Stasys Kropas/BFL

3 klausimai apie bankinių paslaugų naujoves Bankų asociacijos prezidentui Stasiui Kropui

– Civilinio kodekso pataisomis Seimas patvirtino naują indėlių rūšį – neatšaukiamą terminuotąjį indėlį. Kai palūkanos už indėlius jau kurį laiką yra nulinės ar neigiamos, ar gyventojai iškart susigundys nauja taupymo priemone ir puls dėti neatšaukiamų indėlių?

– Tokia priemonė nėra skirta šiam laikotarpiui, negalima pasakyti, kad atsiradus tokiai galimybei bankai iškart pradės mokėti didesnes palūkanas. Kol kas tai neaktualu, nes esame netipinėje ekonominio ciklo būklėje: palūkanos neigiamos, o mokamos už 5 ar net 10 metų vyriausybių vertybinius popierius nelabai skiriasi nuo mokamų už trumpalaikius indėlius. Esant normaliai ekonomikos raidai, pliusinėms palūkanoms, neatšaukiami indėliai, liaudiškai kalbant, yra maždaug 1,5 proc. brangesni. Vadinasi, jei terminuoto, atšaukiamo indėlio palūkanos yra 2 proc., už neatšaukiamus indėlius bankai turėtų mokėti 3,5 proc.

Manau, kad neatšaukiami, ilgesniam kaip vienų metų terminui padedami indėliai turėtų būti naudingi klientams ir ekonomikai. Ypač tada, kai baigiasi europiniai pinigai, bankams, kredito įstaigoms svarbu turėti resursų, žaliavos, iš kurios būtų galima teikti ilgesnio laikotarpio paskolas.

Žinoma, vartotojai nepuls nešti pinigų į bankus ir bankai nepuls aktyviai siūlyti šios priemonės. Klientams susipažinti, priprasti prie neatšaukiamų indėlių reikės tikrai ne vienų metų, tai ilgalaikio laikotarpio priemonė, todėl neatšaukiamų indėlių portfelis didės laipsniškai.

– Kokios su būsto paskolomis susijusios naujovės, įtvirtintos Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatyme, yra svarbiausios gyventojams?

– Klientams svarbiausia standartinė informacija apie kreditą, kurią suteikti turės visi kredito davėjai, įskaitant ir dabar neprižiūrimus. Įmonės, fiziniai asmenys, greitųjų paskolų bendrovės darė tam tikrą „versliuką“ pasiskelbdami, kad teikia paskolas, tačiau dabar jie turės deklaruoti veiklą ir atitikti reikalavimus.

Klientas per 14 dienų, skaičiuojant nuo kredito sutarties sudarymo, galės persigalvoti ir atsisakyti jau sudarytos sutarties. Tačiau, matyt, gali būti taip, kad per tas 14 dienų nuo sprendimo priėmimo bankai bus nelabai linkę išmokėti pinigų ir palauks, kol sueis šis terminas. Žinoma, galbūt konkurencija lems tai, kad bankai paskolos pinigus perves iškart ir prisiims riziką. Tačiau manau, kad bent iš pradžių bus bendro netikrumo, todėl sutartyse gali būti numatyta sąlyga, kad pinigai sąskaitą pasieks po 14 dienų. Bent jau aš taip elgčiausi, jei būčiau banko vadovas.

– Nuo vasario bankai privalės pasiūlyti ir būtiniausių bankinių paslaugų krepšelį, kurio maksimali kaina – 1,5 euro per mėnesį. Klientams, atrodytų, kainuos pigiau, bet bankams tokios „lubos“ nepatinka. Kodėl?

– Mūsų supratimu, šis reguliavimas yra be tikslo, galbūt jis buvo paremtas politiniais, ne ekonominiais skaičiavimais. Iš esmės tai yra konkurencijos ribojimas ir galbūt net koncentracijos didinimas. Nežinau, kaip klientai, bet aš dabar šią priemonę vertinu šiek tiek skeptiškai. Juk klientas galėjo pasirinkti įvairius bankus, nemokamai atsidaryti sąskaitas ir susidėlioti jam tinkamiausią krepšelį.

Be to, su krepšeliu atsirado dar vienas reikalavimas: nuo vasario bankai nebegalės taikyti skirtingų mokesčių pavedimams banko viduje ir tarp skirtingų bankų. Faktiškai visuose bankuose vidiniai pavedimai nieko nekainuoja, jais visą parą naudojasi šeimos nariai. Tačiau dabar reikalavimas suvienodinti kainodarą reiškia apmokestinti vidinius pavedimus. Jei yra tarpbankinių pavedimų mokesčiai, vadinasi, turi atsirasti mokėjimai ir už vidinius pavedimus. Natūralu, kad bus klientų nepasitenkinimo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Du ekspertai, dvi nuomonės. DNB Baltijos šalių padalinio vadovas Matsas Wermelinas sako, kad kuo didesnis bankas, tuo platesnis skyrių tinklas, didesnė paslaugų įvairovė ir spartesnis paslaugų bei aptarnavimo vystymas. O štai Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas nevyniodamas į vatą rėžia, kad jau geriau du bankai iš Švedijos ir Norvegijos, o ne vienas iš Estijos.

DNB Baltijos šalių padalinio vadovas Matsas Wermelinas:

M.Wermelin, deLFI nuotr.

