Vadyba. Europoje ir Lietuvoje ryškėjant tendencijai, kad trūksta aukšto ir aukštesnio lygio valdymo specialistų – vadovų, gebančių priimti ryžtingus sprendimus, diegti inovacijas didelėse įmonėse, didėja ir specialių studijų tokiems specialistams rengti poreikis.

Tokių žmonių gretose – ir aukšto lygio vadovai, galintys valdyti didžiules tarptautines kompanijas, jų padalinius, atstovybes kitose šalyse, gebantys laisvai komunikuoti, efektyviai valdyti kultūrinius skirtumus, įveikti geografinius barjerus ir suburti stiprias specialistų komandas, kurios kurtų pridėtinę vertę. Tokius iššūkius priimti pasirengusių vadovų maža. Jų stinga ne tik versle, bet ir viešajame sektoriuje. Tad tokių vadovų – lyderių poreikis didėja.

Kinta vadybos samprata

Mykolo Romerio universiteto (MRU) Vadybos instituto direktorius prof. dr. Tadas Sudnickas, vadovaujantis tokių specialistų rengimui šiame universitete, pastebi, kad vadybos samprata nuolat kinta.

„Prieš kurį laiką tai buvo ekonomikos mokslo dalis. Šiuo metu ši samprata kinta: nuo vadovavimo – prie lyderystės. Tai reiškia perėjimą nuo vadovo, kuris valdo procesus ir visą verslą, remdamasis tam tikrais administraciniais svertais, iki lyderio, kuris naudoja asmeninius įgūdžius. Tai interesų paisymas, taip pat darbuotojų įsipareigojimas“, – teigia T.Sudnickas, dirbantis ir daugelio užsienio bei Lietuvos įmonių konsultantu.

Jo žodžiais, dabar vadyba – sudėtinis mokslas, susidedantis iš tokių dalykų, kaip organizavimas, psichologija, taip pat ir elgsenos bei pasaulėžiūros aspektai. Svarbu ir žmogaus motyvai, jo emocinis intelektas, gebėjimas suprasti kitą, jo poreikius.

„Vadyba, kaip mokslas, analizuoja geriausią patirtį, ją apibūdina, susistemina ir pritaiko prie situacijos. Tai daugelio sėkmingų pavyzdžių apibendrinimas, supažindinimas su jais ir progos pasinaudoti jais suteikimas“, – tvirtina T. Sudnickas.

Jam antrina ir skandinavų kompanijoje vadovaujamas pareigas einantis Agnius Karčiauskas, baigęs MRU strateginį organizacijų valdymą ir gavęs apdovanojimą už geriausią darbą šioje srityje. Jo teigimu, ateina laikas, kai vienas modelis turi keisti kitą. Taip yra ir su vadyba, nes ji – kintanti, dinamiška, prisitaikanti prie laikmečio realijų, rinkos pokyčių, informacinių, technologinių naujovių, kitokio žmogiškųjų išteklių ir procesų valdymo. Dabartinė dinamiška ir nuolatos besikeičianti aplinka šiuolaikiniam aukšto lygio vadovui ar vadybininkui suteikia daug vietos kūrybiškumui.

Siejasi su kitais mokslais

Taigi išryškėjo dar viena tendencija – socialinių ir techninių bei technologinių mokslų susijungimo būtinybė. Į perspektyvą orientuotam verslui nereikia tik bendromis klasikinėmis žiniomis parengto specialisto vadybininko, teisininko, techniko ar technologo. Reikia vadovo, išmanančio konkrečios srities veikimo procesą, arba technologo, gerai suvokiančio vadybos, teisės, psichologijos aspektus – įsisavinusio socialinių mokslų žinių ir gebėjimų paketą.

T.Sudnickas pastebi, kad anksčiau buvo gaji nuostata, jog vadovui ar vadybininkui svarbu žinoti savo vadovaujamos srities dalykus – ar tai būtų medicina, technika, ar kita sritis. Dabar taip nebėra: vadyba yra įvairių kompetencijų rinkinys.

„Pastebėta, kad žmonės, baigę socialinius ar humanitarinius mokslus, turi mažiau problemų, jei neįgijo pakankamai techninių ar kitokių įgūdžių. O jei techninių, technologinių krypčių specialistai neišsiugdo socialinių įgūdžių, nemažai jų net pereina į socialinius mokslus“, – tendencijas pastebi MRU Vadybos instituto direktorius.

T.Sudnicko teigimu, todėl šiandieninio universiteto misija yra išmokyti mokytis. Jis turi būti ne tik mokymo, bet ir ekspertinių žinių centras. Tai nėra vien moksliniai tyrimai. Tai ir realių žinių pritaikymas, realių problemų sprendimas.

„Kurdami studijų programas stengiamės atsižvelgti į esamą situaciją: ar tikrai tas studijų dalykas reikalingas. Tarkime, mūsų studijų programa apie strateginį organizacijų valdymą – labai sudėtinga, reikalauja daug žinių, bet tinka įvairaus tipo organizacijų vadybininkams ar vadovams. Ypač tiems, kurie užsiima strategavimu. Deja, vadovai dažnai užsiima kasdienėmis problemomis, bet ne strategavimu. O tų bėdų būtų mažiau, jei vadovai jas tiesiog nuspėtų“, – įsitikinęs T.Sudnickas.

Renkasi dėl platesnio akiračio

MRU Vadybos instituto doktoranto A.Karčiausko teigimu, nemažai aukštas pareigas einančių žmonių renkasi vadybos, vadovavimo studijas aukštesniu – magistrantūros lygiu, šalia tų specialybių, kurias yra baigę.

„Pačios vadybos studijos neužtikrina, kad jas baigęs žmogus gali būti vienintelis tinkamas kandidatas į vadovo poziciją. Žmonės, turintys skirtingų krypčių išsilavinimą – fizikos, filosofijos ar politikos mokslų, gali būti puikūs vadovai, tačiau dažnas renkasi papildomas vadybos, vadovavimo studijas, kad galėtų praplėsti suvokimą apie vadybinius procesus. Tai leidžia kitaip pažvelgti į vadovavimo organizacijai problematiką, pakeliant ją aukščiau, nei kasdienių užduočių sprendimas“, – pastebi A.Karčiauskas.

Jo nuomone, dažnai nepagrįstai reikalaujama, kad universitetas suteiktų konkrečią specialybę. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai kiekvienas verslo ar valstybės sektorius reikalauja vis kitokių žinių ir specialistų, universitetas negali orientuotis tik į labai siaurą specialybių spektrą, tuo sumažindamas studentų galimybes save realizuoti greitai besikeičiančioje darbo rinkoje. Tai, kas aktualu šiandien, gali nebūti aktualu rytoj, todėl universitetas pirmiausia turi būti skirtas kritiniam mąstymui lavinti, o ne labai siauroms ir konkrečioms specialybėms rengi. Svarbu neužmiršti, kad darbo geriausiai išmokstama tik jį dirbant.

Be abejo, mokslinės bei technologinės pažangos lygis yra toks aukštas, kad siekiant rezultatų, ypač tiksliuosiuose moksluose, būtina koncentruotis į tam tikrą mokslo sritį. Taip bus pasiektas aukšto lygio išmanymas.

O štai socialiniai mokslai atviresni įvairiakryptiškumui, juose galimos įvairios kombinacijos, perspektyvos. Vadovavimas ar darbas su žmonėmis – dinamiška sritis, reikalaujanti plataus akiračio, apimančio įvairias disciplinas. Tokiais atvejais gali praversti socialiniai mokslai – vadybos, vadovavimo, lyderystės studijos.

Šiuolaikinio vadovo portretas

A.Karčiausko teigimu, šiuolaikinį lietuvį vadovą geriausiai galima apibūdinti lyginant jį su kitų šalių vadovais. Dėl besikeičiančių kartų ir vakarietiškos verslo kultūros įtakos Lietuvoje stiprėja tendencija įtraukti darbuotojus į sprendimų priėmimą, akcentuoti komandinį darbą. Taip pat egzistuoja pakankama galios distancija tarp vadovo ir pavaldinio, kuri užtikrina efektyvų darbą.

„Lietuvos vadovai kartais įgyja pranašumą, nes gali priimti sprendimus kur kas greičiau nei jų kolegos užsienyje. Svetur, kur kitokios tradicijos, sprendimų priėmimas gali užtrukti, nes jie turi būti derinami keliose grandyse“, – tvirtina A.Karčiauskas.

Kaip ir bet kokioje srityje, svarbiausias tikslas yra tobulėti. A.Karčiauskas pastebi, kad jauni lyderiai dažnai užmiršta, jog jų darbas yra vadovauti, o ne pačiam viską daryti. „Tikėdami, kad tik jie vieni gali atlikti darbus gerai, tiek iš savęs, tiek iš kitų atima tobulėjimo galimybes. Vienas didžiausių šiuolaikinio vadovo uždavinių – gebėti suderinti du sunkiai suderinimus dalykus: betarpiškumą ir atstumą. Jį geriausiai gali užtikrinti objektyvumas, todėl tokie svarbūs klausimai, kaip proceso ar darbuotojo vertinimas, turi būti kuo labiau nuasmeninti – tik taip gali būti išsaugomas objektyvumas“, – aiškina A.Karčiauskas.

T.Sudnicko nuomone, didžiausia šiuolaikinių vadovų bėda – per mažas investavimas į savo darbuotojus, kurie dažnai daro tiesiog elementarias, šiurkščias klaidas. „Tiesa, užsienio kapitalo įmonėms tai mažiau būdinga, jos skiria daugiau dėmesio apmokymams, darbuotojų tobulinimui. Lietuviai galėtų tiesiog truputį pakeisti savo požiūrį – suprasti vadybą kitaip, kaip kitą modelį, kuris būtų daug efektyvesnis“, – pataria T.Sudnickas.

Ateities perspektyvos
Šiuolaikiniai vadovai turi gebėti moderniai organizuoti savo komandos darbą, greitai prisitaikyti prie besikeičiančios dinamiškos aplinkos, optimaliai organizuoti darbus, kuriems reikalingi žmogiškieji ištekliai.

Pavyzdžiui, A.Karčiausko teigimu, modernios ir naujos organizacijos kuriamos pagal naujus veiklos organizavimo principus. Jos siekia suformuoti vadinamąjį kompetencijos centrą, kuriame sukauptas kompanijos konkurencinis pranašumas, žinios ir santykių užtikrinimas su klientais. Kitos organizacijos funkcijos yra atiduodamos į išorę, samdant paslaugų teikėjus.

„Tarkime, vis dažniau samdomos buhalterines, teisines, gamybos, viešųjų ryšių, reklamos ir kitas specializuotas paslaugas teikiančios įmonės, kuriose sutelkti geriausi šios srities specialistai. Tai privalumas, nes jos yra sukaupusios didelę patirtį savo srityje, kokios vidutinio dydžio kompanija negali pasiekti viską bandydama atlikti pati. O esant netinkamai kokybei paslaugų teikėjus galima lengviau pakeisti, palyginti su vidine veiklos reorganizacija. Šiuolaikiniams vadovams būtina suprasti ir išnaudoti išorinių resursų tiekiamas galimybes. Iš to laimi ir visuomenė, nes joje didėja konkurencija ir specializacija“, – teigia A.Karčiauskas.

Dvi jėgos – viską apimanti globalizacija ir skaitmeninių technologijų revoliucija – keičia požiūrį į tai, kaip turi būti atliekamas darbas ar kuriamas verslas. Pasak A.Karčiausko, šie procesai privedė prie to, kad teoretikai kalba apie naujo tipo organizacijų aušrą – besienes, lakiąsias, tinklines organizacijas. Šių idėjų tikslas – atsakyti, kaip sukurti lanksčią organizaciją, kuri gali prisiderinti prie dinamiškos aplinkos.

