M.Paloni "Šv.Kazimiero karsto atidengimas" / Autoriaus nuotr.

Tikėjimas stebuklais visuomenėje rodo negebėjimą racionaliai paaiškinti nesuprantamų kasdienybėje pasitaikančių įvykių. Reta Vakarų Europos biblioteka tamsiaisiais amžiais saugojo daugiau nei šimtą knygų, kai maurų valdoma Kordoba (Ispanija) garsėjo turinti 80 tūkst. inkunabulų kolekciją. Taigi trūkstant patikimų šaltinių atsirado palanki dirva bręsti mistifikacijai. Šiame straipsnyje apie tai kalbėsime plačiau, tyrinėdami įvairias mistines istorijas, palikusias atgarsį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Vakarų Europoje.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Visų pirma, didžiausia reikšmė teikta antgamtiniams išgijimams. Bene kurioziškiausias atvejis – Šv. Medardo traukuliai, vykę to paties pavadinimo kapinėse Paryžiuje. Tikėdamiesi išgyti ligoniai guldavosi ant asketo diakono Fransua Perio (François Pâris, 1690–1727) kapo ir nuo paminklo semdavo žemės balzamams ir įvairiems kompresams daryti. Jų kūnai lyg apsėstųjų, apimti transo, būdavo tąsomi į visas puses paslaptingos jėgos, akys paklaikdavo, iš burnos verždavosi putos. Tai netruko atkreipti Prancūzijos karaliaus policijos dėmesį.

Skandalingiausia, – sakė vienas informatorius, – kad į vyrų rankas patekdavo gana gražios ir gerai sudėtos jaunos merginos. Tad gydydami vyrai galėdavo patenkinti savo aistras, nes merginos dviem ar kelioms valandoms būdavo paliekamos pražiotomis burnomis, nuogomis krūtinėmis, numautais sijonais, iškeltomis kojomis[1]…

Po šio tyrimo 1732 m. sausio 29 d. kapinės buvo uždarytos.

Visgi plačiausiai diskutuota apie mėgėjišką skrofuliozės (lėtinė kaklo limfmazgių tuberkuliozė) gydymą. Viduramžiais vieninteliai Anglijos ir Prancūzijos monarchai dalijosi privilegija gydyti skrofuliozę, nes tvirtino turintys dievišką galią (divinitus) liečiant ligonį atbaidyti ligą[2]. Pirmasis Anglijos monarchas, praktikavęs „karališkąjį prisilietimą“, buvo šv. Edvardas Išpažintojas (Saint Edward the Confessor, 1003–1066), tačiau prancūzai su tuo niekada nesutiko, argumentuodami, esą anglai mėgdžiojo Prancūzijos karalių (Roberto II (Robert le Pieux, 987–1031) ir Pilypo I (Philippe I, 1059–1108)) gebėjimus.

Čia kyla dilema – prancūzų istorikai nesutaria, kuris jų valdovas ėmėsi pareigos šitaip gydyti. Fizikas Andrė du Lorenas (André du Laurens, 1558–1609) teigė, kad pirmasis buvo Chlodvigas I (Clovis I, 481–511), o istorikas Frenkas Barlau (Frank Barlow, 1911–2009) šių gabumų genezę priskyrė šv. Liudvikui IX (Saint Louis, 1214–1270)[3].

Manoma, kad sergantieji greičiausiai pasveikdavo savaime ar dėl psichologinio įsitikinimo.

Vienaip ar kitaip, ritualas žadino kitų dinastijų pavydą ir tapo simbolinės kovos dėl prestižo priežastimi. XII a. prancūzų aristokratija neabejojo valdovo gebėjimais, nes tai asocijavosi su karūnacijos ceremonija, kuomet monarchą patepdavo šventu aliejumi, saugomu Reimso katedroje. Anot legendos, dangiškasis aliejus (aliejaus ampulę Reimso vyskupui atnešė balandis) suteikė valdovui kaip Kristui galią daryti stebuklus[4].

Iš pradžių ceremonialas vyko be iškilmių, pvz., šv. Liudvikas lietė sergančius kiekvieną dieną, kai ligoniai jo laukdavo išeinant po mišių. Vėliau apeigoms nustatytos taisyklės, t. y. ligonį apžiūrėdavo medikai, valdovas liesdamas tardavo: „Karalius tave paliečia, Dievas tave pagydo.“ Manoma, kad sergantieji greičiausiai pasveikdavo savaime ar dėl psichologinio įsitikinimo.

Įdomu, kad tarp sergančiųjų būta ir lietuvių – Žemaitijos vyskupas Mikalojus Radvila (1492–1530), atvykęs į Paryžių 1517 m. gauti karaliaus Pranciškaus I palaiminimą[5]. Deja, Lietuvoje nėra tyrimų, ar panašių situacijų pasitaikė daugiau.

Volteras paniekinančiai rašė, esą praradęs pasitikėjimą karališku prisilietimu, išgirdęs, kad Liudviko XIV meilužė mirė nuo skrofulio, nors karalius „labai stipriai ją lietė!“

Nuo XVII a. „gydymo ceremonijos“ virto įspūdingais reginiais, apie kuriuos per didžiąsias šventes (Kalėdas, Velykas, Sekmines) skelbė šaukliai. Žmonės į didžiąją Luvro salę plūdo miniomis, pvz., 1715 m. per Sekmines Liudvikas XIV palietė 1 700 ligonių. Nors paprasti žmonės laikėsi prietarų, švietėjai ironizavo. Volteras (Voltaire, 1694–1778) paniekinančiai rašė, esą praradęs pasitikėjimą karališku prisilietimu, išgirdęs, kad Liudviko XIV meilužė mirė nuo skrofulio, nors karalius „labai stipriai ją lietė!“[6] Galima teigti, kad ir patys monarchai prarado viltį, nes formalioji frazė įgijo miglotą prasmę: „(Tegul) Dievas tave pagydo, (nes) karalius tave palietė.“ Nepaisant augančios pompastikos ir aštrėjančios kritikos, „karališkasis prisilietimas“ išliko iki XIX a. Paskutinė ceremonija vyko Karolio X (Charles X, 1757–1836) karūnacijos metu 1825 m. gegužės 29 d., tuomet valdovas palietė 121 ligonį[7].

Išgydyti mikčiojimą skelbėsi galintys Habsburgai, Kastilijos karaliai turėjo galią išvaryti iš apsėstųjų demonus, o vengrų monarchai gydė geltligę.

Žinoma, tai nebuvo vienintelis stebuklingas būdas pasveikti. Išgydyti mikčiojimą skelbėsi galintys Habsburgai, kuriems tereikėjo sergantįjį pabučiuoti į lūpas[8], Kastilijos karaliai turėjo galią išvaryti iš apsėstųjų demonus, tiesiog nubrėždami kryžių ir šaukdamiesi Dievo, o vengrų monarchai gydė geltligę. Kiek tvirtesnį vaidmenį turėjo šventieji, pvz., Portugalijos karalienė, vargšų globėja šv. Elžbieta (Isabel de Aragão, 1271–1336), atgailaudama rankose laikytą stiklinę vandens pavertė vynu, o neregys, pakėlęs nukirstą kankinės Elenos Švedės (Elin av Skövde, 1101–1160) pirštą su žiedu, nejučia praregėjo. Taigi stebuklai tik įtvirtino šventojo kultą ir sustiprino bažnyčios autoritetą.

