Shutterstock

Užderėjo rungčių. Kuo daugiau žaidynių – tuo daugiau galimybių pasivaržyti jaunesniems, išsiaiškinti savo galimybes jau patyrusiems arba įšokti į olimpinės rinktinės lėktuvą naujai sporto šakai. Galima ir kitaip: senai sporto šakai, bet naujai rungčiai. Beje, jaunesnėse žaidynėse naujoji sporto šakos atmaina nevengia kibti į atlapus ją išauginusiai tradicinei. Ar kur nors tai nuves ir kiek mums dar liko „vakansinių“ sporto šakų bei rungčių?

Prieš didžiuosius sporto renginius, į kuriuos mūsų šalies atstovai vyksta susibūrę į vieną olimpinę komandą, kaip papildomas sportinis laimėjimas, jeigu tąkart toks būna, paminima prisidėjusi nauja sporto šaka ar rungtis. Arba, kaip tokiais atvejais populiaru sakyti, išsiplėtusi jų geografija. Esama nuomonių, kad mums, neturtingai valstybei, reikia remti ir puoselėti tik tą sportą, kuris mūsų krašte turi tradicijas, esame pasiekę laimėjimų, turime bazių ir trenerių, bet ji nei labai garsi, nei vyraujanti. Naujoms sporto šakoms papildyti Lietuvos rinktinę trukdytų ir tie šūkautojai, kurie nemato tikslo išlaidauti ir vežti sportininko, kurio tikėtina galutinė vieta – antroje galutinės rikiuotės pusėje arba pačioje pabaigoje.

Kai trūksta pagalbos, supratimo, dėmesio, pas mus dar menkai populiarių ir dažniausiai varganai gyvenančių sporto šakų entuziastams padeda olimpinis principas, kurio laikantis į žaidynes vežami tie, kurie šią teisę iškovoja. Kartais galimybę įsilieti į šalies olimpinę rinktinę savo sporto rungties čempionatuose puikiai pasirodantiems neolimpinių šakų atstovams pamėtėja žaidynių organizatoriai, tą šaką ar rungtį įtraukdami į žaidynių programą.

Šansą ten atsidurti didina ir tai, kad tiesiog pradėta rengti daugiau žaidynių. Per pastarąjį penkmetį atsirado daugiau grandiozinių sporto renginių nei vien tik olimpinės žaidynės, kurios, be abejo, išlieka visos sporto piramidės viršūnėje. Nuo 2010-ųjų kas ketverius metus imtos rengti jaunimo (16–18 m.) vasaros, nuo 2012 m. – ir žiemos olimpinės žaidynės, o nuo šiemet kiekvienais priešolimpiniais metais turėsime ir savojo žemyno suaugusiųjų sporto žaidynes. Dar anksčiau, prieš daugiau nei du dešimtmečius, susirūpinus sportuojančiu jaunimu imti organizuoti Europos jaunimo (14–18 m.) vasaros ir žiemos olimpiniai festivaliai, kurių dažnumas – kas dveji metai.

Vis dėlto didžiaisiais sporto renginiais, į kuriuos vyksta vietą juose iškovoję patys geriausi sportininkai, vadinkime žaidynes – jaunimo, olimpines ir netrukus prasidėsiančias pirmąsias Senojo žemyno.

Nuo 2016 m. vasaros olimpinių žaidynių olimpinėje programoje bus 28, žiemos – septynios sporto šakos. Pavyzdžiui, į pirmąsias po nepriklausomybės atkūrimo vasaros olimpines žaidynes vyko vienuolikos sporto šakų mūsų šalies atstovų, į pastarąsias Londono – keturiolikos, o 2008 m. į Pekiną išsiųstoje kol kas gausiausioje iki šiol mūsų olimpinėje delegacijoje buvo šešiolikos sporto šakų atstovų. 2014 m. žiemos žaidynėse varžėsi trims sporto šakoms priklausančių penkių rungčių mūsų šalies atstovai.

Į birželio 12 d. prasidėsiančias pirmąsias Europos žaidynes keliauja 71 Lietuvos sportininkas, atstovausiantis trylikai iš šešiolikos Baku vyksiančių olimpinių sporto šakų ir dviem iš keturių neolimpinių šakų bei rungčių. Jaunimo ir Europos žaidynės nėra įspraustos į griežtus sporto šakų rėmus, todėl rengėjai gali laisviau dėlioti šių varžybų programą ir į ją įtraukti įvairesnių sporto varžytuvių. Iš neolimpinių Baku vyks trijulių krepšinio, paplūdimio futbolo, sambo ir karatė varžybos. Šiuo suteiktu šansu pasinaudojo dvi mūsų rinktinės – vyrų ir moterų trijulių krepšinio bei sambo atstovai. Tiesą sakant, trijulių krepšininkai nėra Lietuvos rinktinės naujokai, tik tos rinktinės būdavo jaunimo. Kaip žinoma, pernai jaunimo žaidynių trijulių krepšinio turnyro laimėtojais tapo būtent lietuviai.

Pagal reitingą Europos ir pasaulio čempionatuose tarp 32 paplūdimio tinklininkių komandų pateko Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė. Šios gerai žinomos žaidėjos Europos žaidynėse debiutuos kaip nacionalinės olimpinės rinktinės narės. „Europoje yra gal penki šimtai, o gal ir daugiau moterų paplūdimio tinklinio komandų, todėl mums patekti tarp 32 geriausių – jau laimėjimas. Tuo pat metu kaip ir Europos žaidynės vyks Pasaulio taurės etapas, todėl neaišku, ar visos stipriausios komandos suvažiuos. Jeigu susirinks stipriausios, tikimės būti per vidurį, jeigu ne visos stipriausios – pakilti šiek tiek aukščiau nei viduriukas“, – atsargiai prognozuoja šių merginų treneris ir Lietuvos tinklinio federacijos (LTF) prezidentas Marius Vasiliauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Scanpix

Rezultatas – per kančias. Be kai kurių kosmetinių padažymų, neišvengiamos Pietų Amerikos specifikos, sugrąžintų regbio ir golfo varžybų, per Rio de Žaneiro žaidynes vėl bus siekiama parodyti kuo daugiau kovos iki paskutinių trasos centimetrų ir šimtųjų sekundės dalių. Juk taip žiūroviškiau. Varžybos per lėtos, paini taškų skaičiavimo sistema, nuobodi apranga, neišlaikoma intriga iki pat galo? Ne bėda – viską pakeisime, tik neperjunkite kanalo.

Iki vasaros olimpinių žaidynių likus daugiau nei metams, vienas populiariausių žodžių bus „olimpinis“: normatyvas, atranka, sistema ir galiausiai rinktinė. Į kokias aukštumas iškeltus normatyvus šįkart teks įveikti mūsų šalies sportininkams arba tarp kelių laimingųjų jie privalės patekti? Ne paslaptis, kad atrankos į žaidynes sistema tik sunkėja. Vis pridedant rungčių, o kartais ir sporto disciplinų ar šakų, per siūles braškančią olimpinę programą atkakliai bandoma įsprausti į nustatytus dviejų savaičių rėmus. Išsitekti nelengva, ypač vasaros žaidynėse, todėl griebiamasi įvairių limitų, automatiškai sunkinančių sportininkų kelią žaidynių link. Bet, kaip sakoma, čia susirenka geriausi, o geriausių negali būti daug.

Dar sakoma, kad sportui kylančios didžiosios grėsmės yra dvi – dopingas ir nelegalios lažybos. Ar ne laikas šalia jų įrašyti trečiąją, kuriai apibūdinti rastume daug pavadinimų: komerciškumo, pataikavimo žiūrovams, didesnio rūpinimosi įvairiais reitingais nei pagrindiniais žaidynių dalyviais – sportininkais.

Kita vertus, įvairūs bandymai pakartoti sėkmingiausiu sporto verslo projektu vadinamas žaidynes rodo, kad einama geru keliu: bent pastaruosius du tris dešimtmečius žaidynės nebėra siejamos su jas rengiančiai šaliai neišvengiamai gresiančiu finansiniu krachu, kaip tai buvo aštuntąjį ano tūkstantmečio dešimtmetį. Kaip vieną lūžio taškų verslo analitikai mini 1984 m. Los Andželo olimpines žaidynes, prieš kurias Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) nusprendė pasirašyti rėmimo sutartis su garsiausių prekių ženklų atstovais ir TV transliuotojais. Matyt, šiuos metus derėtų laikyti ir tuo atskaitos tašku, kai į olimpines žaidynes atėjo dar vienas svarbus dalyvis – televizija ir visa su ja susijusi industrija. Bet pamažu sporto šakoms ėmus keistis į žiūroviškesnę pusę, kilo grėsmė jų autentiškumui.

Iš visų sporto šakų bene labiausiai keitėsi ir prie žiūrovų poreikių derinosi šiuolaikinė penkiakovė. Iš pradžių vykusios penkias dienas – po rungtį per dieną, vėliau šios sporto šakos varžybos sutrumpėjo iki dviejų dienų, o dabar prasideda ir baigiasi tą pačią dieną. Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos (LŠPF) generalinio sekretoriaus Viačeslavo Kalinino tvirtinimu, dabar bus bandoma įgyvendinti dar vieną naują šūkį: penkios rungtys – penkios valandos. „Žmonėms visko reikia greitai, čia ir dabar. Ir ne bet kaip, o turi būti greita, įdomu, populiaru. Taigi mes ir einame prie šito: kur tik galima, atsisakome nereikalingų elementų, pertraukų, trumpiname kovos laiką, atsisakome žirgų pristatymo, individualaus burtų traukimo ir panašiai, kad žiūrovai niekur neišsivaikščiotų ir jiems būtų iki galo įdomu stebėti varžybas“, – eilinius penkiakovės pokyčius vardija V.Kalininas.

Šios sporto šakos atstovams mažai keitėsi tik olimpinė atranka: į Rio de Žaneirą pateks pasaulio čempionato ir Pasaulio taurės etapų varžybų laimėtojai, Europos čempionate užėmę pirmą–aštuntą vietas – iš viso po 36 sportininkus, daugiausiai po du vyrus ir moteris iš kiekvienos šalies. Deramasi, kad jau 2020 m. Tokijuje vyktų mišrių estafečių varžybos. Lietuvai, pasak V.Kalinino, ši naujovė būtų į naudą, nes mūsų penkiakovininkai gerai pasirodo ir estafečių varžybose.

Bet čia dar ne visos penkiakovei gresiančios metamorfozės. 90 proc. tikimybė, kad tose pačiose 2020 m. žaidynėse visos šiuolaikinės penkiakovės rungtys vyks stadione: tame pačiame stadione penkiakovininkai ne tik fechtuosis, bet ir plauks. O fechtavimosi varžybos vyks pagal jau išbandytą vadinamąją riterių sistemą: bus fechtuojamasi ant pakylos, kova truks apie 50 sekundžių, kas pralaimės, tas paliks pakylą, o nugalėtojas kovos toliau. Po šių varžybų sportininkai sės ant žirgų, o po jojimo lauks sujungta šaudymo ir bėgimo rungtis. Taip, pasak LŠPF gen. sekretoriaus, maždaug 50 tūkst. žiūrovų (tiek vietų planuojama stadione) per penkias valandas pamatys visą šiuolaikinę penkiakovę.

Pats dalyvavęs, pavadinkime, senovinėse varžybose – plaukęs, bėgęs ilgesnį nuotolį ir juolab ne lazeriniais ginklais šaudęs V.Kalininas patikina, kad naujoji šiuolaikinė penkiakovė yra įdomesnė, azartiškesnė. „Specialistams ir penkias dienas įdomu varžybas stebėti, bet žiūrovas ketvirtą dieną jau užmiršta, kas buvo pirmąją. Anksčiau po jojimo rungties jau praktiškai būdavo aiškūs laimėtojai, o dabar intriga išlieka iki pat paskutinės šaudymo ugnies linijos. Juk esame šiuolaikinė penkiakovė, vadinasi, lyg ir priklauso derintis prie šių laikų“, – svarsto pašnekovas.

Kita vertus, čia didelio pasirinkimo nėra: nesikeisi – tavęs neliks olimpinių žaidynių programoje, todėl tenka priimti žaidimo taisykles ir dėl natūralaus noro išgyventi. „Kartais atrodo, kad pradedame dirbti ne kaip sportininkai, o kaip šoumenai, kad tai greičiau ne sportas, o komercija. Betgi keičiasi net krepšinis – visam pasauliui madas diktuoja televizija“, – apibendrina V.Kalininas.

Nors ir ne tokių drastiškų kaip šiuolaikinė penkiakovė, pakeitimų neišvengė ir imtynės, prieš porą metų kartu su penkiakove priartėjusios prie pavojingos išmetimo iš olimpinių žaidynių programos linijos. Todėl 2016 m. žaidynės, kaip ir olimpinė atranka į jas, imtynininkams galėjo būti paskutinės. Išgyvenusios nelengvą laikotarpį, bet bent jau iki 2024 m. olimpiados iš žaidynių programos nedingusios imtynės imtos keisti. Tiksliau, gal ne tiek pačios imtynės, kiek esą nuobodžiai atrodantys jos elementai: arbitrų apranga, atletų triko spalvinė gama, į istoriją pasiųstas ir tradicinių spalvų tatamis – dabar jis nebe geltonas ir raudonas, o tamsiai mėlynas ir oranžinis.

Taisyklių pakeitimais irgi esą siekta imtynes padaryti įdomesnes žiūrovams: liko du kėliniai po 3 min., supaprastinta taškų skaičiavimo tvarka, padaugėjo kovos stovint, taigi ir „žiūroviškų“ efektyvių metimų tikimybė. „Štai čia problema: cirkas yra gražu, o aukštas sportinis meistriškumas nėra gražu, nes tai aukščiau visko. O kai viską turi atiduoti, grožio nebelieka“, – apie televizijos diktuojamas madas savo nuomonę turi Lietuvos imtynių federacijos (LIF) prezidentas Valentinas Mizgaitis.

Jo manymu, priimti pakeitimai nėra labai reikšmingi. Mums, kaip mažai šaliai, didesnį nerimą turėtų kelti pasikeitusios Tarptautinės imtynių federacijos vadovybės sprendimas daugiau reikšmės suteikti teisėjavimui. „Dabar teisėjai praktiškai gali nulemti varžybų baigtį, o mums, mažai valstybei, kuo daugiau objektyvumo, tuo geriau. Ir korupcijos gali padaugėti. Jau buvo čempionatas Helsinkyje, kuriame pirmaudamas 4:0 per dešimt sekundžių, likusių iki kovos pabaigos, imtynininkas pralaimėjo“, – pateikia pavyzdį V.Mizgaitis.

Imtynininkų kelias žaidynių link paženklintas skaičiumi aštuoniolika – tiek vienos svorio kategorijos sportininkų, daugiausia vienas iš vienos šalies, pateks į olimpiadą (dar vienas gaus vardinį kvietimą arba šis bus atiduotas šeimininkų, šiuokart brazilų, imtynininkui). Kita su šia sporto šaka susijusi naujovė – graikų-romėnų ir laisvųjų imtynių kovotojai po vieną svorio kategoriją, taigi ir medalių komplektą, atidavė moterims, todėl Rio de Žaneire 344 imtynininkai varžysis dėl šešių kiekvienos imtynių sporto šakos apdovanojimų komplektų: šešių graikų-romėnų svorio kategorijų, tiek pat laisvųjų imtynių ir moterų imtynių.

Bandyti patekti į olimpinį aštuoniolikos klubą bus galima per šių metų pasaulio čempionatą ir tris kitų metų turnyrus. Kaip ir prieš Londono žaidynes, gausiausiai olimpiečių gretos pasipildys po pasaulio čempionato – šiemet Las Vegase bilietus į Braziliją gaus šešių pirmųjų kiekvienos svorio kategorijos vietų laimėtojai. Iš papildomų atrankos turnyrų, pavyzdžiui, žemynų čempionatų, kelialapius gaus tik du pirmieji laimėtojai. „Bet jeigu nugalėtojas jau turės bilietą į Rio, eilė automatiškai pasislinks ir bilietas atiteks tam, kuris liks trečias ar net ketvirtas“, – paaiškina LIF prezidentas.

Svarstydamas, kuo galėjo neįtikti nuo antikos laikų žinomos imtynės, LIF vadovas prasitaria apie esminį argumentą, kuriuo imtynių propaguotojai buvo remiami prie sienos: esą ši sporto šaka mažai atsinaujino. „Kai į TOK vadovo postą atėjo Jacques‘as Rogge‘as, jis vis primindavo, kad gal imtynių nereikia. Aišku, ir mūsų tarptautinė federacija galbūt padarė klaidų, per daug savimi pasitikėjo“, – dėl ko kilo sąmyšis, šįkart imtynininkams pasibaigęs gerai, bando suprasti pašnekovas.

Bet pamąstyti liko apie ką: kai visi pirštais rodė į šiuolaikinę penkiakovę, manydami, kad ji bus pašalinta, netikėtai buvo atsigręžta į imtynes, vadinasi, taip gali nutikti bet kuriai sporto šakai. Laimei, vėlesnis balsavimas parodė, kad palaikančiųjų imtynininkus daugiau nei užtektinai. V.Mizgaitis spėja, kad dėl penkiakovės kilo baisios povandeninės srovės, į kurias, kiek žinoma, netgi įsitraukė olimpinių žaidynių atgaivintojo ir šiuolaikinės penkiakovės sumanytojo Piere‘o de Coubertino anūkas. „Bet ne kiekvienas supurtymas išeina į naudą, todėl dar pažiūrėsime“, – skubotų išvadų nelinkęs daryti LIF prezidentas.

Buvęs imtynininkas turi pastabų ir dėl atskirų sporto šakų dalyvių skaičiaus: kodėl, tarkime, gimnasto užimtą 60–70 vietą kai kurie linkę vadinti puikiu pasirodymu, o imtynininko patekimas tarp minėtų aštuoniolikos sportininkų ne visų laikytinas puikiu rezultatu. Todėl kalbėdamas apie būsimas atrankos kovas ir žaidynes V.Mizgaitis patikina, kad džiaugsis visais, kurie sugebės išsikovoti vietą žaidynėse. Yra numatęs ir dvi olimpines programas: minimalią keturių imtynininkų ir maksimalią aštuonių – po vieną laisvųjų imtynių ir moterų bei šešių graikų-romėnų imtynininkų.

Šį olimpinį ciklą buvo sudrumstas ir kitos kontaktinės sporto šakos – bokso vanduo. Po to, kai Londone pirmuosius olimpinius medalių komplektus išsidalijo boksininkės, naujovės nesibaigė: paspaudusi vyrus iki dešimties svorio kategorijų, Tarptautinė bokso mėgėjų asociacija nusprendė į olimpinį ringą leisti kopti ir profesionalams bei pati įkūrė dvi bokso profesionalų lygas, iš kurių ir atsivers vienas tiesesnių kelių į Rio. Lengvojo svorio kategorijų kovotojai privalės patekti tarp 22–26 geriausių pasaulio boksininkų, vidutinio – tarp 28-ių, o į olimpinių žaidynių sostinę norintiems vykti sunkiasvoriams atiteks po 18 kelialapių.

Po Londono žaidynių pokyčių sulaukė ir plaukimas – antra sporto šaka po lengvosios atletikos pagal dalyvių ir iškovojamų medalių skaičių. Rio de Žaneire iki devynių šimtų bus apribotas žaidynėse dalyvaujančių plaukikų skaičius, nors, tarkime, į Pekiną vyko apie 1200. „Dėl to nukenčia vadinamasis stiprus viduriukas, tokie kaip mes, kurie plaukia apie 30–35 vietą. Daugiau iki Rio žaidynių naujovių nebus. Plaukikų atrankos sistema, kuri, sakyčiau, nėra prasta, nuo 1996-ųjų nesikeičia. O per pastaruosius šešerius–aštuonerius metus, kai buvo imtas taikyti toks kaip dabar sportininkų atrinkimo principas, patobulėjo ir vadinamąsias žaliąsias kortas, arba kvietimus, gaunančių šalių lygis, sumažėjo jų plaukikų atsilikimas“, – sako Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) viceprezidentas Gintautas Bartkus.

Po Pekino olimpinių žaidynių, kuriose dar buvo A ir B normatyvai, Londono olimpiadoje jau liko tik A normatyvas, prilygęs prieš tai buvusių žaidynių 24 vietai. Dabar, šiek tiek gerėjant rezultatams ir kylant bendram plaukikų lygiui, keliami ir normatyvai, todėl tiesioginį kelialapį į Rio garantuojantys rezultatai prilyginti Londono olimpinių žaidynių šešioliktai vietai.

„Išsivysčiusioms plaukimo bendruomenėms, tokioms kaip JAV, Rusija, Kinija, Anglija ar Australija, tai jokios įtakos neturi, jie ir taip į vieną rungtį siųsdavo maksimalų skaičių savo šalies plaukikų – po du. Besivystančių plaukimo šalių, tokių kaip Okeanijos, Afrikos, plaukikams, neįvykdžiusiems nei A, nei B normatyvų, vis tiek duodama po vietą kiekvienoje rungtyje, nes toks olimpinis principas. Vadinasi, sudėjus A normatyvų turėtojus su tais, kurie gauna kvietimus, įvykdžiusiems B normatyvus žaidynėse vietos praktiškai nebelieka“, – paaiškina G.Bartkus, primindamas, kad Atėnų ir Pekino žaidynėse, į kurias vyko gausus mūsų plaukikų būrys, nebuvo bendro sportininkų limito.

Aukšti normatyvai ir sukviesti geriausi iš geriausiųjų garantuoja dar vieną reginį – įnirtingą kovą, po kurios į vieną sekundę sukrinta vos ne dvidešimties sportininkų rezultatai. Tokius glaustus laikus galima pamatyti ir žvilgtelėjus į Giedriaus Titenio mėgstamą 100 m krūtine rungtį, kurios laimėtojus lemia šimtosios sekundės dalys. Pasak G.Bartkaus, į tą vieną šimtąją sekundės reikia įdėti labai daug. „Bet čia yra sportas: lemia ir psichologija, ir sėkmė. Juk žmonės – ne robotai, iki automatizmo visko nenušlifuosi“, – sako LPF viceprezidentas ir pasidžiaugia, kad, be G.Titenio, turime dar vieną sparčiai tobulėjantį plaukiką Andrių Šidlauską, tad kas žino, gal į 100 m krūtine rungtį ir Lietuvai pavyks išsiųsti maksimalų skaičių vienos šalies atstovų – du plaukikus. O kol kas plaukikų kišenėje du olimpiniai kelialapiai, nes atranka dar tik prasidėjo.

Nuo vandens neatsiejamos irklavimo sporto šakos atstovai prieš žaidynes irgi sulaukė naujovių: mažėja kvotų vaikinams ir daugėja merginoms. Pavyzdžiui, Londono žaidynėse vyrų ir moterų santykis buvo 65 ir 35 proc., Rio de Žaneire – 60 ir 40 proc., o Tokijo žaidynėse galbūt jau bus 50 ir 50 proc.

„Moterų sąlygos gerėja, bet mums nuo to ne geriau, nes merginų stokojame. Kažkam sunkiau, kažkam lengviau, bet, mano galva, viskas tik sunkyn, nes anksčiau mums nelabai reikėdavo fotofinišo, jo dažniau prireikdavo sprinterių sportui, o dabar ir irkluotojų varžybų nugalėtojams išaiškinti – po jėgos ir ištvermės reikalaujančių 2 km lenktynių – jau reikia fotofinišo. Kartais būna ir taip, kad į vieną sekundės dalį sukrinta dvi komandos ir neįmanoma nustatyti vieno laimėtojo, todėl abi komandos skelbiamos nugalėtojomis. Anksčiau taip nutikdavo labai retai, o dabar ir irkluotojai, kaip baidarininkai ar kanojininkai, kurie dažnai plaukia trumpesnius sprinto nuotolius, finišuoja labai artimu laiku. Vadinasi, einame prie maksimalių galių ir nepaisant ilgo nuotolio tampame gana žiūroviška sporto šaka“, – sako Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Daukantienė. Jeigu panašios tendencijos išliks, kaip juokauja pašnekovė, beliks sulaukti didele krūva finišuojančių maratonininkų.

