Renata BALTRUŠAITYTĖ

Dvidešimtasis Vilniaus festivalis žada būti kaip reta prašmatnus: net pusę jo koncertų numatyta rengti ne Nacionalinėje filharmonijoje, o Nacionaliniame operos ir baleto teatre. O štai džiazo mėgėjams teks vykti į koncertų salę „Compensa“.

Klastinga ta vasara Vilniuje. Tikėkimės, sau­lė spinduliai, maloniai šildydami, įkypai tvieks Raudonojoje fojė, kai birželio

3-iosios vakarą garbinga publika joje vaikštinės prieš Vilniaus festivalio atidarymą. Ta publika iš­ranki – bet kuo jos nepapirksi (prisiminkime niurnančiuosius po naujametės Giacomo Puccini „Bo­he­mos“…). Tad šįkart jai „ant lėkštutės“ klojamas nebe operos rytojus, o pripažinti scenos vardai.

Tie vardai – rumuniški. Iškilmingą vakarą vilniečiams dainuos primadona sopranas Angela Gheorghiu, neretai vadinama ir viena gražiausių šiuo metu pasaulio operos scenoje kuriančių moterų. Tiesa tai ar ne – kiekvienas žiūrovas ga­lės susidaryti savo individualią ir neapskundžiamą nuomonę. Patarčiau įvertinti ir amžiaus faktorių – gražuolei, kadaise žurnalo FHM skaitytojų išrinktai seksualiausia pasaulio moterimi, dabar jau penkiasdešimt.

Turėdama plačią, tamsaus dramatinio tembro balso amplitudę, ji yra dainavusi ir Nedą Ruggero Leoncavallo „Pajacuose“, ir Margaritą Charles’io Gounod „Fauste“.

Iš Rumunijos provincijos kilusi garsenybė kartu su ne mažiau talentinga savo jaunesniąja seserimi, kuri vėliau žus nesulaukusi trisdešimtmečio, nuo mažens lankė muzikos mokyklą ir mokėsi dainuoti. Abi seserys baigė Nacionalinę muzikos akademiją Bukarešte. Angela debiutavo 1990 m. Mimi vaidmeniu G.Puccini operoje „Bohema“ Rumunijos nacionalinėje operoje, jos sesuo Elena – Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras“ pastatyme Liono nacionalinėje operoje 1996 m. Ir – daugiau jau nieko sudainuoti ne­be­spėjo… O A.Gheorghiu, važinėdama po pa­saulio operos teatrus, užaugino ir išmokslino savo sesers dukterį Joaną.

Mėgstamiausi primadonos repertuaro vaidmenys – Violeta Giuseppe Verdi „Traviatoje“, Adina G.Donizetti „Meilės eliksyre“, Mimi „Bo­he­moje“ ir Magda rečiau statomoje G.Puccini ope­roje „Kregždutė“. Turėdama plačią, tamsaus dramatinio tembro balso amplitudę, ji yra dainavusi ir Nedą Ruggero Leoncavallo „Pajacuose“, ir Margaritą Charles’io Gounod „Fauste“. Tačiau dainininkei paklūsta ir „spinto“ spalvų reikalaujančios Toskos arijos to paties pavadinimo G.Puc­cini operoje bei Leonoros vaidmuo G.Verdi „Tru­ba­dū­re“.

Vis dėlto reikli sau ir kitiems gražuolė ne kartą yra atsisakiusi žymiausių operos teatrų siūlomų vaidmenų, kai jai neįtikdavo režisūrinės interpretacijos ar kostiumai. Įtakos jos pasirodymų tvarkaraščiams turėjo ir ilgai trukusios, permainingos, trumpais susitaikymais pažymėtos skyrybos su antruoju vyru prancūzų tenoru Ro­ber­to Alagna – buvę sutuoktiniai kurį laiką vengdavo dainuoti tuose pačiuose spektakliuose.

Marius Brenciu yra tapęs pirmuoju rumunų solistu, laimėjusiu BBC „Cardiff Singer of the World“ konkursą.

