Birutė ŽEMAITYTĖ

Lietuva – ne Silicio slėnis, bet ir pas mus netrūksta jaunų ambicingų žmonių, kurių galvose – gausybė originalių idėjų. Tačiau suskaičiuoti startuoliams, kurie išaugo lietuviškus marškinėlius ir sėkmingai išplaukė į pasaulines rinkas, turbūt pakaktų abiejų rankų pirštų. Ir ne vien tuščios kišenės lemia, kad šalyje, kuri didžiuojasi savo informacinių technologijų specialistais, paromis galinčiais nesitraukti nuo kompiuterio, iš daugiau kaip 300 šiuo metu verslo aukštumas šturmuoti bandančių startuolių gerai žinome vos vieną kitą.

Startuoliais vadinamų įmonių atsiradimas pasaulyje siejamas su Silicio slėnyje (JAV, Kalifornija) įsikūrusiu Stanfordo universitetu, kuriame XX a. viduryje prasidėjo informacinių technologijų revoliucija, o ilgainiui įsikūrė „Hewlett-Packard“, „Bell Labs“ ir garsioji „Apple“. Bet vien gera idėja mažai verta, sakoma Silicio slėnyje. Vertybė yra įdirbis ir rezultatai, o iš dešimties verslo idėjų globaliame pasaulyje išgyventi ir galbūt patekti į Silicio slėnį pasiseka vidutiniškai vienai.

Pradžioje buvo… idėja

Neseniai būrys tokių jaunuolių degančiomis akimis dvi paras praleido prie kompiuterių. Per 48 valandas, praleistas didžiausiame startuolių centre Baltijos šalyse ir Skandinavijoje – technologijų parke „Vilnius Tech Park“ vykusiame pirmajame kūrybinių dirbtuvių ciklo „Hacker Games Pro“ renginyje, arba hakatone, šie vaikinai ir merginos galėjo sukurti savo verslo idėjos prototipą, o jei pasiseks – laimėti galimybę svajonę paversti realybe.

„Kai kurie mūsų komandos nariai patys buvo patekę į situaciją, kai po eismo įvykio stovėdamas vidury kelio drebančiomis rankomis pildai deklaraciją. Todėl ir nusprendėme sukurti programėlę – elektroninę eismo įvykių deklaravimo platformą, kuria naudojantis greitai ir lengvai būtų galima pateikti informaciją apie eismo įvykį, jei nėra sužeistųjų. Telefone galima nubraižyti įvykio schemą, nurodyti aplinkybes, tikslią įvykio vietą, žalą automobiliui, o kai vartotojas suveda informaciją, ši automatiškai perduodama draudimo bendrovėms. Be to, joje integruota pagalbos paieškos funkcija, kuri padeda rasti artimiausią autoservisą ir kitas aktualias paslaugas bei informaciją“, – pasakoja vienas iš laimėtojų komandos „#Atsitiko“ narių Giedrius Tamulaitis.

Per porą dienų devyni programuotojai, dizaineriai, projektų vadovė, analitikė ir kitose srityse dirbantys žmonės sukūrė beveik veikiantį prototipą ir konkursui baigiantis mobiliuoju telefonu jau galėjo nustatyti ir pažymėti įvykio vietą. Laimėję trijų mėnesių narystę „Vilnius Tech Park“ jie galės toliau plėtoti savo verslo idėją kartu su ekspertais. Tad dabar svarsto, kokia informacija ir papildomomis paslaugomis reikėtų papildyti programėlę, kad ji sudomintų draudimo bendroves ar kitas įstaigas, o projektą būtų galima komercializuoti, nes pirmą investiciją plėtrai – iki 10 tūkst. eurų iš verslo akceleratoriaus „StartupHighway“ trims mėnesiams pasibaigus gaus tik su sąlyga, kad pasieks iškeltus tikslus.

Dalydamasis įspūdžiais apie konkurso dalyvių sumanymus „StartupHighway“ investicinio portfelio valdytojas Martynas Matekonis pripažino, kad idėjos, pristatomos hakatone, įgyvendinamos itin retai: „Jie susirenka savaitgalį, kažką padaro, bet tęstinumas labai abejotinas, todėl norėjome, kad ką nors vertingo sukūrusios komandos galėtų tęsti projektą, o ne pažaidusios išsiskirstytų. Gal mūsų partneriams kuris nors sumanymas pasirodys aktualus ir jie taps ne tik užsakovais, bet ir rėmėjais.“

O Registrų centro vyriausiasis strateginio planavimo ekspertas, hakatono mentorius Arvydas Dotas priduria, kad intensyvus bendravimas jau vyksta: „Jei bet kuriai iš dalyvavusių komandų užteks ryžto ir noro užbaigti tuos produktus, kuriuos per dvi paras pradėjome kurti, mes pasiruošę jiems padėti. O su komanda, kuri savo projekte naudojo mūsų informaciją, tikrai dirbsime toliau.“

Pasak jo, Registrų centrui buvo naudinga padirbėti su jaunais žmonėmis. „Projekte dalyvavome norėdami palaikyti jauno verslo, jaunimo iniciatyvas ir pasidalyti patirtimi, nes mūsų įmonė turi daug duomenų, daug naudingos informacijos besikuriantiems verslams, mokslui. Dalį jos atvėrėme ir tyrėme, kokios naujos modernios paslaugos reikalingos visuomenei, kad galėtume jas vystyti su besikuriančiais startuoliais. Taip pat sužinojome, kokie yra jų lūkesčiai, diskutavome, kokie technologiniai sprendimai būtų patogesni, kokias naujas paslaugas galima sukurti sujungus kitose valstybės institucijose esančius duomenis, o dabar svarstome galimybę aktyviau bendradarbiauti su jaunaisiais kūrėjais“, – pasakoja A.Dotas.

Nemažą patirtį kuriant IT produktus turintis specialistas, kuriam yra tekę dalyvauti idėjų, koncepcijų ir sprendimų kūrimo hakatonuose, priduria, kad tapęs mentoriumi galės pasidalyti savo žiniomis kuriant, pristatant ir komercializuojant produktus.

Kad nedidelis, bet galimybę tęsti projektą užtikrinantis finansavimas labai svarbus, pabrėžia ir „Vilnius Tech Park“ partnerysčių vadovė Monika Poškaitytė. „Hakatonuose paprastai dalyvauja technologijų entuziastai, siekiantys savo idėjas paversti verslu, tačiau dažnai net geros idėjos konkursui pasibaigus neplėtojamos. Organizuodami „Hacker Games Pro“ siekėme atkreipti didžiųjų įmonių, viešojo sektoriaus, IT srityje dirbančių žmonių dėmesį į technologijų teikiamas galimybes įvairiose srityse ir skatinti ilgalaikį bendradarbiavimą su startuoliais – tapti naujų verslo idėjų partneriais ir prisidėti jas vystant“, – sakė ji, pridurdama, kad todėl prie renginio prisidėjo ne tik „Alna Software“ ir „Startup Lithuania“, bet ir nuasmenintais duomenimis pasidaliję Registrų centras, Vilniaus m. savivaldybė, „Creditinfo“ ir „Sodra“. 

