Lietuvoje atidaroma vienos pirmaujančios pasaulyje sporto ir laisvalaikio prekių gamintojos „Nike“ firminė parduotuvė. Vilniuje tai bus vienintelė naujos koncepcijos ir didžiausia šio prekės ženklo parduotuvė visose Baltijos šalyse.

Pasak bendrovės „Jalajalg“ oficialaus „Nike“ distributoriaus Batijos šalyse vykdomojo vadovo Rainer‘io Tops‘o, parduotuvę nuspręsta atidaryti Lietuvoje ne atsitiktinai – kompanijos atstovai šalį mato kaip perspektyviausią iš trijų kaimyninių šalių.

„Baltijos šalyse sporto ir laisvalaikio prekių rinka pasiskirsto beveik vienodai. Tačiau 2013 m. visose trijose šalyse „Nike“ pardavimai bendrai augo 15 proc., tuo tarpu Lietuvoje – net 30 proc., – sako prekės ženklo „Nike“ vykdomasis vadovas Baltijos šalims Rainer‘is Tops‘as, – Lietuvą matome kaip perspektyviausią rinką ir dėl didžiausio pirkėjų skaičiaus. Naujos koncepcijos „Nike“ parduotuvė atidaroma Vilniuje, o Lietuvos sostinė, pasak kompanijos atstovo, Baltijos šalyse garsėja dideliu ir nuolat augančiu sportuojančių žmonių skaičiumi.

Lietuvoje didžiausią dalį parduodamų „Nike” produktų užima prekės iš laisvalaikio ir treniruočių kategorijos. Jau kelerius metus pastebimas bėgimo kategorijos augimas: per 2013 m. bėgimo prekių pardavimai padidėjo maždaug 30 proc. Lietuvoje iš visų Baltijos šalių yra stipriausia ir krepšinio kategorija: „Ne veltui sakoma, kad Lietuva – krepšinio šalis,” – pastebi R. Tops‘as.

Naujoji parduotuvė išsiskiria savo interjero koncepcija, kuri nėra pritaikyta nei vienoje kitoje „Nike” parduotuvėje Baltijos šalyse. „Interjeras primena senovinius sporto klubus Amerikoje: daug erdvės, medžio elementų, mažų, bendrą emociją stiprinančių detalių – nuotraukų, sporto inventoriaus, motyvuojančių šūkių. Viskas kurta taip, kad mūsų lankytojas pajustų sporto svarbą, būtų įkvėptas judėti, skirti dėmesio sau“, – sako R. Tops‘as.

R. Tops‘o teigimu, naujoje parduotuvėje lietuviai galės įsigyti išskirtinius technologiškai pažangiausius „Nike”  bėgimo, treniruočių ir laisvalaikio kategorijų produktus, parduotuvės asortimentas beveik nesiskirs nuo Londono, Paryžiaus ar kitų didžiausių pasaulio miestų „Nike“ prekybos vietų. Balandžio 24 d. naujoji didžiausia pabaltyje 250 kv. m. „Nike“ parduotuvė bus atidaryta prekybos ir pramogų centre „Akropolis“, Vilniuje.

„Nike, Inc“ yra pirmaujanti pasaulyje įvairių sporto šakų avalynės, drabužių, inventoriaus ir aksesuarų gamintoja, prekiautoja bei platintoja.

Savaitgalį Palangoje šventiškai atidaryta nauja universali sporto salė, talpinanti daugiau kaip 1000 žiūrovų ir keletą skirtingų sporto šakų. Bendromis valstybės investicijų programos, Europos Sąjungos paramos bei savivaldybės lėšomis per 1,5 metų pastatytas objektas bus atviras ir profesionaliems sportininkams, ir mėgėjams.

Pusė objekto vertės padengta iš Valstybės investicijų programos – Kūno kultūros ir sporto departamentas skyrė 7,4 mln. litų. Dar 1,8 mln. litų iš šios programos numatyta šalia naujos salės esančio stadiono renovacijai, kurią planuojama įgyvendinti iki šių metų pabaigos. Viso projekto vertė siekia apie 15 mln. litų – likusi lėšų dalis gauta iš ES paramos Europos partnerystės ir kaimynystės priemonės Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos bendradarbiavimo per sieną programos, taip pat prisidėjo Palangos miesto savivaldybė.

Atidaryme dalyvavo Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis, Lietuvos sporto organizacijų vadovai, miestų merai. Ministras Pirmininkas pasveikino ir padėkojo prisidėjusiems prie šio svarbaus objekto statybos bei padovanojo atminimo lentelę: „Šis sporto kompleksas pastatytas tiems, kas kuria tobulą žmogų, ieško dvasios ir kūno harmonijos, kas siekia pergalės garbingoje kovoje, kas savo meistriškumu ir talentu garsina mūsų Lietuvą.“

Pasak Palangos miesto mero Šarūno Vaitkaus, galimybe treniruotis naujajame pastate jau dabar domisi garsios kitų šalių nacionalinės rinktinės, nes dabar prie palankių kurorto sąlygų prisideda ir patogi infrastruktūra, dėl kurios trūkumo anksčiau sportininkams tekdavo važinėti į Klaipėdą.

Universali sporto salė pirmiausia buvo išbandyta Lietuvos krepšininkų – čia savaitgalį vyko Nacionalinės krepšinio lygos pusfinalio ir finalo rungtynės.

Regbis Lietuvoje verčia naują savo istorijos puslapį. Moterų ir vyrų Europos čempionatai, siekis tapti trečia pagal populiarumą sporto šaka šalyje ir tikslas patekti į 2020 m. olimpines žaidynes – su tokiomis mintimis gulasi ir keliasi Lietuvos regbio bendruomenė.

Šiuo metu regbio bendruomenę, įskaitant žaidėjus, trenerius, teisėjus ir šios sporto šakos puoselėtojus, sudaro apie 2500 žmonių. Daug tai ar mažai? Masiškumas yra vienas esminių komandinių sporto šakų kriterijų, o regbis jau dabar atitinka Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) nustatytus standartus, todėl yra laikomas strategine sporto šaka.
Kalbėdama apie sportinius rezultatus, Lietuvos regbio federacija (LRF) planuoja kreivę aukštyn. Prieš kelerius metus Lietuvos regbio-15 rinktinė jau buvo patekusi į sporto žiniasklaidos antraštes, kai pasiekė ilgiausią per istoriją 18-os pergalių seriją ir net du kartus buvo pripažinta sėkmingiausia pasaulio rinktine. Po to prasidėję atoslūgis pamažu nueina į užmarštį, nes jėgas pergrupuoja ir regbio-15, ir regbio-7 rinktinės. Pastaroji būtent ir taikosi į olimpines žaidynes.

Ambicingi siekiai

Tarptautinis olimpinis komitetas prieš kelerius metus nusprendė grąžinti regbį į olimpinių žaidynių programą. Tiesa, Rio de Žaneire ir būsimose olimpiadų sostinėse varžysis ne didžiojo regbio-15, o gerokai mažesnio regbio-7 rinktinės. Šios atmainos skiriasi ne vien žaidėjų aikštėje skaičiumi: regbio-7 varžybos vyksta daug greičiau ir dinamiškiau, tad ir olimpinio turnyro nereikės rengti kelias savaites.
Lietuvos regbio-7 rinktinė gerą dešimtmetį kovojo su elitinėmis žemyno komandomis „Grand Prix“ divizione, bet pastaruoju metu užleido pozicijas. Viena priežasčių – objektyvi: regbį-7 paskelbus olimpine sporto šaka, dideles investicijas į jį metė didžiosios regbio šalys Anglija, Prancūzija, Škotija, Italija ir kt.
Šią vasarą lietuviai bandys grįžti į šią elito grupę, o sąlygos tai padaryti – labai palankios, nes lemiamas I diviziono Europos čempionato etapas vyks Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadione.
„Tai realus tikslas. Daug metų žaidėme „Grand Prix“ divizione ir esame ne po sykį įveikę daugelį komandų. Lietuvoje padės ir namų sienos, ir žiūrovai, o ir rinktinę, kaip matome dabar, turėtume suburti neblogą“, – „Veidui“ sakė rinktinės žaidėjas Justinas Vasiliauskas.
Sugrįžimas į „Grand Prix“ divizioną – tik pirmas žingsnis. LRF vadovai nedrąsiai užsimena ir apie 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, tačiau esminis ir pagrindinis siekis – nuvežti regbio-7 vyrų rinktinę į 2020 m. žaidynes.
„Kaip yra sakęs Napoleonas, reikalauk neįmanomo – pasieksi maksimumą. Ši frazė net ne visai tinka mūsų tikslams. Jie, mūsų galva, yra realūs, tiesiog esame sudarę strateginį planą su daugeliu krypčių ir jo nuosekliai laikomės. Suprantame, kad olimpinį tikslą pasiekti nebus lengva, bet be tikslų daugelis darbų apskritai būtų mažai verti ir niekur nevedantys“, – pabrėžia LRF prezidentas Rytis Davidovičius.
Regbio-7 vyrų rinktinė jau dabar patenka tarp 15-os stipriausių Europos komandų. Kai kurie rinktinės žaidėjai rungtyniauja Prancūzijos, Rusijos, Anglijos klubuose, o pagrindiniuose šalies regbio centruose Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje auga nemažai gabaus jaunimo.
„Siekiame su savo rėmėjais pritraukti vis daugiau vaikų. Kuo didesnį pasirinkimą turėsime, tuo stipresnės bus mūsų rinktinės. Nors neturime didelio biudžeto, bet tai kompensuoja noras, entuziazmas ir turimų išteklių, kurie koncentruojami į kokybinį šuolį, paskirstymas“, – aiškina R.Davidovičius.

