiame, kad reikėtų vaduotis iš tokios ydingos praktikos, mažinti darbo apmokestinimą, tik ne taip paprasta.“

„Sodroje“ dirba net 3500 žmonių. Kodėl jų tiek daug? Ką jie veikia technologijų amžiuje, kai barškinti skaitytuvais skaičiuojant ir išmokant pensijas seniai nebereikia? „Sodros“ vadovas Mindaugas Sinkevičius pasigiria, kad 2008 m. darbuotojų „Sodroje“ buvo dar daugiau – net 4 tūkst. Taigi pažanga akivaizdi – valdininkų sumažėjo net 500.

Paklaustas, ar nepakaktų šiai įstaigai dar kuklesnio skaičiaus personalo, M.Sinkevičius ginasi: „Per pastaruosius metus „Sodra“ perėmė nemažai naujų funkcijų – nedarbo draudimo išmokų mokėjimą, pareigūnų pensijų skyrimą ir mokėjimą, VMI administruotų PSD įmokų administravimą.“

Todėl M.Sinkevičius nesileidžia į jokius kompromisus – reikalingi visi šiuo metu dirbantys „Sodroje“. Jis bando įteigti, kad geroji tetulė „Sodra“ – taip vienu metu ji prisistatinėjo savo reklamose – nė trupučio neišlaidauja: „Nė vienoje mūsų įstaigoje nėra valytojų: valymo paslaugas viešųjų pirkimų būdu perkame iš šias paslaugas teikiančių įmonių.“

Tai, žinoma, pagirtina, bet klausimas, ar pajėgi vis mažiau dirbančiųjų turinti šalis išlaikyti 3500 žmonių vien tam, kad būtų teisingai apskaičiuotos pensijos.

Vien „Sodros“ administravimo sąnaudos šiemet sieks 70 mln. eurų. „Jei šią sumą išdalytume visų rūšių pensijų gavėjams, išeitų beveik po 6 eurus per mėnesį. O jei absoliučiai visiems visų rūšių išmokų gavėjams, tai suma būtų mažesnė“, –  aiškina įstaigos vadovas.

Vien pensijoms išmokėti per metus šiuo metu reikia 2,4 mlrd. eurų. Nesugebėjimu surinkti būtino pensijoms pinigų kiekio Lietuva panašesnė ne į ES šalį, o į gerokai atsilikusias Ukrainą, Baltarusiją ir Rusiją.

Pokyčius stabdo šešėlis

Kur problema? Kodėl mokėdami didžiausius socialinius mokesčius ES gauname mažiausias pensijas, mažiausias socialines garantijas ir išmokas? Užtat turime didelę „Sodros“ armiją.

„Mokėdami „Sodros“ mokesčius mūsų žmonės naiviai tiki, kad jų pinigai kažkur saugomi senatvei, tačiau taip nėra – surinktos lėšos iškart išmokamos pensininkams“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Išeina, kad net ir mokėdami draudimą negalime jaustis saugūs ir tikri, jog šias išmokas gausime sulaukę senatvės, tad ar verta stebėtis, kad dalis gyventojų nemato prasmės kišti savo pinigus? Juolab kad „Sodros“ mokesčiai, priešingai nei kitose ES šalyse, neturi vadinamųjų lubų: kad ir kiek uždirbtų, beveik 40 proc. savo algos darbuotojas privalo atiduoti „Sodrai“. Tačiau išėjęs į pensiją net ir visą gyvenimą daug uždirbęs žmogus atsitrenkia į sodrinės pensijos lubas, kurios – labai žemos.

Ar reikia stebėtis, kad Lietuvos ekonomika kur kas giliau nei bet kurios ES šalies įklimpusi į šešėlį: kam mokėti mokesčius, jei iš to jokios naudos?

“Didinti pensijas išties labiausiai trukdo didelė dalis neapskaitomos ekonomikos ir itin mažas mokesčių perskirstymas skaičiuojant nuo BVP“, – sutinka „Sodros“ vadovas M.Sinkevičius.

Šią ekonominę nesąmonę, kurią galima būtų vadinti ir socialine neteisybe, nes mokesčių moki daug, o pensiją vis tiek gauni nedidelę, Vyriausybė, nors ir pavėluotai, bando taisyti nauju socialiniu modeliu.

Jei šis modelis prasiskins kelią į Seimo narių širdis, o tuo kol kas tenka abejoti, bazinės pensijos surinkimas ir mokėjimas iš „Sodros“ bus perkeliamas į valstybės biudžetą, o „Sodros“ tarifo dalis, kurią už darbuotoją moka darbdavys, per 12 metų turėtų būti sumažinta iki 19 proc.

Šiuo metu Lietuvos darbdavio už darbuotoją mokama socialinio draudimo įmokų našta didesnė nei Lietuvoje tik šešiose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narėse – Slovakijoje, Švedijoje, Italijoje, Čekijoje, Estijoje ir Prancūzijoje.

Kaip tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, dėl mažesnio darbo jėgos apmokestinimo pradėjus mažinti socialinį mokestį padidėtų atlyginimai, o drauge ir lietuvių perkamoji galia. Tai būtų papildomas valstybės biudžeto pajamų šaltinis, kuris ir leistų mažinti socialinio draudimo mokesčio dydį.

Piešiamas vaizdas panašėja į pasaką su laiminga pabaiga, tačiau  Ž.Mauricas, kaip ir daugelis kitų šalies ekonomistų, lieka prie minties, kad būtų kur kas tikslingiau apmokestinti gyventojų vartojimą ir jų turtą, o ne gaunamas pajamas.

„Šiuo metu veikianti sistema niekur neveda“, – sutinka su Ž.Mauricu ir Ž.Šilėnas. Jo siūlymas – „Sodros“ nuostolius dengti privatizavus valstybinį turtą. Bet juk ir tai laikina?

Seimo vicepirmininkas ir vienas Socialdemokratų partijos lyderių Gediminas Kirkilas, paklaustas, kodėl šalyje sparčiai mažėjant gyventojų biurokratinis aparatas ne tik nemažėja, bet dar ir auga, pesimistiškai atsako, kad net ir sumažinus valstybės aparatą pajamos neišaugs, o žala bus padaryta, nes padaugės bedarbių.

Tiesa, G.Kirkilas vis dėlto sutinka, kad biurokratijos gretas būtina mažinti, bet čia pat skėsteli rankomis, esą šio drakono galvos nuolat atauga.

Trūksta politinės valios ir proto

Apie būtinybę mažinti darbo jėgos apmokestinimą Lietuvoje kalbama jau daugiau kaip penkerius metus, tačiau kol kas nepriimta jokių sprendimų. Dideli mokesčiai darbo jėgai stabdo naujų darbo vietų kūrimą, neleidžia pritraukti investicijų ir konkuruoti globalioje rinkoje.

