"Scanpix" nuotr.

Ekonominiai sunkumai, santykių su Vakarais blogėjimas skatina rusus į Sovietų Sąjungą žvelgti su nostalgija, rašo “The Christian Science Monitor”.

Naujai atidaryta Sovietinės epochos paroda Kalugos kultūros centre ir jos eksponatai – buitiniai reikmenys, fotoaparatai, radijo imtuvai, pinigai, Lenino biustai ir propagandiniai plakatai iš sovietinių laikų – galbūt, moksleiviams atrodo, kaip daiktai iš Marso. Tačiau tikrai ne vyresniajai kartai, kuri į visą tai žvelgia su nostalgija. Kažkas apsilankymų knygoje parašė, kad paroda moko jaunimą apie prarastą pasaulį, kurį jų seneliai statė ir už kurį kovojo.

Dabar mes matome, kad daug žmonių tiki, jog SSRS – tai kažkas panašaus į pasakišką gyvenimą, kuris dingo.

Pasak ekspertų, Šaltąjį karą primenantys santykiai su Vakarais ir ekonomikos nuosmukis atgaivina “šviesius” atsiminimus apie SSRS. Valdžia tam neprieštarauja, nes tai subtili užuomina, kad Rusija kažkada galėjo pasipriešinti JAV ir jų sąjungininkams, ir galbūt, vėl galės.

“Kas galėjo įsivaizduoti, kad žmonės pradės idealizuoti tą praeitį?, – klausia Olegas Orlovas, žmogaus teisių gynimo organizacijos “Memorial” vadovas, – Bet švytuoklė pasisuko priešinga linkme ir dabar mes matome, kad daug žmonių tiki, jog SSRS – tai kažkas panašaus į pasakišką gyvenimą, kuris dingo.”

Daug rusų sveikino SSRS subyrėjimą, tikėdami naujo gyvenimo pradžia, tačiau įrašai parodos atsiliepimų knygoje parodo, kaip viskas pasikeitė.

“Labai didelis visų amžiaus grupių susidomėjimas”, – teigia Pavelas Suzikas, kultūros centro patriotinio švietimo vadovas.

Kodėl? Daugelio manymu, SSRS buvo milžiniška imperija, karinė mašina, kuri galėjo konkuruoti su JAV, o kur dar pasiekimai moksle ir sporte. Nors industrinė planinė ekonomika niekada nesugebėjo patenkinti paklausos, bet ji sukūrė įvairiausių daiktų, kurių dabar jau nebėra. Dar svarbiau, SSRS turėjo galingą ideologinį užtaisą, kuris žadėjo (nors niekada taip ir neištesėjo) panaikinti skurdą ir priespaudą bei įtvirtinti lygybę.

“Sovietinė era buvo didybės namuose ir užsienyje laikai. Mes turėjome realius herojus. Mes turėjome pasaulinio lygio mokslą, o žmonės – tikslą: sukurti lygią ir teisingą visuomenę, – teigia P.Suzikas. – Svarbu tai prisiminti, nes mes turime atnešti geriausius tos praeities elementus į dabartį.”

63 proc. rusų neigiamai ir tik 14 proc. teigiamai žvelgia į “Blogio imperijos” žlugimą.

Kultūros centro vadovė Galina Bunkova neigia, kad gerosios SSRS pusės pateikimas ir sovietų laikus šloviantys P.Suziko komentarai gali skambėti kontraversiškai rusams, kurie patyrė kitokią sovietinę realybę. Pasak jos, centras siekia surišti įvairias rusų kartas per tokias veiklas, kaip dainos, šokiai ir paskaitos nacionalinės istorijos tema. Sovietinė paroda – tai esą tik dalis to.

“Čia žmonės ateina pasikrauti teigiamos energijos”, – tvirtina G.Bunkova. Todėl kažką blogo rodyti apie sovietus, kaip ir “nepatogu”.