Irkluotojų atrankos sistema nepakitusi – kelialapius garantuoja tam tikros vietos tam tikruose renginiuose: iš pasaulio čempionato vienviečių varžybų juos pelno devynios valtys, keturviečių – aštuonios įgulos ir t.t. Pagrindinė irkluotojų atranka vyks rudenį per pasaulio čempionatą, čia ir paaiškės daugiausiai visų keturiolikos olimpinių rungčių atstovų kelialapių į Rio savininkų. „Kam nepavyks, dar turės galimybę per žemynų regatas, bet ten kelialapius pelno labai nedaug įgulų – po dvi, tai lyg paguodos prizas tiems, kuriems gali nepasisekti dėl techninių priežasčių, nes mums vis dėlto tenka startuoti su technika. O pasakyti, ar šįkart laukia lengvesnė, ar sunkesnė atranka, tai lyg rasti atsakymą į klausimą, kam sunkiau auginti vaikus – mums ar dabartinei kartai. Buvo sunku, yra sunku ir bus sunku įveikti atranką“, – neabejoja LIF gen. sekretorė.

I.Daukantienė taip pat atskleidžia dvi turimas patekimo į žaidynes programas: minimumas būtų trys kelialapiai, iškovoti Londono žaidynėse dalyvavusių įgulų, maksimumas – merginų ir vaikinų vienvietės, abi porinės dvivietės ir vaikinų keturvietė.

Beje, azerbaidžaniečiams nespėjus pritaikyti kanalo, irkluotojų nebus birželio mėnesį Baku vyksiančiose pirmosiose Europos žaidynėse. Europoje mūsų irkluotojai atrodo gerai, kaunasi dėl medalių, todėl subliūškus žaidynių organizatorių grandioziniams planams irkluotojams beliko apgailestauti dėl šios praleistos istorinės galimybės pasivaržyti. „Dar pernai turėjome vilčių, juk Azerbaidžanas – turtinga šalis, bet gal ne viską galima pinigais padaryti, galbūt pritrūko energijos susitvarkyti su keliamais reikalavimais, – svarsto pašnekovė. – Nežinau, ar lengva bėgti 100 m, bet jei kažkas nepavyksta, turbūt įmanoma dar sykį šį nuotolį įveikti, o nuplaukti 2 km ir, tarkime, neužfiksavus finišo laiko iš naujo tokį atstumą irkluoti – sunkiai įsivaizduojama, tai jau gresia skandalu.“

Olimpinės žaidynės, kaip ir bet kurios visame pasaulyje populiarios sporto šakos čempionatai, vyksta įvairiuose pasaulio kampeliuose, bet kokių nors kultūrinių skirtumų pajusti netenka, nes viskas sutvarkyta pagal tarptautinį standartą, kurį reglamentuoja, I.Daukantienės žodžiais tariant, didžiulės storos maldaknygės, kuriose numatyta viskas – nuo maisto iki infrastruktūros. „Patenkame į standartinį lygį ir visur jaučiamės panašiai vienodai. Aišku, skiriasi, ar tenka irkluoti kanalu, ar natūraliu vandens telkiniu, bet mes pratę prisitaikyti prie oro sąlygų, juk esame lauko sporto šaka“, – atkreipia dėmesį I.Daukantienė.

Aišku, Europoje startuoti lengviau, o kiti žemynai mums savaime sudėtingesni, bet tam yra mokslas. Sunkiausia, LIF gen. sekretorės manymu, būtų aukštikalnėse ir dar  užatlantėje, kaip buvo Meksike, bet praktika rodo, kad ir ten lietuviai medalių laimėjo, vadinasi, ir prie tokių sąlygų įmanoma prisitaikyti.

Iš iki Rio de Žaneiro vykusių bene šešių komandinių sporto šakų varžybų mūsų šalies atstovus matėme tik krepšinio aikštelėje. Šiemet kartu su Europos čempionatu vyks ir pagrindinė vyrų bei moterų krepšinio rinktinių atranka į žaidynes. Kaip ir prieš ankstesnes žaidynes, tiesioginius olimpinius kelialapius gaus abu žemyno čempionato finalininkai, o trečią–šeštą (moterys trečią–penktą) vietas užėmusios rinktinės dėl patekimo į laimingųjų dvyliktuką 2016-ųjų vasarą kovos papildomuose atrankos turnyruose.

Nuo 2016 m. žaidynių olimpinių komandinių sporto šakų gretas papildys po 92-ejų metų pertraukos sugrįžęs regbis. Tik 1924 m. buvo atsisveikinta su didžiuoju, arba penkiolikos žaidėjų žaidžiamu, o grįžta mažasis, kitaip dar vadinamas regbiu-7, arba tiesiog septynetų regbiu. Patekti į istorinį mažojo regbio turnyrą Rio tarp vos dvylikos laimingųjų ekipų turi galimybių ir Lietuvos regbininkai, pernai sugebėję prasibrauti tarp elitinių žemyno regbio komandų ir šiemet žaisiantys „Grand Prix“ pirmenybėse, iš kurių tiesiogiai į žaidynes keliaus viena nugalėtojų rinktinė.

Lietuvos regbio federacijos (LRF) generalinio sekretoriaus Irmanto Kukulskio manymu, regbio grįžimą į olimpinių žaidynių programą lėmė ne vienas veiksnys. „Manau, buvo į viską atsižvelgta: į šios sporto šakos žinomumą, pasaulinį populiarumą, nes didžiojo regbio pasaulio čempionatai pagal populiarumą ir žiūrimumą yra trečia sporto šaka. Tarkime, vienos Šešių nacijų regbio turnyro rungtynės į stadionus sutraukia po 80 tūkst. sirgalių, taigi regbis gal tik Lietuvoje mažiau žinomas“, – dėsto pašnekovas.

Sprendimui suteikti olimpinį šansą mažajam regbiui, be abejo, turėjo ir varžybų trukmė: vadinamojo regbio-15 pirmenybės vyksta apie pusantro mėnesio, tiek olimpiadai per ilgai, o septynetų regbio čempionams išsiaiškinti pakanka dviejų dienų. „Šis mažesnės apimties regbis palankesnis olimpiadai, o pirmajam bandymui pasirinktas mažiausias įmanomas komandų skaičius – dvylika. Gal iš pradžių norima pažiūrėti, kaip seksis, ir tada didinti komandų skaičių bent iki šešiolikos“, – svarsto I.Kukulskis, pripažindamas, kad mums, mažai šaliai, palanku, jog olimpine sporto šaka buvo pasirinktas mažasis regbis, nes didžiajam tiesiog esame per maži.

Kalbėdamas apie pokyčius, kuriuos lėmė regbio grąžinimas į olimpinę šeimą, LRF gen. sekretorius pamini sparčią plėtrą ir investicijas. „Daug valstybių į regbį pradėjo žiūrėti visai kitaip, investuoti ir į patį sportą, ir į rinktines. Todėl tos komandos, su kuriomis kaip lygiaverčiai galėjome kautis, ėmė ir išaugo. Daug finansinių injekcijų sulaukė Ispanijos, Portugalijos regbis, todėl su šių šalių žaidėjais mums bus sudėtinga kovoti, nes pas mus nebuvo investuojama. Vadinasi, vėl turėsime įrodinėti, kad į aukščiausiąją lygą neatsitiktinai pakliuvome“, – prasitaria I.Kukulskis.

Jis dar ne kartą pamini veiksmažodį „įrodinėti“: jausdamiesi truputėlį nepripažinti, mūsų regbininkai turi noro parodyti, kad regbis – visavertė sporto šaka, o ne kokios muštynės, kaip galbūt Lietuvoje kai kam atrodo. Todėl žaidėjams tenkanti papildoma užduotis – įrodyti, kad regbis yra lygiai toks pat kaip krepšinis, o lietuviai gali būti tarp geriausių Europos, o ateityje – galbūt ir tarp pasaulio komandų.

„Neturime profesionalaus regbio, nes čia mūsų galimybės šiek tiek ribotos, nesame tiek skatinami valstybės ir įvertinti, todėl turime įrodyti, kad ir mes galime. Jei turėtume profesionalų komandą, viskas keistųsi – ir žaidėjai į regbį galėtų sau leisti profesionaliau žiūrėti, ir aplinkinių požiūris kryptų į profesionaliąją pusę. Daugumos šalių rinktinės yra profesionalų komandos, o mūsų vyrai į treniruotes ateina po darbų, mokslų, ima atostogų, kitąkart ir nemokamų, kad galėtų išvykti į čempionatus ir atstovauti šaliai. Kita vertus, po praėjusių metų ne mes vieni pamatėme, kad nieko nėra neįmanomo, todėl gal atsirado daugiau tikėjimo“, – svarsto I.Kukulskis ir pabrėžia, kad nepavykus patekti į Rio de Žaneiro žaidynes tikslas prasibrauti į 2020 ar 2024 m. olimpiadą niekur nedings, juk žaidynės – tai aukščiausias siekis.

Inga Jarmalaitė-Necelienė

Už pinigus – ir vasara žiemą, ir diena naktį

Olimpinės žaidynės – ne tik svarbiausia sporto šventė, bet ir didžiausia komercine sėkme galintis pasigirti sporto renginys. Po ilgo ir brangaus, dažniausiai visus drąsiausius biudžetus bent kelis kartus viršijančio pasirengimo etapo žaidynes organizuojantis miestas keltiems tikslams įgyvendinti turi apie mėnesį: dvi olimpinių žaidynių savaites ir šiek tiek trumpiau trunkančių parolimpinių žaidynių metą. Per šį laikotarpį siekiama visko kartu – nuo kuo didesnės finansinės grąžos, informacinės, turizmo sklaidos ir plėtros iki šalies ar konkretaus miesto įvaizdžio gerinimo.

Sunku būtų kaltinti žaidynių rengėjus naudos siekimu, juk olimpiadai tenka rengtis kruopščiai ir ilgai – nuo kandidatūros pateikimo iki olimpinių žaidynių rengimo dienos praeina visas dešimtmetis. Pavyzdžiui, šiemet prasideda 2024 m. vasaros olimpinių žaidynių miesto atranka. Nors oficialūs kandidatai dar nėra paskelbti, tarp galimų minima Roma, Berlynas, Bostonas, Paryžius. Beje, jeigu Prancūzijos sostinė tikrai kandidatuos, šios teisės ji sieks ketvirtą kartą per pastarąsias septynias olimpiadas. Tris nesėkmes iš eilės patyręs Madridas šįkart nusprendė nepretenduoti. Taigi miestai jau intensyviai rengiasi, o 2024 m. žaidynių šeimininkas paaiškės iki olimpiados likus septyneriems metams – 2017-aisiais.

Lietuvos sporto žurnalistų federacijos (LSŽF) prezidento Gintaro Nenartavičiaus tikinimu, pastaruoju metu pastebima ryški tendencija, kad ne tik žaidynes, bet ir apskritai dideles sporto varžybas gali rengti tiktai sparčiai besivystančios turtingos šalys, nes joms tai galimybė kažką pasiekti, pasigerinti infrastruktūrą ar šalies įvaizdį. Tai tokios šalys, kaip Kinija, Turkija ar ypač pastaruoju metu aktyvus Kataras. O gerai gyvenančiose stabilios ekonomikos valstybėse sulaukiama kliūčių. Pavyzdžiui, surengti žaidynes pretendavusi Krokuva, Stokholmas, Oslas po įvykusių referendumų atsisakė šios minties, nes pamatė, kad žmonėms jų nereikia, jie nori ramaus, nesujaukto gyvenimo. „Oslas buvo absoliutus favoritas rengti 2022-ųjų žiemos žaidynes, bet Norvegijos valdžia pareiškė, kad negali užkrauti šaliai tokios naštos, ir atsiėmė kandidatūrą, nors norvegai buvo praktiškai neginčijami laimėtojai. Dabar rengti šias žaidynes liko vienas realesnių pretendentų – Almata, nes naftos turtinga Kazachija nori bet kokia kaina pasirodyti ir parodyti pasauliui save. Kaip ir netrukus Europos žaidynes rengsiantis Azerbaidžanas“, – pasakoja G.Nenartavičius.

Kaip jau minėta, netrukus Baku rengs pirmąsias Europos žaidynes, o štai rasti antrųjų žaidynių organizatorių lengva nebus, nes kas norės būti lyginamas su sunkiai „perspjaunamu“ Azerbaidžanu. Panašiai būtų galima pasakyti apie Katarą, šiuo metu aktyviai siekiantį rengti bet kokias didesnes sporto varžybas – čempionatus, žaidynes. Kaip žinoma, 2019 m. Katare vyks pasaulio lengvosios atletikos čempionatas, prieš kurį dar teks spręsti karščio klausimus ir greičiausiai varžybas rengti vėlų vakarą, o 2022 m. – daug diskusijų keliančios pasaulio futbolo pirmenybės, taip pat dėl karščio keliamos į žiemą.

„Kataras – šalis, kurioje žmogiškųjų išteklių kiekis labai ribotas, o pinigų kiekis neribotas. Jiems reikia garbės, todėl jie ją ir perka“, – nesistebi LSŽF prezidentas.

Katariečiai už naftos milijardus perka ne tik garbę, bet ir žaidėjus. Šių metų pradžioje Katare vyko pasaulio rankinio čempionatas. Nusipirkęs gal dvylika žaidėjų (daugiausia iš buvusios Jugoslavijos šalių) ir pridėjęs du tris savus, Kataras jo vos nelaimėjo – liko antras. „Visiems buvo lengvas šokas. Po to pasklido juokas, esą FIFA su UEFA derasi dėl to, kad į 2020 m. Europos futbolo čempionatą būtų įtraukta 2022 m. pasaulio futbolo pirmenybių šeimininko Kataro rinktinė, besirengianti jų šalyje vyksiančiai futbolo šventei. Nors ši žinia buvo paskleista balandžio pirmąją, neabejoju, kad nemažai žmonių ja patikėjo“, – juokiasi pašnekovas.

Kita vertus, suteikiant teisę rengti žaidynes ar čempionatą kartu tenka susitaikyti su būsimojo rengėjo identiteto specifika, todėl vieni siekia garbės, pasirodyti, o kiti sportą išnaudoja propagandiniams tikslams – tai irgi nieko nauja, žinome, ką Rusija darė su Sočiu. Kinai prieš Pekino žaidynes irgi įvedė visokių reikalavimų dėl interneto prieigos, kitų dalykų, kad užčiauptų Tibetą, žmogaus teisių gynėjus.

Bet visi žemynai ir dauguma šalių turi savo specifiką, kuri, pasak G.Nenartavičiaus, galbūt yra vienas žavesių, antraip visi čempionatai ir žaidynės būtų vienodos.

Boksas

Žaidynių skaičiai (gali būti su žiemos žaidynių foto)

2012 m., be 10 700 atletų, Londonas dar turėjo priimti beveik 3 tūkst. techninio personalo ir arti 6 tūkst. komandų atstovų, per 21 tūkst. akredituotų žurnalistų, prie kurių dar reikėtų pridėti apie 6 tūkst. personalo darbuotojų, 70 tūkst. savanorių ir 100 tūkst. įvairiausių rėmėjų – iš viso mažiausiai 200 tūkst. žmonių minią. Vadinasi, vienam į žaidynes patekusiam sportininkui tenka kone dvidešimt kito būtinesnio ir ne tokio gyvybiškai svarbaus personalo.

Žiemos žaidynių rengėjai kol kas susiduria su tris keturis kartus mažesniais iššūkiais, nes 70 dalyvaujančių šalių ir 2 tūkst. sportininkų riba žiemos žaidynėse buvo perkopta 1998 m. Nagane, jau prieš tai pamažu ėmus didinti rungčių skaičių ir nuo tradicinių 34–38-ių perėjus prie septynių sporto šakų keturiolikos disciplinų 68 rungčių. Į 2002 m. žiemos žaidynių programą buvo įtraukta dar dešimties rungčių varžybos, vėlesnėse Turino ir Vankuverio toliau vyko spartus vadinamųjų baltųjų žaidynių progresas, rungčių padaugėjo iki 84-ių, tada iki 86-ių, sulaukta ir rekordiškai daug dalyvių – per 2500, o prieš metus Sočyje buvo priartėta prie 3 tūkst. sportininkų ribos (2873) ir varžytasi dėl 98 žiemos sporto rungčių apdovanojimų. Galima palyginti: 2012 m. vasarą Londone 10 700 atletų varžėsi 26 sporto šakų 302 rungčių varžybose.

Žaidynės baigiasi – kas lieka?

Priklausomai nuo šalies ir jos finansinių išgalių, siekiama įvairiai išnaudoti būsimąją sporto šventę. Tarkime, prieš 2004-ųjų žaidynes Atėnai tiesė metro linijas, statė oro uostą, iš pagrindų tvarkėsi ir, pasak mačiusiųjų miestą prieš ir po žaidynių, visiškai pakeitė Atėnus. Bet tą kainą iki šiol moka.

Be daugybės iki šiol sėkmingai veikiančių naujų sporto arenų, apie 40 mlrd. JAV dolerių infrastruktūros projektams išleidęs Pekinas tris kartus padidino viešojo transporto tinklą, Londonas ne tik tobulino susisiekimo sistemą, bet ir visiškai pakeitė, atgaivino bei naujam gyvenimui prikėlė iki tol nereprezentatyvią pramoninę miesto dalį, gyventojams atvėrė 100 ha ploto parką. Bet kur kas svarbiau, kas nutinka sporto bazėms, olimpiniam kaimeliui žaidynėms pasibaigus, tai yra kaip vėliau gebama išnaudoti brangų žaidynių palikimą.

G.Nenartavičiaus tvirtinimu, pastaruoju metu TOK susirūpino po žaidynių nenaudojamomis sporto bazėmis, kurios siejamos su Olimpinio komiteto, olimpinio judėjimo vardu, o tai neigiamai atsiliepia tam pačiam olimpiniam sąjūdžiui. Kitas sporto valdininkų lūpose populiarus žodis – palikimas, ypač neigiamas, likęs dėl perdėto išlaidavimo. Dėl to nuo kito olimpinio ciklo bus kreipiamas dėmesys į sąnaudų mažinimą bei stengiamasi gaunamą neigiamą efektą kaip nors neutralizuoti.

BFL

Užribis. Ar įmanoma per tris savaites dviračiu numinti 3300−3500 km, per 3,5–4 val. įveikti 50 km sportinio ėjimo trasą arba per savaitę nubėgti 250 km Sacharos dykuma? Sporto daugiadienių gerbėjai dar galėtų pasiūlyti dvidešimtgubą ultratriatloną, susidedantį iš 76 km plaukimo, 3600 km važiavimo dviračiu ir 844 km bėgimo. Paprastam žmogui atrodo, kad tai greičiau žmogaus galimybių ribų išbandymas, o sportuojantieji tvirtina priešingai: tai yra sportas, tiesiog jam reikia tinkamai pasirengti.

Kokios mintys užplūsta pamačius sunkiai aplinkoje besiorientuojantį, tarkime, ilgųjų nuotolių bėgiką ar ėjiką, kuriam iki finišo iš 42 ar 50 km beliko vos keli šimtai metrų, bet į jį pažvelgus atrodo, kad jis sunkiai suvokia, kur šiuo metu yra. Medikai papasakotų daugybę panašių istorijų tęsinių: kaip tenka gaivinti išsekusius, neapskaičiavusius krūvio, tinkamai jėgų trasoje nepaskirsčiusius sportininkus arba kaip nuo persitempimo, per didelių krūvių lūžta kaulai, trūksta raiščiai, ilgainiui dėl atsiradusio raumenų disbalanso kinta žmogaus judesiai.

Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) gen. sekretorė Nijolė Medvedeva ramina, kad yra tam tikra kategorija sportininkų, kurie po kiekvieno finišo, trasoje atidavę visas jėgas, krinta ant žemės. „Tai momentinis sunkumas, kuris greit praeina ir po kelių minučių sportininkas jau pats eina šypsodamasis“, – sako buvusi šuolininkė į tolį.

Ji pamini, kad išsekus organizmui, ėmus stigti tam tikrų medžiagų, neapskaičiavus jėgų ir sportininkui gali kojas pakirsti, o tada nuo jo paties nebepriklauso, ar jis dar sugeba, tarkime, bėgti, ar tik šliaužti. „Bet kiti ir keturiomis finišuoja – čia jau nuo žmogaus charakterio, valios, ryžto priklauso. Labai svarbu, kaip sportininkas sugeba paskirstyti jėgas, ar, pavyzdžiui, ilgųjų nuotolių bėgikai ir ėjikai moka taisyklingai išsidėlioti krūvį: reikia ir tinkamai pradėti – nei per greitai, nei per lėtai, ir jėgų finišui pasilikti“, – perspėja buvusi lengvaatletė.

Sporto daugiadienės

Nesibaisėti iš pažiūros alinamomis ir, atrodytų, neįveikiamomis daugiadienėmis dviratininkų lenktynėmis ragina Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) techninis direktorius Karolis Einikis. Nors per didžiuosius elitinių dviratininkų sezono iššūkius – daugiadienes lenktynes – jiems tenka įveikti po 3300–3500 km,  aukščiausiajai dviračių sporto lygai priklausantys sportininkai per sezoną numina dešimtkart daugiau – apie 35 tūkst. km. Betgi tiek per metus ne kiekvienas automobiliu nuvažiuoja.

K.Einikis primena, kad prie trejų didžiųjų daugiadienių lenktynių – „Giro d‘Italia“, „Tour de France“ ir „Vuelta a Espana“ dar reikėtų pridėti didžiąsias klasikines varžybas, tokias kaip neseniai vykusios Paryžius–Rubė („Paris-Roubaix“). Klasikinių lenktynių dalyviai varžosi vieną dieną, bet jiems reikia įveikti nemažą atstumą. Pavyzdžiui, nuo Prancūzijos sostinės iki Rubė dviratininkams teko numinti 253,5 km ilgio trasą.

„Didžiojo turo lenktynės trunka ilgiau nei tris savaites, nes paprastai būna trijų dienų pertrauka, per kurią organizatoriai, dviratininkai ir visas techninis personalas keliasi į kitą vietovę ar šalį. Visose 21 etapo lenktynėse sportininkams kasdien tenka įveikti bent po 160–180 km. Labai kalnuoti ruožai gali būti trumpesni, lygūs – ilgesni, siekti ir per du šimtus kilometrų“, – priduria K.Einikis. Pavyzdžiui, pernykščių „Tour de France“ dalyviai turėjo numinti 3663,5 km. Šiai distancijai įveikti nugalėtojui Vincenzo Nibali prireikė 89 val. 59 min. ir 6 sek.

LDSF specialistas kelissyk pabrėžia, kad dviračių sportas – komandinė sporto šaka, tad lenktynėms, ypač daugiadienėms, į komandą buriami įvairių savybių turintys plento lenktynininkai: be sprinterių lyderių, dar yra vadinamųjų darbininkų, kurie vėlgi skirstomi – vieni puikiai jaučiasi kalnuose, o kiti gerai važiuoja lygumomis. Pirmieji neretai būna mažesni ir lengvesni, antrieji – aukštesni ir sunkesni, todėl kažkokių ypatingų fiziologinių savybių renkantis dviračių sportą nereikia, čia visi atranda savo vietą, kryptį ir užduotį.

Didžiojo turo lenktynėse dalyvauja po devynis vienos komandos narius ir aštuoni dirba tam vienam lyderiui. Vienam sportininkui visą 21 etapą važiuoti priekyje ir vien savo jėgomis laimėti tokio sudėtingumo lenktynių neįmanoma. „Važiuoti grupėje, ne priekyje ir ne gale, maždaug 50 km/val. greičiu nereikia didelių pastangų. Patenki į tam tikrą vakuumą, tave veža priekyje dirbantys komandos draugai, o tu važiuoji ir ilsiesi. Lyderis dirba paskutinius 15–20 km. Komandos jėgos išsklaidomos – tik tada įmanoma kalbėti apie tokias lenktynes ir jų finišą, vienas žmogus šitiek nenuvažiuotų. Be to, dviratininkams dar dirba pagalbinis personalas – trasoje jie maitinami įvairiais energiniais užkandžiais, gėrimais ir panašiai“, – kaip ištveriamos šios lenktynės, pasakoja K.Einikis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Vandens turizmas. Laisvalaikį su irklu rankose pradėjome leisti ne taip seniai – prieš gerą dešimtmetį nuomotojams ėmus siūlyti daugiau vandens transporto priemonių nei paprastos medinės valtys. Per tiek laiko tapome neblogi upiniai baidarininkai. Bet vandens pramogų mados keičiasi, neaplenkdamos ir Lietuvos. Ar baidarėse įsitvirtinome amžiams?

Lietuvoje yra arti 30 tūkst. upių, upelių ir upeliukų, kurių bendras ilgis – per 60 tūkst. km. Neperdėsime sakydami, kad dabar jau plaukiojama kiekviena perplaukiama upele. Aišku, didžiausio irkluotojų dėmesio sulaukia žinomesnės sraunios upės, tokios kaip Minija ar Jūra Žemaitijoje, Žeimena, Būka Aukštaitijoje, Merkys, Ūla, Grūda Dzūkijoje ar Šešupė Suvalkijoje.

„Upės, kurios teka aukštumose – Dzūkijoje, Rytų Aukštaitijoje, yra gražesnės, joms būdingesni skardžiai. Ir apskritai aukštumose kraštovaizdis įvairesnis. O Vidurio Lietuvos upės ramios. Pavyzdžiui, Nevėžio vidurupyje ties Krekenava – visiška ramybė, plauki kaip ežere“, – apie Lietuvos regioninius skirtumus pasakoja keliautojas ir geografas Dalius Pranculis.

Ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių upių bei ežerų vandenis maišęs D.Pranculis bei kiti daugiau vandeniu keliaujantieji pastebi, kad mes esame visiški baidarininkai, nors, tarkime, Latvijoje baidarės sunkiai skinasi kelią į apyvartą ir rinką, nes kaimyninės šalies upes ir ežerus okupavusios kanojos. Pasak Šakarvos valtinės vadovo Rimvydo Grušniaus, taip yra dėl to, kad latviai turi stiprių kanojų gamintojų, o lietuviai gamino ir tebegamina baidares. Ne tik latviai, bet, pašnekovo tikinimu, ir vokiečiai ar amerikiečiai pasiplaukioti mieliau renkasi kanojas.

Kita mums būdinga ypatybė – retai renkamės žygius ežerais arba jų apskritai privengiame, nors ežere, priešingai nei upėje, tikimybė susidurti su kliūtimi nepalyginti mažesnė arba apskritai lygi nuliui. „Mūsiškiams ežerus nelengva įsiūlyti. Galbūt atbaido monotonija, o gal žinojimas, kad plaukiant ežeru fizinio darbo bus daugiau“, – svarsto save labiau pėsčiųjų žygių entuziastu vadinantis ir retą savaitgalį kur nors nekeliaujantis D.Pranculis.

Jau keturiolika metų daugiausia ežeringame Ignalinos regione keliautojams vandens maršrutus siūlantis R.Grušnius sako, kad plaukioti ežerais būtų penktadalio į juos besikreipiančiųjų pageidavimas. „Ir srovės nėra, ir daugiau irkluoti, dirbti reikia, be to, jeigu karšta, plaukiant ežeru nėra taip paprasta išlipti į krantą, pailsėti, išsimaudyti“, – kodėl nenorima irkluoti per ežerus ir kokie 80 proc. vandens keliautojų trokšta plaukti tik upėmis, bando spėti šakarviškis.

Svarstydamas, kodėl Dzūkijoje ežerais plaukioti nėra taip įprasta kaip upėmis, Dzūkijos nacionalinio parko Kraštotvarkos skyriaus vedėjas Giedrius Valentukevičius mini dar vieną objektyvią priežastį: Dzūkijoje ežerai nedideli, termokarstinės kilmės, nerekreaciniai. Parko teritorijoje yra 30 upių ir upelių – nuo plonų it siūlas iki Nemuno bei 48 ežerai. „Bet tokiuose vandens telkiniuose, kaip tarp miškų įsikūrusiame skaidriame Ešerinio ežere, palyginti nedaug vietos, gal 10–15 žmonių galėtų irkluoti. Žinoma, yra ir didesnių, šalia kurių įrengtos stovyklavietės: Marcinkonyse prie Kastinio, šiek tiek tolėliau prie Mekšrinio ar Mergelės Akelių ežero šalia Merkinės, bet pas mus ežerai ne tokie dideli kaip Aukštaitijoje“, – lygina kraštotvarkininkas.

Ežeringojo Aukštaitijos nacionalinio parko Informacijos ir kultūros paveldo skyriaus vyresnioji specialistė Sigutė Mudinienė pritaria, kad vandens turizmas jų krašte turi itin senas tradicijas: dar tada, kai parko nebuvo, 1959 m. įkurta Palūšės turistinė bazė nuo pat pradžių turėjo medinių valčių, kuriomis per dieną išplaukdavo ir po pusantro tūkstančio žmonių. „Netgi dabar, kai vandens turizmo paslaugų teikėjų per pastarąjį dešimtmetį mažiausiai padvigubėjo, tokio plaukiojančių žmonių srauto nėra“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Bet Aukštaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, populiariausios baidarės. Nuomotojai neslepia, kad pačius gražiausius maršrutus sudaro būtent baidarininkams – Būkos, Žeimenos ar Kiaunos upe. „Didesnėmis grupėmis valtimis į žygius plaukia moksleiviai, nes valtyje saugiau. Ir, suprantama, žvejai, bet prie žvejų jau esame taip įpratę, kad jų keliautojais nelaikome“, – šypsosi S.Mudinienė ir atskleidžia populiariausią jų parke valčių trasą: iš Palūšės, tai yra iš Lūšių ežero, iki Ladakalnio.

Nacionalinių parkų darbuotojai ir baidarių nuomotojai pastebi dar vieną tendenciją – šiek tiek atslūgusį vandens turistų bumą. „Prieš ketverius penkerius metus dar buvo kilimas, o pastaraisiais metais vandens turistų srautas išlieka panašus, – per daugiau nei dešimtmetį sukauptomis įžvalgomis pasidalija Ignalinos rajone Šakarvoje įsikūrusios valtinės vadovas R.Grušnius. – Anksčiau nebuvo tiek inventoriaus. Jei kas turėjo užsilikusią kanoją ar baidarę, tai nebent iš sporto mokyklos ar gaudavo seną kaip palikimą. Bet radosi gamintojų, tada pirkėjų, nuomotojų – ir verslas įsisuko. Čia pirmiausia atsirado pasiūla, o tada augo ir paklausa.“

Dzūkijos nacionalinio parko kraštotvarkininkas G.Valentukevičius mini panašius skaičius: vandens turizmo bumas prasidėjo 2006–2008 m., per vadinamąjį ekonominį pakilimą, tada atsirado daug baidares nuomojančių žmonių, daug reklamos, be to, ir lietuviai pradėjo daugiau keliauti po Lietuvą. „Mes žinome, kiek leidimų plaukti Ūla išduodame, todėl galime pasakyti, kad 2006–2008 m. per metus plaukdavo apie 14 tūkst. baidarininkų, o pastaruoju metu dėl leidimų kreipiasi 7–8 tūkst. irkluotojų. Matyt, keliautojai Lietuvoje ir kitų upių atrado“, – spėja pašnekovas.

Kaip žinoma, abipus Ūlos, vingiuojančios per Dainavos girios tankmėje pasislėpusius senuosius kaimus, skardžius, lankas, upių kanjonus ar smiltpieves, tęsiasi kraštovaizdžio draustinis, todėl plaukimas šia upe ribojamas: leidžiama plaukti tik bemotorėmis irklinėmis valtimis, baidarėmis ir kanojomis – per dieną ne daugiau kaip šimtui šių vandens turizmo priemonių. „Aukštupiu iki parko teritorijos galima plaukti be leidimų, nemokamai, o paskui – tik turint vandens turizmo bilietą. Jeigu ketinama plaukti darbo dieną, leidimą įsigyti bus paprasčiau, bet plaukiant šiltuoju sezonu savaitgaliais, ypač ilgaisiais, tuo pasirūpinti reikėtų kuo anksčiau“, – pataria G.Valentukevičius.

Tam, kad po aktyvaus savaitgalio gamtoje jaustum ne vien rankas, bet ir kojas turintis, D.Pranculis siūlo išbandyti kombinuotą žygį: vieną dieną plaukti, o kitą eiti. „Tada ir kojos, ir rankos gauna krūvio. Juk dažniausiai keliaujama vaizdingomis vietovėmis, todėl verta paieškoti ir plaukti, ir pėsčiomis eiti įdomių maršrutų. Pavyzdžiui, vienais metais plaukėme Žeimena: vieną dieną 30 km pavaikščiojome po Labanoro regioninį parką, o kitą dieną apie 30 km įveikėme baidarėmis“, – tokio pobūdžio kelionės pavyzdį pateikia pašnekovas.

Kaunietis baidarių nuomotojas Vilius Lažinskas renkantis maršrutą siūlo nesikliauti išankstinėmis nuostatomis ir nepulti prieštarauti išgirdus kad ir Nemuno vardą, kuriuo plaukti esą neįdomu, nes vaizdai nesikeičia kaip kaleidoskope, o irklavimo irgi mažoka. „Yra Nemuno atkarpų, kur srovė didelė, o upė neplati. Kita dėmesio verta kelionė Nemunu – nuo Kauno iki Vilkijos: per maždaug tris žygio valandas galima apžiūrėti daug lankytinų objektų. Ir ne tik iš baidarės ar valties dairytis, bet ir išlipti, nueiti, pažiūrėti“, – siūlo V.Lažinskas.

Žinomam maršrutui pikantiško skonio gali pridėti neįprastas plaukimo laikas, pavyzdžiui, išplaukti su saulėlydžiu ir temstant keliauti beužmiegančio miesto link. Vilniečiams dažniausiai siūloma tokio naktinio plaukimo atkarpa nuo Verkių malūno iki Baltojo tilto, kauniečiams – nuo hidroelektrinės iki Santakos. „Žmonės nustemba pamatę kitokį vakarėjantį miestą ir tuos 15 km per porą ar pustrečios valandos įveikia vis artėdami prie Kauno senamiesčio panoramos“, – naktinio plaukimo dar neišbandžiusius kauniečius intriguoja V.Lažinskas.

Iš kitų Kauno regiono upių kaip vieną populiariausių jis mini Dubysą, Nerį, Šventąją, Širvintą, Verknę: „Dubysa – unikali, graži, rami, saugi, nors vietomis esama užtvankų, todėl tenka ir rimčiau pairkluoti. Jeigu kas kreipiasi norėdamas naujų maršrutų, siūlome rinktis kokį neilgą, bet smagų upeliuką, tarkime, Grūdą.“

Bet šiemet, pasak Dzūkijos nacionalinio parko kraštotvarkininko G.Valentukevičiaus, aštresnių pojūčių mėgėjams Grūda gali nesuteikti daug ekstremalumo, nes ji labai priklauso nuo vandens lygio, o šį pavasarį polydžio nebuvo, todėl ja plaukti bus galima, bet įdomiosios atkarpos su daug kilpų ir kliūčių žemupyje greičiausiai nebus. „Kai kas plaukia Merkiu – ne tik baidarėmis, bet ir plaustais, dažnai net nuo Varėnos. Pastebėjome, kad lenkų turistai mėgsta baigti kelionę Nemunu – į jį įplaukia Merkinėje ir juda toliau, kartais netgi Nemunaitį pasiekia“, – pasakoja G.Valentukevičius, užsimindamas, kad lietuviai ne iš tų, kurie dažnai rinktųsi Nemuną.

Už Dzūkijos nacionalinio parko ribų yra mažiau turistų atrastų upių – Verseka, Šalčia, Varėnė. „Yra puikių upių, galima rasti daug įdomių maršrutų, bet reikia turėti laiko ir pasidomėti“, – priduria kraštotvarkininkas.

Su juo sutinka D.Pranculis, aštresnių pojūčių mėgėjams siūlantis nepatingėti ir pasiieškoti subtilių upeliukų. „Daugybė populiarių ir žinomų upių – lyg greitkeliai, ypač vasarą, o štai Peršokšna, nors neilga (26 km), bet smagi. Verta dėmesio Širvinta – ir netoli Vilniaus, ir dar nevisiškai magistralinė, nes nedaug sodybų ant kranto siūlo nakvynės paslaugas, todėl ilgesnius maršrutus renkasi tie, kuriems priimtina palapinėse apsistoti“, – pasakoja D.Pranculis.

Jis pamini pernai paties išbandytą maršrutą per Erzvėtą ir Birvėtą – nedideles, bet perplaukiamas upeles Rytų Lietuvoje. Šiek tiek pagalvojęs prisimena dar vienos vardą – Lietuvos pelke arba taiga vadinamos Visinčios. „Kaip aš vadinu, tai prieskoninė upė. O skaniai upelei rasti reikia laukti pavasario, kai vandens daugiau“, – pataria keliautojas.

Kai traukia improvizuoti, patirti kažką nauja, bendraminčius į VšĮ „Kertam kampą“ subūręs D.Pranculis naujų maršrutų ieško kaimyninėse šalyse. „Šiaurės Lenkijoje įdomi Juodoji Ančia. Šešupės ištakos irgi yra Šiaurės rytų Lenkijoje – nors ten jos atkarpa trumpa, nepilni trisdešimt kilometrų, bet upė smagi, yra daug gražios laukinės gamtos, ežerėlių“, – apie giliu senslėniu Lenkijoje pradedančią tekėti Šešupę pasakoja D.Pranculis.

Jis juokauja, kad lenkai ne tik neblogai prekiauja, bet ir turi labiau išplėtotą infrastruktūrą bei yra gerai pasirengę vandens keliautojus pasitikti: ir sodybų, ir stovyklaviečių upės pakrantėse užtektinai, o kartais ant kranto išlipančių irkluotojų laukia su gėrimais ir užkandžiais, ko Lietuvoje nelabai pamatysi. „Yra ką pabandyti ir Latvijoje“, – sako keliautojas, kaip tik besiruošiantis vandens žygiui Tartako upe.

Bet dar grįžkime prie plaukiojimo priemonių. Galbūt keliautojai taip įsikibę baidarių ir nenori išbandyti tarkime, kanojų, dėl to, kad juos klaidina matytas vaizdas, kaip plaukiama kanoja: priklaupus ant vieno kelio ir iriantis vienpusiu irklu. Tačiau pramogautojams sportinių kanojų tikrai niekas nesiūlo. Vis dėlto kanojos, palyginti su baidarėmis, mažiau stabilios ir iš jų naujokams išvirsti paprasčiau, nes sėdima ant šiek tiek į paviršių iškilusio suoliuko. Pradedantiesiems tvirtumo ant vandens neprideda ir pagal poreikį į skirtingas puses kilnojamas kanojos irklas. „Susimėčius baidarei irkluotojai lengviau ir greičiau sureaguoja, nei tą patį galima padaryti sėdint kanojoje. Bet keturvietės kanojos labai patogios keliauti šeimoms su dviem vaikais – vaikus galima susodinti į vidurį, o suaugusieji iš priekio ir galo irkluoja“, – šios valties pranašumus atskleidžia R.Grušnius.

Dėl be reikalo lietuvių ne itin mėgstamų kanojų vandens turizmo priemonių nuomotojui R.Grušniui pritaria kaunietis kolega V.Lažinskas. Pasak jo, ne tik dėl vaikų keturvietę kanoją verta rinktis: per vidurį galima šunį pasitupdyti ir dar vietos kelioniniams užkandžiams bei gėrimams apsčiai liks. „Jei plaukia didesnis kolektyvas, žiūrėk, susiburia keturios moteriškės ir keturvietės kanojos prašo: kam po dvi šnekėtis baidarėje, jeigu galima visoms keturioms vienoje kanojoje“, – dar vieną pagiriamąjį žodį kanojai taria jau aštuonerius metus baidarių ir kanojų nuoma užsiimantis V.Lažinskas.

Baidarės šiek tiek manevringesnės, todėl siauras ar labai vingiuotas upes įveikti jomis patogiau. Bet jei plaukiama platesnėmis upėmis, tada, V.Lažinsko tikinimu, kanojomis gali keliauti daugiau žmonių, bet jiems plaukti užteks mažiau laivų.

Kartais keliautojai kanojas išbando netyčia, kai nebegauna išsinuomoti baidarių, o taip nutikti gali kad ir per ilguosius vasaros savaitgalius. Tada po žygio ne vienas nustemba, kodėl anksčiau nekilo minties išbandyti. Vis dėlto, Šakarvos valtinės vadovo tikinimu, kanojas renkasi koks ketvirtadalis iš visų į juos besikreipiančių pramogautojų.

Pasiplaukioti Šventosios upe plaustus nuomojantis Algirdas Sadaunikas juokiasi, kad minėtais ilgaisiais šiltos vasaros savaitgaliais gali pasiūlyti kad ir lentą – viską išnuomosi. O surimtėjęs pasakoja, kad plaustus dažniau renkasi darbo kolektyvai, šeimos su vaikais ar ką nors švenčiantys žmonės. „Viename plauste telpa apie dešimt žmonių, taigi juo plaukti reikia didesnės grupės žmonių nei baidare ar kanoja. Be to, tai greičiau kaip pramoga, intensyvus bendravimas nei aktyvus laisvalaikio leidimo būdas. Priklausomai nuo vėjo ir kitų gamtos sąlygų, vidutinis plaukimo plaustu greitis yra kilometras per valandą, o baidare gali būti tris keturis kartus didesnis“, – pasakoja Kavarske šalia Anykščių įsikūręs plaustų nuomotojas, patikinantis, kad savo atkarpoje nedaug turi konkurentų.

Jeigu ilgesni vandens žygiai ne prie širdies ar jiems stokojama laiko, pasiirstyti valtele ar paplaukioti vandens dviračiu galima kiekviename didesniame ežere – pakrantėse nuomotojų netrūksta. Bet galima pasidairyti ir ko nors įmantresnio. Juk vandens turizmas plėtojamas visuose penkiuose Lietuvos nacionaliniuose parkuose, o vandeningų vietovių – vienur daugiau, kitur mažiau – įeina ir į visų trisdešimties Lietuvos regioninių parkų teritorijas.

Pavyzdžiui, Žemaitijos nacionaliniame parke yra gerai žinomas Platelių ežeras su šalia plytinčiais mažesniaisiais Beržoru, Žiedeliu, Ilgiu ir Akležeriu bei iš Platelių ištekančiu Babrungu. Bet šios upės pradžia ne pati smagiausia plaukti, nes joje nemažai kliūčių. Užtat prie Platelių jachtklubo plaukiojimo priemonių pasirinkimas didelis: be įprastų valčių ar baidarių, galima išsinuomoti burlenčių, jachtų ar katamaranų – aštuonių arba dvidešimties vietų. Beje, katamaranas, Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Platelių lankytojų centro administratorės Aušros Brazdeikytės tvirtinimu, ypač populiarėja, neretai pasiplaukiojimą juo reikia derinti iš anksto.

„Bet dar ne visos galimybės išnaudotos, juk užsiimti vandens turizmu galima ne tik prie jachtklubo – ir kitur yra gerų pakrančių. Neišnaudota ir tai, kad šalia yra ne tik Platelių, bet dar keli ežerai – vieną nuo kito kelias teskiria. Arba dar vienas pavyzdys. Nuo itin lankomo kito mūsų parko objekto – balistinių raketų bazės iki vandens telkinio yra apie 2 km. Tai nedidelis atstumas, kurį būtų galima įveikti ir šiuos objektus sujungti, juolab šalia karinis miestelis. O lankytojų netrūksta – vien pernai raketų bazėje apsilankė arti 36 tūkst. žmonių, todėl raginame privatininkus imtis iniciatyvos ir siūlyti kuo įvairesnių paslaugų“, – sako A.Brazdeikytė, atskleidžianti ir vieną pagrindinių verslininkus susimąstyti verčiančių priežasčių – sezoniškumą.

Platelių lankytojų centro administratorės pastebėjimu, žmonėms jau neįdomu atvažiuoti ir tik gulėti prie ežero, jie nori aktyvios veiklos. „Mes turime ne tik vandens pramogų, bet ir puikių dviračių, pėsčiųjų maršrutų – visą Platelių ežerą juosia 24 km žiedinio maršruto trasa, einanti per lankomiausius objektus ir Žemaitijos nacionalinio parko vietas. Patariame, pagal poreikius ir pageidavimus sudėliojame maršrutą visiems, kurie į mus kreipiasi. O lankytojai prašo kuo įvairesnės veiklos: jie nori važiuoti dviračiu, plaukti, eiti pėsčiomis – viską suderinti“, – apie jau keleri metai pastebimus keliautojų poreikių pokyčius pasakoja Platelių lankytojų centro administratorė.

Kolegei iš Žemaitijos pritaria Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotoja S.Mudinienė. „Tie, kurie atvažiuoja į Palūšę ar aplinkinius kaimus ir apsistoja kelioms dienoms, nori išbandyti įvairių maršrutų ir keliavimo būdų. Išsiklausinėja, kur galima dviračius išsinuomoti, kokiais maršrutais keliauti, ir vieną dieną eina, kitą važiuoja“, – apie taip pat besikeičiančius Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų įpročius pasakoja pašnekovė. Ji taip pat primena, kad tie, kurie nori pasitarti dėl įdomesnės ekskursijos, žygio, pageidauja gido paslaugų ar ketina apžiūrėti „ežerinę“ ekspoziciją, laukiami Palūšėje įsikūrusiame lankytojų centre.

Dzūkijos nacionaliniame parke irgi rūpinamasi ne vien plaukiančiais, pėsčiomis keliaujančiais lankytojais, bet ir dviratininkais, automobilininkais: siūloma įdomių dviračių trasų, pėsčiųjų takų – pažintinių, mokomųjų, istorinių, apžvalgos aikštelių, stovyklaviečių, pavėsinių, informacinių stendų. Turimų penkiolikos stovyklaviečių užtenka, nes dabar dažniau renkamasi patogesnę nei palapinė nakvynės vietą.

Kalbinti parkų atstovai bei vandens transporto priemonių nuomotojai sako pastebintys dar vieną naujovę: nors pageidaujama įvairesnių žygių, po jų dažnas trokšta ne laukinės gamtos, o civilizuotų gyvenimo sąlygų. Dėl šios priežasties net šilčiausią vasaros savaitgalį įrengtose stovyklavietėse nebūna tiršta nuo palapinių. „Žmonės pasidarė lepesni, ne visi nori palapinėse miegoti, todėl mieliau apsistoja kaimo turizmo stovyklose ir keliauja. Stovyklavietės būna užimtos kelis liepos savaitgalius, kai pats sezono įkarštis ir visos aplinkinės sodybos užimtos. Tokiais savaitgaliais ir Būka per dieną apie 800 baidarių plaukia, bet tokios dienos būna dvi per metus – paprastai ilgasis liepos savaitgalis“, – pasakoja S.Mudinienė.

Pasak baidarių ir kitų vandens transporto priemonių nuomotojų, ne tik mažėja besirenkančiųjų poros dienų maršrutus (o ką jau kalbėti apie dar ilgesnius žygius), bet atsiranda ir tokių, kurie nori plaukti vos kelias valandas. „Anksčiau būdavo populiaru gana didelėmis kompanijomis leistis į vandens žygius su nakvyne, tokiems keliautojams ir įdomesnių atkarpų galima pasiūlyti, o dabar dažniausiai norima vieną dieną plaukti. Ir grupės susiburia vis mažesnės. Kartais prašoma trumpalaikės atrakcijos – plaukti vos kelias valandas. Būna ir taip, kad žmonės nežino, nei kur plaukia, nei ką turi priplaukti, todėl jei apvirsta ir atsilieka nuo grupės, visiškai nesiorientuoja gamtoje“, – prieš žygį bent kiek pasidomėti būsima trasa ragina V.Lažinskas.

