Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Mirtį reikia prisiminti ne tik per laidotuves ir Vėlines, – įsitikinęs stačiatikių kunigas Vitalijus Mockus. – Jei negalvojame apie mirtį ir staiga netenkame artimo žmogaus, tada skausmas nepakeliamas.“ Šiais laikais žmonės stengiasi mirtį išstumti iš gyvenimo, net vaikų nebesiveda į laidotuves. Kai smilkiniai jau žili, žmogus neturi nė menkiausio supratimo, kaip reikia pasiruošti mirčiai. Jam gali atrodyti, kad užtenka palikti testamentą, kuriame nurodyta: „Mano pelenus išberkite Baltijos jūroje“.

Ginta GAIVENYTĖ

– Dažnai būna, kad artimuosius praradę žmonės pyksta: kodėl Dievas jį iš manęs atėmė? Kaip jūs paguodžiate tokį žmogų?

– Dažniausiai tai būna ilgas, ne minutės trukmės pokalbis. Galbūt bendraujame net ne vieną dieną. Turiu skirti laiko, kad paaiškinčiau, jog Dievas ne atėmė, o tiesiog pasikvietė žmogų. Jo laikas čia baigėsi.

Man labai patinka filosofo Antano Ma­ceinos žodžiai: „Tik gimstam, ir pradedam mirt.“ Tai tas skausmas nepakeliamas būna, kai mes niekada negalvojame apie mirtį. Manome, jog net vaikų į laidotuves nereikia vestis, kad tik jie nematytų mirties. Mūsų bėda, kad mirčiai pradedame ruoštis tik senatvėje. Pensija ateina, smilkiniai žili, reikia pasiruošt, o žmogus nežino, kaip tai padaryti. Jis neturi įpročio melstis, jis neturi suvokimo, kas yra mirtis.

Juk mirtis gali įvykti bet kada, nebūtinai tik gyvenimo rudenį. Turbūt dauguma kunigų pritardami pasakytų, kad dažnai laidojame ne laiku išėjusiuosius. Autoavarijos, ligos. Būna, kad tėvai palaidoja vienintelį savo vaiką. Tik meldžiantis, prašant, kad Dievas būtų guodėjas, – tik taip įmanoma skausmą pakelt ir iki krikščioniško sąmoningumo ateit.

Jei žmogus krikščionis ir gyvena tikėjimu, jis net artimiausio žmogaus netekęs nepraras vilties. Jei jis tiki, žino, kad su artimuoju atsisveikina tam tikram laikui, o paskui vėl susitiks.

– Skamba gražiai, bet ar tikrovėje kas nors džiaugiasi per savo vaiko laidotuves?

– Neseniai Lietuvos stačiatikių bendruomenė neteko vieno garbingo kunigo. Jis buvo 57-erių, kai staiga sustojo širdis. Sakytume, kad mi­rė ne laiku. Ir štai jo motina buvo laidotuvėse. Pražilusi senutė, priėjus norisi ją paguosti, apkabinti. Bet kai priėjau prie jos, pamačiau – ji švyti.

Nepasakyčiau, kad jos veide buvo šypsena. Bet akys švytėjo, veidas šviesus. Ji stovėjo prie karsto, žiūrėdama į mirusį sūnų ir taip švytėdama. Pasakė: „Nereikia manęs guosti, jis žemėje tiek meldėsi, kad Dievas tikrai jį priims. Ir jis manęs ten lauks. Aš juk irgi greitai išeisiu. Tada jis pasitiks mane prie rojaus vartų.“ Taip motina kalba apie ką tik mirusį, karste pašarvotą sūnų. Štai kas yra gyvas tikėjimas.

Nesibaigia su karstu gyvenimas. Nors tai nereiškia, kad jai neskauda. Motinai net į kelionę vaiką išleidžiant skauda, ką jau kalbėt apie mirtį.

– O jeigu vaikas nusižudė? Kaip tada tėvams su tuo susitaikyti? Tada jau nepaguosite, kad žmogus tiesiai pas Viešpatį nukeliavo.

