Neatsiplėšdama perskaičiau puošnų, spalvingomis nuotraukomis iliustruotą Aušros Marijos Sluckaitės (Jurašienės) šešių šimtų puslapių tomą „Spektaklių ir sapnų klavyrai“ (išleido „Kultūros barai“). Susimąsčiau – kokios apimties turėtų būti knyga, kad sutalpintų tuos aštuonis režisieriaus Jono Jurašo ir jo bendražygės Aušros Marijos Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje išgyventus dešimtmečius, kupinus kūrybos, ieškojimų, klajonių, laimėjimų, vilčių, sugrįžimų?
Gražina Mareckaitė, Menų faktūra
Susilieję į vientisą srovę jos herojų Jono ir Aušros gyvenimai, pilni neįtikėtinų likimo posūkių, XX – XXI amžių sandūroje įkūnija lemtingą Tėvynės istorijos (pavergtos ir išsilaisvinusios) tarpsnį, apima neaprėpiamus geografinius plotus su nematytais peizažais ir žemėlapiuose pažymėtais miestais.
Viską persmelkia Česlavo Milošo „Tėvynės ieškojime“ perteikta gimtinę palikusio, iš socialistinio lagerio ištrūkusio, „nesvarumo būsenoje“ atsidūrusio žmogaus kančia, kai tampi nesavu tarp svetimųjų ir svetimu tarp savųjų…
Knygoje – pirmųjų pokario kartos emigrantų akimis pamatytas pasaulis, kurį Jurašai atrado už geležinės uždangos. „Spektaklių ir sapnų klavyruose“ apmąstomos didžiosios politikos slinktys, prisiliečiama prie pasaulio kultūros klodų, aptariamos šiuolaikinio scenos meno metamorfozės, praskleidžiamas Jurašo spektaklių gimimas. Kartais apie tai samprotauja autorė, kartais pats režisierius prabyla apie savo situaciją, taip pat Lietuvos ir pasaulinio teatro aktualijas. Šiame vaizduotę pavergiančiame, smalsumą žadinančiame literatūros veikale (jo žanro nesiimu įvardinti) dokumentiniai faktai (net su politinio detektyvo elementais), paties Jurašo liudijimai (laiškuose ir pokalbiuose) įprasminami autorės filosofiniais lyriniais esė, kur vaizdingai piešiami klajūnais tapusios šeimos „nuotykiai“, fiksuojamos buities detalės, mintys ir jausmai. O viską persmelkia Česlavo Milošo „Tėvynės ieškojime“ perteikta gimtinę palikusio, iš socialistinio lagerio ištrūkusio, „nesvarumo būsenoje“ atsidūrusio žmogaus kančia, kai tampi nesavu tarp svetimųjų ir svetimu tarp savųjų…
Kokie įvykiai ilgame režisieriaus Jono Jurašo klajonių kelyje pastūmėjo jį žengti pirmuosius lemtingus žingsnius, geriausiai galime suprasti mes, tų įvykių liudininkai ir dalyviai, žvelgdami į drumstą ir beveik jau nerealų sovietinės tikrovės dugną. Knygos skyrių „Skrydis virš bedugnės“ autorė pradeda lakonišku aštuntojo dešimtmečio situacijos priminimu:
„Žmogaus gyvenime būna lemtingų metų, kurie, nelyginant prieita sankryža, pasuka jo likimą visai kita, netikėta, neįsivaizduojama kryptimi. Jonui Jurašui tokie metai buvo 1972-ieji. Tą balandį jis pastatė vieną gražiausių savo spektaklių Kauno dramos teatre – Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“. Nuo jos prasidėjo įvykių griūtis. Valdžia uždraudė spektaklį rodyti tokį, koks jis yra, – „per daug dvasingą, nacionalistinį“ su Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslu finale. Po poros savaičių Kauno muzikinio teatro sodelyje už Lietuvos laisvę susidegino Romas Kalanta, prasiveržė pirmosios masinės demonstracijos. Kad jas numalšintų, represinės sovietų struktūros griebėsi smurto. Kaune vyko areštai, tardymai.“ (55 p.)
Toliau – gerai žinomi režisieriaus biografijos faktai: peticija valdžiai, persekiojimai, grasinimai, sunki egzistencija „visuomenės užribiuose“, pagaliau „leidimas“ emigruoti (t.y. būti ištremtam iš LSSR be teisės sugrįžti ).
Knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“ greta visų jau minėtų ir nepaminėtų temų atskleidžia skaitytojui scenos kūrinio gimimo paslaptis, suteikia galimybę pasinerti į režisieriaus „sapnus“, pirminius įvaizdžius, į spektaklio kūrimo procesą, stebint, kaip išauga (arba neišauga) scenos kūrinys. Net ir žmogus, esantis toli nuo teatro, autorės vedamas painiais scenos meno labirintais, gali pajausti teatrinės kūrybos specifiką, perprasti režisieriaus kuriamo antrinio pasaulio prigimtį.
Ne vieną piliulę atvykėliui menininkui teko nuryti derybose su mecenatais ar kolegomis tiek dėl finansinių, tiek dėl ideologinių priežasčių.
Jono Jurašo kūrybos visuma liudija jį atstovaujant režisūriniam, metaforiškam, galingų poetinių įvaizdžių ir dramatiškų aistrų romantiniam teatrui, siejančiam lietuvių scenos meną su platesniu pasauliniu kontekstu, su XX a. lenkų režisierių Jozefo Szajnos, Tadeuszo Kantoro, Konrado Swinarskio ir kitomis modernaus avangardinio teatro kūrybos aukštumomis. Jo spektakliai „Moljeras“, „Grasos namai“, „Mamutų medžioklė“, „Barbora Radvilaitė“, „Smėlio klavyrai“, „Antigonė Sibire“, „Baltoji drobulė“, operos „Lokys“, „Lietuviai“ – tai veikalai, kur garsiai skamba romantinė ar patriotinė gaida. Tačiau gyvendamas už Lietuvos ribų Jurašas suvokė, kad pragmatiškam Vakarų žmogui laisvė, pasiaukojimas, galynėjimasis su priespaudų traumomis nėra pirmaeilės svarbos dalykai ir žmogus su kitokia praeitimi sunkiai gali tuos įsitikinimus pakeisti. Autorė parodo, kad ne vieną piliulę atvykėliui menininkui teko nuryti derybose su mecenatais ar kolegomis tiek dėl finansinių, tiek dėl ideologinių priežasčių.
Vis dėlto didžiulis ir sunkus nelaisvoje visuomenėje gyvenusio kūrėjo dvasinis bagažas, Jurašo užsispyrimas ir vidinė būtinybė pasidalinti su naujai atrastuoju pasauliu unikalia, iš socialistinio lagerio ištrūkusio žmogaus patirtimi, davė savo vaisius: įvairių teatrų scenose buvo pastatyti sovietinį absurdą ir „sovietikų“ psichikos žaizdas atveriantys spektakliai, kurie atliko Vakarų pasaulyje savo humanistinę ir „šviečiamąją“ misiją – rusų disidento Andrejaus Amalriko „Rytai-Vakarai“, groteskiškas Juozo Glinskio „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“, Nikolajaus Erdmano „Savižudis“, Aušros Sluckaitės „Zekai“…
Režisieriaus bendrakeleivė ir ištikimoji metraštininkė jas įsidėmėjo ir užfiksavo.
Be išvardintųjų veikalų, kuriems sąlygiškai galima pritaikyti bendrą „politinio“ teatro vardiklį, įvairių šalių teatruose pastatyti daugybė Jurašo spektaklių, eksperimentuojant su nežinomais ar nuo seno režisierių viliojusiais veikalais, su įvairių šalių, miestų ir miestelių trupėmis (nuo Brodvėjaus ligi „La MaMa“, nuo Gento ligi Japonijos). Ir nė vieno jo žingsnio neaplenkė įžvalgi ir vertinanti autorės akis, o kiekvienas naujas darbas pateikiamas dalykiškai ir tuo pat metu intriguojančiai, su ryškiomis detalėmis ir vaizdingomis aplinkybėmis. Režisieriaus bendrakeleivė ir ištikimoji metraštininkė jas įsidėmėjo ir užfiksavo.
Knygos leitmotyvas – tai pasakojimas apie menininką, kuris žūtbūt siekia likti ištikimas savo prigimčiai ir savo kūrybiniam credo. Ta prigimtis iš dalies paveldėta iš europinio romantizmo, paremto antinomija tarp „žemumų“ ir „aukštumų“, įtvirtinta čaild-haroldų ir brandų archetipuose, skelbusio amžiną individo konfrontaciją su visuomene ir pasėjusio modernizmo, avangardo sėklas. Tokį savęs pažinimo kelią menininkas pradėjo dar Lietuvos teatre. Visados, kai likimas pametėja jam kitokią, svetimą jo pasaulėjautai medžiagą, jis nelinkęs nusileisti iki prižemintų realistinių psichologinių kolizijų lukštenimo, o bet kokia kaina stengiasi byloti metaforiška scenos kalba, pakilti virš tikrovės, surasti jos „kosminį ženklą“… Režisierius kalba:
„Tačiau, jei pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp amerikietiškos tikrumo vaidybos ir Rytų europiečiams būdingo teatrališkumo, rezultatas būna nepaprastai geras. Tenka suimti save į rankas, kad leisčiau procesui vykti savaimingai, lėčiau, negu man norėtųsi.“ (464 p.)
Vienokia režisieriaus patirtis dirbant (ir nugalint) nepatyrusio jauno kolektyvo pasipriešinimą, kitokia – susidūrus su pasaulinio garso žvaigždėmis, aktoriais ir scenografais. (Visi tie epizodai įdomūs ir patys savaime). Toks yra skyrius „Japonija“ – nepaprasta teatrinė ir gyvenimiška patirtis egzotiškame „visuotinių hieroglifų“ krašte, Toga Mura teatre repetuojant Čechovo „Tris seseris“. Visais pojūčiais besimėgaujant japoniškos gamtos, japoniškų papročių, kultūros ir teatro pustoniais, su pagarbia nuostaba Jurašui teko priimti rytietiškas gyvenimo ir scenos meno pamokas, o japonams dovanoti lietuviškai perjaustą rusišką veikalą – Čechovo pjesę „Trys seserys“.
Knygoje yra visko – aprašomos įdomios pažintys su lietuvių išeivijos menininkais, jie šmėsčioja kasdienybėje, su jais užsimezga gražios ilgametės draugystės… Tačiau daugiausia dėmesio skirta svarstymams apie menininko akistatą su realybe, apie specifines scenos meno (visada su daugybe nežinomųjų) situacijas ir trukdymus, kuriuos pavyksta (arba nepavyksta) įveikti, taip pat ir apie pergales – ar tai būtų sielos nušvitimas negarsioje scenoje matant savo svajonių „kūdikį“, ar svaiginančio triumfo akimirkos prabangiame, šviesomis žėrinčiame Brodvėjuje…
Kas yra Aušros Marijos Sluckaitės knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“? Visų pirma, tai gimtadienio dovana, rašytinis paminklas legendiniam Lietuvos režisieriui, taip pat paminklas Dvynių ženkle gimusių dviejų žmonių draugystei ir meilei.
„Spektaklių ir sapnų klavyrai“ turėtų būti nepakeičiama Lietuvos teatralų Biblija: praktinis vadovas būsimiems režisieriams, scenos kūrinio analizės pavyzdys teatrologams, autentiškas liudijimas – dokumentas jauniems kultūrologams-teoretikams, taip sunkiai „gvildenantiems“ LSSR menininkų ir jų sovietinės praeities problematiką. Kartu tai ir intriguojantis šiuolaikinis „euroromanas“, įdomus plačiam intelektualių skaitytojų ratui, nes grindžiamas ne vienadieniu nuotykiu Londono gatvėje, o turiningo, sudėtingo gyvenimo globaliame pasaulyje patirtimi, kai tas pasaulis perskeltas į dvi dalis – į Lietuvą ir visą likusį…
Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. liepos 4 d.
Loading ...