2016-ieji metai „Naujajam Baltijos šokiui“ neeiliniai – festivalis rengiamas 20-tąjį kartą, valstybė programai skyrė daugiau pinigų, nei kada nors anksčiau, o programos pagrindą sudaro pasaulinio lygio žvaigždės iš Kanados. Anot festivalio įkūrėjo ir vadovo Audronio Imbraso, viskas dar toli gražu nėra tobula ir greta džiuginančių sprendimų visuomet atsiranda kliūtys, kurias jau dvidešimtą kartą tenka griauti ar apeiti. Su A.Imbrasu kalbamės apie tai, kaip sudaroma festivalio programa, kaip ją koreguoja gaunamas finansavimas ir kiek darbo slypi už išvardintų „sėkmių“.

Aušra Kaminskaitė, menufaktura.lt

- Kaip ir kada kilo mintis rengti pirmą festivalį? Kokia tuo metu buvo šiuolaikinio šokio būklė Lietuvoje?

- Dešimto dešimtmečio pradžioje Lietuvoje be Operos ir baleto teatro, ansamblio „Lietuva“ bei dviejų muzikinių teatrų nebuvo profesionalių šokio trupių. Vilniuje buvo dar liūdniau – net ir baleto trupė kartais nesurengdavo nė vienos premjeros per metus, o „Lietuva“ neretai apsiribodavo vienu ataskaitiniu koncertu. Negana to, tada įsteigtas ir vakarietiškas permainas žadėjęs Atviros Lietuvos fondas neįtraukė į scenos menų programą šokio krypties, teigdami, jog šokio Lietuvoje nėra. Tai buvo galutinis taškas, perpildęs kantrybę ir paskatinęs apsisprendimą įkurti organizaciją, kuri būtų skirta profesionalaus šokio ir šiuolaikinio šokio plėtrai – Lietuvos šokio informacijos centrą.

Sostinėje jau vyko LIFE teatro festivalis, kuris greitai įrodė, jog pamačius užsienio trupes, keičiasi lietuvių publikos mąstymas ir požiūris.

O 1995 m. įkūrę centrą, greitai pajutome, kad reikia festivalio, kuris padėtų atgabenti į Lietuvą aukštos kokybės šokį ir leistų žmonėms suprasti, kas gi yra tas šiuolaikinis šokis – Vilniuje žmonės tiesiog neturėjo kur jo pasižiūrėti, o „Youtube“ tais laikais dar nebuvo. Tačiau sostinėje jau vyko LIFE teatro festivalis, kuris greitai įrodė, jog pamačius užsienio trupes, keičiasi lietuvių publikos mąstymas ir požiūris.

Pirmąjį festivalį, įvykusį 1997-ųjų kovą, rengti sumaniau likus iki jo gal keturiems mėnesiams, viešėdamas Vitebsko šiuolaikinės choreografijos festivalyje Baltarusijoje. Šokėjai, kiek pamenu, dalyvavo be atlygio, finansavom tik atvežimą, apgyvendinimą ir maitinimą. Bet greta trupių iš Prancūzijos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos, dalyvavo, žinoma, ir lietuviai – iš to „nieko neturim“ atsirado gal devyni pasirodymai.

- Šįmet festivalis iš Kultūros tarybos gavo kaip niekad didelį finansavimą – 115 tūkstančių eurų.

- Taip, tai didžiausia suma, kokią per dvidešimt gyvavimo metų iš valstybės yra gavęs mūsų festivalis. Drauge tai viena didžiausių sumų, kokias apskritai yra gavę tarptautiniai Lietuvos festivaliai. Ir atsakymus sužinojome vasario pradžioje, likus trims mėnesiams iki mūsų festivalio – taip anksti atsakymai, regis, niekada neateidavo. Iš to naudos labiausiai tiek, kad galime tiesiog anksčiau surašyti programą ir ją paskelbti viešai, bei užtikrinti, kad dalis planuotos kokybės programoje bus. Skirtąsias lėšas panaudoti pavyktų kur kas efektyviau, jei finansavimą žinotume pusmečiu ar metais anksčiau – kaip daugumoje normalių valstybių.

Šįmet festivalio programos kokybė tikrai bus aukštesnė negu pastarųjų metų. Tačiau noriu pasakyti, jog Naujajame Baltijos šokyje yra lankęsi tokių trupių, kurių vienos biudžetas yra tokio dydžio kaip visa šiemetė valstybės parama.

Jau Lenkijos, Estijos, Čekijos, Rumunijos festivalių finansavimas Lietuvą lenkia keletą kartų.

Vis dėlto, palyginus Naujojo Baltijos šokio ir kitų mūsų didžiųjų tarptautinių festivalių finansavimą su analogiškų renginių biudžetais užsienio valstybėse, situacija atrodo kiek kitaip. Jau Lenkijos, Estijos, Čekijos, Rumunijos festivalių finansavimas Lietuvą lenkia keletą kartų. Lyginant su Vakarų Europa, skirtumas siekia dešimtis kartų, o vieną sykį esu suskaičiavęs ir šimto kartų skirtumą. Nors užsienio festivaliai ir didesni, juose rodosi beveik tos pačios trupės, kaip ir pas mus. Žinoma, trupei iš Briuselio įsėsti į traukinį ir nuvykti iki Paryžiaus, o vokiečiams per porą valandų nuvažiuoti iki Ciuricho yra visai kas kita, nei atskristi iki Vilniaus. Taigi kai kurios kitų valstybių festivalių išlaidos savaime yra netgi kiek mažesnės nei mūsiškių.

- Kokiais būdais ir kiek laiko sudarinėji užsienietišką festivalio programą?

- Festivalis nėra rengiamas per konkretų laikotarpį. Jis organizuojamas nuolat, taigi galima sakyti, kad artėjančiam festivaliui ruošiausi 20 metų – jei nori pasikviesti įdomius dalykus, pasaulinį šokio vyksmą stebėti turi be pauzių. Žinau, kad dalis politikų ir kultūros valdininkų įsivaizduoja, jog festivaliai rengiami tokiu principu: sugalvojau, ką noriu kviesti, paskambinau penkioms trupėms, atvažiavo, pašoko ir išsiskirstė. Taip rimti festivaliai nerengiami.

Paprastai viskas prasideda, svarstant apie ryškiausias šių laikų šokio žvaigždes.

Į šį darbą žiūriu kaip į mozaiką – pirmiausia parenki didžiausius gabalus, tada dėlioji visa kita. Paprastai viskas prasideda, svarstant apie ryškiausias šių laikų šokio žvaigždes. Kartais atsiranda poreikis pristatyti konkrečios šalies šokio platformą – pavyzdžiui, šįmet festivalio pagrindą sudarys trupės iš Kanados. Vienas svarbiausių festivalio kriterijų – atvežti kuo skirtingesnius pasirodymus. Taip pat visuomet noriu pristatyti jaunus kylančius atlikėjus, lietuvių darbus. Įtakos turi ir scenos. Kažkada tam turėjom tik Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, o atsiradus Menų spaustuvei, čia norisi parodyti eksperimentinius, tarpdisciplininius, radikalesnius darbus.

- Kiek metų paprastai užtrunka trupių atvykimo derinimas?

- Su jaunesnėmis trupėmis užtenka susisiekti, likus pusmečiui iki festivalio. Su didelėmis paprastai užtrunkame apie 3 metus. Yra atvejų, ir šiemetinėje programoje, kai dėl įvairių priežasčių trupės atvyko, praėjus 8-iems ar 10-čiai metų po pirmojo pokalbio.

- Kai kurios trupės atvyksta ne po vieną kartą. Kas lemia tokį pasirinkimą?

- Nepaisant to, kad festivalyje pristatomi aukščiausios klasės renginiai ir pasaulinio lygio žvaigždės, Lietuvos publikai tai neretai yra kažkas visiškai naujo ir nežinomo. Pamenu tuos anekdotinius klausimus, kai užsiminus apie Cullberg Ballet iš Švedijos, pakankamai solidūs žmonės nusistebėdavo: „švedai moka šokti baletą?“. Todėl svarbu ugdyti ir perimamumą – greta naujovių pristatyti lietuviams jau žinomus vardus. Po kelis kartus vežame dažniausiai tas trupes, kurios priklauso Baltijos ir Šiaurės šalių regionui.

- Ar dažnai pavyksta pristatyti naujus darbus, ar visgi tenka rinktis senesnę produkciją?

- Festivalio prioritetas yra nauji kūriniai, tačiau kol susitari dėl trupės atvykimo, darbas įgyja šiokį tokį stažą. Dažnai mūsų festivalyje įvyksta išankstinės ar netgi pasaulinės premjeros. Kartais kviečiame spektaklius, kurių pats nebūnu matęs, tačiau pasitikime trupe ir rizikuojame. Ne kartą pasitaikė, kad parodėme visišką „šviežieną“, o po kiek laiko spektaklis gaudavo apdovanojimą. Kažkurį laikotarpį stebėdavom tokį smagų reiškinį: pradėdavom šnekėti su rusų šokio trupėmis lapkričio ar gruodžio mėnesį, o kai spektaklis atvykdavo, jis būdavo ką tik apdovanotas Auksine kauke. Pernai festivalį pabaigėme jaunos britų trupės „Igor and Moreno“ šviežutėliu spektakliu „Idiosinkrezė“ – neseniai sužinojau, kad jis už 2015 m. buvo nominuotas nacionaliniams Jungtinės karalystės šokio apdovanojimams.

