Jau šį šeštadienį, gegužės 19 dieną, 18.30 val. klasikinės muzikos gerbėjai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre turės progą išgirsti šlovingąją G. Verdi operą „Traviata“. Tiesa, šį kartą ji bus kitokia nei įprastai – dvelkianti egzotika ir pietietišku temperamentu.

Naujai interpretuoti tragišką pagrindinių veikėjų, Violetos ir Alfredo, meilės istoriją į Klaipėdą atvyko solistai iš saulėtosios Turkijos – Seda Andic ir Derhan Arabaci.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre šeštadienio vakarą skambėsianti „Traviata“ – bene ryškiausias šių metų tarptautinio Jaunųjų talentų festivalio akcentas. Pagrindinius vaidmenis operoje atliks jauni, gabūs ir charizmatiški solistai, operinio dainavimo įgūdžius lavinantys Turkijos Cukurova Universiteto valstybinėje konservatorijoje. 22-ejų metų tenoras Derhan Arabaci G. Verdi „Traviatoje“ atliks XIX a. Paryžiaus aristokratų šeimos įpėdinio Alfredo vaidmenį. Pora metų vyresnė jo scenos partnerė, sopranas Seda Andic, įsikūnys į Violetą Valeri – Alfredo širdį pavergusią žavingą kurtizanę.
„Šie operos personažai mums gerai pažįstami. „Traviatos“ arijos yra vienos pirmųjų, kurias profesionaliai atlikome konservatorijos scenoje, – pasakojo D. Arabaci.– Tačiau Violetos ir Alfredo santykiai, jų meilė, emocijos yra tokios stiprios ir kartu sudėtingos. Scenoje mes ir mylime vienas kitą, ir nekenčiam, atgaulaujam, galiausiai ji miršta… Tai reikalauja stipraus emocinio pasirengimo. Daug kartų analizavome operos libretą, santykius su kitais personažais, todėl būdami scenoje iš tiesų gyvename tų žmonių gyvenimus.“
Kraštutines emocines patirtis G. Verdi operoje „Traviata“ akcentavo ir S. Andic. Merginos teigimu, Violetos vaidmuo technine ir emocine prasme yra itin sudėtingas. „Operoje Violeta labai emocinga, jautri – tokia, kokia iš tiesų yra Seda. Prieš kelis mėnesius ši opera skambėjo Turkijoje, Cukurova konservatorijoje. Finalinės scenos metu solistams pavyko pravirkdyti visus žiūrovus. Verkėme net ir mes, mokytojai! Šeštadienį turėsime galimybę įvertinti, ar Lietuvos publika tokia pat jautri“, – šmaikštavo Cukurova Universiteto konservatorijos direktorius ir jaunosios solistės mokytojas, profesorius Mustafa Bayik.
Turkijos Cukurova universiteto valstybinės konservatorijos studentai tarptautiniame festyvalyje užsienyje dalyvauja pirmą kartą. S. Andic ir D. Arabaci vaidybos mokytoja prof. Vania Batchvarova galimybę jauniems solistams pasirodyti profesionalaus muzikinio teatro scenoje vertino, kaip neįkainojamą patirtį. „Esame nuoširdžiai dėkingi teatro vadovui Ramūnui Kaubriui ir visai teatro trupei už tokį šiltą sutikimą“, -  sakė Jaunųjų talentų festivalio svečiai.

Vilniuje su spektakliu „Dvasininkė“ viešės vengrų režisierius A.Schillingas.

Arpadas Schillingas lietuvių publikai jau neblogai nepažįstamas: festivaliuose „Naujosios dramos akcija“ ir „Sirenos“ buvo rodomi jo vadovaujamo „Kretakor“ teatro spektakliai „Balas“, „Juodoji šalis“, „Žuvėdra“, „hamlet ws“. Pastaraisiais metais „Kretakor“ išgyveno didelius pokyčius. Sukūręs daugiausiai užsienyje gastroliavusį vengrų teatrą, režisierius vieną dieną nusprendė atsisakyti aktorių trupės ir pradėti eksperimentinių ieškojimų kelią.
Naujasis „Kretakor“ – tai ne teatras, o greičiau kultūrinė iniciatyva. „Kretakor“ buria įvairių sričių jaunus menininkus, socialinių ir visuomeninių mokslų atstovus, galinčius tapti jo kūrybiniais partneriais. Naująją teatro ideologiją įkūnijo trejus metus kurta „Krizės trilogija“. Šią savaitę Vilniuje prasidedanti „Naujosios dramos akcija“ pristatys dvi trilogijos dalis – filmą „JP.CO.DE“ ir spektaklį „Dvasininkė“. Abu šį penktadienį bus parodyti Nacionaliniame dramos teatre.
Pasak režisieriaus, „Krizės trilogija“ – tai pirmiausia įrodymas, kad „Kretakor“ šiandien, praėjus trejiems metams po legendinio teatro iširimo, yra novatoriškos scenos meno dirbtuvės. Tai talentų ugdymo programa, vienijanti skirtingo amžiaus jaunimą ir skatinanti bendradarbiauti. Kartu tai ir viešas forumas, per meną keliantis ateinančioms kartoms aktualius klausimus, ir pagaliau išpažintis, perteikianti mūsų asmenines baimes, patirtis, troškimus ir įsitikinimus.
Pirmoji trilogijos dalis yra filmas „JP.CO.DE“, tačiau anksčiau A.Schillingas parašė „Dvasininkės“ scenarijų. Jame papasakota buvusios aktorės, paliekančios Budapeštą dėl dramos mokytojos darbo provincijoje, odisėja. „Aktorės likimas įkūnijo tą dvilypumą, kurį šiandien jaučiu Vengrijoje ir visoje Europoje. Įtampa tarp bevaisio geranoriškumo iš vienos pusės ir reglamentų, kurie kuo veiksmingesni, tuo labiau stokoja žmogiškumo. Įtampa tarp naivaus besąlygiško pasitikėjimo ir nuostatų, kylančių iš patirties“, – aiškina A.Schillingas.
Pradėję nuo aktorės istorijos, projekto kūrėjai nusprendė suteikti jai šeimą. Taip atsirado jos vyras psichologas ir sūnus, ieškantis savo vietos gyvenime (pagrindiniai kitų trilogijos dalių veikėjai). „Vienas labiausiai trikdančių mūsų atradimų buvo tai, kad šeima nepaklūsta apibrėžimui. Kiekvienos bendruomenės šerdyje glūdi kažkas, ko neįmanoma paaiškinti. Mes tai pavadinome „siela“ ir padarėme išvadą, kad jos stinga mūsų visuomeniniame gyvenime“, – teigia režisierius.

