Sekmadienį Menų spaustuvės Juodojoje salėje „cezario grupė“ parodė premjerą – Cezario Graužinio inscenizuotą Kazio Binkio poemą-feljetoną „Tamošius Bekepuris“. Reginį įkūnijo aktoriai Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė ir Paulius Čižinauskas, kompozitorė ir muzikantė Ieva Baranauskaitė, saksofonininkas Stasys Šalaševičius ir Mykolas Baranauskas (mušamieji).

Jurijus Jukovas, “Menų faktūra”

Cezaris Graužinis teigia, kad čia yra penkiasdešimt antrasis jo pastatytas spektaklis. Sunku patikrinti, bet, žinodami režisieriaus amžių, kitąmet pasieksiantį pusšimtį metų, ir itin solidų stažą, prasidėjusį 1989 m. Knuto Hamsuno „Badu“ Jaunimo teatre, turime kuklesnį nei po du spektaklius kasmet kūrybinį dažnį, kas tikrai nėra perdaug tokiai energingai asmenybei.

Nėra čia nieko peiktino ar smerktino, nes „komiksas“ gana seniai karaliauja mūsų teatrų scenose, surandančiose publikai patrauklių archetipų.

Anot režisieriaus, jis ne pats pasirinko šią medžiagą, ją jam pateikė „cezario grupės“ aktoriai, bet žanrą režisieriai visuomet renkasi patys. Ir, pradedant svarstyti, koks yra šio spektaklio žanras, atsiveria daug įdomių dalykų. Amžininkai ir žurnalo „Mūsų rytojus“ leidėjai ano šimtmečio trečiajame dešimtmetyje įvardino Binkio „Tamošių Bekepurį“ kaip poemą-feljetoną. Nieko nuostabaus, tais laikais niekas nežinojo termino „komiksas“ (jis atsirado 1933 m. JAV ), bet, kas savaitę rašant trumpus žanrinius poezijos vaizdelius į žurnalą, skirtą valstiečiams, rezultatas buvo tai, ką mes dabar drąsiai galime vadinti „poetiniu komiksu“, o spektaklį atitinkamai – „sceniniu komiksu“. Ir nėra čia nieko peiktino ar smerktino, nes „komiksas“ gana seniai karaliauja mūsų teatrų scenose, surandančiose publikai patrauklių archetipų.

Patys kūrėjai savo spektaklį vadina „pank-oratorija“, ir jie taip pat arti tiesos, nes kompozitorės Ievos Baranauskaitės muzika čia dominuoja. Melodeklamacijos šmėkla taip pat jau kurį laiką sklando virš mūsų teatrų, ir, retkarčiais nutūpdama, kartais padeda vertingus „kiaušinius“: spektaklių, kur gyvai atliekama muzika lemia žanrą, vis daugėja. Nebaisus stilizacijos „griekas“ mūsų teatruose, jis negarantuoja itin aukšto meninio lygio, tačiau bent jau demonstruoja pakankamai kokybišką režisūros amatą, ko tikrai pastaruoju metu stinga. Yra stilizacijos ir šiame Cezario Graužinio spektaklyje, bet nuo čia prasideda tos įdomios keistenybės, kurios neleidžia „Tamošiaus Bekepurio“ priskirti amatininkiškos stilizacinės režisūros kategorijai, kažkas šioje stilizacijoje yra gerąja prasme „neteisingo“.

Režisieriaus pasirinkta stilizacija netgi akiplėšiškai konfliktuoja su stereotipine etnografiška, paliekant vienintelį „tradicinį“ akcentą – šiaudų spalvos Onytės peruką.

Dešiniame scenos kampe kaba tuzino senų kostiumų ir suknelių „kekė“. Tie kostiumai anaiptol nėra lietuviški etnografiniai, jų tamsus, juodo ir tamsiai pilko atspalvių derinys, griežtų kontūrų švarkai, eilutės, kostiumai ir ilgos niūrokos suknios sužadina labiau Europos pietų, Sicilijos arba Graikijos, arba, jeigu atsigręšime į Lietuvą, žydų ar čigonų, bet jokiu būdu ne „etnografinių lietuvių“ spalvinius ir stilistinius stereotipus. Čia režisieriaus pasirinkta stilizacija netgi akiplėšiškai konfliktuoja su stereotipine etnografiška, paliekant vienintelį „tradicinį“ akcentą – šiaudų spalvos Onytės peruką ant Brigitos Arsobaitės galvos, ir iš tos „tradicijų atplaišos“ čia atvirai, daug ir žaismingai tyčiojamasi.

“Neteisinga” stilizacija čia labai svarbus dalykas, nes ji nėra savitikslė, tai tik priemonė specifiniam raktui, kuriuo režisierius prieš penketą metų sėkmingai „atrakino“ Pauliaus Širvio poeziją spektaklyje „Nutolę toliai“, ir kuris čia naudojamas vėl. Tai įvardinčiau kaip antropologinio teatro šmėklą, kuri sklando virš mūsų teatro ne itin tankiai (pvz. Jono Vaitkaus „Atžalynas“, irgi pagal Binkį). Tai ritualinio teatro rūšis, kai scenoje sukuriama praeities „kapsulė“ ir joje apgyvendinami charakteriai iš praeities.

Bet, skirtingai nuo Vaitkaus „Atžalyno“ (kur „laiko kapsulė“ yra ankštas podiumas su keliais mokyklos suolais ir susispietusiais juose gimnazistais), čia sceninės „laiko mašinos“ aikštelė suspausta iki minimumo – iki taburetės, prie kurios tarsi prikepęs gyvuoja Pauliaus Čižinausko Tamošius, kur kartais įsigudrina tilpti ir abidvi įsisiautėjusios sceninės demonės – Brigita Arsobaitė, ir Vilma Raubaitė su visa šūsnim jų įkūnytų personažų.[1]

Neišskiriamoji „cezario grupės“ penkiukė čia liko be dviejų „kavalierių“ – be Juliaus Žalakevičiaus ir Vytauto Kontrimo, kurie lig šiol formavo šios mažytės trupės „vyriškąją fizionomiją“. Tokiu būdu vyriškųjų šio spektaklio personažų sudėtį įgyvendino Vilma Raubaitė, pademonstravusi ir atsiribojimo meną, ir momentinio persikūnijimo sugebėjimus. Vyksmas įgavo karingojo feminizmo atspalvių, ir tokiame kontekste tirtanti geltonkasė Onutė kapituliavo prieš maurojančią proletarę su žarstekliu Elžbietą. Abi jas siautulingai įkūnijo Brigita Arsobaitė.

