Pokalbis su aktoriumi ir režisieriumi Kirilu Glušajevu po premjeros Vilniaus mažajame teatre.

Vilniaus mažojo teatro premjera „Motina (Vasa Železnova)“ neapvylė žiūrovų. Atvirkščiai – retas iš režisūroje tik retkarčiais mėginančio jėgas to paties teatro aktoriaus Kirilo Glušajevo tikėjosi tokių meistriškumo aukštumų. Nors išorinis veiksmas spektaklyje tarsi sustingęs, emocinė įtampa scenoje tiesiog kunkuliuoja. Be to, kovojantys dėl būsimo palikimo dalies personažai kone visą laiką yra vienas kito stebimi: kartais su nuostaba, dažniau – su nuoširdžiu pasibaisėjimu akyse. Ir būtent šie žvilgsniai tampa antruoju, nebyliu, bet daug bylojančiu veiksmo lauku.
Ką simbolizuoja tokia visuotinio stebėjimo situacija: „ankštą“ provincijos gyvenimą, kuriame neįmanoma nieko nuslėpti, ar nepasitikėjimą pačiais artimiausiais žmonėmis?
„Žinote, repetuodami mes irgi klausėme savęs: kokio velnio jie vis lenda į tą kambarį? Ką jie ten veikia, kupini nuoskaudų ir pagiežos, tarpusavyje persipykę tiek, kad pakęsti vienas kito nebegali? Bet kažkas vis traukia, suveda juos į bendrą Železnovos namų erdvę, tarsi kažkokia nematoma jėga. Todėl ta erdvė dėl nuolatinio santykių aiškinimosi virsta kone turgaus aikšte. O turgaus aikštėje daug kas leidžiama: audringai lieti emocijas, derėtis, apgaudinėti, parsidavinėti. Visi mėto akmenis taip, tarsi patys būtų be nuodėmės. Svetimoje akyje blakstieną įžvelgia, o savoje primėtytų malkų nepastebi“, – patarlėmis dėsto savąją sprendimo versiją režisierius.
Dėl to, kad scenos veiksmas plėtosis viename erdvių Vasos Železnovos namų kambaryje, su scenografu Mariumi Jacovskiu jie apsisprendė vos pradėję darbą. „Buvo įdomu spėlioti, kaip gali atrodyti kitos to namo erdvės. Kažkodėl įsivaizdavom iki galo nepastatytą, neužbaigtą pastatą – tokį, kokių dar neseniai Lietuvos priemiesčiuose buvo apstu. Staiga praturtėję žmonės pradėjo ręsti didžiausias pilis, kurių ilgai nesugebėdavo užbaigti. Gyvenama ten būdavo susispaudus keliuose kambariuose, užtat stovėjo išlieti didžiuliai rūsiai su kažkuomet suplanuotais baseinais ir pirtimis, kurių nebėra už ką įrengti. Namai – kaip karstas, namai – kaip vaiduoklis, namai – kaip dykuma. Visi tarsi renkasi gerti arbatos, bet jos taip ir neatsigeria. Kalbama apie vešlų sodą, bet jo nėra. Kalbama apie miesto puošnumą, bet jo irgi nematome. Tik kambarys – juoda erdvė, kurioje netgi daiktai regimi greičiau kaip daiktų šešėliai. Tyčia rinkomės epochinius baldus, bet juodus ir nuasmenintus, lyg atspindžius kažkuomet gyvavusių daiktų. Manau, visa tai jau buvo užkoduota Maksimo Gorkio pjesėje, nieko iš piršto nelaužėme“, – teisinasi K.Glušajevas.

