Laisvas ir savarankiškas kiekvieno žmogaus pasirinkimas liberalams – svarbiausias prioritetas.

Žvelgiant į Europos Parlamento (EP) rinkimuose dalyvaujančias partijas reikia pripažinti, kad būtent Lietuvos liberalų sąjūdis nuosekliausiai vadovaujasi europietiškomis vertybėmis.
Pasak sąrašo lyderio Seimo nario Gintaro Steponavičiaus, liberalai vertina kiekvieno žmogaus gyvenimo būdo pasirinkimą ir siekia pašalinti visas biurokratines kliūtis jam veikti laisvai ir savarankiškai. Liberalai tai laiko svarbiausiu tikslu. Pavyzdžiui, sveikatos apsaugos srityje pinigai turėtų eiti paskui pacientą, švietimo srityje reikia numatyti finansavimą asmeniui, o ne institucijai ir t.t.
“Rinkėjams nesame katė maiše. Jie žino, kad liberalai visuomet palaikys dirbančius ir kuriančius žmones. Esame prognozuojama partija ir laikomės savo žodžio, todėl pasitikėjimas mūsų partija ir toliau didėja. Turime aiškią ir nuoseklią darbotvarkę sprendimų, kurių reikia Lietuvai ir Europai. Nevertiname ES aklai vien teigiamai ar neigiamai. Suvokdami ES netobulumus ar kliuvinius kiekvieno žmogaus laisvei dirbti ir kurti, žinome, kaip juos šalinti, ir nuoširdžiai to siekiame kartu su bendraminčiais Europoje”, – sako G.Steponavičius, pabrėždamas, kad norėtų matyti Lietuvą kaip atvirą valstybę, nesergančią įvairiomis fobijomis.

ES parama – ne vien žemės ūkiui
Susiformavęs stereotipas, kad ES naudingiausia žemės ūkio sektoriaus atstovams. Tačiau didžiulės ES lėšos tenka ir kitoms sritims, pavyzdžiui, švietimui ir mokslui.
G.Steponavičius įsitikinęs, kad ES paramą galima sąmoningai nukreipti į tas sritis, kurios leidžia mums sparčiau žengti į priekį. Ir tai lengva įrodyti faktais. Neseniai paminėjus Lietuvos narystės ES dešimtmetį galima tik priminti, kad nebūtume šoktelėję 20 proc. ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui (nuo 52 proc. 2004-aisiais iki 72 proc. šiuo metu), jei ES lėšos nebūtų panaudotos tikslingai.
Keliaujant po Lietuvą tuo nesunku įsitikinti. Šalis keičiasi, pradedant švaresniu vandeniu, sutvarkytais šaligatviais ar renovuotais viešaisiais pastatais, baigiant investicijomis į žmogiškąjį potencialą.
“Dirbdamas švietimo ir mokslo ministru turėjau puikią progą krizės akivaizdoje sutelkti paramą daugiau nei penkiems šimtams švietimo įstaigų – mokyklų ir darželių šalyje, tai leido turėti darbo ir verslui. Visoje Lietuvoje daugiabučių namų buvo renovuota ne daugiau nei viešųjų įstaigų, – primena parlamentaras. – Investicijoms į penkis mokslo, studijų ir verslo slėnius skirta apie milijardą litų. Tai darėme žinodami, kur glūdi mūsų tautos potencialas. Su šiomis investicijomis atsivėrė Lietuvoje dar neegzistavusios mokslo ir technologijų pažangos galimybės.”
Liberalo teigimu, dabar sustoti nevalia. Sukūrę būtiną infrastruktūrą turime toliau protingai išnaudoti ES teikiamas galimybes skatindami švietimo ir mokslo potencialą, plėtodami tarptautinius projektus, susigrąžindami išvykusius šviesiausius protus į Lietuvą. Tai investicijos, kuriančios didelę pridėtinę vertę. Lietuvos sėkmė priklauso nuo aukštųjų technologijų plėtros ir inovacijų, dėl to mums būtina išnaudoti visas ES teikiamas galimybes. Inovacijos neturi sienų, todėl tiek laisvas žmonių judėjimas švietimo ar pažintiniais tikslais, tiek tarptautinių projektų ir verslo plėtojimas ES erdvėje duotų pridėtinę vertę kiekvienam Lietuvos piliečiui.

Dešimtmetis suteikė pasitikėjimo
Lietuva ką tik paminėjo stojimo į ES dešimtmetį. G.Steponavičius pripažįsta, kad mūsų siekiai stojant į ES buvo labiau grindžiami idealizmu nei racionalia prognoze, ką šis sprendimas suteiks valstybei. Nors teko atlaikyti nemenkus iššūkius ir vidines permainas, vis dėlto mūsų tauta pademonstravo gebėjimą susitelkti ir judėti pirmyn. Tai ypač pasakytina apie Lietuvos verslo sektorių, kuris greičiau nei kas kitas prisitaikė prie kintančių sąlygų ir eksporto apimtis iš Rytų rinkų operatyviai perorientavo į ES erdvę. Tai tik įrodo, kad išties gebame atsakingai naudotis savo laisve.
“Džiaugiuosi, kad lietuviai yra bene pozityviausiai visoje ES nusiteikę dėl narystės ir tokį požiūrį sugebėjome išlaikyti iki šiol. Tai rodo, kad žmonių lūkesčiai pasiteisino. Dabar kaip niekada aiškiai vėl įsitikiname, kad Lietuvos integracija į Vakarus suteikia ne tik ekonominį stimulą, bet ir saugumo garantijas. Šį potencialą privalome panaudoti kartu su savo kolegomis ES ruošdamiesi ateities iššūkiams”, – pabrėžia G.Steponavičius.
Pasak parlamentaro, ES turi tapti inovacijų sąjunga. Tai kryptis, kurios tikslas – tiltų tarp mokslo ir verslo tiesimas bei nuolatinis atsinaujinimas diegiant mokslą ir inovacijas.
“Šią sritį suprantu kaip tiesioginę paramą Lietuvai siekiant tapti dar sėkmingesnei ir lyderiauti tarp ES valstybių. Savo veiklą EP siečiau su mokslo ir technologinės pažangos sritimi. Pati ES stiprėtų panaikinusi nebūtinus vidinius laisvo žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo barjerus bei užtikrinusi verslo ir mokslo sinergiją”, – nurodo kandidatas į Europarlamentą.
Liberalai nusiteikę aktyviai ginti Lietuvos interesus siekiant bendros ES energetikos politikos ir verslo pažangos. Šios partijos atstovai atvirai visiems deklaruoja, kad išlaikydami vakarietišką veikimo kryptį turi konkrečių pasiūlymų dėl ES vykdomos politikos.
***
Politinė reklama. Apmokėta iš politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio rinkimų kampanijos sąskaitos. Užsakymo Nr. BSS2223.

Lietuvos liberalų sąjūdis kovoja dėl europietiškų vertybių Lietuvoje. Lietuvos liberalų sąjūdžio sąrašo į Europos Parlamentą (EP) lyderis Seimo narys Gintaras Steponavičius pabrėžia, jog liberalai per daugelį veiklos metų savo nuostatomis, laikysena ir darbais sugebėjo įrodyti, kad yra nuosekli ir pati europietiškiausia partija Lietuvoje.

Tad ir Europarlamente liberalai būtų prognozuojami, pasitikintys žmogumi ir jo racionaliais sprendimais ar tuo gyvenimo būdu, kurį jis pats sąmoningai pasirinko.
“Nesižvalgome į Rytus, kaip tai daro kairiosios Lietuvos partijos, ir nelendame po šeimos antklode, kaip kartais tai daro konservatoriai”, – partijos, kuriai atstovauja, išskirtinumą pabrėžia G.Steponavičius.
Nepaisant daugelio sutapimų su Europos Sąjungoje pripažįstamomis vertybėmis, liberalai nėra dogmatiški visų sprendimų, gimstančių ES institucijose, skleidėjai. Nors apie ES ir kalba pozityviai, jie gerai supranta, kas Europą gali padaryti dar labiau lydimą sėkmės.
“ES privalo tapti institucija, gebančia priimti sprendimus greičiau ir būtent tada, kai jų reikia. Savo darbais esame pasiryžę prisidėti prie to, kad ES taptų dinamiškesnė, užtikrinant jos pačios konkurencingumą ir vystymąsi”, – pabrėžia Seimo narys.
Tam, pasak pašnekovo, reikia įvairių dalykų. Pirmiausia – mažiau tokių direktyvų, kurios kartais balansuoja ties absurdo riba. Taip pat būtina mėginti peržengti daugelį įvairių teisinių ir kitokių barjerų, neleidžiančių žmonėms pasinaudoti pamatinėmis ES laisvėmis, kurias ES įtvirtino kurdamasi, tačiau ilgainiui jos buvo iškraipytos arba ne iki galo realizuotos. Pavyzdžiui, galima būtų panaikinti daugybę paslaugų sektoriuje egzistuojančių kliūčių, kurios netgi Lietuvoje leistų kurti dešimtis tūkstančių naujų darbo vietų, pritraukti investicijų įvairiose verslo srityse.
Kaip apibendrina G.Steponavičius, Europą liberalai nori matyti dinamišką ir nepersmelktą bereikalingo reguliavimo.

