Maždaug 1988-aisiais, būdama pirmokė, viena šio straipsnio autorių su tėvais iš gimtųjų Mažeikių važiavo į artimiausią „didmiestį“ – Šiaulius. Važiavo didelio pirkinio – kasetinio magnetofono. Prie išsirinktojo „Parus“ – tokio spindinčio, blizgančiomis detalėmis ir visai nepigiai kainavusio, pardavėjas jos mamai įbruko dovanėlę – kasetę su rusų roko grupės „Nautilus Pompilius“ dainų albumu „Razluka.“

Rima JANUŽYTĖ, Arūnas BRAZAUSKAS

Rusų kalbą mokėjau nuo mažens, vis dėl­to dainų tekstai vaikui buvo neįkandami. Bet paprašiusi, kad tėvai paaiškintų, apie ką dainuojama albume „Razluka“, visuomet iš­girs­davau tą patį – kad tai muzika „ne vaikams“.

Tik po keleto metų mamos padedama ėmiau susigaudyti, apie ką buvo man labiausiai šiame al­bume patikusi daina „Skovannyje odnoi cep­ju“ („Sukaustyti viena grandine“), kurios žo­džius pa­rašęs Ilja Kormilcevas, rizikuodamas už­si­traukti valdžios nemalonę, eiliuota kalba šai­posi ir iš santvarkos „idealų“, ir iš jais gyvenan­čių ne­matomomis grandinėmis sukaustytų „įkaitų“.

„Krugovaja poruka mažet kak kopot’, ja be­ru čju-to ruku, a čuvstvuju lokotj’“ – kolektyvinė atsakomybė ištepa it suodžiai, aš paimu kažkieno ranką, bet jaučiu tik pašluostę. Arba „Niš­čije moliatsa, moliatsa na to, što ich niščeta garantirovana“ – vargšai meldžiasi tam, kad jų skurdas būtų garantuotas.

Valstybės pažangos tarybos narė politikos mokslų daktarė Ainė Ramonaitė, su kolegomis mokslininkais ką tik išleidusi knygą „Nemato­ma sovietmečio visuomenė“, šioje „Nautilus Pom­­pilius“ įrašo kelionėje iš tuomečio Sverd­lovs­ko (dabar vėl Jekaterinburgas) į Mažeikius istorijoje, ko gero, įžvelgtų bent kelis reiškinius. Viena vertus, kasetę nemokamai įbrukęs sovietinių magnetofonų pardavėjas Šiau­liuose, be jokios abejonės, buvo mažytė ne­matomosios sovietmečio visuomenės dalis – jis puikiai žinojo, ką dovanoja ir kodėl.

Kita vertus, mano tėvai, kaip ir daugelis kitų, saugojo savo vaikus nuo nemalonumų, kurių būtum galėjęs sulaukti, jei, tarkime, mokyklos draugams ar mokytojams būtum ėmęs girtis, kad klausaisi „Naujosios bangos“ muzikos, pa­šiepiančios egzistuojančią sistemą.

Tokių reiškinių, kurie egzistavo už sistemos ribų, sovietų okupacijos metais Lietuvoje ir vi­soje SSRS buvo, kaip ir pagal sistemai nepavaldžias taisykles gyvenusių žmonių, iš kurių pilietiškumo dvasios galiausiai radosi ir Sąjūdis.

Nesovietiniai sovietiniai

A.Ramonaitė knygą „Nematoma sovietmečio pusė“ vadina 2011 m. išleistos ir itin didelio po­puliarumo sulaukusios knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant“ tęsiniu. Nors skiriasi ir knygose analizuojamas laikotarpis, bet pirmoje knygoje autoriai kėlė paprastą, lengvą klausimą – kaip atsirado Sąjūdis, kuris, vadovaujantis kai kurių istorikų nuostata, esą visi sovietmečiu bu­vo prisitaikę, susigyvenę su sistema, tiesiog negalėjo atsirasti, nors atsirado. O štai antroje knygoje parodoma, kad sovietinės okupacijos metais, ypač vėlyvuoju jos laikotarpiu, egzistavo daugybė laisvės salelių, kurios gyveno kitokį gyvenimą. Sąjūdis irgi atsirado iš tų kitaip gyvenusių, bet disidentais nebuvusių žmonių.

Bet jeigu sakome, kad Sąjūdį įkūrė nesovietinė visuomenė, tuomet kas yra sovietinė visuomenė? Ir ką reiškia nesovietinė visuomenė, kai aplink – sovietmetis?

„Vėlyvuoju sovietmečio laikotarpiu situacija buvo gerokai pasikeitusi, nes jau nebebuvo tiek smurto, žmonės gyveno pakankamai normalų gyvenimą. Specialiai tyrimui atliktoje reprezentatyvioje Lietuvos visuomenės apklausoje mes klausėme sovietmetį prisimenančių žmonių, ar jie bijojo sovietų valdžios. 74 proc. atsakė, kad ne. Kodėl? Nes jie nedarė nieko, kas būtų netikę tai sistemai“, – tyrimo rezultatus aiškina Ainė Ramonaitė.

Jos nuomone, pasitvirtino antropologų teiginiai, kad plačioji sovietinė visuomenė nebuvo nusiteikusi prieš valdžią ir netgi ją palaikė. Bet kodėl tokia sistema turėjo sugriūti? Juk ji, pasak ano meto ideologų, turėjo būti amžina.

A.Ramonaitė pripažįsta, kad atsakant į šiuos klausimus neišvengiamai kyla konceptuali diskusija, sudėtinga ir filosofiniu, ir metodologiniu požiūriu. Juk viskas iš esmės priklauso nuo to, kokį tą sovietmetį matysi. Pa­vyzdys – vakariečiai, kurie nelabai gerai jį su­pranta, nes mato tik formaliąją pusę, kai viskas sukurta iš viršaus, veikia įvairios organizacijos, visi marširuoja paraduose, balsuoja rinkimuose. Viskas atrodo, kaip ir turi būti, kaip suplanuota.

Tačiau realybėje buvo visai kitokių reiškinių, kurių niekas nesuplanavo, kurie buvo paslėpti nuo pašalinių akių. Knygoje bandoma pažvelgti ne į oficiozinius, paviršinius dalykus, o į tuos, kurių pagal planą visai neturėjo būti.

O tokių reiškinių, pasak A.Ramonaitės, būta labai įvairių. Vieni jų veikė kaip tamsioji sistemos pusė, kaip neatsiejama ir netgi būtina jos dalis, kiti – kaip pasipriešinimo ar atsparumo jai liudijimas.

Antai formaliai Sovietų Sąjungoje egzistavo valstybės reguliuojama ekonomika, tačiau realiai veikė ir juodoji rinka. Bet juodoji rinka buvo susijusi su oficialiąja, nes kaip tik iš oficialiosios nubyrėdavo tai, kas buvo parduodama juodojoje.

Tas pats ir su vadinamuoju blatu. Tokių ryšių niekas nesuplanavo, bet jie leido sistemai veikti: kai parduotuvėse nieko nėra, o žmonėms vis tiek reikia viską gauti, padeda blatas. „Para­dok­sa­lus dalykas: kadangi kaina yra fiksuota, o rin­ka nesureguliuoja pasiūlos ir paklausos, socialiniai žmonių ryšiai tampa mechanizmu kažką gauti – tam tikras valiutos ar rinkos reguliavimo pakaitalas“, – savitus sovietmečio dėsnius aiškina A.Ramonaitė.

Laisvės salelės

Egzistavo ir visai kitokio pobūdžio reiškiniai, pavyzdžiui, pogrindžio spauda. Nors Lietuvoje ji buvo labai persekiojama, tokių leidinių buvo ne­mažai, nors jie ir eidavo palyginti trumpą lai­ką – per dvejus trejus metus juos susekdavo ir uždarydavo. Užtat „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ buvo visoje Sovietų Sąjungoje ilgiausiai leistas pogrindžio leidinys, ėjęs pakankamai ilgai – nuo 1972 m. iki pat Sąjūdžio pradžios.

