Per šios Vyriausybės kadenciją ūkininkai pajuto nemažai svarbių pokyčių. Vienas jų – pasiekėme susitarimą, kad ūkininkai taptų socialinio sveikatos draudimo ir pajamų mokesčių mokėtojais. Dabar ūkininkai ir jų partneriai įgyja teisę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis.
Be to, pradėta teikti parama ūkininkams pagal supaprastintą iki 150 tūkst. Lt schemą. Pagal supaprastintą tvarką pateiktos 8758 paraiškos, pasirašyta 6961 sutartis, verta 614 mln. Lt. Paramos supaprastinimas gerokai padidino paramos gavėjų skaičių. Tai leido žemės ūkio sektoriui daug lengviau pergyventi ekonominę krizę, nes pagalba daugiausia pasiekė smulkiuosius ir vidutinius ūkius. Beje, 2011 m. dirbančiųjų žemės ūkio srityje pajamos, palyginti su 2010 m., padidėjo 9 proc. ir beveik susilygino su 2008 m. buvusiomis pajamomis.
Supaprastinta parama turėjo įtakos svarbiausių žemės ūkio produktų supirkimo kainoms. 2011 m., palyginti su 2010 m., jos išaugo 18,4 proc. Iš jų augalininkystės produktų supirkimo kainos didėjo 27,4 proc., gyvulininkystės – 13,3 proc. Grūdų kainos padidėjo 27 proc. ir pasiekė 657 Lt/t, pieno supirkimas pabrango 14,1 proc., galvijų – 18,5 proc.
Svarbu paminėti ir tai, kad paskolų fondas taikė ne didesnę nei 3 proc. paskolos maržą, t.y. ne didesnes nei 5 proc. metines palūkanas. Iš viso per tris etapus lengvatinėmis paskolomis, siekiančiomis 135 mln. Lt, jau pasinaudojo 475 ūkio subjektai. Žemdirbiai aktyviai steigė melioracijos sistemų naudotojų asociacijas ir teikė paraiškas europinei paramai gauti. Iš viso šiai veiklos sričiai skirta apie 300 mln. Lt.
Supaprastinta traktorininko pažymėjimo išdavimo tvarka. Dirbti traktoriais dabar gali ir asmenys, turintys automobilio vairuotojo pažymėjimą. Žemės ūkio statiniai, mėšlidės ir skystojo mėšlo kauptuvai, plokščiadugniai grūdų saugojimo bokštai, siloso ir šienainio tranšėjos, stacionarios grūdų saugyklos, žemės ūkio technikos lauko plovyklos priskirtos prie nesudėtingų statinių grupės. Jiems nebereikia rengti ir detaliojo plano.
Pasiekėme, kad būtų pratęstas draudimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams, o vykdant žemės reformą sudarytos palankios sąlygos žemdirbiams ūkių plėtrai įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Sugriežtinome atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją tvarką ir kontrolę, todėl iš esmės sumažėjo pradelsto termino skolų už pirktą žemės ūkio produkciją, patobulinome teisės aktus taip, kad žemdirbiai galios mokestį moka tik už tris mėnesius. Net krizės sąlygomis pasiekėme, kad žemės ūkio srityje didėtų BVP, žemės ūkio ir maisto produktų eksportas, pasiekėme teigiamą prekybos balansą.

Maisto paklausa pasaulyje didėja, tačiau Lietuvoje žmonių, norinčių verstis iš žemės ūkio verslo, mažėja. Apie pusė visų Lietuvoje registruotų ūkininkų – “popieriniai”. Ko labiausiai stinga Lietuvos žemės ūkiui ir, ką nedelsiant reikėtų keisti, – nuo to pradėjome pokalbį su žemės ūkiui ministru ir ūkininku Kaziu Starkevičiumi.