Vidinės konkurencijos poreikis
G.Steponavičiaus nuomone, ES gali ne tik efektyviau spręsti ir suvaldyti ekonomines krizes atskirose valstybėse, bet ir tapti augančios ekonomikos regionu. Tai įvyks tik tuomet, kai bus atsisakyta įvairių ekonomiką stabdančių veiksnių: kartais perdėtų aplinkosaugos reikalavimų, kartais užkraunamos per dideles administracinės naštos verslui, o kartu ir vartotojams. Europa neturi toliau judėti tokiu keliu, kad visas valstybes sulygintų taikydama vienodus mokesčius, per bendrus socialinius reikalavimus reguliuodama visų valstybių narių viešąjį gyvenimą.
Europa privalo pripažinti, kad vidinė konkurencija tarp ES narių būtina. Pavyzdžiui, lietuviai galėtų išsikelti tikslą tarp ES 28 valstybių tapti pranašesni įgyvendindami geriausius savo nacionaliniu sprendimus. Vidinė konkurencija leistų valstybėms siekti geriausių rezultatų, o kartu stiprintų ir visą ES.
Patirtis rodo, kad kai ES prisiima per daug įsipareigojimų, jos gebėjimai silpsta. Todėl ES turi koncentruotis į pamatines sritis, kurios pelnytų jai sėkmę: šalinti prekybos, laisvo asmenų, kapitalo, paslaugų judėjimo barjerus. Tuomet ji bus efektyviau veikianti, nes pavyks išlaisvinti tas galimybes, kuriomis ES piliečiai šiuo metu vis dar negali naudotis.

Pasaulinio inovacijų centro idėja
Esame sukūrę stereotipą, kad Lietuva turėtų būti Europos inovacijų, aukštųjų technologijų traukos centras. Tai nėra blogai, tačiau liberalai mąsto plačiau: pati Europos Sąjunga turėtų nenusileisti Pietryčių Azijos regionui ar JAV ir kaip vieningas regionas konkuruoti mokslo bei inovacijų srityse. Tai turėtų būti vieta, traukianti iškiliausius protus, moderniausiose laboratorijose telkianti geriausius mokslininkus, taip pat ir iš Lietuvos.
Pasak G.Steponavičiaus, norėtųsi matyti, kad ta infrastruktūra, kurią mūsų šalis sukūrė ir realizavo vykdydama įvarius mokslo bei technologijų slėnių projektus, išleisdama tam daugiau nei milijardą litų ES fondų lėšų, būtų panaudojama ne vien verdant savo sultyse.
Kodėl dabar taip nėra? Seimo narys įsitikinęs, kad ES nėra diktuojanti madas šioje srityje dėl pernelyg didelio reguliavimo. Pati ES turėtų iki galo įgyvendinti bendros rinkos ir laisvo paslaugų judėjimo – pamatines ES idėjas. Tai leistų panaikinti kartais netgi dirbtinai keliamas kliūtis ir kurti naujas darbo vietas.
Proveržis neįmanomas teisingai nesuvokus ES lėšų panaudojimo. “Aiškiai suprasdami, kad kol kas esame tik paramos gavėjai, o ne donorai, turime lėšas investuoti apdairiai, racionaliai, su aiškios pridėtinės vertės vizija. Tai ne ES lėšos – tai visų ES mokesčių mokėtojų pinigai, kurie turi būti panaudojami tikslingai. Deja, kol kas daug priešingų pavyzdžių”, – pabrėžia parlamentaras.

Tarptautiškumo iššūkis švietimo sistemoje
Mokslas ir technologijos neatsiejamos nuo nacionalinės ugdymo sistemos raidos. Tarptautiškumo iššūkiai mūsų švietimo sistemoje (ir ne tik aukštajame moksle) bendrąja prasme yra kuo toliau, tuo labiau darantys įtaką ir atitinkantys laikmečio diktuojamą spaudimą. Nuo to nepabėgsime, nors ir neverta bėgti. Priešingai – būtina eiti tarptautinio bendradarbiavimo ir partnerystės link. Tą jau ir yra pradėjusios mūsų aukštosios mokyklos.
“Jei norime ne tik matyti išvykstančius geriausius protus, bet ir stengtis pritraukti jų, turime būti atviri visiems pasaulio regionams. Laisvas, be barjerų aukščiausios kvalifikacijos specialistų judėjimas yra vienas pirmųjų žingsnių šioje srityje. Ir tai, pabrėžiu, pribrendęs reikalas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES”, – sako Seimo narys.
Glaudesnis garsiausių užsienio universitetų bendradarbiavimas su mūsų universitetais leistų pakviesti iškiliausius protus į Lietuvą ir čia suteikti kokybiškiausias studijas.
“Pirmieji projektai jau prasidėję ir juos reikia tęsti. Aš pasiruošęs įkinkyti savo žinias, patirtį ir kontaktus, kad tai taptų realybe. Kad tokiems sprendimams atsirastų finansinis pagrindas tiek tarptautiniu, tiek Europos mastu”, – tikina Europos Parlamento nario mandato siekiantis G.Steponavičius.

Politikas su patirties portfeliu
Šiais žodžiais verta patikėti. G.Steponavičius – XV Vyriausybės švietimo ir mokslo ministras, daug prisidėjęs, kad Lietuvoje būtų plėtojamas bendradarbiavimas su užsienio universitetais, skatinęs kurti mokslo ir inovacijų centrus, visomis įmanomomis priemonėmis prisidėjęs prie to, kad būtų pritrauktas aukštųjų technologijų verslas.
“Natūralu, norisi, kad sukaupta patirtis būtų realizuota ir dirbant europinėje erdvėje, suvokiant, kad tu gali ir Lietuvos labui daryti sprendimus platesniu kontekstu. Mano patirtis – ne tik parlamentinėje, vykdomosios valdžios, bet ir platesnėje veikloje – susijusi su švietimu, mokslu, inovacijomis, technologine pažanga. Šios sritys man rūpi ir rūpės. Kaip ir tarptautiniai reikalai, ES plėtra, bendros ES rinkos baigtinis sukūrimas – tai tos sritys, kurios man, liberalui politikui, diegiant įvairias sistemines reformas yra įdomios”, – prisipažįsta pašnekovas.
Belieka priminti Europos Parlamento tradicijas, kad ankstesnė politiko patirtis yra labai svarbus argumentas patikint jam atsakingas pareigas. Didesnį patirties portfelį turintys politikai paprastai gauna tą atsakomybės lauką ir dirba toje srityje, kurią geriausiai išmano.

Lietuva gali pasimokyti pagarbos žmogui
Šioje vietoje norisi stabtelėti ir paklausti: ar ES vertybės artimos asmenybei, ar nekiltų asmenybės dualizmo diskomforto? G.Steponavičius neabejoja: “Europinės vertybės plačiąja prasme yra tai, ko mes turėtume siekti, tačiau nepriimu kiekvienos idėjos, kuri sklando ES institucijų koridoriuose, kaip dogmatiškos normos. Nėra, mano supratimu, primityvaus diktato iš ES, kaip kokiose situacijose elgtis. Bet man atrodo, kad žmogaus orumo, pagarbos jam kontekste Lietuva iš ES vertybių skalės tikrai turi ko pasimokyti: tolerancijos, pagarbos žmogui, jo savitumo pripažinimo ir gerbimo. Netikiu valstybe, kaip moralės skleidėja ir gynėja. Kiek bus stiprios asmenybės, šeimos, bendruomenės, kiek mūsų pačių santykis su aplinka bus sąmoningas – nuo to priklauso mūsų tautos branda.”
Tačiau G. Steponavičius kritiškai vertina ES laikyseną Ukrainos ir Rusijos konflikto metu: “Man norisi matyti Europą su aiškia ir išgryninta mintimi įvykių, kuriuos matėme Ukrainoje, akivaizdoje. Šliaužianti okupacija ir Krymo aneksija yra liūdna patirtis, kai tenka su apmaudu pripažinti, kad Rusija veikia efektyviau nei ES, vėlavusi su savo atsaku Rusijai. Todėl dabar išgyvename tokias skaudžias pasekmes.”
Liberalams neprikiši, kad jie stovėjo nuošaly rutuliojantis Maidano įvykiams. Pats G.Steponavičius su kolegomis iš Lietuvos vyko į Maidaną ir savo pavyzdžiu kvietė ten vykti kitų Europos valstybių liberalus.
Galima būtų daryti daug išvadų dėl šios karčios pasaulio istorijos patirties, tačiau aišku viena: bendroji ES gynybos politika turi ne tik tapti labiau sustyguota, bet ir žengti koja kojon su laikmečio iššūkiais.
Realybė tokia, kad su kaimyninėmis valstybėmis Lietuvą sieja patirtis, nuo kurios neturėtume bėgti arba jos neigti. Laikas įrodė, kad Rytų partnerystės programa ir tolesnis jos stiprinimas turi būti vienas iš svarbių prioritetų Europai. Lietuva tarp Rytų ir Vakarų yra natūralus tiltas ir pagalbininkas visai Vakarų Europai. Būtent per Ukrainos ir Rusijos konfliktą paaiškėjo, kad Lietuva, Lenkija bei kitos šalys buvo įžvalgiųjų pusėje ir padėjo ES senbuvėms suvokti dramatišką situaciją Rusijos kaimynystėje. Toks agresyvus elgesys, kaip dabar aiškėja, bus ne kelių artimiausių mėnesių, bet kelių artimiausių metų Rusijos darbotvarkėje.
Be tolesnių infrastruktūros, nepriklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių garantuojančių projektų, Seimo narys ES darbotvarkėje pirmenybę teiktų tolesnei ES plėtrai, nes tai – naujos rinkos, naujos galimybės mūsų verslui. Ukrainos, Moldovos, Gruzijos kelias – kartu su Europa, ir mes joms turime padėti. Žvelgdama į Rytų pusę, Lietuva gali tapti stipriu balsu ES plėtojant demokratiniais principais grįstą dialogą, todėl tokio savo pranašumo neturėtų sumenkinti ar iššvaistyti.
**
Politinė reklama. Apmokėta iš politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio rinkimų kampanijos sąskaitos. Užsakymo Nr. BSS2223.