Daugiau nei 70 padalinių Baltijos šalyse turintis DNB šiame regione turi 1800 darbuotojų. Esame stipresni Lietuvoje, tačiau „Nordea“ geriau matomas Estijoje. O Latvijoje ir vieno, ir kito banko pozicijos yra neblogos. Tačiau ir vieni, ir kiti privalome mažinti sąnaudas, kad pasirengtume bankų rinkos ateityje laukiantiems iššūkiams. Tai leis pasiūlyti rinkai konkurencingesnių produktų.

Mastas šiandien bankininkystei yra svarbiausias iššūkis, nes didesni bankai gali efektyviau išnaudoti resursus. Naujasis bankas bus geriau pasirengęs didėjančiai konkurencijai regione ir išnaudoti mastą tam, kad taptų pagrindiniu banku verslui, klientams ir partneriams Baltijos šalyse. Šių bankų verslo, privačios ir mažmeninės bankininkystės klientams veiklos suvienijimas bus naudingas, nes užtikrins platesnį skyrių tinklą, didesnę paslaugų įvairovę ir spartesnį paslaugų bei aptarnavimo vystymą. Naujasis bankas bus savarankiškas, ambicingas ir geriausias šiaurietiško verslo tradicijas išlaikantis bankas. Todėl Baltijos šalių klientams naujo rinkos žaidėjo atsiradimas neabejotinai išeis į naudą.*  n

Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas:

S.Kropas, BFL nuotr.

Sunku pasakyti, ar ilgalaikėje perspektyvoje Lietuvos klientai iš naujo banko gimimo turės naudos: viskas priklausys nuo jo pasirinktos strategijos. Šiaip ar taip, vykstantis procesas iš esmės reiškia, kad du dideli ir stiprūs skandinaviški bankai – švedų „Nordea“ ir norvegų „DnB“ – pasitraukia iš Lietuvos. Taigi mūsų klientai nebegalės tikėtis produktų, adekvačių Švedijoje ir Norvegijoje jų siūlomiems produktams.

Praktiškai vietoj dviejų stiprių skandinaviškų bankų Baltijos šalyse atsiranda vienas estiškas, tad lieka mažiau konkurencijos. Kadangi platesniame regioniniame kontekste naujokas bus smulkesnis už abu jo užnugaryje stovėsiančius ir toliau tarpusavyje konkuruosiančius bankus, tikėtis teigiamo sinergijos efekto klientams sudėtinga. Indėlių saugumo garantijų irgi nepadaugės: jas naujojo banko klientams ir toliau teiks Indėlių draudimo fondas. Bet kadangi vietoj vieno banko skyriaus ir kito banko filialo nuo šiol veiks vieno banko filialas, tikėtina, kad mažės įmokos į Lietuvos biudžetą, Socialinio draudimo ir Indėlių draudimo fondus. Nes konsoliduojant aptarnavimo tinklą ir naikinant veiklą dubliuojančius anksčiau veikusių bankų padalinius neišvengiamai sumažės bankininkystės sektoriuje Lietuvoje dirbančių žmonių.

BLF

Arūnas MILAŠIUS

Su Lietuvos bankų asociacijos prezidentu Stasiu Kropu kalbamės apie tai, kaip mums seksis, jei nutiktų vadinamasis „Brexit“ – Didžioji Britanija pasitrauktų iš Europos Sąjungos ir ši pradėtų byrėti, bei kaip gyvensime, kai baigsis ES parama. Kitas amžinas klausimas – kodėl latviai ir estai, formuodami savo finansų rinkas, nuėjo toliau nei mes ir ar dar galime juos pavyti.

– Kas mums gresia, jei įvyktų vadinamasis „Brexit“ – iš ES pasitrauktų Didžioji Britanija: ar iki Lietuvos atsiristų šio Londono žingsnio pasekmės, ar mes esame toli nuo globalių finansinių procesų ir gyvename saugiai kaip Dievo užantyje?

– Europos finansų sistema glaudžiai susijusi su Didžiąja Britanija. Londonas – pagrindinis ES finansinis centras, per kurį keliauja dauguma atsiskaitymų. Be to, tai pagrindinis operacijų eurais centras. Anglai dirba efektyviai, jų bankai likvidūs ir jų teikiamos paslaugos visus tenkina. Jei įvyktų „Brexit“, tai būtų gan didelis iššūkis tiek Jungtinei Karalystei, tiek visai ES finansų sistemai.

Gali nutikti taip, kad Prancūzijos ar Vokietijos politikai nuspręs savotiškai nubausti britus ir atimti iš jų  dalį finansinių operacijų.

Be to, Didžioji Britanija išsiderėjusi daugybę lengvatų ir finansininkams ten dirbti paprasčiau nei žemyninėje Europoje. Anglams pasitraukus reikėtų derėtis ir visą sistemą, kuri susigulėjusi per dešimtmečius, formuoti iš naujo. Be to, gali nutikti taip, kad Prancūzijos ar Vokietijos politikai nuspręs savotiškai nubausti britus ir atimti iš jų  dalį finansinių operacijų.

– Ar Berlynas su Paryžiumi realiai gali perimti iš britų finansinių paslaugų rinką?