Kol apie darbo jėgos apmokestinimą tik kalbama, šalį kasmet palieka po 17 tūkst. žmonių, kurie traukia į valstybes su daug mažesne mokesčių našta. Emigracijos išgręžta Lietuva, regis, nepasimokė, nes tuo metu, kai Europos valstybės varžosi dėl nutekančių protų ir mažina darbo apmokestinimą, mūsų politikai svarsto, kaip mokesčius dar padidinti, ir užsimerkia prieš faktą, kad vidutinis atlyginimas šalyje yra kone keturis kartus mažesnis nei ES vidurkis.

„Dirbančiųjų pečius slegianti našta yra aiškiai per didelė. O kaip dar gali jaustis, kai didžiąją dalį algos suvalgo mokesčiai? Už ką gyventi“, – svarsto Seimo narys liberalas Kęstutis Glaveckas.

Dėl susiklosčiusios situacijos jis linkęs kaltinti silpną šalies ekonomiką: „Kažkada nesugebėjome apginti Lietuvos pozicijų Briuselyje. Visą laiką darėme, ką liepiami, taigi nereikėtų stebėtis, kad Estija lenkia mus didesnėmis algomis, pensijomis ir aukštesniu gyvenimo lygiu.“

Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka pastarųjų metų Lietuvą lygina su anglų rašytojo George‘o Orwello aprašytu gyvulių ūkiu, kuriame išrinktoji visuomenės dalis vengia mokėti arba moka neproporcingai mažus mokesčius, o dirbantis žmogus atiduoda net 55 proc. savo uždarbio: 31 proc. – vadinamoji darbdavio dalis (27,98 proc. „Sodros“ įmoka, 3 proc. PSD įmoka ir 0,2 proc. įmoka į Garantinį fondą.), 6 proc. – sveikatos draudimas, 3 proc. – paties žmogaus mokama „Sodros“ įmoka ir 15 proc. – gyventojų pajamų mokestis.

Nesuvaldžius šešėlio ir išplitus lengvatinėms mokesčių formoms negalima stebėtis, kad saujelė bepročių, leidžiančių save skriausti, Lietuvoje vis mąžta. Pakanka savęs paklausti, kaip situacija pasikeistų, jei gyventum Airijoje, kur socialiniai mokesčiai siekia tik 13 proc., ar Šveicarijoje (11,8 proc.)?

„Veidas“ jau yra apskaičiavęs, kad žmonių, kurie nemoka socialinių mokesčių arba juos moka nuo mažesnio nei minimalaus atlyginimo, bet naudojasi valstybės socialinės paramos ir sveikatos apsaugos sistema, skaičius šalyje siekia apie 250 tūkst. Slėpdami darbines pajamas ir nuo jų nemokėdami mokesčių šie dirbantieji gali nevaržomai naudotis visomis socialinio draudimo ir sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis, už kurias sumoka legalūs šios sistemos dalyviai.

Tai viena priežasčių, kodėl Lietuvos valstybė mokesčių surenka labai mažai (daug kas nuo jų išsisuka, tačiau tie, kurie negali išsisukti, leidžia valstybei siurbti savo kraują kaip reikiant). Nepaisant to, kai kuriems Seimo nariams atrodo, kad dirbantis žmogus sumoka dar per mažai.

„Mūsų emigrantai renkasi darbą Airijoje ar Anglijoje, ten perka nekilnojamąjį turtą, o uždirbtus pinigus siunčia namo. Stebėdami besiklostančią situaciją galime savęs klausti, ar nevirsime sala sausumoje, tinkama tik svetur uždirbamiems pinigams išleisti“, – apie nesprendžiamas problemas kalba ekonomistas Ž.Mauricas.

G.Kirkilas primena, kad didelių mokesčių politika Lietuvoje nusistovėjo seniai. Jo teigimu, išjudinti inerciją sudėtinga, nes nėra visuotinio pajamų deklaravimo, silpna Lietuvos rinka, taip pat nepakankamai apmokestintas nekilnojamasis turtas.

Pasigendama politikos lyderių

Dėl sisteminių reformų nebuvimo socialinės apsaugos srityje liberalas K.Glaveckas linkęs kaltinti partijas, tiksliau, ryškesnių politikos lyderių trūkumą. Jo manymu, būtent todėl plūduriuojame nerasdami sisteminių sprendimų.

Todėl valstybę ir „Sodrą“ išlaiko vos 29 proc. piliečių. „Maždaug trečdalis šalies gyventojų moka mokesčius ir sukuria produktą, kurio pinigus valdžia perskirsto, taigi būtina stengtis įdarbinti kuo daugiau žmonių“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Ž.Šilėnas.

Tuo metu „Sodros“ karalių pasaka tęsiasi.

BFL

Pensijos. Ateities pensininko gyvenimo orumą lems ne tik grynieji ekonomikos rodikliai. Kad būtų surenkama daugiau lėšų pensijoms, pagaliau turime išaugti iš sukčiavimo kultūros. Tik matydamas pažangą šioje srityje Vilniaus universiteto docentas socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis drįstų skelbti optimistinę pensijų didėjimo prognozę.

VEIDAS:Ar galėtume palyginti padėtį to dirbančiojo, kuris šiandien tampa pensininku, ir to, kuris į užtarnautą poilsį išeis po dešimtmečio?

T.M.: Dešimtmetis – ne toks jau didelis laiko intervalas, kad galėtume tikėtis radikalių pokyčių. Atsimenu, atkūrę nepriklausomybę manėme, kad po dešimtmečio, na, po penkiolikos metų, o po dvidešimties – tai jau tikrai gyvensime ne prasčiau kaip Vakarų Europoje. Praėjo dvidešimt penkeri metai, gyvename tikrai geriau, bet vis dar toli gražu ne taip, kaip senųjų Europos Sąjungos šalių dirbantieji ar pensininkai.

Dešimtmečio pokyčių mastą galime įvertinti ir atsigręžę dešimčia metų atgal, į 2005-uosius. Turinčio būtinąjį draudimo stažą senjoro vidutinė senatvės pensija tų metų kovo mėnesį buvo 395 Lt (114 eurų), dabar – 252 eurai (870 Lt). Tai yra daugiau nei dvigubai didesnis dydis, tačiau tada jis sudarė apie 43 proc. vidutinio neto darbo užmokesčio, o 2014 m. pabaigoje – apie 45 proc. vidutinio neto darbo užmokesčio. 2015 m. pradžios vidutinis darbo užmokestis dar nepaskelbtas, bet, manau, pensijos ir neto uždarbio santykis pirmąjį šių metų ketvirtį išliks 43–45 proc. lygio.