– Tegu Viešpats jį teisia. Mes galim tik liūdėt, kad taip pasibaigė jo žemiškas gyvenimas. Tai tikrai bėda, bet tegu Dievas teisia.

Prisiminkime Kristaus nukryžiavimo istoriją, kai žmonės žiūri į nukryžiuotą nusikaltėlį ir sako: „Pagaliau teisybė, taip jam ir reikėjo.“ O ką Kristus jam pasakė? „Tu dar šiandien su manimi būsi rojuje.“ Negalime mes jokio žmogaus teisti. Nors tai yra baisu – sau pačiam gyvybę atimti.

Yra visokių atvejų. Būna ligų, kurių paveikti žmonės elgiasi neadekvačiai. Vieni pakelia didelį psichologinį krūvį, o kiti ir menkos negandos nepakelia.

– Mes dažnai kalbame apie savižudybes, tarsi jos visos būtų vienodos. Bet gal yra skirtumas, ar žmogus atima sau gyvybę pilnas neapykantos, ar jis tiesiog nepakelia gyvenimo čia ir tikisi išeiti ten, kur geriau?

– Yra skirtumas. Bet čia tik Dievas gali pa­sverti. Vis dėlto mes negalime artimiesiems meluoti, kad šitaip buvo galima elgtis, – kad ir kokios ten buvo priežastys ir motyvai. Artimieji turi už jį melstis, nes Bažnyčia nesimeldžia. Jeigu nėra medicininės išvados, kad žmogus turėjo psichikos ligą, stačiatikių bažnyčioje už jį nesimeldžiama ir kunigas nelydi į kapus. Kodėl? Kad likusiems parodytų, jog šitaip negalima. Mes turime žmonėms sakyti tiesą, kad toks išėjimas negeras, tai yra nuodėmė.

– Bet ar tai neprasilenkia su atjauta, kai žmogus tarsi išstumiamas?

– Jis neišstumiamas. Visi raginami melstis. Net kunigas meldžiasi privačiai. Mes nepaliekam, laikom tam tikra prasme už rankos, bet nemeluojam.

– Tvirtinate, kad su mirusiaisiais ryšį galima palaikyti per maldą, o būna, kad žmonės bendrauja su artimaisiais per sapnus. Ar taip įmanoma palaikyti ryšį?

– Turi būti labai tyros širdies, kad pamatytum būtent tokį sapną, o ne kokią nors apgaulę. Bet koks kunigas patars gyvenime nesivadovauti sapnais. Mes mažiau prarasim nepatikėję tuo, ką matome sapnuose. Dievas ras kitokių būdų pranešti svarbią žinią.

Gali juk būti, kad devyni sapnai labai gražūs, norisi jais tikėti. Bet dešimtas sapnas mus pražudys. Mes dar nesame tokio dvasinio lygio, kad galėtume atskirti, kur Dievo duotas ženklas sapne, o kur mūsų pasąmonės veikimas. Gali tai būti net piktųjų dvasių veikimas, jos irgi moka gražių sapnų mums dovanot.

Su artimaisiais saugiau šnekėtis per maldą. Jei artimasis ateina sapne, galim priimti tai kaip priminimą, kad reikia už jį pasimelsti. Ar jam ten gera, ar negera, vis tiek reikia už jį melstis. Ir jokiu būdu nebandyti sapnuose įskaityti, ką reiškia vanduo, paukštis ar dar kas nors. Sapnininkus vartantieji ir mėginantieji šifruoti ženklus tikrai apsigauna.

– O kaip su pašnekesiais prie kapo? Močiutės lapelius nugrėbia, žvakelę uždega ir su velioniais pasišneka.

– Tegul pasišneka – neturėtume manyti, kad tai kažkas blogo. Su siela bendraujame, nesvarbu, kad kūnas jau sudūlėjęs. Tik tegu tai būna maldos išraiška, noras išreikšti savo meilę.

Juk būna, kad į kelionę važiuodami pasiimame artimo žmogaus, kuris lieka namie, nuotrauką. Išsitraukiam ją dieną ar vakare ir pasišnekam: „Myliu tave. Linkiu tau ramybės.“ Argi tas žmogus supyks: „Kaip tu mane dabar iškeitei į kažkokį popierių?“ Juk jis supranta, kad žodžiai sakomi ne popieriui. Tai yra priminimas sau, kad tą žmogų myli.