Lietuvoje 300 startuolių

Vis dėlto hakatonai, kurių metu idėjų turintys žmonės suranda vieni kitus ir kuria naujų produktų prototipus, – tik pradžia. VšĮ „Versli Lietuva“, Saulėtekio slėnio ir kiti mokslo ir technologijų parkai, rizikos kapitalo fondai, kurie investuoja į visiškai naujas, veiklą pradedančias ar rizikingas įmones, per kelerius pastaruosius metus išaugino ir tebeaugina per 300 startuolių, o 2016 m. pabaigoje jų įmonėse dirbo daugiau kaip 1500 žmonių.

„Biotechnologijų ir kai kuriose kitose srityse veikiantys startuoliai produktus kartais kuria ne vienus metus, todėl jau tada bandoma pritraukti išorinį finansavimą, o vėlesnėse stadijose papildomos investicijos reikalingos, kad būtų galima įeiti į naujas rinkas ir samdyti darbuotojų“, – sako „Startup Lithuania“ vadovė Rimantė Ribačiauskaitė.

O Ūkio ministerijos Europos Sąjungos (ES) paramos koordinavimo departamento direktorė Rita Armonienė primena, kad pirmieji rizikos kapitalo fondai Lietuvoje buvo įsteigti 2010 m. Vien „Verslo angelų fondui I“, kurį įsteigė Europos investicijų fondas, UAB „MES INVEST“ ir UAB „Strata“ konsorciumas, buvo skirta 8 mln. eurų ES struktūrinės paramos lėšų.

„Nors rizikos kapitalo fondai rinkoje aktyviau pradėjo veikti nuo 2011 m., jau nemažai prisidėjo prie dabar plačiai žinomų startuolių – mokėjimų pervedimų platformos „Transfergo.com“, kelionių viešuoju transportu planavimo programėlės „Trafi“, kosminės aviacijos srityje dirbančios ir optimalius nanopalydovų sistemų sprendimus kuriančios UAB „Nanoavionika“ bei kitų sėkmės“, – sako R.Armonienė.

Tarp sėkmės sulaukusių lietuviškų startuolių – ir „CGTrader“, valdanti trimačių modelių prekybos platformą, mobiliesiems telefonams skirta programėlė „Plague“, prieš kelerius metus pripažinta geriausiu startuoliu.

Pasak R.Armonienės, pastaraisiais metais Lietuvos startuolių ekosistemos plėtra įgauna pagreitį – daugėja renginių, skirtų naujokams, sparčiau formuojasi sėkmingos komandos, kurios sukuria realius produktus ir gali pretenduoti į finansavimą, didėja ir potencialių investuotojų iš užsienio susidomėjimas Lietuvos startuoliais. Iš viso nuo 2011 m. į juos vien pagal Ūkio ministerijos priemones įsteigti penki rizikos kapitalo fondai kartu su privačiais investuotojais investavo 60 mln. eurų.

Tačiau sėkmę nuo pralaimėjimo kartais skiria vos vienas žingsnis. Ir geriausiai tai žino patys startuoliai bei tie, kurie padeda jiems kabarotis aukštyn.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2017-m

Dabar startuolių matome šimteriopai daugiau nei prieš penketą metų. Tačiau dideli skaičiai neatskleidžia tikrosios tiesos – kiek startuolių išgyvena. Kaip sako Silicio slėnio ekspertai, vien gera idėja mažai ko verta.

Augustė BUČINSKAITĖ
„Daugelis startuolių „žūva“ jau pradinėje stadijoje“, – sako VšĮ „Versli Lietuva“ vyr. projektų ir „Startup Lithuania“ vadovė Rimantė Ribačiauskaitė, o štai verslo ekspertas Laurynas Almanis nurodo ir pagrindinę nesėkmių priežastį – prekė ar pasauga tiesiog neranda savo pirkėjo. „Esu matęs savo aplinkoje tokių žmonių, kurie sudegino milijonus, nes jų prekė, nors iš pažiūros ir gera, žmonėms buvo nereikalinga“, – sako L.Almanis, kurį galima vadinti startuolių ekspertu.

Didžiausios patirties jis įgijo dirbdamas danų bei portugalų startuolių projektuose. Beje, Lauryno pastangomis vienai jaunai danų įmonei per metus pavyko išplėsti verslą į Didžiosios Britanijos bei Estijos rinkas ir sulaukti 6 mln. eurų investicijos. O viename aktyviausių startuolių akceleratorių Europoje „Lisbon Challenge“, kuriame norinčiųjų dirbti kasmet būna keli šimtai, vaikinas buvo atsakingas už startuolių atrinkimą į akceleravimo programą. Taigi jam teko savo akimis išvysti ir tikrai sėkmingų, ir nesėkme pasibaigusių mėginimų pradėti verslą.

Masinės startuolių kapinės

Pasauliniai tyrimai rodo, kad rinka startuoliams negailestinga visur: iš dešimties verslo idėjų globaliame pasaulyje išgyventi ir galbūt net patekti į Silicio slėnį pasiseka vidutiniškai vienam.

Pasak R.Ribačiauskaitės, skaudžių startuolių nesėkmių pavyktų išvengti, jeigu verslininkai sugebėtų rasti egzistuojančią, aktualią problemą, kuri būtų būdinga daugybei žmonių, ir sugalvotų jos sprendimo būdą.

„Problema ta, kad žmonės skaito tik sėkmės istorijas ir bando orientuotis į tai, kas sukuriama Silicio slėnyje San Fransiske. Jie mano, kad kažkieno kito idėją galime pritaikyti sau, tačiau tai netiesa. Žmonėms reikia unikalumo, o ne kopijos“, – teigia L.Almanis.

Deja, kol kas Lietuvoje dar neturime didelės sėkmės istorijos ir tai stabdo ekonominį vystymąsi. Kita svarbi priežastis ta, kad pasaulinė žiniasklaida yra suformavusi mintį, jog įmonės investavimo dydis savaime lemia startuolio sėkmę. Tačiau L.Almanis įsitikinęs, kad gauti didelį finansavimą nėra svarbiausias pasiekimas. Startuoliai pirmiausia turėtų sukurti strategiją, kaip tvarkyti savo biudžetą, ir neapsiriboti tik viena investicija. „Priešingu atveju po metų greičiausiai pamatysime, kad tas startuolis nukeliavo į startuolių kapines“, – sako ekspertas.

Vis dėlto įmonės „Creatus“ įkūrėja Gintarė Černiauskaitė neabejoja, kad lėšų trūkumas – viena dažniausių masinių startuolių kapinių priežasčių. „Žmonėms baigiasi arba pinigai, arba noras“, – sako jauno verslo kūrėja, medicinos dizainere save vadinanti G.Černiauskaitė, kurios įmonė sėkmingai kuria unikalaus dizaino įtvarus, padedančius apsisaugoti nuo kaulų lūžių.