– Spėlioti, kas būtų, jeigu būtų, sudėtinga, tačiau paslaugų kiekis, vadinamasis rinkos gylis, Londone kur kas didesnis, pačios sistemos ir siūlomi produktai išvystyti kur kas geriau nei kitur Europoje ir mėginti tiesiog perimti jų verslą būtų sunku. Tikiuosi, bet kokiu atveju bus pamėginta išlaikyti tą vertę, kuri jau sukurta, ir nebus mėginama tiesiog šiurkščiai perdalyti rinkos.

– Ar mes pajusime, jei prasidės šios kovos?

– Mūsų bankai naudojasi kolegų Londone paslaugomis, ir jos tiesiog brangtų. Didžiojoje Britanijoje dirbančios finansinės institucijos teikia paslaugas visam pasauliui, dėl to mastas didelis ir paslaugos santykinai pigios.

Įmonės orientuojasi ne į tai, kaip sukurti konkurencingą produktą, bet į tai, kaip gauti paramą. Taip iškreipiama rinka.

Iš kitos pusės, mūsų finansų sektorius palyginti primityvus, daugumą pasaulyje pripažintų ins­trumentų mes dar tik pradedame naudoti. Net jei britai nutrauks šių paslaugų teikimą, mums smūgis bus kur kas mažesnis nei Nyderalandų ar Prancūzijos bendrovėms, dirbančioms labiau išvystytos rinkos sąlygomis.

– Kas mūsų laukia, kai po 2020 m. baigsis ar bent stipriai sumažės ES parama, kuri šiandien sudaro didelę mūsų biudžeto dalį?

– Turime tam ruoštis, ir vienas pagrindinių būdų – sukurti efektyvų finansų sektorių, kad galėtume naudotis moderniomis finansinėmis priemonėmis, kurios ir pakeistų ES paramą. Pavyzdžiui, Lietuvoje bankai verslui ir gyventojams skolina pustrečio karto mažiau nei bankai ES šalyse senbuvėse. Pas mus, skaičiuojant pagal BVP, paskolos sudaro apie 40 proc. BVP, o kai kuriose valstybėse – 130 proc. Normalus ir neperkaitintas lygis – apie 90 proc. Kiti instrumentai – akcijos, obligacijos, lizingas, draudimo produktai – pas mus praktiškai neegzistuoja ir sudaro tik 9 proc. BVP. Vidutiniškai euro zonoje jie viršija 100 proc. Tai resursai, kurie padeda verslui.

Jei ji pasitrauks, kitos šalys vargu ar norės mokėti daugiau, kad palaikytų esa­mą paramos dydį.

ES parama – ne tik gėris. Įmonės orientuojasi ne į tai, kaip sukurti konkurencingą produktą, bet į tai, kaip gauti paramą. Taip iškreipiama rinka. Rinkos mechanizmai savo ruožtu ekonomiškai naudingesni, nes verčia konkuruoti.

– Kaip suprantu, milžiniškos paramos nutraukimas nebus problema.

– Verslui ne, tačiau viešajam sektoriui bus sudėtinga. Pakeisti ES lėšas paskolomis ir finansiniais instrumentais bus sudėtinga. Reikės ieškoti kitų galimybių. Pavyzdžiui, kurti projektus kartu su verslu ir siekti, kad jie atsipirktų. Kita bėda – daugumos savivaldybių tarnautojų kvalifikacija per menka, kad sukurtų ir įgyvendintų tokius projektus. Didmiesčiuose tokių žmonių rasime, bet provincijoje administracija gana silpna.

Šoką dingus ES paramai patyrė daugelis šalių. Mums tai taip pat teks pereiti ir išgyventi.

– Ar tai nesmogs žemės ūkiui, vienai svarbiausių mūsų ekonomikos sričių?

– Spėju, kad šiai sričiai parama nebus visiškai nutraukta. Remiami vokiečiai, prancūzai, ir nebus taip, kad jie pinigų gaus, o mes ne. Tačiau jei grįšime prie „Brexit“, tai Didžioji Britanija yra viena didžiausių ES donorių. Jei ji pasitrauks, kitos šalys vargu ar norės mokėti daugiau, kad palaikytų esa­mą paramos dydį. Vis dėlto viliuosi, kad ūkininkai bus remiami, nes pagal ekonomikos išsivystymo lygį mums dar reikia vytis ES šalis senbuves.

– O kaip verslas – ar jis galės kaip lygus varžytis su vakarietišku?

– Verslui reikia motyvacinių priemonių, kurios paskatintų naudotis rinkos priemonėmis, o ne ieškoti paramos. Svarbiausias valdžios uždavinys yra skatinti pasiūlą, kuri po krizės sustingusi. Investicijų lygmuo vis dar mažesnis, nei turėtų būti. Jei nieko nesiimsime, atsiliksime nuo kaimyninių šalių. Mes siekiame, kad Vyriausybė padėtų kurti darbo vietas ir skatintų investicijas, kurios būtų remiamos ne tik ES pinigais. Tam padėtų įvairios garantijos, lengvatos, didinančios šalies patrauklumą ir lengvinančios verslo sąlygas.

– Atėjo tarpusavio skolinimosi platformos, kilo greitųjų kreditų bumas. Kiek tai pakeis finansų rinką? Galbūt ateityje tai taps alternatyva bankams?

