“Veidas”: Praėjusį penktadienį diskusijoje apibendrinote gautus siūlymus dėl socialinio draudimo reformos. Ką iš septynių anksčiau siūlytų žingsnių ministerija tebeteiks “Sodros” reformos projekte ir kokius išgirstus naujus siūlymus ketinate įtraukti į projektą?

A.M.: Kiekvienas šios diskusijos metu pateiktas siūlymas yra įdomus, ypač tuo, kad rodo žmonių susidomėjimą. Juos apsvarstėme ir praėjusį penktadienį ministerijoje vykusioje baigiamojoje diskusijoje su ekspertais, žinomais visuomenės veikėjais. Kai kurie siūlymai kartojasi ar yra labai panašūs. Džiugu, kad šios diskusijos metu turėjome galimybę pasitarti su žmonėmis, įsiklausyti į jų siūlymus. Gali būti, kad iš septynių anksčiau įvardytų žingsnių liks penki ar šeši, kurie bus pakoreguoti pagal pateiktus siūlymus. Tačiau kol kas konkrečiai jų nesinorėtų nurodyti.

“Veidas”: Kada bus pateiktas patobulintas skubių priemonių paketas ir kada – ilgalaikės reformos projektas?

A.M.: Visus per viešą diskusiją gautus siūlymus planuojame apibendrinti per savaitę, o mėnesio pabaigoje Ministrų kabinetui pateikti pirmojo etapo sprendimų projektus. Juose būtų aiškiai parodyta, kaip pradedama keisti socialinio draudimo sistema. Antrojo, ilgalaikės reformos etapo sprendimai šiuo metu rengiami, analizuojama užsienio šalių patirtis, skaičiuojama. Įgyvendinę pirmąjį etapą sutelksime jėgas ties antruoju. Visi gauti siūlymai yra skelbiami ministerijos interneto svetainėje, su jais gali susipažinti visi norintieji. Tikimės, kad visuomenės diskusijos dėl antrojo etapo netruks ilgiau nei kelis mėnesius ir jo planus galėsime pristatyti metų pabaigoje.

“Veidas”: Kodėl jau keturis mėnesius neskelbiamas “Sodros” vadovo konkursas?

A.M.: Šiuo metu “Sodra” turi laikinąją vadovę – ilgametę profesionalią socialinio draudimo sistemos žinovę. Kol kas konkursas eiti šias pareiga dar nepaskelbtas, nes laikomės pozicijos, kad pirmiausia būtina aiškiai ir tiksliai nubrėžti būsimos socialinio draudimo sistemos reformos gaires, politiškai susitarti su koalicijos partneriais dėl trumpalaikių permainų ir tik tada ieškoti naujo pretendento į šias atsakingas pareigas. Tuomet žmogus, eisiantis į konkursą, jau žinotų, kokius planus jam teks vykdyti, būtų tam pasirengęs. Konkursas dėl Lietuvos darbo biržos direktoriaus pareigų irgi nebuvo paskelbtas tol, kol nepradėjo aiškėti šios sistemos pertvarkos gairės.



Seimo Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) frakcija, susipažinusi su Vyriausybės darbo grupės parengta Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos koncepcija, teigia, kad siūlomi sprendimai nėra pakankami ir siūlo savo koncepciją.

Sprendimai būtini, nes jau pirmąjį šių metų ketvirtį “Sodros” deficitas siekia beveik milijoną litų.

„Reformos mastai, sudėtingumas ir vykdymo laikotarpis reikalauja visų politinių partijų ir socialinių partnerių diskusijų ir sutarimo. Atsakomybė dabarties ir ateities pensininkams mus įpareigoja neapsiriboti vien kosmetiniais Sodros sistemos pataisymais. Todėl kviečiu visus atsisakyti vienadienio politikavimo ir atsakingai spręsti esminę artimos ateities problemą“, – teigia Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas liberalcentristas Artūras Melianas.

Liberalų ir centro frakcija teigia, kad dėl nuolatinio gyventojų Lietuvoje mažėjimo ir visuomenės senėjimo reikia pradėti esminę valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformą. Atsižvelgdama į tai, LiCS parengė alternatyvų Sodros pertvarkos koncepcijos variantą.

Liberalų ir centro sąjunga siūlo socialinio draudimo įmokų dydį „pririšti“ prie draudžiamųjų pajamų ir ekonominės situacijos. Anot LiCS, tai neleistų politikams priimti neatsakingų sprendimų prieš rinkimus.

Siekiant apsisaugoti ateityje nuo krizinių situacijų, siūloma sukurti Fondo rezervą ir skirti 1 procentą nuo Sodros pajamų ir numatyti kompensacijas iš Valstybės biudžeto. Taip pat koncepcijoje siūloma skatinti papildomai draustis kaupiamajai pensijai bei susieti Pensijų fondų valdytojų pajamas su šių fondų veiklos rezultatais.

Siūloma palaipsniui atsisakyti visų valstybinių pensijų, užtikrinant Valstybės įsipareigojimus statutiniams tarnautojams. Privilegijuotas pensijas siūloma nedelsiant panaikinti. Koncepcija numato atsisakyti nedraudiminių išmokų ir funkcijų finansavimo iš Sodros fondo ir pradėti taikyti asmeninių sąskaitų modelį, leidžiantį ateityje pereiti prie pažangesnės kaupiamosios sistemos.

