Gal mūsų šalyje jau veikia efektyvi bankų klientų teisių apsauga? Deja, atrodo, kad ši istorija – tik laiminga išimtis, nulemta vieno principingo premjero patarėjo.

Septyni tūkstančiai banko „Swedbank“ klientų, kurių būsto paskolos Lietuvai įsivedus eurą būtų pabrangusios, gali jaustis tikrais laimės kūdikiais. Jiems nereikėjo kreiptis į advokatus, leisti pinigų teismams, mėnesių mėnesiais jausti įtampos kovojant dėl savo pažeistų teisių.

Praėjusių metų spalio pradžioje kiekvienam jų kilusi problema dėl gresiančių pabrangti būsto paskolų su PRIME kainodara banko klientų naudai buvo išspręsta stebėtinai greitai, vos per mėnesį, ir pačiu aukščiausiu – Vyriausybės lygiu. Apie tai savo apybraižoje šiame „Veido“ numeryje rašo vienas šios istorijos dalyvių, buvęs premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjas Stasys Jakeliūnas.

Dėl euro didėja valstybės rizika?

Sklandų euro įvedimo Lietuvoje procesą, išdidžiai ir solidžiai prižiūrimą Lietuvos centrinio banko, sudrebino tikra bomba, kai likus vos trims mėnesiams iki šio išskirtinio įvykio vienas didžiausių Skandinavijos bankų Lietuvoje „Swedbank“, jau prižiūrimas paties Europos centrinio banko, nusprendė nuo šių metų sausio 1 dienos  padidinti paskolų palūkanas, taip grasindamas pažeisti esminį euro įvedimo Lietuvoje principą, kad kainos dėl euro įvedimo didėti negali.

Viskas prasidėjo nuo to, kai būsto paskolas su PRIME kainodara litais 2010–2013 m. paėmę „Swedbank“ klientai sulaukė laiškų iš banko, kuriuose jis informavo, kad dėl euro įvedimo keičiama palūkanų skaičiavimo tvarka: palūkanų dedamoji VILIBOR keičiama EURIBOR, o šalies ekonomikos rodiklis (ŠER) paskoloms litais keičiamas į ŠER paskoloms eurais ir dėl to didėja paskolų palūkanos.

Laiške klientams buvo pateiktas hipotetinis pavyzdys, mažai ką bendro turintis su konkretaus žmogaus konkrečia paskola, tačiau šis pavyzdys paskolų turėtojus šokiravo. Lentelėje buvo nurodyta, kad paskolos palūkanos dėl šių pasikeitimų padidės daugiau nei procentiniu punktu – nuo 0,510 iki 1,519 proc.

Tiesa, bankas, suprasdamas, kad šis pokytis klientams gali reikšti staigų būsto paskolų palūkanų pakilimą, informavo nusprendęs taikyti dvejų metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį paskoloms litais taikomas ŠER laipsniškai bus pakeistas paskoloms eurais taikomu rodikliu, o pereinamuoju laikotarpiu apskaičiuojamas kaip litų ir eurų ŠER kombinacija.

„Tai buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus, nes to tikrai nesitikėjau ir kaip daugelis žmonių maniau, kad įvedus eurą sąlygos arba liks tokios pačios, arba kažkiek keisis į vieną ar kitą pusę, atsižvelgiant į EURIBOR. Tačiau aš tikrai nesitikėjau, kad man pasakys, jog dėl to, kad atsiranda eurai, valstybė tampa labiau rizikinga. Tas šokiravo ir sukėlė didelių abejonių dėl pačios kainodaros logiškumo“, – istorijos pradžią prisimena vienas iš paskolos su PRIME kainodara turėtojų, nenorėjęs skelbti savo pavardės.

Kai prieš keletą metų jis apsisprendė imti paskolą, banke „Swedbank“ jam paaiškino, esą paskola litais yra pigesnė nei eurais, todėl natūralu, kad žmogus pasirinko pigesnį variantą. Paaiškinimas, kodėl paskola litais yra pigesnė, buvo labai paviršutiniškas: tokia kainodara, ir tiek.

„Žinoma, aš skaičiau tą sutartį, tačiau nesu ekonomistas. Kai matai sutartyje surašytas formules, nelabai į jas giliniesi. Gal tai ir nėra labai gerai, tačiau paskolos vartotojas yra paprastas žmogus, todėl sutarties sąlygose turėtų būti vengiama formulių arba jos turėtų būti labai aiškios. Sunku tikėtis iš eilinio žmogaus, kad jis galėtų suprasti, kas ten toje formulėje užšifruota“, – kraipo galvą žmogus.

Kas tas ŠER?

Daugelis tuomet pirmą kartą išgirdo apie mįslingą palūkanų dedamąją ŠER. „Swedbank“ buvo pirmasis ir vienintelis Baltijos šalyse bankas, įvedęs būsto paskolų kainodarą, susidedančią iš trijų dedamųjų: VILIBOR (arba EURIBOR), maržos ir šalies ekonomikos rodiklio (ŠER), kuris anksčiau dar buvo vadinamas šalies rizikos faktoriumi. Kaip žinome, įprastą palūkanų kainodarą sudaro VILIBOR (EURIBOR) ir marža.

Šalies ekonomikos rodiklis – tai būsto paskolų palūkanų bazės (PRIME) dalis, kuri priklauso nuo „Moody‘s“ reitingų agentūros Lietuvos Respublikai suteikto kredito reitingo kitimo istorijos. Tik kreditų eurais atveju ŠER buvo susietas su realiu šalies reitingu, kuris, pasak „Swedbank“ vadovės Dovilės Grigienės, 2010 m. atitiko trigubos B (BBB) kategorijos rizikos faktorių, o kreditų litais ŠER buvo susietas su realybės neatitinkančiu trigubos A (AAA) reitingu, kuris laikomas aukščiausiu šalies kreditinio saugumo lygiu.

Kam to reikėjo? Ogi todėl, kad tuo metu būsto paskolų litais dėl galimų VILIBOR indekso šuolių niekas nenorėjo imti, todėl buvo nuspręsta rasti būdą, kaip paskolas litais padaryti patrauklias klientams. Bankas pirmiausia sprendė savo problemas ir, norėdamas pagerinti savo rodiklius bei sumažinti riziką, siekė, kad jo finansinių įsipareigojimų (indėlių) ir turto (paskolų banko klientams) valiuta būtų ta pati.

