Nešviesūs prisiminimai. Praeityje gausu ne tik herojų, pasiaukojusių žmonių, bet ir antiherojų – tironų, galvažudžių, aferistų ir kitokių niekšų. Viačeslavas Molotovas paliko ryškų pėdsaką XX a. pasaulio istorijoje, nors ir tamsų.

Ar verta, ar etiška tokį prisiminti? Gal geriau užmiršti, lyg jo nebūtų buvę? Nuo seno įprasta įamžinti, rašyti knygas ir straipsnius apie istorines asmenybes, nuveikusias daug gero savai tautai ar visai žmonijai. Tai iš tiesų būtina – taip sužinome apie gražius pavyzdžius, iš kurių galime pasimokyti, ir pati istoriografija dėl to darosi įdomesnė. Tačiau be tamsių asmenybių portretų istorijos knygos būtų nepilnos ir net blankios, primityvios. V.Molotovas tarp Josifo Stalino sėbrų ilgą laiką užėmė pirmą, ypatingą vietą, nors jo sosto įpėdiniu ir netapo.

V.Molotovas (tikroji pavardė Skriabinas) gimė krautuvės pardavėjo šeimoje prieš 125 metus – 1890 m. vasario 25 d. nedideliame Kukarkos miestelyje Viatkos gubernijoje, Urale. 1908 m. baigęs Kazanės realinę mokyklą studijavo Peterburgo politechnikos institute, bet mokslų nebaigė. Matyt, sutrukdė revoliucinė veikla – nuo 1906 m. jis jau aktyvus Vladimiro Lenino vadovaujamos Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos narys – bolševikas. Pirmą kartą areštuotas 1909 m., o po to kalėjimai ir tremtys jo gyvenime užėmė svarbią vietą: senatvėje didžiavosi, kad teko pasėdėti visuose svarbiausiuose Rusijos kalėjimuose. Ar ne dėl to vėliau gavęs valdžią su tokiu entuziazmu grūdo į kalėjimus, pasmerkdavo mirčiai dešimtis tūkstančių žmonių?

Laisvės laikotarpiais tęsė revoliucinę veiklą, 1912 m. buvo vienas „Pravdos“ laikraščio įkūrėjų. Aktyvus Spalio revoliucijos dalyvis. Po V.Lenino mirties 1924 m. sausį tapo vienu įtakingiausių J.Stalino bendrininkų jo kovoje dėl valdžios partijoje ir valstybėje prieš Levą Trockį, Grigorijų Zinovjevą ir Levą Kamenevą. Žinoma, šefas tą ištikimybę tinkamai įvertino. Maža to, tarp bolševikų, J.Stalino aplinkos žmonių jis buvo palyginti neblogai išsilavinęs ir dar garsėjo savo ypatingu darbingumu, ištverme, už ką pelnė Akmeninio Pasturgalio („Kamennaja zadnica“) pravardę. Visa tai padėjo jam įkopti į pačią imperijos valdžios olimpo viršūnę: 1928–1929 m. vadovavo Maskvos partinei organizacijai, 1930 m. tapo premjeru – TSRS liaudies komisarų tarybos pirmininku.

Tiesa, didžiojo teroro metais (1937–1938) daugelis panašių į jį, nepaisant gabumų ir nuopelnų, buvo sušaudyti arba geriausiu atveju atsidūrė Tolimojoje Šiaurėje. Bet V.Molotovui ir tada pasisekė – gal todėl, kad savo atsidavimą vadui jis visą laiką demonstravo ypatingu žiaurumu – apie tai nemažai rašė rusų generolai savo karo metų atsiminimuose. Jį net vadino Stalino vėzdu.

Bet iš tiesų ta savybė jam buvo būdinga ir anksčiau: masinės 1930–1931 m. kolektyvizacijos laikotarpiu ir 1932 m. Ukrainoje – ten jis buvo bene svarbiausias masinio bado organizatorius, jo kaltininkas. Jo parašą rusų istorikai rado ir po visais svarbiausiais J.Stalino valdžios dokumentais, kuriais buvo organizuojamas ir vykdomas masinis teroras TSRS. Tai V.Molotovas pasiūlė teisti myriop ne kiekvieną „klasinį priešą“, „trockistą“, „kenkėją“, „šnipą“ atskirai, o ištisais sąrašais – taip sutaupant laiko. Tokių „teismų“ žmonija iki tol, regis, nežinojo…

Charakteringa, kad jis niekada dėl to nejautė kaltės ir žiloje senatvėje 1982 m. tvirtino, esą „mes be teroro negalėjome“, o humanizmas prieštaraująs pažangai ir revoliucinei moralei… Aiškino, kad Michailas Tuchačevskis rengė karinį sąmokslą, o 1937 m. represijos padėjo TSRS išvengti „penktosios kolonos“ karo metais. Gyrė ištisų tautų trėmimus – teisingai padaryta!

1939 m. J.Stalinui ruošiantis sandėriui su A.Hitleriu V.Molotovui teko dar vienos svarbios pareigos – užsienio reikalų liaudies komisaro poste jis pakeitė Maksimą Litvinovą – žydą ir germanofobą, sąjungos su Paryžiumi ir Londonu šalininką. Taip istorijoje atsirado Molotovo-Ribbentropo paktas, faktiškai du dokumentai, 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. Vokietijos ir Tarybų Sąjungos sutartys. Iš tiesų juos teisingiau būtų vadinti  Stalino-Hitlerio paktais, tai jų iniciatyva ir valia jie gimė. Tik daug aukštesnis J.Stalino rangas neleido jam pasirašyti greta Joachimo von Ribbentropo.

TSRS ir Vokietijos užsienio reikalų žinybų vadovų parašai atsirado ne tik minėtose sutartyse, bet ir prie jų pridėtuose slaptuosiuose protokoluose. Tačiau V.Molotovas visada kategoriškai neigė, kad tokie protokolai iš viso buvo, jo pėdomis pasekė ir Michailas Gorbačiovas, bet tai buvo tuščios pastangos. Protokolai buvo, ir jais A.Hitleris suteikė teisę savo sąjungininkui J.Stalinui daryti ką norint su Baltijos šalimis, atimti jų nepriklausomybę.

Senatvėje V.Molotovas papasakojo, kaip tas buvę padaryta. Atvykusiam derybų į Maskvą Latvijos užsienio reikalų ministrui jis pareiškęs: „Atgal jūs negrįšite, kol nepasirašysite prisijungimo prie mūsų.“ Ir davęs komandą čekistams latvio neišleisti iš Maskvos. Beje, pas mus taip pat buvo kalbų, kad ir Juozui Urbšiui tada teko išgirsti tokių V.Molotovo grasinimų, tačiau jis pats savo atsiminimuose apie tai neparašė.

Kitas Lietuvos atstovas, kuriam teko turėti reikalų su šiuo J.Stalino patikėtiniu, buvo Vincas Krėvė – 1940 m. vasarą vadinamosios Liaudies vyriausybės premjeras ir užsienio reikalų ministras. Jį Maskvoje V.Molotovas ištisas keturias valandas auklėjo, aiškindamas, kad Lietuvai nėra geresnės išeities, kaip būti TSRS sudėtyje. Bet neįtikino…

Apie tas dvi Maskvos ir Berlyno sutartis dabar jau visi žino. Turbūt mažiau kas girdėjo, kad galėjo būti ir trečia tokia sutartis su V.Molotovo parašu 1940 m. lapkritį, kai jis lankėsi Berlyne pas patį A.Hitlerį. Ir gavo iš jo viliojantį pasiūlymą – TSRS užimti Indiją. Žinoma, ši vieno tirono dovanėlė kitam buvo klastinga: tegu Maskva netrukdo vokiečiams šeimininkauti Europoje, tegul raudonoji armija žygiuoja gilyn į Aziją, o tada vermachtui kelionė į Maskvą bus visai lengva – juk Rusijos užkariavimo planas „Barbarosa“ jau baigiamas rengti.

Tačiau J.Stalinas, nors tada, regis, dar visiškai pasitikėdamas savo „kolega“, šiuo pasiūlymu vis dėlto nesusigundė – jam labiau rūpėjo Suomija, Bulgarija, Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai. Todėl Maskvos ir Berlyno draugystė baigėsi, tarp buvusių sąjungininkų prasidėjo žiaurus karas. V.Molotovui teko apie tai per radiją pranešti liaudžiai – jo viršininkas nuo tos netikėtos žinios atsipeikėjo ir žadą atgavo tik po savaitės, 1941 m. liepos 3 d. Nors dar visai neseniai, gegužės 5-ąją, kalbėdamas Kremliuje per priėmimą baigusiems karo akademijas karininkams buvo labai narsus ir karingas: „Geriausia gynyba – puolimas. Taikios politikos era baigėsi, prasidėjo nauja – socialistinio fronto plėtimo, ginklo jėgos era“, žadėjo lengvai sutriuškinti vermachtą…

Tada artimiausio J.Stalino bendražygio pavardė buvo įamžinta dar kartą: jis pasirašė nutarimą dėl degiųjų skysčių tankams naikinti gamybos, todėl šie gavo neoficialų Molotovo kokteilių pavadinimą. Mat daugiau gintis nuo vokiečių tankų nebuvo kuo – savo tankus (kurių turėjo kelis kartus daugiau nei vermachtas) rusai išmėtė, prarado traukdamiesi Maskvos link. Kaip žinome, šie skysčiai nepamiršti iki šiol – jie plačiai panaudoti verčiant Viktoro Janukovyčiaus valdžią Kijeve 2014-aisiais.

Ir karui prasidėjus V.Molotovas liko antru pagal svarbą žmogumi imperijoje, ir toliau jo pagrindinė veiklos sritis buvo diplomatija. J.Stalinui paliepus keliavo į Angliją, JAV prašyti pagalbos – per fronto liniją, gana sunkiomis sąlygomis, gerokai rizikuodamas. Lydėjo savo viršininką į Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijas 1943, 1944, 1945 m. Įkūrus Jungtinių Tautų Organizaciją jos Saugumo Tarybos pasėdžiuose pasireiškė kaip didelis veto teisės mėgėjas ir ten gavo dar vieną pravardę – Misteris Ne („Mister No“). Ir šiukšlių dėžės ten buvo vadinamos Molotovo krepšiais („Molotov basket“) – dėl tos pačios priežasties.

Tačiau karui pasibaigus baigėsi ir J.Stalino pasitikėjimas savo artimiausiu pavaldiniu, nors šis ir teisinosi, atgailavo, sako, net verkė dėl to. Mat V.Molotovas nemažai laiko praleido Vakaruose, bendravo su užsienio valstybių vadovais, su pačiais Winstonu Churchilliu ir Franklinu Rooseveltu. O tokie žmonės J.Stalinui visada buvo įtartini, pavojingi: gal jie parsidavė priešams?

Todėl TSRS užsienio reikalai atiteko Andrejui Višinskiui, maža to, V.Molotovo žmona Polina Žemčiužina (tikroji pavardė Karpovskaja), labai aktyvi ir nusipelniusi tarybų valdžiai moteris – pilietinio karo dalyvė, partinė darbuotoja, žuvies pramonės liaudies komisarė, 1949 m. sausį buvo suimta, apkaltinta „ilgamečiais nusikalstamais ryšiais su žydų nacionalistais“ ir nuteista penkeriems metams lagerių Kazachstane. Mat tada, paskutiniais J.Stalino viešpatavimo metais, TSRS vyko didžiulė kovos prieš kosmopolitizmą, tai yra antisemitinė, kampanija, visur ieškota sionistų, kurie iš pasalų kenkia valdžiai ir liaudžiai. P.Žemčiužina buvo geras sionistės pavyzdys: ji ne tik buvo žydė, bet ir nuo 1942 m. aktyviai dalyvavo Žydų antifašistinio komiteto veikloje. O ši organizacija 1948 m. buvo išvaikyta.