Tokį auksinio jaunimo, vadinamo “yuppie”, gyvenimo stilių vis dažniau demonstruoja liberalas, švietimo ir mokslo ministras.

“Kaip dalysimės alų?” – bešvęsdamas 45-erių metų jubiliejų naktį sostinės centre besiskirstančiai kompanijai šūkavo liberalų švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Tad kaimynai, nebeapsikentę šiaip jau viešumoje rafinuoto politiko ir liberalios jo kompanijos leksikos bei muzikos, iškvietė policiją.
Bet ryte ministras nebuvo linkęs prisiminti vakarėlio, pranokstančio studentiškus “tūsus” bendrabučiuose.
Tiesa, dar neišblėso ir ankstenis skandalas, kai ministras partijos narę Mildą Bartašiūnaitę, prisistatančią sekso eksperte, po linksmai atšvęsto kolegos Eligijaus Masiulio gimtadienio kvietė sušilti jo draugijos.
Kad nekaltą berniuką savo išvaizda ir elgesiu menantis politikas mėgsta “nutrūkti nuo kaklaraiščio”, jis pats mūsų savaitraščiui yra prisipažinęs savo karjeros priešaušryje. “Džinsai mano išeiginis savaitgalio drabužis, mėgstu išgerti alaus. Gyvenant taip intensyviai neturėti galimybių atsipalaiduoti būtų labai sunku, –  1997-aisiais “Veidui” kalbėjo G.Steponavičius. – O bendraujant su draugais nutinka netikėčiausių dalykų. Ir šią vasarą yra toks buvęs, bet nesakysiu koks.”
Taigi, koks tikrasis yra politikas, ministras, valstybės veikėjas, sutuoktinis ir žmogus G.Steponavičius? Katras jo veidas, tas, kurį matome televizorių ekranuose, ar tas, kurį jis “užsideda” uždaręs ministerijos duris, yra tikrasis?

Karjera per F.Naumano fondą
“Mokykloje buvau aktyvus pionierius, vėliau tapau aktyviu panku. Su “Žalgirio” futbolo komanda išvažinėjau beveik visą Sovietų Sąjungą”, – apie save yra kalbėjęs G.Steponavičius.
Buvę jo bendramoksliai priduria, kad Gintaras buvęs dar ir aktyvus komjaunuolis, vėliau, Sąjūdžio laikais, skėlė ugningas kalbas kolegoms studentams, kaip tautiškai susiprasti.
Bet esą aukštosios politinės karjeros link G.Steponavičių labiausiai pastūmėjusi pirma jo žmona ekonomistė Guoda. Tad 1991-aisiais, netrukus po studijų Vilniaus universiteto Teisės fakultete ir Hagos tarptautinėje teisės akademijoje, G.Steponavičius įsidarbino naujus kadrus rinkusioje ir sparčias svaiginamos karjeros galimybes garantavusioje Užsienio reikalų ministerijoje (URM).
Be to, dėl įgimto savo aktyvumo ir karjeros ambicijų jis greit įsitraukė į Liberalų sąjungos (LLS) steigimo reikalus. Vėliau šios partijos vadovai Ginutis Vencius bei Šarūnas Davainis rekomendavo G.Steponavičių liberalus remiančiam Friedricho Naumano fondui, 1994-aisiais ieškojusiam savo atstovo Lietuvoje. O kadangi jis, dirbdamas URM, be to, studijuodamas ir tobulindamasis Kopenhagos, Birmingemo, Florencijos universitetuose jau buvo pramokęs anglų ir danų kalbų, be konkurencijos stojo koordinuoti F.Naumano fondo padalinio Lietuvoje.
Ir čia jam atsivėrė neregėtai didelės galimybių nišos… Fondo koordinatorius ne tik galėjo pats nuolat lankytis Vokietijoje ir kitose valstybėse, o ir “skirstyti” viešąsias fondo gėrybes: keliones dešiniesiems politikams, liberaliam jaunimui, išleisti rinkimams skirtus lankstinukus, bukletus, knygas, kitą rinkimų agitaciją…
“Aš Gintaro dėka pamačiau pusę Europos, – prisimena buvęs bendražygis, dabar verslininkas liberalcentristas Kęstutis Trapikas. – Jis vadovavo F.Naumano fondui, aš buvau Švenčionių meras ir jis mane išsiuntė stažuotis į Vokietiją. Ten man atsivėrė akys: tada pamačiau tai, kas į Lietuvą ateina tik šiandien, praėjus penkiolikai metų. Apie tai, kiek kartų aš ir partijos kolega Klaipėdos meras liberalas Eugenijus Gentvilas buvome kaimyninėje Latvijoje, nė negaliu suskaičiuoti. Tai buvo labai naudingos stažuotės.”
Per šį fondą ir pats G.Steponavičius užmezgė ryšius tiek su įvairiais politikais, tiek su verslininkais.
Tiesa, kai kurių senųjų liberalų žodžiais, kolegos, rekomendavę Gintarą į liberalus remiančio fondo vadovus, netrukus nusivylė staigiu jo charakterio pasikeitimu. Nepaisant to, tepraėjus trejiems metams nuo vadovavimo fondui pradžios, G.Steponavičius jau buvo išrinktas į sostinės tarybą, o 2000-aisiais darkart perrinktas.

Norėdamas iškilti “pasibalnoja” lyderius
Ir nors tiek G.Steponavičius, tiek kiti senieji liberalai buvo itin aktyvūs, nė vienas jų nebuvo toks charizmatiškas, kad būtų galėjęs partiją ištempti iš už 5 proc. rinkimų ribos. O ir nebuvo linkę tuomečiai liberalai dirbti juodo partinio darbo. Jie dažniau būdavo matomi susėdę bare prie alaus bokalo sofistiškai mintyjantys apie Lietuvos ateitį, todėl žurnalistai juos neretai pašiepdavo, teigdami, kad “liberalas” yra “mėgstantis alų”.
Jokių rimtesnių valdžios postų jie neturėjo iki pat 2000-ųjų, tiesa, nuolat bandė griebtis tai vieno, tai kito beiškylančio politinio mesijo, kuris juos ištrauktų į platesnius politinius vandenis. Ypač aktyvus šioje medžioklėje buvo G.Steponavičius.
Per 1998 m. prezidento rinkimų kampaniją jis, tuomet LLS valdybos pirmininko pavaduotojas, pasiūlė partijai remti Artūrą Paulauską. Netrukus net suorganizavo A.Paulausko susitikimą su senu liberalu Gintautu Babravičiumi, o šiek tiek vėliau ir su pačiu partijos pirmininku E.Gentvilu. Bet, išskyrus viešą pareiškimą, kad liberalai rems A.Paulauską, G.Steponavičius realiai daugiau niekuo neprisidėjo prie A.Paulausko rinkimų kampanijos.
Dar po poros metų G.Steponavičius atvedė liberalams ir konservatorių ekspremjerą Rolandą Paksą (“Mažeikių naftos” pardavimo amerikiečių bendrovei “Williams International” sutarties pasirašymo išvakarėse), palikusį valstybę ties “defaulto” riba.
Tiesa, iškart po netikėto R.Pakso atsistatydinimo iš Vyriausybės E.Gentvilas su Alvydu Medalinsku surengė spaudos konferenciją, kurioje ekskonservatorių premjerą išvadino vengiančiu politinės atsakomybės. “Bet Gintaras, dirbęs su R.Paksu miesto taryboje bei bičiuliavęsis su ekpsremjero atstovu spaudai Jonu Čekuoliu, įrodė, kad Rolandas geras vyras”, – pasakoja viešai nenorėjęs būti cituojamas eksministro bendražygis.
Gerų žodžių R.Paksui negailėjęs ir kitas G.Steponavičiaus bičiulis – verslininkas Artūras Zuokas, vis dažniau imtas matyti politinėje erdvėje, Valdui Adamkui laimėjus 1998-ųjų prezidento rinkimus.
Taigi jau netrukus liberalai, “pasibalnoję” širdžių premjero R.Pakso reitingus, vedami rinkimų štabo vadovo A.Zuoko, triumfavo per 2000-ųjų Seimo rinkimus. Jie laimėjo net 34 vietas, LLS tapo centrine valdžios ašimi. O G.Steponavičius pagaliau iškilo į nacionalines figūras – buvo išrinktas Seimo vicepirmininku. Nuo tada mūsų rašinio herojaus karjera vystėsi stulbinamu pagreičiu. Tik vieną jo dievuką keitė kitas.
2001-ųjų liepą A.Paulausko socialliberalai pasitraukė iš Vyriausybės, bet liberalams nepavyko suformuoti naujos daugumos.
Postų netekę liberalai susiriejo. G.Steponavičius, uolus R.Pakso “piršlys”, netikėtai stojo į E.Gentvilo ir A.Zuoko, kaltinančių R.Paksą dėl prarastos valdžios, pusę. Netrukus partija skilo. Dar vėliau G.Steponavičius tapo negailestingu buvusio dievuko kritiku. 2003-iaisiais jis buvo paskirtas į prezidento R.Pakso apkaltos komisiją.
O tais pačiais metais liberalams susijungus su centristais ir moderniaisiais krikščionimis demokratais bei naujos jungtinės partijos vadovu tapus A.Zuokui, G.Steponavičius tapo šio dešiniąja ranka.
Jų draugystė tęsėsi dvejus metus, kol kilus “abonentiniam” skandalui, G.Steponavičius su grupele senųjų “klubinių” liberalų iš A.Zuoko pareikalavo moralios politikos, tai yra pasitraukimo. Tačiau šįkart įsismarkavus konfliktui turėjo trauktis jau ne lyderis, o G.Steponavičius su vaikinais. Ir jie išėjo kurti partijos.
Bet čia šiek tiek stabtelkime ir dar kartelį grįžtelkime į Vilniaus miesto savivaldybę, kuriai iki tapimo premjeru vadovavo R.Paksas.