Taigi ta stebuklinga lazdele ir tapo ŠER, paskolų litais atveju susieta su visiška fikcija – realiai neegzistuojančiu AAA Lietuvos reitingu. Ši abrakadabra lėmė iš tiesų labai patrauklų pasiūlymą klientams: tuo metu (2011–2012 m.), kai būsto paskolų litais vidutinės rinkos palūkanos buvo apie 4 proc., eurais – apie 3,6 proc., ši kainodara leido skolintis už vidutines 2,46 proc. palūkanas. „Swedbank“ net suskaičiavo, kad šių paskolų turėtojai, palyginti su vidutinėmis rinkos kainomis, per metus taupė apie 2400 Lt.

Tačiau ši pasaka grėsė pasibaigti įvedus eurą, nes tuomet, kaip numatyta paskolų sutartyse, ŠER reikšmė bus apskaičiuojama pagal taisykles, taikomas kreditams eurais. Vadinasi, šalies ekonominis rodiklis bus susietas su realiu „Moody‘s“ agentūros Lietuvai suteiktu kredito reitingu, kuris, natūralu, bus mažesnis už menamą aukščiausio patikimumo reitingą AAA , o tai lems didesnes paskolos palūkanas konkrečiam vartotojui.

Apie tai „Swedbank“ ir pranešė garsiaisiais savo laiškais klientams, kurie sukėlė tikrą sprogimą.

„Dabar jau aišku, kad tuomet, kai dalijo paskolas litais, bankas pats įvertino šalies ekonomikos riziką, o įvedant eurą taip vertinti jau negalėjo ir turėjo susieti su oficialiais vertinimais. Bet žmogui tai neįdomu. Jo atžvilgiu reikia elgtis sąžiningai ir pasakyti, kad paskola sudaroma tokiomis sąlygomis, tačiau jos gali keistis, ir nebūtinai kliento naudai. Apie tai, kad įvedus eurą palūkanos gali didėti, aš nebuvau įspėtas. Buvo pasakyta labai paprastai: šitas variantas yra pigesnis, imkit jį“, – prisimena banko klientas.

Jis įtaria, jog apie galimus palūkanų pokyčius įvedus eurą bankas sąmoningai nutylėjo siekdamas, kad kuo daugiau žmonių pasirinktų paskolas litais su PRIME kainodara. Ne paslaptis, kad už gerus veiklos rodiklius bankininkai apdovanojami ir solidžiomis premijomis.

„Jei bankas būtų veikęs sąžiningai, prieš duodamas pasirašyti sutartis būtų paaiškinęs, kad pats įvertino valstybės riziką, siekdamas paskolas padaryti pigesnes, tačiau įvedus eurą paskolos greičiausiai gali pabrangti. Tuomet žmogus žinotų, ko tikėtis, ir galėtų rinktis. O banko ekonomistai į sutartį, kurios šalis – paprastas žmogus, prirašė formulių ir tikisi, kad jis bandys kažkaip išsiaiškinti, kas už jų slypi. Bankas pažeidė svarbiausią principą – elgėsi nesąžiningai“, – įsitikinęs banko klientas.

Lietuvos bankas: pažeidimų nėra

Paties „Swedbank“ atstovai tikino, kad šios kainodaros keitimo principai neprieštarauja Euro įvedimo įstatymo nuostatoms, nes banko marža nedidėja, o kitos palūkanų sudedamosios dalys keičiamos teisės aktuose ir paskolų sutartyse aptarta tvarka, kaip numato Euro įvedimo įstatymas.

Daugelio nuostabai, tokiai pozicijai pritarė ir Lietuvos bankas. Banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, viešai komentuodamas „Swedbank“ ketinimus didinti būsto paskolų su PRIME kainodara palūkanas įvedus eurą, problemą įvardijo kaip neteisingą banko komunikaciją ir pareiškė, kad paskolų sąlygų keitimas įvedant eurą turi būti vykdomas griežtai vadovaujantis sutarties nuostatomis.

Tą patį tvirtino ir Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė   Seimo Biudžeto ir finansų  komiteto posėdyje svarstant „Swedbank“ klausimą. „Tas komunikacinis jovalas yra kenksmingas ir, mūsų nuomone, dėl to padėtis susiklostė netinkama“, – tuomet sakė I.Šimonytė.

Pasak jos, Lietuvos bankas aiškinosi, ar klientams buvo aiškiai atskleista informacija apie tai, kas bus, kai pasikeis valiuta. Ir paaiškėjo, kad „klientams buvo aišku, kuo skiriasi komponentė, skaičiuojama nuo trigubo A, nuo komponentės, kuri skaičiuojama nuo faktinių Lietuvos reitingų“.

„Paskolų sutartyse labai aiškiai sutarta, kad, kai bus pereita prie euro, bus pereita ir prie eurinės ŠER komponentės. Visa bėda ta, kad ta eurinė komponentė (ŠER) yra blogesnė už ŠER litais, kuri yra nenormaliai gera. Todėl tų paskolų palūkanos yra daug mažesnės už rinkos palūkanas. Būkim biedni, bet teisingi – palūkanos, kurias dabar turi šios kainodaros klientai, yra kas tik nori, tik ne rinkos sąlygos. Netgi po euro įvedimo šios palūkanos bus kelis kartus mažesnės už tai, ką šiandien galima pasiskolinti rinkoje. Vidutinė naujų paskolų palūkanų norma šiuo metu yra nuo 3 iki 4 proc.“, – aiškino I.Šimonytė.

Kaip pavyzdį Lietuvai ji minėjo Latviją, kurioje taip pat per dvejus metus laipsniškai buvo pereita prie ŠER rodiklio, taikomo paskoloms eurais.

„Veido“ žurnalistai susisiekė su „Swedbank“ atstovais Latvijoje ir pasidomėjo, kodėl kaimyninėje šalyje dėl šios kainodaros įvedant eurą nekilo jokių problemų. „Swedbank“ privataus skolinimo sprendimų priėmimo centro Baltijos šalyse vadovas Ainaras Balceris sakė, kad ši kainodara Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo taikoma pagal vienodas taisykles ir logiką, tačiau Latvijoje paskolų su PRIME kainodara dalis buvo labai maža (kokia – nepatikslino), todėl perėjimas prie euro vyko sklandžiai.

Pasak jo, informacija apie bazinę palūkanų normą perėjimo prie eurą metu buvo išsiųsta kiekvienam klientui asmeniškai, taip pat suteikta galimybė sekti palūkanų normų pokyčius internetinės bankininkystės paskyroje. Klientams buvo pasiūlyta galimybė pereiti prie klasikinės kainodaros su kintančiomis EURIBOR palūkanomis, netaikant papildomų mokesčių. A.Balcerio aiškinimu, PRIME palūkanų normos skaičiavimo metodika buvo pakeista taip, kad būtų išvengta palūkanų didėjimo įvedus eurą. Tokiam sprendimui pritarė tiek Latvijos vartotojų teisių gynimo centras, tiek bankų priežiūrą tuo metu vykdžiusi Latvijos finansų ir kapitalo prekybos komisija. Tačiau į klausimą, ar palūkanos įvedus eurą vis dėlto padidėjo, „Swedbank“ konkrečiai neatsakė.