Be spaudos, egzistavo ir kitokie judėjimai, apie kuriuos užsimenama ir pirmojoje knygoje: žygeiviai, kraštotyrininkai, organizuodavę šventes ar sueigas, neturėjusias nieko bendro su so­vietiniais renginiais, kuriuose nebuvo apsieinama be plakatų, Lenino portreto, valdžios at­sto­vų kalbų.

Pavyzdžiui, Rasų šventė. Dabar atrodo, kad tai nuo senų senovės švenčiama šventė. Iš tikrųjų, pasak A.Ramonaitės, ji jau buvo beveik visai išnykusi, o atsikūrė kaip tik sovietmečiu – septintajame dešimtmetyje, kaip kraštotyrininkų, neklusnių inteligentų kūrybinis reiškinys.

Kaip jie patys sako, vienus papročius jie at­kū­rė, kitus sukūrė, savo nuožiūra pritaikydami et­­nografinę medžiagą. Svarbiausia, jog Rasų šven­tėse tvyrojo tokia ypatinga atmosfera, kad ten susitikdavo nesovietiniai žmonės, kurie mąs­tė kitaip, kurie nenorėjo dalyvauti sovietiniuose paraduose, troško laisvės.

Knygoje kalbinami žmonės prisimena, kad ten pasijusdavai taip, tarsi gyventum nesovietinėje Lietuvoje, būtum kitame pasaulyje, kitoje erdvėje.

Tarp neuždraustų Joninių ir naujai atsiradusių Rasų iš šono net nesimatė aiškaus skirtumo, o iš tiesų tai buvo visai kas kita. Tarp šių švenčių nebuvo nieko bendro, išskyrus tai, kad jos vykdavo tą pačią dieną. Tai padėdavo sumėtyti pė­das, bet paradoksas, kad iki šiol tie dalykai nėra užrašyti, nes net ir istorikai neužčiuopia skirtumo, neturi tiesioginių įrodymų, kad tai buvo nesisteminė veikla.

Gorkynės bohema

Kita laisvės salelė – Vilniaus senamiesčio bo­he­­ma, Senamiesčio kavinėse gyvenusi – nepasaky­si, kad pogrindžio – gyvenimą, nes viskas vy­ko vie­šai, „ant akių“. Jūratės Kavaliaus­kaitės skyrius apie šį Senamiesčio „Bermudų trikampį“ knygoje įdomūs ne tik savo turiniu, bet ir dėl to, kad iki šiol apie tai Lietuvoje rašyta labai mažai. Iš knygoje publikuojamų nuotraukų ne­sun­ku įsi­tikinti, kad išsiskyrė net tos bohemos ats­­tovų po­vyza. Pavyzdžiui, poeto Rimo Bu­ro­ko, kuris vėliau mirė kalinamas Lukiškių kalėjime.

„Eina žmogus gatve, ir tu matai, kad jis ne­sovietinis. Jis išsiskiria viskuo – savo elgesiu, sa­vo išvaizda. Ir leidžia sau tai, ko sovietinis žmogus neleisdavo. Aišku, dėl to jie labai stipriai nukentėdavo, nes juos persekiojo, kišdavo į psichiatrines. Tai buvo labai nelengvas gyvenimo bū­das. Bet jis egzistavo, – pasakoja A.Ramo­nai­tė.

Kaip paaiškinti tokių reiškinių buvimą?

Kai kurių mokslininkų nuomone, Sovietų Sąjunga, nors buvo totalitarinė valstybė, bet ne tokia, kokia buvo planuojama, – ji tiesiog nepajėgė visko sukontroliuoti, tad atsirado tokių ne­sukontroliuotų reiškinių. Vadovaujantis tokia nuostata išeitų, kad viskas nuo blato iki disidentų tampa pasipriešinimu, nes tu nedarai to, ko iš tavęs reikalaujama. Tas pats kombinavimas – vogimas iš gamyklų – kai kam irgi atrodo kaip pasipriešinimas. Neva žmonės tokiu būdu priešinosi sistemai, vogė ir neleido jai efektyviai veikti, dėl to ji galiausiai sužlugo.

Vis dėlto knygos „Nematoma sovietmečio visuomenė“ autoriai laikosi kitokios nuomonės.

Blatas pasitarnavo sistemai

Nors visi šie reiškiniai – neplanuoti valstybės, tačiau blatas, kombinavimas, nomenklatūriniai rateliai, apie kuriuos irgi rašoma knygoje, A.Ramonaitės ir kitų knygos autorių nuomone, buvo sistemos dalis, tik ne formalioji, o nematomoji, be kurios sistema net ir negalėjo veikti.

„Planinė ekonomika negalėjo visko aprėpti. Buvo bandymų įdiegti valdymo sistemą, bet įsivaizduokite, kokio sudėtingumo turi būti sistema, kad tokioje didelėje valstybėje sureguliuotum visą ekonomiką, kam kiek kokios prekės reikia. Tai neįmanomo sudėtingumo uždavinys. Buvo bandymų įgyvendinti tokį mokslinį valdymą, kuris gal kokiame utopiniame variante ir būtų įmanomas, bet praktiškai tokia sistema negalėjo veikti. Visko idealiai suplanuoti neįmanoma, o spragos buvo tokios didelės, kad ta sistema būtų labai greitai sužlugusi, jeigu ne visi minėti neformalūs mechanizmai, kurie tas skyles užkamšydavo ir leisdavo sistemai veikti. Jie iš esmės ne trukdė, o jai padėjo“, – konstatuoja A.Ramonaitė.

Ji atkreipia dėmesį, kad pagrindinė knygos idėja ir yra išryškinti skirtumą tarp dvejopų neformalių, neteisėtų reiškinių – veikusių kartu su sistema ir veikusių prieš ją.

Pirmieji padėjo sistemai veikti, todėl pati sistema į juos žiūrėjo pro pirštus. Formaliai juk nebuvo galima vogti iš fabrikų, bet realiai taip darančių žmonių niekas negaudė.

Per knygos autorių rengtą apklausą žmonių buvo klausiama, kiek rizikingos sovietinės okupacijos metais buvo įvairios veiklos – nuo pogrindžio spaudos skaitymo ir bažnyčios lankymo iki kombinavimo ir blato naudojimo.

Paaiškėjo, kad blatas ir kombinavimas nebuvo labai rizikingi dalykai: teoriškai galėjai būti nubaustas, bet realiai tokia tikimybė buvo labai maža. Knygos autorių nuomone, tokie apklausos rezultatai tik dar kartą patvirtina nuomonę, kad tiek blatas, tiek kombinavimas sistemai buvo naudingi, tai buvo sistemos dalis.

„Tie, kurie kuria sistemą, patys į ją įsivelia ir tampa jos dalimi. Po Stalino mirties Sovietų Sąjungoje nebeliko vieno vado, nuo kurio valios priklauso viskas. Sistema įsisuko į tokį ratą, kuriame net pirmieji sekretoriai bijodavo kažką ne taip pasakyti ar padaryti. O kai įsiveli į tokią sis­temą, nebegali iš jos ištrūkti ir privalai ją suk­ti, nes ir tu nuo jos priklausomas, ir tavo ben­drininkai“, – aiškina A.Ramonaitė, neabejojanti, kad dėl tokios anuomet veikusios sistemos dabar egzistuoja ir Vladimiro Putino Rusija.

Rusiją tyrinėjantys antropologai teigia, kad tamsioji sovietmečio pusė ne tik persikėlė į da­bartį, bet ir tapo ekstremalesnė, o tai reiškia kri­minalinio pasaulio taisyklių įsigalėjimą valsty­bės mastu. Juk rusai turi net tokių sąvokų, ku­rių ne­ra­si jokioje kitoje šalyje: „svoi“ (savi) ar „Nau­tilus Pompilius“ dainose pašiepiama „krugo­vaja poruka“, kurią net ir išversti sunku, dažniausiai tai verčiama kaip „kolektyvinė atsakomybė“.

Pasak A.Ramonaitės, „krugovaja poruka“ nieko bendro neturi su moraliniu solidarumu, kaip būtų galima pamanyti, nes tai kriminalinio pasaulio principas, kai visi yra vienodai įklimpę, vieni kitus dangsto ir neišduoda „savų“, nes priešingu atveju sėstų visi.

