FB-SM142515

“Jei būsite geri, tai ir vandens prileisime” – nelabai juokingai skamba ši sena plaukikų anekdoto frazė, kuria Lietuvoje be jokio humoro galima puikiai iliustruoti visą mūsų baseinų infrastruktūrą.
Olimpiadoje auksą ką tik iškovojusi penkiolikmetė Rūta Meilutytė apie apgailėtiną šalies baseinų būklę viešai prabilo net socialiniame tinkle, o gavusi apdovanojimą išreiškė viltį, kad jos pergalė paskatins atsižvelgti į jau du dešimtmečius Lietuvoje pamirštų vandens sporto šakų atstovų sąlygas norint siekti pasaulinio lygio rezultatų.
R.Meilutytės, kuri treniravosi Plimute (Didžiojoje Britanijoje), pirmasis treneris Giedrius Martinionis Lietuvos baseinus lygina su senomis automobilių padangomis, kurias galima renovuoti, bet anksčiau ar vėliau vis tiek prireikia naujų.
Tai galima pasakyti ir apie 50 m ilgio Vilniaus Lazdynų baseiną, kuris neseniai buvo uždarytas dėl avarinės stogo būklės, ir apie kitus du šiek tiek mažesnius sostinėje įrengtus baseinus, kuriems anksčiau ar vėliau prireiks kapitalinio remonto.
“Jei ne 50 m ilgio baseinas Alytuje, situacija šalyje būtų visiškai tragiška”, –  apibendrina Plaukimo federacijos generalinis sekretorius Gintautas Bartkus, pažymintis, kad ji šalyje nesikeičia jau porą dešimtmečių.

Vietoje baseino – ežeras

“Besirengdami Barselonos olimpinėms žaidynėms 1992-aisiais, baseino iš viso neturėjome – sportavome Pilaitėje esančiame ežere”, – apie olimpiečiams sudarytas sąlygas netrukus po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kalba tais metais 15-ą vietą moderniosios penkiakovės rungtyje iškovoję Tomas Narkus, Gintaras Staškevičius ir Vladimiras Močialovas.
Profesionalią karjerą jau baigusių sportininkų žodžiais, galimybę likus dviem savaitėms iki olimpiados sportuoti atvirame Žalgirio baseine jie gavo tik  atsitiktinai: į Lietuvą atvykęs Lietuvos ir Tarybų Sąjungos nacionalinių plaukimo rinktinių narys, olimpinis medalininkas ir nacionalinis rekordininkas Raimundas Mažuolis, išvydęs, kokiomis sąlygomis olimpiadai rengiasi sportininkai, pakėlė triukšmą ir, matyt, įtikino, jog jie, kaip ir minėtame anekdote, yra pakankamai geri, kad “baseinas vis dėlto būtų pripiltas vandens”.
Tačiau per tuos kelis dešimtmečius šalyje nedaug kas tepasikeitė. Pagal baseinų ir šalies gyventojų santykį Lietuva 22 kartus atsilieka nuo Europos Sąjungos valstybių vidurkio, šalyje yra vos keli 50 m ilgio baseinai.
Ir šiandien profesionalūs mūsų sportininkai treniruojasi privačiuose sporto klubuose įrengtuose ar vaikų ir jaunimo centrų baseinuose.
R.Meilutytė plaukti išmoko siaurame ir labai ankštame Kauno Šilainių baseine – viename keturių, esančių šiame mieste. Kaip ir kiti jis tinkamas vaikų treniruotėms, tačiau jo nepakanka rengiantis olimpinėms žaidynėms – ilgis yra tik 25 m, kaip ir naujo baseino Anykščiuose, dviejų baseinų Klaipėdoje, tiek pat baseinų Šiauliuose, taip pat Panevėžyje, Utenoje, Telšiuose, Mažeikiuose, Kėdainiuose, Ignalinoje, Pasvalyje.
Beje, Anykščių baseine nemažai laiko yra praleidęs ir iš čia kilęs šių metų olimpietis plaukikas Giedrius Titenis. “Anykščių baseinas nėra prastas, tik per trumpas. JAV treniruotis sąlygos buvo nepalyginti geresnės”, – nepalyginamus dalykus lygina vieno garsiausių pasaulio plaukikų – amerikiečio Michaelo Phelpso – trenerio Genadijaus Sokolovo mokytas sportininkas.

Lietuvoje treniruojasi nedaug kurie

Sąlygos rengtis olimpinėms žaidynėms ar kitoms tarptautinėms varžyboms Lietuvoje nekokios ir kalbant apie kitas sporto šakas. Pavyzdžiui, itin prastos galimybės yra dviratininkams.
BMX dviratininkė Vilma Rimšaitė įsitikinusi, kad jei mūsų šalyje sąlygos sportuoti liks tokios pat, ateityje varžytis su kitų šalių sportininkėmis bus visai neįmanoma. Pavyzdžiui, amerikietės, prancūzės ar australės treniravosi olimpinėse trasose, nes jų federacijos žinojo, kaip atrodys trasa Londone, o Lietuvoje tokių galimybių nebuvo.
“Čia treniruotis nėra nei sąlygų, nei galimybių”, – antrina ir Lietuvai Londone atstovaujantis dviračių plento sportininkas Ramūnas Navardauskas, savo treniruotėms pasirinkęs nedidelį Ispanijos pajūrio miestelį.
Beje, Pietų Europoje didžiąją laiko dalį treniruojasi ir mūsų kanojininkai, baidarininkai, taip pat burlentininkai.
Štai Londono olimpiadoje dalyvaujantis burlentininkas Juozas Bernotas Lietuvoje treniruojasi tik vasarą, o didžiąją metų dalį jis sportuoja Ispanijoje, kaip ir dauguma kitų šalių baidarininkų.
Tris kartus pasaulio čempionas Egidijus Balčiūnas itin palankiai atsiliepia ir apie sąlygas Portgalijoje – šalyje, kuri, priešingai nei Lietuva, mėgsta irklavimo sportą ir siekia, kad sportininkams būtų užtikrinamos puikios gyvenimo sąlygos, nepriekaištingas maitinimas.
“Didžioji dalis Europos irklavimo rinktinių treniruojasi būtent Portugalijoje”, – patvirtina Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos (LBKIF) generalinis sekretorius Virmantas Galdikas.
Portugalija garsėja ir sudarytomis puikiomis sąlygomis šuolininkams į aukštį. Būtent šioje šalyje esančiame Albufeiros mieste olimpiadai rengėsi geriausias Lietuvos šuolininkas į aukštį Raivydas Stanys. Jo žodžiais, Portugalijoje treniruotis yra visos galimybės: pradedant apgyvendinimu, maitinimu, inventoriumi, baigiant puikiu klimatu. Ne veltui čia sportuoja ir tokios šuolių į aukštį žvaigždės kaip pasaulio vicečempionas iš Rusijos Aleksejus Dmitrikas.

Užsienyje geresnis tiek klimatas, tiek sąlygos, tiek infrastruktūra

Olimpinėms žaidynėms svečiose šalyse rengėsi ir kiti Lietuvos sportininkai. Nemažai jų užsienin vyksta ne vien dėl prastų mūsų salių ar stadionų, bet ir bėgdami nuo pasirinktai sporto šakai netinkamo oro. Štai šaulė Daina Gudzinevičiūtė pasirinko šiltą, saulėtą ir puikiomis sąlygomis sportininkę sugundžiusį Katarą. Badmintonininkė Akvilė Stapušaitytė intensyviai sportavo Harlemo mieste Olandijoje. Beje, 2011 m. ji buvo išrinkta geriausia šio miesto sportininke. Boksininkai Evaldas Petrauskas ir Egidijus Kavaliauskas prieš olimpines žaidynes, norėdami treniruotis kalnuose, kurių Lietuvoje nėra, dalyvavo keliose stovyklose Čekijoje ir Armėnijoje.
Dėl to, kad Lietuvoje nėra tinkamų sąlygų, užsienyje didžiąją laiko dalį, ypač žiemą, praleidžia ir ėjikai. Štai olimpiečiai Marius Žiūkas ir Tadas Šuškevičius šaltuoju metų laiku olimpinėms žaidynėms rengėsi Afrikoje: sausį sportavo Maroke, vasarį – Pietų Afrikos Respublikoje esančiuose Drakono kalnuose. Sportininkų teigimu, jiems svarbu išvengti sniego, ledo, vėjo ir pagaliau žiemą vis pasikartojančios gripo epidemijos.

Sąlygos gerėja?

Vis dėlto kalbinti valdininkai tikina, esą sąlygos rengtis olimpinėms žaidynėms tėvynėje pastaruoju metu gerėja. Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis skaičiuoja, kad visų sporto šakų, išskyrus krepšinį, besirengiančių vasaros ir žiemos olimpinėms žaidynėms, finansavimas iš valstybės biudžeto vien pernai buvo padidintas nuo 16,3 mln. litų 2010-aisiais iki beveik 20 mln. Lt. Daugiau nei pusė šios sumos skirta pasirengti būtent Londono olimpiadai, kita dalis – nuolatiniam olimpinių sporto šakų sportininkų pasirengimui būsimoms olimpinėms žaidynėms Sočyje bei Rio de Žaneire.
Kiek iš šių įspūdingų sumų tenka patiems sportininkams? Pasak Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidento Algirdo Raslano, šiemet per Olimpinį komitetą ir Kūno kultūros bei sporto departamentą sportininkams pasirengti olimpiadai skirta per 7 mln. Lt, bet kiekvienam asmeniškai tekusi suma kol kas nėra aiški.
Užtat bent jau tikimasi, kad R.Meilutytės pergalė prisidės ir prie postūmio baseinų infrastruktūroje. Nors per 15 metų net sostinėje nebuvo pastatytas nė vienas naujas baseinas, Kaune ir Klaipėdoje duris žada atverti po naują didelį baseiną, bent iš dalies patenkinsiantį plaukikų poreikius. Štai Kauno “Girstučio” kultūros ir sporto rūmuose šiuo metu vykdoma rekonstrukcija, o 50 m ilgio aštuonių takų baseinas turėtų pradėti veikti metų pabaigoje. Šalia didžiojo bus įrengtas ir 25 m apšilti skirtas baseinas.
Klaipėdoje naujas 50 m ilgio baseinas duris galbūt atvers 2014 m., nes jau yra parengtas statybų projektas.

Tarpukariu Lietuvos sporto pradininkai pasodino gležnus ūglius, o šiandien lietuviai lygiaverčiai su kitais pasaulio atletais.

Žvelgiant į praeitį ir bandant lyginti abiejų Lietuvos nepriklausomybės laikotarpių sportą, nesunku pastebėti, kad tarpukariu jis tik užgimė ir žengė pirmuosius netvirtus žingsnius. Antrą kartą atgavusi laisvę, Lietuva turėjo neblogą materialinę bazę, patyrusių trenerių bei tarptautinio pripažinimo (Sovietų Sąjungos sudėtyje) sulaukusių sportininkų.
Iš Tartu į Lietuvą grįžo būsimasis sveikatinimo teoretikas Karolis Dineika, iš JAV atvyko Steponas Darius. Šie žmonės ir buvo pirmieji, entuziastingai ėmęsi rengti parodomąsias varžybas, kuriose patys ir dalyvavo. Jie steigė klubus, sporto sąjungas, lygas, vertė iš užsienio kalbų įvairių sporto žaidimų taisykles.
Daugiausiai erdvės plėtotis buvo toms šakoms, kurioms nereikėjo gausaus sporto inventoriaus ar didelių aikštynų.
Dauguma sportininkų treniravosi, rengė varžybas, vyko į tarptautines varžybas už savo pinigus. Pavyzdžiui, 1924-aisiais į pirmąsias Lietuvai pasaulio olimpines žaidynes Paryžiuje važiavę dviratininkai Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas neturėjo tinkamų dviračių ir neįveikė trasos. Šiose žaidynėse taip pat dalyvavo mūsų futbolo komanda, kurią treniravo S.Darius. Deja, pralošėme šveicarams 0:9.
Tekdavo nugalėti įvairių kliūčių. Štai pirmosios futbolo varžybos vykdavo Kauno Ąžuolyne tuo metu plytėjusiose ganyklose, ir sportininkai turėjo derintis su ūkininkais: vasarą negalėdavo žaisti, kol nenupjauta žo lė, o vėliau lankoje buvo ganomi gyvuliai, kurie palikdavo įvairių „kliūčių“.

Į olimpines žaidynes – už savo pinigus
Tais pačiais metais įkurti Kūno kultūros rūmai – valstybinė sportą koordinuojanti institucija, pradedami rengti fizinio lavinimo mokytojai, organizuojamos skautų vasaros stovyklos.
Susidomėjimo apogėjus pasiektas 1938 m. surengus Tautinę lietuvių olimpiadą, kurią atidarė pats prezidentas Antanas Smetona. Po jos stipriai padaugėjo sporto bazių statybų, o 1939 m. pastatyta ypač moderni tais laikais Kauno sporto halė ir joje surengtas svarbiausias sporto renginys tarpukario Lietuvoje – Europos krepšinio čempionatas.
Šiandien tokių klausimų net nekyla – mokyklose fizinio lavinimo pamokos įprastos, o valstybė remia sportininkus, vykstančius į tarptautines varžybas. „Antrą kartą Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, mūsų sportininkų
dėmesys jau nukreiptas į tarptautinę veiklą – mūsiškiai ėmė siekti aukščiausio meistriškumo“, – pabrėžia A.Raslanas.
Po nepriklausomybės atkūrimo olimpinėse žaidynėse (beje, tik vasaros) mūsų sportininkai yra iškovoję šešiolika medalių.