Projekte siūloma neskubėti didinti pensinio amžiaus ir suteikti galimybę dirbti antrus metus esantiems motinystės/tėvystės atostogose.

Galite susipažinti su visu koncepcijos variantu.

Strateginės reformos stringa, bedarbių daugėja, žmonių nepasitenkinimas neapgalvotais valdančiosios koalicijos sprendimais didėja, o ir pati valdančioji koalicija braška. Kaip tokią padėtį vertina prezidentė Dalia Grybauskaitė? Ar prisiima už ją atsakomybę ir kokių išeičių siūlo? Galų gale kodėl pati valstybės vadovė, kritikuodama Vyriausybę už negebėjimą visuomenei paaiškinti savo sprendimų, kai kuriais atvejais vangiai aiškina savuosius? Apie tai – “Veido” interviu su prezidente D.Grybauskaite.

VEIDAS: Metų pradžioje Vyriausybei nurodėte aštuonias prioritetines sritis, kuriose šiemet būtinos radikalios permainos. Ketvirtis metų praėjo. Ar Jus tenkina, kaip vykdomi Jūsų iškelti uždaviniai?

D.G.: Vyriausybė bando daryti, kas privaloma bet kuriai vyriausybei tokiu laikotarpiu, – valdyti finansinę ir ekonominę situaciją. Darbai visomis prioritetinėmis kryptimis juda, tačiau matau jų tempo stoką, pačios Vyriausybės darbo koordinavimo stygių. Ko gero, pats ryškiausias pavyzdys – tai, kas įvyko su privalomojo sveikatos draudimo mokesčiais: viena žinyba nežino, ką daro kita, todėl atsiranda “netikėtumų”, kurie lyg ir buvo nuspręsti seniai.
Žinoma, yra ir pozityvių pavyzdžių – štai elektros biržos atsiradimas. Po 20 metų pirmą kartą sulaužėme stereotipą, kad monopolija energetikos srityje yra gerai. Rezultatas pranoko lūkesčius: elektros kainos mažesnės, nei galėjo būti, daugiau nei 35–40 proc. elektros energijos parduodama biržoje. Tiesa, kol kas tik pramonei, bet gal net greičiau nei iki 2012 metų, kaip kad planavome, galės prisijungti ir buitiniai vartotojai. Tačiau strateginių projektų rezultatai – ilgalaikiai, žmonės juos pajunta ne iš karto. O su smulkmenomis Vyriausybė susitvarko nelabai sėkmingai, ir žmonių nuomonė apie tai labai aiški. Negebėjimas matyti ir girdėti, išaiškinti žmonėms savo sprendimų, labai greitai taisyti klaidų – šios Vyriausybės bėda.

VEIDAS: Didžiausią problemą – nedarbą Vyriausybė pernai ignoravo, o šiemet jau keli mėnesiai pasiūlymai skęsta darbo grupėse ir teorinėse diskusijose. Kaip Jūs siūlote spręsti nedarbo problemą?

D.G.: Teorinės programos ir diskusijos Ūkio ministerijoje buvo labai geros, bet visos jos liko popieriuje. Žinoma, kad ir ką darytų Vyriausybė kovodama su nedarbu, daug lemia ir objektyvios priežastys: BVP – minus 15 proc., ir tai atspindi nedarbo lygmenį, kuris taip pat artėja prie 15 proc.

Nors absoliučiai nepasitikėčiau makroekonominiais skaičiais: esama netiesioginių rodiklių, kad nedarbas nėra toks didelis. Turiu omeny santaupas bankuose, kurios pernai ne tik nesumažėjo, bet net padidėjo. Tai labai aiškiai rodo, kad žmonės gyveno ne iš santaupų, o iš pajamų, turėjo darbą, tik jis nebuvo viešai apskaitomas. Problema ta, kad labai daug žmonių nustūmėme į šešėlį, o darbo biržose jie registravosi, nes gaudavo tam tikrų lengvatų.

Vyriausybė kovai su nedarbu turi tokias išeitis: operatyviau priimti sprendimus, mažinti biurokratinius suvaržymus ir remti individualų, smulkųjį bei vidutinį verslą. Deja, būtent šioje srityje mokesčiai buvo labiausiai suvelti, ir tai stūmė į šešėlį labai didelę ekonomikos dalį. Prie to prisideda ir naujų improvizacijų, kaip kad dabar dėl sveikatos draudimo. Negali sveiku protu suvokti, ar tai sąmoningai padaryta, ar ministrai tokie neraštingi, kad daro tokias klaidas. Ši Vyriausybė kartais pati šaudo sau į kojas – nereikia nė priešų.

VEIDAS: O ar Jus tenkina “Sodros” reformos metmenų projektas?

