Europos centrinis bankas pasiryžo ir Europoje paleisti pinigų spausdinimo mašiną, numodamas ranka į visus ligšiolinius mėginimus išvengti infliacijos ir kainų šuolio.

„Supirkinėsime valstybių obligacijas. Kiek reikės, tiek jų ir nupirksime“, – aiškina Europos centrinio banko (ECB) vadovas Mario Draghi, leisdamas suprasti, kad jau ir Europoje visu pajėgumu paleidžiama pinigų spausdinimo mašina, pasirenkant scenarijų, kurį Europai seniai piršo JAV ir kuriam jau porą metų įnirtingai priešinosi turtingosios euro zonos valstybės.
Jų priešakyje buvo Vokietija, kurios finansų ministras Wolfgangas Schauble dar sausį pasisakė prieš JAV modelį, pagal kurį numatytas begalinis papildomas pinigų spausdinimas.
Girdėdamas ECB argumentus, kad pinigų spausdinimas – vienintelė išeitis, piestu ilgą laiką stojo ir didžiausio centrinio banko Europoje, Vokietijos “Bundesbank”, vadovas Jensas Weidmannas, kurio nuomone, JAV strategija spausdinti pinigus yra pats blogiausias pavyzdys. „Ekspansinė monetarinė politika, orientuota į papildomą pinigų spausdinimą ir arti nulio esančias bankų rezervų palūkanas, tiesiog neveikia. Tai jau ima suprasti net patys JAV federalinių rezervų sistemos vadovai“, – tvirtina J.Weidmannas.
Ir net jei Amerika vis dar laikosi tokios monetarinės politikos, tai nereiškia, kad ji bent iš tolo tinkama Europai. „Toks modelis Europoje nefunkcionuos. Jeigu ECB imsis tokių pat priemonių kaip JAV federalinis rezervų bankas, tai nepadės įveikti euro zonos krizės“, – prieš pusmetį sakė W.Schauble, kurio įsitikinimu, tokios priemonės tik kurį laiką nuramintų rinkas, nes ECB vaidmuo nėra toks platus kaip JAV federalinio rezervų banko, kuris ne tik palaiko valiutos stabilumą, bet ir kontroliuoja ekonominę padėtį bei nedarbo lygį. (…)

Kokios laukti infliacijos?

2008 m. JAV federaliniam rezervų bankui (FED) gelbėjant bankrutuojančius šalies bankus ir išplėtus savo balansą, doleris per metus euro atžvilgiu prarado apie 25 proc., o valiutų krepšelio atžvilgiu – 17 proc. savo vertės. 2010 m. FED vykdant monetarinio skatinimo programą (t. y. spausdinant pinigus), doleris euro atžvilgiu smuko apie 14 proc., valiutų krepšelio atžvilgiu – apie 10 proc.
Galima prognozuoti, kad panaši infliacija laukia ir euro, o jo vertė kitų valiutų atžvilgiu, „Financial Times“ analitikų vertinimu, smuktų apie 20 proc. Tiesa, M.Draghi guodžia, esą euro vertė smuktų pamažu, nes pinigai į rinką būtų įliejami dalimis, o ne vienu ypu. Be to, M.Draghi argumentas „už“ yra tai, kad pigūs pinigai prasiskolinusioms valstybėms bus duodami tik mainais į deficito mažinimą bei reformas.
Tačiau ekonomistas iš Stanfordo universiteto Josefas Joffe ironizuoja, esą nereikia būti nė centrinio banko vadovu, kad suprastum, jog visos šios išlygos yra niekinės. „Ir ką M.Draghi darys, kai Ispanijos premjeras Mariano Rajoy, pažadėjęs reformas ir gavęs lengvų pinigų, vėl prisimins pažadus rinkėjams ir pasakys, kad jokių reformų nebebus? Iškratys išspausdintas kupiūras į konteinerį? Aišku, kad ne“, – kritikuoja J.Joffe.
Tam visiškai pritaria ir buvęs ECB vadovas Omaras Issingas, prisimindamas, kaip nutiko 1981-aisiais, kai Italija nutarė išleisti obligacijų emisiją, kad būtų sumažinta vyriausybės skola. Visas obligacijas, kurių nepavyko parduoti už norimą kainą, teko supirkti nacionaliniam Italijos bankui „Banca d’Italia“. Pinigai buvo lengvi, tačiau skola dar labiau išaugo, o pinigai nuvertėjo dvigubai, bet jokių reformų taip ir nesiimta. Ir iš tiesų – kam reformuotis, jei visuomet gali devalvuotis? Ir kodėl dabar turėtų galioti kitokios taisyklės? (…)

Kas nutiko Angelai?