Kita vertus, šventieji gebėjo nulemti net teismų sprendimus, kaip pažymi šv. Viljamo iš Jorko (William of York, ?–1154) pasakojimas. Apie 1200 m. Jorke moteris buvo apkaltinta žmogžudyste. Palaikius delne karštą geležį(taip tikrintas nekaltumas, kadangi tik ant kaltųjų įkaitusi geležis palikdavo pūsles), ant odos pastebėta riešuto dydžio pūslelė. Tad kaltinamoji pasmerkta mirti. Tačiau šioji paprašė leidimo pasimelsti prie Šv. Viljamo kapo. <…> Moteriai įėjus į koplyčią pūslė išnyko. Teisėjai nusprendė ją esant nekalta, tad atsisakė pasmerkti[9].

Visuomenė bet kuriame gyvenimo etape tikėjo prietarais.

Žvelgiant iš šiandienės perspektyvos, „teismo procesas“ kelia nemažai abejonių, nes teisiamoji galėjo būti tiek pat kalta, kiek ir teisi (viduramžiais kriminalinės bylos tirtos vangiai). Tačiau tamsiaisiais amžiais į racionalų mąstymą niekas nekreipė dėmesio, nes visuomenė bet kuriame gyvenimo etape tikėjo prietarais.

Tai atspindėta vienoje Olandijos legendų apie kunigaikštienę Margaretą van Haneberg (Margaretha van Henneberg, 1234–1276). Istorija byloja, kad kunigaikštienė kartą pasišaipė iš elgetos su dviem kūdikiais, sakydama, kad anie nuo skirtingų vyrų. Įsižeidusi vargeta kreipėsi į Dievą, melsdama tapti liudininku jos dorumui įrodyti, ir prakeikė įžūlią didikę, tardama, kad tegul pati pagimdo tiek vaikų, kiek metuose dienų; ir tegul tie vaikai būsią pelės dydžio, bet žmogaus formos. Prakeiksmas išsipildęs – moteris tikrai Didįjį penktadienį pagimdė 365 vaikus, kuriuos, anot šaltinių, krikštijo vyskupas Gvidas iš Utrechto didžiuliame inde; visiems berniukams duotas Jano vardas, o mergaitėms – Elžbietos. Visgi tiek vaikai, tiek motina tą pačią dieną mirė ir buvo palaidoti Lozduineno (Loosduinen) kaimo bažnyčioje netoli Hagos.

Istorija taip ir būtų likusi legenda, jei ne gausūs šaltiniai įvairiuose istoriniuose bei medicininiuose traktatuose, be to, kunigaikštienė – realus istorinis asmuo, mirusi vienuolyno celėje.

Pasakojimas taip paveikė Vakarų Europą, kad pagimdė prietarą, jog nevaisingos moterys, nusiplovusios šioje krikštykloje rankas, neva pagyja.

Tad iš kur atsirado šis pasakojimas? Ankstyviausiame olandų šaltinyje Tabula Egmundana, sudarytame XIII a., rašoma: 1276 m., Velykų metu, kunigaikštienė Margareta van Haneberg pagimdė 365 sūnus bei dukteris ir ramiai kartu su visais mirė. Jos kapas yra Lozduinene stovinčiame akmeniniame sarkofage, puoštame epitafija metalinėmis raidėmis[10]…Įdomu, jog 1500 m. šaltiniuose iš tiesų minima, kad bažnyčios interjere matytos senovinių kapų liekanos bei kabėjusi medinė memorialinė lenta su istorijos aprašu, o palei sieną buvusi didžiulė krikštykla, kurioje esą krikštyti didikės naujagimiai. Pasakojimas taip paveikė Vakarų Europą, kad pagimdė prietarą, jog nevaisingos moterys, nusiplovusios šioje krikštykloje rankas, neva pagyja. 1572 m. Olandijos pilietinio karo metu bažnyčia buvo sugriauta, todėl po kelerių metų šventovę atstatęs pastorius Jakobas Meursijus vėl pakabino memorialinę lentą ir liepė sukurti krikštyklos kopiją. Ir nors toji nėra originali, moterys vis tiek joje mėgsta nusiplauti rankas iki šiol.

Bėgant amžiams legenda taip įsismelkė į europiečių sąmonę, kad apie ją imta kalbėti net karalių rūmuose. Teigta, esą Danijos karalius Frederikas III savo Kunst kabinete turėjo vieną nykščio dydžio kunigaikštienės kūdikį, kurį laikė mažoje stiklinėje dėžutėje, kabančioje ant auksinės grandinėlės. Apie 1820 m. jis pateko į Karališkąjį gamtos muziejų iš kurio dingo be pėdsakų[11].

Pasakojimas pasiekė kulminaciją XVIII a., kuomet Olandijos kaimelį lankę keliautojai iš viso žemyno bandė moksliškai paaiškinti įvykį. Škotų akušeris Džonas Mobrėjus (John Maubray, 1700–1732) knygoje „Moterų gydymas“ (The Female Physician, 1724) rašė: Jei olandų moterys ilgai stovi šalia karštos krosnies, gali pagimdyti pailgą, į žiurkę panašų, mažą gyvūnėlį, vadinamą Suyger ar Sooterkin[12]. Tyrinėdamas pasakojimą gydytojas įsivėlė į gėdingą skandalą, kai beraštė anglų valstietė Meri Toft iš Godalmingo apgavo karalių Džordžą I bei kelis mokslininkus, girdamasi, kad pagimdė 17 triušių.

Elgetos viduramžiais laikyti tarpininkais tarp dviejų pasaulių, gebančiais pakeisti bet kurio luomo narių lemtį.

Šiandien mokslininkai mano, kad kunigaikštienė turėjo gimdoje cistų, o tai viduramžiais, matyt, laikyta kūdikiais. Juolab kad tokių istorijų dokumentuose pasitaiko, pvz., Velfų dinastijos atstovė kunigaikštienė Irmentruda iš Altdorfo (Vokietija) taip pat įžeidusi vargetą pagimdė 12 sūnų ir, bijodama aplinkinių apkalbų, nusprendė 11 paskandinti, tačiau kelyje tarnaitę sutikęs kunigaikštis, kuris pripažinęs vaikus savais. Arba prancūzų Trazegnies šeima, kurioje 1276 m. moteris, išjuokusi elgetą, pagimdė 13 vaikų, sulaukusių Velfų palikuonių likimo. Tad elgetos viduramžiais laikyti tarpininkais tarp dviejų pasaulių, gebančiais pakeisti bet kurio luomo narių lemtį.

Prietarams neabejingas buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila (1348–1434), kuriam 1433 m. Baltijos jūros žvejai dovanojo keistą padarą, nuskustą kaip vienuolio galva ir stambiu žuvies kūnu; jis pramintas „žuvimi vyskupu“[13]. Sakoma, valdovas norėjęs jį pasilikti ir kalbinęs lenkų, lotynų kalbomis, bet anas graudžiai stebėdamas žmones tylėjo. Gyvis atsisakė bet kokio maisto ir ėmęs silpti kreipėsi į katalikų vyskupą, melsdamas sugrąžinti į jūrą. Paleista žuvis vyskupas iš dėkingumo peržegnojo jį supusius žmones ir visam laikui dingo Baltijos bangose. Vandenynai nuo seniausių laikų baugino žmones, pvz., lamantinai Antikoje laikyti undinėmis, o žuvis vyskupas, manoma, buvęs gigantiška manta, iš tikro turinti galvos keterą ir plačius pelekus.

Vis dėlto labiausiai viduramžiai neatsiejami nuo šventųjų relikvijų, kurios masino įvairaus plauko perėjūnus. Kartą Groningeno pirklys pavogė Šv. Jono Krikštytojo ranką ir kol ją slėpė namie, tol turtai augo, bet paslapčiai išaiškėjus, buvo priverstas elgetauti, o relikvija grąžinta į bažnyčią[14].

Šv. Liudviko kūnas rodė stebuklus iškart po mirties, tačiau įdomiausia, kad jie vyko ne tik su kietomis kūno dalimis, t.y. kaulais, bet ir su viduriais.

