XX a. 4-ajame dešimtmetyje Kaunas jau buvo apsipratęs su sostinės vaidmeniu. Modernizmo ir tautiškumo bruožai, politinių aktualijų ir valstybės istorijos problematika atsispindėjo visose gyvenimo srityse ir valstybės bei religinėse šventėse. Pirkimo karštinė, kuo tradiciškesnis, tačiau kartu ir išradingesnis Kūčių stalas, prie kurio susėdusias šeimas apimdavo nenusakomas visų istorinių Lietuvos teritorijų ilgesys – neatsiejama Laikinosios sostinės kalėdinės auros dalis.

Prekybininkų vilionės, akcijos ir reklamos

Artėjant Kalėdoms Laikinojoje sostinėje, turinčioje apie 92 tūkst., gyventojų,  šventinė nuotaika pirmiausia pasklisdavo po prekybines miesto erdves. Prisimeilinti klientams prekybininkai bandė įvairiai. Vieni siuntė kalėdinius sveikinimus spaudoje, kiti siūlė „kalėdinių prekių“ šventinėmis kainomis. Tuomet buvo galima įsigyti kelis metrus audinio šventinei suknelei už vieno metro kainą ar rekomenduojama vietoj kelių mažų dovanų nebrangiai nupirkti vieną didelę – „Telefunken“ radijo aparatą.

Įspūdingos kalėdinės reklamos jau nuo gruodžio vidurio pradėdavo raibuliuoti laikraščių puslapiuose, dėl kurių įtartum, kad kiekvienas daiktas, pradedant elektros lempute ir baigiant naujutėlaičiu „Buicku“, turėjo būti privaloma kiekvieno kauniečio Kalėdų šventės dalis.

Nuo puikių šventinių pasiūlymų kauniečiams galėjo apsisukti galva. Tačiau akylesnieji pastebėjo, kad prieš Kalėdas kai kurių prekių kainos buvo kilstelimos aukštyn. Štai 1922 m. už prekes, kainavusias 10–15 litų, šventiniu laikotarpiu krautuvininkai nesidrovėdami prašė 20 litų. Kad nekiltų ginčų, jie nuimdavo visas iškabas, kuriose buvo pažymėtos prekių kainos. Pasak „Lietuvos“ dienraščio žurnalisto, paklausus, kodėl daug kas pabrango, jam būdavo atsakoma – „sezon“. Ką tai reiškė? „Turbūt „naudokis proga, lupk, kiek duodasi“, – šmaikštavo žurnalistas.

Tų pačių metų gale Kauno skutyklose kainos padidėjo nuo 85 centų, nurodytų kainoraštyje, iki 150 centų. Tik neaišku, ar tai lėmė kalėdinis vajus, ar neseniai įvestas litas.

Nors žmonės buvo raginami susilaikyti nuo išlaidavimo, tačiau, matyt, leisti pinigus skatindavo ne tik gausaus lietuviško Kūčių stalo tradicijos, bet ir Kalėdų išvakarėse gaunami šventpinigiai. Taip buvo vadinami atlyginimų priedai, skiriami prieš šventes.

Šventpinigių mokėjimo aplinkybės metams bėgant keitėsi. Pavyzdžiui, 1922 m. Kaune valdininkams buvo išmokėtos pusės mėnesinės algos premijos. O štai 1931 m. Kauno apskrities viršininkas, išsiuntęs protestą prieš šventpinigių mokėjimą savivaldybės tarnautojams, siūlė šią tradiciją apskritai nutraukti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Darželinukų ugdymo politiką formuojanti Švietimo ministerija nenori skirti lėšų Vilniaus savivaldybei, neturinčiai resursų statyti naujus darželius kasmet gausėjančio didmiesčio mažiesiems gyventojams.