Be to, apklausos rodo, kad dauguma rusų SSRS žlugimą vertina neigiamai. “Levada” centro tyrimas rodo, kad 63 proc. rusų neigiamai ir tik 14 proc. teigiamai žvelgia į “Blogio imperijos” žlugimą. Paklausti, kokią politinę sistemą pasirinktų, tik 13 proc. paminėjo Vakarų demokratijų, 23 proc. teigia, kad dabartinė rusiška yra geriausia, ir  37 proc. pasisako už sovietinės sugrąžinimą.

“Nėra nieko naujo. Mes nuolat klausiame žmonių nuomonės apie Sovietų Sąjungos žlugimą ir nuolat gauname tokius rezultatus”, – teigia “Levada” centro direktorius Aleksejus Graždankinas.

Aš nesakau žmonėms, ką jiems pirkti, jie man sako, ką jie nori pirkti. O tie seni receptai, primenantys apie buvusį gyvenimą išties populiarūs.

Nostalgija sovietų laikams seniai jau užvaldė ir socialinius tinklus bei internetą: gausu diskusijų svetainių, nuotraukų galerijų ir prisiminimų apie “senus gerus laikus”. Viena populiariausių televizijų Rusijoje taip ir vadinasi “Nostalgija”. Ji rodo senus sovietinius filmus. Verslas taip pat išnaudoja šiuos jausmus – gausu restoranų sovietine tematika (tiesa, maistas ten tikrai geresnis nei buvo tikruose sovietiniuose restoranuose), gaminami rūbai ir net sovietinių laikų žaislai.

Kalugoje kepyklų tinklą turintis Anderjus Morozovas teigia, kad labai populiarūs sovietiniai pyragėliai ir kiti saldumynai, kuriais buvo prekiaujama tais laikais.

“Aš esu verslininkas. Aš nesakau žmonėms, ką jiems pirkti, jie man sako, ką jie nori pirkti. O tie seni receptai, primenantys apie buvusį gyvenimą išties populiarūs”, – tvirtina jis.

Po SSRS subyrėjimo Rusijos valdžia tikėjosi, kad nostalgija tam laikotarpiui anksčiau ar vėliau dings, bet į valdžią atėjus Vladimirui Putinui ši pozicija pasikeitė. Jis sugrąžino sovietinį himną ir pradėjo šlovinti komunistinio laikotarpio pasiekimus. Tiesa, jis neslėpė, kad ideologija ir neveikianti ekonomika nulėmė SSRS subyrėjimą.

Kai kurie ekspertai mano, kad Kremlius ir toliau sieks būti identifikuojamas su “geruoju” SSRS.

“Sovietų Sąjunga užtikrino geresnę socialinę gerovę, buvo karinė galia ir joje mažiau matėsi ekonominės nežinomybės bei nelygybės, kurią žmonės patiria dabar. Tai sukuria nostalgiją,” – sako Sociologijos instituto ekspertas Michailas Černyšas ir priduria, kad tai gali būti išnaudota valdžios.

Aš prisimenu, kokie entuziastingi buvo žmonės, kai žlugo SSRS, kaip jie tikėjosi pamiršti sovietinę praeitį ir sukurti geresnį gyvenimą.

Kritikai teigia, kad paroda Kalugoje yra vienpusiška ir apgaulinga, nes joje neminima apie nuolatinius prekių trūkumus, ilgas eiles prie parduotuvių ir visur kitur, šalies izoliaciją bei žiaurų susidorojimą su disidentais. Tačiau labiausiai juos liūdina prosovietinės nuotaikos visuomenėje.

“Aš prisimenu, kokie entuziastingi buvo žmonės, kai žlugo SSRS, kaip jie tikėjosi pamiršti sovietinę praeitį ir sukurti geresnį gyvenimą, – kalba O.Orlovas. – Man gaila. Jei jau mes turime kalbėti apie tai, aš norėčiau, kad mes kalbėtume apie viską. Paroda Kalugoje tėra, geriausiu atveju, dalis tiesos.”

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Pernai dienos šviesą turėjusios išvysti bendros Rusijos ir Lietuvos istorikų knygos “SSRS ir Lietuvos problema tarptautinėje politikoje” rengimas įstrigo. Esą kol kas nerandama sutarimo dėl publikuotinų dokumentų ir pozicijos, kaip juos vertinti, rašo “Lietuvos žinios”.