„Vis labiau bus plėtojamas funkcinis lankstumas organizacijos viduje, suteikiant darbuotojams platų spektrą įgūdžių, kurie leis plačiau naudoti vidinius resursus. Taip pat bus siekiama ir kiekybinio lankstumo, kad pasikeitus situacijai, pavyzdžiui, esant augimui ar krizei, organizacija galėtų atitinkamai didėti ar mažėti, nepatirdama didelių nuostolių ir apsaugodama save. Taigi ateitis pateiks dar ne vieną iššūkį vadybos teoretikams ir praktikams“, – įsitikinęs A.Karčiauskas.

Auksė Lankaitytė

Švietimas. Gali būti, kad nauji „žaidėjai“ iš Didžiosios Britanijos – Tysaido universitetas (~Teesside University~) ir Bradforfo kolegija (~Bradford College~) nusiteikę rimtai ir Lietuvos studijų panoramoje pasirodys jau 2016 m.

Pažadas kol kas įtvirtintas tik ketinimų protokolu, Lietuvos institucijos dar laukia britų prašymų kurtis uostamiestyje, o ir kitų nežinomųjų netrūksta, bet studentų priėmimą skelbti planuojama jau po metų, dar anksčiau – sudominti vietos verslą.

Klaipėdoje veikia septynios aukštosios mokyklos, tačiau čia skaičiuojama mažiau nei dešimtadalis Lietuvos studentų. Jei nėra studentų, ko į šį regioną ateiti dar dviem mokslo įstaigoms?

Tysaido universiteto planas – veikiant ES teritorijoje būti lengviau pasiekiamam užsienio studentams, kurių šis universitetas studijuoti „atsiveža“ jau 70 metų. Universitetas, kurio atstovas dėl planų atidaryti padalinį Lietuvoje prieš kelias savaites lankėsi Klaipėdoje, turi per 20 tūkst. studentų, ketvirtadalis jų – ne iš ES šalių. Planuojamo padalinio Klaipėdoje taikinyje – kaimyninių šalių studentai.

Bradfordo kolegija, kuri, kaip planuojama, taps pirmąja privačia profesine mokykla Lietuvoje ir padės profesiniam rengimui pamažu nusikratyti neigiamo „profkės“ šleifo, suteiks išsilavinimą 16–18 metų amžiau jaunimui. Ji taip pat neturėtų konkuruoti su Klaipėdos aukštosiomis mokyklomis dėl studentų, siekiančių bakalauro laipsnio. Nebent, baigę universitetą ar kolegiją, jie sugrįš išmokti amato, kaip rodo pastaraisiais metais didėjantys profesinių mokyklų naujokų, jau įgijusių bakalauro kvalifikacinį laipsnį, skaičiai.

„Septyniose Klaipėdos apskrities savivaldybėse gyvena 13–15 proc. Lietuvos gyventojų, bet Klaipėdoje turime tik 8 proc. studentų, dauguma studijuoja kituose miestuose. Klaipėdos apskrityje reziduoja tik 5 proc. mokslininkų. Regiono konkurencingumui padidinti reikia daugiau studentų: klaipėdiečiai galėtų likti mokytis uostamiestyje, čia atvyktų studentų ir iš kitur. Tai naudinga ir ekonominiu požiūriu, be to, regione susitelkus globalaus lygio „smegenims“ suklestėtų mokslas“, – galimą naudą, kaip naujos mokslo įstaigos prisidėtų prie Klaipėdos klestėjimo, apžvelgia Klaipėdos regiono savivaldybių asociacijos direktorius Simonas Gentvilas, kuris, būdamas Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko patarėju, drauge su savivaldybės atstovais pradėjo ieškoti Didžiosios Britanijos universitetų, galinčių steigti savo padalinius uostamiestyje, ir dalyvavo tolesnėse derybose su dviem pretendentais.

S.Gentvilas pasakoja, kad Tysaido universitetas turi filialus Kinijoje, Malaizijoje ir Indijoje, tačiau padalinys Klaipėdoje būtų pirmasis ES, strategiškai patogioje vietoje stengiantis pritraukti ne ES, o trečiųjų šalių studentų. „Kodėl į Tartu gali suvažiuoti studentai iš Rusijos, Latvijos, o Klaipėda negali tapti studentų miestu, į kurį studijuoti jaunimas atvyktų iš Kaliningrado, Liepojos?“ –  klausia mero patarėjas.

Atrodytų, kad britų mokslo įstaigos ateina į Lietuvą padaryti to, ko didesniu mastu nepavyko kelioms dešimtims Lietuvos aukštųjų mokyklų, – pritraukti studijuoti ne ES šalių studentų, kuriems, ne paslaptis, dažniau rūpi ne aukštosios mokyklos prestižas ir studijų ar mokslo kokybė, bet diplomas, liudijantis, kad išsilavinimą jie įgijo ES.

Planuojamas scenarijus naudingas ir Klaipėdos regiono, kuris galėtų tapti protų traukos, o ne nutekėjimo centru, ekonomikai: Klaipėdoje nestinga gamybos įmonių, bet, pavyzdžiui, IT bendrovės kuriasi Vilniuje ir Kaune. Esą šios mokslo įstaigos dėl savo profilio ir studijų programų Klaipėdą aprūpintų ir aukštos kvalifikacijos inžinieriais.

Vis dėlto švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus naujienas Klaipėdoje linkęs vertinti atsargiai. Pasak jo, neaišku, koks iš tiesų būtų šių mokslo įstaigų veiklos modelis. Pavyzdžiui, išeitų į gera, jei šių naujų įstaigų tikslai primintų LCC tarptautinio universiteto patirtį: jo atėjimas, kaip prisimena viceministras, buvo apipintas skandalais. LCC tarptautiniam universitetui pavyko tapti gana stipria aukštąja mokykla ir prisikviesti studentų iš užsienio šalių – Ukrainos, Moldovos, Rusijos, Gruzijos. Dalis tų studentų lieka Lietuvoje tęsti ir magistro studijų, dar kai kurie įsikuria ilgesniam laikui. Tokiu atveju, svarsto R.Vaitkus, svečių iš Didžiosios Britanijos atėjimas naudingas.

„Jei atsirastų tokia simbiozė, kodėl gi nepasinaudoti svečių atėjimu. Bet jei pasirodytų, kad norima tik atsirinkti geriausius bakalaurus, kurie galėtų tęsti magistro studijas tose šalyse užsienyje, nepavadinčiau to niekaip kitaip, kaip tik „protų išsiurbimu“ iš šalies, – svarsto švietimo ir mokslo viceministras. – Reikia būti atidiems, kad tai nebūtų tik žvalgyba norint pasiimti geriausius studentus, iš kurių vėliau jau svetur būtų galima lipdyti mokslininkus.“

Netrūksta pavyzdžių, kai tarptautiškumo receptą siekdamos taikyti gana formaliai Lietuvos aukštosios mokyklos, turinčios partnerių užsienyje, su jais drauge vykdančios ar kuriančios jungtines studijų programas, dažnai pasirenka ne pirmo ryškumo aukštojo mokslo žvaigždes. Kartais tie užsienio partneriai, kurie neva turėtų kilstelėti Lietuvos universitetus į aukštesnę lygą, pasauliniame reitinge pasirodo esantys žemiau už Lietuvos universitetus, vis audžiamus dėl to, kad nepakliūva tarp penkių šimtų geriausių pasaulio universitetų.

Taigi, nors Didžiosios Britanijos mokyklų ištiestomis rankomis laukia Klaipėdos savivalda ir įmonės, ir šio gerojo scenarijaus veikėjams turėtų būti taikomi kokybės klausimai.

Didžiosios Britanijos dienraščio „The Guardian“ 2015 m. Didžios Britanijos 116 universitetų reitinge Tysaido universitetas per metus nukrito į 84 vietą (iš 75-os pernai), o geriausius balus (apie 85 proc.) jis pelno pagal studentų, patenkintų kursu ir dėstymu, nuomonę.

„Svarbu, kokia to aukštojo mokslo kokybė, ar mes neperkame katės maiše. Kaip rodė ankstesnio ES struktūrinių fondų laikotarpio patirtis, užsienio aukštųjų mokyklų filialams steigti buvo skirta apie 20 mln. Lt. Tokia galimybe pasinaudojo kelios aukštosios mokyklos, pirmiausia susitvarkydamos savo infrastruktūrą. Bet, kaip paaiškėjo, Vakaruose tie partneriai yra silpni, pakliūdavę į paskutinį tos šalies universitetų šimtuką. Taigi nebuvo tos pridėtinės vertės, kaip tikėtasi. Tačiau šie projektai dar nėra pasibaigę, gal naudos iš jų bus“, – nelabai vykusius pirmuosius planus kurti užsienio aukštąsias mokyklas Lietuvoje primena viceministras.

Kalbėdamas apie bendradarbiavimo su užsienio aukštosiomis mokyklomis politinę naudą, bet ne apie konkrečius uostamiesčio naujakurių pavyzdžius, švietimo ir mokslo viceministras aiškina, kad naudos būtų, jei ta partnerystė smarkai pagerintų studijų kokybę. Žinoma, kad taip nutiktų, ir lietuviškasis partneris turi būti stiprus šioje srityje. Taigi, matyt, būtų galima kelti klausimą, kodėl Didžiosios Britanijos universitetas planuoja tandemą su tikrai ne pačia stipriausia Lietuvos aukštąja mokykla. „Nenoriu, kad būtume tokia valstybė, kuri puola džiaugtis vos išgirdusi žodį „užsienis“, – priduria R.Vaitkus.

Žinoma, yra ir daugiau argumentų: planuojama privilioti užsienio studentų, strategiškai patogu įsteigti filialą uostamiestyje. Kita vertus, kaip pasakoja „Veido“ kalbinti pašnekovai, bendravę su šių mokslo įstaigų atstovais, atrodo, kad šie rimtai ruošia namų darbus: jau atlikti tyrimai Centrinėje, Rytų Europoje, Baltijos šalyse, kiek maždaug studentų galėtų susidomėti studijomis naujajame Tysaido universiteto filiale Klaipėdoje.

Vis dėlto rimta sąlygų ir galimybių analizė susijusi ne tik su studijomis. Pavyzdžiui, jau kelintą kartą Lietuvoje besilankantys šių mokslo įstaigų atstovai vieną ar du susitikimus paskyrė Švietimo ir mokslo ministerijai, o kitomis progomis pasimatė su pagrindinėmis regiono verslo įmonėmis, kad suprastų jų poreikius dėl specialistų rengimo, studijų programų kūrimo ir dėl kitų paslaugų, pavyzdžiui, kvalifikacijos kėlimo kursų organizavimo, teikimo.

S.Gentvilas svarsto, kad toks ankstyvas jų įdirbis reiškia, jog svečiai iš Didžiosios Britanijos nelinkę kautis dėl studentų ir krepšelių, – priešingai, jie galvoja, kokių paslaugų ir įrankių sukurti verslui. Bendradarbiavimas su Klaipėdos įmonėmis itin aktualus esąs Bradfordo kolegijai, kuri yra grynai praktinio mokymo įstaiga ir, kaip skaičiuoja S.Gentvilas, 40 proc. pajamų uždirba iš verslo užsakymų.

Esą šių mokslo įstaigų atsiradimas Klaipėdoje būtų stimulas uostamiestyje įsikurti ir kitiems dviem investuotojams. Tysaido universitetas, besispecializuojantis animacijos, 3D ir žaidimų kūrimo srityje, kaip žadama, paskui save atvestų ir vieną Didžiosios Britanijos įmonę, kurios pavadinimas neskelbiamas, tačiau veikla susijusi su kino pramone, filmų kūrimu.

