Scanpix nuotr.

Du aukso ir vienas sidabro medalis: Lietuvos parolimpinė rinktinė Rio de Žaneire pasirodė sėkmingiau už olimpiečius.

Čempionais Brazilijoje tapo Lietuvos golbolininkai, o net du medalius – rutulio stūmimo ir disko metimo rungtyse į tėvynę parvežė Mindaugas Bilius.

Tai geriausias Lietuvos parolimpinės rinktinės rezultatas nuo 1996-ųjų Atlantos parolimpiados, kai buvo iškovota net 11 apdovanojimų, iš jų trys aukso. Vėliau šalies parolimpiečių rezultatai būdavo kuklesni: Sidnėjuje iškovoti trys medaliais (du sidabro ir vienas bronzos), Atėnuose – septyni, tačiau tik vienas auksinis, iš Pekino sportininkai parvežė du bronzos apdovanojimus, o Londono olimpinėse žaidynėse apskritai niekam nepavyko užlipti ant prizininkų pakylos. Rio de Žaneiro parolimpiadoje Lietuvai iš viso atstovavo 13 sportininkų.

34-erių lengvaatletis M.Bilius rutulio stūmimo rungtyje buvo nepralenkiamas. Savo sėkmingiausiu penktuoju bandymu jis rutulį nustūmė 16,80 metro – šis rezultatas garantavo jam ne tik aukščiausią apdovanojimą, bet ir pasiektą naują Europos rekordą. Kiti du geriausi lietuvio bandymai taip pat neturėjo konkurencijos.

O pirmąjį savo apdovanojimą lengvaatletis pelnė jau pirmą parolimpiados dieną: disko metimo varžybose M.Bilius įrankį nusviedė 53,50 metro ir pasiekė savo asmeninį rekordą. Tiesa, nuo laimėtojo, pasaulio rekordą pasiekusio uzbeko Khusniddino Norbekovo lietuvis atsiliko daugiau nei šešiais metrais. Bronzos medalį iškovojo kinas Dong Xia, pagrindinis M.Biliaus varžovas ir rutulio stūmimo rungtyje.

Rio de Žaneiras pergalingas buvo ir Lietuvos aklųjų riedulio – golbolo rinktinei. Per visas žaidynes komanda išliko nepralaimėjusi: turnyro grupės etape ji įveikė Suomiją, JAV, Kiniją ir Turkiją, sudėtingai, po pratęsimo peržengė Kanados ketvirtfinalio barjerą, vėliau užtikrintai pusfinalyje nugalėjo švedus ir finale nepaliko vilčių JAV. Auksinis pasiekimas – didžiausias Lietuvos golbolo rinktinės istorijoje. Iki tol ji dukart buvo patekusi į parolimpinių žaidynių finalą, tačiau abu kartus nugalėti nepavyko. Londono olimpiadoje rinktinė užėmė ketvirtą vietą. Lietuvis Genrikas Pavliukianecas tapo rezultatyviausiu Rio turnyro žaidėju. Iš viso jis pelnė 35 įvarčius.

Lietuvos parolimpiečių pasiekimai Brazilijoje paskatino kalbas apie skaudžią nelygybę: parolimpinių žaidynių auksas pagal valstybės premijų dydį prilyginamas vos penktai vietai olimpinėse žaidynėse. O skirtumas tarp pirmų vietų – beveik dešimt kartų: už parolimpinį auksą valstybė skiria 17 tūkst. eurų, už analogišką pasiekimą olimpinėse žaidynėse – beveik 116 tūkst. eurų premiją. Vyriausybė pažadėjo dvigubai padidinti parolimpiečių premijas, jas išmokant per du kartus. Prezidentė Dalia Grybauskaitė paragino premijas apskritai sulyginti.

Ir nors paprastai manoma, kad konkurencija parolimpinėse žaidynėse mažesnė, taip yra anaiptol ne visais atvejais. Net keturi parolimpiečiai Rio 1500 metrų bėgimo rungties finale šią distanciją įveikė greičiau nei Rio olimpinių žaidynių čempionas amerikietis Matthew Centrowitzas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

J.Kazlauskas BFL nuotr.

Rinktinei atiduotas dešimtmetis ir ketveri iš eilės sėkmingi krepšinio metai. Pergalės, kurių mažai kas tikėdavosi, ir tik vienas kitas ne itin sėkmingai susiklostęs turnyras. Pralaimėjimas Rio olimpiados ketvirtfinalyje ir sprendimas, kurį nuspėti nebuvo sudėtinga. Trenerio Jono Kazlausko era Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje baigėsi.

Dovaidas PABIRŽIS

„Baigėsi mano kontraktas, nėra čia ką galvoti. Niekam nebuvo paslaptis, kad šie metai paskutiniai. Nieko neslėpiau, niekas ir nesikeičia. Dešimt metų, atiduotų rinktinei, yra gražus laiko tarpas, buvo visko – ir skaudžių pralaimėjimų, ir didelių pergalių. Didžiuojuosi, kad daug kas pavyko. Kai kas nepavyko. Ateina laikas, kai viskas turi baigtis“, – vos sugrįžęs į Lietuvą kalbėjo krepšinio specialistas, čia pat pabrėždamas, kad baigti trenerio karjeros kol kas neketina.

Vienas talentingiausių Europos trenerių

Nuo tada, kai 1998-aisiais su Kauno „Žalgiriu“ laimėjo Europos taurę, o po metų triumfavo ir Eurolygoje, niekas nesiginčijo, kad J.Kazlauskas – geriausias Lietuvos treneris. O kai 2012-aisiais Lietuvos krepšinio federacijos vadovas Arvydas Sabonis prikalbėjo jį grįžti į vyriausiojo rinktinės trenerio postą, daugeliui palengvėjo – geresnio kandidato ir negalėjo būti.

Savo reputaciją ir lūkesčius J.Kazlauskas iš esmės pateisino. Su gana vidutiniška, talento ir žvaigždžių dažnai stokojusia rinktine jis tris kartus iš eilės pasiekė prestižinių turnyrų pusfinalius – dukart laimėtas Europos sidabras ir pasaulio čempionate, prieš pat turnyrą netekus pagrindinio įžaidėjo, užimta ketvirta vieta. Ir tik paskutinis olimpinio ciklo akordas – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės susiklostė ne taip sėkmingai: trys pralaimėjimai iš eilės svarbiausioje varžybų fazėje ir galutinėje turnyro lentelėje Brazilijoje užimta septinta vieta.

Su J.Kazlausku Lietuva buvo pakilusi į rekordišką aukštą trečią poziciją FIBA reitinge, o ir po olimpiados, nukritus dviem laipteliais žemiau, vis dar lenksime komandas, kurios objektyviai turi geresnių žaidėjų ir didesnį potencialą.

„J.Kazlauskas yra tokio tipo žmogus, kuris aplink save sutelkė komandą ir savo autoritetu labai gerai ją valdė. Atmetus kai kurais nesėkmes, mes labai džiaugiamės rinktinės pasiekimais, kurie yra tikrai milžiniškas paties trenerio indėlis. Galima reikšti įvairių nuomonių, tačiau ir užsienyje jis yra vertinamas ir pasiekęs bene ryškiausių rezultatų tarp mūsų trenerių. J.Kazlauskas išlieka vienu talentingiausių Europos trenerių, jis pakėlė ne tik rinktinės, bet ir savo, kaip specialisto, reitingą. Savo vardą jis visiškai pateisino aukščiausiu lygiu“, – „Veidui“ sakė buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša.

Rungtynių planas ir jokios panikos

Labai reiklus, pasitikintis savimi, racionalus, daug skaičiuojantis, intelektualus, niekada neprarandantis savitvardos ir nesiblaškantis, geras psichologas, pasižymintis gera intuicija, – tokias J.Kazlausko savybes paprastai išskiria ekspertai ir jo treniruoti krepšininkai. Galbūt ne visi jo sprendimai visada suprantami, tačiau beveik visada jie yra kelis ėjimus į priekį numatančio plano dalis. O planas J.Kazlausko treniruojamose komandose paprastai veikia.

S.Jovaišos teigimu, prieš J.Kazlauską eiti žaisti nepasirengus labai rizikinga. Norint jį nugalėti būtina taip pat įvesti kažkokių žaidimo naujovių, bandyti nustebinti, nes paprastai rungtynėms jis pasirengia labai gerai.

