Gintaras Songaila stipriai prisidėjo prie Sąjūdžio sukūrimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, vėliau darė sėkmingą karjerą žiniasklaidoje, bet ir vėl sugrįžo į aktyvią politiką. Kodėl šis politikas renkasi amžino kovotojo vaidmenį?

Šiais metais keturios nedidelės partijos, susivienijusios į koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“, bandys įveikti Seimo rinkimų barjerą ir patekti į parlamentą. Šioje gan margoje sąjungoje savo jėgas suvienijo Lietuvos socialdemokratų sąjunga, kuriai vadovauja Arvydas Akstinavičius, Lietuvos centro partija, kurią veda Eugenijus Skrupskelis, Algimanto Matulevičiaus Tautos vienybės sąjunga bei Lietuvių tautininkų sąjunga, kurios vadovas jau septintus metus yra Gintaras Songaila.
Kompanija marga ne tik politinėmis pažiūromis (kairė, centras, dešinė), bet ir kažkada aktyvioje politikoje spindėjusiomis asmenybėmis. Tarkime, sąraše bus Romualdas Ozolas, Alvydas Medalinskas, Algirdas Endriukaitis, Antanas Buračas ir kt. Be to, kai kurių judėjimo lyderių pavardės kartkartėmis sumirga ir violetine spalva bei rėksniais besipuošiančiuose „Drąsos kelio“ renginiuose.
Nors susivienijimo pareiškime teigiama, kad jis padės „atverti vartus į Seimą tautos ir valstybės patriotams“, vis dėlto kyla didelių abejonių dėl šių lūkesčių pagrįstumo, mat Seimo rinkimų įstatyme numatyta, kad koalicijos per rinkimus turi įveikti 7 proc. barjerą, kai savarankiškoms partijoms numatyta 5 proc. riba. „Manau, kad šiuose Seimo rinkimuose patekimo barjerą peržengs penkios, na, gal šešios partijos – o šiai koalicijai neduočiau jokių didesnių šansų“, – teigia M.Romerio universiteto politologas Vytautas Dumbliauskas. Pasak jo, šis susivienijimas greičiau primena diskusijų klubą, kuris didesnio rinkėjų dėmesio nesulauks.
Rugpjūtį koalicijos „Už Lietuvą Lietuvoje“ tarybos pirmininku išrinktas Tautininkų sąjungos pirmininkas ir parlamentaras G.Songaila. Koalicijos kūrėjai savo kandidatų sąrašą vadina antisisteminių jėgų rinkimų sąrašu. „Mūsų valstybėje labai trūksta idėjų, kurias rėmėme 1989–1990 m.“, – tikina vienas jo narių A.Medalinskas.(…)

Hipokrato priesaiką išmainęs į Sąjūdį
G.Songaila gimė 1962-aisiais Vilniuje, vidurinę mokyklą baigė Klaipėdoje ir 1980-aisiais studijuoti įstojo į buvusį Kauno medicinos institutą, vėliau medicinos studijas pratęsė Vilniaus universitete. 1986-aisiais gavo psichiatro narkologo diplomą ir pradėjo dirbti Higienos bei epidemiologijos instituto narkologijos problemų laboratorijoje. Bet jau 1989-aisiais G.Songaila paliko gydytojo profesiją ir įsitraukė į aktyvią politiką.
Tiesa, ir jaunystėje jis buvo labai aktyvus visuomenininkas, priklausė įvairiems klubams – žygeivių, kultūrinio paveldo išsaugojimo, etnografiniam judėjimui, vaidino mėgėjiškame teatre. Natūralu, kad ilgainiui šis aktyvumas jį atvedė prie tuo metu užgimstančio Sąjūdžio. „G.Songaila buvo vienas tų sąjūdininkų, kurie ypač daug prisidėjo prie šio judėjimo kūrimosi, – mes jau buvom pusamžiai ir lėtesni, o jie buvo jauni ir energingi“, – prisimena Bronius Genzelis.
„Dar prieš prasidedant Sąjūdžiui, „Žinijos“ draugijoje buvo rengiamos viešos diskusijos, kuriose intelektualai pradėjo kvestionuoti esamą santvarką. Ir ten nebuvo įmanoma nepastebėti G.Songailos, kuris buvo išsilavinęs, aktyvus ir kaip tais laikais beatodairiškai drąsus“, – prisimena pavardės atskleisti nenorėjęs amžininkas.
(…)