„Kartu su jų įsikūrimu Klaipėdoje čia planuotų steigtis ir dvi įmonės. Viena sukurtų apie 200 darbo vietų IT sektoriuje, kita gal mažiau, tačiau jai reikėtų profesionalų, kurių specializacija susijusi su filmavimo technika. Tysaido universitetas yra tarp geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų animacijos, 3D ir žaidimų technologijų srityse. O Bradfordo kolegijos partneris yra UNESCO Filmų miestas, dalis jo užsakymų tenka Indijos Bolivudui. Kodėl tie užsakymai negalėtų ateiti į Klaipėdą, „Kultūros fabriko“ kūrybinį inkubatorių, jei čia būtų specialistų?“ – apie ambicingas galimybes svarsto Klaipėdos regiono savivaldybių asociacijos direktorius.

Tysaido universitetas nurodo, kad prestižinis tarptautinis žurnalas „3D World magazine“, sudaręs geriausių pasaulio animacijos mokyklų sąrašą, jame Tysaido universitetui skyrė 15-ą vietą.

„Kadangi Tysaidas rengia animacijos, kino specialistus, gali būti, kad vienas Didžiosios Britanijos investuotojų ateitų į Klaipėdą. Šis projektas iš pradžių sukurtų apie 50 darbo vietų, – ne tik mokslo įstaigų naujakurių užmojus patvirtina Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovės generalinis direktorius Eimantas Kiudulas. – Taigi, kuo geresnių kompetencijų atsirastų Klaipėdoje, tuo didesnis šansas, kad ateitų ir kitų investuotojų, jei tos specializacijos atsirastų Klaipėdoje. Tai yra niša.“

Jis priduria, kad ši bendrovė steigtųsi ne Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos teritorijoje, vadinasi, ne lengvatinėmis sąlygomis, tad atneštų didesnių investicijų regionui.

„Nesu linkęs vertinti šių mokslo įstaigų žinių, programų, bet jos turi sukaupusios praktikos bendrauti su verslu ir orientuotis į rinkos poreikius. Ilgametė jų patirtis rodo, kad rengiami tokie specialistai, kurie dar mokydamiesi įgyja kompetencijų ir praktinių įgūdžių, leidžiančių iškart juos pritaikyti darbo vietoje“, – apie laukiamų naujokų skirtybes ir iniciatyvą Klaipėdos aukštųjų mokyklų kontekste svarsto E.Kiudulas.

„Veido“ kalbinti pašnekovai prognozuoja, kad visai gali būti, jog užsienio mokslo įstaigos Lietuvai grąžins ir kitą madą, kai aukštosios mokyklos diktuoja tendencijas regionui ir verslui, o ne atvirkščiai. Maža to, Tysaido universitetas bei Bradfordo kolegija ir Lietuvoje galės pademonstruoti gana „neįprastą“ reiškinį, kaip reikia siekti kone svarbiausių rodiklių: gauti pajamų iš verslo užsakymų ir užtikrinti absolventų sėkmę darbo rinkoje.

S.Gentvilas pasakoja, kad pirmąjį desantą į Lietuvą šios mokyklos planuoja atsiųsti jau šiemet. Dar anksčiau, nei pradėti vykdyti studijas, jos planuoja teikti paslaugas įmonėms – organizuoti darbuotojų kvalifikacijos kėlimo kursus.

„Pavyzdžiui, uosto bendrovė atsiveža naują įrangą, kuria dirbti reikia apmokyti darbuotojus. Kadangi Bradfordo kolegija dirba su tokiomis kompanijomis, kaip „Siemens“ ar „General Electric“, ji turi kompetencijos ir patirties, taigi teikti konsultacines paslaugas, dirbti su verslu žada jau šiemet“, – patvirtina S.Gentvilas.

Tarp įmonių, kurioms galėtų būti aktualios įvairios paslaugos, jis pamini „Orlen Lietuva“, „Philip Morris Baltic“.

Kaip teigia pašnekovai, Tysaido universitetas ir Bradforfo kolegija neturėtų užtrukti ir skelbti studentų priėmimo. Esą studijas abi mokslo įstaigos norėtų vykdyti jau 2016 m., vadinasi, studentų priėmimas būtų skelbiama kone lygiai po metų, 2016 m. pradžioje.

Nors Didžiosios Britanijos mokslo įstaigos uostamiestyje planuoja pasirodyti ilgai nedelsdamos, techninės detalės ir organizaciniai klausimai kol kas nėra aiškūs. Planuojama strateginė Tysaido ir Klaipėdos universiteto partnerystė, o Bradfordo kolegija turėtų kurtis savarankiškai.

Kaip „Veidą“ patikino Klaipėdos universiteto rektorius prof. habil. dr. Eimutis Juzeliūnas bei mokslo ir meno prorektorė doc. dr. Rita Vaičekauskaitė, kol kas galimos partnerystės forma dar nėra aiški. Be to, ji priklauso ne tik nuo vienos ir kitos pusės akademinių bei socialinių, politinių interesų, bet ir nuo įstatymų bazės, kurios pagrindu aukštosios mokyklos veikia Lietuvoje. Taigi bent kol kas sunku prognozuoti, kaip pavyks suderinti įvairius interesus su teisiniu reglamentavimus.

„Tysaido universitetas siekia plėsti savo veiklos galimybes tarptautiniu mastu ir šiuo atveju jų tarptautinės plėtros interesas susijęs su siekiu realizuoti savo studijų programas ne ES studentams palankioje socialinėje ir politinėje aplinkoje. Universitetas siekia pradėti ir plėtoti savo veiklą Lietuvoje vadovaudamasis darnios plėtros ir socialinės atsakomybės principais, todėl yra atviras įvairiems kompromisams. Labai svarbu šiame kontekste tinkamai įvertinti ir tokios plėtros akademinius aspektus“, – sako Klaipėdos universiteto prorektorė R.Vaičekauskaitė.

Pasak Klaipėdos universiteto atstovų, neseniai vykusiame susitikime su Tysaido universiteto atstovu nebuvo identifikuotos konkrečios studijų kryptys ir jų unikali dermė tarp universitetų. Šį kompleksinį darbą planuojama atlikti artimiausiu metu, o jo rezultatai daugiausia lems ir galimą partnerystės formą.

„Klaipėdos universitetui aktualu rasti inovatyvaus bendradarbiavimo galimybių inžinerijos studijose. Tysaido universitetą matome kaip turintį įdirbio ir akademinio potencialo šioje srityje. Tikimės, kad inžinerinių studijų kontekste pavyks rasti jūros mokslų ir studijų plėtros galimybių“, – apie Klaipėdos universiteto lūkesčius kalba rektorius E.Juzeliūnas.

Pasak Klaipėdos universiteto mokslo ir meno prorektorės, nors universitetų reitingai suteikia daug informacijos apie mokslo instituciją, jų nereikėtų pervertinti. Tysaido universitetas turi reikšmingų nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo ženklų. Pavyzdžiui, jo studentų skaičius perkopia 20 tūkst., o ketvirtadalis jų – nes ES šalių studentai. Taigi universitetas skiria dėmesio ne tik jų studijoms, bet ir socialiniam gyvenimui, karjerai.

„Iš pirmojo susitikimo susidaro įspūdis, kad Tysaido universitetas turi didelę tarptautinių studijų rinkodaros ir plėtros patirtį. Tarptautinės mokslo ir studijų rinkodaros plėtra Klaipėdos universitetui yra aktuali“, – teigia R.Vaičekauskaitė.

S.Gentvilas sako, kad, atlikęs potencialių studentų skirtingose rinkose analizę, verslo planą šis universitetas jau susidėliojo. Klausimas liko tik vienas, ar jis taps Klaipėdos universiteto partneriu, ar kursis kaip savarankiška institucija. Esą kol kas numatyta siekiamybė išnaudoti tarptautinį universiteto vardą bei patirtį ir laisvus uostamiesčio universiteto išteklius.

Tysaido universitetas „perkeltų“ iš Didžiosios Britanijos į Klaipėdą mažą akademinio personalo dalį. Dėstytojų planuojama ieškoti Baltijos šalyse.

„Bet kokiu atveju dėstytojai turėtų pereiti pedagoginį ciklą, perprasti kokybės valdymo sistemą, mokslo kūrimą. Tai ir yra šios aukštosios mokyklos unikalumas: jie prisivilioja užsienio studentų ir nori suteikti tokią kokybę, kokia yra Didžiojoje Britanijoje“, – apie universiteto, kuriame bakalauro studijos kainuoja 9 tūkst. svarų sterlingų, kokybei teikiamą svarbą pasakoja S.Gentvilas.

Oficialiai šios aukštosios mokyklos yra pasirašiusios tik ketinimų protokolus, nors veiklą planuoja pradėti jau 2016 m. Švietimo ir mokslo viceministro R.Vaitkaus duomenimis, kol kas jos nėra pateikusios paraiškų steigti filialus Lietuvoje. O juk detali įvairių institucijų patikra, kad jos galėtų pradėti veiklą, užtrunka. „Kol kas girdime tik apie ketinimus, bet apie jų pasiruošimą nežinome“, – patvirtina Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas.

Bent iš kalbų atrodytų, kad Didžiosios Britanijos mokslo įstaigos Lietuvoje planuotų panašų veiklos pobūdį, kokį įtvirtinti pavyko taip pat Klaipėdoje veikiančiam nevalstybiniam LCC tarptautiniam universitetui. Tarptautiniame Lietuvos ir viso regiono universitete mokosi studentai iš 27 šalių, sudarantys apie pusę visų studentų. Vis dėlto, nors nuo 1991 m. Lietuvoje veikianti mokslo įstaiga dabar nesusiduria su biurokratinėmis kliūtimis, pavyzdžiui, dėl sunkumų atvykti mokytis ir gyventi Lietuvoje studentams iš ne ES šalių (universitete veikia poskyris, kurio specialistai tarpininkauja palengvindami kelią atvykti studijuoti užsienio piliečiams), visko per vienus metus sukurti nepavyko.

Beje, veiklą Panevėžyje pradėjęs kaip Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštoji mokykla, suteikianti neuniversitetinį išsilavinimą, LCC tarptautinis universitetas universiteto statuso siekė maždaug dešimtmetį.

„Reikėjo vykdyti ir aktyvią tiesioginę rinkodarą, kad pritrauktume užsienio šalių, į kurias orientavomės, studentų. Taigi jau prieš dešimt metų buvome vieninteliai Lietuvos atstovai aukštųjų mokyklų parodose Ukrainoje ar Kazachstane. Dabar nuvykę į tas šalis jau sutinkame kitų Lietuvos atstovų, kurie užsienio studentų taip pat ieško jų namuose, – apie užsienio studentų kvietimą mokytis uostamiestyje pasakoja LCC korporacinės komunikacijos vadovas Arnoldas Remeika. – Rinkodaros priemonės šiam tikslui įvairios:  teko ir vykti pabendrauti su būsimų studentų tėvais, ambasadų padedami pasakojame ne tik apie studijas ir LCC tarptautinį universitetą, bet ir apie šalį. Dabar, pavyzdžiui, vis stebimės, kad kasmet sulaukiame studentų iš to paties mažo Kazachstano miesto, nes žinios apie mūsų universitetą ten jau pasklido iš lūpų į lūpas.“

Nuo pat 1991 m. LCC tarptautinį universitetą baigė maždaug 1600 studentų. Skaičiuojama, kad Klaipėdoje planuojantis įsikurti Tysaido universitetas per metus išleistų bent pusės tiek (apie 800) absolventų laidą.