K.S.: Pastaraisiais metais Lietuva pasiekė labai daug dėl ES Bendrosios žemės ūkio politikos reformos, ypač dėl ūkininkams aktualiausio klausimo, kaip nuo 2014 m. ES rems kaimą.
Tiesa, pernai, ES šalims narėms balsuojant už Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP) nuo 2014 m. iki 2020 m., Baltijos šalių atstovai nepritarė šiam dokumentui. Mat jame buvo numatytos labai didelės žirklės tarp paramos naujųjų šalių narių ir senųjų šalių narių žemės ūkiui.
Tačiau mes nenuleidome rankų ir toliau derėjomis su didžiosiomis finansinėmis donorėmis. Visų pirma, buvo svarbu įtikinti Vokietijos atstovus, kad tokia skirtinga parama senųjų ir naujųjų šalių žemės ūkiui yra nepagrįsta ekonomiškai ir dėl to niekur neveda. Ir mums kartu su kitų Baltijos šalių atstovais pavyko šitai pasiekti: Berlyne sausį surengtos tarptautinės maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės parodos „Žalioji savaitė “ metu Vokietijos žemės ūkio ministrė pasirašė tarpusavio supratimo memorandumą su Baltijos šalių ministrais bei žemdirbystės lyderiais. O birželio pradžioje Danijoje vykusiame neformaliame Europos Tarybos žemės ūkio ministrų susitikime visų trijų Baltijos šalių ministrai pasirašė dar vieną dokumentą su Vokietijos žemės ūkio ministre: Vokietija pasižadėjo palaikyti Baltijos šalių poziciją dėl ženklaus tiesioginių žemės ūkio išmokų padidinimo.
O kadangi dabar visus pagrindinius sprendimus, susijusius su žemės ūkiui, priims jau Europos Parlamentas, aš pernai rugsėjį pasikviečiau visus mūsų europarlamentarus ir išsakiau jiems Lietuvos žemės ūkio problemas. Ir šitas darbas su europarlamentarais davė rezultatą – į gegužę Vilniuje vykusią tarptautinę žemės ūkio ir maisto pramonės parodą “AgroBalt” atvykęs EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pirmininkas Paolo de Castro pabrėžė, kad Baltijos valstybių žemės ūkis yra problematiškas ir tiesioginių išmokų žirklės tas bėdas tik pagilina.
Taigi, žemdirbiams ir kaimo gyventojams neverta baimintis – žemės ūkis kaime turi ateitį ir visos rėmimo programos, kurios buvo iki šiol ir toliau bus tęsiamos, o ir naujų bus.
VEIDAS: O kiek ES paramos iki šiol buvo iššvaistyta?
K.S.: ES galioja kriterijus: netikslingai gali būti panaudota iki 10 proc. visos paramos. Mes nuo pat ES finansinės paramos gavimo pradžios, tai yra įskaitant SAPARD, BPD ir pastarųjų metų paramos lėšas, netikslingai panaudojome ne daugiau kaip 3 proc.
Antra vertus, mums reikia padėkoti dar ir ūkio krizei, kad ji pristabdė sudėtingų, bet mažareikšmių projektų vystymą.
Galiausiai, šią kadenciją supaprastinus ES paramos žemės ūkiui skyrimo tvarką, sutaupėme 10 proc. lėšų, kurias iki tol ūkininkai turėdavo sumokėti projektų rengėjams. Pastarieji, tiesa, labai pyko, mat, jei iliustruotume skaičiais, tai paaiškėtų, kad supaprastinus paramos teikimo tvarką, ūkininkai gavo paramos, kurios vertė 1,7 mlrd. Lt, o kadangi projekto rengimas kainuoja apie 10 proc., tai sutaupėme milijonus, kitaip tariant, jie liko ūkininkams.
Beje, iki paramos teikimo supaprastinimo, ja buvo pasinaudoję 1600 ūkininkų ar žemės ūkio subjektų, o dabar – net 20 tūkst. Tai geras rodiklis, nes iš registruotų 110 tūkst. ūkininkų, aktyviai ūkininkaujančių yra 60 tūkst.
VEIDAS: Jūs deklaruojate, kad mūsų tikslas – gamybos kaime didinimas, bet statistika rodo, kad galvijų, ypač karvių, ožkų mažėja.
K.S.: Taip, politiniai oponentai neretai operuoja šiais skaičiais. Bet pažvelkime giliau, jei idealizuojamais kolūkiniais metais, tai yra iki 1990 m., mes iš karvės vidutiniškai primelždavome 3,5 tūkst. tonų pieno, o, tarkime, mokslinis Veterinarijos akademijos ūkis, primelždavęs 6 tūkst. t., jau gaudavo Lenino ordinus, tai dabar mūsų kontroliuojamų ūkių karvių primilžių vidurkis yra 6,2 tūkst. t. Taigi, nors karvių skaičius sumažėjo, primilžiai padidėjo. Kitaip tariant, žmonės laiko sveikas, produktyvias karves, bet ne ožkas karvės pavidale.
Galiausiai, mes apsirūpiname pieno produktais 170 proc., taigi 70 proc. produkcijos turime ieškoti rinkų trečiosiose šalyse. Jau pasirašėme eksporto sutartį su Rusija, netrukus pieno ir mėsos eksporto sutartis pasirašysime su Kinija. Mat jaunoji Kinijos karta irgi pradėjo vartoti pieno produktus.
O ir JAV rinka yra įdomi mūsų produkcija. Ir jau rugpjūtį pas mus atvažiuoja JAV ekspertai (kuriuos, beje, kvietėme nuo pat 2003 m.) dėl eksporto leidimų mūsų žemės produkcijai.
Iš tikrųjų, mes patenkiname savo rinką visais produktais, išskyrus kiaulieną. Kiaulienos mums stinga, o visą kitą žemės ūkio produkciją mes turime eksportuoti.
VEIDAS: Lietuvos žemės ūkis pastarąjį dvidešmtmetį išgyveno įvairių kultūrų auginimo madų pakilimus ir nuosmūkius: tai rapsų, tai serbentų, tai aviečių… Ką šiuo metu yra perspektyvu auginti?
K.S.: Per šiuos ketverius metus mes nepropagavome nei serbentų, nei agrastų auginimo ir, manau, jog gerai, kad nedemonstravome žemės ūkio madų šou. Mūsų prioritetas tos ūkininkavimo šakos, kurios sukuria didžiausią pridėtinę vertę, tai: pienininkystė, mėsinių galvijų auginimas, avininkystė.
VEIDAS: Ministre, įdomu, o kur Jūs pats perkate maisto produktus?
K.S.: Aš pats perku retai, dažniau mano žmona. Tačiau mūsų šeima turi tradiciją kas savaitgalį arba kas antrą savaitgalį apsilankyti Kauno Pilies turgelyje. Čia perkame tų produktų, kurių nepasigaminame: sūrių, duonos.
Mes patys sau ir draugams užauginame kiaulių, paukščių, kiaušinių, lietuviškų vaisių, daržovių.
VEIDAS: O į prekybos centrus neinate?
K.S.: Retai. Prekybos centre perkame tik egzotinių vaisių vaikams.
Aš džiaugiuosi mūsų įgyvendinta ūkininkų turgelių idėja.
VEIDAS: Bet paskutiniuoju metu gerokai smuktelėjo pasitikėjimas šiais turgeliais, nes čia pat prekiaujama ir atvežtine, nevisuomet kokybiška, dažniausiai lenkiška, produkcija.
K.S.: Taip, ūkininkai turėtų daugiau vadovautis savikontrolės mechanizmais ir rūpintis savo prekės ženklo prestižu, kad greta jų turgeliuose nestovėtų perpardavinėtojai. O pirkėjai visada turėtų klausti ir prašyti ūkininko, kurio produkcija, neva, prekiauja perpardavinėtojai, sertifikato: pirkėją gali apgauti tik vieną kartą, kitą kartą jis nebeateis.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl Lenkijos žemdirbiai per pastarąjį dvidešimtmetį pasiekė daugiau, o mes tik skundžiamės kaip blogai?
K.S.: Nepasakyčiau, kad jie pasiekė daugiau. Kita vertus, Lenkijos ūkininkai turėjo geresnes starto pozicijas: ten žemė nebuvo nacionalizuota. O mūsų ūkininkai savarankiškai ūkininkauja tik 20 metų. Geriausias pavyzdys Punsko ir Lazdijų dzūkų ūkininkų palyginimas. Lazdijų dzūkai – darbštūs, kantrūs, bet jie tik “stojasi ant kojų”, ūkeliai smulkūs; anie, Punsko dzūkai, ūkininkavo ir sovietmečiu, tad pas juos stiprūs šeimos ūkiai, išlikę tradicijos, kad ūkį paveldi vyriausias palikuonis, ūkiai nebuvo skaidomi.
Tačiau kitas aspektas – maisto kokybė. Šiemet Lenkijoje kilo net keletas maisto kokybės skandalų, nes paaiškėjo, kad produkte nėra to, kas parašyta ant etiketės. Tiesa, jų produkcija pigesnė nei mūsų.
Kita vertus, aplenkdamas Vilniaus centro kamščius, į Kauną neretai važiuoju pro Dūkštą ir – matau, kaip prie čia esančio “Biovelos” mėsos fabriko stovi autobusai iš Lenkijos ir žmonės dideliais kiekiais perka lietuvišką, tikrą kumpį, dešrą. Taigi, jei nori kokybės, nesvarbu, kad ji ir kainuoja brangiau.
VEIDAS: Ar iki rinkimų dar planuojate nuveikti didesnių darbų?
K.S.: Viena naujovių – deklaruojantieji žemę, tai yra pievas ir ganyklas turės turėti galvijų ar kiaulių. Jei deklaravai turįs 1 ha žemės, turi auginti ir vieną karvę ar vieną jautį arba dešimt kiaulių.
Šitai padarėme, nes kaime pradėjo kurtis nauja socialinių išmokų sistema: žmogus gaudavo išmokas neįdėdamas didesnių pastangų. Užtekdavo tik kartą per metus nupjauti žolę. Tokių “ūkininkų” yra apie 25 tūkst.
Pastebėjome tokių piktnaudžiautojų, kurie deklaravo tūkstančius hektarų žemės ir gaudavo išmokas. Pavyzdžiui, šiemet išmoka už 1 ha žemės – 400 Lt, o nušienauti 1 ha kainuoja 150 Lt. Tai paskaičiuokime, nuo 1 tūkst. ha – lieka 250 tūkst. Lt. Kur Jūs dar uždirbsite tokius pinigus?
VEIDAS: Iki šiol didžiulė problema kaime įsigyti tarp privačių sklypų įsiterpusius valstybinius žemės sklypelius. Kada ši tvarka bus supaprastinta taip, kaip buvo supaprastinta mieste?
K.S.: Šiuo metu startuoja pilotiniai žemės konsolidavimo projektai: keletas kaimo gyventojų gali susitarti dėl savo žemės sklypų plėtojimo. O taip tvarkant savo sklypus galima pretenduoti ir į įsiterpiančius valstybinius žemės sklypelius bei juos nusipirkti.
Mūsų tikslas, kad šie žemės konsolidavimo projektai taptų kadastrinėmis vietovėmis. Tokie kadastrinių vietovių projektai prilygs miesto bendriesiems planams. Tik šiuo atveju, kaimynai ūkininkai susitars, kur jie ketina statyti fermas, kur gyvenamuosius namus ir, patvirtinus šiuos projektus, jie jau įgys teisės akto statusą – panorus statyti namą ar plėsti fermą, nebereikės rengti detaliojo plano ir leisti pinigų.
VEIDAS: Kodėl didėja nepasitenkinimas Jūsų inicijuotais rezervinių miškų aukcionais?
K.S.: Savininko “suradimas” niekieno, tai yra buvusiems kolūkių miškams, yra sėkmė. Šiuo metu vyksta niekam nepriklausiusių, tai yra rezervinių miškų aukcionai, beje, komercinėmis kainomis. Tiesa, tie miškai tikrai nėra pačios geriausios kokybės, bet susidomėjimas jais didžiulis: nuo aukcione paskelbtos pradinės kainos, pardavimo kaina pakyla tris – keturis kartus. Šiandien jau parduota apie 100 ha rezervinių miškų, valstybė gavo apie 1,5 mln. Lt pajamų. Anksčiau tuos miškus urėdijos saugodavo tik nuo gaisro, bet juose nebuvo galima ūkininkauti, nepaisant to, šiuos miškus dažnai išvogdavo.

