Nešvankių komedijų ir subtilių kino dramų auditorijų apimtys Lietuvoje skiriasi šimtais kartų. Netgi Europoje pripažinto kino meistro Šarūno Barto filmas į kino sales nepriviliojo nė poros tūkstančių žiūrovų. Užtat lietuvių autorių romanų tiražai nuo tokio skaičiaus tik prasideda.

 

Renata BALTRUŠAITYTĖ

 

Lietuvos kino centro duomenimis, 2015 m. daugiausiai žiūrovų į kino teatrus pritraukti pavyko komedijoms: Juliaus Pauliko filmui „Nepatyręs“, Simono Aškelavičiaus ir Ričardo Martinkaus filmui „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ ir Alvydo Šlepiko „Kunigo naudą velniai gaudo“. Šie filmai sugebėjo prasiveržti į sėkmingiausiai 2015 m. Lietuvos kino teatruose demonstruotų juostų dešimtuką, o „Nepatyręs“ jame netgi užėmė garbingą antrą vietą, į priekį teužleisdamas animacinius „Pakalikus“. Pastarieji pernai visose trijose Baltijos šalyse buvo nepralenkiami.

Vis dėlto, palyginti su 2014 m., auditorijos susidomėjimas lietuviškais filmais pernai nusirito nuo 23 iki 14 proc. bendros kino žiūrovų auditorijos. Tačiau netgi toks rodiklis kitų Baltijos šalių kontekste vis tiek atrodė ganėtinai solidžiai. Estijoje nacionalinio kino auditorijos dalis 2015 m. buvo 11 proc., o Latvijoje – vos 4 proc. bendro žiūrovų skaičiaus. Estijoje sėkmingiausiai demonstruotų filmų dešimtuke figūravo dvi estiškos juostos („1944“ bei „Slaptoji draugija“), Latvijos dešimtuke latviškų filmų apskritai nebuvo.

Kaip lietuviškam kinui sekėsi šįmet? „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis prognozuoja, kad nacionalinės kino auditorijos dalis 2016 m. vėl šoktelės aukštyn ir gal netgi pranoks 2014 m. rodiklius. Nors šįmet kino teatruose nepasirodė tokių galingų lietuviškų „blokbasterių“, kaip rekordines 300 tūkst. žiūrovų aukštumas pasiekę Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą“ ir Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia“, tačiau neblogai sekėsi 2015-ųjų gruodžio 31 d. startavusiam Kęstučio Gudavičiaus filmui „Tarp mūsų, berniukų“, surinkusiam 203 tūkst. žiūrovų, bei Tado Vidmanto juostai „Gautas iškvietimas“, pritraukusiai 167 tūkst. žiūrovų.

Statistika liudija, kad pastarojo filmo tęsinys „Gautas iškvietimas 3“ (pavadinime užšifruota rinkodarinė apgaulė, nes „Gautas iškvietimas 2“ tiesiog neegzistuoja) šiuo metu yra surinkęs maždaug 120 tūkst. žiūrovų ir, kaip dažniausiai nutinka tęsiniams, pirmojo filmo rezultatų pranokti nebesugebės. Vis dėlto ir tokio rezultato užtenka, kad „Gautas iškvietimas 3“ pagal populiarumą taptų trečiuoju šių metų lietuvišku filmu.

Beje, platintojai nemažai tikisi ir iš premjerai rengiamų Algio Ramanausko režisuotų „12 kėdžių“. Tačiau nūdienos Lietuvon Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano veiksmą perkelianti ekranizacija, kurioje Benderį vaidina Mantas Stonkus, o Kisą – Julius Žalakevičius, bus pradėta rodyti tik gruodžio viduryje, todėl visos savo potencijos per dvi iki metų pabaigos likusias savaites nebespės atskleisti.

„Jeigu tai būtų E.Vėlyvio filmas, gal ir galėtume tikėtis minėto filmų trejetuko persistumdymo, bet debiutiniam A.Ramanausko filmui 60 tūkst. žiūrovų per savaitę būtų jau per aukštai iškelta kartelė“, – vertina gerai lietuvių kino auditorijos įpročius pažįstantis D.Beržinis.

 

Filmai vienai savaitei

Išprusę „Veido“ skaitytojai, uoliai sekantys kino repertuarus bei „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų nominacijas, greičiausiai svarsto, kodėl kino teatrų tinklo atstovas, skaičiuodamas sėkmingiausius šių metų lietuviškus filmus, apskritai nemini nei Kristijono Vildžiūno „Senekos dienos“, nei televizijų aktyviai reklamuotos Igno Miškinio „Karalių pamainos“. Priežastis elementari: mūsų žiūrovai kritikų išvedžiojimais netiki ir rinkdamiesi filmus linkę vadovautis savo skoniu bei patirtimi, o ne specialistų  . Todėl šešiaženkliai skaičiai, kurie tinka kalbant apie sparčiai kepamas lietuviškas komedijas, visiškai netinka kalbant apie lietuviškas dramas.

Rugsėjo pabaigoje kino teatruose pradėta rodyti „Senekos diena“, jau pelniusi Baltijos Asamblėjos apdovanojimą ir šįmet pristatyta kaip Lietuvos kandidatė į „Oskarus“, sugebėjo pritraukti beveik 5 tūkst. žiūrovų – pasak D.Beržinio, tai neįspūdingas, bet pakenčiamas tokiam žanrui rezultatas. O „Karalių pamaina“ pasirodė absoliučiai beviltiškai: po oficialios premjeros filmas visoje Lietuvoje sulaukė vos 700 smalsuolių.

 

Rugsėjo pabaigoje kino teatruose pradėta rodyti „Senekos diena“, jau pelniusi Baltijos Asamblėjos apdovanojimą ir šįmet pristatyta kaip Lietuvos kandidatė į „Oskarus“, sugebėjo pritraukti beveik 5 tūkst. žiūrovų – pasak D.Beržinio, tai neįspūdingas, bet pakenčiamas tokiam žanrui rezultatas.

„Apytuštės salės ar netgi vakariniu metu atšaukiami seansai mums reiškia konkrečius nuostolius, taigi „Karalių pamainos“ karjera „Forum Cinemas“ kino teatruose buvo labai trumpa. Taip nusprendė žiūrovai, mes – tik jų valios vykdytojai“, – neprisiima atsakomybės už lietuviškos auditorijos skonį D.Beržinis.

Per pastaruosius penkerius metus („poblindiniais laikais“) sėkmingiausia lietuviška kino drama buvo Igno Jonyno „Lošėjas“ (2014), sulaukęs 77 tūkst. žiūrovų. Toliau eina Audriaus Juzėno „Ekskursantė“ (2013) su 57 tūkst. žiūrovų. „Šis kūrinys pasižymėjo visiems geriems filmams būdinga dinamika: antrą jo demonstravimo savaitę žiūrovų sulaukta daugiau nei pirmą, o trečią – daugiau nei antrą“, – pabrėžia D.Beržinis.

Panašaus susidomėjimo nusipelnė ir Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012) – 56 tūkst. žiūrovų. Tačiau naujausias to paties režisieriaus filmas „Edeno sodas“ (2015) sutiktas labiau rezervuotai: jo auditorija – vos 15 tūkst. žiūrovų. Vis dėlto ir tai – triskart daugiau nei dabartinis „Senekos dienos“ rezultatas. Savo ruožtu „Senekos diena“ kone trigubai lenkia šį pavasarį „Sidabrinėmis gervėmis“ apipiltą Šarūno Barto dramą „Ramybė mūsų sapnuose“ (2015), kuri netgi po stiprių rinkodaros pastangų Lietuvoje tesudomino 1,8 tūkst. žmonių.

Metais anksčiau tuose pačiuose nacionalinio kino apdovanojimuose nominacijas šlavusi Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ surinko beveik 10 tūkst. žiūrovų. Su šiuo filmu aktyviai konkuravęs ir galiausiai daugiau „Sidabrinių gervių“ surinkęs Giedrės Žickytės dokumentinis biografinis pasakojimas „Meistras ir Tatjana“ sulaukė ne ką mažesnio auditorijos palaikymo: 7 tūkst. žiūrovų.

Beje, nacionalinės dokumentikos baruose jau gerą dešimtmetį užtikrintai karaliauja Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“ (2005) – 22 tūkst. žiūrovų auditorija.

„Kai ilgiau tyrinėji lietuviškų filmų lankomumo statistiką, išryškėja tam tikri nekintantys slenksčiai. Aiškiai matome nedidelę, maždaug poros tūkstančių žmonių grupę, besistengiančią išvysti visus lietuviškus filmus.

 

Kai ilgiau tyrinėji lietuviškų filmų lankomumo statistiką, išryškėja tam tikri nekintantys slenksčiai. Aiškiai matome nedidelę, maždaug poros tūkstančių žmonių grupę, besistengiančią išvysti visus lietuviškus filmus.

Tada galime išskirti gerokai išrankesnę įdomios alternatyvos Holivudo siūlomam vaizdui besidairančią auditoriją, kuri apima bent 15–20 tūkst. žiūrovų. O dar mažiausiai 100 tūkst. yra nuolatiniai lietuviškų pramoginių filmų žiūrovai“, – vertina D.Beržinis.

Pastarąją grupę kino platintojai skirsto į keletą vidaus segmentų, mat vienokios komedijos mieliau žiūrimos rajonuose, kitokios – sostinėje. Tarkim, Panevėžyje ir Klaipėdoje žiūrovai veržėsi į Rolando Skaisgirio prodiusuotą filmą „Moterys meluoja geriau. Kristina“ su TV 

 serialo aktoriais, o vilniečiai šiam kūriniui liko visiškai abejingi.

Priešingas likimas paprastai laukia visų lietuviškų dramų: jų pagrindinis žiūrovas – Vilniuje. „Š.Barto juostos Šiaulių ir Panevėžio kino teatruose netgi nebandėme rodyti, nes tai – užprogramuotas nuostolis“, – pripažįsta „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas.

 

Dramaturgai – režisierių įkaitai

Teatro pasaulyje neginčijamas šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos lyderis yra Marius Ivaškevičius, kurio „Išvarymas“ jau penkerius metus karaliauja žiūrimiausių Nacionalinio dramos teatro spektaklių „topuose“. Pernai prie jo prisidėjo ir „Didis blogis“, kuris pamažu taip pat pelnė publikos pripažinimą. „Taip „Didis blogis“ teatro kasai virto didžiu gėriu“, – ironizuoja Lietuvos nacionalinio dramos teatro etatinis dramaturgas Rolandas Rastauskas.

Praėjusią savaitę šiame teatre vyko perspektyvių jaunų dramaturgų paieškoms skirtas festivalis „Versmė“, kuriame savo pjeses pristatė keturi autoriai. Tačiau režisierius sudominti nežinomų vietos dramaturgų kūriniais nėra lengva. O pripažinti dramų autoriai tarsi „pasidalyti“ žymių režisierių, todėl niekas kitas Lietuvoje jų kūrybos nedrįsta imtis.

