Spauda. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui paskelbus apie kultūros ir meno leidiniams skiriamą finansavimą, bene kasmet pasigirsta kalbos apie kultūrinės spaudos skurdinimą ir niūrias jos perspektyvas. Ar iš tiesų šiems leidiniams išmušė paskutinioji?

Paskelbus kultūros ir meno leidinių finansavimo 2015 m. rezultatus, penkių kultūros leidinių redaktoriai pasirašė kreipimąsi į aukščiausius šalies vadovus bei kultūros politikos vykdytojus, prašydami atkreipti dėmesį į vis prastėjančią kultūrinės spaudos padėtį ir ieškoti būdų, kaip ją pagerinti. „Kultūrininkų ašaros tampa kasdienybe, kaip žiemos be sniego. Ir valstybė bei jos institucijos atkakliai nenori matyti, kad tos ašaros byra dėl sistemingai žlugdomo kultūros žmonių orumo ir savivertės. Valstybė džiaugiasi ir didžiuojasi, kad jos ekonomika kasmet auga, netgi lenkia daugelį Europos šalių, tačiau kultūros leidiniai vis labiau skursta, verčiami balansuoti ant išlikimo ribos, jų finansavimas – prieš bet kokią ekonomikos logiką – mažėja“, – rašoma žiniasklaidoje išplatintame kreipimesi.

Kultūrinės spaudos leidėjai atkreipia dėmesį, kad yra verčiami dirbti iš entuziazmo, autoriniai darbai nėra atlyginami, todėl vis sunkiau sulaukti profesionaliai bei kokybiškai parašytų straipsnių, ir apskritai kyla abejonių dėl šių leidinių reikalingumo ir ateities perspektyvų. Pasak savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiojo redaktoriaus Gyčio Norvilo, valstybės finansavimas mažėja, o galimybių užsidirbti iš kitų sričių nėra, nes pardavimo ir prenumeratos skaičiai nėra dideli. Nesulaukiama pajamų ir iš reklamos.

„Kultūrinė spauda yra prie išlikimo ribos. Tie pinigai, kuriuos gauname iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF), yra mūsų veiklos pamatas. Vėliau galima teikti įvairius atskirus projektus Kultūros tarybai ir šiek tiek prisidurti, bet čia tik menka pagalba, pamatas yra būtent šie pinigai“, – sako G.Norvilas.

„Literatūra ir menas“ šiemet iš fondo per pirmąjį finansavimo etapą sulaukė 59,1 tūkst. eurų (204 tūkst. Lt) paramos spaudai – 6,7 tūkst. eurų (23 tūkst. Lt) mažiau nei pernai (skaičiuojant kartu su parama interneto svetainei).

1996 m. įkurtas SRTRF kasmet įvairiems projektams iš viso išdalija per 2,5 mln. eurų biudžeto lėšų. Šie pinigai atitenka kultūros ir meno leidiniams (23 proc.), šviečiamiesiems projektams (12 proc.), regioninėms visuomenės informavimo priemonėms (37 proc.), radijui ir televizijai (5 proc.), internetinei žiniasklaidai (10 proc.) ir vaikams bei jaunimui skirtiems projektams (8 proc.). Leidiniai ir organizacijos fondui teikia įvairius projektus, kuriuos vėliau vertina ekspertai ir pateikia savo išvadas.

Pasak SRTRF tarybos pirmininko Gintaro Aleknonio, pirmajame konkurso etape šiemet iš viso pateikta paraiškų maždaug šešiems milijonams eurų, o fondas paskirstė tik nepilnus du, taigi poreikis ir galimybės neatitinka bent tris kartus, todėl nenuostabu, kad visada bus nepatenkintų rezultatais. Kita vertus, kultūros ir meno leidinių konkurse iš viso prašyta 830 tūkst. eurų, o paskirstyta 450 tūkstančių, taigi finansavimo sulaukė gerokai didesnė dalis projektų nei kitose konkurso programose.

„Visi mes sutariame vienu klausimu, kad kultūros ir meno leidiniai iš tikrųjų sunkiai verčiasi ir padėtis yra sudėtinga, tačiau reikėtų nepamiršti, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas būtent yra rėmimo, o ne išlaikymo fondas. Ši situacija truputį primena bet kokias sporto varžybas: kai krepšinio komanda pralaimi, kalti irgi būna teisėjai“, – teigia G.Aleknonis.

Valstybės paramą spaudai riboja ir Europos Sąjungos ~de minimis~ pagalbos reglamentas, kuriame nurodoma, kad periodikai ir žurnalams suteiktas finansavimas per einamuosius ir praėjusius dvejus metus negali viršyti 200 tūkst. eurų. Kai kurie šalies kultūros leidiniai jau yra priartėję prie šios ribos, todėl negali tikėtis daugiau lėšų. Kultūros ministro Šarūno Biručio nuomone, šis rinkos ekonomikos dėsniais paremtas finansavimo būdas Lietuvai netinka, todėl ketinama su Europos Komisija derinti atskirą schemą ir prašyti išimties. Tačiau kol kas nėra aišku, kada tai galėtų įvykti.

„Kažkur Briuselyje sumąstomas toks dalykas, visiškai neįsigilinus į mažų valstybių situaciją. Tokių valstybių, iš kurių yra emigruojama, kurios dar visai neseniai prisijungė prie ES ir patiria įvairių pereinamojo laikotarpio problemų. Vakarų valstybėse yra ir daugiau gyventojų, ir senesnės dalyvavimo kultūros gyvenime tradicijos. Visose srityse ten tirščiau žmonių. Žinoma, ir finansiniai pajėgumai visai kitokie. O tokia Lietuva, Latvija ar Estija turi mažai gyventojų, ir jų dar mažėja. Galėtume atiduoti viską rinkos dėsniams ir pažiūrėti, kas bus, bet visiškai aišku, kas bus iš tiesų“, – esamą padėtį komentuoja savaitraščio „7 meno dienos“ redaktorė Agnė Narušytė.

Leidėjų nepasitenkinimą kelia ir sudėtinga biurokratinė projektų teikimo bei vertinimo tvarka. Esą trūksta viešumo, nėra iki galo aišku, kodėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas. Be to, teigiama, kad periodiniai leidiniai suplakami su laikraščių priedais arba kartą per metus leidžiamais almanachais, kurie savo funkcija labiau primena knygas. Kultūrinės spaudos leidėjams kasmet būtina sumanyti naują ir patrauklią projekto temą, ją detaliai aprašyti ir suplanuoti, išsikelti tikslus, uždavinius ir pan. Tarp septyniolikos šiemet po pirmojo etapo finansuotų projektų galima atrasti itin abstrakčių pavadinimų, kaip „Kultūros akiratis“, „Bendrieji kultūros tyrimai“, „Lietuvos ir Europos kultūrų dialogas: kūryba, procesas, analizė“ ir pan. Papildomas funkcijas reikia sumanyti ir interneto portalui, nes prašyti lėšų tiesiog jo išlaikymui taip pat nepakanka.

A.Narušytės teigimu, toks projektų finansavimas yra suprantamas ir logiškas Kultūros taryboje, kur galima realizuoti konkrečią ir įdomią idėją, tačiau tikrai neturėtų būti taikomas SRTRF, nes mažos apimties kultūros leidiniams neįmanoma numatyti, kas ir kaip per metus tiksliai bus parašyta.

„Su projektine veikla yra perlenkta, nes kasmet turime sugalvoti kažką ypatingo ir naujo. Tai truputi absurdiška. Yra projektas „Kultūros barai“ ar „Literatūra ir menas“ – čia ir yra projektas. Ką mes dar daugiau galime sugalvoti ir išradinėti iš naujo – tikslus, uždavinius… Jie juk nesikeičia. Projekto formą, žinoma, galima išlaikyti, kad finansavimas nebūtų skiriamas aklai, bet kiekvienais metais vis kažką naujo sugalvoti yra sudėtinga“, – antrina leidinio „Naujoji Romuva“ redaktorius Andrius Konickis.

Vis dėlto alternatyvų tokiai finansavimo sistemai praktiškai nėra, nes tiesiogiai finansuoti pačius leidinius iš valstybės biudžeto lėšų draudžia Europos Sąjungos teisės aktai.

„Kartais kyla įspūdis, kad tie kultūros leidiniai įsivaizduoja esantys labai  reikšmingi ir juos žmogiškai žeidžia, jog reikia rašyti kažkokius projektus. Bet mane dažnai stebina regioninių kultūros leidinių parengtos paraiškos, kurios yra visa galva aukštesnio lygio nei tų, kurie dabar garsiausiai šaukia“, – pabrėžia G.Aleknonis.

SRTRF iš biudžeto skiriamos lėšos jau kurį laiką iš esmės nesikeičia, tačiau kuriasi nauji leidiniai, todėl esamiems iš valstybės kasmet atitenka vis mažiau lėšų. „Literatūra ir menas“ šiemet vieno numerio autorių honorarams iš viso galės skirti vos 190 eurų (apie 650 Lt), tad kyla klausimas, ar gali net ir jauni, perspektyvūs autoriai už keliolikos eurų atlygį pateikti kokybišką straipsnį?

O štai fondo paramos antrus metus negavęs keturis kartus per metus leidžiamas žurnalas „Naujoji Romuva“ organizuoja įvairias labdaros akcijas, koncertus leidybai finansuoti, savo kūrinių parduoti paaukoja ir menininkai.

Tad ar įmanoma ištrūkti iš šio tarsi užburto rato, ar iš tikrųjų kultūrinė spauda pasmerkta lėtai stagnacijai ir išnykimui? Realiausias problemos sprendimo būdas galėtų būti visiškas jų persikėlimas į interneto erdvę, atsisakant didžiąją dalį lėšų suvalgančių ir pigiau už savikainą pardavinėjamų popierinių leidinių. Tačiau visi „Veido“ kalbinti kultūros leidinių redaktoriai tokią galimybę kategoriškai atmetė.

„Internetas tarnauja kaip sklaidos priemonė, bet perspektyva persikelti vien į virtualią erdvę nėra gera. Vis dėlto mūsų publikuojamos medžiagos nėra trumpalaikės, kad po savaitės jas tiesiog būtų galima išmesti, jos turi išliekamąją vertę – tai ir analitika, ir grožinė literatūra. Todėl popierinę alternatyvą būtina palikti. Geriausia yra balansas tarp interneto ir popierinės leidybos“, – tvirtina G.Norvilas.

Jo redaguojamas žurnalas „Literatūra ir menas“ šiuo metu yra leidžiamas beveik 1,3 tūkst. tiražu per savaitę, o nemokamą žurnalo interneto svetainę kas mėnesį aplanko 10–13 tūkst. unikalių vartotojų.

A.Narušytė pasakoja, kad tiek „7 meno dienų“ autoriai, tiek ir žmonės, kurie yra aprašomi, nori popierinio leidinio, nes jis išlieka istorijai ir keliauja į archyvus. O vienas rimtas serverio gedimas internete sunaikintų ilgametį ir didelę išliekamąją vertę turintį darbą. Vis dėlto redaktorė pripažįsta, kad jau dabar dauguma skaitytojų renkasi internetinę nemokamą žurnalo versiją – portalas per mėnesį surenka per 10  tūkst. unikalių vartotojų.

Kultūrininkų nevilioja ir leidinių jungimosi galimybė. Pasak A.Narušytės, kultūrinės spaudos Lietuvoje tikrai nėra per daug ir ji privalo būti įvairi, nes kiekvienas leidinys vienija skirtingas bendruomenes, atskleidžia kitokį žmonių požiūrį ir pasaulėžiūrą, pasižymi išskirtiniu stiliumi. O jeigu galų gale liktų tik vienas ar keletas tokio pobūdžio leidinių, jie atstovautų tik vieninteliam požiūriui be alternatyvų. Šalies kultūrinis gyvenimas tokiu atveju labai nusmuktų, nes ilgą laiką nepastebėti ir neaprašyti kūrėjai prarastų motyvaciją tobulėti ir žengti į priekį. Be to, nelikus kultūrinės spaudos būtų padaryta neatitaisoma žala ir lietuvių kalbai.

„Pastebiu jaunimo tendencijas – jie tikrai nesismulkina ir renkasi, kas jiems įdomu. Jeigu nebus įdomios kultūrinės spaudos lietuvių kalba, kultūra besidomintis jaunimas skaitys ir rašys internete angliškai. Jau dabar yra daug įvairių interneto portalų, ten niekas nesirūpina lietuvių kalba, o mes turime kalbos redaktorius, labai daug prie to dirbame. Jeigu viso to neliktų, netektume svarbaus kalbos bastiono. Masiniuose leidiniuose kalba irgi prižiūrima, bet čia ji skurdesnė, paprastesnė, mažiau intelektuali. Šis lygmuo išnyktų iš viešosios erdvės“ – įsitikinusi „7 meno dienų“ redaktorė.

Neabejotina, kad kultūros ir meno leidiniai yra reikšmingas viešojo diskurso ir kultūrinio gyvenimo elementas. Tą suvokė ir kaimynai latviai. Latvijoje po Tarptautinio valiutos fondo paskolos ir griežtų taupymo priemonių kurį laiką buvo nelikę nė vieno tokio pobūdžio leidinio, tačiau krizei pasibaigus šiuo metu vienintelis šalies kultūros leidinys vėl žengia pirmuosius žingsnius. Lietuvoje, priešingai, gyvuoja keliolika tokio pobūdžio spaudos leidinių.

„Jų skaičiaus administracinėmis priemonėmis reguliuoti negalima. Jeigu leidiniai gali išgyventi, turi savo auditoriją, vadinasi, jų yra tiek, kiek reikia. Leidinys turi atsirasti, kai jo reikia, turi gyventi ir turi mokėti numirti. Esu prieš eutanaziją – tai turi vykti natūraliai“, – perspektyvas vertina G.Aleknonis.

Dažnai kultūrinė spauda kritikuojama kaip nišinė, tik siaurai bendruomenei reikalinga žiniasklaidos dalis. Europoje tokius leidinius dažniausiai remia privatūs mecenatai, tačiau Lietuvoje panašios tradicijos dar tik pradeda rastis. O kol ši sritis yra tik valstybės rūpestis, kultūrinė žiniasklaida, norėdama išlikti, privalės atrasti naujų veiklos ir prisitaikymo modelių.

Dovaidas Pabiržis

 

 

 

 

 

 

Estijos mass media tarp baltijiečių sveikiausia, pelningiausia ir turi didžiausią piliečių pasitikėjimą, nes juos ne tik linksmina, bet saugo demokratiją šalyje, paiso skaidrumo ir etikos.

Aušra Lėka

Tradicinė žiniasklaida pripažįsta, kad sunkiai atsilaiko konkurencinėje kovoje virtualiaisiais informacijos skleidimo gigantais, su socialiniais tinklais. Užklupta ne tik krizės, bet ir dar prieš ją beįsibėgėjusios informacijos vartotojų įpročių kaitos, šiandien Baltijos šalių žiniasklaida tokia, kad Baltijos tiriamosios žurnalistikos centro „Re:Baltica“ ir Stokholmo Ekonomikos mokyklos Rygoje Žiniasklaidos studijų centro tyrime keliamas klausimas, ar Baltijos šalių žiniasklaida po krizės turi šansą gyventi. Tačiau Lietuvos, Latvijos ir Estijos mass media finansų ir auditorijos tyrimas atskleidė, kad pagrindus savo šalių žiniasklaidos ateičiai trys baltijietės pasiklojo gana skirtingus.

Krizė nesibaigė

Nors 2008 m. užgriuvusi krizė jau baigėsi, bet ne žiniasklaidai. Ji vis dar skurdesnė nei iki 2008 m. Tyrimo autorės Rudite Spakovska, Sanita Jemberga, Aija Krūtaine, Inga Springe išanalizavo po penkias didžiausias atskirų kanalų žiniasklaidos priemones ir konstatavo, kad 39-ios iš 49-ių bendrovių, tiesiogiai valdančių 75 didžiausias žiniasklaidos priemones Baltijos šalyse, dar tik atgavinėja ikikrizinį apyvartos lygį.

Spausdintinė žiniasklaida, ypač laikraščiai, patyrė ir tebepatiria didžiausią turbulenciją tiek dėl krizės, tiek dėl konkurencijos su internetine žiniasklaida. Tyrimo autoriai konstatuoja, kad septynios bendrovės, leidžiančios penkiolika didžiausių Baltijos šalyse laikraščių pernai vis dar patyrė nuostolius. Lietuvos laikraščių leidėjai patyrė sunkiausią smūgį: jų apyvarta krito 41,2–72,4 proc. Prie to ženkliai prisidėjo Andriaus Kubiliaus Vyriausybės drastiški veiksmai: krizės metu panaikintas lengvatinis PVM tarifas spaudai, nors tokį taikė visos ES šalys, išskyrus Bulgariją ir Slovėniją, kas sudavė didžiulį smūgį, o nemažai  mažesnių leidinių nuvarė ir į kapus.

Vertinant šalių atskirų didžiųjų laikraščių finansinius praradimus,rekordinius praradimus patyrė Latvijos „Diena“, kuri per penkerius metus neteko 76 proc. apyvartos. Tyrėjai įvardija, kad tik Estijos laikraščiai gali pasigirti suvaldomais praradimais.

Žurnalų leidyba krizę atlaikė ženkliai geriau: pernai keturiolika iš penkiolikos Baltijos šalių žurnalų rinkos lyderių sugebėjo gauti pelno.

Populiariausi naujienų portalai Baltijos šalyse (beje, daug jų valdomi estų) laikosi gana gerai. Devyni iš lyderių penkioliktuko deklaruoja esantys pelningi (nors, pasak tyrėjų, kai kuriais atvejais duomenys gali būti nepakankamai tikslūs, nes buvo pateikti kartu su jų motininėmis bendrovėmis).

Radijas, nors pajuto krizę, bet pernai tik viena iš penkiolikos Baltijos šalyse lyderiaujančių radijo stočių skelbia apie nuostolius.

Mažiau šviesi situacija televizijose: trys lyderių penkioliktuko kanalai (iš jų du Estijoje) susiduria su labai rimtomis finansinėmis problemomis. Lietuvos televizijų rinka krizės metais prarado apie penktadalį vertės, bet visi didieji kanalai atsigauna.

Vis dėlto, nors krizė sudavė smūgį žiniasklaidai visose trijose Baltijos šalyse, bet estams mažiausiai. Sunku vienareikšmiai pasakyti, kur čia priežastis, kur pasekmė, bet, kaip pabrėžiama ir Baltijos šalių žiniasklaidos tyrime, estų žiniasklaida ne tik pasiekia geresnių finansinių rodiklių, bet yra ir skaidresnė pradedant nuo aiškaus žiniasklaidos priemonių savininkų įvardijimo, kas latviams ir lietuviams vis dar yra terra incognita.

Savininkų peizažas: vietoj Šiaurės krypties – estai ir rusai

Krizė į Baltijos šalių žiniasklaidos istoriją įeis kaip drastiškas jos savininkų pasikeitimo laikotarpis. Visų pirma, kaip pažymima ir minimame tyrime, tai Šiaurės šalių pasitraukimo iš baltijiečių žiniasklaidos rinkos laikotarpis. Tiesa, šios permainos skirtingose šalyse vėlgi turėjo labai skirtingas pasekmes.Ypač didelis kontrastas, kas po Šiaurės šalių didžiųjų žiniasklaidos koncernų pasitraukimo nutiko Latvijoje ir kas Estijoje.

2009 m. švedų „Bonnier Group“  Latvijos  didžiausią nacionalinį dienraštį „Diena“ pardavė abejotinos reputacijos investuotojams, jį po to de facto valdė keli politikai. „Dienos“ redaktoriai, svarbiausi žurnalistai, kurie ir buvo dienraščio patikimumo garantija, jį paliko. Šešiolika metų „Bonnier“ valdytas dienraštis, vadintas malonia išimtimi korupcijos ir rusiškos įtakos pilnoje Latvijos žiniasklaidoje, pasitraukus švedams kaip liberalus nepriklausomas laikraštis nustojo egzistuoti.

Dabar situacija Latvijoje tokia: dviejų iš penkių didžiausių Latvijos laikraščių savininkai turi ir saitų su politikais, ir su abejotinos reputacijos prorusišku verslu. Beje, Latvijoje populiariausias laikraštis „MK Latvija“ leidžiamas tik rusų kalba, kaip ir du iš penkių populiariausių TV kanalų – rusų kalba, pastebima tyrime.

Penkiolika metų Baltijos rinkoje dirbęs norvegų „Schibsted“, buvęs vienu iš dviejų pagrindinių jos žaidėjų Estijoje, 2013 m. „Eesti Meedia“ grupę (o joje buvo ir lietuviška žiniasklaida – „15min.lt” portalas bei keli žurnalai: kas nepriklausomybės aušroje galėjo prognozuoti, kad tuomet pustrečio karto  mažesni estai taps lietuviškosios žiniasklaidos savininkais?!) pardavė jos vadovams ir vietos verslui. Išlydėdamas iš Baltijos šalių pasitraukusį norvegų žiniasklaidos koncerną naujasis „Eesti Meedia”  bendrasavininkis Martas Kadastikas mestelėjo kaimynams: „Jei Estijoje nebūtų buvę „Schibsted”, mūsų žiniasklaidos peizažas dabar tikriausiai būtų atrodęs kitaip. Bijau, kad Latvijos ir Lietuvos oligarchinės žurnalistikos savybės būtų išplitusios ir Estijoje.”

Nėra argumentų ginčytis, kad latvių ir lietuvių žiniasklaida turi oligarchinės žiniasklaidos, kaip ir kad norvegai daug ko išmokė estų žurnalistus. Tačiau ne tik nuo mokytojų, bet ir nuo mokinių priklauso, kiek tvarios tos žinios: po beveik tokios pat trukmės švedų „Bonnier“ valdymo laikotarpio Latvijos „Dienoje“ jiems pasitraukus čia skandinaviškų žiniasklaidos standartų juk neliko nė ženklo. Antra vertus, ir pats „Dienos“ atidavimas į abejotinos reputacijos asmenų rankas (kaip ir dar anksčiau norvegų „Orklos Media“ valdytos „Kauno dienos“ pardavimas taip pat abejotinos reputacijos pirkėjams), sugriovė mitą, kad skandinavams Baltijos šalyse rūpėjo kas nors daugiau nei jų verslo pelnas bet kokia kaina.

Šiauriečių pasitraukimą iš Baltijos šalių žiniasklaidos rinkos pratęsė suomių „Sanoma“, pardavusi estams antrą pagal populiarumą latvių portalą tvnet.lv. Taip pat suomių „Alma media“ atsisakė naujienų agentūros BNS, kurią nupirko estai.

„Schibsted“ pasitraukimas aiškintas koncerno sprendimu koncentruotis į dideles rinkas ir į klasifikuotos reklamos verslą. Logikos yra, nors ir perkant Baltijos šalių žiniasklaidą rinka didesnė nebuvo. Tačiau faktas akivaizdus: tarptautiniai vakarietiški žiniasklaidos koncernai nebesidomi Baltijos šalimis, tačiau labai domisi investuotojai su rusišku pamušalu.

O Lietuvoje net tais atvejais, kai savininkas paskelbtas, kartais būna nelabai aišku, kas jis toks. Vieša paslaptis, kas valdo kai kurią  žiniasklaidą, pavyzdžiui, „Balsas.lt“. Tokioje žiniasklaidoje dar ir algos mokamos vokeliuose, tad sąžiningai mokesčius mokanti žiniasklaida stumiama į  nelygios konkurencijos sąlygas.

Lietuvai nedaro garbės ir tai, kad du didžiuliai žiniasklaidos koncernai – „Lietuvos rytas“ ir „Diena Media“ de facto priklausė dviem dabar jau eksbankininkams (nors tai draudžia įstatymas), turėjusiems saitų su Rusija, maža to – dabar Temidės klientams.

Dar labiau nuo politikų priklausoma Lietuvos regioninė žiniasklaida. Nauja tendencija ryškėja prieš savivaldybių tarybų rinkimus – vietos kunigaikštukų ar jų svitos, prisidengdami įvairiomis organizacijomis ar privačiais asmenimis, seka Druskininkų pavyzdžiu ir steigia savo propagandinius leidinius. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, išnagrinėjusi Druskininkų laikraščių „Druskonis“ ir „Druskininkų naujienos“ skundą, nustatė, kad leidinio „Mano Druskininkai“ leidėjas ir viešosios informacijos rengėjas de facto yra Druskininkų savivaldybės taryba, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius bei Druskininkų savivaldybės administracija, o per šį laikraštį buvo vykdyta akivaizdi kampanija, tenkinant grupinius politinius interesus. Deja, tai ne vienetinis atvejis, nors Visuomenės informavimo įstatymas draudžia valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms (išskyrus mokslo ir mokymo), politinėms partijoms būti viešosios informacijos rengėjais ir jų dalyviais. Tačiau praktika rodo, kad dalis valdžios institucijų Lietuvoje faktiškai valdo žiniasklaidos priemones per savo statytinius ar per pinigus už paslėptą reklamą, daro įtaką žiniasklaidos turinį.