Tik per keletą praėjusios savaitės dienų prie vilniečio informacinių technologijų specialisto Sauliaus Balčo socialiniame tinkle “Facebook” organizuojamos akcijos “Siek neįmanomo – įdarbink Vilniaus merą Artūrą Zuoką aukle” prisijungė daugiau kaip 180 šeimų. Jaunos mamos ir tėčiai, kurių vaikai nepateko į sostinės darželius 2012-aisiais bei tie, kuriems “negresia” darželis dar ir šiemet, aktyviai dalijasi šia nuoroda. Vilniečiai, negavę vaikams vietos sostinės savivaldybės darželiuose, o už vaiko priežiūrą privačiuose darželiuose neišgalintys mokėti nuo 600 iki 1700 Lt per mėnesį, vasario 11 d. žada ateiti į sostinės savivaldybę vedini vaikais. Tėvai grasinasi palikti mažuosius vilniečius su krepšiu sauskelnių ir maistelio davinėliu prižiūrėti pačiai sostinės galvai.
Mat užvis labiausiai tėvus įsiutino pernai startavusi paini centralizuoto užrašymo į sostinės darželius sistema. Nepatenkintų tėvų nuomone, jei Vilniaus meras panūdo tapti vyriausiąja sostinės darželių vedėja (tai yra pažadėjęs, kad netrukus nebeliks vietų darželiuose stygiaus) centralizavo užrašymo į darželius funkciją – tai jis ir turi prisiimti visą atsakomybę už tai, kad pusantro tūkstančio vaikų liko už darželių tvorų.
Taigi, kas kaltas dėl chaoso sostinės ikimokyklinėse įstaigose, kodėl jaunieji vilniečiai nepatenka į darželius ir, kada ši bėda atsirado? – “Veido” žvilgsnis.

Sovietmečiu vietų darželyje stigo 40 proc. vilniečių
Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė šiandien jau pati yra močiutė ir taip pat suka galvą dėl būsimos vietos darželyje savo anūkams. Bet prieš daugiau kaip dvi dešimtis metų moteris irgi sako sukusi galvą dėl tos pačios priežasties. “Buvau jauna mama, gyvenome Baltupiuose, bet vietą vaikams darželyje gavome tik Antakalnyje. O daugybei jaunų vilniečių šeimų anuomet iš viso nebuvo pasiūlyta net tokios galimybės”, – prisimena pašnekovė.
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, paskutiniais sovietiniais bei pirmais Nepriklausomybės metais Vilniuje darželius lankė 30,7 tūkst. arba 61,3 proc. mažųjų vilniečių. Taigi, vietos negavo 38,7 proc. to meto darželinukų.
1991 m. Vilniaus darželius lankė 25,3 tūkst. vaikų, bet tiek pat vaikų liko už darželių durų; 1992 m. darželinukų sostinės darželiuose dar labiau sumažėjo – lankė jau tik 21 tūkst. vaikų, o prašytos vietos darželiuose negavo 56,8 proc.
Tiesa, reikia priminti, kad netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo radosi daugybė šeimų, kurios pačios atsisakė darželių kaip sovietinės atgyvenos ir vaikus panūdo auginti namuose. Tad netrukus iš sostinėje buvusių 170 darželių daugiau kaip trys dešimtys jų buvo pertvarkyti į darželius – mokyklas, pradines mokyklas, parduoti ar kitaip perduoti naudoti tretiesiems asmenims, nesusijusiems su švietimu.
Šiandien gimstamumas Vilniuje vėl pasiekė panašius rodiklius, kokie buvo pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Štai, pernai Vilniuje gimė 7217 naujagimių, 2011 m. – 7242, 2010 m. – 7613, o 2009 m. – 7403.
Priminsime, kad 1991 m. mūsų sostinėje gimė 7851 naujagimiai, 1992 m. – 7018.
Beje, pagal darželių ir juos lankančių vaikų skaičių Vilnius šiandien taip pat yra labai panašus į 1990-ųjų metų Vilnių. Jei sudėtume naujausią privačių ir valstybinių darželių statistiką, pamatytume, kad šiuo metu sostinėje kaip ir prieš 23 metus veikia apie 170 ikimokyklinių įstaigų. Tiesa, daugiau nei 30 jų yra privačios. Beje, daugumoje privačių darželių vietų ir šiandien yra.
Tad kurgi problema?
Pirmas dalykas, kaip aiškina S.Balčas, privatūs darželiai yra puiki alternatyva, bet absoliučiai daugumai vilniečių šeimų tiesiog per brangi.
Prie S.Balčo organizuojamos pilietinio pasipiktinimo akcijos prisijungę Lietuvos tėvų forumo ir Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio aktyvistai ragina sostinės savivaldybės administraciją iškeldinti mokinius iš kažkada mokykloms perduotų darželių patalpų ir grąžinti pastatus ikimokyklinukams. Tam pritaria ir G.Šeibokienė, teigianti, kad kaip kadaise savivaldybė ištuštėjusių darželių sąskaita sprendė dviem – trim pamainom dirbusių perpildytų mokyklų problemas, taip šiandien derėtų spręsti ikimokyklinukų bėdas.
Kitas įpykusių tėvų siūlymas – statyti naujus darželius naujuose mikrorajonuose. “Juos galima statyti iš savivaldybės iš verslininkų surinkto socialinės rinkliavos mokesčio, kurio paskirtis – infrastruktūros gerinimas”, – aiškina S.Balčas.
Sostinės meras Artūras Zuokas “Veidą” tikino, kad iš šio socialinio mokesčio, renkamo nuo 2004 m., savivaldybė turėjo gauti apie 22 mln. Lt pajamų. Bet realiai tiek pinigų negauta, nes vieni verslininkai, turėję sumokėti šį mokestį, bankrutavo, kiti neturi lėšų.
Priminsime, kad minėtą rinkliavą įvedė, būtent, mero A.Zuoko vadovaujama miesto taryba. “Taryba nusprendė, kad verslininkai, statantys naujus daugiabučių kvartalus, mainais už gatvių bei kitos infrastruktūros įrengimą, miestui turi mokėti po 30 Lt už kiekvieną parduotą nekilnojamojo turto kvadratinį metrą. Pusė šių surinktų pinigų buvo numatyta skirti švietimo infrastruktūrai, kita pusė – inžineriniams tinklams, gatvėms”, – paaiškina A.Zuokas.
Vėliau taryba keitė sprendimą ir leido verslininkams atsiskaityti su savivaldybe ne tik pinigais, o ir “natūra”, tai yra nekilnojamuoju turtu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šokio ritmu atlingavusi į Naujuosius metus, Palanga tapo Lietuvos kultūros sostine ir šiemet taip pat kvies visus ilsėtis ir pramogauti įvertinant ne tik jūros teikiamus privalumus, bet ir galimybę sveikai, prasmingai ir kūrybingai praleisti laiką šeimai skirtame kurorte.

