BFL/A.Ufarto nuotr.

Keturi iš penkių žmonių, ketinančių statytis namą,  pervertina savo finansines galimybes – rodo statybos specialistų patirtis. Dažnai per didelis optimizmas pakiša koją, o gyventojai, užuot šventę įkurtuves kamuojasi nebaigtos statybos name. Pateikiame 5 didžiausias klaidas, daromas nusprendus patiems statytis namą.

1. Perka sklypą, paskui planuoja namą

Dauguma kruopščiai skaičiuoti, kiek kainuos pasistatyti namą, pradeda tik tuomet, kai įsigyja sklypą. Vyrauja nuomonė, kad neturint sklypo, nėra prasmės skaičiuoti reikalingo biudžeto. Anot specialistų, net sklypą rinktis reiktų pagal tai, kokio bendrojo ploto namą planuojama statyti. Vadinasi, jau šiame žingsnyje reiktų įvertinti, kiek išlaidų reikės namo statybai ir kiek jų galima skirti sklypo įsigijimui. Savo aplinkoje veikiausiai rastumėte asmenį, kuriam namo statybos tapo viso gyvenimo projektu. Tokie pavyzdžiai rodo, ko laukti, jei į detalų planavimą pažiūrėsite pro pirštus.

2. Nenustato biudžeto

Namo statybos – brangus procesas. Būtent todėl, nusprendus statytis namą, reiktų pradėti nuo kruopštaus biudžeto planavimo. „Jei planuojate dalį reikalingų pinigų skolintis iš banko, į jį kreipkitės ne tada, kai jų jau prireiks. Galimybe gauti reikiamą paskolą pasidomėkite iš anksto ir gaukite oficialų patvirtinimą, kokio dydžio paskolą gali gauti jūsų šeima. Ne kartą namo statytojai planuotų darbų nepabaigė sužinoję, kad bankai paskolinti jiems reikiamos sumos negalės. Be biudžeto, svarbu susiplanuoti ir finansinius srautus, kiek ir kuriam etapui reiks pinigų, bei iš kur jų gausite, – paaiškino portalo „Namukainos.lt“ vadovas Linas Mikaila.

3. Remiasi kitų žmonių statybos patirtimi

Bičiulių patirtis name įsikurti už 90 tūkst. eurų dar nereiškia, kad namas jums kainuos tiek pat. Namo kaina gali priklausyti nuo pasirinkto projekto, pastato tūrio, inžinerinių tinklų, konstrukcijų, apdailos medžiagų ir net žemės sklypo grunto. Nesiremkite ir kitų namų pavyzdžiais, net jei jie itin panašūs į jūsiškį. Gerai situaciją iliustruojantis palyginimas galėtų būti tokio paties dydžio, bet skirtingos klasės automobiliai. Dydis toks pats, o kaina nevienoda. Taip ir iš pažiūros panašių namų statybos kaina gali būti skirtinga.

4. Nesinaudoja profesionalų pagalba

Per gyvenimą namo statybų gyventojai imasi kartą arba du, todėl neįmanoma žinoti visų statybos niuansų. Rasti atsakymus, o dažnai ir sutaupyti, padėtų profesionalai. Dar prieš sklypo paieškas, rekomenduojama kreiptis į profesionalius konsultantus, kurie patartų, kokio dydžio ir architektūros namą būtų galima pasistatyti bei kokiame miesto rajone ir kokio sklypo geriau ieškoti pagal turimus piniginius išteklius.

5. Stato brangų namą pigiame sklype

Paskutinė, tačiau viena skaudžiausiai kertančių klaidų, – prabangaus namo statybos menkaverčiame sklype. Jei neproporcingai didelę pinigų sumą suplanavote namo statyboms, tačiau jį statysite rajone, kur žemės kainos pigesnės ir vyrauja ekonominės klasės namai, kyla grėsmė, kad jūsų pastatytas būstas bus nelikvidus. Jei atsitiks taip, kad namą reiks parduoti – jums gali niekuomet nepavykti susigrąžinti pinigų, išleistų jam statyti, o greičiausiai teks patirti ir nuostolių.

„Ateities statiniuose dominuos ekologiški, savaime nusivalančiu paviršiumi aliuminio ir stiklo pluošto gaminiai: jie bus atsparūs aplinkos poveikiui, korozijai, aukštai temperatūrai, taigi praktiški ir patvarūs“, – prognozuoja patyręs statybų rinkos dalyvis, įmonės, patenkančios į didžiausių Lietuvoje statybos bendrovių 10-uką, UAB „Naresta“ generalinis direktorius Arūnas Šlenys (51 m.).

Saulė VALENTINAITĖ

– Emigracija retina ir statybos inžinierių gretas?

– Daugiausia ji retina statybos specialistų gretas. Tačiau, be emigracijos keliamų kliūčių, Lietuvoje gana prastai parengiami statybos sektoriaus specialistai. Nepakankamai kvalifikuotiems darbininkams sudėtinga įsilieti į statybos darbo rinką: kartelė iškelta labai aukštai. Kita problema – žmogiškieji ištekliai. Jei situacija Lietuvoje nesikeis, artimiausiame dešimtmetyje nebeturėsime jaunų statybininkų. Šią tendenciją jaučiame ir mes: mūsų įmonėje dirba trečdalis  vyresnio amžiaus darbuotojų ir  ilgainiui juos pakeisti jaunais naujais specialistais bus  labai sudėtinga.

– Kaip manote, kokių išeičių imsis įmonės mažėjant statybininkų pasiūlai šalyje?

– Rytinių šalių statybininkai šiandien aktyviai darbo jėgos ieško Šengeno erdvėje. Statybos įmonių, dirbančių NVS rinkoje, partnerių paieška tarp Lietuvos statybininkų yra gerokai suaktyvėjusi. Tai matoma ir mūsų įmonėje: nuo rudens įmonėje dirba ukrainiečiai statybininkai. Profesionalūs specialistai galėtų tapti savotišku išsigelbėjimu užpildant emigracijos paliktas tuščias darbo vietas.

– Lietuva žengia koja kojon su ES statybų inžinerijos naujovėmis ir tendencijomis? Ar seka įkandin ekonomiškai stipresnių valstybių?

– Mūsų šalyje netrūksta įmonių, kurios sėkmingai dirba užsienio rinkose. Statybos eksporto apimtys kiekvienais metais auga apie 12 proc. Lietuvos statybininkai nagingi, o jų atlikti darbai pasižymi kruopštumu ir kokybe, tačiau Europoje darbo masteliai visai kiti nei mūsų šalyje. Galimybės taikyti naujausias technologijas, medžiagas daugeliu atveju priklauso nuo darbų apimties ir jų kainos. Pagrindinėmis statybos sektoriaus lyderėmis šiandien galime vadinti Vokietiją, Skandinavijos šalis, Didžiąją Britaniją. „Naresta“ seka ir domisi inovacijomis statybos sektoriuje, todėl yra pasirengusi užsakovams pasiūlyti pačius naujausius objektų statybos sprendimus.

– Statybų sektorius įprastai apibūdinamas kaip plėšrus ar agresyvus. Ar mūsų kaimynams jame taip pat sudėtinga išlikti kaip ir mums?

– Estų statybininkai visuomet būdavo šiek tiek priekyje mūsų, jie labai aktyviai dalyvauja Skandinavijos rinkoje. Geriausi jų specialistai, kaip ir mūsiškiai, emigruoja, nes darbo užmokestis nėra didelis, bet perspektyvoje jis turėtų smarkiai kilti.

– Kokių pokyčių gali tikėtis statybų sektorius kylant vidutinei metinei temperatūrai?

– Tuos pokyčius statybininkai jaučia jau šiandien. Tik sekdami klimato kaitos prognozes galime tinkamai pasiruošti ateičiai. Juk nepastatysi dangoraižių, kuriuose nėra, pvz., kondicionavimo, drėkinimo sistemų. Kiekvieną dieną viskas modernėja ir keičiasi. Siekdami būti modernūs ir patrauklūs užsakovams, taikome naujas statybos technologijas ir ieškome inovatyvių sprendimų.

– Iš kokių medžiagų būstus statys ateities statybininkai?

– Esminės statybinės medžiagos išliks. Pokyčiai nebus drastiški. Nauji sprendimai, modernios technologijos, kokybiškesnės medžiagos statybų sektoriuje matomos kasmet. Tačiau į masinę statybą jos įeina ne taip greitai, kaip norėtųsi: ne visi užsakovai pajėgūs už tai, kas modernu, mokėti jau šiandien. Štai prieš metus baigėme biurų kompleksą, kuriame įmontuotos inovatyvios fasado plokštės, švarinančios orą. Kituose objektuose naudojamas savaime sutankėjantis betonas. Inovatyvios medžiagos brangios, tačiau palengva pradedamos naudoti ir Lietuvoje.

– Sakote, kad ateities statiniai nebus smarkiai kitokie nei šiandien?

– Ateities statiniuose dominuos ekologiški, savaime nusivalančiu paviršiumi aliuminio ir stiklo pluošto gaminiai: jie bus atsparūs aplinkos poveikiui, korozijai, aukštai temperatūrai, taigi praktiški ir patvarūs. Tačiau, kaip minėjau, drastiškų pokyčių neturėtų būti.

– Kokius prognozuojate 2016-uosius statybų sektoriui?