Taip ir su pasikalbėjimais prie kapo. Tik nereikia sureikšminti, kad štai turiu kasdien valandą su juo šnekėtis, nes kitaip jau bus blogai. Čia tai jau pasakos. Bet gerai pabūti prie kapo ir pasakyti: „Nematau tavęs, negaliu tavęs paliest, bet myliu tave, tu tai žinok.“

– Ar reikia artimųjų kapais rūpintis?

– Būtinai reikia. Žinoma, mes nerasim daugybės savo proproprosenelių kapų, jų jau nebelikę. Vilniaus miestas visas ant kapinių pastatytas – priemiesčiai anksčiau buvo vien kapinės. Net Senamiestyje daug vietų, kur buvusios kapinės. Ir dabar tų kapų jau niekas neprižiūrės. Bet kol žinome artimųjų amžinojo poilsio vietą, turime išsaugoti ją tvarkingą ir paženklintą krikščionišku simboliu – kryžiumi.

– Būna, žmonės sako: „Noriu, kad ant mano kapo medelis užaugtų.“

– Tegu užauga tas medelis. Nors medeliai, kaip pati žinote, suardo antkapius. Mūsų norai irgi turi būti pamatuoti. Neturiu būti tokių: „Noriu, kad mano pelenus išbarstytų virš miesto iš lėktuvo.“ Mūsų kultūroje tai nėra priimtina. Būna visokių vaikiškų užgaidų.

– O jei žmogus liepia artimiesiems išbarstyti kur nors jo pelenus, o šie pažada, nenorėdami ginčytis su mirštančiuoju? Paisyti tokios pomirtinės valios ar laidoti savo nuožiūra?

– Kodėl tas žmogus galėjo taip pasakyti? Iš nežinojimo, gal net iš pykčio arba tiesiog dėl to, kad jam taip šovė į galvą. Tai gal ir vertinkim tai kaip vaiko užgaidą. Mes pildome ne visus vaikų norus, o jis po mirties supras, kodėl taip nebuvo padaryta.

Žmogus vis dėlto yra protinga būtybė ir negali reikšti tokios pomirtinės valios, kuri artimiesiems sukeltų daug problemų. Atseit, aš išeinu ir man jau tas pats. O gal iš tiesų žmogus giliai širdyje nori, kad kapas išliktų ir jo vaikai jį prie jo prisimintų?

Būna, kad žmogus jūroje kur nors žūva, palaikų niekaip nesurinksi, nežinia, kur jie. Tada jau nieko nepadarysi. Tada vienintelis būdas išreikšti meilę išėjusiajam yra malda. Juk kol žmogus gyvas, galime meilę išreikšti milijonais būdų – apkabinti, pasakyti gerą žodį.

– Ar čia būtina kalbėti maldos žodžius? Gal pakanka tiesiog prisiminti?

– Neužtenka prisiminti. Mes daug žmonių prisimename. Bet kada už žmogų meldžiamės, prašome Dievo, kad jį palaimintų, mes dalyvaujame jo likime. Malda šiuo atveju yra jam pagalbos priemonė. Žinoma, meilės išraiška gali būti ir kapų tvarkymas – prižiūriu, pasodinu gėlyčių. Bet malda yra aukščiausia.

– Teko girdėti, kad stačiatikiai pagerbia mirusiuosius pastatydami prie kapo degtinės ir net padėdami užkandos.

– Deja, yra tokių pagonybės liekanų. Tai baisu. Ypač tai tapo populiaru sovietmečiu. Dvi ar net trys kartos nebuvo auklėjamos krikščioniškai, o reikėjo kažkokių apeigų palydint mirusiuosius. Maža to, per gedulingus pietus prie portreto į lėkštutę paberdavo druskos, padėdavo duonos ir pastatydavo taurelę degtinės. Ne konjako, ne gero prancūziško vyno, bet degtinės.