Atsakymo nepateikė ir Latvijos finansų ir kapitalo prekybos komisija, motyvuodama tuo, kad ši informacija konfidenciali. Komisija „Veidą“ informavo, kad, įvertinęs galimą poveikį paskolų turėtojams ir Euro įvedimo įstatymo nuostatas, „Swedbank“ prieš euro įvedimą pakoregavo palūkanų skaičiavimo metodiką. Šis sprendimas, komisijos teigimu, užkirto kelią palūkanų didėjimui po euro įvedimo, todėl nebuvo sulaukta nei klientų skundų, nei žiniasklaidos dėmesio.

Kaip vėliau šią informaciją patikslino I.Šimonytė, šis skaičiavimo metodikos modifikavimas susijęs su šalies ekonomikos rodiklio (ŠER), nustatomo naudojant kelių ketvirčių duomenis, perskaičiavimu. Jei būtų buvęs pasirinktas variantas iš karto įvedus eurą į palūkanų apskaičiavimo formulę įkelti visus pastaruosius ketvirčius, palūkanos nuo sausio 1 dienos būtų padidėjusios maždaug vienu procentiniu punktu, tačiau tai prieštarautų pačiai sutarčiai, nes praeities duomenų negalima naudoti ateičiai. Tad Latvijoje buvo pasirinktas dvejus metus trukęs laipsniško įkėlimo būdas, kai ŠER perskaičiuojamas kiekvieną ketvirtį.

„Kadangi tai vyksta laipsniškai, o faktinis valstybės reitingas, labai tikėtina, gerėja, galutinis šio perskaičiavimo poveikis, sukėlus visų ketvirčių duomenis, gali būti nykstamai mažas arba jo gali visai nebūti, priklausomai nuo to, koks tada yra valstybės reitingas ir koks yra vertybinių popierių pelningumas“, – aiškino I.Šimonytė.

Latvijos scenarijus Lietuvoje nesuveikė

Atrodo, kad iš esmės tuo pačiu keliu „Swedbank“ ketino eiti ir Lietuvoje, palūkanų padidėjimo smūgį ketindamas sušvelninti dvejų metų pereinamuoju laikotarpio, per kurį paskoloms litais taikomas ŠER laipsniškai būtų pakeistas paskoloms eurais taikomu rodikliu.

Kaip Seimo komitete aiškino I.Šimonytė, tai reiškia, kad galiausiai rezultatas priklausytų nuo to, kaip keistųsi „Moody‘s“ agentūros Lietuvai suteiktas reitingas. Pasak jos, galima tikėtis, kad Lietuvos reitingai pamažu gerės, atotrūkis bus vis mažesnis ir galiausiai palūkanų padidėjimas nesieks to procentinio punkto per metus, kaip dabar yra skaičiuojama.

I.Šimonytės teigimu, Latvijoje veikia toks pat euro įvedimo įstatymas kaip ir Lietuvoje, draudžiantis bankui primesti klientui savo, kaip stipresnės pusės, poziciją, bet nepaneigiantis sutarties sąlygų apskritai. „Įstatymas sako, kad marža negali būti padidinta tuo momentu, kai valiuta virsta euru, kad bankas, kaip stipresnė pusė, nemėgintų kompensuoti palūkanų sumažėjimo dėl VILIBOR virtimo EURIBOR. Bet šiaip maržos dvinarės kainodaros sutartyse gali keistis taip, kaip numatyta sutartyje. Juk per ne vieną dešimtmetį trunkantį sutarties laikotarpį tiek marža, tiek EURIBOR gali būti peržiūrimi ne kartą“, – sakė I.Šimonytė.

Ji pabrėžė, kad „Swedbank“ sugalvota trinarė kainodara yra vienintelė specifinė kainodara, kuri šiuo metu jau nebetaikoma. Galima keisti įstatymą, tačiau tuomet kyla klausimas, ar šia kainodara besinaudojantys septyni tūkstančiai banko klientų nepateks į privilegijuotųjų padėtį, palyginti su tais žmonėmis, kurių paskolų marža dvinarės kainodaros atveju gali keistis, kaip numatyta sutartyse. Pasak I.Šimonytės, žmonėms, kurie ir taip moka labai mažas palūkanas, galima sudaryti palankesnes sąlygas, bet tai tikrai nebus teisinga kitų bankų klientų atžvilgiu.

„Nežinau, ar būtų geras precedentas priimti sprendimus, kurie leistų paneigti pagal sutartį šalių prisiimtus įsipareigojimus. Leiskime bankui tartis su klientais, ir jei bankas rastų abiem pusėms priimtiną sutarimą, tai būtų pats geriausias sprendimas“, – siūlė ji.

Remdamasi Lietuvos banko teisininkų nuomone, I.Šimonytė tvirtino, kad paskolų  sutarties nuostatos tiesiogiai neprieštarauja Euro įvedimo įstatymui, turint galvoje, kad tai yra sutartimi aptarti dalykai ir jie buvo tinkamai atskleisti klientams.

Kas vertas medalio?

O čia jau, kaip žinome, požiūriai gerokai skiriasi: klientai sako, kad buvo suklaidinti, o Lietuvos bankas, „Swedbank“ atstovai tvirtina priešingai: klientams paskolos sąlygos buvo atskleistos.

„Swedbank“ valdybos pirmininkė D.Grigienė Seimo komiteto posėdyje gyrėsi, kad banko atstovai jau susitiko ir pasikalbėjo su 435 klientais, iš kurių 356 sutinka su sutarties sąlygomis. „Tai rodo, kad produktas nėra per daug sudėtingas, žmonės supranta, kokią riziką prisiima. Aš garantuoju, kad jiems visiems tikrai viskas gerai išaiškinta. Dauguma nori likti prie tos pačios PRIME kainodaros“, – tikino banko vadovė.

Tuomet Seimo komiteto posėdis baigėsi saliamonišku, anot paties komiteto pirmininko Broniaus Bradausko, siūlymu pritarti Lietuvos banko pozicijai ir leisti  „Swedbankui“ tartis su klientais. Tam buvo numatytas ir trijų savaičių terminas. „Jei matysime, kad problema išlieka, dar kartą grįšime prie šio klausimo. O jei viskas gerai, atitinka įstatymą, tada ko čia mums ietis laužyti. „Swedbankas“, duodamas kreditus tokiomis sąlygomis, palyginti su kitais bankais, ir taip dalį savo lėšų prarado“, – geradarį banką dar užjautė B.Bradauskas.