Pertrauka politikoje, patirtis žiniasklaidoje

Pats G.Songaila pripažįsta, kad 1992-aisiais, kai Seimo rinkimus laimėjo LDDP su Algirdu Brazausku priešakyje, jis ypač stipriai nusivylė Lietuvos rinkėjais ir politika, todėl iš jos pasitraukė. Tada jis buvo paskirtas Rytų Lietuvos televizijos direktoriaus pavaduotoju, o kai jos akcijas nupirko Amerikos lietuvis Kęstutis Makaitis, G.Songaila tapo Baltijos televizijos generaliniu direktoriumi ir buvo juo iki pat 2000-ųjų.
Dauguma „Veido“ kalbintų pašnekovų, kurie tuo laikotarpiu dalyvavo kuriant šį televizijos kanalą, G.Songailą mini geruoju. Pasak jų, G.Songailos atkaklumas ir darbštumas padėjo padaryti sunkiai įmanomą dalyką – iš nieko sukurti ketvirtą kanalą, kuris turėjo aukščiausius žiūrimumo reitingus. O, tarkime, Arūnas Valinskas, kurio karjera prasidėjo buvo būtent BTV pakilimo laikotarpiu, buvo G.Songailos pirmasis pavaduotojas ir bendrą kūrybinį darbą prisimena su nostalgija.
Daugelio BTV darbuotojų teigimu, kai generalinis direktorius imdavosi kažkokio darbo, mažai kreipdavo dėmesio į aplinką, net iki tokio lygio, kad per išsiblaškymą kažkada į darbą atėjo pasirišęs du kaklaraiščius. Nors kitas televizijos versle dirbęs pašnekovas G.Songailai nebuvo linkęs priskirti talentingo vadovo nuopelnų: kol į kanalą buvo pumpuojami investuotojų pinigai, tol viskas buvo gerai, tačiau Lietuvą sukrėtus Rusijos krizei pinigų čiaupai buvo užsukti, o kanalas pradėjo grimzti.
Vis dėlto dauguma pašnekovų pritaria, kad G.Songailos atkaklumas, tikėjimas ir darbštumas – tai lazda su dviem galais, mat kai šios savybės nukreipiamos į netinkamą sritį, jos šią asmenybę priveda prie kraštutinumų. „Gintaras keliasi anksti, daug dirba visą dieną, rašo straipsnius, tik dažnai kyla klausimas, ar tas darbas tikrai duoda vaisių“, – ironizuoja pavardės nenorėjęs atskleisti G.Songailos kolega.
Dirbdamas Baltijos televizijoje ir vėliau G.Songaila įsitraukė į visuomeninę su žiniasklaida susijusią veiklą – vadovavo Lietuvos radijo ir televizijos asociacijai. (…)
Visada prieš plauką
„Gintaras yra kategoriška asmenybė, nelinkęs į kompromisus, turi savo tiesas, visuomet eina prieš plauką ir dažnai atrodo, kad jis pats ieško tokių situacijų“, – nukerta vienas buvęs G.Songailos kolega frakcijoje.
Žinoma, politikoje visada yra tokių žmonių, nes tai sukuria populiarumą ir tokie politikai visada turi savo elektoratą. Pasak kalbintų pašnekovų, kol buvo frakcijoje, G.Songaila visada pasisakydavo kategoriškai, prieštaraudavo beveik visais klausimais ir kartais atrodydavo, kad tai jis daro tik dėl paties prieštaravimo. Kita vertus, visi kalbinti parlamentarai pritarė, kad G.Songaila yra darbštus, atkaklus ir atsakingas, be to, nuosekliai laikosi savo pasaulėžiūros, kuri išliko tokia pati nuo pat Sąjūdžio  (…)laikų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila.
VEIDAS: Kolegos jus apibūdina kaip kovotoją, dažnai nesileidžiantį į kompromisus ir nuolat einantį „prieš plauką“. Kaip manote, kodėl susidarė tokia nuomonė? Kokia, jūsų paties vertinimu, jūsų savybė blogiausia?
G.S.: Politikoje tikrai yra sričių, kuriose aš nesu linkęs eiti į kompromisus. Iš tiesų politika pirmiausia yra principų, o ne kompromisų menas, nors nesutinku su vertinimu, kad einu prieš plauką, – pats jaučiu, kad visą laiką ieškau bendradarbiavimo. Pripažįstu, kad kartais man pritrūksta santūrumo, nuo jaunystės neišsigydžiau karštakošiškumo, greito užsidegimo ir irzlumo. Bet nesu piktas ir kerštingas, nors kiti kartais manęs privengia, nes jiems atrodau piktesnis, nei esu.
VEIDAS: Kalbate apie principų politiką, tačiau Tautininkų sąjunga susibūrė su kairiaisiais ir centristais į gan margą koaliciją. Ar „Už Lietuvą Lietuvoje“ nėra tik prieš rinkimus suburtas judėjimas, o po rinkimų visi vėl pasuks savo keliais?
G.S.: Šiandien mano požiūris šiek tiek pasikeitęs. Šeimos ir kultūros vertybių klausimu likau toks pats užsispyręs tradicijų saugotojas. Tačiau socialinės ir ekonominės politikos srityje tautininkų idėjos pasislinko į kairę ir tapo labiau centristinės – nemanau, kad laisvoji rinka ir liberalus anarchizmas sukurs gerovę, todėl reikalingas didesnis valstybės įsikišimas į rinką. Aš pats esu sutikęs ir kalbėjęsis su daugeliu kairuoliškai nusiteikusių tautininkų – tiek kairiajame, tiek dešiniajame flange yra daug tautiškai nusiteikusių rinkėjų. Tad tai nėra tik priešrinkiminė koalicija, ir ji išliks, jei pateksime į Seimą.
VEIDAS: O kaip vertinate savo šansus peržengti Seimo rinkimų barjerą?
G.S.: Ten, kur mus žmonės žino, mūsų perspektyvos geros – viršija dešimt procentų. Tačiau didžiausia mūsų problema yra ta, kad esame blokuojami viešojoje erdvėje ir prieš mus taikoma nutylėjimo taktika, todėl didelė dalis visuomenės net nėra girdėjusi apie šią koaliciją. Štai mūsų judėjimas rengė Baltijos kelio paminėjimą, be abejo, tai buvo tam tikra viešoji akcija. Tačiau žiniasklaidoje pasirodė tik dezinformacija – nei kas, nei kodėl organizavo šį renginį. Kam reikia slėpti net tokią informaciją?
VEIDAS: Ar nemanote, kad daugiau Lietuvos labui nuveiktumėte dirbdamas pagal savo išsilavinimą – narkologu ir padėdamas žmonėms, turintiems priklausomybių?
G.S.: Psichoterapinio profilio darbas man iš tikrųjų būtų prie širdies ir jaučiu, kad galėčiau šį tą padaryti. Tačiau nemanau, kad sugebėčiau kažką pakeisti iš esmės – nes čia daugiau lemia prevencijos politika, o mes neturėjome Vyriausybės, kuri galėtų vykdyti konsoliduotą politiką šioje srityje. Sritis, kurioje galėčiau daugiau nuveikti negu politikoje, manau, yra kūryba – esu išmėginęs plunksną rašydamas poeziją bei istorinių serialų scenarijus. Ko gero, šioje srityje galima sulaukti daugiau moralinės atgaivos ir pripažinimo.

