Prieš septynerius metus į Lietuvą atvykę Ispanijos futbolininkai Vilniaus “Žalgirio” stadioną išvadino ryžių lauku, ir šis epitetas apskriejo visos Europos žiniasklaidą. Prieš dvi savaites Lietuvoje apsilankę pasaulio čempionai neišvydo nieko naujo – Ispanijos žurnalistai, išvydę Dariaus ir Girėno stadioną, jį praminė bulvių lauku. “Veidas” domėjosi, kodėl per septynerius metus Lietuvoje taip ir neiškilo nacionalinis stadionas. Ir ar artimiausiais metais lietuviai išvengs dar vienos gėdos prieš visą Europą?
Jau 2004 m. Lietuvos stadionų būklė buvo kritinė, o dabar ji apskritai beviltiška. “Esame turbūt vienintelė Europos šalis, kuri neturi normalaus stadiono”, – teigia vienas garsiausių pastarojo dvidešimtmečio Lietuvos futbolininkų Valdas Ivanauskas.
Kaimynai stadionų srityje mums jau seniai nušluostė nosį. Latviai dar 2000-aisiais pasistatė 10 tūkst. žiūrovų talpinantį stadioną, kuriame koncertus gali stebėti per 30 tūkst. melomanų. Modernus 10 tūkst. vietų stadionas prieš dešimtmetį iškilo ir Taline, o jo veją per pastaruosius dvejus metus išbandė Brazilijos ir Urugvajaus rinktinių futbolininkai.
“Tiesą sakant, Europoje tėra tik šešios valstybės, kurios neturi trečios UEFA kategorijos stadiono, – “Veidui” tvirtina Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Liutautas Varanavičius. – Tačiau beveik visos jų jau yra parengusios projektus ir artimiausiu metu ketina pradėti statybas. Štai net Albanijos vyriausybė visai neseniai patvirtino 30 tūkst. vietų stadiono projektą ir pažadėjo finansuoti 90 proc. jo statybų kainos.”
Anot L.Varanavičiaus, trečios UEFA kategorijos stadiono projektą yra parengusios ir pradėti statybas ketina net vos 50 tūkst. gyventojų turinčios Farerų salos.
“Per savo karjerą esu matęs daugybę stadionų. Netgi nykštukinės Europos valstybės – San Marinas ir Lichtenšteinas, kuriose futbolas nėra populiari sporto šaka, turi geresnius stadionus nei mes Lietuvoje, – konstatavo daugiau nei dešimtmetį Lietuvos rinktinės marškinėlius vilkėjęs V.Ivanauskas. – Turėti nacionalinį stadioną Lietuvai yra prestižo reikalas. Kam jis bus skirtas be futbolo – kitas klausimas, tačiau tai yra mūsų šalies veidrodis, kurio mes, deja, neturime.”
Šimto milijonų nereikia
Lietuvos politikai nacionalinio stadiono statybų ėmėsi po skandalingojo 2004-ųjų mačo su Ispanijos rinktine. Sostinės savivaldybė savo rankose turėjo ne vieną “Žalgirio” stadiono rekonstrukcijos projektą, tačiau visi jie taip ir liko popieriuje.
Galiausiai buvo atsigręžta į ant Šeškinės kalno kone du dešimtmečius dūlančius nacionalinio stadiono griaučius. Antroje 2007-ųjų pusėje pradėtus statybų darbus kiek daugiau nei po metų dėl finansavimo stokos teko nutraukti.
Į stadioną buvo investuota per 100 mln. Lt, tačiau šiek tiek ūgtelėję stadiono griaučiai mažai kuo skiriasi nuo 1991-ųjų, kai statybos buvo sustabdytos pirmąkart. Ar stadionui skirti milijonai nebuvo iššvaistyti, šiuo metu aiškinasi prokurorai.
Pasaulinė praktika rodo, kad už Šeškinės stadiono pamatams išleistus milijonus buvo galima suręsti modernų keliasdešimties tūkstančių vietų stadioną. “Turime konkretų pavyzdį mūsų kaimynystėje – Lenkijos Kelcų mieste visai neseniai buvo pastatytas 15,5 tūkst. vietų stadionas. Jo statybos kainavo 48 mln. zlotų (apie 40 mln. Lt)”, – mitus apie šimtamilijonines investicijas sklaido L.Varanavičius.
Patarimų dėl futbolo stadionų statybų šiuo metu Lenkijoje galima prisirinkti į valias. Mūsų kaimynai kartu su Ukraina rengs 2012 m. Europos čempionatą ir dabar išgyvena stadionų statybos bumą.
Tuo tarpu Vilniaus savivaldybė 30 tūkst. žiūrovų galinčio sutalpinti nacionalinio stadiono statyboms buvo užsimojusi skirti net 370 mln. Lt.
“Didžiausia problema ta, kad mes stadioną visą laiką statėme iš kitos pusės: pirmiausia pasidarydavome projektą, o tada ieškodavome jam pinigų. Visame pasaulyje yra atvirkščiai – pirmiausia atliekama galimybių studija, tada parenkamas operatorius ir tik tuomet pradedamos statybos”, – paaiškina L.Varanavičius.