Sportininkas anuomet buvo pavyzdys
Tarpukariu Lietuvos sportininkai taip pat bandė savo jėgas tarptautiniuose sporto renginiuose, nors iš pradžių didelių rezultatų ir nebuvo. „Didžiausiu laimėjimu galima būtų laikyti tai, kad žmonės trečiajame XX a. dešimtmetyje apskritai sportavo“, – vertina J.Minelgaitė.
Pirmą ryškesnį rezultatą parodė boksininkas Juozas Vinča: 1928 m. Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse jis užėmė 5–8 vietas. Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje pasikeitusi valstybės politika sporto atžvilgiu pradėjo duoti vaisių. 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, tiesa, sudaryta daugiausia iš sugrįžusių išeivių, tapo Europos čempione. Tais pačiais metais sidabrą Europos čempionate iškovojo ir Lietuvos vyrų šaudymo olimpiniais pistoletais rinktinė. 1939 m. abi minėtos rinktinės ir vėl pakartojo šiuos laimėjimus. 1938 m. moterų krepšinio rinktinė laimėjo sidabrą Romoje vykusiame Europos čempionate. Lietuviai buvo stiprūs lauko ir stalo teniso, jojimo, aviacijos sporte – pastarosios šakos klestėjo, nes kariuomenė labai aktyviai dalyvavo sporto veikloje.
Vis dėlto sportas nebuvo profesija, kaip yra šiandien. „Neretai sportininkai buvo tarnautojai, valdininkai, dirbantys privačiose ir valstybinėse įstaigose, todėl vykstant į sporto varžybas kartais tekdavo prašyti viršininką, kad išleistų“, – pasakoja J.Minelgaitė. Buvo manoma, kad už sporto laimėjimus ne gali gauti atlygio, nes tai sumenkintų spor ininko veiklą.
Dauguma sportininkų buvo universalūs, pavyzdžiui, S.Darius ne tik pats žaidė futbolą bei treniravo kitus, bet ir užsiiminėjo lengvąja atletika, populiarino (ir pats žaidė) krepšinį, beisbolą, ledo ritulį, boksą. Kai kurie Lietuvos rinktinės krepšininkai ir krepšininkės buvo ir Lietuvos stalo teniso rinktinės nariai.
P.Majauskas ir A.Raslanas pabrėžia, kad skiriasi sportininkų moralinė laikysena bei elgesys tarpukariu ir šiandien. Anuomet idealiam sportininkui svarbu buvo ne tik iš lavintas kūnas, bet ir moralinis veidas, patriotizmas. Jis turėjo būti mandagus, nepatek ti į kokių nors skandalų epicentrą, prisižiūrėti, būti pavyzdžiu visuomenei.
„Šiandien visuomenės ir pačių sportininkų požiūris į sportą pasikeitęs: daug daugiau pragmatiškumo ir abejingumo, sportas dažniau suvokiamas tiesiog kaip amatas“, – apgailestauja Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas A.Raslanas. ■

Prognozuojama, kad į olimpinius medalius Londone pretenduos šeši Lietuvos sportininkai bei krepšinio rinktinė, tačiau šiose žaidynėse realu tikėtis ne daugiau nei trijų medalių. Nebent lietuviams ypač šypsosis sėkmė, kurios šįsyk prireiks daug labiau nei kada nors anksčiau.

Prizines vietas Londono olimpinėse žaidynėse Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), olimpinių sporto šakų federacijos bei treneriai prognozuoja šešiems individualių sporto šakų atstovams: disko metikui Virgilijui Aleknai, penkiakovininkei Laurai Asadauskaitei, dviratininkei Simonai Krupeckaitei, boksininkui Egidijui Kavaliauskui, buriuotojai Gintarei Scheidt, kanojininkui Jevgenijui Šuklinui bei vyrų krepšinio rinktinei.
Tiesa, prognozės labai atsargios: galimos sportininko vietos amplitudė siekia pirmą–šeštą ar net pirmą–aštuntą vietas. Tai rodo, kad nuspėti rezultatus olimpiadose, kai susitinka daugybė labai panašaus lygio sportininkų, o iškovotą vietą dažniausia lemia tik kokia nors smulkmena, pavyzdžiui, palankūs burtai arba menkiausia varžovo klaida, tampa vis sudėtingiau.
Londono olimpinių žaidynių belaukiant Lietuvos sportininkai Europos čempionatuose yra pelnę septynis, o pasaulio čempionatuose – du medalius. Anot LTOK vadovų ir trenerių, sportininko laimėjimai pasaulinėse rungtynėse geriausiai atspindi jo galimybes būsimoje olimpiadoje, todėl daroma prielaida, kad bent du medalius lietuviai Londone turėtų gauti. Na, o jei pasiseks – juk įprastai bent vienas medalis būna netikėtas – gal ir tris arba dar daugiau. Bet čia jau prireiktų didelės sėkmės. Kaip sako LTOK viceprezidentas Algirdas Raslanas, sėkmės atveju medalių galėtų būti ir daugiau, nes potencialo mūsų sportininkai tikrai turi.
Žvelgiant į lietuvių laimėjimus olimpiadose nuo nepriklausomybės atkūrimo, individualiose sporto šakose dar nėra laimėta daugiau nei penkių medalių. O skaičiuojant Lietuvos olimpinių medalių vidurkį, tai būtų maždaug trys medaliai per vienas žaidynes. Lig šiol brangiausiai kainavusi Lietuvai buvo 2008-ųjų Pekino, bet pati sėkmingiausia – 2000 m. Sidnėjaus olimpiada, kurioje laimėti net du aukso medaliai (daugiausia mūsų šalies sporto istorijoje): trys medalių komplektai iškovoti individualiose ir du komandinėse rungtyse.
Pastarojo laiko sportininkų pasiekti rezultatai rodo, kad medalių lietus Londone, ko gero, nekris, bet būtų realu tikėtis maždaug trijų. Vis dėlto gali būti ir netikėtumų.

G.Scheidt gali sutrukdyti stiprūs vėjai

Patys sportininkai, kuriems olimpinėse žaidynėse prognozuojamos aukščiausios vietos, pripažįsta, kad numatyti savo laimėjimų nebeįmanoma.
Pavyzdžiui, šiuo metu Latvijoje besitreniruojantis irkluotojas J.Šuklinas, kuriam Londone prognozuojama pirma–šešta vieta, pabrėžia, kad pasaulyje šiandien yra šeši stiprūs ir visiškai lygiaverčiai irkluotojai. Olimpinį auksą gali laimėti kiekvienas jų.
J.Šuklinas pernai pasaulio čempionate Vengrijoje net nebuvo pirmas – užėmė penktą vietą, bet jį nuo nugalėtojo skyrė vos kelios dešimtosios sekundės. Ir to užteko, kad lietuvis iškovotų kelialapį į Londono olimpiadą, o jo pavardė dabar būtų minima tarp didžiausių Lietuvos olimpinių vilčių.
Taigi nugalėti sportininkas gali, bet ar pajėgs, lems daug aplinkybių. “Distancija trumpa, vos 200 metrų, ją irkluotojas įveikia kone vienu atsikvėpimu, – sako Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius Virmantas Galdikas. – Pirmą vietą nuo paskutinės skiria tik akimirka, viena maža klaidelė ir tu jau pralaimėjai: ar vėjas ne iš tos pusės pūstels, ar, kaip aš juokauju, uodas įkąs, ar mergina nuo kranto mirktelės – viskas turi įtakos. Tad J.Šuklinas tiek gali būti tarp medalininkų, tiek gali ir labai atsilikti nuo jų.”
Visus šansus laimėti olimpinį medalį turi ir po trumpų motinystės atostogų į didįjį sportą itin sėkmingai grįžusi buriuotoja G.Scheidt. Tačiau Londone jai bus kur kas sunkiau nei Pekine, iš kurio lietuvė parsivežė sidabrą.
Sportininkės pasirodymą taip pat gali lemti daug veiksnių. Kaip teigia pati G.Scheidt, Pekine buvo karšta ir nevėjuota – tokios oro sąlygos jai palankiausios, o štai Londono olimpinių žaidynių buriavimo trasoje siaučia vėjai. Kiek jai ligi šiol yra tekę ten plaukioti, nepatekdavo net į dešimtuką.
“Aš pasikeičiau, dabar esu stipresnė net ir pučiant vėjui, bet tikrai yra už mane geresnių sportininkių”, – itin atsargiai savo galimybes Londone vertina G.Scheidt.
Jos treneris Linas Eidukevičius papildė, kad daug priklausys ne tik nuo vėjo krypties, bet ir nuo laivo, kurį Lietuva gaus ištraukus burtus, sukomplektavimo. Treneris mano, kad G.Scheidt olimpiadoje gali užimti pirmą–aštuntą vietą. “Gintarė stipri, bet ir jos priešininkės labai stiprios. Dažnai laimi ne tik geriausi buriuotojai, bet ir tie, kuriems labiausiai sekasi, nes juk ant vandens nutinka daug netikėtumų”, – kalbėjo jis.
Atrodytų, paprasčiau prognozuoti dviratininkės Simonos Krupeckaitės būsimą vietą olimpiadoje – dviračių treke netikėtumų irgi būna, bet tikrai mažiau nei  vandens sporte. Be to, pati sportininkė gana stabiliai laikosi tarp geriausiųjų: šių metų balandį pasaulio čempionate Australijoje sprinto rungtyje ji iškovojo sidabrą. Tai liudija apie didelę tikimybę S.Krupeckaitei užlipti ant medalininkų pakylos ir Londone.
Pasak Lietuvos dviračių treko rinktinės vyriausiojo trenerio Antano Jakimavičiaus, S.Krupeckaitė nepaleidžia pergalių “arkliuko” ir išlieka labai geros formos, tačiau žvelgiant į jos varžoves kyla šiurpas: “Kai kurios jų važiuoja taip greitai, kad sunku protu suvokti.”
Didžiausios S.Krupeckaitės konkurentės – Didžiosios Britanijos ir Australijos dviratininkės, itin aukštų rezultatų pasiekusios ir Vokietijos, Olandijos, Baltarusijos atstovės. Nerimą kelia ir tai, kad australė Anna Meares šių metų pasaulio čempionate sugebėjo pagerinti iki šiol S.Krupeckaitei priklausiusį sprinto rungties pasaulio rekordą (tiesa, šiose pirmenybėse ji turėjo pasitenkinti bronza, na, o anglė Victoriosa Pendleton iškovojo aukso medalį).
Tai, kad žaidynės vyksta Londone, didžiausiai lietuvės varžovei neabejotinai bus tik į naudą, tad S.Krupeckaitei olimpiadoje tikrai nebus lengva. Apibendrinant galima teigti, kad olimpinis medalis dviračių treke yra pasiekiamas, bet galintis ir lengvai išslysti iš rankų.
Vieną po kitos pergales pastaruosius keletą metų skynė ir penkiakovininkė L.Asadauskaitė: sportininkė ką tik tapo Europos šiuolaikinės penkiakovės čempione, o pernai pasaulio čempionate laimėjo bronzą. Pasaulio reitinge lietuvė šiuo metu yra pirma.
Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos viceprezidentas Vytautas Polujanskas sako tikintis, kad L.Asadauskaitė pasipuoš ir olimpiniu medaliu, o pati sportininkė šiam tikslui pasiekti atiduoda visas jėgas – kasdien treniruojasi po šešias–aštuonias valandas. “Dirbame kaip niekada daug, – sako penkiakovininkės treneris Jevgenijus Kliosovas. – Bet jei tarp penkiakovės rungčių nebūtų fechtavimo ir jojimo, tai dar galėtume spėti ko tikėtis, o dabar nėra aišku, koks žirgas Laurai teks, ir ar visko nesužlugdys jojimas. Ji labai geros formos, bet reikės ir nemažai sėkmės.”
“Šiuolaikinė penkiakovė, kaip ir krepšinis, yra mūsų mažos šalies fenomenas, kurį sukūrėme kone iš nieko. Tai parodė dvi pastarosios olimpiados ir L.Asadauskaitė, kuri yra labai gerai pasirengusi tiek fiziškai, tiek psichologiškai ir tikrai pajėgi laimėti”, – mano V.Polujanskas.

Krepšininkai taikysis į ketvertuką

Na, o ko tikėtis iš krepšininkų, kuriems dvejos pastarosios olimpinės žaidynės medalių nepadovanojo? Ar realios prognozės, kad Londone Lietuvos rinktinė gali iškovoti bronzą?
“Žemiau nei ketvirtoje vietoje olimpiadose mes dar nesame buvę. Yra tik dvi komandos pasaulyje, kurioms nuo 1992 m. tai pavyko pasiekti – amerikiečių ir mūsų, – primena legendinis Lietuvos krepšininkas Rimas Kurtinaitis, Maskvos srities “Chimki” krepšinio klubo strategas. – Tad kartelė pakelta labai aukštai. Aišku, Roberto Javtoko trauma susilpnina rinktinę, bet gerą progą atsiskleisti turės tiek į pagalbą iškviestas Antanas Kavaliauskas, kuris yra labai stropus, tiek Jonas Valančiūnas, nes jie jau nebegalės kam nors už nugaros stovėti. Tad Londone lengva nebus, bet mūsų tikslas turėtų būti ketvertukas. Labai nesinorėtų nusileisti žemiau.”
Buvęs “Žalgirio” ir krepšinio rinktinės žaidėjas Sergejus Jovaiša konstatuoja, kad rinktinėje nebeliko ryškesnių lyderių, kurių indėlis į būsimas rungtynes būtų iš anksto planuojamas – dabar juo gali tapti bet kuris krepšininkas. Viena vertus, tai sukuria papildomus sunkumus varžovams, bet kita vertus, rinktinės žaidime nebeliko stabilumo, jis pasidarė banguotas.
“Sėkmingą dieną mes galime įveikti bet kurį varžovą, bet mane labiausia gąsdina prastos dienos, o ypač jei mums nesiseks per lemtingą susitikimą pogrupyje ar ketvirtfinalyje. Juk paskutinis pavyzdys – pralaimėjimas Nigerijai atrankos turnyre – rodo, kad mes galime ne tik nugalėti, bet ir pralaimėti gerokai už save silpnesniems, – kalbėjo S.Jovaiša. – Manau, trečia–šešta vieta olimpiadoje yra realu, tuo labiau žinant, kad vyriausiasis treneris Kęstutis Kemzūra geba iš kiekvieno žaidėjo išspausti aukščiausius rezultatus.”
Taigi kova dėl medalių Londone bus labai įtempta tiek krepšininkams, tiek kitų sporto šakų atstovams. Prieš olimpiadą tvyranti įtampa, susikaupimas ir itin intensyvios treniruotės, į kurias dabar pasinėrę visi 63 į žaidynes vykstantys Lietuvos sportininkai, užgožia net ir bėdas dėl lėšų stygiaus, kuris rengiantis buvo ypač juntamas. Lietuviai įprastai pasirengti olimpiadai gauna gerokai mažiau lėšų nei didesnių ir turtingesnių šalių atstovai, tačiau šįkart finansavimas apkarpytas iki minimumo, o kovoti su varžovais jie turės kaip lygūs su lygiais.
Štai buriuotojos G.Scheidt treneris L.Eidukevičius sako, kad, palyginti su Pekino olimpiada, jiems skirta pusantro karto mažiau lėšų, todėl atvykęs į Londoną treneris negalėjo sau leisti netgi apsistoti viešbutyje ir įsikūrė gerokai pigesniame kempinge.
Sąlygų treniruotis nebuvimas sportininkams taip pat kelia rūpesčių: pavyzdžiui, geriausia Lietuvos penkiakovininkė L.Asadauskaitė dabar priversta plaukioti viename sporto ir pramogų klubo “Impuls” baseinų kartu su visais jo lankytojais, nes vienintelis Vilniuje 50 metrų ilgio Lazdynų baseinas uždarytas.
Tačiau sportininkams dabar rūpi ne skylėtas Lietuvos sporto biudžetas (tuo labiau kad jie jau pripratę ruoštis varžyboms už tiek lėšų, kiek tuo metu gauna), o tik žaidynės ir kaip jose pasirodyti kuo geriau.
“Nuėjus ilgą kelią iki olimpiados reikia tik susikaupti ir pasiimti tai, ko ten atvykai. Svarbu susitvarkyti su savimi, o visa kita pasiekiama ranka”, – kad patekus į olimpines žaidynes pinigai nedaug lemia, pažymi Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Klemensas Rimšelis. Jis priduria, jog, nepaisant mažesnio finansavimo, lietuvių laimėjimai olimpiadose yra visai neblogi, o skaičiuojant pagal gyventojų skaičių lenkia netgi didžiąsias ir turtingąsias valstybes.
Ši mintis gal ir neguodžia, bet aišku viena: olimpiadose lietuvių kaskart iškovoti medaliai jau vien dėl to, kad jų tiek mažai, yra neįkainojamos vertės.