Taigi apžvelgiant praėjusį dešimtmetį galima sakyti, kad pensininkų santykinė padėtis, palyginti su dirbančiaisiais, beveik nepakito arba tik truputį pakito senjorų naudai (ypač turint galvoje krizės laikotarpį, kai pensijos buvo sumažintos mažiau, negu krito darbo užmokestis, todėl vidutinės pensijos ir vidutinio neto darbo užmokesčio santykis buvo pašokęs iki Lietuvoje dar neregėtų 50 proc. aukštumų).

Vertindami vidutinės senatvės pensijos dydį remiamės „Sodros“ duomenimis. Tačiau 2015-ųjų situacija nuo 2005-ųjų skiriasi tuo, kad dabar išeinantys į pensiją žmonės jau yra įgiję santaupų pensijų fonduose. Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, vidutinio uždarbio gavėjas, dalyvavęs kaupime nuo pat pradžios (t.y. nuo 2004 m.) turėtų būti sukaupęs apie 2–2,5 tūkst. eurų, kuriuos gali pasiimti išeidamas į pensiją. Tiesa, jo „Sodros“ pensija dėl dalyvavimo kaupime, to paties tyrimo duomenimis, yra beveik keturiais eurais mažesnė. Padaliję sukauptą sumą iš vidutinės tikėtinos gyvenimo išėjus į pensiją trukmės, gauname kad ir nežymią persvarą kaupusiųjų naudai. Be to, reikia nepamiršti, kad kalbame apie kaupimo laikotarpį, per kurį dėl krizės pensijų fondų aktyvų vertė kurį laiką smarkiai krito. Jei ne krizė, kaupusiųjų persvara būtų bent kiek didesnė.

Nors, kaip perspėja Lietuvos bankas, „praeities rezultatai negarantuoja, kad tokie patys ar panašūs rezultatai bus ir ateityje“, galime manyti, kad ir po dešimtmečio vidutinė socialinio draudimo pensija sudarys 45, geriausiu atveju – 50 proc. vidutinio šalies neto darbo užmokesčio.

Šiuo metu siūloma pensijų skaičiavimo pokyčių. Jei jie bus priimti, padidins pensijos dydžio ryšį su viso gyvenimo uždarbio dydžiu. Kaupiamoji pensijų sudedamoji taip pat bus ženklesnė, ypač tų kaupimo dalyvių, kurie pasirinko tokį dalyvavimą antrojoje pakopoje, kai patys į ją sumoka papildomą įmoką savo lėšomis ir dėl to gauna valstybės subsidiją. Tačiau šiuo metu, „Sodros“ duomenimis, net 96 proc. antrosios pensijų pakopos dalyvių yra pasirinkę dalyvavimą sena tvarka, kai vos 2 proc. įmokų perkeliama iš socialinio draudimo į kaupimą. Toks dalyvavimas, kaip liudija minėtas tyrimas, gali duoti tik nežymų pensijos padidėjimą, iš esmės nekeičiantį bendro pajamų senatvėje dydžio.

VEIDAS: Kaip turėtų veikti socialinis mechanizmas, kad ateities pensininko, socialinių išmokų gavėjo siekis gyventi oriai taptu realus?

T.M.: Įmokų pensijoms tarifas Lietuvoje panašus į daugelio ES šalių, tai yra gana didelis. Tačiau bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti pensijų išlaidoms, palyginti su ES, – viena mažiausių (Eurostato duomenimis, 2012 m. ji siekė 7,7 proc., kai ES vidurkis beveik dvigubai didesnis – 13,2 proc.). Paaiškinti tokį skirtumą būtų galima tuo, kad Lietuvoje mokesčiais, taip pat ir socialinio draudimo įmokomis surenkama kur kas mažiau lėšų negu senosiose ES šalyse. Todėl problemos sprendimas glūdi ne tiek socialinės apsaugos, kiek bendrosios ekonominės, mokesčių politikos srityje.

Kai mūsų ekonomika prilygs itin išsivysčiusių šalių ekonomikai, bus didesnis ir kokybiškesnis užimtumas, mūsų dirbantieji pajėgs uždirbti kur kas didesnius atlyginimus, o darbdaviai supras, kad tokius atlyginimus ir privalo mokėti, tada bus surenkama daugiau lėšų pensijoms, netgi esant dabartiniam įmokų tarifui. Kai pagaliau kada nors išaugsime iš sukčiavimo kultūros ir socialinio draudimo įmoka bus mokama nuo viso darbo užmokesčio, o ne nuo tos dalies, kuri netilpo į vokelį, pinigų pensijoms ir kitoms socialinio draudimo išmokoms bus daugiau, o ir dirbantieji įgis didesnes pensines teises. Jei per dešimtmetį pasiektume ženklios pažangos šiuose dalykuose, mano prognozė dėl pensijų dydžio būtų kur kas optimistiškesnė.

Socialinės apsaugos žinioje esančios priemonės, siekiant šio progreso, greičiau yra antraeilės. Pavyzdžiui, būtų naudinga labiau susieti pensijų išmokų dydžius su mokėtomis įmokomis. Tai iš tikrųjų sustiprintų paskatas mokėti įmokas. Socialinio modelio rėmuose siūlome tai daryti, tačiau savaime ši priemonė mažai ką pakeis, kol nebus pasiekta aiškios pažangos mano minėtose srityse. Visą šalies ūkio plėtrą teigiamai paveikti labiausiai turėtų socialinio modelio projekte siūlomos darbo santykių ir užimtumo tobulinimo priemonės, skatinančios kokybišką užimtumą.

VEIDAS: Kaip suderinti socialinę apsaugą  su vis prastėjančia demografine padėtimi? Ar vis labiau senstančios visuomenės dirbančiųjų karta pajėgs surinkti lėšų savo tėvų ir senelių pensijoms?

T.M.: Veltui manoma, kad manevruojant įvairiais pensijų sistemos modeliais (einamojo finansavimo, kaupiamasis ir pan.) galima išspręsti šią problemą. Jei bus daug nedirbančių, bet mažai dirbančių žmonių, o jų darbas bus nenašus, negelbės jokie pensijų bei apskritai socialiniai modeliai, pensijos, kaip ir  kitos socialinės išmokos, liks neišvengiamai mažos. Todėl vien socialinės apsaugos priemonėmis šios problemos išspręsti nepavyks.

Kitos išeities, kaip dirbančiosios visuomenės dalies produktyvumo didinimas, nėra. To reikėtų siekti bent dviem susijusiais  būdais. Pirma, dirbančiųjų darbo našumas turi būti didesnis, antra, didesnė visuomenės dalis turi ilgiau ir stabiliau likti darbo rinkoje, jei gyvensime ilgiau.

Didesnį dirbančiųjų darbo našumą užtikrins aukštesnės technologijos, visą gyvenimą trunkantis mokymasis įvaldyti vis naujas technologijas, moderni ūkio plėtra, pažangesni darbo santykiai.

Ilgesnis ir stabilesnis buvimas darbo rinkoje pasiekiamas tinkamai įgyvendinant įvairiausias priemones. Tai priemonės užimtumui didinti bei nedarbui mažinti, lanksti sauga darbe. Tai gera šeimos ir darbo pareigų derinimo politika, kuri leistų abiem tėvams auginti vaikus, nepasitraukiant iš darbo rinkos, neprarandant profesinių įgūdžių ir karjeros ambicijų. Kartu tokia politika leistų didėti gimstamumui ir gerintų demografinę padėtį. Tai ir neišvengiamas pensinio amžiaus vėlinimas, siejant jį su didėjančia tikėtina gyvenimo trukme (norime ilgiau gyventi – teks ir ilgiau dirbti).

Pensijos amžiaus vėlinimas negali būti įgyvendinamas vien mechaniškai. Jį turi lydėti vyresnio amžiaus žmonėms pritaikytos mokymosi visą gyvenimą priemonės. Taip pat reikalingas naujas darbo bei pensijos derinimas, leidžiantis, kur įmanoma, įgyvendinti laipsnišką išėjimą į pensiją, kai vyresnis žmogus gauna dalį pensijos, o dalį dienos dirba, galbūt pavaduodamas jaunesnį kolegą, tuo metu prižiūrintį vaikus. Taip užtikrintume kartų patirties perimamumą, panaudotume vyresniųjų patirtį ir sudarytume sąlygas jaunimui derinti darbą ir šeimos pareigas.

Ta proga verta dar kartą paneigti paplitusį mitą, kad vyresnieji užima jaunimo darbo vietas. ES šalių duomenys rodo, kad tose šalyse, kuriose didelis vyresniųjų užimtumas, mažas ir jaunimo nedarbas. Ir priešingai – kur menkas vyresniųjų užimtumas, ten ir jaunimas neranda darbo.

Šiemet „Sodros“ biudžeto pajamos didesnės nei pernai, tačiau skola jau perkopė 10,5 mlrd. Lt ribą ir kitąmet dar augs. O tai ir signalizuoja, kad artimiausius trejus metus pensijos ir dauguma kitų socialinių išmokų mūsų šalyje nedidės.

Vertinant mūsų “Sodros” finansinius srautus apima jausmas, kad dėl prastų demografinių tendencijų mūsų valstybė nepajėgi išlaikyti ir finansuoti dabartinės socialinės apsaugos sistemos. O ateityje padėtis bus tik dar blogesnė.
„Lietuvoje sukurta socialinės apsaugos sistema niekuo ne blogesnė už daugelio ES šalių. Tiesa, finansuojama ji nepalyginamai mažiau, bet tai jau ne socialinės apsaugos, o visos Lietuvos valstybės, šešėlinės ekonomikos dalies įveikimo problema“, – paaiškina socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis.
„Apmaudu, bet „Sodros“ reformos šią kadenciją nesulauksime, o tai reiškia, kad artimiausiu laiku galime prognozuoti santykinį pensijų mažėjimą. Kitaip tariant, pensijos nesikeis, bet dėl infliacijos už jas visko mažiau bus galima nusipirkti“, – dėsto buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Dagys.
Kaip beprecedentį įvykį jis mini ir tai, kad pirmą kartą valstybės biudžeto svarstymo istorijoje Seimas pasiūlė pataisyti „Sodros“ biudžetą iš esmės, nes matė, jog „Sodrai“ užkrauta funkcijų, kurios turi būti finansuojamos iš valstybės biudžeto. „Kalbu apie Darbo biržos finansavimą, ant „Sodros“ užkrautą palūkanų mokėjimą už neva padarytus valstybinio socialinio draudimo įsiskolinimus, taip pat atsisakymą kompensuoti „Sodrai“ pervedimus į privačius kaupiamuosius fondus, – kritikuoja R.J.Dagys. – Tačiau į Seimo siūlymus atsižvelgta minimaliai: visos anksčiau išvardytos funkcijos „Sodrai“ paliktos, o 12 mlrd. Lt sudarantis biudžetas padidintas vos 400 tūkst. Lt, bet juk tai grašiai.”
O štai Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas atremia, kad „Sodros“ biudžetas bus subalansuotas, kai dalis pensijos bus mokama iš valstybės, o dalis – iš socialinio draudimo biudžeto. Tiesa, kada tai bus, neįvardijama, o 2014-aisiais, jo teigimu, teks susitaikyti su milijardiniu kitų metų „Sodros“ deficitu dėl kryptingos perspektyvos, kad 2015-aisiais įsivestume eurą.
T.Medaiskis kaip neigiamai pensijų ir visos „Sodros“ sistemą veikiantį veiksnį mini dar ir šešėlinės veiklos įsigalėjimą Lietuvoje. Akademikas tikina, kad pensijų sistemos finansavimas šalyje net ir geriausiais laikais nesiekė Europos Sąjungos vidurkio, o norint bent kiek sumažinti „Sodros“ biudžeto deficitą, kuris kitąmet sieks 9 mlrd. Lt, būtina imtis drastiškų priemonių.

