Cunamio apgadintoje Japonijos atominėje elektrinėje vieno iš šešių reaktorių būklė šeštadienį tikriausiai stabilizavosi, tačiau buvo pirmąsyk aptikta radioaktyviomis medžiagomis užterštų maisto produktų, taip pat skubama atkurti elektros tiekimą jėgainei, siekiant išvengti didesnės katastrofos.

Inžinieriai paskelbė retą pranešimą apie sėkmę po operacijos, kurios metu ugnies gesinimo mašinos apie tris valandas liejo vandenį ant Fukušimos 1-osios elektrinės 3-ojo bloko. Šio bloko reaktorius laikomas pavojingiausiu žemės drebėjimo ir cunamio nuniokotoje elektrinėje dėl jame naudojamo itin radioaktyvaus plutonio.

“Padėtis ten kažkiek stabilizuojasi”, – ministrų kabineto vyriausiasis sekretorius Yukio Edano (Jukijas Edanas) sakė per spaudos konferenciją.

Inžinieriai anksčiau nutiesė elektros kabelį į apgadintą kompleksą, karštligiškai mėginant iš naujo įjungti aušinimo sistemų vandens siurblius. Tai padėtų ataušinti perkaitusius branduolinio kuro strypus ir apsaugotų nuo mirtinai pavojingos radiacijos nuotėkio.

Specialistai tikisi, kad elektra iki sekmadienio bus įjungta keturiuose Fukušimos reaktoriuose, esančiuose už maždaug 240 kilometrų į šiaurę nuo Tokijo.

Darbuotojai jau prijungė elektros kabelį prie 2-ojo bloko ir planuoja sekmadienį mėginti įjungti srovę 1-ajame, 2-ajame, 3-ajame ir 4-ajame blokuose.

Beveik 300 inžinierių, dirbančių 20 kilometrų spindulio evakuacijos zonoje aplink Fukušimos elektrinę, sugebėjo 6-ajame bloke įjungti antrą dyzelinį elektros generatorių. Jo tiekiama srovė buvo panaudota įjungti aušinimo sistemos siurbliams 5-ajame bloke.

Dar reikės nutiesti apie 1,5 kilometro kabelių, kad inžinieriai šį savaitgalį galėtų mėginti įjungti aušinimo sistemas 2-ajame, o vėliau 1-ajame, 3-ajame ir 4-ajame blokuose, nurodė pareigūnai.

“Jeigu jiems pasiseks įjungti aušinimo infrastruktūrą, tai bus reikšmingas žingsnis į priekį, užtikrinant stabilumą”, – sakė JAV konsultacinių bendrovių grupės “FocalPoint” branduolinės energetikos ekspertas Ericas Moore’as (Erikas Muras).

Jeigu šios pastangos nebus sėkmingos, dar lieka galimybė šios prieš 40 metų pastatytos elektrinės reaktorius užpilti smėliu ir betonu, siekiant išvengti katastrofinio radiacijos nuotėkio. Panašus metodas buvo pritaikytas 1986 metais likviduojant Ukrainoje esančios Černobylio atominės elektrinės avariją, kuri laikoma didžiausiu pasaulyje branduolinės energetikos katastrofa.

Y.Edano sakė, kad piene iš vieno ūkio, esančio Fukušimos prefektūroje už maždaug 30 kilometrų nuo elektrinės, taip pat kaimyninėje Ibarakio prefektūroje išaugintuose špinatuose nustatyta vyriausybės patvirtintas ribas viršijanti radiacinė tarša. Tačiau pareigūnas pridūrė, kad maisto produktuose nustatyta padidėjusi spinduliuotė dar nekelia pavojaus žmonių sveikatai.

Japonijos premjeras Naoto Kanas (Naotas Kanas), kuriam tenka spręsti didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo šalį ištikusią krizę, pasiteiravo opozicijos dėl galimybės sudaryti nacionalinės vienybės vyriausybę, reaguojant į stichinę nelaimę, kuri, kaip rodo patvirtinti duomenys, nusinešė beveik 7 tūkst. žmonių gyvybių, ištisus miestus pavertė užmirkusiais griuvėsiais.