„Jei žmogus baigė matematiką, vadinasi, jam visur tik formulės ir skaičiavimai rūpi. Dalis tiesos čia tikrai yra – priešininkus studijuoti, rungtynių planą dėlioti J.Kazlauskas mėgsta tiksliai, kaip ir kelti konkrečias užduotis bei jų laikytis. Bet jis nėra vien tik sausas pragmatikas. Nė karto neteko matyti, kad treneris būtų sutrikęs ar ėmęs panikuoti. Niekada jo veide nesu matęs panikos šešėlio“, – „Veidui“ yra sakęs J.Kazlausko padėjėju rinktinėje buvęs Gintaras Krapikas.

Kaip pabrėžia S.Jovaiša, J.Kazlauskas neabejotinai yra atstovas tokio krepšinio stiliaus, kai žaidėjams gana griežtai nurodoma jų vieta aikštėje ir to reikalaujama laikytis. Tačiau tai visiškai pateisinama – beveik niekada J.Kazlausko treniruotose rinktinėse ar komandose nebuvo labai aiškių lyderių. O kai tokių išimčių vis dėlto pasitaikydavo, pavyzdžiui, jam treniruojant Graikijos rinktinę, 1999-ųjų Kauno „Žalgirį“ arba žvaigždžių pilną Maskvos CSKA klubą, laisvės improvizacijoms tikrai nestigdavo.

„J.Kazlauskas visada rėmėsi principu: jeigu lyderis yra, tai jis tikrai suras save ir aš jam netrukdysiu. Bet jeigu visi atrodo gana vidutiniškai ir nė vienas nerodo tokio žaidimo, kokį mes geriausiu žaidėjo laiku esame matę, tai tada jis lieka ištikimas sau ir laikosi griežtos taisyklės: nedarykite to, ko nesugebate ir galite nepadaryti, tiesiog išlikime tam tikruose rėmuose, bus mažiau klaidų, ir tikslą mes vis tiek galime pasiekti“, – sako S.Jovaiša.

J.Kazlauskas BFL nuotr.

Toks trenerio disciplinos modelis ateina dar iš jaunimo rinktinės laikų. Jauni sportininkai dar nelabai žino, ką jie sugeba geriausiai, o J.Kazlauskas tam tikrose schemose disciplinuotai sugebėdavo priversti kiekvieną žaidėją būti naudingą komandai. 1994-aisiais jo treniruotas jaunimas tapo Europos čempionais.

Įžaidėjo ir centro jungtis

J.Kazlauskas per savo karjerą treniravo galingus vidurio puolėjus, pradedant Arvydu Saboniu ir Ioanniu Bourousiu ir baigiant Jonu Valančiūnu. Kaip „Veidui“ yra sakęs krepšinio vadybininkas Ginas Rutkauskas, jo treniruotose komandose pastebima aiški jungtis tarp įžaidėjų ir centrų. Jis yra puikiai panaudojęs elitinius įžaidėjus: Šarūną Jasikevičių, Milošą Teodosičių, Vasilį Spanoulį ir kitus.

Akivaizdu, kad Manto Kalniečio ir J.Valančiūno duetas Lietuvos rinktinėje buvo svarbiausias ir šiame olimpiniame cikle. Tą ne kartą yra pabrėžęs ir treneris, vos vienam iš šių krepšininkų pradėjus demonstruoti ne pačią geriausią sportinę formą.

Vis dėlto Brazilijoje J.Kazlausko modelis nesuveikė. Ne tik todėl, kad šį kartą mažai pažįstamas buvo pagrindinis rinktinės vidurio puolėjas. Taip atsitiko ir todėl, kad tiesiog neatsirado pakankamai žaidėjų, kurie galėtų patempti komandą ir padaryti reikalingą postūmį. Komandai trūko greičio, improvizacijos ir lengvesnių taškų. Pats J.Kazlauskas po olimpiados sakė, kad šįsyk koją pakišo pasirengimo etapas: pirmą kartą per ketverius metus žaidėjai neturėjo fizinio pasirengimo laikotarpio, nes olimpinės žaidynės vyko mėnesiu anksčiau nei įprasta.

„Žaidėjai prie rinktinės prisidėjo iškart po čempionatų, stengėmės tik palaikyti formą, o ne įkrauti akumuliatorius. Manėm, gal prašoksim. Norėjome, kad gera forma būtų iš pat pradžių. Bet kada greičiai sumažėjo, kada akumuliatoriai išsikrovė, tada ir prasidėjo visos mūsų bėdos“, – nesėkmės priežasčių po olimpiados ieškojo J.Kazlauskas.

Kita vertus, sidabrą laimėję serbai į rinktinę susirinko dar anksčiau, nes visų pirma privalėjo įveikti atrankos barjerą. Tačiau tai nesutrukdė jiems reikiamą formą pademonstruoti kaip tik tada, kai to labiausiai reikėjo.

„Jonas stipriausias yra tada, kai labai pasiruošia rungtynėms, susidėlioja sau variantus. Bet kai tie variantai stringa, jis bando pasitelkti kitą žaidėją, dar kitą, ir tą judėjimą, postūmį padaro. O šį kartą niekas, kad ir ką jis darytų, nebeveikė, nes nebeatsirado, tokių, kurie galėtų patempti komandą į priekį, kaip pernai, sakykime, Jonas Mačiulis iššovė. Vienas M.Kalnietis buvo stabilus, bet vieno neužtenka, reikia daug daugiau“, – komentuoja S.Jovaiša.

Be to, prisidėjo akivaizdus žaidėjų nuovargis bei psichologinis lūžis po pralaimėjimo ispanams. Po jo komandai taip ir nepavyko atsigauti. Ramesnis nei įprasta, dažnai net komandai beviltiškai atsiliekant, šiemet atrodė ir pats J.Kazlauskas. Krepšinio užkulisiuose ne kartą kalbėta, kad Jonas dar metų pradžioje turėjo minčių nebevažiuoti į olimpiadą. Dvejones jis yra išreiškęs ir viešai po pernykščio Europos čempionato.

„Visi šie etapai labai brangiai kainuoja. Tai yra begalinė atsakomybė, begalinė įtampa, bemiegės naktys ir labai sunkus darbas. Darbas, kuris kainuoja sveikatą, nervus. Visada pradedi save vertinti iš šalies: ar priimi teisingus sprendimus, ar nesuklydai. Eidamas dirbti su rinktine visada turi pasverti tokius dalykus“, – sakė J.Kazlauskas.

Kas bus J.Kazlausko įpėdinis? Realiausias kandidatas – Rimas Kurtinaitis, nors pajėgių trenerių šiandien Lietuvoje netrūksta. Jo laukia nelengvas uždavinys – išlaikyti Lietuvos rinktinę J.Kazlausko žaidimo ir pasiekimų lygyje.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Scanpix nuotr.

207
– tiek šalių sportininkų dalyvaus pirmąkart Brazilijoje vyksiančioje olimpiadoje.
2
– tiek sporto rungčių Rio de Žaneire sugrįš į olimpinę programą: po 112 metų pertraukos vėl bus varžomasi golfo aikštynuose, o regbiui į vasaros žaidynes sugrįžti prireikė dvidešimtmečiu mažiau – 92 metų.

23
– po tiek dienų, liepos 15-ąją, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto generalinės asamblėjos sesijoje bus tvirtinama galutinė į Rio vyksianti Lietuvos olimpinė rinktinė, kurią, kaip tikimasi, sudarys per 70 sportininkų.

4
– prieš tiek dienų, birželio 20-ąją, į pirmąją pasirengimo stovyklą Palangoje susirinko trenerių pakviesti geriausi mūsų krepšininkai – vienintelės Lietuvai Rio de Žaneire atstovausiančios komandinės sporto šakos atstovai.

3
– tiek dar liko nežinomų būsimųjų olimpinio krepšinio batalijų dalyvių. Papildomi trys atrankos turnyrai, po kurių ir paaiškės laimėtojos bei visos dvylika Rio de Žaneire besivaržysiančių krepšinio rinktinių, vyks liepos 4–10 d. Maniloje, Turine ir Belgrade.

2
– šiųmetėje Lietuvos olimpinėje rinktinėje turėsime mažiausiai dviejų naujų sporto šakų atstovus: pirmąkart olimpiniame mūšyje dalyvaus tenisininkas Ričardas Berankis, o moterų imtynių kovose jėgas išbandys Santa Pakenytė.

5
– tiek medalių Lietuvos olimpiečiams pavyko pelnyti prieš ketverius metus Londone vykusiose vasaros žaidynėse: auksu pradžiugino plaukikė Rūta Meilutytė ir penkiakovininkė Laura Asadauskaitė, sidabrą olimpiniame kanale sužvejojo kanojininkas Jevgenijus Šuklinas, bronza pasipuošė boksininkas Evaldas Petrauskas ir imtynininkas Aleksandras Kazakevičius.

BFL

1

– tiek dienų beliko iki vieno didžiausių šios vasaros sporto įvykių – Europos futbolo čempionato, prasidėsiančio šiandien rungtynėmis tarp Prancūzijos ir Rumunijos rinktinių.

0:0

– tokiu rezultatu pasibaigė kontrolinis Lietuvos ir pasirengimą Europos čempionatui baigusios Lenkijos nacionalinės futbolo rinktinės mačas Krokuvoje.

18

– tiek kartų per visą 23-ejų metų Lietuvos krepšinio lygos (LKL) istoriją čempionais tapo Kauno „Žalgirio“ krepšininkai.

6

– tokį kartą iš eilės kauniečiai pelnė LKL čempionų titulus ir pakartojo analogišką 1993–1999 metų laimėjimą.

2

– tai buvo antroji „Žalgirio“ finalinė dvikova su Klaipėdos „Neptūnu“ per visą LKL istoriją. Uostamiesčio krepšininkai per trejus metus antrąsyk pelnė LKL sidabrą.

1

– vyriausiajam „Žalgirio“ strategui Šarūnui Jasikevičiui, kaip žaidėjui prieš porą metų su ta pačia komanda pirmąkart iškovojusiam LKL aukso žiedus, tai buvo pirmasis Lietuvos čempiono titulas naujuoju trenerio amplua.

10

– 32-ejų metų „Žalgirio“ kapitonas Paulius Jankūnas (nuotr. dešinėje) per 12 Kaune praleistų  sezonų iškovojo jau dešimtąjį LKL aukso žiedą ir pagal šį rodiklį tapo tituluočiausiu šalies krepšininku.

54

– birželio 6-osios ATP reitinge, pagal kurį buvo dalijami olimpiniai kelialapiai, 25-erių metų geriausias šalies tenisininkas Ričardas Berankis užėmė 54 poziciją, kuri jam garantavo teisę varžytis Rio de Žaneire. Iš viso pagal ATP reitingą į žaidynes pateko 56 tenisininkai.

1

– R.Berankis tapo pirmuoju tenisininku per visą šalies istoriją, patekusiu į olimpinį turnyrą.

BFL

3

Pasaulio ledo ritulio čempionato I diviziono B grupės turnyre kovojusi Lietuvos ledo ritulio rinktinė pelnė bronzos medalius, nors ir auksas buvo ranka pasiekiamas – tereikėjo per pagrindinį varžybų laiką nugalėti Kroatijos rinktinę.

55

Į tokią rekordinę Teniso profesionalų asociacijos (ATP) reitingo vietą pakilo Ričardas Berankis, antrą savaitę iš eilės ATP „Challenger Tour“ finale nugalėjęs tą patį varžovą Gregą Žemlją.

3:1

Tokiu rezultatu baigėsi Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) finalo serija, kurią laimėjo ir pirmąkart per visą klubo istoriją LMKL čempionėmis tapo Kauno r. „Hoptrans-Sirenų“ krepšininkės.

2

LMKL finalo seriją pralaimėjusios Marijampolės „Sūduvos“ krepšininkės trečius metus iš eilės tenkinsis antra vieta.

5

Tokiu taškų skirtumu (85:80) pirmąkart klubo istorijoje Nacionalinės krepšinio lygos čempionatą laimėjo Marijampolės „Sūduvos-Mantingos“ krepšininkai.

1

Pirmąjį iš lietuvių olimpinį kelialapį iškovojo graikų-romėnų imtynininkas Edgaras Venckaitis – bilietą į Rio de Žaneiro žaidynes svorio kategorijos iki 66 kg kovotojas parsivežė iš Mongolijoje vykusio pasaulinio atrankos turnyro.

BFL

Per vieną balandžio savaitę – sportinių emocijų proveržis lyg per septintąsias lemiamas Lietuvos krepšinio lygos čempionato rungtynes. Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) nuo grasinimų ir šantažo perėjo prie veiksmų.

Kaip patvirtino „FIBA Europe“ vykdomasis direktorius čekas Kamilis Novakas, aštuonios Europos valstybės, kurių klubai sutartimis susisaistė ne su FIBA, o su Eurolygos rengiamu klubiniu turnyru, pašalintos iš kitų metų Europos čempionato. Jeigu tai ne blefas, 2017-aisiais Europos pirmenybėse nebus kam ginti čempionų titulo, nes jose nedalyvaus dabartiniai laimėtojai ispanai. Nebus ir Serbijos, Juodkalnijos, Kroatijos, Makedonijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Slovėnijos bei Rusijos krepšininkų.

Dar šešių šalių, tarp jų ir Lietuvos, nacionalinėms krepšinio federacijoms savo poziciją FIBA lojalumo atžvilgiu paprašyta pateikti iki balandžio 20 d. Gavus paaiškinimus bus sprendžiama, ar ir jos papildys išmestojo aštuonetuko gretas. Be lietuvių, FIBA atsakymų laukia iš lenkų, italų, izraeliečių, turkų bei graikų.

Po tokių naujienų viena po kitos pasiekusios žinios apie pergales ir iškovotus olimpinius kelialapius pasirodė lyg gaivaus oro gurkšnis.

K.Novako tvirtinimu, jeigu visų išvardytų šalių federacijos nepakeis savo pozicijos, jų rinktinėms kyla grėsmė būti išmestoms iš olimpiados. Be Lietuvos, iš Europos valstybių olimpiniame Rio de Žaneiro krepšinio turnyre vietą yra išsikovojusi Ispanija, o teisę dalyvauti liepą rengiamuose trijuose papildomuose olimpiniuose atrankos turnyruose iš FIBA įvardytų „probleminių“ Senojo žemyno šalių yra pelnę serbai, turkai, graikai, italai ir kroatai.

Po tokių naujienų viena po kitos pasiekusios žinios apie pergales ir iškovotus olimpinius kelialapius pasirodė lyg gaivaus oro gurkšnis. Pirmiausia maloni staigmena atskriejo iš Norvegijoje vykusio Europos sunkiosios atletikos čempionato, kuriame 23-ejų metų Žygimantas Stanulis (svorio kategorija iki 94 kg) iškovojo sidabro medalį.

Tą pačią dieną Turkijos mieste Samsune vykusiame Europos zonos olimpiniame atrankos turnyre užsitikrinęs kelialapį į Rio de Žaneirą vyrišką džiaugsmo ašarą braukė 24-erių metų Londono žaidynių bronzinis prizininkas boksininkas Evaldas Petrauskas (svorio kategorija iki 64 kg). Po kelių valandų olimpinės Rio durys atsivėrė ir kitam mūsų šalies boksininkui – Europos čempionui 21-erių Eimantui Stanioniui (svorio kategorija iki 69 kg). Iki šio turnyro nė vienas Lietuvos boksininkas nebuvo pelnęs teisės kovoti olimpiniame Rio de Žaneiro ringe.

Po poros dienų pradžiugino aukščiausią iš lietuvių Teniso profesionalų asociacijos (ATP) reitingo vietą užimantis Ričardas Berankis (nuotr.). 25-erių Lietuvos tenisininkas laimėjo Pietų Korėjoje, Kvandžu mieste, vykusį „Challenger“ serijos turnyrą. Ši pergalė R.Berankiui suteikė 90 ATP reitingo taškų ir užtikrino dar vieną itin svarbią pergalę – aukščiausią per visą karjerą 62 ATP reitingo vietą, kuri praktiškai reiškia ir bilietą į olimpinį Rio lėktuvą. Nors Lietuvos tenisininko vieta reitinge dar gali kisti, vietą olimpiadoje garantuoja maždaug 70-ta ATP reitingo pozicija.

Vardinį kelialapį į Rio iškovojo gimnastas Robertas Tvorogalas, pasaulio buriavimo čempionate tarp lyderių liko Gintarė Scheidt, dviem triuškinamomis pergalėmis prieš estus ir rumunus pasaulio ledo ritulio čempionato pirmojo B diviziono turnyrą pradėjo Lietuvos ledo ritulininkai.

FIBA generalinis sekretorius šveicaras Patrickas Baumannas, ne pirmi metai Europos krepšinio padangėje drumsčiantis bangas, šįkart K.Novako lūpomis iki raudonumo įkaitino krepšinio visuomenę. Išlaviruoti per povandenines FIBA keliamas sroves Lietuvos krepšinio federacija (LKF) bandys su tvirtu vairininku – LKF prezidento pareigas dar vieną kadenciją eis Arvydas Sabonis.

2

– tiek skirtingų varžybų, moterų pavienio čiuožimo ir sportinių porų, dalyvavo trys atstovai iš Lietuvos Bostone vykusiame pasaulio dailiojo čiuožimo čempionate.

33

– tokią galutinę vietą, aplenkusi penkias pavienio čiuožimo meistres, užėmė šokėja iš Kauno „Baltų ainių“ mokyklos  Aleksandra Golovkina (nuotr.).

"Scanpix" nuotr.

17

– tokią vietą po sportinių porų trumposios programos užėmė ir pirmi už brūkšnio liko Lietuvai atstovavę pasaulio čempionato debiutantai Goda Butkutė ir Nikita Jermolajevas.

16-a pirmųjų porų kovą tęsė laisvosios programos varžybose.

6

– sportinių porų varžybų favoritais vadinti olimpiniai čempionai iš Rusijos Tatjana Volosožar ir Maksimas Trankovas liko tik šešti.

3

– Bostone buvo apginta tiek pasaulio čempionų vardų: vėl aukso medaliais pasipuošė šokėjai ant ledo prancūzai Gabriella Papadakis ir Gui­llaume‘as Cizeronas, sportinė pora Meagan Duhamel ir Ericas Radfordas iš Kanados bei vyrų varžybų favoritas Javieras Fernandezas iš Ispanijos.

"Veido" archyvas

Pasirengti žaidynėms – per 90 dienų. Tokia užduotis teko Lietuvos sportininkams ir sporto organizatoriams, sulaukusiems kvietimo į 1992 m. žiemos olimpines žaidynes. Aukas sportininkams prieš Barselonos olimpiadą rinko ir tuometis Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjungos pirmininkas Valdas Adamkus, laisvu nuo krepšinio metu jų prasimanymu rūpinosi kiti krepšininkai – Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius panašia užklasine veikla kaip Šarūnas Marčiulionis JAV užsiėmė Ispanijoje.

Inga NECELIENĖ

Faktą, kad komandiniam sportui klestėti reikia stiprių vietinių čempionatų, ypač gerai suprato SSRS aukščiausiosios lygos pirmenybėse kovoję to meto geriausi šalies krepšininkai. Lietuvos krepšinio lygos (LKL) pamatus paklojo 1994 m. šios lygos įkūrimo iniciatorius ir ilgametis vadovas (iki 2004 m.) Š.Marčiulionis, vėliau įsteigęs platesnę krepšinio sąjungą – Šiaurės Europai skirtą krepšinio lygą, gyvavusią ketverius metus ir žinotą NEBL vardu.

Su Š.Marčiulionio vardu siejama to meto naujovė – privati krepšinio mokykla, kurią jis įkūrė 1992 m. Po poros metų duris atvėrė A.Sabonio krepšinio mokykla.

Nuo pat tada, kai gerokai ištįsusį jaunąjį legendinio „Žalgirio“ vidurio puolėją pagaudavo televizijos kameros, būdavo smalsu: o ką gi pasakė A.Sabonis?

Laikai, santvarkos, rinktinės, krepšinio komandos, pareigos keitėsi, bet ką pasakė A.Sabonis – iki šiol įdomu. Dažniausiai jis sako nedaug, bet ką pasako – retas drįsta ginčytis, nes autoritetai visada teisūs.

Kai Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF), kurios vairą iš Vlado Garasto perėmė 2011 m., padvelkė užkulisiniais politiniais vėjais, A.Sabonis pasakė: aš čia nežaisiu, išeinu. Ir paskui jį susirengė LKF viceprezidentas, vykdomasis direktorius, rinktinės treneris. Tąkart išėjo generalinis sekretorius, o Lietuvos sporto ir krepšinio vėliavnešys A.Sabonis pasakė, kad dar pasiliks.

Kaip sportininkai policininkus išvijo

Pirminei euforijai praėjus po sugrįžimo į olimpinę šeimą pradėti kurti lietuviškos sporto sistemos pagrindai. Po ne itin sėkmingų 1996 m. olimpinių žaidynių savą sportininkų rengimo sistemą ėmė gryninti Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) ir kartu stiprinti finansinę nepriklausomybę garantuojančią pagrindinę pinigų tiekėją – loterijų bendrovę.

Įkurtas aukščiausio meistriškumo sportininkų rengimu besirūpinantis Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC), imti steigti atskirų sporto šakų sportininkų rengimo mini centrai.

Dėl vieno tokių centrų – Trakų irklavimo bazės, kurioje geriausi šalies irkluotojai treniravosi dar tada, kai Trakų pilies vietoje styrojo griuvėsiai, sporto bendruomenei ir jos vadovams teko ilgai aiškintis su Vidaus reikalų ministerija (VRM), užsimojusia šią bazę atiduoti Lietuvos policijos mokymo centrui.

Kodėl būsimiesiems policininkams rengti VRM buvo numačiusi šią vaizdingą vietovę ir kas ten iš tiesų būtų vykę, belieka spėlioti, bet tuometis Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) vadovas Algirdas Raslanas, LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas, viceprezidentas Vytas Nėnius, Lietuvos irklavimo federacijos vadovybė surėmę pečius pasiekė, kad nebūtų įgyvendintas 2008 m. pavasarį, prieš pat Pekino olimpines žaidynes, tuomečio premjero Gedimino Kirkilo ir vidaus reikalų ministro Regimanto Čiupailos pasirašytas Vyriausybės nutarimas esą kaip netinkamą naudoti griauti finišo bokštelį.

Priešinga kryptimi pasisukus povandeninėms srovėms nebuvo įgyvendintas ir kitas tų pačių metų rudenį priimtas sprendimas grąžinti visą sporto kompleksą VRM. Trakų irklavimo bazė perėjo KKSD arba, tiksliau, sportininkų rengimu besirūpinančio LOSC globon ir dabar čia ne tik treniruojasi mūsų irkluotojai, bet ir sėkmingai rengiamos nacionalinės ir, pastačius naują bokštelį, tarptautinės varžybos.

Prie aukščiausios valstybinės sporto struktūros – KKSD vairo po porą sykių stojo du dar nuo sovietmečio įvairių sporto institucijų koridoriais vaikščioję buvę sportininkai. 1990–1993 m. KKSD vadovavo iš akademinės aplinkos atėjęs buvęs irkluotojas A.Raslanas, kurį pakeitė buvęs ledo ritulininkas V.Nėnius.

Labiau ir mažiau matomi

Ano tūkstantmečio pabaigoje iš aktyvaus sporto pasitraukė garsiausi krepšininkai, bet 2000-aisiais Sidnėjuje sužibo pora ilgai švietusių ir šildžiusių sporto žvaigždžių – tada pirmąjį olimpinį auksą iškovojusio Virgilijaus Aleknos ir po ketverių metų patikėti neįtikinamu dalyku, kad iš NBA superžvaigždžių sudaryta JAV rinktinė yra įveikiama, privertusio Š.Jasikevičiaus.

Ar abu jie tik garsūs ir daug pasiekę sportininkai, ar ir įtakingi sporto veikėjai – štai koks klausimas. Nors ilgamečio pagrindinio šalies vyrų rinktinės įžaidėjo įkvėpti berniukai į krepšinio aikštes, mažai abejonių, plūdo gausiau nei paskui V.Alekną į disko metimo sektorius, abiejų jų įtaka sportui jo populiarinimo matu neabejotinai gali būti matuojama.

V.Alekna – daugiausiai kartų (keturis) iš visų nepriklausomos Lietuvos sportininkų Metų geriausiojo titulą pelnęs atletas. Jis yra pirmasis lietuvis, išrinktas Europos metų lengvaatlečiu ir UNESCO sporto čempionu. Tai tikras sporto džentelmeno, išorės veiksniams neįveikiamo psichologinio stabilumo ir santūrumo pavyzdys.

Š.Jasikevičius tapo ne tik atsinaujinusios šalies krepšinio rinktinės, bet ir naujosios Lietuvos krepšininkų kartos centrine figūra, po 2003 m. iškovoto ilgai laukto Europos čempionato aukso visą šalį paskandinusia į sunkaus laipsnio euforiją.

Tokį pat jausmą išgyvenome ir prieš šešerius metus, kai 1997 m. vienintelį sykį auksu suspindo Lietuvos krepšininkių krūtinės. Tąkart Budapešte Europos čempionių pakylos link krepšininkes vedė sėkmingą trenerio darbą į ne mažiau sėkmingą politiko karjerą iškeitęs Vydas Gedvilas.