Nepaisant bausmės, vogti relikvijas rodėsi naudinga. 828 m. iš Aleksandrijos Šv. Morkaus koptų bažnyčios katakombų du Venecijos pirkliai, padedami graikų vienuolio, pavogė šv. Morkaus kūną (galva liko Aleksandrijoje) ir atgabeno į Veneciją. Pastarasis įvykis šaltiniuose akcentuotas kaip šventa tikinčiojo pareiga, nes krikščionių kapavietės arabų žemėse neretai buvo siaubiamos. Kita vertus, relikvijų vagystės buvo tam tikras siekis išaukštinti savo kraštą ar giminę, nes paskiros šventųjų kūno dalys nenoriai dalytos net imperatoriams. Kai valdovas Justinianas iš Konstantinopolio prašė dalelės neįkainuojamo paties Šv. Petro kūno, jam kategoriškai atsakė ir vietoj jo pasiuntė vieną skepetaitę, nuleistą pro specialų langelį[15].

Vis tik kai kada relikvijų dalybos reiškė įprastą gestą ir šventojo artimiesiems. XV a.iškilmingos šventės proga Karolis VI Mylimasis (1368–1422) dalijo protėvio, šventojo Liudviko, šonkaulius Pjerui d’Aili ir savo dėdėms – Beri ir Burgundijos kunigaikščiams, o prelatams davė pasidalyti vieną koją[16].Čia dera pridurti, kad palaikai dalyti ne dėl jų galių, o dėl noro sustiprinti dinastiją.

Nežinomas tapytojas "Maras Vilniuje, 1710 m." / Autoriaus nuotr.

Kuo daugiau fiksuota stebuklų, tuo šventasis populiarėjo ir kapas tapdavo piligrimystės centru. Pavyzdžiui, šv. Liudviko kūnas rodė stebuklus iškart po mirties, tačiau įdomiausia, kad jie vyko ne tik su kietomis kūno dalimis, t.y. kaulais, bet ir su viduriais. Du iš tų stebuklų (kūno vidurių) pripažino bažnyčia. Nutiko ir dar du stebuklai, pervežant karstą iš Šiaurės Italijos į Parmą, o trečiasis stebuklas įvyko prie Paryžiaus vartų[17].Žmonės tikėjo, kad palaikai gydo – reikėjo tik prisiliesti prie kapo, kur jie būdavo[18].

Dėl anksčiau minėto šventojo stebuklų Sen Deni katedroje, Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis (Philippe le Bel, 1268–1314) sumanė dalį kaulų, t. y. galvą ir šonkaulius, perkelti į Šventąją koplyčią (Sainte-Chapelle). 1306 m. gegužės 17 d. palaikai pervežti. <…> Notre-Damo katedrai taip pat teko relikvija – Šv. Valdovo šonkaulis[19]. Vis dėlto šiuo pervežimu Sen Deni vienuoliai patenkinti nebuvo, nes jiems liko šv. Liudviko dantys, smakras ir apatinis žandikaulis. Tad, kai 1306 m. staiga mirė vyskupas, o medžioklėje susižeidė karalius, tai palaikyta šventojo pykčiu dėl relikvijų išskirstymo. Tiesa, XIX a. atidarius šventojo palaikų skrynelę, rasta tik emalio bei padrikų kaulų dalys – tai įrodo svarbą bažnyčioms turėti bent menką šventojo dalelę.

Stebuklai prie šv. Kazimiero (1458–1484) kapo detaliai aprašyti Vilniaus katedros kapitulos kanauninko Grigaliaus Svencickio (1577–1617) knygoje.

Žinoma, šventasis nebuvo vien geradaris, jis lygiai taip pat galėjo demonstruoti ir pyktį. Šv. Tomas Beketas (Thomas Becket, 1119–1170) iš Kenterberio yra bene ryškiausias Anglijos šventasis, todėl jo asmuo apipintas legendų. Anot vienos, kartą anglo Jordano Fitz-Eisulfo namus užpuolė liga. Mirė jauniausias sūnus. Bet kaip tik tuo metu pas nelaimėlį užėjo piligrimai iš Kenterberio, nešini švęstu vandeniu iš Šv. Tomo koplyčios ir tėvas nusprendė išbandyti galimybę. Jis supylė velioniui į burną švęsto vandens ir šis stebuklingai atgijo. Atsidėkodamas, Jordanas prisiekė pats nukeliauti į Šv. Tomo koplyčią, bet kelionę vis atidėliojo, nors šventasis jam apsireiškė sapne. Galop Šv. Tomo kantrybė trūko. Įtūžęs šventasis nužudė vyriausiąjį Jordano sūnų ir tada anglas su šeima pagaliau nuvyko į Kenterberį[20].

Stebuklai prie šv. Kazimiero (1458–1484) kapo detaliai aprašyti Vilniaus katedros kapitulos kanauninko Grigaliaus Svencickio (1577–1617) knygoje. Jis mini, kad mirus karalaičiui žmonės traukdavo prie kapo prašyti palaiminimų bei išpildyti norus. Net vargu ar galima suskaičiuoti tuos, kurie paskatinti stebėtinų dalykų garso, ateidavo prie jo kapo norėdami atgauti sveikatą ir tai, ko norėjo, atgaudavo. <…> Aklieji čia atgaudavo regėjimą, kurtieji – klausą, nebyliai – galimybę kalbėti, šlubiai – vaikščioti, bet kas yra nuostabiausia – kai kurie, iš kurių mirtis, didžiausias blogis, buvo atėmusi gyvastį ir sąmonę, tarsi sugrąžintą iš tremties, gyvybės ir sąmonės gėrį atgaudavo dangiškojo Kazimiero pagalba[21].

Tokia mistifikacija artima Naujajame Testamente aprašytiems Kristaus stebuklams, kuriais kliovėsi ankstyvosios Bažnyčios mokymas; tuo įsitikiname žvelgdami į kvatročento laikotarpio (apima meno stilius viduramžių pabaigoje, ypač gotiką ir ankstyvąjį Renesansą) italų tapytojo Mazačo (Masaccio, 1401–1428) freskas Brankačių koplyčioje (Florencija). Pirmieji krikščionys pasirodė turį panašių į Jėzaus galių. Iš Evangelijos sužinome, kad sergantieji pasveikdavę, mirusieji atgydavę, kaliniai būdavo stebuklingai išvaduoti. <…> Stebuklingi ženklai stiprino jų skelbiamą išganymo žinią, taip pat įspėjo apie Dievo bausmės realumą[22].

Mirus Uršulei tėvai nunešė mergaitę prie šv. Kazimiero kapo, melsdami malonės. Ir kai tik buvo prisimintas dangiškasis Kazimieras, abu pamatė lyg ir atgaunant kvapą.

Tad Lietuvos šventasis nebuvo nė kiek išskirtinis; tą grindžia mergaitės Uršulės prisikėlimas iš mirusiųjų, atvaizduotas italų tapytojo Mikelandželo Paloni (Michele Arcangelo Palloni, 1637–1713) freskos siužete Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Kaip rašo G.Svencickis, mirus Uršulei tėvai nunešė mergaitę prie šv. Kazimiero kapo, melsdami malonės. Ir kai tik buvo prisimintas dangiškasis Kazimieras, abu (tėvai) pamatė lyg ir atgaunant kvapą (mergaitę)[23]. Freskos kompozicija liudijo šventojo galią bei kvietė maldininkus Dievo apdovanotojo prašyti įvairių malonių.

Tačiau atmetus mistiką, stebuklą įmanu paaiškinti mediciniškai. Kituose šaltiniuose minima, kad mergaitė mirė iš bado, vadinasi, patyrusi didelį išsekimą trumpam prarado sąmonę, o tai senais laikais klaidingai laikyta mirtimi (viduramžiais gyvųjų palaidojimų pasitaiko) ir, kol ją atnešė koplyčion, tiesiog atsipeikėjo.