Ne kartą pasitaikė, kad parodėme visišką „šviežieną“, o po kiek laiko spektaklis gaudavo apdovanojimą.

Senų darbų vežame labai nedaug. Vienas iš atvejų buvo Matso Eko baletas „Žizel“ – kūrinys, nuo kurio šis choreografas išgarsėjo. Tiesa, šįmet atvyksiantis kanadietės Marie Chouinard spektaklis yra sukurtas prieš dešimt metų ir aplankęs gausybę festivalių, tačiau būtent šis choreografės darbas man labiausiai patinka ir įtikina. Norvego Jo Strømgreno darbas „Ten“ taip pat yra ne naujas, tačiau tai spektaklis apie mūsų regioną, be to – jo pasaulinė premjera įvyko būtent Naujajame Baltijos šokyje, todėl matome prasmę šiemet jį pakartoti, nes tai vienas sėkmingiausių su mūsų festivaliu susijusių tarptautinių šokio produktų.

- Kokius svečius kviečiate iš užsienio stebėti festivalio?

- Čia jau susiduriame su minėta problema – kada Lietuvoje priimami sprendimai apie kultūros finansavimą. Žinoma, kviečiame atvykti įvairių festivalių, teatrų vadovus, programų koordinatorius, tačiau kelerius pastaruosius metus festivalio biudžetas paaiškėdavo, likus 5-6 savaitėms iki paties festivalio. Vakariečiai savo darbotvarkę planuoja iš anksto ir negali atvykti, jei pakviečiam likus dviems savaitėms iki festivalio pradžios.

Vakariečiai savo darbotvarkę planuoja iš anksto ir negali atvykti, jei pakviečiam likus dviems savaitėms iki festivalio pradžios.

Tai problema, kuri visus šiuos du dešimtmečius neleido pritraukti į festivalį pakankamai stebėtojų ir išnaudoti jį tiek mūsų meno eksporto, tiek turizmo tikslams. Neretai girdžiu, kad privalome planuoti ir patys prisiimti riziką, tačiau mums jau užtenka rizikos, kurią prisiimame, kviesdami dideles trupes. Kitas dalykas – susitarimai su pačiomis trupėmis. Vienas žymiausių belgų choreografų Wim Vandekeybus užpernai gal iki kovo pabaigos laukė, kol jam pasakysiu, ar turime galimybę juos kviestis gegužės pradžiai. Tai yra itin neprofesionalu, nepagarbu ir juokinga.

- Bet juk festivalis turi užtikrintą finansavimą trims metams.

- Tai mitas, savotiška imitacija. Teoriškai Kultūros ministerija patvirtina sąrašą festivalių, kurie tarsi yra užsitikrinę finansavimą trejiems metams, tačiau ir jie privalo kasmet su visu paraiškų srautu rašyti projektus, ir niekada nežinome, kiek tiksliai lėšų gausime. O juk yra skirtumas, ar tai bus 10, 50 ar 100 tūkstančių.

- Negi nėra būdų apeiti tokią sistemą ir sužinoti finansavimą anksčiau?

- Aš tokių būdų nežinau. Juoba, kad praeitų metų ataskaitų nepatikrinusi, Kultūros taryba neskiria finansavimo kitiems metams. Lietuva yra vienintelė taip veikianti valstybė savo regione. Nekalbu apie Rusiją ar Baltarusiją.

Jie klausia: kaip tai nežinot, juk jūs Europos Sąjungos valstybė! Ir tada pradedu atsiprašinėti.

Kasmet bendraudamas su trupėmis iš Vakarų, jaučiu didelę gėdą už savo šalį. Pavyzdžiui, festivalis numatomas gegužės mėnesį, ir kovo 1 dieną trupė manęs klausia: tai ar važiuoti? Aš jiems sakau, kad dar nežinau. Jie klausia: kaip tai nežinot, juk jūs Europos Sąjungos valstybė! Ir tada pradedu atsiprašinėti, sakydamas, kad esame posovietinė šalis, ir mūsų kultūros finansavimo sistema vis dar posovietinė. Tada dauguma supranta ir laukia toliau.

- Lietuviška festivalio programa pastaraisiais metais kur kas siauresnė nei anksčiau. Kodėl?

- Viena pirmųjų vos pradėto rengti festivalio užduočių buvo atvesti į Lietuvą šiuolaikinį šokį, ir ši užduotis jau įgyvendinta. Pastaraisiais metais Lietuvoje atsirado akivaizdžiai daug gerų šokio spektaklių, tad pradėjo aiškėti, kad nebegalime visko sutalpinti į festivalį, tiksliau, negalėjome atiduoti lietuviškai produkcijai visos savaitės Menų spaustuvėje, negalėjome ir drastiškai ilginti renginio. Drauge kilo klausimas – negi festivalis tėra sezono tęsinys, kai krūvoje pristatoma viskas, ką buvo galima pamatyti sezono metu? Taigi buvo nutarta parodyti pora išskirtinesnių lietuviškų spektaklių, pristatyti vieną kitą užsienyje kuriantį lietuvį, o didžiąją dalį darbų sudėti įpitching session, kurią stebėti gali ir užsienio programų koordinatoriai, ir lietuviai. Rezultatai jau matosi: ryškiai daugėja lietuvių šokėjų gastrolių į užsienio šalis, o festivalio programa atgauna intensyvų tarptautiškumą.

- Lietuvių atlikėjai, kaip ir užsieniečiai, gauna atlygį už spektaklius?

- Pirmųjų festivalių metu dauguma trupių – lietuvių ir užsienio – šoko be atlygio. Tačiau vėliau, kiek pamenu, nebuvo atvejo, kad kažkas festivalyje rodytų spektaklį nemokamai. Žinoma, lietuviškų spektaklių kainos ne tokios, kaip užsieniečių, tačiau stengiamės, kad atlygis nebūtų minimalus. Jei sudėliojęs programą matau, kad lėšų norimai programai nelabai užtenka, informuoju kolegas ir tuomet deramės dėl atlygio.

- Ar Lietuvoje pakanka erdvių šokio spektakliams?

- Teoriškai spektaklius būtų galima rodyti beveik bet kur – juk yra visokio formato darbų. Kažkada esame rodę spektaklius Jaunimo, Rusų dramos, „Lėlės“ teatruose. Tačiau juose kyla problemų su technika, galimybe ją naudoti ar keisti, o ir erdvės per mažos spektakliams – standartinė šių laikų šokio spektakliui reikalinga scena yra bent 10×10 metrų. Pagal šį parametrą Vilniuje tinka LNDT didžioji ir mažoji salės bei Menų spaustuvė. Kalbant apie sveiku protu grįstus sprendimus ir sąnaudų adekvatumą, šios erdvės yra ir vienintelės techniškai tinkamos kviečiamiems šokio spektakliams. Dar yra M.K.Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatras – scenos prasme puikiai tinkama erdvė, tačiau technikos prasme sunkiai įvaldoma.

Būtų ne mažiau įdomi istorija, jei pakalbėtume apie trupes, kurių nepavyko atvežti.

Esame rodę spektaklius Klaipėdoje – Žvejų rūmuose, Muzikiniame teatre, Klaipėdos dramos teatre. Buvome ir Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Mažeikiuose… Tačiau išvažiavus už Vilniaus ribų būtinai prasideda problemos su technika, kai kurie užsienio trupių reikalavimai ne sostinės teatrams apskritai yra kosmosas. Kaune, deja, iš viso nėra erdvių, tinkamų pristatyti tokioms trupėms kaip, tarkim, Vupertalio šokio teatras, Sashos Waltz trupė, La la la Human Steps, Cullberg Ballet… Teoriškai būtų galima rodyti Žalgirio arenoje, tačiau tai nebūtų adekvatu, turint omenyje sąnaudas, žiūrovų skaičių ir kitas rizikas.

- Kokie ateities planai? Esi numatęs temų, šalių, trupių, kurias nori kviesti?

- Šioje šalyje nebenoriu nieko planuoti taip iš anksto. Būtų ne mažiau įdomi istorija, jei pakalbėtume apie trupes, kurių nepavyko atvežti. Ir ne todėl, kad jie pasakė „ne“, bet dėl vėlyvo atsakymo, netinkamų sąlygų ir panašiai.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. balandžio 14 d.

 

Šokis. Lietuvos šokio informacijos centras mini dvidešimties metų jubiliejų. Ta proga jo įkūrėjo ir vadovo Audronio Imbraso teiraujamės, kodėl mūsų profesionalios šokio trupės samdo vis daugiau užsieniečių, o Lietuvoje užauginti šokėjai priversti ieškotis darbo užsienyje.

 

VEIDAS: Kaip pasikeitė šalies šokėjų galimybės per du Lietuvos šokio informacijos centro egzistavimo dešimtmečius? Jei įmanoma, atsakymą iliustruokite pasirinktais skaičiais.

