Mariaus Kraptavičiaus knygoje – šokio žmonių atsivėrimai.

Kadaise Jurijus Smoriginas „Veidui“ teigė, esą visa šokio profesionalų bendruomenė Lietuvoje – nuo baleto iki pramoginių šokių – tėra geras šimtas asmenų. Tiesa, tuo metu ir patį Jurijų tepažinojo teatralai, o jokių šokių projektų lietuviškose televizijose niekas nebuvo regėjęs.
Mariaus Kraptavičiaus knygoje „Šokio alėjomis“ interviu su J.Smoriginu galite neieškoti: autorius prisipažįsta sąmoningai rinkęsis tylesnius, rečiau viešumoje pastebimus šokio menininkus. O tokius ir prašnekinti dažnai nelengva, nes šokėjai nuo mažumės, nuo pirmųjų savo repeticijų mokomi daugiau dirbti, nei kalbėti. Žinoma, būna išimčių. „Tarkim, su teatrologe Aliodija Ruzgaite galėtum šnekėtis kelias dienas, ir vis tiek visų įdomybių nespėtum išklausyti. Bet apskritai šokėjai įpratinti tylomis paklusti ir valdyti savo kūną“, – tvirtina M.Kraptavičius.
Tačiau baigę scenos karjerą nemažai šokėjų tampa pedagogais. Vadinasi, privalo išmokti savo patirtį perteikti žodžiais. Marius šypsodamasis sako, kad šokio pedagogui daug kalbėti nebūtina: „Dažnai trupės šokėjai apskritai nesupranta kitakalbio choreografo, bet tai netrukdo rezultatyviam darbui. Visame pasaulyje profesionalai vartoja tą pačią prancūzišką judesius apibūdinančią terminiją. Be to, repeticijų salėje greičiau norimą elementą pademonstruoti, nei išaiškinti. Štai ir Laimutė Kisielienė savajame interviu prisimena, kaip per Dainų šventės atranką vienas komisijos narys, batus nusiavęs, su kojinėmis užkulisiuose rodė, kaip reikia taisyklingai šokti. Nes tuomet dar pradedanti choreografė savo kolektyvą mokė taip, kaip suprato iš šokio aprašymo. Kol nepasirodė patogi filmavimo technika, kitokio informacijos perteikimo būdo tiesiog nebuvo.“
Primenu, kad ir pats Marius prie panašių aprašymų prisidėjęs kaip šokio vadovėlių iliustruotojas. „Taip. Pirmoji knyga buvo Tulijos Jagutytės apie klasikinį šokį, kita – „Lietuvių šokio pagrindai“, kurią bendromis jėgomis rašė ištisa choreografų komanda. Darbas truko kelerius metus, viskas piešta ranka – plunksnele, nes šiuolaikinių kompiuterinių programų dar nebuvo. Pamenu, su Alma Gražuliene eidavom gatve, o ji įsijautusi skaičiuodavo, šokdavo, rodydavo, kokia kojų pozicija kuriame takte turėtų būti. Perprasti tą šokio „multiplikaciją“ nebuvo taip paprasta“, – pasakoja Marius.
Ar ilga lietuviškos šokio literatūros lentynėlė? Pašnekovas tvirtina kone visas panašias knygas sukaupęs savo namų bibliotekėlėje: „Literatūros apie šokį lietuvių kalba mažoka, netgi verstinės. Gerokai daugiau jos rusų kalba. Viską kartu sudėjus, susidarė kelios lentynos. Viena, bijau, greit gali nulūžti.“
Iš memuarinių šokėjų knygų kone garsiausia tebėra Isadoros Duncan „Mano gyvenimas“, išleista ir lietuviškai. O štai Maurice’o Bejart’o „Akimirką kito gyvenime“ galima perskaityti prancūziškai arba rusiškai. Pasak M.Kraptavičiaus, šis veikalas žavi savitos filosofijos kibirkštėlėmis – ne veltui garsusis prancūzų choreografas buvo filosofo sūnus. Tuo tarpu J.Smorigino „Tarp Šančių ir Paryžiaus“ – labiau papasakota, nei parašyta. Lietuvių šokėjų interviu rinkinių ligi šiol nebuvo, tad „Šokio alėjomis“ šiuo požiūriu – unikali knyga.

