Visuomenė, kurios du trečdaliai nepatenkinti demokratijos veikimu jų valstybėje, – puiki terpė įvairių veikėjų manipuliacijoms ir net linčo teismo idėjoms.

Nepaisant didžiulių pastangų sukelti visuomenėje revoliuciją – visą parą įjungtų televizijos kamerų, privertusių mažą mergytę tapti realybės šou dalyve, riksmų, maldų ir dainų garsiausioje Lietuvoje mažo pakaunės miestelio Klonio gatvėje, eitynių sostinėje, piketų prie Prezidentūros ir Lietuvos ambasadų užsienyje, mūsų valstybės politiniame žemėlapyje violetinės spalvos kol kas tėra apie 2 proc. ir visa ji susikoncentravusi ties Kaunu. Bent jau taip rodo kelios reprezentatyvios partijų reitingų sociologinės apklausos, kai kurių partijų prieš rinkimus užsakytos vidiniam naudojimui.
Kad šie skaičiai šiandien labiau atspindi tikrąją padėtį nei nuotaikos kai kuriose televizijų laidose, rodo ir ne itin gausūs mitingai Vilniuje, kurie vyko tik vietinėmis – be Garliavos ir Kauno desanto – pajėgomis.
Vis dėlto kas lėmė, kad teisinėje demokratinėje valstybėje, kokia yra Lietuva, taip lengvai galėjo susikurti minios teismo idėja gyva savotiška Garliavos respublika?