Naujuosius metus Palanga sutiko šventine eisena, kuri nusidriekė per visą J.Basanavičiaus gatvę. Svečių gausa stebėjosi net tie, kurie tradiciškai Naujuosius pasitinka šiame ilgametes tradicijas išlaikiusiame pajūrio kurorte. Metų sutiktuvėms naujų spalvų suteikė organizuotos nemokamos šokių pamokos ir galimybė išmokti įvairių šokių žingsnelių. Naujos žinios pravertė ne tik karnavalo eisenoje, bet ir vakariniame šventiniame koncerte Jūratės ir Kastyčio skvere. Susirinkusią didžiulę minią vidurnaktį tradiciškai pradžiugino naujametiniai fejerverkai nuo jūros tilto.

Šiemet Lietuvos kultūros sostine tapusi Palanga jau antrus metus kviečia ilsėtis kūrybingai, daug dėmesio skiria ne tik poilsiui ar pramogoms, bet siekia sudaryti galimybes tobulėti ir kurti.

Istorija šiam miestui skyrė svarbią valstybei misiją, kuri padėjo gerus pamatus vystytis pramonės, švietimo, sporto, meno megapoliui.

Sakoma, kad aukso amžių Kaunas išgyveno tarpukariu. Tapęs laikinąja sostine, miestas atgijo, plėtėsi, gražėjo. Tačiau ir po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Kaunas nestokoja optimizmo, nors neretai principas, kad visose srityse, taip pat ir finansavimo, pirmenybė – Vilniui, stabdė antrojo Lietuvos miesto ambicijas būti ekonomikos, kultūros, švietimo, sporto centru.
Tarpukariu Kauno proveržiui sąlygas sudarė laikinosios sostinės statusas, o kas tam pastūmėti gali dabar, įžvalgomis dalijasi įvairių sričių specialistai.