Dar bent 10 700 žmonių likimas iki šiol nežinomas, tačiau baiminamasi, jog daugelis jų žuvo. Ši krizė taip pat smarkiai sukrėtė pasaulio finansų rinkas bei verčia pasaulio galiūnes suvienyti pastangas Japonijos jenai stabilizuoti.

Viena didžiausių Lietuvoje statybos bendrovių Panevėžio statybos trestas (PST) prognozuoja, kad įmonės pelnas šiemet, palyginti su 2010 metais, turėtų mažėti, tuo tarpu pajamos turėtų išlikti stabilios arba kiek padidės.

“Pelnas smuks dėl konkurencijos rinkose ir kainų žirklių – darbo užmokestis ir statybinių medžiagų kainos neišvengiamai kils. Be to, rinkose projektų yra labai nedaug”, – dienraščiui “Verslo žinios” sakė PST generalinis direktorius Dalius Gesevičius.

Anot jo, nekilnojamojo turto rinkai dar toli iki atsigavimo – nors pirmųjų pagyvėjimo požymių matyti, tačiau vartojimo šuolio aukštyn dar nėra.

“Manome, kad šiokį tokį užsakymo portfelio augimą išlaikysim, bet jis nebus toks žymus, koks buvo prieš krizę, kai mes augom kartais per metus. Šiemet užsakymų portfelis gal 10 proc. ir plėsis, bet ne daugiau”, – teigė D.Gesevičius.

Šiemet PST tikisi įgyvendinti projektų ne tik vidaus, bet ir kaimyninėse rinkose – Rusijos Kaliningrado srityje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Norvegijoje, galbūt ir Vokietijoje, nors šios rinkos PST vadovybė dar nėra išsamiai išnagrinėjusi. Kokie konkretūs projektai bus vykdomi šiose rinkose, įmonė neatskleidžia.

D.Gesevičiaus teigimu, PST dividendų politikos šiemet keisti neketina. Pernai iš 2009 metų pelno PST akcininkams skyrė 1,145 mln. litų, arba 7 centus už akciją, dividendų.

PST akcijos kotiruojamos “Nasdaq OMX” Vilniaus biržos Oficialiajame prekybos sąraše.

Mums pavyko “pasiskolinti” stabilizaciją bei nusipirkti laiko rimtoms reformoms, tačiau visiškai naivu būtų manyti, kad krizė jau įveikta.

Dalis ekonomikos apžvalgininkų užtikrintai skelbia “akivaizdžią” šalies ūkio nuosmukio pabaigą. Taigi lyg ir turėtume džiaugtis, bet pasidžiaugę grįžkime į tikrovę ir mėginkime panagrinėti, kodėl šis atsigavimas toks panašus į ekonominę depresiją ir kokie šansai, kad ateinančiais metais pavyks ištrūkti iš stagnacijos gniaužtų. Trumpai tariant, šansai menki.

Pirmiausia ekonominės depresijos, t.y. gilaus ir užsitęsusio nuosmukio, grėsmė  išties didelė. Per Rusijos krizę Lietuvos realusis BVP nuo piko iki žemiausio lygio nukrito apie 2 proc. ir į prieškrizinį lygį grįžo per šešis ketvirčius, o šįkart per septynis ketvirčius nuosmukis viršijo 15 proc. ir, jei atsigavimas nepaspartės, ropštimasis į prieškrizinį lygį užtruks dar per 20 ketvirčių (tai yra penkerius metus). Žinoma, artimiausiu metu galima pagrįstai tikėtis bent vieno kito geresnio ketvirčio – eksportas atsigavo beveik iki prieškrizinio lygio, nuslopo namų ūkių vartojimo išlaidų kritimas, drastiškai smukusios investicijos šiek tiek atšoko nuo dugno ir pastarąjį ketvirtį su kaupu kompensavo kapitalo nusidėvėjimą.
Vis dėlto pats ekonominės stabilizacijos ar kuklių teigiamų pokyčių faktas savaime nesuteikia pagrindo tikėtis tvarios ūkio plėtros ateityje.

Šiuo metu šalies ūkis iš esmės yra (pirmajame) ekonominio nuosmukio dugne. Nuosmukis toks gilus, kad užsienio analitikai padėtį Baltijos šalyse neretai pavadina ekonomine depresija. Formaliai jie bus teisūs, jei tokia padėtis užsitęs dar bent kelerius metus.