Lūkesčiai ir milijonai

Tie, kurie neseniai matė Vilniuje gastroliavusio Maskvos akademinio dailės teatro „Vasą Železnovą“, po premjeros liko sutrikę: peterburgiečio režisieriaus Levo Erenburgo ir Vilniaus mažojo teatro spektaklius sieja nebent dalis tų pačių veikėjų. Mat rusų „Vasos Železnovos“ pagrindu tapo 1935 m. datuota M.Gorkio pjesė, o K.Glušajevas rinkosi pirmąjį, 1910 m. rašytą pjesės variantą.
Jį teatro repertuarui Kirilas pasiūlė pats. Pasak režisieriaus, ypatingų intervencijų į rusų klasiko tekstą neprireikė, tebuvo atsisakyta dviejų šalutinių veikėjų – tolimos giminaitės Duniašos ir naujos kambarinės Anisijos – siužetinių linijų, kurios spektakliui pasirodė nebūtinos. Mat pjesės audinys ir taip ganėtinai painus, prisodrintas punktyru nužymėtų kiekvieno personažo praeities istorijų.
Kone visi veikėjai spektaklyje trokšta ištrūkti iš gyvybines jėgas siurbiančio namo vaiduoklio, tačiau kantriai laukia palikimo dalies ir kiekvienas savaip puoselėja šaunios ateities vizijas. Kurios, suprantama, iš anksto pasmerktos žlugti.
„Jie visi trokšta pinigų. Nelemta iliuzija: bus pinigų – tuomet prasidės ir gyvenimas. Tačiau gal visai ne nuo pinigų reikia pradėti, o, pavyzdžiui, nuo dvasinių vertybių skalės, nuo žmogiškų džiaugsmų ir ašarų? Bet ne – jautriam būti šiandien tiesiog nepadoru. Pinigai, apie kuriuos nuolat kalbama ir galvojama, paversti mitu ir esmine žmogiškosios būties sąlyga. O galų gale išaiškėja, kad ne dėl benzino Žemė sukasi“, – pritaria režisierius.
Beje, M.Gorkio pjesėje kalbama apie labai didelius pinigus, nes tuo metu rublis buvo „pririštas“ prie aukso. Ir kai Vasos dukra Ana priekaištauja: „Numetėt man kaip ubagei dešimt tūkstančių“, ji kalba, mūsų dabartiniais litais vertinant, maždaug apie milijoną. „Taigi palikimo laukiantys šeimos nariai anaiptol nėra skurdžiai, atvirkščiai – greičiau būtent dėl ranka pasiekiamų didelių pinigų jiems pavažiuoja stogas“, – paaiškina K.Glušajevas.

Nuodėmės ir meilės fonas

Dar vienas įsimintinas spektaklio bruožas – beveik kiekvienam jame dalyvaujančiam aktoriui sudarytos sąlygos atsiskleisti naujai, sukurti kitokį personažą, nei iš anksto galima buvo tikėtis. Tarkim, įsivaizdavome valdingu balsu piktnaudžiaujančią Eglės Gabrėnaitės Vasą Železnovą, o išvydome Motiną, kurios akyse jautresnėse scenose žybsi nuoširdžios atgailos ašaros.
Režisierius prisipažįsta sąmoningai vengęs moteriškos lyties Ivano Rūsčiojo įvaizdžio: „Kaip, beje, bėgome ir nuo barzdotų pirklių, nuo krūtiningų pirklienių gėlėtomis skaromis su „kokošnikais“ ant galvų. Labiau kliovėmės nūdiena, o šiandieninės „business lady“ – grakščios, moteriškos, diplomatiškos, puikiai jaučiančios, kada pakelti balsą, o kada verčiau kalbėti pusbalsiu. Vasa elgiasi taip, kaip jai atrodo būtina esant aplinkybėms, su kuriomis susiduria. Ji netrokšta jokių žudynių, tačiau moteris, valdanti verslą ir didelį kapitalą, negali sau leisti būti skysta. Nepaisant to, savo vaikus jinai myli. Neatsitiktinai Vasa sako: „Nuodėmes darau dėl vaikų, o dėl vaikų niekas ne nuodėmė.“
Gal ypatingą dėmesį aktoriams šiame spektaklyje galima paaiškinti tuo, kad jį režisavo jų scenos kolega? „Apskritai svarbiausias dalykas režisieriaus profesijoje yra meilės dramaturgijai, meilės artistams, kuriuos kvieti bendram darbui, fonas. Kai ši meilė atsiranda, jau galima žvelgti į personažus ir juose ieškoti to, kas brangu, – tiek aktoriams, tiek įkūnytiems veikėjams. Repetuodami visi vienas kitam stengėmės padėti: aš artistams, artistai man. Žinau, kokius uždavinius sau kėliau, ir esu patenkintas tuo, kaip jie buvo įvykdyti“, – pernelyg nesikuklina spektaklio statytojas.
Ar sutiktų režisuoti kuriame nors kitame teatre? „Teatras, kaip konkretus namas Vilniaus centre, man absoliučiai nėra svarbus. Svarbu žmonės, kuriuos čia gali sutikti. Bet jeigu kitame teatre taip pat susirinktų geri aktoriai, tai kodėl ne?“ – svarsto pašnekovas.
Prisipažinsiu: rūpėjo iškvosti, ar kartais prie spektaklio nėra rankos prikišęs ir pats Vilniaus mažojo teatro meno vadovas bei Kirilo studijų kurso pedagogas Rimas Tuminas. Pasirodo, jis spektaklio „perbėgą“ matė likus dviem dienoms iki oficialios premjeros. „Po to kalbėta buvo daug ir ilgai, bet tai – jau mūsų režisūrinės virtuvės reikalai“, – neleidžia smalsumui įsibėgėti K.Glušajevas.
Labiausiai jį pradžiugino R.Tumino monologo reziumė: „Labai geras spektaklis.“