Audronis Liuga

Juozo Miltinio dramos teatras gegužės 10-11 d. svečiuosis Klaipėdos Žvejų rūmuose. Klaipėdiečiai turi puikią progą išvysti režisieriaus Dainiaus Kazlausko premjerinį spektaklį „LAISVI DRUGELIAI“, kuriame kaip scenos aktorius debiutavo žinomas atlikėjas Mantas Jankavičius.

Pirmą kartą į gastroles keliaujantis spektaklis – puiki galimybė įvertinti ne tik M.Jankavičiaus aktorinius sugebėjimus, bet ir paklausyti gyvai atliekamų jo dainų. D. Kazlauskas kartu su M. Jankavičiumi vaidino didžiulio populiarumo sulaukusiame lietuviškame filme „Tadas Blinda. Pradžia“ ir susijungė itin sėkmingam darbui J.Miltinio dramos teatre.
Sėkmingai suplazdėję drugeliai
„Žinomo amerikiečių scenaristo ir dramaturgo L.Geršo pjesė „LAISVI DRUGELIAI“ – tikras atradimas ir dovana aktoriams. Ji tarsi specialiai parašyta pagrindinio vaidmens atlikėjui – muzikantui ir dainininkui Mantui Jankavičiui“, – teigia režisierius Dainius Kazlauskas.
Tai jaudinantis pasakojimas apie nelengvą jaunų žmonių meilės kelią. M.Jankavičiui teko sunki užduotis spektaklyje įkūnyti neregintį, bet talentingą kūrėją, siekiantį gerokai daugiau, negu pamėtėja likimas.
Pirmąsyk Amerikos žiūrovams 1969 m. pristatyta pjesė „Laisvi drugeliai“ tapo vienu sėkmingiausių pastatymų Brodvėjuje. Jaudinantį muzikinį spektaklį, suvaidintą daugiau nei tūkstantį kartų, tris sezonus iš eilės lydėjo neįtikėtina sėkmė.
Tuoj po premjeros Panevėžyje kritikai ir žiūrovai vienu balsu ėmė tvirtinti, jog tai „spektaklis, pasmerktas sėkmei“. Viliamės, kad pjesėje gvildenamos amžinosios problemos – vaikų ir tėvų santykis, jaunuolio kūrybinės laisvės siekis, meilė ir atsakomybė už savo gyvenimą bei kito likimą, taip pat muzikiniai intarpai – nepaliks abejingais ir uostamiesčio žiūrovų.
Vaidina: Mantas Jankavičius, Deividas Rajunčius, Inga Jarkova, Eglė Špokaitė, Asta Preidytė, Laimutis Sėdžius, Vidmantas Fijalkauskas.

Kostas Smoriginas: „Pamatyti – tikrai verta“
Gegužės 11 d. klaipėdiečiai galės pamatyti Kosto Smorigino režisuotą spektaklį “ŠVYTINČIŲ BURBULŲ PARTIJA”. Aktoriaus ir režisieriaus Kosto Smorigino režisuotas spektaklis “ŠVYTINČIŲ BURBULŲ PARTIJA” – tai 2-jų dalių lyrinė komedija. „Pirmiausiai tai – originali lietuviška dramaturgija, kurios ne tiek jau daug turime. Ypač šio žanro – lyrinės komedijos. Antra, puikūs aktoriai, trečia – tai mūsų visų kūrybinis darbas, o aš visada norėjau pastatyti spektaklį Panevėžyje“, -  priežastis, dėl kurių verta pamatyti šią pjesę, vardija režisierius K.Smoriginas.
Išsiskyrusi aktorė, auginanti tris vaikus, galvoja apie emigraciją. Netikėtai jai parašo vokietis, su kuriuo ji susirašinėjo jaunystėje. Moteris atsako į laišką ir pasipasakoja senai draugei. Vokietis – irgi. Taip dvi moterys ir du vyrai patenka į nenuspėjamas meilės pinkles ir neįtikėtinus sapnus, kuriuose persipina fantazija ir realybė.
„Daugelis svajoja, jog galbūt kažkur yra jo sielos draugas, jo antroji pusė. Tik tu savo idealios meilės pusės kažkodėl nesutinki… Štai kur kiaulystė“, – svarsto aktorė ir dramaturgė Edita Kauzaitė, pagal kurios pjesę „Meilės pinklės ir košmarai“ pastatyta ši lyrinė komedija.
Raudona gija spektaklyje vingiuoja šeimos tema. Vardan šeimos mylime, vardan meilės ją kuriame. Tad ir ši žaisminga, šiek tiek komiška istorija apie meilę baigiasi taip, lyg viskas tik …prasidėtų.
Vaidina: Eleonora Koriznaitė, Asta Preidytė, Albinas Kėleris, Laimutis Sėdžius.