Daug platesnis kontekstas lydi šv. Kazimiero karsto atvėrimą, taip pat įamžintą M.Paloni freskoje. Atverti šventųjų karstus visais laikais buvo populiaru, ypač perkeliant relikvijas į kitą vietą arba vykdant kanonizacijos procesą. Pavyzdžiui, Anglijoje vienuolis Jocelinas Branelondietis 1198 m. aprašė, kaip padėjo perkelti kankinio šv. Edmundo (Edmund the Martyr, 841–869) kūną į didįjį vienuolyno bažnyčios altorių. Nekantraudami skubiai atvožėme karstą. Abatas sakė seniai troškęs pamatyti savo globėją[24], tačiau baiminosi šventojo pykčio, kadangi ankstesnysis vienuolyno vyresnysis palietęs kaulus buvo paralyžuotas.Visas vienuolynas miegojo, kai mes atsargiai pakėlėm kūną dengiantį šilką. Imdamas galvą į ranką abatas šnibždėjo maldą: „O, šventasis kankiny, nepasmerk manęs, nuodėmingojo, pražūčiai už tai, kad drįstu tave liesti. Juk supranti mano atsidavimą ir tikslą.“[25]

Nemažiau išraiškingai G.Svenciskis aprašo 1604 m. rugpjūčio 16 d. šv. Kazimiero karsto atidengimą. Lietuvos šventojo kūnas buvo palaidotas kartu su raudonu šilkinio audinio apdangalu, į kurį buvo įsuptas. <…> Jis buvo rastas visas ir nepaliestas; nuostabiai maloniu kvapu, gausiai pasklidusiu po bažnyčią, atgaivino dvasininkus ir pasauliečius. <…> Tris dienas, per kurias šventojo <…> kapas buvo prieinamas, <…> žmonės jautė tą patį kvapą[26]. Be to, vidurnakty į Vilniaus katedrą švietusi ryški šviesa, kuri išsilaikė ir kitą dieną.

Katalikų bažnyčia naudojo mistiką, siekdama savo pusėn patraukti daugiau tikinčiųjų.

Jei lyginsime aprašymą su šventųjų minėjimais Vakarų Europoje, išvysime, kad yra daug bendro, t.y. velionis visada skleidžia malonų kvapą, palaikai retai kada būna suirę (tas atsispindi ir koplyčios freskoje, kur matomas karste gulintis karūnuotas šv. Kazimieras, kurio galvūgalyje klūpi kanauninkas G.Svencickis), o patį karsto atvėrimą gaubia stebuklingi gamtos reiškiniai. Bet, kita vertus, kiekvienas toks stebuklas iš dalies susijęs su tuo metu valstybėje egzistavusia politine situacija, šiuo atveju Reformacijos judėjimu Lietuvoje, todėl katalikų bažnyčia naudojo mistiką, siekdama savo pusėn patraukti daugiau tikinčiųjų.

Pastarajam teiginiui antrina Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kabantis nežinomo autoriaus paveikslas „Maras Vilniuje, 1710 m.“, kuriame susipina tiek XVIII a. Lietuvos sostinę užgriuvusi tragedija, tiek Faencoje (Italijoje) įvykęs stebuklas. Paveikslo siužete iškalbingai perteiktas 1710 m. Vilniuje plintantis maras, t.y. daugybė besivoliojančių mirusiųjų kūnų, juos laidojantys žmonės, kaulėta giltinė su dalgiu bei dangiškos rūstybės strėles laužanti Dievo Motina. Fone įžvelgiama Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Trijų kryžių kalnas ir Aukštutinė pilis. Įtampą dar labiau stiprina kruvinos, rausvo dangaus spalvos, todėl nereikia stebėtis, kad visuomenėje tikėta, jog maras – Aukščiausiojo bausmė už žmonijos nuodėmes.

Šventenybė viduramžių žmonėms dažnai apsireiškia vykstant nerimą keliančiam dvasinio ir kūniško prado sąlyčiui.

Tačiau apie kokį stebuklą čia kalbama? Istorikas Mindaugas Paknys, kalbėdamas apie kitą toje pat bažnyčioje esantį „Švč. Mergelės Marijos Maloningosios portretą“ (1650), teigia: Paveikslo originalas XV a. pr. buvo sukurtas Faencoje, kaip padėka už Švč. Mergelės Marijos užtarimą miestą apėmusios maro epidemijos metu. 1412 m. siaučiant marui, karštai besimeldžiančiai kilmingai poniai Joanai pasirodė Dievo Motina, rankose laikanti sulaužytas strėles (kaip lietuviškame paveiksle). Ji ragino miestiečius laikytis pasninko ir tris dienas vyskupui rengti iškilmingas procesijas, o tada pažadėjo sušvelninti savo Sūnaus rūstybę taip, kaip sulaužiusi šias strėles[27].

Kai tai buvo atlikta, maras liovėsi, tad vyskupas Jurgis Tiškevičius (1596–1656), 1653 m. Vilniuje kilus marui, šio paveikslo kopiją dovanojo Antakalnio bažnyčiai (toks Švč. Mergelės Marijos įvaizdis pasirodė ir vėlesniuose maro siužetuose), tikėdamas, kad parapijiečiai išmels užtarimą nuo plintančios epidemijos. Taigi šventenybė viduramžių žmonėms dažnai apsireiškia vykstant nerimą keliančiam dvasinio ir kūniško prado sąlyčiui[28].

Krikščionybės įsigalėjimas atnešė kapinių priartėjimą prie gyvenamųjų vietų, nes viduramžiais žmonės siekė būti palaidoti kuo arčiau pirmųjų šventųjų. Tuo būdu šventųjų kapų lankymas peraugo į masinio tipo piligrimystę. Piligrimų norui išvysti šventąsias vietas netrukdė net istorinės nelaimės, pvz., kai Al Hakimas, „pakvaišėlis“, 1009 m. sugriovė Kristaus Kapo bažnyčią[29].

Laikui bėgant piligrimystė „išsigimė“. Ji tapo pasipelnymo šaltiniu, kuris nešė ypač gerus pinigus vienuolynams.

Tačiau bene populiariausia tai buvo Europoje. Pavyzdžiui, kelyje į Kenterberį stovi Ailesfordo vienuolynas, kur sustodavo ilsėtis keliautojai. Jis įkurtas XIII a. karmelitų, saugančių šv. Simono Stoko (Simon Stock, 1165–1265) kaukolę, kurią, pasak legendos, vienuoliui vizijoje nurodė Švč. Mergelė Marija. Tai būdavo paskutinė stotelė iki didžiausios kada nors pastatytos traukos vietos Anglijoje, Kenterberio katedros, kur nužudytas šv. Tomas Beketas. Anot 1316 m. Kenterberio bažnyčios relikvijų sąrašo, ten buvo 12 šventųjų kūnų, 3 galvos, 12 rankų, Jėzaus kryžiaus gabalėliai, apyvarpė, lopšys, kapas, nesuskaičiuojamas kiekis kaulų, plaukų ir kraujo. Piligrimai apeidavo katedrą ir laiptais lipdavo į švenčiausią bažnyčios vietą – Šv. Tomo koplyčią, puoštą auksu ir brangakmeniais. Čia gulėjo jo palaikai, kuriuos apžiūrėti buvo galima, einant iš šonų visai prie pat relikvijoriaus[30].

Skaitant panašius sąrašus, tenka apgailestauti, kad Lietuvoje nėra gausu relikvijų, matyt, todėl piligrimystė šalies viduje vyko pasyviai.

