BFL

Vasara – puikus metas išmėginti turtingųjų pomėgiu laikomą lauko tenisą ir golfą. Vilniaus teniso ir golfo aikštynai šiemet vilioja mažesnėmis kainomis, kurios negąsdina plonesnių piniginių savininkų.

Lauko teniso aikštynas – vos už 30 Lt valandai. Taigi jei žaisite dviese, tai jums kainuos po 15 Lt, tiesa, neturintiesiems raketės ir kamuolių dar reikės susimokėti ir už jų nuomą (atitinkamai po 5 Lt).

Tokios kainos – mažiausios rinkoje – iki rugsėjo pabaigos galios žaidžiantiems tenisą visą savaitę bet kuriuo metu UAB “Teniso pasaulis” atvirame aikštyne. Tuo tarpu aukštesnio lygio SEB arenos aikštyne 30 Lt įkainis galioja tik savaitgaliais 8–22 val. Be to, nuo liepos 2 d. “Teniso pasaulis” pradeda visą vasarą savaitgaliais vyksiančią akciją – “laimės valandų” metu už valandos kainą bus galima žaisti 1,5 val. “Tenisą atranda vis daugiau žmonių: tai skatina ir patrauklios kainos, ir R.Berankio pergalės”, – sako “Teniso pasaulio” rinkodaros vadybininkė Ingrida Bertašiūtė.

Besidomintieji golfu irgi gali jį išbandyti pigiau: pavyzdžiui, “Le Meridien Vilnius” viešbučio golfo klube pradedančiųjų aikštelėje žaidimas kainuoja 35 Lt, vienos lazdos nuoma – papildomai 7 Lt, o kamuoliukai duodami nemokamai. Vaikai iki 14 m. taip pat gali žaisti už dyką. Tuo tarpu žaisti profesionalų aikštyne kainuotų jau 149 Lt, o metinė narystė šiame klube atsieina 3200 Lt.

BFL

1. Krepšinis išliks populiariausia sporto šaka, tačiau atotrūkis tarp jo ir futbolo sumažės.

2. Olimpinių medalių sportininkai parveš mažiau nei praėjusį dešimtmetį.

3. Padidės žmonių fizinis aktyvumas, didesnė dalis bėgios, važinės dviračiais, lankysis sporto klubuose. Pamažu bus suprasta, kad sportas – ne vien varžybos, bet ir laisvalaikis.

4. Europos vyrų krepšinio čempionatui pastatytose arenose bus surengta daugiau tarptautinių varžybų, nebūtinai krepšinio.

5. Nacionalinis stadionas bus pastatytas, tačiau įtarimai jo finansavimo skaidrumu niekur nedings.

6. Lietuvos futbolo rinktinė pateks į Europos čempionatą, vietos futbolo klubų lygis augs, bet bendrame Europos kontekste išliks žemas.

7. Padaugės sportininkų, dėl prastų sąlygų Lietuvoje pakeitusių pilietybę ir atstovaujančių užsienio šalims.

8. “Žalgiris” ir “Lietuvos rytas” toliau dominuos Lietuvos krepšinio lygoje, Europoje liks stipriais vidutiniokais.

9. Moksleiviams funkcionuos popamokinio krepšelio sistema, atsiras sporto mokyklų konkurencija dėl perspektyviausių jaunuolių.

10. Atnaujinant sporto infrastruktūrą, padaugės sporto specialistų, jų darbo vietų skaičius padvigubės.

BFL

Pavasarį Seimas priėmė net ketverius metus svarstytą valstybinę sporto plėtros strategiją 2011–2020 m. Jei ji būtų įgyvendinta, Lietuva taptų tikra sporto rojaus šalimi: 3 iš 4 gyventojų nuolat sportuotų, 20 tūkst. jų būtų didelio meistriškumo. Kiekviena mokykla turėtų turėti po universalią sporto salę, kiekviena savivaldybė – po baseiną, nebūtų seniūnijos, kurioje reguliariai nevyktų vietos sportininkų varžybos. Sulig tuo perpus sumažėtų nepilnamečių nusikalstamumas, o vidutinė sveiko gyvenimo trukmė nuo 54 metų šoktelėtų iki 70.

Tai – tik keletas iš ambicingų, dažnam ir šypseną keliančių strategijos užmojų. Vis dėlto sveikintina tai, kad visuomenė pagaliau turės orientyrą, kur einama ir ko siekiama sporto srityje. Čia svarbu išskirti patį pirmąjį strategijos tikslą: “sistemingai didinti visuomenės supratimą, kad fizinis aktyvumas, sportavimas yra darnios asmenybės prielaida ir visuotinė vertybė”. Šio supratimo Lietuvoje, kur sportas visų pirma siejamas su pergalėmis, trūksta. Sportas savo malonumui šalyje dažnai laikomas bereikalingu laiko švaistymu ir jėgų eikvojimu. Tačiau ateityje šis požiūris veikiausiai keisis.

Ateities sporto šakos – individualios

“Medaliai yra gerai, bet jie mano sveikatos nepagerins”, – įsitikinęs Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA) rektorius Albertas Skurvydas, manantis, kad sportas turi būti visiems, ne tik “išrinktiesiems”, t.y. aukščiausio meistriškumo sportininkams. Anot jo, šis Vakarų valstybėse vyraujantis požiūris į sportą pamažu įsigalės ir Lietuvoje. “Mokslininkai ir sporto filosofai, mąstydami apie ateitį yra priėję prie išvados, kad populiarės individualios sporto šakos, tokios kaip bėgimas, plaukimas, lauko tenisas, golfas. Tokios, kuriose fizinis aktyvumas susietas su laisvalaikiu”, – “Veidui” teigia rektorius.

Lietuviai sporto, kaip sveikatos šaltinio ir turiningo laisvalaikio formos, nelinkę sureikšminti ir paprasčiausiai juo neužsiima. Remiantis “Eurostat” duomenimis, 2004 m. mankštinosi ar sportavo 52 proc. šalies gyventojų, tuo tarpu Estijoje tokių buvo 60 proc., Danijoje – 83 proc., Suomijoje – net 96 proc. Atrodytų, šiuo metu situacija turėtų būti kiek pagerėjusi, tačiau, A.Skurvydo duomenimis, yra priešingai: pernai vienos iš LKKA katedrų atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje sportuoja tik iki 20 proc. suaugusiųjų. “Sveikatingumo per fizinį aktyvumą kultūra Lietuvoje dar tik formuojasi. Ji natūraliai keisis pamažu, prie to prisidės ir iš užsienio ateinantys geri pavyzdžiai. Kad procesas paspartėtų, reikia daugiau švietėjiškos veiklos ir geresnės infrastruktūros”, – mano mokslų daktaras, Lietuvoje pasigendantis daugiau bėgimo, dviračių takų.

Vien pergalių iš sportininkų nereikalauja ir Tautinis olimpinis komitetas, kol kas neatskleidžiantis, kiek medalių tikimasi parsivežti iš kitų metų Londono ar 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. “Jei iš sportininkų tikėsimės tik medalių, nieko nebus. Reikia nedaryti spaudimo ir leisti jiems treniruotis”, – komiteto požiūrį įvardija Danutė Svitojūtė, vyr. referentė vasaros sporto šakoms. Vis dėlto ji patvirtino, kad nepuoselėjama vilčių pasiekti Sidnėjaus ar Pekino aukštumas, kai buvo laimėta po penkis medalių komplektus. Ir tam yra objektyvių priežasčių.

“Dabartinės sąlygos sunkios – trūksta materialinės bazės, daugelio sporto šakų atstovai, pavyzdžiui, lengvaatlečiai neturi kur treniruotis. Virgilijus Alekna šiemet praktiškai nesitreniruoja Lietuvoje. Mes turime tokį žmogų, bet nesugebame jam suteikti gerų sąlygų”, – piktinasi D.Svitojūtė, primindama, kad būtent lengvaatlečiai yra laimėję Lietuvai daugiausia olimpinių medalių. Virgilijaus Aleknos sąskaitoje jų – trys, tarp jų du aukso. Vasaros sporto šakų specialistė kaip perspektyvias ateities sporto šakas įvardija plaukimą, buriavimą, irklavimą, imtynes, boksą, dviračių sportą, tenisą, šiuolaikinę penkiakovę.

Futbolininkai siekia būti populiariausi

Vis dėlto aforizmas, kad Lietuvoje yra viso labo viena sporto šaka, toliau bus gajus. Krepšinis susikūręs tvirtą pagrindą sėkmingai ateičiai: šį sportą praktikuoja didžioji dalis sporto mokyklų moksleivių (žr. lentelę), jaunimo rinktinė 2008 m. laimėjo Europos jaunučių čempionato auksą, o po metų sidabrą, dėl tokių talentų, kaip 20-ies dar neturintis Jonas Valančiūnas, į Lietuvą skrenda NBA skautai. “Nematau sąlygų, kodėl krepšinis galėtų prarasti savo pozicijas ateityje: statomos arenos, moksleivių lyga funkcionuoja puikiai, jaunimas laimi medalius. Po dešimtmečio jie bus stipriausios formos, tad situacija gali būti dar geresnė”, – neabejoja Dalius Matvejevas, žurnalo “Mūsų krepšinis” redaktorius. Jis taip pat pažymi, kad dėl šią vasarą vyksiančio Europos vyrų krepšinio čempionato pagerinta krepšinio infrastruktūra ateityje leis Lietuvoje organizuoti daugiau tarptautinių renginių. Šalies krepšinio federacija jau svarsto galimybę 2012 m. rengti Europos vaikinų iki 20 m. pirmenybes, o 2015 m. kartu su Baltarusija – Europos moterų krepšinio čempionatą.

Dėmesio prašosi ir futbolo federacija (LFF), išsikėlusi sau ne mažiau ambicingą tikslą nei Seimas sporto plėtros strategijoje: iki 2020 m. pasiekti, kad futbolas būtų populiariausia ir profesionaliausiai organizuota sporto šaka Lietuvoje. Nors abu kriterijus sunku pamatuoti, futbolo atstovai turi savų kozirių: LFF duomenimis, 2010 m. pasaulio futbolo čempionatą stebėjo 80 proc. lietuvių, o vidutinis A lygos varžybų lankomumas (šiuo metu – apie 1100 žiūrovų rungtynėse) lenkia krepšinio lygos. Jaunųjų futbolininkų skaičius nuo krepšinininkų drastiškai neatsilieka, be to, pastaraisiais metais šios sporto šakos augimas itin įgavęs pagreitį: 2005 m. futbolą žaidžiančių lietuvių skaičius siekė 12 tūkst., o po penkerių metų jis padidėjo keturis kartus, iki 50 tūkst.