Gegužės 10 d. 19 val. Leonard Gershe „Laisvi drugeliai“. Režisierius Dainius Kazlauskas.
Gegužės 11 d. 19 val. Edita Kauzaitė „Švytinčių burbulų partija“. Režisierius Kostas Smoriginas.
Bilietus į spektaklius galima įsigyti bilietai.lt kasose.
Nuolaidos taikomos studentams, senjorams, su OMNI ID bei Laisvalaikio kortelėmis.

D.Matvejevas©

Tiek R. Polanskio filme „Kivirčas“, tiek D. Kazlausko režisuotame spektaklyje „Karo dievas“ vaizduojamas dviejų išsilavinusių ir kultūringų šeimų susitikimas, kurio tikslas – išsiaiškinti tarp porų berniukų kilusį konfliktą, kurio pasekmė – Uljė šeimos berniukui išmušti dantys. Deja, planuotas taikus pašnekesys, kuris nuo pat pirmųjų akimirkų yra persmelktas dirbtinių šypsenų ir perdėto mandagumo, netrunka tapti tikra keturių žmonių kova.

„Aš labai gerbiu Romaną Polanskį kaip režisierių ir esu matęs jo daugelį darbų, kurie, mano nuomone, yra tikrai ženkliai stipresnį už filmą „Kivirčas“. Aš taip sakau tikrai ne dėl to, kad pats vaidinu pagal tą pačią pjesę pastatytame spektaklyje. Man tiesiog žiūrint tą filmą buvo toks jausmas, kad jį režisavo koks nors Polanskio mokinys ir pačiam Polanskiui šis filmas buvo nelabai svarbus“, – įspūdžiais dalinasi nuolat telefonu kalbančio advokato ir draugą sumušusio berniuko tėčio Aleno Rėjaus vaidmenį spektaklyje sukūręs Darius Gumauskas.

Kolegai antrina ir Veronikos Uljė – nukentėjusio berniuko mamos – vaidmenį atliekanti aktorė Viktorija Kuodytė: „Jau pačiame pjesės pavadinimo originaliame variante „Skerdynių dievas“ užkoduotas mūšio, kovos kvapas. Vadinasi, tu, kaip žiūrovas ar skaitytojas, lauki didelio konflikto įsiplieskiančio tarp susitikusių žmonių. Kaip tik šio elemento – aistros įrodinėjant savo neginčijamą tiesą – labai pasigedau Polanskio filme.“

„Be to, manau Polanskio „Kivirče“ pasimeta pagrindinis motyvas, kuris Kazlausko spektaklyje „Karo dievas“, kaip, beje, ir pačioje pjesėje, yra labai ryškus – tai susitikimo priežastis – susimušę vaikai. Dar repetuojant, Kazlauskas mums įrodė, kad svarbiausia ne kurti ryškius personažus ieškant smagių aktorinių triukų tiek publikai, tiek mums patiems, ne psichologizuoti kuriamu vaidmeniu, bet įrodinėti vieni kitiems savo neginčijamas tiesas. O tos vienintelės tiesos juk ir nerasi. Iš čia ir konfliktas. O kai tai liečia tavo vaiką, kuris yra tavo kūnas ir kraujas, tai priemonės kovoti gali tapti labai žiaurios. Galbūt dėl to man labiau priimtinesnis Kazlausko režisūrinis sprendimas“, – aiškina V. Kuodytė.

Visgi, pasak D. Gumausko, jų komanda su Dainiumi Kazlausku priešakyje, spektaklį kuria tokį, kokį jie mano esant reikalinga padaryti iš Y. Rezos pjesės „Skergynių dievas“, tuo tarpu R. Polanskis su savo komanda padarė tai, kas jiems atrodė reikalinga ir geriausia. „Šių dviejų režisierių sprendimai labai skirtingi. Tačiau nepaisant to, kad mane kino variantas nuvylė, man labai patiko Polanskio pasirinkta filmo pabaiga. Ji labai susijusi su pradžia ir režisūrine prasme gavosi toks labai gražus įrėminimas, – sako D. Gumauskas bei priduria, jog iš jo vaidmenį filme kuriančio Christopho Waltzo „nepasiskolino“ nieko. – Nors paskutiniu metu šis aktorius labai išgarsėjo, tačiau „Kivirče“ jis man pasirodė blankokas. Apskritai, kino filme, priešingai nei mūsų spektaklyje, ryškiausios yra ne moterys Anetė ir Veronika, o pastarosios vyras ir sužaloto berniuko tėvas Mišelis Uljė, kurį filme įkūnija aktorius Johnas C. Reilly“.

V. Kuodytė taip pat sako, jog jos kuriamas Veronikos Uljė personažas kardinaliai skiriasi nuo tos Veronikos, kurią filme kuria Judie Foster. „Aš asmeniškai visada labai laukiu, kad pasakojami įvykiai keistų su jais susijusį veikėją. Judie Foster vaidmenyje tos emocinės amplitudės nebuvo. Polanskis Veronikos personažą sukūrė kaip labai gerą, švelnią, šeimai ir vyrui atsidavusią moteriškę. Kazlauskas Veroniką mato visai kitokią: labai pasitikinčią savimi, neabejojančią ir pripažįstančią tik savo tiesą. Manoji Veronika klausia teigdama, ji strategė, intelektualė, seniai nejaučianti meilės ir šilumos. Ji bando praktikoje įgyvendinti savo susikurtas teorijas apie civilizuotus žmonių santykius, kol galiausiai yra priversta pripažinti, jog „Karo dievas“, deja, valdo ir ją. Tai tragikomiškas personažas“, – detalizuoja V. Kuodytė.

Balandžio 3 d. spektaklis „Karo dievas“ bus rodomas Klaipėdos miesto kultūros centre „Žvejų rūmai“, balandžio 4 d. spektaklio premjera įvyks Panevėžio bendruomenių rūmuose.

Daugiau informacijos rasite adresu www.idioteatras.lt.

Režisierė Yanna Ross uostamiestyje inscenizavo dvi vienaveiksmes Giacomo Puccini operas „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ – šis spektaklis Vilniuje rodomas ketvirtadienį 18 val. O penktadienį 18 val. matysime spektaklį „Sveikas, Čarli!“, kurio pirmoje dalyje skambės paties Charlie Chaplino parašytos dainos kino filmams, o antroje bus rodomas šokio spektaklis pagal Valterio Mnacakanovo siuitą „Čapliniana“.

Pirmąjį kovo savaitgalį Vilniaus „Siemens“ arena pavirs linksmu, spalvingu ir nuotaikingu „Disney“ pasauliu.

Gražiausios ir įspūdingiausios dekoracijos puoš ne tik arenos salę, kur bus rodomas spektaklis „Princesės ir herojai“, bet ir koridorius, o užkulisiai virs milžiniška kostiumų spinta. Specialiai arenos koridoriams užpildyti ir juos „Disney“ pasauliu paversti šou kūrėjai iš JAV atsiplukdys 3 jūrinius konteinerius įrangos.

„Kiek prisimenu, tai pirmas kartas, kuomet šou nuotaika ir atmosfera bus pradedama kurti vos tik peržengus arenos laukinių durų slenkstį, kuris taps simboline riba tarp mūsų realybės ir nuostabaus bei mylimo „Disney“ pasaulio. Todėl net ir anksčiau pas mus atvykę spektaklio žiūrovai neturės kada nuobodžiauti – ką veikti ir į ką pažiūrėti bus ne tik mūsų mažiesiems, bet ir jų tėveliams“, – žada „SEVEN Live“ vadovas Juras Vėželis.

„Disney On Ice“ trupės viešnagės metu arenos prieigose atsiras daugybė „Disney“ pasaulio atributų, niekur nematytų suvenyrų kioskelių, įsikurs įvairių skanėstų „fabrikėliai“. Tiesa, net ir, mums atrodo puikiai pažįstami skanėstai, čia bus kiek kitokie tiek savo išvaizda, tiek skoniu – persmelkti „Disney“ pasaulio. Be to, visi atvykusieji į areną galės įsiamžinti, nes čia įsikurs ir speciali „Disney“ fotografavimosi būdelė, kurioje padaryta smagi nuotrauka taps puikiu prisiminimu iš „Disney“ pasaulio.

Be 3 jūrinių konteinerių įrangos, skirtos arenos koridoriams, dar 13-oje jų iš JAV atkeliaus „Disney On Ice“ spektakliui reikalinga įranga. Tai įspūdingos, milžiniško dydžio dekoracijos (ugnimi spjaudantis drakonas, krioklys, Pelenės karieta), gausybė „Disney“ herojų kostiumų, kurie skalbiami nuolat su trupe keliaujančiose trijose specialiose skalbimo mašinose, makiažo reikmenys, perukai, šviesos, garso ir specialiųjų efektų įranga ir kt.

Beje, su trupe atvyks ir „Disney On Ice“ pirotechnikos specialistas, kuris užtikrins nepamirštamą reginį padedant šiuolaikiniams pirotechnikos stebuklams.

Spektaklių metu arenoje dirbsiančiam aptarnaujančiam personalui taip pat keliami specialūs reikalavimai. Pagrindinis jų – visas aptarnaujantis personalas turi būti apsirengęs juodos spalvos drabužiais, kad išsiskirtų „Disney“ pasaulio spalvų margumyne.

Kovo 3-4 dienomis Vilniaus „Siemens“ arenoje svečiuosis didžiausio pasaulyje visai šeimai skirto šou ant ledo „Disney On Ice“ trupė, kuri Lietuvos publikai pristatys naujausią savo spektaklį „Princesės ir herojai“. Per dvi savaitgalio dienas daugiau nei 40 čiuožėjų, persikūnijusių į gražiausių „Disney“ pasaulio pasakų personažus, Vilniaus „Siemens“ arenoje surengs 3 pasirodymus. Bilietus į spektaklius platina „Tiketa“.

„Disney On Ice“ ledo šou „Princesės ir herojai“ Vilniuje organizuoja didžiausiai šalyje pramogų verslo kompanijų grupei „SEVEN Entertainment“, vienijančiai įvairiose pramogų srityse pirmaujančias Lietuvos bendroves, kurios užsiima arenų valdymu, renginių organizavimu ir bilietų platinimu, priklausanti bendrovė „SEVEN Live“.

D.Matvejevo nuotr.

