Kanapės pakišo koją Kauno „Žalgirio“ krepšininkui, tačiau jis toli gražu ne pirmas, kuriam karjerą sugadino kvaišalų vartojimas.

Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo amerikiečiams Sonny Weemsui ir DeJuanui Collinsui šis sezonas baigėsi anksčiau nei įprasta. Pirmasis iš kovų iškrito dėl patirtos traumos, o antrasis sulaukė trijų mėnesių diskvalifikacijos dėl kanapių vartojimo.
Pats žalgirietis viešumoje neigia kada nors vartojęs marihuaną. Esą sunkiausiomis akimirkomis jis keliskart yra užtraukęs cigarą ir neįsivaizduoja, kaip į jo organizmą galėjo patekti kanapių. „Žalgirio“ klubo savininkas Vladimiras Romanovas ir čia buvo linkęs įžvelgti sąmokslą: dėl susiklosčiusios padėties jis viešai apkaltino paslaptingą grupuotę iš Vilniaus.
Tiesa, šį sezoną D.Collinsas jau ne pirmą kartą į žiniasklaidos akiratį patenka ne dėl laimėjimų aikštelėje, o dėl nuotykių už jos ribų. Šį sezoną Eurolygoje gynėjas per rungtynes vidutiniškai pelnydavo po 6,3 taško ir atlikdavo po 1,5 rezultatyvaus perdavimo. Pernai metų statistika panaši: 6,7 taško ir 2,25 rezultatyvaus perdavimo. Taigi abiejų sezonų statistika yra gana kukli, palyginti su rezultatais, kuriuos D.Collinsas demonstravo „Žalgiryje“ per savo geriausią sezoną 2007–2008 m. Tuomet jis pelnydavo po 10,8 taško ir atlikdavo po 5,35 rezultatyvaus perdavimo. Akivaizdu, kad D.Collinso karjera išgyvena saulėlydį ir prie to prisideda ne tik amžius, bet ir „užklasinė“ veikla, sunkiai suderinama su sportininkams įprastu režimu.
Žiemą D.Collinsas jau turėjo problemų dėl vairavimo stipriai išgėrus. Tuomet krepšininko kraujyje nustatyta 2,18 promilės alkoholio. Tąkart D.Collinsas ne tik buvo nubaustas administracine tvarka, bet ir šmėžavo televizorių ekranuose, necenzūriniais žodžiais keikdamas įvykį filmuojantį operatorių. Atrodo, kad šis įvykis krepšininkui rimta pamoka netapo.

Kanapės ir NBA

Kanapių vartojimas Lietuvos sporte, laimei, nėra didelė problema. Į nemalonią istoriją dėl įtarimų marihuanos laikymu ir vartojimu buvo įsipainiojęs tik Tauragės „Tauro“ ekipos futbolininkas Simonas Babilius.
Užtat NBA lygoje „žolės“ mėgėjų problema tikrai egzistuoja. Beje, ne tik kanapių, bet ir stipresnių narkotikų. Michaelas Beasley, Damonas Stoudamire‘as, Rasheedas Wallace‘as, Chrisas Andersonas, Shawnas Kempas, Richardas Dumas, Zachas Randolphas – tai tik keli krepšininkai, turėję vienokių ar kitokių nemalonumų dėl narkotikų vartojimo. Keli žaidėjai dėl narkotikų vartojimo buvo suspenduoti iki gyvenimo pabaigos. Tarp jų ir tokie daug žadantys žaidėjai, kaip jau minėtas R.Dumas ar Roy Tarpley.
Praėjusiais metais policija buvo sulaikiusi NBA žvaigždę Marcusą Camby, kurio automobilyje rasta marihuanos. Tiesa, vėliau kaltinimai krepšininkui buvo panaikinti, nes kartu automobilyje buvęs jo pusbrolis pareiškė, kad visi narkotikai priklausė jam, o M.Camby apie tai nieko nežinojo.
O štai Dalaso „Mavericks“ žaidėjas Joshas Howardas praėjusio sezono pabaigoje tiesioginiame eteryje atvirai pripažino ne sezono metu rūkantis marihuaną. „Visi žiniasklaidos ir sporto pasaulio žmonės žino, kad NBA žaidėjai rūko marihuaną“, – tuomet teigė krepšininkas.
Tiesa, bent dabar „žolės“ mėgėjai NBA gali šiek tiek atsikvėpti. Naujai sudarytoje kolektyvinėje darbo sutartyje numatoma, kad sportininkai prieš sezoną iki dviejų kartų gali būti tikrinami dėl steroidų ir kitų formą gerinančių preparatų vartojimo. Marihuana į šį sąrašą nėra įtraukta.
Ankstesnėje sutartyje buvo numatyta, kad krepšininkai dėl marihuanos vartojimo gali keliskart būti tikrinami ir ne sezono metu. O sezono laikotarpiu nuo spalio 1 iki birželio 30 d. visi krepšininkai yra keturiskart atsitiktinai tikrinami dėl draudžiamų preparatų vartojimo. Diskvalifikaciją dėl marihuanos vartojimo buvo galima užsidirbti tik po trečio įkliuvimo. Pirmąkart nusižengęs žaidėjas tiesiog privalėjo prisidėti prie lygos vykdomos kovos su marihuanos vartojimu programos. Antras nusižengimas grėsė 25 tūkst. dolerių bauda, o trečiąkart įkliuvęs sportininkas būdavo diskvalifikuojamas penkerioms rungtynėms. Už kiekvieną kitą nusižengimą taip pat būdavo baudžiama diskvalifikacija: ketvirtas kartas būtų kainavęs jau dešimties rungtynių priverstines atostogas.

Narkotikai sužlugdė karjerą

Sporto istorijoje netrūksta pamokomų istorijų, kai priklausomybė nuo svaigalų iš viršūnės nubloškė ir pačias didžiausias žvaigždes. Kai kuriems besaikis narkotikų ar alkoholio vartojimas kainavo net gyvybę.
Štai Darrylas Strawberry 1980 m. buvo pirmas per Amerikos beisbolo lygos (MLB) naujokų biržos šaukimą. 1983 m. debiutavęs pagrindinėje komandoje, jis laimėjo Metų naujoko titulą, o nuo pat 1984 iki 1991 m. be pertraukos buvo kviečiamas dalyvauti Visų žvaigždžių rungtynėse. 1986 m. jis tapo vienu pagrindinių Niujorko „Mets“ triumfo Pasaulio serijos varžybose kalvių. Atrodė, kad D.Strawberry laukia vieta beisbolo šlovės muziejuje. Tačiau, sulaukęs 29 metų, jis įniko į narkotikus ir jo karjeros kreivė ėmė sparčiai smukti žemyn.
Vėliau pats beisbolininkas pripažino, kad kokaino pirmą kartą pabandė dar 1983 m., vos tik debiutavęs pagrindinėje komandoje. D.Strawberry neneigė ir iki tol ne kartą vartojęs marihuaną ar nevengdavęs padauginti alkoholio. Vėliau prasidėjo ir kitos problemos – kaltinimai smurtu prieš gyvenimo draugę, mokesčių vengimas. Visa tai tik dar labiau įklampino sportininką. 1990 m. jis bandė gydytis reabilitacijos klinikoje, tačiau nemalonumai tuo nesibaigė. MLB vadovybė jį net triskart suspendavo dėl draudžiamų preparatų vartojimo, o svajonės apie vietą šlovės muziejuje nuėjo perniek.
Didelių problemų per narkotikus turėjo ir vienas geriausių pasaulio futbolininkų Diego Maradona, išgarsėjęs savo puikiu driblingu, „Dievo ranka“, priartinusia Argentiną prie pergalės 1986-ųjų pasaulio futbolo čempionate. Tačiau tiek karjeros metais, tiek vėliau argentinietis garsėjo ir savo nesutramdomu elgesiu bei potraukiu prie kvaišalų. D.Maradonos kokaino pomėgis vieša paslaptimi tapo dar devintojo dešimtmečio antroje pusėje, o 1991 m. jis sulaukė 15 mėnesių diskvalifikacijos už šio narkotiko vartojimą. 1994 m. D.Maradona anksčiau laiko turėjo palikti pasaulio čempionatą, nes buvo pagautas vartojantis draudžiamus preparatus, kaip įtariama, efedriną. Karjerą argentinietis baigė 1997-aisiais, sulaukęs 37 metų, kai nebesugebėjo pereiti dar vienos dopingo patikros. Vėliau dėl kokaino vartojimo legendinį futbolininką ėmė persekioti širdies veiklos sutrikimai. Galiausiai D.Maradona vis dėlto pajėgė atsikratyti šios varginančios priklausomybės.
Dabar galime tik spėlioti, kokių aukštumų dar būtų pasiekęs D.Maradona, jei ne beveik pusę karjeros jį persekioję nemalonumai dėl kvaišalų vartojimo. Vis dėlto argentinietis sugebėjo išlikti viršūnėje, nors kitiems sportininkams narkotikai ir alkoholis tapo nuosmukio priežastimi. Čia galima paminėti ir tokias NBA žvaigždes, kaip Vinas Bakeris ar Shawnas Kempas. Jų karjerą drąsiai galima skirstyti į dvi dalis – puikią formą iki priklausomybės ir staigų nuosmukį prasidėjus tokio pobūdžio problemoms.
Itin pamokoma ir Leno Biaso istorija. Šis krepšininkas buvo lyginamas su tuomet dar tik kylančia žvaigžde Michaelu Jordanu. Įspūdingas žaidimas universitete uždirbo L.Biasui antrą šaukimą 1986 m. NBA naujokų biržoje. Kylančią žvaigždę pasirinko čempiono titulą ginantys Bostono „Celtics“ krepšininkai. Tačiau NBA lygoje L.Biasas taip ir nedebiutavo – tragedija įvyko prabėgus vos 48 valandoms po naujokų biržos. Krepšininkas mirė perdozavęs kokaino, o sporto pasaulis neteko perspektyvaus atleto.

Sugebėjo pakilti

Sporto istorijoje galima rasti ir tokių istorijų, kai priklausomybę įveikęs sportininkas pakildavo tarsi feniksas iš pelenų. Vienas tokių pavyzdžių yra beisbolininkas Joshas Hamiltonas. 1999 m. „Tampa Bay Devil Rays“ ekipa jį pasirinko pirmuoju šaukimu ir už kontrakto sudarymą žaidėjui sumokėjo tuomet rekordinę 3,96 mln. dolerių sumą. 2001 m. pradžioje J.Hamiltonas buvo išrinktas didžiausia beisbolo viltimi.
Deja, būtent tais metais prasidėjo sportininko nuosmukis dėl traumų ir polinkio prie narkotikų. 2001 m. jis sužaidė vos 27-erias rungtynes, o po metų – 56-erias. 2003 m. pradžioje J.Hamiltonas šešioms savaitėms paliko komandą ir pripažino, kad per tą laiką išbandė kiekvieną narkotiką, koks tik pakliuvo po ranka. Dėl „asmeninių priežasčių“ šis sportininkas praleido visą sezoną, o lygos vadovybė buvo jam skyrusi 25 dienų diskvalifikaciją dėl draudžiamų preparatų vartojimo. Teigiama, kad J.Hamiltonas net aštuonis kartus buvo kreipęsis dėl reabilitacijos, tačiau visus kartus ją nutraukdavo anksčiau laiko.
2004 m. vasarį J.Hamiltonas dėl narkotikų vartojimo buvo suspenduotas neribotam laikui ir nežaidė beisbolo porą metų. Vis dėlto žaidėjas sugebėjo įveikti jį varginusią priklausomybę ir grįžti į profesionalųjį sportą. Galiausiai 2008 m. sportininko žvaigždė suspindo iš naujo. Jis buvo išrinktas į Visų žvaigždžių rungtynes ir puikiai žaidė visą sezoną, o 2010 m. sugebėjo pelnyti naudingiausio sezono žaidėjo titulą.
Belieka tikėtis, kad ši J.Hamiltono istorija yra puiki pamoka jauniems atletams, kurių kelyje tyko gausybė pagundų.