Tapo svarbus ir modernus
Istorikas ir kolekcininkas Jonas Palys apie tarpukario Kauno gyvenimą, tuomečius laimėjimus gali kalbėti valandų valandas. Istoriko lobis – išsami tuomečio Kauno gyvenimą iliustruojančių nuotraukų kolekcija.
Laikinąja Lietuvos valstybės sostine Kau nas tapo 1919 m. sausio 2 d., kai iš okupuoto Vilniaus į Kauną pasitraukė Laikinoji Lie tuvos Vyriausybė, o drauge ir visas politinis, eko nominis, kultūrinis gyvenimas. Lai ki nosios sostinės misiją miestas garbingai vykdė iki pat 1940 m. birželio 15-osios. Tarpukario Europoje Lietuva buvo unikali valstybė, nes neturėjo savo istorinės sostinės. Bet laikinosios sostinės statusas pakėlė Kauno, kaip politikos, ekonomikos ir kultūros centro, reikšmę. Miestas labai greitai modernėjo, net imtas vadinti Mažuoju Paryžiumi.
Miestas pradėjo sparčiai plėstis, prie jo prijungti keli priemiesčiai. Į Kauną buvo perkeltos valstybinės įstaigos, Prezidentūra, kariuomenės štabai. Buvo laikas, kai statybininkai nespėdavo statyti namų, todėl atvykėliai susidurdavo su problema, kur gyventi. Iki tol buvo apribotas pastatų aukštingumas, tačiau tarpukariu pradėti statyti didesni mūriniai ar mediniai namai. Išasfaltuotos gatvės, sutvarkytos komunikacijos, nutiesta kanalizacija, vandentiekis.
Kaune ne tik kūrėsi valstybinės įstaigos, bet ir steigėsi universitetas, kitos aukštosios taksi automobiliai.
Iki tarpukario Kaune buvo vienas geležinkelio til tas, todėl susisiekimas su gyvenančiaisiais kitoje Ne muno ar Neries pusėje kel davo keblumų. Buvo ke letas medinių tiltų, ta čiau juos dažnai nunešdavo polaidis, jie buvo nepatikimi. Todėl tarpukariu pastatyti trys nauji tiltai.
Ketvirtajame dešimtmetyje lietuviai tarp Kau no gyventojų jau sudarė daugumą ir iš socialinės skalės viršūnės išstūmė kitataučius. Taigi Kaunas ir anuomet, ir dabar gali drąsiai būti vadinamas lietuviškiausiu šalies miestu.

Žalgirio arena – vienas ryškiausių Kaune įgyvendintų šiuolaikinių projektų
Lietuvoje biomedicinos studijų srities universitetine aukštąja mokykla – Sveikatos mokslų universitetu siejami uždaviniai plėtoti Kauną kaip vieną Europos sveikatos paslaugų centrų. Kita aukštoji mokykla, Kauno technologijos universitetas, įgyvendina pasaulinio lygio tyrimų centro projektą „Santakos“ slėnyje.
Kaunas siekia tapti ne tik kultūrinio, bet ir konferencinio turizmo židiniu. Prie to pastebimai prisidės 2200 vietų Konferencijų ir koncertų rūmai. Kur iškils šie apie 90–100 mln. Lt kainuosiantys rūmai, paaiškės rugsėjį. Artėja prie pabaigos dar vieno sporto ir pramogų komplekso – „Girstučio“ rekonstrukcija. Planuojama modernizuoti S.Dariaus ir S.Girėno stadioną.
Kauno laukia svarbūs energetiniai iššūkiai, esminis miesto gatvių tvarkymas, istorinės Laisvės alėjos rekonstrukcija.
„Daug kas dar tiki stereotipu, kad Kaune niekas nevyksta, Laisvės alėja apmirusi. Bet taip manyti gali tik žmogus, Kaune nebuvęs mažiausiai ketverius penkerius metus. Į Kauno oro uostą pritraukus „Ryanair“ skrydžių bendrovę, mieste gerokai padaugėjo turistų, Senamiesčio erdvėse vakarais verda gyvenimas“, – džiaugiasi miesto meras.
Tai pajuto ir verslo atstovai: statomi nauji viešbučiai, plečiasi kavinių ir restoranų tinklai. Laisvės alėjoje prieš penkerius metus buvo daugiau kaip 30 tuščių patalpų, o dabar tokių vienetai. Čia kuriasi prestižinės, prabangių prekės ženklų parduotuvės, sugrįžo ir vakarinis šurmulys. Mieste kaip niekad anksčiau juntama gyvastis.
Akademinė visuomenė tampa konkurencinga pasaulyje
Kauniečiai, be abejo, jaučia nuoskaudą, kad sostinėje Lietuva dalijama į Vilnių ir likusią valstybės dalį, tokiu pat principu skirstant ir lėšas nacionaliniu mastu svarbiems darbams.
Tai pastebi ir Kauno technologijos universiteto rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas: „Sakoma – mokslas Vilniuje ir mokslas kituose miestuose, taip skirstomas ir finansavimas. Pulsite prieštarauti, esą yra tik Lietuvos mokslas, bet taip, deja, nėra. Tokią situaciją reikia keisti, nes ji kenkia šalies mokslui.“ Be investicijų ir atitinkamo aukščiausios valdžios požiūrio į akademinę veiklą galima atsitrenkti į sieną.
„Anuomet, tarpukariu, šaržuotai kalbant, su kastuvu galėjai šį tą nuveikti, o dabar be didelių investicijų sunku konkuruoti aukštojo mokslo rinkoje. Tačiau dabar mokslininkams atsiveria fantastiškos galimybės ir didžiuliai iššūkiai, tereikia būti iniciatyviems, nesibaiminti konkurencijos rinkoje. Tie, kurie nepabijojo šių iššūkių, ta aktyvioji, drąsioji profesūros dalis, dabar praktiškai gyvena lėktuvuose, skaito paskaitas užsienio universitetuose, semiasi patirties“, – teigia KTU rektorius.
Dabar KTU vykdo pasaulinio lygio „Santakos“ slėnio projektą, kurio vien įranga kainuos apie 90 mln. Lt, o statybos darbai – dar 55 mln. Lt. Naujajame centre bus plėtojamos Lietuvos ūkiui svarbios darniosios chemijos, mechatronikos, energetikos, informacinės ir komunikacinės technologijos, jau dabar sudarančios svarią šalies eksporto dalį.
Šiame centre savo tyrimus galės atlikti mokslininkai, stažuotojai, studentai ar privataus sektoriaus vartotojai. „Tereikia slėnio statybai gautas ES lėšas panaudoti efektyviai, įsigyti modernios aparatūros, įrengti novatoriškas laboratorijas. Tai KTU didelis iššūkis, kurį įgyvendinsime kaip įmanoma geriausiai“, – žada profesorius.

Sporto talentams reikia padėti augti
Dar viena sritis, be kurios neįsivaizduojamas Kaunas, – sportas, visų pirma krepšinis, šlovinęs Kauno ir visos Lietuvos vardą ir tarpukariu, ir dabar. Legendinis krepšinio treneris, Lietuvos krepšinio federacijos garbės prezidentas Vladas Garastas didžiuojasi tuo, kiek Lietuvos sportininkai sunkiu atkakliu darbu ir patriotiškumu yra pasiekę: iškovoję medalius olimpiadose, pasaulio ir Europos čempionatuose, garsiuose turnyruose. Bet sportininkų talentą ir pamainą reikia puoselėti nuolat.
„Sugebėti išlaikyti pasiektų aukštų rezultatų lygį – vienas svarbiausių sporto uždavinių. Į Lietuvos krepšinį ateina jau šešta sportininkų karta ir ji, kaip ir ankstesniosios, tebegarsina Lietuvos vardą. Krepšiniui pavyko išlaikyti aukštą lygį, tačiau daugelis kitų sporto šakų nusilpo, neišsaugojo praeities pergalių šlovės. Valstybės sporto politika turi būti palanki jauniems talentams atsiskleisti, geriausiems iškristalizuoti. Šalies sporto politiką formuojantiems asmenims derėtų apsispręsti, kokios sporto šakos turi būti remiamos intensyviau. Juk, kaip sakoma, visiems geras nebūsi“, – pabrėžia V.Ga rastas.
Kaip rašo savo apžvalgoje apie tarpukario sporto raidą žurnalistas ir istorikas Nerijus Drochneris, „sportui Lietuvoje dar tik žengiant pirmuosius žingsnius, jo būsimą reikšmę anksčiau nei valstybės galvos supra-to mecenatai ir gerbėjai, Amerikos lietuviai remdavo krepšinį“.
Taip buvo tarpukariu, tačiau sąsajų, V.Garasto teigimu, galima rasti ir su šiandiena: „Esame gabi, talentinga tauta, tačiau turime ugdyti sporto talentus.“ ■

BFL

Liepos pradžioje Vilniuje, Užupyje, supleškėjo dar vienas medinis namas, tiksliau – lūšna, kurioje sovietmečiu buvo įsikūręs pirmojo čekisto (KGB pirmtako) Felikso Dzeržinskio muziejus. Pastaruoju metu jis priklausė privatiems savininkams, buvo saugomas. Nepaisant to, nežinomi piktadariai be didelio vargo jį padegė. “Spėjama, kad taip kažkas bando atlaisvinti sklypą nuo seno medinio namo, kurio griauti įstatymai neleidžia”, – lakoniškai apie šį įvykį pranešė naujienų agentūros.
Maža abejojančių, kad spėjimas tikslus – krizė eina į pabaigą, žmonės pinigų turi, Vilniuje vėl palengva juda statybos. O sklypų namams statyti arčiau miesto centro nėra – nebent vietoj sukiužusių medinių namų, kuriuos griauti draudžia paveldosauga ir politikų baimės.

Valstybė turės skirti pinigų!

Prieš du dešimtmečius dabartinio Kultūros paveldo departamento pirmtakė Lietuvos kultūros paveldo inspekcija buvo įsikūrusi dabartiniame Užsienio reikalų ministerijos naujajame korpuse. Kadangi Konstitucijos prospekto su jo dangoraižiais tuomet nebuvo net svajose, pro inspekcijos galinius langus gerai buvo matomos kitapus Neries esančios Šnipiškės. “Štai, pavyko paskelbti jas unikaliu mediniu paveldu, dabar šių medinių namų jau nebenugriaus, bus restauruojami”, – išdidžiai mostelėjęs ligi pat Kuro aparatūros gamyklos besidriekiančių, jau tuomet gerokai aplūžusių namukų pusėn, šių eilučių autoriui išdidžiai pareiškė tuometis Kultūros paveldo inspekcijos, vėliau – Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorius Naglis Puteikis.
“Už kokius pinigus ten gyvenantys žmonės tuos namus restauruos, ar tu iš proto išsikraustei?!” – maždaug tokia buvo reakcija, nes tuomet, trečiaisiais nepriklausomybės metais, jau buvo akivaizdu, kad socializmas baigėsi, kiekvienas žmogus nuo šiol yra savo būsto savininkas, tad tvarkytis turės pats, savo lėšomis. Taip pat – kad valstybė neturi ir negali kištis į tai, kaip žmogus tvarko savo nuosavybę.
Deja, valdininkams tokia logika jau tuomet buvo nesuprantama. “Valstybė turės skirti pinigų”, – kaip kirviu nukirto N.Puteikis ir dar paaiškino, kad valstybė turėtų savo lėšomis pastatyti Šnipiškių gyventojams butus naujuose daugiabučiuose, juos ten iškeldinti, o pati, perėmusi medinukus, įkurti kažką panašaus į senojo medinio Vilniaus muziejų. Su kavinukėmis, meno galerijomis ir panašiomis atrakcijomis tiek vilniečiams, tiek turistams.
Panašių svaičiojimų iš įvairių paminklosaugininkų vėliau teko girdėti ne kartą. Taip buvo kalbama apie rajoną be kanalizacijos (vietoje jos – lauko išvietės), be vandentiekio (vandens pilamasi į kibirus iš hidrantų), nuo amžių negrįstomis gatvėmis, rajoną, kurio kone visi pastatai buvo arba avarinės, arba nedelsiant remontuotinos būklės.
Panašiu metu kaip Šnipiškės “vietinės reikšmės urbanistiniu paminklu ir jo reguliuojamo užstatymo teritorija” buvo paskelbtas ir Žvėrynas. Nors, palyginti su Šnipiškėmis, Žvėrynas atrodė daug geriau, nes jame dar nuo imperijos laikų greta medinių pradėti statyti ir mūriniai pastatai bei rezidencijos, tačiau ir jame, 1999 m. duomenimis, iš 1147 namų net 439 buvo mediniai. Paminklų restauravimo projektavimo instituto fizinės pastatų būklės tyrimų duomenimis, jau 1990-aisiais 80 proc. medinių saugotinų pastatų reikalavo kapitalinio remonto.
Žinia, vienas kitas jo sulaukė, bet absoliuti dauguma pūva iki šiol. Išskyrus tuos, kuriuos savininkams kaip nors pavyko per statybų bumą nugriauti ar parduoti nugriovimui. Ką nors daryti su tiesiai ant Neries kranto, po Seimo langais, klypstančiais Žvėryno lūšnynais reikalavo tuomet dar Seime savo kabinetą turėjęs prezidentas Algirdas Brazauskas. Nors tuo metu, LDDP valdymo laikais, jis buvo arti visagalybės, bet paveldosaugininkai pasirodė esą stipresni.