Teisinių institucijų klaidos stumia prie linčo teismo
Pagrindinis violetinio judėjimo, kaip ir jo pagrindu susikūrusios „Drąsos kelio“ partijos, deklaruojamas tikslas – kova su teisėsaugos ydomis. Jų tikrai daugybė, o vadinamasis pedofilijos skandalas pasitikėjimo teismais kreivę nulenkė rekordiškai žemai. Tiesa, per pastaruosius penkiolika metų ji niekad nebuvo aukštai pakilusi: didžiausio pakilimo būta 2004 m., kai teismais pasitikėjo kas ketvirtas mūsų valstybės pilietis, tačiau dabar – vos daugiau nei kas dešimtas.
Per vadinamąjį pedofilijos skandalą teisėsauga iš tiesų pasirodė visu „gražumu“, ir tai davė pagrindą rutuliotis visuomenę įaudrinusiai istorijai.
Kai šiandien violetinio judėjimo rėmėjai šaukia, kad reikėjo pirma išspręsti pedofilijos bylą, o paskui jau – su kuo gyventi mergaitei, teisingiau būtų sakyti, kad pirmiausia reikėjo išnarplioti kitą bylą – Kauno policininkų, kurie dar 2008 m. gruodį Drąsiui Kedžiui jo paties prašymu išdavė pažymą dėl pedofilijos fakto, kurioje teigiama, kad vyro mažametė dukra buvo prievartaujama buvusios sugyventinės Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose, nors ikiteisminis tyrimas buvo nebaigtas ir tokių faktų nustatyta nebuvo. Šios pažymos pagrindu Kauno miesto apylinkės teismas uždraudė mamai matytis su dukra. Pažymą išdavę pareigūnai tik 2011 m. stojo prieš teismą, ir byla dar nebaigta.
Gal nebūtų buvę tiek mirčių, jei Kauno policija nebūtų Violetos Naruševičienės apklausos dėl buvusio sesers draugo D.Kedžio grasinimų ją nužudyti atidėjusi dienai, kai ji jau buvo nužudyta. Galų gale – jei nebūtų taip ilgai tąsytos Andriaus Ūso ir L.Stankūnaitės bylos.
Žinoma, visiškas absurdas, kad pati būdama teisėsaugos dalis teisėja Neringa Venckienė ne tik nevykdė teismo sprendimo, bet ir ragino taip elgtis kitus žmones. Bet sunku nesityčioti iš teisėsaugos, kai ji aiškinasi, kad dvejus metus užtruko įžeidžiamų N.Venckienės tezių lingvistinė analizė.
Teisėsaugos institucijos iš šio skandalo turėtų pasidaryti labai rimtas išvadas. Deja, kol kas jos atstovai labiau įsijautę į dievo, kuriuo abejoti nedera, poziciją, tekartodami, kad teisinėje valstybėje privalu paklusti galutiniams teismo sprendimams. Ši tezė neginčijama, tačiau, kaip „Veidui“ yra sakęs vienas iškiliausių Lietuvos teisininkų prof. dr. Egidijus Jarašiūnas, dabar – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjas, teisingumas yra prasmingas, jei juo pasitikima. Bet, žinoma, kaip pabrėžia E.Jarašiūnas, kad ir kokie blogi būtų teismai, jie tūkstantį kartų geresni už linčo teismą, nes šis neklauso argumentų.
Deja, Garliavos respublika siūlo pereiti prie minios teismo jurisdikcijos. „Politinėje ir politologinėje literatūroje daug rašoma apie vadinamąjį demokratijos deficitą ir demokratijos krizę Europoje. Pripažįstama, kad ją sukėlė vadinamasis žmogus iš gatvės, kuris gerai žino turįs savo teisę reikalauti, bet nesijaučiantis už nieką atsakingas“, – primena buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius Egidijus Kūris.
Mūsų visuomenėje minios teismu gyva Garliavos respublika labai natūraliai gali atsirasti mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Įstatymai rašomi teisiškai išsprususiai visuomenei, kurioje statistiškai nusikaltėlių skaičius nesiekia 6 proc. Bet Lietuvoje teisinio švietimo per daugiau kaip du dešimtmečius nebuvo jokio, o teisiškai neišprususią visuomenę galima lengvai klaidinti. Pavyzdžiui, tikinti, kad dabar teisiamas A.Ūsas, nors po mirties niekas negali būti teisiamas, o tebenagrinėjamos bylos esmė – ar galėjo prokurorai pagal turėtus duomenis pareikšti jam įtarimus. Dalis violetinio judėjimo ideologų tai puikiai suvokia, bet sąmoningai manipuliuoja teisiškai neišprususios visuomenės jausmais.
Kita priežastis, kodėl taip lengvai prigyja idėja ignoruoti teisinės valstybės principus, – pačios visuomenės vertybinės nuostatos. Jas puikiai įrodė 2011 m. paskelbto korupcijos žemėlapio skaičiai: tik 29 proc. apklaustųjų neduotų kyšio, o 63 proc. sakosi jo nepaėmę tik todėl, kad niekas nesiūlė. Prie to pripliusavus rinkimų karštligės apimtus politikus, atsakomybės neturinčią dalį žiniasklaidos ir, žinoma, pasitikėjimo nenusipelniusią teisėsaugą – štai Garliavos respublikos pamatai ir sumūryti.
Violetinis judėjimas skelbiasi iš pagrindų išspręsiantis teisėsaugos problemą. Tačiau kol kas jų alternatyva – tik minios teismas. „Drąsos kelio“ partijos ideologai ir aktyvistai žada po rinkimų nušluoti prokuratūros vadovus ir įvesti visuomenei atskaitingo ypatingojo prokuroro, teisėmis prilygstančio generaliniam, galėsiančio susipažinti su bet kokios bylos medžiaga, inicijuoti ikiteisminius tyrimus, instituciją. Kažin ar tai panacėja nuo teisėsaugos bėdų.