PR

Pastaraisiais metais vis daugiau Lietuvos specialistų ir verslininkų nukreipia savo žvilgsnius į posovietines respublikas ir ryžtasi projektams Kazachstane, Uzbekistane, Kirgizijoje, Tadžikistane, Turkmėnistane, Azerbaidžane ar kitose buvusiose “sesėse”.

Šiandien šimtai Lietuvos specialistų, ypač medikų, architektų, inžinierių, mokslininkų, pusę metų dirba Lietuvoje, o kitą pusmetį – Kazachstane, Azerbaidžane, Uzbekistane ar kitose Vidurinės Azijos valstybėje.
Ypač abipusė simpatija jaučiama bendraujant su Kazachstanu: mūsų specialistams patinka tai, kad ši naftos turtinga šalis daug investuoja į mokslą bei įvairias inovacijas ir atvykusiems specialistams moka didelius atlyginimus, o Kazachstanui imponuoja mūsų profesionalų žinios, patirtis, rusų kalbos mokėjimas ir Rytų bei Vakarų sistemos supratimas.

Domėjimasis Lietuvos sukaupta patirtimi vis didėja
Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas patvirtina, kad į Lietuvą vis dažniau dairomasi dėl noro perimti mūsų turimą kompetenciją ir žinias.
„Ne paslaptis, kad kai kuriose posovietinėse respublikose pastaruoju metu į įvairias sritis, ypač į mediciną, metami dideli pinigai. Statomos naujos klinikos ir ligoninės, joms nupirkta labai aukšto lygio pažangios medicininės aparatūros, geriems specialistams siūlomi dideli atlyginimai, – dėsto P.Baršauskas. – Vis dėlto paaiškėjo, kad jie patys negali tų technologijų įsisavinti ir tinkamai naudoti. Tam jiems trūksta aukšto lygio inžinerinės kompetencijos specialistų, tad pradėta ieškoti išeičių.“
Pasak rektoriaus, iš pradžių siekiant parengti reikalingos kompetencijos specialistų į universitetus, ypač į Kazachstano Nazarbajevo universitetą, buvo kviečiami patys geriausi pasaulio ekspertai, kuriems buvo mokami dideli, Vakarų lygio atlyginimai. Vėliau suvokta, kad nereikia dairytis labai toli, – tai, ko reikia, galima rasti ir kur kas arčiau. Būtent tada Nazarbajevo universiteto atstovai kreipėsi į KTU pagalbos rengiant reikiamos kompetencijos specialistus. Taigi šiuo metu kaip tik tariamasi, kad KTU apmokytų dvi atskiras kazachų studentų grupes biomedicininės inžinerijos bei medicinos fizikos srityse.
„Dabar derinamos detalės, o dėl pinigų pasakė labai paprastai – sakykite savo kainą, ir mes sumokėsime, – pasakoja P.Baršauskas, neabejodamas, kad panašių programų ateityje daugės. – Tai yra tam tikra rinka, kuri siunčia signalus, ir mes į tai reaguosime.“
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) dar aktyviau bendradarbiauja, dalydamasis gerąja patirtimi su šia šalimi. Jis jau daugiau nei šešerius metus bendradarbiauja su Kazachstano universitetais, mokslo institutais, sveikatos priežiūros ir verslo institucijomis. Beje, tai daug naudos duoda ne tik Kazachstanui, bet ir mūsų valstybei, mūsų mokslo institucijoms bei mūsų specialistams.

Lietuvos medikai posovietinėje erdvėje gali tapti pionieriais
Ne vienas gerbiamas Lietuvos medikas savo karjerą jau susiejo su Vidurinės Azijos valstybėmis. Čia galima paminėti nusipelniusį Lietuvos kardiochirurgą Rimantą Benetį, kuriam Kazachstano nacionaliniame medicinos mokslų centre buvo patikėta įkurti Širdies centrą ir kuris dirba tarp abiejų valstybių, ar žymų neonatologą (naujagimių gydytoją) Arūną Liubšį, daug metų dirbusį su įvairiomis gydytojų apmokymo programomis Uzbekistane, Kirgizijoje, Tadžikistane, Turkmėnistane ir Azerbaidžane, bei daugelį kitų medikų.
Būtent vaiko ir motinos priežiūra – viena tų sričių, kurių specialistai buvusiose sovietinėse respublikose yra paklausiausi. Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. Rūta Jolanta Nadišauskienė patvirtina, kad Lietuvos gydytojams tikrai daug tenka dirbti įvairiose Vidurinės Azijos valstybėse – ypač Kazachstane, Tadžikistane, taip pat Azerbaidžane.
„Tam tikra pagarba mūsų specialistams išlikusi dar nuo tų laikų, kai buvome vienoje sveikatos priežiūros sistemoje. Jau tada moterų, nėščiųjų, gimdyvių, naujagimių mirtingumo, naujagimių sveikatos bei kiti rodikliai pas mus buvo daug geresni negu daugelyje kitų sovietinių respublikų. Tai tų kraštų žmonėms žinoma, tad turėdami išteklių jie dairosi ir kviečiasi Lietuvos medikus. O mūsų medikai stengiasi padėti, be to, jie dar turi ir galimybę užsidirbti“, – aiškina R.J.Nadišauskienė.
Lietuvos medikai turi didelį pranašumą ne tik dėl to, kad moka rusų kalbą ir gali tiesiogiai bendrauti be vertėjų, bet ir todėl, kad puikiai supranta, kaip veikia tenykščių valstybių sveikatos priežiūros sistema, ir žino, kokių problemų ten kyla. Negana to, žino ir kaip jas spręsti.
Galiausiai esama ir politinių priežasčių, lemiančių aktyvesnį bendradarbiavimą medicinos srityje: jau kitais metais susitiks Jungtinių tautų šalių narių atstovai ir aptars pasiektą pažangą įgyvendinant tūkstantmečio vystymosi tikslus – vaikų mirtingumo mažinimas ir motinų sveikatos gerinimas yra vieni iš jų. O tai vis dar opi problema dažnoje posovietinėje respublikoje, tad ieškoma būdų, kaip ją spręsti.
Tiesą sakant, Vidurinės Azijos šalyse lietuviai medikai turi galimybę patenkinti darbines ambicijas ar net tapti tam tikrų sričių pionieriais. Natūralu, kad jiems patinka ne tik patiems dirbti, bet ir kitus mokyti, nes be to nepavyksta išsiversti. „Iš pradžių buvo taip, kad mes atvažiuojame, ir moterų bei naujagimių mirtingumas gerokai sumažėja, tačiau išvažiuojame, ir vėl tas pats. Tai nepadeda pasiekti reikalingo rezultato“, – pavyzdį pateikia R.J.Nadišauskienė.

Lietuvoje darbuotojas mokesčių procentiškai sumoka daugiau nei skandinavas, o gauna už juos gerokai mažiau. Kodėl?

Praėjusią savaitę Seime pradėjo virti kasmetinės žūtbūtinės kovos dėl biudžeto kąsnio, parlamentarams vėl ryškiai afišuojantis, kaip jiems rūpi kurios nors interesų grupės gerovė ar kokios mokyklos savo apygardoje stogas. O legaliai dirbantys kvalifikuoti šios valstybės žmonės, juolab turintys vaikų, tai yra tie, kurie ir suneša milijardus į valstybės biudžetą, ir augina ateities visuomenės gerovės garantiją – vaikus, kraunasi lagaminus.
„Lietuvoje neapsimoka legaliai dirbti – geriau spekuliuoti, gyventi iš pašalpų, dirbti nelegaliai ar dirbti kitoje valstybėje, tai yra emigruoti. Lietuvoje neapsimoka ir auginti vaikų. Tik tokias išvadas diktuoja esama mokesčių sistema. Ji smaugia valstybę, užprogramavo demografines ir ekonomines problemas, ir to pasekmes jaučiame”, – diagnozuoja “Nordea” banko ekonomistas Žygimantas Mauricas, apgailestaudamas, kad jokių noro tai pakeisti požymių nematyti.
Per daug dramatizuojama? Anaiptol ne. Taigi kokia Lietuvos mokesčių sistemos tikrovė ir kuo ji skiriasi nuo politikų kartojamų mitų.

Mitas – Lietuvoje labai maži mokesčiai

Palyginkime, kokią dalį uždirbtų pinigų valstybei turi palikti išsilavinęs, kvalifikuotas, neblogai apmokamą darbą legaliai dirbantis žmogus, auginantis porą vaikučių, Lietuvoje ir tose šalyse, į kurias dažniausiai ir pasuka tokios šeimos keliai, – Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Airijoje, Vokietijoje ar JAV. Ž.Maurico skaičiavimais, didžiausia darbo mokesčių našta užgula Lietuvoje. Protingos valstybės varžosi dėl pačių šviesiausių protų, kuriems, žinoma, mokami ir didžiausi atlyginimai. Tačiau tokiems darbuotojams Lietuvoje, ypač jei turi vaikų, tenka mokėti kur kas didesnius mokesčius nei kitose valstybėse. 10 tūkst. Lt uždirbantis darbuotojas, turintis vaikų, valstybei atiduoda 41 proc. atlyginimo, kai net didelių mokesčių šalyse – mažiau: Vokietijoje – 36 proc., Norvegijoje – 18 proc., o mažų mokesčių Airijoje – vos 10 proc.
“Mėgstama girtis, kad Lietuvoje maži mokesčiai, bet tai netiesa – samdomiems darbuotojams ta našta didelė, – politikų mėgstamą mitą apie lietuviškų mažų mokesčių rojų griauna Ž.Mauricas. Jis skaičiuoja: – 31 proc. „Sodros” įmokos tarifas, plius 3 proc., kuriuos neva moka pats darbuotojas, o iš tikrųjų – darbdavys (išskirstymas padarytas tikriausiai tam, kad mokesčių našta neatrodytų tokia baisi), dar 6 proc. – privalomojo sveikatos draudimo įmoka, plius 15 proc. gyventojų pajamų mokestis. Viską susumavus išeina, kad valstybė atima 42 proc. visų uždirbtų pajamų.”
Palyginkime: Airijoje žmogus, uždirbantis vidutinę algą, sumoka apie 25 proc. viso darbo užmokesčio fondo, daug uždirbantis – iki 40 proc., čia palankūs pelno mokesčio tarifai, todėl Airijoje steigiamos įmonės, kuriose dirba kvalifikuoti gerai apmokami darbuotojai, čia ateina tokie tarptautiniai koncernai, kaip „Google” ar „Microsoft”. Įprasta sakyti, kad didžiausius mokesčius moka skandinavai. Tačiau čia vidutinis darbo užmokestis – 3–4 tūkst. eurų, o darbo apmokestinimas – 35–40 proc., net mažesnis nei vidutinę algą uždirbančiojo Lietuvoje.
„Lietuvoje darbuotojas, visą darbo užmokestį gaunantis ne vokeliuose ir sąžiningai mokantis visus mokesčius, jų procentiškai sumoka daugiau nei skandinavas. O gauna už juos gerokai mažiau: jokia paslaptis, kad reikia papildomai susimokėti nuėjus į gydymo įstaigas, darželius, mokyklas ir pan.”, – konstatuoja Ž.Mauricas.
Laisvosios rinkos instituto vyresniosios ekspertės Kaetanos Leontjevos skaičiavimu, vienam privataus sektoriaus darbuotojui Lietuvoje šiemet teks sumokėti 42,7 tūkst. Lt mokesčių. Įspūdinga suma!
K.Leontjeva lygina: vidutinišką atlyginimą gaunančio Lietuvos dirbančiojo apmokestinimas siekia 38,9 proc., ir tuo lenkiame net ES vidurkį (36,7 proc.). Bet ir kiti mokesčiai kitose šalyse mažesni, pavyzdžiui, vienuolika ES šalių taiko mažesnį nei Lietuva standartinį PVM mokestį.
Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) analitikė Justė Pabarčiūtė mini priešingus atvejus: PVM Lietuvoje siekia 21 proc., o Švedijoje – 25 proc., mes mokame 15 proc. pelno mokestį, švedai – 22 proc. (dividendams – 30 proc.), o britai – 23 proc., bet PVM pas juos mažesnis nei pas mus – 20 proc.
Lyginimosi su kitomis šalimis skerspjūvių daugybė, tačiau akivaizdžiai matyti: dabartinės biudžeto dalybos nežada geresnės viešojo sektoriaus kokybės, vadinasi, mokesčių sistema arba jų skirstymas reikalauja pokyčių. Kokių?