Pagarba artimui savo

Regbis didžiuojasi senomis ir realiai veikiančiomis tradicijomis. Regbininkams tikrai negalioja garsioji Niccolo Machiavelli frazė, kad tikslas pateisina priemones.
Suprantama, pergalės siekiama visomis įmanomomis priemonėmis, tačiau šalia to lieka pagarba varžovams, teisėjams ir žiūrovams. Ilgametę regbio kultūrą puikiai atskleidžia ir vadinamasis trečiasis kėlinys, kai po kiekvienų rungtynių net ryškiausios žvaigždės lieka pabendrauti su varžovais ir žiūrovais. Dažnai ne tik bendraujama, bet ir pakeliamas simbolinis bokalas alaus.
Senomis tradicijomis didžiuojasi ir futbolas, tačiau, palyginti su regbiu, esama esminių skirtumų. Viena linksma istorija prieš mėnesį įvyko per „Heineken Cup“ (regbio čempionų lyga) rungtynes: teisėjas Nigelas Owensas vienam regbininkui garsiai suriko „Futbolo stadionas – už 500 jardų“. Kitaip tariant, futbolą apėmusi ginčų ir diskusijų su teisėjais mada regbiui yra visiškai nepriimtina ir netoleruojama.
Dar Oscaras Wilde‘as teigė, kad regbis yra džentelmenų žaidimas, kurį žaidžia chuliganai. Tačiau yra šiek tiek kitaip: nors regbininkai atrodo galingi ir grėsmingi, paties žaidimo filosofija lemia, kad iš stadiono po rungtynių ar treniruotės jie išsineša tik geras emocijas ir pozityvų požiūrį į juos supantį pasaulį.
„Šios tradicijos yra gyvos ir puoselėjamos. Su jomis supažindiname ir tėvus, atvedančius vaikus į treniruotes. Regbis iš šono galbūt atrodo šiurkštus žaidimas, bet tai yra tik viena šios sporto šakos pusė“, – aiškina LRF generalinis sekretorius Irmantas Kukulskis.
Regbio bendruomenė yra tarsi šeima ne tik Lietuvoje. Regbis – vienas populiariausių žaidimų, o regbio pasaulio čempionatai pagal žiūrimumą atsilieka tik nuo olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos futbolo čempionatų. Tai didžiulė, milijoninė bendruomenė, kuri jaučia atsakomybę ir pareigą kitiems šeimos nariams.
Būtent dėl to Lietuvos regbio federacijai duris maloniai atidaro elitinių regbio valstybių žmonės. Pavyzdžiui, neseniai LRF pasirašė bendradarbiavimo sutartį su vieno stipriausių Europos klubų „ASM Clermont Auvergne“ (Prancūzija) akademija. Be to, talentingus Lietuvos jaunuolius ketinama siųsti mokytis žaidimo paslapčių į Pietų Afrikos Respubliką, kitas regbio valstybes.
„Aikštėje vyksta kova, tačiau šalia jos nėra paslapčių. Niekas nebando nuslėpti savo pergalių recepto. Grandai noriai dalijasi savo patirtimi, net skiria tam tikrų išteklių, kad regbis populiarėtų visame pasaulyje“, – pastebi R.Davidovičius.

Skamba paradoksaliai, bet sportas yra viena politikos formų. Pasirodo, olimpinės žaidynės keičia valstybių raidą, tarptautinius santykius ir galių balansą.

Praėjusį penktadienį Sočyje, Rusijoje, prasidėjo 22-osios žiemos olimpinės žaidynės. Atrodo, kad kol kas pasaulis daugiau žino, ką apie jas mano vienos ar kitos valstybės politikai, nei apie pačius besirungiančius sportininkus. Tačiau stebėtis nederėtų – tai tik iliustruoja seną tiesą, kad didysis sportas yra vienas politikos instrumentų.
Olimpinės žaidynės ar kiti didieji sporto renginiai yra gana tikslus tarptautinių santykių ir nuotaikų veidrodis, o kartu – ir efektyvus įrankis jiems paveikti. Kaip aiškina Richardas Epsy, knygos „Politika olimpinėse žaidynėse“ autorius, iš tiesų sportas – tai diplomatija: pasiuntusios atletų delegacijas į užsienį, šalys gali sukurti pamatą diplomatiniams ryšiams ar juos efektyviau plėtoti. Ir, priešingai, sportinio apsilankymo kitoje šalyje atšaukimas valstybės gali būti panaudojamas kaip priemonė nepasitenkinimui tam tikra vyriausybe ar jos vykdoma politika išreikšti. Kartais tai gali padėti sušvelninti dvišalius santykius, padėti gauti nuolaidų ar išsiderėti geresnes sąlygas.

Olimpinių žaidynių istorija persismelkusi politika
Atkreiptinas dėmesys, kad modernios olimpinės žaidynės imtos rengti pirmiausia turint politinę motyvaciją, tai yra viliantis, jog sportas pagerins santykius tarp valstybių ir padės kurti taikingesnę pasaulio bendruomenę. Laikui bėgant šie aspektai tik ryškėjo – olimpinės žaidynės, prikaustančios viso pasaulio dėmesį, greitai pradėtos naudoti tarsi scena, leidžianti plačiai paskleisti tam tikrą ideologiją ar pasaulėžiūrą.
Dar per 1906 m. Graikijoje surengtas Atėnų vasaros olimpines žaidynes airių sportininkas Peteris O’Connoras, kovojęs kaip Didžiosios Britanijos atletas, trišuolio rungtyje pelnė medalį. Jis norėjo pabrėžti savo kilmę, tad ant apdovanojimų pakylos užlipo nešinas Airijos vėliava. Šis poelgis atspindėjo tuometę situaciją, kai Airija siekė vis didesnio savarankiškumo, o galiausiai ir nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės. Taigi toks P.O’Connoro gestas turėjo stiprų simbolinį nacionalistinį užtaisą.
Vėliau irgi netrūko tarpvalstybinių santykių aiškinimosi. Tarkime, 1908 m. Londono olimpinėse žaidynėse įtampa kilo tarp Rusijos ir Suomijos, kada pirmoji paprieštaravo, kad suomiai eitynėse pasirodytų su savo vėliavomis. Kadangi Suomija dar 1809 m. po Švedijos ir Rusijos karo buvo prijungta prie Rusijos, suomių sportininkams buvo nurodyta žygiuoti su Rusijos vėliava. Protestuodami suomiai pasirodė apskritai be jokios vėliavos, tuo pabrėždami, kad yra atskira tauta.
Nestigo čia įtampos ir tarp olimpiados rengėjų britų bei amerikiečių: kai pastarieji pastebėjo, kad jų vėliavos nėra tarp nacionalinių, puošiančių olimpinį stadioną per atidarymo ceremoniją, JAV vėliavos nešėjas nesutiko nuleisti vėliavos prieš karalių Edvardą VII (čia reikėtų prisiminti, kad JAV būtent su Didžiosios Britanijos monarchija kariavo JAV nepriklausomybės kovose).
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1920 m. Belgijoje, Antverpene, po pertraukos vėl surengtos olimpinės žaidynės. Jose varžytis nebuvo leista Pirmojo pasaulinio karo pralaimėtojų – Vokietijos, Austrijos, Bulgarijos, Turkijos ir Vengrijos sportininkams. Be to, pasauliui išgyvenus tokį siaubingą konfliktą, taika tapo dar svarbesniu vasaros olimpinių žaidynių akcentu: tais metais pirmą kartą oficialia atidarymo ceremonijos dalimi tapo taikos balandžių paleidimas.

Olimpinės žaidynės pasitelkiamos ir ideologijai skleisti
1936 m. Vokietijos sostinėje Berlyne vykusios vasaros olimpinės žaidynės – ryškus pavyzdys, kaip žaidynėmis siekiama pasinaudoti ideologijai skleisti. Tuo metu valdžioje jau buvo įsitvirtinęs Adolfas Hitleris (teisė rengti olimpiadą Vokietijai buvo suteikta dar prieš nacionalsocialistams ateinant į valdžią). Jiems tai buvo proga ne tik pademonstruoti, koks efektyvus yra nacių režimas, bet ir pasaulio publikai iliustruoti nacių puoselėtos rasių teorijos, pagal kurią vokiečiams arijams, be abejo, teko aukščiausias hierarchijos laiptelis, „teisingumą“. Vis dėlto iš to išėjo šnipštas, kai afroamerikietis atletas Jesse Owensas (esą žemesnės rasės atstovas) laimėjo keturis olimpinius aukso medalius, pagerino vienuolika olimpinių rekordų ir įveikė vokiečių blondiną, mėlynakį ariją, Vokietijos sporto žvaigždę Lutzą Langą. Žinoma, sukeldamas didelį vokiečių nepasitenkinimą.
Kita olimpiada buvo surengta tik po Antrojo pasaulinio karo, 1948 m., Didžiojoje Britanijoje, Londone. Joje nebuvo pageidaujamos svarbiausios vadinamosios ašies valstybės Japonija ir Vokietija (jos nebuvo pageidaujamos ir Sankt Morice, Šveicarijoje, vykusiose žiemos olimpinėse žaidynėse). Įsibėgėjant šaltajam karui, olimpinėse žaidynėse vis labiau ėmė ryškėti varžymasis tarp vieno ir kito bloko šalių. Būtent ši ideologinė kova iš dalies ir lėmė išaugusį pasaulio bendruomenės susidomėjimą žaidynėmis, ir tai veikė kaip tam tikras garo nuleidimas.
1956 m. Melburne, Australijoje, vykusiose olimpinėse žaidynėse pirmąkart buvo panaudotas tikras boikotas, tai yra Kinija boikotavo olimpiadą dėl Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimo tarp dalyvių įtraukti Taivaną. Kinijos nacionalistinei Gomindano vyriausybei pralaimėjus kovą su Kinijos komunistų partija, pirmajai teko pasitraukti į Taivano salą, kur ji toliau formavo Kinijos Respublikos vyriausybę. Taivanas save nuo 1950-ųjų laikė nepriklausoma valstybe, o Kinija į salą žiūrėjo kaip į maištininkų regioną, kurį vėl reikia prijungti prie Kinijos.
Negana to, Egiptas, Irakas ir Libanas boikotavo žaidynes dėl Izraelio įžengimo į Sinajaus pusiasalį ir dėl Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos veiksmų Egipte dėl Sueco kanalo. Vis dėlto daugiausiai dėmesio sulaukė Sovietų Rusijos įsiveržimas į Vengriją po to, kai ši pasitraukė iš Varšuvos pakto. Trys Europos šalys (Nyderlandai, Šveicarija ir Ispanija) palaikydamos Vengriją taip pat atsisakė dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Blogus šių valstybių santykius atspindėjo ir sportininkų santykiai – netrūko konfliktų (net muštynių) tarp rusų ir vengrų.
Minėta Kinijos ir Taivano santykių problema aktuali išliko ir vėliau. Kitose olimpinėse žaidynėse Taivanui vėlgi nebuvo leista vadintis Kinijos Respublika, o siūlyta dalyvauti kaip Kinijos Taipėjaus komandai. Tada taivaniečiai dalyvavo, bet siekdami pabrėžti atskirumą nuo Kinijos nutarė dalyvauti be pavadinimo ant sportinės aprangos. O 1976 m. Monrealio olimpiadoje, kai vėl nebuvo leista vadintis Kinijos Respublika, Taivanas dalyvauti atsisakė. Galiausiai 1984 m. Los Andželo olimpiadoje Taivanas dalyvavo vadindamasis Kinijos Taipėjumi. Šiose žaidynėse daugiau nei po trijų dešimtmečių vėl dalyvavo Kinija.

Daugiausiai gyvybių kainavusios olimpinės žaidynės
1968 m. Meksikos olimpiada – pirmoji surengta trečiojo pasaulio šalyje. Prieš žaidynių pradžią Meksike sustiprėjo antivyriausybiniai pilietiniai neramumai. Likus dešimčiai dienų iki olimpiados pradžios policijos ir kariuomenės pajėgos apšaudė neginkluotų savo piliečių, daugiausia studentų, minią, kuri protestavo  prieš autoritarinio režimo prievartą. Kiek tada žuvo žmonių, tiksliai nėra aišku: Meksikos vyriausybė paskelbė, kad žuvo apie dvi dešimtis studentų, tačiau įvykio liudininkų teigimu, aukų buvo šimtai. Be to, daugybė studentų dar  buvo sumušti, įkalinti arba tiesiog dingo.
Ši olimpiada garsi ir dėl juodaodžių emancipacinių nuotaikų. JAV tuomet buvo labai stiprūs dėl juodaodžių teisių kovojantys judėjimai, taigi du JAV atletai, laimėję pirmą ir trečią vietą 200 metrų bėgimo rungtyje, skambant JAV himnui ant pakylos stovėjo iškėlę ranką, rodydami, kad sveikina šiuos judėjimus.
Aukų neišvengta ir 1972 m. Miunchene vykusiose olimpinėse žaidynėse. Tuomet Vokietijos grįžimą į tarptautinę areną aptemdė Palestinos judėjimo „Juodasis rugsėjis“ teroristinis išpuolis: teroristai įsiveržė į Izraelio atletų gyvenamąsias patalpas, du sportininkus nužudė iš karto, o devynis paėmė įkaitais. Teroristai siekė iš Izraelio vyriausybės išsiderėti, kad būtų paleista kuo daugiau palestiniečių kalinių, tačiau Izraelis bet kokias derybas atmetė. Tada įkaitai buvo nužudyti, kartu žuvo ir vokiečių policininkas.
1980 m. Maskvos olimpinės žaidynės sutapo su nesenu Sovietų Sąjungos įsiveržimu į Afganistaną. Tuometis JAV prezidentas Jimmy Carteris inicijavo žaidynių boikoto kampaniją. Prie šio protesto prisidėjo apie 60 šalių, o dar 15 valstybių sportininkai žygiavo ne su savo šalių nacionalinėmis, bet su olimpinėmis vėliavomis, esą taip protestuodami švelniau. Maskvai tai buvo didelis smūgis, todėl atsilygindama Sovietų Sąjunga (kaip ir dauguma kitų Varšuvos pakto valstybių) atsisakė dalyvauti kitoje olimpiadoje, 1984 m. vykusioje Los Andžele.
Svarbu paminėti ir 1988 m. Pietų Korėjos sostinėje Seule vykusias vasaros olimpines žaidynes. Jos laikomos viena svarbiausių priežasčių, padėjusių įsitvirtinti demokratijai šalyje. Seului gavus teisę rengti olimpines žaidynes, šalį dar valdė diktatoriškas režimas, ir žaidynės buvo vertinamos kaip galimybė gauti jam daugiau paramos. Bet olimpiada vis dėlto tapo pirmaisiais Pietų Korėjos žingsniais demokratijos link. Tai suteikė daugiau galimybių visuomenei, siekusiai šalyje įvesti konstitucinį valdymą.
Kadangi Pietų Korėjos valdžiai buvo labai svarbu, kad tik olimpiada nebūtų atšaukta, stengtasi neperžengti ribų. 1987 m. šalyje vyko daug protestų – žmonės įgavo drąsos, žinodami, kad režimas prieš juos nedrįs panaudoti ginklų, nes tai reikštų olimpinių žaidynių atšaukimą. O kai vis dėlto vienas protestuojantis studentas buvo nukankintas, režimo vadovas generolas Chun Doo-hwanas turėjo atsistatydinti ir perleisti valdžią bendražygiui, galiausiai priverstam nusileisti protestuotojams ir įvykdyti konstitucinę reformą. Taigi dar prieš prasidedant olimpinėms žaidynėms Pietų Korėja tapo parlamentine demokratija.
Kažko panašaus tikėtasi ir suteikus šansą Kinijai 2008 m. Pekine surengti vasaros olimpines žaidynes. Nors toks sprendimas buvo vertinamas prieštaringai, tai iš tikrųjų suteikė puikią progą spausti Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo, aplinkosaugos, politikos Afrikos žemyne, etninių ir religinių mažumų diskriminacijos, ypač Tibete. Deja, šiuo atveju tokių ryškių pokyčių kaip Pietų Korėjoje pasiekta nebuvo.
O Sovietų Sąjungos subyrėjimo pasekmės iš karto pasimatė ir 1992 m. olimpinėse žaidynėse, vykusiose Barselonoje. Būtent šioje olimpiadoje Lietuva, Latvija, Estija dalyvavo jau kaip atskiros komandos, o susivienijusi Vokietija ėjo su viena vėliava. Čia taip pat aiškiai pasijuto ir Balkanuose kilusi įtampa: Jugoslavijos, panaudojusios karinius veiksmus prieš Bosniją ir Hercegoviną bei Kroatiją, komandoms dalyvauti leista nebuvo.
Na, o baigiant aukų pareikalavusių olimpiadų temą negalima nepaminėti dar ir 1996 m. Atlantos vasaros olimpinių žaidynių. Jų metu sprogusi bomba nusinešė dviejų žmonių gyvybes, o daugiau nei šimtas buvo sužeista. Aukų galėjo būtų kur kas daugiau, bet, laimei, apsaugos darbuotojas bombą pastebėjo dar prieš sprogimą. Dėl to pavyko evakuoti daugybę į renginį susirinkusių žiūrovų.

2014-aisiais sporto gurmanų laukia ne tik žiemos olimpiada, pasaulio futbolo, krepšinio ir ledo ritulio čempionatai, bet ir gausybė kitų įdomių įvykių.

Sportininkai naujuosius 2014 metus pasitinka skirtingai. Vieni turi puikią galimybę šiek tiek atsipūsti laukdami naujo sezono ir kartu naujų iššūkių. O kitiems ši šventė tėra trumpa pertrauka sezono įkarštyje. Na, o mes užmeskime akį į tai, ką mums žada kitų metų sporto kalendorius.

Nuo teniso iki žiemos sporto

Jau sausio 13 d. prasideda „Australia Open“ teniso turnyras. Praėjusiais metais šiame turnyre triumfavo serbas Novakas Džokovičius. Australijoje sėkmė jį lydėjo trečius metus iš eilės.
Metus serbas pradėjo pirmoje reitingo vietoje, tačiau vėliau jį aplenkė po traumos atsigavęs ispanas Rafaelis Nadalis. Iš viso Rafa praėjusiais metais dalyvavo 17-oje turnyrų, iš kurių dešimt laimėjo, dar keturis kartus pateko į finalą ir dukart – į pusfinalį. Žaisdamas su pirmojo dešimtuko tenisininkais R.Nadalis laimėjo 24 kovas ir tik penkiskart patyrė nesėkmę.
Savo ruožtu N.Džokovičius, kuris šiandien tenkinasi antrąja reitingo vieta, praėjusį sezoną dalyvavo 16-oje turnyrų, iš kurių triumfavo septyniuose, dukart krito finale ir triskart – pusfinalyje. Žaisdamas su pirmojo dešimtuko tenisininkais Novakas iškovojo pergalę 24 susitikimuose ir šešis kartus privalėjo pripažinti oponento pranašumą.
Jei kalbėsime apie Didžiojo kirčio turnyrų nugalėtojus, Australijoje triumfavo N.Džokovičius, „French Open“ turnyre nugalėtojo taurę į viršų kėlė R.Nadalis, Vimbldone jau džiaugėsi Andy Murray, „US Open“ vėl stipriausias buvo R.Nadalis. Atrodo, kad būsimą sezoną R.Nadaliui išlaikyti lyderio poziciją ATP reitingo viršūnėje bus ypač sunku, nes konkurencija milžiniška, ir ne tik iš N.Džokovičiaus pusės. Į pirmą vietą vis grėsmingiau pretenduoja ir Davidas Ferreras, ir A.Murray, ir Juanas Martinas Del Potro, ir Roger Federeris.
Tačiau lietuviams labiausiai rūpi ne persistumdymai pirmajame dešimtuke, o tai, kad mūsų pažiba Ričardas Berankis vėl sugrįžtų į pirmąjį šimtuką. Priminsime, kad šiuo metu jis kol kas žengia 131-oje ATP reitingo vietoje.

Išskirtinės dienos

Vasario mėnesį sporto gurmanus prie televizorių ekranų kvies žiemos olimpinės žaidynės (apie jas plačiau – kitame „Veido“ straipsnyje), taip pat amerikietiškojo futbolo lemiamos kovos „Super Bowl“. Vasario ir kovo mėnesiais vyks ir regbio Šešių nacijų turnyro kovos. Vasario 26 d. Kolumbijoje prasidės pasaulio dviračių treko čempionato kovos. Tai vienas tų pasaulinių renginių, kuriuose apdovanojimo gali tikėtis ir Lietuva.
Žvelgiant dar toliau, 2014-ųjų sporto įvykių kalendoriuje dera išskirti ir kovo 7–16 d. Sočyje vyksiančias žiemos parolimpines žaidynes.
Turtingas sporto įvykių bus gegužės mėnuo. Gegužės 9 dieną Minske prasidės pasaulio ledo ritulio čempionatas. Gera žinia lietuviams yra ta, kad visiems, įsigijusiems bilietus į šio čempionato rungtynes, vykstant į Baltarusiją bus taikomas bevizis režimas. Be to, rengdamiesi šioms kovoms, Lietuvos ledo ritulio gerbėjai galės pasimėgauti ir balandžio 20–26 d. Vilniuje vyksiančiomis B diviziono pirmenybėmis, kuriose Lietuvos ekipa kausis dėl teisės kilti į aukštesnį A divizioną.
Galiausiai birželio mėnesį paaiškės ir naujasis NHL “Stanley” taurės savininkas. Nuo to, kokios NHL komandos žengs toliausiai kovoje dėl taurės, priklausys ir tai, kokias pasaulines ledo ritulio žvaigždes išvysime kovojant Minske.

Jo didenybė futbolas

O štai gegužės 24 d. Portugalijos Lisabonos mieste paaiškės ir Čempionų lygos nugalėtojas. Ar kas nors sugebės mesti iššūkį praėjusį sezoną itin galingai rungtyniavusiam ir šiame sezone apsukų taip pat nemažinančiam Miuncheno „Bayern“ klubui? Čempionų lygos finalas bus tarsi puiki įžanga į birželio 12 d. Brazilijoje prasidėsiantį pasaulio futbolo čempionatą, kurio nugalėtojas liepos 13 d. paaiškės Rio de Žaneiro “Maracana” stadione.
Birželio mėnesį paaiškės ir NBA nugalėtojai. O nuo rugpjūčio 30 iki rugsėjo 14 d. geriausios pasaulio krepšinio rinktinės, tarp kurių bus ir Lietuva, Ispanijoje kausis dėl stipriausios planetos komandos titulo.
Daug dėmesio turėtų sulaukti ir rugpjūčio 12–17 d. Šveicarijos Ciuricho mieste vyksiantis Europos lengvosios atletikos čempionatas. Organizatoriai prognozuoja, kad iš viso jame dalyvaus 1,4 tūkst. atletų iš 50 valstybių. Dėl medalių bus kovojama 47 rungtyse. Ciuriche laukiama 250 tūkst. sirgalių, o prie televizorių ekranų legendiniame „Letzigrund“ stadione vyksiančias varžybas turėtų stebėti 360 mln. žiūrovų. Kartu tai bus proga palaikyti ir mūsų šalies atletus.
Lietuvai labai svarbus įvykis bus kitų metų gruodžio 3–7 d. Dohoje (Kataras). Ten 25 metrų baseine rungtyniaus pajėgiausi planetos plaukikai, tarp kurių turėtų būti ir mūsų pažiba Rūta Meilutytė. Rugpjūčio 13 d. Berlyne vyks ir Europos plaukimo čempionatas, kuriame taip pat su nekantrumu lauksime medalių, ir galbūt ne tik iš Rūtos.
Iš kitų svarbių sporto įvykių dar derėtų paminėti spalį vyksiančias beisbolo „Pasaulio serijos“ rungtynes, Kinijoje vyksiantį pasaulio gimnastikos čempionatą. Suprantama, netrūks kovų ir nacionaliniame fronte, kuriame dėmesio lauks ne tik Lietuvos krepšinio grandų tarpusavio kovos, bet ir Lietuvos futbolo A lyga. Itin laukiamas turėtų būti Lietuvos čempiono Vilniaus „Žalgirio“ iššūkis UEFA Čempionų lygoje. Gal sulauksime pirmosios Lietuvos vienuolikės, pateksiančios į vieno iš dviejų UEFA rengiamų turnyrų grupės etapo kovas?

Šiemet galimybių sportuoti vilniečiams buvo kaip niekada daug, tad vis daugiau jų tingų poilsį prie televizoriaus iškeičia į aktyvų laisvalaikį lauke.

Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas Vidmantas Dobrovolskas prisimena, kad praeiviai, prieš gerą dešimtmetį prasilenkę su bėgiojančiu žmogumi, palaikydavo jį keistuoliu. O ir pačių bėgikų parkuose matydavai vos vieną kitą. Dabar situacija kardinaliai pasikeitusi: savo malonumui bėgiojančių gyventojų, ypač Vilniuje, kasmet sparčiai daugėja, o bėgimo varžybos sutraukia tūkstančius entuziastų.
Beje, ir pačių varžybų šiemet surengta rekordiškai daug. Pasak V.Dobrovolsko, šiais metais jau įvyko 85 bėgimai, trys dar laukia, o iš šių renginių net aštuoni – maratonai. Ir visiems jiems netrūko dalyvių.
„Anksčiau per metus būdavo surengiama du trys maratonai, o šiemet – aštuoni. Miestui turėti savo maratoną tapo prestižo reikalu – šiemet pirmą kartą surengtas Kauno maratonas. Gerokai padaugėjo ir dalyvių. Prieš penkerius metus bėgimo varžybose dalyvaudavo apie 100–200 žmonių ir tuos pačius veidus matydavai visoje Lietuvoje vykstančiuose renginiuose. Dabar bet kokiam bėgimui registruojasi po 500 ir daugiau žmonių. Net mažiau populiariuose bėgimuose, kurie anksčiau sulaukdavo tik 20 dalyvių, dabar jau dalyvauja per šimtą bėgikų“, – lygina V.Dobrovolskas.
O pačiose populiariausiose ir labiausiai išreklamuotose bėgimo varžybose dalyvių šiemet padvigubėjo. Štai Vilniaus maratone pernai bėgo 4 tūkst., šiemet – 8 tūkst., „Nike aš bėgu-DNB pusmaratonio“ bėgime pernai varžėsi 2 tūkst., o šiais metais – 6 tūkst. bėgikų.
„Be to, „Nike“ šiemet pirmą kartą suorganizavo tik moterims skirtą naktinį bėgimą. Jie labai populiarūs užsienyje, bet yra visiška naujovė Lietuvoje. Naktiniame bėgime dalyvavo 2 tūkst. moterų. Taigi labai akivaizdžiai matyti, kad mūsų žmonės pradėjo judėti ir rimtai žiūrėti į sveikatinimą, į sveiką mitybą“, – neabejoja dvejus metus vilniečius į gausybę nemokamų aktyvaus laisvalaikio renginių kviečiančios VšĮ „Sveikas miestas“ direktorius Mantas Paulauskas.
Tai, kad bėgiojimas vilniečiams itin patinka, atskleidžia ir kitos bėgimą populiarinančios iniciatyvos, sulaukiančios didelio gyventojų dėmesio. Pasak M.Paulausko, pernai šiltojo sezono metu į „Sveiko miesto“ organizuojamas kassavaitines nemokamas bėgimo pamokėles su treneriu susirinkdavo 10–20, šiemet –100–150 žmonių.

S. Mazeika (DELFI)

Šiemet pagaliau ir vėl žengėme ant Europos krepšinio geriausiųjų trejeto pjedestalo. To teko laukti net šešerius metus. Du iš eilės čempionatai nebuvo sėkmingi, o „Eurobasket 2011“ medalių nepadėjo laimėti net savos sienos – juk žaidėme namie, Lietuvoje. Užsitęsusį europinių medalių sausros laikotarpį apkartino ir vos aštunta vieta Londono olimpinėse žaidynėse 2012 m. Apie lietuviško krepšinio šlovę pasauliui priminė tik 2010-aisiais pasaulio čempionate laimėta bronza.
Jau labai buvome pasiilgę medalių spindesio. Šiemet grįžimo į Europos krepšinio olimpą viltis stiprino ir tai, kad po vienuolikos metų pertraukos rinktinę vėl ėmėsi treniruoti geriausiu šalies krepšinio treneriu vadinamas Jonas Kazlauskas. Ir viltys išsipildė – triumfo laimint Europos auksą, kaip Lietuvos krepšininkams pavyko prieš dešimtmetį, pakartoti nepavyko, bet sidabrinę šlovę sau ir visai Lietuvai jie iškovojo.

Tarp pergalės euforijos ir pralaimėjimų kartėlio
Kaip mėgstama sakyti, kamuolys apvalus, tad ir lietuviams krepšinio čempionatuose pastaruosius dvidešimt trejus metus teko patirti ir pergalių, ir karčių nuopuolių – nuo Europos aukso iki nesėkmių, kai net nepatekdavome į čempionatus ar suklupdavome pirmuose jų etapuose. Nedaug trūko, kad ir šiemet iš Slovėnijos mūsų krepšinio dievai būtų grįžę nuleistomis galvomis po grupės etapo rungtynių su Bosnija ir Hercegovina. Bet tai buvo saldus pralaimėjimas, nes mažesnis nei 10 taškų skirtumas lietuviams atvėrė duris į kitą etapą.
Dėl permainingo žaidimo rinktinė sulaukdavo ir piktos kritikos, tvirtinta, kad 2003-iųjų rinktinė šiemetinę sumaltų į miltus. Na, sulyginti jų tiesiog neįmanoma, bet negali ginčytis: jei anoji buvo auksinė, o šioji sidabrinė, vadinasi, tikrai 2003-iųjų buvusi stipresnė. Šįsyk auksą atidavėme prancūzams, pralaimėdami jiems finale, nors ankstesniame čempionato etape juos buvome įveikę. Bet būti antriems Europoje daugeliui galingų rinktinių liko neįgyvendinta svajonė. O mūsiškis Linas Kleiza dar pateko ir į simbolinį „Eurobasket 2013“ geriausiųjų penketuką.
Ekspertai jaunai Lietuvos sidabrinei rinktinei prognozuoja dar daug pergalingų metų, tad, reikia tikėtis, kitų, gal dar aukštesnės prabos medalių laukti neprailgs.

Šiandien Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius pasveikino Lietuvos sporto žurnalistų federacijos geriausiais pripažintus 2013 metų mūsų šalies sportininkus ir metų sportininkės titulą iškovojusią plaukikę Rūtą Meilutytę.

Pasak premjero, sporte, kaip ir mene ar apskritai kultūroje, reikalingas precedentas – kažkas turi rodyti pavyzdį. „Išrinkti mūsų geriausius – štai jau devintąjį kartą Jūs, sporto žurnalistai, užsibrėžėte tą padaryti. Tai toli gražu nėra lengvas uždavinys. Manau, kad neužtenka būti vien stipriam, greitam ar taikliam, kad taptum geriausias ir kad tave paskelbtų iškiliausia asmenybe“, – sveikindamas geriausius sportininkus sakė Vyriausybės vadovas.

„Tam reikia kažko daugiau. Reikia kaip Rūtai Meilutytei po varžybų rodyti savo kepuraitę – nes tik taip gali tuo metu parodyti pasididžiavimą savo šalimi. Reikia kaip Jevgenijui Šuklinui siekti rezultatų net ir atšiauriausiomis sąlygomis – duodant savo klubui, miestui ir net šaliai savotišką pasitikėjimo kreditą. Geras atletas, geriausias sportininkas – tai kartu ir puikus žmogus, pilietis, savo šalies atstovas. O apie tai sprendžiama ne vien tik pagal taškus, minutes ar metrus,“ – kalbėjo Ministras Pirmininkas.

Premjero teigimu, garbingos kovos principai yra vienas iš meistriškumo matų. „Mes esame pernelyg maži ir net savotiškai trapūs, kad galėtume sportinėje kovoje rizikuoti savo ir šalies garbe. Džiugu, kad paskutiniais metais dopingo ar kitokie skandalai mus aplenkia“, – pabrėžė Ministras Pirmininkas.

Sportinės kovos verda ne tik sporto aikštelėse: sportas – ir tautos vienytojas, ir patriotizmo žadintojas, ir emocijų žaibolaidis, taip pat ne tik politinių idėjų propagavimo, bet ir politinių sąskaitų suvedinėjimo erdvė.

„Vargu ar dažnai gyvenime turime progų šaukti iki užkimimo. Man sporto varžybų stebėjimas – tai neišdildomos emocijos, labai geras poilsis, o kartu ir galimybė pasirgti už Lietuvą. Visuomenei tai duoda daugiau santarvės: susitinka skirtingų politinių pažiūrų žmonės ar susipykę kaimynai, ir visus užlieja tokia optimizmo banga, kad trumpam užmirštame visokius susipjudymus. Tokių emocijų pinigais neišreikši. Tai daugiau nei pinigai“, – vertina dažniau pinigine išraiška visuomenės raidą skaičiuojantis SEB banko prezidento patarėjas dr. Gitanas Nausėda.
Penkias dienas Slovėnijoje Lietuvos krepšininkų žygį iki Europos sidabro stebėjęs ekonomistas dalijasi nesenais įspūdžiais: „Mes, įvairių šalių sirgaliai, tarp varžybų broliavomės, bičiuliavomės, kiti mokėsi mūsų dainų ir skanduočių, mes – jų. Jokios agresijos – apsikeisdavome marškinėliais, kartu fotografavomės. Kai kurių šalių sirgaliai nelabai ką ir žinojo apie Lietuvą, o dabar tikrai sužinojo.“
Garsus Lietuvos bankininkas Slovėnijoje ne tik stebėjo varžybas, bet ir susitikinėjo su šios šalies verslo, valdžios atstovais, forume skaitė pranešimą apie Lietuvos ir pasaulio ekonomikos būklę. Slovėnija išmintinga – pasinaudojo proga pristatyti ne tik savo šalies krepšinį.
Vis dėlto ar G.Nausėda, ne kaip sporto mėgėjas, o kaip vienas autoritetingiausių Lietuvoje finansų ekspertų, mano, kad valstybės investicijos į sportą atsiperka? „Skaičiuojant vien grąžą, valstybė turėtų į nieką neinvestuoti. Grąžos negalime matuoti vien finansiniu rezultatu, tai daug platesnė sąvoka. Po to, ką iš arti pamačiau Slovėnijoje, valstybės investicija man atrodo kitame kontekste“, – prisipažįsta ekonomistas.

Geros emocijos treniruoja protą ir dvasią
„Vertindamas, ką sportas duoda ne tik kūno, bet ir valstybės, socialinei sveikatai, visų pirma išskirčiau teigiamas emocijas. Žmonija per savo formavimąsi išsiugdžiusi neigiamų emocijų laukimo pojūtį, todėl mums reikėtų siekti gauti kuo daugiau teigiamų. Jos treniruoja, ugdo mūsų smegenis, protą, kultūrą, dvasią. Kai kažką pasiekiame, užplūsta teigiamos emocijos, žmogus pradeda žiūrėti į pasaulį pozityviau, o, kaip įrodė mokslininkai, pozityvumas labai skatina kūrybingumą, įkvepia naujiems tikslams, stiprina pasitikėjimą kitais, mažina pyktį, didina toleranciją, empatiją, dėl gerų emocijų žmogus ir pats geriau jaučiasi. Jis pradeda didžiuotis savimi, džiaugiasi kitų pergalėmis, susitapatina su jomis ir su savo valstybe“, – pranašumus vardija Lietuvos sporto universiteto rektorius prof. habil. dr. Albertas Skurvydas.
Jo teigimu, pergalių pavyzdys ypač įkvepia vaikus ir jaunimą: “Jie tiki, kad ir jie gali būti tokie, gali pasiekti tikslą, pergalės mobilizuoja pamėgti ir aktyvų gyvenimą, sportą, o tai vertybė žmogaus sveikatai. Sportas moko ir save valdyti. Vieną dieną mūsų krepšininkai galėjo važiuoti iš Europos krepšinio čempionato namo tuščiomis, o kitą – vos ne laimėti aukso medalius. Tai pavyzdys, kaip sudėtinga valdyti save, bet gyvenime daugiausiai pasiekia tas, kuris sugeba tai padaryti, nepalūžti net ant prarajos krašto.“
Pasak A.Skurvydo, sportas taip pat moko suprasti, kad pergalių džiaugsmas – momentiškas, praeina kelios dienos, ir vėl viską reikia pradėti iš naujo, vėl dirbti. „Gyvenime reikia įdėti daug darbo įrodinėjant savo pranašumus, o pergalės sulauki tik retkarčiais“, – sporto pamokas kasdieniam gyvenimui vardija rektorius.
Tiesa, kai kurių aistruolių, ypač futbolo, emocijos kartais visai nepozityvios, net virsta agresija. „Žmonės ieško, kur galėtų išreikšti savo nuomonę didelėje grupėje žmonių ir likti neįvardyti. Dideli visuomenės susibūrimai, demonstracijos vyksta retai, o į futbolo stadioną kai kur susirenka net 50 tūkstančių. Tad sportas kartais virsta ir neigiamų emocijų iškrovos erdve. Bet ji trumpalaikė, kaip, beje, ir bendrumo jausena per varžybas“, – sportą, kaip neigiamų emocijų „žaibolaidį“, vertina į sporto istoriją besigilinantis istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Giedrius Janauskas.