Silpnoji Lietuvos futbolo pusė – pergalių trūkumas, o pastaruoju metu – ir reprezentacinio stadiono nebuvimas. Tiesa, Futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius nedramatizuoja situacijos ir viltis deda į jaunąją futbolininkų kartą: “Mums svarbiausia, kad vaikai žaistų. Turi atsirasti maniežai, kitos erdvės, kur jie galėtų tai daryti. Reikia suprasti, kad sportas nėra vien laimėjimai, tai ir užimtumas, laisvalaikis. Tikiuosi, kad pagaliau nustosime investuoti į vaistų pirkimą ir pradėsime rūpintis sveiku gyvenimo būdu.”
Futbolo federacijos prezidentas žada, kad jau šiemet buvęs Vilniaus “Vėtros” stadionas bus sutvarkytas pagal UEFA reikalavimus taip, kad nepasikartotų gėda priėmus Ispanijos rinktinę Kauno Dariaus ir Girėno stadione (tada Ispanų žiniasklaida stadioną pavadino “bulvių lauku”). Analogiški tobulinimai numatyti ir Marijampolės stadione. Nacionalinio stadiono idėją L.Varanavičius vertina skeptiškai teigdamas, kad jis nėra pirmo būtinumo, be to, būtų neprotinga kelerių metų sportui skiriamas lėšas investuoti į vieną objektą.

Krepšinio atstovai į futbolininkų ambicijas žiūri taikiai. Anot D.Matvejevo, futbolininkai daro tai, ką ir turi daryti: aktyviai dirbdami siekia aukšto tikslo. “Jei jiems seksis, Lietuvos sportui bus tik geriau”, – reziumuoja pašnekovas.

Sportininkai dažnai yra laikomi savo valstybių ambasadoriais tarptautinėje arenoje. Nebus per daug skambiai pasakyta, jog krepšinis ir ypač Arvydas Sabonis nemažai prisidėjo prie to, kad dalis pasaulio gyventojų pirmą kartą išgirstų Lietuvos vardą ir bent kiek pasidomėtų šia maža Baltijos šalimi. Tačiau kyla klausimas: ar tik krepšinis ir A.Sabonis garsina mus planetoje? Ar, be A.Sabonio, dar turime tokių legendų, kurių pavardes tiek sportininkai, tiek sirgaliai visame pasaulyje prisimintų prabėgus keleriems metams po jų karjeros pabaigos?Taip pat įdomu, kurie sportininkai Lietuvos vardą labiausiai garsina šiuo metu.

Vis dėlto A.Sabonis yra ir dar ilgai bus ryškiausia bei žinomiausia sporto žvaigždė, nes kitiems sportininkams nepavyksta įveikti net pusės jo sėkmės žygio. Tarkime, Žydrūnas Ilgauskas yra puikus žaidėjas ir tikra garsenybė už Atlanto, tačiau Europoje jis mažai kam įdomus, nes per savo karjerą taip ir nerungtyniavo bent viename elitiniame Senojo žemyno klube, be to, nuolat atmesdavo kvietimus apsivilkti nacionalinės rinktinės marškinėlius.

Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas, Linas Kleiza – visi buvo ar tebėra ryškios Lietuvos bei Europos krepšinio žvaigždės, tačiau visame pasaulyje išgarsėti jiems taip ir nepavyko. Š.Jasikevičius ir A.Macijauskas dominavo Europoje, tačiau NBA patirtis jiems buvo itin karti. R.Šiškauskas veikiausiai karjerą taip ir baigs neišbandęs savo jėgų už Atlanto. O L.Kleiza, nors ir įsitvirtino NBA, tačiau tėra tik šios lygos vidutiniokas.

Trumpai tariant, šiuo metu galime pasigirti nebent regioninio, t.y. europinio, lygio krepšinio žvaigždėmis.

Mūsų krepšinio klubai, priešingai nei rinktinė, pastaruoju metu taip pat negalėtų būti vadinami itin sėkmingais Lietuvos ambasadoriais tarptautinėje arenoje. Tiek “Lietuvos rytas”, tiek “Žalgiris” tėra Europos vidutiniokai, nesugebantys net patekti į Vieningosios krepšinio lygos finalo ketverto varžybas, kuriose grumsis krepšinio tradicijomis nepasižyminčios Ukrainos ekipa.

Gal nuskambės netikėtai, bet už kai kuriuos garsiuosius mūsų krepšininkus daug sėkmingiau Lietuvos vardą garsina treneris Jonas Kazlauskas. Auksiniai “Žalgirio” laikai sietini būtent su šiuo strategu, kuris jau spėjo pastovėti ir prie Kinijos, Graikijos rinktinių vairo, treniravo galingąjį Pirėjo “Olympiakos”. Ne veltui būtent šiam specialistui Maskvos CSKA vadovai patikėjo spręsti klubą apėmusią žaidybinę krizę.

Didžiuojamės atletais

Ką gi dar, be krepšininkų, galėtume pavadinti Lietuvos sporto ambasadoriais pasaulinėje arenoje per pastaruosius penketą metų? Žinoma, Virgilijų Alekną, kurio pavardė pasaulio žiniasklaidoje minėta tūkstančius kartų. Dukart olimpinis čempionas, 2008 m. vasaros žaidynių bronzos medalio laimėtojas, dukart pasaulio čempionas ir Europos čempionas neabejotinai yra geriausias visų laikų mūsų šalies lengvaatletis. Nors pastaruoju metu Virgilijaus sportinių rezultatų kreivė po truputį smunka žemyn, jis vis dar išlieka Lietuvos viltimi kitų metų Londono olimpiadoje.

Be minėtų medalių, V.Alekna 2005-aisiais Europos atletikos asociacijos buvo išrinktas geriausiu metų sportininku, o 2007 m. jam suteiktas UNESCO sporto čempiono titulas. Tai reiškia viena – V.Alekna visame pasaulyje yra pristatomas kaip sektinas sportininko pavyzdys. Virgilijų žurnalas “Track and Field News” taip pat išrinko tarp geriausių praėjusio dešimtmečio lengvaatlečių ir skyrė jam antrą vietą.

Iš sportininkų, pastaruosius penkerius metus garsinusių mūsų šalį, būtina išskirti ir treko dviratininkę Simoną Krupeckaitę, šiuolaikinės penkiakovės atstovą Edviną Krungolcą bei neolimpinės galiūnų sporto šakos atstovą Žydrūną Savicką. Šešis kartus prestižinį “Arnold’s Strongman” turnyrą, rengiamą buvusio Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio garbei, laimėjęs biržietis iki šiol stebina visą pasaulį neįtikėtina savo jėga. Reikia pabrėžti, kad galiūnų sportas sulaukia nemažai televizijos dėmesio ir yra nuolatos transliuojamas per tokius populiarius kanalus, kaip “Eurosport” ar ESPN. Tuo tarpu galiūnų sportui skirtuose tarptautiniuose forumuose iki šiol aktyviai verda diskusijos, ar lietuvį galima laikyti pačiu stipriausiu šiuo metu ant žemės vaikštančiu žmogumi.

S.Krupeckaitė savo ruožtu jau dvejus metus yra renkama geriausia Lietuvos sportininke. Be gausybės apdovanojimų, iškovotų tarptautinėje arenoje, Simona yra ir dviejų pasaulio rekordų savininkė. Interneto portalas Velodrome.co.uk skelbia, kad lietuvaitei jau dabar priklauso vieta geriausių visų laikų treko dviratininkių šlovės galerijoje.

Garsėjame ir skandalais

Vis dėlto naivu būtų tikėtis, kad mūsų sportą pasaulyje garsina vien pergalės ir sporto legendos. Pastaruoju metu apie mūsų sportą užsienio žiniasklaidoje nemažai kalbama ir neigiamu aspektu. Tereikia prisiminti pastarąsias Europos futbolo čempionato atrankos varžybas su planetos čempionais ispanais, skandalą, kilusį dėl penkiakovininkės Donatos Rimšaitės perbėgimo į rusų stovyklą, ar maratonininkės Živilės Balčiūnaitės dopingo bylą, kilusią po jos laimėto Europos čempionato.

Minėtas futbolo rungtynes su Ispanijos vienuolike transliavo viso pasaulio televizijos, žinios apie jas buvo platinamos skaitomiausiuose interneto portaluose. Ir kuo gi mes labiausiai išgarsėjome po šių rungtynių? Taip, dalies sirgalių atmintyje veikiausiai ilgam išliks įspūdingas Mariaus Stankevičiaus smūgis iš toli, tačiau Lietuva bus labiausiai prisimenama kaip viena iš nedaugelio valstybių, neturinčių padorių sąlygų futbolo varžyboms organizuoti. “Ispanai prisibijo įklimpti Lietuvoje”, – skelbė Didžiosios Britanijos dienraštis “The Guardian”, omenyje visų pirma turėdamas ne klampią lietuvių gynybą, o pelkę primenančią aikštę. Viena populiariausių pasaulyje futbolo svetainių Goal.com be perstojo skelbė ispanų futbolininkų nusiskundimus dėl Kauno Dariaus ir Girėno sporto centro aikštės.

Tad šiuo atveju Lietuvai buvo surengta nemenka viešųjų ryšių akcija, tiesa, išgarsėti ji padėjo tik neigiamame kontekste. Tad premjero žodžiai, kad stadioną turėsime tik tuomet, kai į Lietuvą atvyks Madrido “Real” ar Londono “Chelsea”, reiškia viena – tokių skandalų galime patirti dar ne vieną.

Nedaug geresniame kontekste Lietuvos vardą išgarsino ir D.Rimšaitės istorija. Kokios Lietuvoje sudaromos sąlygos sportininkams, kad jie pasiryžę atsisakyti garbės ginti savo šalį ir pereiti pas vienus aršiausių konkurentų? Atsakyti į šiuos klausimus bandė daug pasaulio sporto apžvalgininkų. “D.Rimšaitė: sąlygos Rusijoje du tris kartus geresnės nei tai, ką turėjau Lietuvoje”, “D.Rimšaitė perėjimą į Rusiją aiškina sporto krize Lietuvoje” – tokiomis antraštėmis visai neseniai puošėsi Rusijos ir kai kurių kaimyninių valstybių spauda. Tokia reklama, teikiama mūsų sportui užsienio žiniasklaidoje, Lietuvai garbės tikrai nedaro.

O skandalas, įtraukęs maratonininkę Ž.Balčiūnaitę, parodė, kad ir mūsų sporto neaplenkia nelemtas dopingo šešėlis. Žinia apie tai, kad Europos čempionatą laimėjusi maratonininkė buvo pagauta vartojusi draudžiamus preparatus, o vėliau ir diskvalifikuota, paskelbta didžiausiose viso pasaulio žiniasklaidos priemonėse.

Kaip vieną Lietuvos sporto įvaizdžio kūrėjų užsienyje galima paminėti netgi bankininką Vladimirą Romanovą, kuris nemažai dėmesio sulaukia Didžiojoje Britanijoje, o pastaruoju metu išgarsėjo ir krepšinio pasaulyje.