A.Gheorghiu neretai dainuoja ir aukščiausio rango koncertuose: jos balsas skambėjo atnaujintos karališkosios „Covent Garden“ operos atidaryme Londone 1999 m. ir „Malibran“ teatro atidaryme Venecijoje 2001 m. Taip pat ji 2005 m. atidarė naująjį operos teatrą Valensijoje. Yra dainavusi stebint Anglijos, Ispanijos, Nyderlandų karalienėms, taip pat JAV prezidentui Barackui Obamai.

Kartu su A.Gheorghiu Vilniuje dainuos jos tautietis 42-ejų metų tenoras Marius Brenciu. Jis yra tapęs pirmuoju rumunų solistu, laimėjusiu BBC „Cardiff Singer of the World“ konkursą. Yra kviečiamas į žymiausius pasaulio teatrus: „Metropolitan“ operą Niujorke, „Covent Gar­den“ Londone, Vienos „Staatsoper“ ir kitus.

Vilniuje abu rumunų solistai atliks gražiausias G.Verdi, G.Puccini, G.Donizetti, Geor­ges’o Bizet, Piotro Čaikovskio, Alfredo Ca­talani, Franzo Leháro kūrinių arijas.

Nuo „Requiem“ iki operų

Dar vienas balsingas Vilniaus festivalio sve­čias Nacionaliniame operos ir baleto teatre viešės birželio 15-osios, Okupacijos ir genocido dienos, vakarą. Tuomet čia skambės Hec­to­ro Berliozo „Requiem“, kuriame dainuos argentiniečių tenoras Gustavo Porta.

„Requiem“ prancūzų kompozitorius ro­man­tikas H.Berliozas sukūrė 1837 m., sulaukęs prašymo parašyti muziką 1830-ųjų revoliucijos aukų atminimui, ir pats vadino jį geriausiu savo kūriniu. Dramatiška muzikos paskirtis, veikiau katastrofos, o ne palaimingos ramybės nuojauta, nervingo jaudulio ir ryškių kontrastų priso­drintas skambesys lėmė tai, kad H.Berliozo kompozicija labai skiriasi nuo santūrių ir lyriškų W.A.Mozarto ir G.Verdi „Requiem“.

Birželio 7-ąją Nacionaliniame operos ir ba­leto teatre viešės Budapešto festivalio or­kest­ras, vadovaujamas dirigento Ivano Fischerio. Šis orkestras nėra toks „proginis“, kokiais priimta laikyti festivalinius orkestrus, ir gyvuoja jau tris dešimtmečius. Per savo karjerą koncertavo Vienos „Musikverein“ ir „Kon­­zerthaus“, Niujorko „Carnegie Hall“, Pa­­­ryžiaus „Theatre des Champs-Elysees“, Los Andželo „Holly­wood Bowl“, Frankfurto „Alte Oper“, Tokijo „Sun­tory Hall“, Ams­ter­damo „Con­cert­ge­bouw“, Londono „Royal Fes­tival Hall“ salėse.

Su Budapešto festivalio orkestru yra pasirodę seras Georgas Solti, lordas Yehudi Me­nu­­hinas, Kurtas Sanderlingas, Charlesas Du­toit, Gidonas Kremeris, Martha Argerich, Agnes Baltsa, Kiri Te Kanawa, Radu Lupu ir kitos muzikos įžymybės. O Vilniuje su svečių orkestru gros vengrų pianistas Denesas Varjonas. Kon­certo programoje – Igorio Stravinskio, Fe­renco Liszto ir Antonino Dvoržako simfoniniai kūriniai.

Į festivalio programą įtraukti ir dviejų šį sezoną Nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytų operų – Jules’io Massenet „Manon“ ir G.Ver­di „Don Karlo“ spektakliai. Tai proga juos pamatyti Vilniaus festivalį stebintiems užsienio svečiams ir dar viena galimybė į premjeras nesuskubusiems lietuviams.

Dedikacijos draugams

Dabar persikelkime į Nacionalinę filharmoniją ir pažvelkime, kokius renginius Vilniaus festivalis siūlo joje. Beje, einančius į salę klausytojus čia fojė pasitiks festivalio jubiliejui skirta jo istorinių plakatų ekspozicija. Nemažai muzikos mėgėjų dar puikiai prisimena pirmąjį Gintauto Kėvišo, tuomet vadovavusio Nacionalinei filharmonijai, 1997 m. organizuotą tarptautinį Vilniaus festivalį. Ir štai – plakatų prisirinko jau dvi dešimtys.