Prie šio klausimo B.Bradausko vadovaujamas komitetas sugrįžo tik tuomet, kai „Swedbank“ pranešė atsisakantis savo ketinimų didinti palūkanas, nes neva nesugebėjo susitarti su visais klientais. „Skaitykim, kad mūsų komitetas padarė labai gerą darbą septyniems tūkstančiams žmonių“, – tuomet komiteto nariams pareiškė B.Bradauskas ir pavedė išplatinti apie tai pranešimą, kurį S.Jakeliūnas savo apybraižoje vadina falsifikatu.

Buvęs premjero patarėjas neslepia, kad atvirai išdėstyti šios „Swedbank“ istorijos užkulisius jį privertė kitų šios istorijos dalyvių  komentarai po to, kai bankas priėmė sprendimą nedidinti paskolų kainos klientams po euro įvedimo.

Tuomet portalui „Delfi“ Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas pareiškė, kad šia tema su banku buvo diskutuota ir, jo manymu, šiuo metu tai yra geriausias sprendimas klientams ir bankui. „Dirbome savo darbą ir turime akivaizdų rezultatą“, – šie V.Vasiliausko žodžiai neleidžia abejoti, kad būtent Lietuvos banko pastangomis buvo pasiektas „akivaizdus rezultatas“.

Užtat S.Jakeliūnas teigia priešingai: visoje šioje istorijoje Lietuvos bankas veikė kaip „Swedbank“ advokatas, o paskui visus nuopelnus prisiskyrė sau.

Medalį už nuopelnus ginant banko klientų interesus tą pačią dieną, kai „Swedbank“ viešai pranešė apie klientams palankų sprendimą, suskubo užsikabinti ir  B.Bradauskas. Pasak jo, komitetas savo posėdyje bankui pasiūlė kartu su Lietuvos banku apsvarstyti, kaip būtų galima išvengti galimo Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo nuostatų pažeidimo ir kad būtų apginti banko klientų interesai.

Tai – Seimo komiteto posėdžio falsifikatas, teigia S.Jakeliūnas ir tvirtina, kad būtent B.Bradauskas lengva ranka palaimino „Swedbank“ derybas su klientais ir nė piršto nepajudino, kad būtų apginti jų interesai.

„Būtent mūsų komitetas apgynė žmonių interesus. Niekas nereagavo į problemą. Mūsų komiteto sprendimas ir lėmė, kad banko klientai buvo apginti ir jiems nebuvo padidintos palūkanos“, – ir dabar savo nuopelnais neabejoja B.Bradauskas, nors dar neseniai labiau užjautė banką dėl per didelio jo dosnumo.

Iš tiesų, kas ir kiek uždirbtų ar prarastų pinigų, jei bankas nebūtų atsitraukęs, sunku pasakyti, nes skaičiavimai, kaip ir požiūris į šią istoriją, smarkiai skiriasi. „Swedbank“ vadovės D.Grigienės teigimu, klientui, turinčiam šimto tūkstančių litų paskolą, ji per mėnesį būtų pabrangusi vos dešimčia litų, arba 120 Lt per metus.

Visai kitokius skaičiavimus pateikia Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovas Rūtenis Paukštė. Jo teigimu, jei imtume apytikriai vidutinį paskolos dydį – 150 tūkst. Lt, tai papildomas vienas metinis procentas sudarytų 1500 Lt, o per mėnesį palūkanos padidėtų maždaug 120 Lt.

Per visą maždaug 20 metų sutarties laikotarpį bendra padidėjusi suma gali siekti apie 15 tūkst. Lt, darant prielaidą, kad ŠER yra lygus vienam procentui.

Valstybės mastu, jei tokių klientų yra septyni tūkstančiai, išeina apytikriai 100 mln. Lt – tokią bendrą sumą prarastų (o bankas uždirbtų) banko klientai per paskolos laikotarpį.

„Turbūt nustebsite, kodėl taip skiriasi banko ir mūsų skaičiavimai. Priežastis labai paprasta: bankas paprasčiausiai vėl klaidina. Pirmiausia skaičiuojant paskolos suma sąmoningai sumažinama iki 100 tūkst. Lt. Skaičiuojamas laikotarpis su nuolaida, kai įmoka būtų penkis kartus sumažinta. Tačiau kadangi paskolos sutartis trunka nuo 15 iki 30 metų, ši dvejus metus galiojanti nuolaida tampa nereikšminga. Be to, rodomas mokesčių įmokos padidėjimas, nuslepiant, kad jo dydis priklauso nuo paskolos grąžinimo metodo. Taip manipuliuojant papildomi 120 Lt per mėnesį virsta vos dešimčia litų“, – piktinasi R.Paukštė.

Kas viršesnis – įstatymas ar sutartis?

Vienas svarbiausių šios istorijos veikėjų, didžiausias „Swedbank“ ir Lietuvos banko kritikas S.Jakeliūnas dar šios istorijos ištakose, kai 2010 m. buvo sukurta tokia išskirtinė kainodara, be jokių užuolankų ją vadino rizikinga ir ydinga klientų atžvilgiu.

Jo skaičiavimu, jei euras nebūtų įvestas, 300 tūkst. Lt paskolą paėmęs žmogus su dabartinėmis palūkanomis, kurios yra 0,8–0,9 proc., toliau naudodamasis šia kainodara per visą paskolos laikotarpį (20 ar 30 metų) sumokėtų apie 25 tūkst. Lt palūkanų. Pakeitus kainodarą ir žinant, kad per dvejus metus palūkanos pakils apie 1 proc., per visą paskolos laikotarpį jau sumokėtų apie 55 tūkst. Lt.

Pasak S.Jakeliūno, tokia kainodara – finansinė nesąmonė, nes šalies rizika negali priklausyti nuo to, kokia valiuta bankas išduoda paskolą gyventojui. Kitas finansinis absurdas, jo teigimu, kad Lietuvai įsivedus eurą ir dėl to bankui konvertuojant paskolų valiutą iš litų į eurus šalies rizikos faktoriaus reikšmė išauga. Juk yra atvirkščiai: įsivedus eurą finansų sistemos stabilumas padidėja ir dėl to turėtų mažėti šalies rizika.

„Kalbėkime apie platesnį kontekstą – euro įvedimo, valstybės reputacijos klausimus, o ne tik apie banko sutarties rėmus ar komunikacijos problemas“, – Lietuvos banką, politikus ragino S.Jakeliūnas.

