"Scanpix" nuotr.

Negalutiniais duomenimis, 42 žmonės žuvo, beveik 240 sužeista po teroristinio išpuolio viename didžiausių Europoje Stambulo Atatürko oro uoste. Trys užpuolikai įsiveržė į oro uostą, pradėjo šaudyti „Kalašnikov“ automatais, o vėliau susisprogdino. Manoma, kad užpuolį įvykdė vadinamosios „Islamo valstybės“ (ISIS aeba “Daesh”) teroristai.

Teroristai į oro uostą atvyko taksi automobiliu. Vos pasiekę automobilių stovėjimo aikštelę, jie pradėjo šaudyti. Oro uoste dirbantys pareigūnai mėgino juos nukauti, tačiau trijulė atbėgo iki pastato prieigų, pasiekė metalo detektorius ir ten susisprogdino. Saugumo patikros Turkijos oro uostuose atliekamos tiek prie įėjimo, tiek ir išvykstant.

Tai buvo jau 13-asis didesnio masto teroro aktas Turkijoje vien per 2016-uosius.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasmerkė išpuolį, pavadindama jį niekingu teroro aktu. Panaši buvo ir Turkijos sąjungininkų Vakaruose reakcija. O Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paragino stiprinti bendrą tarptautinę kovą su teroru. „Jeigu valstybės, kaip ir visa žmonija, nesugebės suvienyti pajėgų ir bendrai kovoti su teroristinėmis organizacijomis, visos galimybės, kurias su baime nešiojamės savo galvose, išsipildys viena po kitos“, – sakė prezidentas.

Tai buvo jau 13-asis didesnio masto teroro aktas Turkijoje vien per 2016-uosius. Žiauraus teroro griebiasi ne tik ISIS, bet ir nepriklausomybės siekianti Kurdistano darbininkų partija.

Vasario mėnesį Turkijos sostinėje Ankaroje, laukiant prie šviesoforo, sprogo sprogmenų prikimštas automobilis. 28 žmonės žuvo, daugiau nei 60 buvo sužeista. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė kurdų kovotojai. Kitas kruvinas sprogimas Ankaroje įvyko jau po mėnesio, kovo 13-ąją, kai sprogmenų pilnas automobilis BMW rėžėsi į autobusą. 37 žmonės žuvo, 125 buvo sužeisti. Turkijos ministras pirmininkas dėl išpuolio taip pat apkaltino kurdų separatistus.

Net keturis kartus šiemet ata­kuotas ir Stambulas. Be išpuolio Atatürko oro uoste, didžiausias Turkijos miestas išgyveno atakas sausio, kovo ir birželio mėnesiais. ISIS prisiėmė atsakomybę už išpuolį prie Mėlynosios mečetės. Tąkart susisprogdinus savižudžiui žuvo 13 žmonių, sužeista dar 14. Dvylika žuvusiųjų – iš Vokietijos į Turkiją atvykę turistai. Kovą savižudis sprogdintojas susisprogdino priešais savivaldybę, nužudydamas penkis žmones. Dėl išpuolio apkaltinta ISIS. Birželio 7-ąją dar vienas sprogimas Stambulo centre nužudė 12 žmonių.

Vis dažnesnės atakos prieš Turkiją susijusios su didesniu valstybės įsitraukimu į kovą su ISIS.

Teroristų taikiniais tampa ir mažesni Turkijos miestai. Balandį savižudis sprogdintojas atakavo Bursą, gegužę – Dijarbakyrą ir Gaziantepą, birželį – Midijatą. Šių išpuolių taikiniais dažniausiai tapo policijos pareigūnai. Nuo pat šių metų pradžios rytinius Turkijos regionus taip pat pasiekia ISIS leidžiamos raketos, šiemet jau pražudžiusios 21 žmogų.

Vis dažnesnės atakos prieš Turkiją susijusios su didesniu valstybės įsitraukimu į kovą su ISIS. Iš pradžių Turkija didesne grėsme už ISIS vadino Basharo al Assado režimą ir aktyviai kampanijoje prieš teroristus nedalyvavo. Tačiau pastaruoju metu šalies pozicija pasikeitė. Pernai Turkija leido JAV lėktuvams naudoti Incirliko oro bazę skrydžiams Irake ir Sirijoje vykdyti. Ji taip pat gerokai sustiprino sienos apsaugą ir ėmėsi veiksmų, kad sustabdytų užsienio kovotojų skverbimąsi į šalį.

O savižudiškos teroristų atakos vis labiau tampa pagrindiniu ISIS kovos ginklu. Praradę iliuzijas vykdyti tolesnę teritorinę ekspansiją ir iš esmės atsitraukę į gynybines pozicijas, „Islamo valstybės“ kovotojai griebėsi terorizmo visame pasaulyje.

Turkų ir kurdų nesantaika suintensyvėjo pernai liepą, nutraukus dvejų metų paliaubas. Konflikte dalyvauja ir Sirijos kurdai, remiantys ilgametį Turkijos kurdų nepriklausomybės siekį. Turkijos saugumo institucijos pabrėžia, kad kurdų kovotojai prasiskverbė į valstybę kartu su pabėgėlių iš Sirijos banga.

Praradę iliuzijas vykdyti tolesnę teritorinę ekspansiją ir iš esmės atsitraukę į gynybines pozicijas, „Islamo valstybės“ kovotojai griebėsi terorizmo visame pasaulyje.

Teroristinės atakos skaudžiai kerta Turkijos ekonomikai, ypač šaliai reikšmingam turizmo sektoriui. Stambulą vis dažniau aplenkia kruiziniai laivai, mažėja užsakomųjų skrydžių. Vis daugiau sportininkų, besibaiminančių dėl savo saugumo, taip pat nedrįsta keliauti į šią valstybę.

"Scanpix" nuotr.

Mama man sakė, kad Stambule bus daug šviežių figų, arbūzų, melionų ir kalnai prisirpusių granatų. Draugai sakė, kad Stambule bus šilta dar tada, kai jie Lietuvoje pradės vyniotis šalikus. Draugės sakė pasistengti neparsivežti naujo sužadėtinio į namus, o „Wikipedia“ man melavo, kad Stambule gyvena 14 mln. žmonių. „Neoficialiais duomenimis, 20 milijonų“, – man sakė vietiniai.

Ūla Jasiulevičiūtė, euroblogas.lt

Supratau, kad važiuoju į miestą, kuriame sutalpinčiau maždaug 7 Lietuvas. Visiems tai sakiau ir visi juokėsi, o aš šypsojau sau galvodama: bet juk miela ta Lietuva.

Daug nesitikėjau ar bent jau apsimečiau, kad nesitikiu, nes per savo kuklius 21 gyvenimo metus supratau, kad dažnai geriau nieko nesitikėti, o tiesiog stoti prieš faktą ir priimti realybę tokią, kokia ji iš tiesų yra. Tokiu būdu išvengiu vieno kito nusivylimo.

Taip nusiteikusi aš ir nusileidau Stambulo Ataturko oro uoste. Buvo vėlu, tamsu, o aš nežinojau, ko tikėtis milžiniškame oro uoste, kur Wi-Fi tinklas buvo didelė prabanga. Susiradau oro uosto kavinę, kurios iškaba iš tolo šaukė „Free Wi-Fi“, o tai reiškia, kad tau tereikia nusipirkti ką nors už 10 lirų (1 euras − 3,27 liros) ir tuomet, nieko nelaukdamas gauni popierėlį su super slaptu interneto kodu.

Stambulas nėra Turkija. Stambulas yra miestas, kokio nėra niekur kitur.

Viskas baigėsi laimingai, nes šiaip ne taip susisiekusi su savo būsimuoju buto draugu Dogucanu (tarti Doudžanu), iškrapštau jį vėlų vakarą iš mažos Stambulo gatvės ir priprašau, kad pasiimtų mane iš oro uosto. Važiuoju metro. Važiuoti metro niekada nemėgau. Matyt dėl to, kad nepripratusi prie tamsių požeminių urvų, −  per mažai vietos, per daug purvini ir nučiupinėti turėklai, −  bet vis tiek važiuoju ir tyliai nekantrauju. Kalbu su Dogucanu, pirmu žmogumi, kurį sutikau Stambule, savo laužyta, pradedančiojo erasmusiečio anglų kalba ir jaučiuosi laiminga, nes rugpjūčio 31 dieną prasidėjo didžiausias mano gyvenime iššūkis, kokį kada nors esu turėjusi.

Stambulas – atskira respublika

Kai kalbame apie Paryžių, nebūtinai turime omenyje visą likusią Prancūziją ir visus tos gražios šalies miestukus. Paryžius apipintas daugybe legendų, istorijų ir net neabejoju, kad dauguma keliautojų, kurie sakosi esą buvę Prancūzijoje, yra tepabuvoję Paryžiuje ir niekur už apvalios miesto formos ribų.

Manau, kad panašiai galėčiau apibūdinti ir Stambulą. Stambulas nėra Turkija. Stambulas yra miestas, kokio nėra niekur kitur. Jei turėčiau teisę ir garbę, skirčiau Stambului autonomiją ir suteikčiau miesto− karaliaus titulą, pergyvenusio dviejų visiškai skirtingų imperijų epochas, mačiusio daugybę karų, gaisrų, valdovų žlugimų ir iškilimų, niokojimų, griovimų, užkariavimų, atstatymų, aukso ir nevilties amžių.

Stambulas tvarkingas ir tuo pat metu chaotiškas. Stambulas glaudžia architektūrinius ir istorinius paminklus, 35 universitetus, kasdienes maldas, priemiesčių vargą.

Ant dviejų žemynų, tarp septynių kalvų išsidėstęs miestas priglaudžia visus: nuo skurdžiausio karo pabėgėlio ir paprasto gatvėje riestainius pardavinėjančio vyrioko iki įspūdingų vilų Bosforo pakrantėje ar didžiausios šiuolaikinio meno parodos moderniausiame šiuolaikinio meno centre. Stambulas tvarkingas ir tuo pat metu chaotiškas. Stambulas glaudžia ryškiausius architektūrinius ir istorinius paminklus, 35 universitetus, kasdienes maldas, priemiesčių vargą ir daugybę kartų atstatyto senamiesčio judesį. Stambulas visiems.

Kas rytą studijuoti plaukdavau į kitą žemyną

Ir vis dėlto pirmos dienos pasiplaukiojimas keltu man visiškai sumaišė galvą. Pats pirmas įspūdis įplaukiant iš įlankos giliau į patį Bosforo sąsiaurį man įstrigo galvoje kaip įspūdingiausias atsiminimas. Dabar jau beveik antrą mėnesį būdama namie, Lietuvoje, prisimenu, kad pirmaisiais mėnesiais Stambule pamiršau viską. Viską, ką turėjau, nes norėjau visa savo esybe įsijausti į gyvenimą kitame mieste ir kitoje aplinkoje.

Bet grįžkim prie kelto. Gyvenau Kadikoy rajone azijinėje Stambulo dalyje, todėl kiekvieną dieną norėdama nusigauti į savo universitetą, turėdavau plaukti keltu į Europos žemyne esančią Stambulo dalį. Kelionės trukmė buvo apie 20 minučių įskaitant visus prisišvartavimo darbus. Todėl galėjau skaičiuoti, kad per 20 minučių spėdavau pabuvoti dviejuose žemynuose. Nors žmonės tie patys, kalba ta pati, turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad ir jausmas labai panašus būnant skirtinguose žemynuose, tačiau pats faktas, kad studijuoji Europoje, tačiau gyveni Azijoje yra sudedamoji miesto žavesio dalis ir smagi neapsiplunksnavusių „Erasmus+“ studentų pokalbių tema.

Baimė

Rugpjūčio 19 dieną, kai aš jau buvau beveik susikrovusi visus lagaminus pusei metų gyvenimo Stambule ir kai teliko nubraukti nemažai ašarų atsisveikinant su draugais, artimaisiais ir mylimaisiais, išgirdau naujieną apie Stambulo centre vykusį susišaudymą ir kelis sprogimus. Skrydžio neatšaukiau, norų nepakeičiau, tačiau naujienas pradėjau sekti dar atidžiau. Taip pat sulaukiau vis daugiau susirūpinusių aplinkinių klausimų „na, ir kaipgi tu ten dabar gyvensi“, „ar nebaisu?“ ir taip toliau.

Gavau iš užsienio universiteto raminamąjį laišką, kuriame buvo rašoma, jog padėtis kontroliuojama ir mieste yra visiškai saugu. Universitetas pats užtikrina labai didelę apsaugą, o svarbiausia yra tiesiog nesilankyti žmonių perpildytose vietose. Vėliau sužinojau, kad tuo metu nemažai studentų atsisakė vykti į šalį dėl besitęsiančių neramumų.

Tikrai karštas turkų kraujas privertė įvairiausio plauko ir gymio erasmusiečius kuriam laikui pamiršti apie bet kokį „Erasmus Welcoming Party“.

Tik atvykus, rugsėjo 6 dieną, šalies pietryčiuose buvo nužudyta 15 Turkijos karininkų. Iškart po atakų Kurdistano darbininkų partija prisiėmė atsakomybę už žuvusius karininkus, o tai iššaukė didžiules protesto bangas ne tik Stambule, bet visoje Turkijoje. Įsisenėjusi neapykanta tarp dviejų tautų išsiliejo į gatves ir tikrai karštas turkų kraujas privertė įvairiausio plauko ir gymio erasmusiečius kuriam laikui pamiršti apie bet kokį „Erasmus Welcoming Party“.

Teko tuo metu būti Bešiktaš rajono parke ir stebėti, kaip raudona vyrų jūra šūkiais, dainomis, svarbesnių žmonių monologais ir mašinų signalizavimais išreiškia savo liūdesį dėl esančios padėties, pasipiktinimą dėl kurdų elgesio, užuojautą žuvusių karininkų artimiesiems ir visai turkų tautai, praradusiai 15 brangių sūnų. „Kenčiantys yra nemirtingi, o mūsų žemė nedaloma“, – iki užkimimo šaukė protestuotojai.

Nesumeluočiau pasakydama, kad turkų tauta vieninga ir, kita vertus, netgi krypstanti į švelnią kraštutinio nacionalizmo pusę. Niekur kitur nesu mačiusi tiek raudonų Turkijos vėliavų – iškabintų balkonuose, terasose, ant langų, mažyčių vėliavėlių mašinose, keltuose, viešajame transporte, yra netgi tokių vyrukų, kurie apsikabinėję įvairiausio dydžio Turkijos vėliavomis pardavinėja jas gatvėje − tiesą sakant, man iš šono atrodė, kad jiems tas biznis labai puikiai sekasi.

Stambulas tuo metu raudojo dėl žuvusių, galbūt netgi šiek tiek nurimo ir iš šoko trumpam stabtelėjo.

Spalio 10 dieną Ankaroje buvo susprogdintos dvi bombos, nusinešusios 102 žmonių gyvybes ir palikusios apie 400 sužeistųjų. Pirmą kartą teko pabuvoti šalyje, kurią ištiko neįsivaizduojama nelaimė. Stambulas tuo metu raudojo dėl žuvusių, galbūt netgi šiek tiek nurimo ir iš šoko trumpam stabtelėjo. Stambulas, kuris niekada nesustoja, atrodo, tomis dienomis liūdniau grojo kasdienes maldas, o iškabinti televizoriai kelte pirmą kartą buvo įjungti visu garsu, kad gyventojai galėtų sekti naujienas. Po šalį pasklido daugybė gandų, paskalų ir svarstymų apie teroro išpuolio kaltininkus. Ir dar kartą Stambulas ir kiti Turkijos miestai neišvengė triukšmingų masių gatvėse ir skveruose.

Gruodžio 1 dieną metro stotelėje nugriaudėjo sprogimas. Lietuviškos žiniasklaidos priemonės netruko prablti apie dar vieną teroro išpuolį, tačiau oficialiai tai tebuvo techninė problema. Įsivaizduoju, kad mano artimieji turėjo šiek tiek pasinervinti dėl mano saugumo Stambule, nes neramumai, išpuoliai, neaiški politinė šalies padėtis lydėjo visus mano viešnagės mėnesius. Kadangi mano sesuo šiuo metu gyvena ne ką saugesniame mieste – Paryžiuje, kartą tėtis neištvėręs parašė: na ir miestus išsirinkot, dukrytės.

Universitetas ant Bosforo kranto

Ir vis dėlto esminis „Erasmus+“ programos tikslas yra studijos užsienio universitete, tačiau juk visi mes žinom, kad studijos dažniausiai studentui tikrai nebūna pirmoje vietoje svečiuojantis. Aš taip pat maniau, kad pavyks išvengti ilgesnio sėdėjimo prie knygų, tačiau taip neatsitiko. Neatsitiko ne todėl, kad aš buvau priversta rengti projektus ir lankyti paskaitas. Taip atsitiko todėl, kad mano studijų kokybė buvo itin aukšta, o to visiškai nesitikėjau. Pasaulio reitinguose „Bahcesehir“ universitetas nebuvo įvertintas kaip vienas geriausių, o ir Turkijos reitinguose jis tėra 64 vietoje. Tačiau eilinį kartą įsitikinau, kad reitingai nepasako visko apie universitetą.

Tik atvykusi sužinojau, kad universitetas yra privatus, todėl sąlygos mokymuisi buvo sudarytos pačios geriausios. Tik imk ir mokykis. Nuolatiniai studentai mokėdavo didelius pinigus, kad galėtų ten studijuoti, o aš turėjau progą nemokamai sužinoti, kas yra tas „privatus mokslas“. Na ir galiu patvirtinti, kad mokslas tikrai nėra blogas.

Privati, jachta, plukdanti studentus nuo vieno fakulteto iki kito, galimybė stebėti Stambulo panoramą nuo stogo terasos, geriausia technika, auditorijos ir labai aukšto lygio dėstytojai.

Pagrindinis ir Komunikacijos fakultetai įkurti ant Bosforo kranto. Privati, maža, tačiau labai nestabili jachta, plukdanti studentus nuo vieno fakulteto iki kito, įvairios poilsio zonos, galimybė stebėti Stambulo panoramą nuo stogo terasos, geriausia technika, kompiuteriai, auditorijos ir tikrai labai aukšto lygio dėstytojai. Dažniausiai būdavau Komunikacijos fakultete, kuris apima ir menų studijas (fotografija, kinas, grafinis dizainas ir t.t.). Turėjom galimybę pasiskolinti puikią fotografavimo techniką, naudotis raudonuoju kambariuku rankiniam nuotraukų ryškinimui, naudotis gerais kompiuteriais ir juose įmontuotomis programomis – sąlygos buvo geresnės nei kada galėjau įsivaizduoti.

Mėgau absoliučiai visas paskaitas ir stengdavausi nepraleisti nė vienos, nepaisant to, kad teko keltis daug anksčiau nei galvojau. Prieš atvykdama maniau, kad gyvensiu lyg atostogų metu. Tiesą pasakius, aš ir gyvenau lyg atostogaudama, nes anksčiau universitetas asocijavosi su pilkuma ir šiokiu tokiu nuoboduliu, o Stambule tai buvo kiekvienos dienos labiausiai laukiama veikla.

Anksčiau universitetas asocijavosi su pilkuma ir šiokiu tokiu nuoboduliu, o Stambule tai buvo kiekvienos dienos labiausiai laukiama veikla.

Dėstytojų kompetencija, profesionalumas ir gebėjimas sudominti buvo esminis dalykas dėl ko norėjosi lankytis universitete ir tikrai ne dėl to, kad galėtum paplaukioti privačia universiteto jachta, nors neneigsiu, visai malonu buvo turėti privilegiją plaukioti palei krantinę kone su asmeniniu kapitonu. Kaip supratau, plaukioti su ta nestabilia valtele mėgo tikrai ne visi studentai. Net ir pats tvirčiausias studenčiokas, neturėjęs jūrligės patirties, turėtų suabejoti savo jėgomis, kai laivelis milžiniškų keltų taškomas į šalis bando nusigauti iki savo uosto.

Apie pergales ir vėliavas

Kaip tikra lietuvė per Europos krepšinio čempionato pusfinalį pasipuošiau Lietuvos valstybine vėliava ir iškeliavau į barą žiūrėti Lietuvos−Serbijos rungtynių. Prisikalbinau pora draugų, kuriems iš tiesų tas krepšinis nelabai rūpi, tačiau norėdami būti gerais draugais jie visgi sutiko bent vieną vakarą futbolą išmainyti į krepšinį. Ir tikrai nenustebau, kai žaidimo pabaigoje tie patys draugai šokinėjo iš džiaugsmo, kai lietuviai nugalėjo.

Ir vėlgi, krepšinį žiūrėjau europinėje Stambulo dalyje, o į namus grįžti reikėjo kažkur į kitą Bosforo krantą. Atsisveikinusi su draugais nuėjau į uostą, įsėdau į keltą, o tuo metu buvo šilta. Muzika ausyse, pergalės džiaugsmas širdy ir visai pamiršau, kad ant mano pečių vis dar kabo lietuviška trispalvė: geltona, žalia, raudona.

Prieš išeidama iš namų pasigyriau kambariokui savo patriotiškumu ir parodžiau vėliavą, kurią būtinai užsirišiu bare. Jis nusijuokė ir pasakė, kad ji atrodo beveik taip pat kaip Kurdistano vėliava. Nedelsiant susiieškojau informacijos internete ir radau tiktai versiją su raudona, balta, žalia spalvomis bei geltona žvaigžde vidury. Tada nusijuokiau ir pasakiau, jog baigtų šnekėti nesąmones, nes vėliavos nepanašios nė trupučio. „Nu, žiūrėkis“, – išlydėjo jis mane tokiais žodžiais.

Taigi štai, plaukiu kelte sau laiminga ir prisišvartavus, o visiems žmonėms beveik išlipus, prie manęs priėjo vaikinas su mergina. „O tu žinai, kokią čia vėliavą nešioji?“, – klausia jie. „Na taip. Tai yra Lietuvos vėliava, o ją nešioju, nes prieš gerą pusvalandį laimėjom Europos krepšinio čempionato pusfinalį“, – atsakiau aš ir po truputį supratau, kur link kreipiama kalba, kai mintyse toptelėjo dar šviežias mano ir kambarioko pokalbis. Tuomet pasukome ta pačia kryptimi namo ir jie man papasakojo, kad lietuvių ir kurdų trispalvės yra identiškų spalvų ir kad labai didelio pavojaus nėra, tačiau patartina viešai šios vėliavos nenešioti, nes maža kas.

Grįžusi namo dar kartą internete pasižiūrėjau Kurdistano vėliavos spalvas ir pasirodo, kad jie turi daugiau nei vieną vėliavą, o antroji, kaip ir sakė mane užkalbinę turkai, yra identiškų spalvų, tik sudėliotų skirtinga seka.

Po šio įvykio išvadas pasidariau ir savo patriotizmą kuriam laikui sutalpinau į jau ir taip pilną širdį, o vėliavą teko pasikabinti kambaryje.

Ir pabaigos žodis

Visos margaspalvės žuvėdros, kirai, gatvių prekeiviai, šaukiantys „simit“ ir pardavinėjantys unikalius riestainius su sezamo sėklomis, mažų stiklinių puodelių barškėjimai ir nuolatiniai arbatos siurbčiojimai, kauliukų ridenimas ir „Tavlos“ žaidimas lauke, gatvės šokiai, neišvažiuojami keliai, vėjuotas Bosforas ir kalnuotos pakrantės, turistinės vietos ir minaretų periodiškas šauksmas, virtinės kvapų einant gatve, kasdienis kėlimasis keltu ir įkyrių pardavėjų įkyrūs siūlymai kažką nusipirkti, gražios turkiškos kalbos klegesys, Mustafos Kemalio, turkų tėvo, portretai ant kiekvienos arkos ir kiekviename lange, įvairiausio plauko katės, tingiai gulinėjančios ir šunys, besiglaudžiantys po šildomomis restoranų lempomis, brangus alkoholis ir nė kvapo kiaulienos, tamsiaakiai turkai ir smagi nemiegančių gatvių rutina – absoliučiai viskas, ką patyriau ir pamačiau, po truputį pradeda gulti į mano atminties stalčių, kaip trumpas vakar dienos sapnas.

Taip. Pabandyti buvo verta.

Scanpix

Spindintys daugiau nei tūkstančio kambarių naujieji prezidento rūmai Ankaroje pastatyti kadaise Kemaliui Ataturkui, modernios Turkijos kūrėjui, priklausiusioje žemėje. Jie kainavo 0,5 mlrd. eurų. Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas teigia, kad 30 kartų už Baltuosius rūmus didesnis pastatas simbolizuoja naująją Turkiją. Tačiau antrą dešimtmetį šalį valdančio R.T.Erdogano Turkija suka atgal į praeitį – autoritarizmo link.

Dovaidas PABIRŽIS

Turkijos prezidento rūmai, kurių statybos teismo buvo pripažintos nelegaliomis, iš pradžių buvo suplanuoti kaip premjero rezidencija. R.T.Erdoganas vyriausybei vadovavo nuo 2003-iųjų. Nenuostabu, kad pernai tapęs pirmuoju valstybės istorijoje tiesiogiai išrinktu Turkijos prezidentu, išrinktasis pareiškė, kad naujieji Ankaros rūmai, kurių vien šildymas kainuoja apie 10 mln. JAV dolerių per metus, o laboratorijoje net penki žmonės tiria, ar prezidentui tiekiamas maistas nėra užnuodytas, bus prezidento rezidencija.

Valdžioje jau antrą dešimtmetį

„Tegul ir nugriauna, jei jie turi tokią galią“, – paniekinamai pareiškė prezidentas, komentuodamas teismo sprendimą dėl neteisėtų jo rezidencijos statybų. Tai puikiai iliustruoja, kas iš tiesų valdo šalį. Visai kaip Rusijoje, kurioje prezidentas Vladimiras Putinas vienai kadencijai buvo formaliai susikeitęs vietomis su premjeru Dmitrijumi Medvedevu.

Valdančioji R.T.Erdogano Teisingumo ir plėtros partija rinkimų nepralaimėjo nuo 2002-ųjų. Tiesa, prieš penkis mėnesius, per eilinius parlamento rinkimus, jai nepavyko užsitikrinti daugumos. Tačiau koalicija dienos šviesos taip ir neišvydo – nepavykus susitarti ir sudaryti bendro kabineto, prezidentas paskelbė pirmalaikius rinkimus. Praėjusį sekmadienį juos užtikrintai laimėjo jo partija, užsitikrinusi valdžią dar ketveriems metams.

„Stabilumo svarba mūsų tautai ir šaliai – akivaizdus faktas. Šiandien mūsų piliečiai ją ir pasirinko“, – po pergalės pareiškė stipriausiu šalies vadovu nuo K.Ataturko laikų vadinamas R.T.Erdoganas. Tačiau iš tiesų stabilumo šalyje – ne kvapo: atsinaujinęs konfliktas su kurdais, karas kaimyninėje Sirijoje ir pabėgėlių lavina, kruvini teroro aktai ir pažabota žiniasklaidos laisvė.

Iš kalėjimo – į premjero kėdę

61 metų R.T.Erdogano kelias į politikos viršūnę nebuvo lengvas. Beveik dviejų metrų ūgio ūmaus būdo politikas, dažnai vadinamas tiesiog sultonu, politinę karjerą pradėjo prisidėjęs prie islamistų judėjimo ir 1994 m. tapęs didžiausio ir svarbiausio šalies miesto Stambulo meru.

Jaunystę pasienio pareigūno sūnus praleido Juodosios jūros pakrantėje – Rizės mieste. Grįžęs į gimtąjį Stambulą R.T.Erdoganas baigė verslo administravimo studijas, tačiau kurį laiką žaidė pusiau profesionaliame Stambulo futbolo klube.

Tapęs Stambulo meru netrukus jis užsitikrino populiarumą efektyviai spręsdamas transporto spūsčių ir oro taršos problemas. Tačiau staigų būsimo prezidento kilimą aukštyn pristabdė Turkijos Konstitucinis Teismas, pripažinęs islamistinę jo partiją antikonstitucine. Po šio sprendimo prasidėjusiose masinėse demonstracijose dalyvavęs R.T.Erdoganas buvo suimtas, o už religinio eilėraščio perfrazavimą apkaltinas religinės nesantaikos kurstymu ir nuteistas. Kalėjime jis praleido keturis mėnesius.

2001-aisiais R.T.Erdoganas su bendraminčiais įkūrė islamistinę Teisingumo ir plėtros partiją, kuri netrukus tapo populiariausia šalyje ir laimėjo visus rinkimus nuo 2002 m. „Partija yra mano penktasis vaikas“, – sako prezidentas, turintis dvi dukteris ir du sūnus.

Po sėkmės rinkimuose parlamentas priėmė įstatymų pataisas, leidusias 2003 m. R.T.Erdoganui tapti premjeru, nepaisant turėto teistumo. Politikas netrukus tapo stabilumo ir klestėjimo simboliu – jam valdant šalies ekonomika nuolat augo. Tarp svarbiausių jo projektų – ambicija pastatyti naują greitųjų geležinkelių tinklą ir nutiesti tunelį po Bosforo sąsiauriu.

R.T.Erdoganui ir Teisingumo ir plėtros partijai atėjus į valdžią, tuometis premjeras kaip modernaus islamo veidas buvo populiarus tiek Europoje, tiek JAV. Turkijos ekonomika augo, žmogaus teisių padėtis gėrėjo, šalis siekė narystės ES, premjeras pradėjo taikos procesą po dešimtmetį trukusių kovų su kurdų sukilėliais.

Pažabojo kariuomenę ir pasuko islamizacijos link

Šalies lyderis taip pat sugebėjo pažaboti sekuliarios Turkijos sargybinius – kariuomenę, kuri per nepriklausomos Turkijos istoriją įvykdė keturis perversmus, pastarąjį – 1997 m. Iki tol sekuliarios Turkijos politika pamažu pradėjo keistis – buvo priimti įstatymai, ribojantys prekybą alkoholiu, suvaržyta prieiga prie interneto bei socialinių tinklų. Tuometis premjeras net mėgino uždrausti skirtingų lyčių bendrabučius valstybiniuose universitetuose.

Valdančiųjų įvykdyta švietimo reforma lėmė, kad šalyje itin padidėjo religinių aukštųjų mokyklų svarba. Tai tapo kone pagrindine švietimo sistemos institucija, nors iki tol retas turkas rinkdavosi religines studijas. Šiandien į religinę mokyklą gali patekti kiekvienas studentas, kuriam nesisekė mokytis kitur. 2002 m., kai Teisingumo ir plėtros partija pirmą kartą laimėjo rinkimus, religinėse mokyklose studijavo 65 tūkst. studentų. Šių metų gegužę tokių studentų skaičius perkopė milijoną.

R.T.Erdogano kritikai tvirtina, kad būtent jis sugriovė K.Ataturko kurtos sekuliarios Turkijos demokratijos pagrindus, skiepydamas konservatyvias islamiškas vertybes ir griežtai tildydamas kritikus bei žiniasklaidą. Da­bartinis prezidentas ne kartą nustebino keistais pareiškimas apie tai, kad musulmonai atrado Ameriką dar prieš Kristupą Kolumbą, kad moterys nėra lygios vyrams, arba pažadais sunaikinti  socialinį tinklą „Twitter“.

Autoritarinės R.T.Erdogano valdymo tendencijos ir jo kritika sustiprėjo 2013-aisiais, kai per protestus prieš vyriausybės politiką Stambule žuvo aštuoni protestuotojai. Būtent tuomet prasidėjo ir pirmosios akcijos prieš laisvąją žiniasklaidą. Turkų pyktį sukėlė ir pernai gegužę įvykusi tragedija, kai anglių kasykloje žuvo per 300 žmonių. Šalies lyderis tąkart pareiškė, kad ir XIX a. Didžiojoje Britanijoje tokios tragedijos buvo dažnas reiškinys.

Penki neramumų mėnesiai

Teisingumo ir plėtros partijos vienvaldystė baigėsi šių metų vasarą, kai per eilinius parlamento rinkimus ji surinko tik 41 proc. rinkėjų balsų ir neteko daugumos parlamente. Turkijos politiniame žemėlapyje iš esmės dominuoja keturios politinės jėgos. Be Teisingumo ir plėtros, į parlamentą taip pat patenka stipri Respublikonų liaudies partija, kuriai priklausė ir šiuolaikinės Turkijos įkūrėjas K.Ataturkas, Nacionalistinė judėjimo partija bei kurdų dominuojama Liaudies demokratų partija.

Derybos dėl koalicinės vyriausybės nebuvo sėkmingos. Kai kurie analitikai pabrėžia, kad Teisingumo ir plėtros partijos lyderiai sąmoningai vengė susitarti, siekdami paskelbti pirmalaikius rinkimus. Būtent taip ir pasielgė R.T.Erdoganas.

Penki tarpuvaldžio mėnesiai buvo itin neramūs. Prezidentas po kelerius metus trukusius trapios taikos atnaujino karo veiksmus prieš kurdų sukilėlius Šiaurės Irake ir Sirijoje. Tris dešimtmečius besitęsiantis karinis konfliktas iš viso jau nusinešė 40 tūkst. gyvybių. Vien Turkijos turizmo sektorius dėl šio konflikto neteko apie 450 mlrd. JAV dolerių.

Be to, po ilgų atidėliojimų ir dvejonių Turkija pagaliau ėmėsi aktyvesnių karo veiksmų prieš „Islamo valstybę“ (ISIS) kaimyninėje Sirijoje. Ilgą laiką Turkija nenorėjo įsitraukti į kovą su ISIS, nes tai pagerintų kurdų kovotojų Sirijoje padėtį. Turkija negynė ir kurdiško Kobanės miesto, o tai sukėlė masinius protestus Turkijoje.

Per pastaruosius mėnesius Turkiją sukrėtė du kruvini teroristiniai išpuoliai Suruce ir šalies sostinėje, abu įvykdyti per kurdų demonstracijas. Sprogdinimas Ankaroje, per kurį žuvo daugiau nei 100 žmonių, tapo skaudžiausiu teroristiniu aktu valstybės istorijoje.

Tai lėmė, kad per praėjusį sekmadienį vykusius pirmalaikius rinkimus parama nacionalistams ir kurdų partijai sumažėjo, o šie balsai sugrįžo Teisingumo ir plėtros partijai ir ji gavo parlamentinę daugumą.

Liaudies demokratų partija peržengė didžiausią pasaulyje 10 proc. barjerą, reikalingą norint patekti į parlamentą, tačiau, palyginti su liepa, partija prarado maždaug milijoną balsų. Kurdų partijos lyderiai šią nesėkmę aiškino valdžios bandymais diskredituoti partiją, siejant ją su teroristais.

„Tai nebuvo teisinga rinkimų kampanija, – sakė Selahattinas Demirtas, vienas iš partijos lyderių. – Partija beveik nedalyvavo joje, baimindamasi dėl savo žmonių saugumo. Mes surinkome beveik 11 proc. balsų be jokios kampanijos, mėgindami apsaugoti savo žmones nuo skerdynių.“

Kaip pagrindinį savo tikslą prezidentas R.T.Erdoganas deklaruoja ir Turkijos politinės sistemos pertvarką, paverčiant ją prezidentine respublika. Pasak šalies vadovo, tai jau yra įvykęs faktas, kurį tereikia įtvirtinti naujoje Konstitucijoje.

Bus stipresnis prezidentas nei JAV

„Valstybėje turime prezidentą su de facto, o ne simbolinėmis galiomis – Rizės mieste sakė R.T.Erdoganas. – Prezidentas turi atlikti savo pareigas tautai tiesiogiai, bet savo kompetencijos ribose. Kas tam pritars, o kas ne, bet Turkijos administracinė sistema pasikeitė. Dabar ką turime padaryti – tai pakeisti šią de facto situaciją į teisinį pagrindą Konstitucijoje.“

Pergalė rinkimuose neužtikrino R.T.Erdo­ganui galimybės nedelsiant pakeisti Kons­tituciją, kurią parengė kariškiai po 1980 m. perversmo. Daugelis politinių lyderių sutaria, jog šis dokumentas turi būti patobulintas, kad labiau atspindėtų demokratines vertybes, taip pat mažumų, visų pirma kurdų, kurie sudaro apie penktadalį šalies gyventojų, teises.

Tačiau niekas negali garantuoti, kad naujoji Konstitucija, jei Teisingumo ir plėtros partijai iš tiesų pavyks ją priimti, dar labiau nesustiprins antrą dešimtmetį iš esmės be konkurencijos šalį valdančio R.T.Erdogano pozicijų. Šis sako, kad Turkijai reikia prezidentinio valdymo su šalies vadovo galiomis, stipresnėmis nei JAV prezidento.

Kita vertus, R.T.Erdoganas yra palankiausias Turkijos vadovas kurdams šiuolaikinės Turkijos istorijoje, kuri buvo pažymėta nuoseklaus visų mažumų teisių neigimo. Prezidentas užtikrino kai kurias kurdų kalbos ir kultūros teises. 2009-aisiais šalyje pradėjo veikti pirmasis televizijos kanalas kurdų kalba, o savivaldos rinkimuose pietryčiuose Liaudies demokratų partija iškovojo daugumą.

„Kemalio ideologijoje, kuri tiesmukai siejama su turkais, buvo neigiama kurdų teisė egzistuoti. Pakankamai liberalioje Teisingumo ir plėtros partijos politikoje, kurioje stiprios panislamistinės idėjos, kurdams paliekama galimybė reikštis. Galbūt ne taip, kaip mes įsivaizduotume tautinių mažumų teises, bet šiuo metu jie tapo mažuma, kuri gali reikšti savo lūkesčius viešai“, – „Veidui“ yra sakęs Vytauto Didžiojo universiteto politologas Egdūnas Račius.

Pasak jo, valdžios požiūris į kurdų mažumą pasikeitė, tačiau reikia, kad kistų ir visuomenės nuostatos: Turkijos visuomenėje įdiegta neapykanta, net jei nebepalaikoma instituciškai, gyva kultūroje, todėl kurdai vis dar susiduria su diskriminacija.

Laisvos žiniasklaidos pabaiga

Vos nurimus rinkimų ir pergalės šurmuliui Turkijos policija Izmiro mieste suėmė 35 valdininkus, policininkus ir kitus asmenis, kurie buvo apkaltinti planais nuversti prezidentą. Suimtieji yra užsienyje gyvenančio įtakingo dvasininko, buvusio R.T.Erdogano bendražygio, o šiandien – nuožmiausio kritiko Fethullah Guleno šalininkai.

Mula jo nemalonę užsitraukė, kai užpernai pradėjo plataus masto tyrimą dėl korupcijos vyriausybėje. Šis tyrimas iš posto išvertė keturis ministrus. Šiandien šie įvykiai vertinami kaip teroristiniai veiksmai, siekiant nuversti teisėtą valdžią, o F.Gulenas išvyko į JAV. Jį palaikantys pareigūnai masiškai šalinami iš valdžios įstaigų, jam palanki ir bene vienintelė likusi opozicinė žiniasklaida – nutildyta arba perimta.

Likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų policija, ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis vaikydama demonstrantus, šturmavo televizijos stotis „Bugun“ ir „Kanalturk“, siejamas su F.Gulenu. Tai įvykdyta po prieštaringai vertinamo teismo sprendimo areštuoti R.T.Erdogano oponento įmonių turtą. Generalinė prokuratūra pareiškė, kad sprendimas areštuoti turtą susijęs su tyrimu dėl įtariamo „terorizmo finansavimo“ ir „teroro propagandos“.

Kitą dieną po rinkimų Turkijos policija atliko reidą savaitraštyje „Nokta“, kuris buvo apkaltintas prezidento įžeidimu, nes viršelyje išspausdino asmenukę darančio prezidento nuotrauką.  Žurnalo redaktorius buvo suimtas, o žurnalo tiražas sulaikytas.

Per pastaruosius dvejus metus kelios dešimtys žurnalistų Turkijoje buvo suimti ir teisiami dėl prezidento įžeidimo arba šmeižto, o prezidentą kritikuojančių žiniasklaidos priemonių po „Bugun“ ir „Kanalturk“ uždarymo šalyje iš esmės neliko.

Dėmesį į šią vis blogėjančią padėtį mėgina atkreipti „Freedom House“, tačiau Vakarai nereaguoja – Turkija svarbi kaip karo veiksmų prieš „Islamo valstybę“ Sirijoje pagalbininkė, o Europa mėgina išspręsti sudėtingą pabėgėlių krizę, kurioje Turkijos vaidmuo taip pat yra lemiamas: per ją patenka apie 80 proc. visų pabėgėlių iš Sirijos ir Irako.

Akivaizdu, kad šių klausimų sprendimas ir bendradarbiavimas su Turkija vis labiau priklausys nuo asmeninių naujojo Turkijos sultono R.T.Erdogano ambicijų ir įnorių.