Premjero vidutinis mėnesio atlyginimas pernai, neatskaičius mokesčių, siekė 10,85 tūkst. litų. Beveik tiek pat uždirba ir du ministrai – švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius bei žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.

Šių dviejų ministrų atlyginimai, neatskaičius mokesčių, remiantis 2010 metų trečio ir ketvirto ketvirčio duomenimis, buvo po 10,012 tūkst. litų per mėnesį.

Ministerijų interneto svetainėse skelbiama darbo užmokesčio informacija rodo, kad ministrų algos, neatskaičius mokesčių, Lietuvoje svyruoja nuo 10 iki 8,4 tūkst. litų.

Sveikatos apsaugos ministro Raimondo Šukio vidutinis darbo užmokestis praėjusių metų trečią ketvirtį siekė 9885 litus, krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės – 9826 litus per mėnesį.

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė vidutiniškai gaudavo 9503 litus per mėnesį. Susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio vidutinis atlyginimas 2010-ųjų trečią ketvirtį sudarė 9421 litus.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas bei vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis 2010-ųjų ketvirtą ketvirtį uždirbdavo po 9248 litus per mėnesį.

Aplinkos ministro Gedimino Kazlausko vidutinis mėnesio atlyginimas siekė 8850 litų, užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio – 8818 litų.

Mažiausiai iš Ministrų kabineto uždirbo teisingumo ministras Remigijus Šimašius, kultūros ministras Arūnas Gelūnas, energetikos ministras Arvydas Sekmokas bei ūkio ministras Dainius Kreivys.

R.Šimašiaus vidutinis atlyginimas pernai ketvirtąjį ketvirtį siekė 8496 litus, A.Gelūno trečiąjį ketvirtį – 8487 litus, A.Sekmoko trečiąjį ketvirtį – 8483 litus, o D.Kreivys ketvirtąjį ketvirtį – 8480 litų.

Truputį svyruoja ir vidutinės viceministrų algos.

Daugiausia tarp viceministrų uždirbo krašto apsaugos viceministrai, jų atlyginimai, praėjusių metų trečiojo ketvirčio duomenimis, siekė po 8262 litus.

Užsienio reikalų viceministrai pernai gaudavo vidutiniškai po 8002 litus, energetikos – po 7659 litus, o teisingumo – po 7613 litų.

Aplinkos viceministrų vidutiniai mėnesio atlyginimai pernai sudarė po 7404 litus, ūkio viceministrų – po 7301 litą.

Finansų viceministrai 2010-aisiais gaudavo vidutiniškai po 7235, žemės ūkio – 7165, susisiekimo – 6887, vidaus reikalų – 6358 litus, sveikatos apsaugos – 6240 litų.

Mažiausius vidutinius atlyginimus pernai gaudavo socialinės apsaugos ir darbo viceministrai (po 5963 litus), švietimo ir mokslo viceministrai (5384 litus) ir kultūros viceministrai (5143 litus).

Duomenys ministerijų svetainėse pateikiami į darbo užmokestį įskaičiavus pareiginę algą,

priedus už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir kvalifikacinę klasę bei priemokas politinio pasitikėjimo pareigūnams.