Birželio 5-ąją festivalis atiduos pagarbos duoklę kompozitoriui Faustui Latėnui, šią savaitę atšventusiam 60-mečio sukaktį. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato kūrinius autoriniame koncerte „Muzika kaip teatras“ atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Čiurlionio kvartetas, violončelininkas Davidas Geringas ir visas būrys lietuvių muzikantų.

„Man atrodo, kad visą savo koncertinę muziką aš jau sukūriau. Parašiau ją, kaip ir daugelis kitų kūrėjų, iki 35–36 metų. Vėliau dažnas tik tobulina, ką jau yra sukūręs. Nesiskundžiu – mano koncertinė muzika iki šiol skamba. Ir ne tik Lietuvoje“, – ramiai naują savo gyvenimo dešimtmetį pasitinka kompozitorius.

Birželio 9-osios koncertas bus skirtas legendinio violončelininko, pasaulinio garso menininko ir humanisto Mstislavo Rostropovičiaus (1927– 2007) atminimui. Būtent jo diriguojamas ba­leto spektaklis „Romeo ir Džuljeta“ 1997 m. ir pradėjo Vilniaus festivalių istoriją. M.Rost­ro­po­vi­čius  dar aštuntajame dešimtmetyje Vilniuje yra dirigavęs ir G.Puccini „Toskos“ spektaklį, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko jo žmona Galina Vyš­nevs­ka­ja ir Virgilijus Noreika. 1993 m. čia surengė koncertą su Vašingtono simfoniniu orkestru, o 1995 m. Nacionalinės filharmonijos scenoje griežė garsųjį A.Dvoržako Koncertą violončelei.

Maestro atminimo vakare kartu su Lie­tu­vos nacionaliniu simfoniniu orkestru gros bu­vęs M.Rostropovičiaus labdaros bei paramos fon­do stipendininkas, Lietuvos ir tarptautinių kon­kursų laureatas, Liubeko ir Berlyno aukštosiose muzikos mokyklose studijavęs klarnetininkas Žilvinas Brazauskas.

Birželio 13-ąją festivalyje – dar viena dedikacija: Lietuvos kamerinis orkestras savo koncertą skiria Yehudi Menuhino (1916–1999) gimimo šimtmečiui. Lordas taip pat bendradarbiavo su daugeliu mūsų šalies muzikų bei kolektyvų. Vien su Lietuvos kameriniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru buvo surengti 59 koncertai, įrašytos dvi oratorijos – G.F.Han­de­lio „Mesijas“ ir J.Haydno „Pasaulio sukūrimas“. Lietuvos kamerinio orkestro muzikantus ir Kauno choristus Y.Menuhinas švelniai va­dindavo „mano lietuviais“, o savo atsiminimų knygoje Lietuvos kamerinį orkestrą įvardijo kaip nuostabų.

Koncerte skambės Antonio Vivaldi „Metų laikai“, smuiko solo grieš dabartinis šio orkestro meno vadovas Sergejus Krylovas, taip pat A.Dvoržako Serenada styginiams. Bus pristatyta ir tradicinė Vilniaus festivalio premjera – Loretos Narvilaitės opusas „Į krantą jūra krenta“ styginių orkestrui. Kūrinys pavadintas pagal Antano A.Jonyno eilėraštį.

Birželio 20-ąją savo rečitalį festivalyje su­rengs pianistė Mūza Rubackytė. Šįkart jos pa­si­r­inkti autoriai – tai vidinių prieštaravimų ku­pi­nas Robertas Schumannas, tarp dailės ir mu­zi­kos besiblaškantis Mikalojus Kons­tan­tinas Čiur­lionis bei nuo revoliucinio režimo Ame­ri­ko­je slapstęsis Sergejus Prokofjevas.

Pavargusiems nuo įprasto skambesio

Birželio 10-ąją Nacionalinėje filharmonijoje viešės jau dešimtmetį gyvuojantis Belgijos baroko orkestras „B’Rock“ – vienas žymiausių pasaulyje baroko muziką atliekančių kolektyvų. Jo pasirodymai visada teatrališki ir kupini staigmenų. Įvairiataučiam, kaip ir pridera Belgijai, orkestrui vadovauja rusų pianistas Aleksandras Mel­ni­ko­vas, žinomas kaip senosios muzikos interpretatorius, daugelį metų grojantis istoriniais instrumentais. „B’Rock“ repertuaro pagrindą sudaro XVII–XVIII amžiaus kūriniai, tačiau nevengiama atlikti ir šiuolaikinės muzikos. O vilniečiams svečiai pristatys W.A.Mozarto kūrinių programą.