Ne vienus metus po gimtąją šalį keliaujantys žmonės džiūgauja, kad Lietuva stipriai keičiasi: atsirado daugiau turistams skirtos infrastruktūros, sutvarkytų ar naujų objektų. „Praktika saugomose teritorijose turėti po lankytojų centrą, kuriame įkuriama ekspozicija, kitąsyk lietuvius, daug kur pasaulyje pabuvusius, bet savo kraštą šiek tiek primiršusius, nustebina“, – prasitaria A.Brazdeikytė.

Lankytinų vietovių administratoriai ir tvarkytojai, nors tvirtina sulaukiantys vis sąmoningesnių keliautojų, kartais dar būna nemaloniai nustebinti pamatę paliekamą netvarką. „Aišku, visur, kur tik sugalvoja išlipti baidarininkai, konteinerių nepristatysi, nes apsikrautume šiukšlinėmis. Todėl patys turime būti atsakingi už tai, ką atsivežame, ir už tai, ką išsivežame“, – gamtoje neužsimiršti ragina S.Mudinienė.

Dzūkijos nacionalinio parko atstovas išskiria dar vieną pažeidėjų kategoriją – tų, kurie patingi nukeliauti iki stovyklavietės, todėl išlaužo draudžiamuosius ženklus ir savavališkai įsirengia stovyklą. „Būna, kad informacinius stendus sugadina, pavėsines sulaužo, bet jau kokius trejus metus matome, jog padėtis gerėja. Kita vertus, atsiranda vis daugiau pilietiškų žmonių, kurie praneša apie pažeidėjus ir pažeidimus“, – sąmoningesniais keliautojais džiaugiasi Dzūkijos nacionalinio parko Kraštotvarkos skyriaus vedėjas G.Valentukevičius.

Jeigu atrodo, kad jau viską išbandėte, bet didelės vandens traukos nenumalšinote, naujų pojūčių suteiks pas mus dar palyginti jaunos vandens sporto šakos. Jas išbandyti kviečianti burlenčių ir jėgos aitvarų centro „Surfhouse“ atstovė Kristina Aleksėjūnaitė prasitaria sulaukianti ir nedrąsių skambučių. „Kartais skambina ir sako, jog norėtų pabandyti, bet bijo, kad nepavyks arba nepatiks Tokiems atsakau, kad dar nesutikau žmonių, kuriems nepatiko. Sutinku, iš pradžių gali atrodyti baisu, nes žmonės mano, kad tai ekstremalios sporto šakos, bet, tarkime, aitvaravimo nelaimingų atsitikimų statistika nepalyginti mažesnė nei, tarkime, slidinėjimo“, – atkreipia dėmesį pati dažniau buriuojanti, nei jėgos aitvarą pasikinkanti, mergina.

Kitas dažnas stabdžio funkciją atliekantis argumentas – įsivaizdavimas, kad jėgos aitvarams ar buriavimui reikalingas geras fizinis pasirengimas. K.Aleksėjūnaitė ramina, kad taip nėra. Pramokti aitvaruoti pakanka šešių valandų trukmės teorijos kurso su profesionaliu instruktoriumi, o po to įgytos žinios bandomos praktiškai. „Nežinau, kodėl buvo pasirinktas jėgos aitvarų lietuviškas vertimas, bet judėti su šiais aitvarais, kaip ir buriuoti, jėgos tikrai nereikia. Būtina suvokti vėjo veikimo principą ir tinkamai jį suvaldyti, bet jėga čia niekuo dėta“, – pabrėžia pašnekovė.

Ji paaiškina, kodėl nemokantieji turėtų ne prašyti draugų patarimų, bet kreiptis į profesionalius instruktorius. „Žmogus, nemokantis tinkamai elgtis su inventoriumi, visų pirma yra pavojingas ir jo derėtų saugotis. Ypač tai pasakytina apie jėgos aitvarus, nes netaisyklingai valdomas aitvaras gali žmogų pakelti į orą ir užgauti šalia esančius“, – kuo šiuo atveju gali baigtis savarankiškas bandymas pasikinkyti vėją, aiškina K.Aleksėjūnaitė ir dar įspėja, kad apie 80 proc. pabandžiusiųjų nepagydomai suserga ypač užkrečiama jėgos aitvarų liga.

Buriuoti, aitvaruoti, užsiimti vandenlenčių, vandens slidžių sportu, išbandyti pasaulyje sparčiai populiarėjančią irklentę galima užsukus į Svencelę, esančią ant Kuršių marių kranto maždaug kitoje marių pusėje nei Negyvosios kopos. Čia pastovi ir negūsinga vėjo kryptis, vanduo seklus ir lygus, o tai labai palengvina mokymąsi, nes nukritus nuo aitvaro lentos ar burlentės nereikia giliai lipti iš vandens. Vėjo gaudymo sezonas Svencelėje trunka maždaug nuo gegužės iki spalio. Žinoma, buriuoti galima ir ežeruose, bet štai jėgos aitvarams reikalingas tinkamas vėjas ir daug vietos, kad aitvaras neturėtų už ko užsikabinti.

Specialaus fizinio pasirengimo nereikalauja ir vos prieš trejus ar ketverius metus mus pasiekusi irklentė (dar vadinama „supu“: angl. „stand up paddle“ – SUP), ant kurios atsistojus ir stumiantis ilgu irklu pirmyn galima plaukioti praktiškai bet kur: šiam sportui nesvarbus nei vėjas, nei koks tai yra vandens telkinys, – svarbiausia, kad nekliūtų vadinamasis irklentės pelekas. Plaukiojimo priemonių nuomos punktai šių naujųjų lentų dar nepuolė masiškai pirkti, bet, kaip patikino vieni irklenčių nuomotojai, susidomėjimas yra, tik klausiantieji gal dar laukia šiltesnių orų.

Išmokti plaukti irklente su instruktoriumi pakanka pusvalandžio, o bandant savarankiškai tam galima sugaišti ir visą dieną.

Inga Jarmalaitė-Necelienė

Kiek kainuoja vandens pramogos

Kai kurių vandens transporto priemonių apytikrės nuomos kainos (visam vasaros savaitgaliui, Eur)

Baidarė (dvivietė)                                    29–35

Kanoja (dvivietė, trivietė)                29–40

Kanoja (keturvietė)                        40–47

Valtis (keturvietė, medinė, plastikinė)    23–30

Vandens dviratis (keturvietis)             29

Irklentė                                              43–45

Plaustas (iki 10 žmonių)                              85–115

Katamaranas (aštuonvietis)                 115

Sveika gyvensena. Dažną pavasarį po nejudrios žiemos ne vienas savigraužos pagautas pilietis prisižada daugiau judėti ir sveikiau maitintis. Vieniems duotus pažadus pavyksta įgyvendinti, kiti šios minties išsižada vos įsisukę į kasdienę rutiną. Paprastų ir pigių būdų pagelbėti antriesiems yra ne toliau nei artimiausias parkas, stadionas ar aikštelė, bet prieš nurodant kryptį laukia neįprasta misija – pakeisti šių žmonių sąmonę.

Jeigu būtų žinomiausių posakių konkursas, „sportas – sveikata“ tikrai patektų į pirmąjį dešimtuką. Esmę žinome, tik vargu ar visiems šis žinojimas padeda sąmoninga fizinio aktyvumo veikla stiprinti nuosavą sveikatą. Kaip rodo kitokie dešimtukai, tarp mūsų esama nemažai apsileidėlių, kurių mėgstamiausias sportas – rankos pirštų miklinimas perjunginėjant televizoriaus pultelį arba maigant kompiuterio ar telefono klaviatūrą.

„Praktiškai tai kova su žmonių gyvenimą lengvinančiomis naujosiomis technologijomis, – konstatuoja Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Sveikatos stiprinimo valdybos Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas dr. Almantas Kranauskas. – Juk dabar ką nors įsigyti, padaryti ar nusipirkti galima patogiai sėdint ir judinant vos vieną pirštą. Bet technologijos ir toliau eis į priekį, nei interneto, nei automobilių neuždrausi, vadinasi, mes tegalime žmones raginti būti sąmoningesnius, labiau žiūrėti savęs ir savo sveikatos. Juk už savo sveikatą galutiniame etape atsako pats žmogus – tą teigia ir įvairūs ES dokumentai. Valstybė gali daug ko žmogui siūlyti, nurodyti ir net nemokamai duoti, bet jeigu jis pats nenorės, niekas jo neprivers“, – dėsto pašnekovas, kartu primindamas, kad piliečių fizinis pasyvumas pratrūksta ne tik ligomis, bet ir ekonominiais padariniais.

Štai vien dėl nutukimo šalis patiria apie 7 proc. biudžeto nuostolių. „Lietuva pagal antsvorį ir nutukimą patenka į pirmąjį Europos šalių dešimtuką. Nutukimas pas mus daugiausia suaugusiųjų bėda, nors pastarųjų metų rezultatai rodo, kad ir vaikai bei jaunimas juos vejasi: kažkada buvę pirmieji tarp šalių, turinčių mažiausią vaikų ir jaunimo antsvorį, dabar Europos Sąjungoje jau esame ketvirti“, – pateikia statistikos SAM mitybos ir fizinio aktyvumo specialistas.

Palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai yra gana prasti, ypač širdies ligų srityje. Kodėl taip yra, priežasčių galima rasti įvairių. Pasak SAM specialisto, pirmiausia kalta nesubalansuota mityba ir fizinio aktyvumo stoka. Be to, kitos šalys apie sveikatą pradėjo galvoti daug anksčiau, nes ten kitaip sutvarkytos sveikatos apsaugos paslaugos ir atsiskaitymas už jas. „Mūsų Konstitucijoje parašyta, jog šalies piliečiams medicininė pagalba teikiama nemokamai, gal dėl to žmonės yra atsipalaidavę ir mano, kad jei susirgs – bus kas už tai mokės. Vakaruose yra kitaip, ten seniai įsisąmoninta, kad būti sveikiems ekonomiškai naudinga, o sirgti brangiai kainuoja. Juk ekonominė motyvacija yra viena svarbiausių. Žmogus supranta pinigų vertę, o štai savo sveikatos reikšmės nesuvokia“, – paradoksalia situacija stebisi A.Kranauskas.

Siekiant padidinti žmonių sąmoningumą ir pridėti motyvacijos imti rūpintis savo sveikata griebtasi įvairių iniciatyvų. Viena tokių – visuomenės sveikatos biurai, kurie pradėti steigti prieš devynerius metus ir dabar jau veikia praktiškai visose Lietuvos savivaldybėse. Tai daugiausia savivaldybių ir iš dalies Sveikatos apsaugos ministerijos finansuojamos įstaigos, todėl nuo savivaldos valdžios požiūrio labiausiai priklauso šių biurų veiklos užmojai ir darbo sėkmė. Tokių biurų darbas – skleisti ir propaguoti informaciją apie sveiką gyvenseną, skatinti įvairių gyventojų grupių atsakomybę už savo sveikatą, teikti informaciją apie sveikatinimo priemones, renginius ir pan.

„Šis biurų tinklas gana unikalus – kažko panašaus esama tik Olandijoje ir šiek tiek Jungtinėje Karalystėje. Tai įstaigų kompleksas, kurio uždavinys – keisti žmonių mąstymą, susijusį su sveika gyvensena, fiziniu aktyvumu, mityba ir ligų prevencija. Tirdami gyventojų žinias apie sveikatą pastebėjome, kad Lietuvoje labai stokojama žinių apie sveikos mitybos ir gyvensenos naudą, daug kur vadovaujamasi pasenusiomis tradicijomis ir mitais, mažai rūpinamasi vaikų sveikata“, – dėl ko buvo nuspręsta savivaldybėse steigti visuomenės sveikatos biurus, paaiškina SAM mitybos ir fizinio aktyvumo specialistas A.Kranauskas.

Dažnai tereikia pasidomėti

Ketvirtus metus veikianti Vilniaus savivaldybės viešoji įstaiga „Sveikas miestas“, atsiradusi reorganizavus Vilniaus visuomenės sveikatos biurą, rūpinasi, kad sostinėje sportuoti būtų madinga. „Dirbame su dviračių žygių, pusmaratonio, maratono bei kitų sporto renginių organizatoriais ir tiek, kiek pajėgiame, jiems gelbstime: pasirūpiname reikalingais leidimais renginiui organizuoti, padedame savanoriais ir panašiai. Kita mūsų veiklos dalis – bandome visokeriopai žmones skatinti judėti“, – pasakoja šios įstaigos direktorius Mantas Paulauskas.

Renginių organizatoriaus patirties turintis pats prisiekęs sportininkas M.Paulauskas paaiškina, kad vienas būdų paskatinti pajudėti ir sudominti sportu – kviesti į kuo įvairesnius nemokamus sporto užsiėmimus ir taip padėti žmonėms atrasti, kuri sporto veikla jiems priimtiniausia. Taigi Vilnius šį kovą skelbia tikru Rytų dvikovos sporto šakų ir šokių mėnesiu: visą mėnesį praktiškai kasdien galima eiti į nemokamas taiči mankštas arba muai tai ar aikido treniruotes, 5–9 metų vaikai laukiami dziudo ir sambo trenerių, o tie, kuriems patinka šokti, viliojami lotynų muzikos ritmų, hiphopo ir hauso stiliaus šokių pamokomis. Prie nuolatinių vilniečiams siūlomų nemokamų iniciatyvų dar reikia pridėti būsimoms mamoms ir senjorams skirtas mankštas, kurias savo patalpose bei sostinės poliklinikose rengia Vilniaus visuomenės sveikatos biuras.

„Atšilus fizinės veiklos padaugės – Vingio parke kartu su patyrusiais treneriais vyks nemokamos bėgimo treniruotės, futbolo turnyrai, toliau propaguosime šiaurietišką vaikščiojimą, vėl kviesime į jau keleri metai nuo pavasario iki rudens kas savaitgalį vykstantį renginį „Sekmadienis – sporto diena“: į Gedimino prospekto atkarpą nuo Lietuvos pašto iki Katedros aikštės prikviečiame įvairių sporto klubų, būrelių, mokyklų, kad besidomintieji ar tiesiog praeiviai pamatytų ir sužinotų, ką jie siūlo, ir čia pat išbandytų daugybę sporto šakų – stalo tenisą, lauko futbolą, badmintoną ar kurią nors Rytų dvikovos sporto šaką“, – pasakoja M.Paulauskas.

Kalbinti pašnekovai sutinka: dažnai reikia visai nedaug, tik atsiversti kitą, nei esi įpratęs, interneto puslapį, nueiti į artimiausią parką ar aikštelę ir pasidomėti, kas vyksta aplinkui. O pasidomėjus nebijoti pabandyti, nes jeigu žmogus kratysis fizinės veiklos, jo pajudėti nepriversi, net jeigu po langais pastatysi auksinę sporto aikštelę. „Per prievartą nieko neįbruksi, reikia keisti žmonių sąmonę. Todėl mes norime, kad į Vilnių ateitų mada sportuoti: juk kai visi aplink tuo užsiima ir apie tai šneka, smalsu ir kitam išbandyti“, – paaiškina sostinės gyventojų sveikata besirūpinančios įstaigos vadovas.

Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ generalinis sekretorius Giedrius Grybauskas sutinka, kad kai kuriems piliečiams netgi paprasčiausias išėjimas į lauką pasivaikščioti reikalauja daug pastangų. Bet tie, kurie išeina, pajudėti tikrai randa kur, nors tokių vietų, ypač didžiuosiuose miestuose, niekada nebus per daug. „Jeigu žmonėms, norintiems išeiti pasivaikščioti, nereikėtų automobiliu važiuoti iki Vingio parko Vilniuje arba Ąžuolyno Kaune, būtų idealu – kuo daugiau nutiestų pėsčiųjų ir dviračių takų turėtų būti kiekvieno miesto siekiamybė, nes kuo arčiau žmogaus fizinio judėjimo infrastruktūra, tuo geriau“, – sako G.Grybauskas, primindamas žinomo keliautojo, nenuilstančio fizinio aktyvumo puoselėjo ir ilgamečio asociacijos „Sportas visiems“ darbuotojo Algimanto Jucevičiaus mėgstamus kartoti žodžius, kad geriausias stadionas yra gamta.

„Negali nepritarti, todėl belieka vadovautis. Jeigu žmogus iš darbo grįžta susinervinęs, užtenka persirengti ir išeiti į lauką – aplankyti parką, apsukti kelis ratus aplink kvartalą ir visiškai kitokios nuotaikos grįžti namo“, – paprastą patarimą, kaip malšinti per dieną susikaupusį stresą ir įtampą, duoda pašnekovas.

Šis receptas nesenstantis ir universalus, bet apskritai sporto mados linkusios keistis. Tarkime, anksčiau buvo madinga rengti riedučių ir riedlenčių parkus, o dabar ryškėja naujos tendencijos: miestų centruose ir miegamuosiuose rajonuose pageidaujama turėti lauko treniruokliais apstatytų fizinio aktyvumo aikštelių ir tokių vietų, kuriose būtų paprasčiausių skersinių.

Erdvių sportuoti kuo arčiau namų, daugiabučių kiemuose ir netoli jų daugiau norėtų matyti ir „Sveiko miesto“ direktorius M.Paulauskas. Jo tikinimu, apleistoms skersinių aikštelėms, kuriose būtų galima užsiimti stipriai populiarėjančia gatvės gimnastika ar tiesiog pamankštinti raumenis, įrengti ar renovuoti nereikia didelių investicijų. „Vilnius yra žalias miestas, erdvių sportuoti netrūksta: be Vingio parko, žalių plotų pasivaikščioti, pabėgioti užtektinai yra Žvėryne, Antakalnyje, Lazdynuose, sostinės paplūdimiai tinkliniui žaisti naudojami, prie Baltojo tilto nestinga nuolat sportuojančiųjų. Beje, prie šio tilto sporto klubas „Impuls“ dar žada įrengti ir miestui dovanoti treniruoklių aikštelę. Ir Liepkalnis tapo Vilniaus perliuku, aplink šią vietą dar tvarkoma infrastruktūra, todėl kitą žiemą bus galima šliuožti ne tik kalnų, bet ir lygumų slidėmis. Smagu sulaukti ir privačių iniciatyvų: štai prie Ozo parko statytojų iniciatyva atsirado diskgolfo aikštynas – šeimos gali žaisti skraidančių lėkščių golfą“, – sostinėje matomus pokyčius vardija M.Paulauskas.

Žalumos netrūksta ir Kaune, kaip ir nemokamai sportuoti tinkamų stadionų, aikštelių, parkų, senesnių ir naujai nutiestų dviračių takų, apie trisdešimt fizinio aktyvumo aikštelių. Koks objektas artimiausias ir kokie renginiai numatomi, miesto gyventojai gali pasiieškoti žvilgtelėję į interaktyvųjį fizinio aktyvumo žemėlapį.

Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro specialistės Giedrės Bernotaitės įsitikinimu, labiausiai žmonėms stinga ne vietų ar erdvių sportuoti, o noro, motyvacijos ir suvokimo, dėl ko tą reikia daryti – dėl savo sveikatos. „Juk fizinis aktyvumas ir sveikesnė mityba prilyginami vaistams. Stengiamės diegti tokį požiūrį, bet tikrai nelengva, ypač vyresniems žmonėms“, – prasitaria G.Bernotaitė, pati vedanti šiaurietiško vaikščiojimo treniruotes.

Be kitų projektų, kauniečiams paskatinti sportuoti buvo sugalvotas sportiškiausio Kauno miesto kolektyvo konkursas, savaitgaliais kvietęs darbo kolektyvus į „Rio“ smėlio areną pasivaržyti paplūdimio tinklinio turnyre. „Stengiamės organizuoti kuo daugiau renginių, kad žmogus rastų, iš ko pasirinkti. Žiemą mankštoms nuomojame patalpas, penkiasdešimčiai senjorų visą mėnesį po kartą per savaitę sudarome galimybę nemokamai lankyti baseiną, kviečiame į paskaitas. Šiltuoju sezonu siūlome daugiau sporto renginių: kviečiame gyventojus į įvairias mankštas, bėgimus, nuo pavasario iki rudens į šiaurietiško vaikščiojimo treniruotes, vasarą vesti mankštų  prikalbiname sporto klubų trenerius. Į savanorišką fizinio aktyvumo veiklą mielai įsitraukia ir Lietuvos sporto universiteto studentai“, – apie kauniečių sportavimo ypatumus pasakoja G.Bernotaitė.

Sostinėje bendradarbiavimu su partneriais ir rėmėjais besirūpinantis M.Paulauskas pasakoja ne tik apie nemokamas sporto klubų trenerių mankštas, bet ir apie banko perimtą mokėjimą už šiaurietiško vaikščiojimo treniruotes ar mineralinio vandens gamintoją, kuris už savo pinigus samdė jogos ir kalanetikos trenerius. „Tiems, kurie veda treniruotes, mes mokame, nors yra ir neatlygintinai tą darančių, tik žmonėms būna nemokamai. Juk negali daryti gera kito sąskaita. Bet kai atsiranda rėmėjų, kurie perima projekto finansinę pusę, būna labai smagu“, – džiūgauja „Sveiko miesto“ vadovas.

Rajonų savivaldybių gyventojams dažnai sudarytos galimybės nemokamai individualiai sportuoti ne tik lauko sąlygomis, bet ir turimose sporto salėse, tereikia sutarti dėl laiko. Uteniškiai pažaisti futbolo, krepšinio, pabėgioti ar pasimankštinti ant lauko treniruoklių gali traukti į prieš metus renovuotą „Utenio“ stadioną, nors sportuojančiųjų reikmėms puikiai pritaikyti ir trys miesto parkai.

„Ir Utenos daugiafunkcio sporto centro salė nėra mokama, tiesiog jeigu ten vyksta kokios nors varžybos, susimokama už teisėjų darbą, ne už salę“, – patikina Utenos rajono savivaldybės administracijos Švietimo, sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vedėjo pavaduotojas Alvydas Gražys, pridurdamas, kad pačioje Utenoje daug kas sutvarkyta – parkai, aikštelės, renovuoti mokyklų stadionai.

Utenos rajono miesteliuose irgi netrūksta vietų žmonėms sportuoti. A.Gražio tikinimu, daugiau sportuoja jaunų uteniškių, bet yra ir aktyvių suaugusių žmonių, kurie dalyvauja seniūnijų žaidynėse, įvairių sporto šakų miesto pirmenybėse.

Suaugusiųjų rajono varžybas, seniūnijų žaidynes, kaip ir savivaldybės gyventojams nemokamas sporto sales, daugiafunkces aikšteles, mini ir Panevėžio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistas Alvidas Savickas. „Rajonas nėra mažas, todėl didžiausia bėda – dėl pavėžėjimo, kad visi galėtų susiburti į vieną vietą ir pasportuoti. Kiekvienoje iš dvylikos mūsų savivaldybės seniūnijų dirba po sporto metodininką, kurio užduotis – įtraukti paprastus žmones į sportą, todėl ir šventės, tokios kaip Joninės, be sportinių elementų neapsieina“, – apie panevėžiečių fizinę veiklą pasakoja A.Savickas.

Jis atkreipia dėmesį į svarbų aspektą – pavienius iniciatyvius žmones. Tarkime, Panevėžio rajone ilgą laiką buvo stipri moterų virvės traukimo komanda „Šauksmas“, gal dešimtmetį šalyje neužleidusi nugalėtojų pozicijų, o dabar auginanti jaunąją pamainą.

Pašnekovas mini ir kitą aktyvių šio rajono moterų iniciatyvą. „Susibūrė nedidelio miestuko Upytės moterys, susirado trenerį, kuris pas jas važinėja iš Panevėžio, ir dabar visas jų būrelis, apie trisdešimt, užsiima pilatesu. Tokia grupė mieste gal būtų maža, bet rajone masteliai šiek tiek kitokie. Tarkime, jei krepšinio turnyre dalyvauja dešimt komandų, sakome, kad daug“, – lygina A.Savickas.

