Ar hipertrofuotas dėmesys ir hipertrofuotos lėšos, skiriamos krepšiniui, žlugdo kitas sporto šakas?
Krepšinis Lietuvoje – valstybė valstybėje: su savo valdžia, politika, su savo gyvenimu, kurį kartu gyvena ir beveik trys milijonai Lietuvos žmonių. Tokių pozicijų, kokias užsitarnavo krepšinis, mūsų šalyje daugiau neturi nė viena kita sporto šaka. Kodėl būtent krepšinis išsikovojo neginčijamą tautos meilę ir valstybės palaikymą? Reikėtų prisiminti, kad krepšinyje pirma buvo pergalės, o tik po to atėjo pinigai.
Tautos identitetas
Krepšiniui didžiausią postūmį davė geri rezultatai – 1937 ir 1939 m. laimėti Europos čempionatai. Antrasis, vykęs Kaune, turbūt ir pasėjo į derlingą dirvą – pilnutėlę sporto halę – meilės krepšiniui sėklą. Ši sudygo ir suvešėjo, išleido šaką, pavadintą “Žalgiriu”. Ši šaka subrandino ir asmenybes – Modestą Paulauską ir Arvydą Sabonį. Su pastaruoju vardu jau siejamas ne tik krepšinis, bet ir apskritai Lietuvos vardas pasaulyje. Kur dar kiti visame pasaulyje garsūs įvairių kartų Lietuvos krepšininkai.
Vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšinio trenerių Jonas Kazlauskas neabejoja, kad krepšinis yra Lietuvos vizitinė kortelė: “Šį sportą tapatiname su valstybe, nes matome, kokią įtaką krepšinis daro mums. Krepšinis užsitarnavo pripažinimą dėl to, kad tokiai žmonių skaičiumi mažai šaliai šio sporto laimėjimai yra labai aukšti, netgi fantastiški, kaip stebuklas. Tai ir yra mūsų fenomenas, nes neturėjome nei gerų sporto salių, nei stiprių ekonominių struktūrų, kurios galėtų išlaikyti labai galingus klubus. Vis dėlto vieną dalyką turime tikrai gerą – labai stiprias krepšinio mokyklas, kurios, nepaisant nuolatinių nepriteklių, užaugina vis naujas pajėgias krepšininkų kartas. Nuo vaikystės krepšiniu gyvena vaikai, jų tėvai, o iš to ir atsirado mūsų tautos meilė krepšiniui, visas tas ažiotažas.”
“Lietuvos krepšinio fenomenas susiklostė istoriškai. Tradicijos prasidėjo nuo 1937 ir 1939 m. Tuo metu Lietuvoje daugiau nebuvo jokių aukštesnių sportinių laimėjimų, ir tai davė impulsą būtent krepšinio vystymuisi pokario metais, – svarsto Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinio direktoriaus pavaduotojas Ritas Vaiginas. – Tie laimėjimai Europos čempionatuose įsirėžė į tautos atmintį. Kitas dalykas, – Lietuva visais laikais buvo žaidimų kraštas. Sovietų laikais turėjome stiprų ne tik krepšinį, bet ir rankinį, palyginti pajėgių tinklininkų, futbolininkų. Krepšiniui išpopuliarėti leido geri mūsų komandų rezultatai ir asmenybės – Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius, Stasys Stonkus ir kiti, kurie dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Vėliau – Modestas Paulauskas, po jo – ir jaunesnioji Sergejaus Jovaišos, Rimo Kurtinaičio, Valdemaro Chomičiaus, Šarūno Marčiulionio ir Arvydo Sabonio karta. Krepšinyje visais laikais buvo labai gerų krepšininkų ir aukštų rezultatų, todėl šio sporto populiarumas nuolat tik didėjo.” Kitos sporto šakos per ištisus dešimtmečius išaugino po vieną kitą pasaulyje gerai žinomą sportininką, o kiekviena lietuvių krepšinio karta išugdė po visą grupę garsių žaidėjų.
