Sovietų Sąjungos paleidimo 25-metis, šmėstelėjęs kalendoriuose gruodžio 8-ąją, Lietuvoje nebuvo sutiktas nei fanfaromis, nei laidotuvių muzika. Atrodo, kad tai pamirštas ir nereikšmingas dalykas. Tyla ir abejingumas be poteksčių.

Arūnas BRAZAUSKAS

1991-ųjų gruodį Lietuva buvo jau atitrūkusi nuo merdinčios SSRS. Po 1991 m. rugpjūčio 21-osios, kai Maskvoje sužlugo perversmo bandymas, Lietuvą pripažino kelios dešimtys šalių. Rugsėjo 2 d. tai padarė galingiausia pasaulio valstybė JAV, ir po kelių dienų Šiaurės Korėjos pripažinimas mažai ką bepridėjo prie augančio Lietuvos tarptautinio svorio.

Vadinamieji Belovežo susitarimai, kuriuos Baltarusijoje gruodžio 8-ąją pasirašė Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos lyderiai, pribaigė vienų metų iki 70-mečio neišgyvenusią SSRS.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pavadino sovietų imperijos žlugimą geopolitine katastrofa. Galėtume paklausti, ar katastrofa nebuvo visas sovietinis laikotarpis. Lenininis teroras, peraugęs į stalininį, kartu su industrializacija, kolektyvizacija, skurdu, ligomis gerokai praretino sovietinės liaudies gretas. Skurdų būvį miestuose ir kaimuose, kuris vis vien buvo mažiau baisus nei gyvenimas lageriuose, tiktai fanatikai ir žmonės su propagandos išplautomis smegenimis gali vadinti rojumi žemėje.

Antrasis pasaulinis karas išties buvo katastrofa – ypač „kruvinosiose žemėse“, tose Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos teritorijose, kuriose vyko kovos veiksmai ir keitėsi okupacinės valdžios. Naciai vykdė Holokaustą, komunistai – deportacijas ir represijas. Po karo rytinėje Europos dalyje įsitvirtinusi komunistų valdžia ardė ūkio pagrindus – bent jau Lietuvoje iš ūkininkų atimta žemė, jie deportuoti arba suvaryti į kolchozus.

Sovietinis monstras, apžiojęs pusę Europos, perbraižė valstybių sienas. Pavyzdžiui, Lenkijos kontūras įgavo naują pavidalą: sumažėjusi maždaug dabartinės Lietuvos plotu, Lenkija prarado žemių rytuose, tačiau jai buvo kompensuota dalimi Vokietijos teritorijos vakaruose. SSRS Vidurio ir Rytų Europos plotuose geležiniu presu užspaudė konfliktus, galėjusius kilti, pavyzdžiui, tarp Vengrijos ir Rumunijos, Vengrijos ir Čekoslovakijos. Taika komunistiniame bloke nebuvo stabili. Sovietų kariuomenė numalšino antikomunistinį sukilimą Vengrijoje 1956 m., kelių Varšuvos sutarties valstybių kariuomenės 1968 m. okupavo Čekoslovakiją. Atsiradus „Solidarumo“ judėjimui Lenkijoje, šiai šaliai grėsė sovietinė okupacija. Jos išvengta, tačiau neišvengta karinės padėties, kuri ten buvo įvesta prieš 35 metus, 1981 m. gruodžio 13 d., ir truko iki 1983 m. liepos 22 d.

Prieš ketvirtį amžiaus Sovietų Sąjungą pakeitusi Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) liko veikiau „popierinis“, o ne realus tarpvalstybinis darinys. Tokios organizacijos kaip NATO ir Europos Sąjunga kol kas garantuoja bent jau savo narių taikų sambūvį. Pavyzdžiui, kol Turkija ir Graikija priklauso NATO, karas tarp jų mažai tikėtinas. O NVS plotuose Rusija ėmė „klijuoti“ posovietinę erdvę senais bolševikiniais metodais. Tyčia užkurti, paskui palikti rusenti konfliktai, kuriuose Rusija nori būti arbitre: Padniestrė, Kalnų Karabachas, Abchazija, Pietų Osetija. 2008-aisiais Rusija užpuolė Gruziją, 2014-aisiais užsigviešė suskaldyti Ukrainą – užgrobtas Krymas, hibridinio karo priemonėmis atplėštas Rytų Ukrainos gabalas.

Prieš ketvirtį amžiaus Sovietų Sąjungą pakeitusi Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) liko veikiau „popierinis“, o ne realus tarpvalstybinis darinys.

Rusija šiuo metu veikia tais pačiais metodais kaip komunistinė SSRS per visą savo gyvavimo laikotarpį. Rusijos liaudis kvailinama propaganda, o „artimasis“ ir „tolimasis“ užsienis nuodijami dezinformacija. Remiamos euroskeptiškos partijos, tarp jų kraštutiniai dešinieji. Dabartiniai Rusijos valdovai, kurių šaknys KGB, nevaržo savęs kokiais nors moraliniais ar ideologiniais stabdžiais. Tokių stabdžių neturėjo Stalinas, toleravęs buvusius nacius Rytų Vokietijos komunistinėje valdžioje, – jo nurodymu tokiems buvo sukurta netgi atskira Nacionaldemokratų partija, viena iš butaforinių tos marionetinės valstybės organizacijų.

Dėja, minėdami SSRS išardymo 25-metį, kartu negalime paminėti sovietinio pavyzdžio propagandos, terorizmo, tarptautinės destrukcijos pabaigos. Sovietų Sąjungos žlugimas – tarpinis finišas pakeliui į žmoniškesnę tarptautinę tvarką. Kelio galo kol kas nematyti.

"Scanpix" nuotr.

Ekonominiai sunkumai, santykių su Vakarais blogėjimas skatina rusus į Sovietų Sąjungą žvelgti su nostalgija, rašo “The Christian Science Monitor”.

Naujai atidaryta Sovietinės epochos paroda Kalugos kultūros centre ir jos eksponatai – buitiniai reikmenys, fotoaparatai, radijo imtuvai, pinigai, Lenino biustai ir propagandiniai plakatai iš sovietinių laikų – galbūt, moksleiviams atrodo, kaip daiktai iš Marso. Tačiau tikrai ne vyresniajai kartai, kuri į visą tai žvelgia su nostalgija. Kažkas apsilankymų knygoje parašė, kad paroda moko jaunimą apie prarastą pasaulį, kurį jų seneliai statė ir už kurį kovojo.

Dabar mes matome, kad daug žmonių tiki, jog SSRS – tai kažkas panašaus į pasakišką gyvenimą, kuris dingo.

Pasak ekspertų, Šaltąjį karą primenantys santykiai su Vakarais ir ekonomikos nuosmukis atgaivina “šviesius” atsiminimus apie SSRS. Valdžia tam neprieštarauja, nes tai subtili užuomina, kad Rusija kažkada galėjo pasipriešinti JAV ir jų sąjungininkams, ir galbūt, vėl galės.

“Kas galėjo įsivaizduoti, kad žmonės pradės idealizuoti tą praeitį?, – klausia Olegas Orlovas, žmogaus teisių gynimo organizacijos “Memorial” vadovas, – Bet švytuoklė pasisuko priešinga linkme ir dabar mes matome, kad daug žmonių tiki, jog SSRS – tai kažkas panašaus į pasakišką gyvenimą, kuris dingo.”

Daug rusų sveikino SSRS subyrėjimą, tikėdami naujo gyvenimo pradžia, tačiau įrašai parodos atsiliepimų knygoje parodo, kaip viskas pasikeitė.

“Labai didelis visų amžiaus grupių susidomėjimas”, – teigia Pavelas Suzikas, kultūros centro patriotinio švietimo vadovas.

Kodėl? Daugelio manymu, SSRS buvo milžiniška imperija, karinė mašina, kuri galėjo konkuruoti su JAV, o kur dar pasiekimai moksle ir sporte. Nors industrinė planinė ekonomika niekada nesugebėjo patenkinti paklausos, bet ji sukūrė įvairiausių daiktų, kurių dabar jau nebėra. Dar svarbiau, SSRS turėjo galingą ideologinį užtaisą, kuris žadėjo (nors niekada taip ir neištesėjo) panaikinti skurdą ir priespaudą bei įtvirtinti lygybę.

“Sovietinė era buvo didybės namuose ir užsienyje laikai. Mes turėjome realius herojus. Mes turėjome pasaulinio lygio mokslą, o žmonės – tikslą: sukurti lygią ir teisingą visuomenę, – teigia P.Suzikas. – Svarbu tai prisiminti, nes mes turime atnešti geriausius tos praeities elementus į dabartį.”

63 proc. rusų neigiamai ir tik 14 proc. teigiamai žvelgia į “Blogio imperijos” žlugimą.

Kultūros centro vadovė Galina Bunkova neigia, kad gerosios SSRS pusės pateikimas ir sovietų laikus šloviantys P.Suziko komentarai gali skambėti kontraversiškai rusams, kurie patyrė kitokią sovietinę realybę. Pasak jos, centras siekia surišti įvairias rusų kartas per tokias veiklas, kaip dainos, šokiai ir paskaitos nacionalinės istorijos tema. Sovietinė paroda – tai esą tik dalis to.

“Čia žmonės ateina pasikrauti teigiamos energijos”, – tvirtina G.Bunkova. Todėl kažką blogo rodyti apie sovietus, kaip ir “nepatogu”.

Be to, apklausos rodo, kad dauguma rusų SSRS žlugimą vertina neigiamai. “Levada” centro tyrimas rodo, kad 63 proc. rusų neigiamai ir tik 14 proc. teigiamai žvelgia į “Blogio imperijos” žlugimą. Paklausti, kokią politinę sistemą pasirinktų, tik 13 proc. paminėjo Vakarų demokratijų, 23 proc. teigia, kad dabartinė rusiška yra geriausia, ir  37 proc. pasisako už sovietinės sugrąžinimą.

“Nėra nieko naujo. Mes nuolat klausiame žmonių nuomonės apie Sovietų Sąjungos žlugimą ir nuolat gauname tokius rezultatus”, – teigia “Levada” centro direktorius Aleksejus Graždankinas.

Aš nesakau žmonėms, ką jiems pirkti, jie man sako, ką jie nori pirkti. O tie seni receptai, primenantys apie buvusį gyvenimą išties populiarūs.

Nostalgija sovietų laikams seniai jau užvaldė ir socialinius tinklus bei internetą: gausu diskusijų svetainių, nuotraukų galerijų ir prisiminimų apie “senus gerus laikus”. Viena populiariausių televizijų Rusijoje taip ir vadinasi “Nostalgija”. Ji rodo senus sovietinius filmus. Verslas taip pat išnaudoja šiuos jausmus – gausu restoranų sovietine tematika (tiesa, maistas ten tikrai geresnis nei buvo tikruose sovietiniuose restoranuose), gaminami rūbai ir net sovietinių laikų žaislai.

Kalugoje kepyklų tinklą turintis Anderjus Morozovas teigia, kad labai populiarūs sovietiniai pyragėliai ir kiti saldumynai, kuriais buvo prekiaujama tais laikais.

“Aš esu verslininkas. Aš nesakau žmonėms, ką jiems pirkti, jie man sako, ką jie nori pirkti. O tie seni receptai, primenantys apie buvusį gyvenimą išties populiarūs”, – tvirtina jis.

Po SSRS subyrėjimo Rusijos valdžia tikėjosi, kad nostalgija tam laikotarpiui anksčiau ar vėliau dings, bet į valdžią atėjus Vladimirui Putinui ši pozicija pasikeitė. Jis sugrąžino sovietinį himną ir pradėjo šlovinti komunistinio laikotarpio pasiekimus. Tiesa, jis neslėpė, kad ideologija ir neveikianti ekonomika nulėmė SSRS subyrėjimą.

Kai kurie ekspertai mano, kad Kremlius ir toliau sieks būti identifikuojamas su “geruoju” SSRS.

“Sovietų Sąjunga užtikrino geresnę socialinę gerovę, buvo karinė galia ir joje mažiau matėsi ekonominės nežinomybės bei nelygybės, kurią žmonės patiria dabar. Tai sukuria nostalgiją,” – sako Sociologijos instituto ekspertas Michailas Černyšas ir priduria, kad tai gali būti išnaudota valdžios.

Aš prisimenu, kokie entuziastingi buvo žmonės, kai žlugo SSRS, kaip jie tikėjosi pamiršti sovietinę praeitį ir sukurti geresnį gyvenimą.

Kritikai teigia, kad paroda Kalugoje yra vienpusiška ir apgaulinga, nes joje neminima apie nuolatinius prekių trūkumus, ilgas eiles prie parduotuvių ir visur kitur, šalies izoliaciją bei žiaurų susidorojimą su disidentais. Tačiau labiausiai juos liūdina prosovietinės nuotaikos visuomenėje.

“Aš prisimenu, kokie entuziastingi buvo žmonės, kai žlugo SSRS, kaip jie tikėjosi pamiršti sovietinę praeitį ir sukurti geresnį gyvenimą, – kalba O.Orlovas. – Man gaila. Jei jau mes turime kalbėti apie tai, aš norėčiau, kad mes kalbėtume apie viską. Paroda Kalugoje tėra, geriausiu atveju, dalis tiesos.”

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Atskleistas prieš 20 metų įvykęs Sovietų Sąjungos ir Vokietijos vadovų M.Gorbačiovo ir H.Kohlio sąmokslas nepaleisti Baltijos šalių iš Sovietų Sąjungos.

Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje visai nesukrėtė nei tuomečio SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo, nei Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio: abu lyderiai telefonu ne sykį buvo aptarę galimą jėgos panaudojimą prieš Baltijos šalių gyventojus, mat jie vylėsi, kad trys Baltijos šalys nepasitrauks iš Sovietų Sąjungos.
Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel” paviešino iki tol nežinomų telefoninių pokalbių išrašus, iš kurių matyti, kad dažnai dabar didvyriu laikomas ir pats save taip piešiantis tuometinis SSRS vadovas M.Gorbačiovas paskutinėmis SSRS žlugimo dienomis nebuvo toks jau kilnus, o galbūt net pats davė įsakymą važiuoti su tankais į minią, stovinčią prie Vilniaus televizijos bokšto. Ir netgi su tyliu Vakarų pritarimu, kurio, nors ir netiesioginio, M.Gorbačiovas telefonu sulaukė ir iš savo gero bičiulio Vokietijos kanclerio H.Kohlio, ir net iš JAV prezidento G.W.Busho.

Žinojo apie kruvinus planus
Beje, H.Kohlis – jokia išimtis. 1990–1991 m. Vakaruose beveik nebuvo politikų, kurie būtų patikėję, kad M.Gorbačiovas niekaip nesusijęs su kruvinais konfliktais sovietinėse respublikose – Gruzijoje, Kalnų Karabache, Lietuvoje. Tačiau niekas to nesureikšmino – Vakarų vadovams buvo daug svarbiau ne keliolika ar keliasdešimt žuvusiųjų, o tai, koks likimas laukia pačios klibėti pradėjusios Sovietų Sąjungos ir kaip galimas jos žlugimas paveiktų pasaulio geopolitiką.
Tad visi sutartinai apsimetėliškai linksėjo, kai M.Gorbačiovas postringavo, kad buvo giliai sukrėstas, sužinojęs apie sausio 13-osios įvykius Vilniuje. Esą apie juos jis apskritai išgirdo tik praėjus 6 valandoms ir neturįs žalio supratimo, kas davė įsakymą tankams traiškyti beginklius žmones.
Apsimetinėjo jis ir tuomet, kai 1991-ųjų sausį aiškino, kad palaiko tautų apsisprendimo teisę, bet kartu spaudžiamas kariškių ir spec. tarnybų, darė viską, kad Lietuva išliktų SSRS sudėtyje. Kaip kitaip pavadinti tai, kad jis nė neabejodamas pritarė ir Lietuvoje buvusių Komunistų partijos atstovų bei KGB tarnautojų prašymams atsiųsti į Lietuvą karinį pastiprinimą, – visai taip pat, kaip anksčiau Budapešte ar Prahoje. Apie tai puikiai žinojo ir Vakarų politikai.
Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad likus dviem dienoms iki kruvinų įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, tuometiniam JAV prezidentui George’ui W.Bushui M.Gorbačiovas telefonu nė nemirksėdamas aiškino, kokiomis aplinkybėmis SSRS pajėgos imtųsi kruvino darbo, o G.W.Bushas apsimetinėjo, kad to negirdi.
G.W.Bushas: “Man kelia nerimą jūsų vidinės problemos. Kaip žmogus iš šalies galiu pasakyti tik tiek: jei jums pavyks išvengti jėgos panaudojimo, tai lems jūsų santykius su mumis. Ir ne tik su mumis.”
M.Gorbačiovas: “Įsikišime tik kilus kruviniems susirėmimams arba tokiems neramumams, kurie keltų pavojų ne tik mūsų konstitucijai, bet ir žmonių gyvybėms. Jaučiu didelį spaudimą Lietuvoje įvesti prezidentinę kontrolę. Vis dar susilaikau, ir tik kilus labai rimtai grėsmei imsiuosi priemonių.”
Į šiuos žodžius, kuriuose tik kurčias nebūtų išgirdęs pasiryžimo susidoroti su laisvės užsimaniusiais nepaklusniaisiais, G.W.Bushas neatsakė nieko, tarsi nebūtų jų nugirdęs, o vėliau dievagojosi, kad įvykiai Vilniuje jam buvo tikras akibrokštas, su kuriuo kilnusis M.Gorbačiovas negalįs turėti nieko bendro.
Tačiau didžiausias apsimetėlis tuo metu, kaip aiškėja iš dokumentų, buvo Vokietijos kancleris H.Kohlis. Viešai jis nepaliaudamas aiškino, kad kiekviena tauta esą turi teisę apsispręsti dėl nepriklausomybės. Tačiau savo draugui Michailui, į kurį kreipdavosi vardu, sakydavo “tu” ir susitikęs eidavo kavos į mėgstamą Berlyno restoranėlį, jis niekada nepasakė nė vieno priekaišto.
Štai praėjus penkioms dienoms po kruvinų įvykių Vilniuje, jųdviejų pokalbyje nebuvo juntama nei apgailestavimo, nei nusivylimo, nei kaltės ar kaltinimo. Apskritai kruvini įvykiai Lietuvoje buvo paminėti tik lyg tarp kitko, ir nė vienas iš dviejų politikų to nė kiek nesureikšmino.
M.Gorbačiovas: “Dabar visi klausia: ar Gorbačiovas keičia kursą? Ar jis pasuko į dešinę? Sakau nuoširdžiai: kurso mes nekeisime.”
H.Kohlis: “Kaip politikas, visiškai suprantu, kad būna momentų, kai įsikišimas neišvengiamas, jei reikia pasiekti tam tikrą politinį tikslą.”
M.Gorbačiovas: “Helmutai, man žinomas tavo vertinimas ir aš jį labai gerbiu. Viso geriausio.”
Taigi lakoniškai, lyg kalbėtų apie orą, N.Gorbačiovas ir H.Kohlis be jokio jaudulio ar nuostabos pasikalbėjo apie įvykius, nusinešusius 14 žmonių gyvybes, ir padėjo ragelį. Jųdviejų draugystei tai nemetė nė menkiausio šešėlio, nors akivaizdu, kad M.Gorbačiovas nė nebandė išsiginti, jog nėra susijęs su kruvinaisiais įvykiais, o H.Kohlis – kad jį toks ramus M.Gorbačiovo tonas nustebino.

Prarado bendražygių simpatijas
Vis dėlto, kai Vakarų politikai apsimetėliškai tapšnojo M.Gorbačiovui per petį ir vaizdavo, kad nieko neįvyko, artimiausi M.Gorbačiovo bičiuliai ir bendražygiai įvykius Vilniuje suprato kaip tikrą M.Gorbačiovo išdavystę ir silpnumą.
Didžiausias smūgis M.Gorbačiovui buvo tai, kad nuo jo nusigręžė ilgametis bendražygis Anatolijus Černyševas. Savo dienoraštyje šis parašė vieną vienintelį, bet viską pasakantį sakinį: “Michailas palaiko tuos, kurie įvykdė žudynes Vilniuje.”
Iš karto po sausio įvykių savo sekretorei A.Černyševas padiktavo M.Gorbačiovui skirtą atsisveikinimą primenantį laišką, kuriame negailėjo priekaištų, kaltinimų ir atviros paniekos.
“Michailai Sergejevičiau! Tavo kalba, pasakyta Aukščiausiojoje Taryboje, nebuvo panaši į didingą pasisakymą. Tai buvo tik sutrikusi, mikčiojanti kalba. Tu net nežinai, ką žmonės apie tave mano ir kalba – gatvėse, parduotuvėse, troleibusuose. Viskas, apie ką jie kalba, yra “Gorbačiovas ir jo klika”. Tu sakydavai, kad nori pakeisti pasaulį, bet dabar tu jį naikini pats savo rankomis.”
A.Černyševo sekretorė šį tekstą klusniai surašė. Tačiau supratusi, apie ką jis, vietoj to, kad įteiktų M.Gorbačiovui, laišką ji paslėpė seife – dienos šviesą šis laiškas vėl išvydo tik po 20 metų ir, matyt, 80-metį šiemet atšventusiam M.Gorbačiovui nėra džiugu jį skaityti spaudoje. Juolab kad jis pats jau du dešimtmečius mėgaujasi didvyrio, suskaldžiusio SSRS, aureole ir slepia bet kokius paskutinių Sovietų Sąjungos dienų susirašinėjimus. “Der Spiegel” analitikai neabejoja, kad visa tai – tik tam, kad nepaaiškėtų, jog M.Gorbačiovo dorybė – tik įvaizdis ar kaukė.

Sąmokslas prieš Baltijos valstybes

Kodėl M.Gorbačiovas įvykius ir savo “nuopelnus” piešė tik gražiomis spalvomis, savaime aišku. Tačiau kodėl tą patį darė Vakarų lyderiai, ypač H.Kohlis?
“Der Spiegel” primena, kad Vokietijos kancleris jautėsi labai skolingas M.Gorbačiovui. Pirmiausia – dėl to, kad pastarasis 1989-ųjų rudenį prasidėjus Rytų Vokietijos griūčiai sutiko neįvesti tankų į Rytų Berlyną. M.Gorbačiovas neprieštaravo ir Vokietijos susivienijimui. Priblokšdamas kitus SSRS politikus, M.Gorbačiovas neprieštaravo net tam, kad susivienijusi Vokietija įstotų į NATO.
Taigi 1991-aisiais H.Kohliui pasitaikė proga atsidėkoti savo draugužiui. Juolab kad M.Gorbačiovui H.Kohlis buvo tarsi paskutinė viltis. Jis bemat pamiršo, kad 1989-aisiais H.Kohlį viešai pavadino provincialiu ir ne itin intelektualiu lyderiu, kurio vienintelė stiprioji pusė – paprastų žmonių palaikymas. Kitaip tariant, tarp eilučių jis pasakė, jog H.Kohlis – ne tas politikas, kurio nuomonės reikia paisyti tarptautinėje arenoje.
Tačiau po dvejų metų būtent H.Kohlis tapo savotišku M.Gorbačiovo atstovu spaudai. Būtent per jį Rugpjūčio pučo, o vėliau SSRS griūties metu M.Gorbačiovas pasauliui mėgino pranešti, kad tebėra įtakingas ir stiprus lyderis. O H.Kohlis negailėjo viešuosius ryšius primenančių patarimų, kaip tokį įvaizdį palaikyti, ir netgi sudarė su M.Gorbačiovu sąmokslą – išgelbėti SSRS lyderio įvaizdį, paaukojant Baltijos šalių laisvę.
M.Gorbačiovas: “Amerikiečiai kalba apie “Gorbačiovo situaciją”. Svarbu, kad jie žinotų, jog ta situacija yra stabili.”
H.Kohlis: “Michailai, svarbiausia parodyti, kad situacija kontroliuojama būtent Baltijos šalyse. Čia turi sutelkti visą dėmesį. Turėk omenyje, kad jėga tu jų Sąjungoje neišlaikysi. Todėl labai svarbu įtikinti pačias Baltijos valstybes, kad jos neturi jokio kito pasirinkimo, tik tokį, kurį diktuoja jūsų konstitucija. Tą patį Vakarams pranešiu ir aš.”
Būtent šį sąmokslišką dialogą tarp M.Gorbačiovo ir H.Kohlio, įvykusį 1990-ųjų vasarą, “Der Spiegel” laiko reikšmingiausiu ir galbūt skandalingiausiu. Mat būtent jis atskleidžia, kad nei M.Gorbačiovas, nei H.Kohlis niekada nenorėjo, kad Baltijos šalys pasitrauktų iš Sovietų Sąjungos ir mėgino tam sukliudyti. Šiame kontekste nebestebina ir tai, kad į Vilnių buvo pasiųsti tankai ir kad jie tarsi niekieno neliepiami ėmė važiuoti į laisvės reikalaujančią minią. Už visų šių įvykių slėpėsi desperatiškas M.Gorbačiovo mėginimas griebtis bet ko, netgi kruvinų priemonių, kad tik nenukentėtų jo šventuoliškas įvaizdis tiek tėvynėje, tiek Vakaruose.

18 lietuvių prisiminimai apie gyvenimą priverstinio darbo stovyklose Sovietų Sąjungoje bus patalpinti projekto “Garsiniai Europos gulago archyvai” interneto svetainėje.

Tikimasi, kad projektas padės geriau suvokti skaudžią regiono istorinę patirtį Vakarų šalių gyventojams.

Šio projekto vykdytojai įrašė 180 žmonių pasakojimus apie tremtį ir gyvenimą Sovietų Sąjungos gulage. Prisiminimus pateikė Lenkijos, Lietuvos, Estijos, Latvijos, Ukrainos, Rumunijos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos ir Slovakijos gyventojai.

Projektą “Garsiniai Europos gulago archyvai” vykdo Paryžiuje įsikūręs Kaukazo ir Vidurio Europos visuomeninių tyrimų centras, bendradarbiaudamas su Prancūzijos tarptautiniu radiju. Lietuvoje projekto rengėjams talkino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro atstovas, Gyvosios atminties programos vadovas Dalius Žygelis.

“Šį projektą vykdo žmonės iš Prancūzijos. Šiek tiek kitoks požiūris iš jų pusės yra svarbus perteikiant mūsų istoriją Vakarų piliečiams. Tačiau esmė vistiek yra ta pati – dalinimasis istorine patirtimi. Apie kai kurių tautų skaudžią istorinę patirtį žino visas pasaulis, nes jos moka tai pristatyti. Mums šis projektas yra labai reikšmingas”, – BNS sakė D.Žygelis.

“Apie mūsų skaudžią istorinę patirtį iki šiol daugiausiai buvo kalbama Lietuvoje, galbūt sovietinėje erdvėje, Rytų Europoje, kuri turėjo panašią istorinę patirtį. Bet kadangi šitas projektas yra visų pirma virtualus, internetinis, jis bus prieinamas bet kuriame pasaulio taške bet kuriam žmogui, kuris turi internetą”, – teigė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro atstovas.

Prisiminimai internete pasirodys kitų metų kovą. Archyve bus sukaupti tiek iš gulagų į tėvynę grįžusių, tiek Rusijoje pasilikusių gyventi žmonių pasakojimai.

Sovietmečio laikotarpiu į lagerius ir tremtį buvo išvežta apie 200 tūkst. lietuvių.