Taigi esama ekonominė padėtis nėra nei patenkinama, nei tvari: nedarbo lygio ir netvarių valdžios finansų problemos turi būti sprendžiamos jau dabar, antraip tarptautinės finansų rinkos, sudorojusios ekonomiškai leisgyves euro zonos periferijos šalis, ateinančiais metais neišvengiamai atsigręš į mus, mažą baltą Baltijos katytę. Šiame kontekste valdžios ir stambiojo verslo atstovų džiūgavimai dėl šalyje neva suvaldytos ekonominės padėties verčia dar labiau nerimauti.

Lietuva – labai pažeidžiama

Juk šiuo metu išgyvename skolos defliaciją (debt deflation) ir esame skolos spąstuose. Tai reiškia, kad labai mažos infliacijos aplinkoje bandymai bristi iš skolų mažinant tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus išlaidas lėmė didžiulį vidaus paklausos bei BVP susitraukimą, o skolos našta ir santykinis jos lygis (palyginti su BVP) tik dar labiau išaugo.

Pavyzdžiui, JAV federalinis rezervų bankas savo vykdomą ir pagal apimtį precedento neturinčią monetarinio skatinimo politiką daugiausia grindžia kone paniška skolos defliacijos baime.

Vadovaujantis šiuo požiūriu, pinigų ir kredito sistema turi nuolat plėstis, nes bankams teikiant paskolas ir tokiu būdu plečiant savo balansus sukuriami pinigai, o visuminis skolų grąžinimas ir bankų balansų susitraukimas lemia bendrą pinigų kiekio traukimąsi. Kai skolos grąžinamos sparčiau, negu išduodamos naujos paskolos, ūkyje pajuntamas pinigų badas, ir tai labai apsunkina viso ūkio galimybes aptarnauti savo skolas, o ekonomika bliūkšta greičiau, nei traukiasi skolos.

Lietuvos ūkis patyrė būtent tokią situaciją. Per bumo įkarštį bankų sistemoje buvo itin aktyviai kuriami pinigai. Deja, pinigų lietus staiga baigėsi 2008 m. pabaigoje, bankams tiek dėl objektyvių priežasčių, tiek dėl pasikeitusio rizikos suvokimo beveik nustojus kredituoti ūkį. Bankų paskolų portfelis nuo piko susitraukė jau daugiau kaip 7 mlrd. Lt (11 proc.). Maža to, šalies komercinių bankų grynieji išorės įsipareigojimai tuo pat metu susitraukė beveik per pusę, t.y. 15 mlrd. Lt, – tai iškalbingas skaičius, atskleidžiantis motininių užsienio bankų strateginį požiūrį į plėtros galimybes Lietuvoje.

Su skolos defliacija susijęs pinigų, pajamų, surenkamų mokesčių badas buvo visa apimantis, ir, be jokios abejonės, palikta savieigai šita situacija būtų virtusi į ekonomikos “mirties spiralę”, realus ūkio aktyvumas bliūkštų 30–40 proc. ir daugiau. Laimei (ar nelaimei), skolinimosi estafetę iš privataus sektoriaus perėmė valdžios sektorius, ir tai buvo labai reikšmingas veiksnys, leidęs stabilizuoti ūkio padėtį. Tačiau dėl to valdžios sektoriaus skola nuo krizės pradžios padidėjo jau daugiau kaip 17 mlrd. Lt.

Beje, vizualiai pamačius valdžios skolinimosi kaitos tendencijas, šnekos apie griežtą valdžios taupymo politiką kelia šypseną. Valdžia raminasi tuo, kad skolos lygis BVP atžvilgiu nėra aukštas, palyginti su Vakarų Europos šalimis, tačiau išliekantys didžiuliai biudžeto deficitai ir atitinkamos skolos augimo tendencijos didina grėsmę, kad stiprėjančios Europos valstybių skolų krizės fone Lietuva ateinančiais metais išliks labai pažeidžiama.