Amortizuoti finansinę duobę

Pasaulinė praktika rodo, kad ir dosnesnę socialinės apsaugos sistemą turinčių valstybių gyventojai senatvei taupyti ima iškart po universiteto baigimo.
Pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, tai išties protingiausias kelias, leidžiantis pasirūpinti bent pensijos dalimi: „Nenorėdami atsidurti prie suskilusios geldos, net ir tuo atveju, kai valstybė imasi įgyvendinti savo įsipareigojimus (tai nebūtinai reiškia, kad jie bus įgyvendinti žmonėms priimtinu būdu ir garantuos pragyvenimo standartą. Juk gali nutikti ir taip, jog bazinės pensijos lygis bus toks žemas, kad žmonės, nesukaupę savo santaupų, pateks į labai apverktiną padėtį), žmonės visada turi galimybę kaupti patys. Taigi net ir vyresniems piliečiams patartina atidėti po keletą litų per investavimo fondus ar tuo pačiu konservatyviu būdu – tai leis sušvelninti finansinę duobę, kuri neišvengiamai atsiranda išėjus į pensiją.“
Paklaustas, ko reikia, kad “Sodros“ aruodai tuštėtų ne taip sparčiai, ekonomistas mini ne visuomet populiarias priemones (viena jų galima vadinti pavėlintą vyrų ir moterų pensinį amžių, kuris iki 2025 m. pasieks 65 metų ribą). Tačiau ir tai nebus riba: tolesnėje ateityje žmonės į pensiją eis 67-erių ar net 70 metų.
Ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei pensinio amžiaus vėlinimas, politikės ir sociologės Giedrės Purvaneckienės manymu, neišvengiamas: „Moksliniai tyrimai įrodo, kad, palyginti su ankstesnėmis kartomis, dabar žmonės tokias pat protines ir fizines galias išlaiko dešimčia metų ilgiau. Jau vien todėl žmogus gali ilgiau dirbti ir gyventi aktyvų gyvenimą. Kitas dalykas – socialiai aktyvus žmogus jaučiasi reikalingas ir gyvena geriau nei tas, kuris jau išėjęs į pensiją.“
Sociologė neabejoja, kad jei tik valstybė perimtų bazinės pensijos mokėjimą, o „Sodros“ pensija liktų tokia pati, galima būtų tikėtis pensijos padidėjimo: neatsiliktume nuo latvių ir estų, o gal ir pralenktume juos.
Tačiau G.Nausėda sako, kad bent jau kol kas galvoti apie pensijų didėjimą ankstoka, juolab kad kiti metai gali būti gana sudėtingi, mat pastaruoju metu prarandame ekonomikos augimo greitį.
Taigi bent jau kol kas, „Veido“ kalbintų pašnekovų teigimu, Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės kalbos apie per krizę sumažintų pensijų kompensavimą gerokai per ankstyvos. Kitų metų biudžetas suprojektuotas, o kol jame neatsiras didesnių viršplaninų pajamų, tikėtis pensijų kompensavimo būtų naivu.
Primename, kad Konstitucinis Teismas yra priėmęs nutarimą, kad valdžia turi kompensuoti sumažintas pensijas, o neišmokėtos dalies pensijų kompensavimą Vyriausybė ketino pradėti 2014 m. Bet tai nėra realu, o jei kompensavimas ir bus pradėtas, išmokėta bus tik labai nedidelė dalis.
T.Medaiskis mano, kad pensijų kompensavimas dar ir pavojingas, nes griauna pensijos dydžio ir dirbančiųjų uždarbio ryšį: „Būtent tai ir stumia mus į tokią pensijų sistemą, kuriai esant dirbančiųjų uždarbis ir gyvenimo lygis kyla, o pensininkų – ne.“
Sociologas neabejoja, kad būtent dėl per krizę sumažintų atlyginimų pensijos tų žmonių, kurie išėjo į pensiją nuo 2012 m. ir eis vėliau, bus atitinkamai mažesnės (tą efektą dar sustiprina ne visai vykusi naujoji pensijų skaičiavimo tvarka). Taigi šiuo atveju tampa nebeaišku, kas tiems žmonėms kompensuos dalies pensijos praradimą, ir ne kelerius metus, o iki gyvos galvos.

Seimo nariai po ilgai trukusių diskusijų priėmė 2014-ųjų metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetą, kuris yra ne tik optimistinis, bet ir šiek tiek didesnis, lyginant su 2013 m. Tai reiškia, kad sveikatos apsaugai kitąmet bus skirta daugiau lėšų, pacientams paslaugos taps dar labiau prieinamos. Be to, už žmonėms suteiktas paslaugas gydymo įstaigoms bus apmokama didesniais įkainiais nei iki šiol.

Taigi PSDF biudžete numatyta, jog kitais metais Lietuvos sveikatos apsaugai bus skirta daugiau kaip 4,7 mlrd. litų. Tai subalansuotas biudžetas, kuriame gerėja dauguma rodiklių. Lyginant su 2013 m., PSDF biudžetas yra 322,8 mln. litų arba 7,9 proc. didesnis.

Kaip ir anksčiau, taip ir kitąmet planuojama, kad didžiąją pajamų dalį – 2,9 mlrd. litų (apie 66 proc.) sudarys draudėjų ir apdraustųjų mokamos sveikatos draudimo įmokos. Antrą vietą pajamose (1,4 mlrd. litų) užima valstybės biudžeto įmokos ir asignavimai, kurių didžiąją dalį sudaro įmokos, mokamos už apdraustuosius, draudžiamus valstybės lėšomis.

Didžiąją išlaidų dalį – 3,1 mlrd. litų (daugiau nei 70 proc.) – sudaro lėšos, skirtos sumokėti gydymo įstaigoms už pacientams suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Vaistų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimui numatoma skirti per 800 mln. litų, medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui – beveik 135 mln. litų, 50 mln. litų – ortopedijos technikos priemonėms apmokėti.

Na, o gerėjant PSDF biudžeto finansinei situacijai yra numatyta gerokai padidinti paslaugų bazinių kainų balo vertę – nuo 0,89 iki mažiausiai 0,92 lito. Tai reiškia didesnę ir kokybiškesnę pagalbą pacientams gydymo įstaigose. Ligonių kasos gydymo įstaigoms už pacientams suteiktas sveikatos priežiūros ir gydymo paslaugas atsiskaitys didesniais įkainiais nei iki šiol.

Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos primena, kad PSDF biudžetas savaime nesusiformuoja. Tam reikia daug pastangų. Reikia ne tik tvirtos politinės valios, bet ir daug energijos, užsispyrimo, siekiant pagerinti situaciją mūsų sveikatos sistemoje. Džiugu, kad Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė su politiniais partneriais Vyriausybėje ir Seime rado bendrą sutarimą, kad šis biudžetas didėtų.

Be to, artimiausiu metu Ministrų kabinetas turėtų apsispręsti ir dėl papildomų 74,7 mln. litų skyrimo iš PSDF biudžeto rezervo. Jei būtų leista naudoti šias lėšas iš PSDF rezervo, taip būtų užtikrintas didesnis sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas pacientams, išlaikytas iki šiol pasiektas sveikatos priežiūros paslaugų lygis. Na, o šios lėšos būtų panaudotos apmokant ligoninėms už pacientams suteiktas paslaugas.

