Shutterstock

Vakarų Europoje ir Skandinavijos šalyse vis labiau plintantis statinio informacinis modeliavimas, pagal anglų kalbos trumpinį dažnai vadinamas tiesiog BIM, žingsnis po žingsnio atkeliauja ir į Lietuvą.

Lietuvos statybininkų, projektavimo įmonių, statybos inžinierių, elektros energetikos ir daugelis kitų asociacijų – iš viso trylika – pernai įsteigė viešąją įstaigą „Skaitmeninė statyba“. Ji tapo skaitmeninės statybos metodologijos diegimo koordinatore Lietuvoje.

Kaip sako Lietuvos statybos inžinierių sąjungos vykdomasis direktorius Edvinas Butkus, inovacijų Lietuvoje apskritai stokojame, tačiau ypač jų trūksta statybos sektoriuje. Todėl BIM diegimas galėtų būti rimta inovacijų paskata statybose, o kartu ir vienas didžiausių iššūkių šiandieniniam šalies statybos sektoriui.

„Šiandien turime daug problemų, susijusių su projektavimo kokybe. Didžioji dalis projektų rengiami tam, kad būtų galima gauti statybos leidimą, nors pagal reglamentus, logiką ir pasaulinę praktiką projektai turėtų būti daug geresnės kokybės: kad užsakovai gautų racionalų projektą, o statybininkai galėtų efektyviai planuoti ir statyti. Deja, šiandien užsakovai dažniausiai gauna tik minimalius reikalavimus atitinkantį projektą, o statybininkai tampa projektuotojais statybos metu“, – sako Lietuvos statybų technologinės platformos tarybos pirmininkas Vaidotas Šarka.

Jo teigimu, statybos sprendimų išbandymas virtualioje erdvėje kainuoja dešimtis kartų pigiau, nei jau vykstant statyboms pastebėtų klaidų ir problemų taisymas.

BIM, arba statinio informacinis modeliavimas, – tai procesas, kurio metu specialia programa yra kuriamas 3D informacinis statinio modelis, sujungiantis visas projektines statinio dalis ir jo gyvavimo ciklus nuo projekto iki nugriovimo. Juo siekiama, kad visa projektuose naudojama informacija visame statinio gyvavimo cikle būtų kuriama sistemingai, nedubliuojant veiklų, per kiekvieną etapą tik ją papildant ar keičiant centralizuotoje duomenų bazėje, turinčioje ryšių su įvairiomis su statybos objektu susijusiomis duomenų bazėmis. Sukūrus tokią sistemą statyba taps greitesnė, saugesnė ir taupesnė.

Šiuo metu Aplinkos ministerija rengia Lietuvos statybų sektoriaus plėtros ir vystymo 2015–2020 m. gaires. Jose, sekant ir Europos Sąjungoje vykstančius procesus, turėtų būti išryškinta ir statinio informacinio modeliavimo metodų taikymo statybose svarba. Ši technologija ateina ir į aukštąjį mokslą – Vilniaus Gedimino technikos universitete nuo pernai veikia Statinių skaitmeninio ir informacinio modeliavimo technologijų centras, o nuo kitų mokslo metų pradžios pirmieji studentai turėtų pradėti mokytis ir šios krypties magistro studijų programoje.

Kaip funkcionuoja skaitmeninė statyba? Kaip pasakoja Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas, statybos procesas yra daugialypė, įvairiais reglamentais apipinta ūkio šaka, kurioje būtina surinkti galybę skirtingos informacijos. Esą reikėtų įsivaizduoti, kad visą statybą iš karto perkeliame į internetą, panašiai kaip kadaise laikraščiai ar kitos žiniasklaidos priemonės tapo naujienų portalais.

Pavyzdžiui, namą planuojantis statytis žmogus paskelbia pranešimą apie šį ketinimą – įdeda informaciją apie sklypą, savo poreikius, pageidavimus ir pan. Gavusi šią informaciją statybos inspekcija paskelbia nurodymą infrastruktūros savininkams, kad šie pateiktų duomenis, kaip prisijungti prie miesto komunikacijų. Matydami reikalingą informaciją, šie dokumente pateikia savo nurodymus. Tuomet susirandate architektą, kuris pristato savo vizualinį projektą, kaip namas turėtų atrodyti. Po to prie šio bendrai visų pildomo failo prisijungia konstruktoriai ir projektuotojai, kurie matydami jūsų poreikius ir lūkesčius pateikia savo sprendimus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Visoje Europos Sąjungoje po keleto metų bus privaloma statyti vien taupiai šilumą vartojančius namus. Nors Lietuvoje šia linkme žengiami tik pirmieji žingsniai, kol kas jie gana dideli ir į ateitį leidžia žiūrėti optimistiškai.

Artėjant kiekvienai žiemai Lietuvos gyventojai neramiai laukia šalčių, nes tuomet į jų pašto dėžutes bus įmestos gerokai didesnės nei šiltuoju metų laiku sąskaitos už komunalines paslaugas – prasidės šildymo sezonas.

Pagal Europos Sąjungos direktyvą nuo 2018 m. visoje Sąjungoje visuomeninės paskirties pastatai turės būti išskirtinai energiškai efektyvūs. O nuo 2020 m. toks reikalavimas bus taikomas absoliučiai visiems Europoje statomiems namams. Ar įmanoma už būsto apšildymą nemokėti kone nė vieno euro? Statybų ekspertai teigia, kad tai visiškai realu. Vokietijoje dar 1988 m. atsiradusio pasyvaus namo (vok. Passivhaus) principas – nuo pat pradžių pastato projektas apgalvojamas taip, kad vėliau reikėtų minimalių šildymo sąnaudų.

Kas yra pasyvus namas? Lietuvoje veikiančios Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos, vienijančios pasyvių namų rangovus, interneto puslapyje teigiama, kad tai pastatas be aktyvios šildymo sistemos. Naudojami pasyvūs energijos šaltiniai, tokie kaip saulės energija, dirvožemio šiluma, žmogaus kūno temperatūra, apšvietimas ar net buitiniai prietaisai.

Vokietijoje, Austrijoje ir Skandinavijos šalyse taikoma praktika jau yra įgyvendinama ir Lietuvoje. „Faktiškai pirmasis pasyvus namas Lietuvoje buvo pastatytas 2007 m. Jis bendrovės „Veikmė“ kartu su partneriais buvo suprojektuotas naujai besiformuojančiame Vilniaus Gulbinų mikrorajone. Tas pastatas gavo aukščiausią tuo metu galiojusį A klasės pastato energinio naudingumo sertifikatą. Dabar tokius pastatus galima skaičiuoti nebe vienetais ir nebe dešimtimis“, – teigia Audrius Gelžinis, nekomercinio interneto puslapio pasyvusnamas.lt kūrėjas.

A.Gelžinis tikina, kad statybos yra jo hobis. Nors jis pats statybos verslu neužsiima, tačiau šis pomėgis paskatino jį 2008 m. sukurti minėtą tinklalapį, kurio tikslas – populiarinti Lietuvoje energiškai efektyvių namų technologijas. „Būtent energiškai, o ne energetiškai, nes gali būti ir fengšui energetika, o mes kalbame apie suvartojamą energiją“, – aiškina „Veido“ žurnalistui.

Jo teigimu, bet kokios paskirties pastatas šiuolaikiniam žmogui yra ypač svarbus.„Paskaičiuokite, kiek laiko praleidžiate lauke, o kiek – pastatuose. Yra šalių, kur žmonės patalpose praleidžia 90 proc. savo laiko, todėl pastato kokybė yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis“, – neabejoja A.Gelžinis.

