Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė Solveiga Daugirdaitė išleido mokslinę studiją apie garsių prancūzų rašytojų Simone de Beauvoir ir Nobelio literatūros premijos atsisakiusio Jeano Paulio Sartre‘o trumpą viešnagę Lietuvoje.
Artėjant Vilniaus knygų mugei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai, sudarinėjantys kūrybingiausių knygų dvyliktuką, įnirtingai skaito pernai pasirodžiusias lietuvių autorių knygas. Solveiga Daugirdaitė tikina, kad jos tas malonumas dar laukia, nes kol kas buvo skubesnių darbų: reikėjo parengti pranešimą Ievos Simonaitytės 120-osioms gimimo metinėms skirtai konferencijai ir pristatyti savo naujausią knygą „Švystelėjo kaip meteoras“ Kauno skaitytojams.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Joje pasakojama apie Jeano Paulio Sartre‘o ir Simone de Beauvoir apsilankymą Lietuvoje 1965-aisiais. Už šios viešnagės atspindžių studiją, sudėtą knygon „Švystelėjo kaip meteoras“, humanitarinių mokslų daktarei S.Daugirdaitei neseniai paskirta ją į mokslininkes atviliojusio literatūrologo Vytauto Kubiliaus vardo premija.

Atminties patikimumo problema

Tą 1965-ųjų vasarą, kai nuo liepos 26-osios iki rugpjūčio 3-iosios Lietuvoje viešėjo S.de Beauvoir ir J.P.Sartre‘as, Solveigos pasaulyje dar nebuvo. Ar apskritai realu po pusės amžiaus pagal rašytinius liudijimus rekonstruoti tikslų garbių žmonių viešnagės maršrutą?

„Sakyčiau – taip, bet žiniasklaida šiuo atveju mažai tegalėtų padėti. Spaudoje pasirodę pranešimai tik bendromis frazėmis informuodavo apie Rašytojų sąjungoje surengtą susitikimą su svečiais ir kitas jų aplankytas vietas. Daugiau detalių savo atsiminimuose pateikia įvykių liudininkai. Jų atmintyje įstrigusius tų dienų pokalbius ir vaizdus tyrinėti gerokai įdomiau, negu valandų ir minučių tikslumu atkūrinėti patį vizito maršrutą“, – sako S.Daugirdaitė.

Patys pokalbiai prie pietų stalo galiausiai irgi nėra labai svarbūs, nes apsiriboja mandagumo frazėmis, kuriomis keičiasi visi pirmąkart susitinkantys svečiai ir šeimininkai. Solveiga įsitikinusi, kad tokie patys paviršutiniški šnektelėjimai apie prancūzų ir lietuvių kultūrą panašioje situacijoje rutuliotųsi ir šiandien. Todėl ji nemato prasmės aiškintis, ką konkrečiai šnekėjo, tarkim, Aleksandras Štromas, kai vaikštinėdamas Trakuose sutiko kitų rašytojų lydimą J.P.Sartre‘ą. Nieko gilaus tokiuose trumpuose susidūrimuose būti negalėjo.

Vis dėlto kieno liudijimai buvo patys atviriausi? S.Daugirdaitė svarsto, kad negalima lyginti atvirumo žmonių, gyvenusių skirtingomis sąlygomis. Natūralu, kad sovietiniais ir nepriklausomybės laikais arba svetur rašyti atsiminimai gerokai skiriasi atvirumo doze.

Negalima pamiršti, kad egzistuoja ir žmogaus atminties problema. „Jei turėčiau antrą gyvenimą, tai tyrinėčiau žmogaus atmintį, tačiau tai būtų ne filologinis, o psichologinis tyrimas, nes atmintis neišvengiamai daug ką iškreipia. Vienintelis patikimas įvykių atkūrimas be technologinių priemonių yra operatyvus užsirašinėjimas. Prisiminimai labiau atskleidžia žmogaus jauseną rašymo momentu, o ne tikrąjį praeities vaizdą. Tyrimai rodo, kad laikui bėgant nyksta įspūdžio tikslumas bei ryškumas, prisideda fantazijos elementas, net jeigu iš pradžių atrodo, kad tokio įvykio bus neįmanoma pamiršti. Vis dėlto vėliau gavusi papildomos informacijos mūsų atmintis ją nejučia „inkorporuoja“ į tikruosius prisiminimus“, – aiškina mokslininkė.

Būtent todėl tiek daug liudininkų sakosi matę J.P.Sartre‘ą Nidoje, nors ten jis praleido vos kelias valandas. Regėdami garsiąsias Algimanto Sutkaus fotografijas, žmonės, kurie filosofą buvo sutikę kitose Lietuvos vietose, nejučiomis susiejo savo prisiminimus su nuotraukų vaizdiniais.