Vis dėlto pašnekovai vienu balsu tvirtino, kad krepšinis pirmiausia yra sportas, o ne religija, kaip Lietuvoje dažnai vadinamas. “Tačiau politika, manau, krepšinį galima vadinti. Dabar gal politikos ir mažiau, bet kai “Žalgiris” sovietų laikais kovėsi su Maskvos CSKA, tai buvo tikra politika, mes kovojome su okupaciją, tarsi pasisakydami prieš Raudonąją armiją, – primena R.Vaiginas. – Vis dėlto reikia pripažinti, kad sportas ir dabar neretai naudojamas politiniais tikslais, krepšinis – ne išimtis.”
Išskirtinio finansavimo neturėjo
Vieninteliai, keiksnojantys krepšinį, Lietuvoje yra kitų sporto šakų atstovai, kurie piktinasi nevienoda meile, skirstant valdiškus pinigus. O ir privačių rėmėjų rasti ne krepšininkams yra gerokai sunkiau. Tačiau ar iš esmės kas nors pasikeistų, jeigu staiga kitos sporto šakos pradėtų gauti pinigų tiek, kiek krepšininkai? R.Vaiginas mano, kad visų sporto šakų vienodai vertinti negalima: “Galbūt vieniems sudarius geresnes sąlygas jie pasiektų ir aukštesnių rezultatų, bet kai kuriems pinigų duok kiek nori, o rezultatų nebus.”
Jis tikino, kad maždaug prieš 30 metų panašiai buvo finansuojamos visos žaidimų sporto šakos. “Nebuvo taip, kad krepšinis pradėjo gauti daugiau pinigų, tada atsirado ir rezultatai. Krepšininkai pergalių turėjo visais laikais. Tik atkūrus nepriklausomybę, kai pinigai imti skirstyti pagal laimėjimus, Lietuvos krepšininkai, ir toliau skynę pergales, savo sporto šakai uždirbo daugiau ir biudžeto lėšų”, – aiškino vienas KKSD vadovų.
Dabar iš biudžeto už parengtus žaidėjus nacionalinei rinktinei pinigų gauna ir profesionalūs krepšinio klubai – Kauno “Žalgiris”, Vilniaus “Lietuvos rytas”, jų gaudavo ir buvusi Vilniaus TEO komanda. Ar valstybei remti privačius klubus yra teisinga?
“Manau, tai yra teisinga. Be to, išmokamos labai nedidelės sumos – keli šimtai tūkstančių litų. Valstybei minimaliai prisidėti prie šitų klubų, ugdančių žaidėjus rinktinei, yra visiškai normalus dalykas. Be to, šie klubai turi jaunimo komandas, sporto mokyklas, kurioms valstybė netgi turėtų skirti didesnę paramą, tačiau šiuo metu nepajėgi to padaryti”, – dėstė R.Vaiginas.
Trenerio J.Kazlausko manymu, užauginti vieną talentingą sportininką yra paprasčiau nei suburti stiprią komandą. “Imkime Kinijos pavyzdį – ten daug talentingų pavienių sporto šakų atstovų, o stiprių komandų nėra, nors šalies galimybės milžiniškos. Lyginant Lietuvą ir Kiniją labai aiškiai matyti mūsų šalies krepšinio fenomenas. Turime tuo didžiuotis”, – sakė treneris.
Reikia sporto strategijos
Lietuvos kūno kultūros akademijos profesorius Antanas Skarbalius, buvęs geriausių Kauno rankinio komandos “Granitas” laikų ir Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris pripažino, kad krepšinis yra nusipelnęs išskirtinumo. Tačiau, jo teigimu, daug mažiau iečių dėl to būtų sulaužyta, jeigu Lietuva turėtų sporto strategiją. Ją visas pasaulis turi, o tokia sportiška Lietuva – ne. A.Skarbalius tvirtai įsitikinęs, kad sporto strategija būtina.
“Lietuva tikrai nepajėgi rengti sportininkų, visų olimpinių rungčių programos dalyvių. Krepšinis, mano manymu, yra nusipelnęs būti išskirtinė sporto šaka Lietuvoje, – neabejoja žinomas specialistas. – Bet šalia to turėtų būti strategija, kuri leistų siekti maksimalių rezultatų ir kitų sporto šakų atstovams. Ne visi norintys sportuoti gali būti geri krepšininkai, jie renkasi ir kitas sporto šakas. Tačiau nesulaukus bent minimalaus dėmesio, iš akiračio dingsta ir tas sportininkas, kuris galėtų garsinti Lietuvą būdamas kitos sporto šakos atstovas. Štai šiuo atžvilgiu pernelyg didelis dėmesys ir piniginės lėšos skiriamos krepšiniui, nesant kito sporto plėtros strategijos, žlugdo tą sporto šaką.”