Pergalė jau seniai pasiekta, bet Arsobaitės Elžbieta vis nepaleidžia žarsteklio, vis mosuoja įsirėžusi, tarsi įtvirtindama į visų sąmonę, kad ji čia atėjo daryti tvarką amžiams.

Ausyse čia likusiems vis dar skambėjo linksmi spektaklio dunksėjimai, kažkodėl sukeliantys asociaciją su žodžiais „tėvynės ilgesio dainos“.

O ką Tamošius? Pauliaus Čižinausko personažas tik trumpam nusitveria nuo galvos kepurę, ir tuo jo „bekepuriškumas“ baigiasi. Ne toji sermėginė kepurė kamuoja režisierių, o tos raudonos taškuotos kepurės musmirių, kurių prikaišiota scenos pakampiuose. Tas musmires Tamošius ir uosto, ir ragauja. Paskui jis sėdi sau ant transcendentinės taburetės furijų apsupty, kramtydamas ūsą ir vis kartodamas: „duok pakajų“. Kuo dar kitu, jei nei musmiriniu transu galima motyvuoti Tamošiaus „liurbišką“ (citata) persimetimą nuo mylimos jaunutės geltonkasės prie proletariškos senmergės? Režisierius ir neketina nieko prikišamai motyvuoti. Žodis „bekepuris“ čia jam yra „be kepurės“, kaip „be stogo“. O dėl ko nuvažiavo tas „stogas“, ar musmirių prisiuosčius, ar dėl kitų dalykų – nesvarbu, tik jam (statytojui) gaila, kad vietoje geltonkasės ateities Tamošius pasirinko proletarišką priespaudą su žarstekliu.

Pasibaigus „Tamošiaus Bekepurio“ premjerai, režisierius po septynių valandų jau skrido į savo Graikiją, vėl išsiveždamas tiek savosios teatrinės transcendentikos, tiek jos sceninių atskleidimų paslaptis. O ausyse čia likusiems vis dar skambėjo linksmi spektaklio dunksėjimai, kažkodėl sukeliantys asociaciją su žodžiais „tėvynės ilgesio dainos“.

---

[1] Nepavyko rasti nuodugnesnės „Tamošiaus Bekepurio“ sukūrimo aplinkybių studijos, bet ir iš teksto jaučiamas šioje pseudo-primityvistinėje poemoje glūdinti poleminė įtampa. Ji šiek tiek iškyla į paviršių pačioje poemoje, ir pateikiama vienoje iš spektaklį puošiančių „intermedijų“, tai – autoriaus (Kazio Binkio) atsakas šį jo „komiksą“ už jo neestetizmą ir primityvizmą taršiusiai kritikai. Galima tik spėti, į kokią diskusiją su sostinėje tuomet karaliavusia snobiškąja salonine estetika veržėsi tendencingai primityvistinis „Tamošius“. Akivaizdu, kad „Tamošius Bekepuris“ turėjo daugiau laisvos meninės transcendentikos, nei angažuoto kairuoliškojo politinio materializmo, kuo pasižymėjo po to lietuvių literatūroje karaliavę  bežemiai jonai ir jurai.

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje “Menų faktūra” 2016 m. balandžio 12 d.

 

Senieji metai atnešė nemažai perversmų į Lietuvos teatrus. Todėl pradėdami Naujuosius norėtume jums pristatyti keturis drąsuolius, prisiėmusius teatrų vadovų atsakomybę, ir išklausti apie jų kolektyvų laukiančias permainas.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Jiems tekę teatrai – labai skirtingi, skęstantys sa­vuose rūpesčiuose. Štai Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tebelaukia rekonstrukcijos, o Klaipėdos dramos teatras neseniai atšventė jos pabaigą. Vilniaus mažasis teatras direktore pradėjo vadinti ankstesnę laikinąją vadovę, o Kauno kamerinis teatras vadove paskirtą kolegę iš gretimo teatro pasitiko audringais manifestais ir kaltinimais senas tradicijas turinčio kolektyvo žlugdymu.

Siūlome „Veido“ skaitytojams naujųjų vadovų mintis apie tai, ką ketina keisti sau pavaldžiuose teatruose ir į kokias premjeras žiūrovus žada kviesti 2016-aisiais.

1. Norėtume sužinoti tris pagrindinius dalykus, kurie netenkino jūsų ligšiolinėje teatro veikloje. Kaip ketinate juos taisyti?

2. Ar jau galite išvardyti 2016-aisiais jūsų vadovaujamo teatro laukiančias premjeras? Kodėl renkatės būtent šiuos veikalus?

3. Kaip ketinate laviruoti tarp komerciškai sėkmingo ir meniškai brandaus repertuaro? Kokius teatro lankomumo rodiklius atėjęs radote ir kokių tikitės savo kadencijos pabaigoje?

4. Koks jūsų požiūris į kviestinius aktorius: leisite režisieriams jų kviestis ar prašysite verstis turimos trupės pajėgomis? Ar ketinate kviesti spektaklių statytojų iš užsienio?

5. Ar reikalingas teatrui etatinis vyriausiasis režisierius, nuolat prižiūrintis anksčiau pastatytus spektaklius? Ar ieškosite tokio žmogaus, jeigu jo šiuo metu teatre nėra?

6. Ar pritariate teiginiui, kad geros rinkodaros bei reklamos pastangomis kiekvieną spektaklį įmanoma paversti publikos geidžiamu? Ar regite šios srities neišnaudotų rezervų savajame teatre?

Tomas Juočys (38 m.), Klaipėdos dramos teatro vadovas

T.Juočys 2009–2011 m. buvo Klaipėdos dramos teatro vadovo pavaduotojas, 2011–2015 m. dir­bo Klaipėdos dramos teatro kultūros projektų vadovu. Kon­kursas į Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigas surengtas po to, kai 2015 m. kovo pabaigoje mirė Gediminas Pranckūnas, vadovavęs teatrui nuo 2001 m.