Nori kaimo mieste

Kodėl kiekvienas, netgi miesto centre tarp prabangių mūrinių praėjusio šimtmečio pradžios daugiaaukščių įsispraudęs medinukas (pavyzdžiui, Žygimantų, L.Stuokos-Gucevičiaus gatvėse Vilniuje, K.Donelaičio gatvėje Kaune) toks mielas kiekvieno paminklosaugininko širdžiai, o nė vienas politikas ar savivaldos veikėjas nedrįsta garsiai jiems pasipriešinti, nes iš karto sulaukia visuomenės kritikos bangos?
“Todėl, kad lietuviai nori turėti kaimą mieste, – sako buvęs ilgametis Vilniaus savivaldybės tarybos narys ir vicemeras Kęstutis Masiulis. – Visoje Lietuvoje faktiškai dominuoja miesto-kaimo vizija: gyventi mieste, bet tarsi kaime – nedideliame name, už lango matant didelę pievą, mišką ir šiukštu jokio kaimyno. Kartu turint visus miesto atributus – gerą susisiekimą, vandentiekį, kanalizaciją, visuomenines įstaigas. Tai, kaip nurodo urbanistai, yra amerikietiška miesto vizija, bet ir ten ji įgyvendinama tik didmiesčių priemiesčiuose, iš kurių parduotuves, ligonines, mokyklas, darbovietes reikia pasiekti automobiliu, dažnai valandomis stovint spūstyse. Tuo tarpu Europoje miesto filosofija visiškai kitokia – čia miestietis privalo pėsčiomis per kelias minutes pasiekti ligoninę, mokyklą, prekybos centrą, parką. Bet ne šiaip sau parką, o urbanizuotą, sutvarkytą, vakarais netgi rakinamą, kuriame net minties negali būti, kad vakare chuliganai užpuldinėja žmones. O Vilniuje nėra nė vieno parko europietišku supratimu – tik miškai vidury miesto. Apskritai gyvename nežinia kur – nei mieste, nei kaime. Mokame didžiulius pinigus už menkai užstatyto miesto infrastruktūros išlaikymą, apie sutankinimą net baisu užsiminti. O netgi Berlyne manoma, kad miesto užstatymą galima sutankinti dar 20 proc.”
Vis dėlto labiausiai šiurpina netgi ne tokių kaimiškų miesto rajonų, kaip Šnipiškės ar Žvėrynas, popinimas, bet paskirų, miesto veidą it votimis nusėjančių medinių puvėkų saugojimas. Pavyzdžiui, Kaune, vieninteliame Lietuvoje, kurio centras užstatytas vienodu Vakarų Europos miesto stiliumi, ties K.Donelaičio gatvės kampu jau šimtmetis kėpso rusų tvirtovę stačiusių darbininkų barakai. Jų Černigovo gubernijos stiliumi “zavituškomis” išpuošti langai Kauno paveldosaugininkams mielesni nei Lietuvos valstybės sostinės, tegul laikinosios, centro išvaizda. Vilniuje, Arkikatedros ir Odminių skvero prieigose, kėpso žaliai dažytas namas, kuriame esą kadaise gyvenusi Žemaitė. Reguliariai tai narkomanų landyne, tai kokia kavine pakaitomis virstantis pastatas dera su aplinkiniais namais kaip balnas su karve. Bet tai istorinis paveldas!
“Galime tik džiaugtis, kad XIX amžiuje nebuvo dabartinių paveldosaugininkų, nes neturėtume nei Naujamiesčio, nei Gedimino prospekto, – šaiposi K.Masiulis. – Juk visur ten buvo daugybė medinių namų, kai kuriuose jų irgi įžymybių gyventa.”
Galima prisiminti, kad dar XIX a. viduryje Rusijos imperijos administracija buvo uždraudusi miestuose prie gatvių statyti medinius namus – tik mūrinius, kurie vieninteliai buvo suprantami kaip miestui derantys statiniai. Bet Lietuvos laikais į miestus susikrausčiusi ir paveldosaugininkais patapusi pirmoji karta nuo žagrės be Šnipiškių vištų kudakavimo gyventi negali.

Box
Trumpasis interviu

Į “Veido” klausimus atsako buvęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, pramogų verslo atstovas Algis Ramanauskas-Greitai

– Kaip Jūs vertinate faktą, kad Vilniuje saugoma kone kiekviena medinė lūšna?
– Mano galva, visur ir visados turi būti laikomasi aukso vidurio. Paveldosaugos srityje aiškiai nukrypta į ekstremizmą. Paveldofašistiniai godotojai dažnai prasilenkia su sveiku protu. Vadovaujantis jų logika, Vileišio gatvės chruščiovkės yra toks pats “paveldas”, kaip ir apyžalė Žvėryno gnomo izbūška.
– Ar yra vilties, kad esant dabartinėms paveldosaugos normoms Šnipiškės iš supuvusio kaimo vidury sostinės gali virsti normaliu Vilniaus rajonu?
– Deja, matydamas, kad netgi jauni, lyg ir šviesūs žmonės pasiduoda paveldoekstremistinei psichozei, šūkaudami apie juos žudančius stiklainius ir panašų baubą, su liūdesiu konstatuoju, kad situacijos prašviesėjimo turėsime palaukti ilgėlesnį laiką.
– Jūsų, kaip buvusio savivaldybės tarybos nario, požiūriu, kiek siekiuose išsaugoti lūšnynus yra tikro paveldosauginio entuziazmo, o kiek – nenoro leisti turtingesniems žmonėms sutvarkyti miestą?
– Manau, čia turime du aspektus. Pirmas – tiesiog bendražmogiškas durnumas, verčiantis žmones klausytis baisios muzikos, pirkti taukuotas bulves su kiauliena ir panašiai. Antras – kyšių prievartavimas. Pats su tuo nesusidūriau, bet manau, kad tokioje papuvusioje postkomunistinėje visuomenėje tai būtų kodėl-gi-ne dalykas. (Kalba netaisyta – red. past.)