Bet tai nereiškia, kad tie „savi“ vieni kitiems jaučia kokius nors šiltus jausmus, kad juos sieja koks nors artimas ryšys. Štai kodėl „Nautilus Pompilius“ dainoje apie šią savotišką kolektyvinės atsakomybės atmainą eiliuota kalba sakoma, kad, paėmus kažkieno ranką, jausmas toks, lyg laikytum kokią pašluostę.

Įdomu tai, kad Lietuvoje irgi buvo tam tikrų kolektyvinės atsakomybės elementų, tačiau jie kai kuriais atvejais suvaidino netgi teigiamą vaidmenį.

Knygoje publikuojamuose Sauliaus Gryb­kaus­­ko straipsniuose aiškinamasi, ar Lietuvoje eg­zistavo pirmojo partijos sekretoriaus klanas. Nors tam tikrų klano elementų būta, bet „krugovaja poruka“ principas čia reiškė, kad yra ne vienas vadas, o ratas, kuriame visi vieni nuo kitų priklauso. Bet ši konsoliduota sistema tam tikra prasme veikė kaip atsvara Maskvai, nes šiam ra­tui rūpėjo gauti kuo daugiau išteklių iš Mask­vos Lietuvos naudai.

Blato sistema Lietuvoje taip pat nėra taip giliai įsitvirtinusi kaip Rusijoje. Daugelis žmonių sovietmečiu juo naudojosi, tačiau neturėdami savanaudiškų kėslų. Priešingai – parūpinti kam nors tai, ką gali gauti užimdamas tam tikras pareigas, buvo savotiško draugiškumo iš­raiška: jei turiu priėjimą, padedu saviškiams, drau­gams, giminėms. Tai ne visai tas pats kas korupcija, nes pats už tai tiesiogiai nieko negaudavai. Kartu tai nebuvo ir joks pasipriešinimas valdžiai, o tiesiog neteisėta veikla sistemos ribose, prisidėjusi prie tos sistemos egzistavimo.

Reikėjo ir išmonės, ir drąsos

Visiškai priešingas pavyzdys – „Kronikos“ leidėjų ratelis. Iš pažiūros jie irgi darė tai, kas nelegalu. Bet skyrėsi pats nelegalumo principas. „Kronikos“ atveju žmonės vieni kitus pa­laikė ir neišduodavo, pasitikėjo, rėmė“, – idėjinius skirtumus nuo sovietmečiu klestėjusios nelegalią veiklą dangsčiusios „kolektyvinės atsakomybės“ vardija A.Ramonaitė.

Įdomu tai, kad apie „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ žino visi, tačiau ypač mokslinių šio fenomeno tyrimų nėra daug. Dar keisčiau, kad kai kuriuos „Kronikos“ leidėjus, kurie be­veik visi tebėra gyvi, viena iš knygos „Ne­ma­to­ma sovietmečio visuomenė“ bendraautorių Ry­tė Kukulskytė apklausė pirmą kartą – niekas kitas to iki šiol nebuvo padaręs. O šie pokalbiai ne tik leido suprasti leidinio sėkmės priežastį, bet ir atskleidė nepaprastai įdomių, kai kada net pikantiškų detalių apie tai, kaip idėja tikintys žmonės derino išmonę, drąsą ir vaizduotę.

Vienas įdomių knygoje aprašomų aspektų – rekonstruoti „Kronikos“ bei kitų pogrindžio leidinių veikimo tinklai.

Kaip turi bendrauti, kad tavęs nepastebėtų? Per kelintą asmenį perduoti slaptą informaciją, kad įkliuvęs straipsnio autorius neišduotų redaktoriaus? „Kai imi lyginti dabartinių slaptų organizacijų veiklą su ano meto, prieini prie labia netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, mokslininkai dabar ypač domisi slaptai veikiančių teroristų tinklų sandara. Mes bandėme pažiūrėti, ar so­vietmečiu egzistavusios pogrindžio organizacijos veikė tokiais pačiais principais kaip ir da­bartiniai slaptieji tinklai. Įdomu, kad ne“, – pasakoja A.Ramonaitė.

Tiesa, buvo ir išimčių. Štai „Perspektyvų“ tinklas buvo labai retas, „išskydęs“ ir išties pa­na­šus į  tokį, kokius modeliuoja slaptųjų organizaci­jų tyrėjai, pasitelkdami net kompiuterines si­mu­liacijas. Tačiau sėkmės leidiniui tai nepelnė. Nors redaktorius Vytautas Skuodis, tuomet Vil­niaus universiteto Gamtos fakulteto docentas, stengėsi visai nebendrauti su kitais organizacijos nariais, o leidiniui daug rašęs Gintautas Ieš­man­tas perduodavo medžiagą per kitus žmones, ta­čiau po trejų metų šis vis tiek buvo sučiuptas.

O štai „Kronika“ veikė visiškai ne taip, kaip, mokslininkų teigimu, veikia slaptieji tinklai: „Kronikos“ tinklas buvo nepaprastai tankus, ir būtent tai buvo viena jos sėkmės priežasčių. O juk, atrodytų, logiška, kad slaptas tinklas kaip tik turėtų būti netankus: juk kuo mažiau žmonės tarpusavyje bendraus, tuo sunkiau užčiuopti branduolį.

Galėtume pamanyti, kad kai 1983 m. KGB sugavo pirmąjį „Kronikos“ redaktorių kunigą Sigitą Tamkevičių, leidinys turėjo sugriūti. Tačiau niekas nesugriuvo: visi kiti organizacijos nariai vieni kitus pažinojo, bendravo tarpusavyje ir žinojo, kaip viskas veikia. Likusios seserys susitikusios išsiaiškino, ką kuri moka daryti: viena rašyti, kita spausdinti, trečia fotokopijas daryti, ketvirta žinojo, kur nuvežti dauginti kopijas, penkta – kur jas platinti.

Jos ryžosi viską daryti vienos ir tik vėliau į pagalbą pasikvietė kunigą Joną Borutą. „Bet jos vienos sugebėjo išlaikyti visą tinklą. Ir įdo­mu tai, kad KGB to nesuprato. Gal kartais kaž­ką užčiuopdavo, bet seserų nesuimdavo, nes ti­kė­josi, kad jos išves prie tikrojo redaktoriaus. O kad jos viską pačios ir darė, jie net nesuvokė“, – pasakoja A.Ramonaitė, palyginusi šį tink­lą su pilietinės organizacijos, nors ir veikusios labai nepalankiomis sąlygomis.

Labai svarbu tai, kad šios vienuolės bendravo ne tik dėl „Kronikos“, bet ir dėl kitų veiklų – jos priklausė Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui, dalyvaudavo rekolekcijose, bet tuo buvo už­mas­kuotos ir pogrindžio leidybos veiklos.

O kaip seserys slėpdavosi, istorijų labai daug ir tiesiog fantastiškų. Štai kol kas Kauno centre tebestovinčiame namelyje, kuriame gyveno vienuolė vyresnioji sesuo Julija Kuodytė, buvo po­grindžio būstinė.

Kadangi sesuo buvo dantistė, į jos namus nuolat vaikščiojo klientai, tad ten buvo įrengta „Kronikos“ slėptuvė. Ir ne kur nors slaptoje vie­toje, o tarp niekad nerakinamų laukinių ir iš­orinių durų. Ten po kilimėliu buvo įdubusi len­ta, kur buvo padedama medžiaga, o S.Tam­ke­vi­čius ją iš ten pasiimdavo. Slėptuvės KGB neaptiko net per kratą, nes tai buvo pernelyg akivaizdi vieta.

Seserys išmonės tikrai nestokojo. Va­žiuo­da­mos į Maskvą, kur turėjo nugabenti leidinius, dažna užsidėdavo peruką, apsivilkdavo ryškesnę palaidinę, pasidažydavo lūpas – taip rengdavosi nusižiūrėjusios, kaip moterys rengiasi Mask­voje.

A.Ramonaitė prisimena, kaip viena vienuolė interviu pasakojo, jog kartą kita, pamačiusi persirengusią seserį, nusijuokė. O ši kuo rimčiausiai paklausė – ko čia juokiesi? Kai sėsi į kalėjimą šešeriems metams, juokinga nebus. „Tai neįtikėtinai svarbūs dalykai. Ir kiek žmonės turėjo turėti vaizduotės, o kartu ir drąsos bei vidinio entuziazmo tam padaryti“, – seserų valia ir išradingumu žavisi A.Ramonaitė.