Profesorius pateikė konkretų pavyzdį, kuris, jo manymu, yra negatyvus. Utenoje pastatyta nauja sporto salė, šio miesto krepšinio komanda pateko į Lietuvos krepšinio lygą. “Nesakau, kad sukurti stiprią krepšinio komandą blogai. Tačiau ji sužlugdė Utenoje rankinį. Lygiai taip pat atsitiko ir Pasvalyje, kuris visais laikais garsėjo išauginamais rankininkais. O už Pasvalio komandą Nacionalinėje krepšinio lygoje nežaidžia nė vienas pasvalietis, tik vienas sėdi ant suoliuko. Pasvalio savivaldybė rankinio komandai davė aštuonis tūkstančius litų, o krepšinio komanda gavo gerokai didesnę sumą. Tokios disproporcijos – nenormalios. Juk Pasvalys yra išauginęs pasaulio ir olimpinę rankinio čempionę Sigitą Mažeikaitę-Strečen.”
Kaunas vyrų rankinio klubams “Granitas” ir “Lūšis” skyrė po 50 tūkst. Lt, 25 tūkst. Lt – “Žalgirio” rankininkėms, o iš Vilniaus į Kauną persikėlusiai moterų “Viči-Aistės” krepšinio ekipai skyrė beveik pusę milijono. A.Skarbalius neabejoja, kad tokia pinigų skyrimo tvarka (apie Kauno “Žalgirį”, kuris yra miesto vizitinė kortelė, nediskutuojama) yra neteisinga.
“Neabejoju, kad su tokiais pinigais rankinio komandų rezultatai Europos mastu būtų geresni, o ir žiūrovų sporto halėje būtų daugiau”, – tvirtina A.Skarbalius.
A.Skarbalius retoriškai klausia, kam sukurta Sporto federacijų sąjunga, jeigu ji nekovoja dėl kitų sporto šakų? Blogiausia, kad Lietuva niekaip iki šiol neparengia sporto strategijos. Prieš keletą metų tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas buvo sudaręs vyriausybinę komisiją sporto plėtros strategijai parengti, tačiau iš viso to, A.Skarbaliaus teigimu, keli politikai tik pasidarė sau partinę programą rinkimams.
Box1
Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšos, skirtos sporto federacijoms (2010 m., tūkst. Lt)
Lietuvos krepšinio 3560
Lengvosios atletikos 650
Šiuolaikinės penkiakovės 470
Plaukimo 380
Imtynių 332
Dviračių sporto 320
Futbolo 258
Bokso 210
Box2
Valstybės lėšų liūto dalis – krepšiniui (2010 m., mln. Lt)
Krepšinio reikalams:
Klaipėdoje ir Kaune kylančioms arenoms ir kelioms kitoms arenoms renovuoti 60
Nusipelniusių krepšininkų rentoms mokėti kaip 4
2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionato organizaciniam komitetui – 1,1
Kitoms sritims:
Kitoms sporto šakų federacijoms, Lietuvos olimpiniam sporto centrui ir įvairiems sporto projektams įgyvendinti 38
Iš viso 103 mln. Lt:
2011 m. valstybės biudžete skirta 99,4 mln. Lt, iš jų atnaujinamoms arba statomoms krepšinio arenoms (48 mln. Lt) ir Europos vyrų krepšinio čempionatui pasirengti (9,9 mln. Lt).
Iš visuomeninių sporto organizacijų didžiausią paramą 2010 m. gavo Lietuvos krepšinio federacija (LKF) – 4,4 mln. Lt: iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo – 3,6 mln. Lt, KKSD iš savo biudžeto krepšininkams pridėjo 835 tūkst. Lt. Į LKF biudžetą įtrauktas 1,7 mln. Lt mokestis “FIBA Europe” už teisę rengti 2011 m. Europos čempionatą.
Šaltinis: Kūno kultūros ir sporto departamentas