– Nauji žaidėjai greitai nepakeis susiklosčiusios padėties. Tokie žaidėjai, kaip rizikos kapitalo fondai, tarpusavio skolinimosi platformos, dirba su kur kas rizikingesniais klientais nei bankai. Taip mūsų segmentai prasilenkia. Bankams tokie rinkos dalyviai naudingi. Verslas, kuris pradedamas ir užauginamas finansuojant palyginti brangiais pinigais, vis tiek bėgant laikui ateis į tradicinius bankus, nes čia pinigai bus pigesni.

– Negi viskas taip šviesu?

– Deja, ne. Lietuvoje nėra nė vienos institucijos, kuriai rūpėtų finansų sektoriaus plėtra ir kuri matytų visą paveikslą, ne atskiras jo dalis. Viskas palikta savieigai. Jei bus finansuojami tik ypač saugūs verslo ir viešieji projektai, kaip dabar, rinkai tai bus žalinga, nes neskatins augimo.

Palyginkime Estiją ir Latviją, kurios nuėjo skirtingais keliais nei mes. Jos visada turėjo savo viziją bei strategiją ir kartu augino visą sektorių.

– Koks jų kelias? Gal galime kažko pasimokyti?

– Estai Taliną kuria kaip finansų centrą. Jie jau reitinguojami tarp pasaulinių finansinių paslaugų centrų, kurie dirba ne tik su vietiniais klientais. Estų pagrindiniai klientai – Skandinavijos įmonės, todėl jie dabar neturi sunkumų ir sėkmingai pritraukia vis daugiau pinigų. Netgi skandinavų investicijos į visas Baltijos šalis ateina per Taliną. Jų vidaus rinkoje paskolų lygis du tris kartus aukštesnis nei pas mus.

Trum­pa­lai­kė kelerių metų nauda dabar latviams gali sukelti rimtų sunkumų.

Latviai klestėjo, kol buvo normalūs ES ir Rusijos santykiai, nes specializavosi aptarnaudami Rytų valstybių finansinius resursus. Dabar ši veikla jiems kelia sunkumų, nes neaiškios kilmės pinigai iš buvusių sovietinių respublikų kelia įtarimų tarptautinėms organizacijoms. Trum­pa­lai­kė kelerių metų nauda dabar latviams gali sukelti rimtų sunkumų. Jų bankininkystės sektoriui sudėtingas laikotarpis, nes bankų paprašyta atlikti auditus, kad jie atitiktų Vakarų finansinėms institucijoms taikomus reikalavimus. Ta­čiau tai tiesiog geopolitinės situacijos pasekmės.

– Kokia mūsų strategija ir kryptis?

– Mūsų finansų sektorius neturėjo jokios strategijos ir vystėsi chaotiškai. Niekur nėra pasakyta, ko mes norime, ką skatiname. Netgi su dabar veikiančių bankų akcininkais nėra dialogo, ką jau kalbėti apie tai, kad būtų diskutuojama, ką pritraukti ateityje.

Jei kalbėtume apie tarptautines nišas – mes jų ne­turime. Be to, esant dabartiniam reguliavimui ne­galėsime plėsti paslaugų eksporto, pavyzdžiui, bal­tarusiams. Turime dirbti vidaus rinkoje ir priim­ti teisės aktus, kad galėtume čia veikti efektyviai.

Pavyzdžiui, apskaičiavome, kad vien lizingo paslauga galėtų prisidėti prie ekonomikos stimuliavimo, tačiau tam reikia, jog Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministerijos pakeistų dalį dabar galiojančių teisės aktų.

– Jei kalbame apie vidaus rinką, ar pas mus gali ateiti daugiau bankų?

– Nebent į kurį nors nišinį segmentą. Bijau, kad ateityje gali vykti bankų koncentracija. Prie to veda ir kai kurie teisės aktai, pavyzdžiui, vadinamoji paslaugų krepšelio kaina. Tai kelia nerimą dabar veikiančių finansinių institucijų savininkams. Mažmeninės bankininkystės rinka ir taip sudėtinga, nes gyventojų mažėja, apyvartos krinta, reguliavimas griežtėja. Investuoti į infrastruktūrą, saugumą, IT technologijas reikia vis daugiau. Lietuvoje bankinių paslaugų marža mažiausia ES. Iš kitos pusės, bankai dabar turi pakankamai kapitalo, kad veiktų stabiliai.

Nors elek­troninėmis paslaugomis žmonės naudojasi vis aktyviau, tačiau kai emigruoja pusė milijono vartotojų, juos pakeisti kitomis paslaugomis sudėtinga.

Kai grąžos nėra, bankai mėgina atsisakyti šio sektoriaus. Tačiau kai finansinės institucijos atsisako mažmeninės bankininkystės, sudėtingiau tampa dirbti ir verslui, nes įmonėms reikia ne tik paskolų, bet ir mažmeninių paslaugų, pavyzdžiui, atlyginimų mokėjimo darbuotojams. O mažmeninėje rinkoje svarbu mastas. Nors elek­troninėmis paslaugomis žmonės naudojasi vis aktyviau, tačiau kai emigruoja pusė milijono vartotojų, juos pakeisti kitomis paslaugomis sudėtinga. Dabar mėginama didinti paslaugų skaičių. Vartotojų nedaugėja ir nedaugės. Dėl to mums neramu dėl vadinamojo krepšelio, pagal kurį bus reguliuojama apie 80 proc. paslaugų. Ban­kai, turintys daugiau klientų, prisitaikys, tačiau tai bus smūgis mažesnėms įstaigoms.