Komanda svarbiau už idėją

Ne kartą esame girdėję sėkmės formulių, neva svarbiausia yra idėja. L.Almanis siūlo tai pamiršti, nes pirminė idėja dažniausiai pasikeičia vystant projektą. „Nereikia bijoti keisti pirminės idėjos, nes galbūt pakeitimas sulauks didesnės sėkmės“, – pataria L.Almanis, kurio nuomone, sėkmei svarbiausia yra komanda, gebėjimas sukurti bei parduoti produktą, aiški problema, kurią išsprendžia jūsų produktas ir, žinoma, pelnas.

Darnią komandą, kaip vieną svarbiausių sėkmės veiksnių startuolių versle, mini ir Rasa Žostautienė, UAB „Holtida“, gaminančios holograminius apsaugos ženklus, įkūrėja.

Kita vertus, sėkmės vargu ar pavyks sulaukti ir be patirties, technologinės įrangos bazės bei asmeninių savybių.

Būtent asmenines savybes pabrėžia ir MB „Probiomas“ įkūrėjas Erikas Treskovskis, kurio įmonė užsiima biotechnologijos taikymu maisto pramonėje ir gamybos procese. „Atsakomybė, ryžtas, užsispyrimas, atvirumas bei komunikabilumas – svarbiausios žmogiškosios savybės, padedančios verslui rasti kelią į dienos šviesą“, – teigia verslininkas.

Startuolių pasaulyje galime pamatyti daugybę sėkmės istorijų, tačiau tikroji „virtuvė“ yra kitokia. Už besišypsančių veidų slepiasi sunkus ir alinantis darbas. Vieną dieną tu gauni milijoną investicijų, kitą – papildai gretas startuolių kapinėse. Versle, kur vieni skaičiuoja pelną, o kiti ryją kartėlį ir bando versti naują lapą, neegzistuoja jokios sėkmės formulės. Čia svarbiausia – išlikti unikaliam.

"Scanpix" nuotr.

Šiais laikais būti verslininku tampa tiesiog madinga – verslininkas yra tarsi roko žvaigždė ir populiariosios kultūros dalis, teigia Kazimiero Simonavičiaus universiteto docentė, kelių jaunų įmonių steigėja dr. Austė Kiškienė. Anot verslumo ir inovacijų ekspertės, šiandien jaunimas verslo kūrimo procesą mato tarsi per rožinius akinius ir dažnai neįvertina situacijos realiai. O pirmoji nesėkmė tampa priežastimi viską mesti ir nuleisti rankas.

- Lietuvoje jaunimas turi didesnį norą pradėti savo verslą negu vyresni respondentai (iki 35 metų – 88 proc. 35-49 m., 50 ir daugiau metų – atitinkamai 79 ir 78 proc.), rodo pernai atliktas AGER (angl. Amway Global Entrepreneurship Report) tyrimas. Kas lemia teigiamą jaunimo požiūrį?

- Manau, kad jaunimas daugeliu atveju yra šiek tiek „užpumpuotas“ verslumo idėja. Viešoje erdvėje mes nuolat girdime daugybę sėkmės istorijų iš viso pasaulio. Žmonės, sukūrę milijoninius verslus ir didžiules įmones, dalinasi patirtimi ir yra pristatomi kaip roko žvaigždės. Teigiama, kad verslininkas yra ne šiaip eilinis darbuotojas, bet kažkas įspūdingo. Ši istorija – sėkmingas entrepreneris – tampa populiariosios kultūros dalimi.

Būtent populiarioji kultūra daro meškos paslaugą ir „romantizuoja“ patį verslo kūrimo procesą, kuris piešiamas rožinėmis spalvomis, dažnai pamirštant papasakoti apie nesėkmes.

Žinoma, tai nėra neigiamas aspektas, nes verslumas yra būtinas dalykas, jį skatinti reikia. Tačiau būtent populiarioji kultūra daro meškos paslaugą ir „romantizuoja“ patį verslo kūrimo procesą, kuris piešiamas rožinėmis spalvomis, dažnai pamirštant papasakoti apie nesėkmes. Juk daugybė žmonių, kurie sukūrė savo verslą, padarė tai tikrai ne iš pirmo karto. Tos dalies man šiek tiek pritrūksta verslumo paveiksle Lietuvoje.

- Kaip amžius lemia norą pradėti verslą? Ar toks požiūris labiau būdingas jaunimui?

- Kai klausiu jaunų žmonių, kodėl jie norėtų pradėti verslą, daugelis atsako, kad taip jie galės skirti daugiau laiko poilsiui, asmeninį gyvenimą ir laisvalaikį galės geriau derinti su darbu, dirbs kūrybišką, nenuobodų darbą, galės išreikšti save ir t.t. Tokį požiūrį atskleidžia ir minėtieji tyrimai, pvz., AGER tyrimas parodė, kad Lietuvoje amžius turi įtakos patrauklumo veiksniams pradėti savo verslą: saviraiška yra daug svarbesnė respondentams iki 35 metų (52 proc.) negu 35-49 metų ir vyresnių nei 50 m. respondentams (atitinkamai 29 ir 32 proc.).

Daugelis galvoja, kad verslo kūrimas yra tik „įdomus darbas“, „laisvė“ ir savirealizacija. Deja.

Šie duomenys rodo, kad mes gyvename lūžio laikotarpyje, kuriame karjera suprantama laisviau: ji svarbi ne tik norint turėti finansinį stabilumą, bet ir siekiant realizuoti save. Daugelis galvoja, kad verslo kūrimas yra tik „įdomus darbas“, „laisvė“ ir savirealizacija. Deja, dažnai pamirštama, kad kurti verslą, ypač jo pradžioje, yra sudėtingiau, nei būti samdomu darbuotoju – tai daug pastangų, ryžto, užsispyrimo, ilgų darbo valandų reikalaujanti veikla. Entrepreneris darbo valandų neskaičiuoja ir dirba visada – t.y. nuolatos galvoja apie verslo galimybes, problemas ir naujas idėjas.

Austė Kiskienė

- AGER duomenimis, Lietuvos gyventojai iki 35 m. teigė turintys didesnį potencialą verslininkystei, nei vyresni apklaustieji (pavyzdžiui, iki 35 m. – 61 proc., o virš 50 m. – 32 proc.). Kodėl jaunesni žmonės potencialo turi daugiau?

- Vyresnė karta Lietuvoje verslą suvokia kaip tiesiog darbą, kurį dažnu atveju pradėjo iš reikalo, nes tai buvo galimybė išgyventi, pasididinti pajamas. Todėl manau, kad vyresni žmonės iš tikrųjų turi daugiau patirties ir jų rizikos suvokimas yra labiau išreikštas ir pagrįstas. Jie supranta, ką reiškia kurti verslą, kad verslas – tai nėra savaime susikuriantis dalykas. Jeigu tu investuoji laiko ir pinigų, tu juos gali prarasti. Jaunimas šią riziką įvertina nepakankamai. Dėl to jaunimo potencialas, ar tiksliau nuomonė apie tai, kad jie galėtų kurti verslą – teigiama.