Priklausomi nuo UEFA malonės
Pagal UEFA reikalavimus oficialios nacionalinių rinktinių rungtynės gali būti žaidžiamos tik trečios kategorijos stadionuose. Geriausiu Lietuvoje laikomam Dariaus ir Girėno stadionui UEFA yra suteikusi antrą kategoriją, o mūsų šalies nacionalinė komanda jame gali rungtyniauti tik išimties tvarka.
Norint, kad stadionas atitiktų trečią kategoriją, reikėtų investuoti keturis penkis milijonus litų ir įrengti darbo vietas žiniasklaidai, rekonstruoti ypač svarbiems asmenims skirtą tribūną ir komandų drabužines. Jeigu trečios kategorijos barjerą norėtų įveikti Marijampolės stadionas, jam reikėtų kur kas didesnių investicijų.
Pasak LFF prezidento, rekonstruoti senų stadionų neverta. Be to, Kaune esantis sporto kompleksas futbolo aistruoliams nėra patogus dėl lengvosios atletikos bėgimo takų.
Kiek ilgai UEFA pro pirštus žiūrės į Dariaus ir Girėno stadiono būklę ir kiek ilgai nacionalinė komanda jame galės rungtyniauti, lieka neaišku.
Premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad apie naują stadioną Lietuvoje bus galima kalbėti tik tuomet, kai į Lietuvą atvyks tokie klubai kaip Madrido “Real” ar Londono “Chelsea”, taip sukeldamas didžiulį nacionalinės komandos žaidėjų pasipiktinimą.
Tokia Vyriausybės vadovo pozicija LFF prezidento nestebina. “Politikams turbūt nieko nereikia. Būtų lengviausia pastatyti kalėjimus ir ligonines, ir nieko daugiau nereikėtų. Pusę žmonių sukištų į ligonines, o likusius – į kalėjimus”, – ironizuoja L.Varanavičius.
Stadionas Lietuvoje neatsipirktų
Vis dėlto sostinės savivaldybė planų pastatyti nacionalinį stadioną neatsisako. Pasak Vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus, šiuo metu yra bent trys tarptautinės kompanijos, labai rimtai besidominčios galimybe stadioną suręsti savo lėšomis.
“Nacionalinio stadiono komplekso statybos turi būti visiškai atribotos nuo politinės įtakos. Jį turi statyti specialistai ir tie žmonės, kurie investuos savo, o ne valstybės pinigus. Tuomet niekas negalės daryti įtakos ir gauti dividendų, – sakė R.Adomavičius. – Tikimės rasti privatų investuotoją, kuris sutiktų pastatyti kompleksą ir 22 metus jį eksplotuoti bei užtikrinti pelningą jo veiklą. Tuo tarpu savivaldybė koncesininkui kasmet mokėtų sutartą pinigų sumą.”
Nacionalinio stadiono galimybių studijoje buvo nustatyta, kad koncesininkui per metus galėtų būti skiriama po 42 mln. Lt. Anot L.Varanavičiaus, tokia suma yra pernelyg didelė.
“Neabejoju, kad atsiras daugybė stadioną statyti norinčių įmonių, jeigu joms bus pasiūlyta po 42 mln. Lt 22-ejus metus. Lietuvoje futbolo stadionas neatsipirktų, todėl jis turėtų būti statomas valstybės lėšomis, kaip yra įprasta visame pasaulyje. Net garsiojo Anglijos Vemblio stadiono statybas rėmė vyriausybė, nors šioje šalyje stadionai uždirba pinigus”, – primina L.Varanavičius.
Futbolo tėvynėje stadionai neretai sutalpina per 50 tūkst. ir daugiau žiūrovų. O juk bilietų į rungtynes kainos prasideda nuo 50 Didžiosios Britanijos svarų (apie 200 Lt). Dėl didžiulio susidomėjimo futbolu įprastas žiūrovas per metus aplanko tik keletą iš keliasdešimties mačų, o stadionai kasmet skaičiuoja pelną.
Tuo tarpu Lietuvoje nacionalinių pirmenybių rungtynes retame mieste stebi bent keli tūkstančiai žiūrovų.
Nacionalinės rinktinės mačuose apsilanko apie penkis tūkstančius gerbėjų, o į šalį atvykus pasaulinio lygio žvaigždėms rungtynės gali sutraukti ir per 10 tūkst. žiūrovų.
Politikams niekaip nesusitariant dėl nacionalinio stadiono statybų buvo pasigirdę siūlymų šį darbą perimti futbolo federacijai, tačiau ji reikiamų lėšų neturi.
“Vyriausybės parama federacijai šiemet sumažėjo 30 proc. UEFA mums skiria pustrečio milijono eurų ketveriems metams, todėl imtis tokio projekto negalėtume net statydami stadioną išsimokėtinai”, – apibendrina L.Varanavičius.