Penki klausimai „Sodros“ vadovui Mindaugui Sinkevičiui
VEIDAS: Kaip per pastaruosius keletą metų keitėsi “Sodros” finansinė padėtis – kaip kito pajamos, paskolos, biudžeto balansas?
M.S.: „Sodros“ finansinė padėtis pastaraisiais metais po truputį gerėja. Pavyzdžiui, pernai buvo surinkta 11,56 mlrd. Lt pajamų, tai yra 557,7 mln. Lt daugiau nei 2011 m.
Atkreipčiau dėmesį, kad pernai į prieškrizinį lygį grąžintas pensijų dydis, dėl to „Sodros“ išlaidos 2012 m. buvo didesnės beveik 480 mln. Lt. Dar 515 mln. Lt buvo išleista anksčiau imtoms paskoloms ir jų palūkanoms dengti.
Bendras 2012 m. „Sodros“ deficitas siekia 1,9 mlrd. Lt. Taigi, jei neskaičiuotume skolos aptarnavimo sąnaudų ir išlaidų pensijoms didėjimo, deficitas nesiektų 1 mlrd. Lt. Tačiau ir pridėjus šias išlaidas pernykštis deficitas buvo 492,1 mln. Lt mažesnis, nei planuota, ir 78,3 mln. Lt mažesnis, nei fiksuotas 2011 m.
O jei kalbėsime apie „Sodros“ skolas, paimtų ir negrąžintų paskolų suma praėjusių metų pabaigoje siekė 9,73 mlrd. Lt.
VEIDAS: Ar laukiama kokių nors su naująja šalies valdžia susijusių permainų „Sodroje”, pavyzdžiui, jos koncepcijos, struktūros, darbo organizavimo srityje?
M.S.: Šiuo metu premjero suburta darbo grupė kaip tik analizuoja galimus mokesčių pakeitimus. Jai pateikus išvadas, manau, galėsime tiksliau žinoti, kokios gali būti siūlomos permainos.
VEIDAS: Sociologinės apklausos rodo, kad šalies gyventojai netiki “Sodros” perspektyvomis, dabartine pensijų sistema, tad kaip kitaip, jūsų nuomone, būtų tinkama organizuoti šalies pensijų sistemą arba patobulinti dabar egzistuojančią?
M.S.: Visuomenės apklausos rodo priešingą dalyką. Sausį atliktos apklausos duomenimis („Lietuvos rytas“, sausio 26 d.), „Sodra“ pasitiki per 52 proc. gyventojų. Didesnį pasitikėjimą turi tik Bažnyčia, kariuomenė ir ugniagesiai.
Štai gruodį bendrovės „Spinter“ atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, jog apie du trečdalius šalies gyventojų pritaria tam, kad socialinio draudimo sistema būtų ir valstybinė, ir privaloma. Net jei valstybinis socialinis draudimas būtų neprivalomas, apie du trečdalius gyventojų jame dalyvautų savanoriškai.
O dėl patobulinimų, tai bendraujant su Seimo nariais ir Vyriausybės atstovais kalbėta apie tai, jog dabar visiems vienoda bazinė pensijos dalis galėtų būti mokama ne iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, bet iš valstybės biudžeto, ir kartu labiau diferencijuojama. Manau, tokia tvarka geriau atitiktų gyventojų lūkesčius, nes jau minėta apklausa parodė, jog daugelis gyventojų pasisako už tai, kad galutinis pensijos dydis labiau priklausytų nuo sumokamų įmokų dydžio.
VEIDAS: Neretai girdimas pasiūlymas “Sodros” biudžetą “perkelti” į valstybės biudžetą. Kaip tokią galimybę vertinate jūs pats?
M.S.: Šiaip jau „Sodra“ faktiškai surenka apie 98 proc. visų priskaičiuotų, tai yra privalomų mokėti įmokų. Kai Latvijoje buvo atlikta reforma ir visas įmokas bei mokesčius buvo pavesta surinkti vienai institucijai – Mokesčių inspekcijai, ten faktiškai surenkamų lėšų dalis smuko iki maždaug 92 proc.
Šis 6 proc. skirtumas reiškia šimtus milijonų nesurinktų pajamų. Taigi, jei „perkėlimas“ būtų vien mechaninis ir turėtume panašias socialinio draudimo išlaidas, tai galiausiai deficitas gali dar labiau padidėti.
VEIDAS: Lietuvos aukštosios mokyklos tikina, kad jeigu “Sodra” teiktų daugiau duomenų apie dirbančius asmenis (apie jų profesijas, išsilavinimą, įsidarbinimą pagal profesiją, atlyginimų pagal profesiją statistiką etc.), mokslo įstaigoms būtų paprasčiau orientuotis, kokie yra darbo rinkos poreikiai. Kaip manote, ar tokie jų lūkesčiai gali būti įgyvendinti ir kodėl to vis dar nėra?
M.S.: Teisės aktai numato, kad draudėjai duomenis apie apdraustųjų asmenų profesiją pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių teritoriniams registro tvarkytojams turi pateikti nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d.
Manyčiau, į klausimą apie tokių lūkesčių įgyvendinimą galėtų atsakyti pačios aukštosios mokyklos arba su tuo susijusį teisės aktą rengusios institucijos. Apie tai yra rašęs ir jūsų savaitraštis.

Lietuvos Respublikos Seimo ištartą „taip“ SoDros biudžetui vertiname pozityviai. Labiausiai akcentuojame tai, kad jau nuo kitų metų į antrosios pensijų kaupimo pakopos dalyvių sąskaitas bus pervedamas ne mažiausias per visą šios sistemos veikimo istoriją Lietuvoje 1,5 proc., o 2,5 proc. dirbančiojo pajamų tarifas. Reikėtų prisiminti ir Konstitucinį Teismą, kuris dar šią vasarą konstatavo, kad pervedimai į antrosios pakopos pensijų fondus neturi būti mažesni nei 2,5 proc., kurie galiojo startuojant sistemai 2004 metais.
Valdžios sprendimai rodo logišką judėjimą savanoriško papildomos pensijos kaupimo keliu, tačiau kol kas neleidžia sakyti, kad kaupsime tiek, kiek galėtume.
Jei lygintume Lietuvą su mūsų kaimyninėmis šalimis, galima sakyti, kad mūsų antrosios pensijų kaupimo pakopos sistema buvo nuo pat pradžių siūbuojama labiausiai. Kaimynai latviai ir estai žymiai aktyviau skatino ir skatina papildomai senatvės pensijai kaupti antroje pakopoje ne tik su valstybės parama, bet ir pervedimų į asmenines kaupiančiųjų sąskaitas didinimu. Žvelgiant į ateities perspektyvas, pozityvus valdžios postūmis kaimynų pavyzdžio link jau duotas.
Kiti metai bus esminių sprendimų laikas pensijų kaupimo srityje. Ir jei jau valstybė neturi finansinių galimybių skirti pensijų kaupimui žadėtų 5,5 proc. nuo atlyginimo, gera žinia yra ta, kad žmonės patys galės prisimokėti prie pensijos kaupimo, gauti valstybės paramą ir turėti solidžią pensiją.
Pensijos kaupimas yra ilgalaikė investicija, kuri tiek iš apsisprendusių savanoriškai kaupti, tiek iš valstybės reikalauja patvarių sprendimų. Šis SoDros biudžetas ir anksčiau patvirtinti pensijų kaupimo įstatymo pakeitimai leidžia tikėtis oresnės būsimųjų pensininkų senatvės.