Atotrūkis tarp norinčių ir turinčių verslą – didžiulis. 48 proc. lietuvių įsivaizduoja save pradedant verslą, tačiau iš tikrųjų jį turi vos 13 proc. respondentų.

Tačiau geri norai ir palanki startinė pozicija dar nereiškia realių rezultatų. Panašu, kad jaunimas „daug kalba“ apie verslą, remia verslumą, žavisi versliais žmonėmis, bet žymiai mažesnė dalis ryžtasi patys kurti verslą. Net ir minėtasis AGER verslumo tyrimas rodo, jog atotrūkis tarp norinčių ir turinčių verslą – didžiulis. 48 proc. lietuvių įsivaizduoja save pradedant verslą, tačiau iš tikrųjų jį turi vos 13 proc. respondentų.

- Kaip manote, ar galėtų verslumas išspręsti vis dar aktualią nedarbo problemą?

- Žinoma, tik verslas gali išspręsti nedarbo problemas ir mes turime skatinti verslumą. Visi supranta, kad  verslas kuria naujas darbo vietas: kuo daugiau turėsime verslo, naujų įmonių, tuo bus geriau. Tačiau yra ir kita medalio pusė: inovatyvus, kūrybingas verslas nereiškia garantuotos sėkmės. Naivu tikėtis, jog vien teigiamo požiūrio į verslumą užteks, kad jaunimas imtų ir prikurtų daugybę sėkmingų verslų ir taip išspręstų jaunimo nedarbo problemą.

Šiuolaikinė verslo kūrimo samprata pasikeitė iš esmės: nebe investicijos, bet kūrybiškumas, žinios ir darbštumas tampa pagrindine „valiuta“.

Priminsiu, kad verslas kuriasi ir žlunga, vėl kuriasi ir vėl žlunga. Išgyvena iš dešimties vienas ir tas vienas tampa sėkmingas, prisideda prie ekonomikos, sukuria naujų darbo vietų. Svarbu nepamiršti, kad reikia skatinti ne tik „pirmąjį“ verslumą, bet ir tą „antrąjį“, kai po nesėkmės bandai vėl kurti verslą. Dalis žmonių pabandė ir jiems nepavyko – jie turėtų sugrįžti ir kurti vėl. Reikia skatinti ryžtą ir užsispyrimą, kuris neleistų pasiduoti, ir į nesėkmes žiūrėti kaip į natūralų procesą.

- Darbo biržos duomenimis, 2016 m. pirm. pusmetyje iš darbo ieškančių jaunuolių 2,4 proc. įsteigė savo verslą (pasinaudojo „Savarankiško užimtumo rėmimo“ priemone). Tai yra 0,3 proc. daugiau nei tuo pat laikotarpiu pernai (2,1 proc.). Tad verslus kuriančio jaunimo skaičius Lietuvoje nežymiai didėja. Kodėl taip yra?

- Šias laikais dirbti sau galima įvairiomis formomis: šiuolaikinė komunikacinė aplinka, reklamos galimybės ir socialiniai tinklai palengvina galimybes pasiekti vartotoją. Tai taip pat skatina jaunimą imtis verslo. Be to, šiuolaikinės organizacijos gali būti virtualios, jų komandos nariai gali dirbti skirtinguose miestuose ar pasaulio šalyse. Visi šie dalykai sumažina reikiamų pradinių investicijų kiekį, padeda atsisakyti papildomų kaštų ir palengvina verslo kūrimo pradžią. Jaunas žmogus mato, kad verslui pradėti nereikia skolintis milijonų ir įkeisti visą nekilnojamą tėvų turtą.

Šiuolaikinė verslo kūrimo samprata pasikeitė iš esmės: nebe investicijos, bet kūrybiškumas, žinios ir darbštumas tampa pagrindine „valiuta“. Šiandien reikia būti tikrai kūrybingu, inovatyviu, gebėti pažinti savo vartotoją bei analizuoti ir suprasti didžiulius kiekius informacijos, kuri yra prieinama dėl modernių verslui sukurtų įrankių ir komunikacijos priemonių. Reikia įvairialypių gebėjimų ir tam tikrais atvejais, tai gali būti ne mažesnis barjeras nei pinigai.

- Kaip piešiate jauno verslininko ateitį Lietuvoje?

- Remdamasi patirtimi, sakyčiau, kad jaunas verslininkas Lietuvoje kuo toliau, tuo labiau tampa kūrybiškas ir kupinas idėjų. Mūsų jauni verslininkai neatsilieka nuo pasaulinių jaunųjų verslininkų savo idėjų kokybe. Todėl nemanau, kad mes esame nors kiek prastesni už kitus. Mes jau suprantame, kad verslumas yra svarbus ir būtinas visuomenėje, tuo beveik niekas neabejoja. Tačiau mums reikėtų nepamiršti ir ryžto, užsispyrimo ir darbštumo, nes verslas yra sunkus darbas, kuris nebūtinai pavyksta iš pirmo karto. O nesėkmė yra natūralus verslo kūrimo procesas, su kuriuo susiduria daugelis net ir sėkmingiausių pasaulio verslininkų.

Mindaugas Indriūnas / Asmeninio archyvo nuotr.

Trijuose žemynuose gyvenęs Mindaugas Indriūnas gerai pažįstamas tiems, ką domina alternatyvios valiutos, idėjų sklaida arba Rytų Azijos kultūros. Keliomis kalbomis, įskaitant kinų ir japonų, šnekantis vilnietis šiuo metu kartu su dviem bendraminčiais susitelkęs ties begalybės projektu (The Infinity Project) – sienas peržengiančia idėjų, darbų ir produktų „rinka“.

Daiva Repečkaitė, euroblogas.lt

Mindaugas nevadina savęs startuolininku ir neieško verslo angelų. Kaip pasakoja savo projekto tinklalapyje, ieškoti platformos idėjų ir žinių mainams jį paskatino aplinkinių raginimai susirasti darbą.

„Man labai nepatiko mintis dirbti už pinigus. Tiek pat patiko mintis dirbti iš idėjos, taigi visuose dalykuose įžvelgiau klausimą, kaip užsidirbti, o ne gauti pinigų“, – prisimena jis. Mindaugas tiki, kad revoliucinėms idėjoms užtenka sutelkti nedidelius įvairių žmonių įnašus.

Pirmąją inovatorių bendruomenę „Halfbakery.com“ jis atrado dar 2001 m. Tačiau tarp idealistinių bendruomenių ir darbų, kuriuose kuriami produktai ir uždirbami atlyginimai, žiojėjo praraja: „Korporacijos, nenorinčios kūrybos džiaugsmu dalytis su išoriniu pasauliu, supirko mano geriausių draugų laiką, kurį jie mieliau leistų idėjoms kurti ir naujoms įdomioms sistemoms bei išradimams plėtoti“, – pastebėjo Mindaugas.