Beje, jos teigimu, kamufliažinės taktikos, kai tu apgauni savo persekiotoją, sovietinės okupacijos metais pasiteisino net labiau negu slaptumas, nes KGB surasti tai, kas paslėpta, buvo lengviau, negu susigaudyti, kai buvo gudraujama.

Žinoma, persirengimas – tik pikantiška de­talė, daug kitokių kamufliažinių technikų naudojo ir kraštotyrininkų klubai, etnokultūros būreliai, kitos organizacijos, po kurių iš pažiūros teisėta veikla slėpėsi pogrindiniai dalykai.

Pasak A.Ramonaitės, iš nesovietinių „organizacijų“ – sambūrių, kurie sugebėjo leisti leidinius, organizuoti šventes, gimė ir tas pats Są­jūdis, ir tai, ką mes dabar linkę vadinti pilietine visuomene. „Žinoma, jų buvo labai mažai, bet tai buvo pilietinės visuomenės potencialas, nors kita, tamsioji sovietmečio pusė tempė Lietuvą, jei norit – prie Rusijos, jei norit – prie Afrikos“, – sako A.Ramonaitė.

Šiandien Lietuva vis dar turi abu elementus, kurie labai dažnai konkuruoja tarpusavyje. Vis dar yra žmonių, manančių, kad be blato negausi darbo ar nesutvarkysi svarbaus reikalo. Bet yra žmonių, manančių, kad tokie metodai jau seniai nebeveikia.

A.Ramonaitės ir jos kolegų knyga baigiasi pakankamai optimistine išvada, kad ši šviesioji pusė, atėjusi dar iš sovietinės okupacijos metų, turi galimybių laimėti dvikovą. Kad nesame pasmerkti, įkliuvę į trajektoriją, iš kurios neįmanoma imti ir išlipti, kaip Rusijoje ar kai kuriose Azijos šalyse. „Mes norėjome pasakyti, jog sistema sugriuvo ne dėl to, kad sugedo blogoji pusė, o kad buvo žmonių, kurie sugebėjo išvengti indoktrinacijos ir gyveno nesovietinį gyvenimą.

Kazachstano sostinėje Astanoje į akis krinta nemažai prašmatnių „BMW 5er“, nors jie čia kainuoja trečdaliu brangiau nei Lietuvoje, daug „Lexus“ automobilių. Bet nemažai ir vos judančių „žiguliukų“. „Iš karto supranti, kad čia ne Europa“, – paklaustas, kas labiausiai nu ste bino Kazachstane, atsako Lietuvos ambasadorius Rokas Bernotas.
Lietuvos diplomatas mini ne tik milžinišką visuomenės išsisluoksniavimą, kai vieni patenka į pasaulio turtingiausiųjų sąrašus, bet labai daug žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. R.Bernotas sako čia labai greitai supratęs, kad mes jau esame europiečiai ir daug ką darome paprasčiau, aiškiau. „Kazachstanas prieš keletą metų priėmė programą „Kelias į Europą“, tad noras perkelti europinę patirtį yra. Bet kas dieniame gyvenime to kol kas nematau“, – pri sipažįsta ambasadorius.
Gili turtinė praraja, korupcija, menkas bendrojo vidaus produkto (BVP) dydis, tenkantis vienam gyventojui. Tai būdinga praktiškai visoms dvylikai iš buvusių penkiolikos „tarybinių sesių“. Nors jų likimai, kaip ir ekonomi nė bei politinė padėtis, susiklostė gana skirtingai, aišku viena: visos gali pavydėti Lietuvai, ku ri, nors ir lėčiau nei Estija, iriasi europietiškos demokratijos ir gerovės link. Vis dėlto eks pertai įžvelgia pavojingų simptomų, kad kar tais vėl supanašėjame su savo ankstesnėmis „sesėmis“.

Skyrėsi startinė situacija
Lygindamiesi pagal ekonominius rodiklius, žinoma, galime tiesiog džiaugtis, kad gyvename Lietuvoje, o ne kurioje nors iš dvylikos buvusių sovietinių respublikų.
Pagal BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, dvyliktuko autsaiderę Tadžikiją lenkiame daugiau nei šešiolika kartų. Žinoma, nereikia užmiršti, kad ir starto aikštelė buvo nevienoda – Baltijos šalys anuomet vadintos Sovietų Sąjungos vakarais.
Paradoksas, kad pagal gamtos turtus kai kurios šios šalys, atrodytų, turėtų žarstyti milijardus.
Tačiau, kaip pastebi buvęs Lietuvos vyriausiojo euroderybininko pavaduotojas dr. Klaudijus Maniokas, jei lyginsimės ne su buvusios Sovietų Sąjungos autsaideriais, o su Rusija ar Kazachija, teks pripažinti, kad BVP rodikliais vienam gyventojui atsiplėšėme ne itin daug. O juk Lietuvos ekonomika gaivinta ir ES struktūrinių fondų lėšomis, sulaukė ne tik finansinės pagalbos reformuojant valstybės valdymą ir ūkį.
Vis dėlto, ekspertų manymu, posovietinių šalių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę būklę labiausiai lėmė jos kritimo mastas iširus Sovietų Sąjungai ir anuometė politinė padėtis. Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka primena, kad Lietuva buvo tarp patyrusiųjų vieną didžiausių nuosmukių, bet, palyginti su kitomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis, trumpalaikį. „Sovietinė pramonė ir žemės ūkis žlugo, bet žmonių įgūdžiai, infrastruktūra liko, ir tai buvo pagrindai vėl pakilti. Antra, nepaisant to, kad keikiame savo politikus, palyginti su Kaukazo, Ukrainos, Moldovos, jie buvo angelai – nebuvo išprovokuota kokių neramumų, politinių konfliktų, kurie kai kuriose šalyse peraugo į karinius“, – Lietuvos anuomečius pranašumus vardija R.Lazutka.
Kaip primena ambasadorius R.Berno tas, ryžtas kiek galint toliau nueiti nuo sovietinės ateities Lietuvos žmonėms buvo pa skata imtis sudėtingų ir skausmingų reformų. O Vidurinėje Azijoje nepriklausomybė priimta nenoromis – per referendumą, ar reikia išlaikyti SSRS, čia buvo mažiausiai sakiusiųjų „taip“, todėl ir procesai buvo lėti.

Pažangai koją kiša korupcija
Vis dėlto ir posovietinio dvyliktuko ekonomika pamažu juda pirmyn, tiesa, labai nevienodais tempais. Lietuvos verslas vis dažniau prisimena buvusius saitus. Patrauk liausios Lietuvos verslui – didžiausią rinką turinčios ir turtingiausios Rusija, Kazachstanas, Ukraina.
Tačiau norint plėtoti verslą su buvusiomis „sesėmis“ reikia atgaivinti prisiminimus, kaip tai buvo daroma sovietmečiu. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Užsienio ryšių departamento direktorius Aurelijus Ušeckas pasakoja, kad nors ir pas mus korupcija nemažo lygio, bet jos negali ma lyginti su posovietiniu dvyliktuku. Verslui koją kiša tai, kad negali pasikliauti vien įstatymais, žiniomis, geru verslo planu. Pavyzdžiui, Vidurinėje Azijoje ar Kaukaze šalia to dar reikia turėti nemažai pažinčių.
Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Kazachstanas, pas taruoju metu į priekį veržiasi palyginti spar čiai. Lietuvos ambasadorius šioje šalyje R.Ber notas tarp priežasčių nurodo ne tik naftos ir dujų išteklius: „Po kelių eksperimentų pri imtas pakankamai liberalus ekonomikos modelis. Čia gana daug išsilavinusių žmonių, didelis noras kelti menką mokslo lygį. Šalies pre zidentas ir vyriausybė turi programą – geriausius moksleivius siunčia studijuoti į prestiži nius užsienio universitetus su sąlyga, kad jie grįš ir dirbs Kazachstane ne mažiau kaip penkerius metus.“
Ambasadoriaus nuomone, gal dėl to ekonominiu požiūriu kirgizai vis dar tarp skurdžiausiųjų. Tačiau kitose Vidurinės Azijos šalyse, ambasadoriaus R.Bernoto teigimu, politinių reformų procesai lyg ir įšaldyti. Žinoma, tiek ekonominiu, tiek demokratijos požiūriu lygindamasi su buvusiomis „sesėmis“, Lietuva gali jaustis lyderė.
Pagal visuomenės išsivystymo indeksą Lietuva – 40-a iš 179 valstybių. Baltarusija, Rusija, Kazachija, Gruzija, Ukraina ir išsivystymo indeksą Lietuva Azerbaidžanas patenka tarp gana išsivysčiusių valstybių, o Turkmėnistanas, Moldova, Uzbekistanas, Tadžikija – tik tarp vidutiniškai išsivysčiusiųjų