Po poros savaičių į Lietuvą pirmą kartą su spektakliu „Saltimbanco“ atvykstančią „Cirque du Soleil“ komandą sudaro net 90 žmonių, iš kurių 51 artistas. Gruodžio 15-18 dienomis, trupė surengs 6 pasirodymus, kurių vienas bus skirtas tik moksleiviams.

Kiekvieno pasirodymo metu artistai parodys 15 kvapą gniaužiančių, unikalių ir nepamirštamų numerių, kuriuos jungia pasakojama bendra miesto ir jo gyventojų istorija. Sudėtingus numerius kuria profesionaliausi akrobatai, gimnastai ir kiti artistai net iš 21 valstybės. Per vieną pasirodymą į areną susirinkę žiūrovai išvys Pietų Afrikos respublikos, Peru, Kanados, Lenkijos, Mongolijos, Kazachstano, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Vengrijos, Australijos, Brazilijos, Čekijos, Meksikos, Šveicarijos, JAV, Italijos, Argentinos, Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos artistus.

„Nors tai nebus pati didžiausia delegacija, kurią yra tekę priimti „Siemens“ arenoje, tačiau neabejotinai, tai bus delegacija, kurioje daugiausia skirtingų tautų atstovų. Vien artistų yra iš daugiau nei 20 valstybių, o kur dar aptarnaujantis personalas. Jį taip pat sudaro geriausi skirtingų tautų savo srities specialistai“, – sako „SEVEN Live“ vadovas Juras Vėželis.

„Cirque du Soleil“ trupė į Lietuvą atvyks likus porai dienų iki pirmojo spektaklio, kad spėtų įsikurti ir tinkamai jam pasiruošti. Nuolat keliaujantys artistai neslepia, jog atvykę į naują vietovę, jie stengiasi rasti keletą laisvų valandų ir pasižvalgyti po miestą, kurio publiką bandys pavergti savo talentu ir meistriškumu.

Pasak J. Vėželio, tokios delegacijos priėmimą stipriai palengvins tai, jog šou organizatoriams Lietuvoje nereikės rūpintis jos maitinimu. „Cirque du Soleil“ atvyks su savo maitintojų kompanija „Eat to the beat“. Beje, kompanijos virėjai „Cirque du Soleil“ artistams patiekalus gamins iš mūsų parduotuvėse įsigytų Lietuviškų produktų. Tad garsiausio pasaulyje cirko artistai turės galimybę ne tik susipažinti su Vilniumi, bet ir paragauti ir įvertinti vietos gamintojų gaminamus produktus.

