Mindaugo Kulbio nuotr.

Po 34-erių neišskiriamos bičiulystės metų – jau trejus be jo draugijos. „Užrištomis akimis iš nežinia kiek vienetų atpažinčiau – kiekvieną įlinkį atmintinai žinau“, – sako kitu amplua olimpiadai besirengianti olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė, kuriai Kalėdos pirmiausia siejasi su jos pačios gimtadieniu, o į sąvoką „namai“ įeina ir keturi augintiniai, ir seifas, kuriame – ne tik gyvenimą apvertęs olimpinis auksas, bet ir retokai beišimamas jos palydovas šautuvas.

Inga NECELIENĖ

Šis šautuvas, iš kurio Sidnėjuje buvo paleistas auksine tapusią 93-ią lėkštelę numušęs šūvis, turi savo istoriją. Brangiausias trofėjus – daug durų padėjęs atverti olimpinis aukso medalis – dabar irgi glaudžiasi tame pačiame seife šalia šautuvo.

Šauliams jų ginklas – lyg partneris, todėl jo istorija taip pat svarbi. Auksiniais 2000-aisiais šaulės ir jos ginklo draugystė truko jau ne pirmus metus. 1988 m. tapusi individualių ir komandinių varžybų Europos čempione, pagal susitarimą su ginklų gamintojais dovanų turėjo gauti šautuvą, bet tuometis SSRS rinktinės treneris pareiškė, kad jaunoji čempionė ir be jo apsieis. Negavusi šio šautuvo, D.Gudzinevičiūtė be šautuvo nutarė neapsieiti ir tarsi netyčia pasiėmė turėtą valdišką, kurį paskui, jau pasibaigus šautuvo paieškoms ir atėjus nepriklausomybei, legalizavo.

Be olimpinio aukso ir pirmųjų Europos pirmenybių medalių, iškovotų prasibrovus į SSRS rinktinės šaulių virtuvę, būta ir daugiau pergalių: 1992 m. Europos čempionato sidabras ir bronza, 2002 m. pasaulio čempionato, 2005 ir 2009 m. – Europos pirmenybių sidabras, 2009-aisiais Pasaulio taurės etape užkopta iki pirmos pozicijos.

Pralaimėjimų, nesėkmių irgi užteko. Viena labiausiai sukrėtusių – kai po auksinio Sidnėjaus 2004 m. Atėnuose nesugebėjo prasimušti į finalą. Nepavyko susitvardyti.

Dar prieš Sidnėjaus olimpiadą šaulė savarankiškai ėmė domėtis populiariąja psichologija. Su rimtesniais studijuotais mokslais – hipnoterapija, neurolingvistiniu programavimu, autohipnoze, autogenine treniruote, kurie jai ir kaip sportininkei, ir kaip žmogui atvėrė akis, tapusi LTOK vadove bando supažindinti geriausius mūsų sportininkus bei trenerius – kviečiasi lektorių ir rengia kursus. Kodėl? Todėl, kad žino, kaip jiems galėtų padėti.

Nėra pralaimėjimų – yra tik pamokos

„Nėra pralaimėjimų, yra tik pamokos, kurias reikia išmokti“, – šią frazę sau ir kitiems mėgsta kartoti po Londono olimpinių žaidynių sportininkės karjerą baigusi ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidente išrinkta D.Gudzinevičiūtė. Rugpjūtį dar šaudžiusi olimpinėje Londono šaudykloje, spalį jau vadovavo LTOK.

Iš 34 metus trukusios sportinio šaudymo karjeros atėjęs ne tik posakis apie pamokas, bet ir daugybė kitų gyvenimo įžvalgų. Pavyzdžiui, sportininkas nesugebės laimėti, jeigu neišmoks pralaimėti, tikslo reikia siekti ne aklai, o kasdien po truputį artėti jo link.

„Žodis „funkcionierius“ turi nemalonų skambesį, todėl man priimtinesnis „tarnautojas“. LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras visada sako, kad mes esame sportininkų aptarnaujantis personalas. Nesvarbu, kokios sporto šakos yra olimpietis, – mes turime stengtis, kad sportininkui būtų kuo geriau. Ir man tai labai svarbu“, – primena pačius svarbiausius ketvirtus olimpinio ciklo metus LTOK prezidento poste pradedanti ir 50-metį švenčianti D.Gudzinevičiūtė.

Dar vieną dažnai kartojamą posakį – „Mano durys visada visiems atviros“ – derėtų suprasti tiesiogiai, nes jos išties dažniausiai neuždarytos.

Suprantami sportininkų norai

Buvusiai sportininkei suprantami daugumos sporto žmonių norai. Net ir sirgalių, kuriuos labiausiai domina medaliai.

Sportininkų pergalės, palyginti su kultūros ar meno atstovais, daug paprasčiau išmatuojamos: tu arba tampi čempionu, arba ne. Pačiai D.Gudzinevičiūtei po čempioniško Sidnėjaus kitos žaidynės labai nenusisekė. Dabar sunku pasakyti, kiek tokiam pasirodymui (2004 m. Atėnuose užimta galutinė 14 vieta) turėjo įtakos nuolatiniai komentarai ir replikos, kurios tą sakantiems žmonėms neatrodydavo labai reikšmingos. „Negrįžk be medalio“, – tarsi nieko bloga nepalinkėta. „Bet kai tą patį girdi kelis kartus per dieną, nebejuokinga pasidaro“, – sako Daina.

Ypač gerai buvusi sportininkė supranta jaunus žmones, kuriems pergalės reikalingos kaip oras. Kai šiemet jaunimo festivalyje Tbilisyje nugalėtojams teikė apdovanojimus, viena jauna bėgikė, iškovojusi sidabrą, rodėsi, kad iš laimės, anot Dainos, tuoj suspirgės: „Ji net pati bandė medalį nuo padėklo pasiimti ir užsikabinti.“

Supranta ji ir trenerius, trokštančius, kad jų sportininkai vien pasirinkta sporto šaka gyvi būtų, niekuo nesidomėtų, nesikištų ar, neduokdie, sumanytų dalyvauti kokiuose pramoginiuose renginiuose. Bet sportininkai – jauni, kada jiems dalyvauti, jeigu ne dabar? „Nėra gerai, kai sportas viską atstoja, nes vieną dieną jis baigsis ir tada atsivers didžiulė praraja“, – su neslepiama nuoskauda kalba šaulė, pasakojanti apie ją pačią nuo vaikystės lydėjusius du troškimus – išmokti jodinėti ir slidinėti.

Jodinėjimą išbandė dar sportuodama, bet pasvėrusi, kad taip elgdamasi rizikuoja ne tik savo rezultatais, bet ir aplinkinių, pirmiausia trenerio, darbu, žirgyną atidėjo vėlesniam laikui. „Negalėjau užsiimti jokia ekstremalesne veikla, nes jei būčiau nukritusi ir užsigavusi bent pirštą, pusės metų darbas būtų nuėjęs šuniui ant uodegos. Užtat dabar, draugų paskatinta, atrandu slidinėjimą, kuris man teikia daug džiaugsmo“, – prisipažįsta pašnekovė.

Pirštai, ypač dešinės rankos smilius, – pagrindiniai šaulių darbo įrankiai. O paminėtas šuo, nors ir ne ta pagrindine reikšme, kaip ir katės, – pašnekovės akis suspindėti priverčiantys žodžiai. Mat šiuo metu į sąvoką „namai“ įeina ir keturios plaukuotos uodegos: trijų kačių ir šuns. Visi augintiniai – iš prieglaudos ar panašaus pamestinukų likimo neišvengę buvę nelaimėliai.

Skaičių ir sėkmės istorija

Ikikalėdinis laikas nuo vaikystės Dainai pirmiausia siejasi ne su Kalėdomis ar Naujaisiais metais. „Su gimtadieniu“, – sako Kūčių išvakarėse, gruodžio 23-iąją, gimusi pašnekovė. – Vaikystėje pas mus Kalėdų nebuvo, buvo Naujieji metai.“ O Kūčios? „Visi silkes vakare pjausto – tokia ta ir šventė“, – nusijuokia 50-ąjį gimtadienį minėsianti D.Gudzinevičiūtė, kuri šią šventę iš tiek jai pačiai, tiek artimiesiems, draugams intensyvaus metų galo mielai perkeltų į vasarą ar rudenį.

Šiemet LTOK prezidentei dėl gimtadienio teks paaukoti slidinėjimą. „Buvo minčių vykti paslidinėti vasarį, bet prasidės jaunimo žiemos olimpinės žaidynės“, – sako Daina, nejučia imdama sukinėti švarko atlape įsegtą olimpinio čempiono ženklelį. „Tokį pat ženklelį atlape nešioja ir TOK prezidentas Thomas Bachas“, – pagavusi žvilgsnį paaiškina.

2012 m. Londone ji buvo vyriausia tarp Lietuvos sportininkų. „Yra tokia nuotrauka, kurią tada taip ir pakomentavo – jauniausia ir vyriausia. Man tai buvo jau penktosios ir paskutinės žaidynės, o Rūtai pati pradžia“, – fotografo įamžintą akimirksnį, kai ji su penkiolikmete Rūta Meilutyte sėdi prie vieno stalo olimpinio kaimelio valgykloje, komentuoja pašnekovė.

Ir prieš 2008 m. Pekino, ir prieš 2012 m. Londono žaidynes, atėjus metui aptarti į jas vykstančių sportininkų sąrašą, D.Gudzi­nevičiūtė nevengdavo iš savęs pasišaipyti. Per LTOK sportininkų komisijos, kuriai pirmininkavo beveik dešimtmetį, posėdžius juokaudama kolegų ir LTOK darbuotojų prašydavo rinktinės sąraše pataisyti jos gimimo datą. Bet sako, kad metai jai nėra našta, o tiesiog skaičiai, kurie dar nuo mokyklos tapo savi.

„Mokyklą lankiau nuo šešerių ir baigiau septyniolikos – buvau jauniausia. Pirmame darbe neturėdama aštuoniolikos įsidarbinau. Nepri­sirišu prie metų, tačiau į dokumentą pasižiūriu – kartais kailis pašiurpsta, juk visąlaik jautiesi jaunesnis, nei esi iš tikrųjų“, – paaiškina.

Mokykloje vienas lengvesnių mokslų jai buvo geometrija, nes tai, ką galima nusibraižyti ar nusipiešti, tampa aišku. Aiškumo matą olimpinė čempionė tebenaudoja iki šiol: „Mano sportas irgi buvo su skaičiais susijęs – viskas tikslu, skaičiuojami taškai, todėl skaičiai niekada nebuvo svetimi.“

Išrinkus ją LTOK prezidente skaičiai tapo dar svarbesni. Biudžetas, finansai, normatyvai, rezultatai. Darnia seka išsidėlioja ir trys pastarieji D.Gudzinevičiūtės gyvenimo etapai, kuriuos tiksliai kas dvylika metų sujaukia naujas įvykis, brėžiantis ryškią liniją tarp to, kas buvo, ir to, kas nutiko: 1988 m. iškovotas Europos auksas ir pirmasis šuolis į sportinę viršūnę, 2000 m. gyvenimą pakeitęs olimpinis auksas, 2012 m. baigta sportininkės karjera ir laimėti LTOK prezidento rinkimai. Kita nauja pradžia – olimpiniai 2024-ieji?

Individualisto štampas

„Paversk savo pomėgį darbu, ir nė vienos dienos nereikės dirbti, – žinomą posakį primena olimpinė čempionė. – Man pavyko. Be galvos laužymo, ką toliau daryti. Man šiuo požiūriu pasisekė.“

Iki dabartinio LTOK prezidentės kabineto tarsi natūraliai kasmet vis artėta: iki 2012-ųjų beveik dešimtmetį ji buvo LTOK sportininkų komisijos, aštuonerius metus – LTOK vykdomojo komiteto narė, nesibaidė ir kitokių visuomeninių pareigų. „Nors tapus LTOK prezidente labai trūko praktinių žinių, nebuvau žalia. Viskuo domėjausi, visur lindau, kišau nosį, todėl daug kas man buvo žinoma“, – naujos karjeros pradžią prisimena pašnekovė.

Šaudymas – individuali sporto šaka, o vadovauti kolektyvui, tegu nedideliam, – komandinių įgūdžių reikalaujantis darbas. „Individuali sporto šaka vis tiek visada yra komandinė, nes sportininkas nebūna vienas: jis turi trenerį, kartais mediką, galbūt sporto šakos kuratorių – štai ir kolektyvas“, – dėsto buvusi šaulė.

20 metų dirbdami kartu su treneriu Vytautu Blonskiu (ne kaip mokytojas su mokine, pabrėžia, o kaip kolektyvas, nes abu susitiko jau suaugę), buvo taip pasiskirstę: treneris rūpinosi sąmata, kaip ir kur nuvažiuoti, treniruotėmis, o sportininkės rūpestis – tinkamas pasirengimas, sveikata, psichologija. Prieš 2008 m. Pekino olimpiadą treneriui susirgus, šaulei teko perimti ir jo darbų dalį. Tokia patirtis švelnino perėjimą iš tik savo reikalais besidominčio sportininko į į tarnautojo pusę.

„Individualių sporto šakų atstovai per varžybas būna vieni – treneris, kiti komandos nariai lieka užnugary, viską turi padaryti pats. O komandininkų požiūris, kaip ir dvikovininkų, visai kitoks, dėl to kartais sunkiai vieniems kitus sekasi suprasti“, – šypsosi olimpinė čempionė.

Dvikovininkas, pavyzdžiui, imtynininkas, ką tik sutalžytas, net nespėjęs dorai atsigauti, su skriaudiku tapusiu treniruočių partneriu šnekasi, bičiuliaujasi. Individualistui nebūtų keistas noras nutaikius progą duoti atgal. Dar kitaip į tokią situaciją žiūri komandininkai.

Tai buvo vakar

D.Gudzinevičiūtė nemėgsta gręžiotis atgal. „Tai buvo vakar“, – mėgsta kartoti. Ir šaudymas buvo vakar, todėl šiandien tą daryti neva savo malonumui – jai būtų keistas derinys. Juk tai nei lengvas pabėgiojimas, nei pasiplaukiojimas – šaudydamas vis tiek nori pataikyti, o kai įgūdžiai nebe tie ir pataikyti ne visada pavyksta, anoks čia malonumas. Užtat ir buvęs ištikimasis palydovas šautuvas per trejus metus vos porą sykių buvo naudojamas.

Kartais per šaudymo varžybas, nors jose per tuos metus tebuvo keliskart, širdis sukirba – o gal… „Bet ne, – sako. – Jau nebenorėčiau vėl visko iš naujo pradėti ir ketverius metus dirbti dėl vienų žaidynių arba visus metus – dėl vieno čempionato.“

Vakar buvo ir LTOK prezidento rinkimai, kuriuos laimėti moteriai nebuvo lengva. Sunki pradžia laukė patekus į Europos olimpinių komitetų (EOK) šeimą. „Esame tik dvi olimpinių komitetų prezidentės iš 50 Europos šalių: be manęs, olimpiniam komitetui moteris vadovauja Bulgarijoje. Per pačią pirmą komandiruotę, į kurią vykome su užsienio ryšių direktore, artėdamos prie nacionalinių komitetų vadovų išgirdome tokį vienos ponios komentarą: „Merginos, jūs prie mūsų ateikit, ten vyrai apie reikalus pasikalbėti nori.“ Net pasišiaušėme abi“, – pasakoja prieš metus į EOK vykdomąjį komitetą išrinkta LTOK prezidentė.

Vos prieš kelerius metus nebūtų buvę sunku atrasti vienintelių Dainos aukštakulnių, kyšančių tarp sportinių batelių. Šiandien tarp kalno aukštakulnių nelengva pamatyti kelias poras likusių laisvalaikio batų. „Anksčiau turėjau du sijonus, o dabar – dvejus džinsus. Sportinių kostiumų labai apmažėjo, bet keli šaudymo reliktai dar likę: turiu sportinius akinius, keletą porų šaudyti skirtų pirštinių – jos greit plyšdavo. Bet visa apranga iš esmės pasikeitė“, – spintoje susikeitusias proporcijas nusako D.Gudzinevičiūtė.

Kodėl plaukų spalva senokai bekito? „Pati sau galiu pasirodyti šnekanti kaip močiutė, bet eksperimentams laikas praeina, atsiranda įvairių įsipareigojimų, tokių kaip darbas, padėtis, aprangos stilius, – paaiškina LTOK prezidentė. – Jeigu rytoj į darbą ateičiau su platininiu ežiuku, nežinau, ar tai būtų gerai mano įvaizdžiui. Už manęs – kolektyvas.“

Artėjant olimpiadai ji būtinai primins ir vakar kartotą olimpinį šūkį. Ypač pabrėš dažnai užmirštamą jo antrąją dalį: svarbu dalyvauti ir nugalėti save. Ką jai pačiai reiškia nugalėti save? „Padaryti daugiau, nei padarei iki šiol“, – atsako.

Kas dar buvo vakar? „Kartais tęsiasi kažkokie darbai, negali sakyti, kad jie buvo vakar, bet užbaigti vienus ar kitus gyvenimo etapus aš jau senokai išmokau. Buvo vakar – ir viskas“, – nukerta pašnekovė.

Nors tai buvo prieš 15 metų rugsėjo 18-ąją, dar sykį atsukime juostelę. Dainos paprašyta lėkštelė – šimtoji tą dieną – ore dūžta. Tai reiškia, kad tašku aplenkusi prancūzę ji iškovoja auksą. Iš pradžių nedrąsiai, tarsi pačiai dar būtų sunku tuo patikėti, išima iš šautuvo tuščią šovinio tūtelę, ją energingai išmeta, kelia dešinę ranką į viršų – kairioji kyla kartu su šautuvu, kuris tarsi susiliejęs su šaulės ranka, – ir abu kartu, ir ji, ir šautuvas, panyra į šalia išdygusio trenerio glėbį.

Tokia buvo pirmoji olimpinės čempionės šlovės minutė po didžiausios jos pergalės, per dieną pakeitusios tada dar mažai kam žinomos šaulės gyvenimą, privertusios traukti žinynus ir domėtis, kas tas tranšėjinis šaudymas, bei ne vieną su džiugia nuostaba ištarti: „Va čia tai iššovė.“

Sausio 19 d. iškilmingoje ceremonijoje sostinės Kongresų rūmuose bus apdovanojami geriausi 2014 metų šalies sportininkai. Atletai pagerbiami 11-oje skirtingų nominacijų: apdovanojimus pelno metų sportininkas ir sportininkė, geriausios metų vyrų ir moterų komandos, metų treneris, metų naujokas ir metų sportininkas su negalia. Prizai taip pat teikiami už metų sugrįžimą, metų pergalę, pagalbą sportininkams bei už gyvenimo nuopelnus sportui. Geriausiems atletams atitenka auksu dengtas stilizuotas pergalės, polėkio ir olimpinės ugnies vaizdinio prizas su Lietuvos vėliavos motyvais, kurį sukūrė dailininkas Andrius Zakšauskas.

„Lietuvos sporto apdovanojimus 2014“, kurie pakeitė du dešimtmečius rengtus geriausio Lietuvos sportininko rinkimus, organizuoja Lietuvos tautinis olimpinis komitetas bei Kūno kultūros ir sporto departamentas kartu su Lietuvos sporto žurnalistų federacija. Iš šių organizacijų sudaryta apdovanojimų taryba kiekvienai nominacijai atrinko po tris kandidatūras, iš kurių renkamas vienintelis laimėtojas. Dėl dalies nominacijų savo balsą interneto svetainėje sportoapdovanojimai.lt galėjo atiduoti  ir visuomenė – jos balsas sudaro 25 proc. galutinio balso.

Metų sportininku pretenduoja tapti sunkiaatletis Aurimas Didžbalis, irkluotojas Jevgenijus Šuklinas ir imtynininkas Edgaras Venckaitis, geriausios metų sportininkės prizui nominuota plaukikė Rūta Meilutytė, kiokušin karatė kovotoja Inga Mikštaitė bei irkluotoja Milda Valčiukaitė. Metų vyrų komandos kategorijoje nominuotos vyrų krepšinio ir mažojo regbio rinktinės bei Sauliaus Ritterio ir Rolando Maščinsko irkluotojų duetas. Geriausia metų moterų komanda pretenduoja tapti futbolo komanda „Gintra-Universitetas“, paplūdimio tinklininkės Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė bei irkluotojos Milda Valčiukaitė ir Donata Vištartaitė.

Lietuvoje pamažu rimsta Londono vasaros olimpiados aistros: sportininkai pagerbti, Vyriausybės premijų čekiai išdalyti, pažadais, kad netrukus turėsime ir naujų baseinų, ir kitos sporto bazės bus aptvarkytos, irgi sočiai pasižarstyta. Tad savo nuostabiomis pergalėmis mus džiuginę ir daug prakaito dėl jų išlieję sportininkai pagaliau gali ramiai atsikvėpti.
Bet kai kurių sportininkų, kurių laimėjimai taip pat žada Lietuvai ne mažiau įspūdingas pergales, gyvenime ramybe šiandien nė nedvelkia. Pavyzdžiui, daugkartinis Lietuvos šokių ant ledo čempionas Deividas Stagniūnas su savo amerikiete partnere pasaulio čempionate Kanadoje po kelių mėnesių kovos dėl kelialapio į 2014 metų Sočio olimpines žaidynes ir greičiausiai jį iškovos – dar tik antrus metus kartu dirbanti čiuožėjų pora jau spėjo pasiekti stulbinamų rezultatų ir šiuo metu užima 15 vietą pasaulio šokių ant ledo reitinguose tarp 117 porų, bet į olimpiadą vykti ir po įspūdingų Margaritos Drobiazko bei Povilo Vanago laimėjimų joje vėl priminti Lietuvos vardo, deja, negalės.
Negalės todėl, kad D.Stagniūno partnerė Isabella Tobias yra amerikietė, o gauti Lietuvos pilietybę ji, atrodo, neturi jokių šansų. Mat po 2003 m. gruodžio 30 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad būsimi nuopelnai negali būti pagrindu suteikti pilietybę išimties tvarka, LR pilietybė nebuvo suteikta nė vienam sportininkui. Taigi kol dauguma šalių lengva ranka dalija pilietybę užsienio sportininkams ir taip gerina savo sportinius pasiekimus, Lietuva vaizduoja principingą ir vien su savo sportininkais pasirengusią verstis valstybę.
Lietuva tikrai nėra ta šalis, kuri gali sau leisti geresnį sportininką tiesiog nusipirkti, kaip kad Rusija neseniai nusiviliojo mūsų penkiakovininkę Donatą Rimšaitę, – paprasčiausiai neturime iš ko. Bet nenumatydami visiškai jokių išimčių, kurias taikant kai kuriems užsienio sportininkams galėtų būti suteikta Lietuvos pilietybė, pripažinkime, vis dėlto perlenkiame lazdą.
Ar būtų tapę kam nors blogiau, jei Lietuvos pilietybė būtų buvusi suteikta amerikietei krepšininkei Katie Douglas? Arba kad ją būtų gavusi ankstesnė čiuožėjo partnerė, taip pat amerikietė Katherine Copely? Tuomet D.Stagniūnas, jau turėdamas šansą atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse, sulaukė skaudaus antausio – K.Copely Lietuvos pilietybės negavo. Dabar geriausias Lietuvos čiuožėjas baiminasi, kad istorija gali pasikartoti ir su dabartine jo partnere I.Tobias, nors ši intensyviai mokosi lietuvių kalbos ir rudenį per susitikimą su prezidente Dalia Grybauskaite, jei jį pavyks surengti, jau tikisi prabilti lietuviškai. Ką jau kalbėti apie tai, kad būtent amerikietės tėvai moka už čiuožėjų treniruotes su vienu geriausių pasaulio trenerių Igoriu Špilbandu po 10 tūkst. dolerių per mėnesį.
Kaip sako Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentė Lilija Vanagienė, planuojamame susitikime su šalies vadove jie mėgins aptarti galimybes I.Tobias gauti Lietuvos pilietybę. „Galbūt prezidentės požiūris bus pasikeitęs. Baisu net pagalvoti, kad Lietuva po tokių gražių plaukikės Rūtos Meilutytės ir kitų sportininkų pergalių galėtų užkirsti mūsų čiuožėjams kelią jau į antrą olimpiadą. Juk jie jau tiek metų svetur treniruojasi, tiek ilgai šito siekia. Neturėčiau tam jokio pateisinimo“, – neseniai „Veidui“ sakė L.Vanagienė.
Lygiavertės partnerės Lietuvoje D.Stagniūnas neranda, nėra kur jam čia ir treniruotis – pasak L.Vanagienės, Lietuvoje nėra ne tik baseinų, bet ir nekomercinių čiuožyklų. Ir kas čia tokio siaubingo atsitiktų, jei Lietuva vis dėlto leistų šiai porai dalyvauti olimpiadoje kaip jos atstovams?
Kartais atrodo, kad mes stengiamės būti labai teisingi ir principingi ne tada, kai to labiausiai reikia.

Lietuva vaizduoja principingą ir vien su savo sportininkais pasirengusią verstis valstybę.

Norėtųsi, kad olimpinės žaidynės tęstųsi ne 17 dienų, o bent du mėnesius, dar norėtųsi, kad Lietuvos politikų atostogos tęstųsi nors ir pusę metų. Tokios malonios ir sveikos atmosferos kaip pastarąsias dvi savaites Lietuvoje jau kuris laikas nebuvo. Kyla klausimas kodėl? Bet atsakymas aiškus: visos žiniasklaidos priemonės per tas dvi savaites beveik nekalbėjo apie politikus ir jų nesąmones, o visą dėmesį sufokusavo į Londoną, į olimpines žaidynes, į stulbinamai profesionalią ir originalią žaidynių atidarymo šventę, į uždegančius sportininkų pasirodymus, į medalius, į džiaugsmo pliūpsnius, į patriotiškumą, į didžiavimąsi savo šalimi, savo žmonėmis, galų gale į džiaugsmo ašaras.
Man taip norėtųsi, kad lietuviai ir aš pats verktume iš džiaugsmo bent kartą per savaitę – tai neabejotinai mūsų visuomenę išgydytų nuo visos bjaurasties ir pykčio, kuris yra susikaupęs daugelio tautiečių širdyse.
Ačiū Rūtai Meilutytei. Ji tikrai pakylėjo daugelį lietuvių, ir nesvarbu, kur jie būtų. Netgi daugelį įkvėpė siekti taurių tikslų ar bent jau maksimalaus profesionalumo savo profesinėje veikloje. Tikėtina, kad ir šią savaitę sportininkai mums suteiks ne vieną galimybę verkti iš džiaugsmo.
Tačiau nelabai tikėtina, kad jie sukrėstų mūsų politikus ir biudžeto pinigų skirstytojus. Nesvarbu, kad R.Meilutytė, Virgilijus Alekna, Simona Krupeckaitė, krepšininkai ir kiti mūsų sportininkai, garsindami Lietuvos vardą ir gerindami šalies įvaizdį, nuveikė tūkstančius kartų daugiau nei visokie brangūs biurokratiniai įvaizdžio gerintojai, nesvarbu, kad sutelkė visą tautą, nesvarbu net ir tai, kad gaivina didžiavimąsi savo valstybe, – pasibaigus olimpinėms žaidynėms jie gaus premijas, gėlių ir vėl viskas grįš į senas vėžes.
Mūsų plaukikai vėl treniruosis “Impuls” baseinėliuose ar apskritai griūvančiuose baseinuose, atletai sportinių aukštumų sieks stadionais vadinti nevertuose laukuose ar užsienyje, o futbolininkai ir toliau kamuolį gainios bulvių laukuose (bent taip apie Lietuvos stadionus atsiliepia užsieniečiai). Galiu lažintis, kad jokių reikšmingesnių permainų Lietuvos sporto infrastruktūroje nebus.
Priminsime, jog premjeras Andrius Kubilius anksčiau yra teigęs, esą Lietuvoje  aukšto lygio stadionų atsiras tuomet, kai čia pradės lankytis Madrido “Real” ar Londono “Chelsea” futbolo komandos. Bet juk R.Meilutytė arba V.Alekna ir yra plaukimo arba lengvosios atletikos Madrido “Real” bei Londono “Chelsea” viename asmenyje, bet dėl to nei pakenčiamo lygio stadionų, nei negėdingų baseinų Lietuvoje neatsirado ir greitai neatsiras, nesvarbu, kad net olimpiniai čempionai to prašo.
Mažai tikėtina, jog keisis valstybės, tiksliau, jos valdžios, strategų, taip pat pinigų skirstytojų ar net ir nemažos dalies mokytojų požiūris į Lietuvos talentus. Nesvarbu, sporto, meno, mokslo ar kuriai kitai sričiai jie atstovautų – aukštumų ir toliau sieks patys, na gal dar tėvų padedami. Juodai dirbs su apgailėtina įranga, apgailėtinoje infrastruktūroje, remsis vidutiniokams pritaikytomis programomis. O kai visą pasaulį netikėtai nustebins savo žiniomis, kūriniais, sporto laimėjimais, tada atsiras daug norinčiųjų pasišildyti jų šlovės spinduliuose.
Kitos, išsivysčiusios valstybės, su savo talentais elgiasi ir juos ugdo kitaip.

Dažnam sportininkui Lietuvoje reikia spręsti dilemą – karjera ar pinigai. Suderinti abu pavyksta tik patiems geriausiems. Likusieji sportuoja savo lėšomis arba iš profesionalaus sporto pasitraukia taip ir nepasiekę viršūnės.

Viena priežasčių, kodėl pasaulio penkiakovės vicečempionė Donata Rimšaitė pasirinko atstovauti Rusijai – jos netenkino Lietuvoje iš sporto gaunamos pajamos. Penkiskart Europos ir triskart pasaulio čempionas kanojininkas Tomas Gadeikis viešai teigė nesmerkiąs tokio kolegės žingsnio ir neslėpė, kokias pajamas jis kas mėnesį gauna iš sporto.
„Gaunu 1400 Lt valstybinę stipendiją ir 1040 Lt maistpinigių. Iš privačių rėmėjų nei aš, nei kiti irkluotojai jokių lėšų negauname, nes mūsų sporto šaka nėra populiari. Pinigų už sportą pakanka tik susimokėti už butą ir maistui“, – „Veidui“ prisipažino T.Gadeikis.
Jei geriausius rezultatus demonstruojančių šalies sportininkų netenkina jų pajamos, tuomet kokia yra kitų, į viršūnę dar tik kopiančiųjų, padėtis?
Norint atsakyti į šį klausimą susiduriame su potencialių sportininkų pajamų šaltinių įvairove. Tai gali būti ir valstybinės, ir privačios lėšos. Pagal Lietuvos teisės aktus valstybė sportininkams nemoka atlyginimų, bet remia juos apmokėdama pasirengimo procesą – tai yra finansuoja trenerių veiklą, treniruočių stovyklas, inventorių ir kt., taip pat skiria maistpinigius. Patiems geriausiems sportininkams – tiems, kurie patenka į pasaulinių reitingų dešimtukus, laimi medalius arba būna arti jų pagrindinėse tarptautinėse varžybose – skiriama stipendija. Na, o baigusieji karjerą geriausieji pretenduoja į rentas.
Kūno kultūros ir sporto departamento duomenimis, valstybės stipendiją šiuo metu gauna 48 sportininkai, jos dydis svyruoja nuo 1495 iki 3497 Lt per mėnesį. Rentos mokamos 109 buvusiems sportininkams, jų dydis siekia apie 3200 Lt vienam asmeniui per mėnesį.
Nedidelė dalis sportininkų turi privačių rėmėjų, taip pat gauna piniginius prizus užėmę aukštas vietas komercinėse varžybose. Varžybų priziniai fondai gali siekti dešimtis tūkstančių dolerių, tačiau tai priklauso nuo sporto šakos populiarumo ir rėmėjų dosnumo.
Atskira pajamų kategorija – valstybinės premijos. Londono olimpinėse žaidynėse auksą iškovojusiems Lietuvos sportininkams numatyta 400 tūkst. Lt, sidabrą – 200 tūkst. Lt, bronzą – 150 tūkst. Lt premijos. Olimpinių šakų pasaulio čempionams atiteks 80 tūkst. Lt, Europos čempionams – 40 tūkst. Lt premijos. Žinoma, šias sumas gauna tik vienetai sportininkų.
Taigi potencialių pajamų šaltinių sportininkams yra daug, tačiau kaip ši sistema veikia praktikoje?

Profesionalus sportas – kaip hobis

„Esu Londono olimpinės rinktinės antrame sportininkų sąraše. Man mėnesiui priklauso 1625 Lt. maistpinigių. Taip pat gaunu finansavimą kelionėms į varžybas, medikamentams, sportiniams bateliams ir kt. Apmokamos visos treniruočių stovyklos – jų per metus turime 3–4 užsienyje ir pora Lietuvoje. Stovyklos iš viso trunka iki penkių mėnesių per metus. Taip pat esu sportinio ėjimo klubo narė. Klubas labai padeda finansiškai“, – su asmeninėmis finansavimo detalėmis supažindina geriausia Lietuvos ėjikė Brigita Virbalytė. Dviejuose pasaulio ir viename Europos lengvosios atletikos čempionate dalyvavusi pašnekovė pati save laiko vidutinio lygio sportininke, nes dar nėra laimėjusi olimpinių medalių ar aukščiausių vietų čempionatuose.
B.Virbalytės teigimu, iš sporto gaunamos pajamos leidžia išgyventi, bet nėra pakankamos norint užsiimti vien sportu. Dėl to laisvu nuo treniruočių stovyklų metų ji dirba Lietuvos nacionalinės televizijos sporto naujienų redakcijoje. Ėjikė džiaugiasi, kad televizija leidžia derinti darbo grafiką su profesionaliu sportu, tačiau pripažįsta – bandymas suderinti dvi skirtingas veiklas trukdo atsiduoti vien sportui.
Ji taip pat užsimena apie dar vieną sportininkams itin aktualią problemą – socialinių garantijų nebuvimą: „Kai kurie mano pažįstami sportininkai ima ieškotis darbo, nes bijo dėl savo ateities. Mūsų sporto šakose paprastai aukščiausi rezultatai ateina peržengus trisdešimties metų ribą, tačiau daugelis tiesiog nesulaukia savo „aukso amžiaus“ ir baigia sportinę karjerą. Jeigu būtų sukurta socialinių garantijų ir darbo stažo sistema, išgelbėtume daugelį sportininkų nuo priverstinio pasitraukimo iš profesionalaus sporto anksčiau laiko“, – sako ji.
Apie socialinių garantijų nebuvimą kalba ir T.Gadeikis. „Net privalomą sveikatos draudimą turime susimokėti iš savo lėšų“, – stebisi daugkartinis čempionas. Jis neabejoja: daugumos retesnių sporto šakų atstovų karjeros baigtį nulemia būtent finansinės priežastys. „Kol jauni, sportininkai dar gyvena su tėvais, treniruojasi, siekia rezultatų. Bet ateina laikas, kai reikia pradėti išlaikyti save, atsiranda naujų poreikių. Tada dažniausiai sporto arba atsisakoma, arba jis lieka tik hobiu“, – tvirtina T.Gadeikis.
Kad sportas jam – kaip hobis, prisipažįsta ir geriausias Lietuvos kalnų slidininkas Vitalijus Rumiancevas. „Negaunu nei stipendijos, nei maistpinigių, tik šiek tiek lėšų pasiruošti olimpiadai. Iš sporto neišgyvenu, dirbu visai su sportu nesusijusį darbą ir bandau derinti jį su treniruotėmis“, – neslepia dviejose žiemos olimpiadose dalyvavęs ir trečiosioms besiruošiantis V. Rumiancevas.

Motyvuoja ne pinigai

Kalbinti sportininkai pripažįsta: Lietuvoje išgyventi vien iš sporto įmanoma tik patiems geriausiems. Tiems, kurie yra lyderiai ne tik vietos, bet ir tarptautiniu mastu.
Situaciją iliustruoja šiuolaikinės penkiakovės pavyzdys. Kaip informuoja šios sporto šakos federacijos prezidentas Viktoras Majauskas, iš viso Lietuvoje yra apie 100 atletų, kurie rimtai užsiima šiuolaikine penkiakove. Apie 30 jų dalyvauja tarptautinio lygio profesionalų varžybose. Maždaug 10-ies geriausiųjų penkiakovininkų mėnesinės pajamos viršija 5 tūkst. Lt, kelių pačių geriausiųjų siekia 8 tūkst. Lt. Tarp geriausių Lietuvos penkiakovininkų yra pernai pasaulio čempionate bronzą iškovoję Laura Asadauskaitė ir Justinas Kinderis, 2008 m. Pekino Olimpiados sidabro laimėtojas Edvinas Krungolcas.
Ar šios pajamos yra adekvačios sportininkų rezultatams? „Pasauliniu mastu Lietuvos olimpiečių, čempionų finansavimas yra silpnokas. Užsienyje tokio lygio sportininkai tampa beveik milijonieriais, Lietuvoje jie tokiais niekada netaps. Žinoma, vertinant bendrą Lietuvos situaciją, sportininkų pajamos atrodo pakankamai didelės, tačiau žinant, kad jie propaguoja Lietuvos vardą, yra tarsi mūsų šalies ambasadoriai, finansavimas galėtų būti ir didesnis“, – svarsto V.Majauskas, teigiantis, kad dar nesutiko nė vieno penkiakovininko, kurio tikslas būtų uždirbti kuo daugiau pinigų.
Vis dėlto pinigų faktoriaus negalima ignoruoti. Olimpinė šaudymo į skriejančius taikinius čempionė Daina Gudzinevičiūtė sako pažįstanti ne vieną sportininką, vietoje finansiškai rizikingos sportininko karjeros pasirinkusį saugesnį mokslo ir darbo kelią.
„Iš sporto pragyventi gali tada, kai turi labai aukštus rezultatus. Iki to laiko – ne. Jeigu sportininkas dar būdamas mokykloje sugebėjo kažką pasiekti, kad galėtų toliau sportuoti ir mokytis, o kartu gauti stipendiją, jis yra laimingas. Jeigu ne – toliau sportuoti bus labai sudėtinga. Reikės gauti tėvų ar kitų asmenų paramą ir tikėtis labai aukštų rezultatų“, – kalba aktyviai už sportininkų teises pasisakanti olimpietė.
D.Gudzinevičiūtė atkreipia dėmesį ne tik į kylančių sportininkų finansavimo klausimą, bet ir į karjerą baigusiųjų integraciją. Rentas gauna tik kiek daugiau nei 100 pačių geriausiųjų veteranų, dėl to likusiems reikia rasti savo vietą ne sporto pasaulyje. „Žmogus, sulaukęs 30 metų, turi praktiškai iš naujo pradėti gyvenimą. Jis būna dirbęs visiškai kitokiu, dažnai pakankamai alinančiu režimu, kartais neturi išsilavinimo, o jei ir turi, žinias dažniausiai yra primiršęs, be to, neturi sukaupęs profesinės patirties. Tai integracijos procesą daro labai sunkiu“, – neabejoja sportininkė.

Sportas – ne valstybės tarnyba

Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis nesutinka, kad sportininkams skiriamos lėšos yra mažos, ypač lyginant jas bendrame valstybės finansuojamų sričių kontekste.
„Bendrai susumavus skiriamas lėšas per stipendijas ir maistpinigius, sportininkai iš valstybės kas mėnesį gauna per du, penkis ir daugiau tūkstančių litų, nuo kurių neatskaičiuojami mokesčiai. Tokios stipendijos toli gražu neprilygsta mokslo stipendijoms, dauguma sportininkų gauna daugiau nei vidutinis valstybės tarnautojas, o kai kurie – tiek, kiek valstybės institucijų padalinių vadovai“, – argumentuoja direktorius.
Jis taip pat nepalaiko požiūrio, kad sportininkai turėtų būti remiami vien valstybės lėšomis: „Taip, sportininkai garsina šalį – už tai valstybė atsidėkoja skirdama premijas. Be to, užtikrina pasirengimo procesą, o rodantiems geriausius rezultatus skiria stipendijas. Tačiau klaidinga manyti, jog sportininko veikla yra valstybės tarnyba.“
Neabejotina, kad sportininkų finansinė situacija tiesiogiai susijusi su tuo, kiek jų atstovaujama sporto šaka sugeba pritraukti privačių, ne tik valstybinių, lėšų. Pavyzdžiui, krepšininkai į valstybės stipendijas apskritai nepretenduoja, nes jos skiriamos tik individualių sporto šakų atstovams. Tačiau, kaip patvirtino Lietuvos krepšinio lygos (LKL) generalinis direktorius Linas Gilys, praktiškai visiems LKL krepšininkams, net ir žaidžiantiems žemas vietas užimančiose komandose, nereikia papildomų darbų – iš privačių rėmėjų klubai sugeba surinkti pakankamai lėšų krepšininkų atlyginimams.

Olimpinė čempionė D.Gudzinevičiūtė: „Iš sporto pragyventi gali tada, kai turi labai aukštus rezultatus.“

Milijonus uždirbančių atletų investicijos – nuo nekilnojamojo turto projektų iki kepsninių ar vynininkystės.

Sporto žvaigždžių karjera, kad ir kokia sėkminga būtų, netrunka amžinai. Tad visiškai suprantama, kad galvodami apie ateitį milijonus sporto aikštelėse uždirbantys atletai ieško, kaip pelningai ir saugiai investuoti pinigus. Vieniems tai sekasi puikiai, tačiau nemaža dalis lieka tuščiomis rankomis.

Sekasi ne tik aikštėje

Nekilnojamasis turtas, sporto klubai, kino pramonė, restoranai, investicijos į sportą, gamtosaugą, net sporto žvaigždės vardu pakrikštytos kepsninės – tai tik keli pavyzdžiai, kur sporto aikštelėse žibėjusios žvaigždės, baigusios karjerą, sėkmingai investavo savo uždirbtus milijonus. Internete gausu patarimų, kaip investicijų rinkoje turėtų elgtis daug uždirbantys atletai. Gausu ir kompanijų, siūlančių už tam tikrą atlygį padėti sportininkams tvarkyti finansus. Tačiau būtų naivu tikėtis atrasti vieną sėkmingą receptą, užtikrinantį atsiperkančią investiciją. Tad belieka panagrinėti tų, kuriems šypsojosi sėkmė, pavyzdžius.
10 pasaulio čempiono titulų šešiose skirtingose svorio kategorijose iškovojęs boksininkas Oscaras De La Hoya ne veltui vadinamas auksiniu berniuku. Iš savo kovų transliacijų jis per visą karjerą uždirbo rekordinius 696 mln. dolerių. Sėkmė šio meksikiečių kilmės JAV boksininko neapleido ir baigus karjerą. O.De La Hoyai priklauso kompanija „Golden Boy Promotions“. Būtent ji 2006 m. organizavo ir reklamavo Oskaro dvikovą su Floydu Mayweatheriu. Iš šio renginio O.De La Hoya susižėrė 43 mln. dolerių.
O George’as Foremanas, kadaise taip pat žibėjęs bokso ringe, milijonus uždirbo iš savo vardu pavadintų kepsninių pardavimo. Iš viso buvo parduota daugiau nei 2 mln. šių riebalų kiekį esą sumažinančių kepsninių. Manoma, kad olimpiniam aukso medalininkui ir dukart pasaulio sunkaus svorio čempionui šis pelningas verslo sandoris atnešė 200 mln. dolerių – beveik tris kartus daugiau nei visas George’o uždarbis iš kovų ringe. 1999 m. vien už teisę naudoti G.Foremano vardą kepsninių gamintojas sumokėjo net 137,5 mln. dolerių.
Savo ruožtu ledo ritulininkas Mike’as Richteris įrodė, kad pelno gali duoti ir investicijos į gamtosaugą. M.Richteris aikštėje buvo laikomas vienu geriausių Nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) vartininkų. 1994 m. jis smarkiai prisidėjo prie to, kad jo komanda „New York Rangers“ laimėtų pirmąją Stenlio taurę po 54 metų pertraukos. Dabar šiam buvusiam ledo ritulininkui priklauso kompanija „Environmental Capital Partners“. Ji investuoja nuo 5 iki 25 mln. dolerių į aplinkosaugos programas, kurios „užkerta kelią, riboja arba atitaiso aplinkosauginę žalą vandeniui, orui, dirvožemiui ar žmonių sveikatai“.
Kitas ledo ritulininkas Mario Lemieux per savo karjerą dukart padėjo Pitsburgo „Penguins“ ekipai iškovoti Stenlio taurę. Kartą jis tą pačią taurę į viršų kėlė jau kaip komandos savininkas. 1998 m. finansiniai sunkumai Pitsburgo komandą privertė skelbti bankrotą. M.Lemieux, kuris buvo pagrindinė ekipos žvaigždė, klubas buvo skolingas apie 30 mln. dolerių. Už neišmokėtą algą Mario paprašė klubo akcijų ir, pažadėjęs atsiskaityti su visais kreditoriais, tapo pagrindiniu ekipos savininku. 2005 m. ekipai pavyko atsikratyti visos ją slėgusios skolos. Galiausiai 2009 m. „pingvinai“ triumfavo Stenlio taurės turnyre.

Restoranai, kinas, sporto klubai, vynininkystė

Jei kalbėsime apie Lietuvoje populiariausią sporto šaką – krepšinį, kaip sėkmingiausius šios sporto šakos verslininkus derėtų išskirti įspūdingais kamuolio perdavimais garsėjusį Erviną „Magicą“ Johnsoną, legendinį Michaelą Jordaną ir kanadietį Steve’ą Nashą.
Penkis NBA čempionų titulus iškovojęs M.Johnsonas dar nebaigęs karjeros pradėjo rūpintis savo verslo reikalais. 1987 m. įkurta jo kompanija „Magic Johnson Enterprises“ rūpinosi verslo pritraukimu į vargingesnius, dažniausiai mažumų gyvenamus miestų rajonus. Dabar ši Los Andžele veikianti bendrovė vykdo bendrus projektus su tokiais verslo rykliais, kaip „Starbucks“, „Burger King“, AMC.
2003 m. iš profesionalaus sporto galutinai pasitraukęs M.Jordanas versle jaučiasi taip pat puikiai kaip ir krepšinio aikštelėje. Vien „Air Jordan“ drabužių linija šiam buvusiam Čikogo „Bulls“ lyderiui krauna milijonus dolerių. Be to, „skrajojančiam Michealui“ priklauso kepsnių restoranas centrinėje Niujorko traukinių stotyje. Dalį savo pinigų M.Jordanas investavo ir į sportą: 2004 m. savo gyvavimą pradėjo motociklų sporto komanda „Michael Jordan Motorsports“. Tais pačiais metais M.Jordano pavardė dar kartą buvo įrašyta į istoriją, kai jis tapo pirmuoju buvusiu NBA žaidėju, įsigijusių daugumą NBA komandos akcijų. Michaelas tais metais tapo pagrindiniu „Charlotte Bobcats“ klubo savininku.
S.Nashas, kuris savo įspūdingais perdavimais mažai kuo nusileidžia M.Johnsonui, 2007 m. verslo pasaulyje nuskambėjo kartu su partneriu Leonardu Schlemmu atidarydamas puikų, 5 mln. dolerių kainavusį sporto klubą Vankuverio centre. Tais pačiais metais jis kartu su pusbroliu kino kūrėju Ezra Hollandu įkūrė nepriklausomą filmų kompaniją „Meathawk“. Po poros metų ėmė veikti ir bendras S.Nasho bei reklamų kūrėjo Mike’o Dudos projektas – rinkodaros konsultacijų bendrovė „Consigliere“. Be įprastinių konsultacijų, ji ieško unikalių produktų, į kuriuos investavusi ir išreklamavusi galėtų gauti nemenką pelną.
Galima teigti, kad buvusių ar esamų sporto žvaigždžių fantazija versle neribota. Jei galima sėkmingai uždirbti iš prekybos kepsninėmis, investicijų į kino pramonę ar kompiuterinius žaidimus, tai kodėl to paties negalima padaryti ir gaminant vyną? Štai dailiojo čiuožimo meistrė Peggy Fleming 1968 m. tapo JAV numylėtine iškovojusi vienintelį aukso medalį žiemos olimpinėse žaidynėse. Baigusi karjerą ji kartu su savo vyru daktaru Gregu Jenkinsu persikėlė į Šiaurės Kaliforniją. Dabar sutuoktiniams priklauso kompanija „Fleming Jenkins Vineyards & Winery“. Vienas butelis šios firmos vyno kainuoja nuo 38 iki 50 dolerių.

Išlošia ne visi

Vis dėlto šios sėkmės istorijos neturėtų nustelbti fakto, kad sėkminga sporto karjera nebūtinai reiškia protingas ir pelningas investicijas. Štai amerikietiškojo futbolo pirmaisiais naujokų biržos šaukimais pernai sudarytų kontraktų vertė siekia atitinkamai 50 ir 40 mln. dolerių. Tačiau leidinio „Sports Illustrated“ tyrimas rodo, kad 80 proc. Nacionalinės amerikietiškojo futbolo lygos (NFL) žaidėjų per pirmuosius porą metų nuo karjeros pabaigos arba bankrutuoja, arba susiduria su rimtais finansiniais sunkumais. NBA žvaigždės vidutiniškai uždirba po 6 mln. dolerių per sezoną, tačiau net 60 proc. žaidėjų, baigę karjerą, patiria didelių finansinių problemų. Dažniausiai dėl to būna kaltas besaikis išlaidavimas, nepasveriant savo galimybių, taip pat nesėkmingos investicijos ar prastai pasirinkti patarėjai.
Lietuvių kilmės amerikietiškojo futbolo žaidėjas Johny Unitas – tikra sporto legenda, tačiau verslininkas iš jo ne itin vykęs. Štai 1991 m. po dar vienos nesėkmingos investicijos jis net buvo priverstas skelbti bankrotą.
Krepšininkas Scottie Pippenas buvo pagrindinis M.Jordano pagalbininkas Čikagos „Bulls“ gretose, tačiau savo kolegai versle jis neprilygo nė iš tolo. Pirmą kartą Scottie nusvilo investuodamas į privatų lėktuvą, o paskutiniu smūgiu tapo nesėkminga 3,5 mln. dolerių investicija į nekilnojamojo turto projektą.
Sheryl Swoopes ne kartą buvo vadinama moterų krepšinio M.Jordanu. Tačiau bent jau versle toks palyginimas tikrai netinkamas. Nors per savo karjerą ši moteris uždirbo apie 50 mln. dolerių, 2004 m. ji buvo priversta skelbti bankrotą.
Nuo prastai pasirinkto patarėjo nukentėjo NBA legenda Karčemas Abdul-Jabbaras. 1980–1986 m. jo finansinių reikalų tvarkytojas Tomas Collinsas be paties krepšininko žinios paėmė daugiau nei 9 mln. dolerių paskolų. Kai Karčemas sužinojo, kokia finansinė katastrofa pakibo virš jo galvos, jau buvo per vėlu.
Bankrutavusių ar bent su didelėmis finansinėmis problemomis susidūrusių sportininkų sąraše yra ir tokių žvaigždžių, kaip Evanderis Holifieldas, Mike’as Tysonas, Marion Jones, Bjornas Borgas, pavardės. O buvusi JAV beisbolo žvaigždė Lenny Dykstra sugebėjo iššvaistyti savo milijonus į bevertes investicijas ir galiausiai nusigyveno iki tiek, kad buvo priverstas naktis leisti savo automobilyje.