1. Trys dalykai – tai repertuaras bei jo formavimas, teatro valdymo struktūra ir aktorių trupės sudarymo procesas.

Repertuaras būdavo sudaromas chaotiškai, neatsižvelgiant į šiandienos aktualijas, poreikius, nesigilinant į pasirenkamą dramaturginę medžiagą. Tam darė įtakos ir scenos neturėjimas, ir neveikli teatro meno taryba. Nors ji turėjo tik patariamąjį balsą, jai priskirtos funkcijos formuojant repertuarą vis dėlto buvo per menkos. Šiandien renkamės kitą būdą: į meno tarybą įtraukėme du narius, kurie nėra teatro darbuotojai, – Leonidą Donskį ir Oskarą Kor­šu­novą. Tai padės išvengti savikritikos nebuvimo. Me­no tarybos posėdyje vasarį diskutuosime apie siūlomas pjeses bei jų režisierius ir atsirinksime pagrindinius „taikinius“, dėl kurių teatro vadovas tarsis penkeriems metams į priekį. Jei susitarti nepavyks – meno taryba svarstys, kuo užpildyti susidariusias spragas.

Teatro valdymo struktūrą anksčiau sudarė trys padaliniai: meno, finansų ir ūkio. Pirmieji du abejonių nekėlė, tačiau ūkio ir bendrųjų reikalų padalinys buvo gremėzdiškas ir nelankstus. Jį keisime sukurdami kelis papildomus padalinius. Meno vadovo žinioje bus aktorių trupė ir literatūrinė dalis. Šiai teks prisiimti ir rinkodaros funkcijas, tam bus priimti trys vadybininkai. Jau įsteigtas atskiras technikos padalinys, kuriam priklauso apšvietimo, garso, scenos ad­ministravimo, operatorių, pastatymų dalies tarnybos. Technikos vadovo pozicija valdymo struktūroje prilyginama direktoriaus pavaduotojui.

Teatro trupę šiandien sudaro 31 aktorius. Tai optimalus skaičius, tačiau bėda, kad trupę sudaro trijų specialiai Klaipėdos dramos teatrui parengtų kursų absolventai. Taigi turime trijų kartų aktorius, tarp kurių plyti amžiaus duobės, ir visišką konkurencijos trūkumą. Todėl atsisakome šios sistemos ir kasmet stengsimės prisivilioti po vieną du jaunus talentingiausius aktorius iš visos Lietuvos.

2. Metų pradžioje numatyta pradėti statyti italų dramaturgo Eduardo de Filippo pjesę „Kalėdos Kupjelų namuose“ (rež. Povilas Gaidys). Šio spektaklio pristatymas P.Gaidžiui taps savotišku „nusilenkimu“ Klaipėdos publikai prieš baigiant aktyvų darbą teatre.

Iki vasaros vidurio turėtume pakviesti į Slawomiro Mrožeko pjesės „Pono Ohėjaus kankinystė“ premjerą. Ji pasirinkta kaip atsvara klasikiniam repertuarui. S.Mrožekas – vienas garsiausių Europos absurdistų, o spektaklį statysiantis režisierius Darius Raba­šauskas mėgsta absurdo dramaturgiją ir pamažu „auga“ mūsų teatre.

Rugsėjo mėnesį publikos lauks amerikiečių dramaturgo Don Nigro „Paolas ir Frančeska“. Tai šiuolaikinė Dante’s interpretacija, juodoji komedija, kurią pasiūlė režisierius Jonas Vaitkus. O 2016-uosius turėtume užbaigti Gintaro Grajausko pjese  „Pašaliniams draudžiama“, kurią, skatindamas lietuvišką dramaturgiją, užsakė pats teatras. Spektaklį statys O.Koršunovas, kuris buvo „taikinys Nr. 1“ ieškant režisieriaus naujai G.Grajausko pjesei.

Turime tikslą rudenį sukurti ir spektaklį vaikams. Kol kas nesame tikri dėl pjesės ir autorių, tačiau atrodo, kad tai bus „Piteris Penas“. Svarstome, kad spektaklį režisuoti galėtų choreografė Agnija Šeiko.

Taip pat žadame statyti Ksenijos Dragunskajos pjesę „Miesto teatras“, kurią turėtų režisuoti svečias iš Maskvos Andrejus Liubimovas. Tačiau šiandien dar nesame visiškai patenkinti specialiai mūsų teatrui sukurta pjese ir nežinome režisieriaus sprendimo, rakto šiai medžiagai atverti.

3. Klaipėdos dramos teatrui natūraliai nebus sunku gerinti lankomumo rodiklių: neturėdami savo scenų, pastaruosius trejus metus rodėme kritiškai mažai spektaklių – vos 100 per metus. Ir vidutinės mūsų metinės pajamos sudarydavo tik 100–120 tūkst. eurų. Šiais metais planuojame rodyti 165 spektaklius, kuriuos stebės vidutiniškai po 300 žiūrovų (vertinant ir mažesnes sales). Taigi iš bilietų pardavimo tikimės surinkti 240 tūkst. eurų.

Stengsimės repertuaro neorientuoti į komercinę sėkmę. Tam ir pasitelkiame vadybininkus, kad skatintume gerų produktų pardavimą. Mano manymu, valstybės kultūros politika remiasi biudžetiniais teatrais, gaunančiais tam tikrą garantuotą finansavimą, todėl šie privalo likti ištikimi profesionalaus scenos meno misijai.

4. Klaipėdos dramos teatras neišsivers be kviestinių aktorių, tačiau jų skaičių ribosime. Prieš įdarbinant aktorių trupėje galima jį išbandyti pagal autorinę sutartį – tuomet atsirandanti konkurencija verčia pasitempti ir kitus trupės narius.

Į Klaipėdą būtinai kviesime režisierių iš užsienio. Jau dabar deramės su Lenkijos, Latvijos režisieriais. Turime nusižiūrėję statytojų, jau kūrusių spektaklius Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tikslas – pasiūlyti publikai pačius geriausius žinomus arba ne­žinomus, bet perspektyvius kūrėjus.

5. Klaipėdos dramos teatras šiuo metu turi etatinį režisierių. Ateityje jo pareigybės neliks, todėl daugiau funkcijų gaus teatro meno vadovas. Kadangi mano išsilavinimas – vadybinis, spręsdamas meno klausimus ketinu kliautis juo.

6. Rezervų yra, todėl stipriname rinkodaros skyrių, kurio anksčiau apskritai nebuvo. Turime kiekvieną mūsų premjerą pateikti lyg įvykį, kurį praleidęs žiūrovas jaustųsi likęs užribyje. Tačiau kartu reikia vertinti savo žiūrovą, tikėti jo išprusimu ir nebandyti jo apgaudinėti.