„Produktus rinksis jie patys. Mes turėsime pasirūpinti stalais ir kėdėmis, prie kurių galėtų susėsti apie 100 žmonių. Taip pat prašoma, kad arenos užkulisiuose būtų pastatyti 4 dideli šaldytuvai bei šaldiklis. Jie su savimi atsiveš elektrines virykles bei orkaitę“, – vardina J. Vėželis.

„Cirque du Soleil“ komandai padėti bus pasamdyta ir nemažai vietos gyventojų. Atvykimo dieną prašoma 37 žmonių, o po pasirodymų pagalbos ranką ištiesti turės 69 vietiniai darbuotojai. Tai daugiausia bus krovikai, kurjeriai, vairuotojai, taip pat pagalbininkai drabužinėje ir virtuvėje. Artistų sveikata rūpinsis vietos sportininkų gydytojas bei licenciją turintis sportininkų masažistas.

„Cirque du Soleil“ spektaklį „Saltimbanco“ Vilniuje organizuoja didžiausiai šalyje pramogų verslo kompanijų grupei „SEVEN Entertainment“, vienijančiai įvairiose pramogų srityse pirmaujančias Lietuvos bendroves, kurios užsiima arenų valdymu, renginių organizavimu ir bilietų platinimu, priklausanti bendrovė „SEVEN Live“.

Apie „Cirque du Soleil“

Kanados cirko „Cirque du Soleil“ istorija prasidėjo 1984 m., kuomet jo įkūrėjo Guy Laliberte bei 20 gatvės artistų komanda surengė pasirodymą 450-asias Kanados atradimo metines švenčiančiame Kvebeko mieste. „Cirque du Soleil“, pradėję su 73 darbuotojais, šiandiena turi 5 tūkst. darbuotojų, iš kurių daugiau nei 1 300 yra cirko artistai iš beveik 50 skirtingų valstybių. „Cirque du Soleil“ kuriamus stebuklingus pasirodymus 300 pasaulio miestų šešiuose kontinentuose jau matė daugiau nei 100 mln. žiūrovų.

OKT / Vilniaus miesto teatras pristato dviejų aktorių Igorio Reklaičio ir Gintaro Čajausko spektaklį pagal lenkų dramaturgo Slawomiro Mrožeko pjesę „Emigrantai“.

“Lietuvą jau paliko šimtai tūkstančių tėvynainių, kasdien kalbame apie vieną aktualiausių šių dienų Lietuvos problemų – emigracija. O kas tai yra? Su kokiomis dvasinėmis ir psichologinėmis problemomis susiduria žmogus palikęs tėvus ir vaikus, palikęs namus ir gimtąjį kraštą? Koks jis sugrįš atgal į tėvynę? Ar sugrįš? Ar yra prasmė sugrįžti?”, – klausia spektaklio kūrėjai.

Dviejų skirtingų socialinių sluoksnių atstovai, kuriuos įkūnija I.Reklaitis ir G.Čajauskas, priversti gyventi kartu tamsioje pusrūsio patalpoje be langų ir be jokio komforto. Nežinome, nei tikslių vardų, nei pavardžių, nei tautybės, nei pilietybės. Vienas vadinamas XX, o antras – AA. Apie juos žinome tik tiek, kad XX- prastų manierų ir įpročių provincialas, kurio vienintelis gyvenimo tikslas – užsidirbti svetimoje šalyje daug pinigų. Antrasis pusrūsio gyventojas AA – dėl politinų įsitikinimų tėvynę palikęs intelektualas.

Klaipėdos dramos teatro aktoriaus I.Reklaičio ir buvusio Šiaulių dramos teatro aktoriaus G.Čajausko spektaklis “Emigrantai” buvo parodytas ne tik Klaipėdoje, bet ir trijuose D.Britanijos, į kurią geresnio gyvenimo beieškodami yra išvykę nemažai lietuvių, miestuose.

Aktoriaus I.Reklaičio keliai su OKT/Vilniaus miesto teatru ir pačiu režisieriumi Oskaru Koršunovu susikerta nebe pirmą kartą: aktorius 2004 metais yra pelnęs Auksinį scenos kryžių už vaidmenį O.Koršunovo spektaklyje “Šaltas vaikas”, vaidino jo režisuotame spektaklyje “Kelias į Damaską”. Anuomet O.Koršunovas spektaklių kurti vyko į Klaipėdos dramos teatrą, šįkart I.Reklaitis atvyksta kurti į OKT Studiją Vilniuje.