Kodėl tarp atskirų sričių apmokestinimo tokios disproporcijos

DNB banko vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka atkreipia dėmesį į skirtingų sričių apmokestinimo disbalansą. „Eurostato” skaičiavimais, pagal bendrą darbo apmokestinimą Lietuva darbuotojus spaudžia šiek tiek mažiau už ES vidurkį, esame dešimtoje vietoje nuo galo. Pagal vartojimo mokesčius – penkti nuo galo. Bet pagal kapitalo apmokestinimą – pirmi iš galo.
VMI analitikė J.Pabarčiūtė aiškina, kad apmokestinimo principai varijuoja pagal šalių išsivystymo lygį: jaunose valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, vyrauja pridėtinės vertės, pajamų ir pelno mokesčiai, o senosiose Europos šalyse mokesčių sistemos labiau išplėtotos, kartu ir labiau reguliacinės: yra daugiau prekių, kurioms taikomi akcizai (valstybės sprendžia, kokie produktai yra žalingi, ir akcizais riboja jų vartojimą, pavyzdžiui, ledų, saldumynų, šokolado ir t.t.), taikomi įvairesni ir didesni aplinkosaugos mokesčiai (pavyzdžiui, už nerūšiuotas šiukšles, nuotekas ir t.t.), egzistuoja kiti mokesčiai, kurių atitikmenų Lietuvoje nėra, tarkim, religijų, socialiniai ir t.t.
Lietuva – maža atvira ekonomika, kurios reikšmingą dalį BVP sudaro eksportas (eksportui taikomas nulinis PVM tarifas). Lyginamoji eksporto dalis BVP Lietuvoje pastaraisiais metais didėjo, tai lėmė lėtas vartojimo atsigavimas: apie 73 proc. mokesčių tenka netiesioginiams (vartojimo) mokesčiams, apie 23 proc. – tiesioginiams (pelno, turto, pajamų). Tiesa, eksportuojantis sektorius jau dabar sumoka daugiau gyventojų pajamų ir pelno mokesčio ir paskatins ekonomikos augimą netiesioginiais būdais – čia paprastai mokamos didesnės algos, vadinasi, dar didėja galimybės vartoti bei investuoti. „Tokia apmokestinimo struktūra atitinka Margaret Thatcher požiūrį: teisinga apmokestinti „destrukciją” (vartojimą), o ne „kūrimą” (pajamas, pelną), nes toks apmokestinimo modelis skatina investicijas, vadinasi, ir ekonomikos augimą, didina paskatas dirbti ir užsidirbti”, – aiškina J.Pabarčiūtė.
Vis dėlto ekonomistas Ž.Mauricas turi kitą atsakymą, kodėl Lietuvoje tokia apmokestinamų sričių disproporcija: dažnai labiausiai apmokestinama ta grupė, kuri turi mažiausiai įtakos sprendimo priėmimui, – samdomi darbuotojai. Juk kai kalba pasisuka apie nekilnojamojo turto, žemės, energijos išteklių apmokestinimą, kuris Lietuvoje – vienas mažiausių Europoje (gamtinių dujų apmokestinimas bus tik įvestas, ir tai tik prispaudus ES, o Estijoje jis jau seniai yra), sukyla daug besipriešinančių asmenų, ir tas mokestis neįvedamas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos kibernetinis saugumas jau kelis kartus buvo patekęs į rimtą pavojų: kibernetinės atakos prieš vieną didžiausių naujienų portalų privertė tiek valdžios, tiek verslo atstovus susirūpinti savo informacijos apsauga. Tuo tarpu šalies universitetai išleidžia pirmuosius diplomuotus kibernetinio saugumo specialistus.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Fundamentinių mokslų fakultetą šiemet baigs pirmoji informacijos ir informacinių technologijų saugos magistrantų laida. Studentai per dvejus mokslo metus įgavo ne tik sistemų ir tinklų saugos metodų, bet ir kriptografijos, etiško įsilaužimo technologijų, nusikaltimų tyrimo elektroninėje erdvėje, vadybos ir kitokių reikalingų žinių. Specialistai paruošti ne tik techniškai prižiūrėti informaciją, bet ir valdyti jos apsaugą iš vadybinės pusės.

„Plataus profilio kibernetinio saugumo srities specialistų poreikis atsirado jau gerokai anksčiau ir šiuo metu vis didėja. Atskiri su IT sauga susiję moduliai mūsų universitete dėstomi jau 10 metų, o prieš trejus metus pradėjome informacijos ir informacinių technologijų saugos magistrų studijų programos įgyvendinimą,“ – sakė VGTU mokslo prorektorius Antanas Čenys.

Anot VGTU informacinių sistemų katedros docento Nikolajaus Goranino, kibernetinio saugumo įgaliotinius jau turi dauguma stambių valstybinių institucijų, tačiau dažnai darbuotojams trūksta platesnio požiūrio ir specifinių žinių. Privatus sektorius kibernetinėms atakoms pasiruošęs geriau.

„Yra kelios įmonės, dirbančios vien šioje srityje, pavyzdžiui, „Critical Security“. Visi bankai, didieji prekybos tinklai, mobilaus ryšio operatoriai turi kibernetinio saugumo specialistus. Kitoms įmonėms vertėtų susimąstyti, kokius pavojus kartu su galimybėmis atneša IT technologijos ir investuoti į šią sritį,“ – kalbėjo Nikolaj Goranin.

VGTU – vienintelis technikos universitetas Baltijos šalyse patekęs į „QS pasaulio universitetų 2012/13 m. reitingą“. Tai viena didžiausių aukštųjų mokyklų Lietuvoje, siekianti tapti technikos ir inžinerijos mokymo bei tyrimų lydere Baltijos šalyse. Pagal tarptautinio išorinio audito „QS Stars“ standartus VGTU trijose srityse – studijų, infrastruktūros ir inovacijų – skirti aukščiausi, penkių žvaigždučių, įvertinimai.

Lietuviai yra tiesiog specialistai savo gyvenimą pasidaryti maksimaliai nepatogų ir prieš svarbius įvykius susikurti chaosą.

Kuo arčiau Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, tuo daugiau sumaišties visur atsiranda. Štai ūkio ministrė Birutė Vėsaitė gegužės mėnesį nusprendė pasiskraidyti ir suskelti keletą šou, ir viską darė taip nuoširdžiai, kad su ministro postu teko atsisveikinti tiesiog žaibiškai. Naujasis ūkio ministras turės pasiekti viršgarsinį greitį, jei norės bent minimaliai pasiruošti pirmininkavimui. O jei dar bus pradėta klibinti ir sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio kėdė, tada svečiams apskritai pasirodysime kaip išdrikę nesusipratėliai.
Bet ir tai dar ne viskas: jei teismas birželio mėnesį nuspręs paskelbti sprendimą Viktoro Uspaskicho ir Darbo partijos byloje, galime neabejoti, kad šis surengs nepakartojamą pasirodymą ir visiems atvykusiems priverks pilnas kišenes, Lietuvą prilygindamas mažų mažiausiai Šiaurės Korėjai.
O jei liepos mėnesį per homoseksualų eitynes į areną žengs Petras Gražulis su savo svita, tuomet apie bent pakenčiamai sklandų pirmininkavimą apskritai galime užmiršti, nes tada gal kokį mėnesį būsime linksniuojami per užsienio žiniasklaidos priemones. Ir, žinoma, ne iš pačios geriausios pusės.
Jau dabar aišku, kad ne iš pačios gražiausios pusės pasirodysime ir bendru Vilniaus miesto vaizdu. Nemaža dalis darbų taip ir nebus atlikta, nes nespėsime, mat mūsų meistreliai pasižymi ypatingu atsipūtimu. Gatvių duobės asfaltuojamos ir šaligatviai klojami niekur neskubant, parūkant, jokiu būdu nedirbant viršvalandžių ir Vilniaus valdžiai padrąsinant, kad vis tiek nespėsime. Kad mūsų sostinė atrodytų kuo išskirtiniau, pasistengė tiek savivaldybė, tiek darbus vykdančios bendrovės, taigi dabar Vilniaus centras daugelyje vietų išraustas, klojami vamzdžiai, įrenginėjami šuliniai, tarsi šių darbų nebuvo galima atlikti anksčiau ar vėliau.
Na, o centrinėje automobilių arterijoje – Geležinio Vilko gatvėje statomas viadukas yra tiesiog chrestomatinis pavyzdys, kaip nereikia elgtis. Jame nei rytą, nei dieną, nei vakare nebeišsisklaido kilometrinės automobilių spūstys. Ši arterija susiaurinta per pusę, tai tęsiasi jau pusmetį ir tęsis dar daugiau nei pusmetį. Tūkstančiai žmonių po valandą ir ilgiau sėdi spūstyje, o prie viaduko dažniausiai darbuojasi vos trys keturi atsipalaidavę darbininkai. Kai pradėsime pirmininkauti, šia gatve “Litexpo” rūmų link nuolat kursuos automobiliai su svečiais ir su švyturėliais, taigi paprastiems miestiečiams kamščiuose teks praleisti dvigubai ilgiau.
Tai ir yra elementarūs pavyzdžiai, kaip mes savo gyvenimą pasidarome nepatogų. Kyla klausimas, ką čia galima pakeisti. Išeičių visada yra. Juk į viaduko statybos sąlygas buvo galima įrašyti dvigubai trumpesnį laiką, tuomet jį statytų dvigubai daugiau darbininkų, o juk galima dirbti ir dviem pamainomis. Taigi šiandien viadukas, o galbūt ir kiti statiniai jau būtų užbaigti.
Ir čia kalbėjau tik apie mūsų pačių susikurtas problemas, o juk per pirmininkavimą ES Tarybai tų problemų sočiai gausime dar ir iš šalies. Na, tarkime, jei Airijos pirmininkavimo metu Europos Parlamentas nenubalsuos už 2014–2020 m. finansinę perspektyvą, tuomet mes tikrai žaliuosime ir mums tai bus vienas didelis galvos skausmas. Nors kai galvą skauda nuolat, tuomet tokie mažesni galvos skausmai, kaip V.Uspaskichas, P.Gražulis ar kažkoks viadukas, visiškai nebejaudina. Tik tuo ir belieka guostis.

Darbo rinkoje atsiranda nauja darbuotojų kategorija – stažuotojai. Štai „Litgrid“ kviečia aukštųjų mokyklų absolventus ir magistrantūros studentus pretenduoti į penkias stažuotojų vietas.

Tokiu statusu su terminuota darbo sutartimi jie dirbtų dvejus metus, po kurių, o išskirtiniais atvejais ir anksčiau, jie gali tikėtis nuolatinės darbo sutarties. Panašias programas turi ir kitos įmonės, nes aukštųjų mokyklų absolvento prilyginti visaverčiui specialistui negalima: jis turi diplomą, bet neturi kompetencijos dirbti pagal įgytą specialybę. Įmonėms išsimokyti  dirbti gebantį specialistą trunka dar maždaug porą metų.
Žinoma, aukštoji mokykla negali prisitaikyti prie visų įmonių specifikos, tačiau sutrumpinti laiką tarp diplomo gavimo ir realaus specialybės įgijimo bendromis pastangomis įmanoma.