Praėjus žiūrovų liaupses jau pelniusiai spektaklio premjerai, pats režisierius gerų žodžių negaili vaidmenis sukūrusiems aktoriams – Viktorijai Kuodytei, Aurelijai Tamulytei, Giedriui Savickui ir Dariui Gumauskui.
„Mane labai maloniai nustebino aktoriai, jų darbas scenoje, ypač įtikinamai sukurti ir išreikšti vaidmenys. Aš žinojau, kad kiekvienas jų yra profesionalas, tačiau taip susiklostė aplinkybės, jog mes šį spektaklį pastatėme per ganėtinai trumpą laiką, todėl tai, ką aš pamačiau premjeros metu, mane sužavėjo. Tiesa, aktoriams labai padėjo žiūrovai. Publika jiems padėjo atrasti vienas kitą ir tapti kvartetu. Kuo labiau aktoriai vienas kitą pajus, tuo geresni bus ir spektakliai, – po premjeros kalbėjo spektaklio „Karo dievas“ režisierius Dainius Kazlauskas bei prisipažino likus dienai iki premjeros iš esmės pakeitęs spektaklį. – Džiaugiuosi, jog tai padariau, nes padaryti pokyčiais pasiteisino ir manau, kad daugiau nieko jame nekeisiu. Liks tik nušlifuoti tam tikrus techninius dalykus“.
D. Kazlauskas taip pat džiaugėsi, jog, kaip ir norėjo, pavyko išlikti objektyviam. Tai parodė spektaklio pabaiga. Nors kai kurie premjeros žiūrovai teigė, jog būtent pabaigos jiems pritrūko, tačiau spektaklio režisierius kategoriškas – situacija – žmonių santykiai ir konfliktai, kurie vaizduojami spektaklyje, yra kaip užburtas ratas – jis neturi pabaigos.
„Čia kaip kerštas, kuris gimdo kerštą, ar smurtas – smurtą. Tai nesibaigiantis ratas, nebent kažkas sustoja. Kažkas turi būti protingesnis ir sustoti, imtis iniciatyvos, kad viskas liautųsi ir nurimtų“, – aiškina D. Kazlauskas.
Nors spektaklyje vaizduojama, atrodytų, pakankamai rimti, galbūt net graudi, situacija, tačiau premjeros metu juoko pliūpsnių taip pat nestigo. Pati prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos pjesė, pagal kurią statytas spektaklis, yra parašyta gana šmaikščiai ir daugelyje vaizduojamų situacijų žiūrovas atpažįsta save, savo draugus ar kaimynus. Dėl to net ir graudūs dalykai tampa juokingais.
„Svarbu, kad pirmoji spektaklio dalis užvestų ant teisingo kelio. Kad pastebėtum paradoksą tarp komiškumo ir tragizmo. Atskleisti paradoksalumą pakankamai sunki užduotis, tačiau ateityje mes bandysime tai išgryninti, kad paradoksalumas dar labiau išryškėtų“, – žada režisierius.
Parodytas sostinės gyventojams, tarp kurių buvo ir nemažai žinomų veidų (Aistis, Mickevičius, Rasa Samuolytė, Rimantė Valiukaitė, Dainius Gavenonis, Ramūnas Cicėnas), „Idioteatro“ bei teatrų gido teatrai.lt pristatomas spektaklis „Karo dievas“ pradeda kelionę po didžiuosius Lietuvos miestus.
Kovo 4 d. spektaklio premjera įvyks „Girstučio“ kultūros rūmuose Kaune, Kovo 8, Tarptautinę moters dieną, „Karo dievas“ grįš į Vilniaus „Siemens“ arenos MINI salę, balandžio 3 d. lankysis Klaipėdos „Žvejų rūmuose“, o balandžio 4 d. užsuks į Panevėžio bendruomenių rūmus.

„Baigta klajonė mano, baigtas kelias, -
Į uostą paskutinį plaukia laivas.“

Šie Viljamo Šekspyro dramos „Otelas“ žodžiai, tariami aktoriaus Vlado Bagdono lūpomis, kovo mėnesį įgaus ir simbolinę prasmę.

Po beveik vienuolikos metų kelionių po pasaulio teatrinius uostus, vienas garsiausių teatro „Meno Fortas“ spektaklių grįžta į Vilniaus Nacionalinio dramos teatro sceną tam, kad būtų suvaidintas paskutinį kartą. 2001 metais režisieriaus Eimunto Nekrošiaus sukurtas  ir pirmąkart parodytas Venecijos Goldoni teatre, “Otelas”, Lietuvoje paskutinį kartą buvo vaidintas 2006 metais.

Per spektaklio gyvavimo laiką buvo surengti net 44 šio pastatymo gastroliniai turai po visą pasaulį. Jaudinančią Venecijos mauro meilės ir pavydo tragediją scenoje įkūnijo emocionali Vlado Bagdono, Eglės Špokaitės, Rolando Kazlo ir kitų aktorių vaidyba.
Žiūrovai puikių Lietuvos aktorių trupę šiltai sutiko Italijoje, Rusijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kroatijoje, kaimyninėse Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje, Olandijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Gruzijoje. „Otelo“ artistams plojo ir tolimose šalyse – Pietų Korėjoje,  Singapūre, Brazilijoje, Čilėje.
Kai kuriuose teatro festivaliuose E.Nekrošiaus spektaklis dalyvavo po keletą kartų, jaudindamas ir džiugindamas ne tik naujus žiūrovus bet ir tuos, kurie jį žiūrėjo po du, tris ir daugiau kartų.

Paskutinis E.Nekrošiaus spektaklio „Otelas“ pagal V.Šekspyro tragediją vaidinimas įvyks Nacionaliniame dramos teatre 2012 metų kovo 23 d.
Nuo vasario 13 d. bilietus galima bus įsigyti Nacionalinio dramos teatro,  „Tiketos“ kasose ir internetu tiketa.lt sistemoje.