Spektaklis vyks lapkričio 28 d. ir 29 d. 19 val. OKT Studijoje Ašmenos g. 8, Vilniuje. Bilietus platina “Tiketa”. Daugiau informacijos – teatro tinklapyje www.okt.lt

Penktadienį 19 val. „Siemens“ arenos salėje „Mini“ numatoma spektaklio „Menas“ premjera. Populiarios prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos parašytą pjesę scenoje interpretuos aktoriai Arūnas Sakalauskas, Darius Meškauskas ir Giedrius Savickas, o jų kolega Dainius Kazlauskas šį sykį ėmėsi režisieriaus vaidmens. Siužetas – apie tai, kaip skirtingi požiūriai į šiuolaikinį meną sugeba išskirti net neperskiriamus draugus.

Jau penktąjį kartą vykstančiame Villa Adriana tarptautiniame festivalyje, Liepos 1 ir 2 dienomis buvo rodomas režisieriaus Eimunto Nekrošiaus šiemet Maskvoje sukurtas spektaklis pagal Albero Kamiu pjesę „Kaligula“. Vieno reikšmingiausio Romos kultūros festivalio renginiai vyksta dviejose aikštelėse – prieš dešimtmetį pastatytoje Auditorium salėje pačioje Romoje ir maždaug už 30 kilometrų nuo miesto esančiuose imperatoriaus Adriano vilos griuvėsiuose. Specialiai festivaliui čia kasmet įrengiama scena ir amfiteatras talpinantis apie tūkstantį žiūrovų. Festivalį rengiančiam Fondui „Muzika Romai“ pavyksta sudaryti įspūdingą festivalio programą ir sukviesti iškiliausius teatro, šokio ir muzikos kolektyvus bei atlikėjus. Prieš dvejus metus čia vyko paskutinės E.Nekrošiaus spektaklio „Idiotas“ pagal F.Dostojevskio romaną repeticijos ir pasaulinė premjera.

Šių metų festivalį pradėjo magiškai kerintis Victoria Chaplin ir Jean-Baptiste Thierree spektaklis „Le Cirque Invisible“ („Nematomas ratas“) iš Prancūzijos, kūrį turėtų prisiminti ir lietuviai festivalio „LIFE“ žiūrovai. Net du naujausius spektaklius festivalyje pristatė kitas, lietuvos teatralams gerai pažįstamas kūrėjas iš Belgijos, Alain Platel‘is. Jo vadovaujama šokio teatro trupė „Les Ballets C de la B“ birželio mėnesį parodė spektaklį “Out of Context. For Pina”, dedikuotą prėjusią vasarą mirusiai garsiai vokiečių choreografei Pina‘i Bausch. O liepos mėnesį trupė iš Gento miesto pratęs festivalį spektaliu „Gardenia“.

Vienas svarbiausių muzikinės festivalio programos akcentų – Cassandra Wilson koncertas Auditorium salėje Romoje.

Nekrošiaus „Kaligula“, pastatytas su Maskvos Nacijų teatro aktoriais, antikinių arkų griuvėsių fone suskambėjo su ypatinga energija ir emocijomis. Abu vakarus Villa Adriana amfiteatras buvo pilnutėlis žiūrovų, kurie dėmesingai sekė kiekvieną spektaklio sceną, atpažindami rusų aktorių vaidyboje lietuvių meistro režisūrinės minties štrichus. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria Evgenijus Mironovas (Kaligula), Marija Mironova (Kesonija), Aleksejus Devotčenka (Herėja), Igoris Gordinas (Helikonas). Lietuvos žiūrovai turės galimybę pamatyti šį E.Nekrošiaus darbą spalio mėnesį Vilniuje, festivalio „Sirenos“ metu.

