Nuo mažens į apkūnumą linkęs Rytis pašaipų dėl išvaizdos sulaukdavo jau darželyje. Vėliau suprato, kad darželis visomis prasmėmis tebuvo vaikų žaidimai. Su rimtesniais susidūrė vos peržengęs mokyklos slenkstį. „Ei, storas, pabėgiok – tau juk į naudą“, – ir šiandien neužmiršta pašaipių bendraklasių žodinių kirčių ir lyg kamuolio mėtomos atimtos jo kuprinės bumbsėjimo dabar jau ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyras.
Inga NECELIENĖ
Anuomet buvusio apkūnumo – nė ženklo, bet vaikystėje patirtos patyčios, kurias dažniausiai nutraukdavo skambutis arba pro šalį einantis mokytojas, be pėdsakų nepraėjo.
„Kai žiūrėdavau kovinius filmus ir matydavau, kaip vienas vyras plikomis rankomis dešimtis skriaudikų sutvarko, įsivaizduodavau, kad tasai nenugalimas kovotojas esu aš. Ir atsigulęs miegoti mintyse dar ilgai į šonus taškydavau visus tuos, per kuriuos vienu metu ne tik į lauką išeiti vengdavau, bet apskritai buvau ėmęs šalintis žmonių“, – pasakoja Rytis.
Tarp kino meno ir tikrovės
Lapkričio 1-ąją Tokijuje absoliučios svorio kategorijos pasaulio kiokušin karatė bronzą iškovojęs Lukas Kubilius yra vienos stipriausių šalyje kiokušin karatė mokyklų instruktorius. Tarp šios Palangoje įsikūrusios „Shodan“ mokyklos auklėtinių būtų galima rasti ir tokių vaikų kaip Rytis, kurie į treniruotes ateina prisižiūrėję kovinių filmų ar pajutę poreikį išmokti apsiginti.
„Esame atviri visiems, šiai sporto šakai nereikia išskirtinių fizinių duomenų. Kviečiame ir mažesnius, ir stambesnius, ir tuos, kurie mažiau savimi pasitiki“, – patikina neseniai savo trofėjų kolekciją pasaulio čempionato bronza papildęs kiokušin karatė mokytojas.
Jis pats į karatė atėjo jau paauglys, bet sportuoja nuo šešerių – ilgai lankęs futbolą, iš pradžių jį iškeitė į kovinę savigyną. Norėjo tokio sporto, kad viskas tik nuo paties priklausytų. „Futbolas – komandinė sporto šaka, gali būti labai geras žaidėjas, bet komanda vis tiek gali pralaimėti. Jeigu pralaimi kiokušin karatė kovą, daryti išvadas labai lengva. Dėl to lengva ir tobulėti. Todėl nuėjau, išbandžiau, patiko ir likau“, – apie savo kelią į pasaulio viršūnę pasakoja L.Kubilius.
O kaip tie koviniai filmai, kurie skriaudžiamam vaikui bent akimirką leidžia pasijusti nugalėtoju? Ar Bruce‘o Lee, Jackie Chano ir kitų aktorių kovotojų filmuose rodomi triukai toli nuo tikrovės?
„Yra visokių filmų, vieni labiau atitinka tikrovę, kiti mažiau. Dažnai juose yra tiesos, bet kinas labiau menas, todėl reikia žiūrėti į konkrečią kovinę situaciją ir ją vertinti. Kai kas paprasta ir aišku – taip, kaip įmanoma realiai kovoti su priešininku, o kai kas – jau iš fantastikos srities. Jeigu žmogus skraido, laksto stogais arba šokinėja nuo medžio ant medžio – suprantama, kad tikrovės čia nė lašo“, – paaiškina pasaulio čempionato medalininkas.
Nepriklausomybės priešaušriu kino teatrai vienu metu buvo įjunkę rodyti indų filmus, į kuriuos dažniau traukdavo jausmingos žiūrovės, o vyrai ir jaunuoliai būriuodavosi prie naujoviško pavadinimo įstaigos – videotekos durų, už kurių per paprastą televizorių dažną vakarą būdavo rodomi koviniai veiksmo filmai. Štai ten būdavo galima prisižiūrėti tikros muštynių mozaikos – nuo snukiadaužio iki įvairių Rytų dvikovos stilių bei technikų kautynių elementų, nuo akivaizdžiai fantastinių iki visiškai tikroviškų.