A.I.: Prieš du dešimtmečius greta Nacionalinio operos ir baleto teatro, Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų bei ansamblio „Lietuva“ šokėjų tebuvo pradedantis savo veiklą Kauno šokio teatras „Aura“ – dabar suskaičiuoju dar bent 11–12 organizacijų, kurios kuria ir pristato žiūrovams profesionalius šokio spektaklius, o nepriklausomų choreografų ir šokėjų esama dar gerokai daugiau. Anais laikais nebuvo nė vieno turinčio profesionalų šiuolaikinio šokio diplomą – dabar vien baigusių žinomas užsienio mokyklas tokių jau gera dešimtis. Šokis seniai studijuojamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prieš keletą metų pradėta šiuolaikinio šokio specializacija Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Turime ir diplomuotų šokio kritikų, ir gerose užsienio trupėse šokančių lietuvių.

Prieš dvidešimt metų sunku buvo įsivaizduoti lietuviškus pasirodymus rimtesnėse pasaulio scenose – dabar vos spėjam besusekti, kur pasirodo „Aura“. Daug šalių su savo monospektakliais apvažiavo Lora Juodkaitė, nemažai gastroliuoja klaipėdiečių trupė „Papi Dapi Fish“. Pastarieji metai perpildyti „Dansemos“ šokio teatro kūrinių vaikams ir Menų spaustuvės spektaklio „Contemporary?“ pristatymų įvairiose šalyse, išsijudino urbanistinio šokio atstovai „Low Air“, ką jau kalbėti apie nacionalinės baleto trupės išvykas.

Pagaliau prieš dvidešimt metų Lietuvoje greta valstybinių teatrų nebuvo jokių kitų šokiui pritaikytų scenų – dabar yra „Menų spaustuvė“ ir Šokio teatras Vilniuje, „Kultūros fabrikas“ Klaipėdoje, šiokia tokia scena disponuoja „Aura“. Anuomet yra buvęs sezonas, kai Vilniuje neįvyko nė vienos šokio premjeros, – dabar jų bent keliolika per metus, būna ir kelios per mėnesį.

Kita vertus, dėl ydingos valstybinės kultūros politikos ir keisto kitų sričių įtakingiausių personų požiūrio į šokį dauguma šiuolaikinio šokio bendruomenės tebėra vadinamieji „free lancer“, tai yra už šokimą, choreografijos kūrimą ar šokio vadybą algų Lietuvoje beveik niekas negauna, nors algų dirigentams, teatro režisieriams ar chorvedžiams, kelių orkestrų muzikantams ar keliolikos teatrų aktoriams mūsų šalyje nestinga. Ir nejauku stebėti, kaip visuomenės lėšomis išlaikomos Lietuvos trupės vengia kviesti mūsų choreografų, bet nuolat suteikia darbo užsienio kūrėjams.

VEIDAS: Viena vertus, daugiau lietuvių šokėjų dirba užsienyje, antra vertus, tiek nacionalinė baleto trupė, tiek Kauno šokio teatras „Aura“ nebegali išsiversti be užsienio šokėjų. Sportinių šokių klubas „Žuvėdra“ Klaipėdoje apskritai nutraukė veiklą. Visi teigia, kad neberanda pakankamai gabių jaunuolių, pasiryžusių iki devinto prakaito vargti šokių salėse… Kuo tai paaiškinti?

A.I.: Na, čia kiekvieno kolektyvo tam tikros politikos reikalas. Nacionalinė baleto trupė, kiek pastebiu, dar netoli tenukrypo nuo priešiškos lietuvių šokėjams ir ypač choreografams ankstesnės vadovės politikos vėžės. Juk M.K.Čiurionio menų mokyklą baigę baleto artistai sėkmingai šoka ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse: Jolanta Valeikaitė, Rūta Jezerskytė, Mindaugas Baužys, Vilija Putriūtė, Jurgita Dronina yra buvę ar tebėra labai stiprių užsienio baleto trupių (tokių kaip Švedijos ir Olandijos karališkieji baletai) žvaigždės ar pagrindiniai solistai. Eglę Špokaitę kaip baleriną ir Joną Katakiną kaip pedagogą itin vertino ne tik Maja Pliseckaja, bet ir daug kitų tarptautinių baleto figūrų, bet jiems kažkodėl neatsirasdavo vaidmenų ir galimybių reikštis Lietuvoje. Tai jei vaizduotėje prie dabartinės trupės pridėtumėte tuos, kurie buvo subtiliai išstumti iš savosios šalies, taip pat čia, Vilniuje, nuslopintus ir vengiamus pripažinti vietinius choreografijos talentus, išvystumėte labai stiprią ir originalią nacionalinę baleto trupę, vieną įdomiausių Šiaurės ir Rytų Europoje.

„Auros“ vadovė Birutė Letukaitė, išugdžiusi gausybę gerų šokėjų, dabar pasirinko politiką kviestis užsienio šokėjus. Tačiau, kaip minėjau, lietuviai, tarp jų ir kauniečiai, vienas po kito baigia mokyklas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, šoka gerose užsienio trupėse. Šiemet sulaukėme pirmųjų šiuolaikinio šokio diplomantų Nacionalinėje  M.K.Čiurlionio menų mokykloje, ir du iš trijų pretendavusių jos absolventų iškart pateko į studijas Amsterdame. Taigi rinktis yra iš ko, reikia tik noro, kartais – dar šiek tiek kantrybės ugdytis nacionalinius kadrus.

Teiginys, kad mūsų šalyje stinga gabių šokiui jaunuolių, mano manymu, tėra mitas, o kartais netgi sąmoningas ar pasąmoningas klaidinimas, mėginant pridengti bandymus dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengti mūsų šalies šokėjų ar choreografų.

„Žuvėdros“ pabaigą sukėlė irgi ne šokėjų stygius. Šio kolektyvo išsiskirstymą derėtų vertinti bendros Lietuvos sportui problematikos kontekste ir ieškoti atsakymų į klausimą, kiek nemažai kainuojančių tarptautinio lygio komandų mūsų nedidelė šalis yra pajėgi išlaikyti. Kadaise pataikiusi į tinkamą vagą, vėliau „Žuvėdra“ patyrė, kad kintant objektyvioms aplinkybėms kolektyvui tapo per sunku išgyventi.

VEIDAS: Ar galite įvardyti, kokios trupės, kurių choreografų kūriniai dažniausiai viešėdavo „Naujajame Baltijos šokyje“?

A.I.: Lietuvos kūrėjus sunku būtų net išvardyti, nes šiame festivalyje yra pasirodę turbūt visi aktyvūs mūsų choreografai, kai kurie – ir po keletą kartų: Vytis Jankauskas, Birutė Banevičiūtė, Aira Naginevičiūtė, kone kasmet programoje būna teatras „Aura“. Ne kartą ir ne du su skirtingais spektakliais yra viešėję ar netgi premjeras rengę Jo Str?mgreno trupė iš Norvegijos, „Nomadi Productions“ iš Suomijos, „Granh?j Dans“ iš Danijos, „Provincialnyje tancy“, Aleksandro Pepeliajevo Kinetinis teatras ir Čeliabinsko šokio teatras iš Rusijos, „Fine 5“ iš Estijos. Galima sakyti, kartu su mūsų festivaliu augo ir stiprėjo choreografės Olgos Žitluchinos trupė Latvijoje.

VEIDAS: Kokias tendencijas nūdienos šiuolaikinio šokio pasaulyje galėtumėte išskirti? Šokio pasirodymų populiarumas bendrame scenos menų kontekste plečiasi ar nyksta?

A.I.: Akivaizdi tendencija: sparčiai didėja šokio įvairovė ir šokio jungtis su kitomis meno rūšimis, kai darosi sunku kažkurį spektaklį priskirti aiškiam žanrui ar meno rūšiai – šokiui, teatrui, muzikai ar cirkui. Šokėjai universalėja: geriausieji paprastai vienodai gerai valdo ir šiuolaikinio šokio technikas, ir baletą, ir netgi, tarkime, akrobatiką, sugeba gerai vaidinti ir dainuoti.

Šokis, dvidešimtajame amžiuje pradėjęs savo „atsiskyrimą“ nuo muzikos ir teatro, užima vis platesnes teritorijas, įsitvirtina vis didesniame skaičiuje šalių. Viena po kitos įvairių valstybių kultūros ministerijos pasitvirtina vienokius ar kitokius šokio plėtros planus, steigiamos specializuotos nacionalinės institucijos, dažniausiai vadinamos šokio namais, ir t.t.. Šalyse, kuriose šokis imtas plėtoti anksčiau, tarkime, Prancūzijoje, JAV ar Jungtinėje Karalystėje, jis surenka panašaus dydžio sales, kaip muzika ar teatras: pasirodymus stebi tūkstantis, du tūkstančiai žiūrovų ir daugiau. Grietinėlę nuo šokio populiarėjimo sumanė nusigriebti netgi komercinės televizijos, imituodamos įvairaus plauko šokių realybės šou.