Na o teatras „Meno Fortas“ ruošiasi naujiems darbams ir naujam sezonui, kurį Lietuvoje pradės rugsėjo 13 dieną W.Shakespeare‘o „Hamletu“ Nacionaliniame dramos teatre.

BFL

Trečiadienį Maskvoje prasidedantis 10-asis tarptautinis A. Čechovo teatro festivalis pristato ir lietuvių režisierių spektaklius, tapusius vienais iš geriausių Rusijos teatro sezono pastatymais.

Pirmąją festivalio dieną bus rodomas naujausias Mindaugo Karbauskio, neseniai paskirto Maskvos akademinio jaunimo V. Majakovskio teatro meno vadovu, spektaklis “Budenbrokai” pagal Tomą Maną (Thomas Mann).

Į festivalio programą įtrauktas ir ankstesnis M. Karbauskio spektaklis “Lygiosios trunka akimirką” pagal Icchoko Mero romaną bei Rimo Tumino spektaklis “Maskaradas” pagal Michailą Lermontovą, pastatytas Maskvos J. Vachtangovo teatre.

Šįmet jubiliejinio festivalio programa suskirstyta į dvi dalis – Maskvos teatro spektakliai ir užsienio teatrų pastatymai. Užsienio programoje, kurioje vyrauja Italijos ir Ispanijos režisierių darbai, bus parodyta 16 šiuolaikinio šokio, baleto ir dramos spektaklių, kuriuos sukūrė tokie garsūs režisieriai ir choreografai kaip Romeo Kastelučis (Romeo Castellucci), Roberas Lepažas (Robert Lepage), Mersas Kaningemas (Merce Cunningham) ir Metju Bournas (Matthew Bourne).

Į Maskvą savo spektaklius atvežė teatrai iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Kinijos, JAV, Ispanijos, Kanados ir Kirgizijos.

BFL

Režisieriaus Gintaro Varno lėlių spektaklių diptichas “Tankredžio ir Klorindos dvikova” bei “Nedėkingųjų šokis” pagal Klaudijaus Monteverdžio (Claudio Monteverdi) madrigalines operas gastroliuoja Prancūzijoje.

Spektaklius apipavidalino ir lėles sukūrė dailininkė Julija Skuratova, muzikinės dalies vadovas – Darius Stabinskas. Spektaklyje dalyvauja konsortas “Brevis”, aktoriai ir solistai.

Prancūzijoje spektaklis, be keliolikos pristatymų įvairiuose teatruose šalia Paryžiaus, rodomas dviejuose teatro festivaliuose. Gegužės 10 ir 11 dienomis lietuviai vaidins žymiajame Rytų ir Vidurio Europos teatrui skirtame festivalyje “Passage” Meco mieste, o gegužės 24-26 dienomis – Dižono teatro festivalyje.

Pirmą kartą Vilniuje 2008 m. rudenį parodytos gracingai ir su humoru pastatytos madrigalinės K. Monteverdžio operos tapo teatro sezono įvykiu ir sulaukė didelio publikos bei profesionalių operos meno vertintojų susidomėjimo.

2009 m. spektaklių diptichas pelnė du Auksinius scenos kryžius – apdovanota Gintaro Varno režisūra ir dailininkės Julijos Skuratovos lėlės.

Negailėjo spektakliui palankių įvertinimų ir Maskvos kritikai, kai 2009 m. pavasarį madrigalinės operos buvo parodytos nacionaliniame Rusijos teatro festivalyje “Auksinė kaukė”.

Auksinį scenos kryžių pelnė režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis “Dugne”, geriausiais 2010 metų aktoriais pripažinti Darius Gumauskas ir Eglė Mikulionytė.

Sekmadienį Nacionaliniame dramos teatre vykusioje apdovanojimų teikimo ceremonijoje Auksinis scenos kryžius D.Gumauskui, kaip pagrindinio vaidmens atlikėjui, įteiktas už vaidmenis spektaklyje “Dugne”. E.Mikulionytė pagrindinio vaidmens aktorės kategorijoje įvertinta už Antigonės vaidmenį spektaklyje “Antigonė Sibire”.