Nors būtų galima ginčytis, ar išėjęs į politiką ir nuo 2004 m. jau trečią kadenciją dirbdamas Seimo nariu, eidamas Seimo pirmininko ir jo pavaduotojo pareigas, jis labiau vertintinas kaip politikos ar kaip sporto veikėjas, bet tai greičiau detalės.

Sunku būtų paneigti pastaruosius porą metų besislapstančio, bet iki tol ryškiai Lietuvos sporto padangėje žibėjusio prieštaringai vertinamo verslininko Vladimiro Romanovo įtaką. Vadinamajam sporto rėmėjui, per kelerius metus sugebėjusiam iki antrosios lygos nustekenti buvusį daugkartinį Lietuvos aukščiausiosios lygos čempioną FBK „Kauną“, tokia patirtis nesutrukdė 2009 m. perimti į skolas įklimpusio Kauno „Žalgirio“ akcijų paketo ir pagal savo dūdelę šokdinti ne tik žaidėjus, klubo vadovybę, sirgalius, bet iš dalies ir Kauno miesto savivaldybę.

Vienybę pakartoti sunku

„Duok Dieve, kad patriotizmo, pakylėjimo būtų tiek, kiek anais laikais. Bet tokį entuziazmą, kokį patyrėme pirmosiose olimpinėse žaidynėse, sunkiai būtų įmanoma pakartoti“, – mintimis grįžęs į pirmųjų po nepriklausomybės atkūrimo metų žaidynes sako A.Poviliūnas.

Klausantis šio nostalgiško pasakojimo atrodo, kad tie laikai, kai ne fondai ir milijonų skirstymas, o nuoširdus noras ir už savo pinigus atstovauti šaliai bei kitiems padėti tą patį padaryti, buvę prieš šimtmetį. Nors iš tiesų – prieš 25 metus.

„Nors mūsų delegacija Albervilyje buvo nedidelė, ją išmėtė po kelis kaimelius, kuriuos skyrė kalnuotos vietovės ir dešimtys kilometrų. Todėl taip jau išėjo, kad kai olimpiniame kaimelyje buvo keliama mūsų vėliava, šioje ceremonijoje Lietuvai atstovavau tik aš – stovėjau vienas ir giedojau himną. Tada susigraudinau, kad kažką pavyko padaryti, ir štai mes esame čia“, – apie pirmąją vėliavos kėlimo olimpiniame kaimelyje ceremoniją, palydėtą vyriška ašara, prasitaria A.Poviliūnas.

Joniškio muziejaus nuotr.

Kodėl Kaune parengiama dauguma šalies garsiausių krepšininkų? Kodėl regbininkai, žolės riedulininkai dažniausiai būna kilę iš Šiaulių, trekininkai ir triatlonininkai – iš Panevėžio, o boksininkai – iš Šilutės? Kad ir kaip būtų paradoksalu, talentingo vaiko galimybės sportuoti, ateityje tapti čempionu bei uždirbti iš to pinigų labiau priklauso ne nuo jo paties talento ir galimybių, bet pirmiausia nuo miesto ar rajono, kuriame gyvena jo tėvai.

Inga NECELIENĖ

Vargu ar šiandien pažinotume olimpinę čempionę slidininkę Vidą Vencienę, ta­da dar Mogenytę, jeigu jai, iš gimtosios Uk­­­mergės persikėlusiai mokytis į Vilnių ir atė­jusiai į Romualdo Glazausko renkamą bė­gi­kių grupę, nebūtų patikę technikumo rinktinių na­rių vilkimi treniruočių kostiumai. Kita vertus, jei ne sumanus treneris, apie jokias slides ne­no­rėjusiai girdėti merginai kartojęs, kad visos garsios bėgikės žiemą tampa slidininkėmis, var­­gu ar technikumo moksleivė būtų kada nors tapusi profesionalia sportininke, ką jau kal­bėti apie olimpinį auksą.

Kol Biržuose dirbo Vladas Garastas, į Kau­no „Žalgirį“ iš Biržų žaisti atėjo daugybė puikių krepšininkų – S.Venslovas, J.Kaziūnas, S.Pat­­­­kauskas, A.Linkevičius, M.Lekarauskas, V.Jan­­kauskas, R.Valikonis. Po to, kai V.Garas­tas išvyko dirbti į Kauną, iš Biržų į Kauno „Žalgirį“ nebeatėjo nė vienas, nors aukštų ir krepšiniui gabių vaikinų skaičius šiame krašte dėl to, kad V.Garastas persikėlė dirbti į kitą miestą, tikriausiai nepasikeitė.

Atsitiktinumas valdo

Jeigu Virgilijaus Aleknos, persikėlusio į Pa­nevėžio sporto internatinę mokyklą, lengvosios atletikos treneris Algimantas Mykolaitis nebūtų palenkęs į savo pusę ir jį palikęs garsaus krepšinio specialisto Raimundo Sargūno grupėje, bū­tume turėję tik dar vieną aukštą ir stiprų, bet ma­­žai kam žinomą krepšininką. Apskritai ar V.Alek­­na būtų išvykęs iš Terpeikių kaimo, jei ne jo bendrapavardis Subačiaus vi­durinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojas Antanas Alekna, pirmasis atkreipęs dėmesį į atkaklaus, rimto ir petingo jaunuolio ilgas bei stiprias rankas?

Taip pat galėtume klausti, ar šiandien abipus Atlanto kas nors žinotų Joną Valančiūną, jeigu ne jo mama, aplinkinių patarta, iš pramoginių šokių nuvedusi sūnų į krepšinio salę ir atidavusi į ką tik Utenoje pradėjusios dirbti krepšinio trenerės Sinilgos Bartaše­vi­čiūtės grupę. Iki šios trenerės apskritai bent kiek labiau žinomų krepšininkų iš Utenos Lietuva neturėjo.

Pasaulio ir Europos baidarių irklavimo čem­pio­nas Egi­dijus Balčiūnas pripažįsta, kad su vai­­­kais dirbantiems treneriams diplomą, pa­­­šau­ki­mą ir žinių turėti maža, – dar reikia ypač daug kan­­trybės, mokėti bendrauti ir ne­leisti jiems pra­­rasti susidomėjimo. Pats Egi­dijus savo sportinį kelią pradėjo nuo plaukimo, vėliau bu­vo futbolas, po kurio paskui klasės draugus atė­jo iki irklavimo bazės ir pateko į Beniaus Jan­ke­vičiaus irkluotojų grupę. Kaip paaiškėjo – il­gam. Kitų maždaug dar trijų de­šimčių Ma­ri­jam­­po­lėje veikusių sporto šakų būrelių jis ne­be­bandė.

„Žiemą baseine buvo šalta, o irklavimo ba­zė – netoli namų. Kai pradėjau rudeniop lankyti irklavimą, dar buvo šilta. Pratybos pasirodė įdomios, treneris mus, vaikus, sugebėdavo už­deg­ti. Rengdavo tarpusavio lenktynes, ku­rių lai­mėtojams atitekdavo nedideli prizai – šokoladas, diplomas ar tiesiog prirašytas po­pie­riaus lapas. Buvo smagu“, – pirmuosius žings­nius, vė­­liau nuvedusius iki ketverių olimpinių žaidynių, mena E.Balčiūnas.

Olimpinės rinktinės nariais ir kandidatais da­bar besirūpinantis Lietuvos olimpinio sporto cen­tro (LOSC) direktoriaus pavaduotojas sako, kad B.Jankevičius ne tik geba pritraukti vaikų į savo grupes, juos sudominti, išlaikyti, bet ir turi uoslę atrinkti tuos, kurie galėtų pasiekti aukštumų. O tokių specialistų nėra daug. Po Londono olimpiados iš aktyviojo sporto pa­sitraukus E.Balčiūnui 2013 m. universiados auk­są iškovojo kitas buvęs marijampoliečio tre­nerio sportininkas Ignas Na­va­kauskas, jau turintis bilietą į olimpinį Rio de Žaneirą.

Geriausi jauni boksininkai trokšta patekti į LOSC pas charizmatišką žmogų ir puikų specialistą Vladimirą Bajevą, geriausi imtynininkai – pas Ruslaną Vartanovą ir Mindaugą Ežers­­kį, o talentingiausi trekininkai neatsitiktinai renkasi Antaną Jakimavičių ir Dmitrijų Leo­poldą.