Donatas Puslys

Sporto istorijoje netrūksta pamokomų istorijų, kai priklausomybė nuo svaigalų iš viršūnės nubloškė net pačias didžiausias žvaigždes.

Lygiai po trijų mėnesių Londone bus oficialiai atidarytas olimpinis kaimelis, o po 102 dienų uždegta jubiliejinių XXX vasaros olimpinių žaidynių ugnis.

Bet su Lietuvos olimpinės misijos Londono olimpiadoje vadovu Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) viceprezidentu prof. habil. dr. Algirdu Raslanu kalbamės ne tik apie Lietuvos olimpinius lūkesčius, bet ir apie sporto piktžaizdes, kurios, deja, paženklino ir lietuvius sportininkus.
Tačiau pirmiausia – kas pagal naujausius rezultatus iš mūsų olimpiečių gali pretenduoti į medalius?

A.R.: Prognozuoti sporto rezultatus – pavojingas dalykas, nes konkurencija milžiniška ir tik didėja, o skirtumai tarp sportininkų rezultatų vis glaustesni. Londone mūsų sportininkų laukia milžiniška konkurencija, tad du trys medaliai būtų didelis pasiekimas. Turime stiprų kanojininką Jevgenijų Šukliną, puikiai vertiname dviratininkės Simonos Krupeckaitės laimėjimus, manome, kad aukštą vietą turėtų užimti šiuolaikinės penkiakovės atstovė Laura Asadauskaitė, atgauna pozicijas buriuotoja Gintarė Scheidt, puikius rezultatus parodė boksininkas Egidijus Kavaliauskas, įnirtingai rengiasi olimpinėms žaidynėms irkluotojas Mindaugas Griškonis, lengvaatlečiai disko metikas Virgilijus Alekna, Austra Skujytė. Reikia tikėtis, Londone varžysis ir sieks aukšto rezultato mūsų krepšininkai.
VEIDAS: Lietuvos vasaros olimpinių žaidynių delegacijos svyruodavo nuo 46 iki 71 sportininko, o kiek bus šįsyk? Kokia Jūsų pozicija: jei sportininkas įvykdė olimpinį normatyvą, bet neturi šansų kovoti dėl aukštų vietų, ar verta jį vežtis tik dėl olimpinio apšilimo?
A.R.: Pasaulyje aukščiausių sportinių rezultatų siekia 30–50 tūkst. sportininkų, o olimpinėse žaidynėse startuoja apie 10,5 tūkst. geriausiųjų. Kiekviena iš 28-ių sporto šakų turi savo kvotą, ir į ją patekti – didelė garbė. Tie, kurie įvykdė olimpinį normatyvą, nusipelno pagarbos ir bilieto į olimpiadą. Turime suprasti, kad Lietuva nėra niekuo išskirtinė nei savo genetiniais pradais, nei sąlygomis, sudarytomis sportininkams, ar jų skatinimo sistema, tad patekimas į olimpines žaidynes – pats aukščiausias sportininko rezultatas. Tačiau kovoti dėl medalių gali tik patys talentingiausi. Trijų milijonų valstybėje surasti du tris tokius sportininkus – didelis uždavinys. Man gaila, kad Lietuvoje vertinami tik medaliai.
Londono olimpinių žaidynių organizaciniam komitetui Lietuva išsiuntė 135 sportininkų sąrašą. Gegužės 2 d. bus priešpaskutinis sportininkų vertinimas, pradėsime braukyti sąrašus. Tikimės, kad apie 60 sportininkų, skaičiuojant su krepšinio rinktine, bus įvykdę olimpinius normatyvus ir vyks į Londoną.
VEIDAS: Gaila, kad krepšininkams negalės padėti namų sienos – varžytuvėse dėl teisės surengti atrankos turnyrą pralaimėjome Venesuelai. Ar čia neįžvelgiate kokios „sąmokslo teorijos“?
A.R.: Matau ją akivaizdžiai, tačiau suprantu ir pasiteisinimą. Deja, tenka konstatuoti, kad kiekvienos sporto šakos tarptautinė federacija daro didelį biznį, ir juo toliau, tuo labiau sąlygas diktuoja pinigai. Materialinis suinteresuotumas galbūt pamynė ir Lietuvos galimybes surengti atrankos turnyą, kurį, esu tikras, Lietuva būtų surengusi puikiai. O FIBA savo sprendimą gali pateisinti krepšinio plėtotės reikme Pietų Amerikos žemyne.
VEIDAS: Ar penkiakovininkė Donata Rimšaitė dar turi nors mažą šansą kovoti Londone kaip Rusijos atstovė?
A.R.: D.Rimšaitė pasirinko savo gyvenimo kelią. Lietuvos žmonės negali jai trukdyti ir netrukdo sportuoti, atstovauti Rusijai varžybose, tačiau ne olimpinėse. Lietuva laikosi Tarptautinės olimpinės chartijos ir padarė tai, ką pagal ją privalėjo padaryti. Kai kurie Rusijos sportininkai, organizacijos ar tam tikri veikėjai norėjo primesti savo valią, bet Lietuva garbingai apgynė Olimpinės chartijos principus. Priimtas sprendimas teisėtas ir teisingas. Jis nėra nukreiptas prieš sportininkę – tai tik sporto teisės reikalas.
Ar gali ji dar patekti į šią olimpiadą? Pagal tarptautinę teisę visi klausimai išspręsti. O paskutinis terminas deklaruoti sportininką į šias olimpines žaidynes yra liepos 9 d.
VEIDAS: Ar galite garantuoti, kad dėl D.Rimšaitės nebuvo kokių derybų ar slaptų susitarimų, kaip girdėti kaltinimų iš Rusijos pusės?
A.R.: Jokių susitarimų ar derybų nei yra, nei buvo. Esu girdėjęs, kad tam tikri fiziniai asmenys dalyvavo šioje veikloje, bet tai nesusiję nei su LTOK, nei su Lietuvos sporto vadovais.
VEIDAS: Ar sutinkate su vertinimu, kad D.Rimšaitės poelgį galima pateisinti, nes Lietuva nemyli savo sportininkų? Antra vertus, ar sporte dar egzistuoja tokia sąvoka, kaip patriotizmas?
A.R.: Patriotizmo yra. Sportininkams didelė garbė ir pasididžiavimas atstovauti savo tautai, savo valstybei, nešti jos vėliavą. Laimėję medalį visi nori apsisiausti vėliava, sportininkams ištrykšta ašara, kai pakyla jų valstybės vėliava, grojamas himnas.
Ir kategoriškai noriu paneigti, kad D.Rimšaitei buvo sudarytos prastos sąlygos. Ji tarp Lietuvos sportininkų jas turėjo geriausias ir gavo didžiausius pinigus. Antra vertus, kiekvienas sportininkas siekia savo geriausio rezultato, ir durys atviros. Vis dėlto nė vienas aukštų rezultatų pasiekęs Lietuvos sportininkas, net tie, kurie sudarę mišrias santuokas, neišdavė tėvynės, nors turėjo ne vieną galimybę ją palikti. Manau, palikti tėvynę nėra pats garbingiausias poelgis.
VEIDAS: Tačiau šioje globalizacijos eroje ir sporte vis labiau trinamos valstybių sienos. Artėja žiemos olimpinės – ar mūsų šokių ant ledo pora Deividas Stagniūnas su nauja partnere JAV piliete Isabella Tobias vėl liks už borto?
A.R.: Kiekviena valstybė žiūri labai paprastai: jei sportininkas yra tarp geriausiųjų, valstybės interesas – jį išlaikyti. Amerikietė, atstovaujanti Lietuvai ledo šokiuose, JAV nėra pati geriausia, tad JAV jokių kliūčių jai nedaro. Šiuo atveju interesą turi Lietuva. Bet pilietybės klausimus sprendžia valstybės vadovas, o ne sporto atstovai.
VEIDAS: Dėl dopingo skandalo olimpiados Londone užribyje liko geriausia mūsų maratonininkė Živilė Balčiūnaitė. Vieša paslaptis, kad dopingo preparatus vartoja daug sportininkų, tik antidopingo kontrolė ne visus sugeba susekti. Ar dar apskritai egzistuoja švarus sportas?
A.R.: Londone dopingo kontrolė bus ypač griežta: bus patikrinta pusė olimpiečių, o iki žaidynių beveik visi pretendentai bus patikrinti kelis kartus. Beje, Didžiosios Britanijos olimpinis komitetas siūlo dėl dopingo diskvalifikuoti net ne dvejiem, o ketveriems metams ir neleisti dalyvauti artimiausiose olimpinėse žaidynėse. Yra siūlymų diskvalifikuoti net iki gyvos galvos, bet, manau, jie neturės palaikymo, nes prasižengęs žmogus turi turėti galimybę pasitaisyti.
Tačiau akivaizdu: jei nebus kovojama su dopingu ir sportininkų pirkimu, kuris dabar vyksta, kai turtingos valstybės perka kitų šalių sportininkus, sportą ištiks krachas. Sporto organizacijos ir valstybės nori dar labiau apriboti dopingo vartojimą, nes yra didelių įtarimų, kad tam tikros valstybės ar tam tikri sportininkai vykdo negarbingą žaidimą galbūt vartodami tam tikrus preparatus, nes pagal sporto mokslo dėsnius per trumpą laiką padidinti sporto rezultatų tiek, kiek tai padaro kai kurie sportininkai, neįmanoma. Tik jei pasaulio sporto organizacijos susitars ir laikysis Tarptautinės olimpinės chartijos, galime tikėtis turėti lygesnes sąlygas su kitais sportininkais.
Lietuva – už švarų ir moralų sportą, už idėjas, su kuriomis 1896 m. buvo grąžintos olimpinės žaidynės. Toks pagrindas yra sporto variklis, o jei jį iškraipome, pereidami tik į komercinį pagrindą, į dopingo vartojimą, į sportininkų pirkimą, – sportui tai pabaiga. Sportas išsigimsta, jis visiškai komercializuojasi, o dideli pinigai veda prie siekio būti geresniam bet kokiomis įmanomomis priemonėmis, nesiskaitant nei su savo sveikata, nei su ateities gerove, nei su galimybe turėti palikuonių.
VEIDAS: Jei tęstume pinigų temą, bet jau kitu aspektu, – ar nesutrikdė pasirengimo olimpinėms žaidynėms tai, kad LTOK kelerius metus olimpinėms žaidynėms Londone kauptos lėšos, daugiau kaip 7 mln. Lt, buvo laikomos „Snore“? Ar pavyko jas atgauti? Beje, kiek kainuos pasirengimas ir dalyvavimas Londono olimpiadoje?
A.R.: Nesu atsakingas už finansus, negaliu komentuoti klausimo dėl „Snoro“, bet trukdžių rengiantis Londonui nepajutome. Valstybė šįsyk atkreipė dėmesį į sportininkų pasirengimą: Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) skyrė papildomą 1 mln. Lt sportininkų pasirengimui, dar 800 tūkst. Lt – sporto inventoriui. Sportininkų pasirengimui lėšas per pusę skyrė LTOK, kuris gyvena iš rėmėjų pinigų bei olimpinės loterijos, ir KKSD, be to, prisideda sporto šakų federacijos, savivaldybės. Rudenį pateiksime ataskaitas, kiek kainavo visas olimpinis ciklas. Šiemet sportininkų pasirengimui reikės apie 5 mln. Lt, o sportininkų kelionei į Londoną – dar 3,5 mln. Lt.
VEIDAS: LTOK Jums patikėtas didelio meistriškumo sportininkų rengimas, tai kartu su sporto vadyba, sporto ekonomika yra ir Jūsų mokslinių tyrimų kryptys. Kiek Lietuvos realybė atitinka teorinį modelį?
A.R.: Lietuvos sportininkų rezultatai geresni, nei galėtų būti vertinant pagal turimas sporto plėtojimo sąlygas. Tai lemia labai stiprūs treneriai, savarankiškos atskirų sporto šakų federacijos, kurių atstovai įeina į tarptautinių federacijų komisijas, sukaupta didžiulė patirtis plėtojant centralizuotą sportininkų rengimo modelį. Labai svarbu, kad turime pakopinę sportininkų rengimo sistemą: apie 47 tūkst. vaikų ugdomi sporto mokyklose, kuriami sporto klubai.
Mūsų sportininkai gal nėra geriausiai pasaulyje aprūpinti, bet jie tikslingai siekia rezultato, atiduoda visas jėgas, nori savo mažą tautą iškelti aukščiau savo galimybių. Tarp 204 šalių Pekino olimpinėse žaidynėse Lietuva buvo 56-a,  Europoje – dvidešimtuke, ES – aštunti, o tarp šalių, kurios turi iki 5 mln. gyventojų, – tarp geriausiųjų. Turime džiaugtis, kad yra saujelė didvyrių, kurie pasiekė tokį aukštą rezultatą mūsų valstybei.