Pagal dabar galiojančią tvarką, ekologinės gamybos kontrolę ūkyje bei sertifikavimo darbus pagal Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus vykdo VšĮ „Ekoagros”, įsteigta Žemės ūkio ministerijos kartu su Sveikatos apsaugos ministerija 1997 m.

Dažniausiai ekologinės gamybos ūkiuose nusižengiama, kai auginama vienoda produkcija ekologinės gamybos, pereinamojo laikotarpio laukuose, apsauginėse juostose ir įprastinėje ūkio dalyje – tokiu atveju produktai gali būti realizuojami tik kaip įprastiniai.

Kartais pasitaiko, kad ekologinės gamybos ūkininkai ūkiuose naudoja sintetines trąšas, pesticidus ar beicuotą sėklą. Vis tik pastarieji nusižengimai yra gana reti, 2009 metais jų užfiksuota vos 7 kartus.

„Visa ekologiška produkcija turi atitikti aukščiausius kokybės standartus“, – teigia Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.

Ministras pavedė peržiūrėti VšĮ „Ekoagros“ taikomus kontrolės mechanizmus, įvertinant visus galimus rizikos faktorius, bei, esant būtinybei, juos sugriežtinti. Jis taip pat kreipėsi į Nacionalinę mokėjimo agentūrą, prašydamas peržiūrėti paramos ekologiniam ūkininkavimui skyrimo tvarką ir, esant būtinybei, ją patobulinti.

„Nors mūsų ekologiška produkcija atitinka aukščiausius kokybės standartus, bet net ir pasitaikantys vienetiniai nusižengimai verčia mus užbėgti už akių ir imtis atitinkamų priemonių, kaip dar griežčiau bei veiksmingiau galėtume užtikrinti ekologinės gamybos ūkių kontrolę Lietuvoje. Vartotoją turi pasiekti išimtinai tik aukščiausius kokybės standartus atitinkanti ekologiška produkcija“, – teigia ministras K. Starkevičius.

Per metus žemės ūkio kooperatyvų judėjimas Lietuvoje įgavo tokį pagreitį, kad sustabdyti jo jau neįmanoma. Tai – viena didesnių žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus pergalių. Ne ką mažesnis ir dar vienas laimėjimas – išpopuliarėję ūkininkų turgeliai.

K.Starkevičius laikomas pirmuoju ministru, atstovaujančiu ne didiesiems žemės ūkio produkcijos perdirbėjams, bet ūkininkams. Pats valdęs didelį šeimos ūkį, ministras gerai supranta kaimo žmonių gyvenimą ir žino, kaip svarbu sudaryti tokias sąlygas, kad tas gyvenimas būtų lengvesnis.

Turgeliai ir šiuolaikiška įmonė

Kai baigiantis 2008-iesiems ūkininkams kilo mobiliųjų turgelių idėja, ministras ją palaikė neabejodamas. Žemės ūkio kooperatyvo “Lietuviško ūkio kokybė” direktorius Mindaugas Maciulevičius, Lietuvos radijo išrinktas Metų žmogumi, sakė, kad apie turgelius buvo kalbėta jau daug metų, tik reikėjo pradėti šį sumanymą įgyvendinti. Buvo matyti, kad pirkėjai išsiilgę natūralios lietuviškos produkcijos, bet tik 2009-aisiais ši gera idėja tapo tikrove.

Šiuo metu Vilniuje veikia jau devyniolika turgelių, Kaune šeši, Kėdainiuose – du, netrukus pirmieji turėtų atsirasti Šiauliuose ir kituose miestuose. Nemažai padėjo ir tai, kad ministro K.Starkevičiaus iniciatyva Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba supaprastino reikalavimus ūkininkams prekiauti savo išauginta ir pagaminta produkcija.