Olimpinės prognozės

Gintarė Scheidt, buriavimas    Prognozuojama vieta: 1–8

Simona Krupeckaitė, dviračių trekas    Prognozuojama vieta: 1–6

Jevgenijus Šuklinas, kanojos irklavimas    Prognozuojama vieta: 1–6

Laura Asadauskaitė, šiuolaikinė penkiakovė    Prognozuojama vieta: 3–8

Virgilijus Alekna, lengvoji atletika    Prognozuojama vieta: 1–6

Vyrų krepšinio rinktinė    Prognozuojama vieta: 3–6

Egidijus Kavaliauskas, boksas    Prognozuojama vieta: 3–8

Šaltinis: Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, federacijų ir sportininkų trenerių prognozės

Lietuvių medaliai vasaros olimpiadose

Olimpiada    Auksas    Sidabras    Bronza

1992 m., Barselona    Romas Ubartas (lengvoji atletika)    -    Vyrų krepšinio rinktinė
1996 m., Atlanta    -    -    Vyrų krepšinio rinktinė
2000 m., Sidnėjus     Virgilijus Alekna (lengvoji atletika, disko metimas), Daina Gudzinevičiūtė (šaudymas)    -    Vyrų krepšinio rinktinė, Diana Žiliūtė (dviračių sportas), Birutė Šakickienė ir Kristina Poplavskaja (irklavimas)
2004 m., Atėnai    Virgilijus Alekna (lengvoji atletika, disko metimas)    Austra Skujytė (lengvoji atletika, septynkovė), Andrejus Zadneprovskis (šiuolaikinė penkiakovė)    -
2008 m., Pekinas    -    Gintarė Volungevičiūtė (buriavimas), Edvinas Krungolcas (šiuolaikinė penkiakovė)    Virgilijus Alekna (lengvoji atletika, disko metimas), Andrejus Zadneprovskis (šiuolaikinė penkiakovė), Mindaugas Mizgaitis (imtynės)

Lietuvių aukso medaliai Tarybų Sąjungoje

1968 m., Meksikas
Vasilijus Matuševas (tinklinis)
Danas Pozniakas (boksas)

1972 m., Miunchenas
Vladislavas Česiūnas (baidarių ir kanojų irklavimas)
Modestas Paulauskas (krepšinis)

1976 m., Monrealis
Aldona Česaitytė-Nenėnienė (rankinis)
Angelė Rupšienė (krepšinis)

1980 m., Maskva
Vida Beselienė (krepšinis)
Angelė Rupšienė (krepšinis)
Aldona Česaitytė-Nenėnienė (rankinis)
Sigita Mažeikaitė-Strečen (rankinis)
Lina Kačiušytė (plaukimas)
Robertas Žulpa (plaukimas)
Remigijus Valiulis (lengvoji atletika)

1984 m., Los Andželas
-

1988 m., Seulas
Arminas Narbekovas (futbolas)
Arvydas Janonis (futbolas)
Artūras Kasputis (dviračių sportas)
Gintautas Umaras (dviračių sportas, du medaliai)
Valdemaras Chomičius (krepšinis)
Rimas Kurtinaitis (krepšinis)
Šarūnas Marčiulionis (krepšinis)
Arvydas Sabonis (krepšinis)
Valdemaras Novickis (rankinis)

Olimpiniams čempionams – didesnės premijos
Medalius Londono olimpinėse žaidynėse iškovoję Lietuvos sportininkai gaus didesnes premijas: 2009 m. dėl krizės Vyriausybės perpus sumažintos premijos nuo šių metų grąžintos į buvusį lygį. Pasak Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriaus Klemenso Rimšelio, už Londono olimpinių žaidynių aukso medalį bus mokama 400 tūkst., sidabro – 200 tūkst., o bronzos – 150 tūkst. Lt premija.
Vėl padidinus premijas Lietuvoje jos dabar yra vienos didesnių regione. Pavyzdžiui, Lenkijos olimpinis komitetas neseniai paskelbė, kad už olimpinį aukso medalį šalies sportininkams bus atsidėkota 120 tūkst. zlotų (apie 99 tūkst. Lt) premija, o už sidabro ir bronzos medalius – atitinkamai 80 tūkst. ir 50 tūkst. zlotų (apie 66 tūkst. ir 42 tūkst. Lt) premijomis. Lenkijai Londono olimpinėse žaidynėse atstovaus beveik keturiskart daugiau nei mūsų šaliai sportininkų – 216.
Mažesnes premijas nei lietuviai mokės ir, pavyzdžiui, rusai. Už iš Londono parsivežtą auksą Rusija atsidėkos 4 mln. rublių (apie 340 tūkst. Lt) premija, na o už sidabro ir bronzos medalius sportininkams išmokės atitinkamai po 2,5 mln. ir 1,7 mln. rublių (apie 216 tūkst. ir 147 tūkst. Lt).

2008 m. Pekino olimpiadoje laimėti medaliai, skaičiuojant milijonui šalies gyventojų

Šalis    Pekine laimėta medalių    Tenka medalių 1 mln. gyventojų

JAV    110    0,35
Kinija    100    0,07
Rusija    72    0,5
Didžioji Britanija    47    0,77
Australija    46    2,27
Lenkija    10    0,25
Lietuva    5    1,66
Latvija    3    1,33
Estija    2    1,51

Šaltinis: apskaičiuota pagal Lietuvos tautinio olimpinio komiteto duomenis

Lietuvos sportininkų, iš kurių tikimasi aukščiausių rezultatų, varžybų programa Londone

G.Scheidt, buriavimas

07 30    07 31    08 01    08 03    08 04    08 06
14:00–20:00    14:00– 0:00    15:00–21:00    14:00–20:00    14:00–20:00    14:00–20:20

S.Krupeckaitė, dviračių trekas

08 03    08 05    08 06    08 07
Keirinas: 18:00 1 ratas ir 20:40 Finalas*    Sprintas: 12:00, 18:00 18:00–20:00 ketvirtfinalis ir dėl 5–8 vietos    18:30–20:30 Pusfinalis, finalas

E.Kavaliauskas, boksas

07 29    08 03–04    08 07–08    08 10    08 12
15:30–18:30    15:30–17:30 ir 22:30–00:30    22:30–00:30 Ketvirtfinalis    22:30–1:00 Pusfinalis    15:30–18:00 Finalas

A.Skujytė, lengvoji atletika

08 03    08 04
12:50–22:45    12:05–22:35

V.Alekna, lengvoji atletika

08 06    08 07
12:00 ar 13:25 Kvalifikacinės varžybos    21:45 Finalas

Krepšinis
07 30    07 31    08 02    08 04    08 06    08 08-09    08 10–11    08 12
00:15*, Lietuva–Argentina    16:30, Lietuva–Nigerija    11:00, Lietuva–Prancūzija    16:30, Lietuva–JAV    13:15, Lietuva–Tunisas 16:00–20:00 ir 22:02:00 Ketvirtfinaliai    19:00–21:00 ir 23:00–01:00 Pusfinaliai    13:00–15:00, 17:00–19:30 Finalas ir dėl 3–4 vietų

J.Šuklinas, kanojų irklavimas

08 10    08 11
11:30–13:55 Kvalifikacinės varžybos ir pusfinalis    11:30–13:20 Finalas

L.Asadauskaitė, šiuolaikinė penkiakovė
08 12
10:00–20:00

* – Naktį iš sekmadienio į pirmadienį
Pastaba: ketvirtfinalių, pusfinalių ir finalų dalyviai gali būti ir kiti – sudarant šią varžybų programą, atsižvelgiant į rezultatų prognozes buvo daroma prielaida, kad sportininkas pateks į tolesnį etapą. Visos varžybos nurodytos Lietuvos laiku.

Šaltinis: Lietuvos tautinis olimpinis komitetas

Olimpinės žaidynės. Londonas 2012

Nuo liepos 27 iki rugpjūčio 12 d.

Londone vyks jau trisdešimtosios vasaros olimpinės žaidynės.

Londonas – pirmas pasaulyje miestas, kuriame olimpinės žaidynės bus rengiamos trečią kartą. Prieš tai Didžiosios Britanijos sostinėje jos buvo surengtos 1908 ir 1948 m.

Miestu, rengsiančiu olimpines žaidynes, Londonas paskelbtas 2005 m. liepos 6 d. 117-ojoje TOK sesijoje Singapūre. Po keturių balsavimo etapų Londonas aplenkė kitus pretendentus – Maskvą, Niujorką, Madridą ir Paryžių.

Į olimpiadą atvyks net 10,5 tūkst. sportininkų iš 205 pasaulio valstybių.

Olimpiadoje vyrų ir moterų santykis bus panašus: žaidynėse dalyvaus 4688 moterys ir 5802 vyrai. O pavyzdžiui, prieš 50 metų vyrų sportininkų į olimpiadą atvykdavo dešimteriopai daugiau nei moterų

Olimpiadoje dėl medalių kovos 26 sporto šakų atstovai, tarpusavyje besirungsiantys 300 kartų.

Nugalėtojams ir prizininkams iš viso bus įteikti 968 medalių komplektai.

Nepaisant sunkmečio, medaliai bus masyviausi per vasaros olimpinių žaidynių istoriją. Jų skersmuo sieks 8,5 cm, storis – 0,7 cm, o svers jie beveik pusę kilogramo – 400 g.

Olimpiados dalyviams pasiūta 63,4 tūkst. sportinių uniformų.

Atletų butai užims apie 250 tūkst. kv. m plotą, olimpiniame kaimelyje pastatyta 15 tūkst. lovų.

Olimpiniame stadione, kurio vertė siekia 500 mln. svarų sterlingų (2,2 mlrd. Lt), vienu metu galės tilpti 80 tūkst. žiūrovų.

Skirtingoms rungtims pastatyti 32 stadionai, o treniruotėms parengta daugiau nei 800 aikščių.

Planuojama, kad per televiziją olimpiadą stebės per 4 mlrd. žiūrovų.

Olimpinių žaidynių metu dirbs 200 tūkst. darbuotojų, iš jų per 70 tūkst. savanorių.

Olimpiadą gyvai stebės ir transliacijas rengs per 20 tūkst. žiniasklaidos atstovų.

Prognozuojama, kad į žaidynes bus parduota apie 9,6 mln. bilietų: 8 mln. į olimpines, 1,6 mln. – į parolimpines žaidynes.

75 proc. bilietų kainuos mažiau nei po 50 svarų sterlingų (220 Lt). O į maratono, triatlono ir plento dviračių rungtynes organizatoriai dovanos nemokamą įėjimą.

2012-ųjų olimpiados logotipą už 400 tūkst. svarų sterlingų (1,8 mln. Lt) sukūrė dizaineris Wolffas Olinsas. Tiesa, logotipas sulaukė kritikos už panašumą į svastikos ženklą, o Iranas, įžvelgęs jame sionistinės simbolikos, pagrasino boikotuoti žaidynes.

Iš 2012 m. vasaros olimpinių žaidynių programos buvo išbrauktas softbolas ir beisbolas. Bet šioje olimpiadoje pirmą kartą rungtyniaus moterys boksininkės.

2012 m. olimpinėse žaidynėse tikimasi išvysti visus nacionalinius olimpinius komitetus. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas į olimpiadą ketina deleguoti 63 sportininkus.

Didžiausi olimpiados investuotojai:
Centrinė šalies valdžia    64 proc.
Nacionalinė loterija    23 proc.
Londono meras ir Londono plėtros agentūra    13 proc.

Kai kurios musulmoniškos valstybės liko nepatenkintos numatytu žaidynių tvarkaraščiu, nes jos vyks ramadano metu (nuo liepos 20 iki rugpjūčio 19 d.). Anot islamiškų valstybių atstovų, tai gali atbaidyti dalyvauti jų šalių sportininkus.

2011 m. sausio 12 d. Tarptautinis olimpinis komitetas priėmė nutarimą neleisti olimpinėse žaidynėse dalyvauti sportininkams, kurie dėl dopingo vartojimo bylų buvo diskvalifikuoti šešeriems ar daugiau mėnesių.

Londono olimpinėse žaidynėse ir po jų vyksiančioje parolimpiadoje planuojama atlikti 6250 dopingo testų. Tai bus naujas rekordas.

2016 m. vasaros olimpinės žaidynės vyks Rio de Žaneire, Brazilijoje.

Į “Veido” klausimus atsako Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas Algirdas Raslanas.

VEIDAS: Kad iškovotų olimpinį kelialapį į Londoną, daugeliui sportininkų teko įveikti daugiau barjerų nei kada nors anksčiau. Ar galima teigti, kad Lietuva į šias žaidynes siunčia stipriausią rinktinę nuo nepriklausomybės atkūrimo?
A.R.: Ko gero, tai yra viena stipriausių olimpinių rinktinių šiuo metu. Iš tikrųjų mes svarstome, kiek mūsų sportininkų pretenduoja į prizines vietas (tai nereiškia, kad visi iškovos medalius, bet jų pajėgumas leidžia to tikėtis), ir matome labai daug puikiai pasirengusių – pretenduojančių į pirmą ar antrą aštuntuką. Taigi daug sportininkų ateityje gali pasiekti gerų rezultatų. Jei ne šioje olimpiadoje, tai kitoje jie turi visas galimybes kovoti dėl aukščiausių vietų.
VEIDAS: Buriuotoja Gintarė Scheidt pasirengti Londono olimpiadai gavo maždaug pusantro karto mažiau lėšų, palyginti su 2008-ųjų Pekino žaidynėmis. Sportininkės treneris, taupant lėšas, Londone apsistojo ne viešbutyje, o pigesniame kempinge. Kiek lėšų Lietuva skyrė pasirengti Londono olimpiadai?
A.R.: Šiemet per Olimpinį komitetą ir Kūno kultūros ir sporto departamentą tam skirta per 7 mln. Lt, bet galutinius duomenis, kiek per visus ketverius metus iki olimpiados kiekvienam sportininkui teko lėšų, turėsime rugsėjo viduryje. Negalima lyginti Londono ir Pekino olimpiadų, nes tuomet Lietuvoje dar nebuvo ekonominės krizės. Vykti į Pekiną sportininkams buvo skirta beveik dvigubai didesnė suma nei šiuo metu. Tada buvo daug didesnės galimybės.
Užsienio valstybėse vieno sportininko aptarnaujantį personalą sudaro maždaug devyni žmonės, o Lietuvoje sportininkui padeda dažniausiai tik treneris, retesniais atvejais dar ir kineziterapeutas bei gydytojas. O ką jau kalbėti apie kitas paslaugas, reabilitaciją ir pan. Bet reikia pasidžiaugti, kad, pavyzdžiui, sportinį inventorių mūsų sportininkai turi patį geriausią pasaulyje.
Kad treneris kurį laiką pagyvena kempinge, manau, nieko blogo. Tiesiog žmonės supranta, kokia yra finansinė padėtis, ir aš džiaugiuosi matydamas, kad nepaisydami ne pačių geriausių sąlygų tiek mūsų sportininkai, tiek treneriai labai motyvuoti, pasiryžę visomis išgalėmis siekti aukščiausių rezultatų.
Kita vertus, mūsų patirtis rodo, kad pinigai sporto srityje reiškia toli gražu ne viską. Esame atlikę bandymą – mėginome ieškoti optimalaus sportininkų finansavimo lygio ir paaiškėjo, kad čia vis dėlto yra tam tikros ribos. Minimali, kurios peržengti nevalia, galima sakyti, kaip tik šiemet ir buvo pasiekta, o prieš Pekino olimpines žaidynes kone siekėme maksimalią. Tuomet ir paaiškėjo, kad sportininkų laimėjimų tai pernelyg neliame. Dabar jau esame radę aukso vidurį ir jo bandome laikytis. Tai neužtikrina komfortiškų sąlygų, bet padeda mums remti ne tik pačius geriausius, bet ir dar keliasdešimt perspektyvių sportininkų. Juolab kad jau turime galvoti ir apie Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
VEIDAS: Kalbant apie olimpiadą kaip apie reiškinį rūpi žinoti, kokią reikšmę ji turi visuomenei ir kiek pagrįsti yra teiginiai, kad olimpinės žaidynės, įsivyraujant sportininkų pirkimui ir draudžiamų preparatų vartojimui, praranda savo ankstesnę dvasią?
A.R.: Tai didžiausias pasaulyje sporto renginys, sutelkiantis daug skirtingų sporto šakų atstovų ir kupinas pakilios sportinės dvasios. Visa tai lemia didžiulį žiūrovų susidomėjimą: į Londono olimpinių žaidynių pagrindinių sporto šakų varžybas visi bilietai jau išgraibstyti, tad įsivaizduokite, koks yra ažiotažas. Olimpiada – jau ne tik sporto, bet ir socialinis bei kultūrinis reiškinys.
Olimpinės dvasios iš tikrųjų lieka vis mažiau, nes sporto pasaulyje aktyvi komercializacija. Pinigai sporto srityje sėja blogį: tai dopingo, kitų preparatų ar maisto papildų vartojimas, sutartas rungtynių rezultatas ir net sportininkų pirkimas, labiausiai paplitęs turtingose valstybėse. Taigi sportas tapo didžiuliu verslu, kuris veda nežinia kur.
Kita vertus, Lietuvos sportininkai į visas blogybes įsitraukę dar labai mažai ir tai juos skatina siekti aukštų rezultatų. Jie tikrai vieni labiausiai persismelkusių tikrąja olimpine dvasia.