„Tarkim, M.Ivaškevičius Lietuvoje tebelaikomas Rimo Tumino ir Oskaro Koršunovo spektaklių bendraautoriumi. Todėl sunku įsivaizduoti, kad artimiausiu metu kuriame nors teatre galėtų gimti nauja „Madagaskaro“ sceninė versija, nors pjesė tikrai to verta. Panašiai O.Koršunovo dramaturgu anksčiau buvo tapęs Sigitas Parulskis ir kiti režisieriai jo pjesių nesiryždavo imtis“, – pastebi R.Rastauskas.

Sėkmingiausi Europos spektakliai gimsta būtent iš tokių tandemų, nors jie nebūna ilgaamžiai: anksčiau ar vėliau kūrėjai vienas kitam nusibosta, susipyksta ir suka skirtingais keliais. Taigi drąsiai galima teigti, kad nuo tada, kai režisieriai pasidarė centriniais teatro menininkais, dramaturgų gyvenimas tapo sudėtingesnis. Jau vien dėlto, kad teatrai šiandien sėkmingai gali apsieiti be šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos.

O tai, jog nematome produktyvių režisierių ir dramaturgų duetų, R.Rastausko įsitikinimu, dar nereiškia, kad „stalčiuose“ stinga gerų pjesių. Priešingai nei kinas, akivaizdžiai išgyvenantis kokybiškų scenarijų stoką, teatras nacionalinės dramaturgijos stoka skųstis negalėtų.

„Žinau ne vieną dėmesio vertą pjesę, kuri ilgai neranda savo režisieriaus. Netgi aktorių, puikiai pažįstančių teatro pasaulį iš vidaus, parašytiems tekstams niekaip nepavyksta prasimušti į sceną. Tad naujai ateinantiems dramaturgams irgi teks apsišarvuoti kantrybe“, – neabejoja R.Rastauskas.

Anksčiau pjesių skaitymus šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje rengdavo režisieriai, ir vienas kitas sėkmingas bandymas natūraliai peraugdavo į repertuarinius spektaklius. Šįmet „Versmėje“ režisierių nuspręsta nebetrukdyti, o savo pjesių skaitymus su aktoriais rengė patys dramaturgai.

Užtat O.Koršunovas Klaipėdos dramos teatre jau pradėjo repetuoti Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Ir tai laukiamiausias ir daugiausiai žadantis šių metų pabaigos nacionalinis tandemas.

Nepaisant to, daug metų pajūryje praleidęs ir puikiai to krašto kultūrinį kontekstą pažįstantis R.Rastauskas prognozuoja, kad uostamiestyje būsimam O.Koršunovo spektakliui žiūrovų pakaks keturiems penkiems parodymams. O vilniečiai mieliau metus palūkės gastrolių sostinėje, nei dėl premjeros veršis į pajūrį žiemą.

Tiesa, prieš metus pastatyta režisieriaus Gyčio Padegimo ir dramaturgo Arvydo Juozaičio „Karalienė Luizė“ paneigė tokias pranašystes ir jau antrą sezoną tituluojama lankomiausiu Klaipėdos dramos teatro spektakliu. Žemaitijos, ir ne tik Žemaitijos, miestų ir miestelių gyventojai „Karalienės Luizės“, o kartu naujai rekonstruoto teatro pastato, į Klaipėdą rieda žiūrėti užsakytais autobusais.

Spektaklio paklausą galima paaiškinti ne tik tuo, kad tai pirmoji, todėl ypač plačiai išreklamuota atgimusio teatro premjera, bet ir tuo, kad nuo pat pradžių buvo aiškiai deklaruojama, jog dėl naudojamos unikalios dinaminės architektūros pastatymas negalės būti rodomas kitose scenose. Taigi išvysti „Karalienę Luizę“ kituose šalies miestuose nebus galimybių.

Dar viena numanoma priežastis – ta, kad G.Padegimo spektaklis žiniasklaidoje sulaukė nemažai triuškinančių recenzijų. O save gerbiantis tautietis, pasak R.Rastausko, perskaitęs tokius tekstus pajunta nenumaldomą poreikį asmeniškai patikrinti, ar spektaklis tikrai toks blogas, kaip apie jį rašo.

 

Trūksta atminties archyvo

Šitą tautiečių nepatiklumą taip pat galima grįsti racionaliais argumentais. Visų pirma tuo, jog tūlas vyresnio amžiaus tautietis yra nesyk patyręs, kad jo nuomonė apie spektaklius būna priešinga recenzentų nuomonei. Ir lemia šiuos kontrastus ne tiek žiūrovo neišprusimas, kiek itin jaunas savo amžiumi aktyviai besireiškiančių recenzentų kontingentas. Du trečdalius operatyvių atsiliepimų apie spektaklius dienraščiams ir interneto portalams rašo dvidešimtmečiai trisdešimtmečiai autoriai, išugdyti postdraminio teatro pavyzdžiais bei griežtai atmetantys bet kokias vyresniems žiūrovams priimtino tradicinio teatro apraiškas. O aktyvius vyresnius recenzentus Lietuvoje galima skaičiuoti pirštais, ir tie patys labiau linkę ne „budėti“ internete, o rašyti knygas arba išsamius straipsnius specializuotiems teatro žurnalams.

„Teatro kritikas – tai visų pirma atminties archyvo valdytojas, jis privalo daug prisiminti. Tačiau Lietuvoje tokį archyvą valdantys žmonės nutilę, o aktyviųjų recenzentų atmintis dar labai trumpa. Tai bandoma slėpti po globalaus aktualumo reikalavimais, formuojant opiniją, neva tik politines, socialines ar ekologines problemas atliepiantis teatras turi teisę egzistuoti“, – komentuoja R.Rastauskas.

Jis primena, kad didingas Eimunto Nekrošiaus „Otelas“, pastatytas 2001-aisiais,  Lietuvoje tebuvo suvaidintas 12 kartų, o vėliau pritrūko žiūrovų. Padauginę vaidinimų skaičių iš 500 bilietų ir mintyse primetę, kiek per 15 metų nuseko Lietuvos gyventojų skaičius, pačiais optimistiškiausiais vertinimais, gauname 5–6 tūkst. žmonių auditoriją, pasiryžusią žiūrėti sudėtingus, simbolių ir metaforų prisodrintus veikalus.

Tokių spektaklių publika dydžiu primena naujausių lietuviškų kino dramų žiūrovų auditoriją. Todėl nieko nuostabaus, anot R.Rastausko, kad teatrams tarpusavyje konkuruojant dėl žymiausių Lietuvos režisierių dėmesio lietuvių spektaklių kūrėjų honorarai jau prilygsta kai kurių filmų kūrėjų honorarams. Būtent dėl kylančių režisierių honorarų pastaraisiais metais smarkiai ūgtelėjo premjerų sąmatos. Vis dėlto ši tendencija kol kas menkai tepalietė dramaturgus. Taip pat ir todėl, kad ne kiekvienam autoriui užtenka motyvacijos prisiversti rašyti pjeses pagal užsakymus.

Visą 2017–2018 m. sezoną, kai bus pasitinkamas valstybės nepriklausomybės šimtmetis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras žadėjo skirti nacionalinės dramaturgijos premjeroms. Šiandien R.Rastauskas svarsto, jog užmojis buvęs pernelyg ambicingas, tačiau džiaugiasi, kad kitą sezoną pavyks pristatyti „Altorių šešėly“ inscenizaciją. Pjesę pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną teatrui rašo S.Parulskis.

 

Pusė rankraščių – iš emigrantų

Ko gero, optimistiškiausiai nusiteikę turėtų būti lietuvių rašytojai, nes lietuviams sparčiai mokantis užsienio kalbų bei emigruojant mažėja verstinės literatūros paklausa ir kartu gausėja leidžiamų lietuvių kūrinių. Įdomu, kad pastarųjų tiražams emigracija beveik neturi įtakos, nes, pasak leidyklos „Tyto alba“ direktorės Lolitos Varanavičienės, pigiomis oro linijomis skraidantys ir kiekvieną bagažo gramą skaičiuojantys emigrantai verčiau etiketes nuo drabužių nukarpys, bet lietuvišką knygą į krepšį įsidės.

Kone pusė rankraščių leidyklą pasiekia taip pat iš emigracijos. Todėl galima teigti, kad tėvynės ilgesys ir (ar) turtingesnis gyvenimas bei patogiau sutvarkyta buitis užsienyje skatina lietuvius (ypač lietuves) ne tik lietuviškai skaityti, bet ir knygas rašyti.

„Jau pavalgėme, pasivažinėjome po pasaulį ir galiausiai ėmėme ieškoti, ką dar nuveikti. Todėl pradėjome vartoti kultūrą ir net bandyti ją kurti, kiek leidžia individualūs gebėjimai. Gebėjimai labai skirtingi, tačiau bendras rankraščių lygis neabejotinai kyla. Nebėra tekstų, paremtų vien pažintų kraštų apdainavimu. Antra vertus, pats knygų rašymas nebėra vien nenusisekusių filologių gyvenimo prerogatyva“, – apibendrina L.Varanavičienė.

Literatūroje nėra ir tokio didžiulio vartojimo apimčių kontrasto tarp pramoginių ir rimtųjų žanrų, kokį stebime lietuvių kine arba teatre, lygindami, pavyzdžiui, „Domino“ teatro ir „Meno forto“ suvaidinamų spektaklių skaičių. L.Varanavičienė pabrėžia sąmoningas leidėjų pastangas išlaikyti plačiojoje auditorijoje kuo platesnį žanrų spektrą. Viena iš pasiteisinusių priemonių – Metų knygos rinkimai, turintys realią įtaką knygų pretendenčių pardavimui.

„Tarkim, Violetos Palčinskaitės atsiminimų knyga „Atminties babilonai, arba aš vejuos vasarą“ autorės gerbėjų buvo gražiai sutikta, o vėliau kukliai lūkuriavo, kol ją kartu su likimo draugėmis pradės reklamuoti televizija. Ir tada pardavimas vėl gerokai ūgtelėjo“, – pasakoja leidėja.

 

Svetimų pranašų badas

Lietuvių  ir verstinių užsienietiškų romanų bandomieji tiražai Lietuvoje suvienodėjo ir sukasi ties 2 tūkst. egzempliorių riba. Prieš 15 metų standartinis užsienio autoriaus romanas dar būdavo leidžiamas 5 tūkst. egzempliorių tiražu. Vis dėlto pasikeitė ir spaudos technologijos, leidžiančios prireikus skubiai patiekti naują tiražo porciją. Tokia taktika leidykloms apsimoka labiau, nei sandėliuoti vienu ypu pagamintą tiražą.

Paklausūs ne tik grožinės literatūros lietuvių kūriniai, bet ir kulinarinės, kūno rengybos, gyvenimo stiliaus knygos. Savų specialistų patarimais pasitikime vis labiau nei užsieniečių.

„Jau keleri metai stambiose tarptautinėse mugėse, tokiose kaip Frankfurto knygų mugė, nebeatsiranda stipraus naujos literatūrinės kokybės autoriaus. Minimi vis tie patys vardai, jau porą dešimtmečių besisukantys leidybos rinkoje“, – neslepia L.Varanavičienė.