Prieš penkerius metus Rusijos ir Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijų susitarimu sudaryta dvišalė istorikų komisija rengiasi išleisti antrąjį dokumentų rinktinės “SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais” tomą. Jame daugiausia dėmesio ketinama skirti Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikai, kurios laikėsi Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir Didžioji Britanija.

Anot Rusijos ir Lietuvos istorikų komisijos vieno pirmininkų, istoriko Alvydo Nikžentaičio, knygoje bus remiamasi dokumentais iš Lietuvos ir Rusijos istorijos archyvų.

Tačiau antrojo tomo leidyba kol kas nejuda iš vietos, nes kaimyninių valstybių istorikams nepavyksta rasti sutarimo tam tikrais istoriniais klausimais juos vertinant. Vieno komisijos narių, istoriko Česlovo Laurinavičiaus teigimu, su rusų istorikais nemažai laiko ginčijamasi, kokius dokumentus knygoje naudoti ir kaip juos traktuoti. “Kyla problemų. Su kolegomis iš Rusijos ne visai sutariame. Galiu tiesiai pasakyti: jie savotiškai bijo reakcijos savo valstybėje”, – dienraščiui tikino Č.Laurinavičius.

Esą prie tam tikrų dokumentų, kuriuose SSRS veiksmai Lietuvos atžvilgiu kvalifikuojami labai griežtai, gretimos valstybės mokslininkai norėtų pridėti paaiškinimus, nes “plati Rusijos auditorija gali nesuprasti ar įsižeisti”. “Diskusijos vyksta tokiu lygiu. Vis ieškome variantų”, – aiškino Č.Laurinavičius.

Anot istoriko A.Nikžentaičio, esama ir daugiau sunkumų dėl komisijos veiklos. Tačiau kokių, jis konkretizuoti nenorėjo. “Komisijos darbas yra patekęs į juodą duobę. Po kelių savaičių paaiškės, ar iš jos pavyks išlipti. Galbūt gali tekti įšaldyti veiklą”, – teigė jis. Jau suplanuota išleisti ir trečiąjį dokumentų rinktinės tomą. Jame ketinama nagrinėti situaciją Lietuvoje stalinistiniu laikotarpiu – 1944-1953 metais.

Rusijos ir Lietuvos istorikų komisijos veiklą remia mūsų krašto Švietimo ir mokslo bei Užsienio reikalų ministerijos. Pastaroji antrojo tomo leidybai pernai skyrė 15 tūkst. litų.

“Remti veiklą, susijusią su istorinės atminties įamžinimu, ketinama ir šiais metais. Užsienio reikalų ministerija remia įvairius projektus, skirtus pasitikėjimui tarp Lietuvos ir Rusijos visuomenių didinti bei istorinei atminčiai puoselėti”, – dienraščiui pažymėjo Užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir viešųjų ryšių departamento Spaudos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Mindaugas Lašas.

Prieš 65 metus karą pralaimėjusios Vokietijos Potsdamo mieste esančiuose Cecilienhofo rūmuose įvyko nugalėtojų – Sovietų Sąjungos, JAV ir Didžiosios Britanijos – vadovų konferencija, nulėmusi ir mūsų valstybės ateitį.

P.Stankero asmeninio archyvo nuotr.

Ne tik Europai, bet ir visam pasauliui svarbiame tarptautiniame forume buvo apsvarstyti pokario Europos ir Vokietijos ateities klausimai. Potsdamo konferencija kartu su Teherano (1943 m.) ir Jaltos (1945 m.) buvo vienas svarbiausių XX a. įvykių, iš esmės lėmusių ir dabartinį Europos žemėlapį. Jos įtaką galima suvokti ir žvelgiant į amžiaus pabaigoje vykusius tautų išsivadavimo procesus.

