Įsivaizduokite dešimtmetį vaiką, kurio koncerto klausosi tikra karalienė. Tuometei Nyderlandų karalienei Beatričei kaunietis Stasys Makštutis grojo būdamas vos dešimties. Bet kuris scenos artistas pavydėtų tokio debiuto. Ir pavydėjo: „Kam koncerte reikalingas tas mažas vaikas, juk yra geresnių muzikantų.“

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Septyniolikmetis klarneto meistras, M.Rostropovičiaus paramos ir labdaros fondo auklėtinis įvairiuose tarptautiniuose konkursuose jau spėjo pelnyti 9 pirmąsias vietas ir 4 „Grand Prix“.

Koks buvo pirmasis jo koncertas prieš didelę auditoriją? Solo klarnetu tuometei Nyderlandų karalienei Beatričei.

„Tada šio pasirodymo nesureikšminau, žinoma, jaudinausi prieš koncertą, bet ir dabar jaučiu jaudulį. O tada atrodė, kad vyksta įprastas koncertas. Bet kai po jo karalienė priėjo su manimi pasikalbėti, supratau, kad jis ne visai įprastas, – prisimena S.Makštutis. – Manau, kad pasirodymas jai patiko.“

Apie ką berniukas kalbėjo su karaliene?

Apie ką padedant vertėjui monarchė kalbėjosi su dešimtmečiu kauniečiu, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos auklėtiniu? S.Makštutis sako, kad ji klausinėjo įprastų dalykų – kiek laiko per dieną skiria klarnetui, nuo kada groja?

Klausimai gal ir tradiciniai, bet atsakymai ir jaunojo gabaus muzikanto istorija neįprasta. S.Makštutis – ketvirtos kartos muzikantas. Jo mama – pianistė, kaip ir seneliai, tėtis – birbynininkas, o prosenelė buvo dainininkė. Visi trys Makštučių sūnūs – Antanas, Stasys ir Rokas – groja klarnetu.

„Man atrodo, kad jis girdėjo muziką nuo pat gimimo ir dar prieš gimstant“, – S.Makštučio pažintį su muzika apibendrina jo mama pianistė Jolita Makštutienė.

Tais pačiais metais, kai jaunasis klarnetininkas grojo Nyderlandų karalienei, jis laimėjo ir pirmąjį iš savo didžiųjų apdovanojimų sąrašo. Iki dabar jis jau yra pelnęs 4 „Grand Prix“, tačiau pirmasis, iškovotas  tarptautiniame konkurse „Olimpo Musicale“, yra įsimintiniausias ir gal net svarbesnis įvykis muzikanto gyvenime nei solo jos didenybei.

„Dabar, kai pasižiūriu to koncerto įrašą, matau mažą, bet palyginti gerai grojantį vaiką, kurio turėtų laukti šviesi ateitis“, – iš šalies savo septynerių metų senumo pasirodymą įvertina S.Makštutis.

Panašu, kad būtent tokia ateitis jo ir laukė.

Kelias veda į Lioną

Be penkių minučių abituriento, kuriam sekasi ir bendrojo ugdymo dalykai, ypač kalbos ir istorija, galima paklausti ir netrukus mokyklą baigsiantiems jaunuoliams įprasto klausimo: o ką veiksi po mokyklos?

„Ir toliau būsiu muzikantas“, – juokiasi kaunietis klarnetininkas ir pasakoja, kad ruošiasi stoti į Nacionalinę Liono aukštosios muzikos ir šokio konservatoriją Prancūzijoje.

Jos profesorius, klarneto virtuozas Nicolas Baldeyrou jau įvertino S.Makštučio meistriškumą. Scenos žvaigždė tik stebėjosi, kad jo paties atliekamų ir net aranžuotų kūrinių į Paryžių atvyko pagroti kažkoks muzikantas iš Lietuvos, o ne būsimasis Liono konservatorijos auklėtinis. „Jis ir jo kolegijos įvertino mane gerai. N.Baldeyrou sakė palaikyti kontaktus ir nebijoti stoti į konservatoriją, nes tikrai yra galimybių, kad įstosiu į šią mokyklą Prancūzijoje“, – pokalbį su muzikantu, į kurį norėtų lygiuotis, pasakoja klarnetininkas.

Prizinės vietos tarptautiniuose konkursuose, Nyderlandų karalienės plojimai dar vaikystėje, Lietuvos prezidentės padėkos raštai trečius metus iš eilės, pasirodymai su scenos grandais, reali galimybė tapti prestižinės menų mokyklos auklėtiniu – tiek muzikantas, kuris groja nuo ketverių, spėjo nuveikti iki 18-ojo gimtadienio. Smulkmena, bet lemtinga, kad visa tai neatsirado savaime.

S.Makštučio apdovanojimų skaičius būtų lygiavertis anksti įgytoms ir ne visai vaikiškoms muzikos pasaulio pamokoms: perprasti artistų konkurenciją, nereaguoti į jų pavydą ir nekreipti dėmesio į nepelnytą kritiką.

Panašiai kaip ir mokytojų vaikai, audžiami gavę geresnį pažymį neva dėl tėvų autoriteto, taip ir profesionalių muzikų šeimos atžalą S.Makštutį nuo pat vaikystės supo apkalbos dėl neva pernelyg dažnų pasirodymų ir esą nesąžiningų atrankų. Jos žavų  kostiumu ir varlyte pasipuošusį klarnetą pučiantį berniuką atlydėjo ir į koncertą Nyderlandų karalienei Beatričei.

„Net kai buvau vaikas, netrūko kalbų, kad tame koncerte reikia leisti dalyvauti ne man, o kažkam kitam. Ir vėliau, kai turėjau daug koncertų, buvo kalbų, kad mano pasirodymai jau nusibodo, reikia parodyti ir kitų jaunų muzikantų“, – prisimena S.Makštutis.

Jis sutinka, kad, kai buvo vaikas, darbo įdėti reikėję mažiau, tačiau tokia prabanga į didžiąsias Europos scenas greit užlipęs klarnetininkas džiaugėsi neilgai.

„Tada dėl jauno amžiaus daug kas „ėjo iš vidaus“, dirbti ir ką nors aukoti reikėjo mažiau. O dabar kūriniai yra vis sudėtingesni, didesnės apimties, – svarsto S.Makštutis. –  Vis dėlto, matyt, nepradėjau daugiau groti. Muzikoje dienos darbas nieko nelemia. Jei grosi 9 valandas per dieną, tikrai netapsi superinis. Groju nuolat, nes visąlaik reikia dirbti.“

S.Makštučiui įdėti reikėjo būtent darbo ir pastangų. Kitaip ir nebūna, kai turi dalyvauti ne viename konkurse per savaitę ar net per dieną, o spėti puikiai pagroti keliuose pasirodymuose. Smulkmena, bet maloni: visi jie laukia tą pačią dieną. Todėl klarnetininkas puikiai žino, ką reiškia aukoti laisvalaikį, pamokų ruošą dėl muzikos arba, kaip sako pats, dėl ateities.

„Tikrai ne visu 100 proc. visi laimėjimai buvo pelyti vien sėkme ar talentu. Per vieną savaitę dalyvavau keliuose konkursuose, turėjau po kelis koncertus per dieną, įgijau nemalonių pažinčių. Nesame kitokie žmonės, kaip ir kiekvienam, toli gražu ne viskas pavyksta iškart“, – tikina septyniolikmetis klarnetininkas.

Klarnetą įsiūlė tėvai

Ne 100 proc. sėkmės ir apdovanojimų lėmė vien talentas, bet 90 proc. visko, ką S.Makštutis patyrė ar išmoko, jam buvo įdomu. Tiesa, muzikų šeimoje užaugęs vaikas neslepia, kad kadaise instrumentas jam buvo pasiūlytas.

„Galima sakyti, kad iš pradžių šis kelias man buvo parodytas. Bet aš apie tai negalvojau, pasitikėjau savo tėvais ir žinojau, kad jie manimi gerai pasirūpins. Be to, turėjau labai gerą mokytoją“, – pirmąsias dienas muzikos gimnazijoje prisimena Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos mokytojo eksperto Vitalio Žemaičio ugdytinis.

„Jis yra gabus ir motyvuotas mokinys, gebantis planuoti laiką. Todėl spėja ir mokytis, ir dalyvauti konkursuose. Apskritai visa Makštučių šeima yra pavyzdinė: tėvai rūpinasi, kad jų sūnus kuo daugiau pamatytų ir kuo daugiau koncertų sudalyvautų“, – teigia lietuvių kalbą S.Makštučiui dėsčiusi Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja bendrajam ugdymui Rusnė Marija Voverienė.

Pianistė J.Makštutienė ne tik rūpinasi savo vaikų pasirodymais koncertuose, bet ir pati akompanuoja. Makštučių vidurinysis sūnus sako, kad ji nepamainoma pagalbininkė – ir dėl patogumo, ir dėl visada pavykstančio šeimos pasirodymo.

„Be mamos niekaip neapsieiname. Stengiamės, kad ji kuo dažniau akompanuotų, nes galime repetuoti namuose, be to, suprantame vienas kitą, šeimos ryšys veikia“, – tvirtina S.Makštutis.

Būsimasis abiturientas jau planuoja kelis žingsnius į priekį – bakalauro studijos Nacionalinėje Liono aukštosios muzikos ir šokio konservatorijoje, vėliau – magistro laipsnis ir darbas orkestre arba pedagogo kelias. Klarnetas iš S.Makštučio rankų niekur nedings, kaip jis liko ir vyresniojo brolio Antano, Londono karališkosios muzikos akademijos absolvento, rankose, kaip jo iš rankų nepaleidžia ir jaunėlis Rokas.