Jeigu Klaipėdoje nebūtų Bronislavo Vyš­niaus­ko, greičiausiai šiame mieste nebūtų ir pa­grin­dinio dabar šalyje sunkiaatlečių rengimo cen­tro. Lygiai taip pat Šiaulių regione išpopuliarėjo moterų imtynės ir čia įsikūrė jų rengimo cen­tras, nors iki tol Šiauliai buvo žinomi ir kaip dviratininkų, tenisininkų, regbininkų, žolės riedulininkų miestas. Panevėžys neatsiejamas ne tik nuo Nevėžio, bet ir nuo dviračių treko bei triat­lono. „Jeigu kažkuriame krašte susiformuoja tradicijos, dažniausiai ten turime ir tų sporto ša­kų stiprių trenerių“, – apibendrina E.Bal­čiū­nas.

Paklaustas, ar vaikystėje pavyko surasti šiltesnę nei baseinas žiemą sporto bazę, E.Bal­čiū­­nas šyp­­sodamasis atsako labai greit supratęs, kad Lie­­tuvos sąlygomis šilumos baidarėje ne­rasi: „Ma­­ma susiimdavo už galvos pamačiusi, kad vi­sas mano krep­šys pilnas šlapių drabu­žių, nors lau­­­ke vos keli laipsniai šilumos. Ste­bėdavosi, kaip nesusergu. Ta­­da bazės irgi bu­vo nešildomos – nei persirengsi, nei nusiprausi po šiltu dušu, nes jo tiesiog ne­bu­vo. Anks­čiau mes pa­tys šveisda­­vome valtis, jas da­žydavome, la­kuo­davome, net inventorių patys ruoš­da­vo­­me varžy­boms. Bet tas ir užgrūdino ma­ne. Dabar to­kiomis sąlygo­mis vargu ar kas sutiktų treniruotis, bet to ir nereikia da­ryti.“

Tokių treniruočių sąlygų, apie kokias pasakoja garsus baidarininkas, Lietuvoje tikrai dar ras­tume. Bene dažniausiai linksniuojama ne sy­kį žadėta tvarkyti, bet ir šiandien dar ma­žai tepakitusi Visagino irklavimo bazė, ku­rią pa­ma­čius savo akimis bent jau žodį „ba­zė“ no­rė­tų­si rašyti su kabutėmis, nes įsikūrusi Sovietų ar­mijos ka­rei­­vių paliktuose statybiniuose vagonėliuose, kur nei vandens, nei šildymo nėra. Bet ten dirban­tys treneriai būtent tokiomis są­ly­gomis išugdė olimpinį vicečempioną Jev­genijų Šukliną ir pa­saulio jaunių čempioną Vadimą Korobovą.

Apskritai vaiko galimybės sportuoti tiesiog pro­porcingai priklauso nuo vietos, kurioje gyvena jo tėvai. Jeigu sportinės veiklos vaikas ieško Vil­­niuje ar Kaune, jam teks laužyti galvą, ką lankyti.

Sostinėje gyvenančių tėvų vaikams padeda iš­­sirinkti rudenį vykstantis Vilniaus sporto festi­valis, kurio organizatorius – VĮ „Sveikas mies­­­tas“. Įmonės direktoriaus Manto Pau­laus­ko ti­ki­­nimu, festivalio tikslas – surinkti į vieną vietą ir sporto klubus, ir žmones, kad vieni ki­tus pa­ma­­­tytų: „Per penkerius metus dalyviai ėmė at­sa­kin­gai atlikti namų darbus, sugalvoja vis origi­na­les­nių būdų, kaip prisistatyti, pritraukti žmonių.“

Kainų skirtumas – keli kartai

Jeigu dvikovos sporto šakos – imtynių, dziu­­do, bokso, o gal sunkiosios atletikos štanginės ieškoma sostinėje gyvenančiam vaikui, tėvams derėtų atkreipti dėmesį į naująjį savivaldybės darinį Vilniaus miesto sporto centrą (VMSC). Arba pasikinkius kantrybę paieškoti pačios tinkamiausios iš kaip grybai po lietaus pridygusių privačių Rytų dvikovos sporto šakų klubų, tarp kurių esama ne tik dažniau girdėtų ušu, aikido, muai tai, džiudžitsu, bet ir tokių egzotinių, kaip hvarango, kendo ar krav maga.

Po pernykštės sostinės savivaldybės išlaiko­­mų sporto mokyklų reorganizacijos buvusi sa­varankiška Vilniaus miesto šachmatų ir šaškių mokykla prisišliejo prie Tauro sporto mo­kyk­los, kurią vienintelę iš senųjų sporto mo­kyklų buvo nuspręsta palikti.

Šešios pavieniui išsimėčiusios ugdymo įstaigos – dvikovės sporto šakų, vandens sporto, gim­­­­­nas­tikos, lengvosios atletikos, „Sietyno“ sporto mo­kyklos ir Olimpinio sporto centras – buvo su­grūstos po vienu Vilniaus miesto sporto centro pavadinimu. Naujajame centre kultivuojamos 29 sporto šakos, jas lanko per 2 tūkst. vaikų ir jaunuolių, dirba arti pusantro šimto trenerių.

Dažnai mažesnės biudžetinių sporto ugdymo įstaigų kainos lemia ne tokias šiuolaikiškas ir malonias treniruočių sąlygas, bet kvalifikuotus sporto specialistus. Pavyzdžiui, sunku lyginti ap­linką ketinamame griauti legendiniame Laz­dy­nų ir „Impuls“ sporto klubų baseinuose. Bet jų kai­nos tokios: iš pradžių VMSC auklėtinis Laz­dy­nuose su trenerio pagalba ir grupe mėnesį bus mokomas plaukti už maždaug 10 eurų mokestį, o „Impuls“ plaukimo akademijoje tos pačios aš­tuonios pamokos per mėnesį kainuoja 60 eurų.

Meninės gimnastikos treniruočių kainos skirtumą irgi galima matuoti kartais: jeigu priimtina legendinės gimnastės Dalios Kutkaitės treniruotes menanti ir nuo to laiko mažai te­pa­kitusi gimnastikos salė, vaiko treniruotės kai­­nuos 11,58 euro per mėnesį, o jeigu norima mo­­­dernesnės aplinkos ir privačios mokyklos, per mėnesį teks mokėti daugiau nei 30 eurų.

Pastebėti kiekvieną vaiką

Pagal turimą sporto infrastruktūrą, mokyklų, centrų, sporto klubų ir būrelių gausą visus kit­us miestus tolokai už nugaros palieka Kau­nas. Todėl vaikui išrinkti jo poreikius atitinkančią sporto veiklą Kaune dėl didesnės pa­siūlos dar sudėtingiau.

Prie tradicinių visoje Lietuvoje populiarių bei stiprių sporto šakų – krepšinio, futbolo, leng­­­­­vosios atletikos, dvikovos, pramoginių šo­kių dar reikia pridėti kauniečių turimą specifinę žiemos sporto mokyklą „Baltų ainiai“, rengiančią ledo ritulininkus, akmenslydininkus ir dailiojo čiuožimo atstovus, bei paminėti du savitus bruožus, išskiriančius šį miestą iš kitų: čia yra buriavimo mokykla ir daugiausia šalyje baseinų, todėl yra kur treniruotis plaukikams ir vykdyti vaikų mokymo plaukti programas.

Nuo šio rugsėjo kai kurios Kauno miesto biudžetinės sporto įstaigos irgi pradėtos pertvarkyti. „Gajos“ sporto mokykla, kurios vardą neseniai vėl išgarsino čia parengtas boksininkas Ei­man­tas Stanionis, iškovojęs Europos čem­pio­nato auksą, iki kitų metų pradžios turi būti su­jung­ta su Jau­nalietuvių sporto organizacijos mo­­­­kykla, gerai žinoma ir dėl Juozo Špelverio tre­niruojamų badmintonininkų, ir dėl tarp­tau­tinės kategorijos trenerės Romualdos Gar­kaus­kienės stalo tenisininkų pergalių. Su boksininkais irgi dirba ne mažiau garsūs specialistai – E.Sta­nionio treneris Vidas Bružas, buvęs boksinin­kas olimpietis Vidas Bi­čiulaitis, Jurijus Ko­lyčevas.

Boksininkų temai pratęsti reikia keltis į Ši­lu­tę, kurios sporto mokykloje užaugo olimpinis pri­­­zininkas Evaldas Petrauskas ir Lietuvos čem­­­pio­­nas Edgaras Skurdelis. Juos išugdęs šios spor­­­to mokyklos treneris Vincas Mu­raus­kas – bok­­so autoritetas. „Jau jo pavardė daug sa­­­ko. Nors boksas nėra labai patraukli sporto ša­­ka, ne kiekvienas gali ja užsiimti, bet V.Mu­raus­kui vai­kų netrūksta – ir dabar yra per 40“, – sako Ši­l­u­tės sporto mokyklos direktorius Ai­varas Li­lei­kis.