Pasak jo, sutartis gal ir surašyta teisiškai teisingai, tačiau Euro įvedimo įstatymas aiškiai sako, kad paskolų marža neturi didėti. Tradiciškai šalies rizikos komponentas arba kitos dedamosios yra įkalkuliuojama į maržą, todėl taip pat neturėtų didėti ir keistis. Tačiau jis didinamas dėl banko sutartyje numatytų sąlygų. „Klausimas, kieno yra viršenybė – įstatymo ir jo nuostatų ar sutarties ir banko galimų susitarimų su klientais? Aš manau, kad įstatymo viršenybė“, – įsitikinęs S.Jakeliūnas.

Nors Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas teigia, kad nėra tikras, kuo baigtųsi „Swedbank“ byla teisme, jei ji ten nukeliautų, nepriklausomi teisininkai, nagrinėję šių paskolų sutartis, rado jose nemažai galimų pažeidimų. Pavyzdžiui, jie pastebėjo, kad „Moody‘s“ rodikliai kreditams litais ir eurais pastaruosius dešimt metų sutampa. Ir jeigu bankas nuo pat pradžių į paskolų litais formulę būtų įdėjęs faktinį rodiklį, paskola eurais būtų tokia pati kaip ir litais (nevertinant EURIBOR ir VILIBOR skirtumo). Tokiu atveju, matyt, niekas nebūtų ėmęs paskolų litais. Todėl bankui reikėjo į formulę įdėti palankesnį rodiklį ir jis pasirinko AAA. Toks banko elgesys, teisininkų nuomone, turi vartotojų klaidinimo pobūdį.

Teisininkų vertinimu, sutarties nuostatos pažeidžia ir Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, kurio 12 straipsnis numato, kad keičiant VILIBOR indeksą į EURIBOR kreditorius negali padidinti maržos arba kitaip pabloginti skolininko teisinės padėties. Tačiau akivaizdu, kad dėl vienašalio palūkanų kainodaros pakeitimo banko klientų padėtis pabloginama, nes mokama palūkanų norma pagal naują kainodarą gali tik didėti. Teisininkai atkreipia dėmesį, kad kainodaros pakeitimas siejamas būtent su valiutos pakeitimu, tai yra pakeitimą lemia ne objektyviai pasikeitę skolinimo rizikos veiksniai rinkoje ar pasikeitusi kliento rizika, o vienintelis faktas – euro įvedimas.

Banko kainodaroje užprogramuotas ir kitas finansinis absurdas, nes šalies rizika negali priklausyti nuo to, kokia valiuta bankas išduoda paskolą gyventojui. Kainodara akivaizdžiai prieštarauja ir protingumo principams, nes bankui konvertuojant paskolų valiutą iš litų į eurus šalies rizikos faktoriaus reikšmė išauga. Nors akivaizdu, kad įsivedus eurą finansų sistemos stabilumas turi padidėti ir dėl to sumažėti, o ne padidėti šalies rizika. Juk toks ir yra pagrindinis euro įvedimo Lietuvoje tikslas.

Todėl, jei „Swedbank“ nebūtų atsitraukęs, Lietuvoje tikriausiai būtų atsiradęs dar vienas banko klientų grupės ieškinys teismui, ko gero, leidęs išgarsėti kokiam nors jaunam ambicingam teisininkui, o bankui kainavęs ne tik nemažai pinigų, bet ir reputaciją. Žinoma, gerai, kad to neprireikė, nes, kaip rodo kitų bylų su bankais patirtis (DNB banko su akcijomis susietų obligacijų (SASO) bylos), bylinėjimasis trunka daug metų, kainuoja milijonus, o teismo sprendimai toli gražu neguodžia nuo bankų nukentėjusių žmonių.

Į klausimą, kodėl „Swedbank“ vis dėlto atsisakė ketinimų branginti paskolas, padalinio Lietuvoje vadovė D.Grigienė neatsakė, kaip ir į kitus jai pateiktus konkrečius klausimus.

Ką gi, belieka spėlioti, anot S.Jakeliūno, kas gi sutramdė „Swedbanką“. Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas taip pat siūlo patiems pasidaryti išvadas.

O Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovas R.Paukštė džiaugiasi, kad šį kartą pavyko priversti banką atsitraukti: „Mes, bankų klientai, turime pirmiausia gerbti save, nebijoti pakovoti dėl savo interesų, pasakyti, kad nesutinkame su nesąžiningomis žaidimo taisyklėmis.“

Pasak jo, kiekvieną kartą S.Jakeliūno šalia nebus ir tai tikrai nėra vieno donkichoto  reikalas. Ši istorija parodė, kad bankų klientai jau pakelia galvas, sugeba mobilizuotis gindami savo interesus, nebijo ieškoti teisybės. „Tikrai galime pasidžiaugti tuo, kad jau nebijome pakelti galvų ir teisinėmis priemonėmis ginti savo interesų. Tai akivaizdus žingsnis į priekį“, – teigia R.Paukštė.

Aušra Pocienė, Dovaidas Pabiržis

„Partijos Lietuvoje yra virtusios įdarbinimo ir verslo klubais, o didžioji dalis politikų ne tik nesugeba spręsti valstybės problemų, bet ir jų nesuvokia“, – duodamas interviu „Veidui“ sako buvęs premjero patarėjas finansų klausimais Stasys Jakeliūnas.

Aušra Pocienė

VEIDAS: Jūsų atsistatydinimo ar atstatydinimo, kaip sako premjeras Algirdas Butkevičius, reikėjo laukti. Buvote netipiškas patarėjas: aktyvus, savarankiškas, turintis savo nuomonę ir nebijantis jos viešai išsakyti. Tokie valdžiai nereikalingi?

S.J.: Manau, kad tokie patarėjai valdžiai labiau trukdo, nei padeda. Iš pradžių atrodė, kad ir premjeras pritaria mano pasiūlymams ir dėl antros pakopos pensijų sistemos reformos, ir mokesčių ar komercinių bankų klausimais. Bet kuo toliau, tuo labiau  buvo matyti, kad mano, kaip profesionalo, kompetencijos nereikia. Labiau reikia politinio palaikymo, palaikymo viešojoje erdvėje, o ne konkrečių sprendimų ir tuo labiau reformų. Nes reformos yra sudėtingi, gilūs ir rizikingi procesai, dažnai kažkas dėl to lieka nepatenkintas. Tačiau ilgainiui reformos yra neišvengiamos, nes valstybė veikti gali tik sutvarkyta ir gerai valdoma. Visi finansiniai, socialiai procesai turi būti vertinami, analizuojami, stebimi ir dėl jų priimami atitinkami sprendimai.