“Tai, kas kitose šalyse formavosi dešimtmečius, mes padarėme per metus. Tiesa, dar nesibaigė inkubacinis periodas: turgeliai stengiasi civilizuotis, patys ūkininkai kelia kokybės reikalavimus”, – dėstė M.Maciulevičius. Taigi jei turgelyje pamatote Žemės ūkio rūmų patentuotą ženklą – obuoliuką su trispalve, galite būti ramūs dėl pirkinio kokybės.

Beje, ūkininkų turgeliai – ne tik K.Starkevičiaus, bet ir ūkininkų, pirkėjų bei apskritai visos Lietuvos laimėjimas. Taip pat prie K.Starkevičiaus ir visos šalies sėkmės galima priskirti žemės ūkio kooperatyvo “Pienas LT” užgimimą ir būsimą žemdirbių valdomą pieno perdirbimo įmonę bei apskritai aktyvesnę žemdirbių kooperaciją.

“Tiesa, tai tik kooperavimosi pradžia, – pastebi Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas. – Tačiau džiugu, kad šis užkratas labai greitai plinta ir jo nebesustabdys jokie priešininkai”.

Taigi Žemės ūkio rūmams pasiūlius ir ministerijai palaikius, Europos Komisijos lėšas numatyta skirti pienininkystės problemoms spręsti. Jau beveik nebeliko abejonių, kad daug ginčų sukėlusi modernios, žemdirbių valdomos pieno perdirbimo įmonės idėja taps tikrove. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius viliasi, kad ji padėtų išspręsti gamintojų ir perdirbėjų konfliktus, o ministras K.Starkevičius pažadėjo, kad tai bus naujoviška naujų produktų įmonė.

Neseniai įregistruoto žemės ūkio kooperatyvo “Pienas LT” valdybos pirmininkas Naglis Narauskas paaiškino, kad šiuo metu rengiamas būsimos įmonės projektas. Ji turėtų kainuoti apie 100 mln. Lt.

Kaip “Veidui” sakė pats K.Starkevičius, lietuviška pienininkystės idėja jau susidomėjo ir estai, ir latviai. “O Briuselis ne veltui pritarė mūsų projektui, nes Europos Sąjungoje 70 proc. pieno perdirbama kooperacijos pagrindu”, – priminė ministras.

B.Markauskas viliasi, kad paskui pienininkus žengs ir mėsos gamintojai, tik vienu metu dviejų didelių projektų įvykdyti neįmanoma. Bet žingsnis ta kryptimi irgi jau žengtas: praėjusiais metais atsirado kooperatyvas “Lietuviška mėsa”, kuris įrengė skerdyklą ir pradėjo skersti kooperuotai užaugintus mėsinius gyvulius. Iš šio kooperatyvo į vakuumines pakuotes supakuota mėsa keliauja į ūkininkų turgelius.

Žemės ūkis atsilaikė

K.Starkevičiaus nuomone, sunkmetis parodė, kad ūkininkai moka lanksčiai ieškoti išeičių, o žemės ūkio sektorius nuo krizės nukentėjo bene mažiausiai: smunkant bendrajam BVP, žemės ūkio dalis jame kilo, eksporto apyvarta didėjo. Bet ne tik dėl to, kad valgyti vis tiek reikia. Nuo praėjusių metų kovo supaprastinus ES paramos sistemą, ūkininkams nebereikia rengti sudėtingų verslo projektų, tad jie jau panaudojo apie 300 mln. Lt šios paramos. ES sutiko, kad būtų steigiamas paskolų fondas, taigi ūkininkai gali gauti ne tik paramos, bet ir paskolų projektams įgyvendinti.
Ministrui pavyko pasiekti, kad ūkininkams nereikėtų kasmet pereiti traktorių ir kitos ūkio technikos techninės apžiūros.

Tarp naujovių, kurios palengvins ir žemdirbių gyvenimą, galima priskirti mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą, priimtą besibaigiant 2009-iesiems. Jis tramdys didžiuosius prekybos centrus, kurie leisdavo sau tiekėjams, taigi ir ūkininkams, prigalvoti nepagrįstų reikalavimų.