Laikui bėgant piligrimystė „išsigimė“. Ji tapo pasipelnymo šaltiniu, kuris nešė ypač gerus pinigus vienuolynams. Kuo piniginis kapitalas augo, tuo išradingesni tapo sukčiai. Taip pamažu vystėsi korupcija ir relikvijų padirbinėjimas – tą byloja daugelis viduramžių metraščių.

1270 m. buvo palaidotas vienuolis Vateris Šv. Edmundietis. Kartą pas vienuolius atėjo vyrai ir pasiūlė jiems praturtėti. Vienuoliai paklausė, kaip. Vateris garsėjo šventumu. Sukčiai paaiškino, kad prie jo kapo nutikus keletui stebuklų būtų galima pasipelnyti. Kai vienuoliai paklausė, kaip be Dievo įsikišimo gali įvykti stebuklai, vyrai atsakė. Vienas iš apgavikų teigė turėjęs 24 vyrus, kurie jo įsakymu klastojo stebuklus. Siuntė juos po įvairias Anglijos vietas daryti stebuklų už pinigus[31]. Žinoma, šv. Kazimiero atveju toks stebuklų klastojimas mažai įtikimas, tačiau įmanomas. Nors galima daryti prielaidą, kad dėl Lietuvos šventojo stebuklų tikroviškumo prisidėjo ir XVI–XVII a., kuomet masinės relikvijų korupcijos banga jau buvo išblėsusi.

Galų gale netgi viduramžiais sklido pašaipos apie kai kurias Europos šventoves, laikančias buteliukuose Šv. Dvasios čiaudulį. Su šia relikvija, ironiškai kalbant, gali konkuruoti tik maža bažnyčia prie Blua (Prancūzija), kuri turi „uch“, ištartą šv. Juozapo, kai šis skaldė malkas. Deja, tokių dalykų niekada nebus įmanoma įrodyti moksliškai.

Priskaičiuojama dešimt šv. Jono Krikštytojo kaukolių ir apie dvidešimt šv. Jurgio skeletų.

1982 m. paskelbtame Italijos dienraščio Respubblica straipsnyje apie relikvijas teigiama, kad yra priskaičiuojama dešimt šv. Jono Krikštytojo kaukolių ir apie dvidešimt šv. Jurgio skeletų. Ir bažnyčia skelbia, kad visos šios relikvijos yra autentiškos. Be to, nustatyta daugiau kaip 1 150 vietų, kuriose laikomas tikrasis Kristaus kryžius arba jo dalys. Nemažiau stebina relikvijų gausa, priskiriama asmeniškai Jėzui Kristui. Iki XX a. pr. buvo garbinama daugybė Dievo sūnaus bambagyslių, pieninių dantų ir apyvarpių. Bažnyčia turėjo netgi Gelbėtojo „laiškus“, nukritusius iš dangaus. Paskutinis reliktas yra aiškiai sukurtas pačios bažnyčios, siekiant pateisinti savo veiksmus. O įvairiose Europos šventovėse saugomu Švč. Mergelės Marijos krūtų pienu būtų galima pagirdyti pusę pasaulio.

Taigi, stebuklai ir prietarai mus lydi nuo žmonijos aušros, tik, visuomenei kylant į mokslo aukštumas, jie akivaizdžiai praranda veiksmingumą ir lieka neįprasti simboliai.

***

_______________

[1]Didžiosios žmonijos paslaptys, Vilnius, 2005, 113 p.

[2] Sturdy David J., The Royal Touch in England. European Monarchy: Its Evolution and Practice from Roman Antiquity to Modern Times, London, 1992, 190 p.

[3] Finley-Crosswhite A., Princes and Princely Culture: 1450–1650, London, 2003, 139–144 p.

[4]Didžiosios žmonijos paslaptys…………….248 p.

[5] Ragauskienė R., XVI a. Radvilų požiūris į Lietuvos vietą Europoje, Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis, Vilnius, 2002, 63–77 p.

[6] Hampson N., Crook M., Doyle W., Forrest A., Enlightenment and Revolution: Essays in Honour of Norman Hampson, London, 2004, 60 p.

[7] Barlow F., The Norman Conquest and Beyond, London, 1983, 9, 44–47 p.

[8] Krieger D., Therapeutic Touch as Transpersonal Healing, London, 2002, 7–9 p.

[9]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti, BBC, London, 2009.

[10] Bondeson J. Molenkamp A., The Countess Margaret of Henneberg and her 365 children // Journal of the Royal society of medicine, 89 V., December 1996, 712 p.

[11]Ibid., Bondeson J. Molenkamp A., The Countess Margaret of Henneberg and her 365 children………

[12]Ibid., Bondeson J. Molenkamp A., The Countess Margaret of Henneberg and her 365 children………

[13] Mitford-Bruce M., Ženklai ir simboliai, Vilnius, 1998, 29 p.

[14] Sabatier P., Life of St. Francis of Asisi [interaktyvus], London, 1919. Prieiga per internetą:http://www.gutenberg.org/files/18787/18787-h/18787-h.htm.

[15] Brown P., Šventųjų kultas, Vilnius, 1999, 118 p.

[16] Huizinga J., Viduramžių ruduo, Vilnius, 1996, 207 p.

[17] Гофф Ле Ж., Людовик IX Святой, Maskva, 2001, 235 p.

[18]Ibid., 237 p.

[19]Ibid., 239 p.

[20]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti………

[21] Svencickis G., Šv. Kazimiero gyvenimas, 1604 //Ankstyvieji Šv. Kazimiero „gyvenimai“, sud. M. Čiurinskas, 2004, 141 p.

[22]Biblijos žinynas, sud. Alexander P., Alexander D., Vilnius, 2001, 605 p.

[23] Svencickis G., Šv. Kazimiero gyvenimas, 1604…………141 p.

[24]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti……….

[25]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti……….

[26] Svencickis G., Šv. Kazimiero gyvenimas, 1604………………225 p.

[27]Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai, sud., Jankevičiūtė G., Vilnius, 2010, 141 p.

[28] Goff le J., Viduramžių vaizduotė, Vilnius, 2003, 158 p.

[29] Lenzenweger J., Stockmerier P., Amon K., Zinnhobler R., Katalikų bažnyčios istorija, T. I, Vilnius, 1996, 337 p.

[30]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti………

[31]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti…….

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 18 d.

Dar niekada pasaulyje nebuvo sukurta tiek įvairius rekordus viršijančių statinių, struktūrų ar mašinų, kiek pastarąjį dešimtmetį. Be to, priešingai nei anksčiau, šiandien jais naudojasi milijonai žmonių. Tad pažvelkime, kuo mus bando nustebinti naujausi inžinierių kūriniai.

Prieš keletą savaičių Niujorko meras milijardierius Michaelas Bloombergas pranešė, kad šiame didmiestyje planuojama statyti aukščiausią pasaulyje apžvalgos ratą „New York Wheel“. Jo aukštis sieks 198 metrus ir tai bus aukščiausias pasaulyje apžvalgos ratas, lenkiantis kitus konkurentus – daugumai lietuvių pažįstamą Londono Akį (135 m) ar Singapūre besisukantį „Flyer“ (165 m). Niujorko apžvalgos ratas turėtų būti pabaigtas 2015-aisiais – prognozuojama, kad kasmet jį aplankys apie 4,5 mln. žmonių, o aplink ratą veikiantys pramogų ir prekybos centrai turėtų sukurti daugiau nei tūkstantį darbo vietų.
Tad net ir ambicingi inžineriniai projektai, iš pirmo žvilgsnio statomi tik dėl naujo rekordo, beveik visada derinami ir su finansine nauda. Pažvelkime į pačius ekstremaliausius XXI amžiaus inžinierių kūrinius, kuriuos drąsiai galima vadinti naujaisiais pasaulio stebuklais.