Veidrodinis atspindys

Tėvai turėtų nepamiršti, kad vaikų įprotį judėti, sveikai gyventi ir maitintis visų pirma formuoja jie, sveikos gyvensenos pagrindų vaikas turi išmokti šeimoje. Jeigu mes norime daug ir sočiai valgyti, o po to sėdėti ant sofos arba prie kompiuterio, nereikėtų kažko kito tikėtis ir iš savo vaikų. Specialistai sutinka, kad pakeisti mitybos įpročius sunku, nes juos koreguodami kėsinamės į šimtmečių ar net tūkstantmečių nuostatas ir tiek laiko besiformavusį skonį. Vadinasi, reikia, kad pasikeistų sąmonė. „Esame emocinio mąstymo žmonės, todėl mums svarbiau momentinis malonumas nei pasekmės, kurios bus vėliau. Betgi protas turėtų būti aukščiau už skonį“, – įsitikinęs A.Kranauskas.

Tiems, kurie mėgsta griebtis žinomo lyginimo, esą lašiniai padėjo išgyventi mūsų seneliams, vadinasi, ir mums nepakenks, SAM mitybos ir fizinio aktyvumo specialistas pataria nepamiršti, kaip ir kokiomis sąlygomis tai vyko: visų pirma tie seneliai gyveno praktiškai ekologiškomis sąlygomis – nei oro tarša, nei įvairi spinduliuotė, nei kiti aplinkos veiksniai tokios įtakos sveikatai neturėjo, antra, jie nuolat dirbo fizinį darbą, trečia, maistas, oras ir buities aplinka buvo be cheminių medžiagų, jie nesusidūrė ir su nuolatiniu mūsų palydovu – kasdieniu stresu. Vadinasi, negalime būti abejingi tam, kaip gyvename ir kokios negalios ateityje mūsų laukia.

„Aišku, nesame tokie turtingi kaip skandinavai ar britai, skiriantys daugybę lėšų žmonių sveikatai gerinti, bet ką su mūsų finansais galima padaryti – tą darome. Vis dėlto rezultatas ypač priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo sąmoningumo. Jeigu žmogui geriau iškęsti keturias širdies kraujagyslių šuntavimo operacijas, nei atsisakyti besaikio riebių produktų ar rūkytų dešrų valgymo, tai yra jo pasirinkimas, tik apmaudu, kad už tas jo operacijas turi mokėti ir kiti žmonės“, – atkreipia dėmesį A.Kranauskas.

M.Paulauskas miesto sporto renginiuose mato entuziastingų tėvų, su vaikais dalyvaujančių dažnoje savaitgalio sporto šventėje. Kita grupė šeimomis sportuojančiųjų – buvę sportininkai tėvai ir jų atžalos. Ne paslaptis, kad suaugusiųjų įpročius pakeisti sunkiau, todėl reikia vadovautis žinomu posakiu ir lenkti medį, kol jaunas. „Jeigu su vaikais bent kas antrą dieną nors pusvalandžiui išeiname pasivaikščioti, mes jau formuojame jiems šį įprotį. Be to, žinome, kokia tragiška tėvų bendravimo su vaikais statistika – vos 20 minučių per dieną. Vadinasi, su vaikais išėję pasivaikščioti galime atlikti du didelius darbus: ir ilgiau pabendrauti, ir skatinti juos judėti“, – paprastą sprendimą siūlo G.Grybauskas.

Pomėgius ir fizinius gabumus atitinkančios sporto šakos ieškantiems vaikams ir jų tėvams „Sveiko miesto“ vadovas siūlo pasidomėti sostinės „Litexpo“ parodų centre rengiamu Vilniaus sporto festivaliu, į kurį po vienu stogu susirenka įvairių sporto klubų, būrelių, mokyklų atstovų – pernai jų buvo per 130.

„Tai daug informacijos vienoje vietoje, tereikia ją pasiimti. Galima ateiti su vaikais, kiekvieną dominančią sporto šaką pamatyti iš arti ar netgi išbandyti ir susirinkti daug kitokios informacijos, kad vienam būreliui nepatikus nereikėtų iš naujo ieškoti, – siūlo M.Paulauskas. – Be to, vyksta ir sporto prekių paroda, galima išsiaiškinti, kokie drabužiai, batai tinka, tarkime, bėgioti šlapiu oru, kokių maisto papildų vartoti, ir panašiai.“

Mėgėjams vienyti

Neprofesionalaus sporto bei poilsio renginių įvairaus amžiaus žmonėms siūlo ir daugiau nei dvi dešimtis metų veikianti Lietuvos asociacija „Sportas visiems“, šiuo metu vienijanti beveik 500 sveikatą stiprinančių mėgėjų sporto klubų, visuomeninių kūno kultūro, sporto ir turizmo organizacijų.

Šios asociacijos gen. sekretorius G.Grybauskas vardija pagrindinius veiklos banginius: tai tradiciniai su savivaldybėmis bendradarbiaujant organizuojami tęstiniai renginiai, tokie kaip aštuntą kartą vykstančios Lietuvos seniūnijų žaidynės (šiemet jose dalyvauja 54 savivaldybės), pernai perkopusios 150 tūkst. dalyvių ribą, arba šią gegužę jau dvidešimt antrą kartą į Palangą kviesiantis festivalis „Sportas visiems“, nesunkiai sutraukiantis 5–7 tūkst. žmonių. „Šiųmetis festivalis Palangoje bus skirtas Lietuvos nepriklausomybės 25-mečiui, rengsime laisvės bėgimą, bus dar 50 kitokių sporto varžybų, – pasakoja G.Grybauskas. – Visi laukia šio festivalio, dalyvių raginti atvykti nebereikia.“

„Sporto visiems“ asociacijos taip pat laukia aktyvaus gyvenimo būdo skatinimo projektas „Judėkim.lt“ ir du konkursai – vienas skirtas mokykloms, o kitas darželiams. „Su švietimo įstaigomis dirbame konkursine linkme, stengiamės joms duoti impulsą ir šiek tiek sujudinti. Ieškome ir inovatyvesnių priemonių: ne tik sporto renginiais, bet ir socialiniais klipais skatiname visuomenę sportuoti“, – pasakoja pašnekovas. Ir atskleidžia naują projektą: su vienu didžiųjų portalų sutarta dėl keliolikos vaizdo siužetų, todėl bus rengiama speciali vadinamojo fitneso programa mamoms, kurios augina vaikus ir negali išeiti pasportuoti. Jos galės nemokamai prisijungti prie tiesioginės transliacijos ir kartu su profesionaliais instruktoriais daryti 20 min. trukmės pratimus tiesiog namie.

Pasak G.Grybausko, renginiai – tai kaip impulsai, skirti sužadinti, suaktyvinti žmones, kad jie pajustų varžymosi, sportavimo, buvimo kartu džiaugsmą. Kokybiškiems, dideliems renginiams reikia nemažai ir žmogiškųjų išteklių, ir pinigų. Aišku, sporto renginių turėtų būti daugiau, bet ne kas savaitgalį, nes ilgainiui jie taptų nebelankomu dalyku.

„Sportui visiems“ plačiau veikti, telkti visus mėgėjus ir neabejingus sportui padeda devyniolika skėtinių organizacijų, tokių kaip Lietuvos šaulių sąjunga, sporto draugija „Žalgiris“, Studentų sąjunga ar Sveikuolių asociacija. Bendradarbiaujama ir su savivaldybių sveikatos biurais bei savivaldybių sporto skyriais. Skatinti toliau nuo miestų gyvenančius žmones sportuoti padeda jau minėtos Lietuvos seniūnijų, kurių šalyje yra per penkis šimtus, žaidynės.

„Nesusiduriame nė su viena savivaldybe, kuri būtų visiškai pasivyti ir niekur nenorėtų dalyvauti. Tiek mūsų asociacijos, tiek kitų su mumis dirbančių įstaigų vienas tikslų – kad žmogus jaustų poreikį individualiai išeiti sportuoti. Žiūrint į paraiškas, pateiktas šių metų finansavimui gauti, matyti, kad poreikis burtis į organizuotas grupes ir sportuoti kasmet didėja, vadinasi, didėja sąmoningumas ir sporto visiems judėjimas plečiasi“, – neabejoja G.Grybauskas.

Inga Jarmalaitė-Necelienė

Minimumas investicijų, maksimumas naudos

Suomijoje atsiradęs ir pirmiausia Skandinavijoje išpopuliarėjęs šiaurietiškas vaikščiojimas sparčiai plinta po visą pasaulį. Tai pati populiariausia ir mūsų visuomenės sveikatos biurų gyventojams siūloma fizinė veikla. Didžiausias šiaurietiško vaikščiojimo privalumas – nesudėtinga, nebrangi, tinkama bet kokiomis oro sąlygomis ir bet kokio amžiaus žmonėms fizinė veikla.

Taisyklingai vaikščiojant su specialiomis lazdomis aktyviai dirba ne tik kojų, bet ir viršutinės kūno dalies raumenys: nugaros, pilvo, rankų, pečių ir krūtinės, todėl efektyviau deginamos kalorijos. Ši sporto šaka, itin rekomenduojama mažai judantiems ir sėdimą darbą dirbantiems žmonėms, padeda išlaikyti taisyklingą laikyseną, lavina koordinaciją, stiprina širdį ir kraujagysles. Be to, kaip ir bet koks sportas, suteikia energijos ir pagerina nuotaiką.

„Kokybiškų šiaurietiško vaikščiojimo lazdų galima įsigyti bet kurioje sporto prekių parduotuvėje. Jų kaina senąja valiuta prasideda nuo šimto litų, bet jos yra praktiškai amžinos. Tai minimali investicijas į save ir maksimumas, ką gali iš to gauti. Vienintelis patarimas – įsigijus lazdas, jei nėra galimybių ateiti pas trenerius ir pasimokyti, ėjimo technika reikėtų pasidomėti internete ar kitur. Taisyklingai einant dirba 90 proc. raumenų – tiek, kiek ir plaukiant. Bet ne visi gali sau leisti plaukioti, pagaliau gal ne visi ir moka, o su lazdomis nuo mažo iki seno gali vaikščioti. Svarbu laikas, kiek eini: reikėtų bent pusvalandį arba dar geriau valandą, o kiek per tą laiką nueisi – tavo reikalas“, – patarimų dalija VšĮ „Sveikas miestas“ direktorius Mantas Paulauskas.

Nuo vaistų prie sveikatos stiprinimo kursų

Šiemet Sveikatos apsaugos ministerija drauge su savivaldybių visuomenės sveikatos biurais ir pirminėmis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis pradėjo įgyvendinti naujovę – širdies ir kraujagyslių ligų rizikos grupei priklausantiems asmenims ne tik siūlo nueiti pas gydytoją, išsitirti ir gauti receptą vaistams įsigyti, bet ir palankyti specializuotus sveikatos stiprinimo kursus, laikytis išmoktų nuostatų, po trijų mėnesių aptarti išmoktą programą, o po metų vėl viską prisiminti ir dar kartą pasitikrinti sveikatą, įvertinti jos pokyčius.

Kursų metu širdies ir kraujagyslių ligų rizikos grupės pacientams paskaitas, seminarus, diskusijas veda kviestiniai kardiologai, dietologai, psichologai, psichiatrai, kineziterapeutai ir kiti sveikatos specialistai, kurie moko sveikos gyvensenos ir mitybos, aiškina apie streso valdymą, fizinio aktyvumo reikšmę ir svarbą bei kitas sveikatinimo priemones. Tuo siekiama objektyvaus, išmatuojamo lankytojų sveikatos būklės pagerėjimo bei visos šios veiklos efektyvumo įvertinimo.

Apie sportą skaičiais

Sporto organizacijos

2013 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje buvo 1673 sporto organizacijos, iš jų 150 nacionalinių ir 1523 miestų bei rajonų (35 daugiau negu 2012 m). Padaugėjo sporto klubų ir viešųjų įstaigų.

Lietuvos mietuose ir rajonuose buvo 1240 įvairių sporto šakų klubų (59 daugiau nei 2012 m.), veikė 27 sporto federacijos, sąjungos, asociacijos, komitetai, 120 viešųjų įstaigų (17 daugiau nei 2012 m.), 6 sporto įmonės.

Sportininkai savo meistriškumą tobulino 98 sportininkų ugdymo centruose, 57 iš jų priklausė kūno kultūros ir sporto padalinių reguliavimo sričiai, 34 – švietimo, 7 – privatūs.

Sportuojantieji

2013 m. Lietuvoje organizuotai sportavo 143 960 žmonių (1413 žmonių mažiau nei 2012 m.), iš jų 50 848 sporto ugdymo centruose (3505 daugiau negu 2012 m.), 74 606 įvairaus amžiaus šalies gyventojai sporto klubuose (8518 mažiau negu 2012 m.), 17 987 asmenys – kitose organizacijose.

Sportininkų ugdymo centruose didžiausias organizuotai sportuojančių žmonių skaičius pagal sporto šakas:

krepšinis – 9870,

futbolas – 6413,

lengvoji atletika – 4178,

plaukimas – 4734,

rankinis – 3026,

dziudo imtynės – 1900,

tinklinis – 1888,

stalo tenisas – 1402.

2013 m. visos Lietuvos sporto organizacijos surengė 22 661 varžybas (7336 daugiau), kuriose dalyvavo 796 358 dalyviai (39 236 mažiau negu 2012 m.). 7301 sporto visiems renginyje dalyvavo 506 711 dalyvių (2449 mažiau negu 2012 m.).

Darbuotojai

2013 m. gruodžio 31 d. šalies valstybinėse, visuomeninėse ir kitose sporto struktūrose

dirbo 7975 kūno kultūros ir sporto darbuotojai (251 mažiau negu 2012 m.), tarp jų 2421 treneris (59 mažiau).

Treneriai dirbo: 1269 – savivaldybių sporto padalinių sportininkų ugdymo centruose, 576 – švietimo padalinių ir 122 – privačiuose sportininkų ugdymo centruose; 261 – sporto klubuose, 127 – viešosiose įstaigose.

Daugiausiai trenerių dirbo šių miestų sportininkų ugdymo centruose: Kauno – 313, Vilniaus – 241, Klaipėdos – 150, Šiaulių – 128, Panevėžio – 88, Alytaus – 72; šių rajonų SU C: Kauno – 41, Ukmergės – 29, Tauragės, Utenos – po 27, Kėdainių – 26, Jonavos, Plungės, Telšių – po 25.

Šaltinis: Lietuvos sporto statistikos metraštis, 2013 m.

Egzotika. Žiemos biliardas, ledo ritulys be ledo, išbandytas vaikystėje, tik šimtus kartų greitesnis ir pavojingesnis rogučių sportas, biliardas ant žemės su šachmatų elementais – tai tik keletas pas mus bandančių įsitvirtinti sporto šakų apibūdinimų.

Vienos jų tinkamos ir kaip sportas, ir kaip aktyvus laisvalaikio leidimo būdas, kitas laisvalaikio pramoga būtų galima pavadinti nebent tada, jei laisvuoju metu linkstama daryti tai, kas garantuoja didelę tikimybę nusisukti sprandą. Vienos neolimpinės, bet tikrai neprastos, o kitos – olimpinės, bet nelabai brangios. Ir visos su latvišku prieskoniu. Kas šios sporto šakos?

Žiemos biliardas

Iš visų Lietuvoje bandančių įsitvirtinti sporto šakų ši yra žinomiausia, tik sporto bazių stygius jai neleidžia būti ir masiškiausiai ar populiariausiai. Jau daugiau nei dešimtmetį lietuviai bando prisijaukinti akmenslydį. Sportuoja ten, kur yra ledo arenų – Vilniuje, Kaune, Elektrėnuose, Klaipėdoje. Lietuvos kerlingo asociacijos (LKA) prezidentas Vytautas Vidmantas Zimnickas kerlingą, arba lietuviškai akmenslydį, vadina biliardu ant ledo, kuriam žaisti ypatingo fizinio pasirengimo nereikia, žaidimo technika nesunkiai įsisavinama, o taisyklės greitai perprantamos. Be to, tai puikus laisvalaikio sportas, įdomus žaidimas visokio amžiaus žmonėms – pradedant vaikais ir baigiant senjorais. Jeigu žaidžia tiek daug pasaulio šalių – per šimtą, vadinasi, jis išties vertas dėmesio. Domisi ne tik sveikieji, bet ir negalią turintieji.

„Norėtume tikėti, kad negalią turintys sportininkai bus tie, kurie pirmieji pateks į žiemos parolimpines žaidynes, nes ši sporto šaka tinkama ir neįgaliesiems“, – viliasi LKA prezidentas.

Pasaulyje sparčiai populiarėjančio akmenslydžio plėtrą mūsų šalyje iš pat pradžių stabdė įvairūs nereikalingi interesai, kas šią nišą užims. Porą metų atėmė ginčai, ar derėtų steigti atskirą šio žaidimo federaciją, ar prišlieti prie Greitojo čiuožimo asociacijos. „Ir kol tų ginčų neišsprendėme teisme, kad esame atskira federacija, tol ir kiti nematė reikalo mums padėti ar paremti. Išsprendus šiuos reikalus su mumis imta kalbėti kaip su visaverčiais sporto bendruomenės nariais“, – paaiškina V.V.Zimnickas.

Sulaukusi pripažinimo LKA kibo į darbus. Kreiptasi į užsienio specialistus, kad pamokytų šio sporto paslapčių, ieškota trenerių, tartasi su turimomis ledo arenomis dėl nuomos, įkurta kerlingo mokykla. Neilgai trukus ėmė rastis akmenslydžio klubų, susibūrė profesionalesnė akmenslydininkų grupė, ėmusi rengtis ir dalyvauti aukščiausio lygio čempionatuose.

„Esame maždaug trisdešimtuke – ne ką blogiau nei kitos žiemos sporto šakos, – paklaustas, kaip lietuviams sekasi Europos ir pasaulio čempionatuose, atsako V.V.Zimnickas. – Sukamės kaip išmanydami, dalyvaujame visose varžybose, į kurias tik įstengiame nuvažiuoti, aišku, už tai mokėdami ir iš savo kišenės.“

LKA vadovo tvirtinimu, finansinis klausimas, šalia bazių, yra vienas aktualiausių, nes kol nėra rezultatų, niekas neduoda pinigų. „Jeigu investuoji, po kurio laiko galima kažką parodyti, bet nieko neįdedant apie rezultatus kalbėti sunku. Laimė, mus stipriai palaiko Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, kuriam esame dėkingi ir už finansinę paramą, Lietuvos sporto federacijų sąjunga. Jie irgi mato šios sporto šakos perspektyvą“, – džiaugiasi LKA prezidentas.

Vienas pagrindinių akmenslydžio puoselėtojų tikslų – pasistatyti specialiai šiai sporto šakai plėtoti skirtą areną, kurioje būtų profesionaliai treniruotis tinkamas ledas. Tas, kuris pritaikytas viešiesiems renginiams, čiuožti, ledo rituliui žaisti, nevisiškai atitinka akmenslydininkų poreikius. Reikėtų du tris kartus mažesnės, taigi panašiai tiek ir pigesnės arenos. Be to, jau yra investuotojų, kurie šią areną pasirengę statyti, tik reikia sklypo. Asociacijos prezidento tikinimu, norinčiųjų žaisti akmenslydį netrūksta, todėl arena būtų nuolat užpildyta, taptų lengviau dėlioti treniruočių grafikus, burti vaikų grupes. Bent keturių takelių arenos užtektų ne tik rimtoms vaikų, jaunimo, suaugusiųjų treniruotėms, bet ir mėgėjiškam žaidimui išbandyti ar tiesiog papramogauti.

„Jeigu privatūs asmenys nori investuoti į mums reikalingą infrastruktūrą, vadinasi, jie irgi mato šios sporto šakos perspektyvą. Aktyviai vedame derybas tiek su Vilniaus miesto savivaldybe, tiek su Kūno kultūros ir sporto departamentu dėl sklypo, kuriame galėtų iškilti akmenslydininkams skirta arena, – sako ne visai prašinėtoju besijaučiantis V.V.Zimnickas, valdininkams pateikiantis konkretų verslo pasiūlymą. – Mes jau einame į tą lygį, kai meistriškumui kelti reikalingos normalios bazės, o aukštesniam laipteliui reikia šiek tiek daugiau.“

Pašnekovas siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad nėra nė vienos žiemos sporto šakos, kurios atstovai, aukšto meistriškumo sportininkai, svarbiausiems startams rengtųsi Lietuvoje, nes pas mus nėra sąlygų. „Akmenslydininkų meistriškumui kelti treniruočių sąlygos Lietuvoje taip pat nepakankamos, nes, kaip minėjau, mums reikalingas kitoks ledas. Dėl to Europos, pasaulio čempionatams rengiamės Latvijoje, Suomijoje, kur ir ledas nėra labai brangus, ir sąlygos gana geros. Beje, latviai čia mus stipriai lenkia – ir kalbant apskritai apie visą žiemos sportą, ir konkrečiai apie akmenslydį. Lietuvai reikia nebrangių sporto šakų – masiškumas, pigumas ir prieinamumas turėtų būti pagrindiniai kriterijai. Akmenslydis nėra brangus: akmuo kainuoja apie pusantro tūkstančio eurų, lazdos – iki šimto, o bene brangiausiai atsieina sportininkų apranga ir batai, nes reikia tokių, kad palyginti mažai judėdamas sportininkas nesušaltų. Esu įsitikinęs, kad finansinė šio žaidimo pusė taip pat padėjo akmenslydžiui taip greitai išpopuliarėti visame pasaulyje“, – atkreipia dėmesį V.V.Zimnickas.

Ledo ritulys be ledo

Penktus veiklos metus pradėjusiai Lietuvos grindų riedulio federacijai (LGRF) vis dar tenka aiškinti, kokią sporto šaką jie plėtoja. Grindų riedulys – tai kaip ledo ritulys, tik be brangiai kainuojančio ledo, atitinkamų arenų ir visos kitos ledo ritulininkų amunicijos. Grindų rieduliui užtenka paprastos salės ir lazdos su kamuoliuku. Aišku, profesionaliai žaisti salėje reikalingi bortai, bet puiki išeitis mokyklų salėse – apversti gimnastikos suoliukus, kad kamuoliukas kur nors nenuriedėtų, ir puikiausiai galima žaisti.

„Praėjusią vasarą dalyvavome kūno kultūros ir sporto renginius Vilniuje organizuojančios įmonės „Sveikas miestas“ renginyje. Pristatėme savo sporto šaką, vilniečiams ir miesto svečiams rodėme, kaip reikia žaisti grindų riedulį. Vos gavę į rankas lazdą vaikai labai greit įsitraukia ir pagauna azartą. Juk ne visiems pavyksta žaisti krepšinį ar futbolą, o mes siūlome alternatyvą – grindų riedulį: ir nauja, ir įdomu su lazda vaikytis kamuoliuką“, – pasakoja šios federacijos prezidentas Algirdas Demidovičius.

Grindų riedulys aktyviai žaidžiamas ten, kur populiarus ledo ritulys. „Aplink mus – latviai, rusai, baltarusiai stiprūs. Latviai pasaulio čempionatuose būna ketvirti arba penkti. Latvių sporto bazės geresnės, juk ten ir ledo ritulys populiarus, – kaimynams gerų žodžių negaili LGRF prezidentas. – Visa Skandinavija žaidžia, ypač Suomija, Norvegija, jeigu pasižiūrėsime į Europos gilumą – Šveicarija, Čekija, Lenkija, Rusija stipri. Ir žiūrovų daug sutraukia. Pats stebėjau pilnoje 14 tūkst. žiūrovų vietų turinčioje arenoje vykstantį pasaulio čempionatą.“

Šiandien yra suburtos keturios grindų riedulio komandos, yra kelios vaikų grupės. Ką nors nuveikti vien dirbant visuomeniniais pagrindais, LGRF prezidento tikinimu, sunku. Tarkime, čempionatams suorganizuoti renkami asmeniniai pinigai. Už šiemet iš KKSD sporto rėmimo fondo gautą paramą – 2 tūkst. eurų – ketinama nupirkti lazdų ir nuvežti į mokyklas, o daugiau nelabai ką nuveiksi.

„Viskas paprasta: neturi pinigų – negali išsinuomoti salės, negali rinkti grupės. Mums sako: susiraskit rėmėjų. Bet tai padaryti nėra lengva, nes jie mieliau renkasi žinomas sporto šakas. Apskritai naujai sporto šakai Lietuvoje įsitvirtinti sunku, gal čia reikėtų daugiau politinės valios keisti rėmimo tvarką“, – svarsto pašnekovas.