Kodėl visuomenė niekuo netiki
Siūlymai kapoti galvas labai į mostį nusivylusiems ir niekuo nebetikintiems žmonėms. Kad tokia visuomenės būsena – gera terpė destuktyviems neramumams, kad tai tampa net stabdžiu valstybės pažangai, jau ne pirmi metai aliarmuoja sociologai, psichologai, politologai. Jau daug metų visuomenėje tvyro neteisingumo jausmas, žmonės įvairiose apklausose sako esantys nepatenkinti, kaip vystosi demokratijos procesai Lietuvoje, kaip funkcionuoja akivaizdžiai selektyvi teisingumo sistema.
Tačiau nors realaus pagrindo nusivylimui tikrai duoda ir mūsų teisėsauga, ir valdžios institucijos, vis dėlto nepasitikėjimo atotrūkis lyginantis net ne su Vakarų europiečiais, o kaimynais latviais ir estais, turinčiais nemažai panašių bėdų kaip ir lietuviai, neadekvačiai didelis. Šiemet balandį “Vilmorus” ir TNS Gallup paklausti, ar pasitiki teismais, teigiamai atsakė 12 proc. Lietuvos, 46 proc. Latvijos ir 53 proc. Estijos gyventojų. Panašus atotrūkis ir vertinant valdžios institucijas.
Kai kuriems visuomenės gyvenimo analitikams įsiminė, kad totalus nepasitikėjimas valdžios institucijomis ypač sustiprėjo po 1993 m., kai Valstybės saugumo departamentas užmynė ant uodegos žmonėms, kurie buvo prikišę nagus prie bandymo įvykdyti vadinamąjį pakaunės perversmą, po kurio sekė tilto per Bražuolę susprogdinimas, buvusio VSD darbuotojo Juro Abromavičiaus žmogžudystė.
O niekuo nepasitikinti visuomenė be jokių įrodymų lengvai gali pasmerkti (o norėtų ir nubausti) bet ką. Tokias nuotaikas nuolat kaitina dalis neatsakingos žiniasklaidos ir prie nuolatinių skandalų lauželių mėgstantys pasišildyti politikai bei politikieriai. O violetiniame judėjime atsirado ir dar vienas visuomenės segmentas – kunigija. „Drąsos keliui“ ėmę vadovauti lig tol kunigu altarista buvęs Jonas Varkala, Kedžių namuose ir prie jų nuolat budėjo Bažnyčios atstovai. Deja, nebuvo girdėti, kad jie būtų žmones raginę būti tolerantiškais, neperžengti krikščioniui derančių bendravimo su kitaip manančiais ribų.
Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė pasakojo, kaip po to, kai ji aplankė ginčo objektu tapusią mergaitę ir pasakė tai, kuo įsitikino – kad ji gerai jaučiasi pas savo mamą, susilaukė didžiulio puolimo. Net jos padėjėjas Seime Kedžių rėmėjai koliojo, prakeikė jų dar negimusius vaikus. Dalis žmonių, besirinkusių prie Kedžių namų, tikėtina, buvo nuoširdžiai įtikėję, kad gina teisybę, tačiau fanatizmas nieko bendra neturi su pilietiniu protestu.
Nepasitenkinimas status quo – normalus pilietinis jausmas, bet forma, kuria tai šįsyk pasireiškia, diskredituoja pilietiškumo pasireiškimą, nes geriau bloga teisė nei jokia. Tokią preliminarią išvadą daro sociologai, analizuojantys violetinio judėjimo fenomeną.

Politikams daug politinių dividendų neprognozuojama
Nieko nauja, kad šįsyk, Seimo rinkimų metais, violetiniai persidažė ir nemažai politikų, daugiausia politinių turistų – per partijas keliaujantys Saulius Stoma, Algimantas Matulevičius, Kazimieras Uoka. Beje, vienas „Drąsos kelio” partijos lyderių Juozas Ivanauskas „Veidui“ yra sakęs, kad šių politikų jie neprisileido prie partijos steigėjų, nesileisdami į turgų dėl vietų būsimame kandidatų į Seimą sąraše.
Violetinio judėjimo pusėn ginče, ar paklusti teismo sprendimui, stojo ir dalis konservatorių su Vytautu Landsbergiu priešaky. Ilgai dviprasmišką poziciją užėmė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Pedofilija ir teisėsauga staiga susidomėjo mitingus Vilniuje organizavę visuomeninio ir politinio gyvenimo elite vietos neberandantys buvęs ministras ir buvęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Darius Kuolys, buvęs parlamentaras ir tuomečio prezidento Rolando Pakso patarėjas Alvydas Medalinskas. Klonio gatvėje atsirado scena ir menininkams, nors „Kastanedos“ muzikantams pripažinus, kad jie čia tiesiog dirbo savo darbą už honorarą, o ne nemokamai dalyvavo pilietinėje akcijoje, kaip buvo tikinama, sunku pasakyti, kokia jų dalis buvo tiesiog pasamdyta.
Norinčių pasišildyti prie visuomenės dėmesį traukiančio laužo atsirado daug. Nors, kaip retoriškai klausia šį judėjimą tiriantys sociologai: kodėl visuomenės veikėjai, menininkai nerengia pilietinių akcijų dėl kitų ne mažiau nei pedofilija aktualių problemų, pavyzdžiui, žmogžudysčių masto, alkoholizmo, taršos?