D.G.: Tai, kas paskelbta, nevadinčiau “Sodros” reforma, reformos metmenimis – taip pat, tai atskiri elementai. Socialinės srities reformos turi būti nukreiptos 30–40 metų į priekį, turi būti matomas visas paveikslas, orientuotas į ilgalaikes permainas, kurių paskui nereikėtų atkeitinėti. Reikia žmonėms tai paaiškinti, o ne gąsdinti, kad tuoj pat pradėsime ilginti pensinį amžių, ką tikrai anksčiau ar vėliau reikės daryti. Bet kai taip iššaunama, žmonių reakcija, natūralu, būna neigiama, todėl šitaip tik viską sugadinsime ir nieko nepadarysime. Taip, krizės laikotarpiu porai metųreikia teoriškai nelabai gražiai atrodančių ekstraordinarių priemonių, bet reikia galvoti ir apie ilgalaikę perspektyvą.

VEIDAS: Tačiau ir Jūs ne visuomet paaiškinate savo sprendimus, pavyzdžiui, kodėl nevykote susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama.

D.G.: Viešojoje politikoje ne viską gali pasakyti. Aš laikausi principo, kad negaliu meluoti. Jei negaliu pasakyti – geriau nekalbu, bet ir nemeluoju. Sakau tai, ką galiu pasakyti viešai.

VEIDAS: Reikalavote sutramdyti monopolininkų apetitus ir užtikrinti žmonėms prieinamas kainas. Tačiau kainos tik kyla.

D.G.: Džiaugiuosi, kad pernai pakeista elektros skaičiavimo metodika ir dėl to po Ignalinos AE uždarymo elektros kainos yra mažesnės, nei galėjo būti, o rinkos atsiradimas elektros sektoriuje didins konkurencinį spaudimą. Netrukus matysime, kaip veiks vaistų maržos reguliavimas. Tačiau kaip prezidentė esu susidūrusi su labai daug korupcijos pavyzdžių bet kuriame sektoriuje, ir tai viena problemų, lemiančių dideles kainas. Žinyboms, kurios man tiesiogiai pavaldžios – STT, VSD, suformuluotas labai aiškus uždavinys: korupcija bet kokiu lygmeniu turi būti naikinama be išimčių jokiems politikams ar verslo rykliams. Pradėjome nuo sveikatos sistemos, tęsime ir toliau. Tačiau korupcija – problema ne tik tų, kurie ima, bet ir tų, kurie duoda. Tai epochos mentaliteto problema, kurios nei per metus, nei per dvejus nepakeisi.

O mokesčiai už šilumą – daugiausia savivaldybių politikų reikalas. Tose savivaldybėse, kurios elgėsi atsakingiau, įvedė mišrius katilus, kūrena atliekas, už kilovatvalandę mokama 18 centų, kitose – 25 ar 30 centų. Tačiau po kolektyviniu skydu prapuola atsakomybė, todėl viena mano idėjų – vietos politikai turi būti atskaitingesni žmonėms, taigi seniūną, merą reikėtų rinkti tiesiogiai.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl konservatoriai tam taip priešinasi?

D.G.: Ne tik konservatoriai. Manau, daugelis partijų bijo konkurencijos. Tiesioginiai merų rinkimai, aišku, būtų šokas, ir jokiu būdu nesakau, kad tai panacėja. Galėtų būti ir tikriausiai bus atskirų tokio fenomeno, kaip vietos karaliukas, pavyzdžių, pasitaikytų populizmo, bet jei veiktų politiko atšaukimo mechanizmas, rinkėjas turėtų jausti atsakomybę, už ką balsuoja. O sakydama, jog partijos monopolizavo ir uzurpavo valdžią, ir turėjau galvoje, kad jos pačios viduje netobulėja, neleidžia į valdžią ateiti jaunesnei kartai, o visuomenės grupėms dalyvauti rinkimuose. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad turi būti galimybė savivaldos rinkimuose dalyvauti nepartiniams asmenims ir visuomenės grupėms, tačiau įstatymai nepakeisti. Kol sistema bus tokia uždara, ir žmonės neigiamai vertins politines jėgas.

VEIDAS: Šnekate lyg iš šalies. Bet juk tai, kas vyksta šalyje, yra ir Jūsų atsakomybė.

D.G.: Be jokios abejonės. Todėl aš aiškiai ir garsiai kalbu ir reikalauju taisyti klaidas. Štai socialinės reformos projektą prašiau pateikti dar pernai rudenį, bet gavau tik socialinių išmokų mažinimo dvejiems metams projektą. Todėl ir ministrą keičiau. Dabar turime naują, tačiau neveiklumas tas pats, ministerijos gebėjimai tie patys. Deja, turime dirbti su tuo, ką turime. Valstybės administraciniai gebėjimai labai sumažėję, valstybės valdymo aparatas gerokai susidėvėjęs, “nusiplovęs” į privatų sektorių, sumenkęs ir atsakomybės supratimas, labai daug kas politizuota, neprofesionalu. Iš pradžių daug ką buvo galima suversti krizei, bet dar po pusmečio, kai matysime ekonomikos atsigavimo ženklų, mano požiūris ir reikalavimai Vyriausybei keisis.

Kad šalis nebankrutavo, yra gerai, ir nenoriu, kad susidarytų įspūdis, jog aš tik kritikuoju Vyriausybę. Ypač susitikimuose užsienyje jaučiu, kaip mus, palyginti su kai kuriomis kitomis šalimis, vertina gerai, nes gana neblogai išeiname iš situacijos. Tačiau šalies viduje nepasinaudojome sunkmečiu rimtoms struktūrinėms reformoms socialinės apsaugos, sveikatos srityse pradėti. Be abejo, esama objektyvių priežasčių – Vyriausybė koalicinė, o valdančioji dauguma nėra tokia stipri. Bet užmiršime kasdienes trintis ir ginčus dėl smulkmenų, o pagrindinis klausimas bus – kur reformos.

VEIDAS: Tad gal opozicija teisingai Jus suprato, esą Jums ima kilti abejonių, ar tikrai A.Kubiliaus Vyriausybė galės dirbti iki kadencijos pabaigos?

D.G.: Jokia Vyriausybė, jokia politinė jėga neturi garantijų, kad ją aklai palaikysiu. Niekam nesu įsipareigojusi – tik Lietuvos žmonėms, todėl jei ši Vyriausybė įstrigs tarp smulkmenų ir negebės jų taisyti, jei pamirš strateginius reikalus, be abejo, būsiu vis kritiškesnė jos atžvilgiu. Tačiau norėčiau pasakyti, kad dabartinė opozicija su savo vadinamąja alternatyvia programa nieko naujo ir radikalaus nepasiūlė, išskyrus tuščius pažadus, arba pakartojo, ką daro dabartinė valdančioji koalicija. Jei matyčiau politinių jėgų, kurios intelektualiai gali, sugeba ir nori perimti valdžią, gal ir galvočiau apie kitą valdančiąją koaliciją. Tačiau nematau. Ar per metinį pranešimą Seime nepasiūlysiu atsistatydinti Vyriausybei? Tokios kalbos – absoliučios spekuliacijos. Žinau, kas jas skleidžia, bet tegu pamiršta, nes intrigomis ir man numestomis idėjomis nesivadovauju.

VEIDAS: Vis dėlto garsėjate galvų kapojimu. Ar manote, kad tai tinkamiausias problemų sprendimo būdas?

D.G.: Vadovo galvos pakeitimas – šiokia tokia korupcijos prevencija, inercijos sumažinimas. Bet jei pati sistema, jos valdymas, reikalavimai nesikeis, nauja galva labai greitai pripras prie senos sistemos ir vėl reikės ją keisti. Pastarieji dešimt metų buvo labai inertiški, tad rotacija, mano manymu, reikalinga. Tiesa, nėra tiek daug žmonių, kuriais galėtume pasitikėti ir kurie norėtų eiti į tą mėsmalę. VSD galima kadrų klausimus spręsti statutiniais darbuotojais, bet generalinį prokurorą rasti sunkiau, nes nei geras prokuroras, nei teisėjas nelabai nori eiti, matydamas, kad politinis spaudimas didelis, o atlyginimas – ne.

VEIDAS: Tik išrinkta prezidente, “Veido” paklausta, į kurį iš pasaulio politinių lyderių norėtumėte lygiuotis, pirmiausia paminėjote Mahatmą Ghandi. Ar tebesijaučiate lietuviškąja tautos vienytoja, o ne geležine ledi?

D.G.: Kartais stebiu save kaip filme ir negaliu atpažinti: yra tūkstančiai grybauskaičių, kurios kalba mano vardu, naudojasi mano vardu. Kai išvažiuoju susitikti su žmonėmis, jie stebisi, kad esu visai kitoks žmogus, nei jie mato sukurtą viešojoje erdvėje. Ir aš pati labiau jaučiuosi žmogumi, kuris, kaip Ghandi, gali aukotis, gali pirmiausia galvoti apie kitus, o ne apie save. O kietumas, kurį man pripiešia, yra labiau dirbtinis vaizdas, susidarantis greičiausiai dėl to, kad aš viską darau iš širdies, iš įsitikinimo, nesidairydama į šonus, be prisitaikėliškumo ar baimės jausmo, kuris kitiems diktuodavo sprendimus.



Išankstiniais duomenimis „Sodros“ biudžeto 2010 m. kovo mėnesio pajamos buvo 844,2 mln. Lt, tai yra 34,9 mln. Lt arba 4,3 proc. daugiau nei buvo planuota ir 263,5 mln. Lt arba 23,8 proc. mažiau nei per praėjusių metų tą patį laikotarpį.

Kovo mėnesį, kaip ir buvo planuota, gauta 29 mln. Lt asignavimų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir kitų valstybės piniginių išteklių.

2010 metų kovo mėnesio priskaičiuotos išmokos buvo 1 mlrd. 106,9 mln. Lt, tai yra 40,7 mln. Lt arba 3,8 proc. daugiau nei planuota. Palyginus su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu išmokos buvo 119,3 mln. Lt arba 9,7 proc. mažesnės.

Šių metų kovo mėnesio išmokos buvo 262,7 mln. Lt didesnės už pajamas.