Šiandien daug paprasčiau sukurti įvykį iš lietuvio parašytos knygos, nei tikėtis apčiuopti bestselerį tarp užsienietiškų vertimų. Ypač jei lietuvis autorius, pavyzdžiui, Andrius Tapinas, jau pažįstamas tautiečiams iš kitų savo veiklos sričių.

O štai vertimų iš anglų kalbos rinka pamažu traukiasi. „Netgi pasirinkęs autorių, kurio knygos įvairiomis kalbomis pasaulin paleista milijonas egzempliorių, nebesi labai drąsus, nes supranti, kad dalis tautos ją jau perskaitė. Jaunimas manęs klausinėja, kada Lietuvoje atsiras leidykla, rengianti knygas anglų kalba. Man atrodo – dar anksti, nors tikiu, kad ateityje tokia galėtų atsirasti“, – svarsto leidėja.

Netgi kritikos požiūriu literatūra, nepraradusi akademinio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, yra pačioje dėkingiausioje pozicijoje: „atminties archyvas“ čia neprarastas, o ryškesnių prozos ir poezijos naujienų nesibodi recenzuoti ne tik magistrai, bet ir humanitarinių mokslų daktarai.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Spalio 8 dieną „Keistuolių teatras“ pristatys pirmąją šio sezono premjerą ir drąsų žingsnį beveik trisdešimtmetį besitęsiančioje teatro veikloje – perspektyvaus jaunosios kartos režisieriaus Gildo Aleksos statomą aštrią socialinio humoro komediją „Heraklis“.

Iki šiol keistuoliška dvasia kone dvi užaugintas žiūrovų kartas žavėjęs teatras naujuoju spektakliu pasiryžęs ne tik nustebinti ar lengvai sukrėsti senuosius gerbėjus, bet ir sulaužyti kai kuriuos nusistovėjusius stereotipus, kurie nuo apsilankymo teatro salėje galbūt sulaikė kitus. Režisierius Gildas Aleksa, šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje atsiėmęs magistro diplomą, savo naująjį spektaklį apibūdina kaip agresyvią komediją. „Kurdamas spektaklį turi į kontekstą pataikyti dvejopai – atsižvelgti į laikotarpį ir vietą, kurioje jis bus rodomas. „Heraklis“ turi savotišką žaismingumą, būdingą Keistuolių teatrui – tą dariau sąmoningai, spektaklis būtų kiek kitoks, jei statyčiau jį, pavyzdžiui, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre“, – pasakojo režisierius.

„Heraklis“ apnuogina ir demaskuoja archetipinį herojaus vaizdą, be kurio neapsiėjo nei senovės Graikija, nei XXI a. Europa. Kolektyvinėje sąmonėje įsitvirtinęs narsus ir maištingas liaudies kovotojas spektaklyje atsiskleidžia kaip beatodairiškas ir negudrus viešųjų ryšių projektas, niekada neužduodantis klausimo „kodėl?“

 

Kolektyvinėje sąmonėje įsitvirtinęs narsus ir maištingas liaudies kovotojas spektaklyje atsiskleidžia kaip beatodairiškas ir negudrus viešųjų ryšių projektas, niekada neužduodantis klausimo „kodėl?“

 

G. Aleksa herojaus santykį su pasauliu analizuoja pasitelkdamas antikinį mitą, autentiškus viešų asmenų pasisakymus, aštrią bekompromisę raišką – purviną gatvės kalbą, kūno kultą, popkultūros elementus ir kitas šio amžiaus grimasas. Scenoje Heraklio mito pavidalu pasirodo didžiausi globalūs skauduliai – karas, prievarta ir abejingumas, o į šalis nesidairančiame negudriame didvyryje šių dienų aktualijų akivaizdoje kiekvienas žiūrovas gali įžvelgti truputį savęs.Į jauną ir socialinės apatijos vengiantį žiūrovą orientuotas spektaklis į globalius reiškinius bei tragedijas kviečia pažvelgti per juoko prizmę. „Manau, jog karo tema geriausiai suprantama per juoką. Šiais laikais esame praradę empatiją – Facebook’e per kelias sekundes pražiūrime dešimtis sensacijų, tragedijų bei kitokių įvykių, kurie iš esmės turėtų sukrėsti, bet to jau nebepadaro. Tuo tarpu juokas – natūrali biologinė organizmo reakcija, kurios niekaip neprarasime, priešingai nei empatijos. Juokas neišvengiamas ir atpalaiduoja besijuokiančiojo sąmonę. Tuo momentu ir noriu pagauti žiūrovą bei suteikti jam galimybę tą sąmonę išnaudoti susimąstymui“, – spektaklio sprendimą aiškino režisierius. Aštrioje socialinėje komedijoje susimaišo kelios „Keistuolių teatro“ aktorių kartos – drauge su entuziastingais jaunais artistais pasirodo ir tokie puikiai pažįstami veidai kaip Dalius Skamarakas bei Vaidotas Žitkus, kurie kritišku žvilgsniu pasižiūrėti į savo veidrodinį atspindį ir į kovą su šiuolaikinio pasaulio absurdu pasitelkti juoką pakvies jau spalio 8 dieną.

 

Daugiau apie spektaklį skaitykite ir bilietus įsigykite ČIA

 

 

 

Ketvirtadienį (rugsėjo 29 d.) Vilniuje prasideda 13-asis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“.

 

Festivalio „Sirenos“ užsienio programoje  žiūrovams bus pristatyti spektakliai iš Graikijos, Portugalijos, Vokietijos, Lenkijos, Izraelio ir Šveicarijos. Graikų „Švarus miestas“ domėsis, kodėl dauguma Atėnų valytojų yra moterys ir imigrantai. Vokiečių spektaklyje „Nutekinimo pamokos“ į jauno viešųjų ryšių specialisto rankas pakliūva itin slapta informacija, kurios nutekinimas turėtų ryškių pasekmių visai Europai, o žiūrovams tenka priimti atsakingą sprendimą: nutekinti ją ar sulaikyti. Portugalų „Pirmadienis – atsargiai iš dešinės“ vyksta bokso ringe, kuriame puldami vienas kitą kumščiais ir argumentais tautiečiai galiausiai susivienija, kad žodžiai virstų veiksmu. Izraelio menininkai  projekte „Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“ kvies į pasivaikščiojimą, įkvėptą vietos istorinės praeities ir jos reikšmės nūdienos miesto gyvenime. Žymiausios festivalio žvaigždės lenko Krzysztofo Warlikowskio spektaklis „Varšuvos kabaretas“ grąžina į 1930-ųjų reviu, kuriame intensyvūs ritmai bando nuslopinti artėjančio militaristinio maršo nuojautas. Šveicaro Christopho Marthalerio muzikiniam vaidinimui „Karališko dydžio“ muzikinių motyvų ieškoma nuo J.S.Bacho iki Jacksonų penketuko, o pagrindinė šerdis – kontrastas tarp to, kokį „King size“ gyvenimą sau įsivaizduojame, ir to, koks jis yra iš tikrųjų.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Sezono pradžioje teatro gerbėjų laukia nauji Jono Vaitkaus, Algirdo Latėno ir Dalios Ibelhauptaitės statyti spektakliai.

 

Renata BALTRUŠAITYTĖ

 

Atokioje kalnų papėdėje įsikūrusio Turkijos miestelio gyventojai devynis mėnesius per metus gyvena tyloje, kad neprisišauktų sniego nuošliaužos, kuri po savimi palaidotų namus kartu su visais gyventojais. Čia draudžiama garsiai kalbėti ir juoktis, nes bet koks, net daiktų sukeliamas garsas teoriškai gali sukelti laviną. Kad išvengtų aukštai virš galvų tvyrančios grėsmės, visi mažos bendruomenės gyvenimo malonumai sukoncentruoti į likusius tris metų mėnesius: tik tuomet leidžiama šaukti, švęsti, kelti vestuves ar gimdyti vaikus. Likęs laikas kupinas nerimo ir baimės, o kiekvieno bendruomenės nario gyvenimas dėl bendro saugumo preciziškai kontroliuojamas valdžios vietininkų. Nors jau niekas iš gyventojų nebeprisimena, kada paskutinį kartą lavina buvo nušlavusi miestelį.

Tokią situaciją pjesėje „Lavina“ modeliuoja tur­kų dramaturgas  Tunceras Cu­ce­nog­lu, savo ne­ra­mioje valstybėje reiškiantis maždaug tą patį, ką ru­sams – Antonas Čechovas.

Tai, kas vyksta jo vaizduojamos  vienos miestelio šeimos kasdienybėje, ne mažiau asociatyvu nei minėtas lavinos laukimas: tyla atstoja neprasiveržusį riksmą, o tarsi nebyliajame filme rodomas smurtas kraupesnis už klyksmo kupinas scenas. Konfliktuojančios, vienas kitą ignoruojančios „neva šeimos“ metafora. Ir atidi valdžios ausis, neva besiklausanti kiekvieno iš už sienų pasigirstančio krebždesio.

Bet ar lavinos pavojus, įpratinęs miestelį prie paklusnios tylos, tikras, ar išgalvotas? O gal tai tėra valdančiųjų savanaudiškais tikslais deklaruojama grėsmė? Ir kaip tai patikrinti, jei bijai nors kartelį imti ir surikti iš visų plaučių?

Panevėžio J.Miltinio dramos teatro premjera „Lavina“, laukiama jau kitą savaitgalį, įsidėmėtina ir tuo, kad sugebėjo bendram tikslui suvienyti savojo ir kaimyninio Šiaulių dramos teatro pajėgas. Tai atspindi ir jungtinis aktorių sąstatas: Olita Dautartaitė, Ligita Kondrotaitė, Albinas Kėleris, Vytautas Kupšys, Eleonora Koriznaitė, Dalius Jančiauskas… Koprodukcija – retas reiškinys nūdienos teatro pasaulyje, kuriame kiekvienas trokšta būti autonomiškas ir finansiškai nepriklausomas, nors neišgali sukrapštyti lėšų didesniam pastatymui. Kad tai tik nepaskatintų retkarčiais kabinetuose sklandančios idėjos, kad Lietuvoje ne tik universitetų, bet ir valstybinių teatrų yra pernelyg daug…

 

Teatras tolimoje aplinkoje

Namudinis smurtas, teisininkų ir programų kūrėjų kalboje dar vadinamas smurtu artimoje aplinkoje, anaiptol nėra tokia unikali ir staiga išvešėjusi piktžaizdė, kaip kartais bando pateikti savo būtinumą besistengiantys pagrįsti valdininkai. Švedo Augusto Strindbergo pjesė „Tėvas“ parašyta 1887-aisiais, o iš esmės kalba apie tą patį: apie rėksmingą ir ambicingą dviejų žmonių stumdymąsi vienuose namuose. Žmonių, kurie nėra vienas kitam svetimi, nes svetimiems atseikėjame daugiau tolerancijos, diskutuodami, tarkim, apie dukterų gyvenimo perspektyvas.

Tačiau švedų namudinio smurto vaizdavimo klasiko aprašytas pasistumdymas nūdienos kriminalinės kronikos kontekste atrodo vaikiškai nerimtas: tik pamanykite, vyras įtūžęs sviedė įkandin pro duris beišeinančiai žmonai žibalinę lempą! Ir tai, skandinavų požiūriu, jau psichinės ligos įrodymas bei nusikaltimas, už kurį atgailaujant galima gauti širdies smūgį. O gal ir neatgailaujant, tiesiog ir toliau žmonai beatodairiškai graužiant – čia jau režisūrinės traktuotės reikalas. Principinga sutuoktinių tarpusavio kova šiuo atveju reikšmingesnė ne tik už dukters laimę, bet ir už mirtį.

Režisierę Marą Kimelę „Tėvui“ Klaipėdos dramos teatras atsivežė iš Rygos. Aprūpino darbu ir latvių scenografą, ir kostiumų dizainerę, ir netgi vieną žymią Rygos siuvyklą, siuvančią spektakliui kostiumus. Nelabai gražu nacionalinės darbo rinkos atžvilgiu, bet klaipėdiečiams taip labiau apsimokėjo.

Užtat nauju pagrindiniu vaidmeniu bandoma atgal parsivilioti vis giliau Vilniuje stringantį aktorių Darių Meškauską, kartu antagonistės vaidmeniui užgriebiant dar ir Valstybinio jaunimo teatro aktorę Aldoną Bendoriūtę. Laisvas aktorių judėjimas ir be įteisinto Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo vis dažniau ima viršų: aktoriams pasivažinėti, kitose trupėse pabūti smagu, žiūrovams veidų įvairovė irgi patinka, tik pačiam teatrui suvaldyti nuolat gausėjančią kviestinių aktorių komandą gali būti sunkoka.

 

Numeriai virsta spektakliais

Iš Latvijos skolinamės ne tik spektaklių statytojus, bet ir jaunus dramaturgus: dar nepamiršome Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatyto Janio Balodžio „Miškinio“, o šįkart jau sostinės  Nacionalinio dramos teatro repertuarą papildys Agnesės Rutkevičos „Gyvūnas“. Antra vertus, pjesę statantis Rolandas Atkočiūnas pats yra nemažai pasidarbavęs Rygoje ir Liepojoje, todėl šis susitikimas su latvių dramaturgija jo biografijoje jau ketvirtas.

Pjesės temą režisierius apibūdina populiariu aforizmu apie dvi tolygias gyvenimo tragedijas: pirmoji – negauti, ko trokšti, antroji – tai gauti. Pagrindinių veikėjų prototipais dramaturgė pasirinko du brolius, iki šiol tebegyvenančius atokiame jos močiutės kaime. Tas kaimas, kaip ir visi pasaulio kaimai, nėra pakantus „neteisingai“ meilei, nors už lango – jau XXI amžius.

„Taip jau sutapo, kad pjesę rašiau ne pačiu geriausiu savo gyvenimo laikotarpiu, ir rašydama pa­ti save linksminau. Ši pjesė iš esmės išgydė mane nuo keistos ligos, kuri ligos istorijoje net neturi tikslaus apibrėžimo. Tačiau vienas šios ligos požymių yra nepaaiškinamas liūdesys ir ilgesys. Gali būti, kad ji apskritai iki galo neišgydoma“, – teigia A.Rutkeviča.

Spektaklyje „Gyvūnas“, kuris įslaptintame premjerų sąraše figūravo kaip „Premjera Nr. 2“, vaidina dabartinis nacionalinės trupės žiedas: Arūnas Sakalauskas, Marius Repšys, Toma Vaškevičiūtė. O štai „Premjera Nr. 1“, už kurios slėpėsi Giedrės Kriaučionytės režisuojama vokietės Ingridos Lausund pjesė „Bestuburiada“, priklausys margai įvairios patirties kompanijai, kurioje – ir Dainius Jankauskas iš „Grupės 36“, ir Dovilė Šilkaitytė iš Valstybinio jaunimo teatro, ir Gelminė Glemžaitė iš „Atviro rato“, ir Aldona Vilutytė iš „Keistuolių“. Pati režisierė, Aido Giniočio auklėtinė, priklauso menininkų sindikatui „Bad Rabbits“.

Dramaturgė susodina penkis nerimaujančius, skirtingą stažą turinčius tarnautojus prie viršininko kabineto durų. Vienam vos 25-eri, bet jau pavargęs, kitam 45-eri, bet negalėtų pasakyti, ką veikė per prabėgusius tarnybos dešimtmečius. Kažkas siekia aukštesnio posto, kažkas ketina viską mesti ir išeiti, kažkas graužiasi dėl to, kad jaučiasi žeminamas… Tačiau visi trokšta artumo ir supratimo, iš paskutiniųjų stengdamiesi sugniuždyti kolegas. Jie pasirengę viskam, jie pasiryžę prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, jie gali viską ištverti. Bet jau seniai nebepamena, ko tikisi sulaukti nuolankiai sėdėdami prie durų. Naikina savo gyvenimą, nemėgindami pakeisti situacijos patys.

Šiek tiek panašu į nebylų gyvenimą po tariamai aukštikalnėse kybančia lavina, ar ne?

 

Kaip virstama šventaisiais

Lavina, kurios niekas neprisimena, – tarsi viršinin­kas, kurio niekas nėra matęs. Ir vienas, ir kitas hie­rarchinių apačių sąmonėje dėsningai sudievinamas.

O štai paslaptingasis svečias Lukas pagyvenusių senjorų porą lanko kiekvieną sekmadienį ir visuomet būna svetingai priimtas, atidžiai išklausytas. Nors, kaip pamažu aiškėja, nėra tokios garbės vertas. Šeimininkai sudievina svečio asmenybę ir galiausiai patys nukenčia, nebesuvaldydami vis agresyvėjančio Luko elgesio.

Tai – islando Gudmunduro Steinssono pjesė „Lukas“ Valstybiniame jaunimo teatre, kurią Algirdas Latėnas stato su savo vadovaujamo aktorių kurso studentais. Spektaklyje ypatinga reikšmė bus skiriama kompozitoriaus Fausto Latėno muzikai. Scenoje perkusiniais gyvai gros ir Luko vaidmenį atliks po nedidelės pertraukos į Jaunimo teatrą sugrįžęs Tomas Kizelis.

Rusų dramos teatro trupė kartu su režisieriumi Jonu Vaitkumi elgiasi atvirkščiai – kartu su rusų dramaturgu Aleksandru Andrejevu mėgina biblinius šventuosius pavaizduoti kasdieniškais personažais. Pjesė „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, kurios pirmasis pastatymas ir patikėtas Lietuvai, perkelia į Jeruzalę paskutiniais Jėzaus gy­ve­nimo mėnesiais ir nenusižengdama Evan­ge­li­jai dės­to keistą užsispyrėlio Sauliaus, uoliai persekioju­sio Jėzaus mokinius, metamorfozės į apaštalą Pau­lių istoriją. Tiesa, praturtintą A.Andrejevo vaiz­duotėje gimusiais žmonių charakteriais ir įvykių aplinkybėmis.

Dramaturgas teigia, kad ne kiekvienam lemta patirti tokią dieviškosios dvasios galybę, kokia užgriuvo Saulių jo kelyje Damasko link, tačiau kiekvienas žmogus gali sulaukti Dievo malonės, jeigu to trokšta ir kryptingai siekia. Saulių vaidina Vladimiras Dorondovas, Lozorių – dar kartą pas J.Vaitkų sugrįžtantis Vytautas Anužis.

 

Scenoje atgis Juozas Miltinis

Po Evangelijos sakmių belieka smagiai nusišypsoti. O mažieji Kauno ir Klaipėdos teatrai tam suteiks progų. Vis daugiau vietos po saule išsikovojantis Klaipėdos Apeirono teatras savo premjerą „Nekrozė“ planuoja rugsėjo pabaigoje ir kol kas nedaugžodžiaudamas atskleidžia, kad žiūrovų laukia absurdo komedija su ryškiais socialinio tragizmo bruožais ir su veikėjais, kuriuose kiekvienas galės atpažinti dalį savęs. Tiesą sakant, toks pat apibūdinimas tiktų ir visiems kitiems, anksčiau matytiems Apeirono teatro spektakliams. Taigi ryžtingosios šio teatro dramaturgės, režisierės bei pagrindinės aktorės Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė laikosi sau įprasto kurso.

Daugiau netikėtumų galima laukti iš Kauno kamerinio teatro, užsimojusio inscenizuoti Liūnės Janušytės satyrą „Korektūros klaida“. Mat joje kartu su rašytoja po tarpukario Paryžių vėl vaikščios jaunas Juozas Miltinis, jo draugai dailininkai Viktoras Petravičius ir Paulius Augius-Augustinavičius. O žymių kultūros asmenybių prikėlimas teatro scenoje visada intriguoja.

Susibičiuliavusi su Paryžiaus bohema, lietuvių menininkų kompanija džiaugsmingai leidžia laiką nesirūpindama rytojumi ir nekurdama ateities planų. Nes ir pats gyvenimas, anot jų, tėra korektūros klaida, o ne numatytų įvykių grandinė.

Tai kone pirmas lietuvių literatūros kūrinys, atskleidžiantis tuometės bohemos dvasią. Pačios Liūnės personaže nebėra lietuvaitėms būdingo lyrizmo ar sentimentalumo: ji emancipuota, proto aštrumu nenusileidžianti vyrukams, smalsiai tyrinėjanti Vakarų ir Rytų Europos mentalitetų skirtumus bei menininkų ir valdininkų gyvenimą paralelinėse, nesusikertančiose realybėse. Režisierė Agnė Dilytė pagrindinę spektaklio veikėją apibūdina kaip tarpukario „blogerę“, negailestingai kritikuojančią ano meto tradicijas bei gyvenimo būdą. Liūnės vaidmenį ji patikėjo aktorei Raimondai Kimbraitei.

 

Šlovė, kuri pavėlavo

Muzikos mėgėjų sezono pradžioje laukia dvi vokalinės premjeros. Pirmoji – jau senokai save visaip reklamuoti pradėjęs Jonathano Larsono roko miuziklas „Rent“ (liet. „Nuoma“). Šio amerikietiško veikalo biografijoje – Pulitzerio premija už unikalumą ir indėlį į miuziklo bei dramos kultūrą, keturi „Tony“, šeši „Drama Desk“ ir du „World Theatre“ apdovanojimai. Miuziklas jau apkeliavo kone pusšimtį pasaulio šalių ir patenka į populiariausių pasaulio miuziklų dešimtuką.

Tačiau šią biografiją lydi ir tragiškas motyvas: pats J.Larsonas, būdamas vos 35-erių, mirė trūkus aortai 1996 m. sausio 25-osios rytą. Tos pačios dienos vakarą buvo suplanuota miuziklo „Rent“ pirmojo pastatymo Brodvėjuje peržiūra. Sėkmės sulaukęs vaidinimas viename iš Brodvėjaus teatrų buvo rodomas ilgiau kaip 12 metų.