Donatas Puslys

Sėkmingos sporto žvaigždžių investicijos (sportininkas, sporto šaka, verslas)
1. Mike’as Richteris    Ledo ritulys    Aplinkosaugos projektų kompanija „Environmental Capital Partners“
2. Oscaras De La Hoya    Boksas    Kompanijos „Golden Boy Promotions“ ir „Golden Boy Enterprises“
3. Steve’as Nashas    Krepšinis    Sporto klubas „Steve Nash Sports Club“, rinkodaros kompanija „Consigliere“
4. George’as Foremanas    Boksas    Sportininko vardo kepsninės
5. Mario Lemieux    Ledo ritulys    Pitsburgo „Penguins“ klubo savininkas
6. Roger Federeris    Tenisas    Fondo „Roger Federer Foundation“ steigėjas, savo paties vardo prekės ženklo savininkas kartu su kompanija „Nike“
7. Tigeris Woodsas    Golfas    Elitinių golfo aikštynų projektavimo koncernas
8. Michealas Jordanas    Krepšinis    Restoranas „Michael Jordan Stakehouse“, drabužių linija „Air Jordan“, klubas „Charlotte Bobcats“
9. Arnoldas Palmeris    Golfas    300 golfo aikštynų visame pasaulyje įkūrėjas
10. Peggy Fleming    Dailusis čiuožimas    Vyno ūkis „Fleming Jenkins Vineyards & Winery“
11. Ervinas „Magicas“ Johnsonas    Krepšinis    Kompanija „Magic Johnson Enterprises“
12. Rogeris Staubachas    Amerikietiškasis futbolas    Nekilnojamojo turto kompanija „Staubach Co.“ (450 mln. dolerių pajamos)

Praėjusią savaitę medikai gelbėjo Arvydo Sabonio gyvybę – legendinį krepšininką ištiko infarktas. Tyrimai rodo, kad pasaulinio lygio sportininkus dažniau persekioja ligos, o jų gyvenimo trukmė – trumpesnė. Kokią kainą už patirtas šlovės akimirkas šiandien moka buvę garsūs lietuvių sportininkai?

Lietuvos krepšinio legendą 46-erių metų Arvydą Sabonį širdies smūgis parklupdė žaidžiantį krepšinį. Tai buvo draugiškos treniruočių pobūdžio rungtynės Kaune esančiame A.Sabonio krepšinio centre, kurioms pasibaigus geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas buvo skubiai išvežtas į Kauno klinikas. Medikams suteikus skubią pagalbą pavojus A.Sabonio gyvybei trečiadienį nebegrėsė.
Šiemet A.Sabonio vardas vėl skambėjo itin dažnai: jis tapo Lietuvoje vykusio Europos krepšinio čempionato ambasadoriumi ir nusprendė siekti Lietuvos krepšinio federacijos prezidento posto, vėl daugiau dėmesio skyrė savo verslo reikalams, o per krepšinio čempionatą pristatė savo vardo prekės ženklo laisvalaikio drabužių kolekciją „Sabonis 220“. Taigi žinia apie A.Sabonio infarktą prilygo perkūnui iš giedro dangaus.
„46-eri metai – jaunas amžius širdies smūgiui. Tokių metų žmogui dar neturėtų būti infarkto“, – sakė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų intensyviosios kardiologijos skyriaus vedėjas Pranas Šerpytis. Jo teigimu, infarktas Lietuvoje dažniausiai ištinka šešiasdešimtmečius.
„Akivaizdu, kad tokio lygio sportininkui, kaip A.Sabonis, yra tekę patirti labai daug streso, o lėtinis stresas yra vienas didžiausių širdies infarktą lemiančių veiksnių. Tačiau tokiais atvejais būna svarbios ir kitos priežastys, pavyzdžiui, paveldimumas“, – paklaustas, ar A.Sabonio infarktą galėjo paankstinti jo sportinė karjera, komentavo gydytojas kardiologas P.Šerpytis.
Žinia apie A.Sabonio širdies smūgį šalies sportininkų bendruomenę sukrėtė ir sujaudino, bet pernelyg nenustebino. Sulaukę karjeros saulėlydžio įvairių sveikatos sutrikimų patiria daugelis aukščiausio lygio sportininkų. Tai kaina, kurią jie moka už galimybę užlipti ant nugalėtojų pakylos.

Sportininkai miršta anksčiau

Užsienyje atliekami tyrimai rodo, kad vidutinė elitinių sportininkų gyvenimo trukmė šiuo metu yra 67 metai. Tai reiškia, kad didieji sportininkai gyvena trumpiau nei statistiniai gyventojai, nors nemaža šių dalis visiškai nesportuoja, valgo kas papuola ir apskritai jų gyvenimo būdas ne pats sveikiausias. Europos Sąjungoje vidutinė gyvenimo trukmė šiuo metu yra 78,8 metų, o Lietuvoje – 73,4 metų.
Tikrą šiurpą kelia JAV nacionalinės futbolo lygos duomenys, kad vidutinė aukščiausio lygio amerikietiškojo futbolo žaidėjų gyvenimo trukmė tesiekia apie 55 metus. „Nacionalinė futbolo lyga žudo savo žaidėjus – stumia juos į ankstyvą mirtį“, – savo rašinyje stebisi „CBSSports.com“ žurnalistas Greggas Doyelas. Remiantis tyrimais, su kiekvienu sezonu šių sportininkų gyvenimo trukmė patrumpėja beveik trejais metais: tai lemia brutalus žaidimas, gausios ir itin rimtos žaidėjų traumos (galvos, kaklo, stuburo) bei klubų savininkų požiūris į sportininką kaip į prekę, kurią tik perki ir parduodi, o kai ji tampa nebereikalinga – atsikratai.
Tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje karjerą baigę sportininkai susiduria su tais pačiais iššūkiais: pirmiausia su psichologinėmis problemomis, kurios užklumpa staiga nebelikus jokių treniruočių, įtempto režimo bei varžybų, o vėliau – ir su skausmu bei ligomis, sukeltomis praeityje turėto didelio sportinio krūvio, kaip, ko gero, buvo ir Lietuvos krepšinio legendai A.Saboniui.
Kad didysis sportas neretai suluošina, sportininkams yra puikiai žinoma.
Ką tik pasibaigusiame Europos krepšinio čempionate Lietuvoje lankėsi ir buvęs garsus Estijos krepšininkas, daugkartinis Europos bei pasaulio čempionas, 1968 m. olimpinių žaidynių Meksike bronzos medalio laimėtojas Priitas Tomsonas. 68-erių metų estų krepšinio žvaigždės istorija sujaudino jo kartos garsų lietuvių krepšininką, olimpinį, Europos bei pasaulio čemponatų medalininką 66-erių metų Modestą Palauską. „P.Tomsonui jau pakeisti abiejų kelių sąnariai, taip pat ir klubo sąnarys, nes nuo sporto jie visiškai išėjo iš rikiuotės, o jo ūgis dabar nebe 194 cm kaip anksčiau, o 182 cm“, – kolegos gailisi M.Paulauskas.
Buvęs Sovietų Sąjungos krepšinio rinktinės narys M.Paulauskas tvirtina, kad didesnių ar mažesnių sveikatos bėdų turi daugelis praeities sporto žvaigždžių, ne išimtis – ir jis pats. Būdamas savo sportinės karjeros viršūnėje M.Paulauskas treniruodavosi dukart per dieną po dvi valandas, dar daugiau – stovyklose prieš varžybas, o šiandien Šakių „Zanavyko“ krepšinio klubo vyriausiasis treneris nebesportuoja visiškai. Priežastis – buvusį čempioną kamuojantys stuburo skausmai. M.Paulauskas daro tik gydomosios mankštos pratimus, kad nugaros skausmai bent kiek atlėgtų.
„Sportuojant nesunkios traumos mane persekiojo nuolat. Vieną rimtesnių patyriau prieš pat 1972-ųjų Miuncheno olimpiadą: man išoperavo kulkšnikaulį, maždaug keturis mėnesius praleidau reabilitacijoje, o tada – iš karto į olimpiadą, kurioje iškovojome auksą, – kaip greitai juos pastatydavo ant kojų, prisimena M.Paulauskas. – Tačiau šiandien daugiausiai problemų turiu dėl stuburo ir neabejoju, kad tai būtent sporto pasekmė: tais laikais per fizinio parengimo treniruotes dirbdavome su vienintele štanga ir kilnodavome ją, kas kaip norėjome, be to, dar ir vieni su kitais varžydavomės, kas daugiau pakels. Treneriai tuo metu, priešingai nei šiais laikais, neturėjo metodinės medžiagos, kokius svorius mums galima kelti, kokie pratimai daromi konkrečiai raumenų grupei stiprinti ir panašiai. O dabar kiekvienai raumenų grupei yra atskiras treniruoklis.“
Tad M.Paulauskui įspūdingą sportinę karjerą šiandien primena ne tik garbingi apdovanojimai, bet ir nugaros skausmai. Sako, kad užtenka ilgiau pavaikščioti, ir sukausto skausmas. Tiesa, kol kas M.Paulauskui gelbsti masažai ir kineziterapija, bet jis jau sulaukia ir raginimų operuotis.
Sovietmečiu, pasak M.Paulausko, dėmesio sportininkų sveikatai buvo kur kas mažiau nei dabar. Jis prisimena atvejį, kai kartą išvykus į varžybas užsienyje vienam traumuotam krepšininkui prireikė gydytojo pagalbos, o jo komanda tiesiog neturėjo. Tuo labai pasipiktino A.Sabonis, netgi grasinęs nebežaisti, jei tokie atvejai kartosis.