BFL

Valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Tautininkų frakcija šeštadienį Vilniuje svarsto padėtį, susiklosčiusią po jos vadovo Gintaro Songailos pašalinimo iš partijos, ir savo ateitį TS-LKD.

Tautininkai diskutuoja, ar gali likti toliau TS-LKD dalimi, ar turėtų pasitraukti iš partijos.

Konferencijos dalyviams pristatytas dokumento projektas dėl galimo pasitraukimo iš TS-LKD.

Tautininkų frakcijos pirmininkas G.Songaila ne kartą yra kritikavęs TS-LKD vadovybę pamynus vertybes dėl pragmatiškų sprendimų. Pastarasis didžiausias konfliktas kilo dėl valdančiosios koalicijos sudarymo Vilniaus mieste.

G.Songaila teismui buvo apskundęs TS-LKD Vilniaus sueigos tarybos sprendimą dėl koalicijos sudarymo derėtis su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio bloku. Nors vėliau ieškinį atsiėmė, partijos Priežiūros komitetas trečiadienį jį dėl tokio elgesio pašalino iš partijos.

TS-LKD Tautininkų frakcija turi daugiau kaip porą šimtų narių. Ji įkurta 2008 metais, kai oficialiai įregistruotas Lietuvių tautininkų sąjungos prisijungimas prie Tėvynės sąjungos.

Frakcija veikia kaip savarankiškas, struktūrinis TS-LKD padalinys.

BFL

Parlamentaras Gintaras Songaila pašalintas iš valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos.

Tokį sprendimą trečiadienį priėmė TS-LKD Priežiūros komitetas, BNS patvirtino šio komiteto pirmininkas Alfonsas Andriuškevičius.

“Skųsdamas partijos bendruomenės sprendimą teismui G.Songaila šiukščiai pažeidė įstatuose nustatytą tokių sprendimų skundimo tvarką, ir dėl to pašalintas iš partijos”, – sakė A.Andriuškevičius.