Dauguma šio miuziklo veikėjų, Niujorke besistengiančių išgyventi jaunų menininkų, vartoja narkotikus arba serga AIDS. Gyvendami skurde ir visuomenės užribyje, jie nepaliauja svajoti ir tikėti meile (kad ir kokia ji būtų) bei jų kūrybos laukiančia sėkme. „Rent“ – vienas pirmųjų miuziklų, įvedusių prieštaringas, nepatogias temas į konservatyvios prigimties muzikinį teatrą. Homoseksualų ir transseksualų poreikis būti pripažintiems, vyrų ir moterų lygios galimybės, žmogaus teisės, narkomanija, benamystė ir skurdas – visa tai atsispindi J.Larsono veikale.

Lietuvoje miuziklą „Rent“ stato švedų režisierius Georgas Malvius ir jo surinkta tarptautinė komanda, tačiau groja ir dainuoja lietuviai: vaidmenis kuria Vaidas Baumila, Jeronimas Milius, Girmantė Vaitkutė, Dominykas Vaitiekūnas, Justinas Lapatinskas ir daug kitų jaunimui gerai žinomų atlikėjų.

 

Elektroninė Karmen

Nors ir pavėlavusi į praėjusį teatro sezoną, scenon keliauja „Vilnius City Opera“ žadėta elektroni­nė opera „e-Carmen“ – populiariausio Geor­ges‘o Bizet veikalo „Karmen“ elektroninė interpretacija, parengta Marijaus Adomaičio (Ten Walls).  Re­ži­sierė Dalia Ibelhauptaitė sako nenorėjusi jo skubinti: „Perkurti dviejų valandų muzikinį kūrinį – gigantiškas uždavinys. Reikia įsigilinti į kiekvieną muzikinę detalę, adaptuoti siužetą, tad laiko sąnaudos la­bai didelės. Iš tiesų seniai norėjau pastatyti „Kar­men“, bet tai dažniausiai pasaulyje statoma opera. Ir pats Karmen vardas jau yra tapęs moters tipo apibūdinimu. Tad norėjosi rasti dar neišbandytą šios istorijos meninę formą.“

Pagrindiniam vaidmeniui režisierė pasikvietė kone žymiausią nūdienos Karmen vaidmens atlikėją lietuvę – kylančią operos žvaigždę Justiną Grin­gytę. Kaip Karmen debiutavusi Anglijos nacionalinėje operoje, šį vaidmenį solistė šįmet sėkmingai pristatė ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, į kurį sugrįš dainuoti Karmen ateinantį  sezoną.

„Daug kartų dainavau Karmen, tačiau šis projektas man visiškai naujas iššūkis. Čia nėra orkestro, lieka tik elektronika. O elektronika tavęs nepalauks, ji rieda lyg traukinys: neįstojai laiku – ir viso gero! Tai reikalauja ypatingos disciplinos. Supratau, kiek daug laisvės mes, solistai, prašomės iš dirigento“, – pasakoja premjerai besirengianti J.Gringytė.

M.Adomaitis teigia, kad nemažai muzikinių sprendimų atsirado jau įrašų su solistais metu: „Buvau beveik užbaigęs Karmen habanerą, kai susitikome su Justina. Ji įrašė visą vokalinę partiją, ir staiga supratau, kad turiu naujų minčių ir idėjų, kaip galėčiau ją išplėtoti ir papildyti. Klausytojams bus netikėta, bet, tikiuosi, ir įdomu išgirsti neįprastą seniai žinomų arijų skambesį.“

Kompozitorius savo „Karmen“ versijoje naudos ir gyvus instrumentus. Kol kas galvojama apie kvartetą, tačiau repetuojant iki „Compensa“ salėje numatytos premjeros ansamblis gali ir padidėti. Juk svarbiausia – nebijoti sniego lavinų ir kurti taip, kaip tau norisi. Argi ne? n

 

Dešimt rugsėjo premjerų

2, 7, 24 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Lavina“. Rež. Linas Marijus Zaikauskas

2 d. 18.30, 3 d. 14 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Rent“. Rež. Georgas Malvius

2 d. 21 val., 3 d. 16.30 val., 27 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Bestuburiada“. Rež. Giedrė Kriaučionytė

6, 7, 8, 9 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre – „Korektūros klaida“. Rež. Agnė Dilytė

13, 14, 30 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Tėvas“. Rež. Mara Kimelė

16, 17 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Lukas“. Rež. Algirdas Latėnas

17 d. 20 val. „Compensa“ koncertų salėje – „e-Carmen“. Rež. Dalia Ibelhauptaitė

17, 18, 24 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Gyvūnas“. Rež. Rolandas Atkočiūnas

24, 25 d. 18.30 val. Rusų dramos teatre – „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Rež. Jonas Vaitkus

29 d. 19 val. Klaipėdos Apeirono teatre – „Nekrozė“. Rež. Greta Kazlauskaitė, Eglė Kazickaitė

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Balandžio 29 d. didžiojoje Nacionalinio dramos teatro scenoje įvyko naujausia Gintaro Varno premjera – „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. Spektaklis kurtas pagal Sofoklio „Oidipo karaliaus“ ir „Antigonės“, Aischilo „Septyneto prieš Tėbus“ ir „Euripido „Foinikiečių“ fragmentus ir plėtoja nuoseklią Oidipo, jo žmonos Jokastės, šios brolio Kreonto, taip pat jų vaikų likimų istoriją.

Rasa Vasinauskaitė, menufaktura.lt

Istorijos liudininkas – Tėbų miestas, patyręs savo valdovų kraujomaišą, brolžudystę, savižudybes. Nepaisant skirtingų autorių ir laiko, tragedijos gulasi į vieningą epinį pasakojimą, o trys spektaklio dalys sudaro idealią trilogijos formą.

Pastaruoju metu daug dėmesio skyręs klasikinės dramaturgijos statymui (Euripido „Bakchantės“, 2013), vertimams ir kaupimui („Dramų stalčius“), Varnas pirmą kartą Lietuvos scenoje prakalbina ir tuos kūrinius bei veikėjus, kurie iki šiol mums buvo nebylūs. Atrodo, būtų užtekę vienos kurios tragedijos siaubo, dabar gi užgula kelios – tokio mirčių tirštumo mūsų scenose iki šiol irgi nebūta.

Skverbiasi į tokias jų gilumas ir akivarus, kad net scena darosi per ankšta. Ar mes pajėgūs visa apglėbti, leistis paskui režisierių ir tragedijos veidrodyje matyti save?..

Kvėpuojame apokalipsės oru, šaukiamės apsivalymo ir atleidimo? Ar taip išskydome, pasileidome, pasijautėme tokie laisvi ir nebaudžiami, kad atėjo laikas dievų rūstybei? Varnas, skirtingai nuo beveik tuo pačiu metu, tiesa, kitokią tragediją stačiusio Artūro Areimos (Friedricho Schillerio „Marija Stiuart“ Vilniaus mažajame teatre), su savo kūriniais nekoketuoja. Priešingai – skverbiasi į tokias jų gilumas ir akivarus, kad net scena darosi per ankšta. Ar mes pajėgūs visa apglėbti, leistis paskui režisierių ir tragedijos veidrodyje matyti save?..

Paslysta buvo kažkur pradžioje, kai iš gailesčio kūdikiui piemuo nenužudė Oidipo. Kad dėl visko kaltas piemuo, – mitai ir tragedijos nutyli; nekilmingųjų klaidos – ne jų sritis. Kas kita – valdovai, įsprausti į dieviškų ištarmių schemą ir priversti besąlygiškai jai paklusti. Nes jie – pavyzdys, ir jų pavyzdinės kančios didesnės ir paveikesnės už prasčiokų. Tai, kas buvo atleista piemeniui, nebuvo atleista Oidipui. O ar piemeniui tikrai buvo atleista?!..

Kodėl staiga gimė mintis apie piemenį? Kodėl spektaklio metu vos kelioms akimirkoms pasirodžiusi figūra dabar man atrodo tokia svarbi? Kodėl parūpo jo, menko, kvailo, bevardžio prastuolio, kažkada neatsilaikiusio prieš nekalto kūdikio žvilgsnį, likimas? Todėl kad iš didingo spektaklio rūmo, grėsmingo Tėbų sienų-antkapių labirinto, iš Oidipo, Jokastės, Kreonto ir jų vaikų parodomosios-pamokomosios istorijos dingo tas, kuriam šis rūmas ir buvo statytas.

Piemuo – žiūrovas. Prieš daugiau nei dešimtmetį toje pačioje scenoje rodytam Oskaro Koršunovo „Oidipe karaliuje“ vietos Piemeniui atsirado – jis priartino tragediją prie ją žiūrinčiųjų.

Žinoma, Varno spektaklio uždaviniai ir tikslas visai kitoks. Iš pradžių ketinęs statyti vokiečių dramaturgo Johno von Düffelio pjesę „Oidipo miestas“, kur autoriaus savaip sudėliotos, net perrašytos tragedijos kūrė Tėbų šlovės ir nuopuolio „mitą“, režisierius sugrįžo prie pjesės ištakų. Prie tragedijų ir tokių kanoninių, griežtų klasikos pamatų, kuriuos šiandienė scena supaprastino iki „piemens“ lygio.

Visi ir visa šioje pelenų ir degėsių spalvos erdvėje stiebiasi iki išgrynintos, ritmiškai ir cikliškai atsikartojančios balsų, garsų, paveikslų, situacijų, net jausmų schemos, tarsi „dirbtų“ dievams, lauktų jų paskutinio įsikišimo.

Neabejoju, kad buvo nuveiktas didžiulis darbas – kūrinius komponuojant, verčiant trūkstamas jų dalis, mokantis tekstus, analizuojant menkiausius įvykių ir veikėjų raidos posūkius. Šio darbo rezultatas – ne tik monumentalus, bet skrupulingas, be mažiausios techninės, vaizdinės ar garsinės „paklaidos“ spektaklio mechanizmas – juodo ir niūraus mirties / mirusiųjų miesto po švininiu dangumi vizija, kur nėra nė vieno atsitiktinio žodžio, žingsnio ar judesio. Deja, gyvenimui šiame „mechanizme“ vietos neliko. Tiksliau, neliko vietos tiems ar tokiems, kurie, kaip tie šešėliai fone, kažką veža, neša, su kažkuo susitinka ir bendrauja, laidoja ar aukojasi. O už jų – dar kiti, kurie net šoka ir linksminasi, primindami kažkada buvusius šviesius laikus.

Tad iš pirmo žvilgsnio Varno spektaklis – tai tragedijos kvintesencija, savo tamsos vertikale persmelkusi visus jo sandus – Gintaro Makarevičiaus scenovaizdį, Onutės Narbutaitės „garsovaizdį“, Aleksandros Jacovskytės kostiumus, aktorių vaidybą. Visi ir visa šioje pelenų ir degėsių spalvos erdvėje stiebiasi iki išgrynintos, ritmiškai ir cikliškai atsikartojančios balsų, garsų, paveikslų, situacijų, net jausmų schemos, tarsi „dirbtų“ dievams, lauktų jų paskutinio įsikišimo. Taip ir nutinka – Tėbai griūva, palaidodami nespėjusį kaltės išpirkti paskutinį iš gyvųjų – Kreontą.

Galima net sakyti, kad spektaklyje jaučiasi kažkokia didaktinė, net pedagoginė režisieriaus intencija – noras sugrąžinti ir išsaugoti antikinių tekstų grynumą.

Ir vis dėlto – tai labiau „knyginis“, simbolinių vaizdų ir atvaizdų spektaklis, iš kurio literatūra ir tekstas išdegino gyvą teatro prigimtį. Galima net sakyti, kad spektaklyje jaučiasi kažkokia didaktinė, net pedagoginė režisieriaus intencija – noras sugrąžinti ir išsaugoti antikinių tekstų grynumą, jų žodžių ir reikšmių universalumą; grįžti prie tokios kalbos ir kalbėjimo, kai juos gimdo intensyvus vidinis aktoriaus veiksmas ir išgyvenimas.

Patirdami ekstremalias situacijas, tarpusavio konfliktus, nepakeliamą skausmą ir kančią, įtūžį ir susitaikymą, priimdami lemtingus sprendimus ar skelbdami siaubingas ištarmes, veikėjai / aktoriai čia turi minimalias raiškos priemones – balsą, kūną ir jausmą. Deja, nepaisant nuoširdžių Valentino Novopolskio (Oidipas), Nelės Savičenko (Jokastė), Arūno Sakalausko (Kreontas), Vytauto Anužio (Teoresijas), net jaunų spektaklio artistų – Pauliaus Markevičiaus (Eteoklis), Manto Zemlecko (Polineikas), Jovitos Jankelaitytės (Antigonė) ir daugelio kitų (net tų, kurie atlieka „šešėlių“ vaidmenis) pastangų, tikrosios veikėjų aistros, o tiksliau – nuolatinis jų pasmerktumas išbandymams, taip ir nepatyrus žmogiškų ryšių ar jausmų, nepasiekia, neprisibeldžia iki publikos, tarsi už šviesmečių sėdinčios salėje. Pernelyg toli jie nuo mūsų, pernelyg suspausti ir uždusinti tragedinės schemos, kad mes, kaip tas Lajo piemuo, atpažinęs Oidipą, juose atpažintume savo klaidas, menkumą ar didingumą.

Žinoma, gali būti, kad toks aklas ir kurčias Olimpo dievų įstatymas – jis čia ypač pabrėžtas, yra varomoji veiksmo jėga; tačiau ir režisierius, susitelkęs prie tragedijų branduolių, negailestingai nukirtęs visa, kas jose galėjo atrodyti kaip veikėjų klaidos, dvejonės ar abejonės, pavertė juos vienspalviais savo skausmų, tiesų ir pozicijų, net gėrio ir blogio atstovais.

Programėlėje išrašytos esminės spektaklio temos. Apibūdinami ir trys epizodai-katastrofos – Oidipo, Oidipo sūnų, Antigonės ir Kreonto. Kiekvienas jų kreipiasi į žiūrovus monologu, dažnai scenoje – ne daugiau trijų veikėjų. Visas dalis ir smulkesnius istorijos posūkius sujungia Choro vedėjas (Povilas Budrys) – praeinantis, tarsi brėždamas orchestros ratą. Žiūrovų salę nuo scenos skiria laiptai – čia lyg įkūnydama pietą tai su Oidipu, tai su Polineiku ant kelių sustingsta Jokastė, dar vėliau – prislėgtas Kreontas. Kai jo jauniausias sūnus pasiaukoja dėl miesto, dangus nušvinta; kai laukymėje irsta išmesto Polineiko lavonas, dangų užtvindo maitvanagiai, kai Tėbai griūna, – pasklinda drugelių būrys…

Neapleidžia „piemeniška“ mintis: norėdamas, kad mes iš tikrųjų patirtume, kodėl aukojasi ir yra aukojami Tėbų nelaimėliai, režisierius pirmas turėjo sudaužyti vienintelei tiesai ir nepajudinamai tvarkai atstovaujantį tragedijos rūmą.

Visa scenos erdvė alsuoja, pulsuoja kartu su Tėbų nelaimėm – sienų-antkapių konfigūracijos, garsų lašai ir šuorai, fono vaizdai, jų spalvos ir nuotaikos kuria tai, ko žodžiais neįmanoma nusakyti. Tačiau kartu, matant šį negailestingai besisukantį likimo ratą, primygtinį spektaklio kūrėjų norą parodyti jo galią ir paveikumą, neapleidžia „piemeniška“ mintis: norėdamas, kad mes iš tikrųjų patirtume, kodėl aukojasi ir yra aukojami Tėbų nelaimėliai, kas yra dievų ir valdžios kurtumas, iš kokios nevilties gimsta dvasios stiprumas, režisierius pirmas turėjo sudaužyti vienintelei tiesai ir nepajudinamai tvarkai atstovaujantį tragedijos rūmą. O paskui, išvalęs jos šipulius, išvaikęs tarpininkus ir užčiaupęs chorą, suvesti mus akis į akį su veikėjais. Kad patys pasakotų, o mes jų istorijas priimtume kaip savas.

O piemuo? Atlikęs savo pareigą, piemuo sugrįš pažiūrėti satyrų dramos.

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 2 d.

 

Aktorius ir dėstytojas Vytautas Kontrimas „cezario grupės“ spektaklyje rengiasi vaidinti daktarą Faustą.

Renata Baltrušaitytė

Tą dieną, kai kalbėjomės, Cezaris Graužinis savo aktoriams į „Dr. Fausto“ repeticiją buvo prisakęs atsinešti adatų, antpirščių ir siūlų. Ką su jais veiks – nė vienas nežinojo, tačiau dvyliktus metus skaičiuojančios „cezario grupės“ nariams, pratusiems prie šio režisieriaus siurprizų, intriga tebeatrodo žavi.
Faustą vaidinsiantis Vytautas Kontrimas prisipažįsta iki šiol nemokantis atmintinai paties C.Graužinio verčiamo šešiolikto amžiaus britų poeto ir dramaturgo Christopherio Marlowe pjesės „Tragiška daktaro Fausto istorija“ eiliuoto teksto, nes per kiekvieną repeticiją išdalijami vis nauji, koreguoti jo variantai. Pakeitimų jau prisikaupė tiek, kad tiksliau būtų teigti, jog šiuo metu repetuojama nebe Ch.Marlowe, o paties C.Graužinio pjesė. Tačiau „cezario grupės“ aktoriams ir čia nėra nieko neįprasta: panašias transformacijas repeticijų laikotarpiu patirdavo beveik visi šio režisieriaus pastatymai.
„Nauja nebent tai, kad šįkart per repeticijas labai daug kalbamės: apie vertybes, religiją, plaunamas smegenis, karo troškimą ir kitas aktualijas. Nežinau, kiek galiausiai tai atsispindės spektaklyje, bet procesas panašus į kruopštų orkestro instrumentų derinimą bendrai tonacijai, kad scenoje jie darniau skambėtų“, – aiškina aktorius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

“No theatre” verčia visiškai naują puslapį Lietuvos teatro istorijoje. Nenumaldomai artėjant aukštosios mados spektaklio “Nematomi monstrai” premjerai, žiūrovams skelbiama intriguojanti naujiena:
spalio 8d. “Teatro arenoje” vyksiantis reginys taps ne tik pirmąja pasauline šio romano ekranizacija, bet ir pirmuoju internetu transliuojamu lietuvišku spektakliu.
Pirmąją Ch.Palahniuck’o romano “Nematomi monstrai” ekranizaciją tiesiogiai transliuos portalas www.delfi.lt.

“Žinoma, teatras yra gyvas organizmas, ir jokios technologijos nepakeis tos magijos, kuri atsiranda susitikus gyviems kūrėjams su gyvais žiūrovais, bet labai džiaugiuosi dėl šios galimybės pasiekti didesnę auditoriją. Jau dabar žinau, kad kolegos iš Italijos, Rusijos bei Vokietijos spalio 8 dienos vakarą leis tiesiogiai stebėdami mūsų premjerą internetu. Galima sakyti, kad tai yra ir pačios spektaklio medžiagos padiktuotas sprendimas: Chuck’as Palahniuck’as savo romane daro prielaidą, kad kažkur egzistuoja “Dievo televizija,” po kurią naršo dievas ir stebi mus. Jei leidžiame sau tapti nuobodiems, jis tiesiog perjungia kanalą. Manau, kad žmonės, stebėsiantys “Nematomų monstrų” premjerą internetu, galės pasijausti būtent taip. Tai – didelė atsakomybė bei neeilinis iššūkis spektaklyje vaidinantiems artistams, kurie egzistuos tokiame keistame “ne teatro” pasaulyje,” – sakė spektaklio režisierius V.Bareikis.

“Nematomi monstrai” – tai jau antroji 4-ojo “No theatre” sezono premjera. Rugsėjo 17 d. teatro judėjimas žiūrovams pristatė didžiulio susidomėjimo sulaukusį sezono startą – apdovanojimus “NO AWARDS” . Į “Menų spaustuvėje” surengtus fiktyvius apdovanojimus susirinko apie 400 žmonių, ir jau šiuo pirmuoju darbu jiems buvo pristatytos 4-ojo “No theatre” sezono žaidimo taisyklės: naujų išraiškos bei komunikacijos priemonių paieškos, kurios padėtų pasiekti gyvą, šiuolaikinį teatro žiūrovą .

Gruodžio 6, 7 dienomis 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje teatras Atviras ratas rodys trečiąją septintojo kūrybinio sezoną premjerą – spektaklį „Ofelijos”, pagal režisierės Ievos Stundžytės debiutinę pjesę „Aš, tu ir Ofelija“.

Režisierė – Ieva Stundžytė. Aktorės: Elzė Gudavičiūtė, Marija Korenkaitė, Judita Urnikytė, Toma Vaškevičiūtė, Aldona Vilutytė. Spektaklio kostiumų dailininkė – Vilma Galeckaitė–Dabkienė, spektakliui muziką sukūrė ir gyvai ją violončele atliks Vytautas Leistrumas.

„Ofelijos” – tai netikėtas, skaudus ir išpažintinis spektaklis, sukurtas tęsiant teatro laboratorijos tradiciją, leidžiančią eksperimentuoti, išbandyti naujas teatrines formas ir raiškos priemones, nerti ten, kur dar nebūta ir kartu labai pavojinga. Spektaklio centre – penkios skirtingą asmeninę ir profesinę patirtį turinčios artistės, visos kuriančios Ofelijos vaidmenį, vieną iš subtiliausių ir kartu stipriausią moteriškumo kvintesenciją demonstruojančių ne tik Viljamo Šekspyro, bet ir apskritai visos Vakarų dramaturgijos įvaizdžių. Ofelijos vaidmuo ir jos kūrimas kiekvienai aktorei atveria skirtingas asmenines patirtis ir jausenas, prikelia ir šviesiausius vidinius angelus, ir tamsiausius demonus.