Dauguma kelialapius iškovojusių olimpiečių jau pakeliui į Londoną. O kokiu ritmu gyvena tie sportininkai, kuriems iki kelialapio trūko visai nedaug, bet dėl to, kad patyrė traumų, atrankos varžybose pristigo jėgų ar sėkmės, jie bus priversti olimpines kovas stebėti per televiziją?

Iki olimpinių kovų pradžios neliko nė dviejų savaičių. Visi olimpiniai kelialapiai jau išdalyti, o į Londoną vykstantys atletai žino, kad kita tokia proga pasivaržyti bus suteikta negreitai – po ketverių metų. Ir tą galimybę vėl teks išsikovoti. Kiek džiaugsmo suteikia išsvajotas olimpinis kelialapis ir kiek nuoskaudos tenka nuryti jo nepelnius, geriausiai žino tie, kuriems abu šiuos jausmus teko patirti.
Palyginti su 2008 m. Pekino olimpinėmis žaidynėmis, patyrusių individualių sporto šakų atstovų, dalyvavusių daugiau nei vienoje olimpiadoje, Londone bus beveik trečdaliu mažiau. Šiųmetėje rinktinėje nepamatysime viso būrio gerai pažįstamų olimpiečių. Vieni sportininkai, tokie kaip trejų olimpinių žaidynių dalyviai dviratininkė Edita Pučinskaitė, baidarininkas Alvydas Duonėla ar net ketveriose žaidynėse dalyvavęs ir du medalius pelnęs penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis, jau baigė karjerą, kitų Londone nebus dėl atrankos varžybose patirtų nesėkmių ar olimpinę svajonę sudaužiusių traumų. Tarp tokių senbuvių esama tikrų rekordininkų: nepamatysime ketverių žaidynių dalyvių ėjikės Sonatos Milušauskaitės, trijose olimpiadose kovojusių plaukikų Rolando Gimbučio ir Sauliaus Binevičiaus.

O praėjusią savaitę paaiškėjo, kad dėl dopingo skandalo teisės dalyvauti olimpiadoje bei Europos vicečempiono titulo neteko ir 21 metų sunkiaatletis Aurimas Didžbalis. Sankcijos pritaikytos paaiškėjus, kad sportininko šlapimo mėginyje, paimtame 2012 m. Europos sunkiosios atletikos čempionato metu, aptikta medžiagų, kurios viršija leistiną normą.

Be to, už šių žaidynių borto liko badmintonininkas Kęstutis Navickas.

Penkiakovininkų rokiruotė

Edvinas Krungolcas, kol kas dalyvavęs dvejose olimpinėse žaidynėse, penkiakovininkų pasirodymą Londone stebės kaip žiūrovas. Prieš ketverius metus Pekine triumfavusiam sportininkui olimpines kortas sumaišė kojos trauma. Šiuo metu nuo penkiakovės besiilsinčiam atletui olimpinis kelialapis iš rankų išslydo dukart: prieš 2000 m. Sidnėjaus žaidynes pritrūko sėkmės, o šiemet ginti vicečempiono titulo neleido trauma.
„Kartėlis lieka ilgam, gali būti, kad jį dar labai ilgai jausiu – vis pagalvosiu, kad jeigu būčiau ten buvęs, viskas būtų kitaip. Bet nieko nepadarysi. Kada buvo skaudžiau likti namie? Turbūt per 2000-ųjų olimpines žaidynes. Juk tai būtų buvusi pirmoji mano olimpiada. Tokie startai labai svarbūs žiūrint į ateitį. O dabar tiesiog taip susiklostė aplinkybės“, – dėl skirtingų priežasčių praleistas žaidynes lygina sportininkas.
Olimpiniams medalininkams E.Krungolcui ir A.Zadneprovskiui nevykstant į žaidynes, savo progos sulaukė Justinas Kinderis, anksčiau turėdavęs užleisti vietą patyrusiems penkiakovės meistrams, nes olimpinėse žaidynėse šaliai daugiausiai gali atstovauti keturi penkiakovininkai – du vaikinai ir dvi merginos. Londone bus trys mūsų šalies atstovai – debiutantai J.Kinderis ir Gintarė Venčkauskaitė bei antrose žaidynėse dalyvausianti šių metų Europos čempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
„Nors J.Kinderiui tai bus pirmoji olimpiada, jis gana patyręs ir labai stiprus sportininkas. Kokios mūsų penkiakovininkų galimybės? Yra galimybių iškovoti du medalius, jie pajėgūs tai padaryti, o ar tie medaliai bus iškovoti – matysime“, – kolegų galimybes vertina E.Krungolcas.

Nepasiseka ir vicečempionams

Kovas Londone praleis ir trejų olimpinių žaidynių dalyvis imtynininkas Mindaugas Ežerskis. „Aišku, kad skaudu. Bet laikas gydo žaizdas, todėl po truputį praeina. Kai esi įsitikinęs, kad darbą padarysi, bet jo nepavyksta atlikti, lieka apmaudas. Ir planai iš karto keičiasi – norėjau olimpiadoje kuo geresnį rezultatą parodyti, o dabar tenka padėti ruoštis kitiems komandos nariams. Olimpiada dažnai atskleidžia, kad pasirodymui įtakos turi ne vien pajėgumas, – neretai svarbesnis tampa imtynininko noras, psichologija ir vidinis susitvardymas. Abu mūsų olimpiečiai – Aleksandras Kazakevičius ir Edgaras Venckaitis yra pajėgūs ir gali pasiekti daugiau, nei iš jų tikimasi. Jiems reikėjo patekti tarp 18 stipriausių pasaulyje savo svorio kategorijos imtynininkų, taigi atranka buvo labai sunki, konkurencija didžiulė. Ne man vienam nepasisekė“, – šyptelėjo imtynininkas.
Mūsų šalies imtynininkai iš kovo mėnesį vykusio Europos čempionato grįžo itin gerai nusiteikę. Senojo žemyno pirmenybių sidabrą iškovojo M.Ežerskis, pirmą svarų suaugusiųjų varžybų bronzos medalį pelnė A.Kazakevičius, o vyrų komanda šoktelėjo į iki tol Lietuvos imtynių istorijoje neregėtas aukštumas – šeštą vietą. Vis dėlto po šio triumfo patirties nestokojantis M.Ežerskis užsiminė, kad po mėnesio lyderiai gali būti jau kiti. Ir, deja, buvo teisus.
Imtynininkai į Londoną galėjo pakliūti gerai pasirodydami 2011-ųjų pabaigoje vykusiame pasaulio čempionate arba šiemet surengtuose trijuose papildomuose atrankos turnyruose – Kinijoje ir Bulgarijoje balandį arba Suomijoje gegužę. „Kinijoje nepavyko, todėl vykdami į Suomiją žinojome, kad kitos galimybės nebus. Greičiausiai šis žinojimas ir sutrukdė. Prisiminus, kad tai paskutinis šansas, galbūt ir sudrebėjo kojos, – prisipažino imtynininkas, ir Kinijoje, ir Suomijoje pralaimėjęs pusfinalio kovą ir likęs per vieną žingsnį nuo olimpinio kelialapio. – Bet gyvenimas tuo nesibaigia, reikia žiūrėti į priekį“, – prisimindamas trenerio žodžius, liūdesį šalin veja M.Ežerskis.

Planus jaukiančios traumos

Pasitraukus garsiosioms mūsų plento dviratininkėms, nelikus vyrų treko rinktinės, šiek tiek sumažėjo dviratininkų komanda, o Londono olimpiniame treke rungtyniaus vienintelė Simona Krupeckaitė. „Dviratininkų komandą sudaro penki žmonės, dar trys priklauso rezervui. Jei ne Vilijos Sereikaitės trauma, mūsų persekiotojų komanda nebūtų atsidūrusi rezervo sąraše. Prieš Europos čempionatą merginos nuo varžovių buvo gerokai atitrūkusios, be vargo būtų iškovojusios kelialapį, bet koją pakišo traumos, nuo kurių, deja, niekas nėra apsaugotas. Apskritai šį sezoną patyrėme nemažai visokių nesėkmių, tiek traumų seniai nėra buvę“, – apgailestauja Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) generalinis sekretorius Vaclovas Šiugždinis.
Šį sezoną traumos dviratininkus tikrąja šio žodžio prasme persekiojo. Gintarė Gaivenytė pernai vasarą patyrė labai sunkią stuburo traumą, bet sugebėjo atsigauti ir tik griežtas teisėjo verdiktas lėmė, kad ji kartu su S.Krupeckaite neiškovojo komandinio sprinto rungties kelialapio. Per lemiamas atrankos varžybas lūžęs raktikaulis užkirto kelią į Londoną Aušrinei Trebaitei, kuriai tereikėjo aplenkti vieną silpnesnę varžovę. Prieš kelis mėnesius per lenktynes raktikaulį susilaužė Ramūnas Navardauskas. Laimė, jis spėjo atsigauti ir net po vieno prestižinių daugiadienių „Giro d‘Italia“ lenktynių etapo apsivilko lyderio marškinėlius. Nespėjusi atsidžiaugti pagaliau iškovotu kelialapiu, iki žaidynių likus nepilnam mėnesiui per treniruotę delnikaulį susilaužė ir dar kelis pirštus išsinarino tarp šešiolikos stipriausių BMX dviratininkių patekusi Vilma Rimšaitė.
„Kas galėjo pagalvoti, kad nutrūks dviračio grandinė, juk tos grandinės nėra tokios paprastos“, – dėl lyg lavina užgriuvusių dviratininkų traumų apgailestauja V.Šiugždinis.
Grandinė nutrūko prieš pat kalną, greitis buvo didelis, tad V.Rimšaitė į viršukalnę trenkėsi visa jėga. „Vilma vyks į Londoną, bet praleidus tam tikrą laiką kovoti bus sudėtinga“, – sakė LDSF gen. sekretorius.

Kada finišuoti nebereikia

Pastarosiose ketveriose žaidynėse buvusiai stipriai ir gausiai plento dviratininkių rinktinei, kaip galiausiai paaiškėjo, Londone atstovaus viena Rasa Leleivytė. „Kai rungtyniavo mūsų plento žvaigždės – keturios merginos, galėjo stipriai padėti ir viena kitai, ir tai lyderei, kuri tą dieną jausdavosi stipriausia. Dabar ta pagalba kuklesnė, tenka sprinto savybių turinčiam žmogui bandyti savo jėgomis siekti rezultato. R.Leleivytė pasižymi stipriu finišu, bet jai vienai teks jį su pirmąja grupe pasiekti. Jeigu į finišą atvažiuosi su antrąja grupe, finišuoti jau nebereikės“, – juokauja V.Šiugždinis.
Norint turėti ir išlaikyti vyrų treko rinktinę, reikia daugybės pinigų. Visų pirma dviratininkus reikėtų pervilioti iš užsienio klubų, pasiūlyti panašius kontraktus. Merginas pavyksta išlaikyti todėl, kad trekininkių rinktinę finansuoja Lietuvos olimpinis sporto centras. Už aukštus rezultatus gaunama tam tikra pinigų suma, kurios pakanka tiek trekininkėms Lietuvoje išlaikyti, tiek į varžybas važinėti. „Jeigu bent viena šios sistemos dalelė sugriūtų, neliktų ir moterų treko rinktinės, – perspėja LDSF gen. sekretorius. – O įvairūs etapai dažnai vyksta tolimose šalyse – Australijoje, Kinijoje, Kolumbijoje ir pan., todėl kelionės labai iškrausto mūsų kišenes.“

Kazio Steponavičiaus, Lietuvos misijos vadovo pavaduotojo, LTOK olimpinių sporto programų direkcijos direktoriaus, komentaras

Tikėjome, kad kelialapius iškovos patirties turintys ir ne kartą olimpinėse žaidynėse dalyvavę Edvinas Krungolcas, Mindaugas Mizgaitis, Mindaugas Ežerkis, treko persekiojimo komanda, plento moterų rinktinė – tikėjomės, jog bus trys merginos, o liko tik viena. Manėme, kad ir boksininkai Daugirdas Šemiotas bei Vitalijus Subačius vyks į Londoną. Iš debiutantų galima paminėti tenisininką Ričardą Berankį, kurį reitingų lentelėje žemyn nustūmė trauma, o vardinio kvietimo jis negavo. Yra šiokių tokių nusivylimų, bet Venesueloje vykęs krepšininkų atrankos turnyras puikiausiai parodė, kokia yra konkurencija ir kaip sunku patekti į olimpiadą.
Dar reikia pridurti, kad ne vienoje šalyje varžovai turi visai kitokias sąlygas sportuoti, gauna visai kitokį finansavimą. Mūsų olimpiečiai pagal išgales buvo optimaliai finansuojami, didžiausio meistriškumo sportininkais stengėmės ir finansiškai, ir kitaip pasirūpinti, bet vis tiek mums nėra ko lygintis su kitų šalių varžovais. Nereikia žiūrėti į tolimas turtingas šalis – puikiai žinome, kokios sąlygos sudarytos ir koks finansavimas skiriamas kaimyninėje Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Todėl pagal mūsų šalies pajėgumus – ir ekonominius, ir finansinius – 63 olimpiečiai su vyrų krepšinio komanda yra labai puikus rezultatas.