Paskutinę kovo savaitę Nicoje vyks pasaulio dailiojo čiuožimo čempionatas, kuriame dalyvaus ir keturi mūsų šalies atstovai.

Šiame Prancūzijos mieste bus surengtos jau 102-osios planetos dailiojo čiuožimo pirmenybės. Lietuvai tai bus dvidešimtasis pasaulio čempionatas: po nepriklausomybės atkūrimo 1992 m. į Ouklande vykusias geriausių pasaulio čiuožėjų varžybas pirmoji išvyko šokių ant ledo pora Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko.
Į šiųmetį čempionatą vėlgi vyksta šokėjų pora Deividas Stagniūnas ir Isabella Tobias bei du solistai: tokiose varžybose debiutuosianti septyniolikmetė Inga Janulevičiūtė ir ketvirtąkart į planetos pavienių čiuožėjų finalinį etapą bandysiantis patekti devyniolikmetis Saulius Ambrulevičius.

Lyderiai nesnaudžia
Šokių ant ledo varžybose dalyvaus 38 duetai. Kaip visada, bus ir naujokų, ir gerai pažįstamų veidų. Čia lyderiai jau keleri metai nesikeičia. Po triumfo 2010 m. žiemos olimpinėse žaidynėse olimpiniai čempionai kanadiečiai Tessa Virtue ir Scottas Moiras bei vicečempionai iš JAV Meryl Davis ir Charlie White’as toliau varžosi tarpusavyje ir dėl planetos čempionų titulo. Pernai T.Virtue ir S.Moirui nepavyko antrąsyk iš eilės tapti stipriausiais – porai reikėjo tenkinti sidabru. Aukščiausią garbės pakylos laiptelį jie užleido amerikiečiams, tad šiemet M.Davis ir Ch.White’as sieks apginti pasaulio čempionų vardus.
Aukščiausių tikslų ketinantiems siekti dailiojo čiuožimo porų varžybų dalyviams teks įveikti jau senokai tarp lyderių įsitvirtinusią triskart planetos čempionę Vokietijos porą Alioną Savčenko ir Robiną Szolkowy, dėl partnerės traumos turėjusią praleisti šių metų Europos čempionatą. Į kovą dėl medalių stos ir jau keturioliktame pasaulio čempionate dalyvausiantys olimpiniai vicečempionai iš Kinijos Pang Qing ir Tongas Jianas, pernykščiai planetos sidabro medalininkai ir šiųmečiai Senojo žemyno čempionai Tatjana Volosožar bei Maksimas Trankovas.
Nicoje I.Janulevičiūtės laukia 50 konkurenčių. O pavienių čiuožėjų varžyboms pasibaigus bus paskelbta nauja čempionė, nes pernykštės aukso ir sidabro medalio laimėtojos nusprendė praleisti šį sezoną. Viena favoričių neabejotinai bus Carolina Kostner – Italijos garbę ginsianti keturiskart Europos čempionė ir pernykščio pasaulio čempionato bronzinė prizininkė.
Kartu su S.Ambrulevičiumi kuo geriau atlikti tulupą, flipą ar akselį, sužavėti komisiją ir patekti tarp finalininkų bandys 47 čiuožėjai. Dėl traumos tituluotojo šių metų Europos čempiono Jevgenijaus Pliuščenkos nebus, bet didžiulę patirtį sukaupusių senbuvių netrūks: planetos čempiono titulą sieks išsaugoti kanadietis Patrickas Chanas, vienuoliktą kartą šiose pirmenybėse Prancūzijai atstovaus triskart Europos ir sykį pasaulio čempionas Brianas Joubert’as, bus ir prieš dešimtmetį tokio rango varžybose debiutavęs čekas Tomašas Verneris, pernykštis vicečempionas iš Japonijos Takahiko Kozuka ir kt.

Mūsiškių galimybės
Pirmąsyk į suaugusiųjų pasaulio čempionatą vykstanti I.Janulevičiūtė vasario pabaigoje Minske dalyvavo pasaulio jaunimo dailiojo čiuožimo čempionate ir tarp 36 dalyvių liko trylikta. „Inga labai mus nustebino. Ji šiemet padarė didelę pažangą. Ir treniruotėse buvo stabili, neklydo, ir padarė tai, ką gali“, – Kauno žiemos sporto mokyklos „Baltų ainiai“ auklėtinę gyrė Lietuvos čiuožimo federacijos (LČF) prezidentė Lilija Vanagienė.
Trejose planetos pirmenybėse jau dalyvavęs S.Ambrulevičius kol kas aukščiausią 38 vietą užėmė pernai. Nicoje S.Ambrulevičius pasirodys po neseniai išsigydytos kojos traumos, kuri jam užkirto kelią į sausio pabaigoje vykusį šių metų Europos čempionatą.
Daugiausiai vilčių siejama su mūsų šokių ant ledo pora 26-erių metų D.Stagniūnu ir dvidešimtmete I.Tobias. Kokį jų pasirodymą LČF prezidentė vertintų kaip gerą? „Pernai pasaulio čempionate jie buvo keturiolikti. Jei pavyktų pagerinti rezultatą – būtų trylikti, dvylikti ar vienuolikti, jau būtų gerai. O labai geras rezultatas, jeigu patektų į elitinį dešimtuką. Bet lengva tikrai nebus. Pasirengimo Europos čempionatui etapas vyko labai sklandžiai, be traumų, o štai dabar Isabella per bendrojo fizinio parengimo treniruotę pasitempė koją. Dėl to teko praleisti tris treniruočių savaites. Bet laimė, kad susižeidė ne prieš pat čempionatą“, – neišsipildžiusiu blogiausiu scenarijumi guodėsi L.Vanagienė.

Ne viskas priklausys nuo rezultatų
Šiame pasaulio čempionate dailiojo čiuožimo atstovai dėl olimpinių kelialapių dar nekovos, pats karštymetis jų laukia kitąmet. D.Stagniūnas įtrauktas į 2014 m. Sočio žiemos olimpinių žaidynių kandidatų pirmąjį sąrašą, kuriame yra keturi Lietuvos sportininkai. Kad mūsų šokių ant ledo pora vėl iškovos kelialapį į žiemos žaidynes, Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentė jau dabar sakė esanti garantuota, tik ar vėl nepakiš kojos Deivido partnerės pilietybės reikalai.
Kaip žinome, D.Stagniūnui sykį jau teko nuryti nuoskaudą. Su kita partnere Katherine Copely iškovojęs kelialapį į 2010 m. žiemos žaidynes, jis olimpines dailiojo čiuožimo varžybas galėjo stebėti tik per televiziją, nes amerikietei nebuvo suteikta Lietuvos pilietybė. Tąkart olimpinį kelialapį garantavo 2009 m. pasaulio čempionate užimta keturiolikta vieta. Šiai pozicijai iškovoti prireikė ketverių intensyvių treniruočių ir varžybų metų, o pernykštei, taip pat keturioliktai, šokant su I.Tobias – dešimties mėnesių.
„Aną olimpinį sezoną keturiolikta vieta planetos pirmenybėse jau garantavo kelialapį. O šios poros rezultatai dar vis tiek kils. Jų progresas akivaizdus: pernai Europos čempionate jie buvo dvylikti, o šiame – jau devinti. Be to, pirmąją Europos pirmenybių varžybų dieną po trumposios programos jie užėmė penktą vietą“, – priminė LČF prezidentė.
Poros progresas, tarptautinėse varžybose užimamos vis geresnės vietos, reali galimybė iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes – visa tai labai girdėta. 2009-ųjų pabaigoje paskelbus, kad K.Copely Lietuvos pilietybė nesuteikiama, girdėjome ir tokiam prezidentės sprendimui pritariančių balsų, palaikančių principinę nuostatą nenatūralizuoti užsieniečių sportininkų, ir gailinčių lietuvio čiuožėjo, nes iš jo buvo atimti galimybė sėsti į olimpinį traukinį, kurio bilietą turėjo kišenėje.
Kuo naujosios partnerės I.Tobias, su kuria Deividas šoka nuo 2010 m. birželio, atvejis kitoks nei K.Copely? „Viskas labai panašu. Pora treniruojasi Amerikoje, nes Lietuvoje mes neturime tinkamų sąlygų. Neturime nė vienos čiuožyklos, veikiančios visus metus, neturime tokių trenerių. Juk dabar juos treniruoja pats geriausias pasaulyje treneris“, – pabrėžė L.Vanagienė.
Deividą su Isabella treniruoja Igoris Špilbandas ir Marina Zueva. Tarp daugybės garsių šių trenerių auklėtinių – ir dabartiniai šokių ant ledo lyderiai M.Davis ir Ch.White’as bei T.Virtue ir S.Moiras.
Bet dar grįžkime prie olimpinių žaidynių ir pilietybės. Jei ir šįkart viskas labai panašu, ar nesibaiminama gauti labai panašų į pirmąjį atsakymą? „Isabella pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Ir su mumis jau bando bendrauti, lietuviškai sveikinasi. Ji yra labai imli, labai stengiasi, labai nori. Todėl manau, kad vieną dieną ims ir prakalbės“, – tikisi LČF prezidentė.
Šią porą stipriai finansiškai remia I.Tobias tėvai. „Ta mergaitė padeda tobulėti lietuviui. Lietuva tokios poros niekada neišlaikytų ir neišlaikys. Mūsų šalis savo lėšomis lietuviui tokių sąlygų nesudarytų. Šis variantas mums yra pigesnis. Taigi čia pirmiausia ir reikia galvoti bei kalbėti apie lietuvį“, – tokie L.Vanagienės argumentai.
Tam, kad netektų spręsti pilietybės dilemų, į porą turėtų stoti du lietuviai. „Be daugybės pinigų, kuriuos reikia investuoti į duetą, geros čiuožyklos, vienodo pajėgumo partnerių, dar reikia aukštos kvalifikacijos šokių ant ledo specialistų, nes visi mūsų treneriai yra pavienio čiuožimo“, – minimalias lietuviškos poros turėjimo sąlygas vardija LČF prezidentė.