Politikų ir interesų grupių valdoma ar įtakojama žiniasklaida nebepajėgia  atlikti demokratijos sarginio šuns funkcijos. Kaip pažymima ir minimame tyrime, „Freedom House“ Spaudos laisvės indekse Latvija, kurios  žiniasklaida koncentruojasi keliose ir dar įtartinos reputacijos asmenų rankose, šiemet įvertina net 27 balais ir artėja prie 30 ribos, kai žiniasklaida jau laikoma tik iš dalies laisva (kuo mažesnis balas, tuo laisvesnė žiniasklaida).  Lietuva – ne ką geresnėje situacijoje: įvertinta 24 balais, nes pagrįstų abejonių apie spaudos laisvę mūsų valstybėje kilo po teisėsaugos institucijų veiksmų prieš naujienų agentūros BNS žurnalistus – reikalavimų atskleisti informacijos šaltinį, žurnalistų fizinio sekimo, telefonų pasiklausymo, kratų namuose ir darbo vietose. Estai ir pagal šį parametrą toli nuo kaimynų – įvertinti 16 balų.

Beje, šių metų spaudos laisvės indekse Estija vienintelė iš Centrinės Europos šalių nepablogino savo pozicijų.

 

 

Atkūrę nepriklausomybę, gegužės 7-ąją kasmet minime kaip Spaudos šventę. Tokią švenčia daugelis šalių, bet tikrai niekur ji neturi tokios herojinės prasmės, kaip pas mus.

Ta diena pas mus reikšminga ne tik gausiam, labai svarbų vaidmenį demokratinėje visuomenėje atliekančiam žiniasklaidos darbininkų būriui, bet ir visai tautai, ypač šiemet.
Juk lygiai prieš 110 metų vieningomis pastangomis, po sunkios ir atkaklios, keturis dešimtmečius trukusios kovos mūsų protėviai privertė caro imperijos valdžią pagaliau atšaukti lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Tai buvo aiškus ir gėdingas tos valdžios pralaimėjimas, o mūsų tautai – svarbus žingsnis laisvės link. Ši pirmoji pergalė subūrė ją ir įkvėpė drąsos bei pasitikėjimo savo jėgomis.

Kodėl uždraudė spaudą
Carinė Rusija pagrįstai buvo vadinama tautų kalėjimu, bet kameros jame buvo toli gražu nevienodos. Latviai, estai nepatyrė jokio rusinimo, legaliai spausdino savo kalbomis laikraščius ir knygas, būrėsi į įvairias tautines kultūrines organizacijas, rengė tūkstantines dainų šventes.
Kaimynai Rytuose apie tai negalėjo net pasvajoti. Spaudą ukrainiečių kalba dar 1720 m. uždraudė caras Petras I, nes tokios kalbos “nebuvo, nėra ir būti negali”, neleido ir dainuoti, vaidinti, skaityti paskaitų ukrainietiškai. Baltarusiai valdžiai tebuvo lenkų sugadinta rusų tautos dalis, todėl jų spauda buvo draudžiama net slavišku raidynu – “graždanka”.
Lietuvą demoralizuoti, nutautinti, “nukatalikinti” užsimojo dar carienė Jekaterina II, vos mūsų šalį užgrobusi 1795 m. Tačiau tai kurį laiką stambesniu mastu nevyko. Lietuvoje išliko lenkiška valdžios struktūra žemesnėse instancijose, veikė lenkiškos mokyklos, todėl polonizacija vyko ir toliau. Lietuvos katalikų bažnyčios santykiai su Peterburgu pamažu gerėjo. 1850 m. po ilgos pertraukos Žemaičių vyskupijai buvo paskirtas vyskupas – Motiejus Valančius. Jį caras net apdovanojo keliais aukštais imperijos ordinais. Buvo planuota steigti lietuviškas pradines mokyklas ir t.t.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

 

„15 minučių“ nutraukė laikraščio leidybą, dienraštis „Vilniaus diena“ virto savaitraščiu, o kitąmet pirmadieniais nebepasirodys „Lietuvos rytas“, „Respublika“ ir „Verslo žinios“.

Šitaip dėl būvio kovojant tradicinei spaudai, jos vietoje išnyra audiovizualinė žiniasklaida, kurios pranašumais pasinaudos ir rudenį internetinės televizijos transliacijas pradėsiantis Žinių radijas.
Vaizdas internetu turėtų išlaisvinti neregį radiją, kuris savo klausytojams, tapsiantiems ir žiūrovais, transliuos laidas tiesiai iš studijos, jų autorių ir pašnekovų aptariamas aktualijas iliustruos grafine medžiaga, o į eterį netilpusius reportažus vartotojai ras įrašų archyve.
Pasak Žinių radijo gen. direktoriaus Dano Arlausko, jie nepretenduoja tapti įprasto formato televizija, nes tokių žaidėjų mūsų rinkoje jau ir taip per daug. Žiniasklaidos konvergencijos amžiuje, kai nebeliko tradicinio laikraščio skaitytojo, TV žiūrovo ar radijo klausytojo, šiuolaikinis vartotojas tampa žmogumi orkestru, tuo pat metu valdančiu TV pultelį, planšetinį kompiuterį ir išmanųjį telefoną, todėl žiniasklaida pati turi ieškoti savo auditorijos. D.Arlausko žodžiais, Žinių radijas turi tai, kas vartotojui svarbiausia, – informaciją, todėl reikia pasinaudoti galimybe pateikti ją dinamiškiau, o pridėtinė vertė, internetinė televizija, radijui esą brangiai nekainuos.
Žiniasklaidos ekspertas, IT specialistas Džiugas Paršonis prognozuoja, kad tokio informacinio turinio, kokį kuria Žinių radijas, poreikis tik didės, bet sėkmė priklausys nuo lankstumo: neužteks transliuoti laidą iš studijos. „Pavyzdžiui, jei vartotojas galės iškirpti kelių sekundžių trukmės įrašo fragmentą ir tokiu mikroklipu pasidalyti socialiniame tinkle, bus fantastiška. Kitaip gali atsitikti, jei transliacijos bus statiškos, apsiribojančios vienintele funkcija, – žiūri jas arba ne“, – aiškina Dž.Paršonis.
„TNS Gallup“ radijo auditorijos tyrimo duomenimis, Žinių radijui tenka vos 1,9 proc. viso klausyto laiko, tačiau D.Arlauskas užsimena, kad kuria nuosavą sistemą unikaliems vartotojams suskaičiuoti. „Telefoninės apklausos nėra reprezentatyvus būdas auditorijos dydžiui pamatuoti, duomenų paklaida gali būti ne 2, bet 20 proc.“, – aiškina jis.

Tobulėja skaitmeninės spaudos panaudojimo galimybės namų tekstilėje. Atsirandant naujoms technologijoms tobulėja ne tik galimybės išgauti norimus raštus ant audinio  bet ir ilgėja pačio audinio ilgaamžiškumas po dekoravimo.
Apie skaitmeninės spaudos ypatumus ant tekstilės gaminių pasakoja internetinės namų tekstilės parduotuvės „Fėjos namai“ produktų vadovė Svajūnė Sabaliauskaitė.
Bėgant laikui atsiranda vis naujų dizaino atmainų. Mada keičiasi ir įgauna naujas formas visoje mus supančioje aplinkoje: drabužiuose, avalynėje, kosmetikoje ir t.t.  Ne išimtis ir namai. Tai erdvė, kurią galime formuoti kiek tik leidžia fantazija. Namų jaukumo formavimui nėra apribojimų, o tai leidžia susikurti išties jaukią erdvę pagal kiekvieno poreikius. Jaukumą, komfortą  kuriame pasitelkę spalvų gamas, įdomius ir išraiškingus baldus, išskirtinius audinius  ar namų dekoro aksesuarus.
„Viena iš svarbiausių namų zonų, kurioje praleidžiame didžiausią paros dalį, yra miegamasis, todėl  būtent jo jaukumui reikėtų skirti daugiausia dėmesio. Svarbu, kad miegamajame vyraujančios spalvos visuomet sukeltų tik geras emocijas ir nuteiktų pozityviai. Tam neretai pasitelkiame šiltus, jaukius raštus, ornamentus, piešinius ant patalynės“, – pasakoja „Fėjos namai“ produktų vadovė Svajūnė Sabaliauskaitė.
Pavasariniam, žaismingam miegamojo interjerui dizaineriai siūlo prikelti spalvas iš žiemos snaudulio ir kambarį papuošti gyvais, pavasariškais tonais. Tai įgyvendinti galima naudojant skaitmeninę spaudą. Viena iš galimybių – patalynės puošyba.
Spalvota skaitmeninė spauda -  bene moderniausias spausdinimo metodas ant tekstilės. Ši technologija tinkama spausdinti ant įvairiausios rūšies tekstilės: drobės ar satino. Vandens pagrindu pagaminti dažai, naudojami spausdinimui tiesiogiai ant audinio. Tai sukuria nudažyto audinio pluošto efektą. Šiuo metodu spausdinami įvairiaspalviai vaizdai bei fotografijos. Spalvota skaitmeninė spaudos technologija tinka švelniai spaudai, kuri padengia dažais audinio pluoštą.
Skaitmeninė spauda ant audinio sukuria įspūdingas ilgaamžiškas spalvas. Kitaip nei paprastas dažytas audinys, tekstilė su skaitmenine spauda išlaiko sodrias spalvas net po daugkartinio skalbimo. Patalynė lėčiau dėvisi ir tarnauja ištisus metus.
„Fotografijos principas ant audinio suteikia kambariui modernumo, žaismingumo, linksmų potepių, kurie sukuria jaukią atmosferą ir padeda greičiau atsipalaiduoti po įtemptos darbo dienos“, – pasakoja Svajūnė Sabaliauskaitė.
Internetinėje namų tekstilės parduotuvėje „Fėjos namai“ galima rasti įvairių audinių patalynės komplektų bei pasisemti idėjų jaukių namų dekoravimui skaitmeninės spaudos pagalba.

Savarankiška ir nepriklausoma nuo vietos politikos ir verslo elito tik apie 10 – 15 proc. provincijos žiniasklaidos. Bet, korumpuotai vietos valdžiai ir verslui besipriešinantys rajoniniai leidiniai neišgyventų be paramos iš įvairių Vilniaus fondų, kuriuos skiria centrinė šalies valdžia. Tad ir jie priversti kelti kepures už valdžios malonę.

2013-ųjų pradžia vietos spaudai prasidėjo skausmingai – nuo sausio 1-osios uždaryti kadaise buvęs žemaičių pasididžiavimas “Tauragiškių balsas” ir dzūkų krašto laikraštis “Varėnė”. Eilėje “užsidaryti” rikiuojasi dar keliasdešimt provincijos redakcijų.
Iš viso per pastaruosius ketverius metus, skirtingų šaltinių duomenimis, užsidarė ar bankrutavo apie 50 rajoninių ir regioninių žiniasklaidos priemonių; be to, daugybė, ypač provincijos leidinių, pakeitė savininkus – žurnalistų valdoma spauda “parsidavė” politikams ar neaiškiems verslininkams.
Mat, kaip pastebi Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkės pavaduotoja, Prienų ir Birštono krašto laikraščio “Gyvenimas” vyr. redaktorė Ramutė Šimukauskaitė, per pastaruosius metus Lietuvos spauda gavo net keletą smūgių: nuo 5 iki 21 proc. buvo pakeltas PVM, iki 65 proc. padidintos sumos, išskaičiuojamos iš autorinių sutarčių su kūrybiniais darbuotojais, AB “Lietuvos paštas” pakėlė spaudos prenumeratos pristatymo įkainius (mieste – 50 proc., kaime – 70 proc.).
Be to, buvęs teisingumo ministras liberalas Remigijus Šimašius uždraudė spausdinti laikraščiuose teisinius pranešimus. Pagaliau, daugelis ministerijų bei savivaldybių atsisakė spaudos prenumeratos ir ėmė, kaip kad anksčiau darė daugiausia tik Seimas, “vogti” intelektinę žiniasklaidos produkciją – tai yra milžiniškas daugelio savivaldybių, ministerijų aparatas pastaraisiais metais perka spaudos kioskuose arba prenumeruoja vos po vieną konkretaus periodinio leidinio egzempliorių, o, kad juo nereikėtų visiems klerkams dalytis, stato specialistes prie spalvotų kopijuoklių. Jos ir “prispausdina” visiems savivaldybių, ministerijų, jų padalinių bei Seimo darbuotojams laikraščių ir žurnalų tiek kopijų, kiek reikia.
Taip užspausta tiek nacionalinė, tiek regioninė spauda per pastaruosius ketverius metus visiškai palūžo prieš korumpuotų vietos politikų ir verslo spaudimą ir: vienų leidinių atstovai pardavė savo akcijas vietos politikos šulams arba verslininkams, tarnaujantiems politikų interesams, kiti pasiliko akcijas, bet atsisakė bet kokios valdžios kritikos, mainais į savivaldybių ir ministerijų skelbimus bei kitas vadinamas valdžios sprendimų ir darbų viešinimo spaudoje paslaugas. Ten, kur politikams nepavyko užgniaužti laisvo žodžio, vietos valdžia sugalvojo kitų būdų pažaboti vietos žiniasklaidą – ėmėsi alternatyvių rajoninių laikraščių leidybos. Daugybės savivaldybių administracijos padalinių leidžiami laikraščiai blizgūs, spalvoti, ant vadinamo kreidinio popieriaus, iš kurio žvelgia taurūs merų ir jų komandų veidai bei aprašomi kilnūs darbai. Ir šita “laikraštiena” nemokamai mėtoma į miestelėnų ir kaimo žmonių pašto dėžutes.
Taigi, nepriklausoma rajoninė spauda iš esmės jau sunaikinta.

Paramą gauna ir partiniai oficiozai, ir sienlaikraščiai
Tiesa, buvęs Ministras pirmininkas Andrius Kubilius ar iš naivumo, ar slėpdamas norą atkeršyti dešiniųjų kritikams (visų pirma, nacionaliniams dienraščiams ir savaitraščiams) vaizdavo kilniadvasį regioninės spaudos draugą ir (2009 m. mokesčių spaudai pakėlimą) kompensavo padidindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui (SRTRF) skiriamą biudžetą – esą kultūriniams rajoninių ir regioninių leidinių projektams remti bei prenumeruojamos spaudos pašto paslaugų įkainiams padengti.
Bet iš tikro tai, ką dažnai remia fondas, sunku pavadinti laikraščiais, atliekančiais spaudos misiją. Praėjusią savaitę paskaičius Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje dažną praėjusių metų provincijos leidinį, gaunantį paramą kultūriniams projektams aprašyti, įspūdis, kad remiama ne tik ne kultūringa spauda, o vienai antisisteminei partijai atstovaujantys leidinukai, atrodytų dargi veikiantys prieš valstybės interesus.
Štai, prieš kurį laiką kilo skandalas, kai naujienų agentūra BNS aprašė faktą, jog “Švenčionių krašto” laikraštis, gavęs fondo paramą kultūriniams projektams iš tikrųjų pristato ne kultūros šviesuolius , o rinkimuose dėl Seimo nario šioje apygardoje besivaržančius politikus.
Maža to, kaip paaiškėjo vėliau, šio laikraščio direktorė ir vyr. redaktorė Irena Pauliukevičienė yra rajono savivaldybės darbuotoja, gelbstinti merui darbiečiui Vytautui Vigeliui ir viešųjų ryšių klausimais. Tiesa, po užsitęsusio skandalo, spaudžiama Žurnalistų etikos inspektorės, “Švenčionių krašto” vyr. redaktorė pasitraukė iš pareigų ir liko dirbti tik savivaldybėje. Bet pavarčius paskutiniuosius praėjusių metų numerius, ypač leistus tarpušvenčiu, pirmuosiuose puslapiuose dominavo buvusios redaktorės bei mero kreipimaisi į švenčioniškius.
Fondo paramą taip pat gauna ir kadaise įtakingo liberalcentristo eksparlamentaro Virginijaus Martišausko Vilniaus apskrityje leidžiamas nemokamas leidinys “Krašto laikraštis”, iš kurio puslapių veržiasi užslėpta panegirika regiono valdžiai bei savivaldybės ir jai pavaldžių įmonių reklaminiai pranešimai.
Prienų ir Birštono krašto laikraštis “Naujasis Gėlupis”, kurį leidžia su tvarkiečio parlamentaro Petro Gražulio šeima siejama UAB “Judex” irgi kimšte užkimštas politiniu vietos valdžios patosu, bet irgi gauna fondo paramą. Ir tai tik keletas pavyzdžių – iš tikrųjų daugiau kaip pusė visų rajoninių leidinių, kuriuos pavyko rasti Nacionalinėje bibliotekoje, yra nykūs, beveidžiai konformistai, galvojantys tik kaip išgyventi, o ne apie spaudos misiją. O fondo pinigus gauna iš esmės beveik visi vietos valdžios ruporai: tiek dešinės, tiek kairės, tiek antisisteminių partijų. Mat, kaip “Veido” žurnalistei aiškino SRTRF administracijos darbuotojai, fondas, skirdamas paramą spaudos leidiniui, nagrinėja ne leidinio turinį, o paraiškos turinį.
Tad remiami net ir leidiniai, kurių negali vadinti periodiniais – nes jie yra vienkartiniai ir galima įtarti, jog jie yra sukurti tik tam, kad gautų įvairių paramos spaudai fondų pinigus. Tokie leidiniai iš viso nėra platinami prekyboje, tik padalijami bibliotekoms. Šitai, beje, pastebima ir paties Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo ataskaitose: “Vienintelis trūkumas, kad šių leidinių rengėjai mažai rūpinasi sklaida: prenumerata, pardavimu”.
“Veido” žurnalistams keleto rajoninių leidinių, niekaip negaunančių fondų paramos atstovai yra skundęsi, esą paramą gaunančių leidinių, kurie neplatinami prekybos vietose ir neprenumeruojami leidėjai netgi jiems yra siūlę paimti jų leidinukus “prakuroms pečiui kaime pakurti”. Tiesa, įrodyti tokius faktus nėra lengva.
Žurnalistikos centro direktorius dr. Deimantas Jastramskis, pastebi, jog, valdžios bandymas per fondus kompensuoti žiniasklaidos patirtus nuostolius yra tarsi pasityčiojimas. “Iš tikrųjų, žiniasklaidai, kaip socialinei institucijai, labiau nebuvo įmanoma pakenkti, kaip kad buvo pakenkta pačiame krizės įkarštyje – kai krito tiek tiražai, tiek reklamos įplaukos – ir buvo pakelti mokesčiai”, – pabrėžia dr. D.Jastramskis.
Antra vertus, pasak pašnekovo, bet kokie konkursai, esą spaudai remti, iškraipo rinką, kuria neskaidrumą. “Šitokių konkursų iš viso neturėtų būti, nes tai sukuria prielaidas korupcijai, – pastebi dr. D.Jastramskis. – Štai, Norvegijoje, bet kokie pinigai žiniasklaidai: nesvarbu, ar tai vietos ar centrinės valdžios sprendimų, projektų, kitų darbų viešinimui, reklamavimuisi skirti yra dalijami ne konkursuose, o padalijami visiems proporcingai. Taip išvengiama situacijos, kai pinigus gauna tie, kas yra artimi, lojalūs valdžiai ar priklauso draugų grupelei”.
Deja, Lietuvoje, anot pašnekovo, šito nesiūlo nė vienas žiniasklaidos teoretikas ar praktikas. “Pas mus visi bijo bet ką siūlyti valdžiai, nes bet koks geras pasiūlymas, kol praeina pro Seimo ir ministerijų koridorius, yra taip neatpažįstamai pakeičiamas, kad jis duoda daugiau žalos, nei naudos”, – paaiškina, kodėl tiek jis pats, kadaise vadovavęs net dviem rajoniniams laikraščiams Ukmergėje ir puikiai suvokiantis, kaip vietos spaudai sunku išgyventi, nei kiti kolegos nieko panašaus nesiūlo.
Tuo tarpu į valdžią po ketverių metų pertraukos grįžę kairieji vėl žada dosnių malonių žiniasklaidai, ypač rajoninei, kur, kaip parodė paskutiniųjų parlamento rinkimų rezultatai, faktiškai ir yra tikrasis kairuolių elektoratas.
Bet, kaip priduria D.Jastramskis, nors viena vertus, šitie pinigai leis vietos spaudai kiek lengviau kvėptelti, bėda ta, kad politikai, mainais už bet kokią tikslinę paramą, laukia atsidėkojimo. Ir silpna vietos spauda atsidėkoja taip, kaip supranta kiekvieno leidinio redakcija: vieni atvira panegirika, kiti tampa akli ir kurti valdžios neskaidriems darbams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Netylant diskusijoms apie galimą spaudos mirtį, žiniasklaidos stebėsenos ir analizės bendrovė “Mediaskopas” išanalizavo trijų aktyvių verslo sektorių komunikaciją 2003 m. – 2012 m. Dešimtmečio verslo informacijos analizė atskleidė tolygų pokytį dvejose žiniasklaidos kategorijose: interneto portaluose ir nacionalinėje spaudoje.

Susiformavusiose „žirklėse“ šie – 2012 metai – išsiskiria tuo, jog informacijos srautas, perduodamas internetu, procentine išraiška įtikinamai viršijo tą, kuris buvo publikuotas nacionaliniuose leidiniuose prieš 10 metų.

Spaudos leidinių tiražų analizė parodė, jog per pastaruosius šešerius metus daugelio spaudos leidinių, ypač – nacionalinių – tiražai smuko, tačiau neretai tai buvo susiję su alternatyvios interneto svetainės įkūrimu. Tuo tarpu kai kurie regioniniai leidiniai netgi galėjo pasidžiaugti augančiu skaitytojų skaičiumi: „Šiaulių naujienų“ tiražas per šešerius metus išaugo 35,0%, „Panevėžio balso“ ir „Sekundės“ – atitinkamai 6,9% ir 5,9%. Tad regioniniai leidiniai pavojaus varpais neturėtų skambinti.

Prieš dvejus metus UAB „Mediaskopas“ prognozavo, jog ateityje „ant popieriaus” turėtų išsilaikyti ir analitinius bei pramoginio turinio straipsnius pateikiantys leidiniai. Prognozės kol kas pasitvirtina: pvz. savaitraščio „Veidas“ tiražas, prieš keletą metų šiek tiek smuktelėjęs, šiemet yra 16,7% didesnis nei prieš šešerius metus. Beveik nekinta ir pramoginių leidinių (pvz. žurnalų „Žmonės“, „Laima“, „Moteris“) tiražai, o „Savaitė su TV“ per šešerius metus išaugino tiražą nuo 60 tūkst. iki 177 tūkst. ir šiuo metu yra didžiausio tiražo žurnalas Lietuvoje.

„Nacionalinės spaudos įtaka per dešimtmetį verslo pasaulyje susitraukė beveik dešimteriopai: bankų sektoriuje nacionalinių leidinių dalis smuko nuo 73,9% iki 7,1%, mobiliojo ryšio operatorių komunikacijoje – nuo 65,2% iki 6,7%, o draudimo bendrovių – nuo 52,8% iki 11,0%“, – teigia UAB „Mediaskopas“ Analizės skyriaus vadovė Akvilė Katilienė.

Lūžio tašku galima laikyti 2009-uosius metus, nes būtent nuo to laikotarpio interneto šaltiniai pagal užimamą dalį visos komunikacijos atžvilgiu ėmė lenkti nacionalinius leidinius. O pastaruosius trejus metus interneto šuolis buvo ypač ryškus: 2010 m. – 2012 m. šioje žiniasklaidos kategorijoje informacijos srauto dalis augo 31,0 procentinio punkto mobiliųjų operatorių ir bankų komunikacijoje bei 21,0 procentinio punkto draudimo rinkoje.

Šiais metais bankų sektoriuje interneto portaluose užfiksuotos informacijos srautas siekia 78,6%, (2003 m. – vos 0,7%). Mobiliojo ryšio operatorių komunikacijoje internete pateikiamos informacijos srautas per dešimt metų atitinkamai prasiplėtė nuo 6,7% iki 80,2%, o nacionalinėje spaudoje sumenko nuo 65,2% iki 6,7%. Ne gyvybės draudimo bendrovių komunikacijoje 2006 m. – 2012 m. interneto šaltinių užimama dalis šoktelėjo nuo 4,8% iki 77,4%.

Kitose žiniasklaidos kategorijose tokių didelių pokyčių nebuvo, galima paminėti tik „popierinių“ verslo leidinių sugebėjimą atsilaikyti porą metų ilgiau už nacionalinius leidinius – analizuojant informaciją, viešintą šiuo kanalu, 2010 m. netgi fiksuotas srauto suintensyvėjimas, tačiau 2011 metais jau pastebimas nuosmukis (pvz. „Versus“ „persikraustė“ į internetą). Šiais metais verslo leidinių dalis išliko labai panaši į 2011 metus.

„Apibendrinant galima sakyti, jog ženkliai išaugus informacijos perdavimo greičiui, nacionalinių leidinių įtakos sumažėjimas verslo pasaulyje yra visiškai natūralus. Būtent todėl daugelis nacionalinių leidinių pakeitė kryptį ir tapo labiau pramoginiais. O pastarieji, analitinio pobūdžio bei regioniniai leidiniai, ypač patvirtinus PVM mokesčio lengvatą, tikrai turi galimybių gyvuoti toliau“, – prognozuoja „Mediaskopo“ Analizės skyriaus vadovė A. Katilienė.

Tendencijoms Lietuvos žiniasklaidoje nustatyti buvo išanalizuoti 46329 mobiliųjų operatorių („Omnitel“, „Bitė“ bei „Tele2“) paminėjimai, 98246 bankų (SEB, „Swedbank“, „DnB Nord“, „Snoras“ bei „Danske“) paminėjimai, užfiksuoti 2003 m. – 2012 m. bei 16139 ne gyvybės draudimo bendrovių („Lietuvos draudimas“, „ERGO Lietuva“, „PZU Lietuva“, „IF draudimas“ bei BTA draudimas) paminėjimai, užfiksuoti 2006 m. – 2012 m., taip pat įvertinti nacionalinių, regioninių bei verslo leidinių tiražų pokyčiai. 2012 m. duomenys sumodeliuoti pagal 2012 m. pirmojo pusmečio duomenis.

Antradienį Seime bus svarstomas Respublikos Prezidentės pateiktas PVM įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siūloma nustatyti lengvatinį PVM tarifą spaudai.

Tačiau svarstant šį projektą jis A. Valinsko vadovaujamame Informacinės visuomenės plėtros komitete po Seimo narių pasiūlymų „aplipo“ daugybe kitų PVM lengvatų, kurias priėmus biudžetas netektų milijardo litų. Akivaizdu, kad tokiam projektui kategoriškai nepritaria Vyriausybė, greičiausiai jį vetuotų ir Respublikos Prezidentė.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (TS-LKD) seniūnas Jurgis Razma įregistravo pasiūlymą, kurio esmė – grįžti prie pirminio Prezidentės teikto varianto, iš projekto išbraukiant visus kitus vėliau atsiradusius siūlymus.

Parlamentaras argumentuoja, kad spauda – ne tas pats kaip dešra ar dviratininko šalmas. Tai daugiau dvasinis produktas ir išimtį jai galime pagrįsti parodydami tam tikrą šios prekės ir paslaugos rūšies išskirtinumą. Reikia įvertinti dar ir tai, kad pastaraisiais metais ne kartą gerokai brango spaudos platinimo paslaugos, mažėjo reklamos užsakymų apimtys. Nors ir bandoma išlaidas periodinių leidinių platinimui šiek tiek kompensuoti per Spaudos rėmimo fondą, tiesiogines dotacijas Lietuvos paštui, tačiau ši kompensacija neadekvati padidėjusioms išlaidoms.

„Taigi yra daug argumentų, kad būtų apsiribota tik PVM lengvatos spaudai nustatymu, dėl ko šalies biudžetas netektų tik keliolikos milijonų litų ir dėl to nereiktų jo keisti. Tikiuosi, kad Seime atsiras išminties būtent tokiam sprendimui priimti“, – teigia J. Razma.

Jei šis siūlymas nebūtų aplipęs papildomais siūlymais, PVM lengvatos spaudai projektas galėjo būti svarstomas žymiai sparčiau ir galėjo įsigalioti jau nuo balandžio 1-osios. Dabar, pasak J. Razmos, jei liktų tik lengvata spaudai, ji galėtų įsigalioti nuo liepos 1 d., nes palanki mokesčių mokėtojams mokestinė pataisa nebūtinai turi būti nutolinama pusei metų.

„Dalyvaujant Seimo frakcijų seniūnų sueigoje pastaruoju metu man susidarė įspūdis, kad ir kitos frakcijos iš dalies neprieštarautų siūlymui apsiriboti pirmine Prezidentės iniciatyva dėl lengvatos spaudai, todėl turiu kol kas nors ir santūraus optimizmo, kad Seimas pritars mano pasiūlymui. Tačiau jei tam tikros interesų grupės stipriai veiks kai kuriuos Seimo narius, ginsiančius maisto produktų ir kitų lengvatų šalininkus, tuomet lengvata spaudai gali įstrigti, – sako J. Razma ir priduria: – bet būkim optimistai ir tikėkimės atsakingo ir išmintingo Seimo narių sprendimo.“

PVM lengvata periodinei spaudai netaikoma tik Slovakijoje, Bulgarijoje ir Lietuvoje iš visų 27 ES valstybių.

 

 

Lietuvos spaustuvininkų asociacija (LISPA) kartu su Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) kreipėsi į Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę, inicijuodamos, kad Seimas peržiūrėtų mokestinę spaudos PVM aplinką ir įtrauktų į 2012 m. Seimo posėdžių planus Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisą dėl PVM spaudai mažinimo.

LISPA ir LPK pateikė siūlymą, kad spaudos leidiniams PVM tarifai būtų mažinami tokia tvarka: vaikų literatūrai būtų taikomas 0 tarifas, kitoms knygoms – 5 proc., laikraščiams ir žurnalams – 6 proc. tarifas. Abi organizacijos įsitikinusios, jog tokiu būdu būtų užtikrintos mažesnės spausdintų leidinių kainos bei sustiprėtų Lietuvos konkurencinis pranašumas palyginti su kitomis ES šalimis bei artimiausiomis NVS šalimis.

„Panaikinus PVM lengvatą spaudai, Lietuvos periodinių leidinių gamyba buvo perkelta į kaimynines šalis, turinčias palankesnę mokestinę aplinką, dėl to mūsų spaudos įmonės patyrė nuostolių, atleido dalį darbuotojų, kai kurios, neatlaikiusios konkurencijos, bankrutavo“, – spaudos pramonės padėtį pristato LISPA prezidentė dr. Erika Furman. Jos teigimu, daugelyje šalies įmonių įdiegtos pačios pažangiausios technologijos, leidžiančios itin kokybiškai ir greitai atlikti spaudos darbus – šiuos privalumus įvertino skandinavai, neseniai pasiūlę perkelti savo gamybą į Lietuvos įmones, todėl apmaudu, kai dėl taikomo didelio tarifo specialistų žinios ir gebėjimai negali būti panaudojami savoje šalyje.

LISPA prezidentė pastebi, jog daugelis ES ir NVS šalių spaudos pramonę išskiria iš kitų verslo šakų dėl jos švietėjiškos svarbos ir palaiko, sudarydamos palankias mokestines sąlygas: Liuksemburge visai spaudai taikomas 3 proc., Italijoje ir Ispanijoje – 4 proc. PVM tarifas. Prancūzijoje knygoms taikomas 5,5 proc., laikraščiams ir periodiniams leidiniams – 2,1 proc. PVM tarifas. „Jungtinėje Karalystėje spauda iš viso neapmokestinta PVM, taip pat ir Armėnijoje, Azerbaidžane bei Ukrainoje, – vardina dr. E. Furman. – Mūsų kaimynės – Rusija ir Baltarusija – laikraščiams bei periodiniams leidiniams taiko lengvatinį 10 proc. mažesnį PVM tarifą nei Lietuva“.
Pasak LPK prezidento dr. Gedimino Rainio, mokesčiai spaudai yra jau nebe ekonomikos, bet tautos savasties klausimas, nes leidybos ir spaudos pramonė nuo kitų pramonės šakų skiriasi tampriomis sąsajomis su švietimu ir kultūra. „Turime didžiuotis, kad Lietuvos spaustuvininkai įėjo į istoriją kaip prisidėję prie unikalios lietuvių kalbos išlikimo, tad valstybės garbės reikalas sudaryti palankias sąlygas spaudos pramonei gyvuoti mūsų laikais”. LPK prezidentas įsitikinęs, kad spausdintas žodis yra ne tik tautos kultūros, raštingumo, bet ir demokratijos bei laisvės išraiška, todėl būtina valstybės mastu užtikrinti, jog jis būtų prieinamas kiekvienam, neatsižvelgiant į amžių, gaunamas pajamas ar socialinę grupę.
Jam pritaria LISPA vadovė, pastebėdama, kad Lietuva apskritai galėtų pasaulyje pozicionuotis kaip spausdintos knygos šalis: „Spausdinto žodžio vertė yra išlikusi mumyse nuo knygnešių laikų, kai dėl lietuviškos knygos buvo rizikuojama laisve ar net gyvybe, tad galėtume būti pasaulyje asocijuojami su knyga, kaip suomiai asocijuojami su pirtimi, olandai – su tulpėmis, portugalai – su fado, ispanai – su flamenko, o italai ar prancūzai – su vynu“.

Dr. E. Furman nuomone, kad ir kaip sparčiai diegtume e-paslaugas Lietuvoje, vis dėlto didelė dalis atokiau nuo didmiesčių gyvenančiųjų neturi galimybės naudotis internetu, o vietos bibliotekos neturi lėšų ne tik knygoms įsigyti, bet ir periodinei spaudai. „Būkime realistai – sėsliai gyvenantiems mažesnių miestelių ir kaimų gyventojams labiau rūpi vietos laikraščiuose aprašomi jų aplinkos įvykiai nei globalios pasaulio problemos, todėl, jei išnyks regioninė spauda (o tokia grėsmė dabar yra), atokių vietovių gyventojai liks be aktualių naujienų, didės atskirtis“, – pabrėžia LISPA prezidentė, pridurdama, jog finansiniai suvaržymai spaudai gresia ir įvairių grupių įtaka jai bei etiškos ir profesionalios žiniasklaidos rinkos iškreipimu.

Spaustuvininkai ir pramonininkai tikisi, kad Seimas, svarstydamas šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės pateiktas įstatymo pataisas dėl šiuo metu taikomo spaudos leidiniams PVM tarifo, atsižvelgs ir į LISPA bei LPK kreipimesi pateiktus statistinius duomenis apie Lietuvos spaudos pramonės padėtį kitų ES šalių kontekste ir išsakytus siūlymus.

Seimo pirmininkės pavaduotojas Algis Čaplikas sako nemanantis, jog Seime svarstomas siūlymas nustatyti mažesnį pridėtinės vertės mokestį (PVM) spaudai yra nacionalinio saugumo klausimas.
„Nelabai sutikčiau, kad tai yra nacionalinio saugumo klausimas – PVM lengvata. Nepriklausoma spauda – taip, tai yra nacionalinio saugumo klausimas, bet ar ši lengvata tikrai padėtų išspręsti šią problemą, abejoju“, – interviu Žinių radijui trečiadienį sakė A.Čaplikas.

Seimo pirmininkės pavaduotojas Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas teigė esąs PVM lengvatų priešininkas.

„Aš asmeniškai apskritai prieš PVM mokesčių lengvatas, manau, kad bet kuri lengvata išbalansuoja visą sistemą. Tada reikia klausti, kodėl vieniems, o ne kitiems. (…) Manau, kad mokestinė sistema turi būti vientisa ir nuosekli“, – kalbėjo A.Čaplikas.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlymas periodiniams spaudos leidiniams taikyti lengvatinį 9 proc. PVM tarifą buvo nukeltas į Seimo pavasario sesiją.

Prezidentė savo siūlomus pakeitimus aiškina tuo, kad jos palengvins leidybos sąlygas, sudarys galimybes mažinti periodinių leidinių kainas, gerinti visuomenės informavimo kokybę ir užtikrins spaudinių prieinamumą platesniam skaitytojų ratui.

Prezidentės patarėja Virginija Būdienė antradienį pareiškė, kad dabar periodinei spaudai taikomas 21 proc. PVM tarifas kelia grėsmę nepriklausomam visuomenės informavimui.

Kritikų teigimu, Europos Komisijos tyrimai rodo, kad PVM lengvatos paprastai veikia ne kaip kainų mažinimo veiksnys, o kaip subsidija prekių ir paslaugų teikėjams. Be to, teigiama, kad lengvatos iškraipo mokesčių sistemą, mažina skaidrumą, iškreipia konkurenciją.

Be to, Vyriausybės teigimu, spauda remiama per viešąją įstaigą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlo nustatyti mažesnį pridėtinės vertės mokestį (PVM) spaudai, nes dabartinis 21 proc. tarifas kelia grėsmę nepriklausomam visuomenės informavimui, teigia prezidentės patarėja Virginija Būdienė. Apie tai praneša BNS.

„Prezidentės pasiūlymą, PVM įstatymo pataisą nulėmė jos įsitikinimas, kad spauda yra ypač svarbi netgi Lietuvos nacionaliniam saugumui. Iki 21 proc. padidinus PVM spaudai, laikraščiams, periodikai, iškyla grėsmė nepriklausomam visuomenės informavimui. Kai kurie laikraščiai yra netgi atsidūrę ant bankroto ribos. Ypač regioniniams laikraščiams tapo sunku verstis“, – antradienį interviu Žinių radijui sakė V. Būdienė.

Pasak patarėjos, kai kurie leidiniai dėl padidinto PVM pateko į sudėtingą situaciją ir „ieškojosi ne visai sąžiningų finansavimo šaltinių“.

Prezidentės siūlymas periodiniams spaudos leidiniams taikyti lengvatinį 9 proc. PVM tarifą buvo nukeltas į Seimo pavasario sesiją.

Kritikų teigimu, Europos Komisijos tyrimai rodo, kad PVM lengvatos paprastai veikia ne kaip kainų mažinimo veiksnys, o kaip subsidija prekių ir paslaugų teikėjams. Be to, teigiama, kad lengvatos iškraipo mokesčių sistemą, mažina skaidrumą, iškreipia konkurenciją.

Be to, Vyriausybės teigimu, spauda remiama per viešąją įstaigą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą.

Remiantis naujausiu spaudos audito bendrovės “Audit Bureau of Circulations” atliktu tyrimu, šiuo metu Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse elektroninės žurnalų versijos sudaro mažiau nei 1 proc. viso leidinių tiražo.

Pavyzdžiui, lyderio poziciją užėmusio žurnalo vyrams “Men’s Health” parduodama vidutiniškai 1750 kopijų, kai popierinis tiražas siekia per 220 tūkst. Pasirodo, tūkstančio parduotų elektroninių žurnalų egzempliorių ribą peržengia tik du žurnalai – minėtas “Men’s Health” ir gyvenimo būdo savaitraštis “HELLO!”. O štai “Wired UK” parduodama vidutiniškai tik 622 kopijos (popierinis tiražas – 51 tūkst.).
Panašiai sekasi ir Lietuvoje leidžiamiems žurnalams – mūsų šalyje į elektroninių versijų trejetuką patenka elektroniniai žurnalai “Žmonės”, “Veidas” ir “Iliustruotasis mokslas”, bet jų irgi parduodama tik 1–2 proc. viso tiražo.
Priminsime, kad elektroninės populiariausių žurnalų versijos pradėtos leisti tada, kai išpopuliarėjo planšetinis kompiuteris “Apple iPad”. Šis įrenginys ypač populiarus JAV ir juo skaityti skirtų leidinių šioje šalyje parduodama gerokai daugiau. Kita vertus, pastaraisiais mėnesiais ir ten pastebimas elektroninių leidinių skaitytojų mažėjimas. Pavyzdžiui, 2010 m. birželį populiaraus žurnalo “Wired” elektroninė versija startavo ypač sėkmingai su 100 tūkst. parduotų kopijų. Tačiau jau po mėnesio pardavimas krito ir 2010 m. gruodį buvo parduota apie 22,5 tūkst. kopijų. O juk pr tą patį laikotarpį parduotų “iPad” įrenginių padaugėjo keliais milijonais.
Dauguma apžvalgininkų tarp pagrindinių tokios padėties priežasčių mini didelę kainą, parsisiunčiamų failų dydį ir tai, kad leidinių autoriai neieško būdų, kaip išnaudoti kuo daugiau planšetinių kompiuterių galimybių.