VEIDAS: Ar konceptualusis menas neįstengs galutinai „praryti“ šiuolaikinio šokio? Nes susidaro įspūdis, kad labai stengiasi: šokis scenoje vis dažniau tampa pagalbiniu, o ne dominuojančiu pasirodymo žanru…

A.I.: Na, niekas nieko neryja. Tiesiog, kaip minėjau, pats šokis smarkiai įvairėja, jame atsiranda ir išnyksta daug įvairių formų ir žanrų, jis drąsėja, pajungia sau kitus menus. Bet pagrindinės kryptys kaip gyvavo, taip ir gyvuoja – grynasis šokis taip pat. Galbūt kam nors panašus įspūdis susidarė stebint „Naujojo Baltijos šokio“ programas. Tada priminsiu, ką nekart esame sakę: savo festivalyje stengiamės pristatyti tuos žanrus ir formas, kurių mažai ar visai nėra Lietuvoje. Taip stengiamės, kad įvairėtų bei keistųsi ir Lietuvos šokis. Abejoju, ar būtų labai įdomu, jei kasmet kviestume vien panašias į mūsiškę „Aurą“ trupes, kurių esama visur.

VEIDAS: Kaip, jūsų akimis, keitėsi „Naujojo Baltijos šokio“ publika?

A.I.: Mokėsi pažinti šokį, augo, plėtėsi. Man smagu sutikti žmonių, kurie gerai prisimena prieš dešimt ar penkiolika metų festivalyje rodytus spektaklius. Kita vertus, prieš keliolika metų iš esmės visos nacionalinės šokio premjeros vykdavo „Naujajame Baltijos šokyje“, todėl į jį eidavo visų skonių žiūrovai, o dabar šokio publika diferencijavosi, kiekvienas pasirinko, kas patinka.

Šokio premjeros įvairiose Vilniaus scenose vyksta ištisus metus, taigi dalis žiūrovų įspūdžių prisisotina per visą sezoną ir gegužę jau veržiasi į gamtą, o ne į uždaras sales. Tačiau su festivaliu užaugo ir itin sustiprėjo mūsų šokio bendruomenė, kuri, nors būdama daugialypė ir neretai kritiškai nusiteikusi paties festivalio atžvilgiu, tuo pat metu yra mūsų pagrindinė partnerė bei ambasadorė visuomenėje.

Renata Baltrušaitytė

Jubiliejaus proga vilniečiams dovanojamas „Batsheva Ensemble“ pasirodymas

Į Vilnių atvežamas baronienės Batshevos de Rotschild kartu choreografe Martha Graham prieš pusę amžiaus įkurtos šokio trupės spektaklis.

Lietuvos šokio informacijos centras per du dešimtmečius į Lietuvą buvo atviliojęs ne vieną šokio pasaulio žvaigždę. Daugelis dar pamena 2001-aisiais furorą sukėlusį Pinos Bausch šokio teatro pasirodymą ir tais pačiais metais vykusią pirmąją Mauro Bigonzetti vadovaujamo „Aterbaletto“ teatro viešnagę. 2007-aisiais Vilniuje pasirodė Mourado Merzoukio hiphopo trupė „Käfig“ iš Prancūzijos, 2013-aisiais – choreografės Sashos Waltz vadovaujama šokio trupė. Tokių garsių vardų dėl įtempto jų grafiko sulaukti konkrečiomis datomis apibrėžtame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ nepavykdavo, tačiau lietuviai nepraleidžia garsių trupių pasirodymų bet kuriuo metų laiku.

Šįmet savo jubiliejaus šventėn Lietuvos šokio informacijos centras pakvietė choreografo Ohado Naharino vadovaujamą šiuolaikinio šokio trupę „Batsheva Ensemble“ ir tarptautiniu hitu tapusį jo spektaklį „DecaDance“.

„Batsheva Ensemble“ vardu po pasaulį važinėja jaunoji Batshevos trupės šokėjų karta. Laikantis nerašytos, bet griežtai paisomos tvarkos būtent jie pirmieji vyksta gastrolių į dar kolektyvo nelankytą šalį, taigi tik priėmus „Batsheva Ensemble“ atsiras galimybė ateityje Lietuvoje išvysti ir ir „Batsheva Dance Company“. Abiejų trupių šokėjai per metus Izraelyje ir visame pasaulyje parodo daugiau kaip 250 spektaklių, kuriuos pamato daugiau kaip 75 tūkst. žiūrovų.

„Batsheva Ensemble“ O.Naharinas įkūrė siekdamas mokyti ir skatinti talentus pagrindinei Batshevos šokio trupei. Šią studiją yra baigę tokios nūdienos choreografijos žvaigždės, kaip Hofeshas Shechteris ar Itzikas Galili. Ansamblį sudaro 14 šokėjų, jų amžius svyruoja nuo 18 iki 24 metų. Šokėjai atrenkami per tarptautines peržiūras, kuriose dalyvauja jaunuoliai iš geriausių pasaulio šokio mokyklų. Į Vilnių atvykstančioje grupėje – šokėjai iš Izraelio, JAV, Kanados ir Japonijos.

Batshevos vardu praeito amžiaus viduryje save ėmė vadinti į Izraelį persikėlusi naujos šokio trupės iniciatorė ir ilgametė jos rėmėja baronienė Bethsabée de Rothschild. Garsios bankininkų Rothschildų giminės atžala 1914 m. gimė Londone, o biologijos mokslus studijavo Paryžiuje, Sorbonos universitete. Dėl vis aštrėjančių nacistų išpuolių Rothschildams prieš Antrąjį pasaulinį karą persikėlus į Niujorką, tęsė mokslus Kolumbijos universitete. Būtent Niujorke baronienė de Rothschild susižavėjo moderniu šokiu, susipažino su šokėja Martha Graham ir tapo jos įkurtos trupės mecenate.

1956 m. baronienė persikėlė gyventi į Izraelį ir čia įkūrė savo fondą, remiantį mokslininkus bei menininkus. Netrukus ji pasikvietė seną draugę M.Graham padėti suburti Izraelio šokio trupę, kuri paskelbė apie savo egzistavimą 1964 m. Ši trupė buvo pradėta vadinti Batshevos šokio trupe. Pati baronienė Batsheva de Rothschild po sunkios ligos mirė Tel Avive 1999 m. Šiandien maždaug trečdalį trupės biudžeto sudaro valstybės parama.

Šeštą veiklos dešimtmetį skaičiuojanti Izraelio trupė per savo istoriją regėjo daug žymių choreografų. Jau ketvirtį amžiaus jai vadovauja O.Naharinas, visame pasaulyje garsėjantis savo išplėtota „Gaga“ šokio technika, kadaise padėjusia jam pačiam atsigauti po nugaros traumos. „Gaga“ leidžia naujai atrasti savo kūną, suteikia žmogui lankstumo, ištvermės, energijos išlaisvinant jusles ir vaizduotę. Visame  pasaulyje ji naudojama ne tik profesionalių šokėjų pamokose, bet ir mėgėjų užsiėmimuose. Šiai technikai tobulinti nebūtini veidrodžiai, kurie, pasak choreografo, tik trukdo, nes šokėjas privalo užmegzti vidinį ryšį su visata, o ne su savo paties atvaizdu. Ir dar labai svarbu  išgirsti savo kūną prieš liepiant jam atlikti konkretų judesį: panašiai keliasi šuoliui besiilsinti katė…. Anot O.Naharino, „Gaga“ – tai visai mažai judesio, užtat labai daug pojūčių. Dabar „Gaga“ turi galimybę išbandyti ir lietuviai: „Menų spaustuvėje“ iki pirmadienio bus rengiami specialūs šokio seminarai.

O.Naharinas, dar vadinamas Misteriu Gaga, laikomas vienu talentingiausių ir geidžiamiausių mūsų laikmečio šokio kūrėjų. Būsimasis choreografas gimė Izraelyje, jo mama – šokio mokytoja, tėvas – aktorius, vėliau pasukęs į psichologiją. Vaikystėje Ohadas buvo pasinėręs į muziką, tapybą ir rašymą. Tačiau tėvai pastebėjo sūnaus talentą šokti ir prieš pat jam baigiant karinę tarnybą mama pasirūpino, kad sūnus pakliūtų į Batshevos šokio trupės peržiūrą. Tada jam buvo 22-eji, jokių šokio pamokų vaikinas nebuvo lankęs. Tačiau O.Naharinui užteko pasirodyti dvi minutes, kad būtų priimtas.

Jau tuomet, 1974-aisiais, M.Graham pakvietė O.Nahariną prisidėti prie savo trupės Niujorke. Ten jis studijavo Amerikos baleto mokykloje ir Džulijardo mokykloje. Šoko su Izraelio „Bat-Dor“ šokio trupe ir Maurice’o Béjart’o trupe „Ballet du XXe Si?cle“ Briuselyje, o 1980 m. su pirmąja žmona Mari Kajiwara įkūrė savo šokio trupę. Visą dešimtmetį ši trupė pristatinėjo O.Naharino spektaklius, kol 1990 m. choreografas buvo paskirtas Batshevos šokio trupės meno vadovu. 2001 m. nuo vėžio mirus pirmajai žmonai, O.Naharinas vedė Batshevos trupės šokėją Eri Nakamurą. Su ja 63-ejų metų Misteris Gaga augina dukterį Nogą.