Įsivaizduok, kad internete galėsi dirbti panašiai, kaip dabar žmonės komentuoja – tiesiog ten, kur nori ir turi įkvėpimo. Tik šiuo atveju tu galėsi gauti už tai valiutos – daiktų akcijų.

Įkvėptas Vikipedijos pavyzdžio, Mindaugas jau metų metus ieškojo būdo, kaip globaliai organizuoti ne tik semantines (kas yra…), bet ir procedūrines (kaip pasidaryti…) žinias. Jo pirminė idėja ir buvo paviešinti žinių šaltinius, kad visi norintys galėtų pasidaryti, ko jiems reikia. Tačiau domėdamasis šiuo procesu, tuometinis matematikos studentas suprato, kad viską išmokti per ilgai užtruktų. Daug geriau – pasinaudoti jau turimomis žiniomis, jas papildyti ir užsidirbti pragyvenimui padaryto įnašo pagrindu.

„Įsivaizduok, kad internete galėsi dirbti panašiai, kaip dabar žmonės komentuoja – tiesiog ten, kur nori ir turi įkvėpimo. Tik šiuo atveju tu galėsi gauti už tai valiutos – daiktų akcijų. Aišku, darysi tai, kas turėtų vertę“, – idėją tinklaraščiui Euroblogas.lt aiškina inovatorius.

Esami komerciniai įrankiai jo misijai nepakankami: „Šiandien mes turime tokias sistemas kaip „Kickstarter“, „IndieGogo“ ir kitas, bet tenka išeikvoti daug laiko ir pinigų, kad sukurtume joms patrauklius prototipus, įtikinamus profesionalius videoklipus ar rinkodaros kampanijas, norėdami savo idėjas pristatyti eiliniams žmonėms. Deja, be prototipo net genialiausios idėjos nepatenka į minios finansavimo platformas, o kai žmogų nuo bankroto ir nedarbo skiria tik vienas atlyginimas ar mažiau, jis negali investuoti savo laiko prototipui kurti. Čia ir bėda – tų platformų vartotojai investuoja vedini vaizdų ir siekdami momentinio pasitenkinimo.“

„Diskutuoti apie konceptus reikia kitokio tipo žmonių, – mano Mindaugas. – Tokių, kurie skaito knygas, turi vaizduotę ir kuriems nereikia paveiksliukų, kad įsivaizduotų idėjas.“ Tačiau, dalyvaudamas inovatorių bendruomenėse, jis pastebėjo, kad jos atsietos nuo pragyvenimo šaltinių. Todėl jo ir bendraminčių kuriama platforma leidžia suskaidyti darbo procesą į reikšminius vienetus, pasidalyti jį ir taip užsidirbti kuriamo produkto „akcijų“.

Suskaidžius „produktą“ į jo kūrimo etapus (poreikis, tikslas, idėja, planas, žingsnis, užduotis, darbas), lengviau internetu pasidalyti darbais. Inovatorių įkvepia projektas „Etherium“ (mainams reikalingos duomenų bazės matematinis modelis pateiktas čia) – idėja, kaip sukurti pinigams alternatyvias mainų sistemas, kurios tiktų ne tik intelektiniams, bet ir vartojimo produktams.

Esmė ta, kad šitoje platformoje niekas nieko iš nieko neperka. Žmonės skiria laiko ir pinigų bei kuria investicinius instrumentus.

Ar tai jau veiktų tame pačiame kosmose kaip mums įprasti darbai? „Pritaikymo pavyzdžių tikrai turiu. Pavyzdžiui, platforma tinka samdomiems darbuotojams dirbti su savo klientais“, – aiškina Mindaugas, bet priduria, kad tai ne tas pats, kaip smulkių darbų užsakymo platformos kaip Freelancer.com ar Elance.com.

„Esmė ta, kad šitoje platformoje niekas nieko iš nieko neperka. Žmonės skiria laiko ir pinigų bei kuria investicinius instrumentus. Dirbantis ir finansuojantis gauna nuosavybės teisę ne tik į sukurtą produktą, bet ir į projektą, kurio dalis tas produktas yra. Mūsų atveju žmonių darbo rezultatai atsiranda jų komentaruose.“

Idėją, kad atviro kodo bendruomenės pavyzdžiu galėtų būti organizuojami visi darbo santykiai, Lietuvoje prieš keletą metų pristatė sociologas Jakobas Rigi. Galime įsivaizduoti, kaip tai veikia intelektinių produktų rinkoje – man panaudojus gaminį (dainą, kodą ar tekstą), jo tiek pat liks kaimynui. Bet kaip tokį principą perkelti baigtiniams produktams, pavyzdžiui, būstams ar maistui? Kaip besienėje sistemoje apsikeisti verte, kurią sukuria Mindaugo programinė įranga, šis Euroblogas.ltstraipsnis ir kilogramas obuolių?

Mindaugo atsakymas – visi šie dalykai tam tikra prasme yra projektai. Ši mūsų kartai iki skausmo pažįstama sąvoka peržengia vis takesnius turto, kapitalo, prekių ir darbo skirtumus.

Ilgainiui kokio nors daikto akcijomis, Mindaugo manymu, bus galima atsiskaityti ir už nuomą.

„Tarpusavyje mainomos sub-kriptovaliutos [panašiai kaip bitcoinai – aut.past.] gali būti sugeneruotos kiekvienam daiktui, taigi kiekvienas daiktas gali turėti savo „akcijų“. Jos gali turėti vertę, priklausomą nuo paties daikto vertės. Tarkime, mano programos vertę atvaizduoja šimtas akcinių vienetų su mums suvokiama verte, straipsnį – kitas šimtas akcinių vienetų, o vienas kilogramas obuolių, tarkim, kilo iš projekto Z (pvz., plantacijos) su savo 100 akcijų, kur obuoliai yra maža to projekto dalis (pvz., 0,01). Tačiau ji turi pamatuojamą dydį. Jeigu mes žinosime santykinę akcijų vertę, galėsime pakeisti akcijas vienas kitomis taip, kaip skirtingas valiutas pagal jų kursą.“

Kūrybingam programuotojui tai – jokia utopija. Ilgainiui kokio nors daikto akcijomis, Mindaugo manymu, bus galima atsiskaityti ir už nuomą. Jis žino, kaip naudojant informacines technologijas, galima tokio tipo sandėrius formalizuoti ir padaryti, kad juos vykdyti būtų labai lengva. Kol kas jį mažai domina, kaip valstybės pasirinks visa tai reglamentuoti ir apmokestinti. Tačiau Europos Sąjungoje apie tai jau mąstoma – nuo 2010 m. agentūra„Eurofound“ (Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas) renka ir sistemina netipiško darbo apraiškas. Tarp jų – ir smulkūs darbai, užsakomi ir apmokami pasitelkiant IT platformas.

Mindaugas pabrėžia, kad jo projektas pakeis ne pinigus, kuriuos supranta kaip mainų ir atsiskaitymų vienetą plačiąja prasme, o atlyginimo už darbą struktūrą. Dirbdami iš idėjos ir tai, ką geriausiai išmano, žmonės galės jaustis ne sraigteliais, o savo kūrinių bendrasavininkais.

"Scanpix" nuotr.

Verslininkais svajojantys tapti jaunuoliai toliau plūsta į San Franciską, bet Silicio slėnyje tvyro nuojauta, kad netrukus startuolių aukso amžius baigsis, rašo “The Guardian”.

Prancūzas Philippe’as Suchet įdėmiai vertina naujuosius verslininkus, kurie buvo pristatyti “500 Startups” – pagrindiniame Silicio slėnio talentų akceleratoriuje. Jiems netrūksta nei entuziazmo, nei idėjų, bet Ph.Suchet  vis tiek išlieka skeptiškas.

Bus daug negyvų, labai daug negyvų. Bus daug kraujo.

“Labai daug tuščių daiktų. Išvysite labai daug prarastų pinigų. Muzika sustos ir ne daug žmonių ras kėdę prisėsti”, – teigia 48-erių Suchet, vienas “500 Startups” mentorių. Jis teigia, kad kai kurios įmonės yra vertinamos 10 mln. dolerių, bet jos nekuria jokio produkto.

“Bus daug negyvų, labai daug negyvų. Bus daug kraujo”, – pesimistinėmis prognozėmis dalinasi investuotojas.

Pastarieji keletą mėnesių buvo sunkūs Silicio slėnio startuoliams, nes technologinių kompanijų vertė sumažėjo, pasaulinių akcijų rinkų nuosmukis milijardierius pavertė milijonieriais.  O ir pats San Franciskas ant ribos: investuotojai reikalauja savo pinigų, nekilnojamo turto kainos siekia neįsivaizduojamus rekordus. Galų gale – “paauksuota” pica rodo, kad geri laikai baigiasi.

Tačiau tai nerūpi 125 naujų startuolių įkūrėjams, kurių dauguma neseniai atvyko į San Franciską ir sugebėjo pritraukti po 125 tūkst. dolerių, patekę į Dave’o McClure’o “500 Stratups” akceleratorių.

“Gyventi dviejuose miegamuosiuose šešiems – nepatogu, bet galiausiai tai atsipirks”, – įsitikinusi jauna mergina, kurios startuolis siūlo prekeiviams internetu reklamuotis “Instagram” platformoje.

Ji yra viena iš didžiausios “500 Startups” partijos dalyvių. 53 startuoliai buvo atrinkti keturių mėnesių mokymams ir kiekvienas už tai suteikė 5 proc. savo kompanijos akcijų D.McClure’ui. Pastarasis artėja prie startuolių masinės gamybos. Praėjusiais metais jis investavo apie 60 mln. dolerių į 600 kompanijų ir šiais metais jis nusiteikęs investuoti apie 100 mln. dolerių į dar daugiau startuolių.

Tarp kitų šios partijos startuolių – kompanija, kuri parduoda reklamos blokatorių video žiūrėjimui internete, kita – siūlo skaitmeninius siuvimo trafaretus. Dar vienas startuolis siūlo “vietą, kur galima investuoti į mėgiamus pokerio žaidėjus”.  “Yoffer” siūlo receptus gydytis nuo aknės: “Įkrauk nuotrauką ir parsisiųsk receptą. Prisimink, gyvenimas ir taip grublėtas, todėl palaikyk lygią odą.” Dar viena kompanija siūlo kreditų per 180 sekundžių išdavimo su išmaniuoju telefonu paslaugą.

Galiausia vyrukas pristato ritualinių paslaugų prekybos platformą internete: “Tai 20 mlrd. dolerių industrija. Visi mirštame.”

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Shutterstock

Automobilis, gatvėmis važinėjantis be vairuotojo, garaže dirbantys startuolių įkūrėjai ir pramogų parką primenantis spalvingas „Google“ miestelis, kuriame telpa ir lauko baseinas, ir darbuotojų prižiūrimi bičių aviliai. Visa tai – Silicio slėnis.

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ

Specialiai „Veidui“ iš Silicio slėnio

JAV Silicio slėnį, kurį namais vadina garsiausios pasaulio technologijų kompanijos, įsivaizdavau kaip ypatingą futuristinę vietą, kunkuliuojančią inovacijomis ir užtvindytą „Facebook“ vadovo Marko Zuckerbergo sėkmę bandančių pakartoti jaunuolių. Ir ne veltui. Jau po pirmo čia praleisto pusvalandžio visi mano lūkesčiai buvo pateisinti su kaupu.

Išsitenka ir milžinai, ir startuoliai

Pasaulio inovacijų lopšiu vadinamas Silicio slėnis, užimantis didžiulę teritoriją San Fransisko įlankos pakrantėje, sparčiai augti pradėjo XX amžiaus 5–8 dešimtmetyje. Į kelionių vadovus įtraukta ir istorinė Silicio slėnio gimimo vieta  – Palo Alto miestelyje, ramiame nuosavų namų kvartale, dar ir šiandien stovintis neišvaizdus vieno automobilio garažas, kuriame 1938 m. studentai Davidas Packardas ir Williamas Hewlettas pradėjo savo eksperimentus ir įkūrė įmonę „Hewlett-Packard“.

Verslą D.Packardas ir W.Hewlettas pradėjo įkvėpti Stanfordo universiteto profesoriaus Fre­dericko Termano kalbų, kuriomis jis skatino studentus kurti elektronikos bendroves čia pat, o ne vykti ieškoti darbo į Rytų pakrantėje veikiančias bendroves. D.Packardo ir W.Hewletto pavyzdžiu vėliau pasekė ir kiti talentingi jaunuoliai.

Palo Alto miestelis garsus ne tik kaip simbolinė Silicio slėnio gimimo vieta. Jame įsikūręs Stanfordo universitetas, čia gyveno „Apple“ įkūrėjas Steve‘as Jobsas. Vis dėlto kaimynystėje įsikūręs kitas San Fransisko įlankos pakrantės miestas – Mauntin Vju mane viliojo labiau. Jame savo pagrindines būstines turi garsiausios JAV technologijų kompanijos.

Dėl to Mauntin Vju ir pasirinkau pirmąja savo viešnagės JAV technologijų lopšyje stotele, kurioje ant pastatų šviečia „Microsoft“, „Linkedin“, „Samsung“, „Amazon“ iškabos. Netikėtai ramioje gatvelėje aptikau garažą, kuriame darbavosi programuotojai, greičiausiai įkūrę startuolį.