Kad pinigų spausdinimas neduos nieko gero nei atskirų šalių, nei visos Bendrijos ekonomikai (bent jau ilguoju laikotarpiu), supranta bemaž visi ekonomistai. Tačiau kodėl tokį sprendimą priėmė ECB, o dar svarbiau – kodėl jam neprieštarauja ilgametė pinigų spausdinimo oponentė Vokietijos kanclerė Angela Merkel?
Žinomas fondų valdytojas, spekuliantas Billas Fleckensteinas ECB interesus aiškina labai paprastai: „Ligšiolinis Europos centrinio banko neapsisprendimas būti ryžtingesniam ir imtis pinigų spausdinimo lėmė pralaimėtojo poziciją kitų centrinių bankų – Amerikos, Anglijos, Japonijos ir Šveicarijos – atžvilgiu. Naudojimasis spaustuvės paslaugomis ECB yra vienintelė išeitis. Visi supranta, kad kaip tik pinigų spausdinimas lėmė Amerikos ir viso pasaulio ekonomikos problemas. Tačiau mes neišsilaisvinsime iš šios grėsmės tol, kol patys neprieisime prie šios logiškos išvados.“
Ir nors ECB galima suprasti, vis dėlto didžiausias paradoksas – jau minėta staiga pasikeitusi Vokietijos kanclerės pozicija. Ilgą laiką ji buvo išvien su šalies finansų ministru ir “Bundesbanko” vadovu – visi trys suprato, kad pradėjus spausdinti eurus bus iššvaistyti brangūs ištekliai, kurių didžiausi dalininkai yra Vokietijos gyventojai.
Vis dėlto M.Draghi sprendimui paleisti eurų spausdinimo mašiną A.Merkel neprieštaravo, o prieš porą savaičių netgi prasidėjo jos agitacinė kampanija „Noriu Europos“, kurios tikslas – įtikinti vokiečius, kad verta gelbėti skolose paskendusius graikus ir ispanus. B.Fleckensteinas randa paaiškinimą ir tokiam kanclerės manevrui. Esą Vokietijai pinigų spausdinimas vis tiek yra mažesnė blogybė nei kita alternatyva – euroobligacijos, kurios sumažintų probleminių šalių skolinimosi išlaidas.
Tačiau mažesne blogybe tokio ECB sprendimo kažkodėl nelaiko kiti Vokietijos ekonomikos „vilkai“, kurie vienas po kito palieka savo postus. Štai neseniai atsistatydino Europos banko direktorato narys Jurgenas Starkas. Praėjusią savaitę ir pats J.Weidmannas prabilo apie galimą traukimąsi iš “Bundesbanko” vadovo posto. Jo žodžiais, dabar bus ne Europa “germanizuota”, o Vokietija „europeizuota“, o susitaikyti su tokiu pralaimėjimu jis sako negalintis ir neatsistebintis, kaip galėjo persigalvoti anksčiau jo patarimų ne kartą klausiusi A.Merkel.
Užtat „Financial Times“ atsako: A.Merkel iš ekonomistės vėl tapo tiesiog politike, susirūpinusia savo kailiu 2013-aisiais vyksiančiuose federaliniuose rinkimuose. Ponia A.Merkel labai norėtų dar vienos kadencijos. Kad ją gautų, jai reikalinga bent jau išorinė ramybė euro zonoje, o pinigų spausdinimas euro žlugimą atidėtų bent dvylikai mėnesių – tiek, kiek jai ir reikia”, – tikina „Financial Times” analitikai. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.