Atomazga. Kokia?
Nors pagrindinis skandalo smaigalys – mažametė mergaitė (o gal tik pretekstas, nes jos tikraisiais interesais, nepaisant vaikų psichologų ir psichiatrų nerimo paisyta mažiausiai) teismo sprendimu jau pas mamą, N.Venckienė į TV kameras sako – manot, viskas baigėsi? Atvirkščiai – tik prasideda, nes ji turinti tūkstančius rėmėjų.
Kada ir kokia laukia šio skandalo atomazga? Tokia pat ramybe kaip įvykdžius teisėtą teismo reikalavimą ir grąžinus vaiką tėvui Ingos Rinau istorijoje čia kol kas nekvepia. Bet ir violetinės revoliucijos ekspertai neprognozuoja, nors protetsuotojai tikina, kad rudenį jie Seime turės bent trečdalį vietų.
Politologas Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius pastebi, kad „Drąsos kelią” kol kas apskritai sunku vadinti partija, nes ji labai lokali, susikoncentravusi prie Kauno, neturi jokio organizacinio tinklo visoje Lietuvoje.
Šia prasme labiausiai artima jai analogija – su Vytauto Šustausko Laisvės sąjunga, kuri taip pat buvo lokali ir rėmėsi vienos vietovės rinkėjų parama, o Seimo rinkimuose pagal proporcinę formulę jiems visiškai nesisekė. Antra, “Drąsos kelias” neturi lyderio. N.Venckienė aiškiai nepasakiusi, ar eina į politiką, o kiti partijos nariai lyderių kvalifikacijų tikrai neturi. Trečia, „Drąsos kelias” jokios platesnės politikos ar ideologijos neturi, išskyrus nepasitenkinimą teisėsauga ir keršto jausmą. Tiesa, pasak kauniečio politiologo, keršto jausmas Lietuvos politikoje padeda mobilizuoti nemažą rinkėjų būrį, bet artėjančiuose Seimo rinkimuose konkurecija į protesto balsus bus didžiulė. Tad, A.Krupavičiaus prognozėmis, nebent gali būti išrinktas koks „Drąsos kelio“ atstovas vienmandatėje rinkimų apygardoje. Be to, violetinių populiarumą gali sumažinti ir menkėjanti prezidentės parama.
Tiesa, kol kas neaišku, nei kas bus jų rinkimų sąraše, nei kas finansuos partijos žygį į Seimą, o pinigų kilmė koreguoja ir partijos darbų turinį. Kol kas „Drąsos kelio“ atstovai tikina, kad jų sąskaitoje nulis litų. Tačiau akivaizdu, kad partija ar violetinis judėjimas finansinių rėmėjų turi, nes jau vien scena su įgarsinimu ir muzikantai, kaip rodo faktai, kainuoja.
Vis dėlto, nors daugelis įvairių sričių “Veido” šnekintų ekspertų violetinės revoliucijos neprognozuoja, bet ir neatmeta, kad dar gali nutikti įvairių inicidentų, kaip ir gimti naujos Garliavos respublikos, jei visuomenei nebus atsakyta ir operatyviai į daugelį klausimų, jei iš violetinio skandalo nepadarys išvadų teisėsaugos institucijos, politikai, žiniasklaida. Politologas A.Krupavičius pastebi, kad jei tokia istorija būtų vykusi kurioje demokratinėje vakarų valstybėje, pavyzdžiui, JAV, seniai griežtai būtų įgyvendinti visi teismo sprendimai, ir reikalas būtų išspręstas pačioje užuomazgoje. O pas mus politikai iki pat aukščiausio lygmens pylė alyvos į ugnį, ir dabar turim, ką turim. Be abejo, skandalas traukė nepatenkintus, turėjusius reikalų su teisėsauga, nuo jos nukentėjusius ar tiesiog naivius, situacijos nesuvokiančius žmones. Truakė ambicijų politikoje turinčius nesėkmingus politikus ir visuomenės veikėjus, kurie tikisi, kad garsus rėkimas padės išlikti politikos arenoje ar į ją patekti. Bet kritinė masė akivaizdžiai per maža ir per daug lokali apversti Lietuvos politikos vežimą. Bet pakankama daryti išvadas, nes violetinė ar bet tokios kitos spalvos revoliucijos tikimybė reali, kol teisėsaugos, valdžios instucijos duos joms peno. Nors žmonės, aidint maldoms siunčiantys prakeiksmus niekuo dėtiems dar net negimusiems vaikams, besidedantys kito vaiko gynėjais, nieko bendra su pilietiškumu ar pilietine visuomene neturi.

Praėjusį ketvirtadienį vaiką atgavusi Laimutė Stankūnaitė per šią vasarą ketina apsispręsti, kur jai kurti savo gyvenimą su aštuonmete dukterimi: susiskaldžiusioje Lietuvoje ar kitoje šalyje.
Moteris viliasi, kad po dukters perdavimo, kuris labiau priminė įkaito išlaisvinimo iš teroristų dramą, aistros šalyje pamažu aprims ir mergaitė pagaliau gyvens normalų gyvenimą: lankys įprastą mokyklą, būrelius, žais kieme su kitais vaikais, vaikščios su mama apsipirkti. Ir, svarbiausia, tai darys be kaukėtų pareigūnų palydos.
Bet atrodo, kad tai įvyks dar negreitai, nes visuomenė ir toliau lieka pasidalijusi į dvi stovyklas, o mergaitė, kaip ir jos motina, dar kurį laiką gyvens uždarą gyvenimą valstybės skirtame įslaptintame būste.
L.Stankūnaitės advokatas Gintaras Černiauskas „Veidui“ sakė, kad mergaitės pavardė bus pakeista. L.Stankūnaitė norėtų dukrai suteikti savo pavardę (dabar ši turi savo tėvo Drąsiaus Kedžio pavardę), tačiau neatmeta galimybės, kad vaikui bus duota ir nauja pavardė.
Pasak G.Černiausko, per šią vasarą turėtų paaiškėti, ar D.Kedžio ir L.Stankūnaitės dukra galės nuo rudens lankyti įprastą mokyklą ir toliau gyventi normalų gyvenimą, ar joms vis dėlto teks išvykti į užsienį. „Mergaitės tolesnis gyvenimas priklauso nuo visos Lietuvos visuomenės: ar ši bus tolerantiška ir, visiems teismų procesams pasibaigus bei grėsmėms išnykus, leis jai mūsų šalyje normaliai gyventi, ar kaip tik sudarys kliūčių. Mergaitės ateitis priklauso nuo mūsų pačių elgesio ir požiūrio“, – pabrėžia L.Stankūnaitės advokatas G.Černiauskas.
Be abejo, tai lems ir tolesni vadinamosios Kauno pedofilijos dramos įvykiai, nes visi taškai šioje istorijoje dar toli gražu nesudėti, o klausimų tebėra daugiau nei atsakymų. Beje, penktadienį paaiškėjo, kad Andriaus Ūso baudžiamojoje byloje L.Stankūnaitės ir D.Kedžio dukrai atstovaus valstybinė institucija – Vilniaus vaiko teisių apsaugos tarnyba. Mergaitę neva tvirkinusio A.Ūso baudžiamąją bylą teismas pradės nagrinėti birželio 6 d., tad ši kelintus metus besitęsianti kraupi istorija po ketvirtadienio operacijos, kai buvo įvykdytas teismo sprendimas grąžinti dukterį motinai L.Stankūnaitei, dar nesibaigė, o tikroji jos atomazga įvyks nebent visiems teismų procesams pasibaigus.
Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius penktadienį gavo buvusios mergaitės globėjos teisėjos Neringos Venckienės bei senelių Laimutės ir Vytauto Kedžių prašymą leisti bendrauti su mergaite. „Koks sprendimas bus priimtas, daugiausia priklausys nuo mergaitės mamos, ar ji su tuo sutiks. Jei ne, šis klausimas vėlgi bus sprendžiamas per teismą“, – teigia Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pavaduotoja Nijolė Vizbarienė.
O štai advokatas G.Černiauskas tikina, kad mergaitės su teta ir seneliais Kedžiais kurį laiką bendrauti negalės. „Sunkiai įsivaizduoju, kad jie ryt ar poryt jau galėtų bendrauti, nes neaišku, nei kur, nei kaip tą padaryti, be to, ar nebus mergaitė toliau traumuojama ir jai daroma įtaka. Psichologai sako, kad mergaitė buvo psichologiškai traumuojama savo laikinosios globėjos ir visos aplinkos, iš kurios dabar ištrūko“, – komentuoja teisininkas.
Beje, tiek G.Černiauskas, tiek specialistai kategoriškai neigia N.Venckienės skleidžiamą versiją, esą perduota motinai mergaitė tokia rami buvo todėl, kad buvo apsvaigusi nuo vaistų. „Taip, o dar buvo atskridę marsiečiai, kurie ir padėjo mums įvykdyti teismo sprendimą. Jei tikėsime tomis kalbomis, kodėl netikėti tuo, ką aš sakau“, – ironizuoja advokatas.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė priminė, kad mergaitės bendravimas su motina ir anksčiau buvo gana šiltas ir artimas, kaip ir su buvusia globėja N.Venckiene, o komentuodama oficialias medikų išvadas ji patikino, jog duomenų, kad į autobusiuką patekusi mergaitė buvo apsvaiginta vaistais, nėra.