„Į šių filmų bumą nepataikiau, nes buvau per mažas, – šypteli kiokušin karatė meistras. – Bet žiūriu viską, kas suteikia pozityvių emocijų. Koviniams filmams taikau tuos pačius kriterijus.“
Išmoksta apsiginti
Kiokušin karatė iš visų šios Rytų dvikovos stilių vadinama didžiausio kontakto, bet iki jaunių amžiaus, tai yra iki 16 metų, treniruojamasi ir varžomasi su viso kūno apsaugomis – rankų, kojų, galvos, korpuso. Dėl to traumų beveik nebūna, nebent ant rankos ar kojos išdygsta kokia mėlynė. Ir tik perėjus į suaugusiųjų grupę kovojama be apsaugų, nes jei nori dalyvauti tokio lygio varžybose, turi būti pasiekęs tinkamą sportinį meistriškumą ir mokėti nuo smūgių apsiginti.
„Pas mus traumų tikimybė nedidelė, todėl kiokušin karatė drąsiai rekomenduoju visiems tėvams, ypač tiems, kurie mano, kad ši sporto šaka netinka mergaitėms. Būtent jos pas mus sudaro 30–40 proc. mokyklos sportininkų. Ir merginos, ir vaikinai atėję išmoksta apsiginti, sustiprėja ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, išeina ir sporto, ir gyvenimo mokyklą“, – pranašumus vardija daugiau nei dešimtmetį kiokušin karatė mokytoju dirbantis L.Kubilius.
Dažniausiai „Shodan“ mokyklą vaikai renkasi dėl gerų rekomendacijų. Arba vieni kitus atsiveda: vieni draugai kitus, o vaikai – tėvus.
Viena L.Kubiliaus grupių – suaugusiųjų sveikatingumo. „Iš pradžių tėvai veda vaikus, o paskui patys sugalvoja sportuoti. Esame kaip šeima, bendruomenė, kartu augame, tobulėjame, puoselėjame sveikatingumą ir, aišku, siekiame rezultatų“, – sako karatė mokytojas.
Ko mokoma? „Mes nemokome muštis ar susidoroti, – pabrėžia pašnekovas. – Mokome kilus būtinybei apsiginti – treniruotes lankantys vaikai tą sugeba, nes kiokušin karatė naudojama tokia technika, kuri kitam gali padaryti realios žalos.“
Kovotojas neslepia, kad jaunystėje kelis sykius yra tekę ant tatamio išmoktus elementus panaudoti ir gatvėje, bet tikrai nė sykio nebuvo tokių kivirčų pradininkas.
Sportiškas žmogus, mokęsis Rytų dvikovos meno, nebūtinai karatė, kovotojo įsitikinimu, turi kur kas didesnę tikimybę apsiginti pats ar apginti artimuosius nei nesportavęs žmogus. Ar fiziškai įmanoma vienam apsiginti nuo dešimties ar dar daugiau agresyvių skriaudikų, čempionas nesiima spręsti. „Tuo negyvenu, turiu kitų vertybių“, – paklaustas, kodėl į įvairių stilių kovotojus vis dar žvelgiama kaip į potencialius peštukus, nedaugžodžiauja kiokušin karatė mokytojas.
Pakilti ir judėti pirmyn
Suklupus atsistoti, nugalėti save, pasimokyti iš nesėkmės ir jokiu būdu nepasiduoti – to L.Kubilius moko ir savo mokinius. „Šios savybės gyvenime labai svarbios. Juk netrūksta tokių situacijų, kai nepasiseka, atsitinka nelaimė, bet tu privalai atrasti jėgų ir toliau siekti užsibrėžto tikslo. Mes esame stiprūs tada, kai nepasiduodame: ir po didžiausios nesėkmės atsikeliame ir judame į priekį“, – į filosofinę šio sporto pusę pereina kovotojas.
L.Kubiliaus karjera nėra grįsta vien pergalėmis, jam irgi ne sykį teko keltis po nesėkmės. „Europos, pasaulio čempionatuose esu iškovojęs medalių, bet taip pat likęs tik trisdešimt kažkelintas. Dabar irgi likau trečias, ne pirmas, taigi yra iš ko pasimokyti“, – sako sportininkas.
Karatė – tai ne tik sporto šaka, bet ir gyvenimo būdas. Vaikams kiokušin karatė mokyklose skiepijamos vertybės – susikaupimas, drausmė, pagarba vienas kitam ir vyresniam – tiesiogiai susijusios su gyvenimu. Vaikai išmoksta ne tik kovos veiksmų, bet pirmiausia tinkamai elgtis, klausytis, išgirsti – tų savybių, kurios ne mažiau svarbios gyvenime nei treniruotėse.
Dėl to čia dirba ne treneriai, o mokytojai. „Tai žmogus, kuris tave moko ne tik sporto, bet ir gyvenimo tiesų bei savo pavyzdžiu rodo, kaip reikėtų gyventi. Ir vaikai stengiasi į savo mokytojus lygiuotis“, – paaiškina L.Kubilius, kurį treniruoja Vladimiras Silvaška.
Ar tai reiškia, kad karatė mokytojai turi būti pavyzdiniai? L.Kubiliaus įsitikinimu, karatė mokytojai visų pirma turi būti geri žmonės, o pavyzdys turi būti vidinis jausmas: jeigu jauti ramybę dėl to, kad eini teisingu keliu, esi pavyzdys kitiems. „Turiu nemažai mokinių, sutariu su jaunimu. Kiek žinau, vaikai lyg ir mėgsta“, – paklaustas apie savo mokinius kukliai priduria kiokušin karatė meistras.
Už orą būtinesnė kovotojo dvasia
Rytų šalys, pasauliui davusios ne vieną kontaktinio sporto šaką, stiprios ir kaip kovotojų tautos. Karatė, kumitė, katana, samurajų kodekso bušido nesilaikę šnipai nindzės – tai tik keli iš daugelio japonų genuose užkoduotų specifinių visam pasauliui žinomų žodžių.
Tai, kad Japonija ne veltui yra karatė tėvynė, dar kartą įsitikino ją aplankęs L.Kubilius. Pasak kiokušin karatė meistro, japonai yra kitokie, pasižymintys vidine stiprybe – kris, grius, bet nenustos tikėję ir nepasiduos. Tai ypač gerai atsiskleidžia, kai jėgos lygios: jei kovotojų meistriškumas aukštas, pergalę dažnai lemia psichologiniai dalykai. Laimi tas, kuris nepasiduoda.
Būtent šių savybių itin prireikia kas ketverius metus Japonijoje vykstančiuose pasaulio absoliučios svorio kategorijos čempionatuose, dar vadinamuose karatė olimpiada. Į juos pagal nustatytus kriterijus susirenka tik patys stipriausi ir kovoja ne įprastai, suskirstyti pagal savo svorio kategorijas, o į pradines poras sugrupuoti burtais, neatsižvelgiant į svorį, nurodomą šalia sportininko pavardės.
Pasaulio čempionatas be svorio kategorijų visais atžvilgiais sunkesnės varžybos nei įprasti kiokušin karatė turnyrai. Pavyzdžiui, nugalėtojui (čia kovojama tik dėl dviejų pagrindinių titulų – vyrų ir moterų absoliučių pasaulio čempionų vardų) per dvi dienas vykstančias varžybas tenka įveikti septynis kovotojus. Pertraukos tarp kovų irgi verčia atidžiau suklusti – nuo 45 minučių iki valandos. Per tiek laiko jėgų atgauti neįmanoma.
Šiemet pusfinalyje jį nugalėjusį japoną Yuji Shimamoto, kuris vėliau tapo absoliučiu pasaulio čempionu, L.Kubilius yra įveikęs Lietuvoje. „Taigi kovotojų pajėgumas nuo varžybų konteksto priklauso“, – paaiškina kiokušin karatė meistras, prisipažindamas, kad sunkiausiomis akimirkomis atsipalaiduoti padeda muzika ir bendravimas.
Po pralaimėtos kovos praėjus vos 45 minutėms lietuvis lipo ant tatamio grumtis dėl bronzos. Beje, prieš ketverius metus jis taip pat kovojo dėl bronzos, bet tąkart liko ketvirtas. Tada koją pakišo kelio trauma – tą žinodamas lietuvio varžovas sąmoningai taikė į skaudamą vietą, ir po 15 sekundžių bronzinis mačas buvo nutrauktas.