Šiandien jo karjera paženklinta daugybe tarptautinių apdovanojimų ir garbės vardų, jo kurtus spektaklius šoka garsiausios trupės nuo Australijos iki Kanados, nuo Paryžiaus iki San Paulo. Būtent O.Naharinas vaidmeniui filme „Juodoji gulbė“ parengė aktorę Natalie Portman ir tuo padėjo jai pelnyti „Oskaro“ apdovanojimą.

„Jeigu jūs galite nusakyti šokį, vadinasi, tai buvo prastas šokis, – teigia O.Naharinas. – Šokis taip pat kuria pasakojimą, tačiau tai visai kitos prigimties pasakojimas nei tie, kuriuos galima perskaityti knygose.“

Choreografas įsitikinęs, kad šokti gali kiekvienas: „Šokis gali padėti mums pakelti gyvenimo sunkumus. Jis nesprendžia problemų, bet leidžia pažvelgti į jas šviesesnėmis akimis, o tai – pusiaukelė į problemų sprendimą.“

Spektaklį „DecaDance“ sudaro rinktiniai etiudai iš dviejų dešimtmečių O.Naharino kūrinių kraičio, todėl jame galima išvysti įvairiausių šokio stilių paliktų pėdsakų. Antroje pasirodymo dalyje trupės nariai kvies kartu pašokti to pageidaujančius žiūrovus, o vakaro kulminacija taps ištrauka iš ankstyvojo O.Naharino spektaklio „Zachacha“, kuriame artistai „mankštinasi“ ant scenoje pusračiu sustatytų kėdžių.

 

 

Trejus metus Madride gyvenanti lietuvių šokėja scenoje savo kūną transformuoja į nežmogiško pavidalo skulptūras.

 

Renata Baltrušaitytė

 

Prieš Kalėdas Menų spaustuvėje rodytame Ugnės Dievaitytės spektaklyje „Alkis“ yra tokia raudonų batelių scena, kurioje operos dainininkė Rosa Miranda Fernandez, avinti raudonus batelius, bejėgiškai susmunka krėsle, o tuo metu priešais ant grindų besiraitanti šokėja įkūnija nerimstantį moters libido.

O gal tai – tik laisva žiūrovinė interpretacija? Juk pati choreografė tvirtina, kad šiuolaikinio šokio kalba yra abstrakti ir nieko neprivalo pasakoti – užtenka perteikti emocinę, intuityvią patirtį arba pakerėti stebėtoją estetiniu grožiu. Todėl netgi tuos pasakojimo elementus, kurie šokyje užšifruoti, žiūrovas dažniausiai suvokia savaip.

Ir nors spektaklio kūrėja nesitiki, kad „Alkio“ kodai bus adekvačiai perskaityti, nudžiunga, jog šiuo atveju traktuotė artima „originalui“: vadinasi, ir abstraktus vaizdinys geba būti priimtas.

Apie ką gi byloja „Alkis“? Pasak Ugnės, apie būseną, kai visko pilna, bet traukiasi dvasinio bendravimo erdvė. Kai visi impulsai žmogų pasiekia tik iš išorės, bet niekas nebepažvelgia į save.

„Kai atėjęs į Madrido metro apžvelgi minią – įspūdis toks, tarsi būriui vaikų ką tik būtų išdaliję keisčiausius nematytus žaislus. Kol neturėjau išmaniojo telefono, stebėjausi, ko visi nuolat į juos „sulindę“. O nusipirkusi nė nepajutau, kaip pati gatve eidama ėmiau rašinėti žinutes. Namie atsidūrusi nebepamenu, kaip perėjau gatvę“, – prisipažįsta menininkė.

Ji tvirtina, jog taip pripratome prie sąvokų „vizualu“ ir „greitai“, kad ilgesnių nei trijų minučių siužetų internete niekas nebežiūri, kaip ir nebeskaito telefono ekrane netelpančių tekstų. Kad išplauktų tyvuliuojančiame impulsų vandenyne, siunčiamo pranešimo įspūdis privalo būti aštrus ir staigus.

 

Apie tobulumo maniją

 

Vilniuje prieš „Alkio“ premjerą žiūrovams buvo skaitomas kūrėjos parašytas manifestas, tačiau prieš pasirodymus Madride Ugnė to daryti neketina. Sako, ten žmonės daugiau alternatyvaus šokio spektaklių regėję, todėl kitaip juos priima. O lietuvius dar būtina šviesti, ir būdų tam galima pasitelkti įvairiausių.

Tarkim, Ispanijoje priimta savai publikai (draugams, kolegoms, mokiniams…) rodyti „work in progress“ – nebaigto statyti spektaklio peržiūras, po kurių žiūrovai kartu su kūrėjais sėdi rateliu ir aptaria tai, ką matė. Vėliau, žinoma, tie patys žmonės ateina pamatyti užbaigto spektaklio ir lygindami vertina pokyčius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pagaliau išaušo gegužės 9-oji ir jau netrukus sostinę užlies šokio energija, kuri keičia. „Naujojo Baltijos šokio“ energija. Šįvakar pasauline sensacija tapęs spektaklis atvers festivalio duris, o savaitgalį visi kviečiami iš arčiau susipažinti su užsienyje gyvenančių ir kuriančių mūsų tautiečių darbais, jaunųjų moksleivių choreografinėmis miniatiūromis, solidžiu prancūzų hiphopu ir apie kokį galimybės žiaurumą kalba ukrainiečių šokis.

Aštriais kultinio belgų choreografo Wimo Vandekeybuso ir jo trupės „Ultima Vez“ šokio akordais šįmet pradedamas tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Kad įspūdis greit neišblėstų, po įvadinio spektaklio visų šokio gerbėjų paskutinį kartą šį sezoną laukia Metų scenos reiškinys – Auksinio scenos kryžiaus laureatas „Contemporary?“. O festivalio atidarymo vakarą vainikuos ir tarsi įžanga į šeštadienio spektaklius taps Suomijoje gyvenančio ir kuriančio lietuvių choreografo Andriaus Katino darbas WORK.

Šeštadienio mozaika: su kitų šalių prieskoniu

„Naujojo Baltijos šokio“ šeštadienis skirtas svečiose šalyse besidarbuojančių lietuvių choreografų ir šokėjų – Andriaus Muloko (Olandija), Ugnės Dievaitytės (Ispanija), Vilmos Pitrinaitės (Belgija) kūriniams pristatyti.

Tiesa, prieš tai savo talentą atskleis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos klasikinio ir šiuolaikinio šokio specializacijų moksleiviai, pristatysiantys savo kurtas choreografines miniatiūras – įžvalgesni žiūrovai galės mėginti pasidairyti po Lietuvos choreografijos ateities aruodą. Po jų leisimės į choreografo Martyno Rimeikio „Kelionę“ – tai geriausias pernykščio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro projekto „Kūrybinis impulsas“ kūrinys.

A. Mulokas savo darbe „Criseless“ ritualiniu būdu ieško pusiausvyros tarp virtualaus pasaulio ir tikrovės. „Pateikiu keletą spalvotų įvairialypio gyvenimo modelių, kurie kartais prieštarauja vienas kito grožio supratimui, bet niekada nesikėsina į paties grožio prigimtį. Susidūrimas su nuopuoliu dar nereiškia, kad įvyko krizė, tai labiau primintų kelionę permainingo oro sąlygomis, kai prireikia tinkamos amunicijos, kad išgyventum“, – apie savo darbą sakė A. Mulokas.

U. Dievaitytė su kolege Poliana Lima iš Brazilijos sukūrė spektaklį „Kūnai“, kuris atskleidžia nuostabią šokių abstrakcijos galią, iš kurios gimsta tiesioginė ir sudėtinga kalba iš kūno į kūną. Scenoje rodomi kūnai – gyvi, judesio pagauti. Kaip teigė autorės, kūnas – tai gyvenimo, patirties, dvilypumo šaltinis.
Neabejotinai nustebins V. Pitrinaitės darbas. Choreografė sumanė „Mis pasaulio“ konkursą perkelti į Lietuvą, taigi šeštadienio vakarą nepraleiskite progos pamatyti, kaip nugalėti varžoves seksis Lietuvos atstovei. Ironiškas vaidinimas „Mis pasaulis 2014 Lietuva“ – šeštadienio vakarą Menų spaustuvėje.

Sekmadienį – premjera, paieškos ir pažinimas

Sekmadienio repertuaras prasidės hiphopo ritmu. „Naujojo Baltijos šokio“ gerbėjams atvežamas tik vasario pabaigoje Prancūzijoje pristatytas naujausias daugybę šalių apkeliavusios prancūzų hiphopo šokio trupės „Compagnie Malka“ spektaklis „La preuve par l’autre“. Lietuva taps pirmąja užsienio šalimi, kurios žiūrovai išvys naująjį prancūzų darbą – trijų veiksmų ir šešių šokėjų kūrinį.