Deja, ši koalicija tuo nepasižymi. Ji nemato valstybės vizijos, neįsivaizduoja, kas bus po penkerių ar penkiolikos metų ir bando išgyventi prisiderindama prie rinkėjų lūkesčių, prie vienas kito įgeidžių. Butaforinio patarėjo ar propagandinio sraigto vaidmuo manęs netenkino. Dirbau valstybei, o ne Butkevičiui, todėl ir atsisveikinome.

VEIDAS: Darbą pradėjote nuo esminių dalykų – mokesčių sistemos reformos. Kokios ligos kamuoja mūsų finansų sistemą?

S.J.: Mokesčių sistemos reforma nebuvo mano iniciatyva. Tai buvo premjero pageidavimas, išsakytas, beje, viešai, dar prieš susitinkant su manimi aptarti, ko jis tikisi iš mokesčių sistemos peržiūros. Aš subūriau, mano vertinimu, geriausių Lietuvoje ekspertų grupę, mes pradėjome vertinti mokesčių sistemą ir siūlyti tam tikrus sisteminius pokyčius. Tačiau jokia mokesčių sistema neveiks, jei nebus mokesčių mokėtojų pasitikėjimo institucijomis, kurios prižiūri, administruoja ir naudoja mokesčių mokėtojų pinigus. Kaip vienoje ekonomikos konferencijoje yra pasakęs Danijos ekonomistas Mortenas Hansenas, Danijoje mokesčiai yra vieni didžiausių pasaulyje, tačiau mokesčių mokėtojų – tiek verslo, tiek gyventojų – pasitikėjimas valdžios institucijomis yra antras pagal pasitikėjimo reitingą pasaulyje.

Mūsų mokesčių sistema pasižymi tuo, kad jau dvidešimt penkerius metus (bent jau Europoje tai savotiškas rekordas) mes gyvename nuolatinio deficito sąlygomis, tačiau turime begalę išlygų ir lengvatų. Pavyzdžiui, šiemet įsigaliojusi pridėtinės vertės mokesčio lengvata viešbučiams yra visiškai nelogiška. Nes pati lengvata nieko neduos ir jokių turistų srautų nepritrauks. Tam pirmiausia reikia šalies pasiekiamumo, infrastruktūros ir kitų kompleksinių sprendimų. Mokesčių darbo grupė nebuvo prieš lengvatą apskritai, tačiau pasisakė, kad pirmiausia turi būti sukurta reikiama aplinka, priimti reikalingi sprendimai, tuomet galima įvesti ir mokesčių lengvatą. Dabar ji yra perteklinė.

Kitas pavyzdys – gyventojų pajamų mokesčio lengvata gyvybės draudimui, kuris yra iš esmės tapęs kaupimo fondų verslu. Pernai investicinio gyvybės draudimo pajamos paaugo beveik 20 proc. Atitinkamai didės ir gyventojams kaip lengvata grąžinama dalis. Deficitinio biudžeto sąlygomis tai yra totalus absurdas. Bankuose palūkanos už indėlius yra arti nulio, todėl akivaizdu, kad apsimoka užsiimti tokiu neva draudimu, o iš tiesų investavimu, susigrąžinant mokesčio lengvatą.

Dar 2010 m. Tarptautinis valiutos fondas yra įvertinęs Lietuvos mokesčių sistemą ir šią lengvatą apibūdinęs kaip socialiai neteisingą mokesčių lengvatą, kurios reikėtų atsisakyti. Tačiau socialdemokratų Vyriausybė nesugeba net to padaryti, ką jau kalbėti apie sisteminę mokesčių reformą. Nėra nei kompetencijos, nei valios.

VEIDAS: Jūsų vadovaujama darbo grupė iš tiesų siūlė pradėti sisteminę mokesčių reformą: didinti neapmokestinamųjų pajamų dydį, bazinę pensiją perkelti į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo įmoką prijungti prie gyventojų pajamų mokesčio.

S.J.: Reformuoti „Sodrą“ būtina, ir tai akivaizdžiausiai rodo šių metų „Sodros“ biudžetas, sudarytas šiurkščiausiai pažeidžiant įstatymą. „Sodros“ išmokos – pensijos, ligos ir motinystės išmokos padidintos ne tik neturint tam rezervo, bet turint apie 3,4 mlrd. eurų skolą, kuri viršija metinį „Sodros“ pajamų biudžetą. Didesnės krizės nei dabar „Sodra“ dar nėra patyrusi. Apie tai niekas nenori kalbėti, nors tai – santykinai nesunkiai išsprendžiama problema. Mano vertinimu, tokios skolos „Sodra“ negalės grąžinti per artimiausius dvidešimt metų. Be to, ji dar moka palūkanas valstybės biudžetui – 100 mln. eurų kasmet, taip dar labiau mažindama galimybes mokėti pensijas ir tuo labiau jas didinti.

Įstatymas aiškiai reglamentuoja: jei didinamos išmokos, o įmokų tarifai nedidinami, turi būti skiriami asignavimai iš valstybės biudžeto. Tačiau pasirodo, kad įstatymo nesilaikoma jau ne pirmą kartą ir visi tai ignoruoja. „Sodra“ yra diskredituota, jos galimybės didinti pensijas ar kitas išmokas visiškai priklauso nuo politikų valios: paskolins ar nepaskolins Finansų ministerija, paprašys palūkanų ar ne, perskolins ar neperskolins, nes grąžinti skolos nėra iš ko.

VEIDAS: Neišgirstas buvote ne pirmą kartą. Jūsų vadovaujamos mokesčių darbo grupės siūlymai buvo sukritikuoti ir nukišti į stalčių. Kodėl?

S.J.: Atsakymas labai paprastas. Kai aš premjero paklausiau, kam reikia tos mokesčių darbo grupės, ko iš jos tikimasi, jis atsakė: tai yra politika. Kitaip sakant, visa tai buvo daroma dėl politinės konjunktūros, dėl įvaizdžio.

VEIDAS: Vadinasi, jokių esminių mokesčių pakeitimų nebuvo padaryta, gyvename toliau. Tai kokios bombos tiksi virš mūsų galvų?

S.J.: Kai kurie pakeitimai buvo įgyvendinti: kapitalo pajamos šiek tiek apmokestintos, neapmokestinamųjų pajamų dydis pakoreguotas, tačiau tai ir viskas. Mano asmenine iniciatyva dar buvo pakeistas Pelno mokesčio įstatymas, kuriame buvo palikta spraga ne gyvybės draudimo kompanijoms naudotis išlyga, leidžiančia investicinių pajamų neapmokestinti pelno mokesčiu. Tačiau tai yra tik detalės ir kosmetiniai pakeitimai.