Prie garažo pastatytas prabangus „Ferrari“ priminė sceną iš amerikiečių serialo „Silicon Valley“ („Silicio slėnis“), pasakojančio apie startuolį įkūrusius penkis jaunuolius, kukliai gyvenančius viename name ir iš visų jėgų besistengiančius įsukti savo idėją. Prabangūs automobiliai stodavo ir prie jų namų, kai susitikti atvykdavo investicijų taikinio ieškantys milijardieriai.

Garažo kaimynystėje – kemperių parkas, kur baltuose nameliuose ant ratų gyvena tie, kuriems Silicio slėnyje būsto nuoma neįkandama. O neįkandamos kainos didelei daliai apie šlovę svajojančių, bet kol kas tik idėją turinčių jaunuolių – šiame regione net išsinuomoti studiją vidutiniškai kainuoja apie 2 tūkst. dolerių per mėnesį.

Automobiliai be vairuotojų

Praėjo vos pusvalandis nuo mano įžengimo į Silicio slėnį, kai pro šalį prašvilpė maža balta mašinytė ir net žviegdama kirto ant stabdžių prieš raudoną šviesoforą. Iš karto atkreipiau dėmesį į keistai pasielgusį automobilį, ant kurio perskaičiau: „Self driving“ (liet. – „pats vairuoju“). Nespėjus susivokti, ką tai galėtų reikšti, mašina pradėjo sukti į kairę, ir staiga pamačiau – ji tuščia!  Automobilyje vairuotojo nebuvo – niekas nesėdėjo ir keleivio vietoje.

Man pasisekė – jau pirmąjį pusvalandį Silicio slėnyje pamačiau vieną įdomiausių ir ambicingiausių kompanijos „Google“ projektų. Nuo 2009 m. ši JAV technologijų milžinė išbando automobilio prototipą, kurio nereikia vairuoti.

Šiuose elektra varomuose automobiliuose nėra vairo, stabdžių ir greičio pedalų. Kom­piuterio vairuojamas automobilis kliaujasi jutikliais, kurie užfiksuoja kitus automobilius, pėsčiuosius, dviratininkus, paukščius ar net skraidantį polietileninį maišelį, ir programine įranga, prognozuojančia, kaip gali pasielgti kiti eismo dalyviai.

Įvertinęs visus šiuos veiksnius kompiuteris parenka saugų greitį ir judėjimo trajektoriją. „Google“ tikslas – sukurti savarankiškai vairuojančius automobilius, kurie pakeistų žmonių vairuojamas transporto priemones ir padėtų išsaugoti 1,2 mln. žmonių, kasmet žūvančių keliuose, gyvybes.

Matytas automobilis – naujausias prototipas, išjudėjęs į gatves tik 2014 m., kurį „Google“ kompanija pati kūrė nuo nulio. Iki tol „Google“ išbandė „Lexus“ automobilį, perdarytą ir pritaikytą važinėti autonomiškai. Šiuo metu Mauntin Vju gatvėmis laksto 17 naujausių, nuo nulio sukurtų prototipų, o dar aštuonis galima pamatyti Ostino mieste Teksase. „Google“ šių miestelių gatvėmis yra paleidusi ir 23 „Lexus“ automobilius be vairuotojo.

Savarankiškai vairuojančių automobilių projektui vadovaujantis Chrisas Urmsonas teigia, kad per šešerius metus šie automobiliai buvo patekę į 14 avarijų, tačiau visais atvejais dėl eismo įvykių buvo kalti kitų automobilių vairuotojai. Net 11 kartų iš šių 14 atvejų kiti automobiliai rėžėsi į „Google“ automobilių galą. „Visais atvejais avarijos įvyko dėl žmonių klaidų ir neatidumo“, – teigia C.Urmsonas. Jis įsitikinęs – tai rodo, kad „Google“ automobiliai yra kur kas saugesni nei vairuojami žmonių.

„Google“ automobiliai kas mėnesį nuvažiuoja apie 16 tūkst. kilometrų – maždaug tiek, kiek vidutinis JAV vairuotojas per metus. Iš viso per šešerius metus „Google“ mašinos be vairuotojo jau įveikė 1,9 mln. kilometrų.

Gatvėje pamatytas savarankiškai vairuojantis automobilis leido suvokti, kaip toli į priekį planuoja šios technologijų milžinės ir kokių didelių naujovių jau gana greitai jos įneš į mūsų gyvenimą.

Kaip mūsų gyvenimą neatpažįstamai pakeitė socialiniai tinklai ir internetas, taip jį pakeis ir savarankiškai vairuojantys automobiliai – gatvėse neliks kelių „gaidelių“, stotelėse traiškančių žmones, akli, paralyžiuoti, senyvi ar ligoti žmonės taps nepriklausomi nuo kitų ir galės laisvai judėti, o vairavimui skirtą laiką galėsime panaudoti kitoms reikmėms. Jau dabar akivaizdu, kad smarkiai keisis ir verslo veidas: tikėtina, jog ilgainiui išnyks kai kurios šiandien itin paklausios profesijos, kaip tolimųjų reisų, autobusų vairuotojų, taksistų, o didžiulei miniai nebereikalingų darbuotojų teks galvoti, ką veikti toliau.

„Google“ – svajonių darbdavė

„Google“ garsėja ne tik inovatyviais ir drąsiais projektais, kurie jau gerokai palengvino ar dar tik palengvins mūsų gyvenimą. Dar viena svarbi priežastis, kodėl ši technologijų milžinė neišnyksta iš naujienų srauto, – rūpinimasis savo darbuotojais. Ši JAV bendrovė bemaž visuose reitinguose iškovoja svajonių darbdavio titulą.

Tiek šių metų žurnalo „Fortune“ išleistame „100 geriausių kompanijų darbuotojams“ sąraše, tiek naujausiame „Linkedin“ reitinge „100 geidžiamiausių darbdavių“ „Google“, turinti daugiau nei 50 tūkst. darbuotojų, ir vėl atsidūrė pirmoje vietoje. Apie „Google“ darbuotojams siūlomas pramogas ir paskatinimus sklinda įvairiausios legendos. Kinų patarlė sako, kad nematei Pekino, jei nelipai į Didžiąją Kinijos sieną, neaplankei Uždraustojo miesto ir nevalgei Pekino anties, tad iš Silicio slėnio negali išvykti nepamatęs „Google“ ar kitos garsios JAV technologijų bendrovės.

Apsilankymas „Google“ miestelyje, vadinamame „Googleplexu“, buvo svarbiausias mano viešnagės Silicio slėnyje tikslas, kurio laukiau itin nekantriai. Užteko čia praleisti apie pusdienį, ir įsitikinau, kad svajonių darbdavio titulai „Google“ dalijami ne veltui.

Užsiimti pomėgiais galima ir darbe

Garsiausios Silicio slėnio bendrovės įsikūrusios ramiame kvartale mažaaukščiuose pastatuose, apsuptuose žalumos. Kai stovėjimo aikštelėje pasistačiusi automobilį įėjau į vieną iš „Google“ kompleksų, nuo pat pirmos akimirkos pajutau „Google“ dvasią.