Palikus sceną

„Teigiate, kad apie tai, kuo užsiima scenos karjerą baigę šokėjai, galima būtų parašyti atskirą knygą. Kokie tai užsiėmimai?“ – teiraujuosi autoriaus. „Iš rentų, kurios suteikiamos du dešimtmečius šokusiems baleto artistams, sunku pragyventi, todėl jaunimas iš anksto mąsto, kuo užsiims. Juk baleto artisto, neturinčio aukštojo išsilavinimo, alga būna mažesnė negu to paties teatro choristo. Kaip tik dėl šios priežasties šokėjai stengdavosi baigti baleto pedagogikos studijas“, – pasakoja M.Kraptavičius.
Kadangi teatro repetitoriais ar baleto skyriaus dėstytojais pavyksta tapti ne visiems, garsūs šokėjai, pasitelkę kolegas, steigia privačias baleto mokyklas. Kiti, kaip Voldemaras Chlebinskas ar Vytautas Kudžma, ir garbaus amžiaus būdami vis dar atlieka mažus charakterinius vaidmenis.
Vieni rengia savo atsisveikinimo benefisus, kiti su teatru atsisveikina tyliai, patys suprasdami, kad nėra geriausios sceninės formos. „Pamenu, kaip gražiai „Miegančiojoje gražuolėje“ atsisveikino Leokadija Aškelovičiūtė. O Loreta Bartusevičiūtė išeidama tarsi perdavė estafetę Eglei Špokaitei, kuri jos paskutiname spektaklyje šoko du pirmuosius veiksmus. Pati Eglė nusprendė neafišuoti savo pasitraukimo – apie tai, kad ji teatre šoka paskutinį kartą, žinojo tik jos kolegos“, – pasakoja M.Kraptavičius.
Kiti artistai, baigę karjerą, apskritai nutolsta nuo baleto. Tarkim, vienas knygos personažų Antanas Beliukevičius, Rudolfo Nurijevo bendraklasis, aname šimtmetyje septynis sezonus šokęs Peterburgo teatre, dabar dirba sargu ir rūpestingai prižiūri savo padėjėją – sarginį šunį.

Lietuvos baleto gulbės

„Ar nebūtų galima vienon knygon surinkti baleto šokėjų, išvykusių šokti į užsienį, pasakojimų? Juk įdomu, kaip tenai susiklosto jų likimai“, – siūlau idėją. „Įdomu, bet bėda ta, kad trumpam į Lietuvą sugrįžtantys artistai retai randa laiko nuoseklesniems pokalbiams. Tarkim, labai stengiausi prašnekinti iš Vokietijos parvykusią mūsų baleto legendą Genovaitę Sabaliauskaitę, o ji nepanoro su manimi kalbėtis, tepaaiškindama, kad prisiminimai jai pernelyg skaudūs. Agripinos Vaganovos mokinė, vienintelė Lietuvos primabalerina, turėjusi tuo metu garbingiausią TSRS liaudies artistės vardą, pasirinko emigraciją ir keliems dešimtmečiams tėvynėje tapo nepageidaujama persona. Tatjana Sedunova buvo sukūrusi apie ją televizijos laidą, bet cenzūra uždraudė ją rodyti“, – primena Marius.
Vis dėlto priduria išvakarėse Henriko Gudavičiaus pareikštą nuomonę, kad pati iškiliausia dvidešimto šimtmečio lietuvių balerina yra E.Špokaitė. Mat dabar vakarais „Šokio alėjomis“ autorius suka per savo pašnekovus „antrą ratą“, kiekvienam dovanodamas knygą ir grąžindamas iliustravimui pasiskolintas šeimos albumų nuotraukas.
Marius neslepia, kad labiausiai gaila būna tuomet, kai susitikimą skirti menininkui pavėluoji. „Nebespėjau pasikalbėti su profesoriumi Juozu Gudavičiumi, choreografu Kaziu Poškaičiu, balerina Tamara Sventickaite“, – vardija apgailestaudamas.
Turėjo sumanymą išleisti knygą „Lietuvos baleto gulbės“ ir pašnekinti balerinas, šokusias pagrindinį vaidmenį „Gulbių ežere“, bet apsižiūrėjo, kad tų „gulbių“ beliko vos šešios. Mažoka knygai…

Pranašingi linkėjimai

Vis dėlto – ar Lietuvos šokio profesionalų bendruomenė plečiasi? „Manau, taip. Juk šokio specialistus Lietuvoje rengia ne vien Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrius bei Muzikos ir teatro akademija, bet ir Vilniaus kolegija, Lietuvos edukologijos universitetas, Klaipėdos universitetas. Plečiasi ir choreografų ratas, gal tik tautinio šokio kūrėjų lieka tiek pat. Rengdamas knygą dairiausi, ką būtų įdomu iš jų pašnekinti, ir pamačiau, kad didelio pasirinkimo neturiu. Nors Dainų švenčių metu šoka pilni stadionai, nuolat produktyviai ansambliams kuriančius choreografus pirštais galima skaičiuoti. Kone aktyviausiai pluša Vidas Mačiulskis Klaipėdos universitete. Vytautas Buterlevičius jau nebedirba, nors, žinoma, būtų labai įdomus pašnekovas. Apskritai lengviau kalbinti didelę patirtį turinčius kūrėjus – jie turi tiek daug ko papasakoti“, – liudija M.Kraptavičius.
Beje, A.Beliukevičių jis, netekęs kantrybęs, paliko vieną kambaryje ir liepė pačiam ant popieriaus surašyti savo šoktus vaidmenis. Mat šis ilgai ir atkakliai kartojo „šokęs viską“… O jauniausiam knygos personažui Eligijui Butkui prieš porą metų baigdamas interviu palinkėjo išvengti traumų.
Fotografuodami Marių kordebaleto fone, sužinojome, kad palinkėjimas neišsipildė: E.Butkus netrukus buvo priverstas „pailsėti“ nuo baleto. Paspaudę vienas kitam rankas, abu sutarė, kad pranašiškais linkėjimais geriau nesišvaistyti.

"Veido" archyvas

“Žiūrėdama stereotipinių klišių kupiną šokį, kurį taip mėgsta mūsų masinė publika, galiu nuspėti, ką šokėjas darys po dešimties minučių”, tvirtina B.Letukaitė

Šeštadienį Vilniuje baigėsi tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis “Naujasis Baltijos šokis”. Tądien Nacionaliniame dramos teatre parodyta ir Kauno šokio teatro spektaklio “Medėjos” premjera. Rengdamasi jai choreografė Birutė Letukaitė sako neturėjusi kada stebėti kitų festivalio dalyvių pasirodymų, tačiau dėl to nesijaudina, nes daugelį yra anksčiau mačiusi užsienio festivaliuose.

“Tai, kas dabar vyksta šiuolaikinio šokio, teatro ir apskritai šiuolaikinio meno pasaulyje, sunku įsivaizduoti atidžiau tuo nesidomintiems žiūrovams. Todėl dažnai po Lietuvoje rengiamų festivalių pasirodymų tenka girdėti klausimą: o kur čia šokis? Bet šokis kinta, tik pagal mūsų žiūrovų sampratą, jis tebeturi būti toks, kokį buvome pratę matyti Operos ir baleto teatre ar sportinių šokių varžybose. Bet tai – ne šiuolaikinis šokis”, – pabrėžia B.Letukaitė.

O šiuolaikinio šokio spektakliuose, pasak choreografės, gali dalyvauti ne vien ištobulinto kūno šokėjai, bet ir žmonės “iš gatvės”. “Praėjusį rudenį Olandijoje susipažinau su Andre Gingras, vienos žymiausių Olandijos šokio institucijų “Dance Works Rotterdam” meno vadovu. Šis choreografas su žymiomis trupėmis stato spektaklius ne tik Europoje, bet ir Kanadoje bei JAV. Tai štai savo spektaklyje “Komersantai” A.Gingras pakvietė dalyvauti visai ne šokėjus, o moterį boksininkę ir profesionalų pornoaktorių vyrą”, – pasakoja B.Letukaitė.

Retas spektaklis šiais laikais apsieina be “videotakelio” arba dar įmantresnių scenos technologijų. Ar tik taip įmanoma sudominti kintančių vaizdų išlepintą žiūrovą? “Technologijų naudojimas teatre seniai nieko nebestebina. Pavyzdžiui, “Aura” spalio mėnesį netgi vyks į festivalį Lenkijoje, kuris skirtas būtent menų sintezei. Esmė ne tai, kas naudojama, bet kaip, kam ir kodėl. Meną turi kurti ne amatininkai, o menininkai, tada nekils panašių klausimų”, – replikuoja pašnekovė.

Vakaruose šokėjų daug

Vis dėlto šiuolaikinio šokio festivaliai sudaro įspūdį, kad choreografų braižo individualumas pamažu nyksta ir visi vienas po kito ima medžioti tuose pačiuose plotuose. Iš ko patyrusi šokio profesionalė atpažįsta vieno ar kito mėgstamo choreografo darbus?

“Toks įspūdis kyla todėl, kad Vakaruose susidariusinemaža šokio meno “perprodukcija”. Visame pasaulyje rengiamuose festivaliuose su savo spektakliais dalyvauja tūkstančiai šokėjų ir choreografų. Jau aštuoneri metai vykstu į Tel Avivą, kuriame kiekvieną gruodį vyksta Suzanne Dellal centro kuruojamas choreografų ir trupių pristatymas, ir per keletą dienų pamatau daugiau kaip keturias dešimtis spektaklių. Ir visa tai – tik viename Izraelio mieste bei jo apylinkėse per metus choreografų sukuriami darbai! Nors faktiškai iš visos tos gausos mane tedomina vos keletas vietinių šokio kūrėjų – tai Ohadas Naharinas, Jasmin Goder, Yossi Bergas ir Odedas Grafas. Todėl, kad jie skirtingi ir nenuspėjami, žavi savo plastika, humoru ar depresijomis. Tiesiog jie yra geriausi, bet tai suvoki tik turėdamas didelę choreografinę patirtį, regėdamas tūkstančius įvairiausių stilių trupių. O žiūrėdama “gražų”, stereotipinių klišių kupiną šokį, kurį taip mėgsta mūsų masinė publika, galiu nuspėti, ką šokėjas padarys po dešimties minučių. Ir todėl nebenoriu jo daugiau matyti”, – aiškina B.Letukaitė.

Pati choreografė idėjų tvirtina galinti pasisemti bet kur: laki vaizduotė netgi vėjo plevenamą šiukšlių krūvą gali paversti judesiu spektaklyje. Dažnai pradiniu išeities tašku tampa žvėrių ar paukščių kūnų plastika, jų elgesio manieros. O į klausimą, ar stebi charakteringus gatvės praeivių judesius, Birutė atkerta, kad minioje lengviausia atpažinti klasikinio baleto šokėjus su nenatūralia, pertempta laikysena, eisena ir per daug išverstomis į šonus kojomis.

Žvaigždės ir stebuklai

Visi žino, kad dažniausiai iš Lietuvos teatrų užsienyje gastroliuoja Eimunto Nekrošiaus “Meno fortas” ir Oskaro Koršunovo teatras. O trečia vieta šiame garbingame sąraše, B.Letukaitės nuomone, galėtų priklausyti “Aurai”, per trijų dešimtmečių teatro gyvavimo istoriją dalyvavusiai 64 užsienio festivaliuose ir surengusiai užsienyje jau 89 pasirodymus.

Šiuo metu scenoje pasirodo jau ketvirta “Auros” šokėjų karta. “Tačiau turime vieną porą, kuri mūsų teatre pradėjo šokti beveik prieš dvidešimt metų ir dar tebešoka: tai Rūta ir Saulius Kavaliauskai. Visi mūsų šokėjai yra “nuo gatvės”, tai yra parengti “Auros” studijoje nuo pirmųjų šokio žingsnių”, – pabrėžia teatro vadovė.

O Lietuvos šokėjui patekti į užsienio trupę, kur, pasak B.Letukaitės, į vieną vietą pretenduoja šimtai ar net tūkstančiai, – prilygsta stebuklui. “Bet turime tokį stebuklą. Tai Virginijus Puodžiūnas, kuris jau vienuolika metų šoka kultinėje Sashos Walz trupėje Berlyne. Apie mūsų Virgį, iki “Auros” užsiiminėjusį tik šaudymo sportu, turėtų rašyti visi laikraščiai ir rodyti visos TV laidos, nes tai didžiausias visos Lietuvos šiuolaikinio šokio laimėjimas. O kažkada jį pamatęs Jurijus Smoriginas man sakė: “Vyk tu jį lauk, negi nematai, kad iš jo niekada nebus šokėjo”, – prisimena choreografė.

Bet – nepaklausė ir neišvijo, nes geriausią atranką atlieka žmogaus charakterio savybės, darbas ir užsispyrimas. Šokėjų kaita vyko visada ir ne emigracija dėl to kalta. Priežastys, pasak B.Letukaitės, pačios įvairiausios. “Ištekėjo ir nebešoka, nes vyras neleidžia ar pati nenori. Išvažiavo į užsienį, bet ne iš bado (nes ir “Auroje” gaudavo atlyginimą), o todėl, kad ištekėjo už užsieniečio, arba visuomet svajojo gyventi užsienyje, arba išvažiavo mokytis ir naujos patirties pasisemti. Arba “nuėjo į biznį”, – vardija pašnekovė.

Beje, prieš trejus metus po ilgų pasirengimų baisusis “Auros” teatro sandėlis tapo puikia repeticijų sale. Šalia jos ir biuro patalpos, ir kostiuminė, ir grimo kambariai, ir dušai – žodžiu, viskas, kas įprasta tokioms įstaigoms. Tetrūksta vienos “smulkmenos”: pasirodymams tinkamos aikštelės. Todėl prieš kiekvieną Kaune rodomą spektaklį tenka konferencijų ar posėdžių salėse, verslo centruose ar viešbučiuose “įrenginėti teatrą”. “Žiūrovams tai gal ir neįdomu, bet mums – didelės išlaidos, kurios neatsiperka už bilietus. Niekada nesvarsčiau apie teatro uždarymą, nors situacijų buvo visokių. Pagal zodiaką esu Avinas, todėl visi žino: duosi Letukaitei pinigų ar ne, vis tiek “Aura” bus ir Modernaus šokio festivalis bus”, – tvirtina optimistiškai nusiteikusi “Auros” vadovė.

O ar kada nors buvo minčių perkelti šokio teatrą į Vilnių? Choreografė tvirtina, kad kartą prieš daugelį metų iš Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyriaus tokį pasiūlymą buvo gavusi. “Sostinė yra sostinė: joje “turi būti” viskas, kas geriausia, nors taip ir nėra. Tada rimtai negalvojau apie tokią galimybę. O dabar žinau: jei tada būtume įsikūrę Vilniuje, šiandien būtume Lietuvos šiuolaikinio šokio žvaigždės. Pinigai, reklama, draugai – galingas ginklas. Bet mes nesiskundžiame”, – priduria B.Letukaitė.

Medėjos seniau ir dabar

Choreografės kurti darbai dažnai atspindi visuomeninio gyvenimo aktualijas. Štai spektaklyje “Aseptinė zona, arba lietuviškos sutartinės” ji kalbėjo apie prievartą, izoliaciją, laisvę būti ir elgtis kitaip – nesvarbu, ar aplink būtų sovietinis režimas, ar šiuolaikinis valdžios, pinigų, vyrų ir mados diktatas. O “Medėjų” programėlėje pabrėžiama, kad Lietuvoje per metus vidutiniškai padaroma devyni tūkstančiai abortų ir nužudomi septyni jau gimę kūdikiai.

"Veido" archyvas

Naujausias choreografės darbas – apie šiuolaikines medėjas, žudančias savo vaikus

“Tikiu meno jėgta. Antikinė Medėja ir šiuolaikinės medėjos, žudančios savo vaikus, buvo šio darbo inspiracijos šaltinis. Beje, spektaklis buvo kuriamas be muzikos. Mūsų sukurtos judesių scenos tik vėliau tapo užduotimi kompozitoriui Antanui Jasenkai. Savaitgalį Vilniuje buvo parodytas tik pirmasis “Medėjų” variantas. Visą laiką keičiu ir tobulinu savo darbus, manau, kad ir Antanas darys tą patį. Todėl iš anksto kviečiu į būsimus “Medėjų” spektaklius. Kartais spektakliai keičiasi tiek, kad iš pirmųjų pasirodymų telieka pavadinimas”, – neslepia B.Letukaitė.

Pavasarį norisi judėti, o judesys – tai ir savita kalba, ir estetika, ir netgi iškalbingos citatos dažniau besiklausantiems judesio tekstų. Pagaliau tai žmogaus fizinių galimybių apibrėžta, tačiau fantazijos dėka niekada nesustabarėjanti meno rūšis, kurią jau penkiolika metų Lietuvoje propaguoja “Naujojo Baltijos šokio” rengėjai.

Šįkart šiuolaikinio šokio festivalis Lietuvos publikai parodys penkias užsienio trupes ir visą būrį savų choreografų bei atlikėjų.

Europinė vitrina

Viena festivalio žvaigždžių žada tapti Prancūzijoje gyvenantis vengrų kilmės choreografas Palas Frenakas. Trys cirko akrobatų pasirodymą primenančios vertikalios virvės, dėl kurių nepailsdami konkuruoja keturi šokėjai – štai jums ir kukli spektaklio, pasakojančio apie ambicijų kupiną vyrų pasaulį, scenografija. “Vyrų paslaptys” pretenduos atskleisti, kur slypi vyriškojo šovinizmo, nenumaldomo noro viską valdyti šaknys. Šokėjų mimikai ir ženklų kalbai visuomet daug dėmesio skiriančio choreografo kūrinyje vyrauja išgryninta, erotizuota kūno vizualinė estetika.

Šiek tiek kitaip – su pietietiška aistra ir germanišku racionalumu – apie panašius dalykus kalbama Vokietijoje kuriančio italo šokėjo ir choreografo Morgano Nardi spektaklyje “A one m(org)an show”. Šis kūrėjas pristato savo biografiją, išdainuoja tiesas, sušoka netikras istorijas ir… apgina savo teisę meluoti. Vokiečių menininko Ericho Picko sukurta nuožulni scenos instaliacija verčia atlikėją nuolat ieškoti kūno, o kartu tikrų ir išgalvotų dalykų pusiausvyros.

Danų šiuolaikinio šokio kūrėjas Palle Granhojus savo kūrinyje “Dance me to the end on/off Love” pasitelkė legendinio poeto ir dainininko Leonardo Coheno dainas. Garsios “Granhoj Dans” trupės vadovą domino šokio-koncerto fenomenas, o inspiravo ilgesio, kaip neišsenkančios meilės šokiui, idėja.

Publika taip pat turės progą išvysti gaivališkumu pribloškiantį norvegų trupės “Winter Guests” spektaklį “Ydingieji”, sulaukusį pačių įvairiausių vertinimų. Spektaklį sukūrė sparčiai kylanti Norvegijos šokio scenos žvaigždė Alanas Lucienas Øyenas. “Ydingųjų” atspirties tašku tampa neapykanta sau, tapusi mūsų kasdienybe.

O jaunos islandų kompanijos “Kviss bumm bang” pasirodymas “Safaris” atskleis meno renginių užkulisines subtilybes, kurias dar būtų galima vadinti nacionaliniais festivalio organizavimo ypatumais. Anglų kalba vyksiančiame performanse, į kurį įleidžiami tik dvidešimties metų sulaukę asmenys, nebus nei aktorių, nei žiūrovų – visi taps visateisiais renginio dalyviais.

Lietuviško šokio panorama

Nieko nauja, kad neturintieji laiko chereografų premjeromis domėtis ištisus metus “Naujajame Baltijos šokyje” paaukoję keletą vakarų gali išvysti kondensuotą metų įvykių “grietinėlę”.

Išskirtine premjera “Medėjos” vilniečius pamalonins Kauno šokio teatras “Aura”. Nors Birutės Letukaitės kurto spektaklio tema pati savaime nėra maloni: choreografė primena, kad kasmet Lietuvoje atliekama maždaug devyni tūkstančiai abortų ir nužudomi vidutiniškai septyni jau gimę kūdikiai.

Išvysime ir naujovišką žanrą – kompozitoriaus Jono Sakalausko bei choreografės Agnijos Šeiko sukurtos šokio operos premjerą “Dykra”.

O viena originaliausių šalies šokio pasaulio asmenybių Loreta Juodkaitė šįkart pasirodys ne kaip unikalių gebėjimų atlikėja, o kaip choreografė, kompoziciją “Sapnų žemėlapyje” sukūrusi Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus mokinėms.

Naujausius darbus festivalyje taip pat pristatys choreografai Giedrė Ubartaitė, Vytis Jankauskas, Edita Stundytė, Erika Vizbaraitė ir Rūta Butkus.