Joniškio muziejaus nuotr.

Kodėl Kaune parengiama dauguma šalies garsiausių krepšininkų? Kodėl regbininkai, žolės riedulininkai dažniausiai būna kilę iš Šiaulių, trekininkai ir triatlonininkai – iš Panevėžio, o boksininkai – iš Šilutės? Kad ir kaip būtų paradoksalu, talentingo vaiko galimybės sportuoti, ateityje tapti čempionu bei uždirbti iš to pinigų labiau priklauso ne nuo jo paties talento ir galimybių, bet pirmiausia nuo miesto ar rajono, kuriame gyvena jo tėvai.

Inga NECELIENĖ

Vargu ar šiandien pažinotume olimpinę čempionę slidininkę Vidą Vencienę, ta­da dar Mogenytę, jeigu jai, iš gimtosios Uk­­­mergės persikėlusiai mokytis į Vilnių ir atė­jusiai į Romualdo Glazausko renkamą bė­gi­kių grupę, nebūtų patikę technikumo rinktinių na­rių vilkimi treniruočių kostiumai. Kita vertus, jei ne sumanus treneris, apie jokias slides ne­no­rėjusiai girdėti merginai kartojęs, kad visos garsios bėgikės žiemą tampa slidininkėmis, var­­gu ar technikumo moksleivė būtų kada nors tapusi profesionalia sportininke, ką jau kal­bėti apie olimpinį auksą.

Kol Biržuose dirbo Vladas Garastas, į Kau­no „Žalgirį“ iš Biržų žaisti atėjo daugybė puikių krepšininkų – S.Venslovas, J.Kaziūnas, S.Pat­­­­kauskas, A.Linkevičius, M.Lekarauskas, V.Jan­­kauskas, R.Valikonis. Po to, kai V.Garas­tas išvyko dirbti į Kauną, iš Biržų į Kauno „Žalgirį“ nebeatėjo nė vienas, nors aukštų ir krepšiniui gabių vaikinų skaičius šiame krašte dėl to, kad V.Garastas persikėlė dirbti į kitą miestą, tikriausiai nepasikeitė.

Atsitiktinumas valdo

Jeigu Virgilijaus Aleknos, persikėlusio į Pa­nevėžio sporto internatinę mokyklą, lengvosios atletikos treneris Algimantas Mykolaitis nebūtų palenkęs į savo pusę ir jį palikęs garsaus krepšinio specialisto Raimundo Sargūno grupėje, bū­tume turėję tik dar vieną aukštą ir stiprų, bet ma­­žai kam žinomą krepšininką. Apskritai ar V.Alek­­na būtų išvykęs iš Terpeikių kaimo, jei ne jo bendrapavardis Subačiaus vi­durinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojas Antanas Alekna, pirmasis atkreipęs dėmesį į atkaklaus, rimto ir petingo jaunuolio ilgas bei stiprias rankas?

Taip pat galėtume klausti, ar šiandien abipus Atlanto kas nors žinotų Joną Valančiūną, jeigu ne jo mama, aplinkinių patarta, iš pramoginių šokių nuvedusi sūnų į krepšinio salę ir atidavusi į ką tik Utenoje pradėjusios dirbti krepšinio trenerės Sinilgos Bartaše­vi­čiūtės grupę. Iki šios trenerės apskritai bent kiek labiau žinomų krepšininkų iš Utenos Lietuva neturėjo.

Pasaulio ir Europos baidarių irklavimo čem­pio­nas Egi­dijus Balčiūnas pripažįsta, kad su vai­­­kais dirbantiems treneriams diplomą, pa­­­šau­ki­mą ir žinių turėti maža, – dar reikia ypač daug kan­­trybės, mokėti bendrauti ir ne­leisti jiems pra­­rasti susidomėjimo. Pats Egi­dijus savo sportinį kelią pradėjo nuo plaukimo, vėliau bu­vo futbolas, po kurio paskui klasės draugus atė­jo iki irklavimo bazės ir pateko į Beniaus Jan­ke­vičiaus irkluotojų grupę. Kaip paaiškėjo – il­gam. Kitų maždaug dar trijų de­šimčių Ma­ri­jam­­po­lėje veikusių sporto šakų būrelių jis ne­be­bandė.