Per pirmuosius tris šių metų mėnesius „Sodra“ turėjo 2 mlrd. 316,4 mln. Lt įplaukų, tai 48,1 mln. Lt. arba 2,1 proc. daugiau, nei planuota ir 739 mln. Lt arba 24,2 proc. mažiau nei 2009-ųjų metų pirmąjį ketvirtį.

„Sodros“ biudžeto išmokos per 2010-ųjų sausio – kovo mėnesius sudarė 3 mlrd. 276,2 mln. Lt. Tai 175,6 mln. Lt arba 5,1 proc. mažiau nei per praėjusių metų tą patį laikotarpį.

Šiemet išmokos didesnės nei planuota dėl didesnio lėšų poreikio nedarbo draudimui.

Pateikti duomenys yra preliminarūs.

Šią savaitę po pusantro mėnesio trukusių aptarimų ir diskusijų rengiama socialinio draudimo reformos metmenų apibendrinamoji diskusija. Tačiau kas iš tų metmenų liks, sunku prognozuoti.

“Siūloma pensinį amžių didinti tik pagerėjus šalies ekonominei padėčiai ir lėtesniu tempu. Siūlymas nelaimingų atsitikimų darbe draudimą perduoti privačioms draudimo įmonėms nesulaukė nei darbdavių atstovų, nei profsąjungų pritarimo. Beje, susitikimuose prašyta nekeisti motinystės (tėvystės) pašalpų teisinio reguliavimo, nes tai neigiamai veiktų šeimų apsisprendimą. Nepritariama ir siūlymui keisti ligos pašalpos mokėjimo tvarką”, – ekspertų, socialinių partnerių ir piliečių siūlymus vardija socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas.

Pasak Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojo Artūro Meliano, Seimas reformos metmenų dar nesvarstė. Tačiau tai bus ne vienintelis reformos projektas – šią savaitę Liberalų ir centro sąjunga pateiks alternatyvią koncepciją. “Siūlome sukurti “Sodros” rezervo fondą, išmokas susieti su draudžiamosiomis pajamomis ar ekonomine padėtimi”, – su pagrindiniais siūlymais supažindino A.Melianas.

Šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija visus siūlymus apibendrina ir tikslina koncepciją, kuriamas pensijų sistemos prognozių modelis, kuris esą padės atlikti reformos siūlymų projekcijas žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą. Po diskusijų Vyriausybės bus prašoma apsispręsti dėl pirmojo etapo reformos siūlymų, o dėl ilgalaikių reformos siūlymų (nacionalinės pensijos būtinumo, tam tikrų profesijų atstovų – karių ir pareigūnų, teisėjų ir pan. pensijų, biudžetų konsolidavimo) sprendimai bus priimami ne anksčiau kaip šių metų rudenį.

Premjeras iš dalies sutinka su prezidentės Dalios Grybauskaitės kritika dėl “Sodros” reformos programos. Pirmadienį Andrius Kubilius pareiškė, jog socialinio draudimo fondo reformą reikia svarstyti aktyviau.

“Aš iš dalies galiu sutikti, kad reikia gal aktyviau svarstyti tos reformos dalykus. Dabar yra tokia stadija, kai vyksta daug viešesnių ir ne tokių viešų svarstymų įvairiuose formatuose ir kartais gali atrodyti, kad “Sodros” reformos įgyvendinimas lyg ir praranda pagreitį”, – pirmadienį po Vyriausybės pasitarimo žurnalistams sakė A.Kubilius.

“Viešojoje erdvėje galbūt atrodo, kad mes bandome svarstyti atskirus epizodus, bet iš esmės mes remiamės specialios ekspertų sudarytos darbo grupės pasiūlymais dėl ilgalaikės “Sodros” pertvarkos koncepcijos”, – kalbėjo premjeras.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas teigė, jog kai kurie sprendimai dėl “Sodros” reformos Vyriausybėje turėtų būti priimti balandžio pabaigoje.

“Šiuo metu diskusijos dėl pirmųjų žingsnių eina į pabaigą”, – teigė jis. D.Jankauskas sutiko, jog prezidentės priekaištai turi pagrindo.

“Priekaištai turi pagrindo. Ir man norisi, kad tempai būtų greitesni. Galbūt nesugebėjome organizuoti darbo taip, kad diskusijos jau būtų praeityje ir šiandien jau būtų priimti sprendimai ne tik Vyriausybėje, bet ir Seime”, – tikino D.Jankauskas.

Tarp Vyriausybės svarstomų pertvarkų yra pensijos amžiaus ilginimas vyrams ir moterims iki 65 metų, darbuotojo ligos pašalpos apmokėjimas pirmąsias 7 dienas darbdavio sąskaita ir kitos.

D.Grybauskaitė interviu savaitraščiui “Veidas” teigė, jog Vyriausybė kol kas nėra parengusi ilgalaikės socialinio draudimo sistemos reformos programos.

Ar norime socialiai orientuotos, ar tik socialinių išmokų minimumą garantuojančios sistemos? Tik apsisprendus verta imtis ieškoti sektinų pavyzdžių kitose šalyse.

Daugumoje ES ir kitų vakarietiškų valstybių pensinis amžius didesnis, motinystės bei tėvystės išmokos mokamos trumpiau ir mažesnės, o darbdaviai ilgiau moka susirgusiam darbuotojui – “Sodros” reformos strategai europiniais pavyzdžiais bando atsikirsti vis garsėjančiam kritikų chorui.

Šių trijų didžiausio pasipriešinimo sulaukusių socialinių išmokų siūlymus ir pabandėme palyginti su mokamomis kitose Europos valstybėse – ne tik kaimynėse Latvijoje bei Estijoje, bet ir panašaus kaip mes dydžio Čekijoje ar socialinės gerovės etalonu laikomoje Švedijoje, už mus kur kas turtingesnėje, bet racionalumu garsėjančioje Vokietijoje, galų gale ir daugelyje sričių absoliučioje ES autsaiderėje Bulgarijoje.

Lyginome ieškodami atsakymų ne tik į tokius klausimus, kaip mes atrodome kitų šalių kontekste, bet ir ar tinka vadovautis vienais standartais, neatsižvelgiant į kitus – gyvenimo trukmės, mokesčių sistemos, valstybės biudžeto pajėgumo.

Kiek metų būsime pensininkai

Kol kas esame vieni jauniausių tarp ES ir kitų vakarietiškų valstybių pensininkų. Štai Norvegijoje pensinis amžius 67-eri metai, Airijoje – 66-eri, Danijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Liuksemburge, Ispanijoje, Graikijoje, Portugalijoje, kai kuriose kitose šalyse – 65-eri, Suomijoje – 62–68 m. Už lietuvius jaunesni pensininkai tik bulgarai – priklausomai nuo darbo pobūdžio, Bulgarijoje moterų pensinis amžius yra 47–60, vyrų 52–63 m., prancūzai, kurių dauguma į pensiją išeina šešiasdešimties, dar čekai, bet čia amžius jau pamažu ilginamas – vyrams iki 63-ejų, o moterims, priklausomai nuo to, kiek jos turi vaikų, iki 59–63 m., ir švedai, išeinantys į užtarnautą poilsį nuo 61-erių.

Ne tik Lietuva – visa senstanti Europa svarsto galimybes žmones vėliau išleisti į pensiją. Beveik pusėje ES šalių (Belgijoje, Graikijoje, Jungtinėje Karalystėje, Rumunijoje ir kt.) tokie sprendimai arba jau priimti, arba siūlomi. Vokietijoje pensinis amžius pasislinks iki 67-erių, bet vokiečiai dvejų metų ribą pastumti numatę iki 2029-ųjų. Austrai moterų išėjimo į pensiją amžių – šešiasdešimt metų nori penkeriais metais pailginti per dešimtmetį, bet tik nuo 2024-ųjų. (Beje, daugiau nei dviejuose trečdaliuose ES valstybių moterų ir vyrų pensinis amžius arba toks pat, arba pamažu vienodinamas.) Tačiau Lietuvoje “Sodros” reformos autoriai siūlo tikrą šoko terapiją: pensinį amžių suvienodinti ties 65-erių metų riba per penkerius metus vyrams ir per dešimt metų moterims, ilginant po pusmetį pradedant 2011 ar 2012 metais.

Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos katedros lektorius Dainius Bernotas atkreipia dėmesį į dar porą aspektų – oficialų ir tikrąjį pensinį amžių. Nors oficialus pensinis amžius Vakarų Europos šalyse dažniausiai 65-eri, o Rytų Europos – 62-eji metai, bet tikrasis t.y. kai asmuo realiai nutraukia savo darbinę veiklą, trejais ketveriais metais mažesnis. Tai susiję su vadinamosiomis ankstyvo išėjimo į pensiją programomis, kai leidžiama anksčiau (paprastai likus penkeriems metams iki oficialaus pensinio amžiaus) nutraukti darbinę veiklą ir gauti mažesnę senatvės pensiją.

Europos socialinio draudimo sistemas analizuojantis ekspertas primena, kad šių programų atsiradimą XX a. aštuntąjį dešimtmetį paskatino tuometė ekonominė krizė ir padidėjęs nedarbas, bet dabar dėl senstančios visuomenės ir lėtesnių ekonomikos augimo tempų Europos Komisija, atvirkščiai, ragina reformuoti darbo rinkos ir socialinio draudimo sistemas, kad žmonės būtų skatinami kuo ilgiau likti darbo rinkoje.

Beje, nemažai pensininkų dirba ir Lietuvoje: “Sodros” duomenimis, šių metų sausį dirbo kas devintas senatvės pensijos sulaukęs žmogus. Tačiau būtų naivu tvirtinti, kad dauguma jų tai daro norėdami save realizuoti. Kaip pastebi Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto lektorius Jonas Mickus, Vakarų šalyse pensija – apie 70 proc. buvusios algos, o pas mus nesiekia nė 50 proc. Dėl skirtingos gyvenimo kokybės 65-erių sulaukęs vakarietis dar pajėgus toliau keliauti po pasaulį, o pas mus dauguma būtų lyg nuvaryti arkliai.

Tad lyginantis su europiniais standartais vertėtų skaičiuoti ne tik kelerių metų galėsime išeiti į pensiją, bet ir kiek metų ją gausime. Lietuvos moterų vidutinis amžius 77,6, o vyrų – vos 66,3 metai, beveik dešimtmečiu mažesnis nei ES vidurkis, vadinasi, jie dirbtų kone iki grabo lentos.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas tikina, kad jei pavyksta sulaukti 65-erių, vyrai vidutiniškai gyvena dar trylika, o moterys – apie aštuoniolika metų. Tačiau taip skaičiuojant Vakarų šalių piliečiai, su kurių pensiniu amžiumi bando mus sulyginti, pensininko gyvenimu džiaugiasi dar ilgiau.

Vis dėlto akivaizdu, kad artėjant grėsmei, kai vienam dirbančiam žmogui teks vienas pensininkas, kitos išeities, kaip pamažu ilginti pensinį amžių, nėra. Beje, 65-erių metų pensinis amžius buvo nustatytas dar 1994 m. priimtame Pensijų įstatyme, tačiau praėjus keliems mėnesiams po jo priėmimo ši nuostata buvo atšaukta. Jei, kaip ne kartą siūlyta, būtų suvienodintas vyrų ir moterų pensinis amžius ir pastūmėtas bent pusmečiu, gal šiandien “Sodra” nebūtų patekusi į tokią duobę. Be to, D.Jankausko pateikiamais skaičiavimais, jei pensinis amžius būtų ilginamas, kaip siūlo “Sodros” reformos autoriai, pensijos didėtų 7–15 proc. Pensinį amžių didinti iki 65 m. esame įsipareigoję ir pagal Lisabonos strategiją. Tačiau terminas jį pasiekti – 2026 m., o krizės laikotarpiu šoktelėjus nedarbui, daugumos ekspertų manymu, ne laikas didinti pensinį amžių, juolab taip drastiškai.

Motinystės išmokomis išsišokome

Atkreiptinas dėmesys, kad bene labiausiai iš europinio konteksto iškrintame pagal motinystės išmokas. Štai Europos Komisijoje užvirė diskusijos dėl siūlymų ES direktyvoje numatytų motinystės (tėvystės) minimalių išmokų trukmės – keturiolikos savaičių – pratęsimo mėnesiu, o Lietuvoje genocidu kaltinami net siūlymai sumažinti dvejus metus mokamas išmokas.

Skirtingos Europos šalys moka labai įvairios trukmės ir dydžio nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros išmokas. Vokietijoje, Šveicarijoje suteikiamos standartinės keturiolikos savaičių atostogos, Liuksemburge, Nyderlanduose, Prancūzijoje – šešiolikos savaičių. Danijoje tėvams po nėštumo ir gimdymo atostogų skiriamos dar 32 savaitės atostogų, kurias galima panaudoti, iki vaikui sukaks devyneri metai. Norvegijoje ir tėvui skiriamos dešimties savaičių atostogos, kurių negali panaudoti mama. Tačiau, kaip pastebi ekspertai, tiek mokėjimo trukme, tiek išmokų dydžiu Lietuva nepralenkiama, nors net turtingos šalys turi nusistačiusios maksimalias išmokų lubas.

Tačiau ekspertai pastebi, kad motinystės išmokos tėra vienas iš daugialypės valstybės paramos šeimai aspektų. Lietuvoje aiškinama, kad išmokos motinoms didelės, nes didinti gimstamumą – valstybės prioritetas. Tačiau, pasak socialinės srities eksperto J.Mickaus, tai tik populistinės kalbos, nes dauguma mokslininkų priėjo prie išvados, kad socialinės išmokos gimstamumo nepadidina. Gali būti laikinas pakilimas, kaip ir nutiko Lietuvoje, bet iš tiesų gimstamumą didina sudarytos sąlygos jauniems žmonėms derinti darbą, karjerą ir šeimą.

Įvairiuose ES dokumentuose siūloma sudaryti lankstų darbo grafiką ar suteikti galimybę dirbti ne visą darbo dieną, net siūloma galimybė dirbti išėjus motinystės atostogų. Pavyzdžiui, Vokietijoje leidžiama dirbti iki 30 val. per savaitę ir gauti motinystės pašalpą. Latvijoje dirbantiems motinystės ar tėvystės pašalpų gavėjams mokama pusė šios išmokos. Vakaruose yra platus įvairių paslaugų, kurios teikiamos vaikų turinčioms šeimoms, spektras – dienos centrai, darželiai.

“Deja, būtent galimybės derinti profesinį ir šeimos gyvenimą, palyginti su Vakarų Europos šalimis, Lietuvoje vis dar labai menkos, – pastebi ekspertas D.Bernotas ir atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: – Visus pastaruosius dvidešimt metų Lietuva yra viena taupiausių valstybių ES pagal socialinės apsaugos finansavimą: pagal santykinę BVP dalį, skiriamą šiai sričiai, nuo ES vidurkio atsiliekame dukart. Vadinasi, atitinkamai ir dauguma socialinių išmokų Lietuvoje pagal santykį su darbo užmokesčiu vienos mažiausių. Todėl neproporcingas motinystės išmokų padidinimas, palyginti su kitomis socialinėmis išmokomis, tik dar kartą parodo mūsų socialinės apsaugos sistemos fragmentiškumą”.

Darbdaviams tenka mokėti ir sergantiems

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje didelio pasipriešinimo sulaukę siūlymai darbdaviui mokėti už pirmą ligos savaitę daugelyje ES šalių būtų sutikti kaip palengvinimas, nes beveik visose ES valstybėse, išskyrus Airiją ir Graikiją, pradiniu ligos laikotarpiu ligos pašalpos mokėjimo našta, kai kur net iki mėnesio ar ilgiau, tenka darbdaviui. Pavyzdžiui, Danijoje darbdaviai moka už keturiolika ligos dienų, Prancūzijoje – už trisdešimt, Vokietijoje – net už šešias savaites. D.Bernotas aiškina, kad istoriškai taip buvo daroma siekiant užtikrinti saugias darbo sąlygas, rūpintis darbuotojų sveikatos profilaktika.

Beje, daugelyje šalių už pirmas ligos dienas nei darbdavys, nei valstybė pašalpos nemoka, taip siekiant išvengti pašalpų mokėjimo trumpalaikių ir ne itin sunkių ligų atveju. Švedai, latviai nemoka už vieną dieną, estai už dvi. Čekijoje neatėjus į darbą dėl trumpalaikės ligos mokėjimas iš viso nenumatytas: jei žmogaus liga užsitęsia ilgiau nei dvi savaites, ligonis turi teisę iš darbdavio gauti išmoką nuo ketvirtos dienos, bet jei pasveiko greičiau nei per dvi savaites, negauna nieko.

D.Bernoto manymu, turint galvoje europinį kontekstą, darbdavio mokamos pašalpos trukmės pailginimas Lietuvoje galėtų būti vertinamas pozityviai, jei, kaip žadama, tai lydėtų darbdaviui taikomų socialinių mokesčių mažinimas.

Tik bėda ta, kad siūlymas darbdaviui prisiimti papildomą naštą pateiktas visai neparengtas, be konkrečių skaičiavimų, kokie mokesčiai ir kiek jie bus mažinami darbdaviui. Beje, darbo grupė siūlymo keisti ligos pašalpų mokėjimą visai nebuvo pateikusi. Kai šis siūlymas išlindo vos ne ekspromtu, nenuostabu, kad verslas, dalis ekspertų ir net Vyriausybės narių jį suprato kaip papildomą paslėptą mokestį verslui. “Kam tada reikalingas sveikatos draudimas?” – stebisi ir ekspertas J.Mickus.

Ir be visumos matymo, ir be prioritetų

Vis dėlto, palyginti Lietuvos socialinės politikos strategų siūlymus su europiniais standartais, akivaizdu, kad negali matuotis iš pažangaus pasaulio rūbo tik kokios rankovės.

“Labai gerai žinoti kitų šalių modelius, bet valstybių starto sąlygos ir gyvenimo tikrovė labai skirtinga. Svarbiausia ir pirmiausia reikia priimti politinį sprendimą ir visuomenės sutarimą – ar norime turėti daugiau apimančią socialiai orientuotą sistemą, bet tada ir mokesčiai turi būti didesni, ar mažiau apimančią, garantuojančią tam tikrą socialinių išmokų minimumą – tada ir mokesčiai mažesni. Neįmanoma uždirbti 2 tūkst. Lt, bet norėti automobilio, kainuojančio 100 tūkst. Lt. Lietuva turi tam tikrą BVP, tam tikras žmonių nuostatas mokėti mokesčius – juk galima susiskaičiuoti, kiek dabartinėmis sąlygomis įmanoma surinkti pinigų”, – prioritetų pasigedo “Sodros” reformos projekto darbo grupės narys, investicijų valdymo ekspertas, dirbantis su privačiais pensijų fondais, “Sindicatum Capital International” generalinis direktorius Saulius Racevičius.

Kritikos “Sodros” reformai daug: fragmentiškumas, visumos nematymas, prioritetų nenusistatymas, vienintelis tikslas – užkišti “Sodros” biudžeto skylę, nors ir siūlomomis priemonėmis būtų sutaupyta vos 300 mln. Lt per metus, o biudžeto deficitas pernai buvo 2,5 mlrd. Lt.

Tačiau dar kartą palyginkime save su kitais europiečiais. Nesunku pastebėti, kad, pavyzdžiui, mažą pensinį amžių sau leidžia dvi priešingybės – klestinti Švedija ir atsilikėlė Bulgarija. Tik dėl skirtingų priežasčių: pirmoji, nes čia piliečiai dėl socialinio rojaus priėmę nuostatą mokėti didelius mokesčius, o antroji – nes joje nuo socialistinės respublikos laikų mokamos mažos, bet ankstyvos išmokos, ir nėra politinės valios ką nors keisti. Faktas, kad mokant mažus mokesčius socialinio rojaus nebūna. Ko gero, teisūs tie, kurie sako, kad reikėjo pradėti ne nuo iš konteksto ištrauktų siūlymų, o nuo politinio ir visuomenės sutarimo, kurį pasaulio išbandytą modelį renkamės.