Sausio 31 d. „Menų spaustuvės“ kišeninėje salėje aktorių ansamblis „Degam“ pristato autobiografinių improvizacijų spektaklį „TETOS“. Šešios aktorės kritiškai, bet su šypsena pasakoja apie save ir moteris apskritai.
Tikrovės stebėjimų, aktorių emocinės atminties, etiudų ir improvizacijų įkvėptas spektaklis pasakoja apie pačią artimiausią ir geriausiai pažįstamą aplinką, iš kurios išplaukia spektaklio novelės: SIMUKAS, KALĖDOS, MAMA, TAVO KRAUJAS, SVARSTYKLĖS, DONATAS,  BOBŲ VASARA. Režisierius Juozas Javaitis: (…) spektaklis, susidedantis iš įvairių scenų, pasakojančių apie visiems artimus dalykus – gimimą, vaikystės prisiminimus, paauglystės meilės istorijas, jaunystę ir senatvę.
Spektaklis mums labai svarbus kaip savito kelio teatre paieškos, kaip bandymas apčiuopti tikrus, neišgalvotus konfliktus. Dažnai paaiškėja, kad tikrieji konfliktai atsiskleidžia per įvairias gyvenimo smulkmenas, tad visas spektaklis ir yra apie tokius iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus dalykus, kartais juokingus ir graudžius, bet visuomet labai asmeniškus ir intymius.
Spektaklyje vaidina šešios žavios trupės “Degam” aktorės: Virginija Kuklytė, Indrė Mickevičiūtė, Evelina Brėdikytė, Goda Nefaitė, Irma Bogdanovičiūtė ir Aistė Motiejūnaitė.

Intymios vyrų trupės „Erelis“ penketukas – Robertas Aleksaitis, Darius Auželis, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava ir Darius Miniotas – šią savaitę sugrįžta į sceną.

„Anekdotai, gimę savoje kompanijoje, retai atrodo juokingi kitiems, o mums kažkokiu paslaptingu būdu pačių sugalvotais pokštais pavykdavo prajuokinti publiką. Vadinasi, kompanijos būta puikios“, – vienas per kitą, pridurdami po sakinį, konstatuoja „Ereliai“.
Kas ir kaip prieš ketvirtį amžiaus jų trupei priskyrė išdidžiai skambantį „Erelio“ vardą – šiandien patys nebepamena. Veikiausiai pavadinimo pageidavo kurio nors renginio režisierius, ir „Erelis“ tapo „išperėtas“ tiesiog ekspromtu.
Bet visi pamena, kad pirmieji aktorių pasirodymai švelniai utriruodavo jų griežtosios dėstytojos Stefos Nosevičiūtės diegiamas scenos kalbos normas ir buvo kuriami anuomet išradingai minėtai Tarptautinei teatro dienai. Ir tos studentiškos programėlės sulaukdavo tokių griausmingų ovacijų, kad kolegoms po jaunųjų aktorių pasirodymo būdavo sunku lipti į sceną.
Vis dėlto būta koncertų, kuriuos „Ereliai“ mielai pamirštų. Šiandien šypsodamiesi pasakoja, kaip Atgimimo laikais militarizmą parodijuojantis vaidinimas „Kliudžiau“ buvo nušvilptas Kauno sporto halėje, bet tuomet anaiptol nesinorėjo kvatotis. „Išėjom į sceną vilkėdami sovietinės armijos uniformas, ir publika mums netgi neleido pradėti. Šiaip taip atlikom kelias dainas ir nešėm kudašių“, – prisimena aktoriai.
„Sigutės“ šansonos
Pirmasis pergalingas „Erelių“ skrydis truko apytiksliai dešimtį metų. „Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo įspūdis, kad publika, ypač atokesniuose Lietuvos rajonuose, mūsų nebesupranta. Juk tam, kad teisingai suvoktum tokius pokštus, reikia būti perskaičiusiam bent lietuvių literatūros klasikus. Dabar šios fundamentinės erudicijos, vienijusios mūsų kartą, nebeliko“, – tvirtina Robertas Aleksaitis.
Todėl naujam vaidinimui aktoriai pasirinko pasakos apie Našlaitę Sigutę siužetą. Jei lietuviai nebeskaito knygų, gal bent pasakas iš vaikystės prisimena?
Šiaip ar taip, „Erelio“ spektakliams pasirinkti siužetai neišvengiamai baigiasi liūdnai: „Brisiaus galas“, „Kliudžiau“, „Sakmė pagal Juzą“, dabar – ir „Sigutė“… „O ar žinote linksmų lietuviškų pasakų? Mes ne bulgarai ir ne lapiai, kurių pasakos visiems pakelia nuotaiką“, – atremia Andrius Kaniava.
Kita vertus – autentiškos literatūrinės fabulos „Erelio“ vaidinimuose lieka nedaug, muzikiniam apipavidalinimui irgi dažniausiai naudojamos lietuviškai perguldytos užsienietiškos melodijos. Tarkim, „Sigutėje“ skambės populiarios prancūzų dainos – nuo „Šerburo lietsargių“ iki Joe Dassino.
Sąmojai nepaseno
Aktoriai tikisi, kad bent jau sostinėje bilietus į pirmąjį atgimusio „Erelio“ pasirodymą išpirko jų seni gerbėjai. Išpirko per savaitę, todėl vasarį spektaklis Keistuolių teatre bus kartojamas. Programoje – opera kantata „Brisiaus galas“, tautiškas disputas „Sakmė pagal Juzą“ ir „Sigutės“ premjera.
Ankstesniųjų pastatymų aktoriai tvirtina smarkiai reformuoti neketinantys: tik „dulkes“, tai yra ilgesnį laiką vaidinant „prilipusius“ pokštus, tenka „nuvalyti“. „Visi esame profesionalai ir jaučiame, kas spektakliuose atgyveno, o kas ne. Mums dėl savo studentiškų sąmojų šiandien negėda“, – tvirtina R.Aleksaitis.
Greičiau atvirkščiai – kiekvienas „Erelio“ narys atkakliai kovoja dėl jam mieliausių epizodų išlikimo. Bet ir be improvizacijų čia neapsieinama: tokiais atvejais, kai vienas kuris scenoje pamiršta tekstą, trupę paprastai gelbsti neišsenkanti Aido Giniočio fantazija.
„Erelis“ – visų pirma proga buvusiems studijų draugams kartu susirinkti ir smagiai praleisti laiką, nes scenoje buvę „Keistuolių“ teatro įkūrėjai drauge seniai nebevaidina. O jei tai suteiks smagumo ir kitiems žmonėms – jie bus dvigubai laimingi.