Jei kalbėtume apie grėsmes, kabančias virš mūsų galvų, sakyčiau, kad tai labiau ne finansų sistemos problemos. Viena iš trijų bombų – demografija. Kaip sako vienas geriausių Lietuvos ekonomistų Raimondas Kuodis, tai jau įvykęs faktas. Esame užprogramuoti susitraukti, mažėti ir tuo pačiu metu išlaikyti visą valstybės aparatą bei visą infrastruktūrą. Tai sekins mūsų galimybes uždirbti pajamas, mokėti pensijas, finansuoti švietimo sistemą, kuri yra antroji tiksinti bomba.

Valstybei svarbu ne tik žmonių skaičius, jų sudėtis, bet ir kokie tai žmonės. Jie turi būti pilietiškai aktyvūs, apsišvietę, drąsūs, nebijantys valdžios, vieni kitų. Ir tai gali duoti stipri šeima, auklėjimas, švietimo sistema. Todėl švietimo sistemos pertvarka yra būtina sąlyga norint geriau gyventi. Būtina į ją įlieti šviežio kraujo – mūsų emigravusių jaunų žmonių, kurių dalis norėtų grįžti į Lietuvą, pasklisti po vidurines, aukštąsias mokyklas, bet jų turi būti kritinė masė, kad vienas kitą palaikytų, nes pavieniui jie gali paskęsti šiame liūne.

Ir trečia, galbūt svarbiausia problema – tai politikai. Pati politinė sistema turi būti keičiama, nes dabar bet kas, turintis pinigų, šoumeno sugebėjimų, gali patekti į politiką ir valdyti valstybę. Turi būti filtrai politikams, turi būti filtrai ir rinkėjams. Kaip viename interviu sakė šiuolaikinio Singapūro įkūrėjas ir ilgametis jo vadovas Lee Kwan Yew, jeigu būtų reikėję pakeisti rinkimų sistemą taip, kad subrendęs, turintis šeimą žmogus turėtų du balsus, nes jis yra atsakingas už savo ir savo vaikų ateitį, o jaunesni ir pensininkai turėtų po vieną balsą, mes būtume įvedę tokią pataisą. Mums taip pat būtina rinkimų sistemos pertvarka. Į „Eurovizijos“ atranką dabar patekti gerokai sunkiau nei į politiką, į kurią einant nėra nei jokių atrankų, nei filtrų.

VEIDAS: Ekonomistas Rimantas Rudzkis sako, kad dabartinė politinė sistema apskritai nėra pajėgi spręsti susikaupusių šalies problemų, todėl parlamentinę respubliką reikėtų keisti prezidentinės respublikos modeliu, kuris būtų efektyvesnis. Kokia jūsų nuomonė?

S.J.: Manau, kad tai svarstytini dalykai. Ar prezidentinė, ar kokia kitokia politinė sistema – nėra jau taip svarbu. Mes turime vyriausybę, prezidentūrą ir parlamentą, kurie tarpusavyje kovoja ir visur trūksta kompetencijos. Galios centrų turi būti mažiau, bet kompetencijos ir atsakomybės – daugiau. Reikia pradėti nuo mano minėtų bazinių problemų sprendimo, ir tuomet galbūt kursis ir kitokia švietimo sistema, padaugės iš emigracijos grįžtančių žmonių, kurie penkerius ar dešimt metų pragyvenę Skandinavijoje ar Jungtinėje Karalystėje dabar sunkiai gali save įsivaizduoti šiandieninėje Lietuvoje.

Išsprendę šias svarbiausias problemas galėsime sutvarkyti ir finansų, ir pensijų sistemas, įgyvendinti kitas reformas.

VEIDAS: Būdamas premjero patarėju daug pastangų padėjote įrodinėdamas, kad bankas „Swedbank“, dėl euro įvedimo didindamas būsto paskolų palūkanas, pažeidžia Euro įvedimo įstatymą. Šioje kovoje, atrodo, taip pat buvote vienas lauke karys – jūsų nepalaikė nei Lietuvos bankas, kurį pavadinote komercinio banko advokatu, nei Vyriausybė.

S.J.: Nesakyčiau, kad buvau vienas lauke karys, nes prisidėjo ir visuomeninės organizacijos, ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovas Danukas Arlauskas. Bet labiausiai banko sprendimą vis dėlto nedidinti palūkanų, manau, lėmė mano kreipimasis į Švedijos finansų inspekciją ir motininio „Swedbank“ banko valdybos narius. Beje, apie šią istoriją rašau dokumentine medžiaga paremtą apybraižą.

VEIDAS: Iškėlęs šią problemą akivaizdžiai parodėte, kad vaikiškais balsais ir animaciniais personažais reklaminiuose filmukuose į savo klientus prabilęs bankas iš tiesų akiplėšiškai naudojasi tų pačių savo klientų finansiniu neišprusimu.

S.J.: Tai elementari verslo taktika. Jei politikai arba prižiūrinčios institucijos tai  toleruoja, bet koks verslas tą darys. Bet tam ir yra valstybės institucijos, kad tramdytų tokius grobuonis, nustatytų tam tikras žaidimo taisykles. Ši istorija parodė, kad bankų klientų teisės Lietuvoje iš esmės nėra ginamos.

VEIDAS: Kaip vertinate, kad 2015 m. valstybės biudžetas sudarytas numatant gerokai didesnį BVP augimą, o dabar finansų ministras Rimantas Šadžius jau pripažino, kad augimas bus kur kas mažesnis?

S.J.: Pamenu, jau rugsėjo mėnesį, išgirdęs dar preliminarias finansų ministro ekonomines prielaidas ir valstybės biudžeto skaičius, jam sakiau, kad tikriausiai bus reikalingas planas B. Buvo akivaizdu, kad tiek tos ekonominės prielaidos, tiek numatytas 6 proc. mokesčių pajamų augimas yra pernelyg optimistiniai. Dabar valstybės biudžetas jau yra nerealistinis, o finansų ministras, sakydamas, kad būtų gerai, jei BVP augtų 2,7–2,9 proc., suskubo apsidrausti.

Kita vertus, kadangi biudžeto pajamų dalis nekoreguojama ir nekeičiama, tai jau yra finansinis nesusipratimas. Nes jei mažinamos ekonominės prielaidos, reikia mažinti ir biudžeto pajamas. Manau, yra 90 proc. tikimybė, kad nebus nei prognozuojamo 3,4 proc. BVP augimo, nei 6 proc. pajamų didėjimo. Kada tai paaiškės, sunku pasakyti, nes situacija labai neapibrėžta. Jei Rusijos ir Ukrainos krizė, rublio nuosmukis  stabilizuosis, naftos kaina nustos kristi, tas patvirtintas scenarijus nėra visiškai neįmanomas. Tačiau jei situacija negerės arba, neduok Dieve, blogės, matyt, kovo ar vėliausiai balandžio, gegužės mėnesį, matydami, kad planuojamų pajamų nesurenkame, turėsime didesnį deficitą ir reikės daugiau skolintis.