Dėl šios priežasties patikimiausiais daktarė vadina pačios viešnagės metu rašytus liudijimus, paliktus žmonių, mėgusių užsirašinėti išgyvenimų detales ir vėliau tuos užrašus paskelbusių. Tokie yra rašytojų Mykolo Sluckio ir Marijos Macijauskienės tekstai.

Įdomūs ir A.Sutkaus prisiminimai, tačiau jis į įvykius jau žvelgia retrospektyviai, žinodamas, kuo visa ta istorija baigėsi ir ką ji jam reiškia šiandien. Todėl ir jo požiūris keitėsi. Tarkim, anksčiau interviu teigė, kad keliauti į Nidą kartu su svečiais buvo pakviestas, nes draugavo su mūsų rašytojais, o pasirodžius Liongino Šepečio dienoraščių knygai „Negeri užrašai“ jau žinojo, kad jo nenorėta ten imti. Taigi ir po pusšimčio metų galima sužinoti apie save šį tą naujo.

Pasigesdavo privatumo

Žymioji prancūzų pora po Sovietų Sąjungą keliaudavo palyginti laisvai, o jų reikalus čia tvarkydavo visur rašytojus lydėdavusi maskvietė vertėja Lena Zonina. Į Maskvą septintojo dešimtmečio pirmoje pusėje prancūzai atvykdavo dažnai. Saugumas jų kelionėms nesipriešindavo, nes J.P.Sartre‘as buvo laikomas svarbiu Sovietų Sąjungos draugu. Problemų kildavo nebent ypatingais atvejais.

Tarkim, sykį atvykę jie panūdo pamatyti poeto Aleksandro Puškino tėvų dvarą Michailovskojės gyvenvietėje. Bet stipriai militarizuotame Pskovo krašte, kur stovi šis dvaras, tuo metu veikiausiai vyko kariniai manevrai, ir leidimas prancūzų kelionei nebuvo suteiktas. Vis dėlto L.Zonina, motyvuodama svečio statusu, sugebėjo gauti išskirtinę teisę pravažiuoti. S.de Beauvoir vėliau savo prisiminimuose liudys, kad jiems judant automobiliu kelias buvo visiškai tuščias.

Iš tų pačių prisiminimų susidaro įspūdis, kad didžiausia kliūtis prancūzų kelionėms po šalį būdavo ne kas kita, o vietiniai partiniai ir kultūros veikėjai, laikydavę savo pareiga priimti svečius kiekviename miestelyje. S.de Beauvoir teigia, esą lietuviai jų vienų nepalikdavo nė minutei. Šiuo požiūriu jai labiau patiko viešnagė Estijoje, nes ten juos priėmusi prancūziškai kalbanti muzikologės ir rašytojo Semperių šeima buvo subtilesnė: „Jie būdavo šalia, kai mums reikėjo, ir netrukdydavo, kai norėdavome pabūti patys sau.“

O štai viešnagė vaišingoje Gruzijoje prancūzams buvo tikras kantrybės išbandymas, nes ilgų gruziniškų tostų, svečių garbei sakomų užstalėse, vertėja nesuprato ir neversdavo. Tad gruziniškos puotos užsieniečiams virto tikra kankyne.

Garsinosi ne visi

J.P.Sartre‘ui ir S.de Beauvoir Lietuva buvo tik stotelė vienoje iš daugelio jų kelionių po Sovietų Sąjungos kraštus. Todėl S.Daugirdaitė neslepia, kad įdomiau stebėti, kaip žymių užsienio svečių fone stengėsi pasirodyti lietuviai, kaip jie prancūzų atvykimą sureikšmino. „Skaitydamas tuos atsiminimus supranti, kad šiuo metu nebėra pasaulyje kultūros asmenybių, kurių atvykimas į Lietuvą sukeltų panašų furorą. Nors Nobelio premijos laureatai retkarčiais užsuka čia ir dabar“, – konstatuoja pašnekovė.

Iš lietuvių žurnalistų ją maloniai nustebino radijo korespondentas Stasys Arnašius (1933–2011). Nepriklausomybės metais jis išleido savo prisiminimų knygą („Interviu su savimi ir su tais, kuriuos sutikau kelyje…“), tačiau apie susitikimą su J.P.Sartre‘u ir S.de Beauvoir nepaminėjo nieko, nors yra aiškiai matomas jų vizito metu darytose fotografijose. Turbūt prancūzų pora nepadarė jam didesnio įspūdžio, ir žmogus nematė reikalo sureikšminti to, kad pusvalandį praleido šalia garsenybių.