Didžiausias ES nuopelnas – demokratijos eksportas
Vis dėlto matuojant pokyčius buvusiose So vietų Sąjungos respublikose ryškiausias kont rastas – ne ekonomikos srityje. Lietuva akivaizdžiai lenkia posovietinį dvyliktuką demokratijos, institucinių gebėjimų, paslaugų, konkurencingumo rodikliais. Baltijos šalyse ne toks ryškus kaip kitose dvylikoje šalių nuosavybės perskirstymas (nors čia jis didesnis nei Vidurio ar Vakarų Europoje). „Svarbiausią ES įtaką Lietuvos pažangai būtent ir siečiau ne tiek su naujų finansinių išteklių suteikimu, nes lėšos atėjo jau po to, kai Lietuva buvo įgyvendinusi struktūrines reformas. ES dar iki Lietuvos narystės joje padėjo perorganizuoti pre kybą, integruoti Lietuvą į vakarietišką ga mybos pasidalijimą, bet, svarbiausia, sumažino galimybę, politologijos terminais tariant, už grobti valstybę, tai yra išvengti situacijos, kai in teresų grupės panaudoja valstybės išteklius sa vo siauriems interesams tenkinti“, – pabrėžia K.Maniokas.
Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje su įvairiais projektais dirbęs K.Maniokas pastebi, kad Rusijoje oligarchizacija virto valstybiniu kapitalizmu ir nuo to modelio sunku, o gal ir neįmanoma nutolti. Galimas daiktas, taip bus ir Ukrainoje. „Šis procesas buvo ryškus ir Lietuvoje, bet ES jį pristabdė, net neutralizavo primes dama tam tikrą viešąją politiką ir ją siedama su narystės ES perspektyva. Tai buvo esminis ir pagrindinis ES vaidmuo“, – pabrėžia K.Maniokas. Vis dėlto ekspertas pastebi pavojingų tendencijų: Lietuvai ta pus ES nare spaudimas sumažėjo ir seni įpročiai vėl atsinaujino, o ES struktūriniai fon dai juos tik dar labiau paskatino, nes atsirado daugiau išteklių, kurie vėl pradėti skirstyti siaurų interesų ratui. Prognozuoti, kaip lips iš šių visoms būdingų problemų posovietinis dvyliktukas, sunku. Štai Moldova ar Gru zija turi ga limybių artėti prie ES vertybių. Tačiau akivaizdu, kad dėl įta kos visose posovietinėse valstybėse vyksta kova tarp Vakarų ir Rusijos. Kol kas, pasak K.Manioko, labiau atrodo, kad laimi pastaroji.
Politinių permainų atžvilgiu Vidurinės Azijos regiono lyderė Kirgizija turi aktyviausią politinę visuomenę: čia yra daug išsilavinusių, aktyvių, nepatenkintų esama padėtimi žmonių, daug politinių partijų, vyksta gyvas politinis procesas, tačiau eko– 40-a iš 179-ių valstybių ir kartu su Latvija (43) ir Estija (34) patenka tarp labiausiai išsivysčiusių šalių.
Pasilyginkime: Baltarusija, Rusija, Kazachija – septintame, prie gana išsivysčiusių valstybių priskiriamame, dešimtuke, Gruzija, Ukraina – aštuntame, Azerbaidžanas – devintame, o Turkmėnistanas (102), Moldova (111), Uzbekistanas (115), Tadžikija (112) – tik tarp vidutiniškai išsivysčiusiųjų. „Lietuva – tarp tų šalių, kurioms pavydi trys ketvirtadaliai pasaulio gyventojų. Jau lyginamės su turtingiausiais pasaulio žaidėjais, į mūsų valstybės sandarą jau įkoduoti demokratiškumo, laisvosios rinkos, socialiai orientuotos ekonomikos, žmogaus teisių kriterijai“, – didžiuojasi V.Gaidys.
Tačiau lygiuodamiesi į europinį dvidešimtseptintuką pagal šį rodiklį lenkiame Portugaliją, Latviją, Rumuniją ir Bulgariją, bet vis dar atsiliekame nuo daugiau nei dvidešimties ES valstybių. Valstybės sėkmės perspektyvą temdo ir stiprėjanti naujoji nomenklatūra, ir oligarchai, užgrobiantys vis daugiau valstybės galių bei turtų. O juk būtent tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl posovietinis dvyliktukas daugeliu parametrų šiandien vis dar netoli nutolęs nuo tos vietos, kurioje jį palikome prieš dvidešimt dvejus metus.

Prieš 65 metus Lietuvoje prasidėjo masinė žemės ūkio kolektyvizacija, kuri pridarė didelių nuostolių visose gyvenimo srityse.

Šiandien jau neabejojama, kad žemės ūkio kolektyvizacija (1929–1930 m.), o kartu ir geriausių ūkininkų sunaikinimas buvo viena svarbiausių rusiškojo socializmo sistemos SSRS žlugimo priežasčių: juk ko verta santvarka, kurioje negali būti patenkinti elementarūs žmonių poreikiai?

Kolektyvizacija Lietuvoje
Žinios apie kolektyvizacijos pagimdytą nepapratai sunkią Sovietų Sąjungos žemės ūkio padėtį, apie maisto trūkumą miestuose plačiai pasklido po visą pasaulį, pasiekdamos ir mūsų ūkininkus. Apie tai gana atvirai pasakojo ir Justas Paleckis. Todėl po visų politinių virsmų 1940 m. naujos sovietinės valdžios atstovai viešai ir garsiai pažadėjo prievarta nevaryti žemdirbių į kolūkius.
Beje, šie pažadai buvo ne tik žodiniai, bet netgi įtvirtinti Liaudies Seimo dokumentuose: „Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią primesti jiems kolūkių organizavimą bus griežtai nubausti kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams.“
Teisė valstiečiams ūkininkauti savarankiškai buvo įtvirtinta ir sovietinės Lietuvos konstitucijoje. Net ir 1947 m. gegužės 21 d. VKP(b) CK Politbiuro posėdžio protokole dar buvo rašoma, kad kolūkius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje reikia kurti neskubant, tik jei atsiras norinčiųjų.
Pirmasis kolūkis pas mus atsirado 1947 m. Kėdainių rajone. Pavadintas jis buvo M.Melnikaitės vardu ir į jį įstojo 14 šeimų. Tais metais planuota įkurti 34 kolūkius, regis, visai nedaug, o įkurta tik 20, nes nebuvo norinčiųjų. Kažkodėl tais pačiais 1947-aisiais baigėsi, kaip istorikai rašo, atsargios sovietizacijos laikotarpis: Maskva nusprendė, kad Baltijos kraštuose ji gali veikti be ceremonijų visose gyvenimo srityse. Bet svarbiausia – priversti ūkininkus atsižadėti savo žemės, gyvulių, kito turto ir “susirašyti” į kolūkius.
Vietoj iki tol praktikuotos agitacijos, įtikinėjimo apie stambių ūkių pranašumus nuo 1947 m. vis labiau buvo naudojamas moralinis, ekonominis spaudimas, taip pat ir grasinimai. Jų prireikė todėl, kad mūsų kaimo žmonės buvo labai prisirišę prie žemės, laikė ją neįkainojama vertybe, dėl kurios kariai savanoriai net gyvybe rizikavo.
Bene svarbiausia valdžios poveikio ūkininkų atžvilgiu priemonė buvo vadinamoji išbuožinimo kampanija. Ji prasidėjo 1947 m. rudenį, vykdant specialų rugpjūčio 17 d. Sovietų Sąjungos nutarimą ir atitinkamus LSSR vadovybės dokumentus, išleistus rugsėjo ir gruodžio mėnesiais. Juose buvo nurodyti buožinių ūkių požymiai, svarbiausias – samdomo darbo naudojimas. Beje, aptariami dokumentai buvo traktuojami labai laisvai, todėl į buožių sąrašus galėjo patekti ir dviejų hektarų savininkas. Iš pradžių tokiems ūkininkams būdavo užkraunami nepakeliami mokesčiai, o vėliau, atėmus turtą, jų laukė ir tremtis į Sibirą.
1948 m. gegužės 22 d. Lietuvoje vyko pirmasis masinis mūsų kaimo gyventojų trėmimas, jo metu, vien oficialiais duomenimis, buvo išvežtos 11 345 šeimos. Po to valdžios įgaliotinis šiai egzekucijai vykdyti Joniškio apskrityje J.Blieka raportavo: „Apskrityje atsirado didelis pakilimas stoti į kolūkius. Šitas nuotaikas reiktų panaudoti ir steigti kolūkius.“ Taip ir buvo daroma, tad 1949 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 614 kolūkių, gerokai daugiau nei prieš metus, bet dar ne tiek, kiek reikėjo valdžiai, – jie sujungė vos 3,9 proc. valstiečių ūkių.

Kolektyvizacijos padariniai
Sovietinės Lietuvos vadovybė gerai suprato, kokių pragaištingų padarinių masinė kolektyvizacija turės gyventojų aprūpinimui maistu, kad ji padidins jų nepasitenkinimą režimu, o kaltė dėl to, kaip paprastai, bus suversta vietos valdžiai – esą ji nesugebėjo įgyvendinti teisingų Maskvos direktyvų. Todėl Antanas Sniečkus dar 1948 m. pradžioje siūlė Maskvai kolektyvizacijos neskubinti, bet nieko nelaimėjo: VKP(b) CK sekretorius G.Malenkovas be užuolankų pareiškė, kad „CK nutarimai ne svarstomi, o vykdomi“.
Nesėkmingai nuo masinės kolektyvizacijos bandė gintis ir kitos respublikos: Estijos kompartijos CK pirmasis sekretorius N.Karotamas įrodinėjo Maskvai, kad „kuriant kolūkius reikia griežtai laikytis lenininio-stalininio laisvanoriškumo principo… Valstiečius reikia įtikinti praktiškai, kad visuomeniškas ūkio tvarkymas naudingesnis už individualų“. Žinoma, ir jo ten niekas neišgirdo, bet iniciatyva smarkiai paspartinti kolektyvizaciją kilo aiškiai ne Vilniuje, Rygoje ar Taline, o Maskvoje, nors ir ne visai aišku, kodėl būtent tada.
Vis dėlto atitinkamas LKP(b) CK ir LSSR MT nutarimas „Dėl kolūkių organizavimo Lietuvos TSR“ gerokai vėlavo – išėjo tik 1948 m. kovo pabaigoje. Jame skelbiama: „Tarybų Lietuvos valstiečiai stoja į išmėgintą socialistinio ūkio kelią, kad pasiektų pilnutinę pergalę prieš buožes, užtikrintų aukštą darbo našumą, savo medžiaginio ir kultūrinio lygio pakilimą.“ Nutarime net raginama griežtai laikytis kolūkinės demokratijos, bet tai jau veidmainiavimo viršūnė: taip valdžiai veikiant masinės kolektyvizacijos nebūtų buvę niekur…
Kolektyvizacijos lūžis Lietuvoje įvyko 1949 m. – tada kolūkių padaugėjo beveik dešimt kartų, iki 6032. Tikriausiai prie to prisidėjo ir dar vienas masinis gyventojų trėmimas, vykęs 1948 m. pavasarį, vienu metu visose Baltijos respublikose. Iš Lietuvos tada išvežta 8765 šeimos, arba 33 496 žmonės, iš Latvijos – 41 445, iš Estijos – 20 660 žmonių.
1952 m. rugsėjį įvykęs LKP(b) VII suvažiavimas su pasitenkinimu konstatavo, kad „Tarybų Lietuvoje nugalėjo kolūkinė santvarka“. Tačiau džiaugtis tikrai nebuvo kuo: žemės ūkio gamyba smuko pagal visus rodiklius. Smarkiai sumažėjo javų derliai: nuo 15 cnt iš hektaro 1949 m. iki 3 cnt – 1953 m., daug laukų likdavo neapsėta, nes nebuvo kam dirbti, trūko sėklos, trąšų. Smuko ir gyvulininkystė: žmonės nenorėjo atiduoti savo užaugintų galvijų, tad juos išpjovė ir išpardavė. Mūsų žemės ūkis buvo nublokštas kelis dešimtmečius atgal.
Požiūris į darbą taip pat labai greitai pasikeitė – krito darbštumas ir darbo kokybė, nes už savo darbą laukuose ir fermose žmonės beveik nieko negaudavo: 1950–1954 m. darbo užmokestis tesiekė nuo 4 iki 11 kapeikų už darbadienį (1960 m. rublio verte).
Žinoma, dėl tokios žemės ūkio padėties kentėjo ne tik kolūkiečiai, miestų gyventojai, bet ir valstybė: į biudžetą ji surinkdavo kur kas mažiau mokesčių negu anksčiau, mažiau gaudavo ir žemdirbių produkcijos. Šie ir kiti panašūs faktai, regis, aiškiai liudijo, kad J.Stalino ir jo bendraminčių žemės ūkiui primesta kolūkinė santvarka ekonomiškai neefektyvi, negyvybinga. Bet apie jos pakeitimą kažkuo kitu negalėjo būti nė kalbos – juk tai būtų grįžimas atgal, į kapitalizmą.
Todėl valdžia bandė gelbėti kolūkius visais įmanomais būdais: nurašydavo jų skolas valstybei – 28 mln. rublių vien tik 1955 m., kai Maskva susirūpino bloga Lietuvos žemės ūkio padėtimi ir net išleido specialų SSKP CK ir SSRS MT nutarimą, blogus kolūkius prijungdavo prie stipresnių, kaitaliojo jų vadovus, gerino kolūkių aprūpinimą trąšomis, žemės ūkio technika, statybinėmis medžiagomis, finansavo ir vykdė didžiulės apimties melioracijos darbus; siuntė iš miestų talkininkus, vertė gamyklas šefuoti, tai yra šelpti, kolūkius ir kt.
Taip vyko ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje, tačiau atrodo, kad pas mus šios valdžios priemonės davė geresnių rezultatų nei kitur. Apie 1965 m. mūsų žemės ūkis ne tik pasiekė prieškarinį lygį pagal javų derlingumą, pagal gyvulių skaičių ir jų produktyvumą, bet ir ėmė pirmauti SSRS pagal daugelį rodiklių. Kodėl taip atsitiko? Matyt, tą lėmė bendros visų mūsų žmonių pastangos, jų gebėjimas prisitaikyti prie Maskvos diktuojamų sąlygų, pasinaudoti jomis – tiek eilinių kolūkiečių, tiek visų lygių vadovų, kurie neretai amortizuodavo įvairias centro grūdamas avantiūras žemės ūkio srityje, kurių ypač gausu buvo N.Chruščiovo laikais (ko verta vien garsioji kukurūzų programa).
Apie stebėtiną mūsų bendro kaimo žmonių ištvermę, apsukrumą ir darbštumą, apie jų gebėjimą veikti pasikeitusiomis, itin sunkiomis sąlygomis kalba tas faktas, kad 1953 m. Lietuvoje kolūkiai ir tarybiniai ūkiai pagamino vos 27,8 proc. mėsos ir 19,3 proc. pieno, o visa kita ėjo iš kolūkiečių pagalbinio ūkio, suprantama, savoms karvėms ir kiaulėms šerti panaudojant ir kolūkių pašarus – tiek legaliai, tiek ir nelegaliai.
Taip jie ne tik sugebėjo išgyventi pačiais sunkiausiais kolūkių egzistavimo metais – 1950–1955-aisiais, bet ir gelbėjo miestiečius: tokio bado kaip kadaise Rusijoje pas mus nebuvo. Vėliau šie rodikliai pamažu keitėsi kolūkių naudai, bet  pagalbinio ūkio vaidmuo Lietuvoje ir toliau išliko svarbus: 1966–1969 m. Ukrainoje iš kolūkiečių buvo supirkta tik 3,8 proc. mėsos, Moldavijoje – 2 proc., Rusijoje – 6 proc., o Lietuvoje – net 25 proc.
Tiesa, didysis reformatorius N.Chruščiovas 1962 m. buvo nusprendęs dar labiau apriboti ar net visai likviduoti kolūkiečių pagalbinį ūkį, nes šis esą trukdo jiems našiai darbuotis kolūkių laukuose ir fermose. Buvo parengta atitinkama centro direktyva, kuriai kaip paprastai vieningai turėjo pritarti visos respublikos. Bet šį kartą Vilnius Maskvai pasipriešino ir žodis kūnu vis dėlto netapo.
Per keletą kolūkių gyvavimo dešimtmečių padėtis mūsų kaime pamažu lyg ir gerėjo: kilo darbo užmokestis, palengvėjo darbo sąlygos laukuose ir fermose, išaugo naujos gražios gyvenvietės. Tačiau vis viena ši ūkininkavimo forma pas mus laikėsi ne dėl jos pranašumų individualaus ūkininkavimo atžvilgiu, o dėl valdžios direktyvų ir dosnios paramos. Todėl tai valdžiai žlugus išnyko ir kolūkiai, tiksliau – naujos valdžios buvo likviduoti lygiai taip pat skubotai, neapgalvotai, kaip ir sukurti. Taigi kaimui teko pergyventi dar vieną revoliuciją. Ir vėl su milžiniškais nuostoliais.