Paklusdamas ilgametei tradicijai, jubiliejinis festivalis atsisveikins su klausytojais džiazo melodijomis. Birželio 21 d. koncertų salėje „Com­pen­sa“ koncertuos kubietis fleitininkas Orlando Valle Maraca ir jo Lotynų Amerikos džiazo žvaigždžių septetas. „Šiandien Kubos menininkai mažai tesidomi savo šaknimis, o man grįžti prie jų labai svarbu“, – teigia O.Valle Maraca.

Vilniuje skambėsianti programa – tai muzikinis sapnas, liudijantis, kad prigimčių skirtumai gali tapti bendrumais. Talentingų muzikantų koncertuose, kad ir kur jie vyktų, išnyksta politinės ir ekonominės sienos, o lieka tik muzika, šypsenos ir kūrybinė laisvė.

Vyrų personažai Italijoje gyvenančiai Jurgitai Adamonytei patrauklesni nei flirtuojančių moterų.

„Vilnius City Opera“ kolektyvas rengiasi rugsėjo pabaigoje sceną pasieksiančiai premjerai – vokiečių kompozitoriaus Engelberto Humperdincko operai „Jonukas ir Grytutė“, kuri pagal lietuvišką interpetaciją virs ūgtelėjusiais brolių Grimmų pasakos personažais „Jonu ir Greta“.

Spektaklio repetuoti į Vilnių atvyko ir Italijoje su šeima gyvenanti solistė Jurgita Adamonytė, kuriai premjeroje teks Jono vaidmuo. Tačiau pašnekovė teigia jokio streso dėl to nejaučianti: pirmiausia todėl, kad ši partija kompozitoriaus ir buvo skirta mecosopranui, be to, vyriškų operos personažų šviesiaplaukės lietuvių solistės repertuare jau ir anksčiau būta ne vieno. Tai ir Kerubinas iš Wolfgango Amadeaus Mozarto „Figaro vedybų“, ir Idamantė to paties kompozitoriaus operoje „Idomenėjas, Kretos karalius“, ir Niklausas Jacques‘o Offenbacho „Hofmano istorijose“, ir poetas Scipijus šiuolaikinėje Detlevo Glanerto operoje „Kaligula“…

Jurgita neslepia, kad iš pradžių teko „atrasti“ scenoje vyrišką plastiką, bet dabar kurti tokius personažus jai patinka netgi labiau nei gražuolių kokečių: netenka maivytis, kvailai šypsotis ir ištiesus nugarą stypčioti po sceną aukštakulniais bateliais – nereikia viso to, kas taip traukia į sceną naivias viso pasaulio paaugles…

„Nuo pat paauglystės nemėgau flirtuoti. Nekenčiu blizgučių, rožinių spalvų, o kosmetiką namie prisimenu tik tuomet, kai su vyru Marku vakare išsiruošiame į teatrą ar koncertų salę. Bet tai nebūna labai dažnai, nes pastaraisiais metais daug laiko namie gyvendavome pakaitomis: arba jis, pianistas ir dirigentas, būdavo išvykęs svetur koncertuoti, arba aš kažkuriame pasaulio teatre dainuodavau“, – pasakoja J.Adamonytė.

Rožinę spalvą Jurgitai dabar tenka toleruoti penkiametės dukrelės Gretos garderobe, kuri jau turi savo tvirtą nuomonę apie grožį. Ir dažniausiai tas grožis lyg tyčia būna rožinių atspalvių… Vis dėlto eilinėmis dienomis kosmetikos Jurgita iki šiol nepasigenda, nors neslepia, kad su tokia nuostata jau sunkoka pritapti Italijoje, kur flirtas – kone nacionalinės kultūros dalis, o moterys dievina blizgučius ir ryškią kosmetiką. Ką jau kalbėti apie trumpus sijonėlius ir aukštakulnius, kurie nedidukėms italėms atrodo kaip išsigelbėjimas.