Liepos 11–15 d. Galvės ežeras primins greitkelį – Trakuose dėl pasaulio jaunimo iki 23 metų irklavimo čempionato medalių kovos per tūkstantį jaunųjų planetos irkluotojų.

Pasaulio jaunimo čempionato kovos prasidės trečiadienį, liepos 11-ąją, bet irklavimo trasa oficialiai atidaryta nuo liepos 8 d. Patys pirmieji dalyviai į Lietuvą atkeliavo dar birželio pabaigoje, o iki liepos 10-ąją Trakų pilyje rengiamo pasaulio jaunimo iki 23 metų čempionato atidarymo Lietuvos irklavimo sostinėje sulauksime irkluotojų iš daugiau nei šešiasdešimties šalių.

Trakuose – visų žemynų atstovai
Šis pasaulio jaunimo čempionatas – ne pirmos Lietuvoje rengiamos tokio pobūdžio tarptautinės irkluotojų varžybos. 2002 m. Trakuose vyko pasaulio jaunių pirmenybės, 2006 m. mūsų šaliai buvo patikėta teisė organizuoti pasaulio studentų, o 2008-aisiais – pasaulio meistrų pirmenybes. Vis dėlto tiek šalių irkluotojų, kiek jų bus šiame jaunimo čempionate, Galvės ežeras dar nėra regėjęs. „Daug varžybų dalyvių mums ne naujiena, bet šitiek šalių atstovų Trakai tikrai dar niekada nėra matę. Prieš tai rengti čempionatai šiuo požiūriu buvo kuklesni“, – kuo šios pirmenybės išskirtinės, paaiškino Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Okulevičienė.
Pašnekovė priminė, kad Tarptautinė irklavimo federacija vienija 136 valstybes, tad čempionatuose dalyvauja ne tiek ir daug – apie pusę narių: „Čia nėra kažkoks laikinas šios sporto šakos populiarumas ar priešolimpinis ažiotažas. Tiesą sakant, pasaulio jaunimo pirmenybėse mažiau dalyvių ir nebūna.“
Dalyvaujant tokiai gausybei irkluotojų surengti aukšto lygio čempionatą – nemenkas uždavinys. Bet prieš šias irklavimo varžybas organizatoriams teko dar vienas galvos skausmas – rasti, kur apgyvendinti visus sportininkus, trenerius ir teisėjus, iš viso per 3 tūkst. žmonių. „Pamatėme, kad Trakuose ir aplink juos apgyvendinimo paslaugų sektorius dažniausiai orientuotas į poilsį gamtoje, o mums reikėjo keturių ar bent jau gerų trijų žvaigždučių viešbučių. Todėl viskas, kas Trakuose yra pastatyta ir vadinama viešbučiais ar moteliais, praktiškai mūsų jau užimta“, – pasakojo I.Okulevičienė. Taip pat užsakytos aplink Trakus esančios tinkamos kaimo turizmo sodybos, nemažai sostinės viešbučių.

Jaunių debiutas
Trakuose irkluotojai varžysis dėl 21 medalių komplekto, taigi tiek pat bus ir rungčių. Čempionato rengėjai gali registruoti savo atstovus dalyvauti visose varžybose, bet nuspręsta, kad iš daugiau nei penkiasdešimties mūsų irkluotojų komandos Lietuvai atstovaus apie tris dešimtis sportininkų. Nuostata tokia: jei rezultatas nežada būti geras, tada jo visai nereikia, verčiau irkluotoją dar metus brandinti, ugdyti ir netraumuoti siunčiant ten, kur jo laukia autsaiderio vaidmuo.
O ar turime perspektyvaus jaunimo ir kokios mūsiškių galimybės pretenduoti bent į vieną apdovanojimą? „Auga labai daug žadanti pamaina“, – trumpai mūsų jaunimą apibūdino tarptautinės kategorijos irklavimo teisėja I.Okulevičienė.
Merginų porinė dvivietė Milda Valčiukaitė ir Ieva Adomavičiūtė, kurios pernai tapo pasaulio ir Europos jaunių čempionėmis, šiemet birželio pradžioje Slovėnijoje apgynė Senojo žemyno jaunių čempionių titulą. Trakuose merginos išbandys jėgas su vyresniais irkluotojais. „Manome, kad šios jaunos merginos ir rungtyniaudamos su vyresniais varžovais turėtų mus nudžiuginti savo rezultatais. Tai pačios didžiausios mūsų viltys, – merginoms gerų žodžių negailėjo LIF generalinė sekretorė ir paminėjo dar vieną perspektyvią porinę dvivietę, šįsyk vaikinų – Ievos brolį Aurimą Adomavičių ir Dominyką Jančionį, jaunus irkluotojus, taip pat pirmąsyk stosiančius į jaunimo čempionato startą. – Nors jie ką tik perėjo iš jaunių į jaunimo grupę, iš jų mes irgi tikimės puikių rezultatų.“

Prioritetas – olimpinės žaidynės
Patys perspektyviausi, tarptautiniuose vandenyse pergalių jau iškovoję jaunieji mūsų irkluotojai šiose planetos pirmenybėse nedalyvaus. Jie su varžybomis Galvės ežere atsisveikino per Jonines vykusią jubiliejinę penkiasdešimtąją „Gintarinių irklų“ regatą ir toliau rengiasi Londono žaidynėms.
„Šį jaunimo čempionatą ir olimpines žaidynes skiria labai nedaug – geras mėnuo, todėl mūsų lyderis 2010 m. pasaulio jaunimo olimpinių žaidynių čempionas ir pernykštis bronzinis prizininkas Rolandas Maščinskas nusprendė savo noru atsisakyti medalio ir pasaulio jaunimo pirmenybėse nestartuoti. Rolandas labai norėjo susigrumti su vienvietininkais ir įrodyti, kad yra geriausias, bet šis startas, be jokios abejonės, turėtų įtakos jo pasirodymui Londone, todėl nuspręsta dėl olimpiados paaukoti šį čempionatą“, – paaiškino I.Okulevičienė.
Kita olimpinių žaidynių debiutantė dukart pasaulio jaunimo čempionė Donata Vištartaitė su jaunimo pirmenybių dalyviais šiemet jau nebegali varžytis dėl amžiaus cenzo.
Priminsime, kad Londono olimpinėse žaidynėse, be R.Maščinsko ir D.Vištartaitės, Lietuvai dar atstovaus du Europos čempionai – vienvietininkas Mindaugas Griškonis ir Rolando porininkas Saulius Ritteris.

Galimybė atsinaujinti
1972 m. Trakuose pastatytas „Dinamo“ sporto draugijos irklavimo kompleksas nepriklausomybės metais rimtesnių finansinių injekcijų sulaukia prieš didelius tarptautinius turnyrus. Prieš šių metų planetos jaunimo pirmenybes žiūrovų patogumui buvo išvalyta Galvės ežero pakrantė, nugriautas ir pastatytas naujas finišo bokštelis bei sutvarkyta irklavimo trasa – pakeisti susidėvėję ir aprūdiję trosai. „Tokie renginiai – viena iš galimybių atnaujinti irklavimo infrastruktūrą Trakuose, pagerinti irkluotojų treniruočių sąlygas. Tokią gauname finansinę tarptautinių čempionatų rengimo naudą, kitomis aplinkybėmis atsinaujinti vargu ar pavyktų, nes pinigų infrastruktūrai gerinti labai sudėtinga išprašyti“, – patikino I.Okulevičienė.
Ankstesnių pirmenybių lietuvių organizacinius gebėjimus įvertinusi labai gerai, Tarptautinė irklavimo federacija Lietuvai patikėjo ir pasaulio jaunimo iki 18 metų čempionatą, kuris vyks kitąmet. „Taip jau nutiko, kad tenka dvynukus gimdyti, tik pamečiui“, – juokauja I.Okulevičienė.
Koks turėtų būti šis čempionatas, kad būtų galima ir apie trynukus, ir apie suaugusiųjų čempionatą galvoti? „Kad čempionatas būtų geras, pirmiausia turėtų nenutikti nieko bloga. Juk varžybos vyksta ne salėje ar stadione, o ant vandens. Jei, neduokdie, kas nors nutiktų sportininkui, ne taip paprasta būtų jį pasiekti. Dar labai norime gero oro, nes tai pusė renginio sėkmės. Per ankstesnius tris čempionatus oras buvo lyg pagal užsakymą – beveik tropinis, o varžyboms pasibaigus prasidėdavo liūtys. Labai norėtume, kas ši tendencija išliktų“, – viliasi pašnekovė.

Ekskursija į praeitį
Lietuvos irklavimo istorija skaičiuojama nuo 1885 m. Klaipėdoje įkurto pirmojo sporto klubo. Aktyviai irklavimo klubai buvo steigiami ir bazės statomos praėjusio amžiaus trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį. Per Antrąjį pasaulinį karą išgrobstytos ar sunaikintos, irklavimo bazės sparčiai vėl ėmė kilti septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį. Tai viena seniausių Lietuvoje plėtojamų sporto šakų.
Jos populiarumą rodo ir lietuvių SSRS rinktinėje iškovoti patys aukščiausi apdovanojimai – olimpiniai medaliai: keturi sidabro ir aštuoni bronzos. 1960 m. iš Romos du Lietuvos irkluotojai – Antanas Bagdonavičius ir Zigmas Jukna – parsivežė sidabro medalius. 1968 m. šiems ir dar dviem lietuviams sėkmingas buvo Meksikos Chočimilko ežeras: be A.Bagdonavičiaus ir Z.Juknos, bronzos medaliais pasipuošė dar du aštuonvietę irklavę lietuviai – Vytautas Briedis ir Juozas Jagelavičius. 1976 m. pirmąkart į olimpinių žaidynių programą įtraukus moterų irklavimą, iš Monrealio bronzą parsivežė lietuviška porinė dvivietė Genovaitė Ramoškienė ir Leonora Kaminskaitė, sidabrą pelnė aštuonvietės įgulos narė Klavdija Koženkova. Dar vieną sidabrinį apdovanojimą Monrealyje iškovojo porinės keturvietės irkluotojas Vytautas Butkus. 1980 m. Maskvoje bronzą pelnė aštuonvietę irklavę Jonas Pinskus ir Jonas Narmontas.
Didžiausias nepriklausomos Lietuvos irkluotojų olimpinis laimėjimas – 2000 m. Birutės Šakickienės ir Kristinos Poplavskajos iškovoti bronzos medaliai.

Eugenijus Levickas, 1964 m. Tokijo olimpinių žaidynių prizininkas, buvęs LIF prezidentas ir tarptautinės kategorijos irklavimo teisėjas
Sporto šakos populiarumas priklauso nuo rezultatų. Mano sportavimo laikais buvo daug entuziastų ir keletas talentingų trenerių. Pamažu ėmė kilti naujos irklavimo bazės, buvo investuojama į šią sporto šaką – ir rezultatai gerėjo. Kad ir kaip ten būtų, daug ką lemia pinigai, kurių irklavimas dabar stokoja. Kita vertus, Lietuvoje vykstančios tarptautinės irklavimo varžybos, tokios kaip netrukus prasidėsiantis pasaulio jaunimo čempionatas, populiarina šią sporto šaką ir skatina jaunimą ateiti į irklavimo bazes.

Visa galva pasinėrę į futbolo batalijas, nepamirškime palaikyti ir gausios mūsų lengvaatlečių rinktinės, birželio pabaigoje stosiančios į Senojo žemyno čempionato kovas.

Birželio 27 – liepos 1 d. Suomijos sostinėje varžysis apie 1600 lengvaatlečių, atstovausiančių 50-iai šalių. Likus mėnesiui iki Londono vasaros olimpinių žaidynių, Senojo žemyno lengvaatlečiai paskutinįkart tarpusavyje išbandys jėgas, o dar neįvykdę olimpinių normatyvų stengsis, kad išsvajotas kelialapis į Londoną atsidurtų jų kišenėje.

Čempionato naujovės

Po 2010 m. Barselonoje vykusių Senojo žemyno pirmenybių nuspręsta, kad geriausi Europos lengvaatlečiai turėtų susitikti ne kas ketverius, o kas dvejus metus. Europos lengvosios atletikos asociacijos prezidento Hansjörgo Wirzo įsitikinimu, kas dvejus metus rengiamos šios aukščiausio rango varžybos prisidės prie geresnių europiečių rezultatų, o prieš pat olimpines žaidynes vyksiančios Senojo žemyno pirmenybės padės lengvaatlečiams geriau pasirengti olimpiadai ir lengviau susitvarkyti su psichologiniu jauduliu. Teisė surengti šį paspartintą europiečių susitikimą trečiąkart patikėta Helsinkiui.

Dar nutarta olimpiniais metais nerengti sportinio ėjimo ir maratono varžybų. „Tai ištvermės rungtys. Šiems sportininkams per sezoną neįmanoma keliskart pasiekti geriausios formos. Jeigu jie dabar dalyvautų Europos čempionate, o po mėnesio – olimpiadoje, nespėtų atsigauti po tokio didelio krūvio ir neįstengtų vėl pasiekti tinkamos fizinės formos“, – kodėl nuspręsta olimpiniais metais nerengti šių rungčių varžybų, paaiškino mūsų šalies lengvosios atletikos rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Jezepčikas.

Ir štai kokia trenerio nuomonė apie šį Europos lengvosios atletikos asociacijos priimtą sprendimą pakeisti čempionatų rengimo tvarką: „Šis sprendimas ir nauja tvarka gera tiems atletams, kurie per plauką nepatenka į olimpines žaidynes. Jiems tai paskutinė proga įvykdyti olimpinį normatyvą ir papildyti olimpiečių gretas. Europos čempionatas – viena iš viršukalnių, kopiant į kalną reikia būti netoli viršūnės, kad galėtum gerai pasirodyti šiose pirmenybėse.“

Tradicija bus pratęsta

Išbandyti jėgų į legendinį Helsinkio olimpinį stadioną, statytą atšauktoms 1940 m. olimpinėms žaidynėms, vyks visi mūsų lengvaatlečiai olimpiečiai, išskyrus vadinamosios ilgosios ištvermės sportininkus – maratonininkus ir ėjikus bei Europos čempionatą nutarusį praleisti disko metiką Virgilijų Alekną. Olimpinį, pasaulio ir Europos čempioną disko metimo sektoriuje pakeis kol kas olimpinį B normatyvą įvykdęs Andrius Gudžius, kuriam tai bus pirmas suaugusiųjų pasaulio čempionatas.

„Palyginti su ankstesniais metais, A.Gudžius žengė tvirtą žingsnį į priekį. Nors jis pasaulio jaunimo čempionas, visiems sportininkams perėjimas į suaugusiųjų sportą yra labai skausmingas. Jam šis sezonas tikrai neblogas. Jeigu Andriui pavyks įvykdyti olimpinį A normatyvą, sezoną galėsime vadinti fantastišku. Taigi disko metimo sektoriuje tuščia vieta neliks“, – turima pamaina džiaugiasi K.Jezerskas ir pabrėžia, kad turime ir daugiau perspektyvaus jaunimo.

21 metų lietuvis disko metimo sektoriuje neišvengiamai susidurs su estu Gerdu Kanteriu, jau spėjusiu varžovams priminti, kad jo kolekcijoje šalia olimpinio ir pasaulio čempionato aukso labai trūksta Senojo žemyno pirmenybių tauriausios prabos medalio.

Prakalbus apie diskininkus būtina paminėti jau ne kartą gerais rezultatais džiuginusią šalies čempionę ir praėjusių metų universiados sidabro medalininkę Zinaidą Sendriūtę, kuri prieš dvejus metus Barselonoje diską švystelėjo pusaštunto metro toliau nei 2006 m. Europos čempionate ir užėmė aukštą penktą vietą. Dar reikia priminti, kad į penktą vietą lietuvė buvo stumtelėta tik pačioje varžybų pabaigoje – iki ketvirtojo bandymo Zinaida žengė trečia.

„Man nebūtų staigmena, jeigu Z.Sendriūtė pakiltų labai aukštai. Dabar ji meta apie 63 metrus. Bet varžovės susirenka tą dieną, toje vietoje, todėl nereikia žiūrėti į asmeninius rezultatus – verčiau parodyti savo galimybes ir užsitikrinti aukštą vietą“, – diskininkei linkėjo K.Jezepčikas.

Prieš čempionatą – sezono rezultatų šturmas

2010-aisiais į Barseloną vyko kol kas gausiausia 25 lengvaatlečių rinktinė, kurioje buvo ir trys maratonininkės bei penki ėjikai. „Be ypatingų emocijų galima pasidžiaugti, kad lengvaatlečių rinktinė kaskart vis didėja. Vadinasi, sugebame pasiekti tam tikrą lygį. Dar ypač džiugu, kad ateina tokių žmonių, kurių pavardžių anksčiau niekas nebuvo girdėjęs. Todėl tikimės, kad galėsime pakeisti dabartinius patyrusius lyderius“, – viliasi K.Jezerskas.

Šiųmetės lengvaatlečių rinktinės pagrindą sudaro bėgikai, kurių ir taip gausų būrį papildė teisę dalyvauti Europos čempionate iškovojusi vyrų 4×100 m estafetės komanda – Rytis Sakalauskas, Žilvinas Adomavičius, Aivaras Pranckevičius, Egidijus Dilys, Martas ir Kostas Skrabuliai.

Dauguma bėgikų iki čempionato likus kelioms savaitėms jėgas pasitikrino tarptautinėse lengvosios atletikos varžybose. Latvijoje vykusį Baltijos šalių lengvosios atletikos mačą laimėjo ir 100 m bėgimo geriausią Lietuvos sezono rezultatą pasiekė sprinterė Lina Grinčikaitė, ten pat bėgdamas 100 m antrąkart olimpinį A normatyvą įvykdė R.Sakalauskas, vėliau triumfavęs ir Rusijoje, varžovams vilčių nepaliko ir 800 m bėgikai Vitalijus Kozlovas bei Eglė Balčiūnaitė, barjerininkė Sonata Tamošaitytė. Natalija Piliušina, Helsinkyje stosianti į dviejų distancijų startą – 800 ir 1500 m, JAV studentų lengvosios atletikos čempionate pateko į finalą ir liko dešimta, o daugiakovininkas Mantas Šilkauskas, Europos čempionate dalyvausiantis 110 m kliūtinio bėgimo varžybose, per JAV studentų pirmenybes pagerino asmeninį šuolio į aukštį rezultatą. Agnė Šerkšnienė pergales skynė Šveicarijoje: pirmiausia šios šalies lengvosios atletikos klubų čempionate laimėjo 400 m bėgimą, o po savaitės dalyvaudama Ciuricho kantono lengvosios atletikos pirmenybėse pirma įveikė 200 m distanciją, pasiekė asmeninį rekordą ir geriausią Lietuvos sezono rezultatą.

Prieš čempionatą šalies sezono rezultatus gerino ne tik bėgikai. Ieties metikė Indrė Jakubaitytė geriausią Lietuvos sezono rezultatą pasiekė Latvijoje, šuolininkas į aukštį Raivydas Stanys laimėjo varžybas Turkijoje, Z.Sendriūtė laimėjo Prancūzijoje vykusių lengvosios atletikos varžybų disko metimo rungtį, Šveicarijoje pirmą vietą iškovojo šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, ten pat asmeninį rekordą pagerino ir trečią vietą užėmė disko metikas A.Gudžius, geriausią sezono rezultatą Lietuvoje pasiekė ir šuolininkas į tolį Povilas Mykolaitis.

Mūsiškių galimybės ir trečias rezultatas

Kokį mūsų lengvaatlečių pasirodymą vertintų kaip gerą lengvosios atletikos rinktinės vyr. treneris K.Jezepčikas? „Pasirodymas būtų geras, jeigu sportininkai artėtų prie savo asmeninių ir geriausių sezono rezultatų. Jeigu taip nutiktų, Europos čempionate turėtume daug finalininkų. O patekti į finalą – vadinasi, priartėti prie medalių. Šiuo metu penki šeši sportininkai tikrai turi potencialo dalyvauti finalinėse varžybose, o čia kartais šimtoji sekundės dalis, kartais centimetras jau skiria ir nuo medalio. Nebus staigmena, jeigu mes iš Helsinkio parsivešime medalį, net čempionate nedalyvaujant V.Aleknai, Kristinai Saltanovič, o Austrai Skujytei varžantis ne savo rungtyje.“

Priminsime, kad A.Skujytė Helsinkyje dalyvaus ne septynkovės, o rutulio stūmimo ir šuolių į aukštį varžybose – normatyvus įvykdę daugiakovininkai šiek tiek keičia rungtis.

„Nuotaikos geros, didelių traumų išvengta. Kaip ir prognozavome, rinktinėje bus apie dvidešimt žmonių, – pabrėžia K.Jezepčikas. – Į pusfinalius turėtų patekti maždaug pusė jų. Bet ne visų tikslas – tik pakliūti į pusfinalį, kiti atletai vyksta į čempionatą išsikėlę kur kas didesnius tikslus.“

Sprinteris R.Sakalauskas, dėl traumos turėjęs praleisti 2010 m. Senojo žemyno čempionatą, vyks į pirmąsias Senojo žemyno pirmenybes. „Šis čempionatas yra kaip tarpinis startas, pasirengimo olimpiadai etapas, bet man tai bus pirmasis Europos čempionatas, todėl norėčiau pasirodyti kuo geriau. Tik tikslas būtų ne rezultatas, o patekti į finalą, – tokie artimiausi bėgiko, birželio pradžioje Latvijoje pasiekusio trečią šio sezono rezultatą Europoje, tikslai. – Šis rezultatas mane patį ir nudžiugino, ir nustebino. Tikrai nesitikėjau. Visi sportininkai dar tik rengiasi svarbiausioms šio sezono kovoms, sezono rezultatai bus gerinami ir Europos čempionate, ir olimpiniame Londone. Bet smagu, kad mano sportinė forma kyla.“

Sporto laimėjimai labiausiai priklauso nuo tinkamo finansavimo.

Artėjant Londono olimpiadai viešojoje erdvėje ima gausėti skirtingiausių prognozių, bandančių nuspėti, kuri šalis pirmaus pagal iškovotus medalius. Beveik visų modelių, apimančių ne vieną kintamąjį, kūrėjai sutaria, kad bene svarbiausias veiksnys, pagal kurį galima nuspėti olimpiados favorites, yra valstybės ekonomikos dydis, o tiksliau – bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui.

Modelių gausa

Prieš pradedant nagrinėti šalies ekonomikos ir sporto finansavimo įtaką rezultatams vertėtų glaustai apibrėžti pagrindinius modelius, kuriais remiantis  atliekamos sporto prognozės. Štai pagal Kolorado universiteto ekonomikos profesoriaus Dano Johnsono modelį, kuris yra laikomas ganėtinai tiksliu, dėmesys kreipiamas į penkis pagrindinius kintamuosius: pajamas vienam žmogui, gyventojų skaičių, politinę šalies struktūrą, klimatą ir žaidynes priimančios valstybės pranašumą dėl namų sienų. 2012 m. modelis buvo šiek tiek pakoreguotas: iš jo pašalinti politiniai ir klimato veiksniai, tačiau pridėtas specifinis šalies kultūros kintamasis.
Tarkime, Pekino olimpiadoje remiantis D.Johnsono modeliu JAV buvo prognozuojami 103 medaliai, o iškovota 110 apdovanojimų. Rusijai prognozuoti 95 – iškovoti 72. Kinijai prognozuoti 89 – iškovota 100. Šiemet D.Johnsonas prognozuoja, kad Londone JAV iškovos 34 aukso medalius, Kinija – 33, Rusija – 25, Didžioji Britanija – 20.
Remiantis Andrew B.Bernardo modeliu dėmesys kreipiamas į šiuos veiksnius: prieinamų išteklių kiekį, gyventojų skaičių ir pajamas vienam gyventojui, taip pat medalių pastarosiose žaidynėse skaičių bei namų sienų efektą.
Atsižvelgiant į „Price Waterhouse“ modelį kaip svarbiausi vertinami šie kriterijai: gyventojų skaičius, vidutinės pajamos, medalių, iškovotų ankstesnėse žaidynėse, skaičius. Taip pat atsižvelgiama ir į namų sienų efektą bei tai, ar valstybė anksčiau priklausė sovietiniam blokui.
Kiti du modeliai – „Olympic Medal Tracker“ ir „Sports Myriad“ remiasi jau ne ekonominiais ar demografiniais kriterijais, bet išimtinai vien tik sportinių rezultatų vertinimu ir analize.

Dominuoja turtingieji

Vertinant visus modelius ir prognozes tendencija akivaizdi – sporte dominuoja turtingiausios šalys. Trumpai šita formulė gali būti išreikšta supaprastintu variantu: kuo didesnis šalies BVP vienam gyventojui, tuo didesnė tikimybė, kad šios valstybės sportininkai svarbiausiose varžybose iškovos aukščiausios prabos medalius. Taip, formulė tikrai nėra universali, nes pakanka vien prisiminti Kenijos ilgų distancijų bėgikus. Tačiau tai veikiau išimtys. Štai, tarkime, 2006 m. žiemos olimpiadoje 40 turtingiausių pasaulio valstybių susižėrė 95,2 proc. visų apdovanojimų. Pekino olimpiadoje visos dešimt daugiausiai medalių iškovojusių valstybių priklauso turtingiausių pasaulio valstybių klubui G-20.
Specialistai teigia, kad kuo šalis turtingesnė, tuo daugiau išteklių ji gali skirti tiek arenų statybai, tiek naujų talentų paieškai ir ugdymui, tiek geriausių trenerių samdymui ir naujausių treniruočių metodų diegimui. O besivystančiose šalyse sporto finansavimas toli gražu nėra pagrindinis prioritetas, be to, atkreipiamas dėmesys, kad tokiose šalyse žmonės turi mažiau laisvalaikio, nes reikia rūpintis pragyvenimu, todėl mažiau sportuoja.
Atlikti tyrimai parodė, kad besivystančiose šalyse susidaro tam tikras užburtas ratas. Nepakankamas sporto finansavimas neleidžia atletams atskleisti visų savo gebėjimų. Atletai turi mažiau galimybių siekti profesionalo karjeros, be to, investicijų grąža ten yra mažesnė. Talentų stygius ir prasta infrastruktūra savo ruožtu neleidžia pritraukti rėmėjų. Pastebimas ir vadinamasis raumenų nutekėjimas, kai perspektyviausi atletai dėl geresnių sąlygų emigruoja ir siekia atstovauti kitai, turtingesnei šaliai. Viskas sukasi šiame uždarame rate.

Sporto rinka

Specialistų skaičiavimais, pasaulinė sporto rinka šiuo metu yra verta maždaug 450 mlrd. eurų. Į tai įskaičiuojama infrastruktūra, sporto prekės, licencijuoti produktai, varžybų transliacijos. Daugiausiai pajamų tenka futbolui – 20 mlrd. eurų. Vien Europoje šios sporto šakos pajamos sudaro 16 mlrd. eurų per metus. O visa JAV sporto rinka gali pasigirti tik 23 mlrd. eurų pajamų.
Kodėl prakalbome apie šiuos skaičius, kurie išties įspūdingi? Paprasčiausiai todėl, kad iš tokių skaičių darosi akivaizdu, kad pagrindinis sporto pajamų šaltinis toli gražu nėra valstybės dotacijos, bent jau išsivysčiusiose šalyse. Taip, valstybės finansavimas svarbus ir įvairiose šalyse jis skirtingas. Lietuviai šiame kontekste neatrodo gerai. Štai palyginę 2009 m. duomenis matome, kad Lietuva sportui skyrė 57 mln. Lt (ir dar investicijos sporto infrastruktūrai sudarė 5 mln. Lt), Latvija – 66 mln. Lt, o Lenkija – 240 mln. Lt. Estija sportui finansuoti 2010 m. skyrė 51,1 mln. Lt, o Vengrija tuomet nepagailėjo net 198 mln. Lt. Dabar Vengrija planuoja kasmet sporto infrastruktūros atnaujinimui skirti po 60 mln. eurų. Šalyje sudarytos specialios programos pagrindinėms sporto šakoms – futbolui, rankiniui, krepšiniui, ledo rituliui ir vandensvydžiui – plėtoti.
Tačiau sportui, ypač profesionaliam, tiesiog būtina rasti alternatyvių pajamų šaltinių. Tai ypač svarbu krizės laikotarpiu, kai dėl taupymo režimo valstybė būna priversta mažinti asignavimus. Sportas – natūralus tokių apkarpymų taikinys. Kad suprastume nevalstybinio sporto finansavimo svarbą, peržvelkime per daugelį metų Senajame žemyne susiformavusį sporto rėmimo modelį.

Europinis sporto finansavimo modelis

Pagrindiniai sporto finansavimo šaltiniai, be centrinės valdžios, Europoje dar yra vietos valdžia, privatus verslas ir namų ūkiai. Būtent namų ūkiai, pasirodo, yra pagrindinis sporto finansavimo šaltinis. Namų ūkių išlaidos sudaro kone pusę visų sporto pajamų. Vietos savivaldai tenka 24 proc. sporto finansavimo pyrago, privačiam verslui – 14 proc., o vyriausybėms – vos 12 proc.
Tiesa, reikia iš karto paaiškinti, kad centrinė valdžia, pati tiesiogiai neskirdama pinigų, gali būti labai svarbus sporto finansavimo skatintojas. Štai mokslininko Vladimiro Andrejevo atliktoje studijoje teigiama, kad vyriausybė gali smarkiai prisidėti prie sporto finansavimo, suteikdama mokesčių lengvatų asmenims ar bendrovėms, kurios remia sportą. Tokie asmenys ar bendrovės kartais gali mėgautis ir sumažintu pridėtinės vertės mokesčių tarifu. Studijoje teigiama, kad net 21 ES valstybė naudoja bent vieną iš šių mechanizmų sporto finansavimui skatinti.
Be to, studija atskleidė ir kai kuriuos kitus svarbius dėsningumus. Visų pirma kuo turtingesnė šalis, tuo didesnė jos BVP dalis tenka sportui finansuoti. Lietuva šiuo atžvilgiu atrodo itin kukliai ir iš 13 tyrime dalyvavusių ES šalių aplenkė tik Bulgariją. Aukščiau už Lietuvą išsirikiavo tiek Estija, tiek Slovakija, tiek Slovėnija, Kipras ar Portugalija. Be to, verta pabrėžti, kad turtingesnėse šalyse privatus kapitalas labiau linkęs remti sportą.
Tarkime, Didžiojoje Britanijoje valstybinė parama sudaro vos 8 proc. visų sportui skiriamų lėšų. Visiškas kontrastas čia būtų Bulgarija, kurioje valstybės finansavimas sudaro 78 proc. sporto biudžeto. Trumpai tariant, sportui finansuoti skiriamų valstybės lėšų proporcija didėja mažėjant šalies BVP vienam gyventojui. Veikiausiai tai pasakytina ir apie Lietuvą, kurioje sportas vis dar pernelyg priklausomas nuo valstybės finansavimo. Turint omenyje, kad valstybės biudžete vargu ar atsiras papildomų išteklių sporto paramai didinti, darosi aišku, kad būtiniausias uždavinys – ieškoti būdų, kaip pritraukti į sporto rėmimą privatų kapitalą. Be to, ir patys klubai bei federacijos turi stengtis patraukti namų ūkius, kad šie leistų pinigus sporto varžyboms ir su sportu susijusioms prekėms.
Priminsime, kad visų 27 ES valstybių ministerijų, atsakingų už sporto kuravimą, biudžetas siekė 2,9 mlrd. eurų. Sportui skiriami pinigai sudarė apie 1,5 proc. visos ES BVP. Tačiau ilgalaikės tendencijos rodo, kad valstybių vaidmuo finansuojant sportą vis mažėja.
Kai kuriose valstybėse toks dalykas, kaip sporto rėmimas, vietos savivaldos lygmeniu apskritai neegzistuoja. Tai pasakytina tiek apie Maltą, tiek apie Bulgariją, o štai Vokietijoje 96 proc. sporto gaunamo viešo finansavimo atkeliauja iš vietos savivaldos.
Savo ruožtu Lietuva, kaip jau minėta, taip pat turi siekti to, kad valstybės pinigai sporto biudžete sudarytų kuo mažesnę dalį. Daugiau valstybės pinigų, remiantis tradiciniu europiniu modeliu, turėtų būti skiriama ne profesionaliam, o mėgėjų masiniam sportui remti. Privatūs profesionalų klubai turi ieškoti privačių rėmimo šaltinių, o ne priklausyti nuo valdžios malonės.
Galiausiai Lietuvai neprošal būtų atlikti išsamų sporto rėmimo ir sporto politikos auditą, kokį prieš kelerius metus atliko Estija, remdamasi sporto politikos veiksnių, atvedančių į tarptautinę sportinę sėkmę, metodologija, kurią sukūrė Belgijos, Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos mokslininkai. Ši metodologija atsižvelgia ne tik į skiriamo finansavimo dydį, tačiau ir į tokius veiksnius, kaip sporto strategija, jaunų talentų paieška ir ugdymas, parama sportininkams tiek karjeros metais, tiek ją baigus, treniruočių sąlygos, trenerių mokymai, dalyvavimo įvairiausiose varžybose galimybės ir mokslinių laimėjimų pritaikymas sporte. Ši metodologija akivaizdžiai rodo, kad vien pinigų neužtenka, reikia, kad gerai funkcionuotų visa sistema, – tik tada galima laukti sėkmės.

Kiekvieną gegužės sekmadienį 11 val. Vilniaus Vingio parke buvo rengiamos nemokamos bėgimo treniruotės su profesionaliais treneriais, sutraukdavusios po kelis šimtus dalyvių, – taip vilniečiai rengėsi šį šeštadienį, gegužės 26 d., organizuojamam renginiui “Aš bėgu. Vilnius”.

Renginio organizatorių teigimu, dalyvių skaičius pranoko lūkesčius: paaiškėjo, kad sportui neabejingų vilniečių yra daugybė, žmonės noriai susirenka ir itin gausiai dalyvauja treniruotėse.
Panašių iniciatyvų, kviečiančių žmones į masinius sporto renginius, Lietuvoje pastaruoju metu randasi vis daugiau. Štai praėjusį sekmadienį Klaipėdoje vyko daugybę žmonių subūręs Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno organizuojamas Vilties bėgimas, kurio dalyviai ne tik sportavo, bet ir galėjo paremti onkologinėmis ligomis sergančių žmonių pagalbos centro statybą.
“Masiniai renginiai, kurių metu gyventojai sportuoja – eina ar bėga, tampa vis populiaresni, sutraukia vis daugiau žmonių. Tai liudija, kad vis daugiau žmonių yra neabejingi savo sveikatai”, – neabejoja Pėsčiųjų žygių asociacijos, organizuojančios įvairius žygius Lietuvoje, atstovai. Tarkime, dalyvauti šį ketvirtadienį prasidėsiančiame trijų dienų pėsčiųjų žygyje, kurio dalyviai įveiks 200 km, užsiregistravo beveik 150 dalyvių.
Sporto populiarėjimą liudija ir žiemą itin didelio slidininkų antplūdžio sulaukusios slidinėjimo trasos Vingio parke, prie Žaliųjų ežerų ir Rokantiškių parke, na, o vasaros viduryje tikimasi rekordinio dalyvių skaičiaus Vilniaus dviračių maratone, kuriame kasmet dalyvauja 20–30 proc. daugiau dviratininkų nei ankstesniais metais.

“Visos Lietuvos kūno kultūros universiteto (LKKA) teikiamos programos reikalingos ateities valstybei, o dabartinėje Lietuvoje, kurioje vyrauja vartotojiška kultūra, mažai tikėtina, kad šiandien nepaklausios studijų programos būtų plėtojamos”, – sako LKKA rektorius prof. habil. dr. Albertas Skurvydas.
Taigi, pokalbis su rektoriumi.

– Esate unikali aukštoji mokykla Lietuvoje, vienintelė rengianti labai konkrečių krypčių specialistus, tačiau vykstant universitetų jungimui būtumėte viena pirmųjų, prijungtų prie stambesnio universiteto. Kaip keistųsi specialistų rengimas, jei LKKA taptų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ar kol kas hipotetinio Kauno universiteto dalimi?
A.S.: LKKA rengia trenerius, su sveikata susijusio fizinio aktyvumo specialistus, kineziterapeutus ir taikomosios bei sporto fiziologus biomedicinos srityje. Tačiau kitą dalį, tai yra pusę, studentų sudaro studijuojantieji socialinių mokslų srities studijų programose: kūno kultūros, socialinės pedagogikos, sportinės rekreacijos ir turizmo, turizmo ir sporto vadybos, sporto psichologijos bei edukologijos. Trečiojoje pakopoje LKKA turi dvi doktorantūros programas – jungtinę edukologijos krypties ir jungtinę biologijos krypties (kartu su Tartu universitetu).
Mes norime įgyvendinti sveikatinimo, sporto, reabilitacijos bei rekreacijos mokslo ir studijų tarptautinės kokybės plėtros misiją, o tam reikia autonomijos priimant sprendimus ir juos įgyvendinant. Todėl mes norime bendradarbiauti su LSMU ir kitais universitetais, o ne būti jų misijų įgyvendinimo dalis. Universitetų įvairovė – tai Lietuvos stiprybė, o ne silpnybė.
– Specialistų poreikio prognozės rodo, kad poreikis darbo rinkoje didės, tačiau atlyginimai išliks maži. Kuo motyvuotumėte moksleivius rinktis sporto specialybes?
A.S.: LKKA yra specifinė aukštoji mokykla, todėl ne atlyginimas yra svarbiausias kriterijus renkantis studijas, o pašaukimas. Pats blogiausias dalykas atsitinka tada, kai šių profesijų žmonės laikosi nuostatos „kaip moka, taip ir dirbu“. Mums svarbiausia, kad pasirinkę LKKA studentai mėgtų savo darbą, mylėtų žmones. Manome, kad būtent tokie studentai pas mus ir ateina studijuoti.
Čia studijuojant glaudžiai susisieja socialinių ir biomedicinos mokslų sritys – studentai gauna tikrai platų supratimą apie žmogų, jo galimybių ribas, fizinio aktyvumo reikšmę asmens sveikatai. Be to, studentai patenka į draugišką akademinę bendruomenę: pastebime, kad LKKA santykiai tarp dėstytojų ir studentų yra draugiškesni ir šiltesni negu kai kuriuose didžiuosiuose universitetuose.
– Nemažai sporto specialybes įgijusių absolventų vis dėlto nedirba pagal specialybę, persikvalifikuoja. Ką daryti, kad į aukštąjį išsilavinimą investuojami biudžeto pinigai būtų panaudojami tikslingiau?
A.S.: Aukštasis mokslas turi suteikti platų įvairiapusį pažinimą, suteikti perkeltinius gebėjimus, o ne užtikrinti, kad visi be išimties absolventai įsidarbintų. Jei atkreiptumėte dėmesį į neįsidarbinusių pagal specialybę absolventų rodiklius skirtingose aukštosiose mokyklose, matytumėte, kad skirtumai tarp aukštųjų mokyklų yra minimalūs ir, moksliškai kalbant, statistiškai reikšmingų skirtumų nerastumėte.
Manau, valstybės investuoti pinigai į asmenį, kuris įgijo aukštąjį išsilavinimą, niekada nenueina veltui, jei tas asmuo neemigruoja. Valstybė stiprėja, jei daugiau žmonių gauna kokybišką aukštąjį išsilavinimą, nesvarbu, kokios srities išsilavinimas būtų įgytas. Mokymasis visą gyvenimą yra vienas Bolonijos proceso kertinių uždavinių, todėl kvalifikacijos kėlimas ar persikvalifikavimas – būtina pažangos sąlyga.
– Kokie svarbiausi moksliniai tyrimai šiuo metu atliekami LKKA ir kokiais naujaisiais laimėjimais galėtumėte pasididžiuoti?
A.S.: Pastaraisiais metais akademija daugiausiai lėšų investavo į mokslinių tyrimų plėtrą. LKKA atliekami išskirtiniai Lietuvoje ir tarptautinio lygio tyrimai tokiose srityse, kaip treniravimo mokslas, sporto fiziologija ir genetika, raumenys, judesių valdymas ir reabilitacija, neįgaliųjų įgalinimo fiziologiniai ir socialiniai aspektai, sveikatos, fizinis ir socialinis ugdymas pokyčius patiriančioje visuomenėje, laisvalaikio vadyba, ekonomika ir sociologija. Didžiuojamės šiuolaikiškais genetiniais tyrimais, gausėjančiu mokslo straipsnių ir mokslo bei eksperimentinės plėtros projektų skaičiumi, tarptautinėmis ar tarpuniversitetinėmis doktorantūros studijomis, išaugusia tyrėjų ir jų tyrimų kokybe. Ypač perspektyvi tyrimų kryptis yra susijusi su moderniomis neuroreabilitacijos technologijomis, tam panaudojant informacines technologijas, įvairius robotus.
Lietuvos kūno kultūros akademija kartu su Tartu universitetu (Estija) rengia biomedicinos mokslų srities mokslų daktarus, jau ne vienus metus glaudžiai bendradarbiauja su Aberdyno (Škotija) universitetu. Čia dirbantys akademijos mokslininkai ir toliau stebina įdomiais ir pasaulinio pripažinimo sulaukiančiais tyrimais, kuriuos spausdina žinomiausi sporto mokslo žurnalai.
Per pastaruosius 5–7 metus LKKA mokslininkai pagal mokslinės produkcijos kiekybę ir ypač kokybę, galima sakyti, įsiveržė į pirmaujančių pasaulio sporto mokslo universitetų gretas. Baltijos šalių regione mes dabar esame neabejotini sporto mokslo minties lyderiai ir tuo labai didžiuojamės, nepaisant to, kad mūsų laukia dar labai daug darbų ir naujų iššūkių.

Gaila, tačiau Lietuvoje dar vyrauja nuostata, kad tik „didelis yra geras“.

Šalies sporto vizija – orientuotis į bendrą fizinio aktyvumo skatinimą. Tai gali sumažinti dėmesį profesionaliam sportui, tačiau didins visuomenės sveikatingumą.

Sportas – konservatyvi sritis, pokyčiai joje vyksta lėtai. Kaip ir prieš dešimtmetį, Lietuvos sporto flagmanu išlieka krepšinis, saugiu atstumu lenkiantis futbolą. Lietuvoje šių dviejų sporto šakų populiarumo santykis ir ateityje išliks priešingas daugeliui Vakarų Europos šalių, nes jaunoji karta pokyčių nežada. 2010 m. duomenimis, Lietuvos sporto mokyklose žaisti krepšinį mokosi 9,4 tūkst., futbolą – 6,4 tūkst. moksleivių. Už jų arčiausiai rikiuojasi plaukimas, lengvoji atletika ir rankinis.
Matant jau tradicija tapusį kasmetį jaunųjų Lietuvos krepšininkų triumfą (2008–2011 m. rinktinė tapo Europos jaunių ir jaunučių čempionais, pasaulio jaunimo čempionais), neabejojama, kad ateityje jie nesumenkins Lietuvos krepšinio prestižo, galbūt netgi dar jį kilstelės.
Jaunųjų čempionų Lietuva turi ir tokiose sporto šakose, kaip boksas ar irklavimas, tačiau jų galimybės patekti į populiariųjų kategoriją – menkos. Sporto šakos populiarumas susijęs ne tik su pergalėmis, bet ir su jos patrauklumu bei finansavimu. Dėl to daugiau šansų, kad proveržio sulauks tradiciškai gausiai privačių rėmėjų mėgstamas tenisas. Šio proceso užuomazgos jaučiamos jau keleri metai.
Į ką jos išvirs, daug priklausys nuo to, kaip klostysis pajėgiausio Lietuvos tenisininko Ričardo Berankio karjera. Šiuo metu pasaulio tenisininkų reitinge (ATP) jis yra nukritęs į 174 vietą, nors dar prieš pusmetį buvo 95-oje ir tapo pirmuoju Lietuvos tenisininku, patekusiu į šio reitingo pirmąjį šimtuką. Tačiau Ričardui dar tik 21 metai, tad jis turi visas galimybes ne tik sugrįžti į buvusias pozicijas, bet ir stipriai jas pagerinti.

Olimpiečių nepritrūks

Nors profesionalaus sporto pasaulyje puse lūpų kalbėta apie tai, kad po šiemet vyksiančios Londono olimpiados gali tiesiog nebelikti potencialių čempionų, nuotaikos pamažu gerėja. „Iki šio pavasario jaučiau šiokį tokį nuosmukį, bet dabar, kai prasidėjo atrankos į olimpiadą, matau, kad turim neblogų jaunų imtynininkų, boksininkų. Jiems tai bus pirmoji olimpiada, ir yra vilčių, kad jie pasirodys pakankamai gerai. Jei ne šiemet, tai po ketverių metų Rio de Žaneire. Sportininkų tikrai turim ir turėsim. Aišku, jų nebus tiek daug kaip kitose šalyse, tačiau dėl to tik dar labiau reikia stengtis juos išlaikyti“, – padėtį komentuoja olimpinių sidabro ir bronzos medalių laimėtojas penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis.
Prieš dvejus metus iš profesionalaus sporto pasitraukusiam, šiuo metu treneriu dirbančiam olimpiečiui didesnį nerimą kelia ne žmogiškieji, o materialieji Lietuvos sporto ištekliai. „Infrastruktūros pokyčiai vyksta, bet norėtųsi, kad jie būtų greitesni. Vilniuje sporto bazių padėtis vis dar apgailėtina. Štai Lazdynų baseino, vienintelio, kuriame galima rengtis 50 metrų plaukimo tarptautinėms varžyboms, būklė tokia, kad jei ne šiandien, tai poryt gali tekti jį uždaryti. Visi tai žino, bet nėra lėšų baseinui sutvarkyti“, – pavyzdį pateikia A.Zadneprovskis.
Lietuvos olimpinio sporto centro direktorius Linas Tubelis į ateitį taip pat žvelgia ramiai ir siūlo nedramatizuoti fakto, kad karjerą pamažu baigia „auksiniai“ šalies sportininkai, tokie kaip dukart olimpinis čempionas disko metikas Virgilijus Alekna. Pasak direktoriaus, auga derama jų pamaina. „Alekną prilyginčiau Saboniui – neaišku, kada antrą kartą toks talentas užaugs. Tačiau juk visą laiką jam sportuojant buvo dirbama su pamaina. Kartų kaita Lietuvos sporte vyksta, kai kuriose šakose ji jau įvykusi. Olimpinėse žaidynėse Lietuva laimi vidutiniškai po du tris medalius. Ši tendencija turėtų išlikti“, – prognozuoja L.Tubelis.

Ateities sportas – visiems

Sporto ateitis priklauso ne tik nuo sportininkų darbo ir talento, bet ir nuo sporto politikos. Pagrindinė už pastarąją sritį atsakinga valstybės institucija – Kūno kultūros ir sporto departamentas nurodo tokias pagrindines artimiausių metų savo veiklos kryptis: visuomenės fizinio aktyvumo skatinimas, sporto infrastruktūros plėtra, jaunų talentingų sportininkų atrankos ir rengimo sistemų tobulinimas, kova su dopingu.
Bene svarbiausia – pati pirmoji. Tiek dar šiuo metu derinamas 2013–2015 m. tarpinstitucinio plano projektas, tiek pernai po ketverius metus trukusių derybų galiausiai priimta valstybinė sporto plėtros strategija siekia užtikrinti, kad sportas taptų aktualus didžiajai daliai šalies gyventojų, ne tik profesionaliems sportininkams. Pavyzdžiui, sporto plėtros strategijoje užsibrėžtas tikslas, kad 2020 m. Lietuvoje sportuotų ir mankštintųsi trys iš keturių šalies gyventojų (2006 m. duomenimis, tokių buvo kas antras). Tikimasi, kad sportas padės išspręsti kitas valstybės problemos: daugiau sportuojantieji gyvens ilgiau, dirbs produktyviau, bus sveikesni, o sportu užsiimantys nepilnamečiai bus mažiau linkę į nusikalstamumą.
„Lietuvoje sportas asocijuojasi su prakaitu ir medaliais, tačiau profesionaliu sportu užsiima tik apie 1 proc. šalies gyventojų. Žinoma, talentingiausiems sportininkams turi būti sudarytos tinkamos sąlygos, tačiau sportinis meistriškumas neturėtų būti sureikšmintas. Tie 99 proc. gyventojų taip pat gali sportuoti, tik jų atžvilgiu reikėtų kalbėti apie sveikatinimą, investiciją į kūno kultūrą. Šioje srityje visuomenei trūksta žinių. Mes suprantame, kaip dirba kompiuteris, žinome, ką daryti, kad neperkaistų motininė plokštė, tačiau nemokame sveikai maitintis ar susidaryti fizinio aktyvumo programos. O juk visi sutinka, kad sveikata yra didžiausia vertybė, kurios už pinigus nenusipirksi“, – stebisi Lietuvoje pernai vykusio Europos krepšinio čempionato organizacinio komiteto vykdomasis direktorius, šiuo metu ministro pirmininko patarėjas sporto reikalams Mindaugas Špokas.
Jis neabejoja, kad numatytos valstybės investicijos į sportą visiems atsipirks su kaupu. „Apskaičiuota, kad vienas litas, skirtas žmonių sveikatinimui, sugrįžta keturiais“, – sako anksčiau pats buvęs profesionalus plaukikas, Atlantos olimpinėse žaidynėse dalyvavęs M.Špokas.
Norint, kad žmonės pradėtų aktyviau sportuoti, visų pirma reikia sudaryti tam patrauklias sąlygas. Infrastruktūros klausimas čia pats aktualiausias. Kūno kultūros ir sporto departamento planuose yra siekis su Europos Sąjungos fondų parama pagaliau užbaigti nacionalinį stadioną, o miestų savivaldybėse pastatyti ar pagal tarptautinius standartus rekonstruoti sporto ir sveikatingumo centrus. Kol kas šie planai nedetalizuojami, tačiau žinant, kad atnaujinti infrastruktūrą ne tik numatyta oficialiuose dokumentuose, bet ir aktyviai raginama sportininkų bendruomenės, galima tikėtis, jog reikalai pajudės. Kaip sparčiai procesas vyks ir kiek tai padės dažniau sportuoti 99 proc. neprofesionalų – kitas klausimas.

„Infrastruktūros pokyčiai vyksta, bet norėtųsi, kad jie būtų greitesni. Vilniuje sporto bazių padėtis vis dar apgailėtina“, – teigia penkiakovininkas A.Zadneprovskis.

Perspektyviausi Lietuvos sportininkai

Sportininkas    Sporto šaka    Amžius    Laimėjimai
Jonas Valančiūnas    Krepšinis    20 m.    Europos jaunučių ir jaunių čempionas, pasaulio jaunimo čempionas, tris kartus naudingiausias čempionatų žaidėjas
Ričardas Kuncaitis    Boksas    18 m.    Europos jaunimo čempionas
Milda Valčiukaitė    Irklavimas    17 m.    Pasaulio ir Europos jaunių čempionė
Ieva Adomavičiūtė    Irklavimas    16 m.    Pasaulio ir Europos jaunių čempionė
Modesta J.Morauskaitė    Lengvoji atletika    16 m.    Europos jaunimo olimpinio festivalio čempionė
Danas Rapšys    Plaukimas    16 m.    Europos jaunimo olimpinio festivalio vicečempionas
Artūras Bartaševičius    Šiuolaikinė penkiakovė    18 m.    Europos jaunių vicečempionas
Mantas Knystautas    Graikų-romėnų imtynės    18 m.    Europos jaunių vicečempionas
Ričardas Berankis    Tenisas 21 m.    Pirmasis Lietuvos tenisininkas, patekęs į ATP reitingo pirmąjį šimtuką
Šaltinis: Lietuvos olimpinio sporto centro ir „Veido“ pašnekovų informacija

Lietuvos sporto ateities prognozės
1. Jaunoji krepšininkų karta užtikrins aukštas šalies pozicijas tarptautinėje arenoje.
2. Iš sporto šakų sparčiausiai populiarės tenisas, graikų-romėnų imtynės, karatė, regbis, dziudo.
3. Rusijos sporto pasaulis toliau žvalgysis talentų Lietuvoje, Lietuva į pilietybės keitimo žaidimus, norint sustiprinti nacionalines rinktines, nesivels.
4. Dalis dabar žymių sportininkų baigę karjerą pereis į valstybės valdymo struktūras ir užsiims sporto klausimais politiniu lygmeniu.
5. Didės sporto klubų paklausa, plėsis jų pasiūla.
6. Sporto finansavimo srityje didės privačių rėmėjų skiriamų lėšų dalis.
7. Rajonuose pamažu daugės naujų sporto bazių, bus renovuojamos esamos.
8. Iš sporto Lietuvoje išgyvens tik patys geriausi sportininkai – kiti turės rinktis tarp finansiškai rizikingos sportininko karjeros ir kito darbo. Taip bus prarandami potencialūs talentai.
9. Valstybės paramos sulauks mažesnis skaičius sporto šakų, bet parama didės.
10. Bus sugriežtinta dopingo kontrolė.

Sporto pasaulyje toli į ateitį neprognozuojama – dažniausiai apsiribojama būsima olimpiada. Artimiausios vasaros olimpinės žaidynės Londone prasidės jau po 80 dienų, tad dabar visas dėmesys skiriamas joms. Vis dėlto, kol stipriausi šalies sportininkai rengiasi kovai dėl medalių, jiems auga pamaina. Pasak jau 24 metus Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento pareigas einančio Artūro Poviliūno, jaunieji talentai yra išryškėję ir puoselėjami.

VEIDAS: Profesionalus sportas sulig Londono olimpinėmis žaidynėmis nesibaigs: laukia 2016 m. olimpiada Rio de Žaneire, Europos ir pasaulio čempionatai. Jūsų vertinimu, kokios Lietuvos sportininkų ateities perspektyvos?
A.P.: Taip, mes gyvename olimpiniais ciklais. Dabartiniai priemonių planai ir programos yra patvirtintos iki Londono olimpinių žaidynių. Tačiau tai nereiškia, kad negalvojame, kaip mūsų jaunieji sportininkai rengiasi būsimoms žaidynėms. Per pastaruosius ketverius metus LTOK finansavo jaunimo programas, Lietuvos jaunieji sportininkai dalyvavo Europos vasaros ir žiemos olimpiniuose festivaliuose. Pavyzdžiui, praėjusiais metais 54 sportininkai, 16–17 metų jaunuoliai, dalyvavo Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Turkijoje. Ten jie pasirodė labai gerai – iškovojo dešimt medalių. Pagal medalių skaičių Lietuva užėmė dešimtą vietą Europoje.
2010 m. dalyvavome pirmosiose jaunimo vasaros olimpinėse žaidynėse Singapūre. Ten irgi pasirodyta šauniai: dalyvavo 22 sportininkai, parvežti penki medaliai. Singapūro žaidynių nugalėtojai boksininkas Evaldas Petrauskas, irkluotojas Rolandas Maščinskas jau turi kelialapius į Londono žaidynes.
Taigi talentai išryškėję, mūsų treneriai juos rengia ateičiai. Geriausiems jauniems sportininkams yra sudarytos optimalios sąlygos tobulėti.
VEIDAS: Vadinasi, bus kam deramai pakeisti senosios kartos olimpiečius Virgilijų Alekną, Edviną Krungolcą, Andrejų Zadneprovskį, Ramūną Vyšniauską ir kitus?
A.P.: Taip, potencialių jaunų sportininkų randame ir juos puoselėjame. Žinoma, profesionalus sportas reikalauja nemenko finansavimo. Lietuvos sporto biudžetas vargu ar didės, o ilgainiui lėšų reikės didesnių. Ar jų bus – sunku pasakyti. Jeigu nebus, tada tiesiog reikės sumažinti remiamų talentų skaičių. Negali duoti po truputį visiems ir tikėtis gerų rezultatų. Liūdna, bet finansavimą gaunančių sportininkų ateityje gali sumažėti.
VEIDAS: Ar daugės tokių atvejų, kaip Donatos Rimšaitės, kada talentingas Lietuvos sportininkas pasirenka atstovauti kitai šaliai?
A.P.: Gyvename demokratinėje Europoje. Kiekvienas pilietis turi savo teises ir pareigas. Todėl negalime pasakyti, kad ateityje tokių atvejų nepasikartos.
VEIDAS: Kokios prognozės dėl sporto infrastruktūros plėtros – ar čia galime tikėtis permainų?
A.P.: Apie infrastruktūros gerinimą daug kalbama įvairiais lygmenimis: darželiuose, mokyklose, universitetuose, tarp suaugusiųjų. Deklaruojama, kad sportas turi būti prieinamas visiems. Bet pradėkime nuo darželių. Kur yra darželiai, kuriuose būtų salės, patalpos vaikams užsiimti kūno kultūra? Kylame aukščiau: vidurinės mokyklos, gimnazijos – tik vienetai, kuriose viskas deramai įrengta. Aukštosios mokyklos apskritai mano, kad kūno kultūros nebereikia.
Bet tikiu, kad ateityje padėtis keisis. Žmonės patys pradės suprasti sporto ir sveikatos reikšmę. Tai vyksta jau dabar. Pavyzdžiui, pažiūrėkite, kaip per trejus metus Vilniuje padaugėjo dviratininkų.
VEIDAS: Bet dviračių takų nepadaugėjo.
A.P.: Jų plėtra irgi planuojama. Dėl to į ateitį aš žiūriu optimistiškai, tik viską stabdo bendra šalies ekonomika. Kad įvyktų pokyčių, ji turi kilti į viršų.
VEIDAS: Kokių vilčių galime puoselėti dėl Londono olimpinių žaidynių?
A.P.: Turime nemažai sportininkų, kurie pasaulio ar Europos čempionatuose yra stovėję ant pjedestalų. Daugiausiai vilčių teikia dviratininkė Simona Krupeckaitė, neseniai iš pasaulio čempionato parvežusi sidabro medalį, boksininkas Egidijus Kavaliauskas, pernai pasaulio čempionate buvęs trečias, buriuotoja Gintarė Scheidt. Neabejoju, kad dėl medalių kovos ir Virgilijus Alekna, Austra Skujytė, Laura Asadauskaitė, Aurimas Didžbalis, Mindaugas Griškonis, Jevgenijus Šuklinas bei kiti – daug šiųmečių olimpiečių turi potencialo.
VEIDAS: Kiek medalių tikisi pats komitetas?
A.P.: Manau, visi būtume patenkinti ir laimingi, jeigu iš Londono mūsų sportininkai parvežtų bent du medalius. Nesvarbu, kokios spalvos ir kokios sporto šakos. Konkurencija bus milžiniška, bet galimybių tikrai turime.
VEIDAS: Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui vadovaujate nuo 1988 m. Dabartinė jūsų kadencija baigsis šiemet rudenį. Ar balotiruositės dar kartą?
A.P.: Jeigu šiandien, prieš pat Londono žaidynes, pasakyčiau, kad žadu pasitraukti iš posto, tarsi pareikščiau, kad nusiimu visą atsakomybę už būsimus rezultatus Londone. Neskubinkime įvykių, viskam savas laikas. Sportininkams, treneriams, federacijų vadovams, kurie manęs jau klausė apie ateities planus, atsakiau, kad tarsimės, svarstysime. Jeigu, kaip ankstesniais metais, sulauksiu didelio palaikymo, tai balotiruosiuosi. Kas bus išrinktas vadovu, spręs LTOK generalinė asamblėja. Nemažai priklausys ir nuo to, su kokiomis nuotaikomis grįšime iš Londono.