– Ateinančiais metais, nors ir nuosaikiai, statybų sektorius turėtų ūgtelėti. 2015-ųjų pabaigoje tikėjomės lėšų iš naujo ES paramos laikotarpio, tačiau jos vis dar nepaskirstytos. Tai dideli pinigai, formuojantys mūsų rinką. Kita vertus, turintieji ilgametę strategiją darbų turi ir be ES lėšų: kalbu apie pramonės, gyvenamųjų, komercinių ir negyvenamųjų patalpų pastatų statybą. Štai mūsų įmonė dėmesį koncentruoja į komercinių ir negyvenamųjų, iš dalies į daugiabučių pastatų statybą tiek gyvenamuosiuose kompleksuose, tiek išskirtiniuose gyvenamuosiuose kvartaluose. Šiandien jau turime apie 60 proc. pasirašytų sutarčių, todėl 2016-ųjų pradžia bus gera.

– Kaip manote, kas užtikrina sėkmę statybų sektoriuje?

– Rinkdamiesi užsakovus laikomės duoto žodžio, kaskart įvertiname turimas galimybes ir galimas rizikas. Savo darbų kokybę vadiname įmonės vizitine kortele. Dirbame su didžiausiais šalies nekilnojamojo turto vystytojais – tai įrodo, kad esame pelnę pasitikėjimą statybos rinkoje.

– Esate vadinamas vienu iš nedaugelio Lietuvos sostinės gražintojų. Kokie įmonės atlikti darbai labiausiai įsirėžė jūsų atmintin?

– Pradėjusi vos nuo 30 žmonių kolektyvo UAB „Naresta“ užaugo kone iki 300 darbuotojų. Per savo veiklą ji sukaupė statinių, kuriais išties didžiuojasi, istoriją. Vieni jų – garsieji Amerikos lietuvio Juozo Kazicko rūmai-rezidencija sostinės senamiesčio Šventų Jonų gatvėje, atitinkantys XIX a. pradžios lietuviškų dvarų stilistiką,  koplyčią-bažnyčią Nemėžyje ir Marijos Šeimos Karalienės bažnyčią ir parapijos namus Pabradėje. Taip pat atlikome remonto darbus Eišiškių ir Šalčininkų bažnyčiose. Vieni įdomesnių buvo olfaktometrijos (kvapų) laboratorijos statybos darbai, Ventės rago ornitologinės stoties rekonstrukcijos darbai.

Pastatėme tokius statinius, kaip „protingų“ gyvenamųjų namų kvartalas „LightHouse“ Fabijoniškių gatvėje, apartamentų kompleksas „Kotrynos vartai“ Klaipėdos gatvėje, „Sonex“ biurų pastatas J.Rutkausko gatvėje, Druskininkų viešbutis „Flores“ ir kiti.

Kiekvienas iš šių darbų vertas mūsų vizitinės kortelės.

Egerto Kemeriko nuotr.

Statybos. Taip jau sutapo, kad didžiausias Suomijos statybos paslaugų koncernas „YIT Corporation“ žurnalistus iš Baltijos šalių, Čekijos ir Slovakijos į spaudos dienas Suomijoje pakvietė kaip tik tuomet, kai Kaune įsiplieskė aštri diskusija dėl šio koncerno antrinės įmonės „YIT Kausta“ gyvenamųjų namų projekto dešiniajame Nemuno ir Neries santakos krante.

Aušra POCIENĖ

Specialiai „Veidui“ iš Suomijos

Šis projektas ypatingas tuo, kad pirmą kartą Lietuvoje naują gyvenamąjį rajoną planuojama statyti visai šalia vandens, krantinę pritaikant žmonių poilsiui ir reakreacijai. Bent jau taip buvo numatyta projekte, kuris laimėjo bendrovės „YIT Kausta“ surengtą architektūrinį konkursą.

Kaune betonas skiria nuo vandens

Čia turėjo atsirasti ir mažųjų laivų uostas, plati krantinė, komercinės paskirties zona. Tačiau, kaip rašo portalas ~pilotas.lt~, vietoj miesto puošmena turėjusios tapti krantinės dabar kyla stati 8 metrų apsauginė betoninė damba, kurioje numatoma įrengti vos kelis siaurus takelius ir vienus laiptus prie vandens. Įgyvendinamame projekte nebeliko nei laivų uostelio, nei komercinių zonų. Už stataus betoninio šlaito, kuris atkirs naująjį gyvenamąjį rajoną nuo upės, bus statomi daugiabučiai.

Kauno architektų bendruomenė vis dar nepraranda vilties, kad sutelkus pastangas įmanoma „YIT Kausta“ vykdomą projektą sustabdyti ir patobulinti atsižvelgiant į miesto ir visuomenės poreikius. Norima, kad, panašiai kaip kituose prie upių įsikūrusiuose Europos miestuose, atsirastų krantinė, pritaikyta žmonių buvimui, poilsiui prie vandens, mažajai laivybai.

Tai, kad bendrovė atsisakė ankstesnio sumanymo, byloja ne tik akivaizdūs skirtumai tarp pradinio ir įgyvendinamo projekto sprendinių, bet ir savaitraščiui „Veidas“ prieš dvejus metus apie būsimą projektą pasakyti „YIT Kausta“ generalinio direktoriaus Kęstučio Vanago žodžiai: „Norime įgyvendinti tokį projektą, kad vėliau nebūtų gėda mūsų vaikams ir anūkams. Juk Lietuvoje nėra kitos tokios unikalios vietos, kaip Nemuno ir Neries santaka. Siekiame, kad būtų suformuota nauja patraukli erdvė, kad ji nevirstų gelžbetonine giraite, o papuoštų miestą.“

Suomijoje namai brenda į vandenį

Kad tą puikiai sugeba daryti koncernas „YIT Corporation“ Suomijoje, žurnalistams buvo parodyta spaudos dienų metu. Suomiai daugiabučius stato ne tik ant kranto, bet ir drąsiai brenda į jūrą.

Vienas naujausių tokių YIT įgyvendintų projektų Helsinkyje – Merenkulkijanranta. Tai saloje pastatytas įspūdingas daugiabučių kvartalas, kurio statyba prasidėjo dar 2007-aisiais, o paskutinis namas baigtas šių metų gegužę.

Statybininkai, įsigiję sklypą prie jūros ir nugriovę ten buvusios jūrininkų mokyklos pastatus, projektui sukurti surengė architektūrinį konkursą, kurį laimėjo suomių architektūros biuras „Arkkitehdit NRT Oy“. Architektai pasiūlė labai organišką aplinkai sprendimą – daugiabučius statyti keturiomis link jūros žemėjančiomis juostomis, užsibaigiančiomis pailgais dviejų aukštų namais ant polių jūroje. Tarp daugiabučių suformuotos žaliosios zonos su jaukiomis sporto, poilsio aikštelėmis. Vieno iš daugiabučių pirmajame aukšte gyventojų reikmėms įrengtas ir bendro naudojimo sporto klubas.

Kvartalas tikrąja to žodžio prasme įsibridęs į jūrą, pakrantė visiškai natūraliai užsibaigia jūros vandens skalaujamais akmenimis. Prie vandens įrengta prieplauka, čia galima išsinuomoti valčių, kanojų, o sraigtiniai laiptai iš virš jūros esančių namų lauko koridorių leidžiasi tiesiai į jūrą. Netoliese įrengtas ir paplūdimys.

Kvartalo nuo jūros neskiria jokie atitvarai ar betoninės dambos, nors jūros bangos ir žiemą susidarantys ledo luitai kelia tikrai ne mažiau pavojų nei upių vanduo Lietuvoje. Tačiau suomiai ieško tokių techninių sprendimų, kurie būtų ne tik saugūs, bet ir estetiški bei funkcionalūs. Suprantama, jie nėra pigūs, tačiau suomiai, nors ir būdami labai racionalūs, supranta, kokią pridėtinę vertę ne tik miestui, bet ir patiems statytojams kuria šios investicijos.

Kaip pasakojo šio kvartalo statybų vadovas Mika Kosonenas, jūroje statomos atraminės konstrukcijos butus virš jūros turi apsaugoti ne tik nuo bangų smūgių, bet ir nuo jų keliamo triukšmo. Konstrukcijos pamatas po vandeniu yra apsuptas specialia damba, į kurią nepatenka vanduo, o pats pamatas 2,5 metro ilgio gręžtiniais poliais pritvirtintas prie dugno uolienos.

Būtent virš vandens įrengti vieni prabangiausių butų kvartale, kai kurių jų plotas viršija 200 kvadratinių metrų, jie įrengti per du aukštus, o buto kaina siekia 3,5 mln. eurų. Šiame kvartale jūros vanduo naudojamos butų vėdinimui, taip pat geoterminiam šildymui. Iš viso dešimtyje daugiabučių yra 237 butai, kurių plotas svyruoja nuo 50 iki 204 kv. m, po žeme įrengtos automobilių stovėjimo vietos, ir nė vieno jų nematyti pastatyto šalia namų.

Suomiai apskritai labai kryptingai skatina gyventojus naudotis visuomeninio transporto paslaugomis, nuolat plėsdami ir atnaujindami autobusų, metro ir traukinių tinklą. Galimybė naudotis arti esančiu visuomeniniu transportu laikoma didžiuliu gyvenamojo kvartalo privalumu. Žinoma, kitaip nei Lietuvoje, miesto transportas yra švarus, vėdinamas, juo patogu ir palyginti nebrangu važiuoti.

Todėl, pavyzdžiui, 107 butų gyvenamųjų namų komplekse netoli Helsinkio esančiame Vantos mieste YIT įrengė tik 92 automobilių stovėjimo vietas ir tam turi labai paprastą paaiškinimą: automobiliu važinėti brangu, be to, čia puikus susisiekimas visuomeniniu transportu – autobusais ir traukiniais.

Suomijoje labai populiaru važinėti ir dviračiais, kurie prie daugiabučių namų ar atvirose jų terasose stovi neprirakinti, nes niekam į galvą neateitų mintis imti svetimą daiktą.

Kryptingas kvartalo planavimas

Kitaip nei Lietuvoje, Suomijoje sunkiai įsivaizduojama ir pavienių daugiabučių statyba, kai namai dygsta todėl, kad toje vietoje statybų bendrovė nusiperka sklypą. Miestų savivaldybės statybų teritorijas planuoja kryptingai, o statytojai į statybų aikšteles ateina ne vieniems metams. Pavyzdžiui, kai kurie YIT projektai vykdomi etapais ir trunka penkerius ar dešimt metų. Statomi ištisi miestų kvartalai su gyvenamaisiais namais, parduotuvėmis, biurais, viešbučiais, rekreacinėmis zonomis. Bendradarbiaujant su savivaldybėmis, valstybinėmis įmonėmis statomi ir atnaujinami šalia esantys visuomeninės paskirties objektai.

Toks bendradarbiavimo pavyzdys Vantos mieste – Tikkurilos rajono atnaujinimas, prasidėjęs 2012 m. ir truksiantis iki 2019-ųjų. Pirmiausia rajone buvo moderniai rekonstruota trečia pagal intensyvumą Helsinkio apylinkėse traukinių stotis. Šį projektą pasiūlė Helsinkio geležinkelių įmonė. YIT šalia pastatė miesto autobusų terminalą, du daugiabučių namų kompleksus, plėtoja „Dixi“ prekybos ir verslo centrą.

Pirmuoju „Dixi“ statybos etapu pastatyta daugiau nei 6 tūkst. kv. m ploto komercinių, per 7 tūkst. kv. m ploto biurų patalpų, taip pat 500 vietų automobilių stovėjimo aikštelė. Šiuo metu tęsiamos naujų komercinių ir biuro patalpų statybos, o projektą bendrovė užbaigs beveik 4 tūkst. kv. m ploto pastatu, kuriame bus įrengti biurai ir viešbutis.

Tvarios aplinkos kūrimo koncepcija

„YIT statybos filosofija paremta tvarios aplinkos kūrimo koncepcija“, – teigia koncerno viceprezidentas Juha Kostiainenas. Tai reiškia, kad kuriama aplinka, kurioje žmogui būtų patogu ir saugu gyventi, būtų puoselėjama ir tausojama gamta, išsaugoma esama augmenija ir kuriamos naujos žaliosios zonos, naudojamos ekologiškos medžiagos, atsinaujinantys energijos šaltiniai.

Šalia socialinių ir aplinkosaugos aspektų ne mažiau svarbūs ir ekonominiai: ilgalaikis būsto ir aplinkos patrauklumas, sąnaudų efektyvumas. Ar statomi aukštesnio lygio būstai, kaip naujasis kvartalas Helsinkyje prie jūros, ar vidutinio lygio daugiabučiai, jų statybos ir apdailos sprendimuose naudojamos kokybiškos natūralios ir ilgaamžės medžiagos: medis, betonas, akmuo, stiklas, metalas.

Kitaip nei Lietuvoje, kur naujų kvartalų kiemuose įrengtos standartinės vaikų žaidimų aikštelės su mediniais, dažniausiai ryškiomis spalvomis nudažytais įrenginiais, jau po kelių eksploatavimo metų nutriušusiais ir aplūžinėjusiais, Suomijoje visa mažoji architektūra, bendro naudojimo įrenginiai kieme – suoliukai, staliukai, vaikų žaidimo aikštelės, šviestuvai – yra gero dizaino ir kokybės. Suomiai nesivaiko pelno kokybės sąskaita.

Jų gyvenamojoje aplinkoje nėra jokios perdėtos prabangos ar apdailos medžiagų gausos. Atvirkščiai, butų apdaila (parduodami tik įrengti butai) lietuvio akiai yra standartiška ir nuobodi, nes sienos ir lubos dažomos tik balta spalva, grindys – medinės. Lygiai tokia pat monotonija ir vonios kambariuose, kur daugiausia apsiribojama dušo kabina, nes kone kiekviename suomio bute yra didesnė ar mažesnė sauna.

Unikali namų bendrijų sistema

Kol kas lietuviams sunkiai suvokiama ir tokia kategorija, kaip bendro naudojimo patalpos ir paslaugos suomių daugiabučiuose. Bendruomeniškumas Suomijoje itin skatinamas ir puoselėjamas. Kaip sako patys suomiai, jų gyvenamųjų namų bendrijų sistema yra unikali ir vienintelė tokia pasaulyje.

Viena svarbiausių bendruomeninio gyvenimo daugiabutyje normų – lygybė. Bendrijos sprendimai privalomi visiems ir turi būti naudingi visiems vienodai. Pavyzdžiui, jei nusprendžiama įstiklinti balkonus, už tai moka ir balkonų neturintys gyventojai, nes nauda visuotinė: stiklai saugo namo fasadą, taupo šilumą ir mažina energijos sąnaudas. Suomiai sako, kad bendruomeninis gyvenimas reikalauja kompromisų, tačiau garantuoja komfortą ir saugumą.

Kai žmogus nusiperka butą daugiabutyje, jis tampa tik savo buto savininku ir akcijų turėtoju. Namo savininkas yra bendrija, kuriai buto savininkas įsipareigoja mokėti nustatytus namo priežiūros mokesčius. Bendrija, kurią valdo namo gyventojų išrinkta valdyba, prižiūri bendro naudojimo patalpas, kiemą, namo fasadus, šildymo ir kitas inžinerines sistemas. Bendruomenės reikmėms name įrengiamos bendro naudojimo saunos, sporto centrai, skalbyklos.

Apie 20 kilometrų nuo Helsinkio nutolusiame Espo mieste YIT pastatytame trijų daugiabučių komplekse kvartalo bendruomenei skirtas visas viršutinis aukštas trylikos aukštų daugiabutyje. Čia yra erdvus butas, kurį gyventojai gali naudoti savo šventėms ar susirinkimams, taip pat įrengtos dvi saunos, sporto klubas ir skalbykla. Namo stogas su jame įrengta didžiule terasa, iš kurios atsiveria įspūdingi miesto vaizdai, taip pat pritaikytas gyventojų reikmėms. Visu tuo bendru gėriu gyventojai naudojasi rezervuodami vietas internetu ar specialia rezervavimo sistema, įrengta daugiabučio pirmame aukšte esančioje fojė.

Šis kvartalas yra išskirtinis Suomijoje dėl savo neįprastų fasadų, kurių apdailai panaudotas vis dar naujove laikomas suomių išrastas grafinis betonas. Patys statytojai pripažįsta, kad žuvimis (nes netoliese yra jūra) išmarginti daugiabučiai vertinami nevienareikšmiškai, tačiau neįprasta apdaila šiam kvartalui padėjo išsiskirti iš kitų gausiai Suomijoje statomų kvartalų ir privilioti ne vieną pirkėją. Vidutinė buto kvadratinio metro kaina šiame rajone – 5 tūkst. eurų. Automobilio vieta požeminėje aikštelėje kainuoja apie 20 tūkst. eurų.

Kvartale, bendradarbiaujant su Espo miesto savivaldybe, priešais daugiabučius įrengtas ne uždaras kiemas, o erdvi miesto aikštė su suoliukais ir vaikų žaidimo aikštelėmis, joje vyksta nedidelės mugės, prekiaujama maisto produktais, gėlėmis.

Suomiška mokykla kelia pavydą

Toks privačių statytojų ir miesto bendradarbiavimas Lietuvoje vis dar sunkiai įsivaizduojamas. Kaip ir dėmesys, kokį suomiai skiria savo vaikams ir jų išsilavinimui. Didžiuojamės Vilniuje iškilusia vienintele po nepriklausomybės atkūrimo tikrai modernia Balsių mokykla, tačiau pamačius, kokias mokyklas suomiai stato eiliniame naujai formuojamame gyvenamųjų namų rajone, tenka prikąsti liežuvį.

Saunalahčio mokykla, prieš trejus metus pastatyta viename iš naujų Espo miesto rajonų, bene geriausiai atskleidžia suomių požiūrį į vaikų švietimą: čia ugdomos laisvos, kūrybingos asmenybės, gerbiančios kiekvieną žmogų ir mokančios gyventi bendruomenėje.

Nors pastatas vadinamas mokykla, savo esme tai labiau daugiafunkcės paskirties statinys, skirtas visos rajono bendruomenės švietimui ir kultūrai. Daugiau nei 10 tūkst. kv. m ploto pastate yra vidurinė mokykla, kurioje gali mokytis 750 mokinių, 66 vietų vaikų darželis, jaunimo centras ir rajono biblioteka.

Mokykla iškilo pačiame rajono centre ir užima įspūdingą teritoriją, nes, kaip sako jos kūrėjai – architektų biuras „Verstas Architects Ltd“, ji buvo kuriama kaip neatskiriama viso rajono ir kiekvieno gyventojo kasdienio gyvenimo dalis. Ne tik mokiniai, bet ir visi rajono gyventojai gali naudotis čia įrengtais sporto aikštynais, įvairiems žaidimams skirtomis erdvėmis. Net atitvarų kraštai čia pritaikyti riedlentėms ir niekas nesibaimina, kad bus per daug triukšmo ar judėjimo. Atvirkščiai, kaip sako šios mokyklos direktorė Hanna Sarakorpi, norima, kad vaikai kuo daugiau judėtų ir būtų aktyvūs.

Nuo gatvės dviejų aukštų pastatas uždaresnis, vyrauja rudų plytų fasadas, o vidinis į  kiemą orientuotas fasadas – stiklinis, pastato vidų tarsi suliejantis su didžiuliu kiemu. Statinį dengia lenktų formų varinis stogas, kuris tarsi atkartoja natūralų kraštovaizdį ir į visumą sujungia skirtingos paskirties šio pastato erdves. Centre suformuota įspūdinga erdvė per du aukštus, kurioje įrengta koncertų salė su scenoje stovinčiu baltu fortepijonu, valgykla ir poilsio zonos.

Didžiuliai stiklo fasadai, daugybė įvairiausių spalvų ir formų, panaudotų šio pastato architektūroje, kuria linksmą ir įkvepiančią atmosferą. Kad būtų dar linksmiau ir įdomiau, fasadai išmarginti įvairiausių formų langais, o kad vaikams būtų lengviau orientuotis didžiuliame pastate, atskiri jo korpusai nudažyti skirtingomis spalvomis.

Pažinimui ir lavinimui šioje mokykloje tarnauja net ir pastato sienos, lubos, grindys, kurių apdailai naudotos įvairios natūralios medžiagos. Jos paliktos tokios, kokios yra, kad vaikai galėtų matyti, kaip atrodo natūrali plyta, akmuo, nedažyta mediena ar metalas. Mokykloje yra įrengtos kelios sporto salės, speciali salė su veidrodžiais, skirta mokytis šokti, muzikos auditorija, siuvimo, kulinarijos ir maisto gamybos kambariai. Kartu su visais čia mokosi ir autizmu sergantys vaikai.

Lietuviškoje mokykloje tai būtų sunku įsivaizduoti, bet suomių klasėse suolai gali stovėti sustatyti ratu, galima prisėsti ir ant šalia stovinčio minkštasuolio ar ant sofos. Tarp pamokų laiką galima leisti šalia kiekvienos klasės esančioje fojė, kur taip pat įrengtos poilsio zonos, stovi spalvingi staliukai, kėdės.

Mokytojų kambarys panašesnis į jaukią kavinę su spalvingais foteliai ir staliukais, kava kvepiančia virtuve. Kad tai rimta įstaiga, primena nebent mokytojų posėdžių kambarys.

Mokyklos direktorė H.Sarakorpi sako, kad kurdami mokyklą architektai bendravo su mokytojais, įsiklausė į jų pageidavimus, atsižvelgė į patarimus. „Nuostabi aplinka, kokią mes čia turime, – labai svarbi ir įkvepianti, tačiau svarbiausias dalykas yra pedagogų profesionalumas ir jų asmenybė“, –  kas yra svarbiausia ugdant vaikus, pabrėžia mokyklos direktorė.

Neatsitiktinai suomių švietimo sistema laikoma geriausia pasaulyje, o mokinių pasiekimai – vieni didžiausių.

2015 m. didžiųjų Lietuvos miestų gyventojams turėtų atsiverti daugiau nei 3 tūkst. naujų butų. Visi trys didieji miestai plečiasi, projektuotojai ir statytojai randa vis daugiau nišų naujiems namas miesto pakraščiuose ar toliau nuo centro šurmulio esančiuose rajonuose.

Martynas Šimulis

Vis dėlto kai kurie projektai plėtojami miestų centre. Kai kurios Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos centrinės gatvės kitais metais turėtų tapti kiek ankštesnės – čia iškils nauji būstai.

Normalu, kad Lietuvos didieji miestai plečiasi ir ieškoma galimybių apgyvendinti žmones toliau nuo miesto centro, tačiau tokiose vietose, iš kurių būtų geras susisiekimas su darbovietėmis ar mokyklomis. Miestų širdis taip pat keičiasi: kitąmet šalies didmiesčiuose planuojama pastatyti bent keletą daugiabučių namų, kuriuose Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojai jau galės atšvęsti kitų metų Kalėdas – projektai bus baigti iki metų pabaigos.

Vilniuje šių metų pabaigoje ir 2015 m. statybų bendrovės siekia atnaujinti ir modernizuoti Senamiesčio bei miesto centro veidą. Kaunas naujam gyvenimui prikels dar tarpukariu projektuotą bei statytą „Pieno centro“ kvartalą Karaliaus Mindaugo prospekte prie Nemuno. Klaipėdoje nauji gyvenamieji pastatai iškils ne tik miesto centre, bet ir visai šalia Baltijos jūros.

Kiti planuojami daugiabučių statybos projektai ne tik suteiks galimybę didžiųjų Lietuvos miestų gyventojams apsigyventi naujuose, energiškai efektyviuose būstuose, bet ir pridės Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos centro veidui kitokių atspalvių.

Vilniuje į viršų kyla „Kražių namų“ kvartalas, kurį planuojama baigti kitų metų paskutinįjį ketvirtį. Būsimieji gyventojai iš čia galės ne tik ranka pasiekti Gedimino prospektą ar Lukiškių aikštę, bet ir vakarais išeiti pasivaikščioti visai šalia esančia Neries krantine.

2015 m. planuojamas naujas gyvenamasis pastatas Paupio rajone, šalia Užupio. Ši Vilniaus vieta, kuri daugeliui iki šiol asocijuojasi su senais pramoninės paskirties pastatais, pasak specialistų, po kelerių metų turėtų sužydėti naujomis spalvomis.

Gatvių prie upės prieigas atgaivinti siekia ir Kauno daugiabučių statytojai, be jau minėto „Pieno centro“ atnaujinimo, jau šiais metais pastatę energinės A klasės gyvenamuosius pastatus į šalia Nemuno besidriekiantį Karaliaus Mindaugo prospektą atsiremiančiose Druskininkų bei Puodžių gatvėse.

„Daugiabučių statytojai ieško tokių erdvių ir plotų, kuriuose galima plėtoti rinkai patrauklius projektus – daugiabučius, esančius miesto teritorijose, su gerai išvystyta infrastruktūra, išsprendžiant automobilių stovėjimo problemas ir sukuriant kuo daugiau pridėtinės vertės pačiam projektui, pavyzdžiui, šalia esančiu mišku ar parku, patogia socialine infrastruktūra ir panašiai. Apskritai šiuo metu rinkai patraukliausi mažesni, tačiau ekonomiškesni, racionaliai, patogiai suplanuoti butai. Panašios tendencijos išsilaikys ir ateinančiais metais“, – „Veidui“ aiškina nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Audrius Šapoka.

Kalbėdamas apie naujai statomų pastatų kokybę, nekilnojamojo turto ekspertas teigia, kad visi naujai statomi namai projektuojami pagal Europos Sąjungos direktyvą, numatančią, jog pastatai turi būti energiškai efektyvūs.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Gerėjanti statistika neguodžia tų, kurių artimas žmogus negrįžo iš darbo namo“, – žurnalo „Statyba ir architektūra“ surengtoje konferencijoje „Saugaus darbo statybose užtikrinimas“ kalbėjo Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas Arūnas Lupeika. Po tragiškų Rygos įvykių, su kuriais Lietuva susijusi labiau, negu atrodė pirmosiomis valandomis, kalbėti apie gerėjančią statistiką jau ir neišeina. Gruodžio mėnesio pradžia, priminė A. Lupeika, tragiška buvo ir Lietuvos statybvietėse – vieną dieną žuvo du statybininkai.

Žurnalo „Statyba ir architektūra“ drauge su Valstybine darbo inspekcija (VDI) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos statybininkų asociacija (LSA) ir Nacionaliniu saugos ir sveikatos darbe institutu Lietuvos parodų ir kongresų rūmuose „Litexpo“ surengtoje konferencijoje kalbėta ne tik apie esminius saugios elgsenos statybų aikštelėje ugdymo principus, rizikos vertinimą mobiliosiose darbo vietose, bet ir ekonominį saugos darbe naudingumą.

Konferencijoje pranešimus skaitė VDI Techninės saugos skyriaus vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Vincas Čenkus, LSA vyr. konsultantė Gražina Laurynaitienė, Nacionalinio saugos ir sveikatos darbe instituto direktorius, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Levickis, bendrovės „Doka Lietuva“ atstovas, inžinierius technologas Vytautas Adomavičius.

VDI statybos aikštelių patikrai šiemet skyrė didesnį dėmesį nei kitoms darbo vietoms. Ir ne kartą patyrė senų laikų požiūrį į darbo saugą – kai šia problema susirūpinama tik besiruošiant darbo saugos inspektorių vizitui. „Dekoracijos“ iš šalmų ir aptvarų kartais dingsta nepraėjus nė savaitei po jų apsilankymo.

„Reikia suvokti, kad lengvas nelaimingas atsitikimas dažnai yra neįvykęs mirtinas, – atkreipė dėmesį Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas A. Lupeika. – Japonai turi
gerą pamokomą posakį: „Laukti geros kloties – tai tas pat, kas laukti mirties.“

Nacionalinio saugos ir sveikatos darbe instituto vadovas V. Levickis įsitikinęs, kad pakeisti netinkamą požiūrį į darbo saugos problemas darbdavius geriausiai motyvuoja ekonominio naudingumo suvokimas. O geriausius sprendimus padiktuoja įsisąmoninimas, kad rūpinimasis darbo sauga turi būti ne vien teisės aktų vykdymas, bet ir įmonės vadybos dalis. Ir kad tai tikrai duoda ekonominę naudą.

Konferencijos pabaigoje, paklausęs, ar daug kainuoja sauga darbe, bendrovės „Doka Lietuva“ inžinierius technologas V. Adomavičius čia pat atsakė: „Saugi darbo vieta nėra brangi – ji neįkainojama.“

Nors Lietuvoje statybų kokybė pakankamai gera, klaidų nepavyko išvengti ir mums – naujų pastatų griūčių lietuviai taip pat regėję. Ekspertų nuomone, vienintelis būdas apsisaugoti nuo tokių įvykių – didesnė kontrolė, tačiau valstybė linkusi eiti liberalizmo keliu.

Siaubinga tragedija Rygoje, kai per patį vakarinio apsipirkimo piką sugriuvo prekybos centras, po griuvėsiais palaidodamas 54 žmones, privertė ir lietuvius atidžiau pažvelgti į masinio susibūrimo vietas. Ekspertai ramina, kad Lietuvoje pastatų kokybė iš esmės gera, tačiau visiškai apsisaugoti nuo projektavimo ar statybos klaidų nepavyksta – tą liudija ir Lietuvoje įvykusios naujų pastatų griūtys. Dėl laimingo atsitiktinumo iki šiol aukų pavyko išvengti, nors per pastaruosius 15 metų grėsmė tykojo įvairiausios paskirties masinio susibūrimo pastatuose – pradedant gyvenamaisiais ar pramogų kompleksais ir baigiant maldos namais.
Pavyzdžiui, 1997 m. nuo naujos, vos prieš metus pastatytos Elektrėnų bažnyčios, neatlaikę uraganinio vėjo, nuvirto du dekoratyviniai bokštai. Per silpnos konstrukcijos buvo pasirinktos ir statant sporto arenas: dėl šios priežasties Vilniuje įgriuvo Ledo arenos stogas, o Šiauliuose nuvirto tuo metu statomo Aukštabalio daugiafunkcio komplekso antro aukšto perdangos dalis. Per plauką aukų pavyko išvengti ir sostinės Senamiestyje, kur šalia naujo namo statybvietės susmego seno daugiabučio siena.
Iš pastarųjų pavyzdžių akivaizdu, kad aplaidaus darbo pasitaiko tiek projektavimo, tiek statybos grandyse, tad didesnė kontrolė veikiausiai yra vienintelis būdas sumažinti klaidų. Tačiau pastaraisiais metais statybų procesas liberalėja, nors didesnė kontrolė praverstų ir šiandien. Tarkime, šiuo metu iš valstybinių institucijų niekas netikrina, ar naujo objekto statybos darbai vyksta kokybiškai. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjas Aurelijus Kuisys pripažino, kad statybos darbų kokybės pažeidimų inspekcija nenustatinėja.
„Tokio dalyko nenustatinėjame, nes pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą galime bausti už neteisėtą statybų vykdymą, taip pat jei nėra techninio prižiūrėtojo ir kt. O statybų kokybės Lietuvoje iš valstybinių institucijų netikrina niekas. Kiekviena įmonė turėtų turėti savo kokybės sistemas, tačiau jas turi tik didžiosios įmonės, o daugelis mažyčių – ne, – atskleidžia A.Kuisys. – Manau, kad reikėtų tikrinti ir statybos kokybę, nes kažkas turi ginti žmogų. Juk yra institucijos, kurios tikrina, ar parduodami maisto produktai saugūs, o statybos darbų kokybės realiai niekas netikrina.”
Tad inspekcija kartais sustabdo darbus, jei objektas statomas be leidimo arba randama nukrypimų nuo projekto, tačiau dėl statybos darbų kokybės ar blogų konstrukcijų projektai nestabdomi. O prastos statybų kokybės pasitaiko visais laikais – tik priežastys skirtingos. Projektuotojai pabrėžia, kad NT burbulo laikotarpiu, kai gyventojai butus nepastatytuose namuose pirko iš paveikslėlių, statybininkai stengėsi statyti greitai ir į kokybę žiūrėjo pro pirštus.
„Kokybė tikrai buvo ne pati geriausia. Finansavimo galimybės lėmė, kad statyti reikėjo greitai ir pigiai, o kainos kilo į viršų, tad kokybė nukentėjo, ir kai kuriais atvejais labai stipriai. Bėdų buvo ir dėl medžiagų, ir dėl konstrukcijų pasirinkimo, ir dėl techninės priežiūros: projektas gali būti geras, bet jei techninės priežiūros specialistai neprižiūri statybininko, kad pastatytų pagal tą techninį projektą, tai išeis bet kaip. Visko buvo: ir problemų dėl apšiltinimo kokybės, ir plyšių atsirasdavo. Pasitaikydavo ir gerai pastatytų namų, bet tikrai ne dauguma”, – komentuoja inžinerijos ir konsultacijų bendrovės “Sweco Lietuva” prezidentas Artūras Abromavičius.
Specialistai ramina, kad šie ekonominio pakilimo “kūdikiai” nesugrius, tačiau tokių namų jau netrukus laukia renovacija. „Dalies remontas jau padarytas, bet ir kiti laukia savo eilės”, – priduria A.Abromavičius.
Jam pritaria ir A.Kuisys, tvirtindamas, kad inspekcija sulaukia nemažai skundų dėl bumo metu statytų daugiabučių. Tiesa, žmonės skundžiasi ne dėl pagrindinių konstrukcinių darbų, bet dėl problemų, susijusių su apdailos darbais: bėga stogai, peršąla nekokybiškai suręstos atitvarinės konstrukcijos – fasadai, langai.

Vos prasidėjus šildymo sezonui išaugo susidomėjimas nuomojamais butais naujos statybos namuose. Pigesnis ir individualiai reguliuojamas šildymas – pagrindinės to priežastys.

Nekilnojamo turto portalo Domoplius.lt ekspertai skaičiuoja, kad naujos statybos buto nuomos kaina Vilniaus mieste – apie 400 litų didesnė, nei senos.
Vidutinė vieno kambario buto senos statybos name kaina šiuo metu siekia 640 litų. Naujos statybos name už vieno kambario nuomą tektų mokėti beveik 300 litų daugiau – 950 litų.
Dviejų kambarių buto nuomos kaina skiriasi dar daugiau. Pavyzdžiui sostinės Fabijoniškių rajone naujos statybos name butą galima išsinuomoti už 1,1 – 1,3 tūkst. litų. Tokio pačio dydžio butą sename name ir už 700 litų.
„Nuomos kainos skirtumas sename ir naujame name gali siekti 200 litų, o kartais ir 600 litų ar daugiau. Tai priklauso nuo rajono ir bute esančių baldų, įrangos, būklės. Kita vertus, jei būna ilga ir šalta žiema, išsinuomojus butą naujame name galima sutaupyti mažiau mokant už šildymą”,- svarsto Evaldas Narbuntovičius, Domoplius.lt projekto vadovas.
Remiantis „Vilniaus energijos“ duomenimis, mokestis už šildymą skirtinguose namuose gali skirtis iki kelių kartų. Pavyzdžiui butų Antakalnyje beveik gretimai esančiuose namuose nr. 32 ir 37 mokestis už šildymą skiriasi du kartus. Šalčiausią mėnesį naujos statybos name dviejų kambarių 50 kv. m. buto šildymas kainuoja 150 litų, o senos – 300 litų.
Kai kuriuose senos statybos namuose sostinės Vokiečių gatvėje ar Užupyje mokestis už šildymą viršija ir 10 litų už kvadratinį metrą.
„Tokio pačio dydžio buto šildymo išlaidos gali skirtis net 350 litų. Gerame naujame name už 50 kv. m. butą net šalčiausią mėnesį už šildymą reikėtų mokėti vos 150 litų. Jei gyvenate sename bute su centriniu šildymu, už tokio pačio dydžio buto šildymą mėnesio pabaigoje ateitų 500 litų dydžio sąskaita”, – sako E. Narbuntovičius.
Nekilnojamo turto ekspertai pastebi, jog šildymo sezonas Lietuvoje trunka mažiausiai šešis mėnesius. “Viena vertus, senos statybos name nuomotis butą yra pigiau. Kita vertus, dažniausiai tokiuose namuose net ir mokant 500 už šildymą namuose būna šalta ir tenka naudotis elektriniais šildytuvais. O tai – papildomos išlaidos”, – pastebi E. Narbuntovičius.
Šiuo metu išsinuomoti butą senos statybos name gerokai lengviau. Tokių butų šeimininkai vos atėjus rudeniui nori kuo greičiau juos išnuomoti, kad jiems patiems nereikėtų padengti didelių šildymo išlaidų.

Į „Veido“ klausimus atsako įmonių grupės „Eika“ plėtros direktorius Domas Dargis.

VEIDAS: Jūsų prognozėmis, kaip iki 2018 m. kis nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje?
D.D.: Nuo 2010 m. nekilnojamojo turto kainų pokyčiai šalyje yra labai nežymūs, galima sakyti, kainos stabilios. Tiesa, šių metų pirmąjį ketvirtį Vilniuje, ypač prabangesnio būsto sektoriuje, kur nėra didelės pasiūlos, pastebime nedidelį kainų padidėjimą.
Vis dėlto ateitį prognozuojame gana konservatyviai – artimiausius penkerius metus būsto kainų svyravimai turėtų išlikti nedideli ir neviršyti 5 proc. per metus. Paklausa šiek tiek padidės, bet Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose didės ir naujo būsto pasiūla. Kalbant apie vidutinės ar ekonominės klasės naują būstą miegamuosiuose rajonuose, kainos gali šiek tiek šoktelėti vien dėl to, kad yra infliacija, tiek statybinės medžiagos, tiek darbo jėga pamažu brangsta. Tačiau manome, kad konkurencija rinkoje neleis kainai kilti daugiau nei 5 proc. per metus.
VEIDAS: Ar tai galioja ir senos statybos butams? Kiti rinkos dalyviai prognozuoja, kad jie dar pigs.
D.D.: Yra tokių senų daugiabučių, kurie atnaujinami, gyventojai juos apsitvarko bent iš dalies – pasikeičia langus, susitvarko šilumos punktus. Tokių butų kainų kritimo nesitikime, didelio jų augimo – irgi ne, nes seni namai nėra tokie patrauklūs jaunoms šeimoms, kurios sudaro didžiąją dalį pirkėjų, kaip naujas būstas. O kalbant apie netvarkomus, nerenovuojamus namus, kurie jau darosi avarinės būklės, kyla klausimas, kiek butai juose dar apskritai yra likvidūs. Tiesa, tokių butų kainos ir taip gana žemos, tokio būsto poreikis taip pat yra – jį perka tie, kurie negali sau leisti brangesnio būsto. Vis dėlto tokio būsto pirkėjai turi žinoti, kad ateityje jo gali ir nebeparduoti.
VEIDAS: Kokia ateitis laukia kai kurių seniausių daugiabučių sostinės Žirmūnų, Lazdynų, Naujininkų ir kituose mikrorajonuose, iš kurių baigia išsikelti visi, išskyrus pensininkus, bedarbius ir asocialius asmenis, nerodančius jokio noro rūpintis savo nuosavybe. Ką daryti su tokiais namais?
D.D.: Kalbant apie Vilnių ir ypač tuos rajonus, kuriuos minite, manau, kad tokius namus renovuoti verta, nes šie rajonai turi puikiai išplėtotą infrastruktūrą, patogų susisiekimą, tad jie turės išliekamąją vertę. O po renovacijos gal pasikeistų ir pirkėjų požiūris į tokį būstą, atsirastų naujakurių, kurie pakeistų patį gyventojų kontingentą. Geriausias rezultatas būtų, jei tokie seni daugiabučiai, ypač esantys arčiau centro, būtų renovuojami kvartalais, išsprendžiant automobilių statymo klausimus, sutvarkant kiemus, vaikų žaidimo aikšteles. Kai kuriuos mikrorajonus net galima šiek tiek tankinti – pastatyti priestatų ar po papildomą aukštą, jei leidžia konstrukcijos. Taip investuotojų lėšomis būtų galima šiek tiek padengti renovacijos išlaidas.
Tokie modeliai veiktų Vilniuje, galbūt Kaune ir Klaipėdoje, bet kitiems miestams šito nesiūlome. Provincijoje mažėjant gyventojų, butų poreikis nejuntamas, naujų daugiabučių namų nestatoma ir neplanuojama statyti, o tie gyventojai, kurie nori seną būstą pakeisti nauju, statosi individualius namus arba kotedžus. Reikia gerai pasvarstyti, kas provincijoje būtų prasmingiau: ar senus ištuštėjusius namus renovuoti, ar verčiau nugriauti, o jų vietoje statyti kitos paskirties pastatus ar naujos koncepcijos daugiabučius.
VEIDAS: Koks būstas šiuo metu turi didžiausią paklausą ir kokių tendencijų galima tikėtis per artimiausius penkerius metus?
D.D.: Nuolat stebėdami rinką nuo 2008 m. matome, kad šiek tiek sumažėjo vidutinis ekonominės klasės būsto plotas, vis daugiau gyventojų Vilniuje renkasi mažesnius nei 50 kv. m dviejų kambarių butus. Klaipėdoje padėtis panaši, o Kaune tendencijos priešingos – dauguma naujo būsto pirkėjų renkasi didesnius nei 100 kv. m kotedžus arba individualius namus. Butų rinka Kaune net mažesnė nei kotedžų. Kalbant apie antrinę rinką, tiek Kaune, tiek Klaipėdoje dominuoja iki 100 tūkst. Lt kainuojantys 30 kv. m butai – tokių sandorių daugiausia. Vilniuje irgi nemažai nuperkama tokių butų, bet populiarūs ir 50–60 kv. m butai.
Kas keisis ateityje? Tendencija pirkti mažesnį būstą stabilizavosi, atlyginimams kylant pastebime, kad sostinėje pamažu didėja aukštesnės klasės ir didesnio ploto būsto paklausa. Kita vertus, pernai Vilniuje nupirkta rekordiškai daug namų valdos sklypų, o tai reiškia, kad vilniečiai labai aktyviai ruošiasi individualių namų statybai.
VEIDAS: Kainos krito, bet vis dar yra skeptikų, manančių, kad nekilnojamojo turto kainos tebėra išpūstos ir neatitinka mūsų šalies gyvenimo lygio.
D.D.: Pasakysiu porą faktų: 2012 m., palyginti su 2011 m., naujo būsto sandorių padaugėjo apie 20 proc., o šių metų pirmąją ketvirtį naujų butų parduota apie 70 proc. daugiau nei tuo pat laikotarpiu pernai. Faktai daug ką pasako: vis daugiau gyventojų perka būstą, vadinasi, kainos juos tenkina.
VEIDAS: Bet sandorių apimtys vis dar mažesnės nei iki krizės.
D.D.: Tiesa, bet šių metų pirmasis ketvirtis buvo geriausias nuo 2008 m. pirmojo ketvirčio.
VEIDAS: Ką patartumėte negalintiems apsispręsti gyventojams: verta dabar pirkti būstą ar dar palaukti?
D.D.: Visada patariame pirkti tą būstą, kuris žmogui atrodo tinkamas gyventi, nes tai ilgalaikė investicija, o ne todėl, kad būstas galbūt pabrangs arba jo neliks. Šį sprendimą reikia gerai apgalvoti, rekomenduojame pasisamdyti ekspertą, kuris įvertintų techninę būsto pusę, gerai pasverti visas būsimas išlaidas. Žinoma, nekilnojamojo turto rinka veikia tam tikrais ciklais, jai būdingi ir stiprūs pakilimai, ir nuosmukiai. Dabar yra naujojo ciklo pradžia – kainos kurį laiką laikėsi stabilios, o dabar pastebime, kad sandorių pamažu daugėja, tad kažkiek turėtų didėti ir kainos. Taigi tikimybė, kad šiandien įsigijus būstą kitąmet jis bus pigesnis, labai maža, bet tikėtis naujo kainų bumo greitai taip pat neverta. Na, o kaip bus ilgesniu laikotarpiu, šiandien turbūt niekas negali pasakyti.

Universalaus sporto komplekso statybos Palangoje įgauna pagreitį – šiandien į kurortą atgabentos medinės denginio sijos, kurių kiekvienos svoris – beveik 10 tonų, o ilgis – 36 metrai. Iš Marijampolės rajono iki Palangos šios sijos vilkikais gabentos pusantros paros.
Lūžtančios bangos formą atkartojančio pastato stogas savo konstrukcija yra išskirtinis – kito tokio šalyje nėra.
Pasak darbus atliekančios UAB „Rūdupis“ statybos darbų vadovo Stepono Milvydo, pirmiausia bus montuojamos trumpesnės, 18 m. ilgio sijos. Maždaug po dviejų savaičių bus imamasi montuoti trylika 36 metrų ilgio denginio sijų. Šis darbas užtruks keletą savaičių, jį baigti planuojama iki birželio.
Universalaus sporto komplekso statytojai jau baigė pastato gelžbetoninių konstrukcijų darbus, atlikta ir didžioji dalis mūro darbų. „Dabar pradėsime montuoti medines denginio sijas, lygiagrečiai atliekami santechnikos bei elektros pirmos eilės darbai pastato viduje. Stogą uždėti planuojame iki rugpjūčio vidurio“, – sakė S. Milvydas.
Suprojektuoto Palangos universalaus sporto komplekso bendras plotas sieks per 4 tūkst. kv.m.  Sporto salę specialiu tinklu bus galima transformuoti į keletą skirtingų erdvių – jose vienu metu galės vykti krepšinio, tinklinio, rankinio treniruotės ir varžybos. Taip pat bus įrengtos išstumiamos tribūnos 800 sėdimų vietų, moderni treniruoklių sporto salė, persirengimo kambariai bei pagalbinės patalpos.
Tarptautinius standartus atitinkantis sporto kompleksas ne tik pagerins kurorte apsistojusių sportininkų treniruočių sąlygas, bet ir padės plėtoti sporto ir aktyvų turizmą regione, išplės miesto gyventojų ir svečių sveiko gyvenimo būdo ir aktyvaus poilsio pasirinkimo galimybes.

Namą galima pasistatyti už 2500 Lt/kv. m, butai dabar statomuose daugiabučiuose Vilniuje parduodami už 5000 Lt/kv. m. Tad kokį būstą šiandien verta rinktis?

29-erių metų rinkodaros projektų vadovė Indrė Svajūnienė su vyru jau septynerius metus gyvena nuomojamame bute, tačiau šiemet nusprendė, kad nuomotis jau pakaks, – vilniečių pora ėmė dairytis nuosavo būsto. „Turime šiek tiek santaupų, tad galėtume įsigyti nebrangų sklypą ir statytis namą, nors vargu ar galėtume sau leisti didesnį nei 150–170 kv. m. Kita vertus, namas mums asocijuojasi su didele priežiūra ir savaitgaliais, praleistais pjaunant žolę kieme, tad pasvarstome ir apie naujos statybos buto pirkimą. Esame atsidūrę kryžkelėje, nežinome, ką pasirinkti“, – pasakoja I.Svajūnienė.
Nekilnojamojo turto brokeriai iš galimų pirkėjų dabar dažnai sulaukia klausimo, kokį būstą šiandien labiau verta rinktis: ar pirkti butą, ar statytis namą. Tačiau jų atsakymas paprastai būna abstraktus: kad ir kokia padėtis būtų rinkoje, galvojantiems apie nuosavą būstą visi ekspertai pataria visų pirma realiai pasverti savo galimybes ir poreikius.
Vis dėlto ką rodo rinkos analizė įvairiais pjūviais: kokia šiandien yra butų ir sklypų pasiūla, kokios jų kainos ir kas dabar atsieina pigiau: naujas kokybiškai pastatytas butas geroje vietoje ar nuosavas namas užmiestyje?

Šiandien statosi ir 70 kv. m namus

Bendrovės „Ober-Haus“ rinkotyros ir vertinimo skyriaus vadovas Saulius Vagonis pastebi, kad Lietuvoje didžiausią paklausą turi mažesnės kvadratūros, pigesni 1–2 kambarių butai: būsto rinkoje ir prieš krizę, ir dabar tai paklausiausia prekė. Mindaugas Kulbokas, „Newsec Re&Solution“ tyrimų ir analizės paslaugų grupės vadovas Baltijos šalims, papildo, kad paklausiausi dabar 150–200 tūkst. Lt kainuojantys butai, būtent todėl būsto projektų plėtotojai nuėjo butų ploto mažinimo keliu – vidutinis parduodamo buto plotas Vilniuje pastaruoju metu krito nuo 65 iki 56 kv. m.
„Butų parduodama kur kas daugiau nei sklypų ar namų, tačiau tiems gyventojams, kurie būstui gali skirti daugiau lėšų, savarankiška statyba yra labai patrauklus dalykas. Butų pardavimo apimtys, palyginti su geriausiais laikais, mažėjo labiau nei leidimų namui statytis išdavimas“, – pastebi S.Vagonis.
„Veido“ apklausti namų statytojai vienu balsu teigia, kad laikas statytis namą dabar itin palankus: sklypų kainos nuo krizės pradžios sumažėjusios maždaug dvigubai (atokesniuose rajonuose – dar labiau), statybininkų atlyginimai, statybinių ir apdailos medžiagų kainos, nors jau nebėra tokios kaip 2009–2010 m., taip pat nesikandžioja.
„Statybinių medžiagų pardavėjai jau kurį laiką nekelia kainų – šiek tiek brangsta nebent pavienės prekės, nes konkurencija ir gyventojų perkamoji galia neleidžia. Statybininkai irgi jau nebesitiki kada nors uždirbti tiek, kiek auksiniais laikais iki krizės“, – komentuoja vilnietis statybų organizatorius Vidas Račkauskas.
Skaičiuojama, kad statantis namą Vilniaus ir Kauno apskrityse vienas kvadratinis metras atsieitų maždaug 2200–2500 Lt. Išeitų, kad 150 kv. m ploto namą su apdaila galima pasistatyti už maždaug 330–375 tūkst., o 200 kv. m – už 440–500 tūkst. Lt. Būtent tokio dydžio namai šiuo metu populiariausi, nors Kauno regione dirbantis Arvydas Petkauskas, organizuojantis visus namo statybos darbus nuo pradžios iki pabaigos, atkreipia dėmesį, kad dabar vis dažniau statomi net 60–70 kv. m namai. Tokį būstą renkasi gyventojai, nenorintys gyventi bute, bet didesnio namo neįperkantys.
„Puikiai atsimenu laikus, kai lietuviai statėsi 400–500 ir net 700 kv. m namus, kuriuose buvo tiek kambarių, kad nežinojo, kokį pavadinimą kuriam sugalvoti. Buvo po kambarį ir vaikams, ir anūkams, ir svečiams bei giminaičiams, reikėjo name turėti ir pirtį, ir baseiną. Šiandien statomi jau kur kas mažesni namai, pagaliau imta protingai mąstyti, kad baseinas, kurio priežiūra per mėnesį gali atsieiti tūkstantį litų, nėra būtinas dalykas. Vis dėlto, mano požiūriu, statytis 70 kv. m namą nėra racionalu, nes reikia įvertinti tai, kad įvairios ūkinės patalpos tokiu atveju užima santykinai per didelę dalį. Optimalus namo dydis – 150–250 kv. m“, – teigia 25 metų patirtį turintis namų statytojas A.Petkauskas.
Beje, jis pataria atsargiai vertinti parduodamus jau pastatytus namus, nes tarp jų pasitaiko itin nekokybiškų, nors neprofesionalas jokių defektų gali ir neįžvelgti. „Teko padėti draugams, ieškantiems jau pastatyto namo. Apstulbau, kiek daug yra nekokybiškų namų. Jie rinkosi namą net pusantrų metų. Posakis, kad pirmą namą statai uošvei, antrą – pardavimui, o tik trečią – sau, atsirado ne šiaip sau“, – tvirtina A.Petkauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Keletą metų merdėjusios, Vilniuje vėl atsigauna statybos – kyla ne tik nauji gyvenamųjų namų kvartalai, bet ir komerciniai objektai.

Sostinės gyventojai jau atkreipė dėmesį, kad keletą metų užkonservuotos statybvietės sostinėje pamažu vėl atkunta. Štai į vaiduoklį panėšėjusiuose neužbaigtuose daugiabučiuose Pilaitėje („Helios-Pilaitė“ prie parduotuvės „Rimi“) nuo sausio pradžios jau verda statybos darbai, o jau balandį jie turėtų būti galutinai užbaigti. Beje, iš 56 šiame daugiabutyje atsirasiančių butų kol kas be šeimininkų yra 45, nors jų kaina per keletą metų yra nukritusi mažiausiai 30 proc. Šiuo metu laisvų butų kainos šiame name svyruoja nuo 156 tūkst. Lt iki 284 tūkst. Lt, priklausomai nuo buto ploto.
Už panašią (kai kuriais atvejais – mažesnę) kainą butus jau galima įsigyti ir tame pačiame Pilaitės rajone statomame Rusnės namų kvartale, kuris, pasak statytojų, galutinai turėtų būti užbaigtas irgi šiais metais.
Bent po vieną daugiabutį šiemet statybininkai užbaigs ir daugelyje kitų Vilniaus miesto gyvenamųjų mikrorajonų – Antakalnyje, Karoliniškėse, Fabijoniškėse, Justiniškėse, Lazdynuose ir kitur.
„Kad statybos gerokai išjudėjo iš vietos, rodo ir savivaldybės išduotų statybos leidimų bei raštiškų sutikimų, kurie išduodami paprastesnėms statyboms, skaičius“, – aiškina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja, Plėtros planavimo skyriaus vedėja Rūta Matonienė.
Specialistė atkreipia dėmesį į tai, kad ne visi projektų plėtotojai, vos gavę statybos leidimą, bemat pradeda statybas – kartais delsiama ir pusmetį, metus ar keletą. Vis dėlto pastaruoju metu statybos iš vietos pajuda greičiau, be to, kaip ir Pilaitės daugiabučių atveju, imamasi anksčiau įšaldytų statybos projektų.
„Nemažai objektų ne statomi, o perstatinėjami, rekonstruojami. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti, pavyzdžiui, vietoje buvusių gamyklų atsirandančius loftus“, – pasakoja R.Matonienė paminėdama šiuo metu baigiamą įmonių grupės „Penki kontinentai“ kartu su partnere UAB „Trinapolis“ nuo 2005 m. vystomą vieną didžiausių su loftais susijusių projektų Lietuvoje – „Loft Town“, vadinamą pirmuoju loftų miestu Rytų Europoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiemet augimo tempus atgavę statybininkai į 2012-uosius žvelgia gerokai sunerimę, nors vis dar prognozuodami 5 proc. augimą. Meškos paslaugą šiam verslui daro visuomenėje tvyranti ekonominio nuosmukio nuojauta.

Statybos srityje atsigavimo ženklų ėmė rastis nuo praėjusių metų trečiojo ketvirčio ir tai tęsėsi iki šių metų rudens. Didžiuosiuose miestuose pagyvėjo prekyba naujai pastatytais būstais, netgi iki tol pustuščiame Vilniaus Perkūnkiemio rajone naujų butų languose įsižiebė šviesos. Pradėta statyti naujų daugiabučių. Didelį postūmį statybos verslui davė Vilniaus ir Kauno sporto arenų statyba.
2009 m. statybos susitraukė 48 proc., pernai – dar 5,5 proc., o šiemet jų padaugėjo 17,8 proc. Šios srities atstovai metus ketina baigti 11 proc. padidinę statybos darbų apimtis. „Anksčiau skendome 50 metrų gylyje, o dabar, nors ir skęstame 33 metrų gylyje, psichologiškai jaučiamės geriau, – padėtį apibūdino Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas ir pridūrė: – Statybos sektorius – ne tik ekonomikos atspindys, bet ir ekonomikos tarnaitė. Kokia šeimininkė – tokia ir tarnaitė.“

Išgyventi padėjo ES pinigai

Vokiečiai daugelį statybos įmonių nuo bankroto išgelbėjo sukūrę ekonomikos skatinimo programą: buvo inicijuojami masiniai visuomeninės paskirties pastatų statybos ir rekonstrukcijos projektai, o sunkiai besiverčiančioms ir negalinčioms pasinaudoti bankų paskolomis įmonėms sukurtas gerai veikiantis per 100 mlrd. eurų Ekonomikos fondas.
O lietuvių statybininkams nuskęsti neleido europinės lėšos. Šiemet ypač padaugėjo inžinerinės paskirties darbų, iš dalies finansuojamų ES pinigais. Buvo įrenginėjamos vandenvietės, sąvartynai, valymo įrenginiai, komunikacijos. Statyboms tai davė apie 0,8 mlrd. Lt injekciją. Kita panašiai reikšminga suma statybas gelbėjusi ES lėšų dalis buvo skirta viešiesiems pastatams – ligoninėms, mokykloms, universitetams, darželiams modernizuoti.
Negalime teigti, kad nebuvo statoma naujų butų. Jau dabar Lietuvoje pastatyti 3749 butai, o pernai per visus metus tokių buvo 3667. Planuojama, kad metų pabaigoje jų rinkoje atsiras 4,5–5 tūkst. Aišku, nėra ko lygintis su 2008 m., kai buvo pastatyta rekordiškai daug – apie 12 tūkst. naujų butų.
Vis dėlto 2010 m. nauja statyba tesudarė 41 proc. visos statybos. 2007–2008 m. naujai buvo statoma 56 proc. visų pastatų. Tokius skaičius lėmė ir tai, kad komercinių ir gyvenamųjų projektų statyba susitraukė iki minimumo.
Išdygo vos vienas kitas biurų pastatas, juo labiau kad ir jų paklausos nėra. Skaičiuojama, kad šiemet biurų rinką papildys šiek tiek daugiau nei 20 tūkst. kv. metrų ploto, nors jau dabar yra neužimtų biurų, o naujų užsienio bendrovių, kurios galėtų būti rimtos nuomininkės, ateiti neketina.
Šioks toks pagyvėjimas jaučiamas sandėlių rinkoje, kuri pasipildys apie 20 tūkst. kv. metrų ploto ir vis dar turi paklausą.

Tenkinasi 2 proc. pelnu

Statybų pagyvėjimą šiemet pajuto UAB „Dailista“ vadovas Algirdas Jovaiša, šiemet pastatęs tris prekybos centrus ir beveik visuose Lietuvos miestuose rekonstravęs visuomeninės paskirties objektus: mokyklas, bibliotekas, darželius. Jo nuomone, tokie darbai Lietuvoje statybas išjudino apie 20–30 proc.
Šiemet, palyginti su praėjusiais metais, statybos kainos pakilo 5 proc., o statybininkų atlyginimai padidėjo 10 proc. Statybininkai vidutiniškai uždirba apie 2–3 tūkst. Lt. Pakilimo laikotarpiu aukštos kvalifikacijos darbininkas galėdavo gauti 5–8 tūkst. Lt. „Nemanau, kad mes jiems permokėdavome. Tiesiog būdavo didelių objektų, ir žmonės už tiek atlikdavo darbų“, – tvirtina A.Jovaiša.
Mažesnę įmonę turintis ir daugiausia apdailos darbus atliekantis Valdas Jarmuška sako, kad jei verslas ir toliau klostytųsi kaip dabar, būtų visai neblogai. Šiemet jis dirbo po visą šalį. Vasarą daugiausia remontavo gyvenamųjų namų fasadus, o žiemą aliko vidaus apdailą. Šiemet namo pastatyti neteko, nors iki krizės yra surentęs ne vieną.
Sunkmečiu šios srities atstovų sumažėjo apie 20–30 proc. A.Jovaiša to nedramatizuoja, nes, jo nuomone, statybų pakilimo laikotarpiu nemažai įmonių buvo sukurtos pajutus pelningą gyslą, tačiau dirbo bet kaip. „Prisimename, kaip nepriklausomybės pradžioje visi pasidarė prekybininkai ir lėkdavo į Lenkiją ar tuometinę Jugoslaviją prekių, kurias turgeliuose pardavinėdavo net mokyklų direktoriai. Vėliau visi pasidarė statybininkai ir manė, kad lengvai gali daug uždirbti. Nuosmukis viską grąžino į savo vietas ir statybos rinkoje išliko tikri savo srities specialistai“, neabejoja „Dailistos“ vadovas.
Sunkmečiu bendrovės imdavo net ir nuostolingus užsakymus, kad tik išlaikytų darbuotojus. 2011 m. vidutiniškai buvo dirbama su 2 proc. pelnu. Iki krizės pelnas siekė apie 10 proc. Pasak A.Jovaišos, didesnį pelną sau galėjo leisti nekilnojamojo turto objektų plėtotojai. Jie pelną susižerdavo pradedant žemės sklypo pirkimu, statyba ir baigiant pardavimu.

„Amžinieji“ projektai Klaipėdoje

Pasak Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidento Roberto Dargio, nuo 2011 m. vidurio nekilnojamojo turto pardavimo rinka atsigavo. Vasaros pabaigoje šiek tiek stabtelėjęs, lapkritį vėl pasijuto prekybos pagyvėjimas. Ne paslaptis, kad tam pasitarnavo „Snoro“ žlugimas, nes žmonės bankuose laikytas santaupas nusprendė investuoti į nekilnojamąjį turtą.
Kituose miestuose padėtis daug tolygesnė. Pavyzdžiui, Kaune nuo 2010 m. pabaigos prekyba šiek tiek didėjo. Prasčiausi reikalai Klaipėdoje, kur per mėnesį parduodama vos dešimt naujų butų, o siūloma per tūkstantį. Nekilnojamojo turto plėtotojai turi apie 600 baigtų naujų butų, kurie net nepradėti pardavinėti, mat neapsimoka pigiau parduoti, nei kainavo statyba.
Vilniuje kas mėnesį parduodama apie 70–80 naujų butų. Pasak R.Dargio, vidurinės klasės pirkėjai didelio kainų svyravimo nepajuto: kaip pirko, taip ir perka butus, mokėdami maždaug po 5 tūkst. Lt už kvadratinį metrą. R.Dargio nuomone, bankams įvesti atsakingo skolinimo reikalavimai labiausiai kirto ekonominės klasės pirkėjams. Jaunos šeimos, kurios pirkdavo ekonominės klasės būstą ir bandydavo kurtis netgi su bankų paskolomis, dabar nebegalės to daryti. Nebėra ir jokių valstybės programų jauniems žmonėms įsikurti.
Statybos nėra visiškai sustingusios, nes šiemet galima įsigyti 2010–2011 m. statytų butų. Buvo įgyvendinama apie 300 naujų projektų. Vis dėlto skaičiai toli gražu nesiekia 2008 m. pirmojo pusmečio, kai buvo pradėta statyti 7 tūkst. naujų gyvenamųjų namų.

Investuotojai žvalgosi

Šiuo metu nekilnojamojo turto objektų plėtotojai atsargiai stebi, kaip klostysis padėtis rinkoje. Kol kas visi laukia, kuo baigsis Europos gelbėjimo planas. „Jei Europa susitars, galėtume manyti, kad 2012 m. pavasarį ar vasarop išvysime ir statybų rinkos atsigavimo ženklų. Dabartinė informacija didelio optimizmo nežada“, – sako R.Dargis.
Į Lietuvą iš Europos persiritusios prastos žinios neigiamai atsiliepia ir gyventojų nuotaikoms. Statybininkas V.Jarmuška sako, kad tai gerokai sumažina galimų klientų, nes žmonės nesiryžta gerinti ar gražinti buities, nežinodami ateities perspektyvų. „Kuo daugiau šnekama apie krizę, tuo statybininkams blogiau“, – tvirtina V.Jarmuška.
Ir kitąmet turėsime naujos statybos butų, nes nupirkta žemės sklypų daugiabučiams namams statyti arba pradėti nauji projektai Pilaitės, Santariškių, Žvėryno mikrorajonuose Vilniuje. Pernai per visus metus Lietuvoje buvo išduoti 52 leidimai daugiabučiams namams statyti, o šiemet per devynis mėnesius jau išduoti 69 leidimai (33 proc. daugiau). Tai požymis, kad tam tikrų vilčių imtis tokių statybos projektų yra, bet ar jie bus pradėti taip intensyviai, kaip rodo statybos leidimai, neaišku. Akivaizdu, kad prilygti 2007 m. tempams, kai tokių leidimų buvo išduota 226, jau niekada nepavyks.
A.Šeštakauskas apibendrina, kad valstybė turėtų aktyviai kištis į statybos sektorių, pirmiausia finansuodama nebaigtų valstybinių objektų statybą. Pavyzdžių ir į visą lapą nesurašysi. Labiausiai akį rėžia niekaip nepradėta nacionalinio stadiono statyba arba metų metus besitęsianti Martyno Mažvydo bibliotekos rekonstrukcija. Apskaičiuota, kad baigus visus projektus į statybos sektorių galėtų būti įlieta apie milijardą litų.

LSA prezidentas A.Šeštakauskas: „Anksčiau skendome 50 metrų, o dabar skęstame 33 metrų gylyje.“

Pastatyta viešosios paskirties objektų (per devynis metų mėnesius, tūkst. kub. m)

2010 m.     2011 m.
Administracinių pastatų    307    200
Pramonės objektų ir logistikos centrų    729    861
Prekybos objektų, viešbučių, maitinimo įstaigų    158    26
Kultūros ir sporto objektų    34    979 000
Šaltinis: Lietuvos statybininkų asociacija

Parduota naujų butų Vilniuje

2006 m.    3261
2007 m.    4612
2008 m.    1367
2009 m.    835
2010 m.    1262
2011 m. (11 mėn.)    1118
Šaltinis: Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija