HERAKLIS

Spalio afišose Jonas Vaitkus toliau gilinsis į šventųjų, o Krzysztofas Zanussi – į nuodėmingųjų gyvenimą.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Tuo metu, kai už telelangelio rinkimų morčiaus instinkto apimti vienas kitam į akis šokinėja kandidatai, žadėdami rojų Marijos žemėje, premjerų apžvalgą norisi pradėti nuo liūdnos istorijos apie Keną.

Ne tą Keną, kuris tapo lėlės Barbės vyru, o škotų advokato sūnų Keną, kurio vaikystė buvo pilna išbandymų: kai Kenui buvo penkeri, pagimdžiusi ketvirtą vaiką mirė jo mama, o tėvas per trejetą metų prasigėrė tiek, kad vaikų globa buvo patikėta senelei, turėjusiai namą Berkšyre prie Temzės. Kenas buvo puikus mokinys, bet jo studijoms Oksfordo universitete giminės nerado lėšų. Taigi kol bendramoksliai trynė kelnes prestižinėse auditorijose, Kenas nuo žemiausio laiptelio pradėjo karjerą banke. O kadangi buvo stropus ir nuovokus, tais laipteliais nuosekliai kopė į viršų, prasiblaškymui mėgindamas ir prozininko plunksną. Vis dėlto trys jo išleistos knygos nesulaukė didelės sėkmės.

Netrukus Kenas vedė ir susilaukė sūnaus Alisterio. Berniukas gimė neišnešiotas ir silpnas, beveik aklas. Kad praskaidrintų jo vienišas dienas ir išmokytų, kas yra draugystė, tėvas, metęs tarnybą banke, pradėjo kurti ir pasakoti silpnaregiam vaikui šiltas istorijas apie Temzės pakrantėje gyvenančius neišskiriamus bičiulius: kantrųjį Kurmį, poetą Žiurkiną, išmintingąjį Barsuką ir pagyrūną Rupūžių. Visi jie – tipiški provincijos anglai: rafinuotų manierų, su švarkeliais ir liemenėmis, mėgstantys pasivaikščiojimus ir jaukias popietes prie arbatos.

Iš šių pasakojimų sudėliota knyga „Vėjas gluosniuose“ pasirodė 1908 m., kai Alisteriui buvo aštuoneri. Netrukus knyga tapo itin populiari ir plačiai išgarsino rašytojo Kennetho Grahame‘o vardą. Kai 1910 m. JAV prezidentas Theodore‘as Rooseveltas lankėsi Oksforde, vienas jo pageidavimų buvo asmeniškai susitikti su „Vėjo gluosniuose“ autoriumi.

Tačiau nei K.Grahame‘ui, nei jo mylimam sūnui knygos sėkmė laimės taip ir neatnešė. Nesulaukęs dvidešimtojo gimtadienio, Alisteris baigė savo gyvenimą po traukiniu, o palaidoję vienintelę atžalą tėvai jautėsi vienas kitam svetimi ir niekam nereikalingi. Nepaisant leidėjų raginimų, „Vėjas gluosniuose“ niekada nesulaukė tęsinio.

Užtat sulaukė daugybės leidimų, vertimų ir inscenizacijų. „The Guardian“ įtraukė šią knygą į visų laikų geriausių knygų šimtuką – garbingu trisdešimt aštuntuoju numeriu. „Vėjas gluosniuose“ paliko ne menkesnį pėdsaką vaikų kultūroje nei Lewiso Carrollo „Alisa Stebuklų šalyje“. Įdomu, kad net „Pink Floyd“  albumo „The Piper at the Gates of Dawn“ („Trimitininkas prie Aušros vartų“) pavadinimas iš tiesų yra K.Grahame‘o „Vėjo gluosniuose“ septintojo skyriaus pavadinimas, pasiūlytas paties Sydo Barretto.

Lietuva apie garsųjį K.Grahame‘o kūrinį sužinojo lygiai prieš pusę amžiaus, kai Vilniaus universiteto anglų kalbos studentų būrelis pirmąkart išvertė jį į lietuvių kalbą. Tačiau lietuviškame teatre keturių upės bičiulių nuotykiai atgimsta tik dabar. Įvyks tai Klaipėdos valstybiniame dramos teatre, kuriame premjerą „Vėjas gluosniuose“ parengė patyręs vaikiškų spektaklių statytojas Antanas Gluskinas.

Anūkai ir seneliai

Ir tai – anaiptol ne vienintelė jauniesiems žiūrovams skirta spalio premjera. Kaip K.Grahame‘as, kurdamas Rupūžiaus personažą, jam suteikė savo sūnaus Alisterio bruožų, taip aktorius Paulius Tamolė nori nenori savo statomoje „Raudonkepurėje“ įžvelgia savo penkerių metų dukrelę Elzę. Tiesa, Nacionalinio dramos teatro scenoje išvysime jau ne brolių Grimmų, o nūdienos prancūzų aktoriaus ir dramaturgo Joellio Pommerat „Raudonkepurės“ versiją, kurioje Vilką atstoja mergaitės baimės ir kompleksai.

Joel Pommerat

„Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu per spektaklį. Ar mes, tėvai, susimąstome, kiek mūsų vaikai būna vieni, stokodami artimųjų dėmesio? Kaip vaiką veikia vienatvė? Ką mes vadiname vaikų savarankiškumu? Ši pasaka kalba apie trijų kartų susitikimą. Joje bendrauja dukra, mama ir močiutė“, – pasakoja režisierius.

Jei jau prakalbome apie tris kartas, tai seneliai gaus progą anūkus nuvesti į to paties pavadinimo „Lėlės“ teatro spektaklį, kurį patys yra regėję vaikystėje. Ką jau ką, o „Dainuojantį ir šokantį mergaitės vieversėlį“, 1978 m. pagal Sigito Gedos tekstą sukurtą Vitalijaus Mazūro, jei ne teatro salėje, tai bent „telelangelyje“ matė visi anų laikų vaikai. Mindaugo Urbaičio sukurta spektaklio muzika netgi buvo išleista atskira plokštele, kurioje pagrindines partijas įdainavo Vytautas Kernagis, Gintarė Jautakaitė ir Viktoras Malinauskas.

Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu per spektaklį.

Vis dėlto dukart į tą pačią upę neįbrisi, todėl šis spektaklis bus visiškai kitoks: tai režisieriaus Algirdo Mikučio, dailininkės Aušros Paukštienės ir kompozitoriaus Olego Ditkovskio „Vieversėlis“. „Eiliuota S.Gedos pjesė – savotiška opozicija šių dienų tikrovei, slegiamai karo aktualijų: pasaulis čia pateikiamas kaip sapnas, kuriame dėl žmogaus sielos grumiasi įvairūs stebukliniai veikėjai – laumės, kipšai, žvėrys. Visi siekia naudos, gaivališkai trokšta įtvirtinti savo galią, tačiau Mergaitę saugo ir į priekį veda Vieversėlis – intuicijos, naivaus tikėjimo grožiu, harmonija, žmogų saugančių gamtos stichijų simbolis“, – pasakoja A.Mikutis.

Debiutiniai spektakliai

„Lėlės“ teatre jau šį šeštadienį numatyta dar viena premjera, tačiau prasidės ji gana neįprastu laiku: žiūrovai teatre laukiami 23 val. Ir rengiasi jai ne lėlininkai, o jauni teatralai, Oskaro Koršunovo auklėtiniai. Vis dėlto spektaklis „Vaikystė“, nors skirtas suaugusiems, – taip pat apie baimes: jame rodomas kūdikėlis, kuris labai bijojo savo mirties, todėl ištisai verkė. O vieną naktį ėmė ir pabudo savo paties sapne…

Kūdikėliai, suprantama, šiame kontekste gerokai paūgėję ir sprendžiantys atsitraukimo nuo teatrinės mokyklos spenio problemas. „Vaikystė“ – pirmasis O.Koršunovo mokinio Karolio Vilko režisūrinis darbas. Ką gali žinoti, gal meistras rengia savęs vertą pamainą?

Keistuolių teatre savo diplominį spektaklį „Heraklis“ kaip repertuarinį pradeda rodyti Aido Giniočio auklėtinis Gildas Aleksa. Anot jo, geras karys nesidairo į šonus ir savo žodyne neturi klausimo „kodėl?“. Visų laikų žinomiausias herojus Heraklis, ko gero, šio klausimo irgi nekėlė, kapodamas galvas devyngalvei Hidrai. O kaip praėję tūkstantmečiai pakeitė šiandieninį herojų?

G.Aleksa teigia, kad bene vienintelis likęs būdas kalbėti apie karą yra juokas – natūrali biologinė reakcija, atpalaiduojanti ir apvalanti sąmonę, nes sensacijų ir skambių antraščių eroje likę mažai vietos tikrai empatijai. Irako, Afganistano, Sirijos, Ukrainos ir kitų mūsų amžiaus karų realios istorijos perteikiamos pasitelkus antikinį mitą apie Heraklį. Šis, kaip ir nuolat kuriame nors pasaulio krašte kariaujantys JAV ar Rusijos kariai, nuolatos atlieka žygdarbius, kurių motyvų iki galo nežino, nes niekas apie juos nepasako. Spektaklis kviečia susimąstyti, kas vis dėlto kovoja kasdienį karą – herojus ar jo viešųjų ryšių komanda, spektaklyje veikianti vyno ir linksmybių dievo Dioniso pavidalu? Pjesė sukurta remiantis tikrais žmonių pasisakymais.

Režisūrinį kelią pradeda ir Nacionalinio dramos teatro aktorius Paulius Markevičius. Jis stato kamerinį spektaklį pagal Igno Šeiniaus „Kuprelį“, vadinamą pirmuoju moderniu lietuvių romanu. Inscenizaciją parašė vyresnis tos pačios trupės kolega Arūnas Vozbutas, pats vaidinsiantis ir pagrindinį personažą Olesį – kuprių vargonininką, įsimylėjusį gražią ir turtingą merginą Gundę. Deja, atėjus pasirinkimo metui Gundė, kurios vaidmenį spektaklyje kuria Jurga Kalvaitytė, pasirinks kitą, labiau prakutusį ir daugiau pasaulio mačiusį jaunikį. O jos išduotasis kuprelis nebenorės regėti žmonių ir pasitrauks į nuošalų malūną.

„Žinau, kad rašytojo gimtinėje Šeiniūnuose (Širvintų r.) tikrai gyveno ir dirbo toks kuprotas malūnininkas vardu Olesis, kurio išsipasakojimą išklausė jaunasis Ignasėlis. Kuriant šį spektaklį medžiagos dokumentiškumas šildo. Šildo ir medžiagos lietuviškumas, kai jautiesi apsivilkęs sau patogius, mėgstamus marškinius“, – sako A.Vozbutas.

Dvasių namai

Metai be Henriko Ibseno? Lietuvoje taip nebūna. Pernai Klaipėdoje krito pašauta „Laukinė antis“, šįmet Kaune leisis nuo kalnų numirėlių dvasios: režisierė Monika Klimaitė ėmėsi paskutinės autoriaus dramos „Kai mes mirę nubusim“. Šią pjesę ji nagrinėjo pernai vasarą stažuodamasi pasaulinėje režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre Niujorke, o grįžusi Lietuvon pradėjo ieškoti trupės, kurioje savo matymą galėtų įgyvendinti. Ir surado.

Pasakojimo centre – menininkas Rubekas, svajojantis sukurti didįjį savo gyvenimo kūrinį, skulptūrą „Prisikėlimo diena“. Prisikėlimą turėjo įkūnyti atvaizdas jaunos moters, ką tik pabudusios iš snaudulio… Rubeko įkvėpėja tampa Irenė, kuri palikusi savo šeimą iškeliauja su juo. Bet paaiškėja, kad Rubekas temyli savo meninę viziją…

Jie vėl susitiks sanatorijoje Norvegijos kalnuose tuomet, kai skulptorius jau penkerius metus bus vedęs jauną gražuolę Mają. Jausmai kažkada atstumtai pozuotojai suliepsnos iš naujo, bet juk visi žino, koks negailestingas H.Ibsenas savo pagrindiniams veikėjams. Tikrųjų gyvenimo vertybių ir prasmių suvokimas jo dramose dažniausiai būna pavėluotas.

Šalia padėkime visiškai kitos nuotaikos premjerą, kuri tam tikra prasme galėtų būti H.Ibseno dramos tęsinys. Tiesa, Pam Valentine komedijos „Spirit level“, kurios pavadinimą „Domino“ teatras verčia „Prie dangaus vartų“, herojai nuskęsta, o ne žūva kalnuose. Ir Džekas – ne skulptorius, o garsus detektyvų rašytojas. Be to – ateistas, dėl ko pražuvėlių poros neįleidžia į dangų ir jie priversti vaidentis savo viloje, baidydami potencialius savo buvusių namų pirkėjus. Kol galiausiai viloje įsikuria jauna pora…

Detektyvo ar net trilerio elementų įžvelgsite ir kitoje spalio komedijoje – Ramūno Cicėno režisuotoje „Amnezija už 400 000 eurų“. Vienas po kito pas daktarą ima lankytis vis keistesni pacientai, kol galiausiai pats gydytojas puola į neviltį įtardamas, kad nuo savo pacientų galėjo apsikrėsti skleroze.

Pacientas Rapolas teigia turintis vieną žmoną, tačiau išaiškėja, kad jis turi dar vieną sutuoktinę ir abi jos pradeda atakuoti daktarą reikalaudamos, jog vyras būtų pripažintas neveiksniu. O pats Rapolas nuspręs, kad kalėjimas nėra blogesnis už jo pilką gyvenimėlį be rizikos, be kibirkšties, be prieskonių ir be pinigų.

Su šokiu ir muzika

Panaši nesusipratimų, intrigų ir meilės ryšių painiava tvyro prancūzo Roberto Planquette‘o operetės „Kornevilio varpai“ librete. Bet kam gi rūpi operečių siužetai? Visi ir taip žino, kad po kelių valandų gražios muzikos viskas baigsis laimingai. Įdomiau, kad jau triskart Kaune  statytų „Karnevilio varpų“ šįsyk imasi vieniečių komanda – režisierius Hermannas Keckeisas ir scenografas Maroine‘as Dibas, gimtinėje žinomas kaip karikatūrų piešėjas. Jie pasiūlė operetei pritaikyti Vakaruose populiarų komiksų vaizdinį sprendimą, kai veiksmą scenoje žiūrovas stebi tarsi naivių piešinukų seriją. Tam padeda ir pernelyg sudėtingų sprendimų nesirenkanti režisūra.

Visiškai kitos taktikos laikysis lenkų choreografas, Nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras, statydamas Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetą“. 1993 m. Vladimiro Vasiljevo pastatytas to paties pavadinimo spektaklis buvo tapęs mūsų baleto vizitine kortele ir, Mstislavui Rostropovičiui diriguojant, apkeliavo viso pasaulio scenas.

Naujasis pastatymas skiriamas Williamo Shakespeare’o 400 metų jubiliejui. „Romeo ir Džuljetą“ K.Pastoras jau yra pastatęs Škotijos balete, Varšuvoje ir Čikagoje su Geoffrey baleto trupe. „Šį kūrinį pasirinkau ne tam, kad ką nors užgaučiau ar šokiruočiau publiką. Tiesiog noriu parodyti, kad jo pasakojimas puikiai atitinka mūsų gyvenimą šiandien. Romeo ir Džuljetos istorija gali pasirodyti svarbi maištaujančiam paaugliui, išvargusiam reklamos agentūros darbuotojui, naujų interpretacijų ieškančiam mokytojui, savo „iPad’e“ naršančiam studentui ar motinai, kuri augina tris vaikus“, – liudija choreografas.

Muzikos ir šokio turėtų netrūkti ir Valstybinio jaunimo teatro premjeroje „Bėgikas“, nes Rusų dramos teatre nebeišsitenkanti režisierė Olga Lapina į pagalbą pasikvietė režisierių Antaną Jasenką ir choreografę Sigutę Mikalauskaitę. Šiuolaikinio švedų dramaturgo Mattiaso Anderssono pjesė pasakoja apie jaunų žmonių mėginimus pritapti atšiauriame ir ciniškame pasaulyje. Kūrinyje iškeliama itin aktuali patyčių, smurto tarp paauglių tema, pasakojimas konstruojamas pasitelkus jaunimo žargoną.

Jono Vaitkaus apreiškimai

Viename teatre seniai nebeišsitenka ir pats Rusų dramos teatro vadovas Jonas Vaitkus, ką tik savo scenoje pristatęs sunkiasvorę biblinės tematikos premjerą „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Dabar režisieriaus laukia Nacionalinis dramos teatras ir vėlgi biblinė tematika, tiesa, perimta iš poeto rankų: J.Vaitkus stato Paulo Claudelio „Apreiškimą Marijai“. Pagrindinis vaidmuo ir vėl  skirtas Vytautui Anužiui, taip pat vaidins Neli Savičenko, Dalia Michelevičiūtė, Ainis Storpirštis.

Teatralai žino, kad P.Claudelis, rašydamas dramas, nematė reikalo mąstyti apie tai, kaip jos bus vaidinamos scenoje. Kai kurios iš jų niekada nebuvo parodytos visa apimtimi, nes vien tekstui perskaityti balsu prireiktų daugiau kaip dešimties valandų. Kiek trunka spektaklis, tokiu atveju sprendžia dramą kupiūruojantis režisierius. O J.Vaitkus tekstus gerbia ir, kaip dar kartą įrodė keturias su puse valandos trukę „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, nėra linkęs daryti nuolaidų nei žiūrovams, nei aktoriams.

„Kai žmogus persisotina šlamšto ir organizmas jau nebepriima juslių „maisto“, tuomet jis sustoja. Ar pats organizmas pristabdo, ar nelaimė, ar liga, bet tik tuomet, kai ateina krizė, žmogus gali tai patirti. Ir tik tuomet reikia bandyti skaityti, bandyti gilintis į tokius kūrinius kaip „Apreiškimas Marijai“, – sako režisierius, pridurdamas, kad kiekviena moteris, kuri supranta, kas yra vaiko gimimas, kuri sugeba jausti, kuo ji stipri šitame gyvenime, gali būti prilyginta Marijai.

Kai peržengta riba

Pabaigai pasilikau dar vieną „sunkiąją artileriją“ – lenkų režisieriaus Krzysztofo Zanussio statomą spektaklį Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Pirmasis repeticijų etapas vyko rugpjūčio mėnesį režisieriaus sodyboje Lenkijoje. Dabar įžymybė dirba Panevėžyje ir styguoja jau šį savaitgalį numatytą pasaulinę savo pjesės „Hybris“ premjerą.

Hybris (gr. nuodėminga puikybė) – ribų, kurias nubrėžia dievai, peržengimas. Tokios puikybės pasekmė – dievų kerštas. Antikos žmonės tikėjo, kad dievų tvarkomas ir valdomas pasaulis yra darnus, tvarkingas vienis, kurio kiekvienas daiktas ir reiškinys turi ribas. Manyta, kad ir žmogaus elgesys turi savo ribas, o už jų peržengimą, visuotinės tvarkos pažeidinėjimą, saiko neturėjimą būna baudžiama.

Pjesėje, kurios veiksmas vyksta paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, susiduria istorijos studentas Konradas ir žymus humanitarinių mokslų profesorius Adamas. Konradas siekia atsakymų, liečiančių ne tik jo šeimos, bet ir visos šalies istoriją. Pasirodo, visų gerbiamo profesoriaus praeitis itin miglota: Adamas, buvęs komunistų partijos aktyvistas, dalyvavo malšinant partizaninį judėjimą, be to, jo pėdsakų esama ir 6-ojo dešimtmečio universitetų „valymuose“. Tačiau jis puikiai anestezavo savo sąžinę ir sunaikino visus įkalčius. O Konradas ryžtasi stoti akis į akį su skausminga šalies bei šeimos praeitimi ir reikalauti, kad Adamas prisiimtų moralinę atsakomybę už savo veiksmus.

Abiem pagrindiniams vaidmenims pakviesti skirtingų kartų bardai iš sostinės: jaunasis Artūras Dubaka ir senjoras Vidas Petkevičius. Beje, vaidinimo muzika rūpinasi pats K.Zanussis. Šeštadienį po pirmojo premjerinio spektaklio jis pasiliks teatre pabendrauti su smalsiausiais žiūrovais. ■

Penkiolika spalio premjerų

Penkiolika spalio premjerų

■ 1 d. 23 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Vaikystė“. Rež. Karolis Vilkas

■ 1, 2, 22 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Hybris (Puikybė)“. Rež.  Krzysztofas Zanussis

■ 5, 6, 7 d. 19 val., 8, 22 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre – „Prie dangaus vartų“. Rež. Marcinas Slawinskis

■ 7 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „CC_dvasia“. Chor. Austėja Vilkaitytė

■ 7, 8, 9 d. 18 val. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – „Kornevilio varpai“. Rež. Hermannas Keckeisas

■ 8, 9 d. 12 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“. Rež. Algirdas Mikutis

■ 8, 9, 23 d. 12 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Vėjas gluosniuose“. Rež. Antanas Gluskinas

■ 8 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Heraklis“. Rež. Gildas Aleksa

■ 16 d. 19 val. Vilniaus „Legendos“ klube, 19 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Amnezija už 400 000 eurų“. Rež. Ramūnas Cicėnas

■ 16, 23 d. 12, 15 val., 18 d. 12 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Raudonkepurė“. Rež. Paulius Tamolė

■ 20, 21 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Bėgikas“. Rež. Olga Lapina

■ 22, 23 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Kuprelis“, Rež. Paulius Markevičius

■ 28, 29 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Romeo ir Džuljeta“. Chor. Krzysztofas Pastoras

■ 29, 30 d. 18.30 d. Nacionaliniame dramos teatre – „Apreiškimas Marijai“. Rež. Jonas Vaitkus

■ 29, 30 d. 19 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Kai mes mirę nubusim“. Rež. Monika Klimaitė

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Veido" archyvas

Šįkart J.Vaitkaus “Markizę de Sad” vaidins jo vadovaujamo kurso studentai

Birželio afišose – daug garsių režisierių pavardžių, tačiau mažoka žymių aktorių. Tai gali reikšti tik viena: diplominius jaunųjų teatralų pastatymus. Štai kurso vadovas Jonas Vaitkus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktoriams bakalaurams režisavo Maksimo Gorkio “Paskutiniuosius” ir Yukio Mishimos “Markizę de Sad”. Valentinas Masalskis su savo išgarsintais Vilniaus kolegijos bakalaurais, susibūrusiais į “trupę p.s.” ir nuo rudens pasiryžusiais tęsti studijas Klaipėdos universitete, sukūrė naują spektaklį “Už linijos”. Jame, kaip ir ankstesniuose trupės darbuose, mėginama rituališkai atkurti pasaulio dėsnius remiantis ritmu, daina ir judesiu.

Savo spektaklius pristatys ir meistrų išugdyti jaunieji režisieriai. Štai Vilniuje matysime Tado Montrimo pastatymą pagal jaunatviško idealizmo kupiną latvių dramaturgo Harijiso Gulbio pjesę “Teateina visi pas mane”, o Klaipėdoje – režisūros bakalauro Mariaus Pažerecko spektaklį “Globotinis nori būti globėju” pagal austrų klasiką Peterį Handke. Tema itin aktuali jaunimui: neišvengiami mokytojo ir mokinio pozicijų susikirtimai.

Aktorių spektakliai

Aktoriai vasarop taip pat virs režisieriais. Menų spaustuvėje iš režisūros studijų Maskvoje parlėkęs Vidas Bareikis su “No theatre” aktoriais pristatys būsimą mįslingą spektaklį – provokaciją “Mr. Fluxus”. Birželio 18-ąją, kai Vilniui gresia tradicinė kultūrinė nemiga (tą naktį rengiamas festivalis “Tebūnie naktis”), V.Bareikis pasirodys ir kaip muzikantas soliniame koncerte “Klounai irgi kartais verkia”. “Kurdamas dainas, vis labiau linkstu prie intymaus teatrališko bendravimo, kai lieka tik instrumentas ir balsas. Tokie koncertai labai mėgiami ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, kur tokio žanro pasirodymai vadinami “kvartirnikais”, arba “buto koncertais”. Scena jiems gali tapti daugiabučio namo virtuvė, o publika – gausybė joje sunkiai sutelpančių žmonių”, – pasakoja V.Bareikis.

Panevėžyje J.Miltinio dramos teatro aktorius Vytautas Kupšys režisuoja šiuolaikinės komedijos klasikų Ray Cooney ir Johno Chapmano bendrą veikalą “Misis Markhem miegamasis”. Daugelyje pasaulio scenų “patikrintos” linksmos situacijos, kurias sukuria trys aistros ištroškusių meilužių poros, žiūrovus nuteiks neįnoringam vasariškam atsipalaidavimui. Vaidins Inga Talušytė, Eleonora Koriznaitė, Laimutis Sėdžius ir kt.

Išėjusiesiems atminti

Vasaros pradžią pažymės ir baleto meistrui Jonui Katakinui (1950–2005) atminti skirtas vakaras Rusų dramos teatre. Scenoje pamatysime visą būrį Lietuvos ir užsienio baleto žvaigždžių, gyvi šokėjų pasirodymai bus derinami su archyvine kino ir foto medžiaga. Pamatysime šiuo metu kuriamo filmo “Svarbiausia pamoka”, pasakojančio apie J.Katakiną, ištrauką. “Labiausiai norėtųsi, kad pažvelgtume į baletą ne tik kaip į gražų, spalvingą reginį, lydimą puikios muzikos, bet ir kaip į meną, sprendžiantį amžinas ir šiuolaikines problemas, pakylančias iki filosofinio apibendrinimo”, – mokė baleto primarijus.

Šiaulių dramos teatras atiduos pagarbos duoklę aktoriui Pranui Piaulokui (1945–2008). Čia birželio 2 ir 9 dienomis rengiami neseniai pasirodžiusios knygos “Scenos riteris. Prisiminimai apie Praną Piauloką” pristatymai, kuriuose dalyvaus leidinio redaktorius Svajūnas Sabaliauskas, P.Piauloko kurso draugai, scenos partneriai ir bičiuliai.

Birželio teatrų premjerų

• 5, 7 d. 18 val. Rusų dramos teatre – “Paskutinieji”. Rež. Jonas Vaitkus

• 8 d. 18 val. Rusų dramos teatre – “IšTapetuoto Vidaus”. Choreogr. Lina Puodžiukaitė

• 9 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Mr. Fluxus”. Rež. Vidas Bareikis

• 9, 10 d. 18 val. Rusų dramos teatre – “Markizė de Sad”. Rež. Jonas Vaitkus

• 11 d. 18 val. Rusų dramos teatre – “Teateina visi pas mane”. Rež. Tadas Montrimas

• 11 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Už linijos”. Rež. Valentinas Masalskis

• 11, 12 d. 17 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – “Misis Markheim miegamasis”. Rež. Vytautas Kupšys

• 18 d. 22 val. Menų spaustuvėje – “Klounai irgi kartais verkia”. Solinis Vido Bareikio koncertas

• 18 d. 23 val. Menų spaustuvės kieme – “Mano miestas”. Rež. Saulė Degutytė

• 18 d. 24 val. Menų spaustuvės kieme – “Skylės ir dulkės”. Autorius ir atlikėjas Benas Šarka

"Veido" archyvas

“Amfitrionas” – komiška antikos miško interpretacija

Gegužė sostinėje – festivalių vilionių metas: nors premjeromis nelyja, nuobodžiauti tikrai nėra kada. Šią savaitę Nacionaliniame dramos teatre net šešis spektaklius rodo gastrolių atvykstantis Kauno valstybinis dramos teatras. O dar – Muzikos ir teatro akademijos bakalaurų, pasivadinusių aktorių ansambliu “Degam”, diplominiai spektakliai, kurių visuomenei žadama pristatyti bent penkis.

Scenoje karaliaus moterys

Iš repertuarinių premjerų pirmiausia paminėkime naują bohemiečių trupės darbą – čekų kompozitoriaus Leošo Janačeko operą “Katia Kabanova”, kuri ne itin dvidešimto amžiaus operas mėgstančioje Lietuvoje statoma pirmą kartą. Gintaras Rinkevičius neslepia, kad mažiau nei dvi valandas trunkantis kūrinys turėtų padaryti gerą įspūdį žiūrovams, kurie “iškentės jį iki galo”. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė priduria, kad scenine forma tai bus kuklus minimalistinis pastatymas, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas muzikai ir vaidybai.

Išvysime dar nematytų atlikėjų: Katios vaidmenį atliks solistė Aušrinė Stundytė, dainuojanti Vokietijos, Portugalijos ir kitų Europos šalių teatruose. Boriso, Katios mylimojo, partiją dainuos gruzinų kilmės tenoras George’as Oniani, dirbantis Bonos operoje. Kiti vaidmenys atiteko “seniems” bohemiečiams Jovitai Vaškevičiūtei, Edmundui Seiliui ir Liorai Grodnikaitei, “Katios Kabanovos” Varvaros vaidmenį jau išbandžiusiai Čikagos operos scenoje.

Be premjeros neliks ir rūmai kitoje gatvės pusėje. Nacionalinis operos ir baleto teatras suteikia sceną choreografei Anželikai Cholinai ir jos kuriamam baletui “Barbora Radvilaitė”. Pastatymo muzikinei kompozicijai choreografė naudoja Stasio Vainiūno, Arvydo Malcio, Henryko Goreckio ir kitų kompozitorių kūrinius. “Lietuviams Barbora Radvilaitė – grožio ikona, meilės stebuklas… Turiu lietuviško kraujo ir esu idealistė, todėl šią meilės istoriją idealizuosiu. Ir darysiu tai su dideliu malonumu. Noriu, kad negyventume vien svetimų šalių istorijomis, juk turime tokią ryškią savąją! Mano siekis – sukurti spektaklį, kurio niekada niekam nekiltų ranka išimti iš repertuaro”, – neslepia A.Cholina.

Be moterų neapsieis ir Klaipėdos dramos teatro premjera – amerikiečių dramaturgo Neilo Simono “Saugokite Florą”. Tiesa, kaip sako spektaklio režisierius Arvydas Lebeliūnas, galimas ir kitoks pjesės pavadinimo vertimas: “Saugokitės Floros”. Ir abu variantai, kalbant apie aktyvias, vyrus linkstančias tvarkyti moteris, būtų teisingi. “Pjesė pristato du skirtingus moterų tipus, kurių atstoves scenoje įkūnys aktorės Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė. Pirmasis tipas – savininkės vampyrės, antrasis – atviraširdės, skrajojančios aukos. Tačiau pasaulis platus ir jame užteks vietos visoms”, – pasakoja režisierius.

Antika ir nūdiena

Klaipėdos muzikinis teatras tęsia barokinių operų seriją ir kviečia į Henry Purcellio “Didonę ir Enėją”. Tai vienintelė barokinė opera Anglijos muzikos istorijoje, o vos 36-erius metus tegyvenęs jos kompozitorius vadinamas anglų Mocartu. 1689 m. Londone pirmą kartą pastatytas kūrinys vaizduoja Kartaginos karalienės Didonės ir trojiečių didvyrio Enėjo meilės istoriją. Viskas klostytųsi laimingai, jei ne kerštingosios deivės erinijos, liepiančios antikos didvyriui palikti Kartaginą ir įkurti didingą Romos miestą. Enėjas nenori paklusti dievų valiai, bet Didonė, numatydama gresiančius pavojus, nusprendžia pasiaukoti vardan mylimojo ateities. Didonės vaidmuo spektaklyje atiteks Svetlanai Konstantinovai, Enėjo – Mindaugui Rojui.
Vilniaus mažasis teatras sezono pabaigoje taip pat pakvies į komediją – vokiečių dramaturgo Peterio Hackso populiaraus antikos mito interpretaciją “Amfitrionas”. Spektaklį drauge su buvusiais kurso draugais, Rimo Tumino kurso studentais, stato režisierius Artūras Areima. Šį savo darbą jis vadina slenksčiu į kitokią teatro kalbą arba kraujo perpylimu, sugrąžinančiu į vaizduotės teatrą.

Šešios gegužės premjeros

• 20, 21 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – “Amfitrionas”. Režisierius Artūras Areima

• 21, 22 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose – “Katia Kabanova”. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė

• 22, 27 d. 18 val. Klaipėdos žvejų rūmuose – “Saugokite Florą”. Režisierius Arvydas Lebeliūnas

• 27, 28, 29 d. 18.30 val. Operos ir baleto teatre – “Barbora Radvilaitė”. Choreografė Anželika Cholina

• 28 d. 18.30 val., 29 d. 17 val. Klaipėdos muzikiniame teatre – “Didonė ir Enėjas”. Režisierė Karina Novikova

"Veido" archyvas

S.Janušauskaitė persikūnys į I.Bergmano “Personos” heroję

Naujiena: “Domino” teatras paskelbė, kad Adolfo Večerskio režisuota “Meilė pagal grafiką”, nebesulaukianti savojo grafiko Nacionalinio dramos teatro repertuare, persikrausto. Žinoma, į tą patį “Domino” teatrą. Žinoma, apgaulingu premjeros statusu. Tik pavadinimas, traukiantis žiūrovus kaip medus, šįkart išliko nepakeistas.

Vietoj “emigrantų” Nacionalinis dramos teatras balandį siūlo keletą naujų, nors greičiausiai vienkartinių reginių. Pirmasis – tai Muzikos ir teatro akademijos bakalaurų baigiamasis spektaklis “Oskaras”, sukurtas poeto ir diplomato Oskaro Milašiaus biografijos ir kūrybos motyvais. Šiam kursui, surinktam Kauno pantomimos teatrui, pirmuosius studijų metus vadovavo Arvydas Lebeliūnas, vėliau jo vieton stojo televizijos vilkas Juozas Javaitis, kuris yra ir diplomantų spektaklio režisierius.

Antroji naujiena – labiau intriguojanti: balandžio pabaigoje Vilniuje turėsime progą išvysti neseniai Sankt Peterburge, “Baltijskij Dom” teatre, Jono Vaitkaus režisuotą Antono Čechovo “Žuvėdrą”, kurioje šalia rusų aktorių vaidina Regimantas Adomaitis, Vladas Bagdonas ir Juozas Budraitis. Šios “Žuvėdros” spektaklio kūrėjų komandoje dalyvavo ir kompozitorius Giedrius Puskunigis bei scenografas Juozas Arčikauskas.

Dvi premjeros Kaune

Net dvi premjeros balandį rodomos Kauno valstybiniame dramos teatre. Gytis Padegimas jau praėjusį savaitgalį pristatė spektaklį “JAH”, pasakojantį apie lietuvių modernistinės literatūros pradininką J.A.Herbačiauską. Paties režisieriaus parašytos pjesės pagrindą sudaro dokumentinė medžiaga – rašytojo tekstai, ištraukos iš įvairių knygų, periodinės spaudos ir kitokių dokumentų.

J.A.Herbačiauskas spektaklyje iškyla kaip visuomenės atstumtasis, dėl savo idealų kovojantis ateities pranašas, beje, numatęs ir Sovietų Rusijos keliamą pavojų. Kritiškas tuometinei Lietuvos valdžiai bei kultūros veikėjams, rašytojas ilgainiui tapo Lietuvoje nepageidaujamu asmeniu. Vis dėlto paprastiems žmonėms jis atrodė kaip įdomi, netgi siurrealistinė asmenybė – drąsiai tėškianti savo tiesą, nesibaidanti ryšių su anuo pasauliu ir gebanti magiškais būdais padėti nelaimingiesiems.

Veiksmas vyksta legendinėse Krokuvos ir Kauno vietose – kabarete “Žaliasis balionėlis” bei “Konrado” kavinėje. Kaip ir kadaise, čia groja prieškario teatro akompaniatorius Leibas Hofmekleris, kurį atstoja spektaklio kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Jauną J.A.Herbačiauską vaidina Mikalojus Urbonas, vyresnį – Sigitas Šidlauskas, Juozą Keliuotį – Aleksandras Kleinas, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę – Inga Mikutavičiūtė.

Kitą premjerą kauniečiams rengia režisierius Gintaras Varnas. Britų dramaturgės Abi Morgan “Mažutis dinamitas” – meilės istorija, tokia pat trapi kaip ir jos veikėjai. Įskaudinti jaunuoliai sprogdina kiekvieną sceną; kiekvienas nutikimas (žaibo trenksmas, pietūs su paštininku ar moteris, iš dangaus nukrintanti į laivą su miltais) patenka į dinamitu pabarstytą sūkurį, ir lyg domino žaidime visa tyliai, bet chaotiškai griūva… Anot režisieriaus, spektaklyje nebus nieko, dėl ko mūsų publika eina iš proto: nei žvaigždžių, nei muilo operų aistrų, nei komedijos. Todėl į “Mažutį dinamitą” G.Varnas siūlo eiti tik teatrą mylintiems žiūrovams.

Vidiniai žvėriukai

Valstybinio jaunimo teatro repertuaras praturtės klasika: Algirdas Latėnas čia repetuoja Williamo Shakespeare’o “Makbetą”. Makbetas (jo vaidmuo patikėtas Sergejui Ivanovui) – ambicingas Škotijos kariuomenės vadas, kuriam trys miško raganos išpranašauja karaliaus sostą. Suviliotas minties apie valdžią ir pakurstytas savo žmonos (kurią vaidins Viktorija Kuodytė), jis nužudo Škotijos karalių ir stoja jo vieton, tačiau tai nesuteikia vidinės ramybės. Atvirkščiai – vienas nusikaltimas pastumėja prie kito…

Dar viena premjera laukia Menų spaustuvėje. Taip sutapo, kad spektaklio pagal Ingmaro Bergmano “Personą” sumanymą ilgai brandino tiek Agnė Dilytė, tiek Severija Janušauskaitė: viena ieškojo aktorės pagrindiniam vaidmeniui atlikti, kita – režisieriaus, kuris padėtų jai šį vaidmenį įkūnyti. “Kad ir koks būtum sąmoningas, vidiniai žvėriukai yra labai gyvybingi. Kas įvyksta, kai žmogus tuos žvėriukus smaugia, dusina, ignoruoja? Tada jie išropoja netikėtomis aplinkybėmis ir pareiškia savo teisę į gyvenimą. Susitinka du žmonės ir vienas kitame išprovokuoja tuos žvėriukus, giliai slypinčius instinktus”, – apie šios savaitės premjerą kalba režisierė A.Dilytė.

Premjerų Lietuvos teatruose vasarį numatoma nedaug, jei tokiomis nelaikysime proginių Valentino dienai skirtų koncertų. O šiais pamaloninti įsimylėjėlius rengiasi net keletas Lietuvos scenų. Štai Panevėžio J.Miltinio dramos teatre autorinių dainų vakarą “Aš miegojau, bet mano širdis budėjo” (pagal “Giesmių giesmę”) surengs aktorius Vytautas Kupšys. Garsiausias Klaipėdos muzikinio teatro dainius Virginijus Pupšys nutarė neatsilikti ir savo scenoje režisuoja vakarą “Meilės giesmių tramvajus”, kuriame pasirodys žymiausi uostamiesčio operos ir baleto artistai.

Kadangi meilė – universali tema ir apie ją dainuoti leidžiama ne tik vasarį, tikėkimės, kad pastangos neliks sutelktos vienkartiniam miestiečių džiaugsmui.

Nuo pamišėlių iki diskotekų

Rusų dramos teatras, patvirtindamas savo vadovo Jono Vaitkaus numatytą strategiją, premjerų gausa lenkia kitas sostinės scenas ir vasarį siūlo režisierės Laimos Adomaitienės su aktorinio meistriškumo studentais parengtą Izraelio rašytojos Yael Ronen “Pamišėlę”. Spektaklyje pasakojamos keturių psichiatrijos klinikos pacienčių istorijos ir, kaip dažniausiai nutinka panašiose pjesėse, svarstoma, ką laikyti tikraisiais pamišėliais: palatoje uždarytas pakrikusių nervų moteris ar iki tol jas subtiliai kankinusius artimuosius.

Beno Šarkos judesio spektaklis “Vabi sabi vasabi” klaipėdiečiams parodytas dar sausį, o dabar egzotiško teatro virtuvės patiekalo degustacija numatoma sostinės Menų spaustuvėje. Anonsai kukliai nurodo, kad “vabi” japoniškai reiškia kuklumą, vienišumą ir liūdesį, o “sabi” – archajiškumą ir neapibrėžtumą. Ką reiškia žodis “vasabi” – turėtų prisiminti visi, bent kartą lankęsi japoniško maisto restorane. Visus šiuos semantinius ingredientus teks šifruoti stebint išraiškingai medituojantį B.Šarkos kūną.

Na, o didžiausią mėnesio netikėtumą rengia Vilniaus mažojo teatro aktoriai, žiūrovus kviečiantys į diskoteką “Boogie Nights” teatro kavinės rūsyje. Atrodo, kad čia sėdėti ir žiūrėti neužteks – teks patiems pasijudinti. Pageidautinas publikos amžiaus intervalas nenurodomas, vis dėlto pabrėžiama, kad aktoriai Gintarė Latvėnaitė, Agnė Šataitė, Jokūbas Bareikis ir Kirilas Glušajevas ketina linksmai pristatyti disko muzikos istoriją, kurią prieš pusšimtį metų pradėjo žymi Australijos grupė “Bee Geess”.

Lietuvių režisierių darbai – lietuviams

Dar viena maloni staigmena – kad užsienyje dirbančių mūsų režisierių sukurtus spektaklius vis dažniau turime progą regėti Lietuvoje. Vasarį laukia net du tokie susitikimai: Menų spaustuvėje vasario 3 ir 4 dienomis išvysime Helsinkyje Cezario Graužinio pastatytą spektaklį “Smūgiuok kaip Bekhamas”, o Nacionaliniame dramos teatre vasario 16-ąją – Anželikos Cholinos “Moterų krantą” iš Maskvos J.Vachtangovo teatro, kuriam vadovauja Rimas Tuminas.

Pjesę “Smūgiuok kaip Bekhamas”, remdamasis bulvarine spauda, parašė pats C.Graužinis. Pagrindinis jos herojus primena garbingo jubiliejaus sulaukusį ir sėkmingu gyvenimo būdo vadybininku tapusį garsųjį eksfutbolininką, nors galiausiai paaiškėja, kad tai – tik vienas iš paranojiškų garsenybės klonų. Helsinkio “Viirus” teatro aktorius Dickas Idmanas tariamos žvaigždės monologą Vilniuje sakys anglų kalba.

Šokio spektaklyje “Moterų krantas” pasirodys daugiau nei trys dešimtys maskviečių dramos aktorių. Choreografė A.Cholina jų vaidinamų personažų istorijas dėlioja pagal aktorės Marlene Dietrich atliekamas dainas, todėl bus labai įdomu savo akimis pasižiūrėti, kuo maskvietiškas “Moterų krantas” skiriasi nuo Lietuvos publikai gerai pažįstamų tos pačios statytojų komandos kurtų “Moterų dainų”.

Penkios vasario mėnesio premjeros

• 14 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – “Aš miegojau, bet mano širdis budėjo”. Rež. Vytautas Kupšys

• 14, 15 d. 18.30 val. Klaipėdos muzikiniame teatre – “Meilės giesmių tramvajus”. Rež. Virginijus Pupšys

• 17 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Vabi sabi vasabi”. Rež. Benas Šarka

• 19 d. 19 val. Vilniaus mažojo teatro kavinėje – “Boogie Nights”. Rež. Gintarė Latvėnaitė

• 25, 26 d. 18 val. Rusų dramos teatre – “Pamišėlė”. Rež. Laima Adomaitienė

"Veido" archyvas

G.Varno “Publikos” judesio geometrija

Vienas garbus teatro vadovas šių eilučių autorei yra pareiškęs, esą visose šalies trupėse moterų aktorių per daug ir vaidmenų joms nuolatos trūksta. Kodėl? Todėl, kad spektaklius dažniau lanko moterys, o jos nori regėti scenoje dailius įdomius vyrus.

Ta atminties kloduose užsilikusi frazė persekiojo per vieną savaitę stebint dvi reikšmingas dramos premjeras. Pirmoji – Jaunimo teatro scenoje Rolando Kazlo inscenizuotas Hermano Melville’io “Raštininkas Bartlbis”, antroji – Gintaro Varno režisuota skandalingoji Federico Garcios Lorcos “Publika”. Pirmajame teužimta viena aktorė, vaidinanti paauglį berniuką (tiesa, dar šmėkštelėjo tyleniui Bartlbiui kaip komfortiško serviso dalis siūloma bežodė gražuolė). Antrajame – netgi trys (greta geros dešimties jaunų vyrukų), tačiau moterų vaidmenys labiau priminė parodijuojamas teatrines kaukes.

“Bevelyčiau nieko…”

Abu spektakliai galėtų iliustruoti ir vis dažniau aktualizuojamą tradicinio ir naujojo teatro formų akistatą. Pavyzdžiui, G.Varnas lieka ištikimas savajai raiškai, kurioje sklandžiai dera tiek operinio meno, tiek šiuolaikinio šokio, tiek lėlių teatro citatos, o R.Kazlas ne mažiau nuosekliai ant scenos kortos deda žodį ir realistinę scenografiją. Ironiška, tačiau po kelių sinkretinio teatro ieškojimo dešimtmečių šviežiau ir netikėčiau (bent jau sostinėje) buvo žiūrėti ramų ir nepretenzingą “naująjį naftaliną”.

Nieko nauja, kad Rolando Kazlo, kaip režisieriaus, repertuaras išsiskiria ypatingu literatūriniu skoniu. Pernykštis nacionalinės premijos laureatas ne kartą kalbėjo nesuvokiantis, kodėl teatruose rodoma tiek daug lėkštų pjesių, kai pasaulyje parašyta tiek daug puikių literatūros kūrinių. “Raštininkas Bartlbis” – XIX amžiaus vidurio apysaka su lig šiol neišsivadėjusios mįslės užtaisu. Koks vidinis stuporas tyleniui Bartlbiui, bevelijančiam nieko nedaryti, trukdo priimti draugiškai siūlomą pagalbą? Pagaliau, kas toks yra nieko iš gyvenimo nebegeidaujantis Bartlbis – vartotojiškos visuomenės auka ar nebylus aplinkinių terorizuotojas? Ar privalome jaustis kalti, kai šalia esantysis atsisako ne tik pasaulietiškų gėrybių, bet ir žmogiškųjų ryšių? Ir ar patys nesinešiojame savyje šiek tiek Bartlbio, kai užsidedame visų atstumto ir pasauliui nebereikalingo individo kaukę?

Įdomu, kad tiek rašytojas, tiek ir R.Kazlas, vaidinantis dosniai Bartlbio atžvilgiu nusiteikusį teisininką, visuomenės dėl tokio keistuolio elgesio kaltinti nelinkę, nors ir negaili jai kritiškų spalvų. Ko vertas vien Rimgaudo Karvelio suvaidintas nukaršęs, bet itin žvaliai tikinčiuosius reketuojantis pamokslininkas arba Andriaus Bialobžeskio stebukladarys kalėjimo virėjas, nuteistuosius aptarnaujantis tarsi aukšto lygio restorane (žinoma, ne už dyka…).

Tačiau pats didžiausias spektaklio atradimas – iš Kauno dramos teatro Rolando Kazlo atsivestas aktorius Artūras Sužiedėlis, kurio veide abejingai sustingusi kančia žiūrovus veikia stipriau nei aplink teisininko kontorą aidintys pistoletų šūviai. Antroje spektaklio dalyje savanoriška Bartlbio agonija jau primena krikščioniškąją pietą, tačiau dėl ko aukojasi naujasis atpirkėjas – paslaptis. Tiesa, sutrikdanti kelių jautresnių sielų ramybę.

Publikos gedėjimas

G.Varno “Publikoje” mirštama sunkiau ir kūniškiau, nors užuominos į Nukryžiuotąjį dar labiau paryškintos. Čia mirtis – puvėsiai, musės ir kirmėlės, o kartu – ištisas teatras “po smėliu”, kuriame grožis suvokiamas kitaip nei žemiškame teatre. Ir pagaliau ne taip jau svarbu, ar Džuljetą vaidins vyras, ar moteris (W.Shakespeare’o laikais visus moterų vaidmenis atlikdavo vyrai) – daugiau dėmesio spektaklyje tenka neišvengiamoms meilės dvikovoms, kurios tenurimsta aname pasaulyje.

O “anas pasaulis” režisieriaus valia nukeliamas žiūrovų salėn. “Publika – mirusi”, – finale be žodžių liudija spektaklio kūrėjai, ateinantys ir atsisėdantys į jos vietą tarsi gedintieji per pagrabą. Teatras – taipogi amžinas atilsis, nes velionio vietoje – scena.

Nežinau, ar šį spektaklį pajėgtų iki galo ištverti Seimo nariai Petras Gražulis ir Kazimieras Uoka, tačiau liberaliau gėjų atžvilgiu nusiteikusieji įvertins puikią kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio parinktą muziką, nepriekaištingus Juozo Statkevičiaus darbo frakus ir, žinoma, įdomius Gyčio Ivanausko, Edmundo Mikulskio, Sergejaus Ivanovo ir Eimučio Kvoščiausko vaidmenis. Į kviestinius aktorius vis narsiau lygiuojasi ir jaunoji G.Varno vadovaujamo teatro “Utopia” komanda.

"Veido" archyvas

N.Juška pasirodys Kauno muzikinio teatro premjeroje “Dulkių spindesys”

Pamėginti geriau padaryti tai, kai sykį jau mėginai daryti. Arba naujiems žmonėms susiburti spektakliui, kuriame vaidino vyresnės kartos kolegos… Atsigręžimų teatre būna įvairiausių.

Labiausiai intriguojantis šio lapkričio atsigręžimas – režisieriaus Gintaro Varno bandymas grįžti prie Federico Garcios Lorcos pjesės “Publika”. Dar 1996-aisiais pristatytas jos eskizas, o 1997-aisiais, minint F.G.Lorcos šimtąsias gimimo metines, įvyko spektaklio premjera Nacionaliniame dramos teatre. Pasak G.Varno, šįkart išvysime visiškai kitokią spektaklio versiją: “Publika sėdėjo besisukančiame scenos rate, o aktoriai vaidino užkulisiuose. Tai tebuvo šmaikštus ir mielas avangardinis žaidimas, neatskleidęs giliųjų pjesės temų arba perbėgęs jų paviršiumi”.

F.G.Lorkos pjesė (nepainioti su austro Peterio Handke’s “Publika”) parašyta 1930 m., bet tik 1972 m. vienas amerikiečių studentų teatras ją suvaidino pirmą kartą. Studentai turėjo pjesės rankraščio kopiją, o pirmosios viešos publikacijos sulaukta tik 1976-aisiais Londone. Neįprastą kūrinio likimą galima sieti su pjesės turiniu – pagrindinė dramos kolizija sukasi apie homoseksualią meilę ir drąsą nusimesti kaukes, būti savimi. Kita tema – pats teatras. Priešpriešinami du teatro modeliai: oficialusis – pramoginis, kuris nieko neužgauna, nieko nenervina, neįžeidžia, ir “teatras po smėliu” – sąžiningas, atviras, provokuojantis, kuris tiek piktina publiką, kad kyla revoliucija.

Tokia teatrinio gyvenimo kryžkelė šiandien Lietuvai itin aktuali. “Tuomet revoliucija nekilo. Labai norėčiau, kad dabar ji kiltų, bent jau žiūrovų galvose ir širdyse”, – atsigręžimo motyvus dėsto režisierius.

Netikėtas N.Juškos vaidmuo

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, pagaliau vėl turinčiame direktorių – Romualdą Vikšraitį, regime kitokį atsigręžimą. Šio teatro aktorius Albinas Kėleris, retkarčiais virstantis dar ir režisieriumi, pristato atnaujintą spektaklį “Visi žmonės katinai”, kuris anksčiau kelerius metus buvo žinomas “Žemės mokesčio” pavadinimu.

Nacionalinis operos ir baleto teatras atsigręš į kompozitoriaus Kareno Chačaturiano baletą “Čipolinas” – spektaklį, su kuriuo užaugo jau kelios tiek jaunųjų baleto žiūrovų, tiek pačių šokėjų kartos. Pagrindinius vaidmenis atnaujintame “Čipoline” rengia jaunieji trupės artistai.

O štai primarijų Nerijų Jušką šįkart išvysime kitoje scenoje – Kauno muzikinio teatro premjeroje “Dulkių spindesys”. Spektaklio idėja kilo stepo grupės “Funny Beat” nariams, kurie į pagalbą pasikvietė ne tik N.Jušką, bet ir kompozitorių Liną Adomaitį. Kadangi judesio kalba bus dėstomos įvairių žmonių meilės istorijos, tai ir šokio stiliai skirtingi – nuo klasikinio iki šiuolaikinio, modernaus šokio.

R.Kazlas pristato “Raštininką Bartlbį”

Ir dar vienas spektaklis, kurio nepaminėti būtų nusikaltimas – Rolando Kazlo gerbėjų minia to neatleistų. Valstybiniame jaunimo teatre pasirodys šio aktoriaus režisuotas “Raštininkas Bartlbis” pagal Hermano Melville’io apysaką. Pagrindinis jos veikėjas – itin paslaptinga asmenybė, atėjusi “iš neatsiimtų laiškų skyriaus”. Kuklus dokumentų perrašinėtojas Bartlbis kupinas nenusakomos vidinės tvirtybės, žinantis kažką labai svarbaus ir tik jam vienam suvokiamo. Tuo pat metu jis ir teisininkas, branginantis savo gerą vardą, naudą bei sielos ramybę. Bartlbio egzistencija nepavaldi įprastai logikai ir visuomenės gyvenimo normoms. Spektaklyje vaidins Arūnas Storpirštis, Andrius Bialobžeskis, Antanas Šurna, Rimgaudas Karvelis ir, žinoma, R.Kazlas.

Dešimt lapkričio premjerų

• 6, 7, 18, 19 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – “Raštininkas Bartlbis”. Rež. Rolandas Kazlas

• 7, 13 d. 12 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – “Čipolinas”. Dirigentas Alvydas Šulčys

• 10, 11 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Publika”. Rež. Gintaras Varnas

• 12, 20 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre - “Dulkių spindesys”. Choreografai Dainius Bervingis, Gintaras Visockis

• 16, 25 d. 18 val. Rusų dramos teatre – “Pas pažįstamus…” Rež. Laima Adomaitienė

• 19, 20 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Mono sapiens”. Rež. Vaidas Kublinskas

• 20 d. 18.30 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – “Visi žmonės katinai”. Rež. Albinas Kėleris

• 20, 27 d. 18 val. Klaipėdos žvejų rūmuose – “Mirandolina”. Rež. Gabrielė Tuminaitė

• 21, 27 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Monotyla”. Autorės Giedrė Ubartaitė, Eglė Sirvydaitė

• 27 d. 12, 14 val. Vilniaus mažajame teatre – “Kas tas grufas?”. Rež. Antanas Gluskinas

"Veido" archyvas

S.Uždavinys ir J.Gaižauskas spektaklyje “2 vyrai. 1 tiesa”

Spalį dramos teatro mėgėjų laukia du reikšmingi festivaliai: tarptautinės “Sirenos”, su kuriomis “Veide” supažindinome prieš savaitę, ir tradicinės lietuviškos “Versmės”, Vilniuje prasidėsiančios jau šį savaitgalį. Jose nacionalinės dramaturgijos pastatymus rodys ne tik sostinės teatrai, bet ir svečiai iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus. Sulauksime ir premjeros – Birutės Mar monospektaklio “Unė”. Jis skirtas garsiai tarpukario lietuvių aktorei Unei Babickaitei-Graičiūnienei, vaidinusiai Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono, Paryžiaus scenose ir… Sibiro lageryje.

Kauno dramos teatre – taip pat premjera tremties tema. Jonas Jurašas čia režisavo Aušros Marijos Sluckaitės veikalą “Antigonė Sibire”, siejantį Jeano Anouilho “Antigonę”, Birutės Pūkelevičiūtės tekstus ir autentiškus “Misija Sibiras” dalyvių dienoraščius. “Šiuo spektakliu man rūpi pabandyti atsakyti į klausimą, ar šiandien teatras dar pajėgus sužadinti kolektyvinę atmintį, surasti joje tai, kas esminga žmogaus savimonei”, – sako pernai Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotas režisierius.

Tame pačiame teatre premjerą pristato ir Agnius Jankevičius, šįkart spektakliui pasirinkęs Danielo Daniso “Akmenų pelenus” – vienišo, artimojo netekties įskaudinto žmogaus sielos akmenų įveikimo istoriją. Panašia tema spektaklis kuriamas ir Vilniaus mažajame teatre: režisierius Vilius Malinauskas čia stato dramaturgo Davido Lindsay-Abaire’o pjesę “Triušio landa”, pasakojančią apie keturmečio sūnaus netektį išgyvenančią sutuoktinių porą.

“Didžiausia meilės nelaimė – noras ją parodyti. Ji tampa egoistiška: noriu rūpintis, dalytis, tik mylintysis retai klausia, ar to reikia mylimajam. Tada tai nėra meilė. Nenoriu pasakyti, kad meilės apskritai nėra, tačiau tai, ką mes dažniausiai vadiname meile, tėra mūsų pačių sugalvotas ir tik mums patiems reikalingas jausmas”, – konstatuoja V.Malinauskas.

Dvi Gyčio Ivanausko teatro šokėjos – Brigita Urbietytė ir Agnė Ramanauskaitė savarankiškai sukūrė spektaklį apie dvi drauges, gurkšnojančias kavą ir plepančias, ir parodė, į kokias netikėtas situacijas kartais išvirsta tokie kavagėriai. “Nenorime kalbėti tuščiai, abi esame moterys ir pačios išgyvenome scenas, kurias parodysime žiūrovams”, – sakė B.Urbietytė. “Mes ieškome priežasčių, kodėl moterys nemoka būti savimi, ir randame savus atsakymus”, – pridūrė A.Ramanauskaitė.

Vyriškos draugystės peripetijos bus narstomos “Domino” teatre. Čia aktoriai Juozas Gaižauskas ir Sakalas Uždavinys savaip interpretuoja Jevgenijaus Griškoveco pjesę “Tuo pačiu metu”, kurią pats dramaturgas beveik prieš dešimtmetį įsimintinai perskaitė publikai Vilniuje. Įdomu bus pažvelgti, ką iš viso to dabar pagamins lietuvių komikų tandemas. Ar tik kartais neperlenks lazdos?

Dešimt spalio premjerų

• 1, 6, 30 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – “Vienos kraujas”. Dirigentas Vytautas Visockis

• 2, 3 d. 18 val. Šiaulių dramos teatre – “Viešbučio šeimininkė”. Rež. Regina Steponavičiūtė

• 2, 3, 5, 21, 28 d. 18 val. Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje – “Antigonė Sibire”. Rež. Jonas Jurašas

• 2, 23, 30 d. 16 val. Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje – “Unė”. Režisierė ir aktorė Birutė Mar

• 5 d. 19, 21 val. Menų spaustuvėje, 10 d. 18, 20 val. Kauno dramos teatre, 20 d. 18 val. Šiaulių kultūros centre, 28 d. 18 val. Panevėžio teatre “Menas” – “Dialogai”. Choreografės ir šokėjos – Brigita Urbietytė, Agnė Ramanauskaitė

• 14 d. 18.30 val. Kauno “Girstutyje”, 20, 21 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – “Triušio landa”. Rež. Vilius Malinauskas

• 16, 17, 30 d. 18 val. Kauno dramos teatro Penktojoje scenoje – “Akmenų pelenai”. Rež. Agnius Jankevičius

• 17 d. 19 val. Klaipėdos koncertų salėje, 19 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre, 28 d. 18 val. Kauno “Girstutyje”, 29 d. 19 val. Vilniaus “Domino” teatre – “2 vyrai. 1 tiesa”. Rež. Augustinas Gricius

• 18, 19, 20, 21 d. 19 val. Vilniaus “Domino” teatre, 25 d. 19 val. Klaipėdos koncertų salėje – “Šeimyninis įvykis”. Rež. Marcin Slawinski

• 26 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – “Labanakt, mama”. Rež. Algirdas Latėnas ir Gediminas Storpirštis

"Veido" archyvas

“Mistras”

Dešimties premjerų sąrašu pradedamas naujasis teatro sezonas byloja ne tiek apie kultūrinio gyvenimo intensyvumą, kiek apie demokratizacijos proceso vaisius. Tarkim, įsibėgėjus Menų spaustuvės veiklai, vilniečiai gavo galimybę išvysti spektaklius, kurie anksčiau neišeidavo už įvairių mokslo institucijų ar privačių studijų sienų. Štai “Pupi Pipa Pupi” – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursių darbas, kurį studentai pavadino “žaislų veiksmo trileriu”.

Agresyvų elektroninių žaislų įsiveržimą į tradicinių žaislų pasaulį vaizduojantis judesio ir pantomimos spektaklis anksčiau taip ir būtų likęs dėstytojų ir bendramokslių džiaugsmu, o dabar praplečia viešąjį kultūros akiratį.

Rugsėjo scenose neretai išvystame tai, kas buvo žadėta pavasariui, bet nespėta ištesėti. Šįmet taip įvyko su “Blusyno pasakojimais” Šiaulių dramos teatre. Pagal pernai mirusio vaikų rašytojo Gendručio Morkūno knygą, pripažintą geriausiu 2008-ųjų lietuvių literatūros kūriniu vaikams, statomas spektaklis režisieriaus Aleksandro Gluskino iniciatyva buvo paliktas brandinti ligi rudens.

Šokio premjeros

Įdomu, kad naujojo sezono pradžią žymės šokio premjerų gausa. Pirmiausia tai sietina su dvidešimtuoju tarptautiniu modernaus šokio festivaliu, kuris rugsėjo 18-ąją prasidės ne Kaune, kaip būdavo įprasta, o sostinės Menų spaustuvėje. Vilniečiai pirmieji išvys spektaklį “Atvirų akių panoramos”, kurį šokio teatras “Aura” pristatys kartu su kolegomis iš Ispanijos teatrų “Tranvia” ir “Manantiales”. Beje, spektaklis žymimas N-18 ženklu, nes jame, kaip ir daugelyje festivalio siūlomų reginių, kūrybos instrumentais virsta nuogi šokėjų kūnai.

Tačiau kitų dviejų “Auros” premjerų pirmaisiais liudininkais taps kauniečiai. Spektakliai “Lietaus reminiscencijos” ir “Išplautas dangus”, kuriuose šokėjams gyvai akompanuos Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, sujungti į pasirodymą “Dvi premjeros su pertrauka”.

Kauniečiai pirmieji išvys ir choreografės Anželikos Cholinos teatro “Anos Kareninos” versiją, sukurtą pagal kompozitoriaus Alfredo Šnitkės muziką. Įdomu, kad šiame A.Cholinos pastatyme vaidina rinktinė Lietuvos teatrų artistų komanda: pagrindinius vaidmenis sukūrė Beata Molytė iš Klaipėdos muzikinio, Gintaras Visockis iš Kauno muzikinio ir Mantas Vaitiekūnas iš Vilniaus mažojo teatro.

Mėnesio intrigos

Nacionalinė opera lietuviškoje padangėje – toks išskirtinis reiškinys, kad kompozitorės Audronės Žigaitytės “Frank’Einsteinui” savaime neturėtų trūkti smalsuolių. Džiugu, kad Klaipėdos muzikinio teatro premjeriniu spektakliu bus pamaloninta ir sostinės publika. Pastatymo kūrybinėje komandoje – Vilniaus kūrybinio jaunimo desantas: choreografė ir režisierė Marija Simona Šimulynaitė, dirigentas Modestas Barkauskas, solistai Rafailas Karpis ir Tadas Girininkas.

Rimo Tumino mokinys Artūras Areima meta pirštinę Jono Vaitkaus mokiniui Agniui Jankevičiui ir Kauno dramos teatre stato Henriko Ibseno “Šmėklas” (A.Jankevičiaus sukurta tos pačios dramos interpretacija įtraukta į Valstybinio jaunimo teatro repertuarą). Įdomu pažiūrėti, kurio režisieriaus naudai baigsis ši neakivaizdinė dvikova.

Pats R.Tuminas Vilniaus mažajame teatre toliau repetuoja Mariaus Ivaškevičiaus “Mistrą”: rugsėjo pabaigoje žiūrovams pirmąkart turėtų būti pristatyta šio spektaklio antroji dalis. Kaip čia neprisiminsi, kad prieš šešerius metus “Madagaskaras 2″ gerokai nuvylė “Madagaskaru 1″ susižavėjusius žiūrovus. Ar tai buvo atsitiktinumas, ar dėsnis – pamatysime jau netrukus.

Dešimt rugsėjo premjerų

• 3, 4 d. 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje – “Pupi Pipa Pupi”. Rež. Eglė Mikulionytė

• 5 d. 12 val. Šiaulių dramos teatre – “Blusyno pasakojimai”. Rež. Aleksandras Gluskinas

• 16, 17 d. 19 val. Menų spaustuvės Kišeninėje salėje – “Šventė”. Chor. Rūta Butkus

• 17, 18 d. 18.30 val. Klaipėdos muzikiniame teatre, 25 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – “Frank’Einsteinas – XXI amžius”. Komp. Audronė Žigaitytė

• 18 d. 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje – “Atvirų akių panoramos”. Šokio teatras “Aura”

• 18 d. 19 val. Kauno Girstučio kultūros centre, 20, 21 d. 19 val. Ūkio banko Teatro arenoje – “Ana Karenina”. Chor. Anželika Cholina

• 22 d. 20 val. Kauno paveikslų galerijoje – “Dvi premjeros su pertrauka”. Šokio teatras “Aura”

• 23, 24 d. 18 val. Nacionaliniame dramos teatre – “Hungaricum”. Rež. Ramunė Kudzmanaitė

• 28, 29 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – “Mistras” (I ir II dalys). Rež. Rimas Tuminas

• 30 d. 18 val. Kauno dramos teatro Penktojoje salėje – “Šmėklos”. Rež. Artūras Areima

Vieni teatrai jau užvėrė duris iki rudens, kiti laukia žiūrovų ir vasaros pradžioje. O treti, patys optimistiškiausi, tebeplanuoja naujų spektaklių premjeras.

Primins Pauliaus Širvio posmus

"Veido" archyvas

“Nutolę toliai” – spektaklis, prikeliantis Pauliaus Širvio poetinį palikimą

Štai Cezario Graužinio suburta “cezario grupė” birželio 6 dieną 20 val. Menų spaustuvės Kišeninėje salėje pristatys poezijos spektaklį “Nutolę toliai” pagal Pauliaus Širvio kūrybą. Pasak režisieriaus, taip siekiama grąžinti į Lietuvos kultūros erdvę poeto pasaulį, pasižymintį sukrečiančiu sentimentalumu ir švelnumu – kaip iššūkį pragmatiškai nūdienos visuomenei. Tikimasi, kad spektaklis sujaudins ne tik vyresnius P.Širvio gerbėjus, bet ir nepriklausomoje Lietuvoje užaugusį jaunimą. C.Graužinis, pasitelkęs melodingus posmus, stengsis įrodyti, kad norint džiaugsmo ugnelės galima semtis ir iš pirmo žvilgsnio nereikšminguose kasdieniškuose dalykuose. Vaidmenis kuria aktoriai Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas, Vilma Raubaitė ir Julius Žalakevičius, muziką – kompozitorius Martynas Bialobžeskis.

Apie Lietuvos aviacijos pradžią

Dar vienas nepataisomas optimistas – Klaipėdos dramos teatras, šį sezoną dėl prasidedančių teatro rekonstrukcijos darbų spektaklius rodantis uostamiesčio Žvejų rūmuose. Čia birželio 8 dieną 18 val. 30 min. bus pristatyta ir Gintaro Grajausko tragikomedijos “Mergaitė, kurios bijojo Dievas” premjera. Spektaklio režisierius – kone produktyviausias besibaigiančio sezono Lietuvos teatro menininkas Jonas Vaitkus.

G.Grajausko pjesė “Mergaitė, kurios bijojo Dievas” dar nepasiekusi scenos tapo žinoma dėl turiningos istorijos: 2007 m. ji autoriui pelnė laurus nacionalinės dramaturgijos konkurse “Versmė”, 2008-aisiais – Auksinį scenos kryžių už geriausią nacionalinę dramaturgiją, bet pastatyta profesionalioje scenoje taip ir nebuvo.

Raktinis šios pjesės personažas – aviakonstruktorius, lietuviškų lėktuvų ANBO (akronimas – Antanas Nori Būti Ore) kūrėjas Antanas Gustaitis (1898–1941). Įdomi detalė: jo vaidmuo spektaklyje patikėtas aktoriui Ryčiui Gustaičiui, kuris yra tiesioginis aviakonstruktoriaus giminės palikuonis. Kitus vaidmenis daugiausia atlieka Klaipėdos dramos teatro jaunimas.

“Mergaitė, kurios bijojo Dievas” supina keletą istorijų, vykstančių skirtingais laikais. Scenoje nūdienos atstovai susitinka su senokai mirusiais praeities veikėjais. Spektaklio realybė – “pasislinkusi”, prisodrinta detalių, išplaunančių ribas tarp vizijų ir aktualijų. O aktualijomis teatro scenoje J.Vaitkus visuomet žaidė meistriškai.

Viešės Michailas Bojarskis

Beje, vasaros pradžioje Nacionaliniame dramos teatre numatomos Sankt Peterburgo valstybinio akademinio Lensoveto vardo teatro gastrolės. Birželio 6–8 d. svečiai Vilniuje pristatys tris spektaklius: “Draustinis” (pagal rašytojo Sergejaus Dovlatovo knygą), “Čechovas. Vodevilis” Antono Čechovo pjesių motyvais ir “Sujaukti jausmai”, skirti teatro grando Michailo Bojarskio 60-ties metų jubiliejui. Šiame spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliks pats M.Bojarskis ir jo žmona aktorė Larisa Luppian.

Jie labai skirtingi: minimalistinis, vienos aktorės beveik tuščioje scenoje plėtojamas “Jaseko” pasakojimas ir karališkai didingas, ryškiomis spalvomis tviskantis “Barbora ir Žygimantas”. Bet autografas tas pats – Jono Vaitkaus. Todėl mėginame skaityti meistro rankos paliktus ženklus.

Vaikas po stalu

Kad jokio vaiko po stalu iš tikrųjų nėra – lengva atspėti. Tačiau aktorė Neringa Bulotaitė Nacionalinio dramos teatro spektaklyje “Jasekas” sėkmingai kuria tokią iliuziją žiūrovo vaizduotėje. Jos vaidinama herojė, bedarbė aktorė, taip nuoširdžiai bara, guodžia ir įkalbinėja kažką, neva besislepiantį už staltiesės kraštų, kad pagaliau nuplėšus staltiesę nuo stalo salėje lieka tvyroti šioks toks nusivylimas. Nors ir supranti, kad laikas iliuzijas kurti ir laikas jas griauti.

Galbūt nuvilia tai, kad mums peršama tik dar viena beprotybės istorija? Aišku, kiekviena beprotybės istorija – unikali, tačiau toks intrigos išrišimo būdas šiais laikais primena dramaturgo pabėgimą avariniais laipteliais iš paties sukurto įvykio vietos. Pernelyg jau paprastas pasitraukimas. Siužetas, vaizduojantis jautrų, kone idilišką motinos ir nematomo vaiko ryšį, žadėjo daugiau.

Greičiausiai per valandą trunkantį vaidinimą tiesiog pamilome vienišą jame veikiančią būtybę, kuri pati širdyje tebėra svajojantis vaikas. Sugebėjimas, nepaisant nieko, svajoti – vienintelis jos ginklas, nes nuo mokesčių inspektorių vizitų ji pati slepiasi po stalu. Tačiau užtenka suskambėti muzikai, ir N.Bulotaitės herojė ištiesia sparnus… Viena vertus, šokių ir vokalo intarpai blaško pagrindinį pasakojimą, antra vertus – leidžia laisviau nusiteikusiam žiūrovui atsipūsti nuo monotoniško bendravimo su užtiestu stalu.

Kada pradingo Jasekas? Ar jis apskritai buvo, jei taip – koks jo likimas? Atsakymai glūdi aktorės suvyniotoje staltiesėje, žiūrovo daliai tenka tik klaustukai. Taip ir palieki salę su taukšinčiais klaustukais galvoje.

Lietuviškieji Romeo ir Džuljeta

“Barbora ir Žygimantas”, priešingai, nepalieka jokių klaustukų. Nebent klausimą, ar siekiant idealizuoti savus herojus išties būtina šaržuoti ir nuvertinti jų priešų stovyklą. Ar taip konstruojama istorija nepraranda vidinio dramatizmo, o Barbora ir Žygimantas nepakeičiami herojiškais profiliais, tinkamais štampuoti ant saldainių popieriukų?

Bona (akt. Kristina Andrejauskaitė) J.Vaitkaus spektaklyje labiau primena prakutusią turgaus lygio miesčionę nei Italijos princesę ir Lenkijos karalienę. Jos lenkuojanti svita – gauja juokingų pataikūnų. Bet ne ką dėkingesnė dalia ištinka ir mūsų didikus Radvilas (akt. Vidas Petkevičius ir Kostas Smoriginas): jie trumpai pasitarnauja dramos įvadui, vėliau prapuola iš žiūrovų akiračio, taip ir neįgiję jokių asmeniškesnių spalvų.

Tokiame fone sužibėti išmintimi, taurumu ir kitomis dorybėmis Barborai Radvilaitei (akt. Severija Janušauskaitė) – visos galimybės. Stiprus jaunos aktorės kuriamas personažas jomis vykusiai pasinaudoja. Šitokia Barbora būtų pajėgusi morališkai sudoroti ir gerokai stipresnius priešininkus nei režisieriaus jai priešpriešinama Bona. Spektaklio intriga dėl to būtų tik išlošusi.

Algirdo Latėno vaidinamas karalius Žygimantas Augustas – blankesnis už Barborą, tačiau įsimylėjėlio Romeo vertos frazės iš jo lūpų skamba šiltai ir jaukiai. Ilgainiui, kai akis pripranta prie ryškios ir stilingos spektaklio vizualinės estetikos, pradedi mąstyti, kokiai auditorijai skirtas šis išradingas grožis. Greičiausiai tiek režisierius J.Vaitkus, tiek ir dramaturgas Jonas Grinius, istorinę dramą “Gulbės giesmė” parašęs 1962-aisiais, taikosi į herojų savosios tautos istorijoje pasiilgusį jaunimą. Ne veltui “Barbora ir Žygimantas” išvydo dienos šviesą būtent Valstybiniame jaunimo teatre.

Ką gi – herojų jauniesiems niekada nebus per daug.

"Veido" archyvas

Operą “Popėjos karūnavimas”  Klaipėdoje režisuoja Jūratė Vansk

Ateinantis mėnuo Vilniuje bus tikra atgaiva dažnai nelepinamiems šokio gerbėjams. Negana to, kad beveik savaitę galėsime stebėti festivalio “Naujasis Baltijos šokis” pasirodymus, o Ūkio banko Teatro arenoje gastroliuos Alos Duchovos baleto trupė “Todes” iš Maskvos ir šiuolaikinis baletas “Complexions” iš Niujorko, – gegužę išvysime net dvi savų baleto trupių premjeras.

Japonų geiša ir atgijusi lėlė

Pirmiausia Nacionaliniame dramos teatre pamatysime ilgai lauktą Jurijaus Smorigino “Geišą”. Baleto siužetas primena garsiąją “Madam Baterflai” ir jos lyrinę heroję Čio Čio San, ištikimai laukiančią sugrįžtant iš už jūrų marių savojo Pinkertono. Skamba originali japonų muzika, susipinanti su Maurice’o Ravelio “Dafniu ir Chloja”. Šoka Neli Beliakaitė (Čio Čio San), Arturas Bajoras (Pinkertonas), Misha Levinas (tarnaitė Suzuki) ir “Vilniaus baleto” artistai.

O Nacionalinis operos ir baleto teatras sezoną žada baigti klasikinio Leo Delibes’o baleto “Kopelija” premjera. Atgyjančios žydraakės lėlės Kopelijos istoriją Vilniaus scenoje ketina pasekti kūrybinė brigada iš Rusijos: choreografas Kirilas Simonovas ir scenografas Michailas Šemiakinas. Įdomu, kad būtent su L.Delibes’o baletu siejamos ir profesionalaus lietuvių baleto ištakos: “Kopelija” buvo pirmasis mūsų baleto pastatymas, kurio premjera 1925 m. įvyko Valstybės teatre Kaune.

Operose – meilės istorijos

Operos premjeros gegužę – taip pat dvi. Klaipėdos muzikinis teatras žiūrovus ketina perkelti į senovės Romos laikus, pas imperatorių Neroną, istorikų laikomą tironu. Tačiau ir tironus retkarčiais užklumpa meilė: sutikęs Popėją Sabiną, imperatorius prieš savo motinos Agripinos valią Forume pastatė jai paminklą, Pompėjoje – rūmus ir galiausiai karūnavo naująja karaliene. Vestuvine dovana mylimajai tapo ankstesniosios Nerono žmonos Oktavijos galva pintinėje…

Apie visa tai dar septyniolikto amžiaus viduryje operą “Popėjos karūnavimas” parašė italų kompozitorius Claudio Monteverdi. Klaipėdos muzikinis teatras, prieš keletą metų jau pristatęs to paties kompozitoriaus “Orfėją”, tęsia publikos pažintį su operos žanro ištakomis. Popėjos vaidmenų atliks “Orfėjuje” jau matyta Rumunijoje gyvenanti lietuvaitė Eglė Bagdonavičiūtė-Chisiu, į Neronus pretenduoja vilniečiai tenorai Kęstutis Alčiauskis ir Edmundas Seilius. Spektaklio muzikinis vadovas – dirigentas Andris Veismanas iš Latvijos.

Minėtą “Orfėją” režisavęs Jonas Vaitkus šįkart operos premjerą su studentais vokalistais rengia savo vadovaujamame Rusų dramos teatre. Tik Georgo Friedricho Handelio opera “Xerxes” mus pasiekia jau iš XVIII amžiaus. Nepaisant to, ir čia mums sekama paini, “kampuota”, valdžios ir kovų prieskoniais atmiešta meilės istorija. Pastatymo muzikinis vadovas – Nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas Martynas Staškus.

Kas tas moderatorius

Dramos spektaklio “Moderatoriai” premjerą pristato Kauno valstybinis dramos teatras: čia dramaturgas ir režisierius Andrius Kurienius, padedamas jaunų aktorių, aiškinsis, ką su mūsų bendravimu padaro internetas. Moderatorius – tai žmogus, kurio darbas yra prižiūrėti internete vykstančias diskusijas: jis redaguoja, trina, stebi, kad diskutuojantieji nesikeiktų ar kitaip nepažeidinėtų nustatytų taisyklių. Tačiau jokios diskusijos iš tikrųjų nevyksta, nes visi personažai girdi tik save. Ar tai nėra platesnė nūdienos gyvenimo metafora? Ir kas jame atlieka paslaptingą moderatoriaus vaidmenį?

Pabaigoje trumpai – apie mėnesio viduryje planuojamą naują rusų teatro invaziją Lietuvoje, arba festivalį “Teatro pavasaris”. Gegužės 14–16 d. Teatro arenoje bus proga išvysti tris Rusijos teatralų spektaklius: “Poniutė, arba meilės negandos”, “Popierinė santuoka” ir “Mano žmonos vyras”. Juose vaidins Sergejus Makoveckis, Jelena Jakovleva, Semionas Strugačiovas ir žymūs Rusijos artistai.