Šiandien grindų riedulys labiau žinomas Aukštaitijoje – Molėtuose, Ignalinoje. Mokytojas entuziastas dirba Vilniaus rajone Marijampolyje. Bet susisteminti, surengti visiems žaidžiantiesiems turnyrą be pinigų sunku. Vis dėlto apie Velykas ketinama Vilniuje surengti turnyrą, į kurį turėtų atvažiuoti ir latviai, baltarusiai.

Išbandyta vaikystėje

Į pasaulyje itin populiarių, o Lietuvoje dar tik akmens amžių išgyvenančių sporto šakų sąrašą patenka ir bobslėjus, skeletonas bei rogučių sportas. Tai pačios jauniausios žiemos sporto šakų federacijos Lietuvoje, LTOK pripažintos prieš pusmetį. Tam, kad sporto organizacijos neveiktų be sportininkų, šių metų pradžioje Lietuvos bobslėjaus ir skeletono bei Rogučių sporto federacijos skelbė galimų kandidatų atranką. Lietuvos bobslėjaus ir skeletono federacijos (LBSF) prezidentas Vitalijus Švedas sako, kad dar negalėtų pasakyti, ar ši atranka pavyko.

„Apskritai atėjo santykinai daug žmonių, tik merginų sulaukėme mažiau, nors kvietėme, raginome ateiti. Šios atrankos rezultatai priklausys nuo to, ar bus sėkmingas kitas žingsnis, – prasitaria V.Švedas. – Dar nieko neišrinkome, jokių rinktinių nesudarėme, nes tai buvo pirmasis atrankos etapas – fizinių gebėjimų patikrinimas.“

Antrasis turėtų vykti Latvijoje, Siguldos rogučių trasoje. Visiems atrankos dalyviams bus suteikta galimybė išbandyti visas roges – ledroges, skeletoną, rogutes, o specialistai žiūrės, kaip kandidatai jaučiasi, stebės koordinaciją ir kitas reikiamas savybes. Tik tada bus aišku, kas apskritai bent teoriškai gali sportuoti, juk gali būti ir taip, kad nė vienas kandidatas netiks, tada teks kitą atranką skelbti.

„Ne, su jamaikiečiais neteko nei bendrauti, nei jiems rankos spausti, – paklaustas, gal rogučių sporto entuziastus pradėti veiklą Lietuvoje įkvėpė gerai žinomos tropinės salos Jamaikos bobslėjininkų pavyzdys, juokiasi trenerio ir kūno kultūros mokytojo specialybę turintis V.Švedas. – Čia labiau latviai dėti nei jamaikiečiai.“

Kaip žinoma, Latvijoje dar nuo sovietmečio yra rogučių trasa, nuo senų laikų jie turi ir specialistų, tad dėsninga, kad po daugybės darbo metų sulaukiama ir rezultatų. Pašnekovo lyginimu, čia kaip pas mus krepšinis – turime salių, ateina daug norinčiųjų žaisti krepšinį. Bet norų neužtenka, dar visur reikia įdirbo, pastangų, stovyklų, treniruočių – daug sudedamųjų dalių.

Kaip ir visiems, rogutininkams pats didžiausias galvos skausmas – pinigai, nes šarada ta pati: kol nerodai rezultatų, tol niekas neduoda pinigų. „Labai sunkiai sukasi šis ratas, kol pagaliau įsisuka. Padėti iš jo išeiti gali visu ryškumu blykstelėjęs vienas sportininkas, kaip nutiko, tarkime, su plaukimu: auksinė žuvelė kone 25 metus kažkur blaškėsi ant kranto – turėjom šiokių tokių baseinų, sportininkų, daug mėgėjų, bet šiam sportui dar labiau išgarsinti ir atkreipti dėmesį į varganą bazių būklę pakako vieno žmogaus“, – pateikia pavyzdį LBSF vadovas.

Paraginti lietuvius išbandyti bobslėjų, skeletoną ar rogutes paskatino keli veiksniai. Pirma, šiuo metu neturime ypač daug pasiekusių žiemos sporto šakų atstovų, o čia bent jau teoriškai galima gana greitai pasiekti rezultatų. Pasauliniu mastu tai irgi nėra tokia masinė žiemos sporto šaka kaip slidinėjimas ar biatlonas, kurias plėtoja begalė šalių. Vadinasi, ir konkurencija šiek tiek mažesnė. „Taigi kuo greičiau subursi gerą komandą, atrasi tai sporto šakai tinkamų žmonių, tuo greičiau sulauksi dėmesio, valstybės ir rėmėjų lėšų, nes jie irgi matys naudą paremti“, – įsitikinęs V.Švedas.

Antra, tai olimpinės sporto šakos ir bene vienos paskutiniųjų, kurių Lietuvoje dar nebuvo. Vadinasi, ateityje tai galimybė atstovauti savo šaliai dideliuose sporto renginiuose ir, tikėkimės, žiemos olimpinėse žaidynėse.

Trečia, nei bazių, nei specialistų toli ieškoti nereikia – visko yra kaimyninėje Latvijoje. „Su latviais konsultavomės, domėjomės, kaip jie vertina šią mūsų iniciatyvą. Jie pažadėjo viskuo, kuo įmanoma, pasidalyti, patarti, paremti žiniomis ir panašiai. 350 km iki rogučių trasos nėra baisus atstumas. Juk mūsų ir mentalitetas, ir kalba panaši, tai kodėl ir mums nepabandyti“, – ragina pašnekovas.

Ketvirta, tai nėra pati brangiausia sporto šaka. Brangesnės bobslėjininkų ledrogės, kainuojančios 15–20 tūkst. eurų, o rogučių ar skeletono rogių kaina prasideda nuo 5 tūkst. Be to, iš pradžių jų nebūtina pirkti – galima ir nuomotis.

Biliardas ant žemės su šachmatų elementais

Jokių ypatingų ar pas mus nesančių sąlygų nereikia petankės žaidėjams, vasarą metalinius rutulius mėtantiems lauke įrengtose, žiemą – didelių reikalavimų nekeliančiose uždarų patalpų aikštelėse. Po šešerių petankės entuziastų veiklos metų susidarė tam tikra žaidėjų bendruomenė, išryškėjo aktyviau įsitraukę miestai, susibūrę centrai. „Plėtra taip sparčiai nevyksta, kaip norėtume, nes Lietuvoje labai trumpos vasaros – juk vasarą žaisti petankę lauko sąlygomis nieko nekainuoja, o šaltu arba lietingu sezonu neturime kur treniruotis, nėra aikštelių“, – sako Nacionalinės rutulių sporto federacijos (NRSF) prezidentas Linas Budrikas.

Taigi šiltuoju sezonu rutulių pamėtyti kauniečiai renkasi į Dainavos parką, kuriame seniūnija leido įsirengti keletą aikštelių. Aikštelės sąnaudos nedidelės – dažniausiai ant kietesnės dangos pakanka papilti skaldelės. „Galima žaisti ir ant žolės, bet maloniau ir naudingiau treniruotis tokiose aikštelėse, kokiose treniruojasi visas pasaulis“, – sako petankės entuziastas, šaltuoju sezonu su bendraminčiais žaidžiantis buvusių gamyklų ir panašiose neišvaizdžiose teritorijose.

Petankės sostinė yra Kaunas, toliau pagal šio žaidimo populiarumą rikiuojasi Birštonas, Šiauliai, Vilnius. Dabar yra per šimtą aktyviai sportuojančių ir bent kartą per metus turnyruose dalyvaujančių žaidėjų. 70–80 čempionatuose, turnyruose dalyvauja nuolat. Vyksta Lietuvos turnyrai: pernai federacija ir klubai jų suorganizavo gal penkiolika, pats didžiausias – „Kaunas International“, šiemet jau aštunti metai vyksiantis laikinojoje sostinėje pirmąjį rugpjūčio savaitgalį. „Į jį atvyksta ir dalyvių iš užsienio, net iš tolimosios Indijos ar Mongolijos, o pernai Kaune lankėsi Tarptautinės petankės federacijos prezidentas“, – garbingą svečią pamini L.Budrikas.

Pasaulyje tai aktyvus judėjimas, ypač Pietų šalyse – Ispanijoje, Italijoje, žinoma, petankės gimtinėje Prancūzijoje. Be to, ji populiari ne tik tarp sveikųjų, bet ir tarp negalią turinčių žmonių. „Tokios petankės, kokią mes žaidžiame dabar, sumanytojas buvo neįgalus žmogus, prikaustytas prie invalido vežimėlio, – primena L.Budrikas. – Netgi sakyčiau, kad tarp neįgaliųjų petankė populiarėja gerokai greičiau. Kauno petankės klubas „Boules LT“ kasmet rengia turnyrus neįgaliesiems, buriamos vadinamosios mišrios komandos, kurias sudaro ir sveiki žaidėjai, ir neįgalieji, ir turintieji protinę negalią. Būna labai daug emocijų.“

Pats į pasaulio ir Europos čempionatus važinėjantis federacijos prezidentas patikina, kad per šešerius septynerius dalyvavimo juose metus progresas matyti. „Iš pirmųjų grįždavome nuleistomis galvomis, o dabar jau jaučiamės kaip vidutiniokai“, – sako sausio pabaigoje iš Nicoje vykusio pasaulio čempionato, sutraukusio sportininkų iš daugiau nei 40 šalių, grįžęs L.Budrikas.

Tai nebrangi sporto šaka. Paprasčiausi kiniški rutuliai kainuoja 5–7 eurus, profesionalų – 50–300 eurų. „Patys brangiausi rutuliai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo brangūs, betgi jie tarnauja mažiausiai dešimt metų, o jei žmogus rečiau žaidžia – šie rutuliai vos ne amžini“, – sako pašnekovas, atskleisdamas, kad ir pats petanke susidomėjo netyčia, kiniškame kataloge pamatęs kažkokius rutulius. Iš smalsumo įsigijęs ėmė rimčiau domėtis, ką su tais rutuliais veikti. Jo bendraminčiai irgi panašių šio žaidimo atradimo istorijų galėtų papasakoti: vieni pamatė, kaip žaidžiama, kiti patys iš užsienio rutulių parsivežė, tretiems kas nors padovanojo. Iš pradžių žaidė pagal susigalvotas taisykles, bet knygos, internetas savarankiškai padėjo atrasti ir treniruočių metodikas, ir tarptautines taisykles, tad kuo tolyn, tuo viskas ėjo profesionalyn.

Ko šiai sporto šakai reikia? „Loginio mąstymo – taktikos, strategijos, gebėjimo numatyti ėjimus į priekį. Aišku, ir technikos, kuriai išmokti vienų metų nepakanka“, – vardija pašnekovas, pridurdamas, kad petankę galima žaisti nuo penkerių metų iki žilos senatvės.

Įsitvirtinti sunku

Visi kalbinti Lietuvoje dar naujų sporto šakų atstovai neslėpė, kad įsitvirtinti sunku, ypač dirbant vien iš entuziazmo ir iš savo kišenės pridedant taip trūkstamų pinigų.

„Kaip ir visos naujovės, sportas irgi reikalauja įdirbio, o mes visi entuziastai. Tai nėra pagrindinis mūsų darbas, neturime tiek laiko, kad galėtume jį skirti žmonėms pritraukti, – prasitaria petankės puoselėtojas L.Budrikas, pridurdamas, kad tereikia pabandyti, ir dažnai tiek užtenka, kad pamėgtum šį žaidimą. – Tiems, kuriems patinka kova, kurie mėgsta laimėti, šis žaidimas tinka ir prilimpa. Juk ne visi pajėgia užsiimti aktyviu sportu, o čia galima puikiai išsikrauti ir patenkinti sportinių emocijų poreikį.“

Grindų riedulio propaguotojas A.Demidovičius, be tradicinių naujai sporto šakai įsitvirtinti trukdančių kliuvinių – pinigų, treniruočių bazių, inventoriaus, trenerių stygiaus, dar pamini konservatyvų mūsų požiūrį. „Ir mokytojams, ir treneriams, ir pagaliau tėvams gal paprasčiau vaikus skatinti užsiimti krepšiniu arba futbolu, bet ne visi vaikai šiuos žaidimus gali žaisti. Nereikėtų bijoti pabandyti juos sudominti nauja sporto šaka, ypač tokia, kuriai nieko daug nereikia – šiuo atveju tik lazdų, kamuoliuko ir entuziasto mokytojo ar trenerio“, – drąsina LGRF prezidentas.

Pašnekovų teiravomės, ar, jų manymu, po dešimtmečio kas nors Lietuvoje pasikeis. Prisiekęs petankininkas L.Budrikas įsitikinęs, kad taip: „Net jei pas mus stipriai nepadaugės žmonių, ne vienas šį žaidimą pamatys užsienyje. Didžiuosiuose Europos miestuose – Milane, Diuseldorfe, o ką jau kalbėti apie Prancūziją, kurioje pilna petankės aikštelių ir ištisų parkų, arba lietuvių dažnai lankomoje Turkijoje vien tik rutulių skambėjimas vakarais ir girdėti. Todėl petankininkų veikla suaktyvės.“

Jaunos Bobslėjaus ir skeletono federacijos prezidentas neabejoja, kad po dešimtmečio turėsime savo komandas, kurios dalyvaus varžybose ir atstovaus Lietuvai pasaulio, Europos čempionatuose. „Labai norėtume, kad ir bent vienoje olimpiadoje po dešimties metų jau būtume sudalyvavę. Bet šnekėčiau apie atstovavimą savo šaliai, šalies pareklamavimą – apie vietas, konkrečius rezultatus dar ne laikas kalbėti“, – sako V.Švedas.

Grindų riedulio federacijos vadovas nusiteikęs ne taip optimistiškai: „Pas mus žolės riedulys, kuris yra olimpinė sporto šaka, sunkiai skinasi kelią, tad vargu ar mes sulauksime didelių pokyčių po dešimties metų. Svarbiausia, kad trenerių ar mokytojų entuziastų būtų: vos koks atsiranda, ten iškart ši sporto šaka ima greitai populiarėti.“

Svarstydamas apie akmenslydžio ateitį Lietuvoje V.V.Zimnickas vėl grįžta prie esmės – sporto bazių. „Tikimės, kad akmenslydis galėtų būti ta sporto šaka, su kuria mūsų šalies atstovai realiai pretenduotų į žiemos olimpines žaidynes. Apie 2018 m. vyksiančias žaidynes dar nešnekam, bet apie kitą – 2022-ųjų žiemos olimpiadą jau galėtume pasvajoti. Tačiau tam reikia, kad per artimiausius metus ar dvejus turėtume savo areną ir būtų kur treniruotis. Tarkime, latviams pakako ketverių metų įeiti į šios sporto šakos komandų elitą. O turėdamas mintyje Lietuvos žiemos sporto bazių padėtį manau, kad mes tikrai turime neblogų perspektyvų“, – sako LKA vadovas.

Trumpai apie sporto šakas

Petankė (pranc. ~pétanque~) – žaidimas su rutuliais, kurio esmė yra mesti metalinį rutulį kuo arčiau medinio, vadinamo košonetu. Žaidžiama ant smėlio arba žvyro, bet galima ir ant žolės ar kitokio paviršiaus.

Dar senovės Graikijoje buvo žaidžiami monetų metimo į tolį žaidimai. Vėliau monetas pakeitė plokščios plytos, akmeniniai kamuoliai, mediniai kamuoliai. Senovės Romos gyventojai pridėjo taikinį ir taikė akmenis numesti kuo arčiau jo. Dabartinę petankę 1907 m. sugalvojo neįgalus prancūzas Jules‘is Le Noiras. Jis taip patobulino taisykles, kad žaidžiant labiausiai dirbtų rankos, todėl petankė netruko išpopuliarėti tarp neįgaliųjų. 1910 m. surengtas pirmasis petankės čempionatas. 1958 m. Marselyje įkurta Nacionalinė petankės federacija. 1959 m. įvyko pirmasis pasaulio čempionatas. 2007 m. pasaulio čempionate pirmąkart dalyvavo Lietuvos rinktinė.

Akmenslydis (kerlingas; angl. ~curling~) – komandinis žiemos sportas, reikalaujantis ne jėgos, o tikslumo ir geros žaidimo strategijos. Žaidimo esmė – stačiakampėje ledu dengtoje aikštelėje leisti savo akmenis taip, kad jie atsidurtų kuo arčiau nupiešto taikinio (vadinamojo namų centro). Akmens slydimo greitį papildomai galima reguliuoti trinant ledą prieš akmenį.

Atsirado XVI a. Škotijoje, buvo žaidžiamas ant užšalusių upių ir ežerų ledo. 1966 m. Perte, Škotijoje, įkurta Pasaulinė kerlingo federacija. Nuo 1955 m. vyksta Europos čempionatai, nuo 1998 m. įtrauktas į žiemos olimpinių žaidynių programą.

2002 m. įkurta Lietuvos kerlingo asociacija. Nuo 2004 m. Lietuvos komandos pradėjo dalyvauti tarptautiniuose turnyruose.

Rogučių sportas – olimpinė žiemos sporto šaka. Sėdus į rogutes (kojomis į priekį)  leidžiamasi po vieną arba poromis specialiai įrengta trasa, tikslas – kuo greičiau ją įveikti. 1957 m. įkurta Tarptautinė rogučių sporto federacija (FIL). Nuo 1964 m. ši sporto šaka įtraukta į žiemos olimpinių žaidynių programą. 2013 m. pabaigoje įkurta Lietuvos rogučių sporto federacija.

Skeletonas (angl. ~skeleton~ – „skeletas, karkasas“) – olimpinė žiemos sporto šaka. Gulama veidu žemyn ant skeletono rogių, į jas remiantis tik rankomis, ir kuo greičiau bandoma įveikti trasą, rogių judėjimo kryptį keičiant kūnu arba specialiais dantytais batais. Pirmosios skeletono rogutės XIX a. sukonstruotos Šveicarijoje. Skeletonininkai rungtyniavo 1928 m. Sankt Morice vykusioje žiemos olimpiadoje, bet antrosios olimpinės galimybės jiems teko laukti iki pat 2002 m. žiemos žaidynių. 2013 m. įsteigta Lietuvos bobslėjaus ir skeletono sporto federacija.

Ledrogių sportas (bobslėjus; angl. ~bobsleigh~ – „greitasis nusileidimas nuo kalno“) – ledo sporto šaka. Čiuožiama specialiai įrengta ledo trasa vairuojamomis rogėmis. Ledrogių sportas irgi atsirado Šveicarijoje. 1884 m. Sankt Morice įkurtas pirmasis pasaulyje ledrogių sporto klubas. Iki 1972 m. varžybose dalyvavo tik vyrai. 1923 m. Paryžiuje įsteigta Tarptautinė bobslėjaus ir tobogano federacija, o po metų Šamoni, Prancūzijoje, įvyko jos olimpinis debiutas.

Toboganas – Kanados indėnų rogės be pavažų, kuriomis XX a. pradžioje buvo rengiamos oficialios nusileidimo nuo kalnų varžybos. Šis žodis kaip tradicija išsaugotas Tarptautinės federacijos pavadinime.

2002 m. olimpinėse žaidynėse pirmą kartą susirungė moterų bobslėjaus komandos.

Grindų riedulys (angl. ~floorball~) – su lazdomis ir kamuoliuku salėje žaidžiamas į ledo ritulį panašus žaidimas. XX a. pradžioje greičiau kaip pramoga išpopuliarėjo Kanadoje, įtrauktas į mokyklų programas, pradėti rengti turnyrai. Kaip tarptautinė sporto šaka susisteminta Švedijoje XX a. aštuntąjį dešimtmetį. 1986 m. įkurta Tarptautinė grindų riedulio federacija, kuriai šiuo metu priklauso 57 šalys narės. Pastarųjų kelerių pasaulio čempionatų pajėgiausiųjų penketuką sudaro Suomija, Švedija, Šveicarija, Čekija ir Latvija. 2008 m. pripažintas TOK, todėl viliamasi, kad kada nors pateks ir į olimpinių žaidynių programą.

2009 m. įsteigta Lietuvos grindų riedulio federacija.

Inga Jarmalaitė-Necelienė

Ignalinoje įkurtas Žiemos sporto centras padėjo atsiskleisti Ignalinos vaikų sporto talentams, tačiau tam reikia ne vien talento, bet ir pinigų.

Lukas Čepulis, Karolis Paukštė ir Ugnė Kastanauskaitė – geriausi jaunieji Ignalinos slidininkai, atstovaujantys Lietuvos rinktinei, 2014 m. tapę  Lietuvos čempionais savo amžiaus grupėje ir atstovavę Lietuvai Europos jaunimo žiemos olimpiniame festivalyje. Jiems žadama puiki sportinė karjera, tačiau vaikus ugdantys slidinėjimo ir biatlono profesionalai tik dabar pradeda tikėti, kad šio sporto klubai išgyvens.

„Biatlonas – palyginti labai brangi sporto šaka. Per vieną kompleksinę treniruotę, kurią sudaro slidinėjimas ir šaudymas, išleidžiama apie 150 Lt, nes daug kainuoja šoviniai, slidės, tepalai, pagaliau – šautuvas. O norint palaikyti gerą fizinę formą tokios treniruotės turi vykti bent du kartus per savaitę“, – skaičiuoja biatlono treneris Gintas Čepulis.

Jis pripažįsta, kad be privačių rėmėjų pagalbos biatlonas Ignalinoje išgyventų labai sunkiai. „Privačias lėšas investuojame į inventorių, stovyklų rengimą, Kultūros ir sporto centras gali nupirkti daugiau šovinių, ginklų – to, ko patys negalime pirkti“, – vardija treneris.

Beje, rėmėjai dažniausiai ir patys yra sportininkai ar sportavę anksčiau, nes tik tokie žmonės žino, su kokiomis problemomis susiduria sportininkai, kiek sportas reikalauja lėšų. „Mūsų sporto klubo generalinis rėmėjas Algirdas Puišys – buvęs mano mokinys, kadaise tapęs Lietuvos ir Latvijos biatlono čempionu, tačiau vėliau pasukęs medicinos keliu. Jis mūsų klubą remia ne vien įsteigdamas prizus, bet ir teikdamas finansinę paramą“, – džiaugiasi G.Čepulis.

Beje, A.Puišys remia ne tik du Ignalinos sporto klubus ir sporto mokyklą, bet ir teatrą, kultūros renginius.

Pats jis teigia puikiai žinąs, kad tiek sporto, tiek kultūros organizacijos, jei gautų tik valstybės paramą, vos išgyventų. „Mažesnės sporto šakos net ir Vilniuje gyvuoja iš privačių lėšų, ką jau kalbėti apie mažesnius miestus. Vadinamosios nepopuliarios sporto šakos laikosi dėl privačių iniciatyvų, ir ne tik piniginiu požiūriu, bet ir organizavimo. O juk Ignalina išaugino tokių sportininkų, kaip Algimantas Šalna, kuris tapo biatlono olimpiniu čempionu, ir daugelį kitų, garsinusių ir garsinančių Lietuvos vardą ne tik olimpiadose, bet ir kitose varžybose“, – teigia Ignalinos sportininkų rėmėjas.

„Nuo tada, kai mūsų klubą pradėjo remti A.Puišys, vykdami į čempionatus užsienyje nebesutelpame į aštuonvietį autobusiuką – gerai parengtų vaikų, dėl kurių tikrai ne gėda tarptautinėse varžybose, vis daugėja“, – antrina G.Čepulis.

Jo teigimu, visų problemų tai, žinoma, neišsprendžia, tačiau dabar jų bent jau mažiau. Pavyzdžiui, treneris apgailestauja, kad į olimpinį festivalį, kuris vaikams yra didžiausias tikslas ir siekiamybė, nebuvo galima vežtis tiek vaikų, kiek pagal pasirengimą tikrai būtų galėję vykti, nes Olimpinis komitetas nustatė kvotą – po du berniukus ir mergaites. „Iš mūsų dar šeši panašaus pasirengimo berniukai buvo priversti nevykti vien dėl šios nustatytos kvotos“, – teigia G.Čepulis.