„Žiemą baseine buvo šalta, o irklavimo ba­zė – netoli namų. Kai pradėjau rudeniop lankyti irklavimą, dar buvo šilta. Pratybos pasirodė įdomios, treneris mus, vaikus, sugebėdavo už­deg­ti. Rengdavo tarpusavio lenktynes, ku­rių lai­mėtojams atitekdavo nedideli prizai – šokoladas, diplomas ar tiesiog prirašytas po­pie­riaus lapas. Buvo smagu“, – pirmuosius žings­nius, vė­­liau nuvedusius iki ketverių olimpinių žaidynių, mena E.Balčiūnas.

Olimpinės rinktinės nariais ir kandidatais da­bar besirūpinantis Lietuvos olimpinio sporto cen­tro (LOSC) direktoriaus pavaduotojas sako, kad B.Jankevičius ne tik geba pritraukti vaikų į savo grupes, juos sudominti, išlaikyti, bet ir turi uoslę atrinkti tuos, kurie galėtų pasiekti aukštumų. O tokių specialistų nėra daug. Po Londono olimpiados iš aktyviojo sporto pa­sitraukus E.Balčiūnui 2013 m. universiados auk­są iškovojo kitas buvęs marijampoliečio tre­nerio sportininkas Ignas Na­va­kauskas, jau turintis bilietą į olimpinį Rio de Žaneirą.

Geriausi jauni boksininkai trokšta patekti į LOSC pas charizmatišką žmogų ir puikų specialistą Vladimirą Bajevą, geriausi imtynininkai – pas Ruslaną Vartanovą ir Mindaugą Ežers­­kį, o talentingiausi trekininkai neatsitiktinai renkasi Antaną Jakimavičių ir Dmitrijų Leo­poldą.

Jeigu Klaipėdoje nebūtų Bronislavo Vyš­niaus­ko, greičiausiai šiame mieste nebūtų ir pa­grin­dinio dabar šalyje sunkiaatlečių rengimo cen­tro. Lygiai taip pat Šiaulių regione išpopuliarėjo moterų imtynės ir čia įsikūrė jų rengimo cen­tras, nors iki tol Šiauliai buvo žinomi ir kaip dviratininkų, tenisininkų, regbininkų, žolės riedulininkų miestas. Panevėžys neatsiejamas ne tik nuo Nevėžio, bet ir nuo dviračių treko bei triat­lono. „Jeigu kažkuriame krašte susiformuoja tradicijos, dažniausiai ten turime ir tų sporto ša­kų stiprių trenerių“, – apibendrina E.Bal­čiū­nas.

Paklaustas, ar vaikystėje pavyko surasti šiltesnę nei baseinas žiemą sporto bazę, E.Bal­čiū­­nas šyp­­sodamasis atsako labai greit supratęs, kad Lie­­tuvos sąlygomis šilumos baidarėje ne­rasi: „Ma­­ma susiimdavo už galvos pamačiusi, kad vi­sas mano krep­šys pilnas šlapių drabu­žių, nors lau­­­ke vos keli laipsniai šilumos. Ste­bėdavosi, kaip nesusergu. Ta­­da bazės irgi bu­vo nešildomos – nei persirengsi, nei nusiprausi po šiltu dušu, nes jo tiesiog ne­bu­vo. Anks­čiau mes pa­tys šveisda­­vome valtis, jas da­žydavome, la­kuo­davome, net inventorių patys ruoš­da­vo­­me varžy­boms. Bet tas ir užgrūdino ma­ne. Dabar to­kiomis sąlygo­mis vargu ar kas sutiktų treniruotis, bet to ir nereikia da­ryti.“

Tokių treniruočių sąlygų, apie kokias pasakoja garsus baidarininkas, Lietuvoje tikrai dar ras­tume. Bene dažniausiai linksniuojama ne sy­kį žadėta tvarkyti, bet ir šiandien dar ma­žai tepakitusi Visagino irklavimo bazė, ku­rią pa­ma­čius savo akimis bent jau žodį „ba­zė“ no­rė­tų­si rašyti su kabutėmis, nes įsikūrusi Sovietų ar­mijos ka­rei­­vių paliktuose statybiniuose vagonėliuose, kur nei vandens, nei šildymo nėra. Bet ten dirban­tys treneriai būtent tokiomis są­ly­gomis išugdė olimpinį vicečempioną Jev­genijų Šukliną ir pa­saulio jaunių čempioną Vadimą Korobovą.

Apskritai vaiko galimybės sportuoti tiesiog pro­porcingai priklauso nuo vietos, kurioje gyvena jo tėvai. Jeigu sportinės veiklos vaikas ieško Vil­­niuje ar Kaune, jam teks laužyti galvą, ką lankyti.

Sostinėje gyvenančių tėvų vaikams padeda iš­­sirinkti rudenį vykstantis Vilniaus sporto festi­valis, kurio organizatorius – VĮ „Sveikas mies­­­tas“. Įmonės direktoriaus Manto Pau­laus­ko ti­ki­­nimu, festivalio tikslas – surinkti į vieną vietą ir sporto klubus, ir žmones, kad vieni ki­tus pa­ma­­­tytų: „Per penkerius metus dalyviai ėmė at­sa­kin­gai atlikti namų darbus, sugalvoja vis origi­na­les­nių būdų, kaip prisistatyti, pritraukti žmonių.“

Kainų skirtumas – keli kartai

Jeigu dvikovos sporto šakos – imtynių, dziu­­do, bokso, o gal sunkiosios atletikos štanginės ieškoma sostinėje gyvenančiam vaikui, tėvams derėtų atkreipti dėmesį į naująjį savivaldybės darinį Vilniaus miesto sporto centrą (VMSC). Arba pasikinkius kantrybę paieškoti pačios tinkamiausios iš kaip grybai po lietaus pridygusių privačių Rytų dvikovos sporto šakų klubų, tarp kurių esama ne tik dažniau girdėtų ušu, aikido, muai tai, džiudžitsu, bet ir tokių egzotinių, kaip hvarango, kendo ar krav maga.

Po pernykštės sostinės savivaldybės išlaiko­­mų sporto mokyklų reorganizacijos buvusi sa­varankiška Vilniaus miesto šachmatų ir šaškių mokykla prisišliejo prie Tauro sporto mo­kyk­los, kurią vienintelę iš senųjų sporto mo­kyklų buvo nuspręsta palikti.

Šešios pavieniui išsimėčiusios ugdymo įstaigos – dvikovės sporto šakų, vandens sporto, gim­­­­­nas­tikos, lengvosios atletikos, „Sietyno“ sporto mo­kyklos ir Olimpinio sporto centras – buvo su­grūstos po vienu Vilniaus miesto sporto centro pavadinimu. Naujajame centre kultivuojamos 29 sporto šakos, jas lanko per 2 tūkst. vaikų ir jaunuolių, dirba arti pusantro šimto trenerių.

Dažnai mažesnės biudžetinių sporto ugdymo įstaigų kainos lemia ne tokias šiuolaikiškas ir malonias treniruočių sąlygas, bet kvalifikuotus sporto specialistus. Pavyzdžiui, sunku lyginti ap­linką ketinamame griauti legendiniame Laz­dy­nų ir „Impuls“ sporto klubų baseinuose. Bet jų kai­nos tokios: iš pradžių VMSC auklėtinis Laz­dy­nuose su trenerio pagalba ir grupe mėnesį bus mokomas plaukti už maždaug 10 eurų mokestį, o „Impuls“ plaukimo akademijoje tos pačios aš­tuonios pamokos per mėnesį kainuoja 60 eurų.

Meninės gimnastikos treniruočių kainos skirtumą irgi galima matuoti kartais: jeigu priimtina legendinės gimnastės Dalios Kutkaitės treniruotes menanti ir nuo to laiko mažai te­pa­kitusi gimnastikos salė, vaiko treniruotės kai­­nuos 11,58 euro per mėnesį, o jeigu norima mo­­­dernesnės aplinkos ir privačios mokyklos, per mėnesį teks mokėti daugiau nei 30 eurų.

Pastebėti kiekvieną vaiką

Pagal turimą sporto infrastruktūrą, mokyklų, centrų, sporto klubų ir būrelių gausą visus kit­us miestus tolokai už nugaros palieka Kau­nas. Todėl vaikui išrinkti jo poreikius atitinkančią sporto veiklą Kaune dėl didesnės pa­siūlos dar sudėtingiau.

Prie tradicinių visoje Lietuvoje populiarių bei stiprių sporto šakų – krepšinio, futbolo, leng­­­­­vosios atletikos, dvikovos, pramoginių šo­kių dar reikia pridėti kauniečių turimą specifinę žiemos sporto mokyklą „Baltų ainiai“, rengiančią ledo ritulininkus, akmenslydininkus ir dailiojo čiuožimo atstovus, bei paminėti du savitus bruožus, išskiriančius šį miestą iš kitų: čia yra buriavimo mokykla ir daugiausia šalyje baseinų, todėl yra kur treniruotis plaukikams ir vykdyti vaikų mokymo plaukti programas.

Nuo šio rugsėjo kai kurios Kauno miesto biudžetinės sporto įstaigos irgi pradėtos pertvarkyti. „Gajos“ sporto mokykla, kurios vardą neseniai vėl išgarsino čia parengtas boksininkas Ei­man­tas Stanionis, iškovojęs Europos čem­pio­nato auksą, iki kitų metų pradžios turi būti su­jung­ta su Jau­nalietuvių sporto organizacijos mo­­­­kykla, gerai žinoma ir dėl Juozo Špelverio tre­niruojamų badmintonininkų, ir dėl tarp­tau­tinės kategorijos trenerės Romualdos Gar­kaus­kienės stalo tenisininkų pergalių. Su boksininkais irgi dirba ne mažiau garsūs specialistai – E.Sta­nionio treneris Vidas Bružas, buvęs boksinin­kas olimpietis Vidas Bi­čiulaitis, Jurijus Ko­lyčevas.

Boksininkų temai pratęsti reikia keltis į Ši­lu­tę, kurios sporto mokykloje užaugo olimpinis pri­­­zininkas Evaldas Petrauskas ir Lietuvos čem­­­pio­­nas Edgaras Skurdelis. Juos išugdęs šios spor­­­to mokyklos treneris Vincas Mu­raus­kas – bok­­so autoritetas. „Jau jo pavardė daug sa­­­ko. Nors boksas nėra labai patraukli sporto ša­­ka, ne kiekvienas gali ja užsiimti, bet V.Mu­raus­kui vai­kų netrūksta – ir dabar yra per 40“, – sako Ši­l­u­tės sporto mokyklos direktorius Ai­varas Li­lei­kis.

E.Petrauską, tada dar pirmoką, pas jį atvedė taip pat boksą lankęs vyresnis jo brolis Ar­vy­das, o po dešimtmečio jau vienuoliktokas Eval­das išvyko treniruotis pas V.Bajevą į LOSC. A.Li­leikis neslepia, kad atsisveikinti su sportininkais būna gaila, bet tokia sporto mo­kyk­lų funkcija – rūpintis vaikų užimtumu ir reng­ti juos Lietuvos rinktinėms.

„Jeigu atsiranda gabus, iniciatyvus treneris, kuris mėgsta savo sportą šaką ir ją puoselėja, ieš­ko rėmėjų, toje vietoje iškart atsiranda ir ga­­bių sportininkų. Taip Klaipėdoje, o ne Vil­niu­je ar Kaune, įsitvirtino sunkioji atletika. Nors sun­kiaatlečius rengiame ir mes, patys ge­riausi vyksta į Klaipėdą. O mes žinome, kad jiems ten sudarytos geros gyvenimo ir treniruo­čių sąlygos, visi mokosi – vieni mokyklose, kiti universitete. Gerai, kad susiformavus tradicijoms, at­si­­radus gabių specialistų ir tam tikruose regionuose įsitvirtinus skirtingoms sporto šakoms sporto tinklas plačiau pasiskleidė po Lietuvą. Antraip visa koncentracija būtų tik Vilniuje ir Kaune“, – spėja A.Lileikis.

Susiklosčius tradicijoms, netrūkstant vaikų ir turint specialistą Švėkšnoje įsteigtas Šilutės sporto mokyklos lengvosios atletikos filialas, todėl vietiniams vaikams ir jaunimui niekur toli važiuoti nereikia.

E.Balčiūnas primena, kad dabar tu­rime dau­giau įvairesnio amžiaus vai­­­kams skirtų cen­­trų. To­liau nuo pa­grindinių sporto centrų gy­ve­nan­tis ta­lentingas jaunuolis jau devintokas gali pervažiuoti į Šiaulių ar Pane­vė­žio spor­­­to mo­kyklas – specializuotas ug­­d­y­­­mo įs­taigas, ku­rio­se pa­mo­kos de­­rina­mos su sportu ir sudaroma dau­giau ga­limybių atskleisti savo talentą. „Pra­dėjęs sportuoti mokykloje ir tam tikrą sporto šaką prak­tikuo­ti tik kaip užklasinės veiklos bū­dą, vaikas gali nueiti visą kelią iki aukš­čiausių pakylų“, – atkreipia dė­mesį E.Balčiūnas.

Šilutės sporto mokyklos direktorius pabrėžia, kad pirmiausia kūno kul­tūros mokytojų pra­šoma netylėti pa­stebėjus gabų vaiką ir in­formuoti tre­nerius. „Pavyzdžiui, mūsų bokso tre­neris vyksta pasižiūrėti kvadrato varžybų, nes čia yra pa­našių dalykų – svarbus vaiko vikrumas, ka­muolio me­timo ir gaudymo technika. Jei mo­kykloje yra ga­bus vaikas, greičiausiai jis neliks ne­pa­ste­bė­tas“, – sako A.Lileikis.

Šilutės sporto mokykla stengiasi skatinti aplinkinių miestelių vaikų sportinį aktyvumą: žiūri, kur didesnė mokykla, daugiau vaikų, yra tin­kama salė, ir buria klubus, net nebūtinai vien sporto, o, tarkime, šokių. „Palyginti su ma­­žes­niais miesteliais ir kaimais, Šilutėje spor­to bū­relių pasiūla didelė, o kitur vaikams nėra ką veikti. Dėl to bandome plėstis ir į kaimus. Šiuo metu turime sudarę eksperimentinę dziudo grupę, mūsų treneriai važinėja ir dirba su vietiniais vaikais“, – pasakoja A.Lileikis.

Tokie auklėtiniai kaip E.Petrauskas arba taip pat šioje ugdymo įstaigoje mokęsis krepšininkas Deividas Pukis, kartu su J.Valančiūnu lai­mė­jęs viską, ką tik įmanoma laimėti krepšinyje iki 20 metų, tampa vizitine sporto mokyklos kor­­tele.