Atsinaujina traumų skausmai

Kaip teigia sporto medikai bei patys sportininkai, sulaukę atitinkamo amžiaus jie prisimena visas kadaise turėtas traumas – skausmas atsinaujina, neretai vėl prireikia gydymo ar net operacijų. Dažniausiai patirtų traumų skausmai vėl sugrįžta būnant vyresnio amžiaus – įžengus į šeštą septintą dešimtį.
51 metų lietuvių atletas, disko metikas Romas Ubartas, kurio garbei per 1992-ųjų Barselonos olimpines žaidynes pirmą kartą istorijoje buvo iškelta Lietuvos trispalvė ir nuskambėjo mūsų šalies himnas, sako, kad dabar apie save primena ir tokios smulkios traumos, į kurias anksčiau jis nekreipdavo dėmesio. Kartais pakanka padaryti neatsargų judesį, ir buvusi traumuota vieta suskausta.
„Ir dabar pasportuoju – pažaidžiu krepšinį, lauko tenisą, kartais pamėtau diską ir pakilnoju štangą. Kitaip negalėčiau. O kai šiek tiek persistengiu, padauginu krūvio, būna, kad paskausta pėdos, keliais. Dabar nekreipiu į tai dėmesio, bet sunku pasakyti, kaip jausiuosi po dešimties metų“, – svarsto šiuo metu treneriu Olimpiniame sporto centre dirbantis R.Ubartas.
O 46-erių metų legendinis Lietuvos futbolininkas Arminas Narbekovas juokauja, kad galėtų būti meteorologas, nes savo kūnu iš karto pajunta visas orų permainas. „Orams keičiantis sąnariai iš karto pradeda skaudėti, – teigia A.Narbekovas, futbolo klubo „Gargždų banga“ vyr. treneris. – Daug metų trunkantis intensyvus sportas tikrai atima sveikatos.“
Vis dėlto A.Narbekovą kamuojantys negalavimai (daugiausia sąnarių skausmai) yra ne tokie stiprūs, kad buvęs sportininkas šiandien į juos kreiptų didesnį dėmesį.
Kaip sako Lietuvos sporto medicinos vyr. gydytojas Edmundas Švedas, daugiausiai buvusių sportininkų skundžiasi sąnariais ir širdimi. Gydyti ar operuoti sąnarius prireikia neretam vyresnio amžiaus sportininkui.
E.Švedas prisiminė 2005-aisiais mirusį pirmąjį Lietuvos olimpinį čempioną, boksininką Daną Pozniaką: jis turėjo didelių problemų dėl sąnarių, vienos jo kojos kelio sąnarys buvo pakeistas dirbtiniu, o mirė čempionas nuo infarkto, nors iki tol širdimi nesiskundė. „Jei sportininkas turėjo protingą trenerį, tuomet jam labai pasisekė – problemų patiria mažiau. Tarp tokių galima paminėti ir R.Ubartą“, – tvirtina E.Švedas.
Buvusi slidininkė Vida Vencienė, pelniusi aukso ir bronzos medalius per 1988 m. žiemos olimpines žaidynes Kanadoje, sako niekada neužmiršianti, kokį paskatinimą už vienose olimpinėse žaidynėse iškovotą medalį jai, tuomet dar jaunai sportininkei, kartą pasisakė gavęs amžiną atilsį D.Pozniakas. „Už pergalę vienose olimpinėse žaidynėse D.Pozniakas gavo radijo imtuvą „Vef“ – tokios premijos buvo tais laikais“, – prisimena V.Vencienė.
Jai pačiai už olimpinį aukso medalį 1988-aisiais išmokėta 5 tūkst., o už bronzą – apie 2 tūkst. Kanados dolerių premija. Šiuo metu, kaip žinome, už olimpinių žaidynių auksą Lietuvoje mokama 200 tūkst. Lt, sidabrą – 100 tūkst. Lt, bronzą – 75 tūkst. Lt premija. Iki krizės sportininkų premijos buvo dar dvigubai didesnės – jos esą sumažintos laikinai.
Kaip apibendrino V.Vencienė, daugelis sovietmečio sporto žvaigždžių paaukojo sportui sveikatą, o materialinės gerovės taip ir nesusikūrė.
75-erių metų Antanas Vaupšas, filologas, žurnalistas ir buvęs žymus šuolininkas į tolį, kurio 1964 m. pasiektas 8,01 metro rekordas buvo pagerintas tik po šešiolikos metų, 1980-aisiais, iš tiesų pripažįsta neužgyvenęs nei prabangaus namo, nei ištaigingo automobilio. „Bet užtat turime namuose kelis tūkstančius knygų, susilaukėme dviejų vaikų, puikių anūkų – tad jaučiuosi labai turtingas“, – pinigų nesureikšmina A.Vaupšas.
Priešingai nei daugelį sportininkų, A.Vaupšą kamuoja ne sąnarių ar širdies negalavimai, o klastingas vėžys, su kuriuos buvęs šuolininkas grumiasi jau ne pirmi metai, – vien pernai jam atliktos keturios operacijos. Tačiau A.Vaupšas mano, kad šios ligos neturi tiesioginio ryšio su jo sportine karjera. “Jei ne sportas, galbūt jau seniai būčiau kapinėse”, – sako sportinį atkaklumą, dabar padedantį kovoti su jau triskart atsinaujinusiu vėžiu, išsaugojęs buvęs geriausias Lietuvos šuolininkas.

 
Apie sportininkus skaičiais

67 metai. Tokia yra elitinių sportininkų vidutinė gyvenimo trukmė
33 metai. Vidutiniškai tiek metų sulaukę sportininkai baigia sportinę karjerą
19 metų. Vidutiniškai iki tiek metų trunka gimnastų sportinė karjera
23 valandas. Maždaug tiek valandų per savaitę aukščiausio lygio sportininkai skiria treniruotėms
8,75 valandos. Tiek laiko per parą, tyrimų duomenimis, sportininkai miega. Tai maždaug valanda daugiau nei statistinis žmogus.

Šaltinis: „Iron Curtain Labs“

Sportas ne tik daug duoda, bet ir nemažai atima. Ypač iš garsiausių ir daugiausiai pasiekusių sportininkų, kurie už šlovę, pripažinimą ir Lietuvos vardo garsinimą sumoka didžiulę kainą – paaukoja savo sveikatą. Taip teigia Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas.
„Ypač nuskriausta yra sportininkų, perėjusių vadinamąją Sovietų Sąjungos rinktinių mėsmalę, karta. Šie sportininkai dabar turi daugiausiai sveikatos problemų, nes anuomet patekti į rinktinę buvo sunkiau, nei dabar laimėti Europos ar pasaulio čempionatą: konkurencija ir sportininkų krūviai buvo didžiuliai, o sveikatos priežiūra tikrai nepakankama, gerokai prastesnė, nei turime dabar. Anksčiau sportininko sveikata mažai kam rūpėjo, buvo toks požiūris: jei išgyveni, atlaikai tokį krūvį – tada gerai, jei ne – nieko tokio, ateis kitas, nes į vieną vietą pretenduodavo gal penkiolika panašaus lygio sportininkų“, – tvirtina A.Poviliūnas.
Lyg kompensacija už atiduotas jėgas jau keleri metai buvusioms didžiausioms šalies sporto žvaigždėms mokama renta, o olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavusiems, bet medalių nepelniusiems sportininkams – olimpiečių pašalpa. Žinia, buvusiems sportininkams, iškovojusiems pergales olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose, nuo 2008 m. buvo mokama 1,5 vidutinio darbo užmokesčio dydžio renta, bet 2010-aisiais dėl krizės ji buvo 20 proc. sumažinta. Šiuo metu 108 buvę sportininkai į rankas gauna 2529,6 Lt dydžio rentą, tiesa, jei sportininkas turi draudžiamųjų pajamų, ji atitinkamai mažinama. Na, o olimpiečių pašalpa siekia 600 Lt, neatskaičius mokesčių.

BFL

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė pasveikino šuolininkę Modestą Morauskaitę, kuri Europos jaunimo olimpinio festivalio finale iškovojo aukso medalį ir tapo penktąja olimpinio festivalio nugalėtoja iš Lietuvos.

“Dėkodama už puikius pasiekimus, dėkoju už gražų ir garbingą puslapį, įrašytą į mūsų sporto istoriją ir linkiu toliau atkakliai siekti gražių ir garbingų pergalių! Stiprios sveikatos, ištvermės ir sėkmės Jums!”, – sveikinime rašo I. Degutienė.

BFL

Trabzone kovas pradėjo jaunieji sportininkai – liepos 24–29 d. šiame Turkijos mieste vyksta XI Europos jaunimo olimpinis festivalis, kuriame dalyvauja ir apie pusšimtį Lietuvos atstovų.

Į kas dveji metai rengiamą vasaros olimpinį festivalį, dar vadinamą mažosiomis olimpinėmis žaidynėmis, Europos jaunimas iki 17 metų susirinko pakovoti dėl 247 medalių komplektų. Ar kokių nors spalvų medaliai atkeliaus ir į Lietuvą, priklausys nuo mūsų jaunųjų dviratininkų, dziudo imtynininkų, gimnastų, krepšininkų, lengvaatlečių, plaukikų ir tenisininkų – būtent šių sporto šakų atstovai nuvyko pasivaržyti į Turkiją.

Užderėjo jaunimo žaidynių

Rengti Europos jaunimui skirtą sporto festivalį idėją davė dabartinis Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Jacques’as Rogge’as. Jis sugalvojo ir jaunimo olimpines žaidynes, kurios pernai vasarą pirmąkart vyko Singapūre. Priminsime, kad ir olimpiniai festivaliai, ir jaunimo žaidynės rengiamos ir vasaros, ir žiemos.

Ar ne per daug jaunimui skirtų tarptautinių sporto renginių, kuriems pasirengti ir juose dalyvauti visų pirma reikia pinigų? “Išlaidos nemažos, bet jauniesiems sportininkams ir jų treneriams tai didelis paskatinimas. Ir praktiškai pirma karjeroje Lietuvos rinktinės apranga. Beje, gana daug festivalio dalyvių, ypač lengvaatlečių, yra iš rajonų”, – sakė LTOK atstovas Bronius Čekanauskas.

Tiek į Europos jaunimo festivalius, tiek į jaunimo olimpines žaidynes vyksta artimiausia mūsų olimpinė pamaina. Pagal ten parodytus rezultatus galima spręsti, ar tinkama linkme dirbama, ar gerai veikia jaunųjų sportininkų rengimo sistema. Suprantama, geras pasirodymas olimpiniame festivalyje savaime negarantuoja tikrųjų olimpinių žaidynių medalio, bet į šiuos festivalius vyksta patys perspektyviausi jaunieji sportininkai, įveikę nemenką atranką. Ir dauguma festivalių dalyvių lieka didžiajame sporte.

Prieš festivalį skubėjo įgyti tarptautinės patirties

Šiemet į Europos jaunimo olimpinį festivalį (EJOF) vyko šiek tiek mažesnė nei pastaraisiais metais sportininkų delegacija – apie penkiasdešimt. Trabzone gausiausia mūsų lengvaatlečių rinktinė – trylika sportininkų. Dauguma normatyvus įvykdžiusių jaunųjų olimpiečių buvo aiškūs dar pavasarį, o galutinius taškus sudėlioti padėjo birželio pabaigoje Kaune surengtos Lietuvos jaunių žaidynės.

Lengvosios atletikos rinktinės vadovės Zitos Tindžiulienės tikinimu, jaunųjų lengvaatlečių atranka buvo nelengva. Į pirminį dar pernai sudarytą kandidatų sąrašą įėjo apie trisdešimt sportininkų. Atranką perėję jaunuoliai turėjo įveikti į nemenką aukštį iškeltą kartelę – normatyvai sudaryti pagal EJOF aštuntuko rezultatus. Iš visos lengvaatlečių delegacijos vienuolika įvykdė šiuos normatyvus, likusieji labai arti jų.

Dar prieš festivalį paklausta, koks pasirodymas tenkintų, Z.Tindžiulienė šypsodamasi tarstelėjo: “Teigiamas. – Ir pridūrė: – Kad visi pasiektų asmeninius rezultatus, kokius per atranką parodė, ir pasirodytų pagal galimybes.”

Koją pakišti ir sutrukdyti pasirodyti taip, kaip sugeba, gali tarptautinių varžybų patirties stoka. “Be Baltijos šalių čempionato, jaunimas nelabai turi tarptautinių varžybų patirties”, – paaiškino lengvaatlečių rinktinės vadovė.
Semtis tos trūkstamos patirties liepos pradžioje aštuoni būsimi jaunieji olimpiečiai išvyko į Prancūzijos miestą Lilį, kuriame vyko pasaulio jaunių iki 17 metų lengvosios atletikos čempionatas. “Ten įgis patirties ir gal mažiau jaudindamiesi startuos Trabzone”, – vylėsi Z.Tindžiulienė.