Liūdna, bet Lietuvoje dabartinių pensininkų interesai priešinami su būsimų pensininkų interesais.

Paskutiniame posėdyje kadenciją baigiantis Seimas priėmė pensijų kaupimo sistemą keičiantį įstatymą. Jo esmė – palikti „laikinai“ dėl krizės sumažintą pensijų kaupimo įmokos tarifą ties 2 proc., o norintiems vėl kaupti deramu mastu įvesti prievolę papildomai mokėti iš savo kišenės ir už tai skirti subsidiją iš valstybės biudžeto.
Tai yra kaupimo numarinimas, nes dauguma gyventojų neturės atliekamų lėšų, kurias galėtų skirti kaupimui, todėl jie vėl taps priklausomi nuo „Sodros“. Dabartinių pensininkų interesai priešinami su būsimų pensininkų interesais. O ar gali gerovės valstybėje jų interesai veikti bendra kryptimi? Pažvelkime į visa tai platesniame kontekste.
Norint suprasti šio sprendimo reikšmę, reikėtų grįžti prie pensijų kaupimo reformos ištakų. Suvokęs realias grėsmes, kurios dėl prastėjančios demografijos kyla „Sodros“ sistemai, 2002 m. pabaigoje Seimas įteisino pensijų kaupimą. Pagal numatytą modelį, pensijai kaupiantiems gyventojams „Sodra“ mokės mažesnę papildomą pensijos dalį. Kuo daugiau lėšų skiriama kaupimui, tuo mažesnė „Sodros“ pensija, tuo mažesnė „Sodrai“ tenkanti finansinė našta. Kai iki krizės kaupimui buvo pervedama 5,5 proc. gyventojo draudžiamųjų pajamų, papildoma „Sodros“ pensijos dalis už tuos metus mažinama 59 proc. O už 2012 m., kai kaupimui skiriama vos 1,5 proc., papildoma „Sodros“ pensijos dalis mažės tik 16 proc. Taigi dėl sumažintų pensijų kaupimo įmokų „Sodra“ pasmerkiama nuolatiniam išlaidų didėjimui ateityje.
Kad kiekvienam taptų aiškiau, kuo ne pagal pajėgumus didėjančios „Sodros“ išlaidos, kurias galiausiai teks mažinti, pavojingos Lietuvai, prisiminkime lapkričio viduryje ES šalyse vykusius protestus prieš viešųjų išlaidų mažinimą. Trumpam nusikėlę į Portugaliją, Ispaniją ar Italiją išvysime tikras riaušes. Graikijoje Molotovo kokteliai jau seniai ne naujiena. Dėl ko jie skraidė pastarąjį kartą? Dėl to, kad tūkstantį eurų per mėnesį siekiančios pensijos bus mažinamos 5 proc.
Per ES nuvilniję protestai žymi gerovės valstybės sutemas, kurios ir toliau bus lydimos neramumų, susvetimėjimo, prievartos bei nesantaikos. Gerovės valstybėje tik jos įkūrimas yra džiaugsmingas ir taikus, kai naujų pašalpų ir pensijų gavėjai mėgaujasi staiga atsiradusiomis išmokomis.
Iškalbingas gerovės valstybės pradžios ir pabaigos palyginimas su silpniausių visuomenės narių įsodinimu į vežimą, kurį tempia stiprieji. Gerovės valstybės pradžioje į vežimą sulipa tik maža visuomenės dalis, o jį tempia didžioji dalis visuomenės, užtat gerovės valstybės pabaigoje mažėjantis skaičius produktyvių žmonių tempia vis daugiau susėdusiųjų į vežimą. Būtent tai turime Lietuvoje, kurioje užimtųjų privačiame sektoriuje skaičius per 2008–2011 m. sumažėjo penktadaliu ir praėjusių metu pabaigoje sudarė vos 30 proc. gyventojų.
Gerovės valstybės pabaiga bus skausminga, nes produktyvios visuomenės dalies teisės į jų pajamas tarytum nublanksta prieš išmokų gavėjų „teises“ į paskirtas išmokas. Konstitucinis Teismas nutaria, kad „Sodros“ pensijų mažinimas gali būti tik laikinas ir kompensuojamas. Tiesa, nepasakoma, iš ko tai daryti, jeigu žmonės nebeuždirba tiek, kiek anksčiau, o „Sodros“ skola viršija 11 mlrd. Lt. Kai kurie socialinių išmokų gavėjai, paprašyti padirbėti visuomenės labui, ne tik kad atsisako „vergauti už pašalpas“, bet dar ir akiplėšiškai bylinėjasi su pašalpų mokėjimą nutraukusia savivaldybe.
Gerovės valstybės tikslas – padėti silpniesiems visuomenės nariams, bet ar normalu, kad silpnųjų ir stipriųjų santykis nuolatos mažėja stipriųjų nenaudai? Kad galiausiai silpnaisiais tampa nebe silpnieji, o dauguma visuomenės?
Gyvename gerovės valstybėje, kuri pagal įstatymo raidę mus aprūpina plačiomis socialinėmis garantijomis, tačiau iš tikrųjų šis aprūpinimas vis labiau braška. Kaip kitaip pavadinti tai, kad šiemet nuo spalio 31 d. visos „Sodros“ išmokos žmonėms mokamos iš skolintų lėšų? Juk „Sodros“ deficitas sudaro net šeštadalį jos išlaidų, tad 62 dienas per metus „Sodra“ viską moka iš skolos, nors neturima tam realaus šaltinio ir tikimasi, kad tai apmokės ateities kartos.
Dar vienas iliustratyvus pavyzdys, nurodantis gerovės valstybės griūtį: Lietuvoje tik 14 proc. gyventojų tiki, kad gaudami „Sodros“ pensiją sugebės patenkinti savo poreikius. Ironiška, tačiau net ir ateiviais tiki dvigubai daugiau gyventojų! (33 proc.)
Galima būtų prieštarauti, kad Lietuva nėra tokia gerovės valstybė kaip Skandinavijos šalys, tačiau pagal įstatymą valstybė mus aprūpina ir pensijomis, ir nemokamu švietimu, ir gydymu, ir dar kitomis paslaugomis. Tai, kad tas aprūpinimas yra skurdus ir neefektyvus, dar nereiškia, jog nesame gerovės valstybė, vertinant pagal valdžios funkcijas.
Kas bendro tarp gerovės valstybės braškėjimo ir pensijų kaupimo? Kaupimas suteikia žmonėms alternatyvą gelbėjantis nuo gerovės valstybės griūties. Nuosavybe pagrįstos sukauptos lėšos mažina žmonių priklausomybę nuo „Sodros“. „Sodros“ pensija nebėra vienintelis pensininko finansinis šaltinis. Paskirstę riziką tarp skirtingų senatvės aprūpinimo formų, žmonės labiau apsisaugoja. Ilguoju laikotarpiu tai yra ne našta, o pagalba „Sodrai“.
Galima nemėgti pensijų fondų, tačiau jie – tik vienas būdų, leidžiančių sukaupti lėšų. Jeigu nepatinka pensijų fondai, politikai gali tiesiog mažinti „Sodros“ mokestį ir leisti gyventojams susirasti jiems priimtinesnį būdą atidėti. Svarbiausia, kad gyventojai senatvėje turėtų daugiau finansinių šaltinių.
Tai, kad pensijų kaupimo reformą įgyvendino socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė, tik parodo, jog tai ne ideologinis dalykas. Juk kalbame apie valstybės išlikimą. Socialinė sistema yra vienas valstybės pagrindų, o jeigu ji netvari, praskolinta ir tarsi tiksinti bomba, tuomet jos sprogimas bus skausmingas visiems gyventojams. Graikijos gerovės valstybės sprogimas tik patvirtina tokio įvykio grėsmę demokratijai.
Tvirta yra ta valstybė, kurios piliečiai sugeba tvirtai stovėti ant savo kojų. Jeigu vis daugiau žmonių išlaikomi valstybės, t.y. likusių visuomenės narių, tokia valstybė pasmerkiama silpnėjimui. Solidarumas svarbu, tačiau situacija, kai mažiau nei trečdalis žmonių prievartine tvarka solidarizuojasi su kitais dviem trečdaliais, yra nebe solidari, o sukurianti vis didesnę naštą ir nestabilumą.
Prisiminkime, kad pradėti kurti gerovės valstybę labai lengva, o jos neišvengiama griūtis yra itin skausminga. Jeigu nenorime sulaukti įsisiūbuojančių riaušių ir neramumų, turime leisti žmonėms palengva mažinti savo priklausomybę nuo vieno šaltinio, turime leisti jiems patiems pasirūpinti savimi ir kaupti savo ateičiai, o ne sodinti visus būsimus pensininkus į vieną vežimą, kurio būsimi dirbantieji nebepatrauks.