O ką daryti, jei sporto mokyklos nėra? Ar­ba treneriai – atgrubnagiai, dirba tik dėl algos?

E.Balčiū­nas sako, kad paieškoję gal rastume ir tokį per­­­liuką iš provincijos, ku­riam ne­rei­kėjo jokių spor­­­­to centrų – aukštumoms pa­siekti pa­kako ne­­­dideliame miestelyje pa­skiro entuziasto ve­da­mo būrelio.

Tiesą sakant, mažiausiai vieną tokį talentą, ku­rio nebuvo įsukęs sporto mokyklos mechaniz­mas, tu­rime – tai neseniai iš pasaulio plen­­to dvi­račių čempionato bronzos medalį parvežęs Ra­­mūnas Na­vardauskas, kurio didysis ke­lias pra­­­sidėjo vos pusantro tūkstančio gy­ven­tojų tu­rin­čioje Kvėdarnėje. Čia su dviratininkais ir da­bar dirba pirmasis jo treneris Kęstutis Česaitis.

Sporto mados

Sportas irgi keičiasi. Jau nėra taip, kad ei­na­ma tik į tradicines spor­to šakas – krepšinį, fut­bo­lą ir lengvąją atletiką. „Ir iki mūsų ateina nau­jų sporto šakų. Ypač tai pasakytina apie Ry­­tų ko­vas: treneriai bai­­gia mokslus užsienyje ir čia ima rinkti grupes. Po­puliarėja įvairios mankš­­tos, ku­rios gali būti at­liekamos lauko są­ly­gomis – „Cross­Fit“, „In­sanity“. Po kelis šim­­­­tus mankštos da­lyvių sukviečiama vos ne vie­na feis­buko žinute. Pamatėme, kiek daug tu­rime bė­­gimo entuzias­tų – tūkstančiais bė­ga ma­ra­tonus. Va­di­na­si, prieš tai jie intensyviai treniruo­jasi, jeigu nu­­spren­džia bėgti tokią ilgą distanciją. Atgijo dviratininkai, riedutininkai. Ap­s­kritai pastebime, kad žmonės pradėjo sveikiau, ak­tyviau gy­venti“, – a­t­­­krei­pia dėmesį „Sveiko miesto“ vadovas M.Pau­­­­laus­kas.

Viena naujesnių mados bangų – meninė gim­­­nastika. Sportinių šokių Lietuvos čempionė Kristina Sliesoraitienė su apgailėtina mūsų ša­lies meninės gimnastikos padėtimi susidūrė nusprendusi leisti dukrą į šios kadaise ir pas mus populiarios sporto šakos treniruotes.

Pamačiusi, kad gimnastikos salėje laikas tar­­­­si sustojęs, nusprendė suburti patyrusius mokytojus ir pabandyti šiuolaikiškai pažvelgti į me­ninę gimnastiką. „Čia dar ypač gajūs sovietmečio stereotipai, tėvai bijo, kad jų vaikai bus vos ne su lazdomis laužomi ir taip didinamas jų lanks­tumas. Todėl pirmiausia tėvams rodome vaiz­do medžiagą, kaip dabar kitais būdais pa­sie­­kiama lankstumo. Nesakau, kad tai lengva – reikia ir pakentėti, ir perlipti per save, ir pra­kaito lašą nubraukti, bet muštro tikrai nė­ra“, – patikina Vilniuje meninės gimnastikos mokyklą įkūrusi K.Sliesoraitienė.

Pasak buvusios šokėjos, tik dabar ima aktyviai kurtis klubai, atsiranda sveika konkurencija ir, palyginti su 20 metų trukusiu įšalu, meninė gimnastika išgyvena pakilimą.

Sporto madas pakursto ir vieno ar kito spor­tininko skambus laimėjimas, po kurio dau­gybė vaikų plūsteli į baseinus ar šiuolaikinės penkiakovės treniruotes.