Nežinia, ar tik jaudulys sutrukdė keturiems iš aštuonių jaunųjų lengvaatlečių Lilyje patekti į pagrindines finalo varžybas. O iš patekusiųjų geriausiai pasirodė Povilas Dabašinskas. Šis septyniolikmetis ieties metikas pasiekė asmeninį rekordą ir tarp dvylikos finalininkų užėmė penktą vietą. Aštunta liko penkiolikmetė šuolininkė į aukštį Gintarė Nesteckytė. 10 000 m sportinio ėjimo varžybose du šalies jaunių – šešiolikmečių ir septyniolikmečių rekordus pagerinęs ėjikas Marius Šavelskis užėmė dvyliktą vietą. O dukart asmeninį rekordą gerinusiai 400 m bėgikei Modestai Morauskaitei to nepakako, kad patektų į finalą.

Dziudo imtynininkai, kurių festivalyje yra šeši, birželio pabaigoje dar jėgas išbandė Maltoje vykusiame Europos septyniolikmečių čempionate. Rokas Nenartavičius ir Eividas Žemaitaitis pralaimėjo pirmąsias kovas ir iš varžybų pasitraukė, o geriausiai iš lietuvių pasirodęs svorio kategorijos iki 60 kg atstovas Deividas Tarulis užėmė penktą vietą.

Plaukikai, kurių į festivalį išvyko kaip niekada gausiai – vienuolika, liepos pradžioje dalyvavo Švedijoje surengtose Baltijos jūros šalių jaunių žaidynėse. Ir pasirodė itin gerai – pelnyta daug prizinių vietų. Pavyzdžiui, Trabzone rungtyniausianti Viktė Labanauskaitė iškovojo pirmą ir antrą vietą, Ugnė Mažutaitytė – pirmą ir trečią, o jaunasis olimpietis Danas Rapšys trijų rungčių varžybas baigė pirmas.

Aikštelėje – ir garsių krepšininkų sūnūs

Šiuose jaunimo festivaliuose, atsižvelgiant į šalies dydį, žaidimų komandoms taikomi tam tikri apribojimai. Nors turbūt jau įprasta, kad kur Lietuva – ten krepšinis, po kartą EJOF mūsų šalies garbę gynė futbolininkai ir rankininkės. 1997 m. Lisabonoje futbolininkai tik po baudinių serijos pralaimėjo gruzinams ir liko antri, o po dvejų metų iš Danijos miesto Esbjergo rankininkės parvežė bronzos medalius. 2003 m. merginų krepšinio komanda užėmė ketvirtą vietą.

Nuo 2005-ųjų jau į ketvirtą festivalį iš eilės išvyko vaikinų krepšinio komanda. Matysime, ar šiųmetei ekipai, kurioje žaidžia ir Domantas Sabonis bei Aidas Einikis, garsių krepšininkų Arvydo Sabonio ir Gintaro Einikio atžalos, pavyks pateisinti krepšinio šalies vardą ir pratęsti ankstesnių rinktinių laimėjimų seriją.

O jauniesiems krepšininkams lygiuotis tikrai yra į ką. Juk dabartiniai devyniolikmečiai, neseniai baigę čempionišką pasirodymą pasaulio jaunimo krepšinio pirmenybėse, pergalėmis grįstą kelią pradėjo būtent jaunimo festivalyje. Ne vienas jų prieš ketverius metus Serbijos sostinėje Belgrade vykusiame Europos jaunimo olimpiniame festivalyje pasipuošė aukso medaliais, kuriuos gavo iš paties TOK prezidento J.Rogge’o rankų. Jauniesiems krepšininkams vadovavo tas pats vyr. treneris Kazys Maksvytis, o jaunųjų čempionų gretose iš šiandieninės devyniolikmečių rinktinės žaidė pernykščiai aštuoniolikmečiai Europos čempionai Vytenis Čižauskas, Renaldas Simanavičius, Dovydas Redikas ir Edgaras Ulanovas.

Didžiųjų sporto aukštumų link

Šios Europos jaunimui skirtos varžybos – pirmas rimtas žingsnis ir pati pirmoji pakopa, vedanti į sporto olimpą. Daugumai jaunuolių tai būna pirmosios rimtos kovos, per kurias jie įgauna tarptautinių varžybų patirties. Ar tikrai EJOF sužibusios žvaigždutės neužgęsta?

Kaip rodo vėlesni protokolai, ne vienas jaunimo festivalio dalyvis tampa tikru olimpiečiu. Štai keletas pavyzdžių. EJOF dalyvavo ir aukso medalį ten iškovojo Sidnėjaus ir Atėnų olimpietė bėgikė Agnė Visockaitė, jaunimo festivalio auksu pasipuošė Atėnų olimpinių žaidynių dalyvis bėgikas Mindaugas Pukštas, sidabrą pelnė vėliau Pekino olimpiadoje dalyvavusi bėgikė Rasa Drazdauskaitė, bronzą iš jaunimo olimpinio festivalio parsivežė trejų olimpinių žaidynių dalyvis plaukikas Rolandas Gimbutis.

Dar būtina paminėti sprinterę Liną Grinčikaitę, kuri 2003 m. Paryžiuje vykusiame jaunimo festivalyje pirmąkart iškovojo 100 m bėgimo čempionės titulą, o vėliau, būdama 2008 m. Pekino olimpinių žaidynių debiutantė, nustebino visus, patekdama į 100 m bėgimo pusfinalį. Po metų, 2009-aisiais, dar pelnė du svarbius čempionės titulus – universiados ir Europos jaunimo iki 23 metų.

Kitas EJOF dalyvis plaukikas Giedrius Titenis 2005 m. iš Italijos miesto Linjano parsivežė bronzos medalį, vėliau pateko į 2008 m. Lietuvos olimpinę rinktinę ir Pekine užėmė aukštą dvyliktą vietą. Po metų G.Titenis iš universiados parsivežė bronzą, o Romoje vykusiame pasaulio plaukimo čempionate perrašė nepriklausomos Lietuvos šios sporto šakos istoriją – iškovojo bronzą.

EJOF: faktai ir skaičiai

Pirmąkart jaunimo sporto festivalis surengtas 1991 m. Briuselyje ir pavadintas Europos jaunimo olimpinėmis dienomis. Belgijos sostinėje varžėsi iš 33 Europos šalių suvažiavę 2084 jaunieji atletai.

Po dvejų metų – 1993-iaisiais Italijos mieste Aostoje vyko pirmasis žiemos olimpinis jaunimo festivalis.

Vasaros olimpinių festivalių istorijoje pirmąkart Lietuvos vėliava suplevėsavo 1993 m. Olandijos mieste Valkenburge, į kurį vyko mūsų krepšininkai ir dviratininkai. Nors komandai vadovavo Jonas Kazlauskas, o komandos gretose žaidė ir Šarūnas Jasikevičius, tąkart medalių iškovoti nepavyko. Tai vienintelis kartas, kai Lietuvos krepšininkai iš EJOF namo grįžo be apdovanojimų.

Kol kas pats sėkmingiausias mūsų jauniesiems sportininkams buvo 2003 m. Paryžiuje vykęs festivalis: iškovoti trys aukso, vienas sidabro ir keturi bronzos medaliai, o komandinėje įskaitoje užimta aukšta vienuolikta vieta.

Trečdalį šių metų pasaulio devyniolikmečių čempionų komandos sudarė 2007 m. Belgrade vykusiame EJOF dalyvavę jaunieji krepšininkai, o jiems vadovavo vyr. treneris K.Maksvytis

BFL

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė pasveikino savaitgalį medalius iškovojusius jaunuosius Lietuvos sportininkus – Pasaulio jaunimo irklavimo pirmenybių pirmosios ir trečiosios vietų laimėtojus Donatą Vištartaitę ir Rolandą Maščinską bei Europos jaunimo lengvosios atletikos čempionate antrąją vietą užėmusią Airinę Palšytę.

“Sveikinu Jus ir visus, kas prisidėjo prie šios pergalės ir kas ja džiaugiasi kartu – Jūsų tėvelius ir trenerius, komandos narius, ir, žinoma, visus Lietuvos sirgalius. Džiaugiuosi, kad mūsų šalyje gimsta ir auga stiprūs, drąsūs ir ryžtingi sportininkai, savo puikiais sugebėjimais garsinantys Lietuvos vardą”, – sveikinime D. Vištartaitei rašo I. Degutienė.

Sveikindama A. Palšytę Seimo Pirmininkė pastebi, kad sportininkės “kantrus darbas ir valia, fizinė ir psichologinė ištvermė atvedė į laimėjimą, kuris nuo šiol – ne tik Jūsų asmeninis pasiekimas, bet ir visos Lietuvos sporto istorijos dalis”.

Sveikinime R. Maščinskui I. Degutienė pažymi besidžiaugianti, kad “mūsų šalyje gimsta ir auga stiprūs, drąsūs ir ryžtingi sportininkai, savo puikiais sugebėjimais garsinantys Lietuvos vardą”.

Seimo Pirmininkė jauniesiems sportininkams linki ir toliau atkakliai siekti gražių ir garbingų pergalių, nestokoti stiprios sveikatos, ištvermės ir sėkmės.

"Veido" archyvas

Šiais metais “Veidas” atkreipė dėmesį į tai, kad pagal uždirbamas pajamas į Lietuvos turtingiausiųjų sąrašą neabejotinai patenka ir nemaža dalis daugiausiai pasiekusių Lietuvos sportininkų. Tiksliau, išskyrus dviejų ledo ritulio žvaigždžių išimtį, – krepšininkų. Tiesa, įvertinus sportininkų sumokamus mokesčius, į 30-uką pateko tik Žydrūnas Ilgauskas.

Pasaulio mastu įspūdingiausius kontraktus aukščiausio lygio sportininkams siūlo futbolo klubai, tačiau keli tarptautinę karjerą padarę Lietuvos futbolininkai kol kas negali lygiuotis su mūsų krepšinio milžinais. Žiūrint į pateiktą lentelę galima atsidusti: kartais gimstama per anksti: iki šiol nepranoktu Lietuvos krepšinio meistru laikomas Arvydas Sabonis per savo sportinę karjerą uždirbo kur kas mažiau, negu geriausiais savo metais NBA startavęs Ž.Ilgauskas. Tačiau ir jam netrukus ant kulnų gali pradėti lipti jaunoji karta: NBA jau šių metų šaukimu yra nusitaikiusi į itin gerai vertinamus 19-metį Joną Valančiūną ir 20-metį Donatą Motiejūną.