Itališkos operos – tik italams?

Su Marku lietuvaitė susipažino paprastai – jis tapo jos koncertinių pasirodymų akompaniatoriumi Italijoje. Pirmąją pažinties vasarą abu keliavo po šioje šalyje rengiamus jaunųjų muzikantų konkursus, ir visuose keturiuose pavyko laimėti. Taip bendrai atidarytoje banko sąskaitoje susikaupė solidi suma – 35 tūkst. eurų. Tuomet susimąstė, ar protinga būtų pinigus dalytis: juk jie praverstų bendro gyvenimo pradžiai…

Ir nors šiandien netoli Peskaros miesto Abrucų regione su šeima gyvenanti Jurgita jau laisvai kalba itališkai, savo naujojoje tėvynėje retkarčiais atlieka nebent koncertines programas, tačiau Italijos operos teatruose pasirodo labai retai. Tam, pasak solistės, yra kelios priežastys.

Pirmoji – italų konservatyvumas ir begalinė ištikimybė klasikiniam itališkos operos repertuarui, kurį, jų įsitikinimu, tinkamai suprasti ir atlikti geba tik italai. Bet koks netikslus itališkos tarties niuansas Gioacchino Rossini, Giuseppe Verdi ar Giacomo Puccini operų arijose šios šalies muzikos kritikus nervina.

„O pasiekti idealios tarties svetimtaučiams, netgi kalbantiems itališkai, dažniausiai nepavyksta. Natūralu: argi italų solistai Lietuvoje įstengtų, neprajuokinę publikos, sudainuoti Balio Dvariono ar Vytauto Klovos operų arijas? Be to, devyniolikto amžiaus itališkuose libretuose esama žodžių, kurių reikšmės netgi mano vyras italas priverstas ieškoti žodynuose, – jie dabartinėje šnekamojoje kalboje nebevartojami. Dažnai diskutuoju apie tai su tenykščiais muzikais, tačiau jie laikosi savo: italų operas turi dainuoti italai, nors patys nekompleksuodami atlieka ir vokiškas, ir prancūziškas operas“, – stebisi Jurgita.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

Spalio 13 dieną, 18.30 val., Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras operos gerbėjus kviečia į Giacomo Puccini vienaveiksmių operų diptiką „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“. Geriausiu 2011-ųjų metų spektakliu Klaipėdoje tituluotame G. Puccini operų diptike skambės kerintis operos solistės Rasos Juzukonytės sopranas.

G. Puccini operoje „Sesuo Andželika“ pagrindinį vaidmenį atliksianti Rasa Juzukonytė yra sukūrusi vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Savo solines programas ji atlieka Lietuvoje ir užsienyje, taip pat koncertuoja kartu su sopranų trio „Panteros“.

Šeštadienio vakarą žiūrovai turės galimybę išgirti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestrą, vadovaujamą dirigento Dainiaus Pavilionio, solistus Rasą Juzukonytę, Juditą Butkytę-Komovienę, Mindaugą Rojų, dainininką Deividą Norvilą-Deivį ir kitus.

Italų kompozitoriaus Giacomo Puccini (1858–1924) operos daugiau kaip šimtą metų yra atliekamos garsiausiuose pasaulio operos teatruose („Bohema“, „Madam Baterflai“, triptikas „Apsiaustas“, „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“, „Toska“, „Turandot“). Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre G. Puccini vienaveiksmių operų diptiko „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ premjera įvyko pernai – 2011 m. rugpjūtį.

„Sesuo Andželika“ – tai vienintelė kompozitoriaus G. Puccini opera, kurioje pasirodo vien moterys. Kūrinyje apdainuojama jaunos mergaitės iš aristokratų šeimos, kuri, susilaukusi nesantuokinio kūdikio, buvo priversta tapti vienuole, gyvenimo drama. „Džanis Skikis“ – Dantės „Dieviškosios komedijos“ veikėjo istorija, kurios centre tragikomiška mirusio turtingo italų žemvaldžio turto dalybų situacija.

Prestižinį „Padėkos kaukės“ apdovanojimą už geriausią metų spektaklį Klaipėdoje pelniusio vienaveiksmių operų diptiko kūrėjų komanda – režisierė Yana Ross (JAV), dirigentas Dainius Pavilionis, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė.