Prezidentė Dalia Grybauskaitė / BFL/A.Ufarto nuotr.

“Veido” diskusija: Ar Prezidentei Daliai Grybauskaitei reikia pasirašyti įstatymo, numatančio žurnalistams baudžiamąją atsakomybę už uždarų teismo posėdžių medžiagos viešinimą, projektą?

TAIP

Irena Šiaulienė, Seimo narė

Baudžiamojo kodekso pataisa dėl atsakomybės už neviešų posėdžių medžiagos paskelbimą buvo įregistruota 2013 m. – po išgalvotos Garliavos pedofilijos istorijos, kai akivaizdžiai buvo manipuliuojama mažamečiu vaiku, be jokios atsakomybės už mažametės gyvenimą ateityje. Todėl ir gimė pataisa, kad ir teismuose, kaip yra  numatyta atsakomybė už ikiteisminio tyrimo medžiagos paviešinimą, būtų apgintas privatumas, ypač nepilnamečių.

Vaikai yra ypač pažeidžiami ir patys negali apsiginti, ypač kai jais teisiniuose procesuose bando manipuliuoti kelios pusės, kai viešojoje erdvėje pateikiami ir vaiko gyvenimo, ir išgalvoti faktai. Prisiminkime Garliavos istorijos išdavą – į suaugusiųjų išgalvotą, dramatizuotą, po to teismuose narstytą pedofilijos istoriją įpainiota nepilnametė mergaitė bei jos pusseserė turėjo palikti Lietuvą. Visa tai – istorijos ir vaiko gyvenimo aplinkybių viešo pateikimo rezultatas.

Prisiminkime Garliavos istorijos išdavą – į suaugusiųjų išgalvotą pedofilijos istoriją įpainiota nepilnametė mergaitė bei jos pusseserė turėjo palikti

Tokiu barjeru, užkertančiu vaiko ir apskritai žmogaus teisių pažeidimus, galėtų būti atsakomybė už neviešų posėdžių medžiagos skelbimą. Neviešo bylų nagrinėjimo principas išplaukia iš Konstitucijos 117 straipsnio, nustatančio išimtis, kada teismo procesas gali būti uždaras: žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį. Jokiu būdu čia nekalbama apie žodžio laisvės suvaržymą, o kalbama apie žmogaus, visų pirma nepilnamečio, privatumo gynimą.

Juk ir Kedžių byla buvo susijusi su šeima, su šeimos santykiais, jų šeimos problemų sprendimu. Jeigu tuomet būtų laikytasi įstatymų dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio, žmonių privataus gyvenimo apsaugos, ypač aukų, – tikiu, kad nebūtų tokių skaudžių pasekmių, kokios susiklostė visoje Garliavos istorijoje.

Bėda ta, kad įstatymų nesilaikoma, tad gal Baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė už baudžiamąjį nusižengimą padės tramdyti žalingą poveikį.

Teisėjas turi atsakingai įvertinti visą medžiagą, ar konkrečiame posėdyje nagrinėjama informacija susijusi su visuomenės teise žinoti. Ir tai yra saugiklis, kad visuomenei ir žiniasklaidai svarbi informacija nebūtų nuslėpta.

NE

Aistė Žilinskienė, Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė

Tikiuosi, kad Prezidentė šio įstatymo nepasirašys, nes tai perteklinis teisės aktas, kuris jokios naudos visuomenei ar nukentėjusiems dėl nusikaltimų neduos. Pagal jau galiojančius teisės aktus, skelbiant nukentėjusiųjų duomenis jie turi būti nuasmeninti. Nepilnamečiai neturi būti atpažįstami.

Naujos pataisos sukurtų tokią situaciją, kad žiniasklaida bijotų imtis skelbti duomenis netgi apie tas bylas, apie kurias žinoti visuomenei būtų viešasis interesas. Pakaktų, kad vyktų vienas ar keli uždari teismo posėdžiai, ir duomenys apie tokias bylas negalėtų būti skelbiami. Praktiškai taip teisininkams įduodamas į rankas įrankis apriboti informacijos sklaidą. Žurnalistai tiesiog bijotų apie jas kalbėti.

Be to, kaltinamojo ar nusikaltėlio portretas būtų nematomas, nes nebūtų galima viešinti gana didelės informacijos dalies. Visuomenė tiesiog nebežinotų apie dalį reikšmingų bylų.

Be to, visuomenė praras teisę kontroliuoti teisminę valdžią, nes apie gana didelę jos darbo dalį tiesiog nebus kalbama.

Naujos pataisos sukurtų tokią situaciją, kad žiniasklaida bijotų imtis skelbti duomenis netgi apie tas bylas, apie kurias žinoti visuomenei būtų viešasis interesas.

Grįžtant prie nepilnamečių teisių apsaugos, tai jų apsauga pakankamai reglamentuota. Žurnalistų etikos inspektoriai už tokius pažeidimus baudžia. Jie ne tik nagrinėja skundus, bet ir patys stebi žiniasklaidos priemones ir įspėja apie pažeidimus, prašo taisyti trūkumus. Nuobaudos skiriamos kiekvienais metais.

Ši erdvė yra pakankamai kontroliuojama ir pagal dabar galiojančius teisės aktus žmonės gali apginti savo teises.

Be to, jei šis teisės aktas įsigalios, bus paradoksali situacija: ikiteisminio proceso metu, leidus prokurorui, tyrimo medžiagą galima viešinti, tačiau kai byla pasieks teismą, apie ją kalbėti ir rašyti bus uždrausta, ir kuo ji baigsis, visuomenė nebesužinos.

Be to, numatytos sankcijos už pažeidimus neadekvačios – baudžiamoji atsakomybė bus taikoma už viešąjį interesą žinoti tiesą.

Kas politikus skatino inicijuoti šį įstatymo projektą, pakomentuoti negaliu. Kol kas vienintelis atsakymas – tai kažkurio įstatymo rengėjo skaudi asmeninė patirtis, kurią nusprendė pritaikyti visiems.

Dainius Radzevičius / BFL/T.Urbelionio nuotr.

Šiandien gerai žinoma tarptautinė organizacija Reporteriai be sienų (Reporters Without Borders) paskelbė savo kasmetinį darytą tyrimą apie žiniasklaidos laisvę pasaulyje. Bendra išvada nėra džiuginanti – valdžios ir privačių interesų spaudžiamos redakcijos ir žurnalistai vadinamajame informacijos amžiuje turi iš principo mažiau laisvės.

Dainius Radzevičius, dainius.org

Lietuva pagal tą tyrimą priklauso laisvų šalių kategorijai, nors formaliai kartu su Estija smuktelėjo reitinge keturiomis pozicijomis žemyn. Tačiau esame pagirti už tai, kad mūsų šalyje imta labiau saugoti informacijos šaltinius. Tiesa, pamiršo paminėti, kad pernai Lietuva dekriminalizavo įžeidimą viešoje erdvėje. Išbraukus iš Baudžiamojo kodekso šias nuostatas jos praktiškai įsigaliojo tik šių metų balandžio 1 dieną, todėl yra vilties, kad sudarydami 2016 metų reitingą kolegos atsižvelgs į šią aplinkybę.

Lietuva pagal tą tyrimą priklauso laisvų šalių kategorijai, nors formaliai kartu su Estija smuktelėjo reitinge keturiomis pozicijomis žemyn.

Kita vertus, Seimo priimtos Baudžiamojo kodekso pataisos su ypatingai griežta bausme už bet kokį formalų uždaro teismo medžiagos bet kokios dalies paviešinimą gali mūsų žodžio laisvę dar labiau suvaržyti, o tarptautinė organizacija tokį akibrokštą įvertintų daugybe neigiamų balų. Ypač, jei tas įstatymas visgi realiai įsigaliotų ir imti veikti. Nenoriu tuo tikėti, nes būtų baisi gėda.

Dar 1999 metais, kai man teko dirbti Teismų departamente, teismų sistema pradėjo semtis patirties iš Švedijos ieškodama būtų, kaip galima būtų gerinti santykius su žiniasklaida. Per tą laiką buvo keistos įvairios tvarkos, sukurtos atstovų spaudai pareigybės. Tačiau žurnalistų bendruomenei patys svarbiausi dalykai – kuo operatyviau ir betarpiškai gauti teismų sprendimus bei fiksuoti tai, kas vyksta teismuose. Ypač svarbūs sprendimų skelbimai.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė vakar pateikė Seimui Teismų įstatymo pataisas, kuriomis siekiama didesnio teismų atvirumo.  Teikiamų projektų rengimą inicijavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jiems pritarė ir Teisėjų taryba. Siūloma įtvirtinti galimybę transliuoti, filmuoti ar fotografuoti teismo sprendimo paskelbimą, daryti jo garso ar vaizdo įrašą, jei tai būtina visuomenės informavimo, mokslo ar mokymo tikslais. Šiuo metu teismų procesus fiksuoti techninėmis priemonės yra draudžiama,  išskyrus garso įrašus išimtinais atvejais. Manau, kad viešas ir tikslus sprendimų pristatymas gali padidinti žmonių pasitikėjimą teisingumu. Jei jis bus ne tik gražiai viešinamas, bet ir vykdomas.

Teismai ir Prezidentė nori daugiau viešumo, o Seimas mojuodamas Baudžiamuoju kodeksu nori mažiau teismų viešumo.

Todėl šios naujos nuostatos yra vienas geriausių dalykų, kuris atsirado ne dėl žurnalistų spaudimo ar reikalavimo, bet kilo iš pačios teismų sistemos. Ta proga norisi padaryti tai, ką retai daro žurnalistų bendruomenė viešai – padėkoti teismų sistemos vadovams už supratingumą. Žinau, kad viešumas teismų darbe yra svarbus prioritetas ir Aukščiausiojo teismo pirmininkui Rimvydui Norkui. Nuoširdžiai tikiuosi, kad po šios iniciatyvos bus ir toliau siekiama kuo didesnio atvirumo.

Na, o kalbėdamas apie Lietuvos  spaudos laisvės reitingus pasauliniame kontekste, nuolat turiu prieštaringą jausmą – tai situacija blogėja, tai ją taisome. Kaip ir šį kartą – teismai ir Prezidentė nori daugiau viešumo, o Seimas mojuodamas Baudžiamuoju kodeksu nori mažiau teismų viešumo. Tai situacija gerėja ar blogėja?

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje dainius.org 2016 m. balandžio 20 d.

"Scanpix" nuotr.

Rezistencija. Vieną rudens vakarą, Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metu, Briuselyje vyko priėmimas, skirtas Vokietijos susivienijimui paminėti. Renginyje sutiktas senas belgų diplomatas iš savo švarko kišenės išsitraukė nedidelę maldaknygę.

Tai buvo į Sibirą ištremtų lietuvių maldos, surašytos ant laikraščio „Pravda“ paraščių, – tokio popieriaus jie tegalėjo gauti. Nežinia kokiu stebuklingu būdu tas vilties ir kančios liudijimas išsprūdo iš už geležinės uždangos ir pateko į JAV. Nedidelė knygelė vėliau buvo išversta į olandų kalbą ir išleista 1962 m. Antverpene, iliustruota originalaus lietuviško, ranka rašyto teksto nuotraukomis. „Jūs lietuviai ir aš norėčiau ją jums padovanoti, – pasakė man tas mažai pažįstamas, su Lietuva jokių sąsajų neturintis žmogus. – Aš mokiausi katalikiškoje mokykloje ir mums daug pasakojo apie jūsų tautos kančias. Mes daug už jus meldėmės. Nemanykite, kad buvote visų pamiršti“, – taip sakydamas ištiesė daug metų saugotą relikviją. Išgirdau turbūt vienus gražiausių kiekvienam lietuviui žodžių.

Prieš daugiau nei pusšimtį metų Sibiro lageriuose įkalintų keturių lietuvių mergaičių maldos Marijai buvo vienintelė viltis išgyventi skurdo, bado, šalčio, prievartinio darbo ir visiško žmogaus nužeminimo sąlygomis. Viltį, kad viskas pasikeis, tuo metu galėjo suteikti tik tikėjimas.