“Orkestruojama anarchija “Žalgiryje”: nuostabus V.Romanovo planas”, “V.Romanovas: man reikia pažangos, o ne pergalių”, “Žalgiris” pateko į dar vieną krizę, V.Romanovui nusprendus griebtis treniravimo” – tai tik kelios užsienio žiniasklaidoje pasirodžiusios antraštės, apibūdinančios keistą Kauno “Žalgirio” savininko krepšinio suvokimą ir žūtbūtinį norą kištis į ekipos reikalus.

Savo keista politika V.Romanovas išgarsėjo ir už Lamanšo, kur nuo 2005 m. valdo Edinburgo “Hearts” klubą. Interneto portalas MirrorFootball.co.uk lietuvį net išrinko tarp blogiausių Didžiosios Britanijos futbolo savininkų, labiausiai besikišančių į savo ekipų trenerių darbą.

Prieš septynerius metus į Lietuvą atvykę Ispanijos futbolininkai Vilniaus “Žalgirio” stadioną išvadino ryžių lauku, ir šis epitetas apskriejo visos Europos žiniasklaidą. Prieš dvi savaites Lietuvoje apsilankę pasaulio čempionai neišvydo nieko naujo – Ispanijos žurnalistai, išvydę Dariaus ir Girėno stadioną, jį praminė bulvių lauku. “Veidas” domėjosi, kodėl per septynerius metus Lietuvoje taip ir neiškilo nacionalinis stadionas. Ir ar artimiausiais metais lietuviai išvengs dar vienos gėdos prieš visą Europą?

Jau 2004 m. Lietuvos stadionų būklė buvo kritinė, o dabar ji apskritai beviltiška. “Esame turbūt vienintelė Europos šalis, kuri neturi normalaus stadiono”, – teigia vienas garsiausių pastarojo dvidešimtmečio Lietuvos futbolininkų Valdas Ivanauskas.

Kaimynai stadionų srityje mums jau seniai nušluostė nosį. Latviai dar 2000-aisiais pasistatė 10 tūkst. žiūrovų talpinantį stadioną, kuriame koncertus gali stebėti per 30 tūkst. melomanų. Modernus 10 tūkst. vietų stadionas prieš dešimtmetį iškilo ir Taline, o jo veją per pastaruosius dvejus metus išbandė Brazilijos ir Urugvajaus rinktinių futbolininkai.

“Tiesą sakant, Europoje tėra tik šešios valstybės, kurios neturi trečios UEFA kategorijos stadiono, – “Veidui” tvirtina Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Liutautas Varanavičius. – Tačiau beveik visos jų jau yra parengusios projektus ir artimiausiu metu ketina pradėti statybas. Štai net Albanijos vyriausybė visai neseniai patvirtino 30 tūkst. vietų stadiono projektą ir pažadėjo finansuoti 90 proc. jo statybų kainos.”

Anot L.Varanavičiaus, trečios UEFA kategorijos stadiono projektą yra parengusios ir pradėti statybas ketina net vos 50 tūkst. gyventojų turinčios Farerų salos.

“Per savo karjerą esu matęs daugybę stadionų. Netgi nykštukinės Europos valstybės – San Marinas ir Lichtenšteinas, kuriose futbolas nėra populiari sporto šaka, turi geresnius stadionus nei mes Lietuvoje, – konstatavo daugiau nei dešimtmetį Lietuvos rinktinės marškinėlius vilkėjęs V.Ivanauskas. – Turėti nacionalinį stadioną Lietuvai yra prestižo reikalas. Kam jis bus skirtas be futbolo – kitas klausimas, tačiau tai yra mūsų šalies veidrodis, kurio mes, deja, neturime.”

Šimto milijonų nereikia

Lietuvos politikai nacionalinio stadiono statybų ėmėsi po skandalingojo 2004-ųjų mačo su Ispanijos rinktine. Sostinės savivaldybė savo rankose turėjo ne vieną “Žalgirio” stadiono rekonstrukcijos projektą, tačiau visi jie taip ir liko popieriuje.

Galiausiai buvo atsigręžta į ant Šeškinės kalno kone du dešimtmečius dūlančius nacionalinio stadiono griaučius. Antroje 2007-ųjų pusėje pradėtus statybų darbus kiek daugiau nei po metų dėl finansavimo stokos teko nutraukti.

Į stadioną buvo investuota per 100 mln. Lt, tačiau šiek tiek ūgtelėję stadiono griaučiai mažai kuo skiriasi nuo 1991-ųjų, kai statybos buvo sustabdytos pirmąkart. Ar stadionui skirti milijonai nebuvo iššvaistyti, šiuo metu aiškinasi prokurorai.

Pasaulinė praktika rodo, kad už Šeškinės stadiono pamatams išleistus milijonus buvo galima suręsti modernų keliasdešimties tūkstančių vietų stadioną. “Turime konkretų pavyzdį mūsų kaimynystėje – Lenkijos Kelcų mieste visai neseniai buvo pastatytas 15,5 tūkst. vietų stadionas. Jo statybos kainavo 48 mln. zlotų (apie 40 mln. Lt)”, – mitus apie šimtamilijonines investicijas sklaido L.Varanavičius.

Patarimų dėl futbolo stadionų statybų šiuo metu Lenkijoje galima prisirinkti į valias. Mūsų kaimynai kartu su Ukraina rengs 2012 m. Europos čempionatą ir dabar išgyvena stadionų statybos bumą.

Tuo tarpu Vilniaus savivaldybė 30 tūkst. žiūrovų galinčio sutalpinti  nacionalinio stadiono statyboms buvo užsimojusi skirti net 370 mln. Lt.

“Didžiausia problema ta, kad mes stadioną visą laiką statėme iš kitos pusės: pirmiausia pasidarydavome projektą, o tada ieškodavome jam pinigų. Visame pasaulyje yra atvirkščiai – pirmiausia atliekama galimybių studija, tada parenkamas operatorius ir tik tuomet pradedamos statybos”, – paaiškina L.Varanavičius.

Priklausomi nuo UEFA malonės

Pagal UEFA reikalavimus oficialios nacionalinių rinktinių rungtynės gali būti žaidžiamos tik trečios kategorijos stadionuose. Geriausiu Lietuvoje laikomam Dariaus ir Girėno stadionui UEFA yra suteikusi antrą kategoriją, o mūsų šalies nacionalinė komanda jame gali rungtyniauti tik išimties tvarka.

Norint, kad stadionas atitiktų trečią kategoriją, reikėtų investuoti keturis penkis milijonus litų ir įrengti darbo vietas žiniasklaidai, rekonstruoti ypač svarbiems asmenims skirtą tribūną ir komandų drabužines. Jeigu trečios kategorijos barjerą norėtų įveikti Marijampolės stadionas, jam reikėtų kur kas didesnių investicijų.

Pasak LFF prezidento, rekonstruoti senų stadionų neverta. Be to, Kaune esantis sporto kompleksas futbolo aistruoliams nėra patogus dėl lengvosios atletikos bėgimo takų.

Kiek ilgai UEFA pro pirštus žiūrės į Dariaus ir Girėno stadiono būklę ir kiek ilgai nacionalinė komanda jame galės rungtyniauti, lieka neaišku.

Premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad apie naują stadioną Lietuvoje bus galima kalbėti tik tuomet, kai į Lietuvą atvyks tokie klubai kaip Madrido “Real” ar Londono “Chelsea”, taip sukeldamas didžiulį nacionalinės komandos žaidėjų pasipiktinimą.

Tokia Vyriausybės vadovo pozicija LFF prezidento nestebina. “Politikams turbūt nieko nereikia. Būtų lengviausia pastatyti kalėjimus ir ligonines, ir nieko daugiau nereikėtų. Pusę žmonių sukištų į ligonines, o likusius – į kalėjimus”, – ironizuoja L.Varanavičius.

Stadionas Lietuvoje neatsipirktų

Vis dėlto sostinės savivaldybė planų pastatyti nacionalinį stadioną neatsisako. Pasak Vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus, šiuo metu yra bent trys tarptautinės kompanijos, labai rimtai besidominčios galimybe stadioną suręsti savo lėšomis.

“Nacionalinio stadiono komplekso statybos turi būti visiškai atribotos nuo politinės įtakos. Jį turi statyti specialistai ir tie žmonės, kurie investuos savo, o ne valstybės pinigus. Tuomet niekas negalės daryti įtakos ir gauti dividendų, – sakė R.Adomavičius. – Tikimės rasti privatų investuotoją, kuris sutiktų pastatyti kompleksą ir 22 metus jį eksplotuoti bei užtikrinti pelningą jo veiklą. Tuo tarpu savivaldybė koncesininkui kasmet mokėtų sutartą pinigų sumą.”

Nacionalinio stadiono galimybių studijoje buvo nustatyta, kad koncesininkui per metus galėtų būti skiriama po 42 mln. Lt. Anot L.Varanavičiaus, tokia suma yra pernelyg didelė.

“Neabejoju, kad atsiras daugybė stadioną statyti norinčių įmonių, jeigu joms bus pasiūlyta po 42 mln. Lt 22-ejus metus. Lietuvoje futbolo stadionas neatsipirktų, todėl jis turėtų būti statomas valstybės lėšomis, kaip yra įprasta visame pasaulyje. Net garsiojo Anglijos Vemblio stadiono statybas rėmė vyriausybė, nors šioje šalyje stadionai uždirba pinigus”, – primina L.Varanavičius.

Futbolo tėvynėje stadionai neretai sutalpina per 50 tūkst. ir daugiau žiūrovų. O juk bilietų į rungtynes kainos prasideda nuo 50 Didžiosios Britanijos svarų (apie 200 Lt). Dėl didžiulio susidomėjimo futbolu įprastas žiūrovas per metus aplanko tik keletą iš keliasdešimties mačų, o stadionai kasmet skaičiuoja pelną.

Tuo tarpu Lietuvoje nacionalinių pirmenybių rungtynes retame mieste stebi bent keli tūkstančiai žiūrovų.

Nacionalinės rinktinės mačuose apsilanko apie penkis tūkstančius gerbėjų, o į šalį atvykus pasaulinio lygio žvaigždėms rungtynės gali sutraukti ir per 10 tūkst. žiūrovų.

Politikams niekaip nesusitariant dėl nacionalinio stadiono statybų buvo pasigirdę siūlymų šį darbą perimti futbolo federacijai, tačiau ji reikiamų lėšų neturi.

“Vyriausybės parama federacijai šiemet sumažėjo 30 proc. UEFA mums skiria pustrečio milijono eurų ketveriems metams, todėl imtis tokio projekto negalėtume net statydami stadioną išsimokėtinai”, – apibendrina L.Varanavičius.

Praėjusių metų gruodį į Rusiją išvykusi ir šios šalies paso siekianti Lietuvos penkiakovininkė Donata Rimšaitė tapo pirmąja tokio aukšto lygio sportininke, priėmusia turtingesnės šalies pasiūlymą. Bet ateityje tokių migracijos atvejų daugės, nes ilgametėje Rusijos olimpinio komiteto strategijoje nuspręsta, kad šalis privalo kviestis geriausius pasaulio trenerius bei sportininkus.

Pastaraisiais metais apie galimybes emigruoti į užsienį ir tarptautinėse varžybose atstovauti kitai valstybei buvo prakalbęs ne vienas čionykščiu finansavimu nusivylęs Lietuvos olimpietis.

Štai irkluotoją Alvydą Duonėlą viliojo Izraelis, plaukiką Rolandą Gimbutį – Kataras, dviratininką Tomą Vaitkų – Kazachstanas. Vis dėlto svetimos šalies duona nė vieno jų nesugundė. Nuo nepriklausomybės atkūrimo kitos valstybės pilietybę yra gavę vos keli Lietuvos sportininkai.

Prieš trejus metus rungtyniauti į Baltarusiją išvykęs ir šios šalies pasą gavęs ledo ritulininkas Arūnas Aleinikovas prarado Lietuvos pilietybę ir iki šiol negali atstovauti nacionalinei komandai. Austrijos pilietėmis tapo ir prieš du dešimtmečius Lietuvą palikusios rankininkės Aušrelė Fridrikas bei Rima Sypkus.

“Valstybė yra apsileidusi, jeigu sportininkas nori persikelti į kitą šalį. Jeigu Lietuvoje būtų sudarytos geros sąlygos, į kitas šalis niekas nebėgtų. Juk atstovauti savai šaliai visada bus maloniau nei svetimai”, – tvirtina 2009 m. pasaulio plaukimo čempionato bronzos medalio laimėtojas Giedrius Titenis.

Sportininkus vilioja pinigai

“Pilietybių dalijimo į kairę ir dešinę klausimas Tarptautiniame olimpiniame komitete (TOK) keliamas pačiu aukščiausiu lygiu. Perbėgimas iš vienos šalies į kitą yra viena didžiausių rykščių”, – “Veidui” pripažino Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas (LTOK) Artūras Poviliūnas.

Pastaruoju metu daugelis šalių tarptautinėse varžybose remiasi “natūralizuotais legionieriais”. Tarkime, didelių finansinių išteklių turintis Kataras yra prisiviliojęs sunkiaatlečių, skandinavams Europos bei pasaulio lengvosios atletikos čempionatuose atstovauja buvę Afrikos ilgų nuotolių bėgikai, tačiau bene ryškiausia užsieniečių invazija – stalo teniso srityje. Daugiau nei pusę iš dvidešimties pajėgiausių Senojo žemyno stalo tenisininkių sudaro kinės.

Sportininkai savo tėvynę į užsienio šalį dažniausiai iškeičia dėl kur kas geresnių finansinių sąlygų. Nacionalinių rinktinių nariai Vakarų Europoje bei Rusijoje gauna kelis kartus didesnes stipendijas nei lietuviai. Nepritekliai kamuoja daugelį buvusio sovietinio bloko šalių, todėl jų sportininkai neretai ant krūtinės nešioja svetimos šalies pavadinimą.

“Mūsų rankininkai jau daug metų atstovauja kitoms valstybėms, tačiau visi tyli. Ažiotažas kilo tik todėl, kad D.Rimšaitė išvyko į Rusiją, – tvirtina Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas. – Kitas klausimas yra sportininkų finansavimas. D.Rimšaitei išvažiavus buvo peržiūrėta stipendijų tvarka, ir jos nuo 1900 Lt padidėjo iki 3500 Lt, tačiau, mano nuomone, sportininkai Lietuvoje turėtų gauti 8–10 tūkst. Lt per mėnesį.”
Pasak specialisto, užsienyje atletams mokama apie 4–5 tūkst. JAV dolerių dydžio mėnesio stipendija ir premijos už tarptautinėse varžybose iškovotas aukštas vietas.

“Beje, rusai didžiulį dėmesį skiria ir treneriams. Kiekvienas jų gauna bazinį atlyginimą ir po du tūkstančius dolerių už kiekvieną į rinktinę patenkantį auklėtinį. Žinau, kad vienas geriausių Rusijos šiuolaikinės penkiakovės trenerių per mėnesį, be atlyginimo, uždirba 14 tūkst. dolerių. Vokietijos rinktinės vyr. treneris gauna 6 tūkst. eurų atlyginimą ir premijas už iškovotas vietas. O Lietuvoje? Treneriai čia gauna šiek tiek didesnį nei 3 tūkst. Lt bazinį atlyginimą ir premiją, jeigu auklėtinis tampa Europos, pasaulio čempionatų ar olimpinių žaidynių prizininku”, – skaičiuoja V.Kalininas.

Pašnekovas pabrėžia, kad viena didžiausių problemų yra sportininkų socialinis draudimas. Visame pasaulyje pasirūpinama, kad šalį garsinantys sportininkai, baigę karjerą, neliktų tuščiomis rankomis ir turėtų socialines garantijas. Lietuvoje panašios sistemos nėra, todėl sportininkams lieka vienintelė galimybė pasikloti finansinį pamatą ateičiai – tapti olimpinių žaidynių prizininku ir gauti solidžią valstybinę premiją.

Premijos dar prieš trejus metus buvo vienos didžiausių Europoje: už olimpinių žaidynių auksą sportininkui atitekdavo 400 tūkst., sidabro medalis buvo įkainotas 200 tūkst., bronza – 150 tūkst. Lt. Premijos už aukso medalius pasaulio bei Europos čempionatų aukso medalius buvo gerokai kuklesnės – atitinkamai 80 ir 40 tūkst. Lt. Bet kilus ekonominei krizei visos premijos buvo sumažintos perpus, ir nors Vyriausybė žadėjo, kad nuo 2011 m. jos bus sugrąžintos į buvusį lygį, atskiro potvarkio iki šiol dar nėra.

Nėra sąlygų pritraukti rėmėjų

Pasvajoti apie Vakarų Europos šalių stipendijas Lietuvos sportininkai negali ir dėl finansavimo sistemos ypatumų.
Dažnoje užsienio valstybėje sportininko atlyginimą sudaro dvi dalys – valstybės parama ir iš rėmėjų pritraukiamos lėšos. Lietuvoje pastarosiomis gali pasidžiaugti tik krepšininkai. Mažiau populiarių sporto šakų atstovų galimybės rasti rėmėjų yra labai ribotos dėl nepalankios mokesčių sistemos.

“JAV paramos teikimo sistema daug palankesnė. Mokėdamas mokesčius šios šalies verslininkas dalį jų gali skirti sportui, o paramai pervestą dalį valstybė prilygina sumokėtiems mokesčiams. Lietuvoje, esant dabartinėms sąlygoms, remti sporto verslininkams tiesiog neapsimoka”, – “Veidui” tvirtina G.Titenio treneris Žilvinas Ovsiukas.

Jo auklėtinis 2009 m. pasaulio čempionate iškovojo bronzos medalį – pirmą plaukikų apdovanojimą tokiorango varžybose nuo 1994 m. Paklaustas, ar po istorinio laimėjimo G.Titenio treniruočių sąlygos pagerėjo, Ž.Ovsiukas prisipažino, kad valstybės požiūris pasikeitė į blogąją pusę. “Po iškovoto medalio asmeniškai Giedriui mokami pinigai sumažėjo ketvirtadaliu. Aiškinama visuotine krize, tačiau psichologiškai tai išgyventi sunku – rezultatai gerėja, o valstybės požiūris prastėja”, – apgailestauja Ž.Ovsiukas.

Geriausius stengiasi išlaikyti

LTOK prezidentas “Veidui” tvirtina, kad elitinius sportininkus Lietuva vis dėlto stengiasi išlaikyti, o 23 metų D.Rimšaitės atvejis esą išskirtinis. Pasak A.Poviliūno, apie stipriausios Lietuvos penkiakovininkės derybas su Rusija jis buvo informuotas dar praėjusių metų birželio 30 dieną.

“Paprašiau, kad man ją surastų, ir liepos mėnesį kelių žmonių akivaizdoje jos paklausiau, ar tikrai ketina išvykti, ar Rusijoje turi vaikiną, ar nori mokytis. Į visus klausimus D.Rimšaitė atsakė neigiamai ir galiausiai prasitarė, kad jos netenkina mūsų finansinė parama. Pažadėjome tartis su rėmėjais ir kompensuoti jai negautas premijas”, – prisimena A.Poviliūnas.

LTOK rėmėjai pasistengė, kad 2010 m. pasaulio vicečempionės titulą ir Europos pirmenybių bronzą iškovojusi D.Rimšaitė nepajustų valstybinių premijų sumažinimo. Penkiakovininkei už iškovotus medalius Vyriausybė skyrė 25 tūkst. ir 7,5 tūkst. Lt premijas, antra tiek skyrė ir LTOK rėmėjai. A.Poviliūno vadovaujama organizacija perspektyviai sportininkei taip pat skyrė 1430 Lt mėnesinę stipendiją bei tarpininkavo, kad jai tektų mėnesinė 800 dolerių TOK stipendija. D.Rimšaitė taip pat gaudavo ir valstybinę beveik 2 tūkst. Lt olimpiečio stipendiją.

“Žinoma, neturime tiek finansinių išteklių kaip Rusija ar Kazachstanas, tačiau padedami rėmėjų visada kalbamės su pačiais geriausiais sportininkais, klausiame, kuo galėtume jiems padėti papildomai, nes tiek daug išskirtinių atletų neturime”, – tikina A.Poviliūnas.

Nepaisant visokeriopos LTOK pagalbos, D.Rimšaitė, neįspėjusi nei A.Poviliūno, nei Šiuolaikinės penkiakovės federacijos vadovų, nei asmeninio trenerio Jurijaus Moskvičiovo, praėjusių metų pabaigoje išvyko į Rusiją ir apie tokį savo žingsnį Lietuvą informavo per žiniasklaidą.

Užkirs kelią į Londono olimpiadą

Vasario pabaigoje D.Rimšaitė ištekėjo už vieno Rusijos penkiakovininko, tad kliūčių gauti šios šalies pilietybę jai nebeliko. Vis dėlto Londono olimpinėse žaidynėse Rusijos komandos marškinėlių lietuvaitė veikiausiai neapsivilks. Pagal tarptautines taisykles sportininkas olimpinėse žaidynėse atstovauti savo naujajai šaliai gali praėjus tik trejiems metams po pilietybės keitimo.

Tiesa, galimos ir išimtys. Jeigu Rusijos olimpinis komitetas ir Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės federacija išimties tvarka leistų D.Rimšaitei dalyvauti olimpinėse žaidynėse, TOK paskutinio žodžio kreiptųsi į buvusios sportininkės šalies Tautinį olimpinį komitetą ir klaustų, ar šis neprieštarauja.

“Jeigu taip bus, mes tikrai nesutiksime. Per 22 metus tai pirmas atvejis,kai sportininkas mane apgavo. Ne tik mane, bet ir Lietuvą. Suprantu, kad gali visko nutikti, bet reikia tiesiai šviesiai pasakyti, o ne meluoti, – kategoriškai tvirtina A.Poviliūnas. – Nenoriu teigti, kad jos vedybos fiktyvios, bet tokį įtarimą turiu. Liepos mėnesį ji vaikino Rusijoje neturėjo, o gruodžio pabaigoje, nepasakiusi nei ačiū, nei sudie, pabėgo į Rusiją ir jau po kelių mėnesių ištekėjo. Ji mus apgavo, pažadėjusi atstovauti Lietuvai 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse, ir išmainė Lietuvą į Rusiją.”

Kodėl sportininkai nutraukia kontraktus ir pabėga iš klubų, ir kuo jiems tokie incidentai baigiasi, – tokie klausimai kyla po to, kai iš Kauno “Žalgirio” pabėgo legionierius iš Slovėnijos Mirza Begičius.

Visiškai neseniai Lietuvos krepšinio pasaulį sukrėtė puikiai šį sezoną pradėjusio Kauno “Žalgirio” vidurio puolėjo iš Slovėnijos Mirzos Begičiaus pabėgimas. Legionieriaus agentai klubui atsiuntė raštą, kad vienašališkai nutraukia kontraktą, nes “Žalgiris” vėlavo sumokėti agentams priklausantį komisinį mokestį. Kauno klubo generalinis direktorius Paulius Motiejūnas pripažino, kad vėluojama buvo, tačiau, anot jo, visos skolos dar prieš netikėto rašto atkeliavimą buvo likviduotos.

Drastiškas sprendimas

Profesionalaus sporto pasaulyje vėlavimas sumokėti agentams priklausančius komisinius kaip kontrakto nutraukimo priežastis yra neregėtas dalykas. Bent jau viešumon tokios istorijos dar nebuvo iškilusios.

Sporto agentūros “Sports Development Group” vykdomasis direktorius Egidijus Mikalajūnas teigia, kad M.Begičius ir jo agentai ėmėsi labai drastiškų veiksmų. “Informacijos yra labai mažai, todėl vertinti sunku. Mes nežinome visų detalių, ką “Žalgiris” kalbėjo su agentais, kokie buvo argumentai dėl mokėjimų vėlavimo… Tačiau galima sakyti, kad iš principo tai netipinis atvejis. Dažniausiai sulaukiama sezono pabaigos ir tada aiškinamasi. Ypač, kai krepšininkas gerai žaidžia.

Galima daryti prielaidą, kad agentai su krepšininku turėjo kažkokią alternatyvą, jei ėmėsi tokių veiksmų”, – analizuoja E.Mikalajūnas.

Krepšinio agentas spėja, kad į konfliktą įsivėlusios šalys vis dėlto ras abiem priimtiną sprendimą. “Kiek suprantu, dėl tokio M.Begičiaus agentų elgesio kelio atgal į Kauno klubą jam jau nebeliko. Galima spėti, kad “Žalgiris” gaus kompensaciją ir viskas nurims. Visi mėgsta pinigus, jie daug kam daro įtaką”, – sako “Sports Development Group” vadovas.

M.Begičiaus agentai, pranešę apie vienašališką jų kliento kontrakto su “Žalgiriu” nutraukimą, avantiūriškai pabandė išlaisvinti žaidėją nuo bet kokių įsipareigojimų Kauno klubui. Galima numanyti, kad jų arba paties M.Begičiaus prašymu Liublianos “Olimpija” į laikinąją sostinę atsiuntė prašymą išduoti krepšininkui paleidžiamąjį raštą. Jei “Žalgiris” pasirašytų tokį dokumentą, tai reikštų, kad M.Begičiui pretenzijų klubas nebeturi. Kauniečiai paleidžiamąjį raštą išduoti, be abejo, atsisakė.

“Žalgirio” vadovai neslepia, kad mielai parduotų išvykti užsimaniusį legionierių. Juo labiau kad Kauno klubas greitai rado slovėnui pamainą – iš Maskvos CSKA pasiskolino serbą Bobaną Marjanovičių.

Neoficialiai M.Begičiumi domėjosi Madrido “Real”, Tel Avivo “Maccabi” ir Atėnų “Panathinaikos”. Tikriausiai visi jie galėtų puikią sportinę formą demonstravusiam slovėnui pasiūlyti solidų atlyginimą, tačiau nė vienas nenori mokėti kompensacijos “Žalgiriui”. Todėl krepšininkas suinteresuotas vienaip ar kitaip išspręsti konfliktą su Kauno klubu. Pirmiausia šioje istorijoje žodį turi tarti FIBA.

Detektyvas Helsinkio oro uoste

Kai buvo rengiamas šis straipsnis, FIBA dar nebuvo pradėjusi nagrinėti “Žalgirio” ir M.Begičiaus konflikto. Įvairių sporto šakų patirtis rodo, kad tarptautinės organizacijos neretai pamina klubų interesus.

Priminsime, kad garsiausias pasaulio sporto istorijoje pabėgimas įvyko ledo ritulio srityje. 2006-ųjų vasarą geriausiu ledo ritulininku už Šiaurės Amerikos ribų laikytas tuomet 20-metis rusas Jevgenijus Malkinas pasirašė metų kontraktą su Magnitogorsko “Metallurg”. Šis sprendimas daug kam kėlė nuostabą, nes visi žinojo apie jaunojo ledo ritulininko troškimą išvykti į NHL. Tą puikiai žinojo ir sportininką dar sezonui pasilikti Rusijoje įkalbėję “Metallurg” vadovai. Jie net buvo paėmę J.Malkino pasą, kad šis kurią nors akimirką nepasiduotų jausmams ir neišvyktų į JAV.

Lemtingas detektyvų rašytojų plunksnos vertas epizodas nutiko Magnitogorsko ekipai vykstant į treniruočių stovyklą Suomijoje. Helsinkio oro uoste J.Malkinui buvo grąžintas pasas, kad šis galėtų susitvarkyti sienos kirtimo formalumus. Kai visi “Metallurg” nariai susirinko atvykimo salėje, paaiškėjo, kad J.Malkinas dingo. Po keletos dienų ledo ritulininkas atsirado Pitsburge ir iki šiol gina legendinio šio miesto klubo “Penguins” garbę.

“Metallurg” piktinosi ledo ritulininko pabėgimu, žadėjo visais įmanomais būdais ginti savo teises, tačiau nieko nepešė. Padėtį apsunkino ir tai, kad NHL nebuvo pasirašiusi bendradarbiavimo sutarties su Tarptautine ledo ritulio federacija (IIHF). Padėtis šioje srityje stabilizavosi tik tada, kai finansiškai sustiprėję Rusijos klubai pas save persiviliojo keletą žaidėjų, turinčių galiojančius kontraktus su NHL klubais. Tada jau patys NHL vadovai panoro tarptautinio susitarimo su IIHF.

Krepšinyje dažniausiai iš klubų pabėga amerikiečiai. Vieniems Europoje staiga tampa per šalta, kiti itin pasiilgsta namų ir pan. Tokiais atvejais legionieriai tiesiog susikrauna daiktus ir išskrenda į gimtinę. Klubai tokiems kaprizingiems legionieriams dažniausiai nedaro kliūčių ir vėliau leidžia žaisti kitose komandose.

Viena panaši situacija nutiko tuo pat metu, kai ir M.Begičius išnyko iš Kauno. Amerikietis Marcusas Haislipas panoro per Kalėdas aplankyti sunkiai sergančią mamą, nors Vitorijos “Caja Laboral” vadovai uždraudė palikti Ispaniją. Krepšininkas jų nepaklausė ir išvyko į gimtinę. Po Kalėdų į Vitoriją sugrįžęs aukštaūgis atsiprašė, tačiau klubui jau nebuvo reikalingas. Sausio pirmosiomis dienomis kontraktas su amerikiečiu buvo nutrauktas.

Teismas laimėtas – pinigų nėra

Pasaulio sporto etalonu laikomas futbolas. Deja, šioje sporto šakoje taip pat nutinka skandalingų atvejų, kai futbolininkai bando išsisukti nuo įsipareigojimų klubams. Kauno “Žalgirio” reikšmę Europos krepšinyje iš dalies galima lyginti su labai turtingo Donecko “Šachtar” futbolo klubo padėtimi Europos futbole. Iš šio Ukrainos klubo pastaraisiais metais nepaisydami galiojančių kontraktų pasitraukė keletas gerai Senajame žemyne užsirekomendavusių brazilų.

Pirmasis buvo saugas Matuzalemas. Už buvusį Brazilijos jaunių ir jaunimo rintinių žaidėją ukrainiečiai 2004-aisiais italų “Brescia” klubui sumokėjo 8 mln. eurų. Be to, žaidėjo agentams atseikėjo 3,75 mln., o buvusiems klubams – 220 tūkst. eurų.

2007-ųjų liepos 1 dieną į “Šachtar” biurą atkeliavo kito Italijos klubo – “Palermo” – prašymas parduoti futbolininką už 7 mln. eurų. Ukrainiečiai pasiūlymą atmetė ir jau kitą dieną gavo Matuzalemo raštą, kad šis vienašališkai nutraukia kontraktą su “Šachtar”. Donecko klubas pranešė žaidėjui, kad potencialus jo naujas darbdavys turės sumokėti 25 mln. eurų išpirką, jei norės pasinaudoti žaidėjo paslaugomis.

Nepaisant to, jau liepos 18-ąją Saragosos “Real” pristatė brazilą kaip savo naują žaidėją. Labai rimtos ir pagrįstos “Šachtar” pretenzijos nesutrukdė futbolininkui debiutuoti Ispanijos čempionate.

Donecko klubas iš karto kreipėsi į FIFA, o ši nusprendė, kad “Real” ir Matuzalemas turėtų sumokėti “Šachtar” 6,8 mln. eurų kompensaciją. Netrukus abi konfliktuojančios šalys kreipėsi į Sporto arbitražo teismą (CAS). “Šachtar” norėjo išsireikalauti daugiau pinigų, futbolininkas ir “Real” siekė sumažinti kompensacijos sumą. CAS stojo ukrainiečių pusėn ir padidino kompensaciją iki 11,8 mln. eurų. Tačiau “Šachtar” pinigų negavo iki šiol. O Matuzalemas spėjo dar kartą pakeisti klubą ir šiuo metu priklauso Romos “Lazio”. Beje, “Lazio” už Matuzalemą sumokėjo išpirką klubui “Real”!

O praėjusią vasarą iš Donecko ekipos tokiomis pat aplinkybėmis dingo dar vienas brazilas – Ilsinho. Galiojantį kontraktą turintis gynėjas pareiškė, kad vienašališkai nutraukia sutartį su “Šachtar”, nes klubas jam neva 4 mėnesius nemokėjo algos. Donecko ekipos vadovai kaltinimus kategoriškai atmetė. Atlyginimų vėlavimas šiame turtingame Ukrainos klube yra sunkiai įsivaizduojamas.

Vėl prasidėjo ginčas, o FIFA šį kartą stojo žaidėjo pusėn. Tarptautiniam futbolui vadovaujanti organizacija, nepaisydama “Šachtar” protestų, pati išdavė brazilui paleidžiamąjį raštą ir žaidėjas šiuo metu yra registruotas gimtinės “Sao Paulo” klube. Ukrainos žiniasklaida teigia, kad Ilsinho palankų FIFA sprendimą nulėmė labai įtakingų futbolininko agentų brazilų veikla.
Tad “Žalgirio” vadovams reikia nusiteikti, kad įmanomas ir pats blogiausias variantas. Gali nutikti, kad M.Begičius jau netrukus gins kurio nors kito Europos klubo garbę, o “Žalgiris” liks prie suskilusios geldos.

Seimo opozicija skambina pavojaus varpais dėl padėties sporto sektoriuje, tačiau kritikuojamas Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis sako savo oponentus priešinantis tvarkos įvedimui.

Antradienį Seime spaudos konferenciją surengę opozicijos parlamentarai piktinosi, esą per Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) reorganizaciją Lietuvoje bus sužlugdytas profesionalus sportas.

Opozicijos atstovai daugiausiai priekaištų turėjo pavasarį konkursą į KKSD vadovus laimėjusiam eksparlamentarui liberalcentristui K.Rimšeliui.

Tačiau šis sako reorganizaciją vykdantis pagal Vyriausybės patvirtintą planą. “Vyriausybė tvirtina struktūrą, o ne departamento direktorius”, – BNS sakė K.Rimšelis.

Tuo tarpu pasipiktinusius, esą “sportas žlugs”, sako tiesiog nenorint pereiti prie tvarkos, kaip, pavyzdžiui, grynųjų pinigų politikos kai kuriose sporto federacijose išgyvendinimą, pinigus sportininkams mokant pavedimu į sąskaitą.

“21 amžiaus antrajame dešimtmetyje radau kai kuriose federacijose grynų pinigų dalinimą. Niekas nenori finansuoti betvarkės. Niekas nenori duoti pinigų, jei nežino, kaip jie bus panaudoti”, – sakė K.Rimšelis.

Opozicijos atstovai antradienį spaudos konferencijoje piktinosi ir pačiu K.Rimšelio paskyrimu – esą kokių rezultatų galima tikėtis departamento vadovu paskyrus su sportu niekaip nesusijusį žmogų.

“Į konkurso sąlygas nebuvo įtraukta, kad turi turėti patirties sporto veikloje. (…) Jei mes toliau eisime tuo keliu, atleidinėsim profesionalus, nebebus žmonių, kurie supranta sportą, daug metų praleido sporte, dirbs diletantai, gerų rezultatų ir laimėjimų sporto srityje galime ir nebesulaukti”, – sakė Seimo Jaunimo ir sporto komisijos narys “darbietis” Vydas Gedvilas.

“Dėl vykstančių procesų sporto srityje sporto visuomenė yra sunerimusi – ta reorganizacija yra nesuprantama. Departamentas turėjo nusistovėjusias tradicijas ir pavaldumą, jis priklausė Vyriausybei, ir tas statusas buvo pakankamai solidus, ir 20 metų, per kuriuos sportas vystėsi, parodė gana gerus rezultatus, nors didelio finansavimo nebuvo, bet metai iš metų mūsų sportininkai rodė gerus rezultatus”, – kalbėjo V.Gedvilas.

Spaudos konferencijoje dalyvavo ir buvęs KKDS direktoriaus pavaduotojas “darbietis” Ritas Vaiginas, per vykdomą reorganizaciją atleistas iš šių pareigų.

R.Vaiginas sakė sprendimą dėl atleidimo apskundęs teismui, tačiau į departamentą dirbti grįžtų tik jei ten neliktų K.Rimšelio.

“Yra Valstybės tarnybos įstatymas, ir juo vadovaujantis negalima žmogaus už gerą nepriekaištingą darbą, mano atveju – šešeri metai be jokių pastabų, atleisti, išvaryti į gatvę, nepasiūlant nieko. Jeigu manęs valstybė negina, aš turiu pats apsiginti, nors aš neturiu iliuzijų ir tikslo grįžti į darbą, kol ten vadovaus dabartinis KKSD direktorius K.Rimšelis”, – kalbėjo R.Vaiginas.

“Aš jau kreipiausi į teismą ir bandysiu savo teises tokiu būdu apginti ir susigrąžinti savo pareigas, bet su sąlyga, jei ten bus kiti departamento vadovai”, – pridūrė R.Vaiginas.

Buvęs KKSD vadovas kaltino K.Rimšelį ir Liberalų ir centro sąjungos pirmininką Gintautą Babravičių savivale “vykdant savo siaurą politiką sporto srityje”.

“Su niekuo nesuderinę ir nesitarę reorganizuoja departamentą, naikina kūno kultūros ir sporto strategijos skyrių, didina biurokratinį aparatą, steigdami niekuo su portu bendro neturinčius skyrius, atleidžiami žmonės, kurie išties turi kompetenciją, žinių, jie išvaromi į gatvę ir vietoj jų ateina žmonės, kurie neturi patirties sporto srityje”, – sakė R.Vaiginas.

K.Rimšelis tuo tarpu sako reorganizaciją vykdantis pagal Saulėlydžio komisijos rekomendacijas ir sakė nesuvokiantis kritikos dėl dviejų sujungtų skyrių, kuriuose, jo tvirtinimu, dirbo po tris žmones.

“Yra nustatyta, kad skyriuje negali dirbti mažiau kaip penki žmonės, tai ką aš turėjau daryti? Sujungiau du skyrius, dabar ten dirba šeši žmonės, juk jie tebedirba, tą patį, kaip anksčiau, tai kas čia dabar sužlugdyta?” – priekaištus dėl panaikintų skyrių atmetė KKSD vadovas.

“Atėjęs dirbti radau 22 etatus ir tris generalinio direktoriaus pavaduotojus. Tokia struktūra neatlaikė kritikos prieš nieką, apie kokius šiuolaikinės vadybos principus galima tada šnekėt”, – sakė K.Rimšelis.

Jis tvirtino, jog tai, kad abu atleistieji pavaduotojai – Darbo partijos nariai, esąs tik sutapimas, tačiau tvirtino, jog į šis vietas niekas nepretenduoja, nes etatai panaikinti – paliktas vienas pavaduotojo etatas.

“Buvo netgi ginčas, ar iš viso tokio dydžio įstaigai generaliniam direktoriui reikalingas pavaduotojas, bet nuspręsta vieną etatą skirti”, – sakė K.Rimšelis.

“Iš departamento neatleidau nei vieno dirbančio žmogaus, išskyrus du pavaduotojus”, – sakė K.Rimšelis, atsakydamas į priekaištus, esą reorganizuojant departamentą atleidžiami profesionaliai, o dirbti ateina diletantai.

"Veido" archyvas

Jei tvarka nepasikeis, jau po penkerių metų Lietuvoje katastrofiškai trūks trenerių, nes, tarkime, šiemet LKKA nesulaukė nė vieno studento, norinčio tapti plaukimo, rankinio, tinklinio ar kitų sporto šakų treneriu

Sportininkai ir sporto specialistai sunerimę: jų vertinimu, Švietimo ir mokslo ministerijos priimta mokslo bei studijų reforma po kelerių metų Lietuvą gali palikti be geriausių valstybės ambasadorių – trenerių ir sportininkų.

Šiuo metu pagrindinė šalies sporto specialistų kalvė Lietuvos kūno kultūros akademija rengia 32 sporto šakų specialistus bei trenerius, tačiau įvykdžius mokslo ir studijų reformą studentai pasirinko vos penkių sporto šakų programas.

Būsimiesiems treneriams pavyko gauti tik 25 valstybės finansuojamus krepšelius, todėl po ketverių metų Lietuvos kūno kultūros akademiją (LKKA) baigs vos kelių sporto šakų absolventai.

“Iš 32 sporto šakų šiuo metu tik penkiose susidarė normalios grupės – po 7–10 studentų. Dar keturiose sporto šakose turime po vieną ar du studentus”, – “Veidui” paaiškino LKKA rektorius prof. Albertas Skurvydas.

Pasak profesoriaus, daugelis nuo mažų dienų sportuojančių jaunuolių savo ateitį siejo su LKKA ir noriai rinkosi treniravimo sistemų studijas, tačiau dėl valstybės finansuojamų krepšelių turėjo konkuruoti su biofizikais, genetikais ir biologais.

“Tas jaunuolis, kuris nuo mažų dienų labai daug laiko skyrė sportui ir žinojo, kad nori stoti į mūsų akademiją, per trumpą laiką nesugebės pakelti savo mokymosi pažangumo tiek, kad galėtų konkuruoti su būsimuoju genetikos ar biofizikos specialistu”, – pabrėžia A.Skurvydas.

Dirbti treneriu nenaudinga?

Apskaičiavę, kad ketverių metų trukmės trenerio specialybės studijos atsipirks negreitai, jaunuoliai renkasi kitas, perspektyvesnes studijų programas. Šiais metais LKKA nesulaukė nė vieno studento, norinčio tapti plaukimo, rankinio, tinklinio bei kitų sporto šakų treneriu.

Tuo tarpu Lietuvos sporto visuomenė jau dabar skambina pavojaus varpais dėl trenerių ir sporto specialistų trūkumo. Niūriausiomis prognozėmis, po dešimtmečio kvalifikuotų trenerių gali likti vienetai. Mat į valstybės finansuojamas vietas nepatekę jaunuoliai už treniravimo sistemų studijas nesiryžta pakloti po 11 tūkst. Lt per metus.

“Trenerių stygių akivaizdžiai jaučiame, tačiau problema yra dar gilesnė. Baigęs studijas pirmuosius kelerius metus jaunas treneris uždirba tik apie 800 Lt. Tai pinigų suma, iš kurios nebeišgyvensi, – teigia Lietuvos rankinio federacijos prezidentas Edis Urbanavičius. – Taigi studijų kaina labai didelė, o atlyginimas už darbą nepagrįstai menkas”.

Jam antrina ir Lietuvos plaukimo federacijos viceprezidentas bei Trenerių tarybos pirmininkas Algimantas Juozaitis. Pasak ilgamečio Lietuvos rinktinės trenerio, rajonuose specialistų trūksta jau ne vienus metus, o apie ateitį baisu net pagalvoti.