Pergalių simboliai – „amžino priešo“ nugalėjimas ar patriotiškumo pavyzdys?
Vis dėlto lietuvių emocijų, susijusių su krepšiniu, negalima laikyti tik trumpalaikėmis. Jei tos emocijos lengvai išblėstų, turbūt nerengtume laimėto Europos aukso dešimtmečio paminėjimo šventės ar jau būtume primiršę, kad sovietmečiu „Žalgirio“ pranašumas prieš CASK reiškė pergalę ne tik krepšinio aikštelėje. Bet ar panašus efektas būtų ir ėmus skinti pergales futbolininkams, kitų sporto šakų atstovams?
„Turint omenyje istorinę krepšinio raidą bei jo reikšmę visuomenei ir mūsų šaliai skirtingais laikotarpiais, galima sakyti, kad krepšinis išties tapo specifine, su patriotiškumu ir net lietuviška tapatybe susijusia sporto šaka”, – mano sporto sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius dr. Dainius Genys.
Jis aiškina, kad krepšinio populiarumo priežasčių reikėtų ieškoti ne tik pergalėse, bet ir istorinėse aplinkybėse ir kultūrinėse reikšmėse. Pasak žinomo sociologo Pierre’o Bourdieu, kiekviena socialinė klasė renkasi mėgstamą sporto šaką, kuri priklauso nuo favoritizuojamų vertybių. Pavyzdžiui, istoriškai aristokratai visada domėjosi „aukštąja“ kultūra, mieliau kalbėjo apie meno ar estetikos formas, todėl jie dažniau rinkdavosi individualų, nekontaktinį, estetiniu žavesiu pasižymintį sportą, o žemesnės klasės atstovai labiau domėjosi bei užsiėmė fiziniu kontaktu paremtu sportu, nes jie buvo labiau įpratę prie fizinio darbo ir šioje srityje turėjo pranašumą. Bet žvelgdamas į Lietuvos visuomenės dalyvavimą šiandieniniame krepšinyje jokio ryškaus pasidalijimo tarp socialinių klasių sociologas neįžvelgia: krepšinio turtingumas reprezentuojant įvairiausias vertybes leidžia rasti nišą skirtingų sluoksnių atstovams.
“Man regis, mūsų džiaugsmas dėl pergalių vis labiau yra susiliejęs su bendresniais populiariosios kultūros kodais, kai pergalės įgauna vis kitokių simbolinių reikšmių – ar „amžino priešo“ nugalėjimas, ar patriotiškumo pavyzdys, ar „jauno ir perspektyvaus talento“ meilė, ar dar kas“, – svarsto sociologas D.Genys.
Pavyzdžiui, R.Meilutytė – jauna ir talentinga sportininkė, jau iškovojusi stulbinamų pergalių ir pasiekusi įsimintinų rekordų, su kuria visuomenė sieja pergalingas ateities viltis. Itin svarbu, kad ji, gyvendama svetur, deklaruoja (ir įrodo) patriotinius jausmus Lietuvai. Pasak sociologo, taip, yra šiokių tokių skirtumų tarp komandinio ir individualaus sporto populiarumo, tačiau R.Meilutytė parodė, kad ir plaukimas gali tapti šalies pasididžiavimo priežastimi.
O jei lyginsime krepšinį su futbolu ir turėsime omenyje futbolo populiarumą, jo manymu, Lietuvos futbolininkai, ėmę skinti bent kiek garsesnes pergales, populiarumu galėtų pasivyti krepšinį. Sporto šakų populiarumą lemia keletas aspektų: tos šakos populiarumas, varžybų svarba, medalio spalva, asmenybės žavesys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tuo metu, kai visa Lietuva jau įpratusi šėlti muzikos festivaliuose, pirmą kartą sostinėje vyks festivalis, dedikuotas sportui. Įvairiose pasaulio šalyse minias žmonių sutraukiantis renginys energingam šokio judesiui lietuvius įkvėps paskutinį rugsėjo šeštadienį.

Uždegantys muzikos ritmai, geriausi treneriai ir dėl sporto bent vienai dienai protą pametę entuziastai – tai mėgėjus ir profesionalus pakviesianti „NIKE konvencija, įkvėpta IMPULS“.

Rugsėjo 28 d., „Litexpo“ parodų rūmuose, kur tuo metu vyks ir Vilniaus sporto mugė, pripažinti treneriai – Irene Pallares, Lorenzo Sommo, Salvatore Panebianco ir kiti, bei šimtai dalyvių sukurs įspūdingą sportinę energiją, azartą, muziką, šviesas ir garsus jungiantį šou. „Pakvietėme garsiausius ir geriausius pasaulio trenerius, kurie dvejose salėse pristatys ir drauge kvies sportuoti daugiau nei 15-oje pačių įvairiausių ir smagiausių treniruočių – nuo energingosios zumbos ar step‘o šokio treniruočių iki atpalaiduojančių protą ir kūną jogos bei pilates užsiėmimų“, – teigia renginio partnerio, sporto ir sveikatingumo klubų tinklo IMPULS direktorius Vidmantas Šiugždinis.

„Renginys kvies žmones ne tik bendram veiksmui, bet ir bendroms emocijoms, – sako viena iš renginio organizatorių, „Nike” prekės ženklo atstovė Lietuvoje Milda Monstavičiūtė. – Tūkstančio žmonių vienu metu bendrai patiriama meilė sportui, energija ir veržlumas suvienys tiek sporto profesionalus, tiek ketinančius užsiimti savo mėgstama sporto šaka. Esu įsitikinusi, jog tokio masto renginyje ne tik žmonių kūnai, bet ir širdys judės vienu ritmu“.

Renginyje „NIKE konvencija, įkvėpta IMPULS“ trenerė I. Pallares (Ispanija) nuo pat ryto kvies dalyvius aerobikos žingsnelių įkvėptam „Glam Dance“ šokiui, o šiek tiek vėliau mokys moteris viliojančių ir seksualių „Fem style“ šokio judesių. Vienas jauniausių fitneso trenerių L. Sommo (Italija) „Functional re-toning“ treniruotėje rodys, kaip be papildomų svorių sutvirtinti kūną. Treneris taip pat ves kūno balansavimo bei raumenų tempimo užsiėmimus. Tarptautinio lygio aerobikos instruktorius S. Panebianco (Italija) atskleis step‘o šokio unikalumą. Sportinės gimnastikos trenerė Alona Slidzevska (Latvija) „Power Yoga“ užsiėmime rodys, kaip atsipalaiduoti ir pagerinti organizmo veiklą. Profesionalų gretas papildys ir trys treneriai iš Lietuvos: pilateso mokytoja Kristina Zaičenkovaitė, įvairiuose šokių stiliuose save išbandęs, nuolatinis tarptautinių konvencijų dalyvis Aleksandras Vyšniauskas bei Agnė Mickevičiūtė-Butienė – beprotiškosios zumbos mylėtoja.

Birželio 27–30 d. pasportuoti ir pabendrauti į Klaipėdą sugužės po visą pasaulį pasklidę lietuviai ir lietuvių kilmės sportininkai – uostamiestyje vyks IX Pasaulio lietuvių sporto žaidynės.

Užsienyje gyvenančius tautiečius po ketverių metų grįžti į gimtinę kviečiančios IX Pasaulio lietuvių sporto žaidynės (PLSŽ), be sporto ir kultūros programos, dar žada svečius artimiau supažindinti su mūsų pajūriu, mat ši sporto šventė pirmąkart rengiama Klaipėdoje. Į žaidynes, skirtas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-mečiui paminėti, atvyks užsienio lietuvių delegacijų iš dvidešimties šalių.