E.Petrauską, tada dar pirmoką, pas jį atvedė taip pat boksą lankęs vyresnis jo brolis Ar­vy­das, o po dešimtmečio jau vienuoliktokas Eval­das išvyko treniruotis pas V.Bajevą į LOSC. A.Li­leikis neslepia, kad atsisveikinti su sportininkais būna gaila, bet tokia sporto mo­kyk­lų funkcija – rūpintis vaikų užimtumu ir reng­ti juos Lietuvos rinktinėms.

„Jeigu atsiranda gabus, iniciatyvus treneris, kuris mėgsta savo sportą šaką ir ją puoselėja, ieš­ko rėmėjų, toje vietoje iškart atsiranda ir ga­­bių sportininkų. Taip Klaipėdoje, o ne Vil­niu­je ar Kaune, įsitvirtino sunkioji atletika. Nors sun­kiaatlečius rengiame ir mes, patys ge­riausi vyksta į Klaipėdą. O mes žinome, kad jiems ten sudarytos geros gyvenimo ir treniruo­čių sąlygos, visi mokosi – vieni mokyklose, kiti universitete. Gerai, kad susiformavus tradicijoms, at­si­­radus gabių specialistų ir tam tikruose regionuose įsitvirtinus skirtingoms sporto šakoms sporto tinklas plačiau pasiskleidė po Lietuvą. Antraip visa koncentracija būtų tik Vilniuje ir Kaune“, – spėja A.Lileikis.

Susiklosčius tradicijoms, netrūkstant vaikų ir turint specialistą Švėkšnoje įsteigtas Šilutės sporto mokyklos lengvosios atletikos filialas, todėl vietiniams vaikams ir jaunimui niekur toli važiuoti nereikia.

E.Balčiūnas primena, kad dabar tu­rime dau­giau įvairesnio amžiaus vai­­­kams skirtų cen­­trų. To­liau nuo pa­grindinių sporto centrų gy­ve­nan­tis ta­lentingas jaunuolis jau devintokas gali pervažiuoti į Šiaulių ar Pane­vė­žio spor­­­to mo­kyklas – specializuotas ug­­d­y­­­mo įs­taigas, ku­rio­se pa­mo­kos de­­rina­mos su sportu ir sudaroma dau­giau ga­limybių atskleisti savo talentą. „Pra­dėjęs sportuoti mokykloje ir tam tikrą sporto šaką prak­tikuo­ti tik kaip užklasinės veiklos bū­dą, vaikas gali nueiti visą kelią iki aukš­čiausių pakylų“, – atkreipia dė­mesį E.Balčiūnas.

Šilutės sporto mokyklos direktorius pabrėžia, kad pirmiausia kūno kul­tūros mokytojų pra­šoma netylėti pa­stebėjus gabų vaiką ir in­formuoti tre­nerius. „Pavyzdžiui, mūsų bokso tre­neris vyksta pasižiūrėti kvadrato varžybų, nes čia yra pa­našių dalykų – svarbus vaiko vikrumas, ka­muolio me­timo ir gaudymo technika. Jei mo­kykloje yra ga­bus vaikas, greičiausiai jis neliks ne­pa­ste­bė­tas“, – sako A.Lileikis.

Šilutės sporto mokykla stengiasi skatinti aplinkinių miestelių vaikų sportinį aktyvumą: žiūri, kur didesnė mokykla, daugiau vaikų, yra tin­kama salė, ir buria klubus, net nebūtinai vien sporto, o, tarkime, šokių. „Palyginti su ma­­žes­niais miesteliais ir kaimais, Šilutėje spor­to bū­relių pasiūla didelė, o kitur vaikams nėra ką veikti. Dėl to bandome plėstis ir į kaimus. Šiuo metu turime sudarę eksperimentinę dziudo grupę, mūsų treneriai važinėja ir dirba su vietiniais vaikais“, – pasakoja A.Lileikis.

Tokie auklėtiniai kaip E.Petrauskas arba taip pat šioje ugdymo įstaigoje mokęsis krepšininkas Deividas Pukis, kartu su J.Valančiūnu lai­mė­jęs viską, ką tik įmanoma laimėti krepšinyje iki 20 metų, tampa vizitine sporto mokyklos kor­­tele.

O ką daryti, jei sporto mokyklos nėra? Ar­ba treneriai – atgrubnagiai, dirba tik dėl algos?

E.Balčiū­nas sako, kad paieškoję gal rastume ir tokį per­­­liuką iš provincijos, ku­riam ne­rei­kėjo jokių spor­­­­to centrų – aukštumoms pa­siekti pa­kako ne­­­dideliame miestelyje pa­skiro entuziasto ve­da­mo būrelio.

Tiesą sakant, mažiausiai vieną tokį talentą, ku­rio nebuvo įsukęs sporto mokyklos mechaniz­mas, tu­rime – tai neseniai iš pasaulio plen­­to dvi­račių čempionato bronzos medalį parvežęs Ra­­mūnas Na­vardauskas, kurio didysis ke­lias pra­­­sidėjo vos pusantro tūkstančio gy­ven­tojų tu­rin­čioje Kvėdarnėje. Čia su dviratininkais ir da­bar dirba pirmasis jo treneris Kęstutis Česaitis.

Sporto mados

Sportas irgi keičiasi. Jau nėra taip, kad ei­na­ma tik į tradicines spor­to šakas – krepšinį, fut­bo­lą ir lengvąją atletiką. „Ir iki mūsų ateina nau­jų sporto šakų. Ypač tai pasakytina apie Ry­­tų ko­vas: treneriai bai­­gia mokslus užsienyje ir čia ima rinkti grupes. Po­puliarėja įvairios mankš­­tos, ku­rios gali būti at­liekamos lauko są­ly­gomis – „Cross­Fit“, „In­sanity“. Po kelis šim­­­­tus mankštos da­lyvių sukviečiama vos ne vie­na feis­buko žinute. Pamatėme, kiek daug tu­rime bė­­gimo entuzias­tų – tūkstančiais bė­ga ma­ra­tonus. Va­di­na­si, prieš tai jie intensyviai treniruo­jasi, jeigu nu­­spren­džia bėgti tokią ilgą distanciją. Atgijo dviratininkai, riedutininkai. Ap­s­kritai pastebime, kad žmonės pradėjo sveikiau, ak­tyviau gy­venti“, – a­t­­­krei­pia dėmesį „Sveiko miesto“ vadovas M.Pau­­­­laus­kas.

Viena naujesnių mados bangų – meninė gim­­­nastika. Sportinių šokių Lietuvos čempionė Kristina Sliesoraitienė su apgailėtina mūsų ša­lies meninės gimnastikos padėtimi susidūrė nusprendusi leisti dukrą į šios kadaise ir pas mus populiarios sporto šakos treniruotes.

Pamačiusi, kad gimnastikos salėje laikas tar­­­­si sustojęs, nusprendė suburti patyrusius mokytojus ir pabandyti šiuolaikiškai pažvelgti į me­ninę gimnastiką. „Čia dar ypač gajūs sovietmečio stereotipai, tėvai bijo, kad jų vaikai bus vos ne su lazdomis laužomi ir taip didinamas jų lanks­tumas. Todėl pirmiausia tėvams rodome vaiz­do medžiagą, kaip dabar kitais būdais pa­sie­­kiama lankstumo. Nesakau, kad tai lengva – reikia ir pakentėti, ir perlipti per save, ir pra­kaito lašą nubraukti, bet muštro tikrai nė­ra“, – patikina Vilniuje meninės gimnastikos mokyklą įkūrusi K.Sliesoraitienė.

Pasak buvusios šokėjos, tik dabar ima aktyviai kurtis klubai, atsiranda sveika konkurencija ir, palyginti su 20 metų trukusiu įšalu, meninė gimnastika išgyvena pakilimą.

Sporto madas pakursto ir vieno ar kito spor­tininko skambus laimėjimas, po kurio dau­gybė vaikų plūsteli į baseinus ar šiuolaikinės penkiakovės treniruotes.

Rugpjūčio 6–15 d. Bulgarijoje vykusios Europos bokso čempionato kovos baigėsi auksiniu ir bronziniu lietuvių triumfu. Auksą iškovojo svorio kategorijos iki 69 kg boksininkas Eimantas Stanionis, olimpinis prizininkas Evaldas Petrauskas tarp svorio kategorijos iki 64 kg kovotojų liko trečias. Abu sportininkai užsitikrino teisę vykti į šių metų pasaulio čempionatą, kuriame bus kovojama ir dėl olimpinių kelialapių.

Europos bokso pirmenybių auksas pelnytas antrą kartą per nepriklausomos Lietuvos istoriją. Jo laukti teko 22 metus – 1993-iaisiais Europos čempionu tapo Vitalijus Karpačiauskas. Kelias iki Europos aukso vienam jauniausių šios svorio kategorijos atstovų E.Stanioniui nebuvo lengvas. Pirmoje kovoje lietuvis nugalėjo vengrą Balazsą Bacskai, ketvirtfinalyje eliminavo bulgarą Simeoną Chamovą, pusfinalyje – Ispanijos atstovą Youbą Sissokho Ndiaye‘ą, o finale techniniu nokautu įveikė baltarusį Pavelą Kastraminą.

Į bokso ringą Eimantas žengė prieš aštuonerius metus. „Kai ėmiau laimėti, sakydavo, kad atėjau iš niekur, nes iki tol buvau atsidavęs kikboksui, – dar nesuslūgus pergalės džiaugsmui „Veidui“ pasakojo tą dieną 21-ąjį gimtadienį minėjęs boksininkas. – Nei vaikų, nei jaunimo varžybose čempionu tapti nepavyko, bet visą laiką tikėjau, kad man turi pasisekti, tereikia kantriai dirbti ir sulaukti savo laiko. Matyt, dabar tas laikas atėjo.“

Boksininkas patikina, kad vyresnių varžovų nuostabos nejuto, nes vieni kitus pažįsta ir iš Tarptautinės bokso asociacijos įkurtos profesionalų lygos APB kovų, ir iš ankstesnių turnyrų. O S.Chamovui pavyko atsirevanšuoti už pernai Europos Sąjungos šalių bokso čempionato finale patirtą pralaimėjimą.

„Esu jaunas, dar turiu kur tobulėti, žinau, kad padarau klaidų, bet stengiuosi jas taisyti, dirbti, negailėti savęs ir išėjęs į ringą daryti tai, ką moku geriausiai. Labai norėjau medalio, žinojau, kad galiu jį iškovoti. Užsitikrinęs mažiausiai sidabrą labai nenorėjau pralaimėti finale, nes nemėgstu pralošti, todėl ruošiausi lyg žūtbūtinei kovai. O pergalės raktas paprastas – juodas darbas ir užsispyrimas“, – sako boksininkas.

BFL

Iš dvi savaites Pietų Korėjoje vykusios pasaulio studentų vasaros universiados Lietuvos rinktinė grįžo aukštai iškelta galva. Labai sėkmingai žaidynėse startavę ir net 9 medalius (5 aukso, 1 sidabro bei 3 bronzos) iškovoję lietuviai užėmė tryliktą vietą.

Lietuvos irkluotojai Milda Valčiukaitė, Donata Vištartaitė, Saulius Ritter, Rolandas Maščinskas, Žygimantas Gališanskis, Lina Šaltytė pasipuošė aukso medaliais. Sportinė sėkmė lydėjo ir lengvaatlečius – Airinė Palšytė iškovojo aukso medalį, o Andrius Gudžius – bronzos. Bronza pasipuošė ir dziudo atstovai Santa Pakenytė bei Karolis Bauža.

28-ojoje universiadoje, kuri vyko Pietų Korėjoje, Gvandžou mieste, vyrų krepšinio, rankinio, lengvosios atletikos, dziudo, plaukimo ir irklavimo rungtyse varžėsi 70 sportininkų iš Lietuvos.

Lietuviai komandų rikiuotėje įtikinamai aplenkė artimiausius Baltijos šalių kaimynus – 33-ojoje pozicijoje su 4 medaliais (1, 2, 1) likusią Estiją bei tris apdovanojimus (0, 2, 1) iškovojusią ir 47-ą vietą užėmusią Latviją.

Ekipų rikiuotėje nugalėjo 108 medalius (47 aukso, 32 sidabro ir 29 bronzos) iškovoję šeimininkai Pietų Korėjos studentai, aplenkę su 122 (34, 39, 49) apdovanojimais antrą vietą užėmusią Rusijos komandą bei trečiojoje pozicijoje su 72 medaliais (34, 22, 16) likusius Kinijos sportininkus.

Pagal iškovotų medalių skaičių Lietuvos sportininkai jau trečioje iš eilės Universiadoje patenka į antrąjį dvidešimtuką, tačiau Lietuvos studentų sporto asociacijos prezidentas Česlovas Garbaliauskas primena, kad po 28-ųjų vasaros studentų žaidynių laukia kartų kaita: dauguma stiprių Lietuvos atstovų jau baigė aukštąsias mokyklas arba yra vyresni nei 28 metų, todėl nebegalės varžytis kitoje Universiadoje, kuri 2017-aisiais vyks Taivane.

Liepos 10–12 d. seminarų ir poilsio centro „Dubingiai“ teritorijoje sportiniais marškinėliais pasipuošusių mažų ir didelių entuziastų tikrai nestigs. Čia įsikurs pirmąkart rengiamas tokio masto ir pobūdžio sporto bei pramogų festivalis „Strops“.

„Mes turime puikių muzikos festivalių, tačiau neturime festivalių, vienijančių tiek daug skirtingų sporto šakų ir pramogų. Šiuo metu vyraujančią madą sportuoti perkeliame į didžiulį sporto ir pramogų festivalį „Strops“, kuriame bus pristatyta ir pasiūlyta išbandyti per 40 skirtingų sporto šakų ir dar daugiau pramogų“, – sako vienas festivalio organizatorių Arūnas Valickas.

Dalyvavimas sporto varžybose suteiks galimybę kiekvienam ne tik pažinti daugybę sporto šakų, išbandyti savo jėgas ir laimėti festivalio prizų, bet ir pabendrauti su žinomais sportininkais – festivalio ambasadoriais.

„Sportas – tai ir bendravimo būdas. Sportas vienija šeimas, vienija draugus. Prie derybų stalo galima pyktis, bet sportas sulygina žmones ir suvienija juos siekti bendro tikslo, – įsitikinusi Lietuvos moterų krepšinio lygai (LMKL) vadovaujanti Audra Ginelevičienė. – Krepšinis yra mėgstamas, ypač jaunų žmonių. Festivalyje pasirinksime tokį formatą, kad visi atvažiavusieji – profesionalus žaidėjas ar mėgėjas, tėtis, mama ar vaikas – mielai praleistų laiką krepšinio aikštelėje“, – žada LMKL direktorė, kuri ne tik palaiko sporto ir pramogų festivalio „Strops“ idėją, bet ir pati prisideda prie jos įgyvendinimo.
Dar viena sporto šakų ambasadore tapusi bėgikė Vaida Žūsinaitė teigia: „Man labai gražu, kai sportuoja visa šeima: kai matai parke vyrą, stumiantį vežimėlį, o šalia – bėgančią mamą, kai visa šeima važiuoja dviračiais. Manau, kad sportas labai svarbus visavertės asmenybės vystymuisi.“

„Sportas man yra aktyvaus, prasmingo, sveikatai svarbaus laisvalaikio leidimo būdas. Aš nesu sportininkė fanatikė ar profesionalė, nė vienos sporto šakos nesu išlavinusi taip, kad galėčiau sakyti, jog, pavyzdžiui, esu tenisininkė. Šeimoje, būna, kartais pasipyksti, bet kai stoji prie teniso stalo ar imi žaisti futbolą, viskas išgaruoja“, –  teigia dainininkė Vaida Genytė, kuri festivalyje ne tik sportuos ir pramogaus, bet ir džiugins susirinkusiuosius savo koncertu.

,,Sportuodama parodžiau, kad galiu konkuruoti su jaunimu, įrodžiau, kad ir 65-erių galima šokti į vandenį. Jeigu nuo mažens sportuoji, jeigu kūnas parengtas, jeigu visą laiką aktyviai judi, amžius – ne riba dalyvauti ir tokiuose renginiuose kaip ,,Strops“. Aš neįsivaizduoju, kad žmogus gali nejudėti, – tai privalu, norint ilgiau būti sveikam ir energingam. Juk sportuojant būna geresnės emocijos ir sveikata“, – patirtimi dalijasi Lietuvos moterų sporto asociacijos direktorė Joana Bartaškienė, nepabūgusi tapti festivalio globėja ir ambasadore.

„Strops“ – tai nauja sporto mada, subalansuota kiekvienam: Tau, Tavo šeimai, Tavo draugams!