VEIDAS: Sakėte, kad tik dėl euro įvedimo jūsų ir premjero požiūris sutapo. Tai ką gero ar blogo Lietuvai duos euras?

S.J.: Tiesą sakant, aš nebuvau toks tikras, kad mums pavyks įsivesti eurą 2015 m. Aš siūliau laikytis lankstesnės politikos ir euro įvedimą numatyti 2015–2016 m. Tačiau mums pavyko, ir tai yra labai gerai, nes euras padidino mūsų finansų sistemos stabilumą. Tai svarbiausias pranašumas, o visa kita, sakyčiau, yra propaganda arba klausimas, kas daugiau – penkiasdešimt centimetrų ar pusė metro.

Jei neturėtume euro, euro zonoje kilus krizei (o tokia rizika buvo reali) tokia valstybė kaip Lietuva automatiškai būtų vertinama kaip rizikingesnė. Jei ir toliau gilėtų krizė Rusijoje ir Ukrainoje, mūsų skandinaviški bankai imtų kitaip vertinti riziką, dar atsargiau skolinti, galėtų vėl iškilti lito nuvertėjimo tema. Vėl smarkiai pakiltų Viliboras, būsto paskolų palūkanos vėl šoktelėtų į viršų, žmonėms kiltų didelių finansinių problemų.

Yra studijų, įrodančių, kad įvedus eurą šalyje esmingai niekas nepakinta. Atvirkščiai, pavyzdžiui, Slovėnijoje, kuri eurą įsivedė 2007 m., atpigo skolinimas, bankai ėmė lengva ranka skolinti ir šalyje kilo didžiulių problemų. Graikijai, kuri euro zonoje yra nuo 2001-ųjų, buvimas joje ne tik nepadėjo, bet, manau, pakenkė, nes sukūrė saugumo ir pigaus skolinimosi iliuziją, dėl kurios šalis atsidūrė ties bankroto riba ir iki šiol kapstosi iš tos krizės. Taigi euras yra būtina, tačiau tikrai nepakankama ir ne vienintelė sąlyga, kad mes galėtume susitvarkyti savo finansus ir ekonomiką.

VEIDAS: Kaip Lietuvai vis dėlto nepaslysti ant euro „žievės“?

S.J.: Mes pamažu jau slystame. Šių metų nelabai realistinis valstybės biudžetas, ką jau kalbėti apie „Sodros“ biudžetą, signalizuoja, kad tiek ekonomiką, tiek biudžeto pajamas mes vertiname pernelyg optimistiškai ir jau atsipalaidavome. Man įdomu, kaip mūsų biudžeto prognozes ir pajamas vertins sausį į Lietuvą atvykstanti Europos Komisijos misija ir kovą atvykstanti Tarptautinio valiutos fondo misija. Praėjusių metų spalio mėnesį teko bendrauti su Tarptautinio valiutos fondo atstovais Lietuvoje. Jau tuomet jie atsargiai vertino mūsų prognozes, diplomatiškai užsimindami, kad tai yra tikėtinas, tačiau ne pagrindinis tokios ekonomikos plėtros ir biudžeto pajamų scenarijus.

VEIDAS: Ką jums pačiam davė ši valstybės tarnautojo patirtis?

S.J.: Pažinau, kaip veikia politinė virtuvė. Tiesiogiai politikų pasitarimuose, politinėse batalijose retai dalyvaudavau, tačiau stebėdamas premjero, ministrų darbą, dalyvaudamas diskusijose, pasitarimuose ir posėdžiuose Seime įsitikinau, kad šitie politikai nepajėgūs ne tik spręsti valstybės esminių sisteminių ir giluminių problemų – dauguma jų net nepajėgūs jų suvokti. Politinės partijos daugiausia yra tapusios įdarbinimo ir verslo klubais, kuriuose svarbiausi yra  interesai ir viešieji ryšiai, o valstybės valdymui ir reikalams skiriama mažoji dalis dėmesio bei laiko. Nėra kompetencijos, atsakomybės, tęstinumo.

Mums reikia paprastesnės ir labiau kompetentingos politinės sistemos, kuri galėtų užtikrinti problemų indentifikavimą, jų sprendimą ir tų sprendimų įgyvendinimą. Todėl reikia inicijuoti diskusiją, pasikviesti užsienio ekspertų, kurie yra analizavę pasaulio politinių sistemų struktūrą, evoliuciją ir patirtį. Akivaizdu, kad mūsų politinę sistemą reikia gydyti. Nebūtinai keisti jos struktūrą, bet nustatyti tam tikrą atranką, filtrus. Nes dabar į politiką gali ateiti bet kas.

VEIDAS: Kas turėtų ir galėtų tą politinės reformos klausimą kelti, inicijuoti sprendimus?

S.J.: Tas, kuris pajėgus suvokti problemas, pajėgus inicijuoti diskusiją, kuris pajėgus finansuoti žmonių telkimą, nes be finansų to nepadarysi, kuris pajėgus viešinti tą diskusiją. Ir jei Lietuvoje tokių žmonių nėra, tai Lietuva pasmerkta vegetuoti ir stagnuoti. Nes kai išseks ES fondų pinigai, emigrantų siunčiami pinigai, mes turėsime tikrai rimtų finansinių ir ekonominių problemų. Reikia naujų lyderių iš visuomenės, iš verslo, politologai turėtų atsibusti, inicijuoti diskusijas ir siūlyti sprendimus. Aš manau, kad tokių žmonių Lietuvoje yra. Paprasčiausiai visi arba nesitiki, jog tą galima padaryti, arba gyvena pakankamai patogų gyvenimą, kad ir versle. Žmonės yra prisiderinę prie politinės konjunktūros, naudojasi ES pinigais, yra susitvarkę savo asmeninį gyvenimą ir nemato prasmės, reikalo bei galbūt galimybių kažką keisti.

Tuos patogius gyvenimus reikėtų šiek tiek atidėti į šalį ir daugiau dėmesio bei pastangų skirti valstybės reikalams. Tada turėsime kitokią valstybę ir kitokius politikus. Kol to nebus, tol mes čia vegetuosime, virkausime, kentėsime arba emigruosime, tačiau dėl to tikrai mažai kas keisis.