TS-LKD pirmininkas premjeras A.Kubilius ketvirtadienio rytą sakė apie šį Priežiūros komiteto sprendimą dar nežinantis, tačiau pabrėžė, jog komitetas turi didelį autoritetą ir jo sprendimai nediskutuojami.

“Vakar popietę nebuvau Vilniuje. Bet žinau, kad į Priežiūros komitetą kreipėsi grupė partijos narių, išties išsakydami nepasitenkinimą pastarojo meto jo veiksmais, ir ypač kai dėl Vilniaus miesto partijos tarybos priimto sprendimo dėl koalicijos formavimo G.Songaila sugebėjo tokį bendrapartiečių sprendimą apskųsti teismui”, – interviu Žinių radijui ketvirtadienį sakė A.Kubilius.

Jis pridūrė, kad “Priežiūros komitetas mūsų partijoj turi tikrai labai didelį autoritetą, tai kaip Konstitucinis Teismas koks, ir mes jo sprendimų nediskutuojam ir neginčijam”.

Vilniaus miesto mero rinkimų išvakarėse G.Songaila kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti TS-LKD Vilniaus sueigos tarybos sprendimą sudaryti koaliciją su Valdemaro Tomaševskio bloku. Taip pat Seimo narys paprašė teismo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikinai sustabdyti minėtą sprendimą, kol teismas išnagrinės ieškinį.

Savo ieškinį parlamentaras grindė teigdamas, kad TS-LKD principinės nuostatos, kurios remiasi pagarba valstybei, jos Konstitucijai bei įstatymams, valstybinės kalbos puoselėjimu, iš esmės prieštarauja Lietuvos lenkų rinkimų akcijos nuostatoms.

Parlamentaras Gintaras Songaila dar kartą bandys įtikinti Seimą kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant išsiaiškinti, ar Lenko korta suderinama su Seimo nario priesaika Lietuvai.

Seime registruotas 55 parlamentarų remiamas kreipimosi į KT projektas įtrauktas į antradienio plenarinio darbotvarkę.

Nutarimo projektą dėl kreipimosi į KT G.Songaila teikia jau antrą kartą, 2009 metų birželį Seimas panašų kreipimosi projektą atmetė.

Projektu KT būtų klausiama, ar Konstitucijos nuostata, jog Seimo narys turi būti “nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei” reiškia, kad Seimo narys negali turėti užsienio valstybės dokumento, išduoto jam pagal tos valstybės įstatymus, kuris suteiktų Seimo nariui tam tikras politines, socialines, ekonomines ir kultūrines teises toje valstybėje.

G.Songaila kreipimąsi dėl Lenko kortos prieš dvejus metus bandė inicijuoti paaiškėjus, jog tuometinis Seimo narys Valdemaras Tomaševskis, šiuo metu jau europarlamentaras, bei jo kolega parlamente Michalas Mackevičius turi tokias kortas.

2010 metais Lenko kortas gavo apie 900 Lietuvos piliečių. Per trejus metus iš viso šių dokumentų, kuriuos Lietuvos pareigūnai vertina kritiškai, šalyje įteikta 3230.

Asmuo, turintis kortą, gali nemokamai gauti ilgalaikę vizą, legaliai dirbti Lenkijoje, gali vykdyti ūkinę veiklą tokiomis pat sąlygomis kaip Lenkijos piliečiai, turi teisę į nemokamą švietimą, ūmios ligos atveju gali gauti būtiną medicinos pagalbą, turi teisę gauti 37 proc. nuolaidą geležinkelio bilietams, nemokamai lankytis valstybiniuose muziejuose, turi pirmumo teisę prašant finansinės paramos iš Lenkijos valstybės ir savivaldybės biudžeto skirto užsienyje gyvenantiems lenkams paremti.

Tuo pačiu Lenko kortą pristatančiame lankstinuke pabrėžiama, kad korta nėra pilietybė.

Lenko kortą gauna asmenys, kurie raštu pareiškia savo valią priklausyti lenkų tautai, galintys įrodyti, kad bent vienas iš tėvų, senelių, prosenelių buvo lenkų tautybės arba turėjo Lenkijos pilietybę, kurie pateikia raštišką užsienio lenkų arba polonijos organizacijos liudijimą, patvirtinantį aktyvią veiklą lenkų kultūros ir kalbos ar tautinių mažumų labui mažiausiai tris mėnesius.

Lietuvos pareigūnus taip pat piktina tai, kad dalijant kortą Lietuva priskiriama posovietinei erdvei – Vakarų valstybėse gyvenantiems lenkams toks dokumentas nedalijamas.