Apie stiprią pamainą
Dar viena šokių ant ledo pora, sudaryta iš lietuvio ir amerikietės, taip pat treniruojasi už Atlanto. Bet daug vaikų ir jaunuolių piruetus bando ir tose mūsų turimose keliose čiuožyklose. Kai kuriems jauniesiems čiuožėjams jau paklūsta ne tik suktukai, bet ir sudėtingi šuoliai.
„Tokios stiprios pamainos Lietuva dar niekada neturėjo, – patikino L.Vanagienė. – Kitąmet Aleksandra Golovkina jau pradės dalyvauti „Grand Prix“ etapuose. Toms jaunoms mergaitėms netrukus sueis po trylika metų. Tada vienos po metų, kitos po dvejų jau galės vykti į čempionatus. Ir mes labai tikimės iš jų gerų rezultatų.“
Puikius rezultatus rodo ir neretai iš tarptautinių varžybų parsivežtais medaliais nudžiugina A.Golovkina, pernai tapusi planetos vaikų žiemos žaidynių čempione, neblogai šių metų Senojo žemyno čempionate debiutavusi Rimgailė Meškaitė, į planetos pirmenybes vyksianti I.Janulevičiūtė, Goda Butkutė, Deimantė Kizalaitė, Deividas Kizala, Edvinas Jakonis ir kitos jaunosios viltys.

Vankuveryje pirmą sykį nuo 1992-ųjų, kai Lietuva buvo grąžinta į olimpinį žemėlapį, ant olimpinio ledo nesisuko mūsų šalies pora. „Labai širdį skaudėjo, – neslėpė L.Vanagienė, kalbėdama apie 2010 m. žiemos olimpines žaidynes. – Pora būtų užėmusi ne žemesnę kaip vienuoliktą vietą. Juk tai būtų buvusi aukščiausia mūsų žiemos olimpiečių Vankuveryje iškovota vieta.“

Dailusis čiuožimas: keletas svarbių datų

Pirmasis pasaulio dailiojo čiuožimo čempionatas buvo surengtas 1896 m. Sankt Peterburge. Iš pradžių juose dalyvaudavo tik vyrai.
Nuo 1908 m. planetos pirmenybėse ėmė varžytis dailiojo čiuožimo poros.
1952 m. į pasaulio čempionato programą buvo įtrauktos ir šokių ant ledo varžybos.
Per visą istoriją dailiojo čiuožimo pirmenybės neįvyko 15 kartų: 14 kartų dėl dviejų pasaulinių karų, o 1961 m. čempionatas buvo atšauktas dėl lėktuvo katastrofos, per kurią žuvo visa į Prahą skridusi JAV dailiojo čiuožimo komanda.
Sėkmingiausias lietuvių pasirodymas pasaulio dailiojo čiuožimo čempionate – 2000 m. P.Vanago ir M.Drobiazko iškovotas bronzos medalis.

Penkiakovininkės Donatos Rimšaitės skandalas parodė, kad net ir tokios galingos valstybės kaip Rusija kyla į nuožmią kovą dėl geriausių sportininkų. Tuo tarpu Lietuva elgiasi visiškai priešingai: nuo 2004 m. Lietuvos pilietybė nebuvo suteikta nė vienam užsienio sportininkui.

Rusai nenuleidžia rankų: didžioji kaimynė nė nežada susitaikyti su lietuvių sprendimu neleisti Rusijos pilietybę priėmusiai D.Rimšaitei dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse. Praėjusią savaitę aukšti Rusijos sporto pareigūnai žarstėsi kaltinimais, esą lietuviai jau buvo sutikę paleisti penkiakovininkę mainais į tai, kad Rusija pasitrauks iš kovos dėl galimybės rengti olimpinę vyrų krepšinio atranką, bet galiausiai ėmė juos ir apmovė. „Spjovė į mus kaip pigūs turgaus spekuliantai“, – praeitą savaitę siuto Rusijos šiuolaikinės penkiakovės federacijos prezidentas Viačeslavas Aminovas. Be to, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) sulaukė kaltinimų reikalavus kyšio už D.Rimšaitę. Lietuviai  tai neigia, tuo tarpu rusai dabar tariasi su teisininkais, ką daryti toliau.
Jei įvykiai būtų susiklostę kitaip, tikėtina, kad D.Rimšaitė ir geriausia dabartinė Lietuvos penkiakovininkė Laura Asadauskaitė būtų buvusios didžiausios konkurentės Londono olimpiadoje, nes sportininkės yra labai panašaus lygio. Juk kodėl Rusija taip aršiai stojo į kovą dėl D.Rimšaitės: nes turėti šią sportininkę – tai jau kone užtikrintas olimpinis medalis. Visai tikėtinas būtų netgi toks scenarijus: D.Rimšaitė iškovoja auksą, L.Asadauskaitė – sidabrą, abi lietuvės stoja ant nugalėtojų pakylos, o tuomet iškilmingai sugrojamas Rusijos valstybinis himnas. Nejauki situacija. Tad LTOK Generalinė asamblėja taip prabalsavo, kad šitokio scenarijaus išvengtų.

Sportininkai Lietuvos pilietybės nebegauna

Žinoma, tai tik viena medalio pusė. Kitomis aplinkybėmis Lietuva gal ir būtų paleidusi D.Rimšaitę, tačiau pati sportininkė taip pasišiukšlino (2010 m. oficialiai nepranešusi išvyko iš Lietuvos, ištekėjo už ruso, ėmė atstovauti šiai šaliai varžybose ir priėmė Rusijos pilietybę, nors buvo įsipareigojusi atstovauti Lietuvai 2012-ųjų olimpinėse žaidynėse), kad kitokio sprendimo ji ir negalėjo tikėtis. LTOK vadovai nepatikėjo D.Rimšaite, kad ši į Rusiją pabėgo dėl meilės, ir įtaria, kad rusai vieną geriausių Lietuvos penkiakovininkių paprasčiausiai nusipirko.
„Bet susigrąžinti iš D.Rimšaitės jai sumokėtos valstybinės stipendijos mes nesieksime“, – patikino Kūno kultūros ir sporto departamento gen.direktorius Klemensas Rimšelis. Žinia, beveik prieš metus Lietuvoje įvesta nauja tvarka, pagal kurią į užsienį pasukę sportininkai nuo šiol privalo grąžinti dalį valstybės į juos investuotų lėšų – konkrečiai jiems išmokėtas valstybines stipendijas. „Pagal dabartines sutartis, tokį sportininką, sugrįžusį į Lietuvą aplankyti artimųjų, pasitiktų policija ir antstolis bei primintų, kad jis nėra atsiskaitęs su valstybe. Su D.Rimšaite pasirašytoje sutartyje sportininko įsipareigojimai dar nebuvo taip griežtai apibrėžti“, – komentavo K.Rimšelis.
Taigi Lietuva su sportininkais linkusi elgtis griežtai. Kartais gal ir per griežtai. Ir čia galima kalbėti ne tik apie D.Rimšaitę, kuri pati, kaip bebūtų gaila jos žlungančios sportinės karjeros, visoje šioje istorijoje elgėsi ne itin garbingai.
Lietuva šiandien yra jau iš tų retesnių Europos ir pasaulio valstybių, kurios yra tarsi atsiribojusios nuo visą sporto rinką persmelkiančios komercijos. Ir viena tų valstybių, kurios suteikia mažiausiai pilietybių užsienio sportininkams. Tiksliau, po 2003 m. gruodžio 30 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad būsimi nuopelnai negali būti pagrindu suteikti pilietybę išimties tvarka, LR pilietybė nebuvo suteikta nė vienam sportininkui.
Kitaip tariant, dauguma šalių šiandien gana lengvai dalija pilietybes užsienio sportininkams, kad tik pagerintų savo sportinių pasiekimų statistiką, o Lietuva užėmė visiškai priešingą poziciją.