Šio miesto vardas žinomas visame pasaulyje. 1933 m. kovą Potsdamo įgulos bažnyčioje vyko Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos vadovo Adolfo Hitlerio ir Veimaro respublikos prezidento Paulo von Hindenburgo rankų paspaudimo ceremonija, simbolizuojanti Vokietijos kariuomenės ir nacionalsocializmo susijungimą. 1945 m. balandžio 28 d. miestą užėmė raudonoji armija, o vasarą šiame istoriniame mieste nutarta surengti tarptautinę konferenciją.

Operacija “Palmė”

1945 m. liepos 15 d. Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos pirmininkas Josifas Stalinas sėdo į savo šarvuotąjį vienuolikos keleivinių vagonų traukinį ir išvyko į Potsdamą. Delegacijos vadovui buvo skirti keturi žali vagonai. Laukė 1923 km ilgio kelias. SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija organizavo bene patikimiausią istorijoje apsaugą į kelionę išsirengusiam didžiūnui (operacija “Palmė”). Kad būtų užtikrintas deramas saugumas, 1515 NKVD/NKGB operatyvinių darbuotojų ir 17409 NKVD darbuotojai buvo išdėstyti tokia tvarka: SSRS teritorijoje – 6 vyrai viename kilometre, Lenkijos teritorijoje – 10 vyrų, Vokietijos teritorijoje – 15 vyrų.

Be to, tam tikrose specialiojo traukinio maršruto atkarpose turėjo patruliuoti aštuoni šarvuotieji traukiniai: du Sovietų Sąjungoje, du Lenkijoje ir keturi – Vokietijoje. Tam, kad būtų užtikrintas sovietų delegacijos vadovo saugumas, buvo paskirti septyni NKVD pulkai, 900 asmens sargybinių ir pusantro tūkstančio operatyvinių darbuotojų. Vidinį saugumą užtikrino operatyviniai NKVD 6-ojo skyriaus darbuotojai, išdėstyti trimis apsaugos žiedais – iš viso 2041 NKVD darbuotojas.

Vien Stalino telefono linijoms saugoti buvo paskirta šešiolika NKVD kuopų; greitą ryšį su Maskva užtikrino vienuolika lėktuvų. Labai skubiam reikalui stovėjo paruošti trys paties Stalino lėktuvai, tarp jų – amerikietiškas “Douglas C-47″. Slaptųjų tarnybų agentai turėjo užtikrinti deramą tvarką ir žiūrėti, kad nė vienoje geležinkelio stotyje ir oro uoste nebūtų antisovietinių elementų.

NKVD sutaisė visas Babelsbergo (didžiausio Potsdamo rajono) elektros sistemas, be to, kaip ir į Jaltą, atsivežė savo ugniagesių komandą. Negana to, Stalinas turėjo savo maisto sandėlį su 20 šaldytuvų ir trimis ūkiais – galvijų, paukščių ir daržovių, dvi specialias patikimais darbuotojais aprūpintas kepyklas, kuriose buvo galima iškepti 850 kg duonos per dieną.

Europa be advokato

Liepos 16-ąją, kai Sovietų Sąjungos vadovas generalisimas Stalinas atvažiavo į Potsdamą, pusę šešių ryto Jungtinės Amerikos Valstijos Naujojoje Meksikoje išbandė atominę bombą. Ji viską pakeitė ir iš esmės sugadino Stalino triumfą. Žinia buvo telegrafu perduota Harry S.Trumanui, tapusiam JAV prezidentu po Franklino Roosevelto mirties. Telegramos tekstas pretenduoja į nekalčiausio šimtmečio posakio titulą: “Kūdikiai gimė patenkinamai”.

P.Stankero asmeninio archyvo nuotr.

Oficialiai konferencija prasidėjo liepos 17-ąją. H.S.Trumanas, Stalinas ir Winstonas Churchillis apžergė parblokštą Europą. Dvi pasaulinės valstybės – viena atitolusi nuo Europos, kita jai svetima – ir Didžioji Britanija, kaip silpnesnė trečioji partnerė. Istorinis Europos žemynas liko be atstovo. Konferencijoje Vakarų valstybės turėjo savų išskaičiavimų – išspręsti Antrąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos likimą ir patirti kuo mažiau nuostolių Tolimuosiuose Rytuose, kur ir toliau tęsėsi karas su Japonija.