Tiesos sakymas ir tikėjimas yra galinga jėga. Tai supranta kiekviena totalitarinė sistema, kuri, visiškai kontroliuodama valstybės teritoriją, išteklius, visuomeninį gyvenimą, įsiveržia ir į asmeninę žmogaus erdvę – draudžia keliauti, išsakyti nuomonę, kuri skirtųsi nuo oficialiosios doktrinos. Ne išimtis ir tikėjimo praktika.

Pogrindinės spaudos ištakos

Apie tai, kuo svarbus tiesos sakymas totalitarinėje santvarkoje, kaip jis sklido ir kaip buvo persekiojamas, kalbamės su Vilniaus universiteto dėstytoju, Istorijos fakulteto docentu dr. Algirdu Jakubčioniu.

„Nelegalaus spausdinto žodžio ištakos siekia XIX amžiaus vidurį, kai carinės Rusijos valdžia uždraudė raštiją lotyniškomis raidėmis. Tada imti nelegaliai spausdinti laikraščiai „Aušra“ (1883–1886 m.) ir „Varpas“ (1889–1906 m.). Būtent jie formavo nuostatą, kad reikia skleisti laisvą žodį, kūrė nelegalios spaudos tradiciją. Juose rutuliotos tautinės savimonės ugdymo, lietuviško švietimo būtinybės, kovos su rusifikacija temos“, – sako istorikas.

Tautinę savimonę žadinančios idėjos per pogrindinius leidinius sklido knygnešių pastangomis. Rizikuodami savo laisve, jie nešė lietuvybę ir paklojo tvirtą pamatą Vasario 16-ajai.

1940 m. Lietuvai praradus valstybingumą, Sovietų Sąjunga ėmėsi ne tik fiziškai naikinti tautą, bet ir kloti melo ideologijos pamatą. Šį kartą tai daryta subtiliau – lotyniški rašmenys palikti, tačiau įteisinta tik sovietinė pasaulio, žmogaus, tėvynės vizija – uždraustas net Dievo vardas.

„Kaip žinome, totalitarinėje sistemoje persekiojami visi, kurie kitaip mąsto, todėl vienintelė galimybė nelegaliai skleisti savo mintis sovietinės okupacijos metais buvo pogrindžio spauda“, – primena A.Jakubčionis.

Nereikėtų pamiršti, kad kitas pogrindinės spaudos tikslas – diskredituoti priešininką, priešpriešinti savo ideologiją svetimai, priešiškai, taip pat paskleisti kiek įmanoma daugiau žinių laisvajam pasauliui apie Lietuvoje vykdomus tikinčiųjų ir sistemai nelojalių žmonių persekiojimus.

Malda lageriuose

Taigi nuo 1945-ųjų, pasak A.Jakubčionio, galime kalbėti apie kitą nelegalios spaudos etapą. Pirmiausia tai partizanų spauda. Joje buvo aptarinėjamos kovos už laisvę, nepriklausomybę, valstybingumo idėjos.

Šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų, atsidūrusių Sibiro lageriuose ir kalėjimuose, ėmė ranka rašyti laikraštėlius, užrašinėti giesmes ar maldas – juos moraliai palaikyti, pakelti dvasią galėjo tik tikėjimas, malda, giesmė.

Tokių ranka rašytų maldynų, iš duonos trupinių lipdytų rožinių būta kone visose lietuvių kančios vietose.

Istorikas atkreipia dėmesį, kad atskirai reikėtų paminėti giesmę „Marija, Marija“, kuri buvo viešai sugiedota per 1956 m. Vėlines Vilniaus Rasų kapinėse. Ši giesmė yra viena reikšmingiausių Lietuvos katalikams, tapusi savotišku tikinčiųjų himnu per visą okupacijos laikotarpį ir ypač prisiminta Sąjūdžio metais.

Pogrindžio spauda

A.Jakubčionis aiškina, kad 1972 m. Lietuvos kunigams pradėjus slapta spausdinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, (LKBK; 1972–1989 m.), galime drąsiai kalbėti apie besiformuojančią katalikiškos pogrindinės spaudos kryptį. Vėliau imti leisti „Dievas ir Tėvynė“, „Tiesos kelias“ ir kiti leidiniai, kurie ją galutinai suformavo.

Istorikas pasakoja, kad LKBK turinys buvo informacinio pobūdžio – čia fiksuoti faktai, kaip persekiojami tikintieji ir dvasininkai, kaip niokojamos bažnyčios, griaunami kryžiai, varžoma žmogaus sąžinės laisvė. LKBK redagavo kunigas Sigitas Tamkevičius, kol jį 1983 m. suėmė KGB. Jo darbus perėmė kunigas Jonas Boruta. Nepaisant sovietinio saugumo pastangų, šio leidinio likviduoti nepavyko. Kaip ir Kaune įkurtos Vytauto Andziulio pogrindinės spaustuvės „ab“.

Pasak A.Jakubčionio, KGB ataskaitose minima, kad Lietuvoje suskaičiuojama iki 100 tūkst. „religinių ekstremistų“, vadinasi, tiek žmonių buvo ne tik sekmadieninių pamaldų lankytojai, bet ir aktyvūs katalikai.

Paminėtini ir kiti pogrindiniai leidiniai. „Tautinė spauda sietina su Lietuvos laisvės lyga (LLL) ir Antanu Terlecku. Tai penkerius metus leistas „Laisvės šauklys“ (išspausdinti penki leidiniai) bei šešerius ėjęs „Vytis“ (šeši numeriai). Jų pagrindinis tikslas buvo tautinės savimonės ugdymas, o nuo 1976 m. imtas kelti ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo klausimas tarptautinėje arenoje“, – pasakoja A.Jakubčionis.

Pasak istoriko, kaip bene didžiausią pasiekimą būtų galima įvardyti LLL leidinyje „Vytis“ 1979 m. publikuotą didelio atgarsio pasaulyje sulaukusią šios organizacijos iniciatyva parengtą ir Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui bei užsienio valstybių vyriausybėms nusiųstą „45 pabaltijiečių deklaraciją“, kurią pasirašė trisdešimt aštuoni Lietuvos, septyni Latvijos, keturi Estijos disidentai bei Rusijos kovotojai už žmogaus teises. Dokumente kalbama apie trijų Baltijos šalių okupaciją ir prašoma likviduoti Antrojo pasaulinio karo padarinius, išvesti okupacinę kariuomenę. Tas dokumentas pateko į Vakarus ir 1979  m. rugpjūčio 23 d. – 40-ųjų Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo metinių dieną – buvo perskaitytas per „Amerikos balso“ lietuviškąją radijo stotį.

A.Jakubčionis pamini ir liberaliąją pogrindinės spaudos srovę: „Ji sietina su Vytautu Skuodžiu. Tai jo ir jo bendraminčių perspektyvos, kuriose į socializmą žvelgta kaip sistemą, bandyta aiškintis, kaip toje sistemoje galima siekti nepriklausomybės. Spausdinti rusų disidentų kūriniai. Buvo ieškoma būdu, kaip išstoti iš SSRS teisinėmis priemonėmis. Juk Konstitucijoje buvo pasakyta, kad respublikos gali išstoti iš Sąjungos, tačiau niekur nebuvo konkrečiai apibrėžtas tos procedūros mechanizmas. Būta net svarstymo įkurti Lietuvos komunistų sąjungą – savotišką organizaciją, kuri būtų nepriklausoma nuo Maskvos, tačiau kartu galėtų legaliai veikti, nes tai būtų komunistinė organizacija.“

Pilietinės pogrindinės spaudos leidyba intensyviausia buvo 1976–1981 m., vėliau ji nuslopo, nes dauguma leidėjų  – V.Skuodis, A.Terleckas bei kiti buvo KGB išaiškinti ir suimti.

A.Jakubčionis atkreipia dėmesį, kad 1983 m. tuometinės Europos Sąjungos parlamentas pripažino Baltijos šalių okupacijos faktą, ir tai buvo itin svarbu, nes pirmą kartą buvo pripažinta Baltijos šalių okupacija, o kartu ir teisė atkurti valstybingumą.

Iš Maskvos – į Vakarus

Spaudos draudimo metais knygnešiai gabeno uždraustą lietuvišką spaudą iš Užnemunės į Lietuvą, o įpusėjus dvidešimtam amžiui buvo svarbu liudijimus apie tikinčiųjų persekiojimą perduoti priešinga kryptimi – iš Lietuvos į Vakarus.

A.Jakubčionis pasakoja, kad kone visos žinios apie Lietuvą laisvąjį pasaulį pasiekdavo per Maskvą: „Lietuvių disidentai buvo užmezgę labai glaudžius ryšius su bendraminčiais Rusijoje, šie ir padėdavo informaciją perduoti užsienio žurnalistams, turistams, diplomatams.“

Pasak istoriko, pogrindiniai leidiniai būdavo fotografuojami, tada fotomedžiaga slepiama suvenyruose, net dantų pastos tūbelėse. Visų šių informacinių siuntinių pagrindinis tikslas buvo JAV. Ten gyvenantys lietuviai katalikų kunigai rūpindavosi tos LKBK informacijos vertimu į kitas kalbas, vėliau perduodavo ją Vatikano radijui. Ir taip tos žinios jau balsu grįždavo į Lietuvą.

Reikšmė

„Varpas“, „ Aušra“, vėliau „Apžvalga“, „Tėvynės sargas“ XIX amžiuje padėjo politinių partijų pagrindus, suformavo valstybingumo siekiančių bendraminčių ratą, o skirtinga ir įvairi pogrindžio spauda savo vaidmenį atliko sovietmečiu. „Dvidešimto amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje jau beveik niekas netikėjo komunizmu ir komunistine ideologija. Pogrindinė spauda turėjo labai ženklios įtakos tam, kad Lietuvoje taip ir nebuvo suformuota vienmintė visuomenė. Šalia oficialiai brukamos ideologijos visuomet egzistavo kitamintiškumas. Buvo palaikomas, saugomas ir puoselėjamas tautiškumas, kaip atsvara prievartinei rusifikacijai. Todėl 1985 m. prasidėjus „perestroikai“ Lietuvos visuomenėje drąsus kalbėjimas apie praeitį leido lengviau pralaužti sovietinę ideologiją“ – apibendrina A.Jakubčionis.

Lietuva pagal spaudos laisvę pasaulyje šiemet, kartu su Danija ir Japonija, dalijasi 11-13 vietomis tarp 178 valstybių, teigiama trečiadienį tarptautinės žurnalistų organizacijos “Reporteriai be sienų” (Reporters sans frontieres) paskelbtame tyrime.

2009 metais Lietuva tarp 175 valstybių buvo 10-a.

Laisviausia spauda, RSF tyrėjų nuomone, yra Suomijoje, Islandijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje – visos šios valstybės įvertintos 0 balų, atspindinčiu mažiausius spaudos laisvės suvaržymus.

Spaudos laisvė Lietuvoje šiemet įvertinta 2,5 balo, tuo tarpu 2009 metais šis vertinimas buvo 2,25 balo.

Tarp trijų Baltijos valstybių šiemet geriausiai įvertinta Estija: 2 balai ir 9-a vieta. 2009-aisiais Estija su 0,5 balo pagal spaudos laisvę pasaulyje užėmė 6-ąją vietą.

Latvijos vertinimas šiemet pablogėjo nuo 3 balų iki 8,5, šiemet Latvija dalijasi 30-31 vietą, kartu su Trinidadu ir Tobagu. Pernai Latvija, su Austrija ir Naująja Zelandija, dalijosi 13-15 vietomis.

Paskutiniąsias tris spaudos laisvės indekso vietas jau kelintus metus iš eilės dalijasi Turkmėnistanas, Šiaurės Korėja ir Eritrėja.

Spaudos laisvės indeksą RSF naudodami klausimyną, kuriame įvertinami 43 spaudos laisvės kriterijai. Pirmą kartą spaudos laisvės indeksą ši organizacija paskelbė 2002 metais.