Klaidinga informacija apie „Sodros“ skolą

Savaitraštyje „Veidas“ (2012-11-26, Nr. 48, p. 31) spausdinamas Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertės Kaetanos Leontjevos straipsnis „Pensijų kaupimas: pagalba ar našta „Sodrai“?

Jame rašoma: „<…> „Sodros“ skola viršija 11 mlrd. Lt“.

Šis teiginys yra klaidingas ir neatitinka tikrovės. Naujausiais duomenimis, šių metų spalio pabaigoje „Sodros“ skola sudarė 9,322 mlrd. Lt.

Straipsnyje taip pat rašoma: „<…> šiemet nuo spalio 31 d. visos „Sodros“ išmokos žmonėms mokamos iš skolintų lėšų“, „Sodros“ deficitas sudaro net šeštadalį jos išlaidų, tad 62 dienas per metus „Sodra“ moka iš skolos“.

Šie teiginiai klaidinantys ir netikslūs.

Pirma, einamųjų metų „Sodros“ deficitas planuojamas pamėnesiui, o jam padengti skolinamasi ne metų pabaigoje, o reguliariai visus metus.

Antra, šiemet iki spalio pabaigos „Sodros“ deficitas buvo 1 mlrd. 844 mln. litų ir sudarė 16,48 proc. visų išlaidų, kurios baigiantis spaliui buvo 11 mlrd. 185,5 mln. litų. Taigi, kad sudarytų „šeštadalį išlaidų“, deficitas turėjo būti apie 20,1 mln. litų didesnis, nei faktiškai buvo.

Taip pat atkreiptume dėmesį, kad metai turi 365 arba 366 dienas, taigi net ir keliamųjų metų šeštadalis būtų 61 diena, o ne 62.

Įdarbindami jaunus žmones darbdaviai mažesnius mokesčius „Sodrai“ mokės nebe šių jaunuolių ateities sąskaita, o padedami Europos Sąjungos lėšų. Siekiant kovoti su jaunimo nedarbu, socialinio draudimo įmokų lengvata jaunuoliams nuo rugpjūčio 1 dienos bus pratęsta, tačiau sąlygos jauniems darbuotojams bus palankesnės.

Taip „Veidui“ tvirtino socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas.
„Dar 2010 m. buvo priimti įstatymo pakeitimai, kurie suteikė galimybę darbdaviams mokėti gerokai mažesnes socialinio draudimo įmokas. Vien per 2011 metus darbdaviai pasinaudodami šia lengvata sutaupė per 50 mln. Lt, o tokia lengvata pasinaudojo per 60 tūkst. jaunų žmonių“, – teigia D.Jankauskas.
“Sodros” duomenimis, nuo lengvatos taikymo pradžios 2010 m. rugpjūtį ja pasinaudojo 101,1 tūkst. žmonių. Dėl šios lengvatos darbdaviai sutaupė 72,8 mln. Lt., o apdraustieji – 9,4 mln. Lt.
Tačiau kritikuotina tai, kad ši lengvata pirmąkart įsidarbinusiems taikoma pačių jaunuolių ateities sąskaita – nemokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, tad nesikaupia ir pensija. Pritaikius lengvatą darbdaviai moka ne 40 proc. (įskaitant apdraustojo dalį – 9 proc.), o 13,68 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų.
Pasak ministro, nuo rugpjūčio 1 d. lengvata jaunimui bus taikoma nebe būsimos pensijos sąskaita, o pasinaudojant Europos socialinio fondo lėšomis.
Lietuva patenka tarp šalių, kuriose jaunimo nedarbo lygis aukščiausias ES. Vis dėlto nedarbas iš lėto mažėja. Darbo biržos duomenimis, 2012 m. liepos 1 d. buvo įregistruota 25,6 tūkst. jaunų bedarbių iki 25 metų amžiaus, tai yra 3,4 tūkst. mažiau nei prieš metus.