Autoriaus asm. archyvas

Prieš 70 metų, 1941 m. liepos mėnesį, Berlyno universiteto profesorius Konradas Meyeris-Hetlingas pateikė SS reichsfiureriui Heinrichui Himmleriui garsiojo Rytų teritorijų kolonizavimo generalinio plano “Ost” pirmąjį variantą. Jame buvo numatytas pokarinis Rytų Europos šalių tvarkymas ir ekonominis vystymas.

Vokietijos nacionalsocialistų planai buvo grindžiami geopolitikos ir rasių teorijomis. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Vokietijoje buvo išpopuliarinta “tautos be erdvės” teorija. Adolfas Hitleris savo knygoje “Mein Kampf” rašė, kad svarbiausia Vokietijos problema – jos gyventojų skaičių suderinti su teritorija. Dėl didelio gyventojų pertekliaus vokiečių tautai gresiąs išnykimo pavojus, kurį pašalinti esą galima tik užvaldžius naujas žemes. Jas užvaldyti lengviausia būsią Europos rytuose, nes ten gyventojų tankumas mažas ir plytinčios neaprėpiamos “žemės be tautų”.

Pradėdama karą su Sovietų Sąjunga ir organizuodama užimtų Rytų teritorijų administravimą, Vokietijos politinė vadovybė siekė įgyvendinti tris uždavinius: pirma, laikyti gyventojus absoliučiai paklusnius, ryžtingai slopinant visus, netgi mažiausius, nepaklusnumo bei noro priešintis atvejus. Antra, užtikrinti užimtos teritorijos ekonomikos funkcionavimą vokiečių karinės gamybos labui. Trečia, paversti užimtus kraštus neišsenkamu vokiečių karinės pramonės darbo jėgos rezervuaru.

Šiems uždaviniams įgyvendinti H.Himmleris buvo įsakęs parengti užimtų Rytų sričių pertvarkymo plano įvairius variantus: keturis variantus parengė Reicho komisaro vokietybei stiprinti vyriausiasis štabas, o vieną – Vokietijos vyriausioji Reicho saugumo valdyba (RSHA). Visi kartu jie sudarė generalinį planą “Ost”. 1940 m. RSHA ėmė rengti savo plano variantą – “Rytų statybos teisiniai, ūkiniai ir teritoriniai pagrindai”.

Grupės, rengusios planą, vadovu buvo paskirtas Berlyno universiteto profesorius Konradas Meyeris-Hetlingas. Jo parengtas ir 1941 m. liepą H.Himmleriui pateiktas 80-ies puslapių pirmasis plano projektas – su žemėlapiais, lentelėmis ir schemomis – buvo skirtas 30-iai metų ir susidėjo iš dviejų pagrindinių dalių: “Mažojo plano”, skirto įgyvendinti greitu laiku, ir “Didžiojo plano”, numatančio pokario metų projektus. Antrasis plano variantas buvo pateiktas 1942 m. gegužę, o trečiasis – 1942 m. pabaigoje.

A.Hitlerio nurodymu planas “Ost” buvo griežtai įslaptintas: buvo padarytos tik kelios šio dokumento kopijos keliems gauleiteriams, dviem ministrams, generalgubernatoriui ir kai kuriems aukšto rango SS pareigūnams.

Šis svarbus Antrojo pasaulinio karo dokumentas buvo dingęs ir tik 1980-aisiais surastas Vokietijos federaliniame archyve.

Du trečdalius planuota ištremti

Prieš parengiant plano “Ost” projektą, atskiros Trečiojo Reicho žinybos teikė savo siūlymus. Pirmąjį dokumentą, skirtą Vokietijos politikos tikslams ir metodams Rytuose, parengė A.Rosenbergas. Pagal jo planą SSRS turėjo būti padalyta į tokius tautinius ir geografinius vienetus: 1) Didžiąją Rusiją su centru Maskva, 2) Gudiją su centrais Minsku ir Smolensku, 3) Estiją, Latviją ir Lietuvą, 4) Ukrainą ir Krymą, 5) Dono sritį su centru Rostovu, 6) Kaukazo sritį, 7) Rusijos Turkestaną.

Lietuvos istorikas Arūnas Bubnys pabrėžia, kad, pirmojo plano “Ost” autorių nuomone, per 30 metų iš Lenkijos ir europinės SSRS dalies turėjo būti iškelta 80–85 proc. lenkų, 65 proc. Ukrainos, 75 proc. Baltarusijos ir dauguma Baltijos šalių gyventojų. Iš viso į Vakarų Sibirą planuota ištremti 31 mln., o vietoje palikti tik 14–15 mln. gyventojų. Remiantis H.Himmlerio gydytojo žodžiais, SS reichsfiureris estus, latvius ir lietuvius planavo perkelti į Archangelsko ir Onegos rajoną. Dalį likusių gyventojų ketinta suvokietinti, kiti turėjo tapti pigia darbo jėga. O vietoj ištremtų vietos gyventojų planuota įkurdinti milijonus vokiečių.

Plane buvo numatyta suvokietinti estų tautą ir gana nemažai latvių. O lietuviai tam netiko, nes turėjo daug slaviško kraujo: rasės atžvilgiu mažiau vertingiems lietuviams buvo numatyta rasti kolonizacijos vietą Rytuose. H.Himmlerio nuomone, visą lietuvių tautą reikėjo ištremti toli į Rytus – į Vakarų Sibirą.

Vokietijos federaliniame archyve aptiktas dokumentas “Direktyvos dėl galimybių suvokietinti Ostlando tautas – estus, latvius ir lietuvius 1942–1944 m.”. Iš jo galima daryti išvadą, kad H.Himmleris ketino suvokietinti tik apie 10 proc. Baltijos šalių gyventojų. Vis dėlto buvo pripažinta, kad nors esama kai kurių gerų rasinių elementų, suvokietinti estų ir latvių neįmanoma. Netinkamus suvokietinti estus ir latvius reikia perkelti į Leningrado sritį. Savo ruožtu Lietuva turi būti visiškai atlaisvinta vokiečiams, o maždaug 0,5 mln. jos gyventojų – geriausių rasiniu požiūriu – pervežta į Prūsiją.
H.Himmleris pavedė K.Meyeriui-Hetlingui parengti teisinį, ekonominį ir politinį būsimosios “Rytų rekonstrukcijos” planą. Šis plano “Ost” projektas buvo baigtas 1942 m. gegužę. Ostlande turėjo būti įsteigta 12 atramos punktų (tarp jų Vilnius, Šiauliai, Ryga, Tartu, Talinas). Atstumai tarp punktų privalėjo būti apie 100 km ir bendras kiekvieno punkto plotas – iki 2000 kv. km.

Grėsė fizinis tautų išnaikinimas

Per 25 metus Baltijos valstybėse buvo numatyta apgyvendinti 560 tūkst. vokiečių. Tačiau K.Meyerio-Hetlingo parengtas planas H.Himmlerį tenkino tik iš dalies: jis liepė įgyvendinti planą “Ost” per 20 metų, numatant visiškai suvokietinti Generalinę guberniją, Latviją ir Estiją.

H.Himmleriui pavaldi Rytų žemių kolonizavimo įstaiga buvo parengusi Lietuvos kolonizavimo plano metmenis, numačiusius apgyvendinti vokiečius anksčiau žydams, lenkams, rusams bei 1941 m. žiemą repatrijavusiems asmenims priklausančiuose ūkiuose. Pirmiausia vokiečius buvo numatyta įkurdinti Vakarų Lietuvoje, kad kolonistų koridorius nusidriektų nuo Rytprūsių iki “senųjų Ordino žemių” (Latvijos ir Estijos). Tad nieko keista, kad jau 1942 m. spalį Lietuvoje buvo 7,9 tūkst. įvairias tarnybines pareigas einančių vokiečių ir 16,8 tūkst. ūkininkų kolonistų. Vien 1942–1943 m. į Lietuvą buvo atkelta 30 tūkst. kolonistų, daugiausia vokiečių.

Sovietų istorikai D.Melnikovas ir L.Čiornaja surado, kad “vienoje plano vietoje buvo siūloma rusus apgyvendinti netgi Pietų Amerikoje ar Afrikoje”. Šie istorikai plane “Ost” vokiečių vartojamus terminus “suvokietinti”, “germanizuoti”, “deportuoti” arba “perkelti” suprato ne kitaip, kaip fizinį tautų išnaikinimą. Minimi autoriai mėgo cituoti H.Himmlerio esą pasakytus žodžius, kad “žygio į Rytus tikslas yra sunaikinti 30 mln. slavų”.

Dauguma besidominčiųjų naujausių laikų istorija yra įsitikinę, kad “nežmoniško fašizmo” planai numatė milijonų slavų sunaikinimą. Šis įsitikinimas tapo toks tvirtas, kad faktiškai virto abejonių nekeliančia aksioma. Tuo tarpu šių Trečiojo Reicho vadovybės tikslų patvirtinančių įrodymų nėra. Pirmą kartą dokumentais nepagrįsti teiginiai apie nacionalsocialistų ketinimus sunaikinti daugumą SSRS europinės dalies gyventojų buvo paskelbti Niurnbergo procese. Tezei apie planuojamą slavų sunaikinimą patvirtinti buvo parinkti keli abejotini “dokumentai”. Pagrindinis iš jų buvo planas “Ost”, tik kitu pavidalu – Užimtų Rytų sričių ministerijos Kolonizacijos skyriaus viršininko E.Wetzelio pastabos bei pasiūlymai dėl plano “Ost”, nes, kaip minėta, pats planas iškart po karo nebuvo surastas.

E.Wetzelio “dokumentas” – viso labo fragmentiški užrašai pieštuku knygelėje. E.Wetzelio pastabose randame ir nemažai nesąmonių, kaip antai lenkus ištremti į Pietų Ameriką. Dėl viso šito peršasi mintis, kad E.Wetzelio pieštukinės “pastabos” buvo arba sufalsifikuotos nuo pradžios iki galo, arba šiek tiek “specialistų” pakoreguotos.

Ar reikia Antrojo Niurnbergo?

Kaip žinome, Reicho vadovybė dėl susiklosčiusių karinių ir politinių aplinkybių plano “Ost” iki galo įgyvendinti nespėjo, tad šis planas taip ir liko tik popieriuje. Tačiau jo įgyvendinimo programą “sėkmingai” perėmė SSRS vadovybė. SSRS “Generalinis Rytų planas” per penkiasdešimt metų (iki kol žlugo Sovietų Sąjunga) buvo įgyvendintas maždaug 60 proc. SSRS Lietuvoje apgyvendino penkis kartus daugiau kolonistų, negu buvo numatęs Trečiasis Reichas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940–1958 m. tapo kas trečias Lietuvos gyventojas: ištremta 131 tūkst., įkalinta 200,1 tūkst., nužudyta 20 tūkst. partizanų, nužudyta per 5 tūkst. beginklių žmonių, per 1000 nuteista mirties bausme. Dėl teroro ir galimų represijų iš Lietuvos repatrijavo 490 tūkst. žmonių. Kartu su karo aukomis (245 tūkst.) Lietuva neteko daugiau kaip 1091 tūkst. savo gyventojų.

Priminsime, kad Niurnbergo teisme Vokietijos vadovai buvo teisiami kaip karo nusikaltėliai. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS, peršasi išvada, kad teisingumo vardan būtina surengti dar ir tarptautinį komunizmo teismą. Siūlymas, kad nekaltųjų kraują pralieję Sovietų Sąjungos vadovai turi būti įvardyti kaip nusikaltėliai ir teisiami netaikant senaties, turi milijonus šalininkų.

Generalinio plano “Ost” titulinis lapas

Autoriaus asm. archyvas

Britų žiniasklaidoje pastarosiomis dienomis užvirė diskusijos dėl nacių ir sovietų nusikaltimų vertinimo Baltijos šalyse.

Dienraščio “The Guardian” apžvalgininkui Jonathanui Freedlandui (Džonatanui Fridlendui) apkaltinus Lietuvą nepagrįsta “dvigubo genocido” teorija, laikraščio “The Daily Telegraph” tinklaraščio skiltyje pasirodė žurnalisto ir buvusio europarlamentaro Danielio Hannano (Danielio Hamano) atsakymas, kuriame retoriškai klausiama – “Ar Stalino nusikaltimai buvo tikrai mažiau baisūs nei Hitlerio?”.

“Kyla svarbus moralinis klausimas. Ar žmonių klasifikavimas pagal pajamas ir išsilavinimą yra labiau pateisinamas nei jų klasifikavimas pagal rasę ar religiją? Naciai ir sovietai buvo linkę žudyti žmones pagal kategorijas, o ne kaip individus”, – rašo D.Hannanas.

Jis taip pat abejoja J.Freedlando argumentu, kad deportacija nėra taip blogai kaip nužudymas, nes gulage ir tremtyje mirdavo daugybė žmonių.

“Kai Raudonoji armija 1940 metais okupavo Baltijos šalis, buvo ištremta arba nužudyta 130 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų. Per nacių okupaciją nuo 1941 iki 1944 metų ištremta arba nužudyta dar 300 tūkst. žmonių – daugiausia žydų ir daugiausia Lietuvoje. Kai sovietai grįžo 1944 metais, jie suėmė dar 400 tūkst. žmonių per kitą dešimtmetį, daugiausia buožių. Apskritai paėmus, netekta apie dešimtadalio suaugusių gyventojų. Galima suprasti, kodėl žmonės prisimena šį laikotarpį kaip vieną ilgą didžiulę nelaimę”, – rašoma publikacijoje.

Diena anksčiau paskelbtame straipsnyje J.Freedlandas apkaltino Lietuvą, kad ji nepagrįstai lygina sovietų ir nacių nusikaltimus.

“Negalima sutikti, kad tie, kurie buvo “suimti, tardomi ir įkalinti” – cituojant iš Vilniaus muziejaus – sulaukė to paties likimo kaip tie žydai, kurie buvo nužudyti, nepaisant ekspozicijos bandymo juos sulyginti mandagiu terminu “netektys”. Sovietmečio priespauda buvo baisi, bet tai nebuvo genocidas: būti suimtam – tai ne būtų nušautam į duobę. Tai skirtingi dalykai ir kalbėti kitaip reiškia atimti iš labai specifinio termino “genocidas” jo prasmę”, – rašė autorius.