Pasyvus namas vs įprastinis namas

Pasyvių namų projektavimo ir konsultavimo paslaugas teikianti bendrovė „Pasyvūs namai“ skaičiuoja, kad įprastiniame name energijos sąnaudos yra 120 kwh vienam kvadratiniam metrui per metus. Tai maždaug kainuoja 4,3 Lt šilumos mokesčio per mėnesį už kiekvieną namo kvadratinį metrą. O pasyvaus namo sąnaudos yra beveik dešimt kartų mažesnės: energiškai efektyvus pastatas suvartoja tik 15 kwh kvadratiniam metrui per metus. Atitinkamai tai kainuoja apie penkiasdešimt centų per mėnesį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-37-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Europos Sąjunga (ES) skiria didelį dėmesį efektyviam energijos naudojimui ir iki 2020 metų siekia įgyvendinti tokius tikslus:

• didinti energinį pastatų efektyvumą, kuris leistų sumažinti bendrą energijos naudojimą 20 proc. (palyginti su 2005-ųjų lygiu);

• pasiekti, kad atsinaujinančioji energija sudarytų 20 proc. bendro sunaudojamos energijos kiekio (11,5 proc. viršyti 2005 metų indėlį);

• 20 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų, išmetamų į atmosferą, kiekį, palyginti su 1990 metais į atmosferą išmestų dujų kiekiu (14 proc., palyginti su 2005-aisiais).

Pastatai yra didžiausias energijos naudotojas ES (sunaudoja apie 40 proc. visos energijos) ir daugiausia prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio susidarymo. Skaičiuojama, kad iš pastatų į atmosferą išmetama apie 36 proc. visoje ES susidarančio CO2 kiekio, iš jų 63 proc. – iš gyvenamųjų namų. Pasauliniai rodikliai yra panašūs. Tačiau skirtingos klimato sąlygos, statybos tradicijų įvairovė ir vis kitas ekonominės plėtros lygis paslepia daug problemų.

Energijos naudojimo pastatuose tendencijos yra tiesiogiai susijusios su energetikos infrastruktūros atnaujinimu, naujų pastatų statyba, senų pastatų modernizavimu, jų priežiūra, šildymo, vėdinimo ir vėsinimo sistemų pakeitimais, pastatų nugriovimu.

ES yra apie 160 mln. pastatų. Būsto fondas ES naujais pastatais pastaruoju metu papildomas maždaug 1–1,5 proc. per metus. Tačiau ne tik – per metus pastatų nugriaunama apie 0,2–0,5 proc. Manoma, kad ši tendencija artimiausiu metu nekis. Senų pastatų per metus atnaujinama apie 2 proc. Kasmet šildymo sistemos yra pakeičiamos maždaug 5 proc. pastatų. Tokios pat tendencijos taikytinos ir negyvenamuosiuose objektuose: mokslo, medicinos įstaigose, sandėliuose, nors jų statybos ar atnaujinimo tempai priklauso nuo pastatų tipo.

ES kelia valstybėms narėms tikslą, kad nuo 2020 metų visi naujai statomi pastatai būtų kone nulinės energijos naudojimo klasės – t. y. beveik nenaudotų energijos, pagamintos iš iškastinio kuro. Tačiau jei tuoj pat būtų pradėti statyti tik tokie pastatai, ženklių pokyčių pasireikštų tik po dviejų dešimčių metų. Nepaisant to, tokie veiksmai yra neatidėliotini.

Lietuvoje yra apie 640 tūkst. pastatų, neskaičiuojant pagalbinių. Jie skirstomi į gyvenamuosius ir negyvenamuosius. Šiems priskiriami administraciniai, verslo (viešbučiai, prekybos, paslaugų, maitinimo ir poilsio pastatai), gamybos, pramonės, sandėliavimo, transporto, kultūros, mokslo ir sporto, gydymo, žemės ūkio (fermos, kitokie ūkiniai pastatai, šiltnamiai), sodų, specialiosios, religinės ir kitos paskirties statiniai.

Gyvenamieji namai būna vieno ir dviejų butų bei trijų ir daugiau butų (daugiabučiai). Šiai kategorijai dar priklauso įvairių socialinių grupių gyvenamieji namai. Gyvenamieji namai apima per 55 proc. bendrojo visų pastatų ploto ir viršija 100 mln. m2. Vieno ir dviejų butų namai, kurių yra apie 411,6 tūkst., kartu su gyvenamaisiais sodų namais užima apie pusę šio ploto. Likusią dalį sudaro daugiabučiai, kurių yra 37,55 tūkst. Kadangi daugiabučiu laikomas namas, kuriame yra trys ar daugiau butų, tai apie 21 tūkst. daugiabučių yra vieno ir dviejų aukštų pastatuose, nors jie tesudaro 15 proc. bendrojo visų daugiabučių ploto. Tokiuose namuose vidutiniškai yra po
6 butus. Apie 65 proc. daugiabučių ploto užima 3–5 aukštų namai, kuriuose yra vidutiniškai po 40 butų. Tokių pastatų yra maždaug 14,4 tūkst. Aukštesnių daugiabučių tėra apie 2,5 tūkst., ir juose yra vidutiniškai po 72 butus.

Per pastaruosius 10 metų Lietuvos gyvenamasis fondas per metus vidutiniškai pasipildydavo apie 0,5 proc. Tiesa, 2008 metais miestuose jo metinis prieaugis buvo beveik 2 proc.

Kaip ir Švedijoje, taip ir Lietuvoje beveik pusei būstų šiluma tiekiama centralizuotais šilumos tinklais. Po Danijos ir Suomijos esame treti pagal šį rodiklį pasaulyje. Pusę likusių būstų šildo vietos katilinės, kitus – įvairios šildymo priemonės (krosnys, elektros įrenginiai ir kt.).

Būstui, vandeniui, elektrai, dujoms, kurui ar šilumai kiekvienas Lietuvos miestų gyventojas, 2008 metų duomenimis, vidutiniškai skiria 13,5 proc. savo išlaidų arba 10,7 proc. disponuojamų pajamų. Didesnę dalį sudaro tik maisto išlaidos, atitinkamai 32,6 ir 25,7 proc. O štai poilsiui ir kultūrai tenka tik 5,3 ar 4,2 proc. išlaidų. Panašios išlaidos – ir sveikatos.

Už energijos paslaugas Lietuvos pastatuose 2011 metais vartotojai sumokėjo apie 6 mlrd. litų. Iš šios sumos namų ūkiuose gyventojai už elektrą sumokėjo apie 1,18, už medieną kurui 0,45, už gamtines dujas 0,38, už kitą kurą 0,20, o už centralizuotą šildymą 1,48 mlrd. litų. Taigi namų ūkiams energija atsiėjo 3,7 mlrd. litų. Šių išlaidų struktūra parodyta 2 paveiksle. Matyti, kad šilumai tenka daugiausia išlaidų. Kas lemia tokias dideles išlaidas? Formulė paprasta:

Šilumos išlaidos (Lt) = šilumos kiekis (kWh) × šilumos kaina (Lt už kWh)

Taigi šilumos išlaidas galima sumažinti visų pirma jos mažiau naudojant. Reikia sumažinti savituosius pastato šilumos nuostolius, jo šilumos laidumą. Tuose pastatuose, kur šilumos laidumo kriterijus atitinka šiuolaikinius reikalavimus, išlaidomis už šildymą nėra skundžiamasi. Tačiau dar nemaža dalis gyventojų tuo piktinasi. Tai rodo ir duomenys apie šilumos sąnaudas Lietuvos daugiabučiuose 2008–2009 metų šildymo sezono metu.