“Lietuva ir taip turi labai mažai baseinų, bet ir veikiančiuose specialistų labai trūksta. Štai Ukmergė jau senokai nebeišaugina jokių talentų, nes neturi kvalifikuoto trenerio, bent kelių specialistų reikia ir Šalčininkuose. Šiuo metu statomas baseinas Radviliškyje. Jį atidarius reikės bent aštuonių plaukimo trenerių, tačiau kas jais dirbs – neaišku”, – tvirtina A.Juozaitis.

Jo žiniomis, dabar daug kur treneriais dirba nekvalifikuoti specialistai, kūno kultūros mokytojai. “Iš pradžių galima išsiversti ir su jais, tačiau kai jaunuolis pasiekia aukštesnį lygį, su juo turi dirbti specialistas, o ne mokytojas, – sakė A.Juozaitis. – Švietimo ir mokslo ministerija turėtų perskirstyti krepšelių skaičių. Dabar jie paskirstomi labai nepraktiškai, o nuo to labai stipriai nukenčia sportas. Jeigu nebus trenerių, neturėsime ir šalį garsinančių sportininkų”.

Priminsime, kad šiemet LKKA plaukimo studijų programas norėjo rinktis per 15 jaunuolių, tačiau nepatekę į valstybės finansuojamas vietas susimokėti už mokslą iš savo kišenės jie neišgalėjo.

Išeitis – atskiras krepšelis sportui

“Apmaudu, kad atskirus krepšelius gauna muzikantai ir dailininkai, o sporto specialistai – ne. Dėl krepšinio ir futbolo trenerių trūkumo problemų ateityje gal ir nebus, bet dėl visų kitų sporto šakų specialistų jų tikrai turėsime. Nes tų trenerių tiesiog nebus. Ir tada prasidės kaltųjų paieška. Bet juk klaidingus sprendimus galima pakeisti šiandien, tada po penkerių metų neatsidursime aklavietėje”, – dėsto A.Skurvydas.

Pasak LKKA rektoriaus, ateityje norint išvengti sporto trenerių ir specialistų stygiaus reikėtų atskirą studijų krepšelį skirti ir sporto krypčiai. “Tuomet į visus Lietuvos universitetus stojantieji būsimieji kūno kultūros mokytojai, treneriai ir taikomosios fizinės veiklos specialistai konkuruotų tarpusavyje. Ir per metus parengtume tiek specialistų, kiek Lietuvai reikia, o ne nulį”, – neabejoja rektorius.

3 mlrd. Lt atominė afera

Įsivaizduokite situaciją: jūs susiderėjote ir parašais patvirtinote sutartį, kad per kelerius metus jums pastatys namą. Sumokėjote didžiąją dalį suderėtos sumos, tačiau atėjus sutartam terminui tėra išlietas kampas pamatų, o statybininkai aiškina, kad baigs statybą nežinia kada ir nežinia kiek papildomai tai kainuos, bet gali būti ir dvigubai. Kaip tik taip rutuliojosi Ignalinos atominės elektrinės uždarymo reikalai.

Priminsime, kad AE eksploatavimo užbaigimo procesui, numatytam iki 2029 m., reikia apie 8 mlrd. Lt. Iki 2013 m., susumavus europinius ir labai nedaug tam sukauptų Lietuvos pinigų, susidaro 4,5 mlrd. Lt. Tačiau 1 mlrd. eurų, t.y. apie 3,5 mlrd. Lt, pasak naujojo AE direktoriaus Osvaldo Čiukšio, dingo nežinia kur.

Beje, per visus šiuos metus aiškumo nepadaugėjo, atsakingų asmenų taip pat nerasta.

Finansinio generolo žlugimas

Naujojoje Lietuvos politinėje istorijoje dar nebuvo tokio atvejo, kad premjeras kreiptųsi į prokuratūrą, prašydamas iškelti bylą vienos svarbiausių teisėtvarkos institucijų vadovui – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovui Romualdui Boreikai.

Generolas, turėjęs būti vienas pagrindinių su korupcija, sukčiavimu ir valstybės pinigų grobstymu kovojančių asmenų, pats įtariamas piktnaudžiavęs tarnyba ir, manipuliuodamas savo turto ir pajamų deklaracijos įslaptinimu bei turto tarp sutuoktinių perrašymu, nesumokėjęs valstybei didelių mokesčių už parduotą nekilnojamąjį turtą.

Beje, šie kaltinimai, kaip kalbama (ir pačios prezidentės lūpomis), tebuvo įžanga į rimtą tyrimą, kurį atliekant gali būti atsiskleista daug rimtesnių dalykų. Mat, pasak premjero patarėjo, generolas R.Boreika kartu su kai kuriais aukštais prokuratūros vadovais buvo sukūręs visą sistemą, kaip teisėtvarkai įkliuvę finansiniai sukčiai gali išvengti laisvės atėmimo bausmių, jų bylas skaldant į atskirus epizodus.

Beje, sukčiavimo būta netgi raportuojant apie tarnybos darbo rezultatus, mat iš tiesų į valstybės iždą grąžinti pinigai gerokai menkesni, nei nurodyta FNTT ataskaitose.

Priminsime, jog kovo pabaigoje pranešęs, kad atsistatydins, vėliau R.Boreika dar gana ilgai delsė tai padaryti ir iš FNTT vadovo posto galutinai pasitraukė tik gegužės 18 d.

Pramonė pradėjo atsigauti

Vienas pirmųjų ženklų, kad Lietuvos eksportuotojų padėtis gerėja, pasirodė kovą – po 16 mėnesių trukusio smukimo 1 proc. padidėjo pramonės produkcijos indeksas. Šis rodiklis reiškė, kad dėl atsigaunančių užsienio rinkų lietuvių pramonės produkcija pradėjo brangti. O tokios žinios dar ankstyvą pavasarį leido tikėtis, kad šiemet Lietuvos eksportui krizė baigsis. Taip ir atsitiko.

Maskvą sukrėtė du teroristiniai išpuoliai

Kovo 29-ąją Maskvos metro stotyse nugriaudėjo du galingi sprogimai, kuriuos įvykdė savižudės sprogdintojos, siejamos su teroristinėmis organizacijomis. Per šiuos teroristinius išpuolius 39 žmonės žuvo, daugiau nei 70 buvo sužeista.

Užsienio žiniasklaida konstatavo, kad šis įvykis sudavė didžiulį smūgį Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo duetui, mat šie buvo paskelbę, kad antiteroristinė operacija Čečėnijoje baigta.

Kaip tik tuo metu žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad prie teroristinių išpuolių esą planavo prisidėti ir lietuvė Eglė Kusaitė. Vėliau mergina buvo suimta, jai pateiktas galutinis įtarimas dėl dalyvavimo kuriant ir dalyvaujant organizuotoje grupėje teroro aktui vykdyti ir dėl rengimosi padaryti teroro aktą. Tačiau rugpjūtį E.Kusaitė paleista į laisvę.

Dviratininkių sėkmė

Kovą Lietuvos dviratininkės įvažiavo į sėkmės ruožą ir laikėsi jame visus metus. Iš Danijoje vykusio pasaulio dviračių treko čempionato Simona Krupeckaitė parsivežė aukso, sidabro ir du bronzos medalius, brozos medalius pelnė Vilija Sereikaitė ir Gintarė Gaivenytė. Kitas dviračių lenktynes Italijoje laimėjo Rasa Leleivytė. Gegužę Maskvoje vykusiose Europos taurės varžybose S.Krupeckaitė moterų sprinto atrankos lenktynėse užėmė pirmą vietą ir pagerino pasaulio rekordą. O rugpjūtį dviratininkė Urtė Juodvalkytė Prancūzijoje vykusiose daugiadienių moterų lenktynėse užėmė trečią vietą.

Jubiliejinis “Kino pavasaris”

Penkioliktasis “Kino pavasaris”, prestižiškiausias kino festivalis Lietuvoje, sulaukė rekordinio skaičiaus – 54 tūkst. žiūrovų. Šiame festivalyje pristatyti 109 filmai, atkeliavę iš 50 valstybių. Jiems parodyti surengta daugiau nei keturi šimtai kino seansų. Vilniaus savivaldybė pirmąkart atkreipė dėmesį į “Kino pavasarį” ir įsteigė pagrindinį prizą geriausiam festivalio filmui. Tarptautinės žiuri sprendimu jis skirtas bulgaro Kameno Kalevo juostai “Rytų pjesės”.

Per mėnesį Lietuvos futbolininkai prarado net 44 įskaitinius taškus ir devynias reitingo pozicijas.

Lietuvos vienuolikę klasifikacijoje lenkia trys iš keturių varžovų 2012 metų Europos futbolo čempionato atrankos grupėje. Tai reitingo lyderė pasaulio čempionė bei Senojo žemyno pirmenybių nugalėtoja Ispanija (1887 tšk.), į 30-ąją poziciją iš 31-osios pakilusi Čekija (751 tšk.) bei į 52-ą vietą iš 54-osios pakilusi Škotija (542 tšk.).

Per mėnesį iš 158-osios vietos į 148-ąją pakilo Lichtenšteino (116 tšk.) vienuolikė, su kuria lietuviams taip pat teks žaisti Europos pirmenybių atrankos grupėje.

Turėtas pozicijas prarado ir artimiausios Baltijos kaimynės: Latvijos (440 tšk.) futbolo rinktinė per mėnesį prarado penkias poziciją bei iš 73-osios vietos nukrito į 78-ąją, o Estija (426 tšk.) nukrito aštuoniomis vietomis žemys – iš 74-osios į 82-ąją.

Klasifikacijos lyderė Ispanija lenkia pasaulio vicečempionę Olandijos (1718 tšk.) komandą bei į trečiąją poziciją pakilusią Europos vicečempionę Vokietiją (1485 tšk.), kuri į ketvirtą vietą nustūmė penkiskart planetos čempionę ir konfederacijų taurės turnyro nugalėtoją Braziliją (1446 taškai).

Gruodžio mėnesio FIFA klasifikacijos lyderių rikiuotė (skliaustuose -rinktinės vieta reitinge spalio viduryje):

1.  Ispanija                 1887 tšk. (1)
2.  Olandija                 1723 (2)
3.  Vokietija                1485 (4)
4.  Brazilija                1446 (3)
5.  Argentina                1338 (5)
6.  Anglija                  1195 (6)
7.  Urugvajus                1152 (7)
8.  Portugalija              1090 (8)
9.  Egiptas                  1078 (10)
10. Kroatija                 1075 (9)
11. Graikija                 1016 (11)
12. Norvegija                 995 (12)
13. Rusija                    982 (13)
14. Italija                   965 (14)
15. Čilė                      950 (16)
16. Gana                      908 (17)
17. Slovėnija                 897 (15)
18. JAV                       867 (24)
18. Prancūzija                867 (21)
20. Slovakija                 854 (18)
...
30. Čekija                    751 (31)
...
52. Škotija                   542 (54)
...
55. Lietuva                   532 (46)
...
78. Latvija                   440 (73)
...
82. Estija                    426 (74)
...
148.Lichtenšteinas            116 (158)
...

"Veido" archyvas

“Nelaimiu medalių, vadinasi, neegzistuoju”, – būtent taip sporte galima perfrazuoti žymiąją prancūzų filosofo Rene Descartes’o tezę “mąstau, vadinasi, esu”. Tokia jau šiuolaikinio sporto kasdienybė – laimi, minios tave nešioja ant rankų, o iš paskos sekioja tuntai žurnalistų su įjungtais diktofonais ir kameromis. Tačiau užtenka pajusti pergalių badą, ir šia diena gyvenanti visuomenė tave pamiršta. Tuo galėjo įsitikinti ne vienas mūsų atletas.

Tad pažvelkime į tuos, iš kurių dabar laukiama skambių pergalių, ir į tuos, kurie medaliais mus džiugino praeityje, tačiau dabar jau yra nepelnytai visuomenės primiršti.

Kandidatų sąrašas

Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) jau paskelbė sportininkų, pretenduojančių atstovauti Lietuvai 2012 m. Londono vasaros olimpinėse žaidynėse, sąrašus, kurių iš viso yra trys. Būtent medaliai ir šiuo atveju tapo pagrindiniu atrankos kriterijumi sprendžiant, į kurį sąrašą sportininkas bus įtrauktas.

Į pirmą sąrašą atrinkti sportininkai, atitinkantys vieną iš trijų reikalavimų. Visų pirma ten pateko tie atletai, kurie praėjusiose Pekino vasaros žaidynėse iškovojo medalį ir šiemet įvykdė visas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto jiems keltas užduotis. Taip pat į pirmąjį olimpinių kandidatų sąrašą pateko tie sportininkai, kurie po Pekino žaidynių laimėjo medalį pasaulio čempionato varžybose ir Londone yra pajėgūs pretenduoti į pirmąjį aštuntuką. Galiausiai vietos pirmajame sąraše dar atsirado ir tiems, kurie savo rungtyje laimėjo Europos pirmenybes ir Londone taip pat gali pretenduoti į pirmąjį aštuntuką.

Tokie gana griežti atrankos kriterijai lėmė, kad pirmajame olimpinių kandidatų sąraše yra vos 13 sportininkų ir Lietuvos krepšinio vyrų rinktinė. Be krepšininkų, šiame sąraše dar yra kanojininkas Jevgenijus Šuklinas, buriuotoja Gintarė Scheidt, trys treko dviratininkės – Simona Krupeckaitė, Vilija Sereikaitė ir Gintarė Gaivenytė, lengvaatlečiai Virgilijus Alekna ir Živilė Balčiūnaitė, plaukikas Giedrius Titenis, penkiakovininkai Edvinas Krungolcas, Justinas Kinderis, Donata Rimšaitė ir Laura Asadauskaitė bei imtynininkas Mindaugas Mizgaitis.

Tuo tarpu puikiai šiemet rungtyniaujantis tenisininkas Ričardas Berankis pateko vos į trečiąjį olimpinių kandidatų sąrašą. Dėl to jis, pasak Lietuvos teniso sąjungos vadovo Ramūno Grušo, negauna jokios paramos rengtis olimpiadai, nors kvietimą į ją veikiausiai vis tiek gaus. Tiesa, neaišku, ar kvietimu bus pasinaudota, nes LTOK kriterijai tikrai yra ne be priekaištų: dėmesys sutelkiamas išimtinai į medalius, nepaisant skirtingos konkurencijos skirtingose sporto šakose.

Labiausiai žiba dviratininkės

Jei kalbėsime apie šio sezono rezultatus, daugiausiai džiaugsmo iš pirmojo olimpinių kandidatų sąrašo Lietuvai neabejotinai padovanojo krepšininkai ir dviratininkės. Anksčiau tokios dviratininkės, kaip Diana Žiliūtė, Edita Pučinskaitė ar seserys Polikevičiūtės, garsindavo mūsų šalį plento lenktynėse, o dabar lietuvaičių žvaigždė labiausiai žiba lenktyniaujant treke.

Per pasaulio dviračių treko čempionatą panevėžietės S.Krupeckaitė, G.Gaivenytė ir V.Sereikaitė su kaupu įvykdė joms keltas užduotis. Dviejų pasaulio rekordų autorė S.Krupeckaitė pavasarį Danijoje vykusiame pasaulio čempionate iškovojo net keturis medalius – po vieną aukso ir sidabro bei du bronzos, kurių vienas iškovotas komandinėse lenktynėse kartu su G.Gaivenyte. Bronzą 3 km asmeninėse persekiojimo lenktynėse pelnė ir V.Sereikaitė. Kopenhagoje vykusiame čempionate tuomet lietuvės, iškovojusios penkis medalius, užėmė šeštą vietą komandinėje įskaitoje.

Medalių kolekciją Lietuvos treko dviratininkės papildė ir neseniai Lenkijoje pasibaigusiame Europos treko čempionate.

Pergalėmis šiemet nudžiugino ir kiti pirmajame olimpinių kandidatų sąraše esantys atletai. Kaip visada sėkmingų pasirodymų laukiama iš penkiakovininkų, iš kurių šiemet labiausiai blizgėjo Donata Rimšaitė, pelniusi Europos čempionato bronzą, o pasaulio čempionate rugsėjį medalių kolekcija papildyta sidabru. Kitas penkiakovininkas J.Kinderis pasipuošė bronza. Be medalių šiemet liko bene žymiausias mūsų penkiakovininkas E.Krungolcas.
Imtynininkas M.Mizgaitis šiemet vykusiame Europos čempionate vienintelis iš lietuvių lipo ant pakylos. Svorio kategorijoje iki 120 kg jis iškovojo bronzą.

Šiais metais savo medalių kolekciją papildė ir Pekino žaidynių vicečempionė G.Scheidt, Europos pirmenybėse užėmusi trečią vietą. O štai kanojininkas J.Šuklinas pirmas Europoje baigė 200 metrų distanciją.

Tuo tarpu disko metikas V.Alekna į pirmąjį kandidatų sąrašą pateko dėl seno bagažo – medalio Pekine. Šiemet jis Senojo žemyno pirmenybėse liko penktas. Tiesa, lengvaatletis įvykdė jam keltą užduotį patekti tarp šešių stipriausių.

Galiausiai maratonininkė Ž.Balčiūnaitė dar rugpjūtį džiaugėsi Europos čempionės titulu, tačiau jį dabar itin apkartino sportininkei mesti kaltinimai dėl dopingo vartojimo.

Ko laukti kitąmet

Aptarus šiųmečius mūsų pagrindinių kandidatų į Londono olimpiadą laimėjimus, verta pasižvalgyti ir į tai, ko iš stipriausių mūsų atletų laukiama kitąmet. Juk kandidatų į olimpiadą sąraše išliks tik tie, kurie įvykdys jiems keliamus reikalavimus.

Kartelė aukščiausiai iškelta krepšininkams, ir tai suprantama, nes Europos pirmenybės vyks būtent Lietuvoje. LTOK šiuo atveju netenkintų žemesnė nei antra vieta.

Vis dėlto didžiausio medalių derliaus LTOK tikisi iš treko dviratininkių. Visoms keturioms lietuvaitėms keliama užduotis iškovoti medalius, tiesa, aukščiausios prabos medalių tikimasi tik iš S.Krupeckaitės. Kitoms dviratininkėms iškeltas uždavinys užimti trečią–šeštą vietas.

“Man dviračių sportas – darbas, kurį moku, mėgstu ir be kurio negaliu. Tai mano kasdienybė jau 20 metų”, – teigia S.Krupeckaitė. Pasirengimą naujajam sezonui, kuris prasidėjo Europos čempionatu Lenkijos Pruškuvo mieste, lietuvaitė įvertino devyniais balais iš dešimties. Tad iš Simonos tikrai galima laukti įspūdingų pergalių, garantuosiančių jai bilietą į Londoną.

Penkiakovės medalių tikimasi tik iš E.Krungolco ir D.Rimšaitės. Jiems iškeltas tikslas pasaulio čempionate patekti tarp aštuonių geriausių atletų.

Vietos ant laimėtojų pakylos laukiama ir iš V.Aleknos. Pats sportininkas kalba apie neišblėsusį norą kovoti, tačiau rezultatų kreivė pamažu slenka žemyn. Paskutinį medalį jis iškovojo būtent 2008-aisiais Pekine.

Medalių sporto aistruoliai kitąmet gali laukti ir iš pasaulio pirmenybėse startuosiančio J.Šuklino, kuriam keliama užduotis užimti trečią–penktą vietas. O iš M.Mizgaičio laukiama bronzos.

Talentų netrūksta

Kaip matyti, mūsų sportininkai ir kitąmet turėtų nudžiuginti tėvynainius ne vienu medaliu. Tačiau visas dėmesys pamažu jau krypsta Londono olimpinių žaidynių link. Ko galime tikėtis ten? Iš pirmajame olimpinių kandidatų sąraše esančių sportininkų didžiausiais vasaros žaidynių titulais gali pasigirti V.Alekna. Jo kolekcijoje du olimpiniai aukso medaliai ir vienas bronzos. Virgilijus yra tituluočiausias visų laikų Lietuvos olimpietis.

Pekine iškovotais sidabro medaliais gali didžiuotis E.Krungolcas ir G.Scheidt, o M.Mizgaičio kolekcijoje yra tų pačių žaidynių bronzos medalis. Visi kiti į pirmąjį kandidatų sąrašą įtraukti sportininkai medalių dar neturi.

Net krepšininkai, žaidę mūsų rinktinėje, pasaulio čempionate laimėjusioje bronzą, nė karto su rinktine dar nelipo ant olimpinės garbės pakylos. Iš krepšininkų daugiausiai olimpinių medalių, iškovotų su nepriklausomos Lietuvos rinktine, turi dabar skandalais garsėjantis Gintaras Einikis. Jis nuo 1992 iki 2000 m. triskart lipo ant bronzinio garbės pakylos laiptelio. Modestas Paulauskas 1972 m. Miunchene pasipuošė auksu. Auksą 1988 m. Seule taip pat laimėjo Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis ir Valdemaras Chomičius. Tiesa, tuomet jie visi atstovavo Sovietų Sąjungai.

Iš viso per nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos sportininkai vasaros olimpiadose iškovojo keturis aukso, keturis sidabro ir aštuonis bronzos apdovanojimus. Belieka tikėtis, kad Londone ši kolekcija bus gerokai papildyta.