Šįkart L.Kubilius stojęs prieš 30 kg lengvesnį japoną Shotą Maedą aktyviais veiksmais kovos pabaigoje palaužė varžovą. „Absoliučios kategorijos čempionatuose daug lemia taktika ir technika, – aiškina sportininkas. – Pavyzdžiui, mažesnis ir lengvesnis varžovas dažniausiai būna fiziškai aktyvesnis, nuvargina sunkesnį kovotoją ir neretai laimi. Todėl ne visada daugiau svorio reiškia pergalę.“
Lietuvis įprastuose karatė turnyruose kovoja su iki 105 kg sveriančiais varžovais. Štai dėl ko šiemet iš Tokijo parsivežta bronza Lukui daug saldesnė nei Europos čempionatų auksas ar įprastų pasaulio pirmenybių sidabras, pelnytas prieš dvejus metus. Iki pastarojo Lietuvos atstovo karatė olimpiadoje pelnyto medalio iš tolimosios Japonijos medalius yra pavykę parsivežti dar dviem lietuviams: 2007 m. sidabrą iškovojo Donatas Imbras, 2011 m. sidabrą laimėjo Margarita Čiuplytė.
Virš lietuvių – tik japonai
Po 2013 m. pasaulio čempionate iškovoto sidabro medalio L.Kubilius nusprendė pailsėti ir atsigauti. Be sporto, dar yra šeima, todėl kovotojas norėjo sulėtinti tempą, daugiau dėmesio skirti artimiesiems. Ir ši pertrauka išėjo į naudą. „Sportuoju jau daug metų, todėl geriau save pažįstu, jaučiu kūną, žinau, ko reikia, kada reikia, ir dėliojuosi“, – sako 32 metų sportininkas, kiokušin karatė besitreniruojantis nuo keturiolikos.
Į šiųmetį absoliučios kategorijos čempionatą, surengtą jau vienuoliktą kartą, vyko gausiausia Lietuvos kiokušin karatė sportininkų delegacija – 17 sportininkų. L.Kubiliaus įsitikinimu, jauna, bet stipri Lietuvos komanda neliko nepastebėta: „Man atrodo, buvome geri savo šalies ambasadoriai.“
Japonai irgi stebisi, kaip tokia nedidelė šalis, kurioje gyvena vos trys milijonai žmonių – panašiai tiek, kiek viename didesniame Tokijo mikrorajone, sugeba užauginti tokių sportininkų, kurie patenka tarp trijų stipriausių.
Kad ne tik žodžiais esame stiprūs, patvirtina Pasaulio kiokušin karatė federacijos šalių reitingas, kuriame Lietuva užima antrą ir trečią vietą: vyrai – antri po japonų, moterys – trečios, o priekyje – tik japonės ir vengrės.
Rado daug sekėjų
Svarstydamas, kodėl Lietuvoje kiokušin karatė rado daug sekėjų ir yra viena populiariausių tarp kovinių sporto šakų, L.Kubilius pamini nuo seno labai stiprią mūsų šalies šios pakraipos karatė mokyklą ir gerus trenerius.
„Apskritai esame sportiška tauta, o kiokušin karatė mokykla turi tradiciją, istoriją, todėl ir kovotojai ne pirmi metai duoda vaisių – parveža medalių. Kas lėmė, kad esame viena gausiausiai praktikuojamų sporto šakų Lietuvoje? Geri vadovai, daug karatė klubų, mokyklų, daug perspektyvių vaikų ir jaunimo“, – vardija pašnekovas.
Ar karatė mokytojams svarbiausia rezultatai? „Man smagiausia matyti, kaip vaikas auga, stiprėja, tobulėja. Laimėti varžybas svarbiau vaikui, o man daug smagiau matyti, kokią pažangą jis daro, – tai suteikia daugiausia džiaugsmo“, – prisipažįsta kiokušin karatė mokytojas.
Ką kiokušin karatė mokykloje reiškia vaiko tobulėjimas? „Ateina susigūžęs, nepasitikintis savimi, mažai bendraujantis vaikas į treniruotę, o po kiek laiko matai, kad jis ėmė drąsiau reikštis, tapo aktyvus. Iš pradžių padarydavo vieną prisitraukimą, o pasitreniravęs – po 20–30, pagerino ne tik fizines, bet ir psichologines savybes. Iš pradžių bijodavo vykti į varžybas, o po kiek laiko jau pats veržiasi ant tatamio. Nuo pat mažų dienų ugdyti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai stiprią asmenybę – sunkus, bet prasmingas trenerių ir tėvų darbas“, – apibendrina L.Kubilius.
Jeigu tokiam žmogui dar pavyksta pasiekti ir sportinių rezultatų – tiesiog puiku. Bet sporto rezultatas nėra galutinis tikslas. To kasdien kantriai savo mokinius moko ne tik Europos ir pasaulio čempionatų medalininkas L.Kubilius, bet ir kažkada visų stumdytas Rytis.
Loading ...