Už viso gyvenimo kūrybą Padėkos premija paskirta aktorei Rūtai Staliliūnaitei. Boriso Dauguviečio auskaras, skiriamas už novatoriškus ir originalius teatro meno sprendimus, šiemet įteiktas režisieriui Cezariui Graužiniui – už Europos ir Lietuvos teatro tapatybes paieškas.

Nepagrindinio vaidmens aktoriaus kategorijoje Auksinį scenos kryžių pelnė Vytautas Anužis, suvaidinęs Piršlį, Generalinį ir Gydytoją spektaklyje “Mergaitė, kurios bijojo Dievas”.

Už nepagrindinį vaidmenį Auksinį scenos kryžių gavo ir aktorė Gintarė Latvėnaitė, atlikusi Celinos vaidmenį “Mistre”.

Už dramaturgiją apdovanotas spektaklis “Nutolę toliai” pagal Pauliaus Širvio poeziją.

Operos ir operetės nominacijoje geriausia pripažinta solistė Sigutė Stonytė – už Grafienės vaidmenį operoje “Figaro vedybos”.

Geriausio choreografo titulą pelnė Anželika Cholina už spektaklį “Ana Karenina”. Atsiimtą apdovanojimą ji perdavė pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje sukūrusiai Beatai Molytei teikdama, kad “tai tas atvejis, kai spektaklį padaro artistas”.

Baleto ir šokio kategorijoje už Olimpijos vaidmenį šokio spektaklyje “Kopelija” Auksinis scenos kryžius įteiktas Eglei Špokaitei.

Geriausiu lėlių teatro spektakliu pripažintas etnologinis muzikinis veiksmas šeimai “Gandro dovana” (režisierius ir dailininkas Algis Mikutis, režisierė, dailininkė ir aktorė Saulė Degutytė-Šiekštelienė, kompozitorė ir idėjos autorė Snieguolė Dikčiūtė).

Už geriausią spektaklį vaikams apdovanota vaidinimo “Pati labiausia pasaka” kūrybinė grupė.

Metų debiutante pripažinta aktorė Monika Vaičiulytė – už Marijos vaidmenį spektaklyje “Mergaitė, kurios bijojo Dievas”.

Apdovanojimą scenografų ir kostiumų dailininkų kategorijoje pelnė Juozas Statkevičius – už kostiumus ir grimą Leo Fall operetei “Madam Pompadur”, spektakliui “Publika”, šokio spektakliui “Ana Karenina”.

Auksinis scenos kryžius įteiktas ir kompozitoriui Liudui Mockūnui – už muziką spektakliams “Prakeiktieji”, “Gedulas tinka Elektrai”.

Meninkams įteiktos premijos, siekiančios 7,15 tūkst. litų.

Auksinius scenos kryžius kartu su piniginėmis premijomis Kultūros ministerija skiria labiausiai per metus nusipelniusiems teatro kūrėjams. Šis apdovanojimas pradėtas teikti 2004-aisiais, jis pakeitė nuo 1995 metų teiktą “Kristoforą”.

Į “Auksinį scenos kryžių” įkomponuotas 1930 metais įsteigtas Valstybės teatro garbės ženklas. Juo tarpukario Lietuvoje būdavo apdovanojami labiausiai nusipelnę teatro menininkai.

Kovo 27-oji yra paskelbta Tarptautine teatro diena. Šventė minima nuo 1962 metų. Ši diena paskelbta švente 11-ajame Tarptautinio teatro instituto kongrese, vykusiame Vienoje, patvirtinus UNESCO.

Nacionaliniame operos ir baleto teatre tris vakarus – nuo trečiadienio iki penktadienio bus rodomi Kauno muzikinio teatro spektakliai.

Vilniečiai turės progą išvysti Emmericho Kalmano operetę “Monmartro žibuoklė” (rež. Kęstutis Jakštas), Cole’o A.Porterio muziklą “Bučiuok mane, Keit” (rež. Aidas Giniotis) ir Johanno Strausso operetę “Šikšnosparnis” (rež. Gintas Žilys). Bilietų kainos – nuo 25 Lt.