Tiltai – į dangų, per jūrą ir į Kiniją

Jei norime pasivažinėti virš debesų, užtenka nuvykti į Pietų Prancūziją. Ten Tarno upės slėnį kerta Mijo (Millau) viadukas, kurio važiuojamoji danga kabo apie 270 m aukštyje, todėl kartais po juo tvyro nuo upės kylantis rūkas, atrodantis lyg debesys. Aukščiausia tilto kolona nukarūnavo Eiffelio bokštą ir yra laikoma aukščiausiu pastatu Prancūzijoje, jos aukštis siekia 343 m, net 19 metrų viršydamas Paryžiaus pažibą. Mijo viadukas kainavo apie 1,36 mlrd., skaičiuojant litais, o baigtas jis buvo 2004-ųjų žiemą. Už važiavimą juo tenka sumokėti daugiau nei septynis eurus, tačiau tiltas gelbėja Tarno upės slėnyje išsibarsčiusius kaimelius ir miestelius nuo begalinių spūsčių, kurios nusidriekdavo vasaros atostogų laikotarpiu.
Vis dėlto norintieji pasivažinėti tarp tikrų debesų turės vykti į Kiniją – čia nuo 2009-ųjų veikia aukščiausias tiltas pasaulyje, kurio važiuojamoji dalis iškilusi daugiau nei pusės kilometro aukštyje virš upės paviršiaus. Šis viadukas eina virš Sidu upės slėnio ir yra svarbi kelio tarp Šanchajaus ir Čengdu miestų atkarpa. Dėl ypač nepalankių oro sąlygų ir stačių kalnagūbrių šio tilto statyba buvo viena brangiausių ir pavojingiausių pasaulyje. Tarkime, statant Sidu viaduką pirmą kartą buvo panaudotas naujoviškas būdas – plieninius lynus tarp dviejų krantų nutempė raketos, mat nei sraigtasparniais ar kitomis techninėmis priemonėmis to padaryti nepavyko.
Iš tiesų dauguma amą atimančių tiltų šiandien statomi arba jau yra pastatyti Kinijoje. Per pastaruosius dvejus metus šioje šalyje išdygo net septyni tiltai, kurių važiuojamoji danga didesnio nei 200 metrų aukščio, be to, dabar ten statomi net šeši tiltai, kuriais važiuojantieji atsidurs 300 metrų aukštyje.
Kaip rodo Didžioji Kinijos siena, kinai mėgsta ne tik aukščio, bet ir ilgio rekordus. Štai, tarkime, prieš metus atidarytas ir ilgiausias pasaulyje tiltas – beveik 165 kilometrų ilgio Danijango-Kunšano geležinkelio viadukas, kainavęs apie 8,5 mlrd. JAV dolerių. Tiltas priklauso dvi stambiausias ekonomines Kinijos zonas – Pekiną ir Šanchajų jungiančiai greitųjų traukinių linijai, kuria 300 km/h greičiu skriejantiems traukiniams reikia kuo lygesnių bėgių. Šioje daugiau nei 1300 km ilgio linijoje 2011-aisiais buvo baigti statyti dar du viadukai, pretenduojantys į ilgiausių pasaulio tiltų penketuką.
Vis dėlto įspūdingiausiai atrodo jūrose pastatyti tiltai, dauguma kurių ir vėlgi per pastarąjį dešimtmetį iškilo būtent Kinijoje: Hangdžou įlanką kertantis tiltas (35,7 km) ar Donghai viadukas (32,5 km), jungiantis Šanchajų su Jangšano salos uostu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Neverta laukti pasakų stebuklo, geriau jį susikurkime patys.

Štai ir vėl metai verčia paskutinius lapus, vėl artėja Kalėdos ir ima sklisti įprastos mįslingos kalbos apie stebuklingąją naktį prabylančius gyvūnus, mūsų Žemę užplūstančius nykštukus ir fėjas bei kitus pasakų herojus… Nusiteikiau visai romantiškai, tačiau nejučia akis užkliuvo už pastaruoju metu interneto platybėse „plaukiojančio“ visai neromantiško klausimo: „Ko galima tikėtis iš vaikų, jei Tarzanas vaikščiodavo pusiau nuogas, Pelenė grįždavo po vidurnakčio, Pinokis nuolat meluodavo, Aladinas buvo vagių karalius, Žmogus-šikšnosparnis vairuodavo automobilį 200 km/h greičiu, Miegančioji Gražuolė buvo tinginė, o Snieguolė gyveno su septyniais vyrukais?“ Štai ir visa pasakų idilė išgaravo lyg nebuvusi.
Ir iš tikrųjų, kaip gali nusiteikti pasakų stebuklo paieškoms, jei šis klausimas, kad ir koks linksmas būtų, verčia pagalvoti: o ką gi iš tikrųjų mūsų vaikams ir mums patiems tos pasakos pasakoja? Tik nekaltinkit manęs, kad imu kabinėtis ir ieškoti nebūtų dalykų. Nepamirškite, kad vaikai labai gudrūs ir dar intuiciją gerą turi. Tuo jie už mus gerokai protingesni ir įžvelgia tai, ką savo kabinetuose bando įžvelgti ir psichoanalitikai, tai yra viską, kas parašyta tarp eilučių. O gal pabandykim į mano pasakojimą pažvelgti tiesiog su humoru – jis daug ką išsprendžia.
Pradėjau vartyti savo atminties lapus, bandydamas atgaivinti seniai girdėtas pasakas ir atrasti tą gražųjį pradą, kuris padėtų sugriauti visas jau minėtų pasakų herojų išdaigas ir už jų slypinčias vaikų protą atakuojančias baisybes. Na, ir kas, kad Tarzanas vaikščiojo nuogas, bet jis juk su žvėreliais draugavo… Arba kodėl reikia nerimauti, kad Miegančioji Gražuolė tiek laiko miegojo – ji juk savojo princo laukė…
Bet ir vėl mintis išdavikė prasprūdo pro sąmonės filtrą ir pašnibždėjo ne tokį jau gėrį nešantį atsakymą. Miegančiosios Gražuolės istorija mus pamoko, kad nėra jokio reikalo pernelyg stengtis, kuriant mielą ryšį su kitu žmogumi, geriau nieko neveikiant laukti stebuklingo princo, kuris atvažiuos sidabriniu mersedesu ir atliks visas pareigas. O Miegančiajai Gražuolei tereikės surinkti tokios santuokos vaisius. Štai ir pirmieji pamokymai, kaip mergaitei reikia įžengti į moterų pasaulį.
Ir tai dar ne viskas. Jei kartais tas princas nepasirodo, galima pabandyti jį susirasti. Tereikia truputį pasistengti, bet prieš tai tiesiog būtina atsiversti „Raudonkepuraitę“. Ten instrukcija gana aiški. Reikia tinkamai apsirengti – kad vyrai dėmesį atkreiptų – ir pabandyti nuvilioti kurį iš jų į pasakų trobelę, kurioje laukia ne tik naivi močiutė, bet užsuka ir medžiotojai. Kad „vilkui“ paskui dingtų noras nuo Raudonkepuraitės pabėgti.
Na, su mergaitėmis kaip ir viskas aišku. O ką skaito berniukai? Ką jiems pataria pasakų knygos? Atsiverčiu ir tuoj pat randu. H.K.Andersenas, „Sniego karalienė“. Nieko ypatinga, bet paprasta ir pamokoma: visuomet yra dvi moterys, tarp kurių galima rinktis, – jaunesnė ir senesnė. Jei viena nesukuria gero gyvenimo, galima rinktis kitą.
Na, gerai, sutinku, kad tai ne mums. Mes, lietuviai, turime daug gražesnių istorijų apie apšerkšnijusią žiemą ir senelės pasaką, apie trečią brolį Joną. Jokių gyvenimo instrukcijų ir baisybių čia nerasi. Bet ar tikrai?
Atsiverčiu vieną iš leidinio „Gražiausios lietuviškos pasakos“. Apie Mildutę. Dieve, liūdesys nuo pirmos eilutės. Kaip, beje, ir daugelyje kitų lietuviškų pasakų. Visur sukasi pamotės, kurios tik ir trokšta su nekaltomis mergaitėmis susidoroti. Mildutei dar neblogai pasisekė – ten ragana tik kiškeliui laužė vieną kojelę po kitos, o paskui ir sprandelį nusuko. O Sigutė pati į žarijų duobę įviliota buvo ir pelenais virto. Gyva! Štai ir romantika… Gerai, kad ten raganą nubaudė, užtat kaip… Žirgui liepta nešti ją tol, kol smegenys bus ištaškytos po laukus! O kai dar kažkurioj pasakoj ragana pagrasino podukrai akeles išbadyti, ar gaidelis vištytei akeles išmušė, nes medis jo kelnytes suplėšė (be galo rimta priežastis akelėms išmušti!), tai ir visai svaigus stebuklo laukimas išgaravo.
Bet gal tai tik pavienės pasakos? Juk mes turime tikrai didingų, kurios mums gilesnių pėdsakų paliko. Pavyzdžiui, apie pasiaukojamą Eglės meilę Žilvinui… Oi, ar tik nebūsiu ir vėl suklydęs? Ką gi, pažiūrėkime. Paprasta kaimo mergaitė Eglė nueina išsimaudyti, bet kol ji nuoga smaginasi vandenyje, į jos marškinių rankovę įšliaužia žaltys… Kad nešiurpinčiau skaitytojo psichoanalitikų teorijomis apie vyriškus gyvates primenančius simbolius bei moteriškas genitalijas menančias rankoves bei visokius iš to plaukiančius „įšliaužimus“ ar „įsiskverbimus“, geriau pakalbėsiu kitaip. Pasirodo, bet kuri mergaitė gali suprasti, kad visi vyrai – gyvatės (nežinau, ar geriau nei kiaulės), kurios tik ir laukia, kada galės įlįsti į jų apatinius drabužius.
Toliau dar gražiau. Eglė apsigyvena pas žaltį, kuris, pasirodo, visai ir nieko… Bet namai ją traukia, todėl prašo Žilvino, kad tėvų aplankyti išleistų. Bet šis nepėsčias, tuoj pinkles paspendžia: sunešiok metalines kurpaites, suverpk nesusiverpiantį kuodelį. Tikra manipuliacijų mokykla. Bet ir Eglė neblogai jos pamokas žino. Tereikia surasti „korumpuotą“ bobutę ar kokią burtininkę, o ši jau patars, kaip žaltį apsukti. Žodžiu, šeimoje sukis kaip išmanydamas, kad tik vyrą ar žmoną apgautum.
Gerai, Eglė pareina namo, bet jos broliai nemano, kad jai verta namus vėl palikti. Todėl sugalvoja gerą būdą, kaip su svainiu susidoroti. Tereikia gerai vaikams įkrėsti ir jie parodys silpnąsias Žilvino vietas. Jėga laimi! O su nepatinkančiais giminaičiais ar šiaip žmonėmis kalba viena – dalgiais užkapoti!
Pabaiga apvainikuoja visą istoriją. Eglė pasielgia tiesiog lietuviškai. Už bausmę ji nusprendžia sunaikinti save ir savo vaikus! Tebus jie medžiai… Duok Dieve, kad tik šaltomis širdimis ir kietomis kaktomis lyg ąžuolai, beržai ar uosiai, – o ko po tėvo nužudymo iš vaiko tikėtis? Bent jau gyvus paliktų. Bet pasaka leidžia mums patiems spręsti, ar gyvi bus tie vaikai, ar mirę… O savo dukrelei Eglė nepalieka jokio apsisprendimo. Jei ji ir gyvens, tai visą gyvenimą drebės iš gėdos ir nevilties… Atrodo, kad neblogą motinystės mokyklą baigia kiekviena šią pasaką skaitanti mergaitė.
Liūdnas tas mūsų pasakų pasaulis. Ir ne visada gražių dalykų iš jų išmokstam. Gal mes todėl ir tokie pikti, kad nuo vaikystės priešus dalgiais užkapojam, jų smegenis po laukus ištaškom, akeles dėl suplėšytų kelnyčių badom ar vaikus medžiais gyventi prakeikiam? Tai ir manau, kad neverta laukti jų stebuklo. Jį galime susikurti patys, nes tik nuo mūsų priklauso, ar mes ir mums artimi žmonės skaitys mūsų gerumo pasaką, ar turės ilgėtis jos ir laukti ateinančios iš Niekados šalies…

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) šiuolaikinio meno mugėje “ArtVilnius” pristato pusmetį vykdyto projekto almanachą “Kritikos maršrutai”. “Pavadinčiau tai kelionių žurnalu – lengvai skaitomu ir žiūrimu, su kritikų pastabomis ir aiškiai išreikštu požiūriu”, – patikslina centro vadovas ir vienas projekto sumanytojų menotyrininkas Ignas Kazakevičius.
Projekto esmė: penkiolika šalies menotyrininkų pusmetį mažomis grupelėmis lanko Lietuvos miestelius, apžiūrėdami vietos parodas, pasidairydami po tenykščių menininkų dirbtuves ir galiausiai – aprašydami patirtus įspūdžius.
Kokios išvados? “Kad Lietuvoje kultūrinės decentralizacijos, leidžiančios bet kuriame krašte gyvenančiam menininkui jaustis taip pat oriai kaip sostinėje, nėra. Decentralizaciją suprantu ne tik kaip tolygų finansavimo paskirstymą, bet ir kaip vietos kultūrinės bendruomenės gyvybingumo palaikymą. Provincijos menininkai – baikštūs, jie įbauginti savo pačių šešėlio. Dailininkų veikla koncentruota į parodas savame ar gretimame miestelyje, menotyrininkai neretai be ambicijų rašo “į stalčių”… Galerijos ten – dažniausiai komercinės, parodų kuratorių apskritai nėra. Tokioje aplinkoje atsidūręs talentingas žmogus praranda orientyrus, siunčia savo kūrybinius signalus tiesiog į kosmosą, iš kur jie galbūt sugrįš po šviesmečių. O jam profesionalaus vertinimo reikia dabar. Ypač sunku tiems, kurių menas netradicinis, nes kuo mažesnis miestelis, tuo daugiau jame atsiranda amatininkų, kuriems terūpi funkcionalumas ir dekoratyvi estetika. Tad miesto dydis vis dėlto yra lemiamas veiksnys”, – apibendrina pašnekovas.

Sujudinti kultūros vandenį

Pats Ignas – kaunietis, persikėlęs į Klaipėdą prieš gerą dešimtmetį. Iš pradžių mokytojavo, vėliau, 2004-aisiais, įkūrė KKKC ir pradėjo jam vadovauti. “Tokio centro idėja uostamiestyje anksčiau ar vėliau būtų kilusi. Sakyčiau, tinkamu metu atsiradau tinkamoje vietoje ir pritaikiau idėją realiam gyvenimui. Ir per septynerius metus nuveikėme tikrai nemažai”, – nesikuklina I.Kazakevičius.
KKKC finansuojamas iš įvairių šaltinių: miesto savivaldybės, Kultūros rėmimo fondo, įvairių Kultūros ministerijos programų, taip pat ES fondų lėšomis. Centrą sudaro Parodų rūmai, tarptautinė meno rezidentūra (t.y. palėpė, kurioje apsistoja į Klaipėdą kurti atvykstantys menininkai) ir keturios meno dirbtuvės. Tiesa, rezidentūros rezultatais Ignas šiek tiek nusivylė, nes įsitikino, kad vienas kitas užsienio svečias, kad ir lektoriaudamas studentams viešnagės metu, nusistovėjusio kultūrinio vandens nesujudina. “Todėl rezidentūros konkursų daugiau nutarėme neskelbti. Tiesiog kviesime mūsų vykdomiems projektams reikalingus menininkus padirbėti čia tam tikrą laiką”, – pasakoja KKKC vadovas.

Reikia kantrybės ir laiko

Kadangi pats į uostamiestį kurį laiką žvelgė atvykėlio akimis, prašau apibūdinti klaipėdietišką “kultūrinį vandenį”. Ar čia menininkai irgi jaučiasi kaip kosmonautai? “Klaipėda neturi senų kultūros pagrindų – tradicijos joje tik skiepijamos. Viskas, kad ir ką pasėtum, čia iš esmės sudygtų, tik reikia sąlygų, kantrybės ir laiko. Bet ar viską verta sodinti? Vyresnės kartos autoriai, atvažiavę prieš pusę ar ketvirtį amžiaus, aria sau ir kitiems žinomas vagas. O jauniems menininkams Klaipėdoje nėra ką veikti: baigę Eduardo Balsio menų gimnaziją gabesnieji dažniausiai važiuoja į Vilnių. Tai natūrali kita stotelė, nes Dailės katedra Klaipėdos universitete žengia pirmuosius žingsnius ir kol kas negali pasigirti nei stipriu parengimu, nei charizmatiškais dėstytojais. Steigiant ją buvo kalbama, kad kviesimės profesorius iš kitų akademijų, bet praktikoje to neliko… O Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete daugiausia studijuoja jaunuoliai, apsisprendę tapti reklamos kūrėjais”, – dėlioja savo pastebėjimus menotyrininkas.
“Tačiau aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis su visu būsimųjų magistrantų kursu iš Vilniaus drąsiai važiuoja Klaipėdon ir žada čia nemenką sujudimą”, – primenu pašnekovui teatrines analogijas. “Tikrai įdomu, ar ilgai jie čia prasilaikys, – neslepia skepsio gaidelių Ignas. – Klaipėda vis dėlto yra periferija. Viena vertus, tai saugo nuo didmiesčio šurmulio ir biurokratinių gniaužtų, todėl viską galima daryti greičiau. Antra vertus, kultūrinė aplinka nėra labai palanki, tiksliau – jos beveik nėra. Stinga lankytojų, meno vartotojų, maža kūrėjų.”
“Tačiau Klaipėdos parodų rūmuose gali sutikti ir aktorių, ir rašytojų. Vilniuje daugiau profesinio susiskirstymo: muzikologai sėdi Filharmonijoje, teatrologai – teatruose, o literatai – Rašytojų klube”, – toliau ginu uostamiestį. “Gal ir taip, bet norėtųsi daugiau atoveiksmio. Kad tavo pateiktą idėją vienaip ar kitaip įvertintų arba sukritikuotų… Kad rastųsi konkuruojančių projektų su savomis pozicijomis ir išplėstų meninį kontekstą. Todėl dabar ir rodome britų meno kritiko Edwardo Lucie-Smitho parengtas parodas, kad jos tinka visiems – tiek klaipėdiečiams, tiek vilniečiams, tiek londoniečiams. Britai natūraliai priima meno procesų marginalizaciją ir pasisako už tai, kad meno centrų gali būti daug – tiek pačių menininkų kuriamų komunų, tiek visuomeninių organizacijų ar valstybės išlaikomų meno centrų. Jie visi lygiaverčiai – nėra hierarchinės struktūros iš viršaus į apačią. Meno stebuklas gali gimti bet kur – ir didmiestyje, ir mažame miestelyje”, – neabejoja pašnekovas.

Deklaruokite savo matymą

Ar Klaipėda turi nors vieną tęstinį joje vykstantį šiuolaikinio meno renginį? “Kuratoriaus Gyčio Skudžinsko entuziazmo dėka surengta fotomeno bienalė “Erozija”. Ji atranda įdomių rakursų, kaip pristatyti jaunųjų fotografiją ir jos kaitą. O Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras dalyvauja jaunųjų Europos kūrėjų bienalėje, keliaujančioje per ES valstybes. Anksčiau šiame tarptautiniame projekte iš Lietuvos dalyvaudavo tik klaipėdiečiai, bet šįmet jau skelbėme respublikinį konkursą”, – pasakoja I.Kazakevičius.
O Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, šiuo metu veikia jo ir kito klaipėdiečio Vido Poškaus kuruojama paroda “Grafikos kontekstai: deklaracija”. Jos idėjine ašimi tapo šalies grafikų kūrybos deklaracijos, akcentuojančios jų susiformuluotus kūrybos tikslus ir strategijas. Kartu tai – ir parodos kuratorių “deklaracija”, kurioje “surašytos” pagrindinės, jų akimis žiūrint, Lietuvos grafikos meno kryptys ir kryžkelės.

Box
Ignas Kazakevičius…

… apie mugę “ArtVilnius”:
“Nesuprantu galerininkų, iš tolimų kraštų atvykstančių į Lietuvą. Nors dalyvio mokesčio nėra, kelionės jiems vis vien neapsimoka, nes mūsų žmonių perkamoji galia yra menka. Mugė meno rinkos nesukurs, nes tegali būti jos pasekmė, o ne atvirkščiai. Čia važiuojama arba ieškoti egzotikos, arba užmegzti ryšių. Tai itin aktualu kylančioms jaunų menininkų galerijoms, ieškančioms į save panašių partnerių. Tokioms ir vienas parduotas darbas – jau laimėjimas. Rimtos galerijos čia tikriausiai nevažiuos… Bet kuriuo atveju šiuolaikinės meno mugės iniciatyva labai šauni, nes ji suburia pačios Lietuvos menininkus, galerininkus ir parodų kuratorius. Puiki proga visiems susitikti neįpareigojančioje erdvėje, nes dažniausiai renginiuose vieni būname šeimininkai, kiti – svečiai, vieni save laikome pristatomos parodos opozicija, kiti, priešingai, prijaučiame pozicijai… Mugėje viso to nėra. Smagu susitikti pažįstamų tiek iš užsienio, tiek iš Lietuvos. Tai sukrutina, išjudina.”

… apie Modernaus meno centrą:
“Analogišką misiją, kokią dabar užsibrėžęs verslininkų Butkų kuriamas Modernaus meno centras, galėtų atlikti ir Lietuvos dailės muziejaus, fonduose saugančio tų pačių autorių darbus, filialai. Nacionalinė dailės galerija galbūt nepajėgi rengti visų turimų autorių parodų, tačiau muziejus šiam tikslui galėtų suteikti ir kitas valdomas erdves. O Modernaus meno centro steigėjai savo ruožtu nebūtų sulaukę dviprasmiškos verslo žmonių reakcijos, jei būtų numatę tam tikrą jo ilgalaikio išlaikymo fondą – sakykim, iš sukaupto kapitalo palūkanų. Pasisakau už šimtaprocentinę mecenatystę be išlygų, o ne naštos mokesčių mokėtojams didinimą. Kitaip sakant, jei nori būti mecenatas – tai geriau varyk iki galo… Kad neatsirastų dar viena proga visiems padejuoti, jog menininkai tėra amžini visuomenės išlaikytiniai, už mūsų visų pinigus kuriantys niekam nesuprantamas nesąmones, ir pasvarstyti, ar ne geriau būtų vietoj naujos galerijos paupyje pastatyti karuselių.”