Intymios vyrų trupės „Erelis“ pasirodymai:
Sausio 18 d. 19 val. – Keistuolių teatre
Sausio 19 d. 18 val. – Kauno „Girstučio“ kultūros rūmuose
Sausio 23 d. 19 val. – Klaipėdos koncertų salėje

Po daug dėmesio ir palankių įvertinimų sulaukusio spektaklio “Išvarymas” premjeros Nacionaliniame dramos teatre režisierius Oskaras Koršunovas šiandien išvyksta į Graikiją.

Atėnų nacionalinis dramos teatras kūrėją pakvietė statyti spektaklį pagal W.Shakespeare’o pjesę “Troilas ir Kresida”. Dar  šį sezoną laukia  “Pero Giunto”  pastatymas Nacionaliniame Oslo teatre Po to – Rejkjavikas, Ryga, Berlynas, Paryžius ir t.t. O.Koršunovo darbotvarkė sudaryta septyneriems metams į priekį.
Paklaustas, gal ketina emigruoti ir Lietuvoje nebestatyti spektaklių, režisierius atsako: “Seniai jaučiuosi pusiau emigravęs. Bent jau kūrybiškai, nes dalį geriausių savo spektaklių pastačiau ne Lietuvoje ir žiūrovai čia niekada nėra matę pilnos mano darbų retrospektyvos”.
Anot O.Koršunovo, jis turi tiek pasiūlymų, kad jeigu visus priimtų, tektų išvažiuoti su visam. “Nenorėčiau to daryti. Nenorėčiau paleist savo teatro ir išvažiuoti iš mylimo miesto Vilniaus. Tačiau atsisakyti dalies savo projektų užsienyje galėčiau tik tuomet, jei pasikeistų situacija mūsų teatre. Jeigu į mūsų teatrą atkreiptų dėmesį valdžia ir suteiktų galimybę mums tapti pilnaverčiu Vilniaus miesto teatru”, – teigė režisierius.
Kūrėjas stebisi, kad OKT, 13 metų veikiantis kaip repertuarinis teatras, statantis rimtus klasikos kūrinius, garsinantis Lietuvos vardą žymiausiuose Europos teatruose ir festivaliuose, inicijavęs tarptautinį teatro festivalį “Sirenos” ir Lietuvos geriausių spektaklių festivalį Druskininkuose, subūręs didžiulę auditoriją šį teatrą mylinčių žmonių, vis dar nesulaukia atinkamo dėmesio iš Lietuvos valdžios.
Tuo metu užsienyje O.Koršunovo teatras yra pelnęs didelį pripažinimą. Geriausias to įrodymas – režisieriui 2006 metais įteiktas vienas svarbiausių teatro apdovanojimų Europoje Naujosios teatro realybės prizas. Tokį patį apdovanojimą  Lietuvoje yra pelnęs tik Eimuntas Nekrošius ir kaimynai  latvių režisierius Alvis Hermanis bei žymus lenkų režisierius Krzysztofas Warlikowskis. Priešingai nei Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje šis garbingas apdovanojimas buvo įvertintas valstybinių struktūrų: pavyzdžiui, specialiai K.Warlikowskiui Lenkijoje yra statomas teatras, kuris savo dydžiu ir modernumu galės drąsiai varžytis su žymiais Europos teatrais.
“Suprantu, kad mūsų požiūris į kultūrą ir ekonominė situacija neleidžia lygiuotis su Lenkija, kurioje teatrai dygsta kaip grybai. Tačiau nuo 1920 metų Vilniuje nebuvo pastatytas nė vienas modernus teatras, ir tai yra be galo keistas reiškinys”, – teigia O.Koršunovas, kurio teatras jau daugiau nei dešimtmetį yra be namų.
“Tokia situacija nepalieka nei vilčių, nei noro, nei jėgų likti ir toliau kovoti. Ypač tuomet, kai užsienyje tau yra suteiktos tokios geros sąlygos dirbti, esi ten visuomet laukiamas. Kita vertus, matau ir gerų poslinkių: džiugina, kas dabar vyksta Nacionaliniame dramos teatre, kitokio požiūrio į kultūrą tikiuosi ir iš pasikeitusių Vilniaus Savivaldybės vadovų. Jei tie pokyčiai įvyks, o tai reiškia, kad bus galima čia realizuoti savo kūrybines idėjas, stengsiuosi likti”, – prieš kelionę į Atėnus pasakoja režisierius O.Koršunovas ir priduria, kad jis mieliau kurtų Lietuvoje.

Aktorių Arūno Sakalausko ir Dariaus Meškausko nesutarimai virto ginču. Tiesa, scenoje: didžiuosiuose Lietuvos miestuose sausį pasirodysiančiame spektaklyje „Menas“.

Įvykių centre – penkiolika metų trukusi trijų draugų Seržo (Arūnas Sakalauskas), Marko (Darius Meškauskas) ir Ivano (Giedrius Savickas) draugystė, kuri ima braškėti per siūles dėl požiūrio į šiuolaikinį meną. Aktoriai tikina, kad šioje situacijoje visiškai balta drobė, įsigyta vieno draugų už 200 000 Prancūzijos frankų, – tik pretekstas išsiaiškinti santykiams.
Pjesė „Menas“ vertinama kontraversiškai: vieni vadina ją komercine, kiti – itin subtilia. Kas joje žavi jus?
D.M. Man ši pjesė yra įdomi tuo, kad turi antrą dugną: tai populiarioji dramaturgija, kuri nėra banali. Tikrai retas meno ir komercijos lydinys.
A.S. Žmonės mėgsta juoktis, o už tai, ką mėgsti, tenka mokėti. Dėl to priklijuojama komercijos etiketė. Tačiau vieni mato tai, kas paviršiuje, o kiti – gilesnius dalykus.
Pjesės autorės Yasminos Rezos teigimu, aprašyta situacija galėjo nutikti tik tarp vyrų, mat moterų draugystė – kitokios prigimties. Ar sutinkate?
A.S. Nesutinku. Man atrodo, autorė kalba apie dalykus, kurie šiuo metu vyksta nepriklausomai nuo lyties: draugaujama „pagal pajamas“, t.y. su panašias pajamas gaunančiais žmonėmis. Įsivaizduokite du draugus, kurie prieš dvidešimt metų statybose drauge vogė plytas – vienas paduodavo, kitas krovė į karutį. Šiandien vienas yra milijonierius, statybų įmonės direktorius, o kitas – taip ir nesugebėjęs pasistatyti namelio darbininkas. Vargu ar jie išsaugojo draugystę.
Tiesa, spektaklyje apie tai kalbama pasitelkus meną, kuris žeidžia daug labiau. Žeidžia, kai draugas pasako, kad tau trūksta išsilavinimo, kad suvoktum tai, ką supranta jis, arba pabrėžia, kad įsigijo daiktą, kurio tu neįpirktum.
Scenoje bandote išsaugoti draugystę. O ar repeticijų metu jūs tik kolegos, ar bičiuliai?
D.M. Tiek vieni, tiek kiti. Nesame artimi draugai, bet vis dėlto patys galime pasirinkti žmones, su kuriais malonu dirbti. Atsirenkame juos pagal imponuojančius darbus, išpažįstamas vertybes, tuo pagrindu susibičiuliaujame. Tik toks darbas turi prasmę. Kam kankintis scenoje su žmonėmis, kurie tau nemieli ir su kuriais nesusikalbi? O šiame spektaklyje susikalbėjimas yra būtinas.
Kuo ypatingi jūsų personažai?
A.S. Seržas ypatingas savo kategoriškumu. Jis nesileidžia į kompromisą, nenusileidžia.
D.M. Markas yra šios trijulės egocentriškiausias tipas. Tiesa, jis prisiima atsakomybę dėl žlugusios draugystės, bet tai tas atvejis, kai altruizmas – aukščiausia egocentrizmo forma. Šios pjesės paradoksas tas, kad du personažai – Seržas ir Markas – kalba tik apie save, o norima kalbėti apie draugystę. Kaip gali draugauti tokie egocentrikai?
„Menas“ buvo pastatytas vos per mėnesį, režisierius Dainius Kazlauskas tai pavadino beprotišku poelgiu. Ką jūs manote apie tokį darbo tempą?
D.M. Jį padiktavo mūsų užimtumas ir galimybės. Dabar toks laikas, kad metus repetuoti spektaklį yra didelė prabanga. Tačiau „Meno“ repeticijos ir aptarimai tebevyksta ir po premjeros. Kai kurias korekcijas nulemia žiūrovo reakcija spektaklio metu.
A.S. Pritariu, kad tai beprotiškas poelgis. Šis spektaklis yra itin spartaus tempo, nes kai žmonės ginčijasi, jie negalvoja, ką pasakyti, nepozuoja, žodžiai sprūsta patys. Kad tai pavyktų, labai svarbu gerai įsiminti tekstą, o per trumpą laiką tą padaryti sunku.
Kaip vertinate šiuolaikinį meną? Ar patys pirktumėte baltą paveikslą?
A.S. Manęs pirkti dar niekas negundė (juokiasi). Šiuolaikinį meną priimu nepamiršdamas reikšmingiausio dalyko: pats kūrinys iš tiesų neturi vertės, lyginant su kokiu nors Renesanso paveikslu, bet jo tikroji vertė atsiskleidžia, kai pradedi jį analizuoti ir bandai perprasti.
D.M. Jei bet kuris kūrinys – net vamzdis, įleistas į Nerį –  tam tikrame kontekste sukelia asociacijų, provokuoja mąstyti – tai ir yra menas. Tačiau tam, kad investuotum į meną, reikia pinigų, o aktoriaus profesija toli gražu ne pelningiausia.
Ko palinkėtumėte dar nemačiusiems „Meno“?
D.M. Kad žiūrovas būtų atvirai nusiteikęs, ateitų be išankstinės nuostatos, be noro teisti, įvertinti. Kritiška žinovo pozicija trukdo išgirsti, ką norima pasakyti. Linkiu paprasčiausiai mėgautis.
A.S. Linkiu pažiūrėjus pagalvoti, ar jiems patiems taip nėra nutikę. Įvertinti, kad gyvenimas ne amžinas, ir dėl to, kad požiūriai skiriasi, pyktis neverta. O jei draugas ėmė vaidinti ką kitą, nei buvo iki šiol, tai ne priežastis nutraukti draugystę.
———————————————————————————————————————————-
Spektaklio „Menas“ premjera sausio 11 d. įvyks Panevėžio bendruomenių rūmuose, sausio 17 d. – Šiaulių dramos teatre, sausio 18 d. – Vilniaus „Siemens“ arenoje esančioje MINI koncertų salėje, sausio 22 d. – Žvejų rūmuose Klaipėdoje, o sausio 31 d. – Girstučio kultūros rūmuose Kaune. Bilietus į „Idioteatro“ spektaklį „Menas“ galima įsigyti visose „Tiketos“ kasose ir internetu .