Buvo pietų metas, tad lauke veiksmas virte virė – „gūgleriai“ pro šalį zvimbė ant spalvingų dviračių, kuriais darbuotojai gali naudotis kada panorėję, neskubiai gėrė kavą, išsitiesę žaliuose-geltonuose-raudonuose šezlonguose, pastatytuose ant išpuoselėtos vejos, ar pietavo prie staliukų, stovinčių įspūdingame gėlyne.

Nedidelė eilė buvo nusidriekusi prie automobilių-užkandinių, tiekiančių indišką maistą, už kurį darbuotojai nemoka – užtenka parodyti savo darbo pažymėjimą. Nesijautė nei skubėjimo, kurį įprastai pajusi per pietus užsukęs į banko ar kitos didelės korporacijos valgyklą, nei streso. Atsipalaidavę, besišypsantys žmonės vaikštinėjo su popieriniais kavos puodeliais rankose ar ramiai šnekučiavo pavėsyje, slėpdamiesi nuo 30 laipsnių karščio.

Trijų pastatų „Google“ komplekse labiausiai akį traukė vešli žalia veja ir įvairios įdomios erdvės, skirtos darbuotojų hobiams. Domiesi daržininkyste? Kodėl poilsio minutę ja neužsiimti tiesiog darbo vietoje? Ant vejos įrengtose medinėse dėžėse žaliuoja daržovės – tai „Google“ darbuotojų asmeniniai darželiai.

Kiekvienas norintis čia gali užsiimti daržininkyste, o „Google“ pasirūpina dėže, juodžemiu ir net trąšomis. Šalia darželių auga vaismedžiai. Vieno uolaus sodininko prižiūrimas medis jau buvo pasipuošęs solidžiais greipfrutais. Matyti, kad savo derliumi „gūgleriai“ rūpinasi atsakingai, nes šalia darželių kabo ženklas, įspėjantis, kad rūkyti čia draudžiama.

Tolėliau už darželių – bičių aviliai, kuriuos taip pat prižiūri darbuotojai, o kartą per metus kolektyvas vaišinamas „Google“ medumi.  Netoli avilių akį patraukė didžiulis meldų laukas, iš visų pusių glaudžiai supantis dalį pastato. Į šį meldų lauką atsiveria meditacijos kambario, į kurią darbuotojai ateina pailsėti, langas.

Nemokamas maistas – visą savaitę

Jauki ir žaisminga „Google“ miestelio aplinka paįvairinta detalėmis, neleidžiančiomis pamiršti, kad lankaisi ne pramogų parke, o technologijų lyderės valdose. Pavyzdžiui, automobilių stovėjimo aikštelėje, arčiausiai pastato esančioje eilėje, prie elektros krovimo stotelių krovėsi keliolika elektromobilių, tarp jų ir naujas „Tesla“ modelis. Viename pastate prie užkandžių baro už stiklo judėjo robotas.

„Google“ teritorijoje vos per keliolika minučių gali pamatyti veidų iš viso pasaulio – daugiakultūrė aplinka yra dar vienas pranašumas, dažnai minimas darbuotojų. Labiausiai daugiakultūriškumą galima pajusti pietų metu, kai darbuotojai susitinka valgyklose, restoranuose ir kiemuose. Tris kartus per dieną – net ir savaitgaliais – „Google“ darbuotojai nemokamai vaišinami pusryčiais, pietumis ir vakariene.

Tą dieną, kai lankiausi, viename pastate stovėjo savitarnos bufetas, kuriame buvo išdėlioti mėsos troškiniai, garnyrai, vaisiai, gėrimai, sriubos. Šalia valgyklos įrengtas net ledų aparatas, karštą dieną ypač populiarus. Kitame pastate įsikūręs indiškas restoranas, kuriame darbuotojus aptarnauja padavėjai, – nepaisant aukštesnio lygio paslaugų, maistas nemokamas ir čia. Dar viena darbuotojų mėgstama vieta – kavos baras, kuriame visą dieną dirbantis baristas gali nemokamai paruošti bet kokį gėrimą.

Lankydamasi „Google“ įsitikinau, kad 50 pėdų (15 metrų) taisyklė, teigianti, kad įvairūs nemokami užkandžiai ir gėrimai nuo darbuotojų negali būti nutolę daugiau nei 50 pėdų, yra ne internautų pokštas, o faktas. Kiekviename aukšte netoli kabinetų praalkusių darbuotojų laukia kavos, gaiviųjų gėrimų, sulčių, vaisių ir įvairiausių užkandžių barai.

„Google“ teritorija – tikra suaugusiųjų žaidimų aikštelė. Perėjau šokių salę, kurioje vyksta nemokamos tango ir kitokių šokių pamokos, laipiojimo sienos kambarį, sporto salę, fotostudiją, iš kurios gali pasiskolinti fotoįrangos, žaidimų kampelį su žaidimų aparatais, gitaromis, stalo teniso stalu bei kitokiais „žaislais“ ir realaus dydžio boulingo salę.

Prie boulingo salės prisiglaudusi skalbykla su skalbyklėmis. Darbuotojai šioje patalpoje gali bet kada išsiskalbti drabužius, o „Google“ aprūpina visomis reikiamomis priemonėmis, kaip skalbimo milteliai.

Dar vienas iš darbuotojams naudingų kabinetų – kompiuterių taisykla. Prie jos stovi spintelė su įvairiausiomis kompiuterių detalėmis ir net tuzinu kompiuterių, kuriuos darbuotojai gali bet kada pasiskolinti.

Dar daugiau pramogų darbuotojų laukia pagrindinėje „Google“ būstinėje, nuo mano aplankyto pastatų komplekso nutolusioje mažiau nei per du kilometrus. Pirmasis dalykas, kurį pamačiau įžengusi į pagrindinį kompleksą, – lauko baseinas. Jame po pietų gaivinosi tik vienas žmogus, o šalia įrengta ir paplūdimio tinklinio aikštelė. Už pastatų plyti parkas, čia čiurlena dirbtinis upelis, laksto voverės ir bėgioja darbuotojai.

„Google“ miestelyje gali rasti visko, apie ką tik sugebi pagalvoti. Ir nors sutikti „Google“ darbuotojai tvirtino, kad išbandyti šias pramogas viliojo tik pirmąjį pusmetį, išdirbę čia kelerius metus jie vis dar jaučiasi esantys laimės kūdikiai. Mat „Google“ geriausius darbuotojus prisivilioja ne tik įvairiomis pramogomis ir privilegijomis, kurių jau siūlo ir kitos garsios Silicio slėnio bendrovės, bet ir vienais didžiausių atlyginimų.

„Google“ miestelyje supranti ir tai, kodėl ši korporacija nenusileidžia iš pasaulinių korporacijų elito viršūnės: ji viena pirmųjų įrodė, kad laimingi darbuotojai = klestinti bendrovė.