Jis prisimena nemalonius jam labai įstrigusius krepšininko Rimo Kurtinaičio žodžius, esą kam švaistyti lėšas kitoms sporto šakoms, jei vien tik krepšiniu galime šlovinti Lietuvą. O juk tuo metu Lietuvos biatlonininkai galėjo drąsiai varžytis su latviais, kurie vien nacionalinio lygio šaudyklas turi dvi, o Lietuvoje veikia tik kelios nedidelės šaudyklos Vilniuje, Ignalinoje, Visagine, Anykščiuose.

„Kartą dalyvavome treniruočių stovykloje, kurią vedė meistras iš Švedijos, – pasakoja treneris. – Nors sunkiai susikalbėjome, jis, rodydamas Lietuvos žemėlapį, klausinėjo, kur mūsų šalyje yra didžiausios šaudyklos, ir niekaip nesuprato, kad Žemaitijoje, Pajūryje jų visai nėra. „O kaip jūs tada turite Tomą Kaukėną? Kaip turite Dianą Rasimovičiūtę?“ – stebėjosi svečias.“

Tad ypač svarbus yra ir valdžios požiūris. Ir ne tik nacionalinės, bet ir vietos valdžios dėmesys.

Dėl Ignalinos, abiejų pašnekovų teigimu, galima sakyti, gyventojams labai pasisekė, nes valdžia sudaro sąlygas rūpintis savo kraštu, iš tiesų puoselėja Ignaliną ir nestokoja dėmesio sportui. Pavyzdžiui, neseniai įrengtas naujas baseinas, pastatytas futbolo stadionas, planuojama įrengti stacionarius maršrutus orientacininkams.

Žinoma, lėšų tenka prasimanyti ir patiems sporto klubams. „Pinigų stengiamės pritraukti ir patys – skiriame klubui 2 proc. lėšų, patys rašome projektus“, – prisipažįsta G.Čepulis.

Vis dėlto ir sportininkų, ir rėmėjų nuomone, tolesnė jaunųjų Lietuvos biatlonininkų sportinė karjera labiausiai priklausys nuo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto požiūrio į šią sporto šaką.

Neskaidrumas. Sportas visame pasaulyje traukia neteisėtai pasipelnyti siekiančius ar „šešėlinių“ pinigų prasimanyti norinčius asmenis. Lietuva – ne išimtis, nors mastai ir mažesni.

Pernai Tarptautinio sporto saugumo centro atliktas tyrimas parodė, kad nusikaltėlių grupuotės kasmet per nelegalias lažybas išplauna daugiau nei 80 mlrd. svarų sterlingų (107 mlrd. eurų). Daugiausia tai daroma per futbolą ir kriketą, tačiau tai itin aktualu ir tenisui, krepšiniui, badmintonui bei automobilių lenktynėms. Beje, šio centro duomenimis, apie 80 proc. sporto lažybų apskritai vyksta nelegaliai.

Dar didesnį dėmesį į nesąžiningumą sporte atkreipė tai, kad pernai Didžiosios Britanijos futbolą krėtė vienas didžiausių per pastaruosius dešimtmečius skandalų. Jo priežastis – atskleisti susitarimai dėl varžybų baigties. Nors po to Europos futbolo asociacijų sąjungos generalinis sekretorius Gianni Infantino nežinia kelintą kartą pabrėžė, jog nulinė tolerancija sutartoms sporto varžyboms yra UEFA prioritetas, niekas nesitiki, kad didįjį sportą apvalyti bus lengva. Juolab kad į viešumą iškyla tik nedidelė dalis nešvarių reikalų ir viskas veikiau primena vėjo gaudymą laukuose, o ne kryžiaus žygį prieš blogybes. Nesąžiningumo vėžys sporte toks išvešėjęs, kad, kaip atkreipė dėmesį Lietuvoje viešėjęs vienas žymiausių sporto korupcijos specialistų pasaulyje Declanas Hillas, atsiranda lažybų bendrovių, siūlančių lažintis jau ne dėl rungtynių rezultatų, o ar konkrečios varžybos nupirktos, ar ne.

Lietuvoje susitarimai sporte irgi aptraukti tiršta migla. Kaip pabrėžia Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Edvardas Šileris, susitarimai dėl varžybų baigties, žaidėjų ar teisėjų papirkinėjimas yra slapti nusikaltimai, apie kuriuos visuomenė sužino retai. Čia nėra konkretaus nukentėjusiojo kaip vagystės ar užpuolimo atveju, o nukenčia sportas plačiąja prasme, tad nėra ir itin suinteresuotų apie tai pranešti. Jei ir sužinoma, tai iš pačios sporto bendruomenės, tad realų šio reiškinio mastą Lietuvoje nusakyti sudėtinga.

Kadangi į policiją dėl to kreipiamasi retai, atrodo, neegzistuoja ir pati problema. Vis dėlto „Transparency International“ Lietuvos skyriaus 2014 m. paskelbtas tyrimas apie nesąžiningus susitarimus Lietuvos krepšinyje ir futbole rodo kitaip. Pavyzdžiui, kad susitarimai dėl varžybų eigos ar baigties labai paplitę arba paplitę, atsakė 55 proc. apklaustų profesionalių futbolininkų ir 30,9 proc. krepšininkų. Taip pat paaiškėjo, kad penktadalis futbolininkų (21 proc.) ir septintadalis krepšininkų (15,1 proc.) žino arba įtaria dalyvavę varžybose, dėl kurių eigos ar baigties buvo susitarta iš anksto.

Ironiška: nors šie skaičiai įspėja, kad mūsų sportas turi rimtų bėdų, stebėtina dalis atletų to nesureikšmina ir net 45,1 proc. jų tai laiko tik nedidele mūsų sporto problema. Dar viena svarbi detalė: dauguma apklaustųjų atsakė, kad sportininkai neretai stato lažybų punktuose dėl rungtynių, kuriose žaidžia patys (42,4 proc.) arba kitos komandos (67,2 proc.). Galiausiai šį tą reiškia ir tai, kad Latvijoje ir Estijoje dėl to buvo kilę skandalų. Vadinasi, būtų naivu tikėtis, kad padėtis Lietuvoje labai skirtųsi, nors šito ir nematome.

Pasak E.Šilerio, tyrimų dėl susitarimų ar papirkinėjimo būta, tačiau jis nepamena nė vieno atvejo, kad tai būtų buvę įrodyta teisme ir atsakingi asmenys nuteisti. Kai rezultatai net plika akimi žiūrint gali atrodyti mažų mažiausiai keisti, teisme įrodyti, kad dėl jų buvo susitarta iš anksto, labai sudėtinga.

Kad padėtis pagerėtų, pirmiausia reikia tobulinti dabartinį šios srities teisinį reglamentavimą, tada, pareigūno manymu, ir baudžiamųjų bylų, ir atitinkamų teismo sprendimų būtų daugiau. „Šiandien iš teorinės pusės jis įmanomas, bet iš praktinės – sunkiai realizuojamas, – neabejoja E.Šileris. – Kol kas nėra specifinės teisinės normos, o tik bendra dėl sukčiavimo, todėl esama iniciatyvų keisti baudžiamąjį įstatymą, kad būtų aiškiai numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą sporte.“

Tai, kad trūksta aiškios teisinės bazės, pabrėžiama ir „Transparency International“ tyrime. Jame taip pat nurodoma, kad nestinga problemų dėl lažybų, kurios nepakankamai reglamentuojamos, o ypač „skylėtas“ internetinių statymų reguliavimas.

O kokios sporto šakos kelia didžiausią nerimą? Žinoma, pačios populiariausios, kuriose sukasi didžiausios sumos ir nauda gali būti didžiausia.

Nors mažiau egzotiška, bet valstybei brangiai kainuojanti su sportu susijusi problema – vengimas mokėti mokesčius.

„Yra nemažai užbaigtų ikiteisminių tyrimų, jau atiduotų teismui, susijusių su viešosiomis sporto įstaigomis, sporto federacijomis. Sritys – įvairios“, – konstatuoja Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriaus pavaduotojas Šarūnas Rameikis.

Ekspertas gali papasakoti daug pavyzdžių, kaip norinčios išvengti pelno mokesčio ir prasimanyti „juodų“ grynųjų pinigų įmonės naudojasi sporto dariniais. Na, o vėliau niekur neužfiksuoti „šešėliniai“ pinigai gali būti panaudojami korupciniams dalykams finansuoti, atlyginimams vokeliuose mokėti, neskaidriems viešiesiems pirkimams organizuoti, konkurencijai iškreipti ir kt.

Schemų, kaip pasipelnyti, yra pačių įvairiausių – nuo labai sudėtingų, kai viskam užglaistyti pasitelkiami patyrę buhalteriai ar net advokatai, iki paprastučių, tačiau vis vien gerai veikiančių.

Logika paprasta: paramos ir labdaros teikėjai gauna pelno mokesčio lengvatų, tad kartais susigundoma tuo piktnaudžiauti. „Pavyzdžiui, įmonė gavo dešimt milijonų litų pelno ir vadovas žino, kad pusantro milijono – 15 proc. – reikės sumokėti mokesčių. Taigi kam jam tai daryti, jei gali juos neva paaukoti. Sakykime, ima ir paaukoja kokius du milijonus sporto klubui, su kuriuo, aišku, sudarytas susitarimas, kad kažkoks procentas iš tikrųjų jam atiteks kaip parama, tačiau didžioji sumos dalis bus grąžinta paramos teikėjui“, – paaiškina Š.Rameikis.

Sakykime, vienam negarsiam uostamiesčio krepšinio klubui per maždaug metus buvo paaukota apie pusę milijono litų. Dalis tų pinigų iš tiesų atiteko klubui ir buvo panaudota tinkamai, tačiau kitą dalį sporto klubo vadovas išgrynino ir atidavė juos pervedusiam verslininkui. Nukentėjo tik valstybė. Vėliau klubo vadovas sulaukė atsakomybės už turto iššvaistymą.

Reikia nepamiršti, kad norint užglaistyti tokią machinaciją reikia „pagražinti“ buhalterinę apskaitą, klastoti dokumentus.

Kitas tyrimas buvo susijęs su Lietuvoje mažai žinoma petankės, tokio žaidimo su rutuliais, sporto šaka. Buvo įkurta šios sporto šakos federacija, tapusi palankia vieta sukčiauti. Taigi federacija iš tam tikrų įmonių gaudavo paramos, kuriai išgryninti sugalvotas toks kelias: buvo rengiami tarptautiniai petankės turnyrai ir, komandai sėkmingai pasirodžius, žaidėjams esą buvo sumokamos didelės premijos už aukštus sportinius pasiekimus. Žinoma, iš tikrųjų sportininkai premijų negaudavo, tiesiog padėdavo tai neva patvirtinantį parašą ant atitinkamų dokumentų. Jie būdavo paskatinami nebent simboliškai, o didžiausia dalis atitekdavo machinacijos sumanytojams.

Šį pavyzdžių sąrašą vainikuoja byla, susijusi su neįgaliųjų sporto propagavimu, per kurio mechanizmus prasisuko itin didelė suma – 13,7 mln. Lt (4 mln. eurų). Viskas vyko taip: vienos šalies įmonės teikė paramą Lietuvos invalidų sporto draugijai ir už tai ši įsigydavo nuostolingai veikiančias, įsiskolinusias ar apskritai veiklos nebevykdančias įmones (vėliau jas tam tikri asmenys galbūt naudojo tolesnėms nusikalstamoms veikoms finansų sistemoje). „Pavyzdžiui, susirandu įmonę, kurią parduoda už dešimt tūkstančių litų, o savo įmonės buhalterinėje apskaitoje nurodau, kad ji perkama už šimtą tūkstančių. Aš sumoku pinigus tiems, kurie parduoda įmonę, šie pasiima savo dalį, o kitus grąžina man, ir viskas“, – paaiškina FNTT direktoriaus pavaduotojas.

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), glaudžiai bendradarbiaujanti su FNTT, taip pat gali pateikti ne vieną pavyzdį. VMI Kontrolės departamento direktorė Valė Kulvinskienė nurodo keletą tipinių pažeidimų. Sakykime, vienas automobilių sporto klubas už paramos lėšas iš susijusio asmens įsigijo žemės sklypų, kuriuos buhalterinėje apskaitoje apskaitė kaip turtą pajamoms iš nuomos gauti. Vis dėlto atliekant mokestinį patikrinimą išaiškinta, kad žemės sklypai buvo parduoti gerokai didesne kaina, negu Registrų centro nustatyta vidutinė rinkos vertė. Valstybei padaryta 164 tūkst. Lt žala.

Kitu atveju VMI nustatė, kad automobilių sporto klubas gautą paramą naudojo ne pagal Labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paskirtį, o vykdė ekonominę komercinę veiklą. Klubas įsigijo automobilių už didesnę nei rinkos kainą ir po santykinai trumpo laiko pardavė juos kur kas mažesne nei įsigijimo bei rinkos kaina, tada įsigijo degalų, kuriuos tiesiog nurašė pagal kelionės lapuose įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis. VMI apskaičiavo, kad šiuo atveju už visa tai klubas į biudžetą papildomai turi sumokėti per 200 tūkst. Lt.

Štai kitas pavyzdys: vienas šalies futbolo klubas nedeklaravo iš Europos Sąjungos paslaugų įsigijimo apmokestinamųjų verčių 240 tūkst. Lt. Klubo prezidentas naudojosi išduotais avansais kaip paskola, tačiau nebuvo apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti mokesčiai nuo tokiu būdu gautos naudos. Šis klubas taip pat negalėjo pateikti dokumentų, pagrindžiančių iš darbuotojų išnuomotų automobilių panaudojimą jo veikloje, tad išmokos pagal automobilių nuomos sutartis traktuotinos kaip darbuotojams su darbo santykiais susijusios pajamos.

Ir tai dar ne pabaiga. Nustatyta, kad šio klubo prezidentas Moldovos piliečiui išmokėjo 8,7 mln. Lt grynaisiais už esą suteiktas agento paslaugas. Dėl šio sandorio FNTT buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje ir nustatyti mokesčių vengimo požymiai, sudarytais sandoriais siekiant mokestinės naudos, inicijuotas mokestinis patikrinimas.

Nors tai skamba gana sudėtingai, yra ir paprastesnių, tačiau veiksmingų mechanizmų. Tarkime, kokiame nors mieste vyksta sportininkų stovykla. Oficialiuose sąrašuose parašoma, kad jų dalyvauja 120, tačiau iš tikrųjų atvyksta kokie 60. Vadinasi, pinigai, kurie buvo skirti neatvykusiems sportininkams, atitenka kažkam iš organizatorių, kitų įsitraukusių asmenų. Panašiai vyksta ir su sporto varžybomis. Čia vėlgi oficialiai nurodoma, kad jose dalyvauja tiek ir tiek sportininkų, tačiau iš tikrųjų atvyksta kur kas mažiau. Vadinasi, kuo mažiau sportininkų, tuo daugiau „laisvų“ pinigų, kuriuos gali į kišenę įsidėti organizatoriai, treneriai ar dar kokie nors „gudručiai“.

Taigi pilkųjų sporto zonų, kuriose galima pasipelnyti, netrūksta. Tai uždaras ratas, kurio veikėjams puikiai tinka posakis „ranka ranką plauna“. Kam tai stabdyti, jei tai visiems naudinga, išskyrus valstybę.

O ar įmanoma įsivaizduoti, kokia žala jai šitaip padaroma? Nors V.Kulvinskienė pabrėžia, kad tokie skaičiavimai nėra atliekami, nuslepiamų mokestinių prievolių valstybei mastą iš dalies iliustruoja VMI turimi statistiniai duomenys: 2013–2014 m. patikrinus 118 sporto veiklą vykdančių mokesčių mokėtojų nustatyta bendra sprendimais dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtinta mokesčių, delspinigių ir baudų suma ir po mokestinio tyrimo arba operatyvaus patikrinimo mokesčių mokėtojų patikslinta mokesčių deklaracijų suma sudarė 4,6 mln. Lt (1,3 mln. eurų).

Neginčytinas faktas, kad sporto padėtis ilgai buvo labai „komfortiška“, tačiau šiemet tai turėtų pasikeisti. Iki šiol sporto veiklą vykdantys mokesčių mokėtojai nebuvo išskirti į atskirą mokesčių mokėtojų grupę, kuri būtų vertinama pagal šiai ekonominės veiklos sričiai būdingas mokestinių prievolių vengimo rizikas ir poveikį šalies biudžetui, tačiau VMI numatė šiemet vykdyti projektą „Sportas“. Jo tikslas – užtikrinti pajamų apskaitymą sporto ir sveikatingumo paslaugas teikiančiose įmonėse bei teisingą mokestinių prievolių, susijusių su profesionalia sporto veikla, vykdymą.

Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad su dariniais sporte susiję finansiniai nusikaltimai tarp visų užfiksuojamų finansinių nusikaltimų sudarytų iki 10 proc. Kadangi Lietuvoje sporto svarba, išplėtojimas ir finansavimas yra kur kas menkesni nei daug kur pasaulyje, čia sukasi santykinai nedidelės sumos pinigų, todėl negerų kėslų turinčios vietinės įmonės dažniau renkasi pelningesnes sritis. Kad ir pramogų verslą.

Pabaigoje norėtųsi pridurti, kad pastebima pozityvių tendencijų dėl šiuo metu aktyviau vykstančios „kovos su šešėliu“. Kadangi tokios problemos, kaip mokesčių vengimas, šešėlinių pinigų traukimas į šviesą, sulaukia vis daugiau viešumo, tai veikia kaip gana veiksminga prevencinė priemonė.

Beje, šioje srityje veikia smagus dalykas – domino efektas, kuris gali tapti tikru galvos skausmu susitepusiems. Jei atliekant ūkinės finansinės veiklos patikrinimą įtariama, kad buvo pasinaudota viena iš minėtų ar kitų schemų, automatiškai imama ieškoti daugiau susijusių pažeidimų, analogiškų pažeidimų kitose srityse. Juk geri sukčiai, kaip ir geri verslininkai, apsidraudžia ir pinigus bei riziką išskirsto po skirtingas sritis.

Vaiva Sapetkaitė

Susitarimų dėl varžybų eigos arba baigties paplitimas sporte (proc.)

Kaip manote, kiek yra paplitę susitarimai dėl varžybų eigos arba baigties?

Labai paplitę: futbolininkai – 13; krepšininkai – 3,9

Paplitę: futbolininkai – 42; krepšininkai – 27

Nepaplitę: futbolininkai – 24; krepšininkai – 51

Visai nepaplitę: futbolininkai – 15; krepšininkai – 13,1

Nenurodė: futbolininkai – 6; krepšininkai – 5

Šaltinis: „Transparency International“ Lietuvos skyrius

Žinios, kas inicijuoja susitarimus dėl varžybų eigos arba baigties (proc.)

Kas, jūsų žiniomis, dažniau siūlo susitarti dėl varžybų baigties? (Krepšininkai ir futbolininkai)

Kolegos futbolininkai / krepšininkai       28,4

Buvę kolegos          24

Nenurodė   20,9

Klubo savininkai      18,4

Lažybų bendrovių atstovai       13,9

Neteko susidurti      7,8

Treneriai  7,5

Pašaliniai suinteresuoti asmenys 5,6

Draugai, pažįstami    3,6

Teisėjai   3,1

Nusikalstamo pasaulio atstovai  1,7

Kita       0,6

Komandos / klubo gydytojai      0,6

Šaltinis: „Transparency International“ Lietuvos skyrius

Kol turėjome vieną kitą stiprų plaukiką, tyliau krimtomės dėl mūsų šalyje prastos baseinų padėties. Ar dabar garsiai reiškiamą norą bent kiekviename didesniame mieste turėti po šiltą ir šiuolaikišką baseiną lėmė didėjantis plaukimo populiarumas?

Inga Necelienė

Plaukimo treneriai ir specialistai abejoja, ar jau keleri metai Lietuvoje juntamas šios sporto šakos bumas prisidės prie jos atgimimo. „Nenorėčiau, kad plaukimas Lietuvoje atsidurtų, pavyzdžiui, krepšinio vietoje, juk krepšininkai kenčia nuo populiarumo, todėl tokie pat vargšai būtų ir plaukikai“, – netikėtai sako 1980 m. Maskvos olimpinė plaukimo čempionė ir rekordininkė Lina Kačiušytė.

Gyvybės ir mirties klausimas

L.Kačiušytė dabartinę lankytojų apgultį baseinuose vadina veikiau sujudimu ir tikina, kad tam įtakos turėjo ir kitaip pradėję mąstyti tėvai. „Viena vertus, baseinas yra būdas užimti vaiką. Aišku, tai ir sveikata – jau po metų ar dvejų plaukiojimo baseine matyti visai kitoks fizinis vaiko išsivystymas. Bet pats svarbiausias dalykas yra kitas: juk tai gyvybės ir mirties klausimas, nes šitiek mūsų vaikų nuskęsta dėl to, kad nemoka plaukti. Ir mokantiesiems vandenyje visko nutinka, o ką jau kalbėti apie to nemokančius. Sarmata dvidešimt pirmame amžiuje nemokėti plaukti“, – rėžia plaukikė.

Apie nemokančius plaukti vaikus ir suaugusiuosius pirmiausia ir reikėtų galvoti sprendžiant baseinų klausimus, nes statistika verčia suklusti. Higienos instituto Sveikatos statistikos skyriaus duomenimis, per ketverius metus, 2010–2013 m., nuskendo per tūkstantį žmonių. „Rekordininkas“ – 2010 m. liepos mėnuo, per kurį vanduo pasiglemžė 118 žmonių gyvybę.

Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) viceprezidentas Gintautas Bartkus pritaria, kad baseino statusas visai kitas. „Tarkime, jei arenoje kas nors kartą per savaitę ką nors žaidžia, tai dar ne sporto objektas. O baseinas visų pirma reikalingas kasdieniams žmonių poreikiams – sveikatinimosi, mokymosi plaukti, sportavimo sau – tenkinti, o ne tik aukšto meistriškumo sportininkams, kurių tarp visų tėra 5–10 proc., – sako jis. – Labai svarbu, kad žmonėms būtų kur nueiti dėl savo malonumo, dėl savo sveikatos, o tokių vietų, sutikime, tikrai nėra daug.“

Savivaldybėms, norinčioms padėti savo gyventojams išmokti plaukti ir turėti kur pajudėti, nederėtų kalbėti apie būsimą sunkią baseino išlaikymo naštą. LPF viceprezidentas viliasi, kad žmonių pajamos didės ir kur kas daugiau jų galės sau leisti lankyti baseiną, – svarbu, kad jų būtų.

Treniruotasi pagal metodiką, kas išgyvens

Kas pasikeitė per daugiau nei tris dešimtmečius, skiriančius čempiones bei rekordininkes L.Kačiušytę ir Rūtą Meilutytę? „Daug kas pasikeitė ir kasdien vis keičiasi, – pripažįsta L.Kačiušytė. – Visų pirma dabar visiškai kitokia sportininkų rengimo sistema. Mes, buvę sportininkai, pavydime dabartiniams plaukikams kilometražo, kurį jiems tenka įveikti per treniruotes. O mes sportuodavome pagal metodiką, kas išgyvens, nuolat jausdavomės ant ribos. Per dieną būdavo trys treniruotės – ir vandenyje, ir bendrojo fizinio pasirengimo. Kasdien nuplaukdavome po 20 km, taigi krūviai buvo didžiuliai“, – apie anuomet gyvavusią treniravimo metodiką, esą kuo daugiau nuplauksi, tuo greičiau plauksi, pasakoja L.Kačiušytė. Galima palyginti: dabar per dieną plaukikai baseine įveikia maždaug po 5 km.

Kita vertus, per tuos dešimtmečius yra ir visiškai nepakitusių dalykų. Ir tada, ir dabar geram plaukikui reikia ne tik stipraus fizinio bei psichologinio pasirengimo, bet ir tvirto charakterio, užsispyrimo, ryžto, reikia atsidurti reikiamu laiku tinkamoje virtoje. „Ir laimės reikia. Juk į startą ateina patys geriausi, tiek pat daug rengęsi ir treniravęsi, blogų ten nebūna. Ar man pačiai laimė padėjo? Manau, laimėti olimpiadoje labiausiai padėjo charakteris“, – šiek tiek pagalvojusi atsako plaukikė.