Vadovai kalbėjosi apie tai, kada Rusija ims kariauti su Japonija. Stalinas įsipareigojo ne vėliau kaip po trijų mėnesių nuo Vokietijos kapituliacijos paskelbti Japonijai karą.

Perrūšiuoti europiečiai

Visiems konferencijos posėdžiams pirmininkavo JAV prezidentas. Jau pačią pirmą dieną buvo numatyta, kad Vokietiją okupuos Sovietų Sąjungos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenės, o jų vadai sudarys atskirą administraciją, kuri demilitarizuos, denacifikuos, decentralizuos, dekartelizuos ir demokratizuos Vokietiją. Berlynas turėjo būti suskirstytas į keturis sektorius – sovietinį, amerikiečių, anglų ir prancūzų. Atsakinga už sukeltą Antrąjį pasaulinį karą buvo paskelbta tik nacistinė Vokietija – apie Sovietų Sąjungos kaltę nieks nedrįso užsiminti.

Potsdamo konferencija de facto įtvirtino sienas tarp Europos valstybių, ir dabar jau kiekviena šalis pati sprendė, kaip jai elgtis su prijungtų teritorijų gyventojais. Buvo numatyta nustatyti naują Vokietijos ir Lenkijos sieną palei Oderį ir Neisę.

Lenkija gavo teritoriją vakaruose iš Vokietijos ir prarado teritoriją rytuose, atitekusią Sovietų Sąjungai. Pirmiausia tai savo kailiu pajuto vokiečiai. Nutarta, kad iš prijungtų prie Lenkijos sričių ir iš Čekoslovakijos bei Vengrijos vokiečių kilmės žmonės turėjo persikelti į Vokietiją. Milijonai jų turėjo kraustytis iš Sudetų (grąžinti Čekoslovakijai), Pomeranijos, Rytų ir Vakarų Prūsijos, Aukštutinės ir Žemutinės Silezijos (grąžintos Lenkijai) bei iš tos Rytų Prūsijos dalies, kuri vėliau virto Kaliningrado sritimi. Jugoslavija gavo iš Italijos Istrą. Savo namus buvo priversti palikti beveik 6 mln. vokiečių.

Šių trėmimų “humaniškumą” liudija vien tai, kad jų metu žuvo kas dešimtas deportuojamasis. O šiaip pasienio stulpai visoje Europoje išdygo savo senose vietose. Neatsirado jokių naujų valstybių ir neprapuolė nė viena sena šalis, jei neminėsime trijų Baltijos valstybių, kurias sovietų Rusija buvo okupavusi 1940 m.
Įvyko viena ūmi ir brutali permaina. Kokie septyni milijonai vokiečių išnyko žemėse, perleistose Lenkijai. Truputį vėliau per tris milijonus vokiečių buvo išvaryta iš Čekoslovakijos, tik šiek tiek tvarkingiau. Europiečių perrūšiavimas pagal gentis buvo politika, nugalėtojų išmokta iš Hitlerio, ir anaiptol nedvelkė patrauklumu. Nacionalizmas, taip ilgai niokojęs Europą, pasiekė savo logišką kulminaciją. Nacionalinės valstybės dabar pagal gyventojų sudėtį buvo tautiškesnės negu anksčiau.

Baltijos šalių klausimą atidėjo

Konferencijoje buvo nutarta sukurti tarptautinį karinį teisininkų tribunolą ir nuteisti svarbiausius karo nusikaltėlius. Sovietų Sąjungai buvo patikėta laikinai administruoti (o ne aneksuoti!) buvusią Rytų Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi (nuo 1946 m. pavadintas Kaliningradu). Taip pat svarstyti Rytų Europos šalių ateities ir kiti klausimai.