Sunkiausia užduotis – apgyvendinti

„Renginiui visiškai pasiruošta, apgyvendinimas, transportavimas, maitinimas užsakytas, belieka suderinti kelias smulkmenas, – patikina šias žaidynes organizuojančios Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) generalinė sekretorė Agnė Vanagienė. – Su kokiais didžiausiais sunkumais susidurta? Bene sunkiausia buvo rasti, kur apgyvendinti tokį didelį būrį žmonių – per tris tūkstančius.“
Per šią sporto šventę į Klaipėdą atvyks netoli 700 sportininkų iš dvidešimties užsienio valstybių, tolimiausios sportininkų grupės – iš Australijos, Kanados, JAV. Gausiausių užsienio delegacijų sulauksime iš kaimyninių šalių – 134 Baltarusijoje ir 122 Latvijoje gyvenančių tautiečių. 110 atletų atvyks iš JAV. Pasaulio lietuvių žaidynėse dalyvaus ir 1847 mūsų šalies sportininkai, kartu su užsienio lietuviais besivaržysiantys dėl 27 sporto šakų medalių komplektų.
Kartu su delegacijų nariais ir vadovais, treneriais, teisėjais, savanoriais į Klaipėdą sugužės apie 3400 šventės dalyvių. Siekta, kad visi svečiai apsistotų patogiai, bet iš žaidynėms organizuoti Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) skirto milijono litų teko ne tik apgyvendinimu, bet ir užsienio svečių transportavimu į uostamiestį ir atgal, ir dalyvių maitinimu, ir pačių sporto žaidynių organizavimu pasirūpinti. Kad žaidynių dienomis uostamiestyje bus sunkoka rasti nakvynę, patvirtina ir Klaipėdos savivaldybės atstovas Ignas Pocius. „Bet prabangių apartamentų ar brangesnių viešbučių dar tikrai liko“, – patikina klaipėdietis.

Ne sporto rezultatai svarbiausi

Pasaulio lietuvių sporto žaidynės – ne profesionaliems sportininkams skirtas renginys. „Didžiausio meistriškumo sportininkai šiose žaidynėse negali dalyvauti, kad atvykusiems svečiams ir vietiniams sporto mėgėjams išliktų galimybė pasivaržyti. Vis dėlto į šias sporto šventes neretai atvyksta arba buvę sportininkai, arba kitaip su sportu susiję žmonės, – paaiškina LSFS gen. sekretorė. – Čia sporto rezultatai nėra pagrindinis tikslas, svarbiausia – užsienio lietuviams aplankyti Lietuvą, visiems susitikti ir pabendrauti.“
KKSD gen. direktorius ir IX Pasaulio lietuvių sporto žaidynių darbo grupės narys Klemensas Rimšelis pritaria, kad šios žaidynės tautinių ir integracinių aspektų turi daugiau nei sporto. „Juk čia sprendžiami lietuvių tautos integracijos klausimai. Tautiečiams tai dingstis pargrįžti. Tą ypač ryškiai matėme 1991-aisiais, kai pirmąkart nepriklausomoje Lietuvoje buvo surengtos šios žaidynės. Tada daug kam Lietuva buvo neatrasta žemė, – ypač didelio užsienio lietuvių dėmesio sulaukusias žaidynes primena pašnekovas. – Jie čia suvažiuoja ne vien pasportuoti – kartu aplanko gimines, artimuosius, pabūna Lietuvoje. Nors sporto varžybose rungtyniaujama dėl medalių, čia ne tiek svarbu rezultatas, kiek dalyvauti. Dėl to PLSŽ įtrauktos į globalios Lietuvos programą“, – atkreipia dėmesį K.Rimšelis. Ši programa, kuria siekiama sutelkti Lietuvos diasporą, grįsta suvokimu, jog esame viena tauta, ir kiekvienas lietuvis, kad ir kur jis dirbtų ar gyventų, svarbus ir reikalingas Lietuvai.

Kur lietuviai – ten ir krepšinis

Žaidynių išvakarėse dar sykį peržiūrėjus dalyvių aktyvumą, buvo atsisakyta penkių sporto šakų.
Sporto šakas siūlo patys dalyviai – renkamos paraiškos ir žiūrima, kas kokių turi pageidavimų bei kiek kuri rungtis pritrauks dalyvių. „Žinoma, būtų nelogiška dėl kelių norinčiųjų rengti, tarkime, buriavimo varžybas, todėl tiek sporto šakų, kiek jų galiausiai buvo patvirtinta, atsisijojo per ilgą laiką“, – patikslina K.Rimšelis.
Kokia pati populiariausia sporto šaka, atspėti nesunku – krepšinis, nuolat sutraukiantis gausų dalyvių būrį. Į šias žaidynes vien iš JAV atvyks tiek krepšininkų, kiek jų pakanka šešioms komandoms sudaryti. Šiemet itin didelio populiarumo sulaukė orientavimosi sportas, stojęs greta krepšinio ir netgi pralenkęs tradiciškai daug norinčiųjų parungtyniauti pritraukiančią lengvąją atletiką. Daugiau nei pusantro šimto sportininkų susigrums ir dėl stalo teniso, plaukimo medalių.
„Stengiamės išlaikyti tradicijas, todėl ir žaidynių sporto šakos tradicinės, tik bandome žvelgti plačiau, – sako A.Vanagienė ir atskleidžia, kaip platesnis požiūris prisidėjo prie naujovių. – Pirmą kartą į žaidynių programą įtraukėme neįgaliųjų sportą. Tai integracinio pobūdžio varžybos, suteikiančios teisę pasivaržyti ir neįgaliesiems.“
Tiesa, šiemet dėl keturių rungčių – neįgaliųjų bočios, plaukimo, smiginio ir paplūdimio tinklinio apdovanojimų susigrums tik Lietuvos atstovai. „Galbūt dar ne visi žinojo, o gal neįgaliesiems iš užsienio atvykti šiek tiek sunkiau“, – svarsto LSFS gen. sekretorė.

Aukščiausi valstybės vadovai šliuožia slidėmis, mina dviratį, spardo kamuolį, garsūs verslininkai bėgioja, plaukioja ir žaidžia tenisą. Kodėl ne tik elitas, bet ir vis daugiau kitų lietuvių atranda sportą?

„Kaip jūsų koja?“ – pradedame pokalbį su krašto apsaugos ministru socialdemokratu Juozu Oleku, kuris jau antrą mėnesį po ministeriją vaikšto pasiremdamas ramentais. „Po truputį sveiksta, bet ramentų dar kokį mėnesį reikės. Dabar mano koja ne paprasta, o geležinė – metalinis strypas į kaulą įkaltas. Jį išims tik maždaug po metų“, – pasakoja 57-erių politikas, balandžio pabaigoje mėgėjiškose futbolo rungtynėse susilaužęs koją: kovojant dėl kamuolio, varžovų komandos, kurią sudarė ukrainiečiai medikai, vartininkas netikėtai užgriuvo ant J.Oleko kojos visu svoriu. „Ir mano kojelė nebeatlaikė“, – atsidūsta krašto apsaugos ministras, pridurdamas, kad jokių priekaištų varžovams neturi: tai buvo eilinė žaidybinė situacija, tik susiklosčiusi nelaimingai.
Nepaisant traumos, J.Olekas futbolo išsižadėti neketina ir jau nesulaukia dienos, kada galės grįžti į aikštę. Neseniai jo anūkas, taip pat žaidžiantis futbolą, dalyvavo varžybose, o ministras, nors ir šlubas bei traumuotas, vis tiek nepraleido progos sveikąja koja paspardyti kamuolio. Per daugelį metų futbolas, rytinės mankštos, dviračio mynimas, tenisas, žygiai baidarėmis ar pėsčiomis tapo politiko gyvenimo dalimi. Sportas ir aktyvus laisvalaikis jau ne vienos Vyriausybės ministrų kabinete dirbusiam J.Olekui padeda pasikrauti energijos, reikalingos ilgomis darbo valandomis, kovoti su stresu ir įtampa.
Šių dienų pasaulyje, kai toks didelis tempas ir vis intensyvesnis darbo krūvis, būti konkurencingu darbo rinkoje, sėkmingu ir laimingu žmogumi įmanoma tik sportuojant. Buvęs premjeras, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius tuo ypač įsitikino sunkmečiu vadovaudamas penkioliktajai Lietuvos Vyriausybei. Šiandien buvęs premjeras atvirai prisipažįsta: sunkiausiais momentais, kai psichologinė įtampa būdavo nebepakeliama, jį palaikydavo būtent sportas ir kita fizinė veikla – tik tai padėdavo numalšinti stresą ir atlaikyti užgriuvusį krūvį bei atsakomybę. Eidamas ministro pirmininko pareigas A.Kubilius žiemą lipdavo ant slidžių ir lydimas apsaugininkų nušliuošdavo 15–20 km, o šiltuoju metų laiku išsikraudavo sėsdamas ant dviračio – per savaitgalį numindavo net iki 80–100 km. Radęs progą ant dviračio A.Kubilius sėsdavo ir paprastą darbo dieną, kai galva, regis, plyšdavo iš skausmo.
Panašiai aktyviai konservatorių lyderis laisvalaikį leidžia ir dabar, būdamas jau tik šešėlinės vyriausybės vadovas. Jis sako tiesiog neradęs efektyvesnio būdo stresui malšinti ir “akumuliatoriui perkrauti”.
Sportas padeda sudaryti patikimo politiko įvaizdį, todėl sumanūs viešųjų ryšių specialistai, kuriuos šie samdo įvaizdžiui ir rinkimų agitacijai kurti, šią politikų biografijos detalę visada išnaudoja šimtu procentų. Bet negalima paneigti ir to, kad aktyvų gyvenimo būdą propaguojantys politiniai lyderiai iš to gauna daug daugiau naudos, nei vien tik rinkėjams patrauklų įvaizdį. “Sportas tikrai didina darbingumą, padeda greitai pamiršti problemas – galva lieka tuščia, dingsta visi rūpesčiai. Pastebėjau, kad jei savaitgalį neišsikraunu iš esmės, kūnas pradeda pykti, nervingai reaguoti į atsiradusią adrenalino stoką“, – tvirtina A.Kubilius.
Dėl panašių priežasčių sportą ir aktyvų laisvalaikį pastaruoju metu atranda ne tik politikos ar verslo veikėjai, bet ir vis didesnė lietuvių visuomenės dalis. Pirma, sportuoti tapo madinga. Antra, sportas gerina savijautą ir yra naudingas sveikatai. Trečia, sportas reikalingas karjerai, kad galėtum daug ir produktyviai dirbti. Tai trys pagrindinės priežastys, dėl kurių šiandien Lietuvoje, ypač didžiuosiuose miestuose, masiškai daugėja sportuojančių žmonių.

Kas laukia žmonių, jeigu jie liausis judėję

Judėjimas yra biologinis organizmo poreikis, be kurio, kaip teigia mokslininkai, normali žmogaus veikla sunkiai įmanoma. Sporto medicinos atstovas, Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas Andrius Ramonas pastebi, kad žmogaus kūnas unikalus tuo, jog prisitaiko prie įvairiausių sąlygų. Taigi jei žmogus ne tik nesportuoja, bet ir apskritai mažai juda, kūnas prie to prisitaiko, todėl galima ilgą laiką gyventi visiškai pasyvų gyvenimą, nejuntant jokių neigiamų padarinių. Kita vertus, nors žmogus, įpratęs mažai judėti, nieko bloga nejaučia, tai dar nereiškia, kad jo organizme nevyksta jokie neigiami procesai. Šis įspūdis apgaulingas: itin mažai judantys, kaip ir tie, kurie metų metus traukia cigaretės dūmą, savo kūną naikina iš lėto, ir tik nuo kiekvieno žmogaus asmeninių savybių priklausys, kada jo kūnas ligomis ir negalavimais ims protestuoti prieš tokį gyvenimo būdą. Pasak A.Ramono, taip yra todėl, kad daugelis žmogaus organų gerai funkcionuoja tik tuomet, jei kūnas gauna pakankamą fizinį krūvį.
Jei palygintume nesportuojančio ir sportuojančio žmogaus kūną, rastume įdomių skirtumų. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad sportuojantys žmonės laimingesni, geriau susidoroja su stresu, yra energingesni, darbingesni, geriau miega. Tad sportuojančio ir fiziškai neaktyvaus žmogaus savijauta ir gyvenimo kokybė skiriasi iš esmės, nors iš pirmo žvilgsnio tai ne visada matyti. „Fizinis krūvis ypač daug įtakos turi stresui“, – pastebi Anglijoje ir Švedijoje studijavęs sporto medicinos gydytojas A.Ramonas, rasdamas atsakymą į klausimą, kodėl didėjant gyvenimo tempui sportas ypač plinta tarp karjeros siekiančių žmonių, įtemptą darbą dirbančių įmonių vadovų, politikų.
Vis dėlto pasauliui keičiantis dalis žmonių ima pamiršti, kad judėjimas – būtina sąlyga jiems normaliai jaustis ir ilgiau išlikti sveikiems. Pasaulio sveikatos organizacija skambina pavojaus varpais, kad kylant gyvenimo lygiui ir tobulėjant technologijoms pasaulyje daugėja žmonių, kurie ne tik nesportuoja, bet ir apskritai per mažai juda, nes tuos fizinius darbus, kuriuos daugelis žmonių anksčiau darė patys, dabar atlieka modernūs buities prietaisai arba samdyti pagalbininkai. Žmonės vis mažiau vaikšto, vis didesnę dienos dalį prasėdi, nes sparčiai daugėja sėdimojo darbo, ir vis dažniau ne tik suserga, bet ir numiršta dėl nepakankamo fizinio aktyvumo.
Skaičiuojama, kad šių dienų pasaulyje nuo rūkymo, apie kurio žalą nuolat kalbama, kasmet miršta apie 6 mln. žmonių. Dėl nepakankamo fizinio aktyvumo kasmet miršta dukart mažiau mažiau – apie 3,2 mln. Vadinasi, jų miršta netgi daugiau, nei Lietuvoje esama gyventojų, bet visuomenė apie šią tylią grėsmę beveik nieko nežino ir nė nenujaučia, kokių padarinių gali sukelti pasyvus gyvenimo būdas.
Daugiausiai tokių mirčių fiksuojama turtingose ir labiausiai išsivysčiusiose pasaulio valstybėse, kuriose sudarytos visos sąlygos dirbti daug, bet ištisas valandas nepakilti nuo kėdės, o didžiąją dalį fizinių darbų namie ar sodyboje už užmokestį patikėti pagalbininkams, kad patys toliau galėtų sėdėti prie kompiuterio ar televizoriaus. Europos Sąjungoje maždaug 40–60 proc. žmonių gyvensena laikoma nejudria.
Šiuo metu galiojančios Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos numato, kad kiekvienam žmogui būtinas fizinis krūvis yra mažiausiai penki kartai per savaitę po 30 min. vidutinio intensyvumo fizinės veiklos arba mažiausiai trys kartai per savaitę po 20 min. intensyvios fizinės veiklos. Fizinį aktyvumą mokslininkai apibrėžia labai plačiai: žmogus gali sportuoti, bet gali ir ravėti daržą, valyti langus ar tiesiog greitai vaikščioti. Tiesa, būtent aktyviai sportuojant naudos gaunama daugiausiai.
„Kuo daugiau žmonės turi pinigų, tuo daugiau gali įsigyti visokios gyvenimą lengvinančios technikos ir paslaugų. Rezultatas – nebereikia eikvoti savo laiko ir energijos, o tuomet žmogus neišvengiamai tampa pasyvesnis. Tai natūralu, nes žmogus iš prigimties yra tingus ir tik suvokus padarinius, kas gresia toliau šitaip gyvenant, bei pasitelkus didelę valią ryžtamasi pakoreguoti savo gyvenseną“, – išsivysčiusių šalių visuomenėse vykstančius pokyčius apžvelgia Sveikatos apsaugos ministerijos Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas.
Prieš kelerius metus atlikus 15–74 m. Lietuvos gyventojų apklausą pagal Pasaulio sveikatos organizacijos parengtą pasaulinį fizinio aktyvumo klausimyną atsivėrė gana aiškus vaizdas, kiek aktyviai šiandien gyvena lietuviai. Paaiškėjo, kad maždaug pusės gyventojų fizinis aktyvumas didelis, bet dar beveik antra tiek lietuvių gyvena labai pasyviai. Net 74,8 proc. visų apklaustųjų tikino laisvalaikiu neužsiimantys jokia fizine veikla, 49 proc. nurodė dirbantys pasyvų darbą. Paaiškėjo, kad standartinis lietuvis per parą sėdi net 5 val., paaugliai ir jaunimas (15–25 m.) prasėdi dar daugiau – beveik po 6 val. kasdien.
Tai reiškia, kad šiuolaikinėje visuomenėje vis daugiau žmonių gyvena tokiu ritmu: atsibudę sėda į automobilį ir važiuoja į darbą, ten visą dieną minimaliai pajudėdami prasėdi prie kompiuterio, vakare vėl sėda į automobilį, o grįžę namo toliau leidžia laiką prie kompiuterio, knygų ar televizoriaus. A.Kranauskas įspėja, kad taip gyvenant gresia liūdnos pasekmės: jei žmogus sportui ar kitai fizinei veiklai neskiria net nustatyto minimumo, ateityje jo laukia raumenų atrofija, sąnarių ligos, kaulų išretėjimas, širdies ir kraujagyslių ligos, aktyvus aterosklerozės vystymasis, pirmalaikis insultas ar infarktas. Tyrimais nustatyta, kad fiziškai neaktyvūs žmonės anksčiau tampa neįgalūs ir negeba savęs apsitarnauti, anksčiau miršta.
Tiesa, pagal Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiamus nepakankamo fizinio aktyvumo paplitimo duomenis tarp 15 m. ir vyresnių gyventojų Lietuva pasaulio kontekste atrodo ne taip jau prastai. Pavyzdžiui, Lietuvoje šis rodiklis siekia 23 proc., o Norvegijoje 45 proc., Jungtinėje Karalystėje – 63 proc. Vakaruose yra daugiau sportuojančių žmonių nei posovietinėse šalyse, bet daugiau ir nejudrių, visiškai pasyviai gyvenančių piliečių. Lietuvoje niekada nesportuoja 44 proc. gyventojų, bet net ir tie, kurie neužsiima jokiu sportu ir niekada nesilanko sporto klubuose, rekomenduojamo fizinio krūvio taškų gauna ravėdami daržus sode arba kapodami malkas kaime.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.