Jonas Sakalauskas (33 m.), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas

2010 m. baigė operinio dainavimo magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Virgilijaus Noreikos dainavimo klasėje. 2012 m. įsteigė viešąją įstaigą Baltijos kamerinį operos teatrą, prodiusavo jos spektaklius ir koncertus. Organizavo baroko operos kursus Kražiuose. 2015 m. inicijavo ir įgyvendino trumpametražių miuziklų festivalį M-FEST.

1. Nenorėčiau vartoti žodžio „netenkino“. Paminėčiau tris sritis, kurioms šiais metais bus su­teik­­tas didesnis dėmesys: vidinė bei išorinė komunikacija, orkestro sustiprinimas ir projektinė veikla.

Pradėsime nuo vidinių diskusijų apie informacijos srautų paskirstymą, po to teiksiu komunikacijos optimizavimo planą. Kadangi iki šiol negyvenau uostamiestyje, informacija apie Klaipėdos muzikinio teatro veiklą manęs praktiškai nepasiekdavo nei tiesioginės reklamos kanalais, nei viešųjų ryšių žinutėmis. Taigi daugiau dėmesio skirsime reklamai, kuri pasiektų visos Lietuvos kultūros vartotojus.

Klaipėdos teatras šiuo me­tu neturi iki galo sukomplektuoto simfoninio orkestro. Trūks­ta muzikantų, trūksta nuo­­­seklios veiklos. Viena svarbiausių užduočių – pritraukti nau­jų orkestrantų, kurie leistų kolektyvui tobulėti.

Projektinė veikla – sritis, tei­kianti rezervinių galimybių plė­toti teatro veiklą. Manau, to­kio masto valstybinis teatras privalėtų mažiausiai padvigubinti esamą paraiškų kiekį ir taip užsitikrinti galimybę gauti papildomų lėšų.

Tačiau visa tai – tik būtinos priemonės, o teatro šerdimi išliks jo kūrybinė platforma.

2. Tikrai statysime amerikiečių kompozitoriaus Franko Wildhorno miuziklą „Boni ir Klaidas“, Gio­vanni Batistos Pergolesi operą „Liveta ir Trakolas“. Kitos premjeros dar nepatvirtintos.

3. Nevadinčiau to laviravimu. Tiesiog turi būti pragmatiškai apskaičiuotas balansas, kiek reikia pritraukti žiūrovų, uždirbti pinigų ir kartu plėtoti veiklą, atspindinčią Kultūros ministerijos patvirtintus nuostatus. Iš principo – kuriozinė situacija: valstybinis teat­ras privalo atlikti kultūrinę misiją, lavinti žiūrovą ir kartu užsidirbti pinigų. Realybėje toks modelis Lietuvoje pasiteisina tik nacionaliniuose teatruose.  Visiems kitiems neišvengiamai tenka griebtis žiūrovų pamėgtos „Urvinio žmogaus“ tipo teatro kalbos, kar­tu nepamirštant vieno kito kritikų pagarbą pelnančio tikros kūrybos spektaklio. Tikiuosi, į renovuotą Klaipėdos muzikinį teatrą ateityje įžengsime jau atsikratę dvilypio repertuaro formavimo modelio.

Šiuo metu teatro lankomumas yra 65 proc. Ma­­nau, Klaipėdoje tai neblogas rezultatas. Po metų laukiame rekonstrukcijos pradžios, taigi svarbiausias tikslas bus išlaikyti dabartinį rodiklį, kai spektakliai bus rodomi skirtingose erdvėse.

4. Be kviestinių dainininkų neišsiversime. Tar­si­mės su spektaklių statytojais, kad būsimose premjerose vietos rastų ir trupės nariai, ir tie atlikėjai, be ku­rių režisieriai ar dirigentai neįsivaizduoja savo pa­statymo. Numatome kviestis spektaklių kūrėjų iš užsienio.

5. Mūsų teatras turės vyriausiąjį režisierių, nes reika­­lingas kompetentingas asmuo, galintis prižiūrėti spektaklius. Pastebiu, kad režisieriaus asistentams ne vi­suomet tai pavyksta, o tuomet spektakliai ilgainiui pra­randa „sukibimą“.

6. Žinoma, rinkodara ir reklama yra labai svarbu, tačiau pateiktą teiginį formuluočiau truputį kitaip: ne rinkodara ir reklama turėtų pritraukti žiūrovų į sales ir padaryti spektaklį geidžiamą. Spektaklis sa­vai­me tampa publikos geidžiamas arba ne, o reklama ir rinkodara jam arba padeda, arba pakenkia. Jų efek­tas bet kuriuo atveju tėra trumpalaikis. Siekiant ilgalaikių rezultatų schema turėtų būti tokia: meninė idėja – pastatymo kokybė – publikos edukacija – rinkodara ir reklama – nuolatinis publikos srautas.

Daiva Baltūsytė-Len (37 m.), Vilniaus mažojo teatro vadovė

Vilniaus mažajame teatre dir­ba nuo 2012 m. Nuo 2014 m. rugsėjo, pasitraukus ankstesnei vadovei Gretai Cholinai, buvo laikinoji teatro vadovė.

1. Man suteikta galimybė va­­dovauti teatrui, kurį prieš 25-erius  metus sukūrė ir iki šiol tebekuria teatro mohikanas Rimas Tuminas. Teatre dir­ba išskirtinės asmenybės, todėl būsiu laiminga, jeigu ateinančius penkerius metus galėsiu būti naudinga šiam kolektyvui.

2. Šiais metais Vilniaus ma­žojo teatro žiūrovai bus pa­kvies­ti į tris premjeras. Ba­lan­džio mėnesį naują kūrybinį dar­bą pristatys režisierius Ar­tūras Areima, pasirinkęs klasikinę Friedricho Schillerio pjesę „Marija Stiuart“. Rudenį planuojame pristatyti Gabrie­lės Tuminaitės režisuotą spektaklį pagal specialiai Vilniaus mažajam teatrui į lietuvių kalbą išverstą Alfredo de Mus­set kūrinį „Fantazijus“.

O spektaklį pagal ypač retai Lietuvos teatre statomą George’o Gordono Byrono misteriją ketina pristatyti teatro aktorius Tomas Rinkūnas kartu su jaunosios kartos kolegomis.