Inžinieriai, bet teoretikai
„Yra skirtumas, kokios žinios bei gebėjimai suteikiami studentui ir kokie įmonių poreikiai, kokio darbuotojo joms reikia. Jauną specialistą parengti dirbti chemijos pramonės įrenginių operatoriumi kainuoja ne vieną tūkstantį ir maždaug dvejus metus“, – situaciją įvardija „Achemos grupės“ personalo skyriaus viršininkė Giedrė Žentelytė-Linkienė. Ji pasakoja, kad į „Achemą“ atėję dirbti diplomuoti chemijos inžinieriai kartais nemoka net elementarių dalykų – „skaityti“ brėžinių, chemijos schemų. Nors jie rengiami dirbti inžinieriais, aukštoji mokykla daugiau koncentruojasi į teorines žinias. Šiek tiek praktinių darbų universitete studentai atlieka, bet laboratorijose, tad ir įgyja praktinių įgūdžių dirbti laboratorijoje, bet ne gamybos įmonėse. „Ką ten studentai, net ir dėstytojai dešimt metų, o gal ir visai nebuvę įmonėse, o juk paskutiniu metu procesai jose labai greitai modernėja“, – atkreipia dėmesį G.Žentelytė-Linkienė.
Švedijoje magistrantūros studijas baigęs „Litgrid“ strategijos ir rinkos vystymo skyriaus vadovas Robertas Staniulis pasakoja, kad ten aukštasis mokslas labiau orientuotas į tai, ko reikia pramonei ir ko būsimame darbe reikės jauniems specialistams . „Magistrantams ne tik organizuojamos išvykos į įmones, kas daroma ir Lietuvoje, bet būdavo rengiamos mini konferencijos, kuriose studentai įmonių atstovams pristatinėja naujoves, savo tyrimus ir požiūrius. O magistro darbo ar daktaro disertacijos net nepradėsi be įmonės suformuotos temos ir be jos paramos. Doktorantūros studijas dažnai perpus finansuoja įmonė ir universitetas, o naudos iš to būna ir mokslui, ir įmonei“, – pabrėžia R.Staniulis.
G.Žentelytė-Linkienė sako, kad įmonės labai suinteresuotos, jog magistro ar bakalauro darbus studentai rašytų remdamiesi ne tik teorinėmis žiniomis, bet ir realia praktika ar tyrimais, kurie buvo įvykdyti atliekant praktiką įmonėje. Jos manymu, iš kitų šalių vertėtų pasimokyti mokslo derinimo su darbu. Štai Vokietijoje po bakalauro studijų jaunimas padirba įmonėje metus ar dvejus, o po to tęsia mokslus magistrantūroje, ir galiausiai baigiamajame darbe panaudoja darbe įgytas žinias. „Derinti darbą ir magistro studijas būtų labai naudinga, nes taip susiejama praktika ir mokslas, bet pas mus tam nėra galimybių, nes neakivaizdinės magistrantūros studijos labai brangios, o dieninės – neįmanomos fiziškai“, – apgailestauja „Achemos grupės“ atstovė.
Pasaulyje garsus lietuvis verslininkas „GetJar“ įkūrėjas ir vadovas Ilja Laursas pasakoja, kad Vakarų valstybėse, pavyzdžiui, JAV labai sėkmingai bendradarbiauja vadinamasis valstybės, verslo ir universitetų trikampis. Universitetai verslininkus kviečia į universitetus, kad studentai gautų ne tik teorinių žinių, bet ir susipažintų su būsimos profesijos, verslo realybe. Beje, pats I.Laursas negaili laiko susitikimams su studentija.
Ir mūsų aukštosiose mokyklose dėsto nemažai praktikų, tačiau tenka pripažinti, kad dauguma jų pirmiausia dėstytojavo, o paskui perėjo dirbti į kokią įmonę, pasilikdami šiek tiek akademinių valandų universitete. Žinoma, nėra esminis dalykas, kokia seka klostėsi darbo karjera, bet tai rodo, kad aukštosios mokyklos mažai ieško dėstytojų tarp pažangiausių įmonių vadovų ar specialistų. Per mažai jie pasitelkiami ir pavieniams susitikimams ar seminarams.
Jau studijų metais teoriją derinti su praktika padeda kai kurių įmonių – „Thermo Fisher Scientific“ (buv. „Fermento“), „Global Logistics Projects“, „Arvi“ ir kitų įmonių vardinės stipendijos, įmonių sutartys su aukštosiomis mokyklomis, siūlymai mokymo programoms, tačiau toks bendravimas toli gražu dar nėra visuotinai priimta norma.
„Universitetas norėtų, kad įmonės intensyviau įsijungtų į studijų programų koregavimą, pageidautų kuo daugiau praktinių seminarų, pratybų, bet dėl nuolatinio įdarbinimo spręsti reikėtų Švietimo ir mokslo ministerijos lygmeniu, nes aukštosios mokyklos dėstytojui keliami įvairūs reikalavimai, atestacijos. O vienetinėms paskaitoms verslo atstovai atvyksta, bet per semestrą koks vienas kitas, tai neapima visų studentų“, – pripažįsta Kauno technologijos universiteto (KTU) Karjeros centro vadovė Kristina Bakšaitė.

Ar praktikantai – tik nemokama darbo jėga
Tiek aukštosios mokyklos, tiek verslas pabrėžia praktikų svarbą, tačiau, pasak  G.Žentelytės-Linkienės, atsiųsti praktikai – viena, bet visai kas kita, kokios užduotys jai keliamos. Studentai ateina net nežinodami, koks praktikos tikslas.
K.Bakšaitė sako, kad ir verslo pusė ne visada studentų laukia išskėstomis rankomis. Antra vertus, pastebi ji, kai rinkoje ėmė trūkti IT specialistų, labai paklausūs tapo Informatikos fakulteto studentai.
Noriai praktikantus priima bankai. „Pernai mūsų banke praktiką atliko 178 praktikantai. Buvę praktikantai turi realią galimybę sulaukti ir nuolatinio darbo pasiūlymo, bet nebūtinai iš karto. Informacija apie juos kaupiama banko duomenų bazėje ir atsiradus poreikiui ja naudojamės“, – paaiškina „Swedbank“ Personalo atrankos skyriaus vadovė Kristina Vabolytė. Beje, atlyginimo praktikantui bankas nemoka.
Kartais studentai skundžiasi, kad įmonės juos priima ne kaip praktikantus, norinčius plačiau susipažinti su įmone, o kaip nemokamą darbo jėgą nesudėtingesniems darbams kelis mėnesius atlikti, todėl pasirašant trišalę studento, aukštosios mokyklos ir darbdavio sutartį reikia labai aiškiai apibrėžti praktikos tikslą.
Beje, Vakarų šalyse studentai neretai patys pasiprašo padirbėti pas savo svajonių darbdavį nemokamai, kad parodytų savo gebėjimus, realiau pasvertų savo lūkesčius. O įmonė tokį jau išbandytą darbuotoją, atsiradus galimybei, priima į darbą, sutaupydama laiko ir pinigų darbuotojo paieškai.

Privatus verslas už tą patį moka triskart
Žinoma, galima tvirtinti, kad universitetai – ne profesinio mokymo mokyklos, čia rengiami plataus išsilavinimo žmonės. Bet juk aukštoji mokykla nėra kažkoks norinčių būti išsilavinusiais asmenų klubas ar studentų fabrikas. Tad tikrai nenormali situacija, jei vis daugiau įmonių skundžiasi nerandančios specialistų su aukštuoju išsilavinimu, nors kai kurių aukštųjų mokyklų trečdalis absolventų bedarbiai.
Beje, verta pastebėti, kad panaši anomalija ir profesinio mokymo sistemoje: kažkodėl pačios įmonės turi rengtis sau specialistus – „Arginta“ įsisteigusi savo suvirintojų akademiją, „Stevila“ pati moko metalo apdirbimo profesijų, „Kemi“ – mechanikus, „Mantinga Food“ – maisto pramonei reikalingų darbų ir šį sąrašą galima tęsti be galo.
Vadinasi, privatus verslas už tą patį moka triskart: per mokesčius valstybei vieną kartą sumoka už profesinį ir aukštąjį mokslą, antrą – bedarbių pašalpas įgijusiems rinkai nereikalingas profesijas, o paskui vis tiek dar turi investuoti nemažai pinigų ir laiko į specialistų, kurie sugebėtų dirbti, savo įmonei rengimą.
O kai kuriais atvejais įmonės tikra to žodžio prasme priverstos pakartoti studento išmoktą kursą ir ne todėl, kad jis jo neišmoko. „Achemos grupės“ mokymo centre diplomuotas specialistas maždaug pusę metų turi mokytis, kol gauna darbo saugos ir panašius sertifikatus, leidžiančius dirbti padidinto pavojingumo gamybos įmonėje. O juk tokių didžioji dalis tarp stambiausių Lietuvos BVP kūrėjų – ne tik „Achema“, bet ir „Orlen Lietuva“, kitos chemijos pramonės įmonės. Aukštosiose mokyklose studentai to mokosi, laiko egzaminus, bet negauna sertifikatų, todėl vėl kartoja kursą. Mokymas to paties iš naujo eikvoja laiką, pinigus ir dar atitolina diplomuoto specialisto įsiliejimą į gamybą.
Išeitis viena – išmokti bendradarbiauti verslui, mokslui ir valstybei.

Aukštosios mokyklos absolventą dirbti pagal jo įgytą specialybę įmonės turi mokyti dar maždaug dvejus metus.

Į “Veido” klausimus atsako švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė

VEIDAS: Įmonių atstovai sako, kad diplomuotus specialistus dar tenka rengti darbui maždaug dvejus metus. Kaip sutrumpinti šį laikotarpį?
N.P.: Tai priklauso ir nuo pačių absolventų imlumo, ir nuo studijų programų. Šiuo metu jos intensyviai atnaujinamos, keliant reikalavimą į šį procesą įtraukti kuo daugiau darbdavių. Kai kas bando tai tik imituoti, bet netruks įsitikinti, kad tai nenaudinga, nes studentai renkasi tas programas, kuriose mato darbo perspektyvų.
VEIDAS: Kaip gerinamos studentų praktikos galimybės?
N.P.: Matydami šioje srityje nemažai problemų, tam skyrėme nemažos apimties programas, finansuojamas iš ES struktūrinių fondų. Džiaugiamės, kad į programą praktikų modeliui sukurti aktyviai įsitraukė verslo asociacijos. 2013 m. turėtų būti sukurta nacionalinio lygmens informacinė bazė apie laisvas studentų praktikantų vietas įmonėse. Kitos programos skirtos magistrantų verslumui didinti, praktikoms, susietoms su mokslui imliais sektoriais, labiau kolegijoms skirtiems verslumo ugdymo projektams kuriant imitacines įmones. Dalyje programų apmokomi ir dėstytojai, nes labai svarbu, kad ir jie matytų praktinius studijų aspektus.
VEIDAS: Kodėl dažnoje užsienio šalyje magistro darbai yra labiau taikomieji, o pas mus teoriniai?
N.P.: Į taikomuosius darbus orientuojasi kolegijos, o magistrantūroje orientuojamasi į tiriamąjį pobūdį. Bet daug kas priklauso nuo studijų krypties, universiteto pobūdžio. Pavyzdžiui, užsienio šalyse į taikomuosius darbus orientuojasi techniniai universitetai, o kiti taiko įvairią praktiką.
VEIDAS: Ar mūsų universitetai ne per daug orientuojasi į teoriją?
N.P.: Universiteto paskirtis – perteikti naujausias žinias. Beje, kitose šalyse jau skundžiamasi, kad aukštųjų mokyklų absolventai per daug specializuojasi, neturi bazinio parengimo, kuris suteikia galimybių plačiau pritaikyti savo žinias. Studentas nėra rengiamas konkrečiai darbo vietai, todėl jis turi įgyti kuo daugiau kompetencijų.