Medalių nesivaikome

Tad tokių atvejų, kad lietuviai patys atsiviliotų į šalį talentingą sportininką ir duotų pilietybę, kaip ir nėra. Nebent, kaip tais retais atvejais iki 2004 m., sportininkas buvo glaudžiai susijęs su Lietuva, ilgai čia gyveno, turėjo lietuviškų šaknų ir pan. „Kad mes net ir tokių sąlygų neturime – tarkime, kokius mes plaukikams galėtume pasiūlyti baseinus?“ – teigia Lietuvos plaukimo federacijos gen.sekretorius Gintautas Bartkus. Tai – tiesa. Kita vertus, kur kas dažniau pasitaiko, kad kai kurių užsienio šalių sportininkai patys pasisiūlo atstovauti Lietuvai, o kartais taip susiklosto aplinkybės, kad kurioje nors srityje mums nepavyksta išsiugdyti aukštesnio lygio sportininko savo pačių jėgomis. Pavyzdžiui, garsiausias šalies čiuožėjas Povilas Vanagas Lietuvoje nerado sau lygios partnerės, todėl ėmė čiuožti su ruse Margarita Drobiazko, kuri iš pradžių buvo ištekėjusi už jo draugo, kad tik gautų Lietuvos pilietybę ir galėtų atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse.
Dabar panašioje padėtyje atsidūrė čiuožėjas Deividas Stagniūnas – jam lygios lietuvės čiuožėjos nėra, todėl jis negali dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Žinia, prieš kelerius metus Lietuvos pilietybės prašiusi buvusi jo partnerė amerikietė Katherine Copely, vėliau dėl traumų apskritai palikusi sportą, pilietybės negavo. Dabar D.Stagniūnas sėkmingai dalyvauja varžybose su kita amerikiete Isabella Tobias ir panašu, kad turi šansų iškovoti kelialapį į 2014-ųjų Sočio žiemos olimpiadą. Nors Lietuvos dailiojo čiuožimo federacijos prezidentė Lilija Vanagienė sako sunkiai galinti patikėti, jog Lietuva galėtų antrąkart užkirsti sau kelią į olimpiadą, I.Tobias pilietybės greičiausiai irgi negaus.
Negavo Lietuvos pilietybės ir amerikietė krepšininkė Katie Douglas, nors moterų krepšinyje, skirtingai nei vyrų, aukšto lygio žaidėjų turime ne per daugiausiai.
Tuo tarpu, pavyzdžiui, 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionė Ispanija kasmet natūralizuoja bent po keletą sportininkų įvairiose sporto šakose. Štai pernai čempionate Lietuvoje aukso medaliu pasipuošė iš Kongo kilęs žaidėjas Serge Ibaka, Ispanijos pilietybę gavęs tiesiog čempionato išvakarėse.
O tokios šalys kaip, tarkime, Kataras, apskritai vieną po kito perka sportininkus įvairiose srityse, kad tik nedingtų iš pasaulinio sporto pasiekimų žemėlapio. Ypač daug natūralizuotų sportininkų yra futbole, todėl, kaip sako Lietuvos krepšinio federacijos atstovas Dalius Matvejevas, jau pasitaiko ir tokių kuriozinių situacijų, kai žaidžiant kokiam nors Anglijos klubui po aikštę tik koks vienas anglas tebėgioja.
„Tai jau sporto išsigimimas. Sportininkų pirkimas viena ar kita forma kelia ne mažesnę grėsmę nei dopingo vartojimas, – tvirtina LTOK viceprezidentas Algirdas Raslanas. – Galima sakyti, kad mes konservatyvūs, tačiau norime išlaikyti tikrąją sporto dvasią, kad būtų kovojama už savo šalį, savo vėliavą, savo himną. O jei toliau tęsis sporto komercializacija, esu tikras, kad ilgainiui iškils toks pat pavojus, kaip ir 776 m. prieš mūsų erą, kai buvo pradėtos rengti olimpinės žaidynės ir po kurio laiko jos žlugo.“
A.Raslanas iš esmės paaiškino, kodėl Lietuva tokia griežta pilietybės suteikimo sportininkams atžvilgiu.
Taigi lietuviai pasauliui demonstruoja, kad tikrosios sporto vertybės mums svarbiau už medalių kiekį. „Valstybė turi gauti tiek medalių, kiek jos valstybės piliečiai nusipelno gauti, ir jų visada užtenka“, – tikina Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas K.Rimšelis.
Visa tai puiku, tik kartais, mėgindami elgtis labai teisingai, imame ir perlenkiame lazdą. O sporte taip nutinka ne taip jau retai.

Kiek sportininkų yra gavę Lietuvos pilietybę

Laikotarpis nuo 1993 m. vasario 25 d. iki 1998 m. vasario 25 d. (prezidentas Algirdas M.Brazauskas)
8
Laikotarpis nuo 1998 m. vasario 26 d. iki 2003 m. vasario 25 d. (prezidentas Valdas Adamkus, I kadencija)
8
Laikotarpis nuo 2003 m. vasario 26 d. iki 2004 m. balandžio 6 d. (prezidentas Rolandas Paksas)
4
Laikotarpis nuo 2004 m. liepos 12 d. iki 2009 m. liepos 12 d. (prezidentas V.Adamkus, II kadencija)
Pilietybė išimties tvarka nebuvo suteikta nė vienam sportininkui.
Laikotarpis nuo 2009 m. liepos 12 d. iki dabar (prezidentė Dalia Grybauskaitė)
Pilietybės išimties tvarka nebuvo suteikta nė vienam sportininkui.
Šaltinis: Prezidentūra

Pilietybės reikalų komisijos pirmininkės Indrės Pukanaitytės komentaras

Pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas. Konstitucinis Teismas (KT) 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, taip pat ir 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime, aiškindamas Konstituciją, suformulavo pagrindines nuostatas, kurių turi būti laikomasi teikiant LR pilietybę išimties tvarka. KT 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatavo, jog asmuo, prašantis suteikti LR pilietybę išimties tvarka, turi turėti nuopelnų Lietuvos valstybei. Nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių. Be to, Lietuvos pilietybės siekiantis užsienio valstybės pilietis turi būti ne tik nusipelnęs Lietuvos valstybei, bet ir susijęs su Lietuva nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į visuomenę. Pažymėtina, kad 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai Pilietybės įstatymo nuostatą, kuri leido suteikti LR pilietybę išimties tvarka, kai tai sietina su viešuoju interesu ar šalies vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai.

Tiesiausias kelias į pilietybę – santuoka

Ispanų tenisininkas Danielis Lencina Ribesas 2003 m. Lietuvos pilietybę gavo tik todėl, kad jau porą metų buvo susituokęs su lietuve tenisininke Gabriele Masiliūnaite. Taigi jo sportiniai pasiekimai buvo antraplanis dalykas, nors D.Lencina Ribesas iš karto ėmė atstovauti Lietuvai varžybose ir tapo vienu pajėgiausių šalies tenisininkų. Sportininkas pripažįsta, kad pasiekti tą patį jo gimtojoje Ispanijoje būtų buvę  sunkiau. Tačiau jo atveju santuoka nebuvo fiktyvi ir tapo pagrindine priežastimi, atvedusia sportininką į Lietuvą. „Suteikdama pilietybę sportininkui šalis gauna gerą galimybę sustiprinti savo sportines pajėgas“, – sako D.Lencina Ribesas. Šiandien tenisininkas, kuriam neseniai sukako 35-eri, dirba treneriu, su lietuve augina dukterį ir savo namais laiko kelias šalis: Ispaniją, Vokietiją bei Lietuvą.

Lietuvos suaugusiųjų rinktinės debiutantas, 2011-ųjų pasaulio devyniolikmečių čempionato lyderis ir naudingiausias žaidėjas, Vilniaus “Lietuvos ryto” vidurio puolėjas Jonas Valančiūnas avansu jau vadinamas antruoju Lietuvos Saboniu.

Vos devyniolikos sulaukęs Jonas Valančiūnas šiemet tapo didžiausia krepšinio sensacija Lietuvoje. J.Valančiūnas pirmasis ir vienintelis per pastarąjį dešimtmetį gavo tris svarbiausius Senojo žemyno pirmenybių prizus. 2008 m. jis buvo išrinktas naudingiausiu Europos jaunučių (iki 16 metų), pernai – jaunių iki 18 metų, šiemet – jaunimo iki 19 metų čempionatų žaidėju.
Šiemet vasarą Rygoje vykusiame jaunimo iki 19 metų pasaulio čempionate jis stebino nepriekaištingu ir netgi žaismingu žaidimu bei padėjo Lietuvos jaunių rinktinei pasidabinti aukso medaliais. Po šio įspūdingo pasirodymo J.Valančiūnas buvo pakviestas debiutuoti ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje, su kuria atstovavo savo šaliai Lietuvoje vykusiame Europos vyrų krepšinio čempionate.
Tačiau didžiausiu komplimentu šiuo metu “Lietuvos ryto” komandoje žaidžiančiam vidurio puolėjui tapo Kanados komandos “Toronto Raptors” kvietimas kitais metais žaisti stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje – komanda J.Valančiūną vadinamojoje naujokų biržoje pakvietė penktuoju numeriu.
“Rungtyniauti NBA – didžiausias krepšininko laimėjimas. Būsiu labai laimingas, jei ši svajonė išsipildys. Tačiau kol kas visi per daug šneka apie NBA. Niekas dar niekur nevažiuoja, o visi man jau krauna lagaminus”, – prisipažįsta J.Valančiūnas, kurio galimybė žaisti NBA galutinai paaiškės 2012-aisiais.

Komplimentai – avansu

Sporto analitikai pripažįsta, kad daugelį komplimentų J.Valančiūnas gauna avansu. Jis iš tiesų yra labai perspektyvus ir galima beveik neabejoti, jog taps viena ryškiausių krepšinio žvaigždžių pasaulyje, tačiau yra dar labai jaunas ir turi įdėti daug pastangų, kad šios trenerių ir gerbėjų viltys pasiteisintų.
“Lietuvos ryto” treneris Aleksandras Džikičius pripažįsta, kad J.Valančiūnui, kaip ir kitiems krepšininkams, pasitaiko geresnių ir blogesnių varžybų, bet neabejoja, jog laikui bėgant krepšininko lygis augs ir taps stabilus. “Esu tikras, kad J.Valančiūnas ateityje žais geriau, o jo pastangos tikrai atsipirks”, – žada A.Džikičius.
“Visi mes nuolat pamirštame, kad Jonui – vos 19 metų. Jis tik pradeda savo profesionalią karjerą. Ir fizinė, ir psichologinė jo forma dar nėra tokia, kokios laukiame. Todėl turime jam padėti vildamiesi, kad sunkus darbas ir palaikymas duos norimą rezultatą”, – tikina J.Valančiūno treneris.
Vis dėlto daug prie J.Valančiūno įvaizdžio prisideda ne tik sunkus jo darbas, bet ir žiniasklaida bei gerbėjai. Pavyzdžiui, jaunių pasaulio čempionate Jonas pelnė visuotines simpatijas, kurių pakako, kad ir vyrų čempionate, kuriame sekėsi prasčiau, jis būtų vertinamas kaip aukščiausio lygio žaidėjas.
Panašus pavyzdys – ir “Toronto Raptors” gerbėjai, kurie, išgirdę, kad į komandą kviečiamas “kažkoks jaunas europietis, ir dar aukštaūgis, nors reikėtų žemesnio žaidėjo”, negailėjo kritikos nei pačiam J.Valančiūnui, nei “Toronto Raptors” savininkams. Tačiau Lietuvos sirgaliai Kanados krepšinio forumuose ėmėsi formuoti teigiamą nuomonę apie Lietuvos krepšininką – kėlė vaizdo įrašus su gražiausiomis jo žaidimo akimirkomis ir liaupsino jo laimėjimus čempionatuose. Rezultatas akivaizdus – net ir nepabuvęs Kanadoje, J.Valančiūnas čia jau yra vienas populiariausių krepšininkų.
Beje, Jonas visuomet spėja įšokti į traukinį, kurio keleiviu būti jam dar lyg ir per anksti. Į pirmąjį vyrų klubą “Perlas” J.Valančiūnas, kaip pats sako, pateko iš “vaikų amžiaus”. Lygiai taip pat jis pateko ir į Lieuvos rinktinę – tiesiai iš jaunių lygos. Vos spėjęs apšilti kojas Lietuvoje, jis jau kviečiamas į NBA. Taigi viskas J.Valančiūno sportinėje karjeroje iš tiesų vyksta tarsi avansu.
“Svarbiausia – J.Valančiūnui reikia užmiršti dabar nuolat jam sakomas liaupses, nekreipti į jas dėmesio ir toliau dirbti. Jis bus fantastiškas žaidėjas”, – apibendrina buvęs Lietuvos rinktinės ir dabartinis Rusijos CSKA komandos treneris Jonas Kazlauskas.

Didžiausi J.Valančiūno laimėjimai
2008 m.
Išrinktas naudingiausiu Europos jaunučių iki 16 m. čempionato žaidėju

2010 m.
Išrinktas naudingiausiu jaunių iki 18 m. čempionato žaidėju

2011 m.
Pripažintas naudingiausiu jaunimo iki 19 m. čempionato žaidėju
Debiutavo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje
Penktuoju numeriu pakviestas žaisti NBA komandoje “Toronto Raptors”

Naujas NBA sezonas turėjo prasidėti lapkričio pradžioje, tačiau kol kas nesužaistos nė vienos rungtynės. Po to, kai kova tarp žaidėjų ir lygos savininkų nuo derybų stalo persikėlė į teismo salę, viltys išgelbėti sezoną priartėjo prie nulio.

Stipriausia pasaulyje krepšinio lyga šiuo metu yra lokauto būsenos, kokios buvo ir 1998–1999 m. Tada per beveik pusmetį trukusias derybas žaidėjams ir lygos savininkams galiausiai pavyko susitarti, komandos grįžo į aikštę, nors ir sužaisdamos trečdaliu rungtynių mažiau. Šįkart, atrodo, viskas taip sklandžiai nesusiklostys.
Kovos objektas yra tas pats, kuris sustabdė NBA prieš 13 metų, 2004-aisiais į lokautą atvedė Nacionalinę ledo ritulio lygą (NHL), o šiemet palaužė ir Nacionalinę amerikietiškojo futbolo lygą (NFL). Tai iš sporto uždirbami pinigai. Žaidėjai ir lyga nesusitaria, kaip reikėtų juos dalytis.
Pagal lig šiol veikusią sutartį žaidėjams atitekdavo 57 proc. su krepšiniu susijusių pajamų, klubų savininkams ir lygos vadovams – likę 43 proc. Šių metų birželį sutartis baigėsi. Buvo akivaizdu, kad laukia pokyčiai. Nors bendra su krepšiniu susijusių pajamų dalis praėjusį sezoną išaugo beveik 5 proc. ir siekė 3,6 mlrd. JAV dolerių, 22 iš 30-ies NBA komandų veikė nuostolingai, bendri lygos nuostoliai per sezoną siekė 300 mln. dolerių.
Dar prieš sezono pabaigą buvo aišku, kad lygai ir klubų savininkams tenkanti pajamų dalis yra per maža, tad šie pradėjo spausti žaidėjus. Šių metų pradžioje lyga pasiūlė sumažinti vadinamąją algų kepurę (didžiausia papildomai neapmokestinta suma, kurią žaidėjų atlyginimams gali skirti viena komanda) nuo 58 mln. iki 45 mln. dolerių, taip bendras žaidėjų algas sumažinant apie 40 proc.
Žaidėjai su tuo, žinoma, nesutiko. Jiems atstovaujanti krepšininkų asociacija suvokė, kad norint pasirašyti naują sutartį teks apkarpyti savo pajamų dalį, tačiau nesutiko su tokiomis drastiškomis priemonėmis. Lygos ir klubų savininkai buvo nenusiteikę nuolaidžiauti ir toliau dirbti nuostolingai. Tad birželio 30-ąją NBA komisaras Davidas Sternas ir žaidėjų asociacijos vykdomasis direktorius Billy Hunteris patvirtino tai, kas ir taip jau buvo aišku: lokautas prasideda.

Penkių mėnesių derybų nepakako

Taigi oficialiai NBA lokautas tęsiasi jau penktas mėnuo. Vasarą, kai dar neturėjo vykti rungtynės, buvo viliamasi, kad pavyks susitarti ir sezoną pradėti laiku. Derybų stalai kaito nuo pasiūlymų. Iš pradžių žaidėjai tikino susimažinsiantys su krepšiniu susijusių pajamų dalį iki 53 proc., lyga nesutiko, prašydama, kad žaidėjams teliktų 47 proc. Vėliau bandyta sumą padalyti į lygias dalis po 50 proc., tačiau tam prieštaravo savininkai, norintys griežtesnio santykių tarp klubų ir žaidėjų reguliavimo. Bendro sutarimo nebuvo ir kitais klausimais, pavyzdžiui, dėl lygos inicijuoto prabangos mokesčio žaidėjams įvedimo.
Lyga neatsisako minties įvesti griežtus reikalavimus ir „algų kepurei“. Pagal ankstesnes NBA taisykles kiekvienas šią sumą viršijantis doleris būdavo apmokestinamas tuo pačiu doleriu. Dabar norima šią sumą dvigubinti, o komandoms, piktybiškai nesilaikančioms taisyklių, – ir keturgubinti. Tai reikštų, kad komanda, mokanti savo žaidėjams 10 mln. dolerių daugiau, nei leidžia „algų kepurė“, lygai turėtų sumokėti 40 mln. dolerių.
Lygos savininkai tokius pasiūlymus motyvuoja siekiu suvienodinti komandų lygį, tačiau žaidėjai ir dalies klubų savininkai jiems primena, kad tarp žaidėjų atlyginimų ir jų iškovotų pergalių nėra tiesioginio ryšio: pastaraisiais metais daugiausiai čempionų žiedų laimėjusi San Antonijo „Spurs“ komanda priskiriama prie mažą biudžetą turinčių klubų, o viena turtingiausių Niujorko „Knicks“ per pastaruosius septynerius metus tik kartą pateko į atkrintamąsias varžybas.

NBA vadovas pateikė ultimatumą

Po spalį tris dienas vykusių, bet nevaisingų derybų NBA vadovui D.Sternui trūko kantrybė. Lapkričio 6-ąją jis paskelbė ultimatumą: arba žaidėjai per tris dienas sutinka su uždarbio dalybomis santykiu 50:50 ir gruodžio 15-ąją pradeda sezoną, arba lyga prašys savo dalį didinti iki 53 proc.
Tada kantrybė trūko ir žaidėjų asociacijos advokatui Jeffui Kessleriui. Jis teigė: „Lygos savininkų pozicija „arba priimkit mūsų pasiūlymą, arba išeikit“ nėra sąžininga. Užuot elgęsi su žaidėjais kaip su partneriais, jie elgiasi su jais kaip su darbininkais plantacijoje.“ Aliuzija į juodaodžių vergovę JAV XVI–XIX a. nuskambėjo ypač stipriai, žinant, kad NBA komisaras D.Sternas yra baltaodis, o dauguma žaidėjų – afroamerikiečiai. Pasmerkimo iš abiejų pusių sulaukęs advokatas vėliau viešai atsiprašė, tikindamas, kad kalbėjo po sunkios darbo dienos, nieko nenorėjo įžeisti, tik nuoširdžiai stengėsi apginti žaidėjus.
Vis dėlto ultimatumas krepšininkus užgavo ir jie pasielgė principingai, tik vargu ar racionaliai: D.Sterno ultimatumas buvo atmestas, o žaidėjai taip pertvarkė lig tol derybose jiems atstovavusią krepšininkų sąjungą, kad atsirado galimybė iškelti ieškinius prieš lygą, kaip antimonopolinių įstatymų pažeidėją. Susivieniję šia galimybe pasinaudojo kelios dešimtys žaidėjų, tarp jų ir tokios žvaigždės, kaip Carmelo Anthony ar Kevinas Durantas.
Suirutė ne tik išliko, bet ir perėjo į daugiau laiko bei finansų reikalaujančius teismo procesus. Šiuo metu sezono pradžia atidėta iki gruodžio 15-osios, tačiau mažai kas abejoja, kad šis terminas bus nukeltas.

Sirgaliai nusivylė žaidėjais

Susiklosčius tokiai situacijai pralaimi abi pusės: atlyginimų negauna nei lygos administracija su klubų savininkais, nei patys žaidėjai. Apskaičiuota, kad, pavyzdžiui, šiuo metu vienintelis NBA žaidžiantis Lietuvos krepšininkas Toronto „Raptors“ puolėjas Linas Kleiza dėl lokauto kasdien praranda po 27 tūkst. dolerių.
Tarp lokauto aukų verta paminėti ir per 400 su lyga ar žaidėjais susijusių darbuotojų, kurie jau prarado darbą. Tačiau labiausiai nuskriausti sirgaliai – žmonės, kurie į lygos biudžetą ir suneša didžiąją dalį pajamų. Nors tradiciškai per konfliktus sirgaliai palaiko žaidėjų, o ne lygos savininkų pusę, jiems derybos jau įgriso tiek, kad žaidėjų kovoje jie nemato jokio herojiškumo, tik kietakaktišką užsispyrimą. JAV sporto tinklalapio ESPN.com apklausa rodo, kad daugiau nei trečdalį lankytojų labiausiai nuvilia būtent žaidėjų nesugebėjimas susitarti.
Sirgaliai nusivilia matydami, kad krepšininkams už patį žaidimą svarbiau jų atlyginimas. Krepšinio gerbėjams nesuprantama, kodėl lygos anksčiau siūlytos priemonės, vidutinį krepšininko atlyginimą galėjusios sumažinti nuo 5,4 mln. iki 5 mln. dolerių per sezoną, žaidėjų manymu, buvo „drakoniškos“. Jiems lygiai taip pat nesuprantama, kaip klubų savininkai, tarp kurių kas trečias yra milijardierius, gali skųstis finansiniais sunkumais. Sirgaliai puikiai žino abiejų pusių argumentus, tačiau tapo jiems apatiški – jie viso labo nori žiūrėti krepšinį.

Krepšininkai keliasi už Atlanto

Vieninteliu lokauto laimėtoju galima įvardyti užsienio, visų pirma Europos, klubus. Jau maždaug 80 iš daugiau nei 400 NBA žaidėjų laikinai rado sau kitas komandas. Nors Europos klubai finansiškai yra nepalyginti mažiau pajėgūs, o prasidėjus lokautui jie jau buvo subūrę savo komandas naujam sezonui, Europa šiuo metu turi nenuginčijamą kozirį: čia sezonas vyksta. Be to, nemažai daliai NBA krepšininkų Europa yra namai. Lokautas buvo puiki proga į Prancūzijos klubus grįžti Tony Parkeriui, Nicolui Batumui ir Borisui Diaw, Rusijai laikinai susigrąžinti Andrejų Kirilenką, Ispanijai – Rudy Fernandezą ir t.t.
Jų pėdomis gali pasekti ir L.Kleiza. Lapkričio viduryje šiuo metu traumą besigydantis krepšininkas patvirtino, kad kalbos dėl galimos jo sutarties su Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubu turi pagrindo.
Dalis NBA krepšininkų atrado ir egzotišką Kinijos rinką. Čia įvyko ir pats solidžiausias sandoris – laisvuoju agentu tapęs Denverio „Nuggets“ puolėjas Kenyonas Martinas pasirašė sutartį su Sindziango „Flying Tigers“. Už sezoną klubo savininkai jam mokės 2,65 mln. dolerių. Tai didžiausia kontrakto suma per visą Kinijos krepšinio lygos istoriją.
Amerikiečiai krepšininkai kartkartėmis surengia parodomąsias rungtynes, treniruojasi, kad palaikytų formą. Tačiau akivaizdu, kad ilgai tai tęstis negali. Apie planus ieškoti klubų užsienyje paskelbė ne viena pirmo ryškumo žvaigždė: iš pradžių Dirkas Nowitzki, vėliau Steve’as Nashas, galiausiai Kevinas Durantas ir Dwyane’as Wade’as. Nors ir laikinas šių žaidėjų praradimas būtų dar vienas smūgis NBA įvaizdžiui, kuris dėl lokauto jau ir taip yra smarkiai apgadintas, ir kasdiena vis prastėja.

NBA žvaigždės, laikinai persikėlusios į naujus klubus
(Vėliavėlė, nurodanti tautybę) Žaidėjas    Šalis, į kurią persikėlė    Klubas, į kurį persikėlė    NBA klubas, su kuriuo turi kontraktą
Prancūzas Tony Parkeris    Prancūzija    Vilerbano „Asvel“    San Antonijo „Spurs“
Rusas Andrejus Kirilenka    Rusija    Maskvos CSKA    Jutos „Jazz“
Amerikietis Kenyonas Martinas    Kinija    Sindziango „Flying Tigers“    Denverio „Nuggets“
Turkas Mehmetas Okuras    Turkija    Ankaros „Türk Telekom“    Jutos „Jazz“
Brazilas Leandro Barbosa    Brazilija    Rio de Žaneiro „Flamengo“    Toronto „Raptors“
Amerikietis Deronas Williamsas    Turkija    Stambulo „Besiktas“    Naujojo Džersio „Nets“
Prancūzas Nicolas Batumas    Prancūzija    Nansi SLUC    Portlando „Trail Blazers“

Kuri derybininkų pusė jus labiau nuvilia? (proc.)

NBA savininkai    18
NBA žaidėjai    35
Abi pusės nuvilia vienodai    30
Nenuvilia nė viena    17

Šaltinis: ESPN.com apklausa, 198 tūkst. respondentų

Belgijoje, Koksijde mieste buvo surengtas dviračių kroso Pasaulio taurės etapas, kuriame dalyvavo ir sportininkai iš Lietuvos. „DPA Cyclo-cross“ komandą atstovaujantis Domas Manikas amžiaus grupėje iki 23 metų finišavo 65-tas, o tuo tarpu Žygimantas Baikštys jaunimo grupėje užėmė 60-tą vietą.

Komandos treneris Arvis Piziks komandos pasirodymą šiose varžybose įvertino kaip gerą patirtį ir džiaugėsi, kad komanda išbandė Koksijde trasą, kurioje kitų metų sausio mėnesį vyks dviračių kroso Pasaulio čempionatas. „Tai buvo puiki repeticija prieš Pasaulio čempionatą, nes išbandėme trasą ir pamatėme jos specifiką. Dviratininkams ypatingai naudinga buvo savo „kailiu“ pajusti, ką reiškia važiuoti smėliu. Tokia trasa reikalauja specialios vairavimo technikos, nes sportininkui reikia dažnai lipti nuo dviračio ir tenka gerai paplušėti“, – pabrėžia Arvis Piziks. Legendinio Latvijos trenerio nuomone, šiame etape dalyvavo dauguma stipriausių dviračių kroso meistrų. Tuo tarpu „DPA Cyclo-cross“ komanda sparčiai tobulėja, tačiau jai dar viskas priešakyje, nes laukia daug sunkaus darbo.

Pirmoji profesionali Baltijos šalių dviračių kroso komandą „DPA cyclo-cross” įkurta  tarptautinės informacinių technologijų kompanijos „DPA” ir vieno geriausių Latvijos dviratininkų Arvis Piziks iniciatyva. „DPA Lietuva“ vadovas Laurynas Truncė teigia, kad profesionalios komandos sukūrimas yra tik pirmas žingsnis siekiant aukštesnių tikslų. Vienas iš jų – sukurti sistemą ir sąlygas plėtoti šio tipo dviračių sportą Baltijos šalyse.

Kitas Pasaulio taurės etapas taip pat vyks Belgijoje, gruodžio 18dieną.

Apie dviračių krosą:

Dviračių krosas (angl. „Cyclo – cross”) – tai sporto šaka, kurioje lenktyniaujama atvirose erdvėse įveikiant natūralias gamtines arba dirbtines kliūtis, pavyzdžiui: barjerus, rąstus ir t.t. Ši sporto šaka Lietuvoje nėra plačiai kultivuojama, tačiau plačiai paplitusi visame pasaulyje,  o ypač Vakarų Europos šalyse. Didžiausiais šios dviračių sporto šakos entuziastais yra laikomi olandai ir belgai, todėl prestižiškiausios ir seniausios dviračių kroso varžybos yra rengiamos šiose šalyse.

Algimanto Brazaičio nuotr.

Prieš darbo vizitą Lietuvoje apibendrinančią spaudos konferenciją Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) prezidentas Jeanas Todtas apsilankė Lietuvos automobilininkų sąjungoje (LAS), kur susitiko su jos prezidentu Rimvydu Anusausku ir kitais visuomenininkais.

LASF vadovas G. Furmanavičius svečią supažindino su federacijos struktūra, veiklos barais ir įtaka Lietuvos automobilių sportui, o LAK ir LAS klubų vadovai be sportinės veiklos diskutavo apie saugų eismą ir jo propagavimą rengiamose automobilių sporto varžybose.

LAK garbės prezidentas S. Brundza apžvelgė eilę saugaus eismo ir saugos problemų, kurių jo nuomone turėtų imtis ir automobilių gamintojai.

Algimanto Brazaičio nuotr.

„Susidaro įspūdis, kad jūs žinote problemas, drąsiai jas keliate, o svarbiausia, kad ieškote būdų kaip jas spręsti, – kalbėjo FIA prezidentas J. Todtas. – Esu laimingas būdamas Lietuvoje ir susitikęs su jumis, automobilių sporto vadovais, nuo kurių nemenka dalimi priklauso ne tik sportinių varžybų sėkmė, bet ir saugumas keliuose. Lietuva, kaip ir visas Baltijos regionas mums labai svarbi, nes čia gyvenantys žmonės yra kupini sveikų ambicijų.“

J. Todto įsitikimu net ir stokojant lėšų, tačiau nestokojant entuziazmo ir kūrybiškumo, galima padaryti labai daug.

Romas Namajuška

Lietuvos automobilių sportui minint savo 80-ąjį jubiliejų, Vilniuje atidaryta fotografijų paroda „80 automobilių sporto metų nuotraukose“. Paroda, kurios nuotraukose – skirtingų autorių įamžintos Lietuvos automobilių sporto istorijos akimirkos, lenktynių adrenalinas, emocijos, greitis ir azartas, iki metų pabaigos apkeliaus didžiuosius šalies miestus.

Fotografijos proginei parodai atrinktos iš bemaž 250 profesionalų ir mėgėjų Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) ir Gazas.lt organizuotam konkursui „80 autosporto metų nuotraukose“ pateiktų kadrų. Vertinimo komisijos ir skaitytojų pripažintų geriausių nuotraukų autoriai bus apdovanoti Lietuvos automobilių sporto federacijos diplomais ir specialiais prizais, o geriausio kadro autoriui moksleiviui Matui Valiuliui iš Rokiškio – atiteko galimybė patirti tai, ką kiekvieno ralio metu jaučia daugkartinio Lietuvos ralio čempiono Vytauto Švedo šturmanas.

Vilniečiai ir miesto svečiai Lietuvos automobilių sporto fotografijas galės apžiūrėti Konstitucijos pr. 7a įsikūrusioje kavinėje „Coffee Inn“. Paroda sostinėje veiks iki š.m. lapkričio 23 d., vėliau fotografijos bus pristatytos Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje. Fotografijų parodai apkeliavus didžiuosius Lietuvos miestus, eksponatus ketinama padovanoti Lietuvos sporto muziejui.

Kol mes krepšiniu mėgavomės, kai kurios didesnės tautos žaidimus ir su mumis pažaidė.

Štai ir baigėsi… Ilgai lauktas, visokeriopai puoselėtas, vos ne reklamos beprotybe virtęs Europos krepšinio čempionatas tapo istorine vertybe, nusinešęs su savimi ir tautinės vienybės idealą, ir savo galios įrodymo siekį, ir nusivylimus bei pagimdęs naujus lūkesčius “geresniems laikams”. Nusinešė jis ir kai kuriuos nepastebimus žaidimus, apipynusius patį krepšinį, kuriam laikui privertusį nesureikšminti ir su mumis žaidžiamų kitų tautų politinių žaidimų bei kurstomų intrigų.
Kalbu apie psichologinius žaidimus, kurių terminą praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje pirmą kartą pavartojo amerikiečių psichoterapeutas Ericas Berne’as, sukūręs vieną iš socialinės psichologijos krypčių – transakcinę analizę. Studijuodamas psichoanalizę jis pastebėjo, kad jai trūksta gilesnės įžvalgos į žmonių tarpusavio santykius gerokai platesniame kontekste, apimančiame ne tik bendravimą su artimiausiais mums žmonėmis, bet ir visuomeninį bendrabūvį.
Nagrinėdamas tokį santykį, E.Berne’as pabrėžė, kad mes visi turime tam tikrą vaikystėje susikurtą gyvenimo scenarijų, kurį bet kokia kaina stengiamės nugyventi. Mat visuomet yra lengviau, kai galime iš anksto numatyti savo likimą ir kurti ėjimus lyg šachmatų lentoje. Bėda ta, kad šis scenarijus ne visuomet turi laimingą pabaigą, be to, jis slypi pasąmonėje, todėl net ir labai norėdami negalime jo sąmoningai įvardyti ir ką nors pakeisti, kol vieną dieną patys sau užduodame klausimą: ir kodėl aš vėl atsidūriau ten pat? O tai jau yra kelias į tam tikrą įsisąmoninimą ir pokyčius.
Bet daina, kaip sakoma, ne apie tai. E.Berne’as pastebėjo ir tai, kad siekdami gyvenimo scenarijų įgyvendinti mes nuolat turime rasti įrodymų jo “teisingumui” pagrįsti. Tada vėlgi nesąmoningai imame kurti tam tikras situacijas, kurios tiesiog tobulai nuveda mus numatytu keliu ir padeda ištarti dar vieną frazę: “Ar aš nesakiau? Visas pasaulis – man priešas…” O labiausiai tam padeda psichologiniai žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės. Būtent taip ir vadinasi jau ir Lietuvoje išleistas pasaulinis E.Berne’o bestseleris apie žmonių santykius.
Nesiimsiu analizuoti šios knygos teiginių ir begalės aprašytų žaidimų. Tik pridėsiu, kad aštuntajame dešimtmetyje kitas psichoterapeutas Stephenas Karpmanas žaidimų teoriją išplėtojo teigdamas, kad žaidėjas, siekiantis savo gyvenimo scenarijų nugyventi, paprastai apsiriboja dviem iš trijų klasikinių vaidmenų: Gelbėtojo, Persekiotojo ir Aukos. Rašau didžiosiomis raidėmis, nes taip priimta transakcinėje analizėje, siekiant žaidėjus atskirti, pavyzdžiui, nuo gelbėtojų, kuriems tai yra profesinė lemtis.
Taigi S.Karpmanas sakė, kad žaidžiame taip: pradedame vienu vaidmeniu, o baigiame kitu. Gana dažnas žaidimo variantas, kai baudžiantys vaikus tėvai teigia, esą tai darantys jų labui. Gražus žaidimo pavyzdys: pradėjęs baudžiančiojo Persekiotojo vaidmeniu, tėvas galiausiai jį pakeičia Gelbėtoju: “Aš tai darau tik vardan tavęs…” Kam reikia tėvams tokio žaidimo, matyt, nežino net jie patys. Gyvenimo scenarijus vis vien juos kažkur nuves.
Taigi grįžtant atgal prie Europos krepšinio čempionato tenka pripažinti, kad esame neblogų žaidėjų tauta. Ir ne tik krepšinio aikštelėje. Psichologinius žaidimus žaidžiame visi: tiek paprasti žmonės, kuriems krepšinis nė motais, tiek sirgaliai, tiek politikai. Apie paprastų žmonių žaidimus esu nemažai prirašęs savo ir Ingos Liutkevičienės knygoje “Sielos paslaptys”, bet apie sirgalius – atskira kalba.
Ko vertas vien toks pavyzdys: ne vienas tų, kurie garsiai reiškė vienybę su komanda ir visais trimis milijonais sirgalių, vos jų numylėtiniams paslydus, tampa Persekiotoju, pasirengusiu iki tol Gelbėtojo vaidmens paskatinto komandos palaikymo atsisakyti ir savo jau “buvusius” numylėtinius sumalti į miltus. Na, o treneris apskritai “nieko neišmano” ir jį reikia tiesiog nukryžiuoti. Bet kai vėl ateina sėkmė, mes vėl galime mylėti, remti ir globoti, o Persekiotojas dar kartą virsta tikru Gelbėtoju.
Kam to reikia, atsakyti tegali kiekvieno mūsų pasąmonė, tačiau noras laimėti ir būti su nugalėtojais ir stipriaisiais yra ne vieno mūsų savybė. Ar ne ta pati auklėjimo “tavo labui” dialektika ir nuveda bejėgystėje prieš tėvų valią ir akivaizdžius prieštaravimus besimurkdantį vaiką į būrį garsiai rėkiančių ir agresiją demonstruojančių sirgalių? Nekalbu apie tuos, kuriems žaidimo grožis leidžia gerbti ne tik savus, bet ir varžovus, bet apie tas vis dar paaugliškas asmenybes, kurioms reikia kraujo, o pralaimėjimas verčia jas net ne Auka, bet jau minėtu Persekiotoju.
Na, o politikai? Šie dar išmoningesni, sugebantys tobulai valdyti porą žaidimo vaidmenų iš karto. Štai jie kartu su tauta pasirengę dalytis pergalės vaisiais ir nesėkmių ašaromis, bet tą pačią akimirką nubrėžia aiškią ribą tarp savęs ir tautos, įsigydami bilietus anksčiau už kitus, nevargę eilėse, ir įsitaisydami pirmose tribūnų eilėse ar elito ložėse. O kad būtų dar aiškiau, kas yra kas, šie ponai nustato ir visai kitas nei eiliniai sirgaliai žaidimo taisykles. Štai pranešimas iš žiniasklaidos: “Nors “Siemens” arenoje alkoholį gerti draudžiama, elito ložėse jis liejasi laisvai…” Tai ar šis žaidimas neprimena sovietinių laikų nomenklatūros žaidimų?
O kol mes krepšiniu mėgavomės, kai kurios didesnės tautos žaidimus ir su mumis pažaidė. Štai lenkų politikai, iki tol meistriškai Aukos (mus skriaudžia!) ir Persekiotojo (mes jus nubausim!) vaidmenis derinę, staiga ėmė ir tapo tiesiog Gelbėtojais: pareiškė, kad jau 20 metų jie, pasirodo, mums draugystės ranką tiesė, tik mes to nesupratom. Ar neprimena tai jau minėto žaidimo “jūsų labui”? Dabar belieka sulaukti, kad tą viešai ir pareikštų: ne dėl savo tautiečių Lietuvoje, bet vardan mūsų gerovės jie stengiasi.
Beje, lenkų prezidentas tą ir padarė, pareikšdamas, kad jie be mūsų gyventi gali, o mes be jų, pasirodo, ne… Ir ką gi tai primena? Ar tik ne 1990-ųjų sovietinę retoriką, įrodinėjusią, kad Lietuva be SSRS niekaip neišgyvens? O pasirodo, išgyvenom. Ir visai neblogai, dargi talentingų žaidėjų tauta virtom – ne tik su kamuoliu, bet ir greta jo.
Psichologiniai žaidimai kaip ir krepšinis – ne tik atlikėjus, bet ir stebėtojus užkliudo. Mes liūdime ir džiaugiamės, kenčiame ir nesuprantame, kaip tai ir vėl galėjo nutikti. Gerai, kad sporto nesėkmes išgydyti galima, psichologinės, deja, ilgam išlieka. O jei su mumis dar valdžios ir aplinkinio pasaulio galingieji žaisti ima, tai kenčia visi, nes psichologinis žaidimas nesuteikia laimės nei žaidėjui, nei įtrauktajam į jį.

Vilniuje atidaryta Lietuvoje vykstančiam Europos vyrų krepšinio čempionatui skirta 70-ies unikalių eksponatų paroda, liudijanti šalies vyrų rinktinių pergales 1937, 1939 ir 2003 metų Europos pirmenybėse.

Parodoje pristatoma sporto žurnalistui, dailininkui ir kolekcininkui Vytautui Gudeliui priklausanti, daugiau nei 50 metų rinkta krepšinio kolekcija – nuo 1937 metų Europos krepšinio čempionato programos ir 1939-ųjų Lietuvos – Latvijos rungtynių protokolo iki A. Macijausko bei A. Sabonio marškinėlių.

„To, ką buvo galima įsigyti prieš penkiasdešimt metų, dabar nei su žiburiu nerasi, o kolekcininkai savo kolekcijose sukauptų daiktų iš rankų nepaleidžia. Vis tik daugelis kolekcininkų kolekcionuoja sau, o aš noriu, kad žmonės pamatytų“, – sako prekybos ir pramogų centre „Ozas“ pristatomos parodos eksponatų savininkas Vytautas Gudelis.

Jo teigimu, kiek brangus kiekvienas parodos eksponatas – reliatyvi sąvoka. „Man brangus kiekvienas kolekcijoje esantis ženkliukas, medalis. Svarbu ir tai, kaip ir iš ko daiktą gauni. Pavyzdžiui, 1939 metų čempionato ženklelį gavau iš Modesto Paulausko. Buvau knygos apie jį dailininkas. Kolekcijoje taip pat yra vokas su 1939 metų čempionatui skirtais pašto ženklais, siųstas į Šveicariją per Berlyną oro paštu”, – sako V. Gudelis.

„Ko verta vien 1937 metų Europos vyrų krepšinio čempionato Latvijoje programa su lietuvių autografais. Tuo metu juk niekas net negalvojo apie pergales, laimėjom netikėtai, nelauktai, dalis joniškiečių, kurie pirmieji sutiko Europos čempionus, greičiausiai net neturėjo supratimo, kas yra krepšinis“, – sako kolekcininkas, suorganizavęs jau trečią šiuo metu Lietuvoje vykstančiam Europos vyrų krepšinio čempionatui skirtą parodą.

Tarp parodoje pristatomų eksponatų – Europos krepšinio čempionatams skirti ženkliukai, medaliai, istorinių akimirkų nuotraukos, čempionatų programos, bilietai, apie pergales 1937 ir 1939 metais skelbusi to meto periodinė spauda, įvairūs žaidynių suvenyrai, rinktinių ir legendinių žaidėjų apranga, taip pat visų trijų pergales lietuviams atnešusių Europos krepšinio čempionatų vaizdo įrašai.

Paroda atidaryta ir iki rugsėjo 18 dienos bus eksponuojama trečiame prekybos ir pramogų centro „Ozas“ aukšte. Čia įkurta ir krepšinio aistruolių zona, kurioje varžybas jie gali stebėti įsitaisę minkštasuoliuose 7 kv. metrų ekrane.

BFL

38 proc. Lietuvos gyventojų teigia, kad jų gyvenime sportas yra svarbus. Tačiau daugiau nei trečdalis šalies gyventojų visai nesportuoja. Sportas populiaresnis tarp vyrų, jaunesnio – iki 29 m. – amžiaus žmonių. Tai parodė specialus rinkos tyrimų kompanijos „TNS LT“ atliktas pirkimo ir vartojimo įpročių tyrimas „TNS Atlas™“.

Tyrimo duomenimis, bent kartą per savaitę sportuoja beveik kas trečias arba 31 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų, o 30 proc. tai daro retai. Sakančių, kad visiškai nesportuoja, šalyje yra 38 proc. Vertinant pagal miestus, daugiausiai sporto gerbėjų gyvena Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose.

Kalbant apie sportą, kaip laisvalaikio leidimo būdą ar hobį, paaiškėjo, kad populiariausia sporto šaka tarp Lietuvos gyventojų, kurie bent retkarčiais sportuoja, yra važiavimas dviračiu. Tokį laisvalaikio praleidimo būdą renkasi net 36 proc. sportuojančių gyventojų, ketvirtadalis labiausiai mėgsta plaukimą, penktadalis arba 20 proc. žaidžia krepšinį, 13 proc. – bėgioja, o 11 proc. – žaidžia futbolą.

Mažiausiai populiarios sporto šakos Lietuvoje – slidinėjimas, plaukimas baidarėmis, kanojomis ir pan., tenisas, joga bei koviniai menai.

Įdomu tai, kad jei važiavimas dviračiu, plaukimas ir bėgiojimas Lietuvoje yra vienodai mėgstamas abiejų lyčių, tai krepšinį ir futbolą kur kas dažniau renkasi vyrai, jaunesni – iki 29 m. – asmenys, taip pat kaimo vietovių ar mažesnių miestelių gyventojai.

Artėjant Europos vyrų krepšinio čempionatui Lietuvoje, jo rungtynes žada žiūrėti beveik pusė arba 48 proc. šalies gyventojų. Daugiau nei ketvirtadalis arba 28 proc. apklaustųjų nurodė, kad tiesiogiai rungtynių nestebės, bet seks jų rezultatus. 25 proc. sakė, kad krepšinio čempionatas jų visiškai nedomina.

Dauguma arba 88 proc. gyventojų, ketinančių stebėti čempionato rungtynes, planuoja tai daryti namuose, 16 proc. – svečiuose, 12 proc. – kavinėje ar bare. Mažesnė dalis, t. y. 9 proc., krepšinio sirgalių už nacionalinę rinktinę „sirgti“ ketina sporto arenose, o 6 proc. – specialiai tam parengtose vietose, pavyzdžiui, aikštėse prie vaizdo projektorių ir pan.

„TNS Atlas™“ tyrimas buvo atliktas 2011 m. pirmąjį pusmetį, o jame dalyvavo 1819 Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 74 m. amžiaus.