Kaip rašė V.Šilas, 1946 m. lapkričio 6 d. Vokietijoje atsikūrusi Mažosios Lietuvos taryba Potsdamo konferencijos sprendimą perduoti SSRS administruoti Karaliaučiaus kraštą įvertino kaip smerktiną ir taisytiną sandėrį. Remdamasi Tilžės aktu, ji su Mažosios Lietuvos deklaracija kreipėsi į pasaulio demokratines valstybes, prašydama “padėti lietuvių tautai išsivaduoti iš Rytų okupanto jungo” ir “Mažosios Lietuvos plotą nuo Aistmarių ties Rudkalniu iki Šventainių ties Suvalkais sujungti su išlaisvintąja Lietuva”.
Karaliaučiaus krašto genocido klausimą pirmą kartą 1947 m. sausio 15 d. iškėlė Mažosios Lietuvos tarybos prezidiumas. Jo Mažosios Lietuvos lietuvių protestą dėl Mažosios Lietuvos autochtonų genocido VLIK’as įteikė didžiosioms valstybėms. Deja, “didžiosios demokratinės” valstybės, Sovietų Sąjungos karo sąjungininkės, neišgirdo senųjų autochtonų, Mažosios Lietuvos gyventojų palikuonių, balso.

Vis dėlto Potsdamo konferencijos nutarimuose galime įžvelgti ir mūsų šaliai palankių nuostatų – nė viename dokumente nebuvo pripažinta Lietuvos okupacija. Tuomet buvo tikimasi, kad sovietų režimas gana greitai žlugs, todėl okupuotoms Baltijos šalims ir kai kurioms kitoms valstybėms nebuvo skiriama daug dėmesio. Be to, buvo vengiama kalbėti apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos inkorporavimą į SSRS, mat žadėta tai aptarti per trečiąją taikos konferenciją – po Jaltos ir Potsdamo, kuri taip ir neįvyko. Toks okupacijos nepripažinimas buvo užfiksuotas ir esą ilgainiui tapo vis sunkiau jį atšaukti.

Galiausiai liepos 24-ąją įvyko du svarbūs dalykai, simbolizuojantys neišvengiamą didžiojo aljanso galą. Pirmiausia britų premjeras W.Churchillis užsipuolė Staliną už tai, kad šis “uždarė” Rytų Europą. Ir kaip pavyzdį nurodė sunkumus, kilusius Didžiosios Britanijos pasiuntinybės Bukarešte darbuotojams: “Aplink juos nusileido geležinė tvora”. Ilgainiui šis posakis virs “geležine uždanga”.

Antra, kai kitą rytą W.Churchillis ir Leiboristų partijos lyderis Clementas Attlee parskrido į Londoną, ten jie sužinojo, kad didysis karvedys buvo triuškinamai įveiktas visuotiniuose rinkimuose – jo partija pralaimėjo rinkimus, ir W.Churchillis užleido ministro pirmininko postą Leiboristų partijos vadovui C.Attlee. Teherano ir Jaltos triumviratui atėjo galas. Potsdamo konferencija priėjo aklavietę: Stalinas gavo Rytų Europą, o H.S.Trumanas turėjo atominę bombą.

Lietuvos istorikai neįžvelgia didelės grėsmės, kad bausmes už Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos agresijos neigimą ar šiurkštų menkinimą numatantis įstatymas galėtų trukdyti istorijos tyrimams, BNS sakė Lietuvos istorijos instituto atstovė.

Pirminėje Baudžiamojo kodekso pataisų rengimo stadijoje instituto atstovai buvo išsakę nerimą, kad siekiant išvengti galimo teisminio persekiojimo už savo mokslines pažiūras, bus atsisakoma tirti kai kuriuos Lietuvos istorijos laikotarpius, tačiau vėliau įstatyme įtvirtinti saugikliai mokslininkus nuramino.

Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoja Zita Medišauskienė atkreipė dėmesį, kad svarstant įstatymą į jį įtrauktos nuostatos, jog gali būti baudžiama tik tada, jei SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimai menkinami “šiurkščiai” ir tik tada, jei tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka.

“Manau, kad dabartinės formuluotės labai didelio pavojaus istorikams nebekelia”, – BNS sakė Z.Medišauskienė.

Seimo šią savaitę priimtos pataisos numato, kad iki dvejų metų laisvės atėmimo bausme galima bausti tuos, kas viešai pritarė SSSR ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvą, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvoje ar prieš Lietuvos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui, karo nusikaltimams, taip pat šiuos nusikaltimus neigė ar šiurkščiai menkino.

Be to, įsigaliojus įstatymui, baudžiamojon atsakomybėn bus galima traukti ir tuos, kas pritarė 1990-1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų sunkiems nusikaltimams, taip pat juos neigė ir šiurkščiai menkino.

Bausmės grės, jei bus įrodyta, kad minėtos veikos atliktos grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka.

Už šiuos nusikaltimus bus galima bausti bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

“Sunku įsivaizduoti rimtą mokslinį tekstą, kuriame būtų grasinama, pateikiama užgauliu ar įžeidžiančiu būdu. Iš mokslininkų pageidaujama atsakomybės už mokslinio tyrimo pagrįstumą, politinio ir visuomeninio konteksto suvokimo”, – sakė Z.Medišauskienė.

Mokslininkės nuomone, negalima visiškai atmesti galimybės, kad priėmus įstatymą kai kuriuos istorikus gali būti mėginama paduoti į teismą, tačiau formuluotė leistų kaltinimus atmesti.

“Teisine prasme, baimės neturėtų būti. Yra kita pusė – visuomenės grupės, kurios nepriima kitos nuomonės. Istorikams lieka visuomeninis spaudimas. Tikimės, kad šis įstatymas visuomeniniam spaudimui nebesuteikia teisinių įrankių ir jis nevirs baudžiamuoju persekiojimu”, – sakė Lietuvos istorijos instituto vadovo pavaduotoja.

Baudžiamojo kodekso pataisų autoriai sako, kad jas parengti paskatino Europos Sąjungos (ES) 2008 metų pamatinis sprendimas, kuriuo valstybės įsipareigojo užtikrinti baudžiamumą už viešą pritarimą genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, atsisakymą šiuos nusikaltimus pripažinti ar didelį jų menkinimą, kai tai gali kurstyti smurtą ar neapykantą.

Įstatymo autoriai baudžiamų veikų sąrašą sako išplėtę atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos istorinė ir politinė situacija yra visų pirma susijusi su skaudžia patirtimi dėl SSRS ir nacistinės Vokietijos įvykdytos agresijos. Aiškinamajame rašte taip pat atkreiptas dėmesys į nusikaltimus, kurie įvykdyti 1991 metų sausio sovietinės agresijos metu.

“Lietuvoje pasitaiko atvejų, kai nebaudžiamai platinama dezinformacija, neigianti SSRS agresiją prieš Lietuvą, ypač apie 1991 metų sausio 13-osios įvykius, taip pat pasitaiko kitokių mėginimų teisinti SSRS agresiją, menkinti ir neigti agresorių padarytus nusikaltimus, įskaitant holokaustą”, – sakoma vienos iš projektų iniciatorės Vilijos Aleknaitės Abramikienės parengtame aiškinamajame rašte.

Europos valstybės atsakomybę už itin sunkių nusikaltimų neigimą ar menkinimą reglamentuoja įvairiai. Čekija, Lenkija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą ir nacių, ir sovietų režimų įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą.

Austrija, Belgija, Slovakija, Vokietija, Prancūzija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą nacių įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą. Minėtos valstybės ir Ispanija, Portugalija, Liuksemburgas, Rumunija, Šveicarija kriminalizavo pritarimą kitiems panašiems nusikaltimams, nekonkretizuojant jų vykdytojų, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą. Prancūzija išplėtė įstatymų taikymą armėnų genocido atžvilgiu.

Baudžiamojo kodekso pataisų autoriai sako maną, kad jas priėmus “visuomenėje sumažėtų neigiama antidemokratines idėjas propaguojančių ir dezinformaciją skleidžiančių organizacijų bei asmenų įtaka”.