– Galbūt lūžis įvyks ir naujų paslaugų poreikis didės daugėjant pabėgėlių?

– Reikalavimai dėl sąskaitos atidarymo pabėgėliui ir Lietuvos gyventojui – tie patys ir vis griežtėja. Tačiau net jei atvažiuos keli tūkstančiai naujų gyventojų, bankų rinka nepasikeis. Paskui juos neateis ir islamiški bankai, nes jiems keliami tokie pat reikalavimai kaip ir dabar veikiantiems. Tai stabdo rusiškas ir arabiškas finansines institucijas, kurios dažnai negali aiškiai atsakyti, kokia pinigų kilmė. Jiems paprasčiau eiti į tokias šalis kaip Kinija, kur reikalavimai kapitalui mažesni nei ES.

Stasys Kropas

Amžius 63 m.

1977 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.

1990 m. išrinktas deputatu į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą.

1990–1992 m. – Savivaldybių reikalų komiteto pirmininkas.

1992 m. – ministras be portfelio.

1997–1999 m. – Lietuvos pasirengimo deryboms narystei ES delegacijos narys.

Nuo 2008 m. – Lietuvos bankų asociacijos prezidentas.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

“Veido” diskusija: Ar protinga kovoti prieš atsiskaitymus grynaisiais?

BFL

Stasys Kropas, Lietuvos bankų asociacijos vadovas

Žmonėms ir įmonėms naudotis bankų paslaugomis saugiau ir paprasčiau nei grynaisiais. Valstybei taip pat lengviau kontroliuoti pinigų srautus. Kalbant apie grynuosius, bankai skatina jų atsisakyti, nes tokių pinigų aptarnavimas, įskaičiuojant inkasaciją, bankomatų tinklą, gana brangus, o pelno šis darbas neduoda. Be to, sąskaitose esančias lėšas galima investuoti, grynųjų – ne.

Apklausos patvirtina, kad lietuviai įsitikinę, jog laikyti pinigus bankuose patogiau ir saugiau, nei dideles sumas turėti grynaisiais.

Europoje taip pat mėginama atsisakyti grynųjų. Šiam keliui priskiriamas ir noras naikinti 500 eurų nominalo banknotą, kuris praktiškai skirtas tik taupymui. Normalioje apyvartoje toks nominalas necirkuliuoja.

Švedijoje jau yra regionų, kur galima atsiskaityti tik kortelėmis. Ten, priešingai nei Lietuvoje, pardavėjas gali pasirinkti, ar priims grynuosius, ar tik mokėjimus kortele. Iš kitos pusės, Pietų Europos valstybėse, nors mėginama mažinti apyvartoje esančių grynųjų pinigų kiekį, ši kova kol kas nesėkminga. Ypač aktyviai su grynaisiais kovojama Italijoje, kur didelis mokesčių vengimas, bet valdžiai, nors ji ir skelbia karą tokiai atsiskaitymo formai, kol kas nepavyko apriboti jų naudojimo.

Kalbant apie nacionalinį saugumą, jei kiltų karo ar didesnės stichinės nelaimės pavojų, Lietuvoje dirbantys bankai parengę planus, kaip elgsis karo ar tarptautinio konflikto atveju. Nebuvo atvejo, kad kurio nors pas mus dirbančio banko elektroninė bankininkystė neveiktų ilgiau kaip keletą valandų.

Nereikia remtis ir spekuliuoti Krymo patirtimi, kai rusams pradėjus pusiasalio okupaciją praktiškai iš karto sutriko bankų veikla. Ukrainos bankų sistema dėl korupcijos ir teisinės aplinkos jau buvo gana prastos būklės ir reikėjo tik mažo sukrėtimo, kad ji subyrėtų.

Kur kas geresnis pavyzdys – Kuveitas. Kai Irakas 1991 m. užėmė valstybę, aptiko, kad jos finansiniai aktyvai saugomi užsienyje, ir bankų klientai savo pinigų neprarado. Okupantai bankų klientų ir valstybės lėšų perimti nesugebėjo.

BFL

Robertas Jurgelaitis, Lietuvos nacionalinės veteranų asociacijos pirmininkas, dalyvavęs taikos misijose

Atsisakyti grynųjų ir iki minimumo apriboti jų naudojimą negalima dėl nacionalinio saugumo. Žmonės, kurie nori būti pasirengę tarptautiniam konfliktui, gamtos kataklizmui, nelaimei ar kitoms nenumatytoms situacijoms, namie privalo laikyti ne tik maisto ir drabužių, bet ir grynųjų pinigų. Esant kritinei situacijai be grynųjų atsargų sustos bet koks, netgi gyvybiškai svarbus verslas. Tai viena iš sąlygų visiems norint išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.

Kaip rodo praktika, kai prasideda pasirengimas kariniam konfliktui arba pats konfliktas, bankinė sistema būna viena pirmųjų, kurias puolančioji pusė siekia sugriauti. Taip jau nutiko 2007 m. Estijoje, kuri laikoma pirmąja šalimi, patyrusia kibernetinį karą. Tada valstybės ir finansinių institucijų veikla kuriam laikui buvo sutrikdyta.

Taip valstybėje lengva sukelti chaosą, nes šiais laikais praktiškai visa infrastruktūra nefunkcionuoja be finansinių institucijų.

Iš praktikos galiu pasakyti, kad kai konfliktas realiai prasideda, eiti į banką ar prie bankomato ir imti savo pinigus jau būna vėlu. Paprastas žmogus nesupras, kiek rimta karinio ar kitokio konflikto grėsmė ir kada jis realiai prasidės. Norėdamos išvengti grėsmių ekonomikai, pavyzdžiui, masinio indėlių pasiėmimo, tai maskuoja visos vyriausybės. Todėl pasirengti sunkumams likus dienai ar dviem iki masinių neramumų ar karinio įsiveržimo nepavyks.

Atsargos būtinos, tačiau reikia įvertinti tai, kad vien maisto ir drabužių neužteks, pavyzdžiui, jei žmonės norės pasitraukti į kitą valstybę. Makaronais už pagalbą ir kelionę sumokėti nepavyks. Be to, prasidėjus karui ar neramumams drastiškai kyla maisto produktų, degalų kainos.

Jei kalbame apie sumą, jeigu šeima turi pasiruošusi maisto ir drabužių atsargų, grynaisiais reikia turėti bent 2 tūkst. eurų. Jei atsargų nėra, reikėtų atsargai turėti 6–7 tūkst. eurų. Lietuvoje tai sumos, už kurių naudojimą gali tekti atsiskaityti valstybės institucijoms.

BFL

Nors skolintis dabar pigu, įmonės neskuba imti paskolų. Apdairumą stiprina ir ūkio plėtros perspektyva, kuri nėra nei rožinė, nei juoda: šuoliško augimo nenumatoma, o į galimas negandas žvelgiama stojiškai – tiek valstybė, tiek verslas pasirengę išbandymams.

Arūnas BRAZAUSKAS

2009-aisiais užgriuvusiai pasaulinei finansų krizei apibūdinti vartoti vaizdingi palyginimai. Aptariant finansus kalbėta apie užsuktą kreditų čiaupą, klausta, kada gi pagaliau iš bankų pliūptelės paskolų srovė, kuri gaivins sumenkusią ekonomiką.

Elementari statistika, apimanti visas verslui išduotas paskolas ir vidutines palūkanas, prašosi kitokio palyginimo: bankai čiaupą atsuka vis labiau, bet iš ten į verslo kibirus prisipilama vis mažiau. Antai vidutinės metinės palūkanos už verslo įmonėms išduotas paskolas pastaraisiais metais mažėjo be didelių vingių, tas pat ištiko ir verslui naujai suteiktų paskolų sumas.

Akivaizdu, kad įmonėms nerodant noro skolintis didėja bankų ir kitų finansinių institucijų konkurencija siūlant palankesnes skolinimosi sąlygas. Dėl to mažėja palūkanos ir paraiškų vertinimo griežtumas. Tačiau iš Lietuvos banko (LB) nuolat atliekamų bankų atstovų apklausų matyti, kad bankai nelinkę dar labiau lengvinti kreditavimo sąlygų.

Kiekvienas gali būti didelis

Šiaip ar taip, dabartinis laikotarpis atrodo palankus smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) įmonėms.

Kreditų SVV rinkoje ryškiai matomas „Swedbank“, kurio užsakymu bendrovė „Spinter tyrimai“ liepą aiškinosi vartotojų nuostatas. Tyrimo duomenimis, pas smulkiuosius vietos gamintojus ir prekybininkus bent kartą per savaitę apsiperka dauguma mažesniuose miestuose gyvenančių žmonių. Nors šalyje gausėja prekybos tinklams priklausančių parduotuvių, regionuose SVV prekybos įmonės pajėgios konkuruoti su tinklais.

Juolab kad smulkieji verslininkai labiau nei didelės prekybos įmonės gali palaikyti artimus ryšius su klientais. Pagrindinė priežastis, kodėl žmonėsi perka iš smulkiųjų gamintojų ir prekybininkų, yra galimybė pasiderėti dėl kainos. Kitas patrauklus klientams dalykas (tai nurodė apie 50 proc. apklaustųjų) – smulkieji vietos gamintojai ir prekybininkai gali pasiūlyti geresnį kainos ir kokybės santykį.

Šįmet bankas įgyvendina SVV palaikymo projektą „Kiekvienas gali būti didelis“ – banko teigimu, pirmą tokį Lietuvoje. Svarbiausi projekto renginiai – smulkiojo verslo savaitgaliai, kurių metu vartotojai kviečiami pakeisti įprastus apsipirkimo kelius: norimų prekių, paslaugų įsigyti iš smulkiųjų vietos gamintojų ar prekybininkų. Smulkieji verslininkai skatinami pasiūlyti pirkėjams nuolaidų, ypatingų prekių.

Pagal projektą numatyta suteikti 12 prizų verslui plėtoti po 3 tūkst. eurų. Tokius prizus jau gavo 6 „Swedbank“ klientai – kelios parduotuvės, muzikinis baras, parduotuvė-kavinė.

Plėtra lėtėjo kartu su eksportu

Nuosaikumas, kuris kalbant apie valstybės finansus vadinamas griežtu taupymu, būdingas ir didžiajam verslui. Tai matyti iš ekonomikos flagmanų – stambiųjų pramonės įmonių lūkesčių, kuriuos Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) tiria kas ketvirtį – apklausia 150 didžiausių įmonių. Lapkričio pradžioje LPK paskelbė šių metų ketvirtojo ketvirčio apklausos duomenis. „Įmonės vis dar prieštaringai žiūri į papildomą skolinimąsi“, – konstatavo LPK Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Juozapas Preikša.

Stambiojo verslo atsargumą vertėtų laikyti optimistiniu, nes nuosaikaus pasitikėjimo ateitimi teikia tiek šių metų ūkio būklė, tiek raidos prognozės.

Spalį vyriausiasis „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis konstatavo: „Šiemet Lietuvos ekonomika auga maždaug dvigubai lėčiau, nei prognozavo Finansų ministerija ir daugelis ekonomistų.“ To priežastis – sumažėjęs eksportas.

Rugsėjo pradžioje LB paskelbtoje šalies ūkio apžvalgoje teigiama, kad „grynojo eksporto indėlis į ūkio plėtrą yra daug prastesnis, nei laukta, todėl šių metų ūkio augimo prognozė sumažinama iki 1,6 procento (anksčiau prognozuota 2,0 proc.).“ Pagal LB numatymus, 2016 m. Lietuvos ūkio augimas paspartės iki 3,2 proc.

Pasidžiaugus, kad dėl lėtesnių ūkio augimo tempų šalies biudžetas kol kas nenukentėjo (eksporto svyravimai menkai veikė biudžeto pajamas – per tris metų ketvirčius valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų planai buvo viršyti 2 proc.), galima pasidžiaugti ir šalies ūkio gebėjimu prisitaikyti prie staigaus eksporto rinkų praradimo Rytuose – eksporto srautus pavyko perorientuoti į ES ir Šiaurės Ameriką.

Dėl politinės konfrontacijos su Rusija bet kokie svarstymai apie ES jai įvestų sankcijų ir atsakomųjų Rusijos priemonių žalą Lietuvos ūkiui atsiduria informacinio karo zonoje. Tačiau sprendimų priėmėjai privalo žinoti realią padėtį. Nenuostabu, kad spalio pabaigoje Seimui pateiktame pranešime LB daug dėmesio skyrė būtent Rusijos ekonomikos būklei ir jos poveikiui mūsų šalies ūkiui.

Nemažą Lietuvos eksporto į Rusiją dalį sudaro pervežimo paslaugos, kurios, palyginti 2014-ųjų pirmąjį pusmetį su 2015-ųjų, sumažėjo trečdaliu. LB konstatuoja, kad transportavimo ir saugojimo paslaugų teikėjai palengva persiorientuoja į kitas rinkas, pavyzdžiui, Vokietiją, Prancūziją, Latviją, tačiau tai kol kas nekompensuoja netekčių Rusijoje. Tarp transportavimo ir saugojimo veiklų didžiausių netekčių patiria sandėliavimo paslaugų teikėjai – vilkikus galima lengvai nukreipti į kitas šalis, o sandėliai stovi ant žemės.

N.Mačiulis yra atkreipęs dėmesį į teigiamas ES ir kitų šalių sankcijų Rusijai pasekmes Lietuvos biudžetui: dėl sumenkusių vilkikų srautų sumažėjo cigarečių bei degalų kontrabandos, ir tai didino akcizų įplaukas. LB analitikų teigimu, Rusijos veiksnys juntamas ir apdirbamojoje pramonėje, tačiau ten jis yra ribotas.

Rusija nebuvo pagrindinė Lietuvos apdirbamosios gamybos produkcijos rinka: 2014 m. į Rusiją buvo eksportuojama tik 2,5 proc. jos produkcijos, o 2015 m. pirmąjį pusmetį ši dalis sumažėjo iki 1,4 proc.

Rusijos embargas iš ES įvežamoms prekėms paveikė tik labiausiai su Rusija susijusias Lietuvos apdirbamosios gamybos šakas – pieno ir mėsos produktų gamybą. LB vertinimu, pieno produktų gamintojai kol kas nesugeba kompensuoti dėl Rusijos įvesto embargo smukusių pajamų. Mėsos produktų gamintojų padėtis geresnė, šios veiklos įmonės prarastas pajamas sugebėjo kompensuoti didesniu pardavimu Lietuvoje ir padidėjusiu eksportu į kitas rinkas.

Viską apimantis nuosaikumas

„Pagrindiniai neigiami pokyčiai matomi būtent maisto pramonėje. Didžiausią įtaką turėjo pieno perdirbimo įmonės, kurios vis dar kenčia dėl to, kad neatrasta rinkų po Rusijos rinkos uždarymo“, – pristatydamas metų ketvirtojo ketvirčio pramonės lūkesčių indeksą aiškino LPK analitikas J.Preikša, kartu pripažindamas, kad indekso reikšmė, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, padidėjo 6 punktais, nors nuotaikos apskritai vertintinos kaip nuosaikios.

Išvardyti veiksniai lemia atsargų požiūrį į skolinimąsi. Tai komentuoja J.Preikša: „Iš esmės visos skolinimosi paklausos perspektyvos vertinamos nuosaikiai. Išsiskiria galbūt metalų, mašinų ir įrengimų pramonė. Šios įmonės savo skolinimosi augimą sieja su inovacijų diegimu. Kitoje pramonėje, pavyzdžiui, medienos ir baldų, kur inovacijų ir šiaip gausu, tos įmonės iš esmės nežada didinti skolinimosi tempų. O metalų, mašinų ir įrengimų pramonėje, kur tikimasi naujų investuotojų ir užsakymų, įmonės tikrai didins savo skolinimąsi. Didesnis skolinimosi lūkesčių mažėjimas pastebimas maisto ir gėrimų pramonėje dėl jau minėtų priežasčių – nepavyko atrasti naujų rinkų. Galima tikėtis, kad įsitvirtinus naujose rinkose šios įmonės didins investicijas ir skolinimąsi.“

SEB banko Finansavimo paslaugų departamento direktorius Vaidas Žagūnis „Veidui“ aiškino didesnio skolinimosi sąlygas: „Aktyvesnį įmonių skolinimąsi lemia Lietuvos ekonomikos situacija. Lietuvos ekonomikos augimui teigiamą įtaką daro vidaus vartojimas, stiprėjantys vartotojų ir verslo lūkesčiai dėl ateities. Mažas ir vidutines įmones paveikė geopolitinė situacija, tačiau joms pavyko palyginti sklandžiai perorientuoti srautus į Vakarus. Tai įrodo didelį šalies įmonių lakstumą, greitą reakciją ir gebėjimą keistis. Be to, naftos kainų kritimas turi teigiamos įtakos didesnės dalies įmonių sąnaudoms ir pelningumui. Taigi visi esminiai SVV sektorių veikiantys veiksniai buvo labiau teigiami ir tai lėmė aktyvesnę įmonių plėtrą ir skolinimąsi šiemet. Ateityje spartesnio paskolų portfelio augimo lūkesčius siejame su nauju ES finansinės perspektyvos laikotarpiu, kuriuo turėtų pagyvėti investicijos ir darbo vietų kūrimas.“

Verslo finansavimo 2014–2020 m. ES lėšomis svarbą yra pabrėžęs Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas. Balandį viešame asociacijos komentare jis teigė, kad kredito įstaigų galimybės dalyvauti tokių programų kofinansavime nepelnytai nuvertinamos, neatsižvelgiant į itin palankias šiuo metu rinkoje esančias skolinimo sąlygas ir bankų sistemos finansines galimybes.

Komentuodamas „Veidui“ padėtį, S.Kro­pas sakė, kad paskolų garantijų tvarka, turinti palengvinti kredito įstaigų dalyvavimą projektuose, vis dar neparengta, ir išreiškė viltį, kad už tai atsakingos Finansų ir Ūkio ministerijos paspartins rengimo darbus.

Konstatuojant, kad Lietuvos ūkio raida 2015-aisiais vyko teigiama kryptimi, atsargiai žvelgiama į ateitį – ypač į eksporto plėtros perspektyvas.

LB veržlesnį eksporto augimą sieja su mažomis žaliavų kainomis ir gera besivystančių rinkų būkle. N.Mačiulis atkreipia dėmesį, kad grėsmė gali ateiti iš ten pat, iš kur tikimasi paskatų Lietuvos ūkio augimui: pasak jo, net ir nuosaikios Finansų ministerijos prognozės dėl BVP, atlyginimų, darbo vietų ir kainų pildysis, jeigu pasaulio nesukrės dar viena finansų krizė ir ekonomikos nuosmukis, šį kartą galintis prasidėti labai pažeidžiamose ir pakankamai svarbiose besivystančiose rinkose.

Nors šįmet daugumos vartotojų nuostata buvo laukti kainų kilimo, statistikos duomenys kol kas rodo kainų indekso mažėjimą. Metų pradžioje naftos kainų kritimas ir su tuo susijęs vartotojų kainų mažėjimas spaudė žemyn ir infliacijos rodiklius, suteikdamas jiems minuso ženklą, – kitaip tariant, vyko defliacija.

LB aptakiai prognozuoja, kad infliacija artimiausiu metu netaps teigiama: „Vartotojams palankią kainų raidą ir toliau palaikys atpigusi energija ir nedaug kylančios ne energijos kainos.“ LB dar prognozuoja, kad 2015 m. infliacija sudarys  minus 0,5 proc., o 2016 m. bus teigiama – sieks apie 1,5 proc., nes energija, lemianti kainų kritimą 2015-aisiais, kitąmet nebeturėtų pigti, o kitos kainos kils sparčiau.

„Swedbank“ vyr. ekonomistas N.Mačiulis spalį išdėstė nuomonę, kad blogam ūkio raidos scenarijui Lietuva šiuo metu pasirengusi geriau nei prieš sunkmetį, prasidėjusį 2009 m.

Pasak jo, tada biudžeto pajamos buvo dirbtinai ir laikinai išpūstos nekilnojamojo turto, kreditavimo ir vartojimo burbulų, o šiuo metu nėra nė vieno iš šių neigiamų veiksnių. Jeigu labai blogas pasaulio ekonomikos plėtros scenarijus taptų tikrove, N.Mačiulio nuomone, Lietuvai pavyktų išvengti skausmingų taupymo priemonių, kurių teko imtis 2009-aisiais.