3. Visada norisi rasti aukso vidurį – pasiūlyti aukštos kokybės spektaklių ir matyti pilną žiūrovų salę. Kaip pavyzdį galiu paminėti „Madagaskarą“. Tai vienas lankomiausių teatro spektaklių, kurio premjera įvyko dar rekonstruojamo Vilniaus mažojo teatro fojė 2004 m.

Per vienuolika metų į „Madagaskarą“ teatras parda­­vė daugiau kaip 50 tūkst. bilietų ir uždirbo 640 tūkst. eurų. Spektaklis buvo parodytas ne tik įvairiuo­se Lie­tuvos miestuose, bet ir Latvijoje, Aus­tri­­joje, Belgijoje, Suo­mijoje, Serbijoje, Rusijoje, Len­ki­joje. Jo žavesys ne­blėsta, lankomumas nemažėja, į „Ma­dagaskarą“ va­žiuoja moksleivių ir pedagogų gru­pės iš visos Lietuvos. Ką tik lankėsi prodiuseriai iš Izraelio ir Rusijos, kurie šiuo spektakliu buvo sužavėti, todėl turėtume sulaukti kvietimo į gastroles. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kad ge­ras produktas gali būti komerciškai sėkmingas.

4. Neseniai vykusią režisierės G.Tuminaitės premjerą „Bedalis ir labdarys“ teatras kūrė kartu su kviestiniais aktoriais. O štai į „Marijos Stiuart“ repeticijas A.Arei­ma pakvietė išskirtinai mūsų teatro aktorius. R.Tumino spektaklyje „Minetis“ pagrindinį personažą pas­ikeisdamas su Arvydu Dapšiu kuria ir Vladas Bag­do­nas, debiutuojantis mūsų scenoje. Taigi smagu, kai re­žisieriai duoda darbo mūsų trupės aktoriams, bet įdo­mu sulaukti ir kviestinių aktorių, kurie praturtina repertuarą.

5. Mūsų teatre vyriausiojo režisieriaus pareigas da­linasi meno vadovas R.Tuminas, jo pavaduotoja G.Tu­­minaitė ir meno taryba, kurioje – Vytautas Rum­šas jaunesnysis, Jokūbas Bareikis, Jūratė Mi­ka­liū­nienė, T.Rinkūnas, Daumantas Ciunis, Ingrida Ragelskienė ir kt. Daugelį teatro spektaklių nuolat prižiūri juos kū­rę režisieriai, taigi papildomo vyriausiojo režisieriaus etato neplanuojame.

6. Vienas pirmųjų darbų, kurių ėmiausi tapusi teatro vadove, – reklamos skyriaus pertvarka, naujų spe­cialistų paieška ir atranka. Tikiu, kad pokyčių šioje sferoje tikrai bus. Ir juos tikrai pajus žiūrovas. O gal jau ir jaučia.

Rudenį išbandėme naują ekskursijų modelį – at­vėrėme teatro duris privatiems gidams, kurie įtraukia mūsų teatrą į savo ekskursijų programą. Suteikiame galimybę daugiau sužinoti apie legendinį pastatą, jo istoriją, čia dirbusius garsius žmones.

Norisi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, jog bū­tent šiame pastate (Gedimino pr. 22) M.K.Čiurlionis 1909 m. nutapė didžiausią savo darbą – scenos uždangą.

Jurga Knyvienė (41 m.), Kauno kamerinio teatro direktorė

2006 m. VDU baigė teatrologijos magistro studijas. 2004–2012 m. dirbo Kauno valstybinio dramos teatro va­­­­dy­bininke-atstove spaudai. 2011 m. organizavo „Žal­­girio“ arenos atidarymo ren­­­­ginius. 2012–2015 m. bu­vo VDU teatro administratorė.

1. Nebuvau susipažinusi su ankstesne šio teatro veiklos praktika, todėl negaliu atsakyti į šį klausimą.

2. Dar prieš mano pasirodymą sudarytą kūrybinę programą bandysiu papildyti jaunesnei publikai skirtais renginiais. Tur­būt visų Lietuvos teatrų gal­­­vos skausmas – paaugliai: kaip atkreipti jų dėmesį ir rasti kontaktą? Bandysime pasitelkti psichodramos, paauglių psichologijos, sociologijos, kultūrinės antropologijos specialistus. Žodžiu, ieškosime ne tiek madingos raiškos priemonių, kiek komunikavimo būdų.

3. Komerciškai sėkmingas yra tas repertuaras, kurį su­daro kokybišką komunikaciją su publika užmezgę spek­takliai. Jei socialinis teatro ryšys su publika yra brandus, tai ir repertuaras parenkamas tinkamai. O jei ge­rą eksperimentinį-laboratorinį ar aštrų socialinį-po­litinį teatrą rodysi komedijos ar psichologinio teatro gerbėjui, meninė branda nepadės. Ir tai reikš ne prastą publikos skonį, o tik tai, kad neteisingai nurodei „aprangos kodą“ arba supainiojai „meniu“. Nes kultūra ypač jautri rinkodaros netikslumams.

4. Trupės uždarumo klausimas yra gana sudėtingas. Istoriškai jį paveldėjome iš tokios sistemos, kuri nebegali veikti dabartinėmis sąlygomis. Mažai kas benori būti užsidaręs ir priklausyti vienai siaurai bendruomenei – tai beveik neįmanoma. Todėl natūralu, kad biudžetiniuose teatruose jau seniai vyksta apykaita tarp kviestinių ir etatinių aktorių, vaidinančių ir kituose teatruose. Jau vien todėl, kad režisieriai taip pat nesėdi viename teatre. Paskui juos neretai migruoja „jų aktoriai“, prisideda naujų, randasi nauji kūrybiniai ryšiai. Teatras niekada nebestovės vietoje, todėl biurokratinis požiūris į teatro trupę kaip į etatinių pareigybių eilutę – anachronistinis.

Tačiau šiurkštus socialines garantijas tokiai nestabiliai profesijai suteikiančio modelio griovimas būtų laukinio kapitalizmo požymis. Būtinas alternatyvių modelių kompleksas, reaguojantis į šiuolaikines kūrybinių ryšių formavimosi schemas, t.y. mobilumo programos, rezidencijos.

Kodėl šių modelių nepritaikius ministerijos ar sa­vivaldybių pavaldumo lygiu? Juos bent iš dalies in­tegravus į tarptautinius tinklus natūraliai atsirastų ir statytojų iš užsienio – ne dirbtinai prikviestų, o už­mez­gusių dialogą, radusių bendrų tikslų su mūsų ak­toriais.

5. Savo kūrinį prižiūrėti turėtų pats kūrėjas, o jo nesant – gerai jo kūrybos specifiką išmanantis jo patikėtinis ar mokinys. Tai autorinių ir gretutinių teisių, o ne etatinių pareigybių objektas. Nėra nieko blogiau, kai be autoriaus priežiūros reanimuojamas jo spektaklis. Kita vertus, galbūt istorinių spektaklių re­kons­trukcija yra dar viena, kol kas neišnaudota kū­ry­binių industrijų sritis? Jausdami nostalgiją savo teatro istorijai, turbūt galėtume galvoti ir apie rekonstrukcinių metodų plėtojimą. Vis dėlto manau, kad vienas ža­viau­sių teatro bruožų yra jo „čia ir dabar“ – mo­mento kibirkštis, kurią įskelia kūrėjų ir publikos susitikimas. Tai nerekonstruojama.

6. Pagrindinė ir turbūt es­minė kultūros vadybos funkcija yra kiekvienam kūriniui, pro­­­jek­­tui, programai rasti bū­tent jos publiką. Nesvarbu, ar tai fes­­tivalinis projektas, ar lo­ka­laus po­būdžio teatro kūrinys, skir­­tas konkretaus mentali­­teto žmo­­nėms. Kauno kamerinis teat­ras istoriškai turėjo su­­for­mavęs sa­vą publikos ratą, ati­tinkantį jo repertuarinę kryp­tį. Ta­čiau keičiantis kultūriniam kon­tekstui ir nelikus teat­rą su­for­­mavusio ly­­derio ten­ka ieškoti ne tik nau­jo sambūvio su pu­bli­ka, bet ir naujos teatro tapatybės.

P.S. Tikriausiai pasigedote Panevėžio J.Miltinio dramos teat­ro naujojo vadovo Lino Zaikausko atsakymų. Iš Pa­nevėžio tesulaukėme paaiškinimų, kad jų teatras – di­džiausias šalyje, jo direktorius – labiausiai užsiėmęs iš visų direktorių ir pirmuosius komentarus spau­dai, tarsi koks ministras ar valstybės prezidentas, su­gebės pateikti tik po 100 darbo dienų. Ką gi, ir „didžiausiems“ linkime sėkmės Nau­jaisiais.

 

 

Lapkričio parodos Vilniuje: nuo rūpintojėlių iki šviesos spektro skaidymo meno.

Plačiajai publikai tėra matomi parodų atidarymai: šurmuliuojančios minios, rūgštus aromatas, ant stalo kampe – nekantraujanti pulti į mūšį išrikiuotų taurių armija… O ar esate matę, kaip stojiškai, niekam nesiskųsdamos, vos kelių žmonių akivaizdoje parodos pasitinka savo mirtį? Paskutinė pagarba, pereinant sales, paskutiniai fotoaparato blyksniai, paskutinis atsisveikinimas žvilgsniu, skubinant galerininkui ar ant kulnų minančios parodos kuratoriui, ir belieka bejausmė krebždančių atsuktuvų, girgždančių kopėčių, šiugždančios plėvelės „techno“ stiliaus simfonija, užkulisiuose „duobkasių“ neretai palydima gurkšniu karčiosios. Prieš sunkų nešimo darbą. Atgal – į dirbtuves, sandėlius, rūsius ir palėpes. Toliau nuo žmonių akių.
Dalyvavau neseniai tokioje liūdnoje ceremonijoje. Buvom paskutiniai, beviltiškai vėluojantys mirštančios parodos liudininkai. Nešti reikėjo netoli, bet kilti – aukštai. Ir tai, kam jaukiu Senamiesčio kiemeliu bei suktais laiptais tą rytą buvo lemta pareiti į autoriaus dirbtuvių „dangų“, gražiuoju minėdami lenkėm lig dugno.
Betgi tuščia vieta ilgai laisva nebūna, o ypač meno galerijoje. Tuo metu, kai buvo ardomi stendai su medaliais, kitame Jono galerijos salės kampe rūšiuotas ir rėmintas ekslibrisų kalnas. Neperdedant – kalnas: dabar jau duris atvėrusioje Vilniaus ekslibrisų bienalėje eksponuojami du su puse šimto darbų, kuriuos sukūrė pusšimtis autorių iš dviejų dešimčių šalių. Netgi tokių tolimų, kaip Argentina, Brazilija ir Indija. Ši bienalė yra konkursinė, Valentino Antanavičiaus vadovaujama žiuri stipriausiai pasirodžiusiems autoriams skirstys laureatų medalius ir diplomus.
Tačiau ekslibrisai, žinia, nėra plačiaformatės drobės, todėl po Jono galerijos arkomis išsiteko ir respublikinė medžio drožėjų kūrinių paroda „Šventieji ir piligrimai“. Pirmoji tokia prieš ketverius metus simboliškai buvo surengta Vilniaus Jeruzalės galerijoje, tačiau šios parodos koncepcija – „piligriminė“, taigi numatanti nesiliausiančias klajones iš vienos erdvės į kitą. Štai ir atkeliavo drožėjai iš įvairių šalies regionų į sostinės Senamiestį. Autorių amžiaus amplitudė – nuo keturiolikmečio paauglio iki aštuoniasdešimtmečio liaudies meistro, o dažniausiai jiems debesyse „pozuojantys“ šventieji – šventas Rokas, ligonių ir piligrimų globėjas, šventas Petras, apaštalas ir evangelistas, šventoji Agota, medicinos seserų ir slaugių globėja, bei pats liūdniausias šiame šventame panteone Rūpintojėlis.

Garbingiems vilniečiams atminti

Nuo liaudies meistrų gryčios pareikime pas klasikus. Visų pirma – pas seną, nors neilgai tegyvenusį (1894–1941) vilnietį Mykolą Raubą. Istorijos vingiai lėmė, kad didžioji jo palikimo dalis pokariu atsidūrė Lenkijos muziejuose ir privačiose kolekcijose, tačiau niekas iš paveikslų neištrins šimtmečio senumo Vilniaus ir jo apylinkių vaizdų.
Vilniuje M.Rauba baigė realinę mokyklą, vėliau metus studijavo Krokuvos dailės akademijoje, bet Pirmasis pasaulinis karas dailininką parginė gimtinėn. Sugrįžęs į gimtąjį Vilnių Rauba kaip laisvasis klausytojas lankė paskaitas Stepono Batoro universiteto Dailės skyriuje, buvo vienas pirmųjų šio skyriaus studentų. Bendradarbiavo 1920-aisiais steigiant Vilniaus dailininkų draugiją, buvo jos iždininkas. Dėstė tapybą Vilniaus dailininkų draugijos įsteigtoje Piešimo mokykloje, vėliau – piešimo discipliną seserų nazariečių mokykloje. Kartu su kitais vilniečiais dailininkais – Ferdinandu Ruščicu, Piotru Hermanovičiumi ir Vaclavu Čechovičiumi priklausė menininkų rateliui „Vilniečių cechas“.
Čia, savo gimtajame mieste, Bernardinų kapinėse, ant stataus Vilnelės kranto M.Rauba ir palaidotas. Liūdna, šiuolaikinės „kapų pramonės“ menkai tepaliesta vieta, kuri šiam peizažų meistrui neabejotinai būtų patikusi. O mums jo paveikslai, eksponuojami Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, tyliai byloja, ką su miestu padaro laikas: ten, kur anuomet stūksojo neapgyventos kalvos, miškingi krantai ir spalvoti mediniai nameliai (Žvėryne, Antakalnyje), šiandien – jau pretenzingų mūrų kvartalai.
Kitam garbingam vilniečiui Michailui Vorobjovui (1903–1954) skirta paroda veikia Vilniaus paveikslų galerijoje. Dailės istorikas ir kritikas, studijos „Vilniaus menas“ (1940) autorius žinomas ir kaip vienas pirmųjų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos tyrinėtojų. Tarpukario Lietuvos intelektualas, siekęs priartinti mūsų šalies kultūrą prie Vakarų Europos, vokiečių kalba skelbtais tekstais paliko pėdsaką ir Vakarų dailės istoriografijoje.
Parodą sudaro du skyriai: biografinė dalis ir M.Vorobjovo dailės kritikos pristatymas. Pasinaudota unikalia galimybe sugretinti menotyrininko tekstų ištraukas su jose analizuojamais Viktoro Petravičiaus ir Marijos Račkauskaitės-Cvirkienės dailės kūriniais.
Nepamirškime ir gyvųjų klasikų: štai Vlado Karatajaus paveikslų paroda „Tik portretas“ atidaryta Mažojoje galerijoje Žvėryne. Autorius tvirtina gudrus tapęs būtent portretus tapydamas, užtat į liaupses savo adresu žvelgia įtariai: “Man nepataikaukit. Koks esu, toks esu: senas, trenktas meno. Kai tiek pagyveni, pamatai žmogaus menkumą…”

Vasaros gastrolių metu „išmaišę“ visą Europą, režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliai sugrįžta į Vilnių. Šią savaitę vilniečiai ir miesto svečiai turės galimybę pamatyti tris režisieriaus darbus: Williamo Shakespeare`o „Hamletą“, „Mirandą“, statytą pagal pastarojo dramaturgo dramą „Audra“, bei Maksimo Gorkio „Dugne“.
„Vaidinti kaip prieš veidrodį – tai būti maksimaliai sąžiningu sau. Teatras prasideda nuo grimo kambario veidrodžio, tiksliau – nuo aktoriaus žvilgsnio į save. Hamletas savo kovoje nieko nelaimi. Bet jis maksimaliai išgyvena esamąjį laiką, – apie „Hamletą“ kalba pats režisierius O. Koršunovas. Spektaklyje vaidina aktoriai Tomas Žaibus, Nelė Savičenko, Giedrius Savickas, Darius Meškauskas, Julius Žalakevičius, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Jonas Verseckas, Rasa Samuolytė ir Vaidotas Martinaitis. Publika šį esamąjį laiką galės išgyventi kartu su aktoriais rugsėjo 27 dieną, 19 valandą, Ūkio banko teatro arenoje (Olimpiečių g. 3).
„Mirandos“ kūrybinė grupė, ką tik grįžusi iš gastrolių Jaroslavlyje, kur tradiciškai buvo sutikta itin šiltai, jau penktadienį lauks žiūrovų Vilniuje. Tai jautrus spektaklis, liečiantis dažnam mūsų vis dar nepatogias ir skaudamas temas. Spektaklyje vaidina aktoriai Povilas Budrys ir Airida Gintautaitė. „Kiekviena negyvenama sala būdavo pilna gyvenimo, nes tose tremties zonose buvo disidentiškai bandoma išsaugoti savo dvasinį gyvenimą, – teigia O. Koršunovas. Į dvasinio gyvenimo „Miranda“ kviečia rugsėjo 28 dieną, 19 valandą, Ūkio banko teatro arenoje (Olimpiečių g. 3).
Dar artimesnei akistatai žiūrovus kviečia spektaklio „Dugne“ aktoriai: Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Julius Žalakevičius, Darius Meškauskas, Jonas Verseckas, Tomas Žaibus, Giedrius Savickas, Nelė Savičenko ir Rytis Saladžius. „Čia mes išdrįsome sėstis taip arti žiūrovo arba žiūrovą pasodinti taip arti aktoriaus, kad nebeliko jokios galimybės išvengti tos akistatos. Šiame susitikime nebeturi įtakos nei teatrinės širmos, nei apšvietimas, nei teatro magija. Viskas yra be galo atvira, – mintimis apie idėją susodinti aktorius ir žiūrovus akis į akį dalinasi O. Koršunovas. Artimiausias teatrinio atvirumo seansas „Dugne“ žiūrovų laukia rugsėjo 30 dieną, 19 valandą, OKT Studijoje (Ašmenos g. 8).
Spektaklių bilietus platina „Tiketa“.

Romeo ir Džuljetų desantai sostinės teatrų scenose.

Sausis teatruose prasidėjo kaip reta darbingai. Kol Vilniaus žiūrovai aistringai aptarinėja metų pabaigos premjeras – „Išvarymą“ Nacionaliniame dramos teatre, „Žydrąjį dunojų“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre bei naujausią Jono Vaitkaus darbą „Eglutė pas Ivanovus“, rodomą režisieriaus vadovaujamame Rusų dramos teatre, į duris jau beldžiasi nauji spektakliai.
Ne visus ir spėjome anonsuoti. Štai Valstybinio jaunimo teatro kamerinėje salėje jau praėjusį savaitgalį parodyta Birutės Mar premjera „Jis ir ji“. Tai spektaklis, sudėliotas iš Julijos Janulaitytės-Biliūnienės ir lietuvių literatūros klasiko Jono Biliūno laiškų bei kūrybos fragmentų. Vaidina B.Mar ir Aleksas Kazanavičius, smuikelį įsimylėjusių širdžių ritmu čirpina Sigitas Rubis.
Vos keletą metų tetrukusi Julijos ir Jonelio meilė (J.Biliūnas mirė tesulaukęs 28-erių) primena Romeo ir Džuljetos istoriją. „Abudu nustebo vienas kitą pamatę; abiejų vienu akiemirksniu sudrebėjo širdys krūtinėse; jiedviem rodėsi, kad jie seniai pasižįsta, kad jie jau yra vienas kitą matę. Ir jiedu padavė vienas antram ranką“, – rašė J.Biliūnas.

Vėl žaismingoji Žasmina

Kita premjera sausio pabaigoje laukia Kauno valstybiniame dramos teatre: čia sausio 21–22 d. ketinama rodyti Agniaus Jankevičiaus režisuotas „Tris gyvenimo versijas“. Šiai premjerai rengiasi kauniečių dramos aktorių žvaigždynas: Jūratė Onaitytė, Goda Piktytė, Dainius Svobonas ir Sigitas Šidlauskas.
Pjesės autorė – vis labiau Lietuvoje populiarėjanti žydų kilmės prancūzų dramaturgė Yasmina Reza. 2010 m. teatre „Mens Publica“ buvo pristatyta jos pjesė „Atsitiktinis žmogus“, pernai didelio pasisekimo „Idioteatre“ sulaukė tos pačios autorės pjesė „Menas“. Sakoma, kad Y.Reza į teatro sales sugrąžino ištisą sluoksnį žmonių, kuriems rimtos dramos atrodė per ilgos ir dažnai nuobodžios, o lengvos komedijos – per banalios, kad užimtų jų brangų laiką.
Pjesė „Trys gyvenimo versijos“ pasakoja apie diena anksčiau, nei sutarta, netikėtai užplūstančius svečius. O netikėtumai praskleidžia uždangą į tai, ką šeimose įprasta slėpti: kruopščiai saugomą intymiausių namiškių jausmų ir lūkesčių erdvę.

Meilės šmėklos

Metų pradžia ypač dosni atvežtinių reginių. Jau pirmąją metų savaitę po Lietuvą keliavo „Budrugana-Gagra“ rankų šešėlių teatras iš Gruzijos, vadovaujamas režisieriaus Gelos Kandelakio. O sausio pabaigoje Vilnių užplūs ištisa atvežtinių spektaklių lavina.
Daugiausiai sentimentų vyresniems žiūrovams turėtų sukelti kultinė kompozitoriaus Aleksejaus Rybnikovo ir poeto Andrejaus Voznesenskio roko opera „Junona ir Avos“, atvežama į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Prieš tris dešimtmečius Maskvoje šiame spektaklyje vaidino Nikolajus Karačencovas, Jelena Šanina, Aleksandras Abdulovas ir kitos Rusijos scenos pažibos, o populiariausias miuziklo arijas atmintinai mokėjo visa Sovietų Sąjunga. Kaip ir XIX amžiaus pradžios rusų keliautojo Nikolajaus Rezanovo ir Amerikoje jo sutiktos merginos Končitos meilės istoriją. N.Rezanovas, grįžęs Rusijon leidimo tuoktis su katalike, susirgęs mirė, o vienuole tapusi mylimoji tolimame krante nepamiršo jo visą gyvenimą. Krasnojarske ant Nikolajaus kapo stovi baltas kryžius, kurio vienoje pusėje iškalti žodžiai „Aš tavęs niekada nepamiršiu“, kitoje – „Aš tavęs niekada nebepamatysiu“. Tai žymiausio ir graudžiausio „Junonos ir Avos“ dueto priedainis.
Iš lietuviškų gastrolių norėtųsi išskirti įdomią klaipėdiečių naujausių spektaklių kolekciją sostinėje. Didžiausio susidomėjimo turėtų sulaukti režisieriaus Gintaro Varno inscenizuota Augusto Strindbergo „Šmėklų sonata“ su aktoriumi Vytautu Paukšte. Tačiau intriguoja ir Igorio Reklaičio monospektaklis „Produktas“ pagal Oskaro Koršunovo Lietuvoje išgarsinto brito Marko Ravenhillo pjesę. Joje aktorius persikūnija į prodiuserį, antrarūšei aktorei pristatantį savo naują scenarijų, turintį ją paversti žvaigžde. Jo siūlomame „produkte“ pagal visus rinkos dėsnius susipina erotika, meilė, terorizmas ir religinis fundamentalizmas.

Sausio teatrų gastrolės Vilniuje

22 d. 18 val. Rusų dramos teatre – Panevėžio J.Miltinio teatro spektaklis „Kritimas į tamsą“. Rež. Saulius Varnas
24 d. 19 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – roko opera „Junona ir Avos“. Rež. Aleksandras Rychlovas (Maskva)
25 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo centre – Panevėžio J.Miltinio dramos teatro spektaklis „Hanana, kelkis ir eik“. Rež. Rolandas Atkočiūnas
25 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Saugokite Florą“. Rež. Arvydas Lebeliūnas
26 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Šmėklų sonata“. Rež. Gintaras Varnas
27 d. 19 val. Menų spaustuvėje – Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Produktas“. Rež. Tomas Jašinskas

Šią savaitę sostinėje, Nacionaliniame dramos teatre, viešės Klaipėdos dramos teatro aktoriai. Antradienį jau nebe pirmą kartą vilniečiams bus rodoma garsioji Valentinos Leonavičiūtės, Nelės Savičenko ir Reginos Šaltenytės vaidinama komedija “Viskas apie moteris”, o trečiadienį – ką tik uostamiestyje pristatyta premjera “Aršenikas ir seni nėriniai”. Povilo Gaidžio režisuotas spektaklis pasakoja apie dvi mielas senučiukes, kurios prieš atsisveikindamos su šiuo pasauliu nutaria padaryti jį šiek tiek geresnį. O tam teks pašalinti iš kelio kelis “blogiečius”.