Vidutiniškai per septynis šildymo mėnesius šie skaičiai maža kuo skiriasi. Dideles šilumos sąnaudas ir didelius mokesčius už šilumą lemia ne šildymo būdas ar kuras, bet prastos šiluminės pastatų charakteristikos, sena šildymo įranga. Taigi trims ketvirtadaliams butų kol kas išlaidos už šildymą yra labai aktualios, nes pastatai, kuriuose yra tie butai, yra prastos kokybės. Tokius statinius reikia atnaujinti. Šilumos tiekėjai taip pat suinteresuoti racionaliu šilumos naudojimu pastatuose, nes:

• perteklinės energijos sąnaudos kenkia valstybės ekonomikai – didina šilumos tiekimui naudojamo iškastinio kuro importą. Dėl didelių tokio kuro sąnaudų šilumos tiekėjai beveik neuždirba pelno;

• decentralizuoto šildymo gamtinėmis dujomis alternatyva didina gamtinių dujų ir specialios įrangos importą;

• decentralizuoto šildymo gamtinėmis dujomis verslui ir jo perspektyvai labiausiai kenkia išlaidomis nepatenkinti klientai, vartotojai;

• ES siekiant tausoti energiją ir mažinti klimato kaitą, kiauri namai kenkia valstybės, jos politikos įvaizdžiui, aprūpinimo šiluma verslui.

Gerinant energines pastatų ypatybes šilumos tiekėjų pajamos gali sumažėti. Tačiau jos gali būti kompensuojamos prisijungiant naujiems klientams ir plečiant pastatų sistemų priežiūros paslaugas.

Taupant energiją, palankias prielaidas aprūpinimo šiluma verslo plėtrai sudaro intensyvėjantis biokuro naudojimas. Šis kuras yra pigesnis nei importuojamas, gaminamas Lietuvoje ir neteršia aplinkos.

Daugiabučių namų modernizavimo 2004–2008 metų programos įgyvendinimo rezultatai parodė, kad daugumoje atnaujintų daugiabučių pavyko dukart sumažinti šilumos sąnaudas, taigi ir išlaidas už šildymą. Svarbu, kad net 95 proc. apklaustų programos dalyvių pareiškė, jog patartų kitiems daugiabučių gyventojams pasinaudoti programos galimybėmis. Vadinasi, beveik absoliuti dauguma gyventojų yra patenkinti daugiabučių atnaujinimo programa. Jau pirmas žvilgsnis į atnaujintų daugiabučių namų nuotraukas tarsi pasako, kad modernizuotuose pastatuose gyventojams rūpesčiai dėl brangstančios šilumos nėra tokie baisūs.

Prof. habil. dr.

Vytautas MARTINAITIS,

VGTU Pastatų energetikos katedros vedėjas

“Statyba ir architektūra”

Šių metų pabaigoje Vilniuje ant Neries kranto prasidės naujo kvartalo – „Upės rezidencijos“ statybos darbai. Gyvenamųjų namų rajonas, kurį sudarys trys daugiabučiai, apims 40 arų plotą ir stovės Žirmūnų gatvės pradžioje.

Projektą vykdo  Suomijos koncernui priklausanti viena didžiausių statybos bendrovių Lietuvoje AB „YIT Kausta“. Planuojama, jog pirmieji gyventojai „Upės rezidencijoje“ galės įsikurti jau 2015 m. pradžioje.

„Viena vertus, „Upės rezidencijos“ gyventojai jausis kaip gamtoje: palei Nerį yra nutiestas pasivaikščiojimų takas, kuris puikiai tinka jaunoms mamoms su vežimėliais ir bėgioti ar važinėti dviračiais mėgstantiesiems. Vaizdas pro daugiabučių langus orientuotas arba į upę, arba į žalią kiemą – namuose nesigirdės gatvės triukšmo dar ir dėl nuo gatvės įrengtos akustinės sienelės. Iš kitos pusės, teritorija įkomponuota į miesto infrastruktūrą taip, kad būtų patogu pasiekti šalia esančias viešojo transporto stoteles, prekybos centrą, parkus“, – teigė statybų bendrovės „YIT Kausta“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas.

Be papildomų garsą slopinančių statybos elementų, daugiabučiuose bus įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema, kuri užtikrina gaivų orą ir sveiką mikroklimatą neatidarant pastato langų ir leidžia taupyti šilumos energiją. Norintiesiems patekti į gyvenamųjų namų teritoriją bus įrengta papildoma lėtėjimo juosta. Trys daugiabučiai, kurie pasižymės tuo pačiu architektūriniu stiliumi, tačiau skirtingu išplanavimu, bus ne žemesnės nei B energinio naudingumo klasės.

Kvartalas palei upę skirtas jaunoms poroms ir šeimoms, kurios nenori nutolti nuo miesto gyvenimo ir kultūros, bet kartu siekia sau ir savo atžaloms užtikrinti miesto gyvenimo kokybę.

„Projektuojant šį kvartalą pagrindinis dėmesys skirtas žmogui. Ar jam bus patogu, kur bus galima žaisti su vaikais, ar bus vietos pastatyti automobilį ir panašiais klausimais. Stengiamės apgalvoti kiekvieną smulkmeną ir sukurti unikalią gyvenamąją aplinką beveik pačiame miesto centre. Projektuojamas trijų pastatų kompleksas turės puikiai sutvarkytą kiemą gamtos apsuptyje, unikalius vaizdus pro langą bei racionaliai suplanuotus butus“, –  pasakoja vienas iš „Upės rezidencijos“ architektų Algimantas Pliučas.

Kiekvienam butui taip pat priklausys balkonas. Automobilių stovėjimo aikštelės bus atokiau, kad netrukdytų ramiai ilsėtis ir kieme žaisti vaikams. Visą kvartalo teritoriją ketinama iš dalies aptverti, kad būtų sukurta daugiau privatumo.

Kol Lietuvoje rungtyniaujama, kas pirmas pastatys suskystintų gamtinių dujų terminalą, kaimynai netruko pareikšti savo teisių.

Jau įpratome, kad Lietuvos derybininkai, tuščiai išleidę komandiruotpinigius, parvažiuoja iš piktosios pamotės Maskvos. Tačiau praėjusią savaitę daug paguodos vilčių puoselėję lietuviai prisirinko antausių ir „pas gerąją mamytę“ Briuselyje.
Pirmasis – tai, kad Europos Komisija Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbams 2014–2017 m. laikotarpiu pasiūlė dar mažiau, nei buvo tyliai šnabždėta užkulisiuose: ne 230, o tik 210 mln. eurų. Todėl įmanoma, kad derybų pabaigoje tie Lietuvoje iš anksto paniekintieji 230 milijonų taps dideliu premjero paskirto derybininko Neilo Tankevičiaus laimėjimu, o 770 ar anksčiau prašytus 870 milijonų eurų (koks gi skirtumas?) galėsim nusipiešti ant didelio reklaminio stendo ir pridengti juo neišardytus senosios atominės reaktorius tuo metu, kai greta vyks naujos elektrinės atidarymas.

Latvija kontratakuoja

Antrasis antausis – ES Vadovų taryboje, kurioje Latvijos atstovai, kaip ir žadėjo, blokavo mūsiškei strategijai palankų siūlymą dėl sinchroninio Baltijos šalių prisijungimo prie Vakarų Europos elektros tinklų.
Mat užsižiūrėję į pliką Kiaulės Nugarą lietuviai bus pamiršę, kad Latvijos atstovų pretenzijos statyti regioninį suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą niekur neprapuolė. Šioms statyboms kaimynai (priešingai nei lietuviai) norėtų pasinaudoti Briuselio žadėta ES parama, kuri šviečia tik tokiu atveju, jei terminalo „regionas“ pasirodytų platesnis už pačią Latviją. Nuo geranoriško kaimynų „neprieštaravimo“ regionas savaime neprasiplečia. Tuo tarpu oficialiai kiekviena proga, aukštiems pareigūnams tarpusavyje rankas bespaudžiant, būdavo kartojama, esą Baltijos sesės draugiškai projektuos savus terminaliukus ir jokių problemų dėl to nekils.
Tik specialistai, iš premjero būstinės nuolat apšaukiami „kovojimu už energetinę nepriklausomybę nuo Lietuvos“, retkarčiais įžūliai vis dar drįsdavo priminti, kad SGD terminalas rentabiliai veiktų tuomet, jei per metus tiektų mažiausiai 5–6 mlrd. kubinių metrų dujų – tai yra tiek, kiek su kaupu užtektų trims Baltijos valstybėms kartu sudėjus.
Ir štai – išlindo latviška yla iš diplomatinio bagažo. O čia, lyg tyčia, dar atvilnijo „Snoro“ ir „Latvijas Krajbanka“ kracho nesmagus dūmelis… Ir atnešė iš Rygos į Vilnių dar vieną mandagų įspėjimą: jei Lietuvos vyriausybė atsisakys gelbėti šiuos bankus, Latvijos vyriausybė, lopydama atsivėrusias biudžeto skyles, netgi labai norėdama nebeturės galimybių svariai dalyvauti bendruose ekonominiuose projektuose – tokiuose kaip „Rail Baltica“ geležinkelio vėžės rekonstrukcija ar Visagino atominės elektrinės statyba. Į Vilniaus pranešimus apie „Snoro“ bankrotą Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis nedelsiant atsakė prašymu atidėti numatytą susitikimą Visagine.

Tuo metu Klaipėdoje…

O tuo metu Klaipėdoje nebežinoma, kaip uoste vieną šalia kito sutalpinti du savarankiškai projektuojamus SGD terminalus. Atrodo, kad nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei premjeras Andrius Kubilius, metų pradžioje lengvabūdiškai patarę dabar jau amžinatilsį Bronislovui Lubiui įrengti nuosavą SGD terminalą, rimtai neįvertino tokių „Achemos grupės“ ketinimų. Užtat dabar Klaipėdos savivaldybė, gavusi du skirtingus prašymus pritarti dujų terminalų poveikio aplinkai vertinimo programoms, nebežino, ką daryti. Nebent rašyti nerimo raštus į Vilnių: kas užvirė tą košę, tas tegul ir srebia.
Viena vertus, iš „Klaipėdos naftos“ planuojamo terminalo orientacinių pajėgumo parametrų (2–3 mlrd. kubinių metrų dujų per metus) akivaizdu, kad viliodami projektu galimus investuotojus Lietuvos atstovai nepraranda vilties užsieniečiams nurodyti tokį solidų būsimą klientą, kaip trąšas gaminančią „Achemą“, per metus suvartojančią 1,3 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų (arba daugiau nei trečdalį Lietuvai reikalingo dujų kiekio). Antraip prie Kiaulės Nugaros užtektų ir mažesnio „terminaliuko“.
Savo ruožtu ambicinga „Achemos grupė“ savo nuomojamose uosto valdose taip pat regi 3 mlrd. kubinių metrų pajėgumo SGD terminalą ir netgi projektuoja galimybę jį išplėsti iki 5 mlrd. kubinių metrų, jeigu tik atsirastų poreikis. O poreikis, ne paslaptis, pirmiausia siejamas su jūrų uosto (taigi ir galimybės statyti savo SGD terminalą) neturinčia Baltarusija. Kai Lietuvos ir Baltarusijos santykiai buvo santykinai atšilę, apie tokią perspektyvą užsimindavo ir valstybinio SGD terminalo planuotojai. Tačiau stebint šįmet rekordiškai išaugusį baltarusiškų trąšų eksportą per Klaipėdos uostą, kuriame šį krovinį aptarnauja „Klasco“ ir Birių krovinių terminalas, nekyla abejonių, kad koncerno bandymas organizuoti alternatyvų gamtinių dujų tiekimą Baltarusijai turėtų daugiau šansų.
Privataus terminalo plėtotojai, sprendžiant iš terminalo darbo apimčių, irgi neslepia pretenzijų tapti vieninteliais šalyje SGD importuotojais. „Achemos grupės“ SGD terminalo darbo grupės pirmininkas Algis Latakas Klaipėdos savivaldybėje atvirai pareiškė manąs, kad 2014-aisiais „Klaipėdos naftos“ kuruojamas terminalas prie Kiaulės Nugaros nebus pastatytas.
Numanomos priežastys dvi: pirma – tokie tempai neatitiktų įstatymais numatomų būtinų projektavimo procedūrų terminų (prisiminkime, kad tik praėjusią savaitę, t.y. po pusantrų metų biurokratinio aparato apsukų, Vyriausybė pagaliau perdavė Kiaulės Nugaros salos gabalą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai), o antra ir galbūt svarbiausia – sunku įsivaizduoti, iš kur „Klaipėdos nafta“ paims SGD terminalui statyti kone milijardą litų.
Abu konkuruojantys terminalai numato naudoti panašią technologiją – laivus-plaukiojančias saugyklas su dujinimo įranga. „Klaipėdos nafta“ jau vykdo tokio laivo įsigijimo konkursą, kuriam paraiškas pateikė trys tiekėjai.
Ir vieno, ir kito terminalo atveju importuotos dujos vamzdynu beveik identiškomis trasomis turėtų pasiekti magistralinį dujotiekį Tauragė–Klaipėda. Specialistai spėja, kad šiame etape abiejų projektų plėtotojų tykotų daugiausiai kliūčių, mat dujotiekiui kloti tektų išpirkti nemažai privačių sklypų.

Ambicijos ar ekonominė logika

Vis dėlto yra vienas reikšmingas skirtumas: „Achemos grupė“ gamtinių dujų importui žada naudoti jau turimas Jūrų perkėlos terminalo krantines, o valstybiniam terminalui pirsą, prie kurio švartuotų plaukiojančią saugyklą bei dujovežius, tektų statyti. Statybos, kaip aiškėja, nebūtų paprastos, mat supiltinės salos gruntas nestabilus, todėl prieplaukos sienutės polius gali tekti sukalti labai giliai.
Logiška, kad ir klaipėdiečiai, anksčiau dvejoję, ar verta leisti išilgai viso miesto besidriekiančiu laivybos kanalu plaukti vieno terminalo dujovežiams, nesupranta, kam Lietuvai prireikė dviejų identiškų terminalų, kuriuos skirs vos 600–700 metrų pločio vandens tarpas. „Kovotojų už energetinę nepriklausomybę nuo Lietuvos“ požiūrio į susiklosčiusią situaciją geriau nė neminėsime.
Geriau grįžkime į Briuselį ir prisiminkime, kad Europos Komisija niekaip dėl vieno terminalo susitarti nepajėgiančioms Baltijoms šalims pasiūlė saliamonišką išeitį: statyti savas krantines, o plaukiojanti saugykla su dujinimo įranga būtų viena ir kursuotų tarp trijų valstybių uostų tarsi koks linijinis laivas. Jeigu nervų karas dėl SGD terminalų Klaipėdoje užsitęs – kas žino, galbūt Lietuvoje šio laivo lauktų ne viena, o dvi greta esančios stotelės.

Lietuvos kelininkai, pirmieji transporto sektoriuje baigiantys panaudoti 2007–2013 m. laikotarpiui skirtas ES lėšas, tvirtina, kad spėtų naudingai investuoti ir kitų, beviltiškai stringančių, europinių programų pinigus. Juk tvirti keliai džiugina ne vien vairuotojus ir vežėjus: mokesčių pavidalu valstybei tais pačiais metais grįžta dvigubai daugiau lėšų, nei ji atseikėja prisidėdama prie kelininkų projektų.

Apie tai, kaip gelbėti yrančius šalies kelius, diskutuoja susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, asociacijos “Lietuvos keliai” direktorius Rimvydas Gradauskas, koncerno “Tiltra Group” valdybos pirmininkas Nerijus Eidukevičius, “Šiaulių plento grupės” valdybos pirmininkas Šarūnas Kliokys, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Virgaudas Puodžiukas ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Petras Tekorius.
VEIDAS: Planus surinkti daugiau lėšų iš degalų akcizo grasina niekais paversti mažėjantis šalies gyventojų skaičius ir nauja ekonominės krizės banga. Ar yra vilčių, kad mažės bendroms valstybės reikmėms iš surinkto akcizo pajamų atseikėjama lėšų dalis? Ar apsieisime be didėsiančių tranzito ir kitokių mokesčių?
P.Tekorius: Įplaukos iš degalų akcizo išties smarkiai krito. Neatsimenu kitų tokių metų, kad liepos mėnesį, kai šalyje verda statybos, įplaukų būtų surinkta mažiau nei sausį. Per septynis pirmuosius 2011-ųjų mėnesius Kelių priežiūros ir plėtros (KPP) programos įplaukos tesudarė 48 proc. metinio plano, o metų pabaigoje planuojamas 18 proc., arba daugiau kaip 200 mln. Lt, deficitas. Vadinasi, kitų metų pradžioje atidavinėsim skolas, o ne skelbsim konkursus.
V.Puodžiukas: Pasaulyje pripažįstamas principas “naudotojas moka”. Tai reiškia, kad pinigai, surinkti iš vežėjų ir vairuotojų, turėtų būti naudojami jų labui. Juk transporto išlaidos, palyginti su kelių staybos išlaidomis, yra dešimteriopai didesnės. Jei į kelius protingai investuojame vieną litą, eismo dalyviai atsiima dešimt litų.
N.Eidukevičius: 2009 m., kai KPP programai tenkanti už degalų akcizą surenkamų lėšų dalis sumažėjo nuo 80 iki 55 proc., žadėta, kad tai laikina. Kelininkai tikisi, kad ši dalis laipsniškai bus grąžinta ir iš degalų vartotojų surenkami pinigai nebebus naudojami bendroms valstybės reikmėms. O kelius labiausiai ir žaloja sunkiasvoris transportas, todėl netgi pakėlus jam taikomus mokesčius nebūtų kompensuojama įtaka magistralių būklei.
Š.Kliokys: Šiandien sunkiojo transporto vinjetės Lietuvoje gerokai pigesnės nei kaimyninėse valstybėse. O KPP programai, mūsų skaičiavimais, atėmus projektuotojams ir valstybinėms priežiūros institucijoms tenkančią dalį, lieka netgi ne 55, o tik 37 proc. surenkamų įplaukų. Taigi finansavimas sumenko dvigubai, ir kelininkams teko atleisti daug darbuotojų.
R.Gradauskas: Todėl iš 220 diplomuotų kelių inžinierių, šįmet baigusių studijas, darbo pagal specialybę ras geriausiu atveju dvidešimt.
E.Masiulis: Ne kartą inicijavome diskusijas dėl būtinybės vėl pradėti didinti lėšų dalį, tenkančią keliams iš surinktų akcizų. Tačiau kol kas Finansų ministerija teigia nematanti galimybės grįžti į prieškrizinį lygį, nes pradėtų trūkti pinigų kitoms valstybės reikmėms, tektų daugiau skolintis. Todėl teks ieškoti papildomų kelių tiesimo ir priežiūros finansavimo būdų. Galimybė labiau apmokestinti tranzitinius sunkiasvorius automobilius, važiuojančius per mūsų šalį, svarstoma. Panašiu keliu suka daug valstybių. Kaip žinote, vasarą tai padarė kaimyninė Lenkija. Būsimi sprendimai taip pat priklausys nuo to, kokią ES paramą gausime keliams 2014–2020 m.

Sprendimai reikalingi dabar

VEIDAS: Į kokią situaciją pateksime, jei europinės lėšos transporto infrastruktūros projektams smarkiai sumažės ir teks pasikliauti vien KPP programos lėšomis?
Š.Kliokys: Kelininkams 2012–2013 m. teliko panaudoti vos 118 mln. Lt ES lėšų, kai vien 2010 m. turėjome 531 mln., o 2011 m. – 416 mln. Lt. Esame apskaičiavę, jog tam, kad kelių būklė neblogėtų, per metus Lietuvoje iš įvairių šaltinių į valstybinės reikšmės kelius reikėtų investuoti ne mažiau kaip pusantro milijardo litų. Šįmet iki tos sumos trūks maždaug 300–400 mln. Lt. Jei jų nebus, kitąmet reikės investuoti du milijardus, antraip keliuose bus rizikuojama žmonių gyvybe.
N.Eidukevičius: Logiška, kad galėtume panaudoti į priekį menkai tepasistūmėjusių kitų sektorių europinių programų lėšas. Skaičiavimai rodo, kad iš ES atkeliaujančio vieno lito paramos, prie kurio valstybei reikia pridėti savų 15 proc. (arba 15 ct), per metus jai mokesčių pavidalu sugrįžta 36 ct. Parodykite man kitą sektorių, siūlantį tokią lėšų grąžą.
V.Puodžiukas: Sprendimas permetinėti ES pinigus iš vieno sektoriaus į kitą turi būti grindžiamas investicijų studijomis. Jei yra rizika, kad konkreti programa nebus įgyvendinta, o kitame sektoriuje lėšos gali duoti reikšmingos naudos visuomenei – tuomet verta.
N.Eidukevičius: Projektų yra, tik negalima delsti: iki 2013 m. pabaigos būtina pasirašyti kontraktus ir iki 2015 m. pabaigos juos įgyvendinti. Be to, idealu būtų organizuoti darbą taip, kad kontraktai būtų sudaromi metų pabaigoje, o pradedami įgyvendinti pavasarį. O dabar būna, kad konkursą laimi rugpjūtį ir kelio darbus pradedi šalčiams artėjant. Apie efektyvumą tuomet sunku kalbėti: prarandama daug brangaus laiko, didėja sąnaudos, reikalingos analogiškai kokybei užtikrinti.

Kelius tiesiame sau

VEIDAS: Ar viešųjų pirkimų sistemos reikalavimai, pagrindinį dėmesį teikiantys projekto įgyvendinimo kainai, neatsiliepia kelių ilgaamžiškumui? Juk netgi norėdamas padaryti geriau rangovas neturi kaip pasiūlyti alternatyvos, jei siekia, kad užsakymas atitektų jo įmonei.
E.Masiulis: Visi, skaičiuodami konkursines kainas, žino, kiek nuties kilometrų, kiek ir kokių medžiagų reikės. Reikalavimai surašomi smulkiai ir visiems yra vienodi. Todėl jei dirbsi sąžiningai, būsimo kelio kokybės sąskaita sutaupyti nelabai galėsi. Pastaruoju metu sugriežtinome kelininkų darbų kontrolę, nes patikrinę seniau nutiestus kelius esame aptikę broko. Seime svarstomos mūsų pateiktos įstatymų pataisos, kad kontrolė taptų dar griežtesnė.
N.Eidukevičius: Stiprinti darbų kontrolę prašė patys kelininkai, nes nesiekiame nieko apgaudinėti. O įsivaizdavimai, neva dirbdami centimetrą dangos storio sugebam pavogti (nors kiekvienas konstrukcijos sluoksnis darbo eigoje smulkmeniškai kontroliuojamas), kenkia visam sektoriui.
Esu įsitikinęs: taupyti reikia, tačiau jei norime įsigyti kokybišką daiktą, neperkame jo už kinišką kainą. Ir patys sau, taupydami cementą, nestatome namo, kuris sugrius po dvejų metų. Taip pat reikėtų žiūrėti į kelius. Lietuva – tranzito šalis, o kalbėdami apie tranzitą dažniausiai turime omenyje automobilių transportą. Todėl protinga, atsižvelgiant į srautus, įrengti kelią taip, kad jam kuo rečiau reikėtų kapitalinio remonto, o sankryžos nestabdytų eismo kas kilometrą.
R.Gradauskas: Man labiau patinka kostiumo analogija. Atėjęs į krautuvę pirkti kostiumo nesakai: duokit man šito dydžio pigiausią. Bet viešųjų pirkimų konkursuose vyksta panašus procesas. O juk šalia pagrindinio – kainos kriterijaus galėtų būti atsižvelgiama ir į kokybės rodiklius, garantinius laikotarpius, technologijas, leidžiančias užtikrinti statinio ilgaamžiškumą. Nesuprantamas Valstybės kontrolės nurodymas, kad dalyvių siūloma kaina konkursuose nuo skaičiuojamosios negali skirtis daugiau kaip 2 proc. Jei kainos buvo apskaičiuotos šių metų pradžioje, vien išaugusių išlaidų degalams ir bitumui įtaka galutinėms sąmatoms nebetelpa į nurodytus rėmus.

Koncesija: nauda ar praradimai

VEIDAS: Ar stokojant lėšų mokami keliai taps vienintele realia ateities infrastruktūros plėtros akternatyva?
N.Eidukevičius: Kad galėtume rinkti mokečius už kelius, pirmiausia tektų keisti LR Konstituciją. Europos patirtis šiuo požiūriu nėra patraukli. Praktiškai visur rangovams tekdavo iš naujo derėtis su užsakovais dėl atlygio, nes transporto srautai planuotųjų toli gražu neatitikdavo.
E.Masiulis: Šiuo metu nesvarstome galimybės tiesti mokamus kelius. O viešosios ir privačios partnerystės (VPP) projektai mums labai įdomūs. Vykdomas eksperimentinis toks projektas – Palangos aplinkkelio tiesimas. Iki metų pabaigos tikimės turėti darbų vykdytoją, kuris nuties kelią ir prižiūrės jį savo lėšomis. Valstybė jam pinigus išmokės per 25 metus. Jei šis modelis pasiteisins, planuojame skelbti daugiau konkursų.
N.Eidukevičius: Bet gąsdina nuotaikos, su kuriomis buvo pasitikta koncesininkų statyta nauja mokykla Balsiuose: investuotojai viešojoje erdvėje kone apvaginti. Kyla rimtas klausimas dėl politinio VPP modelio prestižo. O tokie projektai, kaip Palangos aplinkkelis, kelininkų koncesijai per smulkūs – toks modelis labiau tinka stambiems objektams. Juos finansuoja specializuoti solidžių galimybių fondai ir bankai, kurių nedomina projektai, kainuojantys mažiau nei 100 mln. eurų. Palūkanų dydis priklauso nuo daugelių veiksnių, taip pat ir nuo to, kas yra viešasis projekto partneris, – valstybė ar savivaldybė, kuria pasitikima mažiau ir atitinkamai skaičiuojamos didesnės palūkanos.
Š.Kliokys: Kad pasikeistų visuomenės požiūris, reikia skaidrumo. Primityviai išdalijus kainą, per dvidešimt penkerius metus tenkančią vienam kelio kilometrui, atrodys labai brangu, tačiau reikia aiškinti, kas į tas išlaidas įeina. Koncesija Lietuvoje, stokojančioje lėšų keliams, yra reikalinga.
P.Tekorius: Vis dėlto ji turi du galus: jei bus daugiau tokių projektų, netrukus nebeliks lėšų kitų kelių priežiūrai. Vengrijoje susiklostė panaši situacija: atskaitymai už 800 km kelių, statytų pagal VPP modelį, kasmet suryja tris ketvirtadalius visiems šalies keliams skiriamo biudžeto. Galingus VPP užmojus pro truputį stabdo ir lenkai, skaičiuodami, kad toks finansavimo modelis kainą išaugina 2–2,5 karto. Esame preliminariai apskaičiavę, kad jei po Palangos dar “pyptelėsim” su kelio Vilnius–Utena rekonstrukcija ir Kauno–Marijampolės ruožu nuo Mauručių iki Puskelnių, tai du dešimtmečius kasmet iš KPP programos turėsim atskaityti po 150–200 mln. Lt.
V.Puodžiukas: Bet būna, kad stokojant lėšų ir nieko nedarant, įvertinus visuomenės nuostolius, susidaro dar didesni praradimai. Todėl ir reikia profesionaliai parengto investicijų projekto, kuris parodytų, ar koncesinė statyba apsimoka.

Svarbiausias turtas – specialistai

VEIDAS: Ar kelininkų įmonės, kurioms nebeužteks projektų namie, sugebės konkuruoti svetur, ar bus priverstos trauktis iš verslo?
N.Eidukevičius: Palyginti su 2008 m., kelininkų sektorius Lietuvoje susitraukė keturis kartus. Vieni diversifikavosi ir perėjo dirbti į kitus sektorius, kiti sugebėjo įkišti nosį į užsienio rinką, pirmiausia Lenkiją, Latviją, Kaliningradą. Atidžiai stebime Baltarusiją: jei bus eliminuota didelė politinė rizika, kelininkai pajudės ir ten. Apskritai daugiausiai potencialo regime posovietinėje erdvėje, nes Vakarų Europos senbuvės kruopščiai saugo savo rinkas nuo atėjūnų. Netgi Lenkijoje per penkerius veiklos metus sugebėjome atestuoti vos du darbų vykdytojus, mat iš jų reikalaujama tiek valstybinės kalbos pažymėjimo, tiek vietos bendrovių rekomendacijų. Lietuvoje tokio rinkos apsaugos mechanizmo kol kas nėra, o pagrindinis dalykas, saugantis mus nuo užsienio konkurentų invazijos, yra projektų smulkumas. Ką tokiems milžinams, kaip “Strabag”, veikti mūsų šimto milijonų litų vertės projektuose? Jiems neefektyvu čia eikvoti valdymo išteklius.
R.Gradauskas: Vis dėlto galim pasidžiaugti, kad išsaugojom rangovų įmones. Latviai jau turi problemų, todėl “Panevėžio keliams” ir pavyksta ten laimėti konkursus.
N.Eidukevičius: Įmonės stengėsi išsaugoti savo branduolius. Dabar esame “užkonservavę” dalį pajėgumų, nes buvome daug investavę į darbuotojus, technologijas ir valdymo sistemas. Negali tokių dalykų iššvaistyti, negali leisti išvažiuoti žmonėms, kurie, tarkim, moka statyti tiltus pagal naujausias technologijas. Kai jų reikės – nebeprisišauksi. Įrangą galima išsinuomoti, o su ja mokančių elgtis specialistų – ne.
V.Puodžiukas: Lietuvoje per daug įmonių užsiima kelių verslu. Per didelė konkurencija viešųjų pirkimų konkursuose skatina rangovus orientuotis į mažesnę kainą, o ne į nuosavą patirtį. Austrijoje, mano žiniomis, veikia vos viena stipri kelininkų bendrovė, Danijoje – dvi, Švedijoje – trys, o Lietuvoje – bent keturiolika. Jeigu viešųjų pirkimų konkursuose būtų kreipiamas didesnis dėmesys į įmonės patikimumą, o ne vien į kainą, ir rezultatai būtų kitokie.
Š.Kliokys: Aišku, mažoms įmonėms dabartinėje aplinkoje sudėtinga konkuruoti. Kokybės reikalavimai aukšti, juos tegalima įgyvendinti dirbant naujomis technologijomis. O tam reikalingi nemenki Lietuvos masteliu bendrovės finansiniai ištekliai.
N.Eidukevičius: Šie metai žiaurūs kelininkams, nes į viršų reikšmingai kyla visos pagrindinių sąnaudų eilutės: tiek darbo apmokėjimas, tiek statybinių medžiagų ir degalų kainos. O užsakovai į tai reaguoja tik dabar: kylantį kainų lygį rodo vos keletas pastarųjų konkursų. Pirmasis pusmetis dėl anksčiau prisiimtų įsipareigojimų vykdymo tapo nuostolingas.
Š.Kliokys: Įsivaizduokit: atlieki 40–50 mln. Lt vertės darbus, patiri keturis penkis milijonus nuostolio ir galvoji: o kam aš dirbau?
N.Eidukevičius: Dabar sudaromuose kontraktuose dažniau numatoma indeksavimo tvarka, paskirstanti tokių veiksnių riziką tarp užsakovo ir rangovo. Tai leidžia sumažinti viešųjų pirkimų konkursuose siūlomas kainas, nes išvengiama išpūsto rizikos skaičiavimo. Tačiau apskritai laikai, kada užsakovai konkursuose taupydavo milijonus, baigiasi. Visų pirma todėl, kad didėja darbo sąnaudos, kurios krizės laikotarpiu buvo stipriai sumažėjusios. Lietuvių specialistams vėl atsidaro keliai į užsienio bendroves, ir norėdami juos išsaugoti turime pasiūlyti adekvatų rinkai darbo užmokestį.

BFL

Savivaldybėje nebuvo nė vieno “Žalgirio” arenos statybą prižiūrėjusio žmogaus, po savivaldybės ir areną statančios bendrovės “Vėtrūna” vadovų pasitarimo pareiškė Kauno meras Kęstutis Mikėnas.

“Aiškėja, kad savivaldybėje nebuvo nė vieno rimtai projektą prižiūrėjusio žmogaus”, – konstatavo Kęstutis Mikėnas, penktadienį rašo “Kauno diena”.

Pasitarime dėl tikslios statybos darbų pabaigos datos nenuspręsta. Buvo išsakytas tik siekis statybą baigti kuo greičiau. Paskutinis galimas terminas – iki liepos

“Jeigu taip nuspręsta, taip ir bus”, – tvirtino bendrovės “Vėtrūna” savininkas Vytautas Banys.

Savivaldybės administracijos vadovai dėl arenos susirinkimus ketina rengti kone kasdien.

Arenos atidarymas planuojamas liepos 6- ąją, tačiau areną valdysiančio operatoriaus atstovė, “Ūkio banko investicinės grupės” valdybos pirmininkė Angelė Dementavičiūtė šią savaitę užsiminė, kad svarstoma atidarymą atidėti, nes dėl vėluojančios statybos jam neįmanoma pasiruošti. Tačiau operatorius nusprendė patikėti savivaldybės ir “Vėtrūnos” gerais ketinimais.

“Neįsivaizduoju, kas būtų, jei jie mus pavestų. Tačiau mes turime atidarymą surengti liepos 6-ąją – tai yra kritinis taškas”, – sakė A.Dementavičiūtė.

“Vėtrūna” pripažįsta, kad šiuo metu “Žalgirio” arenoje ji dirba tik 60 proc. pajėgumu, o bendrovės darbininkai po 17 val. jau traukia ilsėtis.

V.Banys teigė, kad darbai net trimis pamainomis gali pradėti vykti kone nuo šiandienos – svarbiausia, kad savivaldybė patvirtintų darbus ir jų sąmatas parašais.

Kalbama, kad arena “Vėtrūnai” yra nuostolingas objektas. Todėl bendrovė bando taupyti kone kiekviename žingsnyje, o labai greitai artėjantis Europos vyrų krepšinio čempionatas “Vėtrūnai” atveria šantažo galimybes.

Likusiame statybos etape sąmata dar išaugs. “Yra kai kurių darbų, kuriuos reikia atlikti papildomai, o už papildomus darbus reikia atsiskaityti”, – šypsojosi V.Banys.

Būtinų papildomų darbų sąrašas turėtų būti patvirtintas artimiausiu metu.

zalgirio-arena22

Naujos kadencijos miesto valdžia išgirdo, kad “Žalgirio” pramogų ir sporto rūmai gegužės 1 dieną nebus baigti statyti – dar neatlikta darbų už beveik 40 mln. litų – nors šis terminas jau yra paskutinis.

Tarybos nariams kilo abejonių, ar bus spėta viską užbaigti iki Europos vyrų krepšinio čempionato, nes, baigus statybos ir įrengimo darbus, dar reikės atlikti kadastrinius matavimus ir sukviesti valstybinę komisiją, penktadienį rašo “Kauno diena”.

“Matome, kad nėra galimybės baigti ir priduoti objektą valstybinei komisijai. “Vėtruna” daro spaudimą ir prašo atidėti terminus”, – naujos kadencijos tarybos narius informavo Statybos skyriaus vedėjas Vigimantas Abramavičius.

Turėję užbaigti areną iki 2010-ųjų spalio pradžios, statybininkai išsiderėjo, kad terminas būtų atidėtas iki šių metų vasario, o vėliau -iki šių metų gegužės 1 dienos.

Vėluojantys “Vėtrūnos” darbai trukdo užbaigti ir dviaukštę automobilių stovėjimo aikštelę, kuri susijungs su arena.

Tuo tarpu buvęs Kauno meras Andrius Kupčinskas, vadovavęs Pasirengimo Europos krepšinio čempionatui darbo grupei, sako, kad naujieji miesto vadovai turėtų susilaikyti nuo neva vėluosiančio “Žalgirio” arenos atidarymo temos eskalavimo. “Valstybei ir Kaunui tai tikrai neprideda prestižo”, – sakė jis.

I šį klausimą savaitraščiui “Litovskij kurjer‘ atsakė “BelNIPIenergoprom” direktorius Andrejus Rykovas:” Baltarusijos teritorijoje nėra tinkamesnės vietos atominėj elektrinėj. Nors pradžioje buvo nustatyta virš 70 tinkamų statybai vietų. Rezultate liko 3: Krasnopolianskaja Čauso rajone, Kukšinovskaja Mogiliovo srityje ir Astravas. Visur atlikti geologiniai, geofiziniai, hidrologiniai ir aerometeorologiniai tyrimo darbai.

Pasirodo, Mogiliovo srityje gylyje nuo 25 iki 40 metrų ir žemiau guli vandeniu apsemta kreida. Buvo atlikti papildomi tyrimai, kreiptasi konsultacijų į TATENA. Bendra nuomonė buvo tokia: faktorius ne draudžiantis, bet apsunkinantis. Todėl buvo pasirinktas Astravo variantas. Tokia mūsų sprendimų logika”.

Baltarusija atominę jėgainę ketina statyti Astrave, kuris yra maždaug už 50 kilometrų nuo Vilniaus, nes tai yra tinkamiausia vieta šalies teritorijoje, tvirtina energetikos bendrovės “BelNIPIenergoprom” direktorius Andrejus Rykovas.

“Baltarusijos teritorijoje nėra tinkamesnės vietos atominei elektrinei. Nors pradžioje buvo nustatyta virš 70 tinkamų statybai vietų, galiausiai liko 3 – Krasnopolianskaja Čauso rajone, Kukšinovskaja Mogiliovo srityje ir Astravas. Visur buvo atlikti geologiniai, geofiziniai, hidrologiniai ir meteorologiniai tyrimo darbai”, – savaitraščiui “Litovskij kurjer” sakė A.Rykovas.

Anot jo, Čauso rajone ir Mogiliovo srityje numatytose aikštelėse 25-40 metrų gylyje yra vandeniu apsemta kreida, kuri apsunkina jėgainės statybas. A.Rykovo teigimu, tokia išvada buvo padaryta po konsultacijų su Tarptautine atominės energijos agentūra (TATENA).

“Todėl buvo pasirinkta Astravo aikštelė. Joje buvo atlikti papildomi tyrimai”, – tvirtino A.Rykovas.

2,4 tūkst. megavatų galios dviejų reaktorių atominę elektrinę Baltarusijoje iki 2018 metų turėtų pastatyti Rusijos įmonė “Atomstrojeksport”.

Baltarusijos skaičiavimais, jėgainė su infrastruktūra kainuos apie 9,4 mlrd. JAV dolerių, o vien tik branduolinė jėgainė – maždaug 6 mlrd. dolerių. Baltarusija siekia gauti iš Rusijos 9 mlrd. dolerių paskolą.

Šiuo metu rengiama galimybių studija turės atsakyti, ar Vilniuje reikia metro, tačiau jei statybos būtų prasidėjusios anksčiau, joms būtų buvusi suteikta Europos Sąjungos (ES) parama, dabar pinigų greičiausiai niekas nebeduos.

Galimybė finansuoti naujų rūšių transporto diegimą numatyta tik 2007-2013 metų paramos laikotarpiu, o tikimybė, kad metropoliteno statybos galėtų prasidėti iki to laiko, labai nedidelė, pirmadienį rašo “Vilniaus diena”.

Savivaldybės įmonės “Vilniaus planas” vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis metropoliteno reikalingumu abejoja. Anot jo, ši idėja galėjo būti perspektyvi, jei būtų buvusi pradėta įgyvendinti bent prieš dešimtmetį, tačiau per tą laiką vykusi miesto plėtra kelia abejonių dėl tokios priemonės tikslingumo.

“ES naujų rūšių transporto diegimą iš dalies finansuos iki 2013 metų. Paskui galimybės gauti paramą tokiems projektams nebenumatytos”, – teigė M.Pakalnis.

Abejonių, ar pavyktų Vilniuje įrengti miesto geležinkelį, M.Pakalniui kelia ir tai, kad tokiam projektui turėtų pritarti politikai.

“Mes tik norime parengti dokumentą, kuris aiškiai nurodytų, kokių rūšių transportas Vilniui būtų tinkamiausias, tačiau neabejoju, kad bus ilga ir sunki diskusija. Yra įvairių interesų grupių, tam tikrų rūšių transporto entuziastų, todėl čia bus didelė dirva politinėms spekuliacijoms”, – svarstė architektas.

Vilniaus miesto transporto specialusis planas turėtų būti parengtas gegužę.

Įvairios viešojo transporto galimybių studijos viena po kitos buvo pradėtos rengti dar 2002 metais, kai tuometis Vilniaus meras Artūras Zuokas įsigeidė sostinėje išvysti tramvajų.

Vyriausybei neapsisprendžiant, ką daryti su nebaigtais statyti Valdovų rūmais, ūkio ministras Dainius Kreivys sako, kad šiuo metu ieškoma teisinio sprendimo, kaip galima būtų tęsti darbus. Jo neradus, pasak ministro, reikės nutraukti konkursą ir konservuoti statybą.

“Prieš savaitę sakiau, kad taip greitai teisiško sprendimo neradome. Žinome, kad objektas yra labai svarbus, kad jo konservavimas kainuoja daug, todėl pasakyti “ne” nenorime, o pasakyti “taip” reikalingas teisinis sprendimas”, – pirmadienį po Vyriausybės pasitarimo sakė D.Kreivys.

Jis negalėjo pasakyti, kada galėtų būti priimtas sprendimas dėl tolesnių Valdovų rūmų statybos darbų: “Specialistai dirba”.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė praėjusią savaitę pareiškė, kad Valdovų rūmų statybą reikia baigti, nes Lietuvai būtų gerai turėti tokias reprezentacines patalpas per pirmininkavimą Europos Sąjungai (ES) 2013 metais.

Ministrų kabinetas praėjusią įpareigojo Ūkio ministeriją rasti sprendimą, ką daryti su nebaigtais statyti Valdovų rūmais.

Viešųjų pirkimų tarnyba sako, kad Valdovų rūmų rangos sutartis su Panevėžio statybos trestu (PST) turi būti nutraukta. Tuo tarpu Valstybės kontrolė Vilniaus pilių direkcijai nurodė pakeisti rangos sutartį.

PST vadovai tvirtina, kad nutraukus sutartį kreipsis į teismą.

Panevėžio statybos tresto skaičiavimu, pirmajam Valdovų rūmų etapui baigti reikia apie 32 mln. litų. Šiemet iš valstybės biudžeto Valdovų rūmams statyti numatyta 16 mln. litų.

Į Valdovų rūmų atkūrimą investuota 230 mln. litų, galutinė darbų kaina yra apie 367 mln. litų.

Galimą lėšų švaistymą statant šį objektą tiria Generalinė prokuratūra. Tyrimas pradėtas susipažinus Valstybės kontrolės duomenimis, kad per dešimt metų nuo projektavimo ir statybų pradžios Valdovų rūmų projektas pabrango 250 mln. litų.

+370 5 2058511

Generalinės prokuratūros atliekamas tyrimas dėl galimo lėšų švaistymo statant Valdovų rūmus Vilniuje valstybės biudžetui gali atsieiti dar 2 mln. litų.

Tiek kainuotų nepriklausomo eksperto atliktas statybos darbų ekspertinis tyrimas, trečiadienį sakė generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis per Seimo Antikorupcijos komisijos darbo grupės galimoms korupcijos apraiškoms teismų, teisėsaugos bei kontroliuojančių institucijų veikloje tirti posėdį.

“Mane tai iš anksto neramina, nes prokuratūra tokių pinigų neturi. Ko gero, norėdami šį tyrimą baigti, turėsim kreiptis į Vyriausybę, kad prisidėtų finansuojant ekspertinį tyrimą”, – sakė D.Raulušaitis.

Jo teigimu, ekspertizės kaina gali siekti iki procento objekto vertės. Į Valdovų rūmų atkūrimą jau investuota 230 mln. litų, o galutinė darbų kaina siektų apie 367 mln. litų.

“Generalinėje prokuratūroje dabar vyksta eksperto parinkimo ir šios paslaugos pirkimo procedūra, kol tas neįvykę, nenorėčiau analizuoti numatomų kainų ir terminų, eina kalba, kad rinkos kaina – vieno procento nuo vertinamo sandorio ar objekto vertės, bet aš tikiuosi, kad man pavyks už mažesnę kainą ekspertą surasti”, – po posėdžio žurnalistams sakė D.Raulušaitis.

Jo žodžiais, nepriklausomo eksperto paslaugas reikia pirkti, nes Teismo ekspertizės centras tokių specialistų neturi.

Taip pat D.Raulušaitis informavo, jog kovą bus pradėta Valdovų rūmų statybų finansinė-buhalterinė ekspertizė, kurią atliks Teismo ekspertizės centro ekspertai, planuojama, kad darbas gali užtrukti apie pusę metų.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad Vyriausybė turėtų rasti skaidrų ir greitą būdą, kaip baigti Valdovų rūmų statybas.

Tuo tarpu Ministrų kabinetas niekaip neranda išeities, ką daryti su nebaigtais statyti rūmais.

Viešųjų pirkimų tarnyba sako, kad Valdovų rūmų rangos sutartis su Panevėžio statybos trestu (PST) turi būti nutraukta. Tuo tarpu Valstybės kontrolė Vilniaus pilių direkcijai nurodė pakeisti rangos sutartį. PST vadovai tvirtina, kad nutraukus sutartį kreipsis į teismą.

Panevėžio statybos tresto skaičiavimu, pirmajam Valdovų rūmų etapui baigti reikia apie 32 mln. litų. Šiemet iš valstybės biudžeto Valdovų rūmams statyti numatyta 16 mln. litų.

Galimą lėšų švaistymą statant šį objektą tiria Generalinė prokuratūra. Tyrimas pradėtas susipažinus Valstybės kontrolės duomenimis, kad per dešimt metų nuo projektavimo ir statybų pradžios Valdovų rūmų projektas pabrango 250 mln. litų.