„Veido“ atliktas tyrimas, kiek universitetų ir kolegijų absolventų neturi darbo, atskleidė, kad pastaruosius dvejus metus daugiausiai bedarbių išleido Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija.

Per praėjusius metus Lietuvos darbo biržoje (LDB) įsiregistravo 19,9 tūkst. absolventų. Daugiausiai tarp jų – baigusių Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją. Išanalizavus LDB ir Statistikos departamento pateiktus duomenis paaiškėjo, kad pernai šią kolegiją baigusių absolventų, nerandančių darbo, skaičius tarp visų Lietuvos aukštųjų mokyklų yra didžiausias – net 55,7 proc.
2010 m. darbo biržoje registruota taip pat daugiausiai Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos absolventų. Kitos kolegijos parengiančios daugiausiai bedarbių, – Vilniaus dizaino kolegija ir Panevėžio kolegija.
Tarp baigusiųjų universitetus pastaruosius dvejus metus sunkiausiai įsidarbinti sekasi Vilniaus dailės akademijos absolventams. 2011 m. iš 494 gavusiųjų šios aukštosios mokyklos diplomus net 203 buvo registruoti LDB. Antroje vietoje tarp universitetų, išleidžiančių daugiausiai bedarbių, rikiuojasi Lietuvos kūno kultūros akademija (34,9 proc. absolventų neturi darbo), trečioje – Aleksandro Stulginskio universitetas (32,1 proc.).
Beje, net ir tų universitetų, kurie, „Veido“ tyrimo duomenimis, parengia mažiausiai bedarbių, absolventams šiandien nėra lengva įsidarbinti. Be to, nemažai jų dirba ne pagal specialybę.

Po studijų universitete vynioja sušius

Pernai VU Tarptautinio verslo mokykloje tarptautinio verslo specialybę įgijęs Vladas Marcinkevičius darbo intensyviai ieško jau septynis mėnesius. Per savaitę savo gyvenimo aprašymą jis išsiųsdavo į maždaug trisdešimt įvairių įmonių, ieškodamas pardavimo vadybininko arba reklamos vadybininko asistento darbo. Nors vaikinas sulaukdavo po vieną ar du kvietimus ateiti pasikalbėti su darbdaviais, tačiau dirbti taip ir nepradėjo. „Per daugiau nei pusmetį sulaukiau vos dviejų kvietimų dirbti, tačiau atsisakiau, nes siūlomas atlygimas buvo 600 Lt, ir dar pats būčiau turėjęs mokėti už degalus bei automobilio, kuris vadybininko darbe būtinas, priežiūrą. Kad galėčiau pragyventi, norėčiau į rankas gauti 1100 Lt“, – pasakoja V.Marcinkevičius.
Po kiekvieno pokalbio dėl darbo vaikinas analizuodavo priežastis, kodėl nepasisekė, tačiau atsakymo jam taip ir nepavyko rasti. „Darbdaviai nedetalizuodami priežasčių pranešdavo, kad pasirinko kitą kandidatą. Galbūt tam, kad darbo paieškos nesėkmingos, įtakos turi aukštosios mokyklos reputacija, o gal per daug aktyviai reiškiu mintis pokalbio metu“, – svarsto V.Marcinkevičius.
Vis dėlto jis nesigaili pasirinkęs tarptautinio verslo specialybę. Mat, vaikino nuomone, nors vadybininkai šiuo metu aukštosiose mokyklose štampuojami lyg konvejeriu, gerus specialistus galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. „Vadybininko specialybė labai plati, tačiau aš išsigryninau sferą, kurioje norėčiau dirbti, – tai reklamos kūrimas ir jos pardavimas. Esu maksimalistas, nenoriu dirbti nekvalifikuoto darbo, tačiau Lietuvoje šiuo metu esu nereikalingas, tad bandysiu pagal specialybę įsidarbinti užsienyje“, – prisipažįsta po savaitės į Londoną išvykstantis VU Tarptautinės verslo mokyklos absolventas.
Beje, pusė jo bendramokslių jau dirba užsienio šalyse.
Tie aukštųjų mokyklų studentai, kurie dar bando įsitvirtinti Lietuvos darbo rinkoje, bet pagal specialybę neįsidarbina, dažniausiai renkasi nekvalifikuotus darbus. Štai Judita Jurcevičiūtė, prieš dvejus metus Kauno technologijos universitete (KTU) baigusi viešojo administravimo specialybę, šiuo metu vynioja sušius.
„Apmaudu, kad negaliu panaudoti universitete įgytų žinių, tačiau visi darbdaviai, su kuriais bendravau, klausdavo, ar turiu administratorės patirties. Jie tiesiai sakydavo, kad jeigu ateis žmogus, anksčiau dirbęs tokį darbą, rinksis jį, o ne mane“, – prisimena J.Jurcevičiūtė.
Ji pabrėžia, kad darbo ieško aktyviai, be to, dar baigė buhalterinės apskaitos kursus. „Iš šimto žmonių, kurie baigė universitetą kartu su manimi, tik keliolikai pavyko įsidarbinti pagal specialybę. Daugelis dirba parduotuvėse konsultantais ar pardavimo vadybininkais telefonu“, – teigia mergina.

Stinga mokslo ir verslo bendradarbiavimo

Personalo atrankos bendrovės „Simplika“ direktorės Valerijos Buzėnienės nuomone, universiteto ar kolegijos absolventų įsitvirtinimas darbo rinkoje ne visuomet reiškia, kad studijų ar aukštosios mokyklos lygis yra aukštas. Mat dažnai jaunuoliai dirba ne pagal specialybę. „Pavyzdžiui, baigę viešąjį administravimą įgyja plačią specialybę, tad gali dirbti ir vadybininkais. Gabus, siekiantis tikslo jaunuolis visada ras karjeros takelį, tačiau dirbant ne pagal specialybę dažnai reikia daug laiko skirti papildomiems seminarams, kursams arba jau įsitvirtinus darbo rinkoje grįžti į pradinį etapą – dar kartą rinktis studijas, bet jau pagal specialybę, kurią žmogus dirba“, – dėsto V.Buzėnienė.
Pasak personalo atrankos specialistės, tikslingiau būtų jaunuolį iškart nukreipti tinkama kryptimi. Tad turėtų labiau bendradarbiauti verslo ir mokslo įstaigos. „Darbdaviai itin retai pageidauja baigusiųjų Kūno kultūros akademiją ar Aleksandro Stulginskio universitetą, – tvirtina V.Buzėnienė. – Šių aukštųjų mokyklų absolventai mažiausiai reikalingi verslui, todėl jos ir išleidžia daugiausiai bedarbių. Universitetai per mažai bendrauja su verslo atstovais, nesigilina į tai, kokių specialistų labiausiai reikės artimiausiu metu.“
Vis dėlto Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos, parengančios daugiausiai bedarbių, direktorius Albinas Tebėra savo kaltės neįžvelgia. Jis tikina, kad naujos studijų programos kuriamos tariantis su įmonių vadovais, o daugiausiai studentų rengiama tų specialybių, kurių trūksta. „Želdinimo įmonės turi labai daug užsakymų ir vos spėja atlikti darbus, tad Lietuvai reikia želdinių dizaino specialistų, kuriuos mes rengiame. Miškininkai, hidrotechnikai taip pat prašo, kad daugiau parengtume specialistų“, – teigia A.Tebėra.
Kolegijos vadovas mano, kad tikrąją padėtį darbo rinkoje iškreipia jaunuoliai, kurie užsiregistruoja LDB, nes tingi dirbti. O tokių nemotyvuotų studentų kolegijose, A.Tebėros manymu, dauguma.

Sunkiau įsidarbinti kolegijų absolventams

Vilniaus dailės akademijos (VDA) rektorius Audrius Klimas taip pat įsitikinęs, kad LDB duomenys neatitinka tikrosios padėties. „LDB užsiregistravę daugiausiai VDA absolventų, tačiau tai nereiškia, kad jie visi bedarbiai. Dažniausiai tapytojai ar grafikai yra laisvi menininkai, jie neturi darbdavio, jų veiklai nereikia administruojančių žmonių, todėl skaičiuojami kaip bedarbiai“, – dėsto A.Klimas.
Pasak rektoriaus, menininkai savo darbus parduoda patys ar bendradarbiaudami su galerijomis, o LDB registruojasi, kad nereikėtų mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokesčio. Tad VDA absolventų lyginti su, pavyzdžiui, baigusiais Vilniaus universitetą nereikėtų.
Beje, „Veido“ analizė atskleidė, kad seniausios ir didžiausios Lietuvos aukštosios mokyklos absolventai darbo rinkoje nėra paklausiausi. Geriausiai įsidarbinti sekasi turintiesiems Lietuvos karo akademijos diplomus – tarp jų nedarbo lygis siekia tik 2,3 proc. Antra vieta pagal įsidarbinimą tenka Mykolo Romerio universitetui – 2011 m. LDB užsiregistravo 13,2 proc. absolventų. Beveik tiek pat darbo neturėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto absolventų – 13,5 proc.
Tarp kolegijų mažiausiai bedarbių išleido Vilniaus verslo kolegija (20,3 proc.). Vis dėlto visų kolegijų absolventams darbo rinkoje sekasi kur kas prasčiau nei įgijusiems specialybę universitete: iš praėjusių metų laidos kolegijų absolventų net 36 proc. neturi darbo, o tarp baigusiųjų universitetus tokių – 23 proc.
„Daugeliui darbdavių svarbu, kad specialistas ne tik turėtų savo siauros srities žinių, bet ir gebėtų plačiau pažvelgti į daugelį dalykų, o tokių gebėjimų daugiau įgyjama universitetinėse mokyklose. Vis dėlto, jeigu specialybė darbo rinkoje paklausi, nesvarbu, ar studijos baigtos universitete, ar kolegijoje“, – apibendrina V.Buzėnienė.

Specialisto pastabos

Seime būtina išsiaiškinti ir sutarti koks lengvasis automobilis (l/a) ir motociklas, naudojamas susisiekimui, laikytinas prabangiu, pasipuikavimo daiktu.
Pasižiūrėkime kas ir kaip vyksta XXI a. su išrastais mechaniniais vežimais ir geležiniais arkliais be reklaminio šauksmo.
1.Šiandien išsivysčiusiose valstybėse l/a variklių darbo trukmė tuščioje eigoje gatvėse siekia ~40 % viso kelionės laiko, o jų automobilių vidutinis greitis dėl kamščių yra vos 20–30 km/h.
2.Vienos tonos masės l/a važiavimui pastoviu 60 km/h greičiu reikia 6–8 kW galios. Riedant 100 km/h greičiu, būtina 20–30 kW variklio galia. (Tai priklauso nuo kėbulo aptakumo oro srauto varžai nugalėti).
3.Didelio limuzino su lėktuvui tinkančiu varikliu degalų sąnaudos ir aplinkos tarša mieste yra 1,5–2 kartus didesnės, negu vidutinės (mažos) klasės lengvųjų automobilių.
4.Prabangių l/a variklių visų cilindrų tūris (ΣVn) būna 1,8 dm3 ir daugiau, pavyzdžiui  prestižiniai „Mercedesai“ prasideda su keturių cilindrų tūrio ΣVn yra 1900 cm3. (Rusijoje, pavyzdžiui, 1,8 dm3 ir daugiau, taikomas didesnis muitas, negu mažesnio cilindrų tūrio automobiliams).
5.Važiuojant plente dviračiu motociklu, nepažeidžiant eismo taisyklių, užtenka vieno cilindro variklio galios, kurio darbo tūris yra 125–250 cm3. Motociklui su šonine priekaba, būtinas didesnio darbo tūrio dvicilindris 350–500 (650) cm3 variklis.
6.Japoniški keturių cilindrų dviračiai motociklai, išvystantys ~200 km/h greitį, yra skirti žiedinėms lenktynėms, ne pasivažinėjimui į gegužinę, bet juos Lietuvoje gali nupirkti kiekvienas dvidešimtmetis pilietis!? Ar tai protingas leidimas?
Panagrinėkime, pažiūrėkime kaip įmanoma apmokestinti prabangius l/a ir motociklus.
a.Prabangius l/a ir motociklus galima būtų apmokestinti kaip tai jau padaryta su nekilnojamuoju turtu. Manau, kad prabangią ratinę transporto priemonę, kurios vertė yra 80–100 tūkst. Lt ir daugiau, reikia apmokestinti ne mažiau kaip 1–2 % jos pradinės vertės dešimčiai metų mokant kasmet. (ž 80–1000 tūkst. Lt galima rajone nupirkti butą arba 8–10 ha dirbamos žemės!).
b.Apmokestinus l/a ar motociklą pagal variklio galią, kartais kils būtinybė ją išmatuoti, nes pvz. pritaikant dujas – galia sumažėja, o panaudojus pripūtimą azoto oksidais – padidėja. Tarkim, kai galia virš 80–100 kW, mokestis metams būtų – 1 kW=10–15 Lt/met.
c.Pastovus serijinio l/a ar motociklo variklio rodiklis yra jo visų cilindrų darbinis tūris ir jų skaičius. Pastarasis parametras teikia prabangumo laiptelį – „… turiu limuziną su aštuonių cilindrų varikliu!“ (tokio „kreiserio“ mokesčiai turėtų būti didžiausi)
Apmokestinant prabangaus l/a ar motociklą pagal ΣVn tūrį ir cilindrų skaičių, mokesčių inspektoriams būtų mažiau painiavos: už cilindro 1 cm3 – 0,5–1 Lt; už vieną cilindrą – 30–100 Lt. Tada „Mercedeso“ mokesčiai su ΣVn=1900 cm3 ir keturiais cilindrais būtų:
1900 x 1 Lt + 4 cil. x 100 Lt = 620 Lt/met.
(Jei atmestume bazinį tūrį 1800 cm3, mokestis sumažėtų iki 500 Lt/met.)
Keturių cilindrų motociklui su ΣVn=1000 cm3 prabangos mokestis išeitų toks:
1000 x 0,5 Lt + 4 cil. x 30 = 620 Lt/met.
(Atmetus leistiną tūrį 1800 cm3, mokestis sumažėtų iki 370 Lt/met)
Pastaba: Saudo Arabijos valdovas važinėja su paauksuotu naftos firmos padovanotu „Furdu“, bet pranašu netapo.

prof. hab. dr. inž. Algis Butkus
(vairuotojo stažas 60 m)

"Veido" archyvas

Kaip pasikeis Lietuvos darbo rinka per ateinančius dešimt metų, prognozuoja Viešosios politikos ir vadybos instituto vyresnysis analitikas Žilvinas Martinaitis.

VEIDAS: Kokią matote Lietuvos darbo rinką po dešimties metų?

Ž.M.: Galimi du scenarijai. Pirmasis – poliarizacijos, kai Lietuvoje gyvens tarsi du skirtingi poliai. Vieną sudarys išsilavinę, dideles pajamas gaunantys žmonės, parduodantys paslaugas ir kuriantys produktus. O kitas – aptarnaujančiame sektoriuje dirbantys nekvalifikuoti asmenys, kurie dažnai keis darbus, jų neteks. Ieškodami geresnio gyvenimo, tokie žmonės išvažiuos dirbti į užsienį, o juos pakeis imigrantai. Kuriame poliuje žmogus atsidurs, priklausys nuo jo gebėjimų ir startinių pozicijų.

Antrąjį scenarijų galima pavadinti santarvės, kai turintys gerą išsilavinimą ir nemažas pajamas gaunantys žmonės užtikrina aukštą gerovės lygį vargingiau gyvenantiesiems.

VEIDAS: Kuriuo keliu eis Lietuva?

Ž.M.: Pirmasis, poliarizacijos modelis yra anglosaksiškas. Čia svarbiau individo laisvė, kiekvieno asmeninės savybės užtikrina jam gerovę. Santarvės modelis būdingas Skandinavijos šalims, Prancūzijai. Šiose šalyse socialinė dermė iškeliama virš individo tikslų. Toks modelis Lietuvai būtų priimtinesnis, nes ne taip diferencijuojami laimėtojai ir pralaimėtojai. Tačiau norint įgyvendinti šį scenarijų didelį vaidmenį turi prisiimti valstybė. Reikėtų daug investuoti į darbuotojų perkvalifikavimą. Svarbiausias veiksnys, kuris padėtų įgyvendinti santarvės modelį, turėtų būti kokybiškas valstybinis švietimas. O verslas turėtų orientuotis į ilgalaikes strategijas, bet ne į šiandieną.

VEIDAS: Kaip manote, kokių specialistų poreikis bus didžiausias po dešimties metų?

Ž.M.: Svarbesnės taps ne specialybės, o įgūdžiai. Didžiausias dėmesys bus skiriamas kūrybiškumui. Darbdaviai nereikalaus sukurti kažko naujo, išskirtinio, bet reikės pritaikyti senas idėjas naujo tipo vartojimui. Taip pat itin svarbūs bus analitiniai darbuotojų gebėjimai. Jie turės tapti savotiškais kasdienybės tyrėjais, nes reikės dirbti su dideliu kiekiu greitai besikeičiančios informacijos, kurią teks atrinkti, susisteminti, apdoroti. Daugės paslaugų, kurios sukuria labai nedidelę BVP dalį, tačiau pakelia žmonių gerovę, nes yra pritaikytos individualiems poreikiams. Pavyzdžiui, tokios kaip socialinis tinklas “Facebook”, skirtas tarpusavio ryšiams palaikyti.

VEIDAS: O kokios ūkio šakos labiausiai vystysis?

Ž.M.: Žemės ūkis Lietuvoje išliks itin svarbia šaka, nes visame pasaulyje didėja maisto produktų paklausa. Dėl tos pačios priežasties didelis dėmesys bus skiriamas efektyviai maisto gamybai, taip pat strateginę reikšmę turės gėlo vandens išgavimas. O Lietuva turi gėlo vandens išteklių.

Statybų rinka turėtų atsigauti jau po kelerių metų. Ateityje šis sektorius taps didelės pridėtinės vertės, nes bus naudojamos žaliosios technologijos, tausojančios natūralią aplinką ir gamtos išteklius, tokios kaip atsinaujinantys energijos šaltiniai.

VEIDAS: Šiuo metu net 40 proc. ilgalaikių bedarbių neturi jokios profesinės kvalifikacijos. Ar ateityje daugės kvalifikuotų darbuotojų?

Ž.M.: Jeigu Lietuvoje įsitvirtins poliarizacijos modelis, nekvalifikuotų darbuotojų bus daugiau, nors jie ir turės aukštojo mokslo diplomą. Bus saujelė laimėtojų, o kiti nesistengs kelti kvalifikacijos, jeigu žinos, kad turi mažai galimybių pakilti karjeros laiptais. Ir, atvirkščiai, kai yra skatinamas suaugusiųjų švietimas, sudaromos sąlygos persikvalifikuoti bei mokytis darbo metu, darbuotojų kvalifikacija didėja, nes tai susiję su užmokesčio didėjimu.

VEIDAS: Dabar daug kalbama apie profesinio mokymo stiprinimą, darbdaviai pageidauja ne tiesiog vadybininkų, o gebančių su darbuotojais susikalbėti technologine kalba. Ar daugės jaunuolių, norinčių įgyti konkrečią specialybę ir savo žinias pritaikyti darbo rinkoje?

Ž.M.: Tokių darbuotojų poreikis išliks didelis, tačiau besimokančiųjų profesinėse mokyklose bus mažai. Profesinis mokymas susijęs su rizika, nes įgyjami specifiniai įgūdžiai, kuriuos pasikeitus technologijoms gali būti sunku pritaikyti darbo rinkoje. O baigus studijas aukštojoje mokykloje įgyjama platesnė kvalifikacija, kurią galima pritaikyti ne viename sektoriuje. Tad aukštasis mokslas ir toliau išliks dominuojantis. Tik vis didesnė konkurencija tarp universitetų skatins juos specializuotis vienoje srityje, pavyzdžiui, inžinerinių mokslų. Tokios aukštosios mokyklos diplomas darbdaviams signalizuos, kad specialistas turi didelę kvalifikaciją toje srityje.

Lietuvai būtų priimtinesnis santarvės modelis, kai turintys gerą išsilavinimą ir nemažas pajamas gaunantys žmonės užtikrina aukštą gerovės lygį vargingiau gyvenantiesiems.

Vadovaujančias pareigas einantiesiems darbo užmokestis, anot ekonomistų, šiemet jau turi galimybių ūgtelėti. Atlyginimai turėtų kilti ir kvalifikuotiems specialistams, kurių Lietuvoje vis labiau trūksta, rašo “Verslo žinios”.

Tačiau nekvalifikuotų darbuotojų užmokestis, prognozuojama, pastebimiau nekils dar bent dvejus metus.

“Aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų, ypač tam tikros srities specialybių, kurių trūksta Lietuvoje, atlyginimai augs greičiau. Mažesnės kvalifikacijos ar nekvalifikuotos darbo jėgos atlyginimai šiemet ir, tikėtina, 2012 metais nesikeis”, – sakė “Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Šiuo metu, anot jo, jaučiamas informacinių technologijų, kitų aukštųjų technologijų specialistų trūkumas. Gerų inžinierių, technologų stygių jau jaučia ir atsigaunančios statybų bei gamybos bendrovės.

Geresnius metus ir daugiau galimybių gauti kiek didesnį atlyginimą ekonomistai mato ir vadovaujančias pozicijas užimantiems darbuotojams, bent jau dirbantiems tose įmonėse, kurių rezultatai 2010 metais sparčiai augo.

Esą nemaža dalis įmonių Lietuvoje teigia pasiekusios prieš nuosmukį turėtas pajamas, taigi šiemet jos jau turėtų kompensuoti per pastaruosius dvejus metus sumažintus atlyginimus.

“Šiemet aukštesnio lygio vadovų atlyginimai turėtų gerokai išaugti. Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis Europoje, vadovų atlyginimai buvo ir įšaldyti, ir sumažinti, taigi ta skylė po truputį bus lopoma. Šiemet atėjo tam laikas”, – teigė “DnB Nord” banko grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka.

Pasak ekonomistės Jurgitos Pumpalavičiūtės, aukščiausio lygio vadovų atlyginimai Lietuvoje šiuo metu yra pakankami, ir šiemet jie esą neturėtų pastebimai didėti.

“Žemesnio rango vadovų poreikis dar yra mažas. Jų labiau reikės, kai pradės ekonomika atsigauti”, – sako J.Pumpalavičiūtė.

Finansų ministerijos skaičiavimais, 2011 metais vidutinis darbo užmokestis turėtų kilti 2,2 proc., o paslaugų ir prekių kainos – 2,6 procento.