Spektaklio kūrėjos pripažįsta, kad spektaklio pavadinime – neatsitiktinė daugiskaita. Penkios skirtingos Ofelijos atveria skaudžius savosios tapatybės klausimus – būti aktore, būti moterimi, būti motina, būti mylimąja ir mylinčiąja. Taip giliai nėrusios aktorės neretai atsiduria ties bedugne, nes šių temų sąsajos ne visada lengvai randa atliepinius realiame gyvenime. Galiausiai, apskritai ne visada lengva sąžiningai ir nuoširdžiai imti svarstyti savosios esmės klausimus ir mėginti apsibrėžti galimus atsakymus.

Kalbėdama apie būsimą premjerą, spektaklio režisierė Ieva Stundžytė sako: „Ar yra pasauly toks vaidmuo, dėl kurio gyvenimo atsisakyti būtų verta? Kokią kainą moteris – aktorė, režisierė – sumoka už galimybę kurti teatre? Šie klausimai neduoda man ramybės nuo pat studijų metų. Todėl „Ofelijos“ – dabar arba niekada. Skamba fatališkai, bet imantis šios temos kitaip ir būti negali.“

Neįtikėtiną gimimo istoriją turintis Gyčio Ivanausko režisuotas pirmasis dramos spektaklis „Marko (Kavolių kabaretas)“ priverčia aiktelėti ne vieną jį stebintį žinomo aktoriaus, choreografo ir režisieriaus draugą. Nuotaikingame, humoru persmelktame, tačiau rimtas gyvenimiškas problemas nagrinėjančiame spektaklyje apstu G. Ivanausko charakterio ypatybių ir net asmeninių išgyvenimų.

„Žiūrėdama šį spektaklį ir juokiausi, ir verkiau, ir buvau rimta. Spektaklyje pamačiau tiek daug man puikiai pažįstamų scenų iš G. Ivanausko gyvenimo, jo asmeninių bruožų. Kai kur net save atpažinau. Manau, tai pats geriausias iki šiol G. Ivanausko režisuotas spektaklis“, – susižavėjimo spektakliu „Marko (Kavolių kabaretas)“ neslepia gera G. Ivanausko draugė Justė Arlauskaitė – Jazzu.

„Nenorėčiau įvardinti konkrečių spektaklio vietų, kuriose aš, vaidindamas pagrindinį herojų Marko, esu aš, o kurioje jau tik teatro personažas. Nenoriu išsiduoti, koks aš esu iš tiesų. Tačiau garantuoju, jog manęs, mano asmenybės ten tiek daug, kad aš, nors esu apsirengęs, prieš žiūrovus jaučiuosi tarsi būčiau nuogas. Galbūt dėl to taip audringai į šį spektaklį reaguoja mane pažįstantys žmonės. Jie žino, kuriose vietose Gytis yra Gytis, o kurios scenos suvaidintos. O kiti žiūrovai tegul spėlioja. Tam mes ir kuriame šitą teatro žaidimą“, – intriguoja G. Ivanauskas.

Pasak režisieriaus, šis spektaklis labai artimas ir kitiems jame vaidinantiems aktoriams: Eglei Mikulionytei, Dariui Gumauskui, Juditai Zareckaitei. Mat spektaklyje, pasakojant keliaujančios teatro trupės ir vieno jos nario – Marko – istoriją, atskleidžiamos tikrosios teatro užkulisių spalvos – tai, ko net nuolatinis teatro žiūrovas niekada nepamatys. Be to, milžinišką įtaką spektakliui darė ir didžiulį indėlį į jį įnešė kiekvienas prie jo prisilietęs žmogus.

„Šis spektaklis – autentiškas. Kartu ir labai laisvas. Net visas kūrybos procesas buvo kupinas laisvės. Mes jį visi drauge kūrėme nuostabioje Eglės Mikulionytės sodyboje Zarasų r. Tai buvo savotiška teatro laboratorija, kaip mes ją pavadinome. Buvo visiška laisvė – jokios prievartos, jokio nustatyto laiko repeticijoms. Kai pradėjome dirbti su šiuo spektakliu, buvo vasara – laikas, kuomet visi nori poilsiauti, o ne plušėti repeticijose. Todėl, manau, radome tobulą sprendimą – galėjome šiuos dalykus suderinti. Be to, nuvykę į sodybą, nuolat būdavome kartu. Būdavo atsikeliame ryte ir susėdę prie pusryčių stalo ar prie rytinės kavos puodelio visi jau pradedame kalbėtis apie spektaklį. Visi susirinkdavo natūraliai, įsitraukdavo į kūrybos procesą, po to taip pat natūraliai išsiskirstydavo: kas knygos paskaityti, kas tiesiog saulėje pasilepinti, tačiau visi nuolat galvojo apie spektaklį. Po tokių pertraukėlių dalindavomės savo apmąstymais, pamatytais vaizdais ir net sapnais. Dėl to šiame spektaklyje tiek daug mūsų asmeninės patirties“, – pasakoja G. Ivanauskas.

Čia pat gimė ir spektaklio pavadinimas. Režisierius išduoda, jog spektaklyje apstu kabareto, cirko elementų, tai jam suteikia linksmumo, o kartu ir dar daugiau laisvės. Tačiau tai, kad kabaretas pavadintas Kavolių, nėra atsitiktinumas. „Šalia sodybos buvo Kavolių kaimas, tai nuo jo ir pavadinome. Taigi, spektaklyje viskas yra tikra, – sako G. Ivanauskas bei prisipažįsta, jog nors kūrė dramos kūrinį, neapsiėjo be šokio. – Šokis man yra labai artimas, tai mano sritis. Tačiau manau, kad tiek šokis, tiek gyvai atliekama muzika, tiek jumoristiniai dialogai puikiai papildo šį spektaklį“.

Pirmasis G. Ivanausko ne šokio spektaklis „Marko (Kavolių kabaretas)“ gruodžio 1 d. bus rodomas Kauno valstybiniame dramos teatre, gruodžio 21 d. – „Menų spaustuvėje“ Vilniuje. Bilietus į spektaklį platina „Tiketa“.

Bene skandalingiausiu ir gausiausiai diskutuojamu dešimtmečio teatriniu įvykiu tapęs Oskaro Koršunovo spektaklis „Shopping and Fucking“ (pagal Marko Ravenhillo pjesę) rodomas paskutinį kartą. Aktoriai Rasa Samuolytė, Vaidotas Martinaitis, Darius Gumauskas, Arūnas Sakalauskas ir Dainius Gavenonis paskutiniajai intymiai akistatai žiūrovų lauks lapkričio 30 dieną, 19 valandą, Ūkio banko teatro arenoje.

Nors tai ir paskutinis „Shopping and Fucking“ spektaklis, didžiausiems gerbėjams jis tikrai neužsimirš. Pastarieji turės didžiausi galimybę įsigyti dalelę spektaklio – po spektaklio vyks aukcionas, kuriame bus galima įsigyti vieną ar kitą spektaklyje „gyvavusį“ daiktą.
Dešimto dešimtmečio pabaigoje O. Koršunovo pastatytas spektaklis gimė iš noro kalbėti teatre pačiomis aktualiausiomis temomis, kad ir kokios aštrios ir nepatogios jos būtų. „Tuo metu teatras niekaip nesąveikavo su tuo, kas vyksta visuomenėje. Visus tuos metus po nepriklausomybės atkūrimo teatras buvo letargo miege – nereagavo į laiką. O laikas buvo labai intensyvus. Labai daug kas keitėsi. Tačiau teatras nesikeitė – jis liko užsikonservavęs savo konservatyviose vertybėse. Buvo akivaizdu, jog reikia kažką keisti. Nebegalėjimas būti tokiame teatre vertė imtis ryžtingų veiksmų. Taip atsirado „Shopping and Fucking“ bei OKT teatras, kurio kaip teatro pradžiai bei manifestas ir buvo pastarasis spektaklis“, – spektaklio bei teatro gimimą prisimena O. Koršunovas.
Prisilietimas prie „neliestinos“ temos
Esminė spektaklio tema – jau tapusio totaliu ir visa apimančio vartotojiškumo kritika. Tokio vartotojiškumo, kuris jau nebeapsiriboja vien materialių daiktų pirkimu ir pardavimu. „Shopping and Fucking“ buvo pirmasis spektaklis, išdrįsęs į dienos šviesą iškelti tai, apie ką buvo tik mąstoma, kalbėti garsiai apie tai, apie ką iki tol buvo tik nedrąsiai šnabždamasi. Kitaip tariant – kalbėti apie tai, kas egzistavo, bet buvo nutylima. „Tai buvo pirmasis spektaklis, taip aiškiai diskutuojantis tas naująsias socialines blogybes, kurios jau buvo suvešėjusios, bet apie jas nebuvo kalbama. Nekalbama net spaudoje, juo labiau teatre. Visų pirma, tai buvo aršus išpuolis prieš vartotojišką visuomenę. Stengėmės parodyti patį vartotojiškos visuomenės dugną, kuomet prekiaujama ne tik Coca Cola ar Snickers, bet ir jaunyste bei likimais“, – teigia spektaklio režisierius.
Sulig „Shopping and Fucking“ pastatymu pirmą kartą į Lietuvos teatro sceną žengė tokio socialinio statuso personažai. „Tai buvo socialiai aštrus spektaklis. Deja, kažkuria prasme jis aplenkė laiką. Visuomenė nebuvo pasiruošusi tokiam atviram dialogui/ Staiga į sceną žengia tokie herojai, kurių iki tol nei Lietuvoje, nei visoje posovietinėje erdvėje nebuvo. Homoseksualai, narkomanai, vaikai, parduodantys save. Žinoma, tai šokiravo“, – prisimena O. Koršunovas. Derėtų paminėti tai, jog spektaklis buvo pastatytas ne kokioje nors pogrindinėje erdvėje, o tuometinio akademinio dramos teatro scenoje (dabartinis Lietuvos nacionalinis dramos teatras).
Koja kojon su Europos teatru
Oskaras Koršunovas ir tuomet gimęs jo teatras buvo pirmieji, į Lietuvos sceną atnešę tokio pobūdžio dramaturgiją ir tokį teatro supratimą. M. Ravenhillo dramaturgija buvo posūkis visos Europos teatre, „pagimdęs“ naujų „piktųjų“ bangą Europos scenose. Džiugu, jog OKT teatras žengė koja kojon su šią bangą, nei kiek neatsilikdamas. Tuo metu pasižiūrėti spektaklio atvyko ir pats M. Ravenhillas, taip pat OKT teatre lankėsi dramaturgas Marius von Mayenburgas, režisierius Thomas Ostermeieris – žmonės, sukūrę tuometinį teatrinį sąjūdį visoje Europoje, kurio dalimi buvo ir O. Koršunovas su „Shopping and Fucking“ bei vėlesniais pastatymais.
Skandalas iš karto po premjeros
„Shopping and Fucking“ premjera 1999 metais tapo dideliu skandalu. Režisierius buvo kaltinamas bandymu šokiruoti, mėginimu pritraukti žiūrovus brutalumu, keiksmažodžiais, siūlant jiems uždraustą vaisių. Skambias diskusijas sukėlė netgi spektaklio afišos mieste. „Lygiai taip pačiai buvo kaltinami ir M. Ravenhillas ar Sarah Kane. Jiems užduodavo klausimus, kodėl jie rašo tokias žiaurias pjeses, ar jie nori atkreipti į save dėmesį. Man patiko S. Kane atsakymas: „Ne, aš nerašau žiaurių pjesių – aš tiesiog stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi.“ Mes taip pat stengėmės būti maksimaliai nuoširdūs“, – visuomenės reakciją prisimena O. Koršunovas. Kita vertus, spektaklis sulaukė ir kardinaliai kitokios reakcijos. Dvasininkas Julius Sasnauskas viename susitikime su žiūrovais, vykusių po kiekvieno spektaklio atsistojo ir pasakė: „Noriu pasveikinti režisierių, nes jis sukūrė tikrai dvasingą spektaklį. Man pirmiausia tai yra religinis spektaklis, nes puikiai mačiau, jog šie žmonės stovi ant išganymo arba išsigelbėjimo ribos.“ Kiti žiūrovai spektaklyje įžvelgdavo viltį. Taigi, „Shopping and Fucking“ turėjo ne tik smerkiančią, bet ir palaikančią pusę.
Dabartis
Koks spektaklyje gvildenamų temų likimas dabar, nuo premjeros praėjus daugiau nei trylikai metų? „Jeigu tuomet spektaklis šokiravo, tai šiandien jis jau visiškai nebešokiruoja. Paviršutinis atmetimas, nenoras tapatintis su tuo, kas vyksta ilgainiui virto giliu supratimu to, kas vyksta scenoje ir tapatinimusi su tuo. Buvo susigyventa su tuo, kas vyksta“, šiandien apie spektaklį kalba O. Koršunovas. Užsiminus apie sprendimą daugiau neberodyti spektaklio, režisierius pasakė: „ Spektaklis galėtų būti rodomas labai ilgai. Ta vartotojiška visuomenė nesikeičia. Kaip ir „Žaldokynė“, „Shopping and Fucking“ galėtų eiti dar penkiasdešimt metų. Tiesiog aktoriai jau nebe tokio amžiaus, kad galėtų vaidinti Jonuką ir Grytutę, pasiklydusius miesto džiunglėse.“
Paskutinį kartą rodomas „Shopping and Fucking“ – ne vien tik spektaklis. Po jo vyks renginys, kuriame publika turės galimybę ne tik išgirsti pačių aktorių mintis apie spektaklio gyvavimą „tada ir dabar“, bet ir parsinešti dalelę šio „skandalo“ į namus. Aukciono metu bus išparduotas spektaklio rekvizitas: telefonas, kuriuo skambindami herojai pardavinėjo savo likimus, ne itin subtilios formos pagalvė, odinis Gerio kostiumas ir batai, ventiliatorius, aštriausius skaudulius fiksavę veidrodis ir televizorius ar pripučiamas fotelis, „nusėdėtas“ ne vieno spektaklio veikėjų.
Paskutinysis „Shopping and Fucking“ spektaklis – jau lapkričio 30 dieną, 19 valandą, Ūkio banko teatro arenoje (Olimpiečių g. 3, Vilnius). Bilietus platina Tiketa.