L.Kačiušytės ir kito Maskvos olimpinio čempiono Roberto Žulpos triumfo metais dabar jau ketvirtą dešimtį įpusėję sostinės Vandens sporto rūmai (taip vadintas Lazdynų baseinas) buvo ką tik atvėrę duris. Tiesa, L.Kačiušytė treniravosi tuometėje 7-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje buvo nedidelis baseinas. Jį lankė ir 1976 m. Monrealyje olimpiniu prizininku tapęs Arvydas Juozaitis, ir, čempionės žodžiais tariant, visas Vilniaus elitas.

Prie atvirojo „Žalgirio“ baseino irgi nuolat būriuodavosi daugybė žmonių. „Plaukimas visada buvo populiarus, tik rezultatai tada buvo ne tokie geri kaip dabar. O kai vykdavo plaukikų mačai tarp Vilniaus ir Kauno, visi – nuo mažų iki didelių – bėgdavo prie televizorių, ištuštėdavo ir gatvės, ir kiemai“, – pasakoja plaukikė.

Sukrito keli koziriai

Po to plaukimas, kaip ir visas mūsų sportas, išgyveno kelerių metų tuščią etapą. „Į sportą neatėjo tie vaikai, kurie turėjo pradėti treniruotis per blokadą – 1990-aisiais ir vėlesniais metais: baseinai neveikė, vandens nebuvo. Ne tik plaukimą, bet visą sportą, visą mūsų gyvenimą buvo ištikęs štilis. Tada žmonės ne sporto rezultatais, o išgyvenimu buvo užsiėmę“, – sudėtingą laikotarpį primena L.Kačiušytė.

Nuo 2001 m. Lietuvos plaukimo federacijoje dirbantis G.Bartkus sako, kad bent jau Lazdynų baseine niekada nebūdavo sunku surinkti vaikų grupes. „Dar iki rugsėjo vidurio būdavo viena kita laisva vieta, bet nesuskubus patekti į baseiną paskui būdavo sudėtinga. Ir dabar baseinai perpildyti, ne visi norintieji telpa, bet šito nereikėtų sieti vien su prieš kelerius metus atsiradusiu noru visiems vaikams tapti meilutytėmis“, – atkreipia dėmesį LPF viceprezidentas.

Pasak jo, sutapo nemažai plaukimui palankių veiksnių. „Kai baigė sportuoti Rolandas Gimbutis, Vytautas Janušaitis, atsirado tuštumėlė, bet atėjo talentinga jaunų plaukikų karta ir sužibo talentas, deimantas Rūta. Kitiems plaukikams ji taip pat yra akstinas eiti į priekį, ne vienas pagalvoja: kodėl ji gali, o aš negaliu. Jaunimui nėra ūpo nusileisti vyresniems plaukikams – Giedriui Titeniui, Mindaugui Sadauskui. Dabar yra puiki plaukikų komanda. Vieni kitus paskatindami, padrąsindami, visi kartu ir tobulėja“, – sako G.Bartkus.

Nuo trijų iki penkių

Labai ilgą laiką Lietuvoje buvo vos trys olimpiniai 50 m ilgio plaukimo takelių baseinai – Vilniuje, Alytuje ir Elektrėnuose. Dabar šalia jų atsirado tinkami plaukioti ir treniruotis dar du : Kaišiadoryse ir Kaune. 25 m baseinų yra kur kas daugiau: Anykščiuose, Alytuje, Ignalinoje, Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Kelmėje, Marijampolėje, Mažeikiuose, Pasvalyje, Panevėžyje, Rietave, Šalčininkuose, Širvintose, Šakiuose, Šiauliuose, Telšiuose, Ukmergėje, Utenoje, Visagine, Vilniuje.

Seniai pirštu baksnojama į didžiausią sopulį – sostinę, teturinčią senuką Lazdynų ir du nedidelius 25 m ilgio keturių takelių baseinus: Moksleivių rūmuose ir 2013 m. renovuotą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai priklausantį baseiną, esantį prie Gerosios Vilties vidurinės mokyklos. Ar būsimasis sostinės baseinas, kurio būtinybe seniai neabejojama ir po visų skambesnių plaukikų ar penkiakovininkų pergalių vis žadama statyti, jau galėtų varžytis su nacionaliniu stadionu, apie kurį irgi daug šnekama, bet praktiškai nieko nedaroma?

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Rito Vaigino tikinimu, pirmieji naujojo baseino ledai pagaliau pajudėjo. „Jau baigtas techninių projektų pateikimo etapas. Gavome septynis projektus, kuriuos su ekspertų komisija, daugiausia sudaryta iš architektų, vertinsime ir rinksime geriausią. Bus atsižvelgiama į daugybę kriterijų. Ekonomiška baseino eksploatacija, žinoma, taip pat bus svarbi“, – apie seniai laukiamus nacionalinės svarbos objektu pripažinto baseino pirmuosius poslinkius pasakoja R.Vaiginas.

Jis pabrėžia labai svarbų dalyką, leidžiantį tikėtis, kad šįkart bus kitaip nei visada ir kalbos įgaus bent kokį apčiuopiamą pavidalą: Vyriausybė, Kūno kultūros ir sporto departamentas bei savivaldybė šių metų biudžete tolesniems baseino projektavimo darbams yra skyrusi tiek, kiek numatyta lėšų. „Bet tai tik pirmas žingsnis“, – atsargiai perspėja R.Vaiginas.

Naujasis 50 m baseinas ir visas sveikatinimosi centras nebus pradėtas statyti tol, kol nebus rasta privačių investuotojų, kurie Vilniuje pastatytų naują 25 m baseiną, kad ir vaikai, ir suaugusieji naujojo baseino statybų laikotarpiu apskritai neliktų be nieko. Anksčiau skelbti konkursą dėl 25 m ilgio aštuonių takelių plaukimo baseino statybos trukdė sunki savivaldybės finansinė padėtis, bet, R.Vaigino tikinimu, jai stabilizavusis jau netrukus šis žingsnis turėtų būti žengtas.

Tik iškilus naujam 25 m baseinui žadama griauti 35-erius metus intensyviai tarnavusį ir per tą laiką kosmetinio remonto teragavusį Lazdynų baseiną ir jo vietoje statyti šiuolaikišką daugiafunkcį sveikatinimo centrą. „Ketiname statyti aukštus tarptautinius standartus atitinkantį baseiną, kuriame bus ir 50 m, ir 25 m plaukimo baseinai, šuolių į vandenį bokštų. Pakeliamasis baseino dugnas padės lengvai reguliuoti baseino gylį ir pritaikyti jį prie bet kokio amžiaus bei pomėgių lankytojų poreikių“, – su projektu supažindina sostinės savivaldybės atstovas.

Galbūt už žadamus išleisti 65 mln. Lt (18,8 mln. Eur) naujajam centrui statyti išeitų keli paprastesni statiniai? „Manome, kad šį baseiną vėl statysime kokiems trisdešimčiai metų, todėl tiek daug išleidę nenorime, kad vos pastatytas jis taptų nemodernus, nepatrauklus. Jeigu turėtume pinigų, statytume daugiau baseinų. Manau, Vilniui reikėtų trijų keturių gerų šiuolaikiškų baseinų – nė vienas jų nestokotų lankytojų, – svarsto R.Vaiginas, primindamas, kad pagal plotą trečdaliu mažesniuose Nyderlanduose, iš kurių ir semiamasi šio tipo projektų patirties, veikia apie 3 tūkst. baseinų, o Lietuvoje – vos 50. – Ir čia skaičiuojami visi, kuriuos tik galime vadinti baseinais.“

G.Bartkus patvirtina, kad šįkart ir KKSD, ir Vyriausybės, ir Vilniaus miesto biudžete pažadai atsispindi. „Aišku, sporte visko nori greičiau, baseino Vilniuje reikalai juda ne taip greitai, kaip norėtume, bet jie nėra sustoję. Šiais metais turėtų vykti projektavimas ir visi su tuo susiję darbai“, – sako LPF viceprezidentas.

Kauniečiai – toli priekyje

Įkandin prieš pusmetį duris atvėrusio Kauno „Girstučio“ plaukimo centro sausio viduryje lankytojus vėl ėmė kviesti ne iki galo, bet gerokai atnaujintas „Vilijos“ baseinas, kuris, kaip ir prieš dešimtmetį renovuota „Dainava“ bei šios šventės dar laukiantys „Šilainiai“, priklauso Kauno plaukimo mokyklai. Pasak šios mokyklos direktoriaus pavaduotojo Eriko Skyriaus, jų turimus baseinus nuolat lanko 1166 vaikai, dar per tūkstantį atvyksta pasimokyti plaukti ar paplaukioti pagal įvairias įgyvendinamas mokymo plaukti programas. „Anksčiau rytinis laikas būdavo mažiau išnaudojamas, baseinai būdavo tuštesni, o dabar ir miesto, ir Kauno rajono mokyklos, darželiai rytinėmis valandomis atveža autobusus vaikų“, – lankytojų stoka nesiskundžia E.Skyrius.

Jis taip pat primena, kad, be šių trijų jiems priklausančių baseinų ir „Girstučio“, Kaune dar veikia Lietuvos sporto universiteto (LSU) baseinas, o pavasarį turėtų atverti duris renovuotas Kauno centro sporto mokyklos baseinas.

Lankytojų netrūksta ir Elektrėnų baseine. Pasak šio miesto Sporto, turizmo ir pramogų centro programų koordinatorės Linos Misevičienės, nors vakarais baseine žmonių tirštoka, išsitenka ne tik suaugusieji, vaikai, bet ir vandensvydininkai, kurie čia treniruojasi.

Uostamiesčiui baseinas – vienas reikalingiausių statinių, tą patvirtino ir surengtos apklausos rezultatai. Neseniai renovuoto „Gintaro“ baseino per maža visų klaipėdiečių reikmėms tenkinti. „Šį baseiną lanko apie 600 vaikų – vieni sportuoja, kiti mokosi plaukti. Tie, kurie netelpa, stoja į eilę: jei kuris vaikas nustoja lankyti baseiną, jo vietą užima stovintis eilėje“, – pasakoja Klaipėdos miesto savivaldybės Sporto ir kūno kultūros skyriaus vyr. specialistas Ignas Pocius.

Klaipėdos miesto vadovai deda daug pastangų, kad šalia „Švyturio“ arenos 2017 m. iškiltų šiuolaikiškas 50 m baseinas, kurio takelius pasukus vaikams mokytis plaukti atsirastų dvidešimt 25 m ilgio takelių. „Pastačius šį baseiną būtų išspręsta ne tik miesto, bet ir viso regiono problema“, – įsitikinęs I.Pocius.

Lietuvos plaukimo federacijos viceprezidentas Gintautas Bartkus:

„Pagrindinis šių metų plaukikų tikslas – vasarą vyksianti atranka į olimpines žaidynes. Pasirengimas suplanuotas dienos tikslumu. Plaukikų branduolys – šeši septyni sportininkai, prie kurių bet kada gali prisidėti kažkas iš jaunesnių. Visi jie ruošiasi liepos pabaigoje Kazanėje vyksiančiam pasaulio čempionatui. Čia mūsų programa minimum – patekti į dvyliktuką, o kitas tikslas bus olimpinės žaidynės.“

Lietuvos olimpinė statistika

Olimpinėse žaidynėse iš viso dalyvavo 28 Lietuvos plaukikai: 8 moterys ir 20 vyrų.

Daugiausiai – po tris kartus – žaidynėse dalyvavo penki plaukikai: Raimundas Mažuolis, Darius Grigalionis, Rolandas Gimbutis, Saulius Binevičius ir Vytautas Janušaitis.

Dvi dailiosios lyties atstovės iš aštuonių pelnė aukso medalius: 1980 m. Maskvoje L.Kačiušytė, 2012 m. Londone – R.Meilutytė.

Visi individualių rungčių medaliai, įskaitant 1976 m. Monrealyje A.Juozaičio pelnytą bronzą ir 1980 m. Maskvoje R.Žulpos laimėtą auksą, pelnyti plaukiant krūtine.

Apsilankymo baseine kaina

Vienkartinis apsilankymas baseine vienam suaugusiajam savaitgalį

Apsilankymo trukmė 1 val.*, kaina Lt/Eur

Kaunas

„Vilija“, „Dainava“, „Šilainiai“ (su pirtimi) – 13,32/3,86

„Girstutis“ (su pirtimi) – 15/4,34

LSU baseinas – 15/4

Vilnius

Lazdynų baseinas – 13,5/3,91

Sporto klubo „Impuls“ (Ozo g. 41) baseinas –  12,82/3,71**

Elektrėnai

Baseinas (su pirtimi) – 12/3,48

Kaišiadorys

Baseinas – 10/2,90

Pasvalys

Sporto mokyklos baseinas – 11/3,19

Šakiai

Sporto mokyklos baseinas – 10/2,90

Su pirčių kompleksu ir sūkurine vonia – 17/4,92

Anykščiai

Baseinas (su pirtimis) – 10/2,9

Alytus

Baseinas (su pirtimi) – 10/2,90

* kai kur nurodoma 2 ar 1,5 val. vienkartinio apsilankymo kaina perskaičiuota į valandos trukmės

** neturintieji abonento už 13 eurų, arba beveik 45 Lt, gali įsigyti vienkartinį 3,5 val. apsilankymą visoje vandens zonoje (baseinas, pirtis, sūkurinė vonia), vienos valandos leidimų nėra

Sausio 19 d. iškilmingoje ceremonijoje sostinės Kongresų rūmuose bus apdovanojami geriausi 2014 metų šalies sportininkai. Atletai pagerbiami 11-oje skirtingų nominacijų: apdovanojimus pelno metų sportininkas ir sportininkė, geriausios metų vyrų ir moterų komandos, metų treneris, metų naujokas ir metų sportininkas su negalia. Prizai taip pat teikiami už metų sugrįžimą, metų pergalę, pagalbą sportininkams bei už gyvenimo nuopelnus sportui. Geriausiems atletams atitenka auksu dengtas stilizuotas pergalės, polėkio ir olimpinės ugnies vaizdinio prizas su Lietuvos vėliavos motyvais, kurį sukūrė dailininkas Andrius Zakšauskas.

„Lietuvos sporto apdovanojimus 2014“, kurie pakeitė du dešimtmečius rengtus geriausio Lietuvos sportininko rinkimus, organizuoja Lietuvos tautinis olimpinis komitetas bei Kūno kultūros ir sporto departamentas kartu su Lietuvos sporto žurnalistų federacija. Iš šių organizacijų sudaryta apdovanojimų taryba kiekvienai nominacijai atrinko po tris kandidatūras, iš kurių renkamas vienintelis laimėtojas. Dėl dalies nominacijų savo balsą interneto svetainėje sportoapdovanojimai.lt galėjo atiduoti  ir visuomenė – jos balsas sudaro 25 proc. galutinio balso.

Metų sportininku pretenduoja tapti sunkiaatletis Aurimas Didžbalis, irkluotojas Jevgenijus Šuklinas ir imtynininkas Edgaras Venckaitis, geriausios metų sportininkės prizui nominuota plaukikė Rūta Meilutytė, kiokušin karatė kovotoja Inga Mikštaitė bei irkluotoja Milda Valčiukaitė. Metų vyrų komandos kategorijoje nominuotos vyrų krepšinio ir mažojo regbio rinktinės bei Sauliaus Ritterio ir Rolando Maščinsko irkluotojų duetas. Geriausia metų moterų komanda pretenduoja tapti futbolo komanda „Gintra-Universitetas“, paplūdimio tinklininkės Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė bei irkluotojos Milda Valčiukaitė ir Donata Vištartaitė.

Lietuvoje iš viso veikia 106 akredituotos sporto federacijos. Ir didelių, ir visai mažyčių tikslas vienas – plėtoti ir garsinti savo sporto šaką. O kaip mūsų federacijos atrodo pasaulyje?

Inga Necelienė

Olimpinį ir neolimpinį, žaidimų ir individualų bei kitokį sportą kuruojančių federacijų veiklai aptarti pasirinkome keletą įvairių sporto šakų: didelio visuomenės, sporto vadovybės ir valstybės dėmesio sulaukiančio žaidimų sporto, taip pat olimpinių, irgi medalių pelnančių, tik mažiau garbstomų individualių sporto šakų atstovų ir rečiau girdimų bei matomų, mažiau finansuojamų neolimpinių, kurių didžiausias varomasis variklis – entuziazmas.
Degė, bet prigeso

Olimpinės sporto šakos buriasi aplink Lietuvos tautinį olimpinį komitetą (LTOK), o neolimpinės šliejosi prie Lietuvos neolimpinio komiteto (LNOK). Neolimpinis judėjimas su 1999 m. įsteigtu LNOK priešakyje veikė gana aktyviai, būta ir didelių, plačiai nuskambėjusių renginių: 2006 m. Šiauliuose surengtos tarptautinės neolimpinio sporto žaidynės, 2012 m. taip pat Šiauliai priėmė tarptautinės „Sporto visiems“ asociacijos (angl. TAFISA) žaidynes – tai kas ketverius metus skirtinguose pasaulio žemynuose vykstančios pagrindinės pasaulio neprofesionalaus sporto varžybos.

Bet dabar, pasak laikinai Lietuvos neolimpinio komiteto prezidento pareigas einančio Kazimiero Bartkevičiaus, veikla apstojusi. „Ne kažin kas nuveikta, nelabai kuo galime pasigirti. Mūsų aktyvumas prigeso, sporto federacijos grįžo prie savų interesų, – nedaugžodžiauja K.Bartkevičius, iš neolimpinių sporto šakų išskirdamas tas, kurios įdomiausios žiūrovams. – Galiūnų sportas, sportiniai šokiai visada daug žiūrovų sutraukia, įdomus karatė, bušido, kiokušin karatė, aviasportas.“

Siekiant propaguoti neolimpinį sportą nuo 2007-ųjų pradėtas rinkti neolimpinių sporto šakų atstovų geriausiųjų dešimtukas. Tai buvo lyg atsakas ir atsvara neolimpinių šakų sportininkų į savo organizuojamus metų geriausiųjų rinkimų lapus nusprendusiam neberašyti LTOK ir „Olifėjai“.

Kaip vieną neolimpinio sporto iškrikimo priežasčių pašnekovas mini Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) pakeistas sporto šakų federacijų pripažinimo nuostatas. Pirmiausia atsirado penkiolika privalomų pozicijų, vėliau prisidėjo dopingo kontrolė. Po kiekvieno tokio pakeitimo dalis federacijų nustojo KKSD finansavimo ir atkrito, nes kiekvienai veiklai reikia ne tik laiko, darbo, bet ir lėšų. „Tokie dalykai nustumia neolimpinį sportą į nuošalę, jis paliekamas savieigai, juk be finansų didelių kalnų nenuversi“, – sako K.Bartkevičius.

Ar jie galėtų lygintis su priešingame poliuje esančiomis olimpinėmis sporto šakomis ir LTOK? „Kaip gali lygintis, jei vienas nuogas, o kitas apsirengęs, – atsako „nuogojo“ komiteto laikinasis vadovas. – Norint aukštai iškelti neolimpinę vėliavą, reikia brandaus kolektyvo, pinigų ir idėjų“, – trijų žodžių receptą pateikia pašnekovas, apgailestaudamas, kad pas mus šis judėjimas išsikvėpė, nors pasaulyje neolimpinės šakos aktyviai vienijasi.

Pasaulyje ketvirti

Lietuvos krepšininkai, po nepriklausomybės atkūrimo dalyvavę visose olimpinėse žaidynėse, iš trejų parvežę bronzą bei pelnę Europos ir pasaulio čempionatų medalių, gali didžiuotis ne tik gausia trofėjų kolekcija, bet ir karščiausiu visuomenės palaikymu bei valstybės dėmesiu. Krepšininkai ir sirgaliai visuose turnyruose ryškiai matomi, o ką būtų galima pasakyti apie Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) tarptautinę veiklą?

„Kaip ir visos sporto šakos, pasaulyje esame matomi pagal rezultatus. Šiuo metu pasaulio krepšinio reitinge užimame ketvirtą vietą, todėl manau, kad šis skaičius ir šita vieta pasako daugiau ir geriau nei bet kokie išvedžiojimai ir postringavimai. Smagu būti ketvirtiems po JAV, Ispanijos ir Argentinos bei matyti, kokios šalys yra po mūsų“, – sako LKF viešųjų ryšių ir rinkodaros direktorius Linas Kunigėlis.

Jis primena, kad šią reitingo vietą lemia ne vienos rinktinės laimėjimai. „Ji apima visą kriterijų spektrą: tai ir jaunimo, ir moterų, ir vyrų, ir rinktinių rezultatai. Turėdami tokias galimybes pavydžiai klausomės, kokiomis lėšomis disponuoja kitų šalių – Prancūzijos, Vokietijos ar Turkijos krepšinio federacijos. Todėl sakyčiau, kad tą, ką galima padaryti, tikrai padarome. Bet tobulėjimui ribų nėra, – priduria L.Kunigėlis.

Pašnekovas taip pat primena, kad ši pozicija daugmaž išlaikoma nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais: „Manyčiau, tai su kaupu pateisina visą tą dėmesį, kurį skiria Vyriausybė, Kūno kultūros ir sporto departamentas, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir kitos institucijos, bei visą tą paramą, kurią gauname ir iš jų, ir iš rėmėjų.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuviai vis dar stokoja fizinio aktyvumo įgūdžių: beveik pusė šalies gyventojų abejingi aktyviam laiko leidimui. Neįkvepia jų nei garsių verslininkų, nei daug pasiekusių valstybės vadovų ar sporto aistruolių pavyzdžiai.

Prieš keletą metų pamatyti savo malonumui bėgantį žmogų Vilniuje buvo reta galimybė, o šiandien situacija kardinaliai pakitusi: žmonių, aktyviai leidžiančių laisvalaikį, vis daugiau. Žinoma, prie to gana daug prisideda kasmet populiarėjančios bėgimo varžybos (pernai jų įvyko net 99, šiemet suplanuota jau per šimtą), taip pat – didieji maratonai, rengiami ne tik sostinėje. Vis aistringiau į gatves išrieda dviratininkai, savo fizinę ir dvasinę ištvermę tiek pajūryje, tiek Vilniuje demonstruoja ir gan egzotiškų užsiėmimų mėgėjai.
Tačiau, kaip atskleidžia “Veido” užsakymu atlikta apklausa, net 45 proc. šalies gyventojų nepasiduoda jokiems sveikesnio gyvenimo “virusams” ir išlieka fiziškai pasyvūs.
Žinant, kad dėl nepakankamo fizinio aktyvumo kasmet pasaulyje miršta apie 3,2 mln. žmonių, kyla klausimas, kas laukia didžiosios mūsų visuomenės dalies, kuriai populiariausia sporto šaka tebėra televizoriaus žiūrėjimas. Nors politikai ir kalba apie tai, kaip svarbu skatinti visuomenę gyventi sveikai, akivaizdu, kad įtikinti Sveikatos apsaugos ministeriją profilaktikos priemonėms skirti kur kas daugiau lėšų – ne taip paprasta.

Tarp prasčiausių Europos Sąjungoje
Kaip pastebi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Sveikatos tyrimo instituto vadovas doc. dr. Aurelijus Veryga, šalyje aktyviai dirba visuomenės sveikatos biurai, populiarindami fizinį aktyvumą, rengiamos nemokamos treniruotės siekiant pritraukti vietinę bendruomenę, netyla diskusijos apie fizinio lavinimo pamokų būtinybę.
“Būtų labai gerai, kad minėtiems reikalams pinigų surastų valstybė, o ne vien tik bendruomenės ir savivaldybės lauko treniruoklius savo iniciatyva statytų. Kaip rodo esami pavyzdžiai, nepakanka vien įrengti infrastruktūrą, dar reikia ja sudominti žmones. Žinoma, labai gražiai kelios močiutės ant tų treniruoklių sūpuojasi, bet kiek ten jų ateina? Kur visi kiti? Ir kodėl jaunimas lauko treniruoklių neranda?” – svarsto A.Veryga, pridėdamas, kad pagal daugelį sveikatos rodiklių atrodome bene prasčiausiai Europos Sąjungoje.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m