Senas draugas – skandalingasis “Rubicon” savininkas
G.Steponavičiaus bičiulių sąraše nuo pat studijų laikų buvo ir vėliau ne vieną politiką į skandalą įklampinęs verslininkas, įmonių grupės “Rubicon group” (neseniai persivadinusios “ICOR group”) prezidentas Andrius Janukonis.
Kai G.Steponavičius 1991 m. pradėjo trinti Užsienio reikalų ministerijos koridorius, A.Janukonis su dar keturiais bendramoksliais teisininkais iš Vilniaus universiteto ir vienu ekonomistu ėmėsi tarptautinių vežimų konsultacijų bei dujų skaitiklių prekybos.
O 2000-ųjų gegužę kuklusis Vilniaus miesto tarybos narys G.Steponavičius  sostinės tarybai pateikė pasiūlymą, kaip ištraukti į skolas įklimpusią R.Pakso vadovaujamą savivaldybę: atsiskaityti už skolas su įmonėmis, dalyvavusiomis ir laimėjusiomis viešus turto pardavimo aukcionus, savivaldybės parduodamu ir įmonių aukcione ketintu įsigyti turtu. Išvertus šią teisinę painiavą į žmonių kalbą, reikštų, kad G.Steponavičius pasiūlė savivaldybei užskaitų verslui modelį.
Tų pačių metų pavasarį, kaip savo tinklaraštyje pasakoja A.Zuokas, savivaldybė, vadovaujama R.Pakso, paskelbė aukcioną parduoti sostinės centre esantį kino teatrą “Vilnius”. Pradinė akcijų paketo pardavimo kaina siekė 2,1 mln. Lt. Dėl šio objekto varžėsi bene šeši pirkėjai.
Bet vokai su dalyvių pasiūlymais buvo atplėšti praėjus savaitei nuo A.Zuoko išrinkimo meru. Daugiausiai, beveik 5,1 mln. Lt, pasiūlė “Rubicon group” įmonių grupei priklausanti UAB “Hedžas”. Tad ji ir laimėjo aukcioną. Ir jau netrukus UAB “Hedžas” perleido teisę į šį “pirkinį” kitai “Rubicon group” įmonei UAB “Rubicon Prodimpeksas”. Pastarajai Vilniaus miesto švietimo skyrius buvo skolingas daugiau kaip 6 mln. Lt. Tad netrukus savivaldybė padarė skolos užskaitymą “Rubicon group” įmonei.
Tiesa, dėl šio sandorio visus “kankorėžius” susirinko ne G.Steponavičius su R.Paksu, o A.Zuokas. Ypač šis šleifas nutyso po 2004-ųjų “abonentinio” skandalo.
Bet pats A.Zuokas tikina, kad: “Su A.Janukoniu mane supažindino partijos kolega G.Steponavičius, berods 2000-ųjų pabaigoje. Geriau p.Janukonį pažįstu nuo kokių 2004 m., kai tapome kaltinamaisiais vienoje byloje. Iki to laiko teko bendrauti su juo tiek pat kaip ir su daugeliu kitų Vilniaus investuotojų… Bet artima draugyste mūsų santykių tikrai nepavadinčiau, neturime ir jokių bendrų verslo reikalų.”

Skandalai nelimpa
Apie galimus G.Steponavičiaus ryšius su A.Janukoniu išgirdome 2004-ųjų vasarą, po to, kai generalinis prokuroras Antanas Klimavičius iš Seimo tribūnos paskelbė, kad po keturių partijų būstinėse atliktų kratų ir dokumentų poėmių penki Seimo nariai įtariami korupcija. Ir jau kitą dieną į spaudą nutekėjo STT padaryti politikų ir verslininkų iš “Rubicon group” pokalbių įrašai.
Skandalas kilo tuo metu, kai Seimas priiminėjo Gamtinių dujų įstatymo pataisas, turėjusias apriboti dujų tiekimo tarpininkų (tai yra, bendrovės “Dujotekana”) pelnus. Tąkart buvo svarbus kiekvienas balsas.
Bet politikai, ketinę palaikyti antpelnių ribojimą dujų tarpininkams, pasirodė beesą irgi “korumpuoti”, tai yra atstovaujantys šilumininkų interesams: esą penki Seimo nariai paėmė pinigus iš bendrovės “Rubicon group” vadovo A.Janukonio mainais už atitinkamą balsavimą dėl valstybinio dujų reguliavimo.
Patys į skandalą patekę liberalcentristai tuomet aiškino nesiimsią jokių žingsnių, iki nebus pareikšti oficialūs kaltinimai. “Be to, frakcija ragins prokuratūrą atskleisti įtariamų parlamentarų pavardes ir įrodymus iki liepos 12-ąją numatytos prezidento rinkimus laimėjusio V.Adamkaus inauguracijos, – kalbėjo į skandalą su G.Steponavičiumi įklimpęs frakcijos seniūnas E.Masiulis. – Prezidentas negali prisiekti Seimui, kurio nariai įtariami korupcija.”
A.Zuokas prisipažįsta labai stengęsis kolegoms padėti: “Aš visuomet gyniau partijos kolegas, pasisakiau prieš raginimus stabdyti G.Steponavičiaus ir kitų narystę “LiCS”, nors tuomet kaltinimus jiems kaip labai rimtus vertino apie 60 proc. rinkėjų.”
G.Steponavičius ir jo kolegos teisindamiesi korupciniame skandale dievažijosi, kad balsavo ne taip, kaip jų prašė šilumos tiekėjas “Rubicon group”. Taigi išeitų, kad jie balsavo taip, kaip buvo naudinga “Dujotekanai”.
Beje, G.Steponavičius, prieš Seimo rinkimus buvo gavęs finansinę paramą iš “Dujotekanos” bet čia interesų konflikto jau niekas neįžvelgė.
O ir apskritai prie G.Steponavičiaus skandalai nelimpa, nors jis buvo įtartas ir ryšiais su advokatų kontoromis, kurios esą rengiančios lobistinius teisės aktų projektus aukštojo mokslo ar alkoholio pramonės srityse.
Dėl tokio manevravimo buvę bendražygiai G.Steponavičių apibūdina kaip gabų teisininką, žmogų, su kuriuo galima tvarkyti trumpalaikius reikalus, bet geriau  neturėti jokių ilgalaikių sandėrių, nes esą jis esant reikalui pasielgsiąs taip, kaip jam naudingiau. “Jis kaip trauklapis prisisiurbia ir, kai tampi nebereikalingas, tave nusviedžia”, – bendravimo su G.Steponavičiumi kartėliu dalijosi buvęs liberalas.

Politiką pakeitė galimybė skirstyti milijardus
Po praėjusių Seimo rinkimų G.Steponavičius prisišliejo prie Andriaus Kubiliaus ir gavo ministro portfelį.
Bet menantieji šio politiko kelią pabrėžia, kad per šiuos ketverius metus jis neatpažįstamai pasikeitė. “Dabar jo rankose dar didesni pinigai nei vadovavimo F.Naumano fondo skyriui laikais. Švietimo ir mokslo ministerija išdalys net 3 mlrd. Lt. Pasirodo, žinojimas, kad nuo tavo politinių sprendimų priklauso daugybės žmonių ateitis, keičia žmones”, – atsiduso buvęs ministro bendražygis.
Tiesa, regis, dėl ES pinigų skirstymo G.Steponavičius gali pakliūti į naują skandalą: Valstybės kontrolė kreipėsi į prokuratūrą pradėti tyrimą dėl švietimui skirtų pinigų iššvaistymo. Seimo užkulisiuose burbuliuojama esą daug projektų yra laimėję ryšiais su ministru artimi asmenys. Kita vertus, galbūt jie iš tiesų parašė puikius projektus.
Tiesa, kadencijos pradžioje G.Steponavičius buvo įklimpęs į skandalą dėl ŠMM skelbtus konkursus laimėjusių bičiulių konservatoriaus Manto Adomėno ir vaiko krikštatėvio bei visuomeninio patarėjo Pauliaus Subačiaus. Po skandalo sutartis su M.Adomėno vadovaujamu institutu dėl universitetų reitingo metodikos už 3 mln. Lt parengimo buvo nutraukta. Bet vėliau M.Adomėnas gavo pajamų iš ŠMM už kitus projektus.
Seimo Švietimo komiteto narys socialdemokratas Edvardas Žakaris pabrėžia, kad atėjus G.Steponavičiui gerokai pasikeitė ir pati ministerija. “Jis diktatoriško tipo vadovas, su niekuo, išskyrus kokius tris ar penkis artimiausios aplinkos žmones, nesitaria, nieko nepripažįsta ir nenori taisyti savo klaidų, o ir kitiems neleidžia komentuoti – ministerijos valdininkai bijo išsakyti savo nuomonę”, – dėsto E.Žakaris.
G.Steponavičiui iš A.Monkevičiaus perėmus ministro portfelį, į visus žurnalistų klausimus atsako tik pats ministras bei du viceministrai. “Iš tiesų atmosfera ministerijoje gerokai pasikeitusi: ŠMM darbuotojai bijo ir su manimi šnekėtis. Keista, kad kabinetuose įsivyravo tokia baimė, kai ministerijai ėmė vadovauti liberalų ministras”, – stebisi jo pirmtakas Algirdas Monkevičius.
Eksministras sako, kad paskutinis kartas, kai jie dalijosi su G.Steponavičiumi įžvalgomis apie švietimo ateitį, buvo tądien, kai jis atidavė savo įpėdiniui kabineto raktus. “Aš laikiausi tradicijos – Kalėdų išvakarėse sukviesti savo pirmtakus, išklausyti jų nuomones, nesvarbu, kad ir prieštaraujančias maniškėms nuostatoms. Bet jos leido pamatyti giliau, dabar to nebeliko”, – užbaigia A.Monkevičius.

Seimo pavasario sesijoje švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui planuojama inicijuoti interpeliaciją. Atstatydinti ministrą opozicijos atstovai sieks po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad pagrindiniam šalies įstatymui prieštarauja Mokslo ir studijų įstatyme buvusi numatyta tvarka, kai studentų mokymosi rezultatai vertinami kas dvejus metus, taip pat tai, kad sudarant aukštųjų mokyklų tarybą akademinė bendruomenė neturi lemiamos įtakos. Tačiau G.Steponavičius nemano, kad interpeliacija pavyks, ir yra pasiryžęs tęsti pradėtus darbus. Apie tai ir pokalbis su ministru.

VEIDAS: Kaip vertinate tai, kad galimą interpeliaciją planuoja palaikyti net koalicijos partneriai – Liberalų ir centro sąjunga?
G.S.: Nenorėčiau niekaip vertinti ir laikausi nuomonės, kad kol dirbame koalicijoje, neturėtume užsiiminėti pigiu populizmu dėl politinių ar rinkiminių tikslų. Be to, diskusijos, kurios šiuo metu vyksta politinėje arenoje tarp konservatorių ir liberalcentristų dėl vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio, gali atvesti prie koalicijos sudėties pasikeitimų. Jeigu vis dėlto man bus inicijuojama interpeliacija, esu pasiruošęs pasinaudoti galimybe dar kartą pristatyti tuos darbus, kuriuos darome. Neabejoju jų prasmingumu, todėl nebijau prisiimti atsakomybės. Daugelį metų vilkinti pertvarkų procesai švietimo sistemoje buvo išjudinti iš mirties taško, todėl natūralu, kad nėra vienareikšmiško jų vertinimo.
VEIDAS: Nejaugi Jūs pats nematote klaidų, padarytų reformuojant aukštojo mokslo sistemą?
G.S.: Tokia didelė sisteminė pertvarka nėra šventa karvė, tad išryškėjo trūkumų, kuriuos šalinome. Buvo padaryta dalis būtinų pakeitimų po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, tačiau jie negriauna reformos esmės. Dar sausio mėnesį pakeista rotacijos tvarka, kuri nuo šių metų vyks kas semestrą ar metus. Seime jau įregistruotas įstatymo pakeitimo projektas dėl aukštųjų mokyklų valdymo modelio. Jis suteiks daugiau aiškumo, kokios funkcijos priklauso senatui, kokius įgaliojimus turės aukštųjų mokyklų vadovai ir tarybos.
Taip pat ten, kur neveikė konkurencijos principai pasiskirstant stojantiesiems į specialybes, reikalingas valstybei, patvirtinome tikslinę studijų finansavimo tvarką. Ja remiantis į nepopuliarias specialybes be konkurso šiemet bus priimta 140 studentų. Tačiau ir pačios aukštosios mokyklos turi dėti pastangas, kad jų studijų programos, tarp jų ir valstybei reikalingose srityse, atitiktų rinkos poreikį. Reformuojant aukštąjį mokslą tam ir buvo išplėstos aukštųjų mokyklų galimybės veikti, kad jos galėtų demonstruoti gebėjimus pritraukti studentų.
VEIDAS: Ar viską palikus reguliuoti rinkai Lietuva neliks be kai kurių reikalingų specialistų? Pavyzdžiui, baiminamasi, kad Lietuvoje artimiausiu metu gali pritrūkti žemės ūkio specialistų ar sporto trenerių, nes jaunuoliai nenori studijuoti šių specialybių.
G.S.: Skirti valstybės finansuojamas vietas – paprasčiausias kelias. Kai pas mane ateina, pavyzdžiui, tekstilės pramonės atstovai prašyti šiai studijų krypčiai skirti fiksuotą vietų skaičių, aš klausiu verslininkų, kiek jie dėjo pastangų, kad aukštosios mokyklos išgirstų jų balsą ir studijų turinys būtų pakeistas pagal tai, ko reikia pramonei. Kiek būta bendrų su aukštosiomis mokyklomis pastangų, kad šios specialybės būtų patraukliai pristatytos mokyklose?
VEIDAS: Ir verslo, ir mokslo atstovai skundžiasi, kad neranda bendros kalbos. Ar valstybė skatina šių sektorių susišnekėjimą ir bendradarbiavimą?
G.S.: Pastaraisiais metais pastebime daugiau verslo ir mokslo bendradarbiavimo užuomazgų, nes jam skatinti buvo skiriama nemažai lėšų iš ES struktūrinių fondų. Pavyzdžiui, investuota į integruotus mokslo, studijų ir verslo slėnius. Universitetuose daugėja dėstytojų, turinčių patirties verslo srityje. 2008 m. tokių buvo maždaug 7 proc., dabar – 13 proc. Tiesa, tokių tradicijų kaip JAV ar Didžiojoje Britanijoje, kai daugelis mokslininkų ne tik dėsto, bet ir plėtoja savo įsteigtą verslą, dar nėra. Tačiau stebuklų per kelerius metus negali įvykti, tam reikia laiko.
VEIDAS: Daugelio įmonių vadovai mokslus baigusius jaunuolius priversti iš naujo mokyti darbui reikalingų dalykų. Kodėl aukštosiose mokyklose skiriama nepakankamai dėmesio praktiniams įgūdžiams?
G.S.: Keliasdešimt milijonų litų iš ES struktūrinių fondų buvo skirta kurti praktikų modeliams, kuriuos rengė įvairios asocijuotos verslo struktūros kartu su aukštosiomis mokyklomis. Tad dabartiniai trečiakursiai jau turi galimybę aktyviai praktikuotis dar studijuodami. Pavyzdžiui, operuoti virtualioje klinikoje arba teorines žinias taikyti virtualioje bankininkystės sistemoje. Prieš dvejus metus buvo patvirtinta tvarka, kad pedagoginės krypties studijose ne mažiau kaip trečdalį kreditų per visą studijų laikotarpį sudarytų praktika.
VEIDAS: Daug kalbama ir apie tai, kad būtina stiprinti profesinį mokymą, tačiau Lietuvoje vis dar vyrauja neigiamas požiūris į profesines mokyklas. Tiesą sakant, profesinis mokymas šiuo metu Lietuvoje išgyvena itin sunkius laikus.
G.S.: Stereotipus sunku įveikti, tačiau atsinaujinimas vyksta visose švietimo sistemos grandyse. Jau yra nemažai puikiai dirbančių profesinių mokyklų, į kurias patenka ne visi norintys. Vis dėlto šiuo metu dar neproporcingai didelis skaičius žmonių renkasi aukštąsias mokyklas. Tad profesinį mokymą svarbu stiprinti. Įgyvendiname 43 projektus, per kuriuos visų Lietuvos regionų profesinės mokyklos bus aprūpintos modernia įranga, atnaujintos jų bazės. Tam skirta beveik 300 mln. Lt. Per artimiausius dvejus metus matysime visai kitą profesinių mokyklų paveikslą.
VEIDAS: Šiandien jaunuoliai rinkdamiesi profesiją sulaukia labai mažai pagalbos, tad patys priversti susigaudyti, kokios specialybės bus perspektyvios po ketverių metų. Kada bus pokyčių mokinių profesinio orientavimo srityje?
G.S.: Jeigu kas nors tikisi, kad valstybė tiksliai pasakys, kiek ir kokių specialybių reikės po ketverių ar penkerių metų, tai tėra lūkestis. Jį patenkinti sunku, nes mūsų ekonomikos struktūra dinamiškai keičiasi. Kitos pasaulio šalys prognozuoja, kad atsiras tokių specialybių, kurioms šiandien net nėra rengiama. Rinkdamasis specialybę jaunuolis situaciją pirmiausia turėtų vertinti iš savo atskaitos taško ir savęs paklausti, ką norėtų gyvenime veikti.
VEIDAS: Tai kokios tuomet profesinio informavimo taškų, veikiančių visose Lietuvos mokyklose, funkcijos?
G.S.: Šiemet universitetuose ir kolegijose trylikoje studijų sričių skirta daugiau kaip septyniolika tūkstančių valstybės finansuojamų vietų. Tai atspindi valstybės poreikį. Toliau pasirinkimas priklauso nuo pačių moksleivių gebėjimo įvertinti ir atsirinkti informaciją. Svarbu užduoti ne abstrakčius klausimus, pavyzdžiui, kas yra teisė ar vadyba, o išsiaiškinti, kokia vienos ar kitos studijų programos kokybė konkrečiame universitete. Tokia informacija turėtų būti suteikta profesinio informavimo taškuose. Artimiausiais metais investuosime nemažai lėšų, kad mokytojai galėtų profesionaliau informuoti mokinius. Dar matome erdvės profesiniam orientavimui mokyklose stiprinti, ir tas bus daroma.
VEIDAS: Planuojama ir pačios mokyklos struktūros pertvarka. Vietoj vidurinių mokyklų atsiras pradinės mokyklos, 8 klasių progimnazijos, 10 klasių pagrindinės mokyklos ir gimnazijos – 12 klasių kaimo vietovėse bei 4 klasių didesniuose miesteliuose ir miestuose. Ar tai sustiprins pradinį ir vidurinį mokymą?
G.S.: Dėl demografinių procesų ir emigracijos mažėjant mokinių skaičiui, būtina pertvarkyti mokyklų tinklą. Iki 2015 m. daugelyje savivaldybių natūraliai bus pereita prie naujos struktūros. Vadovaujamės nuostata, kad kuo mažesnis vaikas, tuo mokykla turi būti arčiau namų. Vėliau turi būti sudarytos kokybiškos mokymosi sąlygos tiek sukuriant komfortišką aplinką, tiek aprūpinant reikalingomis priemonėmis ir užtikrinant pedagogų profesionalumą. O visa tai įmanoma tik pertvarkius tinklą ir išsprendus patogaus mokinių pavėžėjimo iki mokyklos klausimą.
VEIDAS: Kodėl Lietuvoje niekaip neįsitvirtina liberali šiuolaikinio ugdymo filosofija, orientuota į kūrybiškumo ugdymą? Ar pertvarkius mokyklų tinklą keisis ugdymo procesas?
G.S.: Teko paveldėti situaciją, kai akcentas mokykloje dedamas į reikalavimą išmokti, atkartoti, o ne lavinti gebėjimus. Per šituos metus padaryta keletas svarbių sprendimų. Vienuoliktų ir dvyliktų klasių mokiniams susiaurinta medžiagos, kurią reikia išmokti, apimtis. Tad daugiau erdvės lieka savarankiškai, sprendimus gebančiai priimti asmenybei ugdyti.
Skatiname mokyklas įsitraukti į novatoriškus, kūrybiškus projektus. Štai šeši šimtai mokyklų dalyvauja projekte, per kurį į mokyklas ateina rašytojai, muzikantai, aktoriai ir bendradarbiaudami su mokytojais diegia kūrybiškumą. Kitais mokslo metais maždaug šimto mokyklų penktokai vietoj vadovėlių naudosis planšetiniais kompiuteriais. Tai atsinaujinančio ir kūrybiškesnio požiūrio į ugdymą dalis.
Reikia pabrėžti, kad tai ne proginiai veiksmai, o visuma sprendimų, kurie suteikia mokykloms galimybę dirbti kūrybiškiau. Aš, kaip ministras, negaliu pasakyti, kad visi mokytojai staiga taps kūrybingi, tačiau daugelis tai priima kaip pozityvias paskatas, padedančias tobulėti.

Triviali tiesa, kad šiuolaikiniame pasaulyje teisingų ir naudingų sprendimų priėmimas labiausiai priklauso nuo informacijos.

Visiškai aišku ir tai, kad informacijos beveik bet kokiu klausimu ne tik netrūksta – jos yra gerokai per daug. Todėl tenka spręsti jos patikimumo, atrankos ir tikslingo panaudojimo klausimus. Kuo platesnės pasirinkimo galimybės, kuo sudėtingesnė sritis, apie kurią sprendžiama, tuo daugiau reikšmės įgyja tinkamai surūšiuota ir lengvai suvokiamu būdu pateikiama informacija.

Suteikti svorio abituriento sprendimui
Šios aplinkybės ir lemia įvairių reitingų atsiradimą bei nemažą domėjimąsi jais. Aukštųjų mokyklų, kaip ypač sudėtingų, daugiaplanių institucijų, lyginimas užima ypatingą vietą. Jei kokią nors informatiką būtų galima studijuoti tik vienoje Lietuvos aukštojoje, o kelias į studijas užsienyje atsivertų tik ypatingais atvejais, kaip buvo totalitarinėje sistemoje, jokių reitingų nereikėtų. Tačiau šiandien prieš abiturientą atsiveria plati galimybių tėvynėje, Europos Sąjungoje ir kitose šalyse panorama. Vienas svarbiausių aukštojo mokslo reformos tikslų buvo suteikti kuo daugiau svorio sąmoningam jaunuolių sprendimui, nes būtent jie renkasi gyvenimo kelią, prisiima atsakomybę dėl kuo geresnio savo pašaukimo realizavimo ir būsimos karjeros.
Tarp svarbiausių tokio sąmoningo ir atsakingo sprendimo sąlygų – geras supratimas, ką realiai gali pasiūlyti vienokios ar kitokios studijos, viena ar kita aukštoji mokykla. Todėl nuo pat reformos pradžios didelį dėmesį skyrėme tam, kad būtų nustatyta, kokios statistikos, duomenų stokojama, kokia nėra labai patikima.
2009 m. po stojimo surengta reprezentatyvi pirmakursių apklausa atskleidė, kad daugelis jų pasigedo specifinės informacijos apie aukštųjų mokyklų ir programų pranašumus. Šiandien jau veikia valstybinis studentų registras, leidžiantis nuolat turėti patikimą informaciją ne tik apie studentų kiekį, bet ir apie jų judėjimą. Kuriama aukštųjų mokyklų alumnų karjeros stebėsenos sistema, ateityje leisianti sužinoti, kaip sekėsi įsidarbinti konkrečios studijų programos absolventams. Aukštosios mokyklos ir įstatymo įpareigotos, ir ministerijos įvairiai skatinamos skelbti kuo daugiau žinių apie savo veiklą ir pasiekimus.

Po viešųjų ryšių priedanga
Visuomenės analitikai pastebi ir tai, kad dėl informacijos pertekliaus ir nesuvaldymo didesnę reikšmę įgyja per viešuosius ryšius formuojamas įvaizdis. Išvydę šimtų puslapių aukštųjų mokyklų veiklos ataskaitas, kurias kai kurie universitetai net išleidžia atskiromis prabangiomis knygomis, ar sudėtingas lenteles Studijų kokybės vertinimo centro svetainėje, abiturientai, jų tėvai ir kiti suinteresuotieji elgiasi kaip dažnas pirkėjas. Pagaili laiko gilintis į ilgą etiketės tekstą smulkiu šriftu ir apsisprendžia pagal paveikslėlį.
Šiuo atveju vienoje vietoje pateikti koncentruoti lyginamieji duomenys, turintys reitingo pavidalą, yra svarbi atsvara reklaminiams TV siužetams ar užsakomiesiems straipsniams. Bet tik tuo atveju, jei reitingas pats netampa reklaminių manipuliacijų objektu, kai jis parengtas iš tiesų nepriklausomai nei nuo pinigų, nei nuo politikų, nei nuo kitų, disponuojančių stambiu simboliniu kapitalu.
Ši grėsmė – viena priežasčių, kodėl valstybinės institucijos pagal užsienyje įsigalėjusią praktiką pačios neužsako reitingų ir tiesiogiai nedalyvauja juos rengiant. Valstybė akredituoja aukštojo mokslo institucijas ir programas, remdamasi nustatytais minimaliais veiklos kokybės ir efektyvumo reikalavimais. O universitetų bei kolegijų išsidėstymas virš žemiausio patenkinamo slenksčio – tik konkursinio finansavimo, studentų pasirinkimų ir tarptautiniuose ryšiuose bei projektuose išryškėjantis dalykas.

Pamatyti platesnį akademinį kontekstą
Lietuvoje vis dar stokojame socialinio kapitalo. Tai ir nepriklausomi, finansiškai nesuinteresuoti, galintys visuomeniniam interesui atsidėti ekspertai, ir visuomeniniai, ilgą tradiciją bei prestižą turintys fondai, finansuojantys nepigius informacijos rinkimo ir sisteminimo darbus, kurių reikia kokybiškiems reitingams parengti. Todėl manėme, kad yra prasminga iš ES struktūrinių fondų paremti visuomeninių organizacijų konsorciumo kuriamą reitingų metodiką ir bandomąjį (pilotinį) jos taikymą.
Buvome iškėlę ir tikslus, kurių pasiekti, deja, šiandien dėl lėšų stokos ar kitų sumetimų nepretenduoja nacionalinių reitingų sudarinėtojai. Tie tikslai – palyginti Lietuvos aukštąsias mokyklas su artimiausių kaimynių – Baltijos šalių, Lenkijos atitinkamomis institucijomis, reitinguoti ne aukštąsias mokyklas, o studijų programas pagal kryptis, diferencijuoti kriterijus, taikomus universalumo siekiančioms ir labiau specializuotoms studijų institucijoms. Deja, visuomenėje kilus diskusijoms, buvo rimtai suabejota pačių reitingų reikalingumu bei jų verte.

Patikimo atskaitos taško vertė
Reitingai, kaip ir daugelis kitų šiuolaikinės demokratijos socialinių instrumentų, daugiausia grindžiami pasitikėjimu ir tęstinumu. Net menka paviešinta abejonė dėl šališkumo, „perkamų“ vietų reitinge gali sužlugdyti geriausius sumanymus. Kad taip nenutiktų, nepakanka skelbti skaičiavimo metodikos. Suinteresuotos šalys turėtų būti tikros, kad visi subjektai pateikė patikimus duomenis, vienodai skaičiuojamą statistiką ne tik tiesiogiai reitingo rengėjams, bet ir valstybiniams duomenų rinkėjams, kurių bazėmis naudojamasi.
Pateiksiu gerai žinomą pavyzdį. Lietuvoje yra didelių universitetų, kuriuose galima studijuoti keliose studijų srityse ir kurie vykdo plačios apimties mokslinius tyrimus. Greta yra menų akademijos, užsiimančios tik specializuota veikla. Lyginant tokias skirtingas aukštąsias mokyklas reikia nemažai padirbėti, kad būtų atrastas patikimas jų vertinimo atskaitos taškas.
Nepaisant pastangų, kad aukštojo mokslo kokybė Lietuvoje kiltų, būtų tolydesnė, ir situacijos, kai daugėja dėl neigiamo stojančiųjų vertinimo uždaromų ar neakredituotų ir sustabdomų studijų programų, tos pačios studijų krypties lygis universitetuose ar kolegijose vis dar nemažai skiriasi. Todėl stojantiesiems ir jų patarėjams – tėvams, mokytojams, draugams – būtų ypač svarbus toks reitingavimas, kuris leistų palyginti aukštąsias mokyklas dominančios specialybės, profesinės srities aspektu.
Ne mažiau svarbus būtų ir toks palyginimas, kuris leistų realistiškai suvokti, kokiomis sąnaudomis, kokiomis praktinėmis studijų sąlygomis ir kokios kokybės diplomą galima įgyti Lietuvoje bei tose užsienio šalyse, į kurias dažniausiai žvalgosi ar pesimistų dėl mūsų aukštojo mokslo ateities skatinami žvalgytis abiturientai.

Kelias ambicingo tikslo link trumpėja?
Kaip atrodo Lietuvos aukštojo mokslo institucijos pagal reitingus tarptautiniame kontekste? Sakyčiau, kad žinia apie vieno ar kito universiteto užimamą vietą naujai paskelbtose suvestinėse viešumą dažniausiai pasiekia ne kaip patikima informacija, o kaip grynai reklaminis pranešimas: „tas ir tas pirmauja, kiti nevykėliai“. Štai visai neseniai per antraštes perbėgantys skaitytojai galėjo pamanyti, kad viena iš Lietuvos aukštųjų mokyklų pagaliau aplenkė savo tradicinę konkurentę. Reikėjo nemažo įžvalgumo susivokti, kad šiuo konkrečiu atveju buvo lyginama pagal vienintelį kriterijų – institucijos interneto svetainės turtingumą, patogumą ir stabilumą.
Europos Sąjungos šalių ministrai šiuo metu kaip tik labai intensyviai diskutuoja apie Europos universitetų reitingavimo sistemą: ar ji reikalinga, kokie kriterijai matuojant pasiekimus turėtų būti įtraukti. Galbūt po kelerių metų turėsime reitingavimo sistemą, apimančią pačius įvairiausius kriterijus.
Tarptautinius reitingus skelbiančios organizacijos ne tik taiko skirtingas metodikas, bet ir siekia atskleisti skirtingus aukštųjų mokyklų pranašumus ar ydas, atsižvelgdamos į tai, kas yra, kokių interesų turi reitingo vartotojai. Jei reitingas rūpi investuotojui, jis labiau paisys, kiek taikomųjų tyrimų užsakymų universitetas atlieka. O studentui, ypač atvykstančiam iš toliau, universitetinio miestelio patogumas, socialinės paslaugos ar parama pažangiesiems gali būti kur kas reikšmingesni kriterijai. Tai, galimas dalykas, paaiškintų, kodėl skiriasi JAV, Europoje sudaromi ir vadinamasis Šanchajaus reitingas, periodinių leidinių inicijuoti ir mokslo fondų skelbiami geriausiųjų sąrašai.
Viena vertus, turime pagrindo būti nepatenkinti, kad stipriausios Lietuvos aukštosios mokyklos pagal įvairius pasaulinius reitingus pakliūva tik į penktąjį–septintąjį šimtuką. Todėl keliame ambicingą strateginį tikslą – bent vienas universitetas aprėpiamoje ateityje turėtų prasiveržti į pirmąjį šimtuką. Kita vertus, universitetų skaičiui pasaulyje artėjant prie devynių tūkstančių, mūsų aukštosios mokyklos patenka į viršutinį dešimtadalį. Palyginkime – laimėti konkursą į dešimtadaliui geriausiai apmokamų darbuotojų priklausančias pareigas yra siektinas daugumos studentų tikslas.

Gintaras Steponavičius
Švietimo ir mokslo ministras

Žinomų visuomenės veikėjų, signatarų pareiškimai dėl “antivalstybinės” ir “antimokslinės” veiklos yra neargumentuoti ir paremti asmeniniu nepasitenkinimu, mano antradienį jų sukritikuotas švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir Nepriklausomybės Akto signatarų klubas antradienį išplatintame pranešime apkaltino ministrą švietimo politiką grindžiant “antivalstybiškai orientuotomis” ir “antimoksliškomis” laisvosios rinkos idėjomis ir pareikalavo jį atstatydinti.

“Manęs nenustebino toks pareiškimas, nes panašios kritikos pradedant pertvarkas, ypač aukštajame moksle, mes girdėjome daug, bet laikau tai labiau retorikos, bet ne argumentų kalba”, – BNS sakė G.Steponavičius.

“Antivalstybine” veikla kaltinamas ministras teigia, kad jam “liūdna matyti praeitimi kvepiančius pareiškimus”.

“Tikrai tonas neatrodo labai solidžiai. Kiekvieną reiškiamą priekaištą faktais ir argumentais galima paneigti. Liūdna, kad tokie pareiškimai gimsta pirmiausia iš asmeninio nepasitenkinimo ir nuoskaudų, o ne remiantis realiais argumentais”, – kalbėjo jis.

Apie atsistatydinimą G.Steponavičius sako negalvojantis.

“Dėl darbų, kuriuos darau, – noriu ir esu pasiryžęs juos pabaigti, įsiklausant ir į kritiką, bet tada, kada ji yra argumentuota”, – teigė ministras.

Anot Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir signatarų, reikia atlikti ministro ir jo komandos veiklos tyrimą ir išsiaiškinti, ar šioje veikloje nesama galimai nusikalstamos, baudžiamąją atsakomybę užtraukiančios veikos požymių.

Pranešimą pasirašė tokie visuomenėje žinomi veikėjai kaip Vaidotas Antanaitis, Mykolas Arlauskas, Antanas Buračas, Juozas Dringelis, Algirdas Endriukaitis, Balys Gajauskas, Alvydas Medalinskas, Bronislovas Genzelis, Vytautas Radžvilas, Arvydas Juozaitis, Romas Gudaitis, Bronius Leonavičius, Marcelijus Martinaitis, Romualdas Ozolas, Romas Pakalnis, Algirdas Patackas, Rolandas Paulauskas, Vidmantas Povilionis, Kazys Saja, Aloyzas Sakalas, Artūras Skučas, Zigmas Vaišvila.

Tarp pasirašiusiųjų – ir parlamentarai Kazimieras Uoka bei Egidijus Klumbys.

Premjero vidutinis mėnesio atlyginimas pernai, neatskaičius mokesčių, siekė 10,85 tūkst. litų. Beveik tiek pat uždirba ir du ministrai – švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius bei žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.

Šių dviejų ministrų atlyginimai, neatskaičius mokesčių, remiantis 2010 metų trečio ir ketvirto ketvirčio duomenimis, buvo po 10,012 tūkst. litų per mėnesį.

Ministerijų interneto svetainėse skelbiama darbo užmokesčio informacija rodo, kad ministrų algos, neatskaičius mokesčių, Lietuvoje svyruoja nuo 10 iki 8,4 tūkst. litų.

Sveikatos apsaugos ministro Raimondo Šukio vidutinis darbo užmokestis praėjusių metų trečią ketvirtį siekė 9885 litus, krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės – 9826 litus per mėnesį.

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė vidutiniškai gaudavo 9503 litus per mėnesį. Susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio vidutinis atlyginimas 2010-ųjų trečią ketvirtį sudarė 9421 litus.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas bei vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis 2010-ųjų ketvirtą ketvirtį uždirbdavo po 9248 litus per mėnesį.

Aplinkos ministro Gedimino Kazlausko vidutinis mėnesio atlyginimas siekė 8850 litų, užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio – 8818 litų.

Mažiausiai iš Ministrų kabineto uždirbo teisingumo ministras Remigijus Šimašius, kultūros ministras Arūnas Gelūnas, energetikos ministras Arvydas Sekmokas bei ūkio ministras Dainius Kreivys.

R.Šimašiaus vidutinis atlyginimas pernai ketvirtąjį ketvirtį siekė 8496 litus, A.Gelūno trečiąjį ketvirtį – 8487 litus, A.Sekmoko trečiąjį ketvirtį – 8483 litus, o D.Kreivys ketvirtąjį ketvirtį – 8480 litų.

Truputį svyruoja ir vidutinės viceministrų algos.

Daugiausia tarp viceministrų uždirbo krašto apsaugos viceministrai, jų atlyginimai, praėjusių metų trečiojo ketvirčio duomenimis, siekė po 8262 litus.

Užsienio reikalų viceministrai pernai gaudavo vidutiniškai po 8002 litus, energetikos – po 7659 litus, o teisingumo – po 7613 litų.

Aplinkos viceministrų vidutiniai mėnesio atlyginimai pernai sudarė po 7404 litus, ūkio viceministrų – po 7301 litą.

Finansų viceministrai 2010-aisiais gaudavo vidutiniškai po 7235, žemės ūkio – 7165, susisiekimo – 6887, vidaus reikalų – 6358 litus, sveikatos apsaugos – 6240 litų.

Mažiausius vidutinius atlyginimus pernai gaudavo socialinės apsaugos ir darbo viceministrai (po 5963 litus), švietimo ir mokslo viceministrai (5384 litus) ir kultūros viceministrai (5143 litus).

Duomenys ministerijų svetainėse pateikiami į darbo užmokestį įskaičiavus pareiginę algą,

priedus už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir kvalifikacinę klasę bei priemokas politinio pasitikėjimo pareigūnams.

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius sako neskirstęs pinigų strategiją rengusiems darbo grupės nariams, tarp jų – parlamentarui konservatoriui Mantui Adomėnui.

Tai ministras trečiadienį sakė Seimo Etikos ir procedūrų komisijai (EPK), kuri aiškinasi, ar Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) užsakymu strategiją rašęs ir už tai atlygį gavęs M.Adomėnas nenusižengė Seimo statutui.

G.Steponavičius EPK posėdyje teigė lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose strategiją rengusiai darbo grupei skyręs bendrą sumą – 28,6 tūkst. litų, dėl kurios padalijimo “pagal indėlį” esą sprendė ministerijos administracija ir kancleris.

“Buvo man pateiktas įsakymo projektas skirti sumą lėšų, (…) kurią be jokių pavardžių ir paskirstymo aš pasirašiau. Toliau jau yra ministerijos administracijos ir kanclerio lygmens sprendimai, lėmę pasirašant vieniems ar kitiems ekspertams darbo grupėje pagal jų atliktą indėlį išmokėti atitinkamas lėšas”, – kalbėjo ministras.

“Atsieti administraciniai reikalai nuo mano kaip ministro kompetencijos”, – teigė G.Steponavičius.

Seimo nariams kilo klausimų ir dėl to, ar M.Adomėnas nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų – jis gavo atlygį iš ministerijos, kurios parlamentinę kontrolę vykdo komitetas, kuriame parlamentaras dirba.

Komisijos posėdyje dalyvavęs ŠMM kancleris Dainius Numgaudis ankstesniame komisijos posėdyje tvirtino, jog lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose strategiją rengė 16 žmonių, o darbo grupės nariams, išskyrus ministerijos tarnautojus, atlygis už darbą išmokėtas įstatymų nustatyta tvarka.

ŠMM atstovas tvirtino, jog autorinį honorarą gavo 11 iš 16 darbo grupės narių, o atlygį jie esą pasiskirstę patys – pagal kiekvieno indelį į strategijos kūrimą. M.Adomėnas už darbą gavo apie 4 tūkst. litų neatskaičius mokesčių.

Į EPK posėdį trečiadienį iškviestas švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys aiškino, kad strategiją rengė ne visi darbo grupės nariai. Esą tie, kurie “patį produktą” rengė, užsisėdėdavo iki 18 – 19 valandos.

“Darbo grupė nerengdavo ir nerašydavo pačio dokumento. Darbo grupė diskutuodavo dėl pačios strategijos, keldavo įvairias idėjas, analizuodavo duomenis, diskutuodavo, kuria kryptimi reikia iš principo judėti”, – kalbėjo jis.

M.Adomėno veiklą komisija tiria ir kitu aspektu – kodėl tapęs Seimo nariu jis nepasitraukė iš Demokratinės politikos instituto (DPI) prezidento pareigų.

Konstitucija numato, kad Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ar organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse.

Etikos sargai M.Adomėno veikla susidomėjo paaiškėjus, kad pernai DPI laimėjo ŠMM skelbtą aukštųjų mokyklų reitingavimo metodikos sukūrimo konkursą. ŠMM buvo numačiusi per dvejus su pusę metų už tai sumokėti 2,5 mln. litų. DPI ir jo pasirinkti partneriai buvo vienintelis konkurso dalyvis.

Konkurso rezultatais buvo susidomėjusi STT, tačiau ikiteisminio tyrimo ši tarnyba nusprendė nepradėti.

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius sako, kad aukštojo mokslo kokybė Lietuvoje turėtų pasikeisti po 3-4 metų.

“Galėčiau sakyti, kad prasidėjus procesams Lietuvoje, po kelerių metų 500-uke turėsime bent vieną-du universitetus, gal jų bus net 300-uke. Ir Vakaruose yra aibė vidutiniškų ar prastos kokybės universitetų. Kaip ir Lietuvoje yra pasaulinio masto studijų programų. Vertinant visumą, po 3-4 metų tikiuosi kokybinio virsmo ir čia”, – per naujienų portalo 15min.lt konferenciją trečiadienį sakė ministras.

G.Steponavičius sutiko su teiginiu, kad už mokslą artimiausiais metais mokėsiantys studentai finansuos kokybiškų studijų kūrimą ateities studentams.

“Tai tiesa ir “racijos” matau, bet visų pirma jaunas žmogus rinkdamasis studijas turi gebėti rinktis savo galva, o ne stoti ir mokėti pinigus bet kur (…) Mes kuriame tokią sistemą, kuri skatintų tai, kad jei įstoji už savo pinigus, turi būti reiklus dėstytojams, kokybei. Iš apačios spaudimas kokybei turi būti didelis. Su didesniais pinigais mes skatiname mokyklas dirbti geriau, bet spaudimas turi būti ir iš apačios”, – pabrėžė ministras.

Jis taip pat teigė, kad šiuo metu įvesta rotacijos sistema, kai studijų krepšelis skiriamas dviem metams, turėtų būti peržiūrėta po 4 metų arba anksčiau.

“Rotacija kas semestrą irgi tam tikra yra. Tarkime, jei žmogus įstoja mokytis nemokamai, po semestro gali iškristi, jei neišlaiko egzaminų. Kai kokybė persitvarkys, bus galima kalbėti ir apie trumpesnį laikotarpį. Gal tai bus ne semestras, gal metai. Turime temą, prie kurios mes dar grįšime (po – BNS) ketverių metų. Vertinant, kad finansavimas liečia tik naujai įstojusius studentus, ši sistema per tokį laikotarpį būtų visiškai pasikeitusi. Bet neatmetu, kad kompromisai gali būti daromi ir rudenį, po dviejų reformos metų”, – dėstė G.Steponavičius.