Pakartotinių rinkimų išvakarėse „Domino“ teatre nugriaudėjo politizuotos komedijos „Langas į parlamentą“ premjera, kurią stebėjo sausakimša salė bei lydėjo ilgai nesibaigiantys aplodismentai.

 

Pažiūrėti Adolfo Večerskio režisuotos komedijos šeštadienio popietę atėjo nemažai žinomų Lietuvos žmonių, tarp kurių buvo ir politikų.

„Labai aktualus šiandien ir dar bus aktualus ilgokai, nes čia sudėti visi partijų šūkiai. Neeilinis spektaklis, neprisimenu, kada tokį mačiau ir nežinau, ar kada pamatysiu. Salė visa leipo iš juoko. Nors ir per juoką, bet buvo pakankamai daug teisybės pasakyta. Man, kaip baigiančiam kadenciją, buvo itin smagu, nes žiūrėdamas ir prisiminiau buvusius įvykius, na, gal ne visai taip, bet kažkas panašaus vykdavo. Šį spektaklį būtinai reiktų pamatyti naujos kadencijos Seimui ir jį reikėtų parodyti tuoj pat po naujo Parlamento priesaikos“, – po spektaklio sakė kadenciją baigiančio Seimo narys Jonas Jagminas.

Spektaklis itin aktualus šiandienos Lietuvai, mat, scenoje vyksta ne tik absurdiškos situacijos, kuomet konservatorių ministru virtęs aktorius Andrius Bialobžeskis bando nuslėpti savo paklydimus bei ir galimą nusikaltimą.

“Jei mūsų rinkėjai sužinotų visą tiesą apie konservatorius, ko gero, visi emigruotų į Afriką, o mes “dirbtume” kalėjime”, – aiškino savo meilužei, opozicijos sekretorei, Anglijos parlamento konservatorių ministrą įkūnijęs Andrius Bialobžeskis.

Spektaklio pabaigoje, viešbučio valdytojas, kurį įkūnijo Saulius Siparis, išdidžiai praneša, kad “grupė draugų” pavedė jam suformuoti naują ministrų kabinetą ir pasveikino tapus premjeru. Naujasis konservatorių premjeras pažėrė pažadų tautai, kurie labai panašūs į realių politikų priešrinkiminius lozungus ir nuo kurių sausakimša “Domino” teatro sale dar ilgai leipo juokais.

Po premjeros režisierius Adolfas Večerskis sakė, kad spektaklis pavyko, buvo įgyvendinti visi sumanymai.

„Pjesė neturi pabaigos ir yra ištirpstanti. Mūsų – koncentruota, mes nuėjome truputėlį toliau ir manau, kad mes pasiekėme rezultatą, kurio visiems linkiu pasiekti šiandien. Aš esu patenkintas kolektyvu, aš esu patenkintas šiais žmonėmis, jie yra žiauriai talentingi, jie įdėjo savo širdį, savo kraują, tikėjimą, manau, šiai dienai tai yra gražiausia, ką aš turiu“, – po premjeros sakė Adolfas Večerskis.

„Kada geri aktoriai labai nuoširdžiai ir gerai vaidina satyrą, tai yra pats geriausias dalykas. Labai džiaugiuosi, kad „Domino“ teatre atsirado tokia satyra“, – pagyrų negailėjo aktorius Jonas Vaitiekaitis.

Spektaklyje vaidmenis kuria tiek jau žiūrovų pamėgti aktoriai: Jokūbas Bareikis, Saulius Siparis, Andrius Bialobžeskis, Evaldas Jaras, Mindaugas Jusčius, Vaida Genytė, tiek naujai prie „Domino“ komandos prisijungę, tačiau ne mažiau žinomi ir žiūrovų mylimi: Sandra Daukšaitė, Mantas Stonkus, Redita Dominaitytė, Šarūnas Banevičius.

Trumpai apie spektaklį:

Konservatorių ministras Ričardas Vilis parlamento debatus iškeičia į pasimatymą su opozicijos sekretore Džeinė Vortingto viešbutyje. Išsvajotas ir suplanuotas vakaras pasisuka visiškai netikėta linkme, kuomet šio slapto pasimatymo dalyviai atsiduria kambaryje ir aptinka išklibusio viešbučio lango privertą „lavoną“. Ričardas, bandydamas bet kokia kaina išbristi iš be galo keblios situacijos, išsikviečia asmeninį padėjėją Džordžą Pigdeną. Pastarasis dėl Ričardo melo drauge su kitais veikėjais vis giliau klimpsta į nemalonumus, o galiausiai išgyvena tapatybės krizę. Reikalai tampa visai komplikuoti, kuomet pasirodo pamišęs ir iš pavydo įsiutęs Džeinės vyras Ronis. Įvykiai vis sudėtingėja bei komplikuojasi ir dėl sukto viešbučio patarnautojo, ponios Vil ir slaugės Foster – užverda tikra velniava!

Pjesės „Out of order“ (spektaklio pavadinimas „Langas į Parlamentą“) bei “Domino” teatro auditorijai žinomų spektaklių “Meilė pagal grafiką” ir “Šeimyninis įvykis” autorius Ray Cooney gimė 1932 metais Didžiojoje Britanijoje. Pats Ray Cooney vaidinti pradėjo 1946 metais. 1983 metais jis įkūrė Londono komedijos teatrą ir tapo jo meno vadovu. Tais pačiais metais jis parašė įžymią pjesę “Run For Your Wife”, kuri įtraukta į geriausių XX amžiaus Didžiosios Britanijos pjesių sąrašą. Pjesė „Out of order“ yra nepaprastai didelio pasisekimo sulaukusios pjesės „Two into One“ tęsinys. Pjesė „Out of order“ 1991 metais įvertinta Laurence’o Olivier (Lourenso Olivjė) vardo apdovanojimu už geriausią metų komediją. Pirmą kartą pjesė pastatyta 1990 metų gegužės 8 d. Torndaiko (Thorndike) teatre.

 

Oskaro Koršunovo spektaklis “Miranda” sukėlė audrą Vokietijoje. Į W.Shakespeare’o festivalį nedideliame mieste Noise susirinkę žiūrovai po spektaklio negailėjo gausių plojimų, kuriuos lydėjo triukšmingas kojų trypimas. Taip tradiciškai vokiečiai dėkoja aktoriams už jiems patikusį pasirodymą.
Nuo 1991 metų Noise vykstantis W.Shakespeare’o festivalis vyksta neįprastoje erdvėje – pagal Londono “Globe” prototipą iš medinių ir metalinių konstrukcijų pastatytame dvylikos kampų pastate. Žiūrovai teatre sėdi puslankiu taip arti scenos, kad galėtų paliesti aktorius.
Naujausias režisieriaus O.Koršunovo spektaklis “Miranda”, pastatytas pagal W.Shakespeare’o pjesę “Audra” ir kitus kūrinius, Vokietijoje viešėjo pirmą kartą, o Noiso festivalis papildė ilgą W.Shakespeare’o festivalių maršrutą, kuriuo keliauja OKT spektakliai.
Po vasaros atostogų “Mirandos” jau laukia Jaroslavlyje (Rusija), Minske (Baltarusija), Peterburge (Rusija), Lepcige (Vokietija) ir Katovicuose (Lenkija).
Per intensyvias gastroles nebus pamirštas ir Lietuvos žiūrovas. “Mirandos” aktoriai ant Ūkio banko teatro arenos scenos Vilniuje pasirodys rugsėjo 28 d., lapkričio 15 d. ir lapkričio 29 dieną. Bilietus į šiuos spektaklius jau galima įsigyti dabar “Tiketoje”.