Dar buvau jaunas dvidešimtmetis kunigas, kai mane pakvietė per Mirusiųjų minėjimo dieną prie kapo pasimelsti. Devintą dieną po Velykų, antradienį po Atvelykio, mes einam melstis į kapines, giedam velykines giesmes. Taip primename mirusiesiems, kad Kristus prisikėlė, taip pat ir jūs prisikelsit.

Ir štai esant tokiai nuotaikai pamačiau, kad ant naujai supilto kapo tarp gėlių padėta taurelė degtinės. Paprašiau nuimti. Giminės man pradėjo aiškinti, kad čia tokia tradicija. Pasakiau, kad nėra tokios krikščioniškos tradicijos. Tada jie man priminė, kad esu jaunas kunigas. Ten buvo ir daug garbaus amžiaus žmonių. Visi ginčijosi ir nenorėjo nuo kapo nu­imti taurelės.

Atsiprašiau jų, pasakiau, kad negaliu čia melstis. Įsiminiau mirusiojo vardą, per šv. Mišias bažnyčioje jį tyliai paminėjau, bet prie kapo nesimeldžiau, kad tai būtų pamoka kitiems, jog taip negalima.

– O jei per laidotuves pamatytumėte, kad mirusįjį išlydi su taurele?

– Nelaidočiau. Jau buvo toks atvejis, kai iš laidotuvių išvykau nebaigęs. Pamačiau močiutę, kuri į karstą dėliojo monetas aplink mirusįjį. Net nepažiūrėjau, ar ten buvo tuomečiai lietuviški centai, ar kokie kiti pinigai. Paprašiau jos liautis. Giesmininkė giedojo, nenorėjau kalbėti, todėl ranka parodžiau jai pasitraukti į šoną. Ji pastebėjo mano gestą, bet toliau tas monetas aplink dėliojo.

Tada jau garsiau pasakiau, dar nenutraukdamas giedojimo: „Pasitraukit į šoną ir melskitės. Nereikia nieko į karstą dėt.“ Jinai nereagavo. Bet iš žvilgsnio mačiau, kad ji girdi gerai, nes į mane pažiūrėjo. Tada paprašiau ją sustabdyti artimųjų. Jie tik tarpusavyje susižvalgė. Nedrįso prieit. Tada jau nutraukiau giedojimą ir viešai pasakiau: „Šitaip neturi būt. Arba jūs pasitraukiat nuo karsto, arba aš pasitrauksiu.“ Visi nudelbę akis tylėjo ir niekas jai nieko nesakė. Aš apsisukau ir išvažiavau.

– Dabar vis labiau viskas susipynę. Būna, kad žmogus praktikuoja jogą ar budistinę meditaciją, tačiau jo artimieji – krikščionys ir nori jį išlydėti krikščioniškai. Ar kitą religiją išpažinusį žmogų galima laidoti krikščioniškai?

– Tikrai ne. Tai turi būti demonstratyvus ženklas, kad šis žmogus gyvenimu nebuvo krikščionis. Jis juk savo gyvenimo būdu parodė, kad jam Bažnyčios nereikia. Tai kodėl turėtume jam piršti, kai jis negali sakyti „ne“? Kai burna užčiaupta, o rankos – surištos? Kam mes melsimės, giedosime, jei jam to nereikia?

Perėjimas į budizmą ar hinduizmą yra krikščionybės išsižadėjimas. Taip žmonės patys save nuo Bažnyčios atskiria. Ne­galima jam priimti komunijos, negalima jam teikti ir kitų sakramentų. Tai kodėl turėtume jį laidoti?

Taip, jis krikštytas, krikštas neišsitrina. Tačiau jis gyvas turėtų pasiprašyti į Baž­nyčią atgal, sakyti: „Aš suklydau, noriu būti krikščionis.“ Tada reikėtų per tam tikras apeigas ar maldas jį vėl priimti į krikščionis. Ne taip, kad kažkur pabuvai ir lyg niekur nieko sugrįžti. Žmogus turi atsiprašyti už savo klajones ir Viešpaties Dievo, ir visos bendruomenės.