Drąsiaus Kedžio drama prasidėjo prieš trejus metus, kai jis pradėjo ieškoti teisybės teisėtvarkos institucijose ir kai įkūrė interneto svetainę pedofilai.com.

Per šį laikotarpį aptariama istorija plėtojosi pačiomis netikėčiausiomis kryptimis ir jau pareikalavo mažiausiai penkių žmonių aukų. Tačiau ir šiandien atomazgos nematyti: prie D.Kedžio namų vis dar budi minios žmonių, o antstolė nesėkmingai bando įvykdyti teismo sprendimą grąžinti dukrą Laimutei Stankūnaitei.
Mūsų savaitraštis nusprendė Lietuvos gyventojų pasiteirauti, kur ir su kuo, jų manymu, turėtų gyventi D.Kedžio ir L.Stankūnaitės dukra ir kokią išeitį iš šios aklavietės jie mato. Taigi, iš „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios sociologinės apklausos paaiškėjo, kad vienos nuomonės nėra, tačiau pusė apkaustųjų mano, kad D.Kedžio ir L.Stankūnaitės dukra turėtų gyventi su Neringa Venckiene ir D.Kedžio tėvais, o kad ji turėtų gyventi su L.Stankūnaite, mano 14,2 proc. Įdomu tai, kad 7 proc. įsitikinę, jog mergaitę reikėtų apskritai išvežti kur nors į užsienį, nes tik ten ji ras ramybę. O ketvirtadaliui ši tema jau įgriso.
„Komentarų šiuo klausimu buvo labai įvairių: nuo visiško pasibaisėjimo viena ar kita konfliktuojančia puse iki sąmokso teorijų. Tačiau vienu aspektu visi respondentai vieningi: visiems gaila mergaitės, kuri tokio amžiaus turi išgyventi tikrą pragarą, ir niekas nežino, kaip šio laikotarpio išgyvenimai atsilieps jai ateityje“, – teigia „Prime consulting“ direktorius Saulius Olencevičius.

Jūsų nuomone, kur turėtų augti D.Kedžio ir L.Stankūnaitės dukra? (proc.)

Pas N.Venckienę ir D.Kedžio tėvus    49,2
Man ši tema neįdomi    25,8
Pas L.Stankūnaitę    14,2
Nė pas vienus, ji turėtų būti saugiai išvežta kur nors į užsienį, nes tik ten ras ramybę    7
Nežinau / neturiu nuomonės    3,8

Jūsų vertinimu, ar Lietuvoje dideli pedofilijos mastai? (proc.)

Vidutiniški, ne didesni nei aplinkinėse valstybėse    68,2
Taip, didoki    12,4
Taip, labai    9,4
Ne    5,6
Nežinau / neturiu nuomonės    4,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. kovo 26–28 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Praėjusią savaitę Kėdainių rajono apylinkės teismas išnagrinėjo antstolės Sonatos Vaicekauskienės prašymą dėl leidimo prievarta paimti Drąsiaus Kedžio dukrą iš jos globėjos Neringos Venskienės namų.

Teismo sprendimas dėl leidimo taikyti prievartą galutinis ir neskundžiamas, tačiau vargu ar bus įvykdytas. Juk teismas jau seniai nusprendė, kad mergaitė turi būti grąžinta mamai, tačiau jos globėja teisėja N.Venskienė atsisakė tą daryti, aiškindama, jog brolio dukra nenori važiuoti pas mamą. Tad kyla klausimas, ar esama būdų, kaip išeiti iš šios aklavietės ir kaip apskritai išspręsti problemą, kad vaikas nukentėtų mažiausiai.
Vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras sako, kad šiandieninė situacija šokiruoja: mergaitės norais manipuliuoja ne tik jos globėja, bet net ir politikai. “Į mergaitės nuomonę svarbu atsižvelgti, tačiau jos sprendimas turi būti laisvas, nepaveiktas nė vienos suinteresuotos pusės. Be to, nė vienoje civilizuotoje valstybėje mama pati nebandytų esant tokiai situacijai pasiimti dukters. Tą privalo padaryti institucijos, atsakingos už teismo sprendimų įvykdymą. Pirmiausia reikėtų pašalinti suaugusiųjų keliamas kliūtis ir tada vykdyti teismo sprendimą. Juk priimant sprendimą mergaitę grąžinti mamai buvo atsižvelgta į jos interesus”, – neabejoja D.Pūras.
Jam antrina Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis: “Tai, kaip dabar manipuliuojama vaiku, yra nusikalstama. Mergaitė turi būti izoliuota nuo globėjos, kad nematytų vykstančios kovos dėl jos gyvenamosios vietos. Ji turėtų kurį laiką pagyventi neutralioje aplinkoje.”
Tuo neabejoja ir Kauno jaunimo mokyklos psichologė, Vyrų krizių centro direktorė Oksana Slapšienė: “N.Venskienė turėtų prisiimti atsakomybę už sveikos ir saugios vaikui aplinkos nesukūrimą. Psichologai, vaiko teisių specialistai turėtų ją pakonsultuoti, kaip saugiai grąžinti mergaitę Laimutei Stankūnaitei. O jeigu mergaitė nenori važiuoti pas mamą, vadinasi, yra nuteikta negatyviai ir psichologiškai sužalota.”
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro nuomone, antstolė S.Vaicekauskienė dabar turėtų susidaryti planą, kaip perduoti mergaitę L.Stankūnaitei, ir jo laikytis, nes teisme nutartis yra priimta, o ją vykdyti privaloma.