Tą patį vakarą šokio gerbėjams bus pristatytas ir ukrainiečių trupės „TanzLaboratorium“ spektaklis „Galimybės žiaurumas“. Trupė sukūrė trilogiją, dedikuotą trims įtakingiems XX a. teatro režisieriams – Lesui Kurbasui, Vsevolodui Meyerholdui ir Antoninui Artaud, jų mirtims, baimėms ir idėjoms. „Galimybės žiaurumas“ yra trečioji trilogijos dalis, atspindinti A. Artaud „teatro alchemiją“. Kūrinys veikia kaip performansas-instaliacija, kur pagrindinis vaidmuo priklauso žiūrovo suvokimui, o aktoriai egzistuoja kaip daiktai. Ši instaliacija – tai bandymas suprasti tai, kas visada lieka tik veiksmo potencialas, kas negali būti iki galo įvykdyta, apie galimybės žiaurumą.

Sekmadienį į „Ieškojimų kabinetą“ pakvies ir Kauno šokio teatras „Aura“. O puikūs kauniečiai šokėjai, buvę „Auros“ solistai Marius Pinigis ir Mantas Stabačinskas (šiųmetis Auksinis scenos kryžius jam skirtas kaip geriausiam šokėjui) intriguoja savarankiška premjera – spektakliu „ID: nr-688e“.

Penktadienį Vilniuje belgų trupės “Ultima Vez” spektakliu Nacionaliniame dramos teatre prasideda šio pavasario “Naujasis Baltijos šokis”.
“Ko neprisimena kūnai” (“What the Body Does Not Remember”) – festivalio atidarymo spektaklio pavadinimas, prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus tapęs jauno choreografo Wimo Vandekeybuso kūrybine etikete. Prieš porą metų atnaujintas trupės “Ultima Vez” šokio spektaklis vėl keliauja po pasaulį ir pagaliau pirmą kartą užsuks į Lietuvą.
“Tai vienas didžiųjų šių laikų ir pastarųjų poros dešimtmečių choreografijos vardų, kuriuos pristatyti Lietuvoje nuo pat pradžių buvo užsibrėžęs “Naujasis Baltijos šokis”. Labai džiaugiuosi, kad pas mus pagaliau atvyksta garsiojo W.Vandekeybuso šokėjai”, – tvirtina festivalio “Naujasis Baltijos šokis” vadovas Audronis Imbrasas.
Pirmojoje “Ko neprisimena kūnai” versijoje, pastatytoje 1987 m., šoko vos vienas atlikėjas, turėjęs formalų šokio profesionalo diplomą. Dabar W.Vandekeybuso trupėje beliko vienintelis šokėjas, tokio diplomo neturintis. O ir pats belgų trupės kūrėjas per tiek laiko patyrė virsmą nuo pasišiaušusio psichologijos studento iki visų pripažinto šiuolaikinio šokio meistro.
Toks buvo ir kadaise jį išgarsinęs spektaklis – aštrus, balansuojantis tarp patrauklumo ir pasibjaurėjimo, kupinas agresyvios konfrontacijos ir baimės protrūkių.
“Įtemptos akimirkos, kai neturi pasirinkimo, kai kiti dalykai, tokie kaip įsimylėjimas, nusprendžia už tave, arba sekundė iki nelaimingo atsitikimo, kuris turi įvykti. Tie momentai ateina staiga, be jokio įspėjimo. Tikriausiai, kai jau viskas yra pasakyta ir padaryta, kūnas taip pat nieko nebeprisimena ir viskas tampa subtilia iliuzijos tuštuma, kuri padeda apibūdinti ar net pabaigti šį žaidimą”, – apie savo jaunystės kūrinį kalba penkiasdešimtmetis W.Vandekeybusas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

 

Menų spaustuvė šią savaitę kviečia iš arčiau pažinti šiuolaikinį šokį. Lapkričio 28 d. (ketvirtadienį) 18 val. klube „Prie arbatos“ kviesime diskutuoti tema – „Šokio teatras: ką kuria kūrėjas ir ką pamato žiūrovas?“

Na, o diskusiją iliustruosime labai skirtingais šiuolaikinio šokio spektaklių pavyzdžiais.
Lapkričio 29 d. Menų spaustuvė pristatys ironišką šokio spektaklį, kuriame atskleidžiami šokėjų gyvenimo užkulisiai – „Contemporary?“. Lapkričio 30 d. dar viena premjera – Vyčio Jankausko šokio teatro naujausias darbas – šiuolaikinio šokio spektaklis „Aritmijos“. Na, o šokio savaitę baigsime gruodžio 1 d. spalvotu šokio spektakliu vaikams „Mozaika“.

Merce’as Cunninghamas sakė, jog šokti gali kiekvienas kūnas, o Paulas Tayloras jį pataisė, sakydamas jog šokti tikrai gali kiekvienas kūnas, tačiau ne kiekvienas kūnas gali šokti scenoje. Dvi žinomos šokio kritikės – Vita Mozūraitė ir Ingrida Gerbutavičiūtė į Infoteką pokalbiui kvies ne tik šokėjus, bei choreografus, bet ir galbūt iki šiolei šiuolaikinio šokio vengusius žiūrovus. Jos savo pokalbyje bandys atsakyti į klausimus: ką šiuolaikiniu šokiu vadina profesionalai, ir ką – žiūrovai? Kada baigiasi „grynasis“ šokis ir prasideda šokio teatras? Kokios priemonės naudojamos „suteatrinant“ šokį? Kokios šiuolaikinio šokio spektaklių pasaulinės tendencijos?  Kokios šiuolaikinio šokio profesionalumo ir mėgėjiškumo ribos? Taip pat, bandys atrasti šokio teatro vietą – ar galime šokio teatrą laikyti teatro atmaina, ar tai vis tik atskira sfera?

Menų spaustuvės diskusijų klubas „Prie arbatos“ lapkričio 28 d. 18 val., Infotekoje. Įėjimas nemokamas.

Programos „Atvira erdvė‘13“ premjera – „Contemporary?“ – lapkričio 29 d. 19 val., Juodoji salė. (Idėjos autoriai: Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė ir Mantas Stabačinskas)

Vyčio Jankausko šokio teatro sugrįžimas po metų tylos – šokio spektaklio „Aritmijos“ premjera. Lapkričio 30 d. 19 val. Juodoji salė. (Choreografas Vytis Jankauskas)

Šokio teatro „Dansema“ spektaklis 0 – 3 metų vaikams – „Mozaika“. Gruodžio 1 d. 12 val. ir 13.30 val. Juodoji salė.

Lietingam rudeniui pasitinkant žiemą, Gyčio Ivanausko teatras siūlo žiūrovams karštas argentinietiško tango aistras atnaujintame spektaklyje “Tango Salon”.
Ne kartą savo žiūrovus įmantriomis argentinietiško tango kombinacijomis stebinęs “Tango Salon” šį rudenį grįžta pakeitęs šokėjų sąstatą bei atnaujinęs aistras kaitinančius šokius.
Pasak teatro įkūrėjo Gyčio Ivanausko, jo vardo teatre plušantis kolektyvas niekada nestovi vietoje, nuolat tobulėja ieškodamas naujų sprendimų bei idėjų, neleidžia spektakliams išsikvėpti.
“Šis spektaklis – ne išimtis. „Tango Salon“ – mūsų visų labai mylimas darbas, ypatingai pamėgtas publikos, todėl norime, kad jis nuolat kvėpuotų. Todėl ir šį kartą spektaklyje žiūrovai galės pamatyti naujų šokių, naujų kompozicijų, naujų veidų”, – sako G. Ivanauskas.
Prie “Tango Salon” komandos prisijungia jau gerai žiūrovams iš įvairių šokio projektų pažįstama šokėja Irina Nazarenko.
Anot šiuo metu vienam šokių projektui jėgas atiduodančios I. Nazarenko, tango – techniškai sudėtingas stilius, tačiau labai aistringas ir teatrališkas, puikiai tinkantis jos charakteriui.
“Spaktaklis “Tango Salon” man – lyg žiūrėjimas per uždangos plyšį į kitus laikus, kitokius žmones bei jų santykius, kur viskas saldžiai gražu, bet tuo pat metu tamsu lyg ežero vanduo miško glūdumoje. Man patinka vaidinti, improvizuoti šokio aikštelėje su kolegomis. Šis spektaklis – nuostabi ir žodžiais nenusakoma patirtis, galimybė prisiliesti ne tik prie šokio, bet ir teatro”, – sako I.Nazarenko.
Pasak spektaklio choreografės Brigitos Urbietytės, spektaklis grįžta ne tik pakeitęs sąstatą, bet ir atnaujinęs choreografinę spektaklio dalį.
“Kodėl keičiamės? Nemanau, kad į kažkada sukurtą kūrinį reikia žiūrėti, kaip į nekintamą ir neliečiamą vienetą. Nė vienas mūsų nestovime vietoje, kasdien gauname vis daugiau žinių ir patirties, todėl norime tobulinti ir savo kūrinius”, – tikina spektaklio choreografė.
Šį rudenį B.Urbietytė grįžo iš Argentinos, kur beveik tris mėnesius savo šokio įgūdžius bei žinias apie tango tobulino įvairiuose seminaruose, privačiose pamokose pas garsiausius šios šalies mokytojus.
B.Urbietytė  su savo partneriu Carlos Roriguez Arentinoje dalyvavo tango čempionate “Mundial de Tango Salon 2013″. Ši pora taip pat pasirodė labai svarbiuose Milongose šou: “La Baldosa” ir “Salon Caning”.
Kurdama naujus šokius spektakliui “Tango salon”, spalio pabaigoje, B.Urbietytė su partneriu dalyvavo tango festivalyje Maskvoje. Gruodį pora grįš į šį miestą, nes yra pakviesti mokyti tango subtilybių privačioje mokykloje. Be to, poros planuose – vasario mėnesį vyksiantis tango festivalis “Planetango 12″, kur jie taip pat pakviesti būti mokytojais.
“Tango Salon” – tai dar vienas bandymas “išgelbėti” pasaulį – šįkart moters grožiu ir aistringuoju argentinietišku tango.
Pagrindinės spektaklio herojės – aristokratų pramoninkų šeimos moterys, puoselėdamos savo grožį, didžiąją laiko dalį leidžia vietinio miestelio grožio salone. Tačiau šis spektaklis – ne apie ryškias jų lūpas, riestas blakstienas ar tobulas garbanas… “Tango Salon” – vyro ir moters žaidimas, įvairiausių jausmų sintezė tango ritmu…

Spektakliai vyks:
Lapkričio 12 d., 19 val. Menų spaustuvė, Vilnius
Lapkričio 29 d., 18 val. Girstutis, Kaunas
Gruodžio 28 d., 18 val. Girstutis, Kaunas

Trečiadienį Nacionaliniame Kauno dramos teatre prasideda tarptautinis „Auros“ šokio festivalis, anksčiau žinomas Modernaus šokio festivalio vardu. Šįmet daugiausiai dėmesio jis skirs šiuolaikiniam Afrikos šalių šokiui: dalyvauti pakviesti iš Benino, Dramblio Kaulo Kranto, Senegalo, Nigerijos, Maroko, Malio kilę choreografai ir šokėjai. Festivalyje taip pat svečiuosis pasaulinį pripažinimą pelniusi trupė „Liquid Loft“ iš Austrijos, žiūrovų mėgstami atlikėjai iš Izraelio ir kaimyninės Lenkijos. Festivalio uždarymas pirmą kartą bus surengtas Kauno sporto halėje, kurioje prancūzų choreografė Blanca Li rodys siautulingą, šiuolaikinį ir Paryžiaus priemiesčių gatvės šokį susiejantį spektaklį „Electro Kif“.

Galvės ežere pastatytoje scenoje šoks Maskvos Didžiojo bei Sankt Peterburgo Marijos teatrų baleto solistai, o Nacionaliniame dramos teatre – vokiečių choreografės Sashos Waltz šiuolaikinio šokio trupė.

Šeštadienį ir sekmadienį klasikinis Piotro Čaikovskio baletas „Gulbių ežeras“ bus atliktas virš Galvės ežero sumontuotoje scenoje. Prieš spektaklį Trakuose tris paras bus konstruojamas pontoninis plaustas, ant jo – speciali scena bei garso, vaizdo ir šviesos technika. Abu dviejų su puse valandos trukmės vaidinimai prasidės vėlai – pradėjus temti, 22 valandą. Todėl apšviesta Trakų pilis turėtų tapti didinga populiaraus baleto spektaklio dekoracija.
Scenoje šeštadienį pagrindinius Odetos ir Zygfrydo vaidmenis turėtų atlikti Didžiojo teatro artistų pora – Jekaterina Krisanova ir Dmitrijus Gudanovas kartu su Baltarusijos baleto artistų trupe. Sekmadienį juos pakeis Irina Kolesnikova ir Jevgenijus Ivančenka, šoks Sankt Peterburgo baleto teatro trupė.
Žiūrovams bus sumontuotos tribūnos apžvalgos aikštelėje priešais pilį. Ketinama sumontuoti ir išskirtinių svečių tribūną, iš kurios atsivers geriausias vaizdas į sceną. O VIP svečių zona bus perkelta į Galvės ežere plaukiojančius laivus, iš kurių bus galima gėrėtis išskirtiniu reginiu.
Baleto siužetas pagal autorių sumanymą ir rutuliojasi ežero pakrantėje. Čia medžiojantis Zygfrydas pirmą kartą išvysta piktojo burtininko užkeiktas gulbes, kurios išlipusios į krantą virsta merginomis. Zygfrydas įsimyli Odetą – gulbių karalienę. Vėliau jis dalyvauja pilies puotoje, kur jam pristatoma daug gražuolių, tačiau supranta, kad tarp jų nėra nė vienos, vertos Odetos. Galiausiai ant ežero kranto užsimezgusios meilės stebuklas nugalės piktuosius kerus.

Laukti teko dešimt metų

Šiuolaikinio šokio mėgėjams sekmadienį ir pirmadienį Vilniuje bus rodomas vokiečių choreografės Sashos Waltz spektaklis „Kūnai“. Šis spektaklis jau įėjo į šokio istoriją ir yra daugiausiai pasaulio scenų apkeliavęs trupės „Sasha Waltz & Guests“ kūrinys, parodytas daugiau nei trijose dešimtyse pasaulio šalių. Lietuva dėl jo derėjosi dešimtmetį, kol pagaliau vokiečių choreografė sutiko atvežti savo spektaklį į Vilnių. Tai pirmas S.Waltz trupės pasirodymas Baltijos šalyse.
Vakarų Berlyne, viename prabangiausių miesto rajonų Šarlotenburge, įsikūręs teatras “Schaubühne am Lehniner Platz” – vieta, kurioje išgarsėjo S.Waltz. 2000 m. ji kartu su teatro režisieriumi Thomu Ostermeieriu ėmėsi vadovauti šiam teatrui, kuris tapo prestižine scenos menų erdve. 2006 m. S.Waltz su bendraminčiais buvusioje Vandens tiekimo stotyje Berlyne atidarė naują įspūdingą scenos menų erdvę – „Radialsystem V“.
Šiuo metu jos vadovaujamos trupės repertuare – arti dviejų dešimčių spektaklių. „Sasha Waltz & Guests“ šiandien neabejotinai yra ne tik viena sėkmingiausių, bet ir brangiausiai apmokamų tarptautinių šokio kompanijų, o pati S.Waltz kuria spektaklius svarbiausioms pasaulio trupėms. Šiais metais trupė „Sasha Waltz & Guests“ paskelbta oficialia kultūros ambasadore Europos Sąjungoje.

Tarp šokėjų – lietuvio pavardė

Iš trylikos spektaklyje „Kūnai“ vaidinančių šokėjų kūnų choreografė kuria stulbinančius, vienas kitą keičiančius gyvuosius paveikslus. Šokėjų sąraše matysime ir lietuvišką Virgio Puodžiūno pavardę.
Jis – buvęs Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjas. Prieš daugelį metų iš šaudymo sporto į šokio aikštelę atėjęs vaikinas neatrodė daug žadantis, tačiau vidinio užsispyrimo, pastangų ir sėkmės derinys lėmė, kad jau trylika metų V.Puodžiūnas – „Sasha Waltz & Guests“ trupės artistas.
„Aš augau sistemoje, kuri kalė, kad vyrai neverkia, nesiskundžia, nerodo, ką jaučia. Kalbėjimas niekada nebuvo mano stipriausia pusė. Daug ką laikiau savyje, nurydavau, nerodydavau, tad šokis man buvo nesąmoningas būdas (tik dabar galiu sąmoningai tą suprasti) išsilaisvinti iš to, kas mane spaudė. Per šokį ir judesį aš savo emocijas galėjau iškalbėti. Šokis tapo tarsi išsigelbėjimu, galimybe atverti savo paties dėžutę“, – aiškina tokį gyvenimo posūkį šokėjas.
Po pusantrų metų trukusios atrankos V.Puodžiūnas tapo vienu iš šešių laimingųjų, kuriuos choreografė atsirinko iš pusantro tūkstančio kandidatų. Pirmasis jo darbas su S.Waltz ir buvo dabar į Vilnių atvežami „Kūnai“.
Iš tiesų šis spektaklis sulaukė didžiulio pripažinimo – jis įtrauktas net į šokio studijų programas. Jame itin daug įvaizdžių, kurie nereikalauja ypatingo šokio meno supratimo: pakanka turimos žmonių gyvenimo patirties ir išgyvenimų. Jis visame pasaulyje turi pasisekimą, nes nėra sudėtinga atpažinti, kas vyksta. Kartais gal net labiau tavyje nei spektaklyje.
„Sąlygos kaip kūrėjui, kurias turiu šioje kompanijoje, – nuostabios. Tokios laisvės niekad kitur neturėjau. Tu girdi mintis, bet gali interpretuoti jas taip, kaip supranti. Tau nėra parodoma, liepiama, kaip ir ką daryti“, – pasakoja lietuvis.

Paskutinį rugsėjo savaitgalį į Kauną kviečia tarptautinis šokio festivalis „Aura’22“.

Festivalis organizuojamas jau dvidešimt antrą kartą, tačiau pirmuosius dvidešimt metų vadino save tiesiog Tarptautiniu modernaus šokio festivaliu. Pernai dėl vis labiau ryškėjančios modernaus ir šiuolaikinio šokio takoskyros nuspręsta pavadinimą keisti. Buvo pasirinktas Kauno šokio teatro, kurio nariams tenka ryškiausias indėlis sudarant festivalio programą bei priimant jo svečius, vardas „Aura“.

Bendro darbo vaisiai

O svečių „Aura’22“ žada sulaukti iš Norvegijos, Prancūzijos, Izraelio, Austrijos, Portugalijos bei Olandijos. Bendradarbiaudami su pastaraisiais Lietuvos šokėjai pristatys net keturis skirtingus šokio spektaklius.
Viename jų kartu su Izraelio choreografu Amosu Ben-Taliu, Hagoje gyvenančiu buvusiu Olandų šokio teatro šokėju, „Aura“ mėgins aiškintis žmogaus sukurtų taisyklių ir laisvės jausmo sąveikas.
Tame pačiame olandų teatre šokę prancūzų kilmės choreografai Jerome’as Meyeris ir Isabelle Chaffaud savo spektaklį trims lietuvių šokėjoms sukūrė Vilniuje.
O choreografė Rūta Butkutė ironišką spektaklį „Pasimetusios akys“ apie žmogaus vidinio pasaulio užkaborius, neretai prieštaraujančius visuotinai priimtinoms moralinėms vertybėms, su olandų šokėjais pastatė Korzo teatro produkcijos namuose. Ten pat kita garsi šokėja Loreta Juodkaitė kartu su kolega Kenzo Kusuda turėjo galimybę sukurti duetą „Miražas“, kuriame stipri, fizine energija trykštanti lietuvaitė oponuoja subtiliai rafinuotam, vizijų pasauliui atstovaujančiam japonų scenos meistrui.

Ir šiurpiai, ir juokingai

Nuogas kūnas niekuomet nebuvo tabu kauniečių rengiamame festivalyje. Todėl nenuostabu, kad atidarymui šįmet pasirinktas austrų choreografės Anne Juren ir režisierės Annie Dorsen šiuolaikinio šokio kūrinys „Magiška“. Striptizo ir pornografijos elementų nesibodintis suaugusiems skirtas spektaklis kalba apie moterį menininkę šiuolaikinėje visuomenėje. Prijuostė ir virtuviniai įrankiai austrės virtuvėje virsta pavojingais ginklais ir magijos triukų demonstravimo instrumentais.
Prancūzų trupė „A.lter S.essio“ spektaklyje „Patvarumas“ lazerių šviesomis ir žiūrovus šiurpinančiomis garsų vibracijomis scenoje kuria šaltą ir slegiančią atmosferą. Šis reginys turėtų ypač patikti jaunajai publikos daliai, eksperimentuojančiai su įvairiomis technologijomis.
Užtat Izraelio choreografai Nivas Sheinfeldas ir Orenas Laoras festivalio publikai turi parengę nuotaikingą šokio spektaklį „Kvailių laivas“. Savo absurdiškomis situacijomis jis priverčia žiūrovus pažvelgti į šokį kitaip, nesistengiant puoselėti nusistovėjusių formų. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sekmadienį, minint Motinos dieną, tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis” renginių maratonas sukosi ne įprastoje aplinkoje – teatro scenoje, bet mados ir stiliaus centro „Europa” erdvėje.

Čia savo pasirodymus surengė lietuvių menininkų grupė „Žuvies akis“ bei vokiečių šokio kūrėjai „Silke Z./resistdance“, taip pat buvo rodomas Berlyno šokio agentūros filmas „Berlin gogos“.

„Šis neeilinis renginys mūsų centro erdvėje leido organizatoriams parodyti, kad menas yra šalia mūsų, kad jis gali būti kiekvieno mūsų kasdienybės dalis, – sako mados ir stiliaus centro „Europa” vadovė Gintarė Urnevičienė. – Įvykę spektakliai buvo tikra šventė visai šeimai, o ypač – mamoms”. G. Urnevičienės teigimu, ateityje tokių netradicinių meno bei kultūros renginių centro erdvėse bus ir daugiau, siekiant priartinti meną prie lankytojų.

Festivalio lankytojams dvi netikėtas šiuolaikinio šokio improvizacijas padovanojo vokiečių trupės „Silke Z./resistdance“ šokėjai. Tris kartus parodytas choreografų Ingos Kuznecovos ir Petro Lisausko bei klaipėdiečių menininkų grupės „Žuvies akis“ spektaklis „Ir viskas klojos kuo puikiausiai“ kvietė per šokį pažvelgti į poros santykius, bandymus išvengti konfliktų, išgirsti ir suprasti vienas kitą. Filme „Berlin gogos” šokis buvo pristatomas kaip prekė, pritaikyta pagal kiekvieno skonį.

„Džiaugiamės, kad renginyje apsilankė tiek žmonių, – sako „Naujojo Baltijos šokio“ vadovas Audronis Imbrasas. – Seniai siekėme ištrūkti iš įprastų teatrinių erdvių ir pristatyti profesionalų šokio meną platesniam žmonių ratui. Toks pasisekimas tik skatina ateityje organizuoti daugiau meno renginių netradicinėje aplinkoje”.

Šiuolaikinis šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis” šiemet vyksta jau 16-ą kartą. Tai yra didžiausias tokio pobūdžio renginys Baltijos šalyse. Nuo 1997 m. festivalio rengėjai šalies publikai jau pristatė trupes iš visų Šiaurės ir Baltijos šalių, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Belgijos, Izraelio, Kanados, Slovėnijos, Serbijos, Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano, Lenkijos, Šveicarijos, Graikijos, ir Senegalo.

Šiais metais jau 16-ą kartą vykstantis Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis” žada iš teatro salių keltis ir į spektakliams neįprastas vietas mados ir stiliaus centre „Europa“. Gegužės 6 d., sekmadienį, čia pasirodymus surengs lietuvių menininkų grupė „Žuvies akis“ bei vokiečių šokio kūrėjai „Silke Z./resistdance“.

Viso festivalio metu prekybos centre bus rodomas Berlyno šokio agentūros filmas „Berlin gogos“.

„Festivalis įgyja kitokį veidą: persikeldami į menui netradicines erdves siekiame kelti iššūkį nusistovėjusiai nuostatai, jog menas skirtas tik siauram publikos ratui, –  sako „Naujojo Baltijos šokio“ vadovas Audronis Imbrasas. – Rengdami pasirodymus prekybos centre norime parodyti, kad menas gali būti ir kiekvieno mūsų kasdienybės dalis.“

Pasak A.Imbraso, meno prieinamumą kiekvienam puikiai iliustruoja festivalio metu rodomas filmas „Berlin gogos“. Šiame Berlyno šokio agentūros kūrinyje į šokį siūloma žvelgti kitaip – jis čia pristatomas kaip prekė, pritaikyta kiekvienam pagal skonį. Lankytojus nustebinti ketina ir vokiečiai „Silke Z./resistdance“, „Europos“ erdvėje surengsiantys šiuolaikinio šokio improvizaciją.

Kiek kitaip, tačiau taip pat neįprastai, kviečia pažvelgti į šokį ir klaipėdiečių choreografų Ingos Kuznecovos ir Petro Lisausko trupės „Žuvies akis“ spektaklis „Ir viskas klojos kuo puikiausiai“. Spektaklis, įkvėptas 1969-ųjų „The Beatles“ nario Johno Lennono ir jo žmonos Yoko Ono performanso „Bed In” nukels į gyvenamo buto erdvę, su jai įprastais buities atributais bei rašteliais, kuriais primenama nupirkti katei maisto, prisipažįstama meilėje ar priekaištaujama. Spektaklio metu, per šokį, kviečiama pažvelgti į poros santykius, jos bandymą išvengti konfliktų, nuolatiniame triukšme išgirsti ir suprasti vienas kitą.

Prekybos centro „Europa“ vadovės Gintarės Urnevičienės teigimu, šis bendradarbiavimas su festivaliu „Naujasis Baltijos šokis“ – tai bene pirmasis tokio pobūdžio meno ir verslo projektas. „Motinos dieną pas mus užsukę svečiai – net ir tie, kurie niekad neitų į teatro salę – galės bent akies kampučiu žvilgtelėti į šiuolaikinio šokio procesą ir, kas žino, galbūt susidomės juo ir labiau,“ – sako G.Urnevičienė.

Spektakliai vyks:
Menininkų grupė „Žuvies akis“ (Lietuva) „Ir viskas klojos kuo puikiausiai“
Gegužės 6 d., 15.00, 16.30, 18.00 val., p.c. „Europa“, II aukštas
Silke Z./resistdance/Caroline Simon, António Cabrita, Bruno Alves Gomes, Catarina Gonçalves (Vokietija) vieša improvizacija
16.00, 17.30 val. p.c. „Europa“, I aukštas
Berlyno šiuolaikinio šokio go go agentūros (Vokietija) šokio filmas „Berlin gogos“ (idėjos autorius Christoph Winkler);
p.c. „Europa“, I aukštas