Nepasinaudojo proga pasididžiuoti ir žurnalistė Birutė Zavialovaitė-Liauškienė, antrąją svečių viešnagės dieną ėmusi iš J.P.Sartre‘o interviu „Švyturio“ žurnalui. Mokslininkei ilgai nepavyko atsekti, kas yra spausdinto interviu autorė B.Zavialovaitė, tik vėliau aptiko greta parašytas abi moters pavardes ir suprato, kad ieškomas žmogus daug metų kukliai vaikšto šalia. Kalbindama įžymų svečią jauna prancūziškai šnekanti žurnalistė jau buvo perskaičiusi J.P.Sartre‘o veikalo originalą, o tokių žmonių Lietuvoje tebuvo vienetai. Užsienio kalbų paskaitos tada žurnalistams universitete nebuvo privalomos, tik norintieji jas rinkdavosi kaip fakultatyvinį kursą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m

Solveiga Daugirdaitė / BFL nuotr.

Žmonės eina į kursus mokytis „būti savimi“, kai jiems atrodo, kad patys, be mentorių, jie nebėra savimi. Aš visada esu aš, man nereikia savęs atrasti! Aš esu moteris, man nereikia mokytis ja būti.

Solveiga Daugirdaitė, literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė

Tiesa, dar XX a. viduryje prancūzų filosofė Simone de Beauvoir rašė, kad moterimi ne gimstama, bet tampama. Ji turėjo omeny, kad tam tikros psichologinės, elgesio savybės yra auklėjimo, visuomenės lūkesčių rezultatas. Feministės turėtų džiaugtis: jeigu manome, kad buvimo savo lyties individu galima išmokti, vadinasi, sutinkame su prielaida, kad lyčiai priskiriamas elgesys nėra duotybė. Todėl feministės ir kalba apie lytį kaip apie socialinį konstruktą.

Tai toks užmaskuotas raginimas grįžti į ikifeministinę epochą meluojant, kad tada moterys buvo laimingos. Tačiau tai saviapgaulė.

Bet liūdna žinia ta, kad žmogus neis mokytis būti savimi, jeigu gerai jausis. Tai, kad moterys eina į kursus „atrasti savyje moters“, rodo, kad jos nepasitiki savimi. Šiuolaikiniai žmonės, o ypač moterys, iš visų pusių atakuojami pačių skirtingiausių pranešimų, kokios jos turėtų būti – tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Jeigu žmogus nesupranta priežasčių, iš ko kyla tas spaudimas būti kažkuo, jam tikrai sunku.

Tereikia pamąstyti, ir lengvai įžvelgsime, kad skatinimas grįžti prie „tikrojo moteriškumo“ dažnai yra parankus patriarchalizmui. Tai raginimas nekonkuruoti su vyrais, būti jų guodėja, miegamojo deive. Tai toks užmaskuotas raginimas grįžti į ikifeministinę epochą meluojant, kad tada moterys buvo laimingos. Tačiau tai saviapgaulė – jokie tyrimai nepatvirtina, kad beteisės namų šeimininkės laimingesnės už dirbančias savarankiškas moteris.

„Tikrasis moteriškumas“ susijęs su vartojimo skatinimu: iš moteriškumo gyvena mados, kosmetikos, grožio chirurgijos, dietų ir kiti verslai.

Bėda ta, kad mūsų moterys vis dar velka dvigubą naštą – darbo ir namų ūkio, vyrai geriausiu atveju tik „padeda“ gaminti maistą, tvarkytis, prižiūrėti vaikus. Šiuolaikinis pasaulis seniai yra atradęs kitą kelią – lygių teisių, pareigų ir galimybių. Pajuokausiu: pasaulyje nėra tiek turtingų vyrų, kad visos galėtume tapti nedirbančiomis turtuolių žmonomis. Man atrodo, jog panašių iliuzijų buvo griūvant Tarybų Sąjungai, kai pusšimtį metų Vakarų nematę žmonės įsivaizdavo, kad Vakaruose moterys nedirba, o vaikai nelanko darželių.

Akivaizdu, kad „tikrasis moteriškumas“ susijęs su vartojimo skatinimu: iš moteriškumo gyvena mados, kosmetikos, grožio chirurgijos, dietų ir kiti verslai.

Jei kalbėsime apie literatūrą moteriškumo tema, populiarių knygų, ypač populiariosios psichologijos, pasaulyje daug, bet nebūtinai jose siūlomi receptai yra veiksmingi. Kartais jie būna patrauklūs tuo, kad siūlo utopijas ar aiškias, patogias schemas, kurios, deja, neveikia sudėtingoje mūsų tikrovėje. „Bėgančios su vilkais“ yra poetiška knyga, bet ne gyvenimo vadovas. Jos autorė, būdama Jungo krypties analitinės krypties psichologė, ragina daugiau kliautis savo kūnu, intuicija. Verta prisiminti, kad Jungas kalbėjo apie moterų vyriškąją sąmonės dalį, o vyrų – moteriškąją (vadino atitinkamai animus ir anima).