Visą dieną sėdėdami prie kompiuterio, mažai judėdami ilgainiui pradedame jausti nugaros skausmus. O sulaukus brandesnio amžiaus nugara apie save primena dar ir dėl kitų priežasčių… Tinkama mankšta – puiki priemonė, padedanti išvengti nugaros skausmų.

Kodėl skauda nugarą

Pagrindinei mūsų kūno atramai nugarai tenka labai didelis krūvis. Ypač ji vargsta ilgai sėdint, dirbant pasilenkus, nešant ir keliant sunkius daiktus. Kokios priežastys sukelia jos skausmą?

• Netaisyklinga laikysena. Tai viena dažniausių priežasčių, kodėl ima varginti skausmai, kurie metams bėgant vis stiprėja. Ilgai ir netaisyklingai sėdint  tempiami nugaros raiščiai, ir dėl to juntamas skausmas.

• Sustingsta raumenys. Ilgai nekeičiant kūno padėties suglemba raumenys ir nebepadeda nugarai išlaikyti reikiamos padėties. Štai tuomet ją ima mausti. Norėdami, kad raumenys nepamirštų savo darbo, kartkartėmis juos pamankštinkite.

• Dėvisi slanksteliai. Ir to bėgant metams nepavyks išvengti. Tačiau netaisyklinga laikysena, antsvoris ir nemankštinami raumenys šį procesą spartina. O dėvintis slanksteliams gali susidaryti net stuburo išvarža.

Apsaugos kodas

Norint išvengti nemalonių nugaros skausmų, į kai kuriuos dalykus negalima numoti ranka.

• Kuo dažniau darykite pertraukėles. Nesvarbu, ar dirbate sėdimą darbą, ar visą dieną stovite, būnate pasilenkusi – stenkitės kuo dažniau keisti kūno padėtį. Atsistokite, pasivaikščiokite, pasilankstykite, pasirąžykite.

• Sėdėkite taisyklingai. Ilgai sėdėti tiesiai yra sunku, užtat padės patogi darbo vieta. Kėdės atrama turi atitikti natūralius nugaros linkius. Keliai sėdint turėtų būti aukščiau šlaunų lygio, o pėdos tvirtai remtis į grindis.

• Jei tenka ilgai stovėti, stenkitės kuo dažniau į ką nors atsiremti. Mažesnis krūvis stuburui tenka ir vieną koją užkėlus ant laiptelio.

Nuolat mankštinantis – geresnė savijauta

Nuo skausmų nugarą bene geriausiai apsaugo judėjimas. Ypač tinka plaukiojimas, vaikščiojimas. Raumenis puikiai pramankština jogos pratimai, nesudėtingi šokio žingsneliai. Tačiau nereikėtų persistengti: intensyviau pasimankštinti užtenka porą kartų per savaitę, o nesudėtingus tempimo pratimus reikėtų atlikti kasdien.

Mankštinkitės lėtai, venkite staigių judesių, o jeigu pajutote skausmą, to pratimo nedarykite. Pradėjusi reguliariai mankštintis jau po dviejų mėnesių pasijusite geriau, o po pusės metų visai pamiršite nugaros skausmą.

Į pagalbą skaudamai nugarai

Pakilnokite rankas

Atsigulkite ant nugaros, rankas ištieskite ir priglauskite prie šonų.  Įkvėpdama pro nosį lėtai pakelkite rankas ir nuleiskite jas virš galvos. Iškvėpdama pro burną grįžkite į pradinę padėtį.
Kartokite 5 kartus.

Kojų pritraukimai

Atsigulkite ant nugaros. Ji turi būti tiesi, galva padėta ant žemės. Abiem rankomis pritraukite dešinį kelį prie krūtinės ląstos, palaikykite 2–5 sekundes ir ištieskite koją. Tada pratimą atlikite kita koja.
Kartokite 10 kartų.

Kitokie atsilenkimai
Atsigulkite ant nugaros, kojas sulenkite per kelius, pėdomis tvirtai remkitės į žemę. Uždėkite delnus ant krūtinės ir lėtai pakelkite galvą bei pečius. Liemens stenkitės nekelti.
Kartokite 10 kartų.

Nesudėtingas tiltelis

Gulėdama ant grindų sulenktomis per kelius kojomis, rankas priglauskite prie šonų. Lėtai pakelkite nugarą ir šlaunis aukštyn, palaikykite 2–5 sekundes. Tada lėtai nuleiskite ant žemės.
Kartokite 10–15 kartų.

Pasisupkite it laivelyje

Atsigulkite ant pilvo, vienu metu pakelkite dešinę ranką ir kairę koją. Palaikykite kelias sekundes ir lėtai nuleiskite. Tada kelkite kairę ranką ir dešinę koją. Jei šis pratimas jums per lengvas, vienu metu kelkite abi kojas ir rankas.
Kiekviena ranka ir koja pratimą atlikite po 8 kartus.

Ratukai kojomis

Atsigulkite ant dešinio šono, rankas ištieskite ir padėkite ant klubų. Kojos turi būti ištiestos. Ištiesta kaire koja darykite 5–7 sukamuosius judesius į vieną pusę, paskui –  į kitą. Tada atsigulkite ant kairio šono ir sukite dešinę koją.

Tempkite kaklą

Atsigulkite ant pilvo, rankas ištieskite ir priglauskite prie šonų. Kojos turi būti ištiestos. Pakelkite galvą ir stenkitės kuo toliau tiesti kaklą. Ištempusi kaklą pabūkite 2–5 sekundes.
Kartokite 5 kartus.

Tieskite rankas ir kojas

Atsistokite keturpėsčia, pakelkite dešinę ranką ir kairę koją. Pabūkite tokioje padėtyje penkias sekundes, tada grįžkite į pradinę padėtį.
Kartokite pratimą 10 kartų viena ranka bei koja ir 10 kartų – kita.

Slyskite siena

Atsistokite prie sienos – kojas šiek tiek praskėskite, o nugara tvirtai remkitės į sieną. Lėtai slyskite siena žemyn, tarsi norėdama atsisėsti. Kai pasieksite pusiau sėdimą padėtį, taip pabūkite, kiek galite, ir grįžkite į pradinę padėtį.
Kartokite 5 kartus.

Atsipalaiduokite

Atsigulkite ant nugaros, rankas ištieskite ant grindų virš galvos. Ištieskite visą kūną, rankų ir kojų pirštus ištempkite. Taip pabūkite kelias sekundes. Tada staigiai atsipalaiduokite ir leiskite kūnui suglebti.

"Veido" archyvas

Prie “Lietuvos ryto” vairo stojus A.Trifunovičiui, komandos žaidimas pagerėjo, tačiau pergalių tarptautiniuose turnyruose vilniečių gerbėjai dar nesulaukė

Šiuo metu beveik dešimt buvusių garsių Lietuvos krepšinio trenerių neturi darbo arba dirba konsultantais. Jie teigia, kad net ir neturint darbo ryžtis sezono metu perimti komandos vadžias iš kito specialisto yra ganėtinai sunku.

Vos prasidėjus 2010–2011 m. sezonui Lietuvos krepšinį sudrebimo permainos Vilniaus “Lietuvos ryto” organizacijoje. To paties pavadinimo krepšinio klubo vyriausiojo trenerio vietą turėjo palikti vos vasarą ją užėmęs kroatas Draženas Anzulovičius, kartu su juo namo iškeliavo ir nuo “Lietuvos ryto” priklausomo Vilniaus “Perlo” strategas, taip pat kroatas, Ivanas Sunara. “Veidas” iš arčiau pažvelgė į įvairiuose klubuose sezonui jau prasidėjus vykstančias permainas. Treneriai teigia, kad net ir neturint darbo ryžtis sezono metu perimti komandos vadžias iš kito specialisto yra ganėtinai sunku.

Trūksta laiko

Jei esi krepšinio klubo savininkas, turi pakankamai storą piniginę ir nori pakeisti savo ekipos vyriausiąjį trenerį, net ir sezonui prasidėjus galėsi rinktis iš didelio būrio kandidatų. Tokioms permainoms vos prasidėjus šiam sezonui jau ryžosi “Lietuvos ryto” vadovai. D.Anzulovičius buvo atleistas, jo asistentas Robertas Štelmaheris stojo prie “Perlo” vairo, o į “Lietuvos rytą” atėjo serbas Aleksandras Trifunovičius ir buvęs Kauno “Žalgirio” strategas Darius Maskoliūnas.

Pastarasis dėl “Lietuvos ryto” paliko “Kauno” komandos vyriausiojo trenerio vietą, ją užėmė Mindaugas Lukošius.

Vykstant šioms permainoms vyriausiojo trenerio duonos spėjo paragauti ir kiti treneriai. “Perlui” trumpai vadovavo Nerijus Zabarauskas, o “Kaunui” – Rimvydas Samulėnas. Be to, R.Štelmaheris ir D.Maskoliūnas po kartą vadovavo ir “Lietuvos ryto” mačams.

“Lietuvos ryto” žaidimas jau pagerėjo, tačiau pergalių tarptautiniuose turnyruose vilniečių gerbėjai dar nesulaukė. Naujasis komandos strategas A.Trifunovičius nuolat pabrėžia, kad jam trūksta laiko, todėl žaidimas dar nėra toks geras, koks turėtų būti.

Pakėlė iš dugno

Apie trenerių keitimus nusprendėme pakalbinti tokias permainas du kartus išgyvenusį buvusį Kauno “Žalgirio” ir Kijevo “Budivelnik” vyriausiąją trenerį Rimantą Grigą. Šis krepšinio specialistas 2006-ųjų gruodį perėmė “Žalgirio” vairą iš Ainaro Bagatskio, o 2008-ųjų spalį, palikęs Kauno klubą, persikėlė į “Budivelnik”.

Perimti “Žalgirio” vadžias R.Grigui nebuvo sunku, mat jis buvo A.Bagatskio asistentas, puikiai pažinojo visus žaidėjus, pats dalyvavo pasirengimo sezonui procese. Naujasis treneris gretai sustygavo kauniečių žaidimą ir komanda 2 sezonus iš eilės laimėjo visus titulus “namuose” – Lietuvos ir Baltijos krepšinio lygas ir Lietuvos krepšinio federacijos taurės turnyrą. Prieš pasitraukdamas iš “Žalgirio” 2008-aisiais R.Grigo vadovaujami krepšininkai dar spėjo laimėti Aleksandro Gomelskio taurės turnyrą Maskvoje (pusfinalyje buvo nugalėtas Maskvos CSKA, finale – Atėnų “Panathinaikos”).

Kauno klubą R.Grigas paliko, kai “Žalgirį” sukrėtė finansų krizė ir klube pasikeitė vadovybė. Treneris ilgai be darbo nebuvo – priėmė “Budivelnik” kvietimą.

– Treneri, ar sunku priimti sprendimą stoti prie kitos komandos vairo, kai sezonas jau būna prasidėjęs? Dažnai treneriai, negavę darbo prieš sezoną, nusprendžiau geriau metus visai nedirbti, nei kur nors imtis gelbėtojo vaidmens.

– Tokius sprendimus priimti sunku. Komanda jau būna pradėjusi čempionatą, o trenerių keitimai vyksta tada, kai ji būna duobėje. Jei klubo vadovai ryžtasi keisti trenerius, vadinasi, yra didelių nesklandumų, ir jie – ne vien taktiniai ar fiziniai. Tokiais atvejais prisideda ir psichologija, nuolat pralaimintys žaidėjai praranda pasitikėjimą savo jėgomis.

Naujam treneriui reikia nuveikti didelį darbą, kad krepšininkai vėl patikėtų savo galimybėmis. Todėl daug trenerių ir svarsto, ar verta eiti, ar sugebės su to klubo turimais žaidėjais pakeisti padėtį, pasiekti teigiamų rezultatų.

Man Kijeve pavyko. Komandą pakėliau beveik iš dugno, laimėjome taurę, nacionaliniame čempionate patekome į finalą. Tiesa, apsisprendžiant dėl darbo Ukrainoje, man daugiau abejonių buvo dėl paties išvažiavimo. Visą gyvenimą praleidau Lietuvoje, reikėjo palikti šeimą, todėl sunku buvo nutarti dėl gyvenamosios vietos keitimo.

– Ko treneris, atėjęs į naują komandą, turi imtis pirmiausia: kabėtis su žaidėjais, tikrinti fizinį pasirengimą?

– Pirmiausia reikia peržiūrėti labai daug komandos žaidimo vaizdajuosčių. Reikia analizuoti, ką komanda daro blogai, ką reikėtų pakeisti, kad pagerėtų rezultatai.

– Kiek reikia laiko, kad komanda priprastų prie naujo trenerio ir pradėtų žaisti pagal jo schemas?

– Tai labai priklauso nuo krepšininkų ir komandos lygio. Kuo aukštesnio lygio žaidėjai, tuo greičiau galima viską pakeisti. Profesionalai, kurie yra matę daug trenerių, įvairių krepšinio filosofijų, gali greitai persiorientuoti. Su jais pasikalbi, viską išdėstai, pradedi dirbti ir po truputį pajudi. O mažiau patyręs žaidėjas gali priprasti prie vieno stiliaus ir jį pakeisti gali būti labai sunku.

Kijeve įgyvendinti savo idėjas man pavyko gana greitai. Jau po mėnesio pradėjome demonstruoti labai gerą žaidimą. Tačiau turėjau atsikratyti daug amerikiečių. Iki manęs “Budivelnik” treniravo amerikiečiai, komandoje buvo net 7 žaidėjai iš JAV. Jie diktavo savo sąlygas, žaidė kaip norėjo, galima sakyti, NBA stiliumi, tik žemesniu lygiu. Kai atėjau į komandą, iš karto atsisveikinome su 2 amerikiečiais, po savaitės – dar su vienu, dar po savaitės – su kitu. Vėliau “Budivelnik” liko tik 2 krepšininkai iš JAV.

– Dažnai pažymima, kad trenerio pasikeitimas komandai suteikia naujų emocijų, todėl kurį laiką ji žaidžia lyg ant sparnų. Ar pastebi tai ir treneriai savo komandose?

– Toks dalykas, be abejo, būna. Gal labiau dėl to, kad kiekvienas žaidėjas pradeda aktyviau reikštis, nori naujam treneriui parodyti, ką gali. Pasikeitus treneriams, buvęs pagrindinis krepšininkas gali tapti atsarginiu, o atsarginis – pagrindiniu. Ypač stengiasi pasirodyti tie, kas turėjo mažiau galimybių atsiskleisti. Kartu pasitempia ir savo pozicijų nenorintys užleisti pagrindiniai žaidėjai. Bet tai trunka trumpai, jei su komanda dirbi netinkamai. Krepšininkai trenerį dažnai patikrina kaip išdykę vaikai naują mokytoją. Jei gauna per nagus, visus metus būna ramūs, o jei ne – užlipa ant galvos.

– Kokia dabar padėtis trenerių rinkoje, ar sulaukiate pasiūlymų?

– Kažkas vyksta. Buvo pora pasiūlymų, pasikalbėjome, bet viskas tuo ir baigėsi. Neseniai skambino pažįstami, sakė, kad vėl gali būti sukrėtimų tarp trenerių, teiravosi, ar dalyvaučiau galimose permainose.

Jaunimas perdegė

Dar prieš mėnesį trenerių rinkoje M.Lukošių buvo galima pavadinti R.Grigo konkurentu. M.Lukošiui gauti įdomią darbo vietą padėjo jau minėtos permainos “Lietuvos ryte”. Naujasis “Kauno” strategas pritarė kolegai, kad sezonui prasidėjus imtis darbo naujoje komandoje labai sunku.

“Sunku, nes iš karto laukia rungtynės, reikia atmesti treniruočių procesą. Mano atvejis dar nebuvo toks sudėtingas, nes D.Maskoliūnas išvyko ne dėl blogų komandos rezultatų. Komanda yra gerai parengta, demonstravo gerus rezultatus. Man reikia tik įsitraukti į darbą. Tačiau atsakomybė, be abejo, didelė, reikia, kad rezultatai, žaidimas neprastėtų”, – pasakojo naujasis “Kauno” strategas.

Tiesa, M.Lukošius patyrė kiek kitokius didelio žaidėjų noro pasirodyti naujam treneriui rezultatus. “Be abejo, padidėjęs entuziazmas juntamas. Krepšininkai nežino, ko iš jų naujasis treneris reikalaus, kaip vertins vieną ar kitą veiksmą, todėl daugelis stengiasi iššokti net aukščiau savo galimybių. Deja, tai ir pakiša koją. Ypač tokioje jaunoje komandoje kaip mūsų. Subrendę krepšininkai žino, kaip vertinamos jų galimybės, juos ne vienus metus stebi, jei ne tas treneris, tai kiti specialistai, skautai. O “Kaune” yra daug visiškai žalio jaunimo. Per pirmąsias mano rungtynes Utenoje visi labai stengėsi, labai norėjo, bet viskas nesigavo. Tai puikus pavyzdys, kaip krepšininkaigali perdegti norėdami pasirodyti naujam treneriui”, – dalijosi patirtimi M.Lukošius.

Naujasis “Kauno” strategas neabejodamas teigė, kad dar reikia nemažai laiko, kol komanda pradės žaisti taip, kaip norėtų jis. “Jei vyktų tik treniruočių procesas su kontrolinėmis rungtynėmis, būtų galima greičiau. Dabar sezonas jau vyksta, reikia ir rezultatų siekti, ir suprasti kai ką naujo. Aš dirbu dar tik porą savaičių, dar pati pradžia. Šiuo metu negaliu pasakyti, kiek reikės laiko, kad komanda žaistų taip, kaip aš noriu”, – tvirtino M.Lukošius.

"Veido" archyvas

Europoje šiuo metu aršiausi serbų, kroatų, lenkų ir anglų futbolo chuliganai

Skandalingas Serbijos futbolo aistruolių elgesys, dėl kurio škotų arbitras Craigas Thompsonas jau 7 minutę buvo priverstas nutraukti Genujoje vykstančias 2012 metų Europos futbolo čempionato atrankos varžybas tarp šeimininkų italų ir Serbijos vienuolikės, vėl privertė grįžti prie diskusijų apie futbolo chuliganizmo fenomeną. Daugiausia buvo aptarinėjama, dėl kokių motyvų serbų futbolo chuliganai griebėsi smurto. Vis dėlto daugelis analitikų pabrėžė, kad serbų futbolo gerbėjai neišskirtiniai – panašios problemos kamuoja nemažą dalį Rytų ir Vidurio Europos valstybių – nuo Balkanų iki mūsų kaimynų lenkų ar rusų.

Ko siekė serbai?

Kalbant apie serbų futbolo chuliganus, derėtų žinoti, kad jų propaguojamas smurtas dažnai susijęs ne tik su tarp futbolo komandų ir jų mėgėjų vyraujančiomis priešpriešomis, bet ir su politika. Linkstama manyti, kad įvykiai Genujoje buvo Belgrado “Crvena Zvezda” futbolo klubo sirgalių grupuotės “Delije” bandymas suvesti sąskaitas su Serbijos futbolo federacija, atleidusia iš komandos vyriausiojo trenerio pareigų tarp sirgalių itin gerbiamą Radomirą Antičių, taip pat bandymas atkeršyti vartininkui Vladimirui Stoikovičiui. Pastarasis, futbolo chuliganų nuomone, padarė nedovanotiną nuodėmę – “Crvena Zvezda” komandą iškeitė į jų mirtinus priešus Belgrado “Partizan” ekipą.

Vis dėlto daugelis giliau žvelgiančių specialistų tokiais aiškinimais nepasitenkino. Visoje šioje istorijoje užčiuopta ir politikos gijų. Teigiama, kad viso ko šaknų reikia ieškoti tarp itin senų įvykių, nutikusių Serbijoje prieš daugiau nei 20 metų. Tuometinis Serbijos prezidentas Slobodanas Miloševičius susidūrė su dilema – “Delije” nariai, byrant komunistinei Jugoslavijai, buvo nusiteikę pernelyg nacionalistiškai, nepakentė komunistų ir kuo artimiausiai bendravo su opozicija. Šiaip ar taip, išeitis buvo rasta – pavojingus futbolo mėgėjus S.Miloševičiaus režimas ir saugumas pavedė sukontroliuoti jau ir užsienyje spėjusiam pagarsėti nusikaltėliui ir samdomam žudikui Želko Raznatovičiui, kuris geriau žinomas Arkano pravarde. Galiausiai iš “Delije” grupuotės narių buvo suformuotas sukarintas dalinys, pavadintas “Tigrai”. Šis dalinys išgarsėjo paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį per karus Kroatijoje ir Bosnijoje vykdytais etniniais valymais. Iš esmės S.Miloševičiui pasisekė, nes režimui pavojingų futbolo chuliganų neapykanta bent laikinai buvo nukreipta į išorę. Genujoje sulaikytas “Delije” lyderis Ivanas Bogdanovas prisipažino turintis karinės patirties Balkanų mėsmalėje, be to, jis dalyvavo ir 2008 m. chuliganams Belgrade šturmuojant JAV ambasadą.

Tiesa, galiausiai minėtieji “Delije” aistruoliai nusigręžė nuo S.Miloševičiaus režimo, kai šis praėjusio amžiaus pabaigoje prarado Kosovą. Ilgainiui futbolo chuliganai tapo aktyvia jėga verčiant diktatorinį S.Miloševičiaus režimą. Tačiau tai jokiu būdu nereiškė, kad jie siekė Serbijos suartėjimo su Europa, – priešingai – juos vedė aklas nacionalizmas, o pats S.Miloševičius buvo apkaltinas būtent Didžiosios Serbijos idealų išdavyste.

Regis, kaip tik nacionalizmas slypi ir už įvykių Genujoje. Kalbama, kad Serbijos futbolo chuliganai palaiko glaudžius ryšius su kai kuriomis šalies saugumo struktūromis ir radikaliomis dešiniosiomis partijomis, kurios siekia užkirsti kelią Serbijos narystei Europos Sąjungoje. Neatsitiktinai kalbama, kad riaušės Italijoje buvo būtent mėginimas pakenkti Briuselio ir Belgrado dialogui.

Kad ir kaip ten būtų, Serbijos politikams ir teisėsaugai dar reikės įdėti daug darbo, kad futbolo chuliganai būtų pažaboti. Šiuo metu šalies Konstituciniame Teisme svarstomas prašymas uždrausti net 14 futbolo chuliganų organizacijų, kurios susijusios su ekstremizmu, narkotikų, ginklų prekyba, prostitucijos tinklų organizavimu.

Kaimynų problemos

Tiesa, futbolo chuliganizmas nėra vien serbų problema. Su panašiomis problemomis susiduria jų kaimynai kroatai, kur didžiausių problemų kelia Zagrebo “Dinamo” sirgalių grupuotė “Bad Blue Boys” ir Splito “Hajduk” chuliganų grupuotė “Torcida”. Per abiejų šių ekipų susitikimą gegužę policijai teko areštuoti net 90 riaušes kėlusių sirgalių, daugiau nei 20 žmonių per susirėmimus patyrė sunkių sužalojimų.

Futbolo chuliganizmas kelia daug problemų ir mūsų kaimynams lenkams. Tą galėjome patirti ir patys. 2000 m. Vilniuje kilo susirėmimai tarp Vilniaus “Žalgirio” ultrų iš Pietų IV grupuotės ir Chožuvo “Ruch” aistruolių. Be to, sostinėje prieš trejus metus apsilankę Varšuvos “Legia” sirgaliai paliko visiškai nusiaubtą Vilniaus “Vėtros” stadioną. Šiemet Šiauliuose lankėsi kita Lenkijos komanda – Krokuvos “Wisla”, iš kurios aistruolių policijai teko konfiskuoti ir peilių, ir mačečių, ir kitokių ginklų. “Wislos” komandos konfliktas su kita šio miesto komanda “Cracovia” Lenkijoje yra žinomas “šventojo karo” vardu, o abiejų grupuočių nariai kovose vieni prieš kitus nesivaržo naudoti ginklų. 2006 metais vienas toks susirėmimas pareikalavo 21 metų vaikino gyvybės.

Ne ką ramesni ir kitų Lenkijos klubų chuliganai. Štai rugpjūtį Bydgoščiuje vietos komandos sirgaliai bandė užpulti Lodzės “Widzew” aistruolius. Neramumus bandę malšinti pareigūnai buvo apmėtyti akmenimis, turėklų nuolaužomis, strypais. Keturi pareigūnai buvo rimtai sužeisti. Tiesa, jau spalį Bydgoščiuje policija atsakė specialia operacija, buvo sulaikyti 26 futbolo chuliganai, kaltinami neteisėtų  susirėmimų organizavimu. Be to, įtariama, kad minėti chuliganai palaiko glaudžius ryšius su vietos narkomafija. Visiems sulaikytiesiems gresia kalėjimas iki trejų metų. Metų pradžioje panaši operacija buvo įvykdyta Poznanėje.

Sugriežtėjusi teisėsaugos kova su futbolo chuliganais veikiausiai turėjo įtakos, kad chuliganizmo lygis tarp futbolo sirgalių, palyginti su laikotarpiu prieš penkerius metus, kiek sumažėjo.

Praėjusį sezoną per 240 aukščiausiosios lygos rungtynių stadionuose užfiksuoti penki dideli neramumai. Tiesa, čia neatkreipiamas dėmesys į už stadiono ribų vykstančias kovas, kurios dažnai organizuojamos nuošalioje vietoje, kad būtų galima išvengti teisėsaugos dėmesio. Štai Bydgoščiuje 2008 metais slapta suorganizuotoje kovoje tarp vietos “Zawisza” chuliganų ir jų varžovų iš Poznanės “Lech” stovyklos dalyvavo net 140 asmenų.

Kiša koją rusams

Futbolo chuliganų elgesys gali tapti problema ir Rusijai, kuri aktyviai siekia teisės surengti 2018 metų Pasaulio futbolo čempionatą. 2018 m. planetos pirmenybes taip pat norėtų surengti ir anglai. Kovodami su šia šalimi, Rusijos futbolo klerkai ne kartą baksnojo pirštu į problemišką šios šalies futbolo sirgalių elgesį. Veikiausiai dabar lazda atsisuko kitu galu ir futbolo chuliganizmas Rusijoje, ko gero, yra didesnė problema nei pas britus.

Paskutiniai neramumai kilo tarp Dagestano sostinės Machačkalos klubą “Anži” palaikančių aistruolių ir Maskvos “Spartak” klubo sirgalių. Per spalio pradžioje Machačkaloje vykusias rungtynes vietos futbolo chuliganai apšaudė iš Maskvos atvykusių sirgalių autobusą. Vėliau riaušės vyko tiek stadiono prieigose, tiek pačioje arenoje. “Anži” klubo aistruoliai aiškina paprasčiausiai atsakę į fašistuojančių “Spartak” klubo sirgalių rasinius užgauliojimus. Rasizmas Rusijos stadionuose neretas reiškinys. Dar rugpjūtį Maskvos “Lokomotiv” sirgaliai stadione iškabino plakatą, kur dėkoja anglų “Everton” klubui, kad šis nupirko jų nekenčiamą juodaodį žaidėją Piterį Odemwingie.

Anglai problemą išsprendė

Taigi Rytų Europai futbolo chuliganizmas tapo itin rimta problema, o Anglija, kurioje praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje ir gimė futbolo chuliganų subkultūra, atrodo, savo problemas bent iš dalies išsprendė. Ekspertai pripažįsta, kad futbolo chuliganizmo, kaip reiškinio, išgyvendinti apskritai veikiausiai nepavyks, tačiau būtina stengtis kuo labiau sumažinti šio reiškinio mastą.

Anglai šią problemą ėmė spręsti griebdamiesi prevencinių priemonių. Buvo pabranginti bilietai, skirta daugiau lėšų apsaugos tarnyboms, stadionuose įrengta vaizdo stebėjimo technika, priešiškų komandų sirgaliai atitverti užtvaromis. Be to, aršiausiems chuliganams apskritai uždrausta patekti į stadionus. Maža to, futbolo chuliganams rungtynių dieną gali būti apskritai draudžiama važiuoti traukiniais arba net patekti į miesto centrą ar teritoriją, esančią netoli stadiono.

Galiausiai, siekiant išvengti aršiausių chuliganų kelionių į užsienyje vykstančias varžybas, nuspręsta reikalauti, kad nubaustas futbolo chuliganas, artėjant mačui, privalo policijai atiduoti savo pasą. Pastarąjį dokumentą jis tokiu atveju atgauna jau po varžybų.

Remiantis paskutiniais duomenimis, Anglijoje šiuo metu į stadionus uždrausta patekti 3,2 tūkst. futbolo chuliganų. 290 iš jų paaugliai, kurių jauniausiam vos 13 metų. Būtent jaunų futbolo chuliganų gausa labiausiai ir kelia nerimą Anglijos teisėsaugai. Vis dėlto iš šios šalies turėtų pasimokyti ir futbolo chuliganizmo problemas ketinantys spręsti rytų europiečiai.

Antroji iš eilės šio sportininko pergalė išsaugojo vilčių, kad jis gali pakovoti ir dėl sezono laureato vardo. Bet iki čempionato finišo – dar keturi etapai. “Labai sunkiose lenktynėse mes įrodėme, kad “Ferrari” gali būti konkurencinga bet kurioje trasoje. Todėl manau, kad pirmenybių atomazga bus labai intriguojanti. Ir kova vyks iki pat paskutinio etapo finišo,” – teigė ispanas.

Alino karštis ir tamsa

Tamsoje vykstančios lenktynės – jau ne naujiena F-1 vairuotojams, tačiau patirties sportininkai turi nedaug. Maža to, Singapūre visiems (tiesa – visiems vienodai) sąlygas sunkino ir pati gamta: karštis ir milžiniška ore tvyranti drėgmė. Tačiau juk kalbame apie vienas prestižiškiausių lenktynių pasaulyje, tad lengvų pergalių būti negali: “Tai buvo turbūt sunkiausias etapas mano gyvenime,” – po finišo prisipažino nugalėtoju tapęs F.Alonso.

“Red Bull” – vėl ant garbės pakylos

Metų pradžioje buvę greičiausi “Red Bull” komandos lenktynininkai šį kartą tenkinosi antra ir trečia vietomis. Sebastianas Vettelis bandė atakuoti F.Alonso, tačiau ispanas sugebėjo išlaikyti lyderio poziciją. O Markas Webberis, sumaniai anksti pasikeitęs padangas ir taip įgijęs persvarą prieš kiek lėtesnius varžovus, finišavo trečias. Be to, po susidūrimo su M.Webberiu iš kovos buvo priverstas pasitraukti ir Lewisas Hamiltonas: britas nebaigė jau antro etapo iš eilės.

Lenktynės, kuriose lenkimų nebuvo daug, dar sykį patvirtino, kad lyderių grupėje darosi vis karščiau. Kuo baigsis keturi paskutinieji etapai, tikrai dar anksti spėlioti. Tiesa, neaišku, ar etapai bus keturi. Deja, Korėjos GP trasa iki šiol nėra gavusi leidimo spalio 24 dieną rengti lenktynes: naujos trasos patikrinimas jau buvo atidėtas.

Na, o šiemet nesublizgėjusią “Lotus” komandą, atrodo, imsis globoti “Renault”. Tiksliau – tiekti šios ekipos bolidams variklius, nes “Lotus” ir “Cosworth” bendradarbiavimas šį rudenį anksčiau laiko bus nutrauktas, o tarp realiausių variklių tiekėjų minima būtent “Renault”.

"Veido" archyvas

Kasmet pasaulyje vis daugėja sporto klubų savininkų, kuriems investicijos į sportą svarbios tik dėl galimo milžiniško pelno iš televizijos transliacijų, reklamos ar parduotos klubo atributikos. Taip, pergalės vis dar svarbios, bet jos svarbios tiek, kiek prisideda prie ekipos prekės ženklo garsinimo ir kartu pelno kaupimo.

Svarbiausia – prekės ženklas

Niujorko “Yankees” beisbolo komanda įtakingo JAV finansų žurnalo “Forbes” laikoma komerciniu požiūriu pačia galingiausia sporto komanda visame pasaulyje. Įdomu kodėl? Visų pirma ši ekipa laimėjo praėjusio sezono pasaulio serijos varžybas, kita vertus, būtent šio klubo prekės ženklas šiuo metu įvertintas kaip pats brangiausias, o tai reiškia, kad klubo savininkai Steinbrennerių šeima gali iš to stulbinamai pasipelnyti.

Praėjusiais metais vien iš prekių, paženklintų pasaulio serijos nugalėtojų emblema ar klubo herbu, Niujorko komanda uždirbo net 450 mln. dol. Be to, naujas stadionas, į kurį persikėlė klubas, leido pritraukti papildomų rėmėjų, norinčių, kad ir jų vardas puikuotųsi šalia “Yankees” logotipo. Tai leido “jankiams” padidinti iš rėmimo gaunamas pajamas net 40 proc.

Svarbu ir tai, kad Niujorko ekipa nesidalija už televizijos transliacijas gautų pinigų su likusiomis 29 nacionalinės beisbolo lygos komandomis. To priežastis paprasta – komanda turi savo televizijos kanalą “Yes”, per kurį rodomos visos jų rungtynės. Galiausiai “Forbes” analitikai suskaičiavo, kad šio beisbolo klubo vertė siekia 1,6 mlrd. dol., o ekipos prekės ženklas vertinamas 328 mln. dol.

Visa tai leidžia “jankiams” savo pagrindinėms žvaigždėms Derekui Jeteriui ir Alexui Rodriguezui mokėti daugiau nei po 20 mln. dol. per metus ir netgi viršyti nustatytą algų limitą, už kurio nepaisymą praėjusį sezoną ekipa lygai turėjo sumokėti papildomus 25,7 mln. dol. “Yankees” apskritai yra daugiausiai pinigų savo žaidėjų atlyginimams išleidžianti pasaulio komanda. Praėjusį sezoną per savaitę ši ekipa vieno savo žaidėjo atlyginimui vidutiniškai išleisdavo po 135 tūkst. JAV dol.

Tačiau tai tėra lašas jūroje, palyginti su šių žvaigždžių nauda klubui ir jo prekės ženklui. Mainai elementarūs: kiekvienas žaidėjų algoms išleistas doleris taip pat yra investicija į verslą, kuria siekiama pritraukti žiūrovų, reklamos partnerių ir taip didinti klubo prekės ženklo vertę bei pajamas.

Futbolo milijonai

Žvilgtelėję į likusį brangiausių prekių ženklų dešimtuką pamatysime, kad jame iš viso puikuojasi tik trijų sporto šakų – jau minėto beisbolo, futbolo ir amerikietiškojo futbolo ekipos. Į antrą vietą buvo nustumtas pernai šiame sąraše pirmavęs Anglijos “Manchester United” futbolo klubas. Šios komandos, kurios prekės ženklas įvertintas 285 mln. dol., sirgalių armija yra ne tik pati gausiausia, bet ir plačiausiai geografiškai paplitusi (vien Azijoje ši ekipa gali pasigirti turinti 333 mln. gerbėjų). Būtent gausus sirgalių būrys visame pasaulyje padeda Mančesterio klubui pritraukti pinigų negailinčių rėmėjų.

Ši ekipa yra sudariusi trylikos metų 470 mln. dol. vertės kontraktą su sporto prekių gamybos kompanija “Nike”. Šiuos pinigus koncernas sumokėjo vien už tai, kad galėtų tiekti varžybų aprangą “raudonųjų velnių” ekipai ir po to pardavinėti šio klubo emblema paženklintą savo gaminamą atributiką. Tiesa, ir čia “raudonieji velniai” išpešė naudos, nes susiderėjo, kad iki 2015-ųjų klubui atiteks 50 proc. pelno, kurį “Nike” susikrauna iš atributikos pardavimo.

Galiausiai nuo šių metų įsigaliojo ir keturis sezonus truksianti reklamos ant marškinėlių sutartis su koncernu “Aon”. Už teisę reklamuotis ant “raudonųjų velnių” marškinėlių ši amerikiečių kompanija kasmet sutiko mokėti po 34 mln. dol. Tad neverta stebėtis, kad nepaisant visų siūlymų amerikietis Malcolmas Glazeris nė nesirengia parduoti Mančesterio ekipos, kuri jam krauna didžiulius turtus.

Be Mančesterio klubo, į brangiausių sporto ekipų prekių ženklų dešimtuką dar pateko keturios futbolo komandos – Madrido “Real”, “Barcelona”, Miuncheno “Bayern” ir Londono “Arsenal”. Katalonijos sostinės ekipos prekės ženklas įvertintas 180 mln. dolerių, bet čia reikia pabrėžti, kad Barselonos klubas yra vienas iš nedaugelio, kuris nesutinka parduoti reklamos ant žaidėjų marškinėlių teisių – katalonai reklamuoja ne pelno siekiančią organizaciją UNICEF ir taip praranda nemažai pinigų (manoma, kad apie 20 mln. dol. per metus). Tuo tarpu Miuncheno ekipą, kurios prekės ženklas įvertintas 178 mln. dol., į dešimtuką mestelėjo itin pelninga sutartis su draudimo kompanija “Allianz”, kuriai 30 metų parduotos teisės į klubui priklausančio stadiono vardą.

Londono “Arsenal” ekipos prekės ženklas vertas 176 mln. dol. Daugiausiai šio klubo akcijų – 29,9 proc. priklauso amerikiečių milijardieriui Stanui Kroenke’i, kuris dar valdo NHL Kolorado “Avalanche” ekipą, amerikietiškojo futbolo klubą Sent Luiso “Rams” ir NBA žaidžiančią Denverio “Nuggets” ekipą. Vis dėlto “Arsenal” klubo prekės ženklas yra vertinamas brangiau nei visų šių likusių S.Kroenke’s komandų kartu sudėjus.

Bando neatsilikti

Kaip jau tikriausiai pastebėjote, šiame brangiausiai vertinamų ekipų prekių ženklų sąraše nėra nė vieno krepšinio klubo. Kalbant apie Europos komandas, tai tikrai nestebina, nes čia krepšinis pelno praktiškai neuždirba. Bet kad į dešimtuką nepateko nė viena NBA komanda, tikrai stebina. Tiesa, skelbiama, kad praėjusį sezoną visi NBA klubai kartu sudėjus patyrė 370 mln. dol. nuostolių. Tačiau nepaisant to klubai ir toliau pasiryžę mesti žaidėjų algoms milžiniškas sumas. Vadinamoji algų kepurė nuo 50,4 mln. dol. praėjusį sezoną buvo pakelta iki 58 mln. dol. šiemet. Tad galima prognozuoti, kad bendras komandų nuostolis tik dar labiau padidės.

Tačiau bendri lygos finansiniai rodikliai tik nuslepia faktą, kad kai kurios lygos komandos, tiksliau, jų savininkai, susižeria krūvas dolerių. Kaip pavyzdį galima paminėti dabartinius lygos čempionus Los Andželo “Lakers” klubą.

Philipui Anschutzui priklauso ketvirtadalis paties klubo akcijų ir “Staples Center” arena, kurioje namų rungtynes žaidžia Los Andželo ekipa. 23 mln. dol. per metus uždirbantis ir penkiskart savo klubą į NBA viršūnę atvedęs Kobe Bryantas padėjo paversti P.Anschutzui priklausančią areną pačia pelningiausia visoje lygoje. Negana to, šis sumanus verslininkas šalia arenos sukūrė ištisą 520 tūkst. kv. m užimantį pramogų parką “L.A.Live”, kurio vertė – apie 2,5 mlrd. dol.

Tad P.Anschutzui, kuriam dar priklauso ledo ritulio komanda Los Andželo “Kings”, dalis dviejų Europos ledo ritulio komandų akcijų ir dvi JAV futbolo lygos ekipos – Los Andželo “Galaxy” bei Hiustono “Dynamo”, “Lakers” klubas visų pirma yra puikus masalas gerbėjams pritraukti ir kapitalui didinti. Galima juokauti, kad pergalės šiuo atveju svarbios tiek, kiek iš jų galima uždirbti.

Neatsilikti nuo beisbolo ir futbolo komandų bando ir amerikietiškojo futbolo atstovai. Čia būtina paminėti Dalaso “Cowboys” ekipą, kurios prekės ženklo vertė – net 128 mln. dol. didesnė nei likusių lygos ekipų vidurkis.

Prekių ženklais tampa ir žaidėjai

Verta pastebėti, kad rinkoje paklausiais prekės ženklais yra tapę ne tik geriausių komandų logotipai, bet ir individualūs žaidėjai. Davidas Beckhamas, Tigeris Woodsas, K.Bryantas – tai ne tik žvaigždžių asmenvardžiai, bet ir itin pelningi prekių ženklai, leidžiantys šiems sportininkams uždirbti neįsivaizduojamas sumas ne tik iš klubų, bet ir ypač iš reklamos sutarčių.

Štai D.Beckhamas iš sutarčių su Los Andželo “Galaxy”, “AC Milan” klubais bei reklamos susitarimų su “Adidas”, “Yahoo” ir keliomis kitomis kompanijomis per pastaruosius metus susižėrė 43,7 mln. dol. Tačiau ši suma jam garantavo tik penktąją daugiausiai pajamų gaunančių atletų sąrašo vietą. Aukščiau už jį įsitaisė tokios žvaigždės, kaip golfo karalius T.Woodsas, boksininkas Floydas Mayweatheris, jau minėtas krepšininkas K.Bryantas ir dar vienas golfo žaidėjas Philas Mickelsonas, kurių metinės pajamos viršija 45 mln. dol. Tenka priminti, kad bent pusė jų gaunamų pajamų tiesiogiai nėra susijusios su sportu – jos gaunamos būtent iš reklamos. Tai dar vienas įrodymas, kokia galinga laisvosios rinkos jėga tapo profesionalusis sportas ir jo skleidžiamas žvaigždžių kultas.

Tuo metu, kai lietuviai laukė gerų žinių iš pasaulio krepšinio čempionato lemiamų rungtynių, italai tikėjosi, kad Monzos trasoje nugalės “Ferrari” komandos atstovai. Jų viltis išpildė Fernando Alonso, tapęs F-1 etapo nugalėtoju.

“Raudonųjų” komanda prieš varžybas minėjo, jog nugalėti Monzoje – daugiau nei garbės reikalas. Vis dėlto kad ant garbės pakylos bus du “Ferrari” vairuotojai, svajoti galėjo tik tikri optimistai. Bet ir jiems būna gerų dienų.

Kovojo iki pergalės

Ispanas F.Alonso buvo pagrindinė “Ferrari” gerbėjų viltis. Nors tarp žiūrovų buvo daug ilgamečio šios ekipos vairuotojo Michaelio Schumacherio gerbėjų, akivaizdu, kad komandoje nr.1 dabar yra F.Alonso. Jis startavo iš pirmos vietos ir pirmas finišavo. Tačiau tai padaryti jame nebuvo lengva. Šias pirmas vietas skiria daug ratų, kuriuose ispanas turėjo kovoti dėl kiekvienos sekundės. Tik baigiantis lenktynėms jam pavyko susigrąžinti starte prarastą lyderio poziciją – F.Alonso vis dėlto aplenkė antrą vietą užėmusį “McLaren” komandos narį Jensoną Buttoną. Trečią garbės pakylos laiptelį užėmė antrasis “Ferrari” atstovas Felipe Massa. Na, ne dviguba pergalė, bet “Ferrari” savo gerbėjams (turbūt ir didelei daliai italų) padovanojo puikų sekmadienį.

Lyderis užleido pozicijas

Iki šio etapo pirmavęs Lewisas Hamiltonas Monzoje iš kovos pasitraukė jau pirmame rate. Bandydamas įsiterpti tarp šį sykį labai greitų “Ferrari” atstovų, L.Hamiltonas šiek tiek per toli kyštelėjo savo automobilio priekį – smūgis į F.Massos “formulės” šoną buvo lemtingas: sulaužyta pakaba ir šalia trasos baigtas pasirodymas. Antra vertus, likus penkiems etapams pasikeitė sezono rikiuotės lyderiai. O tai didina čempionato intrigą. Po lenktynių Italijoje į pirmą vietą pakilo Markas Webberis. Šis “Red Bull” vairuotojas finišavo tik šeštas, tačiau pelnytų taškų pakako, kad jis iš antros vietos iškoptų į pirmą. Jo komandos draugas Sebastianas Vettelis Monzoje įrodė, kad vienu pilnu benzino baku galima įveikti beveik visą distanciją. Deja, vieno rato vis dėlto pritrūko. Tačiau vieno sustojimo taktika leido vokiečiui finišuoti ketvirtoje vietoje. Du F-1 veteranai ir buvę komandos draugai “Ferrari” ekipoje – M.Schumacheris ir Rubensas Barrichello – šį kartą toli gražu neprilygo jaunajai kartai. Vokietis etapą baigė devintas, brazilas – dešimtas.

F-1 šį sezoną jau atsisveikino su Europa ir persikelia į Aziją. Artimiausias etapas rugsėjo 26 dieną vyks Singapūre.

Sakoma, kad krepšinis – antra lietuvių religija. Iš tiesų dar keli tokie sėkmingi čempionatai kaip šis pasaulio krepšinio – ir rinktinės narių pavardes kai kurie žmonės žinos geriau nei “Tėve mūsų” žodžius. Vis dėlto pasauliniai sporto reitingai – tiek komandinių, tiek individualių sporto šakų – rodo, kad mokame žaisti ne tik krepšinį, bet nemažai pasiekiame ir kitose srityse.

Svarbu ir tai, kad kuo aukštesnę vietą pasaulio reitinge užima komanda, tuo geresnę poziciją užsitikrina traukiant burtus – taip galima gauti potencialiai silpnesnius varžovus atrankiniuose etapuose.

Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius įžvelgia ir simbolinę reitingų reikšmę – jie leidžia palyginti save su kitomis šalimis ir blaiviai įvertinti savo gebėjimus.

Bet Lietuvos sporto valdininkams visa tai nerūpi. Lietuvos Kūno kultūros ir sporto departamento klerkai tikina tokių sporto reitingų nekaupiantys ir ypatingo dėmesio jiems neskiriantys, esą Lietuva turi atskirą sporto sistemą, kurioje svarbiausi mūsų pačių sudaryti reitingai.

Šiek tiek daugiau nei pora šimtų tūkstančių litų – tokią piniginę premiją į savo sąskaitą praėjusį antradienį įsirašė Lietuvos rinktinės futbolininkai. Tokia premija jiems buvo skirta už Olomouco mieste iškovotą pergalę prieš Čekijos rinktinę. Šis laimėjimas reiškė, kad po pirmųjų dvejų rungtynių mūsų šalies futbolininkai turi surinkę keturis taškus.

Dar vieną tašką mūsiškiai iškovojo sužaidę be įvarčių su škotais ir savo premijų kraitį papildę dar 100 tūkst. Lt. Negana to, mūsiškiai per abejas žaistas rungtynes išsaugojo savo vartus sausus.

Pirmosios rungtynės tik įrodė, kad ispanai turėtų itin lengvai laimėti 2012 m. Europos futbolo pirmosios grupės atrankos varžybas, o ne pačius geriausius laikus išgyvenančios Škotijos ir Čekijos komandos tikrai įveikiamos. Tad Lietuvos futbolo federacijos iškeltas tikslas finišuoti antroje vietoje negali būti laikomas neįveikiamu Sizifo darbu.

Ž.Karčemarsko šlovės metas

Iš 53 valstybių, kurios priklauso UEFA organizacijai, Europos futbolo čempionatų finalinį etapą bent kartą yra pasiekusios 27 rinktinės. Deja, Lietuvos šioje garbingoje draugijoje, kuriai priklauso ir mūsų kaimynai latviai, iki šiol nėra.

Prieš atrankos varžybų pradžią dauguma futbolo specialistų šnekėjo, kad mūsų futbolininkų svajonėms iškovoti bilietą į Europos čempionato finalinį etapą šįkart veikiausiai nebus lemta išsipildyti. Buvo kalbama apie tai, kad galimybių pakovoti dėl vietos Senojo žemyno pirmenybėse Lietuvos rinktinė turės nebent 2016 m., kai įsigalios naujoji sistema, numatanti, jog finaliniame čempionato etape dalyvaus jau nebe 16, o 24 ekipos. Tačiau ką tik apšilti spėjusio naujojo rinktinės trenerio Raimondo Žutauto vadovaujami vyrai, atrodo, nėra linkę laukti, juolab kad daliai jų atrankoje į 2016-ųjų pirmenybes dalyvauti jau veikiausiai neteks.

Sėkmingos pirmosios dvejos Lietuvos rinktinės rungtynės nebūtų įmanomos be puikaus vartininko Žydrūno Karčemarsko žaidimo. Šis Turkijos “Gaziantepspor” klubui atstovaujantis 27-erių metų vartų sargas pastaruosius kelis mėnesius rinktinėje buvo pasitraukęs į šiokį tokį šešėlį, o komandos vartus per pastarąsias draugiškas rungtynes gynė Rusijos čempionų Kazanės “Rubin” naujokas Giedrius Arlauskis. Tačiau jau pačioje atrankos pradžioje Ž.Karčemarskas įrodė, kad jo, kaip pagrindinio rinktinės vartininko, pozicijos liks nepajudinamos. Žydrūnas neabejotinai buvo pats geriausias žaidėjas tiek per rungtynes Kaune su škotais, tiek mače su Čekijos futbolininkais.

Vartininko atremtas Milano Barošo smūgiuotas 11 metrų baudinys lėmė, kad Lietuvos rinktinei pagaliau pavyko panaikinti čekų prakeikimą. Iki pergalingo susitikimo Olomouce šios dvi rinktinės tarpusavyje buvo susitikusios keturis kartus ir visuomet nugalėdavo čekai. Negana to, lietuviai žaisdami su čekais buvo praleidę net trylika įvarčių (vidutiniškai daugiau nei po tris per rungtynes), o varžovų vartininką nuginklavę tik triskart. Visi trys įvarčiai į čekų vartus buvo įmušti dar 1994-aisiais, kai Ostravoje vykusias draugiškas rungtynes šeimininkai laimėjo rezultatu 5:3. Tad Lodzės “Widzew” lyderiui Darvydui Šernui pavyko panaikinti net šešiolika metų galiojusią itin nemalonią tradiciją.

R.Žutauto pasirinkta konservatyvi taktika žaisti nuo gynybos negailint varžovų kojų ir laukti priešininkų klaidos kol kas pasiteisina. Be to, atrodo, kad treneriui pavyko rasti šiandien optimalią ekipos sudėtį, nes tiek namie su škotais, tiek išvykoje su čekais rungtyniavo tie patys keturiolika žaidėjų. Tiesa, pasiduoti euforijai po pirmųjų dviejų mačų dar tikrai nederėtų. Tą pabrėžė ir kapitonas Tomas Danilevičius po rungtynių su čekais, teigdamas, kad mūsų rinktinė tradiciškai sėkmingai pradeda atrankos varžybas, bet vėliau pernelyg didelis atsipalaidavimas kainuoja itin brangiai.

Varžovai išgyvena krizę

Galime sakyti, kad Lietuvos futbolininkų pergalė prieš čekus ir lygiosios su škotais tikrai nėra smarkiai pakilusio mūsų rinktinės lygio rodiklis. Veikiau tai rodo, kad pagrindiniai Lietuvos vienuolikės varžovai kovoje dėl antrosios vietos pirmoje grupėje išgyvena gilią krizę.

Škotijos futbolo lygos lygis pastaruoju metu drastiškai smuko, tad kadaise Europos grandams iššūkį mesti galėję Glazgo klubai “Rangers” ir “Celtic” šiandien tėra niekam nebaisūs vidutiniokai. Specialistai pastebi ir tai, kad Škotijos futbole dominuojantys Glazgo klubai ne tik nesugeba į savo gretas prisivilioti aukščiausios klasės žaidėjų, bet ir neišugdo jaunų talentų, kuriais anksčiau aprūpindavo stipresnės Anglijos “Premier” lygos nemažai komandų.

Tiesa, į futbolo krizę Škotijoje žiūrima rimtai. Šiai sporto šakai rengiamasi mesti gelbėjimo ratą, pasisakoma už esminę viso futbolo ir ypač jaunimo ugdymo reformą. Tą parodė ir buvusio pirmojo šalies ministro Henry McLeisho atlikta 74 puslapių analizė, kurioje vyriausybė ir futbolo federacija raginamos rasti net 500 mln. svarų futbolo sopuliams spręsti. Ataskaitos autorius tvirtinimu, šalyje turi būti ne mažiau kaip 20 futbolo akademijų, o žaidžiančiųjų futbolą turi padaugėti nuo 360 iki 500 tūkst. (Lietuvoje šis skaičius siekia apie 40 tūkst.).

Škotų pavyzdys – itin pamokantis, nes, regis, mūsų šalyje futbolas rūpi tik federacijai ir daliai entuziastų. Škotai pabrėžia, kad geri rezultatai neįmanomi be atitinkamų investicijų į jaunimo ugdymą. Pas mus tuo susirūpinta tik 2007-aisiais, kai pradėjo veikti futbolo akademija, kurios pirmųjų darbo vaisių vis dar tenka su nerimu laukti, kad būtų patvirtintos ar paneigtos abejonės, jog jaunoji karta kol kas nė iš tolo nepasirengusi pakeisti dabartinės rinktinės lyderių.

Į panašią futbolo duobę įkritusi ir Čekija. Ji neranda kuo pakeisti karjerą jau baigusių tokių auksinės kartos atstovų, kaip Pavelas Nedvedas, Patrikas Bergeris, Karelas Poborskis ar Vladimiras Šmiceras. Iš dabartinės rinktinės, nusileidusios lietuviams, galima išskirti nebent Petrą Čechą ir traumų nuolat kamuojamą Tomašą Rosickį, visų kitų žaidėjų geriausi laikai arba jau praėjo, arba jie paprasčiausiai neįstengia pakeisti pasitraukusių lyderių.

“Kai turi galimybę nužudyti priešininką, tą reikia ir padaryti”, – taip po Prancūzijai tragiškai pasibaigusių pirmųjų atrankos varžybų su Baltarusijos vienuolike kalbėjo šios ekipos strategas Laurent’as Blancas. Regis, šis posakis puikiai tinka ir mūsų futbolininkams. Galimybė nukauti smarkiai kraujuojančius škotus ir čekus tikrai yra, tad reikia ja naudotis.

Favoritams sekasi skirtingai

Žvelgiant į  kitų grupių Europos futbolo čempionato atrankos pradžią, į akis visų pirma krinta keletas netikėtumų. Tvirtas vokiečių, olandų ar anglų žygis bilieto į Europos čempionatą link nestebina, bet itin prastas Portugalijos vienuolikės startas – tikras netikėtumas. Ši rinktinė, žaidusi be lyderio Cristiano Ronaldo ir diskvalifikuoto trenerio Carloso Queirozo, iš pradžių namie praleido keturis įvarčius ir nesugebėjo įveikti Kipro, o po to įsigudrino ir išvykoje pralaimėti norvegams. Tiesa, prasta pradžia šiai ekipai nėra naujiena. Atranką į neseniai pasibaigusį pasaulio čempionatą portugalai taip pat pradėjo vos viena pergale per pirmąsias penkerias rungtynes. Bet galingas finišas išsprendė visas portugalų problemas.

Po katastrofiškai pasibaigusio pasaulio čempionato itin sunkiai atsigauna ir naujojo stratego L.Blanco vadovaujama Prancūzija. Daug maištavusių žvaigždžių diskvalifikavusi ir daug kritikos prarijusi rinktinė startavo gėdingu pralaimėjimu baltarusiams, bet po to sugebėjo atsitiesti ir varžovų aikštėje įveikti ambicijų kupinus bosnius.
Kalbant apie malonias staigmenas vertėtų išskirti Juodkalnijos rinktinę, kuri po pirmųjų dvejų rungtynių turi surinkusi maksimaliai taškų ir G grupėje dalijasi pirma vieta su anglais.

Vertinant mūsų kaimynų žaidimą, tvirčiausiai kol kas atrodo draugiškame mače mūsiškius nugalėję baltarusiai, kurie, pažeminę prancūzus, vėliau nulinėmis lygiosiomis baigė dvikovą su stipria Rumunijos ekipa. Latviai kol kas nestebina – dėsningas triuškinamas pralaimėjimas po nepatekimo į pasaulio pirmenybes siekiantiems reabilituotis kroatams ir būtina pergalė prieš autsaiderę Maltą. Vis dėlto, vertinant patį žaidimą, atrodo, šįkart latviams iššokti aukščiau bambos nepavyks ir F grupėje antra vieta jiems bus nepasiekiama.
Savos rinktinės žaidimas kol kas nedžiugina ir rusų, kurie sugebėjo namie pralaimėti pastaruoju metu galingai atrodančiai Slovakijai.

Antrasis tarptautinio ralio maratono “Šilko kelias 2010″ (“Silk Way 2010″) greičio ruožas buvo sudarytas iš dviejų sekcijų, kurių bendras ilgis siekė 336 kilometrus.

Nuvažiuotas dienos atstumas – net 755 kilometrai, kurie priminė nebe apšilimą, o tikrą maratoną. Lietuviams Benediktui Vanagui su Sauliumi Jurgelėnu iš “City Service Spb” ekipos fortūna ir vėl nenusišypsojo. Tačiau nors ir praradę laiko lenktynininkai sėkmingai pasiekė finišą.

Pasak B.Vanago, dienos pradžioje organizatoriai dėl tvyrančio rūko dviem valandomis nukėlė startą. Esant rūkui tapo pavojinga skristi sraigtasparniams, kurie lenktynių metu užtikrina sklandžią ir svarbiausia – saugią maratono eigą. Sulaukus starto pradžia nuteikė optimistiškai, tačiau lietuvius pristabdė rūpesčiai dėl technikos.

“Pirmosios greičio ruožo sekcijos pradžioje pavyko išvystyti labai gerą tempą” – minėjo B.Vanagas. “Pasivijome ir aplenkėme keletą prieš mus startavusių varžovų. Tačiau įpusėjus ruožą teko važiuoti per molingą paviršių, kuriame buvo daug balų. Netrukus paaiškėjo, kad kai kurie automobilio variklio elementai neapsaugoti nuo molio ir juo netrukus pasidengė visas radiatorius. Iškilo grėsmė perkaitinti variklį. Norėdami to išvengti turėjome kelis kartus sustoti ir pamėginti nuvalyti radiatorių. Sustojimai užėmė labai daug laiko, todėl praradome apie 30-40 minučių”.

“Važiuodami į antrąją greičio ruožo sekciją radome plovyklą, kur galėjome pasinaudoti aukšto slėgio plovimo įrenginiu. Antroji sekcija buvo viena greičiausių mano ralio maratonų istorijoje. Joje stengėmės palaikyti saugiai greitą tempą. Įvertinę dviejų dienų rezultatus, ketiname peržvelgti savo lenktynių strategiją” – teigė lenktynininkas iš Lietuvos.

Kalbant apie lyderius, sekmadienio greičio ruože pirmąsias keturias vietas užėmė “Volkswagen” ekipažai. Pirmasis finišavo ir naujuoju “Šilko kelio” lyderiu tapo ispanas Carlosas Sainzas. Pusantros minutės atsiliko Nasseras Al-Attiyah, už kurio išsirikiavo kiti komandos draugai: Markas Milleris bei Ginielis De Villiersas. Penketuką užbaigė rusas Borisas Gadasinas su “Proto G Force” automobiliu.

Tarp sunkvežimių pirmas šį kartą buvo Eduardas Nikolajevas su “KAMAZ”. Šio gamintojo atstovai užėmė tris pirmąsias vietas. Lygiai pusę minutės nuo E.Nikolajevo atsiliko Firdausas Kabirovas, savo ruožtu 40 sekundžių aplenkęs Vladimirą Čaginą. 3 minutes ir 22 sekundes lyderiui pralaimėjo vokietis Francas Echteris su “MAN”, tik šešiomis sekundėmis aplenkęs čeką Alesą Lopraisą, vairuojantį “Tatra”.

Pirmadienį dalyvių karavanas pajudės piečiau, kur laukia 218 kilometrų greičio ruožas, finišuosiantis netoli Lipecko miesto. Stepės turėtų būti dėkingesnės lietuvių ekipažo “OSCar” automobiliui, todėl problemų, kurios pastarąsias dvi dienas vis pakišdavo koją, neturėtų iškilti. Iki “Šilko kelio” finišo liko dar šeši greičio ruožai.

Pirmasis penketukas po antrojo greičio ruožo (automobiliai):
1. Carlosas Sainzas (Ispanija) – “Volkswagen Race Touareg 3″ 2 val. 19 min. 30 sek.
2. Nasseras Al-Attiyah (Kataras) – “Volkswagen Race Touareg 2″ +1 min. 7 sek.
3. Ginielis De Villiersas (PAR) – “Volkswagen Race Touareg 2″ +2 min. 26 sek.
4. Borisas Gadasinas (Rusija) – “Proto G Force” +5 min. 17 sek.
5. Bogdanas Novickis (Ukraina) – “Nissan Pickup” +20 min. 52 sek.
…
27. Benediktas Vanagas (Lietuva) – “OSCar 03″ +1 val. 5 min. 48 sek.

Pirmasis penketukas po antrojo greičio ruožo (sunkvežimiai):
1. Vladimiras Čaginas (Rusija) – “KAMAZ” 2 val. 47 min. 3 sek.
2. Firdausas Kabirovas (Rusija) – “KAMAZ” +1 min. 34 sek.
3. Eduardas Nikolajevas (Rusija) – “KAMAZ” +3 min. 10 sek.
4. Francas Echteris (Vokietija) – “MAN” +9 min. 1 sek.
5. Alesas Lopraisas (Čekija) – “Tatra” +9 min. 6 sek.

Italijos GP lenktynes laimėjo „Ferrari“ pilotas Fernando Alonso, po ilgos kovos įveikęs du trečdalius varžybų pirmavusį  britą Jensoną Buttoną iš „McLaren“. Trečiąją vietą Monzos trasoje užėmė antrasis „Scuderia“ pilotas Felipe Massa.

„Pole“ poziciją šeštadienį iškovojęs ispanas starte prarado lyderio poziciją britui lenktynininkui, tačiau nepaleido varžovo ir galų gale jį įveikė pirmųjų ir vienintelių sustojimų boksuose metu. Puikiai Italijos GP lenktynėse pasirodė „Red Bull“ pilotas Sebastianas Vettelis. Neįprasta taktika – vienintelio sustojimo atlikimas likus vos ratui iki finišo – suteikė progą vokiečiui iškovoti ketvirtąją vietą.

Prieš šį etapą „Formulės-1“ čempionate pirmavęs Lewisas Hamiltonas, tuo tarpu, šį kartą savo pasirodymą baigė jau pirmajame rate, kai atsitrenkė į F. Massos bolidą ir taip sulaužė savo automobilio pakabą. Britui nepelnius nei taško, į pirmenybių lyderio poziciją vėl pakilo šeštoje vietoje finišo liniją kirtęs „Red Bull“ pilotas Markas Webberis. Kitos „Formulės-1“ lenktynės bus surengtos po dviejų savaičių, rugsėjo 26 d., Singapūre.

Pilotų įskaita

1 M. Webberis 187

2 L. Hamiltonas 182

3 F. Alonso 166

4 J. Buttonas 165

5 S. Vettelis 163

6 F. Massa 124

7 N. Rosbergas 112

8 R. Kubica 108

9 M. Schumacheris 46

10 A. Sutilas 45

Komandų įskaita

1 Red Bull 350

2 McLaren 347

3 Ferrari 290

4 Mercedes 158

5 Renault 127

6 Force India 58

7 Williams 47

8 Sauber 27

9 Toro Rosso 10

10 Lotus 0

"Veido" archyvas

Dauguma lietuvių krepšininkais didžiuojasi, nes jie padovanojo daug įsimintinų pergalių. O apie mūsų futbolininkus, rankininkus, tinklininkus ar ledo ritulininkus to nepasakysi

Liūdna konstatuoti, bet Turkijoje vykstantis planetos krepšinio čempionatas didžiulio susidomėjimo sulaukia tik Lietuvoje ir dar penkiose šešiose valstybėse.

Kuri komanda iškels į viršų krepšinio kūrėjo Jameso Naismitho vardu pavadintą nugalėtojams teikiamą trofėjų, paaiškės rugsėjo 12 dieną, bet jau dabar, darant pirmąsias išvadas, galima teigti, kad nenugalimų komandų šiose pirmenybėse nėra. Lietuviai jau sugebėjo patiesti šiose pirmenybėse itin buksuojančius planetos čempionus ispanus.

Be to, favoritais laikomi amerikiečiai, į Turkiją atsivežę daug silpnesnės sudėties ekipą nei į Pekino olimpiadą, jau turėjo daug vargo per mačą su brazilais.

Iš esmės tai yra geros naujienos be kelių lyderių rungtyniaujančiai Lietuvos komandai, kita vertus, palyginti su Pekino žaidynėmis, susilpnėjusios komandų sudėtys atskleidžia ir tą faktą, kad pasaulio krepšinio čempionatas stokoja prestižo. Be to, šis renginys itin nublanksta ir prieš liepos mėnesį pasibaigusį pasaulio futbolo čempionatą Pietų Afrikos Respublikoje.

Populiarumas nedidelis

Kad čempionatas yra nuvertintas, parodo vien tas faktas, jog ne tik Lietuva, bet ir dauguma kitų komandų priverstos žaisti be kelių pagrindinių savo krepšininkų, kurių nemažai į Turkiją neatvyko tikrai ne dėl traumų, o dėl paprasčiausio noro praleisti vasarą poilsiaujant. Dirkas Nowitzkis, Pau Gasolis, LeBronas Jamesas, Carmelo Anthony, Andrejus Kirilenka – tai tik kelios žvaigždės, kurių šiemet nematome vilkint nacionalinių ekipų marškinėliais.

Prieš pasaulio čempionatą FIBA žarstėsi optimistinėmis prognozėmis, kad planetos pirmenybėse Turkijoje iš viso apsilankys 350 tūkst. krepšinio sirgalių, o televizijos transliacijos visame pasaulyje sutrauks dar daugiau nei milijardą žiūrovų. Tačiau bent jau kol kas atrodo, kad šios prognozės neišsipildys. Nemažą dalį televizijos žiūrovų, žinia, sudaro kinai, bet į čempionatą neatvykus didžiausioms NBA žvaigždėms susidomėjimas pirmenybėmis šioje daugiausiai gyventojų turinčioje pasaulio valstybėje gali smarkiai sumenkti.

Arenos Turkijoje kol kas pilnos tik tada, kai žaidžia šeimininkai ir JAV krepšininkai, o kitų rinktinių susitikimai geriausiu atveju pritraukia vos kelis tūkstančius žiūrovų. Tarkime, Lietuvos rinktinės rungtynes su Kanada stebėjo vos 3 tūkst. žiūrovų – juokingas skaičiusm ypač turint omenyje, kad tą pačią dieną pasižiūrėti Lietuvos A lygos futbolo mačo tarp Vilniaus “Žalgirio” ir Panevėžio “Ekrano” susirinko 3,7 tūkst. žiūrovų. Tai rodo, kad be kelių šimtų į Turkiją nuvykusių ištikimiausių Lietuvos rinktinės sirgalių čempionato kovos, kuriose žaidžia mūsiškiai, įdomios tik saujelei vietinių žiūrovų.

Beje, ir pirmosios šeimininkų turkų rungtynės su Dramblio Kaulo Kranto rinktine sulaukė ne itin gausaus palaikymo – vos 7,7 tūkst. žiūrovų. Į antrąjį šeimininkų mačą su rusais jau atėjo gausesnės sirgalių pajėgos – 10,5 tūkst. Vis dėlto šie skaičiai nė iš tolo neprilygsta žiūrovų minioms, kurias į tribūnas sutraukė pasaulio futbolo čempionato kovos: per šį čempionatą buvo sužaistos 64 rungtynės, kurių pasižiūrėti į stadionus iš viso atėjo net 3,2 mln. sirgalių. Vienų rungtynių lankomumo vidurkis siekė net 49,7 tūkst. – tokio dėmesio krepšininkams belieka pavydėti.

Specialistai prognozuoja, kad į kitąmet Lietuvoje vyksiantį Europos čempionatą turėtų atvykti daug pajėgesnės rinktinės, nes tuomet bus dalijami kelialapiai į 2012 m. Londono olimpines žaidynes. Neverta nė abejoti, kad olimpinis krepšinio turnyras yra daug prestižiškesnis nei pasaulio pirmenybės.

Nuo futbolo atsilieka smarkiai

Galima rasti ne vieną priežastį, kodėl futbolas ar kitos sporto šakos, tokios kaip ledo ritulys, daugelyje šalių populiarumu smarkiai lenkia krepšinį. Visų pirma tada, kai 1891 m. J.Naismithas sugalvojo, jog galima sportuoti mėtant futbolo kamuolį į aukštai pritvirtintą persikų krepšį, futbolas jau buvo gana stipriai įleidęs šaknis į ne vieną Europos ir kitų žemynų valstybę.

Be to, plisti futbolui ir tokioms britų propaguojamoms sporto šakoms, kaip regbis ar kriketas, smarkiai padėjo ir kolonializmas. Pirmą kartą šiuos žaidimus į kolonijas nuvežė jūreiviai ir kariai, bet netrukus prie futbolo, regbio ar kriketo populiatumo smarkiai prisidėjo ir visa kolonijų administracija.

Futbolą savo kolonijose smarkiai išpopuliarino prancūzai ir portugalai. Tad į šiuos regionus atklydęs krepšinis jau susidūrė su įsitvirtinusiomis tam tikromis žaidimų tradicijomis, kurias pakeisti buvo sunku. Dėl to neverta stebėtis, kad bene stipriausias pozicijas krepšinis iki šiol išlaiko savo gimtinėje JAV. Bet net ir čia jam populiarumu tenka dalytis su kitomis dviem didžiosios trejybės sporto šakomis – amerikietiškuoju futbolu ir beisbolu.

Galiausiai kiekviena šalis daugiausiai pinigų investuoja į tas sporto šakas, kurios atstovams geriausiai sekasi. Tad nėra ko stebėtis, kad afrikiečiai daugiau pinigų skiria futbolui (juk turi šios sporto šakos žvaigždžių ir galimybių įkąsti geriausioms pasaulio rinktinėms), o ne investuoja į krepšinį, kurio aikštelėje, kaip rodo ir šis pasaulio čempionatas, Afrikos žemyno atstovai vis dar užima pastumdėlių vietą.

Panašios tendencijos galioja ir Lotynų Amerikoje, kur futbolas yra sporto šaka nr. 1. Tiesa, krepšinis čia jau nėra lyg trečiasis brolis, o tokiose šalyse kaip Brazilija ir Argentina – antra pagal populiarumą sporto šaka. Tas pats pasakytina ir apie skandinavus, kurie mieliau domisi žiemos sporto šakomis, ne vieną dešimtmetį garsinančiomis jų šalis, o ne nesėkmingai bandomu importuoti krepšiniu.

Tvirtesnėmis krepšinio citadelėmis būtų galima pavadinti nebent kai kurias Azijos šalis, ypač NBA virusui pasidavusią Kiniją, ir Balkanų regioną Europoje. Serbai ir kroatai apskritai garsėja puikiais visų komandinių sporto šakų, kurios žaidžiamos su kamuoliu, rezultatais. Čia galima paminėti ir rankinį, ir tinklinį, ir vandensvydį.

Lietuva = krepšinis

“O, Lietuva, žinau Vilniaus “Lietuvos ryto” komandą”, – rankose vartydamas mano pasą savo žinias rodė bosnių pasienietis ir čia pat palinkėjo gero kelio. Tuo pačiu traukiniu į Sarajevą važiuojantis studentas iš Serbijos itin domėjosi, ar lietuviai iš tikrųjų moka žaisti tik krepšinį ir negali pasigirti didesnėmis jokių kitų komandinių sporto šakų pergalėmis. Kad ir nenoromis, teko pripažinti, kad bendrakeleivis yra visiškai teisus – be krepšinio, Lietuva pasigirti nelabai turi kuo.

Kodėl taip yra, vienareikšmiškai atsakyti labai sunku. Vis dėlto galima išskirti kelis pamatinius veiksnius. Visų pirma prastos materialinės bazės, lemiančios menką ateinančiųjų sportuoti būrį, ir nuolatinis lėšų stygius – juk dauguma pinigų atitenka krepšiniui. Prie pinigų stygiaus itin prisideda netobuli įstatymai, varžantys sporto rėmimą ir neleidžiantys naudotis užsienio praktika – juk užsienyje nemažai komandų gyvena iš lažybų bendrovių skiriamos paramos. Visa tai lemia, kad iš komandinio sporto galime didžiuotis tik krepšiniu.

Futbolo rinktinė kartais iššauna kaip ta lazda ir nustebina gerais rezultatais žaidžiant su elitinėmis komandomis, bet galiausiai viskas baigiasi kaip visada – pralaimėjimu vidutiniokams ar net autsaideriams ir ankstyvu atsisveikinimu su visomis viltimis žūtbūt prasimušti į pasaulio ar Europos futbolo čempionatą. Apie klubines komandas kalbėti apskritai neverta. Taip ir sukasi užburtas ratas: nėra rezultatų, nėra žiūrovų, nėra paskatų investuoti į mažai kam įdomias ekipas.

Kitos komandinės sporto šakos irgi neturi kuo nustebinti. Kaimynai lenkai 2006 m. pasaulio tinklinio čempionate pasipuošė sidabro medaliais, pernai Europoje iškovojo auksą ir neslepia ambicijų gerai pasirodyti šiemet Italijoje vyksiančiose pasaulio pirmenybėse. Kiti kaimynai latviai gali didžiuotis ledo ritulio rinktine ir kontinentinėje ledo ritulio lygoje rungtyniaujančia Rygos “Dinamo” komanda. Tuo tarpu mūsų rinktinė ir geriausias klubas Elektrėnų “Energija” išgyvena praktiškai tik palaikomas saujelės šios sporto šakos entuziastų.

Kadaise šiek tiek geresnė buvo rankinio padėtis, bet ir čia didžiausi laimėjimai pasiekti paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai 1997 ir 1998 m. mūsiškiai žaidė pasaulio ir Europos čempionatų finaliniuose etapuose.

Tad veikiausiai neverta stebėtis, kodėl dauguma lietuvių didžiuojasi krepšiniu. Juk krepšinis lietuviams padovanojo daug įsimintinų pergalių, be to, ši sporto šaka yra pagrindinė jau vien dėl to, kad džiaugtis daugiau paprasčiausiai nėra kuo.

"Veido" archyvas

Lietuvos jogos mokyklose atskiros pamokos siūlomos nėščiosioms, nugaros problemų turintiems žmonėms

Jogos universalumas jau patraukė tūkstančius lietuvių – miestuose dygsta jogos centrai, pilnos ir sporto klubų organizuojamos jogos klasės.

Šiuo metu vien Vilniuje veikia daugiau nei dešimt įvairios pakraipos jogos centrų. Į Lietuvą koją įkėlusi vos prieš dvylika metų, dabar joga tapo vienu populiariausių užsiėmimų tarp didžiųjų miestų gyventojų. Nukamuoti greito gyvenimo būdo ir nuolatinio streso, joga susižavi vis daugiau žmonių, mat ji padeda išjudinti sėdimo darbo sustingdytą kūną, pratempti raumenis ir raiščius, o giliai ir ritmingai kvėpuojant ląstelės gauna daugiau deguonies. Ne vieną sužavi ir kai kuriuose jogos centruose mokomos ne tik kūno, bet ir proto atsipalaidavimo link vedančios meditacijos, tūkstantmetės hinduizmo filosofijos paskaitos.

Vis dėlto tradicinės medicinos nugaros skausmų gydytojai perspėja: pernelyg entuziastingas jogos praktikavimas gali ne padėti, o pakenkti šiaurietiškos prigimties nelanksčių lietuvių stuburui. Be to, koliziją tarp katalikų tikėjimo ir kai kuriose jogos filosofijos sistemose integraliai praktikuojamo religinių mantrų giedojimo bei kitų apeigų įžvelgia ir religijotyrininkai.

Atgaiva nuo streso ir chaoso

5.30 val. ryto varpelio skambėjimas nuskardena vienos Lietuvos kaimo turizmo sodybos kieme. Namelių tarpduriuose pasirodę mieguisti žmonės ima traukti į sodybos pagrindiniame pastate įrengtą salę. Jie sukryžiuotomis kojomis sėda ant grindų, sugieda rytines mantras sanskrito kalba ir sustingsta pasirengę vidinei meditacijai. Vėliau dar vienas mantrų giedojimo ciklas, vienuolio jogo žeriami gyvenimo išminties perlai, rytinės kone dviejų valandų trukmės asanos, sotūs vegetariški pusryčiai, savanoriškų gerų darbų valandėlė, paskaita – ir vėl asanos, vegetariškas maistas bei meditacija. Ir taip – visą savaitę. Kaip draugiškai vieni iš kitų šaiposi čia susirinkę žmonės, už tokį kankinimąsi (kėlimąsi brėkštant, mankštą, sėdėjimą sukryžiuotomis kojomis ant grindų per ne vieną valandą trunkančius užsiėmimus) jie dar patys ir susimoka – šią vasarą Lietuvoje rengtų savaitės trukmės jogos stovyklų kaina svyravo tarp 500–900 Lt vienam žmogui.

Tačiau ši suma verta to, ką iš tokių stovyklų išsiveža jų dalyviai. Daugelio jų, jau grįžusių namo, artimieji ir bendradarbiai nustebę klausia, kodėl jie atrodo ne tik gerai pailsėję, bet ir laimingi, net švytintys. Pasak jogos sistemos propaguotojų, taip nutinka dėl to, kad per taisyklingai atliekamus kvėpavimo ir mankštos pratimus bei meditaciją žmoguje atsinaujina gyvybinės energijos – pranos – rezervai.

Neapčiuopiamais dalykais tikėti nelinkusieji randa ir visiškai racionalių argumentų: du kartus per dieną lauke atliekama mankšta, subalansuota, iš natūralių produktų susidedanti mityba ir smalsų žmogų nemenkai praturtinančios jogos, ajurvedos teorijos paskaitos – puikus atostogų scenarijus kiekvienam nuo įprastinio įtempto gyvenimo būdo pavargusiam žmogui.

Vilniaus universiteto Orientalistikos centro direktorius, indologijos ir budizmo studijų profesorius Audrius Beinorius mano, kad joga Vakaruose vos per penkiasdešimtmetį taip smarkiai išpopuliarėjo dėl universalumo. “Asanų, kvėpavimo, meditacijos sistema padeda atkurti dvasinę ramybę, pagilinti koncentraciją, moko atsipalaiduoti – tai tikra atgaiva chaotiškai ir stresuotai visuomenei”, – mano jis.

Tokių atgaivos centrų dabar jau nesunku rasti didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o Vilniuje jų – ne tik daug, bet ir įvairių. Populiariausia pas mus Šivanandos jogos sistema, kurią praėjusio amžiaus viduryje sukūrė indų vienuolis (svamis) Šivananda ir per savo mokinius sėkmingai paskleidė Vakaruose. Ši sistema moko jogos mankštos ir kvėpavimo, siūlo prisidėti prie satsangais vadinamų meditacijos, mantrų giedojimo ir hinduizmo studijų. Kitos Lietuvoje taip pat siūlomos jogos praktikos – Ajengaro, aštanga vinjasa sistemos – taip pat moko susitelkti per asanų, kvėpavimo ir meditacijos praktikas, bet neliečia religinių jogos aspektų.

Dvejonės dėl religinių apeigų

Indologiją ir budizmą analizuojantis A.Beinorius dažnai kviečiamas skaityti paskaitų į įvairias Lietuvos jogos mokyklas. Jis sako pastebėjęs, kad kartais jose praktikuojamos nemažai religinių aspektų turinčios apeigos kelia ideologinių keblumų praktikuojantiems katalikams lietuviams, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.

“Pratimai, kvėpavimas, meditacija – vienas dalykas, jie netrukdo jokiai pasaulėžiūrai. Bet kai siūloma kreiptis į kažkokius nežinomus dievus, giedoti sakralias mantras, kai kam tikrai gali kilti kolizijų, kaip visa tai suderinti su krikščionybės praktikavimu. Galų gale prieštaravimų gali kilti net ir ne itin religingiems žmonėms: kodėl jie turėtų giedoti sanskrito kalba, kurios nemoka ir nesupranta, vartoti kažkokias nesuprantamas kultūrines formas”, – pasakoja profesorius.

Tačiau nė viena Lietuvoje veikianti jogos mokykla savo mokinių į jokias apeigas per prievartą neįtraukia. Pavyzdžiui, nemokamose studijose – satsanguose paprastai dalyvauja tik nedidelė saujelė jogą seniai praktikuojančių ir per ją į hinduizmą besigilinančių žmonių, daugiausia tai yra patys jogos mokytojai. O tų pačių mokyklų mokamos asanų praktikos salės dažnai būna sausakimšos nuo kūno nuovargį norinčių pašalinti žmonių.

Religijas tyrinėjantis Vilniaus universiteto doktorantas Donatas Glodenis pastebi, kad Vakaruose, palyginti su paplitusiomis tarp hinduistų, populiarios pasaulietiškesnės jogos praktikos. “Paprastai skelbiama, kad jogą gali praktikuoti bet kokio tikėjimo žmogus, bet tuo pat metu jogos praktika turi ir labai aiškiai matomą dvasinį bei religinį matmenį”, – pastebi jis.

Pašnekovas mano, kad dėl to joga labai patraukli žmonėms, kurie laiko save tikinčiais, bet nuo savo tikėjimo šaknų iš tiesų yra atitolę ir ieško lengvesnių, universalesnių dvasingumo formų. 2004 m. D.Glodenis atliko tyrimą, kuris atskleidė, kad daugiausia Lietuvoje jogą praktikuoja tie žmonės, kurie yra nutolę nuo savo tradicinės religijos, nėra užmezgę su ja gilesnio ryšio, nors daugelis jogos praktikuotojų ir laiko save tradiciniais katalikais.

Perspėja saugoti stuburą

Tradicinės medicinos atstovai pyksta, jeigu jogos mokytojai viršija savo kompetencijos ribas ir ima gydyti stuburo ar kitokių sutrikimų turinčius žmones, nors neturi tam reikiamos kvalifikacijos, neatlieka būtinų tyrimų.

Gydytojas kineziterapeutas Linas Valentukevičius teigia, kad maždaug dešimtadalis jo pacientų yra netaisyklingai atliktų jogos asanų aukos. Pats pusmetį Indijoje gyvenęs ir į jogos paslaptis gilinęsis gydytojas pastebi, kad ten jogos paprastai moko jau pagyvenę, daug patirties įgiję meistrai, o Europoje dauguma jogos mokytojų – gerokai jaunesni entuziastai. “Toks gali prieiti ir timptelėti asanoa iki galo dar negalintį padaryti žmogų – stuburas tik trakšt, o tada jau mes gydome pertempimus ir uždegimus”, – aiškina gydytojas.

Jis pabrėžia, kad apskritai jogos sistema yra tinkama kūnui mankštinti, sveikatai palankios ir čia propaguojamos taisyklingo kvėpavimo, nusiraminimo per meditacijas praktikos. “Tačiau viską iš eilės daryti gali tik visiškai sveiki, jokių nugaros bėdų neturintys žmonės. O juk joga dažniausiai susižavi vidutinio amžiaus iki tol nesportavę miestiečiai, kuriuos jau kamuoja stuburo skausmai”, – patikina kineziterapeutas, mankštos sistemą kiekvienam pacientui sukuriantis individualiai, tik atlikęs medicininius tyrimus ir atsižvelgdamas į konkretaus žmogaus negalavimus.

L.Valentukevičius pabrėžia, kad Indijoje daug šiltesnis klimatas, todėl ten gyvenantys žmonės yra lankstesni iš prigimties, be to, daugelis jų joga užsiima nuo vaikystės. “Negali to paties iš savęs reikalauti šiaurietis”, – perspėja gydytojas.

Trumpas jogos žodynėlis

Joga – fizinių ir dvasinių praktikų sistema, prieš tūkstančius metų užgimusi Indijoje. Vakaruose išplito septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį drauge su hipių judėjimu.

Asana – sanskrito kalbos žodis, reiškiantis stabilią kūno pozą. Sistemingai veikia visas kūno dalis, atliekama lėtai, susitelkus, giliai kvėpuojant ir tuo pat metu atsipalaiduojant.

Pranajama – sudurtinis sanskrito kalbos žodis, reiškiantis energijos kontrolę. Anot jogos mokytojų, taisyklingas kvėpavimas atlieka dvi funkcijas: aprūpina kraują didesniu deguonies kiekiu ir kontroliuoja gyvybinę energiją, kuri padeda valdyti protą.

Mantra – sanskrito kalbos žodis, reiškiantis kalbos instrumentą. Tai garsinių skiemenų seka, tariama nuo kelių iki keliolikos kartų medituojant. Mantros pagrįstos tam tikrų balsių kombinacija, jos giedamos taip, kad sukeltų viso žmogaus organizmo virpėjimą – manoma, kad vibracija gydomai veikia žmogaus organus.

Om – abstrakti mantra, laikoma visų pradžių pradžia, yra visų mantrų pagrindas.

Ajurveda – sanskrito kalbos žodis, reiškiantis gyvenimo mokslą. Tai tradicinė senoji Indijos medicina, propaguojanti subalansuotą mitybą, kasdienę higieną, gydymą žolelėmis ir masažus.