Pasiskolinome stabilizaciją

Taigi valdžia mus šiuomkart išgelbėjo, tačiau kaip atrodo šalies užsienio skolos dinamika? Privačiam sektoriui praktiškai nustojus skolintis, tačiau skolinantis Vyriausybei ir kartu krintant realiajam ekonomikos aktyvumui, krizės laikotarpiu bendroji šalies užsienio skola didėjo netgi sparčiau negu bumo metu ir išaugo nuo 71 iki 90 proc. BVP.

Akivaizdžiai esame pakliuvę į vadinamosios vidinės devalvacijos sukeltus skolų spąstus! Pavyko “pasiskolinti” stabilizaciją bei nusipirkti laiko rimtoms reformoms, tačiau visiškai naivu būtų manyti, kad krizė jau įveikta, kad galima ramiai didinti biudžeto išlaidas, stimuliuoti ekonomiką papildomai skolinantis ir pan.

Ekonomiką taip pat padėjo stabilizuoti Europos centrinio banko vykdoma rekordiškai mažų palūkanų normų politika, kuria, deja, vykdomas didelio masto turto perskirstymas, pakenkiant atsakingai taupantiesiems ir perskirstant šias lėšas įsiskolinusiems bei turbūt mažiau atsakingai besielgusiems visuomenės sluoksniams. Tačiau paliekant nuošalyje socialinio teisingumo dalykus, reikėtų klausti: o kiek laiko galima tikėtis tokių mažų ir faktinių rizikų neatitinkančių palūkanų normų Europoje?

ECB ir kiti didieji centriniai bankai jau turi pagrindo nerimauti dėl per lengvo ir neadekvačiai pigaus skolinimo komerciniams bankams “likvidumui palaikyti” – kaip žinome, tos pigiai paskolintos lėšos komercinių bankų kone tiesiu taikymu yra perskolinamos nacionalinėms vyriausybėms, ir šitaip centriniai bankai faktiškai vykdo euro zonos vyriausybių gelbėjimą “pro galines duris”. Tuo tarpu vyriausybių obligacijų kainų burbulai (vyriausybių obligacijų kainos dėl per pigaus skolinimo yra neadekvačiai didelės) pastaruoju metu sproginėja: prieš pusmetį Graikija, neseniai jau ir Airija nebesugebėjo perfinansuoti savo skolų rinkoje, eilės neišvengiamai laukia Portugalija, Ispanija ir t.t.

O dėl minėto skolų spąstų reiškinio galima beveik užtikrintai teigti, kad per kelerius metus šių šalių skolos bus restruktūrizuotos (t.y. dalis jų bus nurašyta), nepaisant tebesitęsiančio Europos politinių viršūnių savęs apgaudinėjimo ir krizės rimtumo neigimo. Tad arba bankrotai, arba infliacija vidutinės trukmės laikotarpiu palūkanų normų aplinką darys mažiau palankią.

Bankų pasirinktos strategijos ir mažesnėmis palūkanų normomis pristabdytas nekilnojamojo turto kainų kritimas taip pat buvo tam tikra ekonomikos atrama, nors poveikis nėra vienareikšmiškas. Kaip ir prognozuota, būsto kainos nuo piko nukrito apie 45 proc., o šiemet jų smukimas buvo nuosaikus. Vis dėlto būstas akivaizdžiai išlieka pernelyg sunkiai įperkamas, ir per kelerius ateinančius metus, priešingai daugelio ekonomistų viltims, tikėtinas tolesnis realių būsto kainų kritimas 20–30 proc.

Jei kalbėsime apie eksporto, kaip svarbiausio ekonomikos augimo variklio, perspektyvas, pasaulio tarptautinė prekyba iš esmės išliko priklausoma nuo vyriausybių fiskalinio skatinimo priemonių, kol kas nesprogusių ar netgi aktyviai pučiamų finansinių burbulų (Kinijos pavyzdys). Tikėtina, kad artimiausiais metais pasaulio laukia didžiuliai struktūriniai lūžiai ir finansinių burbulų sprogimai, kurie gali įžiebti protekcionizmą, prekybos karus ir ryškų gyvenimo standartų išsivysčiusiose valstybėse suprastėjimą dėl priverstinio aktyvesnio taupymo. Apskritai eksporto potencialas pasaulinio perteklinio gamybinio pajėgumo sąlygomis jokiu būdu neatrodo patikimas ūkio plėtros variklis.

Esant visoms šioms aplinkybėms nenuostabu, kad darbo rinkos būklė – kone svarbiausias ekonomikos sveikatos būklės rodiklis – išlieka labai sunki. Antai užimtumas nuo piko sumažėjo daugiau negu 12 proc., o nedarbo lygis kol kas laikosi 18 proc. aukšumose, nepaisant tam tikro pramonės ir eksporto atsigavimo. Labai gali būti, kad daugelio bedarbių ankstesnių darbo vietų tiesiog nebėra nunykus pertekliaus laikų ekonominėms veikloms. Kitaip tariant, struktūrinis nedarbas, tikėtina, yra dramatiškai išaugęs.

Ar pavyks pakankamai greitai sukurti šiems žmonės naujas darbo vietas pirmiau, nei jie pasišalins iš darbo jėgos ar netgi iš Lietuvos? Ar pavyks iš tiesų stabilizuoti šalies ūkį, kol nesibaigė nusipirktas laikas? Kuo daugiau matyti susitaikėliškumo ir savęs raminimo daigų, skaudžiai pažįstamų iš 2007–2008 m., tuo mažesni mūsų šansai.

Milijoninių nuostolių Lietuvoje patyrusios bendrovės “Coface”, gerokai sumažinusios veiklos apimtis, tačiau nepasitraukusios iš Lietuvos, vadovė Lenkijoje ir Baltijos regione Katarzyna Kompowska (Katarzyna Kompovska) sako, jog nors neapibrėžtumas ir rizika rinkoje nedingo, tačiau bendrovė draudžia jau daugiau.

“Padėtis rinkoje šiuo metu jau stabilizavosi, mes prisiimame naujų rizikų, tačiau atsižvelgdami į neseną patirtį stengiamės padėti savo klientams prisiimti tik priimtiną naštą. Jei pažiūrėtume tik į 2009 metų bendrovių finansinius rodiklius, tai didžioji jų dalis būtų prasti, todėl pakeitėme savo modelį, stengiamės giliau žvilgtelti į įmonių padėtį”, – interviu “Verslo žinioms” sakė K.Kompowska.

Pasak jos, Lietuvos įmonės pastaruoju metu tapo atviresnės ir teikia vis daugiau informacijos.

“Anksčiau įmonės atsisakydavo atsiverti. Kita vertus, taip įmonės elgdavosi, nes kredito draudimo paslauga rinkoje buvo mažiau žinoma. Tik po šito blogojo etapo didžioji dalis įmonių suvokė, kaip tai svarbu”, – sakė “Coface” vadovė.

Anot jos, pagrindinė problema, kurią “Coface” pamatė sunkmečiu, buvo ta, kad kredito draudimo produkto suvokimas nebuvo pakankamas ir įmonės buvo nustebusios, kad draudimo bendrovės ėmėsi kai kurių veiksmų sumažindamos draudimo apimtis.

“Privalome sumažinti nuostolius, apsaugoti įmones nuo kitų nuostolių apribodami apimtis ir pasakydami, kad viena ar kita įmonė, mūsų vertinimu, yra per silpna, kad jai būtų suteikiamas kreditas ir kad už ją atsakytume. Juk joks draudikas neapdraus nuo gaisro, kai namas jau dega”, – kalbėjo K.Kompowska.

Ji teigė, jog nepaisant nuostolių, iš rinkos nebuvo pasitraukta.

“Žinoma, kai turime įsipareigojimų, juos privalome vykdyti. Mūsų nuostolių koeficientas 2009 metų pabaigoje viršijo 600 proc., tai reiškia, kad uždirbdami l eurą, išmokėdavome 6 eurus. Mes atlikome savo vaidmenį, mokėjome, likome rinkoje ir palaikėme verslą, kurį galėjome palaikyti”, – sakė K.Kompowska.

Pasak jos, “Coface” nedraudžia rizikingais laikomų statybos ir nekilnojamojo turto sektorių ir su jais susijusių verslų, rizikingu laikomas transporto sektorius.

Ji taip pat pridūrė, jog “Coface” šiuo metu neturi planų Lietuvoje teikti faktoringo paslaugą. Ją Lietuvoje “Coface” ketino teikti prieš kelerius metus.