Ir lageryje P.Žemčiužina nebuvo palikta ramybėje: 1953 m. pradžioje ją atgabeno į Maskvą, tardė, kankino. Kai jos byla buvo svarstoma VKP(b) politbiure, balsuojant pats V.Molotovas susilaikė, tuo dar labiau pakenkdamas savo reputacijai: tikram bolševikui partijos valia turėjo būti svarbesnė už žmoną…

O J.Stalinas šiuo sprendimu siekė dviejų tikslų: uždrožti keikiamiems sionistams ir turėti įkaitę, kad V.Molotovas gyventų nuolat jausdamas baimę. Taip gyveno ir kitas aukštas valdžios pareigūnas Michailas Kalininas: jo žmona estė taip pat buvo lageryje.

Tuo metu V.Molotovo reikalai toliau blogėjo: XIX partijos suvažiavime 1952 m. spalį į aukščiausią partijos vadovybę jis jau nebepateko, maža to, CK plenume J.Stalino buvo viešai apkaltintas nusikalstamais ryšiais su JAV. Tada sklido gandas, kad didysis vadas rengė dar vieną grandiozinį kadrų valymą, bet to padaryti jau nebespėjo – 1953 m. kovo 5 d. netikėtai mirė. Istorikai abejoja, ar ta mirtis buvo natūrali, ar jai įvykti nepadėjo vienas artimiausių tuo metu J.Stalinui žmonių – Lavrentijus Berija: juk jam taip pat grėsė pavojus būti „išvalytam“.

Diktatoriui mirus tarp jo artimųjų paprastai vyksta aršios kovos dėl sosto, taip 1953 m. kovo pradžioje buvo ir Maskvoje. Jose dalyvavo ir V.Molotovas, bet pirmojo prizo nelaimėjo – matyt, todėl, kad jo pozicijos Kremliuje pastaraisiais metais buvo labai susilpnėjusios. Į priekį išsiveržė naujas J.Stalino laikų „antrasis žmogus“ – Georgijus Malenkovas, gana pilka asmenybė, vado pasitikėjimą pelnęs paklusnumu ir žiaurumu. Jis tapo TSRS ministrų tarybos pirmininku. Vis dėlto V.Molotovas neliko be nieko – gavo pirmojo premjero pavaduotojo (kartu su L.Berija, Lazariu Kaganovičiumi ir Nikolajumi Bulganinu) ir užsienio reikalų ministro postus.

Tačiau G.Malenkovas pergale džiaugėsi neilgai, nes padarė lemtingą klaidą – kompartijos lyderio pareigas atidavė Nikitai Chruščiovui. O šis, būdamas už kitus gudresnis, šiuo postu pasinaudodamas greitai sugebėjo tapti pirmu žmogumi ir valstybėje, visagaliu jos šeimininku. V.Molotovas jam neįtiko, nes vėl bandė būti Misteriu Ne – tęsti J.Stalino užsienio politiką: priešinosi santykių su Jugoslavija normalizavimui, taikaus sambūvio su kapitalizmu ir kitoms N.Chruščiovo iniciatyvoms, kuriomis šis siekė didelių permainų, ypač santykių su Vakarais srityje. Maža to, N.Chruščiovas 1956 m. XX kompartijos suvažiavime pasmerkė J.Staliną, jo kultą ir terorą. To senoji gvardija pakęsti negalėjo: juk taip buvo pakirstas partijos ir valstybės autoritetas pasaulyje, be to, visi buvę J.Stalino sėbrai buvo ir jo nusikaltimų bendrininkai – o gal už tai teks atsakyti?

1957 m. birželį jie pakėlė maištą, V.Molotovas buvo vienas jo lyderių. Nors maištininkų jėgos buvo galingos, N.Chruščiovui su Georgijaus Žukovo pagalba pavyko juos įveikti, paskelbti „antipartine grupe“. Nugalėtojas pademonstravo, kad jis – ne J.Stalinas: nieko nesušaudė, bet iš valdžios ir Maskvos visus nepatenkintuosius išgrūdo. V.Molotovas gavo TSRS ambasadoriaus pareigas toli – Mongolijoje. Nuo 1960 m. – nuolatinis TSRS atstovas Tarptautinės atominės energijos agentūros (MAGATE) būstinėje Vienoje. Vis dar bandė nepasiduoti, prieštarauti V.Chruščiovo politikai, pasmerkė naujosios TSKP programos projektą kaip smulkiaburžuazinį. Todėl 1962 m. buvo pašalintas iš kompartijos ir išvarytas į pensiją.

Vis dėlto galima sakyti, kad V.Molotovui pasisekė. Jo žmona P.Žemčiužina, ir lageryje šlovinusi J.Staliną (nors buvo kaltinama rengusi sąmokslą jį nužudyti!), jau 1953 m. kovą L.Berijos įsakymu išėjo į laisvę, buvo reabilituota. Dar svarbesnis faktas: V.Molotovo bendrininkas, kitas žinomo pakto, padėjusio kilti Antrajam pasauliniam karui, signataras J.Ribbentropas baigė savo gyvenimą kartuvėse – Tarptautinio tribunolo kariniams nusikaltimams teisti sprendimu. O V.Molotovas išgyveno iki 1986 m. lapkričio, ištisus 96 metus, ir dar suspėjo atgauti partijos bilietą. Konstantinas Černenka, neilgai buvęs Kremliaus šeimininku – TSKP generaliniu sekretoriumi, šiam tikslui 1984 m. išleido specialų partijos CK nutarimą, suteikdamas daug džiaugsmo V.Molotovui. Ta proga vienas prancūzų laikraštis pasišaipė, esą K.Černenka rengia sau įpėdinį: pats senutėlis būdamas – dar senesnį…

O šis liko kietakaktis bolševikas iki paskutinių savo gyvenimo dienų: ir toliau garbino J.Staliną, nepripažino jokių jo nusikaltimų ar klaidų. Ir toliau atkakliai tvirtino, kad jo pasirašytas paktas ne tik nepažeidė tarptautinės teisės normų ir nepakenkė TSRS, bet buvo didžiulis jos užsienio politikos laimėjimas, nes leido geriau pasirengti karui su Vokietija. Tačiau dabar jau daugelis rusų istorikų pripažįsta, kad šis dokumentas pablogino TSRS strateginę padėtį, nes kartu su Lenkijos ir Baltijos valstybių nepriklausomybės likvidavimu dingo ir buferinė zona tarp TSRS ir Vokietijos. O tai suteikė galimybę A.Hitleriui netikėtai užpulti TSRS.

Jonas Rudokas

NJC nuotr.

Praeities atkrytis. Minint Antrojo pasaulinio karo pabaigą Europoje vėl kariaujama. Nacizmas įveiktas kaip tarptautinė jėga, o stalinizmas, atrodo, prisikėlė. Verta prisiminti Antrojo pasaulinio karo istorijos ir priešistorės vingius, savotiškas kryžkeles, kada dabar beveik pamiršti sprendimai palaidojo vienokius ar kitokius strateginius planus, paveikė kariaujančių koalicijų sudėtį.

Istorijos pamokos tuo veiksmingesnės, kuo platesnį vaizdą matome. Panorama atrodo kitaip, kai į ją žvelgiama mažųjų valstybių požiūriu – tų valstybių, kurios buvo išduotos, užgrobtos, padalytos.

Dabar ieškoma panašumų tarp Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir Hitlerio politikos, kada Vokietija 1938 m. užgrobė Austriją, dalį Čekoslovakijos, 1939 m. okupavo visą Čekoslovakiją, atplėšė Klaipėdos kraštą ir galiausiai 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuolė Lenkiją. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kurio pabaiga ES minima gegužės 8-ąją, Rusijoje – gegužės 9-ąją. Po to karas tęsėsi Azijoje iki rugpjūčio 15 d., kada kapituliavo Japonija.

Po gegužės 9-osios ateina gegužės 10-oji. Vėl proga minėti – šįkart ne galutinę pergalę, o 1940 m. gegužės 10 d. prasidėjusį vokiečių puolimą Vakarų fronte, kuris pasibaigė Prancūzijos sutriuškinimu ir išgelbėjo Sovietų Sąjungą. Nuo ko? Nuo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos antpuolio.

Šiame straipsnyje aptariamos karo priežastys, taip pat viešai rečiau minimi, mažiau nušviečiami dalykai: Lenkijos prevencinio karo su Vokietija planai, kuriuos pakeitė lūkesčiai dėl sąjungos su naciais, neįvykę anglų ir prancūzų puolimai Karelijoje ir Kaukaze, Irano okupacija – neapeinant Austrijos prijungimo, Čekoslovakijos kapituliacijos ir Lietuvos likimo.

Bandant surašyti Antrojo pasaulinio karo istoriją ant skiautės, trumpa formulė atrodytų taip: populistinis nacių režimas žadėjo vokiečiams gerovę ir prikeltą savigarbą, tačiau gerovė vedė prie bankroto, todėl reikėjo apiplėšti Europą – penint vokiečių šovinizmą ir palaikant gerovę; Anglija ir Prancūzija iš pradžių nepasipriešino Hitleriui, nes karas su Vokietija būtų reiškęs jėgų skaldymą, kada telkėsi grėsmė iš Rytų, kur Stalinas nepaisė nei liaudies gerovės, nei savigarbos.

Vokiečių istorikas Götzas Aly savo knygoje „Hitlerio liaudies valstybė“ („Hitlers Volkstaat“, 2005) nagrinėja nacionalsocialistų režimo ūkinę tvarką ir ekonomines karo priežastis. Nacių santvarką autorius apibūdina kaip „paslaugią diktatūrą“.

Nacionalsocializmas išties reiškė populistinę socialinę politiką. Dar iki karo naciai įvedė progresinius mokesčius, įteisino apmokamas atostogas darbininkams, padvigubino nedarbo dienų skaičių, skatino masinį turizmą (su nuolaidomis darbininkams), rėmė pigaus „liaudies automobilio“ („Volkswagen“) kūrimą, įvedė motinystės pašalpas, plėtojo pensijų sistemą. Žemės ūkio derliai buvo valstybės sąskaita draudžiami nuo stichinių nelaimių ir kainų svyravimo, buvo įvesti saugikliai išvaržant skolininkų turtą, iškeldinant juos iš būstų.

Nenuostabu, kad vykdant tokią socialinę politiką ir dar plėtojant ginklavimąsi Trečiasis Reichas 1938 m. atsidūrė ties bankroto riba. Valstybė išvengė nemokumo apiplėšdama žydus.

Kada naciai 1933 m. užgrobė valdžią, Vokietijoje būta apie 100 tūkst. žydų valdomų įmonių, kurių kapitalas sudarė apie 10 mlrd. reichsmarkių (apie 65 mlrd. dolerių pagal dabartinį kursą). Iki vadinamosios Krištolinės nakties (1938 m. lapkričio 9–10 d.) žydai buvo verčiami neva savanoriškai parduoti savo verslus. Taip iki 1938 m. išnyko iki 70 proc. žydų įmonių.

1938 m. balandžio 26 d. įvesta privaloma žydų turto registracija – žydai privalėjo deklaruoti viską, ko vertė buvo didesnė nei 5 tūkst. reichsmarkių (apie 33 tūkst. dabartinių dolerių). Tokiu būdu Trečiajame Reiche registruota apie 8 mlrd. reichsmarkių (54,4 mlrd. dolerių) žydų turto. Po Krištolinės nakties žydai buvo apdėti kontribucija – privalėjo sumokėti 20 proc. registruoto turto (tarifas vėliau padidintas iki 25 proc.) vertės. Taip buvo surinkta 1,25 mlrd. reichsmarkių (8,2 mlrd. dolerių). Žydų ekonominė veikla buvo apribota, taigi jiems beliko dvi išeitys: parduoti likusius verslus vokiečiams arba emigruoti.