BFL

Gegužės 15 d., sekmadienį, Tarptautinę šeimos dieną, piliečių asociacija „Metro sąjūdis“ sostinėje organizuoja solidarumo bėgimą „Už pažangų miesto transportą – metropoliteną”. Įvairaus amžiaus vilniečiai kviečiami bėgti planuojamos pirmosios metro linijos – Spaudos rūmai–Baltasis tiltas (šiuo metu esantis Metro stoties informacinis centras) – atstumą, kurio ilgis – 3,5 km. Sostinės gyventojai savo pilietinę valią dėl metropoliteno diegimo Vilniaus mieste galės išreikšti ne tik solidarumo bėgimu, bet ir pasirašydami peticiją.

Pasak „Metro sąjūdžio” valdybos pirmininko Juozo Zykaus, jau nuo 2006-ųjų vilniečiai įvairuose tyrimuose kaip vieną svarbiausių miesto problemų įvardina susisiekimą. „Bemaž visuose Europos miestuose individualių automobilių skaičius mažinamas, susisiekimui gyventojai renkasi visuomeninį transportą, o Vilniuje – atvirkščiai: individualiojo transporto daugėja, viešuoju naudojasi vos 38 proc. vilniečių, – pastebi J. Zykus. Jo teigimu, jau net ne specialistui matyti, kad pribrendo būtinybė diegti sostinėje naują viešojo greitojo transporto sistemą – metropoliteną, kad susisiekimas mieste būtų pakeistas iš esmės ir Vilnius atitiktų Europos sostinių statusą: „Todėl ir kviečiame vilniečius išreikšti bėgimu savo pilietinę valią, kad Vilniaus miesto savivaldybė atsižvelgtų į jų nuomonę, kai svarstys, kaip pagerinti susisiekimą sostinėje“.

Solidarumo bėgimo nugalėtojų medaliai bus įteikti vaikams iki 7 m. amžiaus, taip pat bus skirta po tris prizines vietas dalyviams trijose amžiaus grupėse: 7-16 m., 16-50 m. ir nuo 50 m. Solidarumo prizu bus apdovanotas jauniausias ir vyriausias bėgimo dalyvis.

Piliečių asociacijos „Metro sąjūdis” iniciatyva, šį mėnesį, prie Baltojo tilto, pradėjo veikti simbolinės Metro stoties informacinis centras. Jame apsilankę vilniečiai ir miesto svečiai visą vasarą galės susipažinti su metropoliteno diegimo galimybėmis sostinėje, įvertinti jo naudą keleiviams ir miestui.

Solidarumo bėgimo „Už pažangų miesto transportą – metropoliteną” programa:

11.00 val. dalyvių registracija prie Spaudos rūmų (kitoje Laisvės pr. pusėje).

12.00 val. startas prie Spaudos rūmų (kitoje Laisvės prospekto pusėje).

13.00 val. nugalėtojų apdovanojimas prie Metro stoties informacinio centro (prie Baltojo tilto, Upės g.)

14.00 val. pramogos, žaidimai ir sporto rungtys.

Buvęs liberalcentristų lyderis Artūras Zuokas penktadienį paskelbė ketinantis kitų metų savivaldos rinkimuose varžytis dėl Vilniaus mero posto.

Šiose pareigose politikas dirbo 2000-2007 metais, tačiau jo politinę karjerą lydėjo ne vienas skandalas.

Apie ketinimus dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose A.Zuokas pranešė penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje.

Jis teigia norintis “traukti Vilnių iš duobės”, kurioje miestas esą atsidūrė.

Buvęs sostinės meras sako rinkimuose dalyvausiantis su 60 nepartinių komanda, kurie užsiregistravę į rinkimus ketina susijungti į koaliciją. Tai esą “ne žvaigždės”, o savo sričių profesionalai.

A.Zuokas pavasarį pasitraukė iš Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) ir įkūrė visuomeninį judėjimą TAIP (Tėvynės atgimimas ir perspektyva). Praėjusių metų pabaigo