Kitas žydų plėšimo būdas – „išvykimo mokestis“: emigruojantys, arba į lagerius išvežami Reicho žydai mokėjo 25 proc. registruoto turto vertės. Sąskaitose likusiais pinigais Reicho žydai negalėjo laisvai naudotis – apyvarta buvo ribojama. Kitaip tariant, Reichas nusavino didžiumą žydų turto, palikęs jiems galimybę turėti nedidelę sumą kasdienėms išlaidoms.

Apiplėšus žydus buvo galima pradėti karą, kuris maitino pats save. Pagal G.Aly skaičiavimus, karo metu maždaug du trečdaliai realių Vokietijos biudžeto pajamų sudarė įplaukos, gautos grobiant okupuotas šalis ir išnaudojant „rasiškai svetimus“ žmones (žydus, darbams į Vokietiją suvežtus okupuotų šalių gyventojus). Trečdalį mokėjo patys vokiečiai: iš trečdalio turtingesniųjų buvo gaunama du trečdaliai mokesčių, o du trečdaliai mažiau pasiturinčiųjų sumokėdavo likusį trečdalį.

75 proc. su karu susijusių mokesčių mokėjo įmonės ir dideles pajamas gaunantys asmenys. Apie 1943 m. 80–90 proc. įmonių pelno nusavindavo valstybė. Siaučiant karui – 1943 m. 70 proc. vokiečių nemokėjo su karu susijusių mokesčių, valstiečiams buvo taikomos mokestinės lengvatos. 1941 m. buvo padidintos pensijos. Karių šeimos gaudavo 85 proc. mobilizuoto asmens darbo užmokesčio.

Per karą daugumos vokiečių gyvenimo lygis buvo aukštesnis negu prieš karą. Jeigu ne masiniai bombardavimai, kurių vis gausėjo antroje karo pusėje, karo metus dauguma vokiečių prisimintų kaip aukso amžių.

Pirmasis Europos politikas, kuris valstybiniu lygmeniu ketino sutrukdyti šiam vokiečių tautos kopimui laimės žiburio link, buvo Jozefas Pilsudskis.

Vos tiktai Hitleris atėjo į valdžią, Pilsudskis 1933 m. kovą kreipėsi į Prancūzijos premjerą Edouardą Daladier su pasiūlymu užpulti Vokietiją, po mėnesio pasiūlymą pakartojo, netgi žadėdamas išprovokuoti incidentų, kurie taptų karo priežastimi. Prancūzija pasiūlymus ignoravo. Pasklidus žinioms apie užkulisines Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos derybas, į kurias Lenkija nebuvo pakviesta, Pilsudskis forsavo derybas su Vokietija – 1934 m. sausį buvo pasirašyta Lenkijos ir Vokietijos nepuolimo sutartis.

Nacių santykiai su Lenkija kurį laiką buvo geri. Hermannas Goeringas dalyvavo Pilsudskio laidotuvėse 1935 m., netgi parašė įvadą vokiečių kalba išleistam Pilsudskio raštų rinkiniui.

Prieš 10 metų, kai buvo minimas Antrojo pasaulinio karo pabaigos šešiasdešimtmetis, aštrialiežuvis Lenkijos žiniasklaidos veteranas Jerzy Urbanas (kadaise buvęs generolo Wojciecho Jaruzelskio atstovas spaudai) išspausdino straipsnį „Hitleris buvo teisus“, kuriame klausė: „Kokio velnio tie idiotai – maršalas Rydz-Smigly ir ministras Jozefas Beckas ryžosi kariauti su Hitleriu?“ Tai užuomina į Lenkijos vadovų realius veiksmus, kai karo išvakarėse buvo zonduota dėl galimybių kartu su Vokietija dalyvauti kare su SSRS – tikintis užgrobti teritorijų Rytuose (Baltarusija, Ukraina, Lietuva).

Pasak J.Urbano, Antrosios Žečpospolitos sąjunga su Britanija ir Prancūzija buvo klaida. Lenkijai reikėjo sutikti su Hitlerio reikalavimais: Vokietijos labui visiškai atsisakyti priėjimo prie jūros ir Dancigo, taip pat užtikrinti vokiečių mažumos teises Lenkijoje. Po to prisijungti prie Vokietijos, Italijos ir Japonijos Antikominterno pakto ir siekti Vokietijos vasalinės valstybės statuso, kokį turėjo Bulgarija, Rumunija, Vengrija. Eidama tokiu keliu, Lenkija kartu su Vokietija galiausiai būtų užpuolusios SSRS.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rugsėjo 28 dieną, sekmadienį, nors ir turi teisę ilsėtis, Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas iš garbingos JT Generalinės Asamblėjos tribūnos ėmė žerti klausimus.

Vitalijus Karakorskis

„Kodėl gi nepriėmus Generalinės Asamblėjos rezoliucijos, draudžiančios kištis į suverenių valstybių vidaus reikalus, – apie valstybės perversmo, kaip valdžios keitimo metodo, nepripažinimą? Pats laikas tarptautinio bendrabūvio praktikoje visiškai atsisakyti neteisėto vienų valstybių spaudimo kitoms“, – agitavo ministras.
Besiklausantys Sergejaus Lavrovo laisvojo pasaulio valstybių atstovai tikriausiai stebėjosi: nejau Rusija dar kartą mėgins įvesti sankcijas prieš save pačią? Juk būtent Kremlius neleistinai kišasi į suverenios Ukrainos reikalus (Rusijos ministras kalbėjo Donbase griaudžiant rusiškiems „gradams“ ir „uraganams“), būtent Rusija surengė valstybės perversmą su ginkluotų „žaliųjų žmogeliukų“ pagalba užimant Krymo autonominės respublikos Aukščiausiąją tarybą (su vėlesne pusiasalio aneksija) ir dabar visa savo diplomatijos jėga neteisėtai spaudžia nepriklausomą valstybę, reikalaudama federalizacijos ir nepriklausymo blokams statuso (beje, Ukraina JT priklauso nuo pat šios tarptautinės organizacijos įkūrimo 1945 m., o Rusija užėmė sugriuvusios SSRS vietą tik 1991 m. gruodį).
Besivystančių šalių, vadintų trečiuoju pasauliu (o tarp jų nemažai režimų, įsitvirtinusių valdžioje per valstybinius, dažniausiai karinius perversmus), pasiuntiniai, pasiklausę Rusijos URM vadovo kalbos, turėjo susimąstyti: kas jei, tarkime, patriotiškai nusiteikę karininkai pamatys, kad buvęs jų kolega, dabar valstybės vadovas iki gyvos galvos, tarkim, koks nors pulkininkas Puilo, įklimpo į korupcijos liūną ir jo jau nebedomina nacionalinio kapitalo interesai, o tik artimų draugų apetitai. Kodėl tokio nenuvertus – ypač kad kiekvienas karininkas patriotas visad turi pakankamai draugų… Ir kas dabar būtų? Jei JT nepripažintų tokio valdžios pasikeitimo – ar tai nebūtų „neleistinas įsikišimas į mūsų vidaus reikalus“?
O nedaugelio neutralių valstybių atstovai iš viso galėjo pasijusti sutrikę: jei būtų priimta S.Lavrovo pasiūlyta deklaracija, kiltų klausimas, nuo kurio laiko valstybės perversmai tampa neteisėti. Jei perversmas įvykdytas vakar arba net šiandien, tai jis – teisėtas? O ryt – jei tarptautinė bendruomenė pritars Rusijos siūlymams – jau neteisėtas? O prieš dešimtmetį? Prieš šimtmetį? Kaip elgtis bankams ir lengvatinių mokesčių zonų (~off shore~) kapitalo įstaigoms su teisėtų ir neteisėtų perversmininkų sąskaitomis?
Pavyzdžiui, vos prieš ketverius metus, 2010-ųjų balandį, Kirgizijoje buvo įvykdytas perversmas – nuverstas prezidentas Kurmanbekas Bakijevas. Jis buvo atėjęs į valdžią prieš penkerius metus taip pat perversmo būdu. Tas perversmas vėliau buvo pavadintas tulpių revoliucija. Ji pašalino 15 metų šalį (būtent tiek metų šiandien Vladimiras Putinas valdo Rusiją) valdžiusį prezidentą Askarą Akajevą. Abu perversmus Rusija pripažino.
O reikalas paprastas: К.Bakijevas žadėjo pašalinti iš šalies JAV karinę bazę ir leisti įsikurti rusų kariams, bet buvo įgyvendintas tik antrasis pažadas. Kaip tik tuo metu įvyko antroji „revoliucija“. Kirgizijos vyriausybės vicepremjeras Omurbekas Tekebajevas tada pasakė: „Taip, mes, 14 žmonių, pasiskelbėme vyriausybe. Mes dabar ir vyriausybė, ir parlamentas, ir prezidentas.“ (Palyginimui: Ukrainoje po Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo iš šalies visą valdžią perėmė dar esant prezidentui valdžioje išrinkta Aukščiausioji Rada ir konstitucine dauguma suformavo naują vyriausybę).
Ar Kirgiziją valdė tikra chunta? Nieko panašaus: V.Putinas – tuomet Rusijos vyriausybės vadovas – sukritikavo… nuverstą valdžią, o kiek vėliau paskelbė, kad Rusija pasirengusi suteikti Kirgizijai materialinę paramą dėl „ypatingo tarpvalstybinių santykių pobūdžio“. Kitaip tariant, valstybės perversmas gali būti labai pozityvus dalykas, jei po to šios šalies teritorijoje įsikurs ne JAV, o Rusijos karinės bazės.
Ir ką gi daryti su visu tuo, jei pasaulio bendruomenė, žinoma, pritars S.Lavrovo siūlymams? Ką pripažinti, ko nepripažinti? Ypač jei valstybės perversmams bus taikoma nusikaltimų prieš žmoniškumą norma, o būtent – senaties termino nebuvimas…
O kaip vertinti 1993 m. spalio įvykius pačioje Rusijoje, kada prezidento Boriso Jelcino nurodymu, pasak rusų, buvo „sušaudytas parlamentas“? Tuo metu viso pasaulio simpatijos buvo demokratiškai išrinkto prezidento pusėje, bet Rusijos konstitucinio teismo pirmininkas Valerijus Zorkinas prezidento B.Jelcino veiksmus pavadino prieštaraujančiais Konstitucijai, tai yra valstybės perversmu, už ką ir buvo nušalintas nuo pareigų (dabar V.Zorkinas vėl vadovauja Rusijos konstituciniam teismui).
Galima daryti prielaidą, kad V.Putino, kaip B.Jelcino įpėdinio, valdymas – taip pat valstybinio perversmo pasekmė. Beje, B.Jelcino pavyzdžiu 1996 m. pasekė ir Aliaksandras Lukašenka, jėga (tiesa, be tankų) išvaikęs, visiškai pritariant Rusijai, teisėtai išrinktą Baltarusijos parlamentą.
O kaip vertinti vadinamąją 1917 m. spalio revoliuciją, kuri įvyko lapkritį (oksimoronas – spalis lapkritį!), apie kurią Aleksandras Solženicynas rašė: „Spalis – planuotas greitas šiurkštus vietinis karinis perversmas, kokia jau ten revoliucija?“ Galbūt ponui S.Lavrovui ir jo viršininkams vertėtų pradėti nuo šio perversmo nepripažinimo? Bet kur tau – vos prieš savaitę V.Putinas įsaku grąžino vieno kruviniausių žmonijos istorijos budelių Felikso Dzeržinskio (gaila, bet vilniečio) vardą Rusijos vidaus kariuomenės Atskirajai divizijai.
Iš tiesų ukrainiečiai tik pasinaudojo pripažinta teise į sukilimą. Ji įteisinta 1948 m. priimtoje JTO Žmogaus teisių deklaracijos preambulėje: „… būtina, kad žmogaus teises saugotų įstatymo galia, idant žmogus nebūtų priverstas, nerasdamas jokios kitos išeities, sukilti prieš tironiją ir priespaudą“.
Įdomu, jog Stalinas neprieštaravo šio dokumento priėmimui – tikėdamasis, kad būtent Sovietų Sąjunga organizuos ir parems „dirbančiųjų sukilimus“ prieš „buržuazijos tironiją ir kapitalistinį išnaudojimą“. Ir juk parėmė, pavyzdžiui, Kuboje, kur tironą ir išnaudotoją Fulgencio Batistą (iš viso valdė 15 metų – kaip V.Putinas dabar Rusijoje) nuvertė brolių Castro klanas (valdo 55 metus – taigi Vladimiras Vladimirovičius atsargoje dar turi keturis dešimtmečius).
Ponas S.Lavrovas ir jo viršininkai be reikalo nerimauja: rusų tauta nepasinaudos teise į sukilimą prieš tironiją ir išnaudojimą. Tai puikiai suprato dar Stalinas. 1945 m. gegužės 25 dieną, sakydamas savo garsųjį tostą „Už didžiąją rusų tautą!“ žmonijos ir dabartinių Kremliaus vadovų „didysis vadas ir mokytojas“ pasakė: „Mūsų vyriausybė darė daug klaidų, buvo ir beviltiškų situacijų 1941–1942 metais… Kita tauta galėjo pareikšti vyriausybei: jūs nepateisinote mūsų vilčių, eikite lauk, mes pastatysim kitą vyriausybę… Bet rusų tauta to nepadarė… Ačiū jai, rusų tautai, už šį pasitikėjimą! Į rusų tautos sveikatą! (Audringi, ilgai netylantys plojimai)“.

Knygynuose ką tik pasirodė dokumentinė rusų istoriko Nikitos Petrovo knyga „Budeliai. Jie vykdė Stalino užsakymus“, atskleidžianti žiaurią tiesą apie Josifą Staliną ir jo parankinius. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio, kurioje autorius kviečia iš arčiau pažinti vieną žymiausių Stalino bendrų Lavrentijų Beriją, organizavusį ir 1941 bei 1945 metų trėmimus iš Lietuvos.

Nikita Petrovas
Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Užukukis

Beidėjis stalinistas Berija
Sovietų „velnio“ gyvenimas ir likimas
Ko gera, nėra kito tokio piktavalio sovietų epochos simbolio, kaip Berija. Po mirties bausmės 1953 metais jo vardas buvo išbrauktas iš istorijos. Didžiulės apimties vadovėlyje aukštosioms mokykloms „SSKP istorija“, kurį studentai vadino „plyta“ dėl jo svorio tiesiogine ir perkeltine prasme, tik labai šykščiai rašyta, kad „politinis avantiūristas“ Berija „ilgą laiką pažeidinėjo įstatymus“, stengėsi vidaus reikalų ministeriją padaryti aukščiausiuoju „organu“, esančiu „aukščiau už partiją ir vyriausybę“, ir „užgrobti valdžią partijoje bei šalyje“. Ką iš tikro reiškė ši invektyva (aštrus užsipuolimas – vert.), beliko spėlioti. Apie tai, kaip pasielgta su šiuo „avantiūristu“, vadovėlyje rašyta ypač mažai: „Berija bei jo bendrininkai buvo perduoti teismui ir pelnytai nubausti“. Tačiau kas tie bendrininkai, kiek jų buvo ir kokios nusipelnė rūsčios bausmės? Liaudyje sklandę gandai buvo vienas už kitą fantastiškesni, bet visi kaip vienas tikino, kad Berija buvo seksualinis maniakas, taip pat netgi anglų šnipas.
Senas 1953 m. kovo mėnesio laikraščių straipsnių rinkinys leidžia pasinerti į keistą laiko bedugnę. Štai keletas sovietų vadų stovi per Stalino laidotuves mauzoliejaus tribūnoje. Senamadiški sunkūs paltai, archajiškos kepurės ir buki lyg buldogų veidai. Tik viena figūra šių veidų eilėje prikausto žvilgsnį išskirtinumu ir net ekscentriškumu – apsigaubusi šaliku ir žemai ant akių užsmaukta skrybėle, tai – Berija. Panašiai atrodyti sovietų šalies vadovai neturėjo. Paprastai taip buvo vaizduojami šnipai ir kiti užsienio šalių slaptųjų profesijų atstovai iš knygų serijos „Perskaityk, drauge!“
Ir tik 1986 metais Berijos paslaptis pamažu pradėjo aiškėti. Laikraščių puslapius užliejo publikacijos apie jo sušaudymą ir apie tai, kas sušaudė, apie Stalino nurodymu padarytus nusikaltimus ir, savaime suprantama, apie daugybę jo meilužių, kurios buvo skaičiuojamos šimtais. Straipsnių, apybraižų, atsiminimų apie Lavrentijų Beriją buvo publikuota tiek, kad, atrodė, tik tinginys nerašė apie jo piktadarystes. Savaime suprantama, toje daugybėje „pertvarkos“ straipsnių buvo nemaža rimtų ir teisingų, tačiau išsamios ir patikimos žinios apie Beriją pasirodė 1991 metais prasidėjus archyvinės informacijos publikacijoms. Šio niekuo nesibodinčio Stalino bendro portretas staiga įgijo apimtį, paaiškėjo daugybė detalių, labai aiškiai nesutampančių su tiesmuku Lubiankos mėsininko įvaizdžiu. Keista, kaip buvo galima suderinti iš karto po Stalino mirties prasidėjusį gydytojų reabilitavimą, kitų skambių bylų nutraukimą, iniciatyvas švelninant baudžiamąją politiką ir šio budelio ilgametę veiklą vadovaujant NKVD?
Atsirado pirmosios baugščios publikacijos – na, ne toks jau ir baisus piktadarys buvo tas Berija, juk kartais rūpinosi ir valstybe, kalė tėvynei branduolinį skydą… O pastaruoju metu atsirado dar daugiau pateisinančių jį publikacijų. Leidžiamos knygos, kuriose Berija vadinamas „geriausiu Stalino eros vadybininku“, be kurio ne tik valstybės gynyba būtų buvusi labai silpna, bet ir iš viso neaišku, ar būtų SSRS atsilaikiusi spaudžiant iki dantų ginkluotiems Vakarams. Savaime suprantama, tokiuose rašiniuose Berijos nusikaltimai arba sumenkinami ir pateisinami, arba net iš viso neigiami. Na, taip, matyti, kad papūtė nauji vėjai. Dabar labai madinga tapo rašyti apie Stalino eros kai kurių vyrų ypatingą tarnystę to meto valstybei.
Vis dėlto pamėginkime atsakyti į klausimą, kuris iš jų tikrasis Berija – baudžiantis ar atleidžiantis. Ir keista, kaip galima žavėtis Gulago vadyba, kurios esmė – kraujo troškimas?

Mažasis Stalinas
Tai kodėl 1938 metais Ježovą pakeitė ne kas kitas, o būtent Berija? Stalinas ypač vertino Beriją ne tik kaip partietį, sekretorių, kuris, be to, aktyviai dalyvavo 1937 metų vasario–kovo plenumo darbe, pažinojo jį kaip užsigrūdinusį tvirtą čekistą. 1937–1938 metais, kai Berija dar vadovavo Gruzijos CK, jis pats dalyvavo tardant ir mušant kalinius. Jis parodė retą uolumą demaskuojant „liaudies priešus“ ir vietos lygmeniu kopijavo Stalino santykius su NKVD.
Kaip ir Stalinas, jis gaudavo ir atidžiai skaitė suimtųjų tardymo protokolus, pats nurodydavo, ne tik ką būtina suimti, bet ir tai, kurį ir kaip tardyti, kurį kankinti… Dauguma regioninių partijos sekretorių tokiu uolumu nepasižymėjo. Jie, ko gera, greičiau stengėsi nuo NKVD laikytis atokiau. Savaime suprantama, ir tie buvo represijų organizatoriai, NKVD „trejetų“ nariai, pasirašinėjo protokolus, pagal kuriuos tūkstančių tūkstančiai nekaltų žmonių buvo siunčiami mirti. Berija Gruzijoje buvo tarsi mažasis Stalinas – pats baudė ir pats pasigailėdavo, be to, ir pats dalyvaudavo mušant tardomuosius.
1953 metais per tardymą buvo pateikta daugybė dokumentų apie Berijos dalyvavimą 1937–1938 metų Didžiajame terore. Tai matyti iš jo paties tarnybinių užrašų Gruzijos NKVD apie suėmimą (pavyzdžiui, 1937 m. liepos 17 d. nurodyta bene 14 suimtų žmonių) ir tardymų protokolų rezoliucijų – „suimti visus“ arba labai tipiškų užrašų ant kitų protokolų: „Jį reikia gerai apdoroti. Gali būti šnipas“, „padirbėti – priversti prisipažinti ir sužinoti agentūrą“, o kitą – „slapta pašalinti“ (sunaikinti – vert.), „prilupti“. Taip, senoji čekistų mokykla mokėjo parodyti, ko verta.

“Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji” – tai istorinė knyga, kuri įtraukia kaip trileris, skirtumas tik tas, kad visa tai vyko iš tikrųjų. Netrukus ji pasirodys Lietuvos knygynuose, o mes siūlome ištrauką iš šio monumentalaus veikalo.

Europos dvasinės istorijos finalinė scena – Feuchtwangerio susitikimas su Stalinu

1937 m. sausio 8 d. 15.30–19 val. Stalinas Kremliuje priėmė Lioną Feuchtwangerį. Rytojaus dieną „Pravda“ pirmame puslapyje išspausdino jųdviejų nuotrauką lentelėmis apmuštos sienos fone. (…) Feuchtwangeris išsamiai papasakojo, kaip vyko pokalbis. Jo komentaras – lyg ir nuotraukos parašas: „Pamačiau Staliną, kai jau buvo pasibaigęs pirmosios trockininkų grupės, Zinovjevo ir Kamenevo, teismo procesas, kaltinamieji buvo nuteisti ir sušaudyti, o byla prieš antrąją trockininkų grupę, prieš Piatakovą, Radeką, Buchariną ir Rykovą, teisme dar nesvarstyta; dar tiksliai nebuvo žinoma, kuo tie žmonės bus kaltinami, kas ir kada iš jų stos prieš teismą, o gal teismo proceso iš viso nebus. Taigi tuo metu, tarp abiejų procesų, aš ir pamačiau Staliną.“
Feuchtwangeris pabrėžia portreto ir tikrovės skirtumą: „Portretuose Stalinas atrodo aukštas, plačiapetis, didingas. Iš tiesų jis yra veikiau žemaūgis, geibus; erdvioje Kremliaus menėje, kurioje jį mačiau, jis rodėsi mažas. Stalinas kalba lėtai, tyliu, dusloku balsu. Vengia dialogo trumpais gyvais klausimais ir atsakymais, replikomis, labiau mėgsta kalbėti ilgais apmąstytais sakiniais. Šneka tarsi iš rašto, kartais taip, lyg diktuotų. Kalbėdamas vis vaikštinėja, paskui ūmai prieina prie pašnekovo, nukreipia į jį dailios rankos pirštą ir moko, ir aiškina. Arba, apgalvodamas būsimus sakinius, mėlynu ir raudonu pieštuku paišo popieriaus lape lyg ir kokius ornamentus.
Nebuvo sutarta, apie ką kalbėsim su Stalinu. Iš anksto neparengiau jokių temų, ketinau apsispręsti pagal tai, kokį įspūdį man padarys tas žmogus ir kokia bus pašnekesio nuotaika. Baiminausi, kad, ko gero, bus daugiau ar mažiau oficialus, nuglaistytas pokalbis, kaip jau du ar tris kartus Stalinas yra bendravęs su Vakarų rašytojais. Maždaug panašiai pokalbis prasidėjo ir šį sykį. Išgirdau apie rašytojo vaidmenį socialistinėje visuomenėje, apie revoliucinį poveikį, kurį kai kada padaro net ir reakcingi rašytojai, pavyzdžiui, Gogolis, apie intelektualo atitrūkimą nuo klasės arba tarnavimą klasei, apie kalbos ir rašto laisvę Tarybų Sąjungoje. Iš pradžių Stalinas kalbėjo atsargiai ir bendromis frazėmis. Pamažu jo šneka tapo šiltesnė, ir netrukus įsitikinau, kad galiu kalbėti su juo be užuolankų. Šnekėjau atvirai, tuo pačiu tonu prabilo ir jis. Stalinas kalba be pagražinimų ir geba net sudėtingas mintis išreikšti paprastais žodžiais. Kartais jis šneka net per daug paprastai, kaip žmogus, pratęs taip formuluoti mintis, kad būtų suprastas nuo Maskvos iki pat Vladivostoko. Jis nejuokauja, bet humorą tikrai supranta; kai kada jo humoras nuskamba grėsmingai. Protarpiais jis nusijuokia – tyliai, dusliai, klastingai. Nusimano apie daugelį dalykų ir ekspromtu beria iš atminties vardus, datas, faktus.
Kalba pasisuko apie rašymo laisvę, apie demokratiją ir, kaip jau esu minėjęs, apie jo asmenybės garbinimą. Tik pokalbio pradžioje Stalinas kalbėjo bendromis frazėmis, pavartodamas ir šabloninius partijos žodyno posakius. Paskui iš partijos lyderio virto asmenybe, kartais prieštaringa, bet visada išmintinga, mįslinga, santūria.
Stalinas sunerimo, kai užkliudėme trockininkų bylas. Jis smulkiai papasakojo apie kaltinimus Piatakovui ir Radekui, nors daug kas dar nebuvo žinoma. Kalbėjo apie tai, kaip dėl fašizmo pavojaus supanikuoja žmonės, nesugebantys matyti toliau į priekį. Aš dar sykį užsiminiau apie blogą įspūdį, kurį pernelyg paprastas Zinovjevo bylos nagrinėjimas paliko užsienyje net palankiai nusiteikusiems stebėtojams. Stalinas pasišaipė iš tų, kurie pasigedo daugybės rašytinių dokumentų ir todėl nenorėjo patikėti buvus sąmokslą; prityrę sąmokslininkai, pasak jo, nedažnai išmėto dokumentus kur pakliuvę. Pagaliau Stalinas su kartėliu ir jauduliu prabilo apie Radeką, rašytoją, populiariausią tarp antrosios trockininkų bylos dalyvių. Kalbėjo apie savo draugiškus santykius su tuo žmogum. Jūs, žydai, – kalbėjo jis, – sukūrėte nesenstančią legendą apie Judą, – tęsė jis, ir buvo keista girdėti tokius naiviai jausmingus žodžius iš šio šiaip jau logiško blaivaus proto žmogaus lūpų. Jis pasakojo apie ilgą laišką, kurį jam parašė Radekas, – jame prisiekė esąs nekaltas ir rėmėsi krūva neįtikinamų argumentų. Rytojaus dieną, liudytojų ir netiesioginių įkalčių priremtas, jis prisipažino.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sovietinės pakraipos kritikų šis veikalas buvo pavadintas „revizionistine“ knyga. Buvo bandoma įvairiausiais būdais paneigti joje pateikiamus negailestingus faktus. Tačiau iki šiol niekam nepavyko to padaryti – atvirkščiai, šiuos faktus vis dažniau patvirtina nauji archyviniai dokumentai. Kalbame apie J.Hoffmanno knygą “Naikinamasis Stalino karas”, kuri ką tik pasirodė Lietuvos knygynuose, o mes siūlome ištrauką iš šio veikalo.

Nuo pat pradžių sovietų valstybę ženklinusi imperialistinė jėgos politika nedviprasmiškai išreikšta ir herbe, kuriuo ji puikavosi iki 1991 metų, nors visuomenė paprastai į šią simbolinę išraišką nekreipė dėmesio. Gremėzdiški sovietinio herbo simboliai, kūjis ir pjautuvas, grėsmingai slegia visą Žemės rutulį, o jį rėmina įvairiomis kalbomis užrašytas kurstantis šūkis: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Čia įspūdingai manifestuojamas komunistinės sovietų valdžios tikslas, kurį nedviprasmiškai proklamavo Leninas ir Stalinas, – užvaldyti pasaulį, arba, kaip jie tai vadino – „pasiekti socializmo pergalę visame pasaulyje“. Ne kas kitas, o pats Leninas, 1920 m. gruodžio 6 d. sakydamas kalbą, aiškino, kad svarbu pasinaudoti kapitalistinių šalių kontrastais ir prieštaromis, „supjudyti“ jas tarpusavyje, „niekšingų kapitalistinių vagių peilius nukreipti vienas prieš kitą“, „nes, kai du vagys pešasi, juokiasi ir laimi doras trečiasis. Kai tik mes pakankamai sustiprėsim ir turėsim jėgų visur nuversti kapitalizmą, tuojau griebsim jį už gerklės“. „Komunistinės revoliucijos pergalė visose šalyse yra neišvengiama, – skelbė jis dar 1920 m. kovo 6 d., – visai netoli tas laikas, kai ši pergalė bus pasiekta.“
Garsioji Stalino kalba, pasakyta 1925 m. liepos mėn. Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitete, rodo, kad Stalinas taip pat anksti ėmė vadovautis šiuo bolševizmo šūkiu. Tada sakė: „Jei prasidės karas, mes neliksime nuošalyje – mes taip pat stosime į karą, bet stosime paskutiniai. O tada svarstyklių lėkštėn mestelsime savo svarstį, tokį svarstį, kuris daug ką pakeis.“ Priešingai, nei mėginama teigti, šios „Stalino doktrinos“ niekada nebuvo atsisakyta. Aleksandras Nekričas labai aiškiai parodo, kad jos visuomet buvo laikomasi, o siekis „sukiršinti fašistinę Vokietiją ir Vakarus“, kaip teigia Dašičevas, Stalinui buvo tapęs „fiks idėja“. Kai milžiniškais tempais ginkluodamasi Raudonoji armija vis stiprėjo, 1939 metais Stalinas manė, kad jau atėjo laikas prieš pasaulinę „kapitalizmo krizę“ imtis karo veiksmų. Dar Didžiosios Britanijos ambasadorius seras Stafordas Kripsas ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius Lourencas Šteinhardas (Laurence F.Steinhardt) mėgino perspėti, kad nuo 1939 metų Stalinas ėmė siekti karo ne tik Europoje, bet ir Rytų Azijoje. Tai pakankamai aiškiai informuoja ir paviešinti Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisariato dokumentai. 1940 m. liepos 1 d. šis komisariatas savo ambasadorių Japonijoje informavo: „Mūsų susitarimus su Vokietija padiktavo siekis kariauti Europoje.“ O apie Tolimuosius Rytus atitinkamai pasisakoma 1940 m. birželio 14 d. telegramoje, pasiųstoje iš Maskvos sovietų ambasadoriui Kinijai ir Japonijai: „Mes pritartume visoms sutartims, kurios sukeltų Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos konfliktą.“ Šiuose nurodymuose diplomatams nedviprasmiškai kalbama apie „Japonijos ir Amerikos karą“ ir teigiama: „Mes labai norėtume matyti jį įsiplieskiant.“
Rusų istorikai jau seniai įžvelgė tiesioginį ryšį tarp 1939 m. rugpjūčio 23-iosios ir 1941 m. birželio 22-osios. 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašęs paktą su Hitleriu, Stalinas pasiekė savo pirmąjį tikslą ir, kaip prisimena Sovietų Sąjungos maršalas Žukovas, buvo „įsitikinęs, jog šis paktas padės jam apvynioti Hitlerį apie mažąjį pirštelį“. „Na, pradžioje mes Hitlerį apgavome“, – aiškino jis, kaip teigia Nikita Chruščiovas. 1939 m. rugpjūčio 23-iosios paktas suteikė Hitleriui drąsos užpulti Lenkiją, o tada, kaip ir buvo tikėtasi, sukurstyti karą visoje Europoje, kuriame nuo 1939 m. rugsėjo 17 d. agresyviai dalyvavo ir Sovietų Sąjunga, nors nei ji, nei Vakarų valstybės jai nebuvo paskelbusios karo. „Vienintelis smūgis Lenkijai, pirma iš vokiečių pusės, o paskui iš Raudonosios armijos pusės, – pareiškė liaudies komisarų sovieto pirmininkas Molotovas, 1939 m. spalio 31 d. kalbėdamas aukščiausiojo sovieto prezidiume, – ir nieko neliko iš tos išgamos, kuri atsirado dėl Versalio sutarties ir gyvavo engdama ne lenkų tautas.“ Stalinas aiškiai pageidavo, kad iš Lenkijos valstybingumo neliktų nieko, net menkiausių likučių.
Po susitarimų su Hitleriu Sovietų Sąjunga, užpuolusi Lenkiją ir Suomiją, šantažuodama aneksavusi suverenias Estijos, Latvijos ir Lietuvos respublikas bei karu pagrasinusi Rumunijai, sugebėjo padidinti savo teritoriją 426 tūkst. kvadratinių kilometrų, t.y. tokiu plotu, kokį 1919 metais užėmė Vokietijos reichas. Taip Stalinas prie vakarinių sienų pašalino valstybes, skyrusias jį nuo Vakarų šalių, ir parengė gerą dislokavimo vietą savo kariuomenės kolonoms traukti į Vakarus. Beliko žengti paskutinį žingsnį, o sąlygos tam buvo puikios, nes, nepaisant kai kurių Vokietijos pirmųjų laimėjimų, politinė strateginė jos padėtis Maskvoje buvo vertinama labai kritiškai. Karo su Anglija pabaiga kaskart labiau tolo. Didžiąją Britaniją vis ryžtingiau ėmė remti Jungtinės Amerikos Valstijos. Vokietijos ginkluotosios pajėgos dabar buvo išsklaidytos po visą Europą, nuo Norvegijos iki pat Pirėnų jos nusidriekė fronte prieš Didžiąją Britaniją. Be to, Maskva labai gerai žinojo, kad Vokietija ekonomiškai nepajėgi ilgai kariauti. O kokia pažeidžiama buvo Vokietija vien tik pagalvojus apie galimybę atkirsti ją nuo gyvybiškai svarbių naftos tiekimo linijų iš Rumunijos!

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

1939 m. rudenį du didžiausi žmonijos piktadariai varžėsi dėl mūsų sostinės ir visos Lietuvos.

Tuo metu, kaip žinome, varžybas laimėjo Josifas Stalinas, juolab kad jo naudai veikė ir Lietuvos valdžia. Nuo to laiko prabėgo jau daug metų, bet istorikai ir net paprasti piliečiai tebesiginčija: ar neapsiriko tada mūsų vadovybė, visų pirma prezidentas Antanas Smetona? Gal vis dėlto teisus buvo Lietuvos atstovas Berlyne pulkininkas Kazys Škripa, karštai agitavęs ir net reikalavęs veikti kitaip: prasidėjus vokiečių ir lenkų karui pasinaudoti proga susigrąžinti Vilnių – su vokiečių pagalba?

Berlyno gudravimai
K.Škripos siūlomas įsisenėjusios ir skaudžios Lietuvai Vilniaus problemos sprendimas lyg ir galėjo būti įmanomas todėl, kad viename iš slaptųjų Molotovo-Ribbentropo pakto protokolų buvo užfiksuota: „Šiaurinė Lietuvos siena taps Vokietijos ir SSRS interesų sferų siena“, tačiau rytinė mūsų siena liko kaip ir neaiški.
O vokiečių ir lenkų karo išvakarėse Lietuvos valdžia iš Berlyno pusės išgirdo netikėtų pasiūlymų. Antai vokiečių diplomatas Kurtas fon Tipelskrichas Maskvoje mūsų atstovui Vladui Natkevičiui per privatų pokalbį užsiminė: „Atėjo metas jums suvesti sąskaitas su Lenkija. Nemanau, kad tokia tauta, kaip lietuviai, atsisakys atgauti savo sostinę.“
Karui prasidėjus tokių vilionių dar pagausėjo, ypač iš Vokietijos atstovo Kaune Ericho Zechlino pusės: jis kalbino mūsų ministrus, kariškius.
Žinoma, ir pačioje Lietuvoje atsirado tokiai idėjai pritariančiųjų: nemažai šaulių, savanorių, tautininkų, net ūkininkų tikėjosi, kad rugsėjo 17 d. paskelbta dalinė mobilizacija susijusi su būsimu žygiu į Vilnių. O jam vis nevykstant įvairiose Lietuvos vietovėse pasigirdo nepasitenkinimo vadžios politika balsų. Po 1926 m. perversmo iš kariuomenės pašalintas generolas Kazys Ladiga ne tik kategoriškai reikalavo žygiuoti, bet ir siūlėsi tam žygiui vadovauti. Todėl dabar dalis mūsų istorikų pasyvią, vokiečių gundymams nepasidavusios Lietuvos valdžios politiką vadina nelogiška, amoralia ir vargu ar išmintinga, o labiausiai dėl to kaltina prezidentą A.Smetoną.
Bet greičiausia tokia politika nebuvo nei politiškai trumparegiška, nei amorali, o gana realistinė, konkrečių istorinių aplinkybių padiktuota. Mat Vyriausybė ir ypač A.Smetona netikėjo, kad vokiečiai taps Antrojo pasaulinio karo nugalėtojais, – ir neapsiriko, o tai labai svarus argumentas vengti broliavimosi su jais. Antra, patys vokiečių pasiūlymai savo forma buvo nekonkretūs, neformalūs – privatūs, iš esmės provokacinio pobūdžio. Tikrasis jų tikslas greičiausiai buvo įtvirtinti 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptame protokole užfiksuotą Lietuvos priskyrimą Vokietijai – su Vilniumi.
Štai viena gana charakteringa detalė: savo pasiūlymus Lietuvai imti Vilnių vokiečių pareigūnai žarstė gana neilgai, rugsėjo 9–14 dienomis, o vėliau ne tik jų atsisakė, bet dargi apkaltino Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, neva ši platinanti gandus, kad Vokietija stumia Lietuvą užimti Vilniaus kraštą, nors tai esą visiška netiesa!
Kita svarbi priežastis: prancūzai ir anglai atvirai spaudė Lietuvos vyriausybę laikytis paskelbto neutraliteto. Rugsėjo 11 d. aukštas Didžiosios Britanijos diplomatas mūsų atstovui Londone Broniui Balučiui užsiminė apie gandus, kad Lietuva gali užimti Vilnių, ir pagrasino: „Jeigu lietuviai pasiduotų tokiai pagundai, tai Lietuvos padėtis Taikos konferencijoje būtų labai sunki.“
Pagaliau mūsų Vyriausybės atsargumą tuo metu skatino ir nežinia dėl rusų planų Vilnijos klausimu. Netrukus paaiškėjo, kad Maskvai gandai apie galimą lietuvių sąjungą su vokiečiais sukėlė didelį susirūpinimą. O jos atstovas Kaune Nikolajus Pozdniakovas mūsų diplomatui Edvardui Turauskui tvirtino, kad lietuvių žygis į Vilnių būtų buvęs gana rizikingas dėl galimo karinio konflikto su raudonąja armija, nes „sumaištyje kas ten atskirs lenkų kareivį nuo lietuvio“.
Kaip matome, padėtis nebuvo tokia paprasta ir aiški, kaip neretai rašoma ar kaip tvirtino K.Škripa. O jau išvardytas tokios Lietuvos vyriausybės politikos priežastis būtina papildyti dar viena: pasak istoriko Nerijaus Šepečio, „nevalia smogti į nugarą parblokštam kaimynui, – toks garbės supratimas buvo gal ir nelemtinga, bet neabejotinai neįveikiama žygio į Vilnių kliūtis ir prezidentui, ir generolams Černiui, Raštikiui bei Musteikiui“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Išvykdami į šią kelionę mes, Liaudies Seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės“, – tai garsioji komunisto Justo Paleckio (1899–1980), tapusio vienu ryškiausių Lietuvos nepriklausomybės praradimo simbolių, frazė, ištarta 1940 m. liepos 30 d.

Kauno geležinkelio stotyje, prieš jam išvykstant į Maskvą su istorine išdavikiška misija – nuvežti SSRS Aukščiausiajai Tarybai prašymą priimti Lietuvą į sovietinės imperijos sudėtį. Tai buvo paskutinės nepriklausomos Lietuvos valstybės dienos, o jau rugpjūčio 3-iąją, Kremliui vienbalsiai nutarus priglausti Lietuvą po savo sparnu, vadinamasis sovietinės Lietuvos prezidentas J.Paleckis Maskvoje šlovino Staliną: „Tegyvuoja išmintingasis vadas, darbo žmonių įkvėpėjas ir išvaduotojas, mūsų didysis draugas Stalinas.“
Šiandien nepriklausomoje Lietuvoje, nuo šių įvykių praėjus daugiau nei septyniasdešimčiai metų, turime naują Kremliaus saulės nešėją – J.Paleckio anūką Algirdą Paleckį. Išsilavinęs, perspektyvus, turėjęs visas galimybes tapti vienu iš naujųjų politinių lyderių A.Paleckis, dabar skelbiantis apie grįžimą į Lietuvos politinį gyvenimą, savo elgesiu vis aiškiau demonstruoja mėginimus pakartoti savo liūdno atminimo senelio „pasiekimus“.
A.Paleckis į savo senelį, iš pradžių savo noru tapusį mokamu sovietų informatoriumi, o vėliau pakilusį iki tariamų Lietuvos prezidento bei LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko pareigų (nors tebebuvo tas pats Kremliaus klapčiukas), yra ne tik išoriškai panašus. Jie artimi ir temperamentu, ir pažiūromis, ir vertybėmis, ir netgi elgesiu. Apie tai, kad žavisi seneliu, kuris per amžius liks paženklintas Lietuvos valstybės išdaviko etiketės, ne kartą yra viešai sakęs ir pats A.Paleckis.
Istorikai stebėjosi, kodėl J.Paleckis, tarpukario žurnalistas, kuris neturėdamas nė trisdešimties metų tada dar laisvoje Lietuvoje buvo pakilęs iki leidėjų ir naujienų agentūros ELTA direktorių, staiga persimetė į valstybės priešų gretas. Panašūs klausimai dabar kyla ir dažnam politikui, stebinčiam jo anūko A.Paleckio, buvusio perspektyvaus politiko, galėjusio padaryti puikią karjerą, politinį ir moralinį nuosmukį, lydimą tyčiojimosi iš Sausio 13-osios aukų atminimo bei įtarimų, kad jis, kaip ir senelis, dabar gyvena iš Kremliaus emisarų pinigų. Apie tai skaitykite straipsnį šiame „Veido“ numeryje.
Partijos „Socialistinis liaudies frontas“ pirmininkas A.Paleckis, pastaraisiais metais mažiau dalyvavęs Lietuvos politiniame gyvenime, dabar nusiteikęs sugrįžti. Tik ar daug Lietuvoje yra Stalino saulės išsiilgusiųjų?

Giedrė Bolzanė

"Veido" archyvas

J.Stalino pretenzijos ir užmojai nebuvo kuklesni, nei A.Hitlerio – ir Maskvoje, ir Berlyne buvo kuriami ambicingi pasaulio užkariavimo planai

Lygiai prieš 70 metų Lietuva vėl pateko į karo ugnį – susikovė A.Hitlerio Vokietija ir J.Stalino SSRS.

Pirmasis pasaulinis karas, vykęs 1914–1918 m., buvo ypač baisus ir kruvinas, pareikalavęs apie 10 mln. žmonių aukų, palikęs 6 mln. invalidų, 7 mln. našlių ir 9 mln. našlaičių, sugriovęs Europos miestus. Todėl istorikai jį pavadino Didžiuoju karu, o žmonės tikėjosi, kad tokia didelė nelaimė niekada nebepasikartos, kad daugelio pasaulio politikų pastangomis įkurta Tautų Sąjunga sugebės užkirsti jai kelią.

Deja, vos dvidešimčiai metų praėjus, 1939 m. rugsėjo 1 d., Adolfo Hitlerio Vokietija užpuolė Lenkiją, pradėdama Antrąjį pasaulinį karą, kuris greitai išsiplėtė ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Afrikoje, pasiekė net tolimąją Australiją. Patys žiauriausi ir reikšmingiausi mūšiai šiame kare vyko Vokietijos ir SSRS frontuose nuo 1941 m. birželio 22 dienos ankstyvo ryto.

J.Stalino ir A.Hitlerio planai

Pirmojo pasaulinio karo istorijoje didelių paslapčių seniai nebeliko, tačiau daugelis 1941–1945 m. Vokietijos ir SSRS karo įvykių, o ypač jo pradžia, tebeskęsta miglose, nes Rusijos slaptieji archyvai istorikams lieka neprieinami. Tiesa, tebėra oficialiai nepaneigta karo pradžios versija, kurią sukūrė pats Josifas Stalinas pirmaisiais to karo mėnesiais: kad SSRS visada buvo taikinga valstybė, kurią vermachtas, iš anksto gerai pasirengęs, klastingai užpuolė, kad raudonoji armija turėjo per mažai tankų ir lėktuvų, bet labai atkakliai gynėsi, todėl vokiečiai dar 1941 m. neteko 4,5 mln. savo karių.

"Veido" archyvas

Tačiau daugeliui istorikų, ypač žlugus Maskvos imperijai, tokia versija atrodo aiškiai neteisinga, sukurta žmonėms mulkinti, tikrosioms raudonosios armijos kracho 1941 m. vasarą priežastims užmaskuoti. Jie surado daugybę tokiai versijai preištaraujančių neginčijamų faktų, todėl atsirado visai naujų karo pradžios versijų, žinoma, neturinčių pakankamai dokumentinių įrodymų, bet vis dėlto laipsniškai artinančių mus prie tiesos. Šį kartą siūlome “Veido” skaitytojams susipažinti tik su viena jų, pačia naujausia, kurią sukūrė rusų istorikas Markas Saloninas.

Jo, kaip ir daugelio kitų naujosios kartos rusų istorikų, nuomone, J.Stalinas visai nebuvo taikingai nusiteikęs, jo pretenzijos ir užmojai nebuvo kuklesni už A.Hitlerio, todėl Maskvoje, kaip ir Berlyne, buvo kuriami gana ambicingi pasaulio užkariavimo planai.

Pirmasis, susiformavęs 1939 m. rudenį, buvo labai paprastas: būtina visokeriopai, politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis paremti Vokietiją, nes būdama galinga ji, kaip ir Italija, Japonija, bus Maskvos sąjungininkė būsimajame jos kare su anglų ir prancūzų bloku. Tada raudonosios armijos strategai planavo žygius į Turkiją, Graikiją, Egiptą, net tolimąją Indiją. Tačiau netikėtai greitas Prancūzijos žlugimas 1940 m. gegužę šį rožinį planą pavertė niekais ir teko skubiai kurti naują.

Antrojo plano (ir visų vėlesnių) pagrindas – grandiozinis žygis į Vakarus, sutriuškinant vermachtą ir nepaisant tik tą pasirašyto Molotovo-Ribbentropo pakto. Svarbiausia puolimo kryptis – Liublinas–Sandomiras–Krokuva, bet tai būtų tik pradžia. Toliau buvo planuojami smūgiai Poznanės–Berlyno ar Prahos–Vienos kryptimis. Tokį svarbų istorinį žygį J.Stalinas tikėjosi sėkmingai įvykdyti tik jam gerai pasirengęs – 1942 m. vasarą ar net 1943 metais.

Bet tarptautinė padėtis tada keitėsi labai sparčiai, ir 1941 m. pavasarį Kremliaus valdovas suprato, kad tiek laiko ruoštis, kaupti resursus A.Hitleris jam neleis. Todėl teks jį sudoroti anksčiau, jau 1941 m. vasarą, greičiausiai pradėjus karą liepos mėnesį. Šitokią plano versiją patvirtina rasti kai kurie dokumentai, užuominos rusų generolų memuaruose, o svarbiausia – milžiniško masto parengiamieji darbai, kurių užmaskuoti, nuslėpti buvo neįmanoma. Prie pat Vokietijos sienos buvo sukauptos milžiniškos maisto, degalų, amunicijos, ginklų atsargos, sutelktos didžiulės kariuomenės pajėgos: į raudonąją armiją, nors ir neskelbiant visuotinės mobilizacijos, buvo pašaukta 11,8 mln. žmonių. Kalbėdamas per pokylį, surengtą Kremliuje karinių akademijų absolventams 1941 m. gegužės 5 d., J.Stalinas pareiškė: “Taikingos politikos era baigėsi ir prasidėjo nauja era – socialistinio fronto plėtimo ginklo jėga era.”

Tačiau visai be reikalo kai kurie istorikai dabar svarsto klausimą: kuris iš dviejų tironų ir tarptautinio masto galvažudžių geresnis – J.Stalinas ar A.Hitleris? Šiuo atveju tinka mūsų senolių išmintis: meška su lokiu – abu labu tokiu.

Fiureris nesutiko laukti, kol jo draugas Josifas, dar neseniai Kremliuje skelbęs tostą jo garbei, galutinai parengs jam kruviną pirtį. Jau 1940 m. jis pats tokią ruošė, planą “Barbarosa” patvirtino tų metų gruodžio 18 d. ir nedelsdamas ėmė jį vykdyti – telkti vermachtą prie SSRS sienų. Juk plane buvo aiškiai parašyta: “Sumušti Sovietų Rusiją trumpalaikės kampanijos eigoje, dar nepasibaigus karui su Anglija.”

Kuris pirmas?

Taip 1941 m. vasaros viduryje abiejose Vokietijos ir SSRS sienos pusėse atsirado tūkstančiai tankų, artilerijos pabūklų, ir jie negalėjo ilgai tylėti. Buvo tik dienų ar savaičių klausimas, kada karas prasidės ir kas jį pradės. Pirmajam, aišku, turėjo atitekti netikėtumo efekto pranašumai, bet kartu ir juoda agresoriaus kaltė. Bet dėl jos nė vienas tironas galvos sau nekvaršino, nes žinojo – nugalėtojai neteisiami.

Nėra gerai žinoma, ar J.Stalinas, turėdamas gerą slaptųjų agentų tinklą užsienyje (bet jais nelabai pasitikėdamas), skaitė “Barbarosos” planą, ar ne, bet vermachto pasirengimo pulti nepastebėti negalėjo. Todėl manoma, kad savojo karo su Vokietija pradžią jis dar žadėjo paskubinti: birželio 22-ąją surengti provokacijas pasienyje, aišku, kur kas didesnio masto nei Suomijoje 1939-ųjų rudenį, taip sukurti puolimo pretekstą, kitą dieną garsiai paskelbti visuotinę mobilizaciją, tada neskubant, po kokios savaitės, liepos 1–3 d. trenkti A.Hitleriui tokį smūgį, kokio šis neatlaikytų, ir kariauti svetimoje teritorijoje su minimaliais nuostoliais. Mat turėjo milžinišką jėgų pranašumą prieš vokiečius – vien tankų septynis kartus daugiau, o iš viso beveik 16 tūkst., žymios jų dalies kokybė gerokai viršijo priešininko tankus; 11 tūkst. lėktuvų, 3,3 mln. kareivių.

Tačiau išėjo visai kitaip – vermachto pabūklai prabilo pirmieji. Agitatoriai dešimtmečiais kalė į galvą SSRS piliečiams: A.Hitleris pradėjo agresiją klastingai, nepaskelbęs karo. Bet tai buvo melas: Vokietijos ambasadorius Maskvoje įteikė apie tai notą SSRS užsienio reikalų liaudies komisarui Viačeslavui Molotovui, tik keletą valandų vėluodamas – karas jau vyko. Bet svarbiausia – jo eiga buvo visai ne tokia, kokios tikėjosi J.Stalinas, beveik 20 metų ruošęs savo šalį šiam karui, privertęs savo žmones dėl to skursti, badauti. Tiesa, jo štabas dar bandė siųsti į frontus, divizijas kovingas direktyvas: apsupti įsibrovėlius, sutriuškinti juos, trenkti bombonešiais į Vokietijos miestus ir t.t.

Bet tų direktyvų nebuvo kam vykdyti, nes tiek metų šlovinta, nenugalimąja vadinta raudonoji armija iš karto pakriko, pasidavė panikai, gėdingai bėgo visuose frontuose, palikusi puikiausius tankus, pabūklus, milžiniškas visokių gėrybių atsargas. Tik per porą savaičių ji neteko 11,7 tūkst. tankų, 4 tūkst. lėktuvų, 19 tūkst. artilerijos pabūklų, “atsikratė” net 6,3 mln. šautuvų – dėl to vėliau maršalas Klimentas Vorošilovas siūlė ginti Leningradą savo darbo peiliais ir durtuvais. O svarbiausia, kad raudonarmiečiai masiškai dezertyravo, pasiduodavo vokiečiams į nelaisvę: 1941 m. – net 3,8 mln., nepaisant to, kad maršalas Georgijus Žukovas pažadėjo iššaudyti visų pasidavusiųjų šeimas.

Rimtai kariauti, ginti savo tėvynę SSRS piliečiai, M.Solonino nuomone, pradėjo labai negreitai, apie 1942 m. rudenį–1943 m. pavasarį, kai pamatė, kad svetimas tironas dar blogesnis už savąjį, J.Staliną.

Karas atėjo į Lietuvą

Daugelis rusų istorikų dabar pripažįsta, kad neseniai J.Stalino užgrobtos Vakarų Ukraina, Baltijos respublikos karui prasidėjus tapo spąstais raudonajai armijai, bet vertina tą nevienodai: vieni kaip tėvynės išdavystę, kiti – kaip natūralų reiškinį. Iš tų šalių rekrūtų suformuotos divizijos kaipmat išsibėgiojo, daug kur civiliai gyventojai apsiginklavo, sukilo ir puolė nekenčiamą valdžią, besitraukiančią rusų kariuomenę. Bet ar galėjo būti kitaip? Savo ruožtu enkavedistai prieš pabėgdamai žudė kalinius ir niekuo dėtus gyventojus, net gydytojus, slaugiusius sužeistus raudonarmiečius Panevėžyje.

Lietuvos gyventojai vieni pirmųjų patyrė karo negandas, bet kurį laiką tai juos ne itin baugino. Mat daugelis, patyrę tiek kančių, baimės iš svetimosios valdžios, net laukė karo. O kad jis netrukus įvyko, skelbė patys okupantai, ypač jų kariškiai, kurie iš anksto gyrėsi, kaip pergalingai žygiuos į Vakarus.

Žinoma, mūsų žmonės tikėjosi, kad bus kitaip, ir daugelis jų laiko veltui neleido. Jau 1940 m. spalį Vilniuje ir Kaune ėmė veikti patriotinis pogrindis, vėliau jis užmezgė ryšius su lapkritį Berlyne įkurtu Lietuvių aktyvistų frontu (LAF), vadovaujamu Kazio Škirpos. NKVD iš karto ėmėsi priemonių tai veiklai slopinti, bet tai pavyko tik iš dalies. Tam turėjo pasitarnauti ne tik gausūs areštai, bet ir masinis gyventojų trėmimas 1941 m. birželio 14–17 dienomis, tačiau vėliau vienas stambus Lietuvos komunistų partijos veikėjas nusiskundė, kad “išvežė ne tuos”.

Iš tiesų buvo taip, nes vos karui prasidėjus, birželio 22–23 dienomis, visa Lietuva sukilo. Tik iš dalies tai buvo LAF pastangų rezultatas, o daugiau – gaivališkas procesas, žmonių kantrybei išsekus. Sukilimas bent trumpam atgaivino tautos laisvės ir patriotizmo dvasią. Ji, tiek kartų pasaulio galiūnų pažeminta, okupantų naikinta, pajuto savo vertę ir jėgą.

Bet nelaimė, kad A.Hitlerio vokiečiai visai nenorėjo būti Lietuvos (ir Latvijos, Estijos, Ukrainos, net Rusijos) išvaduotojai: jie planavo būti čia visagaliai šeimininkai, kuriems vietos gyventojai turės vergauti. Dėl to ir mūsų tautiečių keliai su jais labai greitai išsiskyrė.

"Veido" archyvas

Prieš 70 metų, 1941-ųjų birželį, iš Lietuvos buvo ištremta dešimtys tūkstančių gyventojų. Taip sunaikintas tautos žiedas.

Patekusi į Stalino tautų kalėjimą, 1941–1953 m. Lietuva patyrė milžiniškų nuostolių ir vargų, ypač dėl masinių trėmimų. Jų buvo daug – 1941, 1945, 1946, 1947, 1948, 1949, 1951, 1952 metais, tačiau pirmasis, įvykęs 1941 m. birželio 15–17 dienomis, buvo pats baisiausias. Tada laisvės ir tėvynės neteko 17,6 tūkst. Lietuvos gyventojų. Jie atsidūrė Komijos Autonominėje Respublikoje, Altajaus ir Krasnojarsko kraštuose, Novosibirsko srityje, daugelis buvo nublokšti į Jakutiją, prie Šiaurės Ledjūrio. Vėliau istorikai išsiaiškino, kad tada režimo planai nebuvo visiškai įgyvendinti: iš tiesų buvo numatyta ištremti net 320 tūkst. žmonių, tai yra septintadalį Lietuvos gyventojų, bet sutrukdė prasidėjęs karas.

1941-ųjų trėmimas buvo ypatingas, jis skyrėsi nuo kitų, vėlesnių, pokarinių tuo, kad buvo netikėtas, nesuprantamas: dar nespėję apsiprasti su totalitarine valdžia ir tvarka, piliečiai negalėjo net įsivaizduoti, kad galima be teismo, be menkiausio kaltės įrodymo ką nors taip žiauriai bausti, o juo labiau – mažus vaikus, ligotus, senus žmones. To meto dokumentuose užfiksuota, kad Kretingoje dėl to net pasikorė prokuroro padėjėjas…

Kita šio trėmimo ypatybė – jau birželio 22-ąją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kuriam vykstant badavo net “laisvėje” gyvenantys, jau režimo užgrūdinti Rusijos žmonės, o tremtinių padėtis juk buvo nepalyginti blogesnė. Todėl taip daug jų mirė nuo šalčio, bado, ligų.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso 1940–1952 m. iš Lietuvos ištremta daugiau nei 276 tūkst. žmonių.

Bet turbūt svarbiausia, kad pagrindinis šių represijų taikinys buvo geriausi, aktyviausi, labiausiai nusipelnę mūsų tautos žmonės: valstybės, visuomenės, kultūros veikėjai, karininkai, verslininkai, kunigai, mokytojai – vien jų ištremta tūkstantis, beveik 10 proc. visų tada buvusių.

Beje, į gyvulinius vagonus tada pateko ne tik mūsų tautiečiai, bet ir žydai, lenkai, vokiečiai, gyvenę Lietuvoje bei aktyviai reiškęsi ekonomikoje, kultūroje, visuomenės gyvenime, be to, ir lygiai taip pat “nusikaltę” Latvijos, Estijos, Moldovos gyventojai. Daugeliui jų buvo numatyta ne tik tremtis, bet ir fizinis sunaikinimas, apkaltinus tėvynės išdavimu, sąmokslų prieš valdžią rengimu ir pan., kad nebeliktų nė vieno potencialaus pasipriešinimo svetimiesiems lyderio.

Naikinimo mašina veikia

Kaip rodo archyvų dokumentai, tas buvo daroma pagal bendrą ir gerai apgalvotą tvarką įvairiose Sibiro, Uralo vietovėse. Numatytiems sunaikinti ar įkalinti žmonėms dar Lietuvoje 1941 m. pavasarį buvo užvestos bylos, jie buvo atskirti nuo šeimų Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Laikinai šie pasmerktieji buvo uždaryti karo belaisvių lageriuose, o paskui, 1942 m. pradžioje, juos perkėlė į kalėjimus, ėmė tardyti ir fabrikuoti bylas.

Bylų turinys maždaug vienodas: grupė kalinių kaltinama dar būdama lageryje rengusi kontrrevoliucinį sąmokslą užgrobti sargybos ginklus, maisto atsargas ir planavusi išeiti į laisvę, žygiuoti į Vakarus vokiečių vermachto pasitikti, pakeliui plėšdama kolūkius ir dorus tarybinius piliečius. Grupių sudėtyje paprastai būdavo keletas labai žymių žmonių – buvusių ministrų, generolų ar pulkininkų, garsių inteligentų, kuriems NKGB tardytojai skirdavo sąmokslų vadovų vaidmenis. Kiti – buvę kariai savanoriai, policininkai, tarnautojai. Jų pareigos kuklesnės, tačiau visų jų kaltė pagal legendą tokia pati, todėl ir likimas laukė vienodas: pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį – sušaudymas.

Aišku, kaltinimai absurdiški, ir jokių įkalčių nebuvo, bet atsirasdavo liudininkų, juos patvirtinančių, o ir patys kaltinamieji po daugybės naktinių tardymų, o gal ir kankinimų (bylose, žinoma, apie tai neparašyta), paprastai prisipažindavo. Tokias bylas, suprantama, nagrinėdavo ne teismas, bet Ypatingasis pasitarimas, gana operatyviai, net kaltinamiesiems nedalyvaujant, o po to būdavo įvykdomas  nuosprendis…

Čia būtų galima paminėti keletą konkrečių pavyzdžių. Štai 1942 m. vasarą Urale esančiame Sverdlovsko kalėjime sąmokslo rengimu apkaltintas žurnalistas, teatralas, dramaturgas Vytautas Bičiūnas, o šio sąmokslo kariniu vadovu “paskirtas” buvęs generolas ir finansų ministras Jonas Sutkus. Jų bendrininkais paskelbti buvęs žymus mūsų diplomatas Voldemaras Čarneckis, Šaulių sąjungos žurnalo “Trimitas” redaktorius Jonas Kalnėnas, buvęs vidaus reikalų ministras Antanas Endziulaitis, pulkininkas leitenantas Juozas Papečkys ir kiti, iš viso 15 asmenų. Visi jie prisipažino esą kalti, išskyrus J.Papečkį, – jo tardytojai neįveikė, nors laikė karceryje, tardė naktimis net 43 kartus. O kad sąmokslas tikrai buvo rengiamas, patvirtino keletas Vilniaus lenkų – karo belaisvių, su kuriais tiems maištininkams teko kartu dirbti lageryje. Visi kaltinamieji 1942 m. spalio 14 ir 17 d. nuteisti sušaudyti, nuosprendis įvykdytas.

Panašiai apkaltinti ir 1942 m. Urale buvo sunaikinti tokie žymūs mūsų valstybės, kultūros veikėjai, kaip Pranas Dovydaitis, Mečys Kvyklys, Kazimieras Jokantas, Zigmas Starkus ir kiti.

Dar viena tokio tipo byla buvo sufabrikuota Kansko kalėjime, Krasnojarsko krašte. Joje kaltinti Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis, buvę ministrai Stasys Šilingas, Juozas Tonkūnas, Jokūbas Stanišauskas, pulkininkai Povilas Dundulis, Mykolas Gedgaudas ir kiti, iš viso 18 asmenų. Vėl neva buvęs sukurtas slaptas lietuvių komitetas, kurio tikslai tokie negražūs ir nekuklūs: “Atkurti nepriklausomą Lietuvos vyriausybę su kontrrevoliucine fašistine santvarka”, vėl lenkai – kaltinimo liudininkai ir kaltinamųjų prisipažinimai. Tik šį kartą, regis, net karo metais nepriekaištingai veikęs NKVD – NKGB naikinimo mechanizmas kažkodėl sustreikavo. Bylos autoriai 1942 m. gegužę pasiūlė Maskvai visus kaltinamuosius sušaudyti, o ji tylėjo, vilkino, regis, aiškios bylos sprendimą iki 1952 m., kada dar likusiems septyniems gyviems kaltinamiesiems Ypatingasis pasitarimas skyrė po 25 metus lagerio. Todėl po Stalino mirties keli iš jų dar grįžo į Lietuvą.

Tiesa, toli gražu ne visų tada Rusijoje nužudytųjų (o jų istorikai suskaičiavo 568) likimas yra tiksliai žinomas. Iš tokių, minint 1941 m. tremties sukaktį, verta prisiminti Konstantiną Stašį. Jo bylos Lietuvoje nėra, tik slapta 1959 m. KGB surašyta pažyma, kad būdamas tremtyje Barnaule K.Stašys “būrė aplink save priešiškus tarybų valdžiai elementus, vykdė antitarybinę agitaciją”, todėl nuteistas sušaudyti. Toks tragiškas likimas jo laukė todėl, kad buvo, kaip ir kiti minėti nekaltai nužudytieji, žymus, nusipelnęs visuomenės veikėjas, 1922–1923 ir 1928–1937 m. vadovavęs svarbiausiai mūsų tautiečių organizacijai lenkų okupuotoje Vilnijoje – Vilniaus laikinajam lietuvių komitetui (VLLK).

Padarinius tebejaučiame iki šiol

Tokių istorijų daugybė, ir visos jos sukrečiančios. O pradėjęs vertinti bendrus trėmimų padarinius supranti, kad jie sunkiai suvokiami protu. Beje, juos tebejaučiame iki šiol. Gal bus paradoksalu girdėti, tačiau dalį šiandien mūsų valstybę ir visuomenę kamuojančių problemų lemia kaip tik trėmimų tarpsnis ir 1941–1958 m. patirti demografiniai nuostoliai.

Mokslininkai tvirtina, kad politinės represijos yra vienos sunkiausių žmogaus patiriamų psichologinių traumų. Tai aiškinama tuo, kad politinės represijos dažniausiai būna labai žiaurios, be to, jos ilgai trunka. Maža to, politinių represijų padariniai gali likti ryškūs dešimtmečiais ir peraugti į asmenybės bei žmogaus charakterio pakitimus. Daugelį piliečių kamuojantis nevisavertiškumas, nesavarankiškumas, depresija, dėl kurios mūsų šalis yra viena pirmaujančių pasaulyje pagal savižudybių skaičių, netikėjimas savo ir valstybės ateitimi, gyvenimas šia diena ir galiausiai neįtikėtina emigracija – tai beveik du dešimtmečius trukusio sąmoningo ir tikslingo tautos naikinimo rezultatas.

Tad šiuo metu kalbėdami apie menką Lietuvos gyventojų pilietiškumą, valstybiškumą, prisitaikėliškumą, polinkį pataikauti valdžiai tik patyliukais ją keikiant, bet nesiimant jokių aktyvių veiksmų susidariusiai padėčiai keisti, turime nepamiršti, kad pokariu būtent šios žmogaus savybės jam garantavo išlikimą. Atsitiesti, atsikratyti pavergtojo mąstysenos ir elgesio stereotipų nepaprastai sunku – turi pasikeisti ne viena užaugusių laisvų žmonių karta.

Negalima nepaminėti ir to, kad Antrasis pasaulinis karas ir pokario represijos suskaldė lietuvių tautą į tris dalis: tuos, kurie pabėgo iš Lietuvos bei jų palikuonis, tuos, kurie perėjo tremtį ir lagerius, bei tuos, kurie prisitaikė prie sovietinės sistemos. Kiekviena šių grupių turi savą gyvenimo patirtį, savą istoriją. Ir nors visi šie žmonės lietuviai, vis dėlto jie labai sunkiai susikalba tarpusavyje.

Geriausio Rusijos universiteto mokslininkų parašytas istorijos vadovėlis, pasak jo kritikų, palankiai žiūri į Stalino politiką ir neigiamai vertina žydų vaidmenį Sovietų Sąjungos ir Rusijos istorijoje.

Mokymas pagal šį vadovėlį – tai “rafinuotas Rusijos civilizuoto, demokratinio ir teisinio vystymosi sabotavimas”, laikraštyje “Novaja gazeta” rašo du Rusijos istorijos instituto mokslininkai – Vladimiras Lavrovas ir Igoris Kurliandskis.

Recenzuodami Maskvos valstybinio universiteto mokslininkų Aleksandro Barsenkovo ir Aleksandro Vdovino vadovėlį “Rusijos istorija: 1917-2009″, jie tvirtina, kad vadovėlio autoriai mėgina pateisinti Stalino represijas, įskaitant ir lagerių sistemą, tautų trėmimus, prievartinę kolektyvizaciją.

Rašydami apie ketvirtojo dešimtmečio masinius areštus ir egzekucijas, mokymo priemonės autoriai pažymi, kad valdžia teisėtai baiminosi priešų Sovietų Sąjungos viduje.

“Tie milijonai sovietų valdžios nuskriaustų žmonių ir sudarė neišgalvotą “penktosios kolonos” potencialą”, – rašoma A.Barsenkovo ir A.Vdovino vadovėlyje.

Vadovėlio autoriai taip pat bando teisinti Antrojo pasaulinio karo metais įvykdytus komunistinio režimo nusikaltimus – ištisų tautų – Krymo totorių, čečėnų, ingušų ir kalmukų – deportacijas į Sibirą ir Centrinę Aziją.

“Jie buvo ištremti, nes buvo itin pasirengę talkininkauti okupantams, ar įtarti turėję tokių kėslų”, – rašoma vadovėlyje.

Vadovėlyje taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad daug žydų užima vadovaujančias pozicijas sovietų kultūroje ir žiniasklaidoje.

“Sovietų valdžia po karo nemaloniai nustebo, pastebėjusi padidėjusias žydų tautybės asmenų simpatijas Vakarams, ir tai sudarė prielaidas juos panaudoti amerikiečių strateginiams interesams. Tai ir lėmė politiką mažinti žydų dalį sovietinėje nomenklatūroje”, – pažymima vadovėlyje, leidžiant suprasti, kad žydai galėjo būti potencialūs arba tikri JAV agentai.

Rusijos Visuomenės rūmai praėjusią savaitę paskelbė kritišką nuomonę apie šį vadovėlį, tačiau prieš šią mokymo priemonę ir jos autorius nesiimta jokių konkrečių veiksmų.