Europos mastais miniatiūrinė Švedijos sostinė Stokholmas nėra ir didžiausias turistų traukos objektas. Vis dėlto ją aplankę keliautojai pripažįsta, kad šis miestas užmirštas nepelnytai.

Skandinavijos sostinėje vadinamame Stokholme užpernai keliautojai praleido beveik 10,5 mln. naktų: vokiečiai 454 tūkst., britai 293 tūkst., norvegai – 254 tūkst. O štai lietuviai Stokholme praleido 12,7 tūkst. naktų, latviai 9,6 tūkst., estai – 15,2 tūkst. Iš pirmo žvilgsnio skaičiai atrodo įspūdingi, bet tik tol, kol nepalygini su kitomis sostinėmis. Mat, tarkime, Londone keliautojai praleido 46 mln. naktų, Paryžiuje beveik 37 mln., o Berlyne ir Romoje – po 22 mln.
Bet švedams optimizmo nekelianti statistika neparodo keliautojus patraukiančio Švedijos turizmo veido – Stokholmo pasakiškumo ir jaukumo.

Tautiečių pamėgtais keliais
Bene vieninteliai būdai patekti į Stokholmą nenorintiesiems ilgos kelionės automobiliu per Latviją, Estiją, Suomiją ir gerą gabalą Švedijos – lėktuvas arba keltas iš Rygos. Nors kelionė lėktuvu truktų gerokai trumpiau, o nevengiantiesiems pigių skrydžių bendrovių paslaugų būtų netgi pigesnė, nevertėtų atmesti ir galimybės keliauti keltu, mat taip įspūdžių prisigaudytumėte gerokai daugiau.
Tiesa, kelionė keltu į Stokholmą gali trukti ir parą, mat bendrovės „Tallink“ keltai į Švedijos sostinę plaukia iš Rygos arba Talino. Gana pigiai ir patogiai iš Vilniaus į Rygą per 4,5 val. galima nuvažiuoti autobusu. Beje, autobusų tvarkaraščiai nesuderinti su keltų išvykimo laiku, todėl nenorintieji rizikuoti ir į Latvijos sostinę atvykti likus kelioms minutėms iki išplaukimo Rygoje turėtų praleisti keletą valandų. Pavyzdžiui, iš Rygos kelionė keltu prasideda po 17:30 val. Lietuvos laiku, o baigiasi prieš 11 val. Švedijos laiku.
Vis dėlto kelionės keltu nerekomenduotinos ramybę ir prabangą mėgstantiems poilsiautojams. Tarkime, kelte, pavadintame „Silja Festival“, kelionės metu vyksta tikra fiesta: įvairia muzika – nuo lotynų iki kantri skambantis keltas neleis užmigti viršutiniuose aukštuose įsikūrusiems keliautojams, o apatiniuose aukštuose miegą blaškys varikliai. Be to, plaukiant žiemą užmigti neleis ledo luitų trintis į laivo šonus. Kartais garsas pasiekia tokį lygį, kad kajutėje praktiškai neįmanoma susikalbėti.
Ir dar. Lipantieji į keltą Ryga–Stokholmas–Ryga privalo būti pasiruošę ir socialiniam nuotykiui. Nesvarbu, kokiai socialinei grupei priklausai, vis tiek teks susidurti su kitokiais nei pats, nes toks kelto – tautų katilo – dėsnis. Toje pačioje kavinėje pusryčius valgo garbaus amžiaus ponai iš Vokietijos, rytinius skausmus alumi malšina rusakalbiai vyriškiai, Roberto Musilio romaną „Žmogus be savybių“ gurkšnodamas kavą skaito jaunas intelektualas, pora su mažais vaikais tiesiog mėgaujasi pro langą lekiančiu skandinavišku pušų grožiu, o pro visus juos pražygiuoja į aštuntąją dešimtį įkopęs senolis, apsitaisęs džinsais, sportbačiais, juodais marškinėliais ir žiemine kepuraite, ant kurios išsiuvinėtas kultinis kanapės simbolis.
Kita vertus, gausumu lietuviams nesugeba pasipriešinti niekas. Daugumai tautiečių šis keltas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi ir jungtimi tarp Lietuvos bei naujaisiais namais tapusios Švedijos ar Norvegijos. Pasiekę krantą nuosavais automobiliais jie pasklinda po visą Skandinaviją.
Lietuviai emigrantai ir rusakalbiai turistai, kurių kelte taip pat nemažai, patiks ne visiems verslo keliautojams, nes kai kurie jų triukšmingi, suvartoja daug alkoholinių gėrimų, o kartais ima kabinėtis prie vienišų turisčių.
Tačiau visus bendrakeleivių sukeltus nepatogumus atpirks pirmieji rytmečio vaizdai: saulėtekio apšviestos akmeninės pušimis apaugusios Švedijos salos verčia žagtelėti, paskui išsižioti ir galų gale susižavėti. Akmeninis Švedijos salynas šiltu atšiaurumu pavergs atodūsio nuo festivalių ritmų ištroškusius melancholiškus romantikus.

 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kelionės įspūdžius paįvairina ne tik sutikti žmonės, pamatyti turistiniai objektai, bet ir gardus maistas. Juk smagu prisiminti ne tik tūkstantmečius menančius pastatus, turkio spalvos jūrą, egzotiškus gyvūnus, bet ir įdomius skonio bei kvapų derinius. Tad ruošiantis į kelionę verta pasidomėti šalies tradicine virtuve ir kavinėmis, kuriose galima rasti idealiausią kainos bei kokybės santykį.

Dažną turistą kamuoja paprastas, tačiau kartu ir sunkus klausimas, kaip išsirinkti gerą kavinę ar restoraną, kad kulinariniai potyriai praturtintų kelionę. Tačiau nei turizmo, nei restoranų, nei viešbučių srities darbuotojai, nei patyrę keliautojai negali pasiūlyti universalaus recepto, kaip neapsigauti renkantis vietą pietauti ar vakarieniauti.

Ekonomisto patarimai nebijantiems eksperimentų

Nebijantieji rizikos gali pasinaudoti garsaus ekonomikos profesoriaus Tylerio Coweno patarimais, paremtais patirtimi ir rinkos dėsniais. Visi jie aprašyti knygoje “Atrask savo vidinį ekonomistą” ir tinklaraštyje www.marginalrevolution.com.

Turistai, kurie svetimame mieste ar šalyje nebijo išbandyti nacionalinių mažumų ar imigrantų virtuvės, turėtų pasižvalgyti, kurios tautos restoranų yra daugiausiai, ir užsukti į vieną jų, mat konkurencija skatina pasitempti ir kokybe prisivilioti daugiau lankytojų. T.Cowenas pateikia visą sarašą šalių ir ten esančių nacionalinių virtuvių, kuriose dėl konkurencijos tikėtina gera maisto kokybė.

Tarkime, Prancūzijoje verta užsukti į alžyriečių ir Tuniso išeivių restoranus, Vokietijoje pasidomėti turkų, graikų ir Balkanų tautų virtuvėmis, o Didžiojoje Britanijoje pakistaniečių ir indų maistas gerokai skanesnis nei pačių britų.

Olandijoje įdomu paskanauti Indonezijos šalių maisto, Kanadoje galima gerai laiką praleisti ir pavalgyti kinų, Karibų regiono, vengrų ir ukrainiečių restoranuose bei kavinėse.

Dar keli profesoriaus patarimai: pirmiausia verta atkreipti dėmesį, kur valgo vietiniai gyventojai, paprastai vengiantys šurmuliuojantiems turistams skirtų maitinimo įstaigų, – ten tikrai bus skanesnis maistas. Na o, žmonėms, planuojantiems keliones po JAV ir šiek tiek išmanantiems nekilnojamojo turto rinką, T.Cowenas siūlo nuspėti, kurioje miesto dalyje yra mažos nuomos kainos. Ten paprastai imigrantai atdaro savo pirmąjį restoraną, o klientus vilioja kruopščiai paruoštu namų maistu.

Restoranų kelrodis

Nusipirkus bet kurį populiarų kelionių gidą – “Lonely Planet”, “The Rough Guide”, “Baededeker” ar “Dorling Kindersley” leidyklos kelionių vadovus po konkrečią šalį, verta atkreipti dėmesį į puslapius, kuriuose patariama, kur apsistoti, ką ir kur valgyti. Taip pat trumpai aprašomi nacionalinės virtuvės ypatumai, apžvelgiamos kainos, pateikiamas trumpas žodynėlis, padedantis išsiversti valgiaraštį.

Bene labiausiai išsiskiria “Dorling Kindersley” leidiniai – juose gausu nuotraukų, kuriomis iliustruojami ne tik turistiniai objektai, bet ir informacija apie restoranus ir kavines, patiekalų bei gėrimų aprašymai. Vis dėlto giduose pateiktais restoranų, kavinių sąrašais pasikliauti neverta: jei vadovausitės gidu, išleistu prieš porą metų, tai gali būti, kad minimoje vietoje rasite jau visai kitą maitinimo įstaigą.

Vis dėlto tikrasis restoranų ir viešbučių kelrodis yra “Michelin” raudonasis gidas, leidžiamas kasmet ir skaičiuojantis jau 112 metų. Dabar nemaža dalis keliautojų neįsivaizduoja kelionės be šio gido, padedančio išsirinkti viešbutį ar kavinę.

Leidinys pasižymi aiškia simbolių kalba, kai geriausiems objektams skiriamas tam tikras skaičius žvaigždučių.

Žvaigždučių, tapusių kokybės simboliu, reikšmė paprasta: viena – puiki virtuvė, dvi – išskirtinė, verta nukrypti nuo savo maršruto, trys – viena geriausių, verta atskiros kelionės. Skelbiama, kad restoranų, gavusių žvaigždutę, kaina pakyla penktadaliu. Verta paminėti, kad leidinyje nurodomi įdomesni patiekalai bei apytikslė vakarienės ar pietų kaina.

Beje, rengiantis kelionei nebūtina pirkti nemažai kainuojančio raudonojo gido, naudingos informacijos galima rasti ir viamichelin.com svetainėje.

Na, o kainas lengva palyginti. Tarkim, vienos žvaigždutės restorane Romoje teks pakloti apie 70 eurų, dviejų žvaigždučių – apie 130 eurų, trijų – daugiau nei 200 eurų. Jei nesinori tiek mokėti už įmantrią vakarienę ar pietus, gide vertėtų atkreipti dėmesį į šaukšto ir šakutės ar BiB žmogeliuko veidu pažymėtas maitinimo įstaigas – jose kainos gerokai mažesnės, galima sočiai ir įdomiai pavalgyti už 15–20 eurų.

Neturint po ranka kelionių knygų derėtų pasikalbėti su vietos gyventojais. “Visada reikia klausti vietinių žmonių, jie tikrai patars, kur geriausiai ir skaniausiai pavalgysite, ko reikia būtinai paragauti”, – sako viešųjų ryšių specialistė Donata Vaičiulienė, neseniai grįžusi iš Austrijos Tirolio, kuriame mėgavosi žiemos malonumais ir puikiais austriškais patiekalais.

Dar vienas informacijos šaltinis, kuriame galima rasti nemažai patarimų ir asmeninių įspūdžių, yra keliautojų tinklaraščiai. Jų daugybė, taip pat ir lietuviškų: mytrips.lt, kelioniumanija.lt, toli.lt, nemažai naudingų patarimų galima perskaityti ir forume supermama.lt. Apie įvairių šalių patiekalų receptų paslaptis bene išsamiausios informacijos galima rasti svetainėje skoniublogas.lt, kurioje savo įrašus publikuoja įvairių tinklaraščių autoriai.

Tačiau panorus ne tik receptų, bet ir išsamių kiekvienos šalies kulinarinių tradicijų ar kavinių bei restoranų aprašymų, reikės paplušėti iš peties, nes nėra daug susistemintos informacijos. Besidomintiems kulinariniais nuotykiais įdomu pavartyti Pauliaus Jurkevičiaus knygą “Staltiesės ritmu. Kelionė po gero ir blogo skonio Europą” ar Roberto Ščesnavičiaus knygą “Gurmano užrašai”.

1. Paryžius – neblėstanti legenda

Prancūzai nuo seno garsėja išrankiu ir subtiliu skoniu, todėl Paryžiuje pasukus į pirmą patrauklesnę kavinę ar vyninę galima tikėtis gero maisto. O turintieji laiko gali pasidairyti po Lotynų kvartalą ir Sen Žermeno bulvarą – čia tradiciškai telkiasi geriausios bei įdomiausios kavinės, kuriose galima skaniai ir nebrangiai užkąsti. Viešint Prancūzijoje reikėtų pasmaguriauti žąsų kepenėlių paštetu “Foie Gras”, omarų paštetu ar sraigėmis.

2. Viena – tinkamiausias miestas smaližiams

Nors Austrijoje senokai nebeliko imperatorių, jų pamėgtų saldumynų galima paragauti ir šiandien. Tereikia užsukti į bet kurią konditeriją ar kepyklėlę, ir širdis apsals nuo skanėstų gausos. Burnoje tirpstantys prabangūs Zacherio ar Esterhazių tortų gabalėliai, gausybė rūšių tradicinio austriško pyrago, vadinamo štrudeliu, mikštutėlės dar šiltos bandelės. Geriausių konditerijos parduotuvėlių ir kepyklėlių galima rasti centrinėse gatvėse, aplink Šv. Stepono katedrą.

3. Londone – visas pasaulis

Viena kelionė į Londoną gali prilygti kelionei aplink Žemę. Rinktis tikrai yra iš ko: Libano, Irano, Indijos, Indonezijos, Afrikos ir daugybės kitų šalių restoranai bei kavinės įsikūrusios Soho rajone, Kovent Gardene ir kitur. Svarbu nepamiršti paragauti ir tradicinės angliškos arbatos su pienu bei įvairių pudingų.

4. Atėnuose – tūkstantmetės virtuvės tradicijos

Sakoma, kad graikams pavyko išsaugoti dalį antikos laikų kulinarinių paslapčių, – tuo keliautojai gali įsitikinti tradicinuose graikų restoranuose estiatorio. Graikijoje tiesiog būtina paragauti keftedes (mėsos kukuliai, paskaninti šafranu, mėtomis ir kmynais), ožiuko kepsnio ar medaus ir kaštainių pudingo, pagardinto apelsinų žiedais.

5. Zagrebe reikėtų užsukti į gostionicas ir konobas

Kroatijoje labiausiai rekomenduojama apsilankyti šeimos verslo restoranuose, užsukti į gostionicas bei konobas ir paragauti tradicinių patiekalų. Tačiau prieš užsisakant įdomu pabendrauti su šeimininku, kuris mielai papasakos apie įdomesnes kulinarines tradicijas. Viena aišku, kad valgiaraštyje radus krevečių su pomidorų ir žolelių padažu, avies kumpio pršut ir garsiojo paški sir (avių sūrio) iš Pago salos dvejoti nevertėtų.

6. Į Romą – ne tik makaronų ir picos

Italų virtuvė – viena įdomiausių pasaulyje. Jei turistas neturi galimybės pervažiuoti visą šalį, tai Romoje tikrai verta paragauti visų regionų geriausių kulinarinių kūrinių – Parmos kumpių, artišokų ar cukinijų žiedų, keptų tešloje, patiekalų su trumais, įvairių rūšių rizoto, įdomesnių sūrių, desertui užsisakyti kvapios espreso kavos ir sicilietiškų ledų su rikotos sūriu.

7. Stokholme verta paragauti dvokiančios žuvies

Švediška virtuvė pasižymi sočiais riebiais patiekalais ir tirštomis sriubomis. Šioje šalyje verta paragauti įdomios alaus ir dilgėlių sriubos, vėžių, virtų krapų sultinyje. Na, o keisčiausias švediškas delikatesas yra raugintos strimelės, pasižyminčios ypač bjauriu kvapu. Renkantis restoraną per daug galvos sukti neverta – miesto centre beveik visi itin aukšto lygio.

8. Į Madridą – mėgautis užkandžiais

Ispanija garsėja užkandžiais – tapas, todėl nuvykus į Madridą galima iki soties mėgautis vytintu kumpiu ar iberiko sūriu, keptomis nelukštentomis krevetėmis, troškintais moliuskais, kalmarų žiedais, daugybės rūšių alyvuogėmis, chorizo dešra ir daugybe kitų. Jų galima išsirinkti kiekvienoje kavinėje ar restorane. Panorus įmantresnių patiekalų galima smaguriauti įvairiai paruoštais aštuonkojais, omarais ir kitomis jūros gėrybėmis.

Stokholmo centre nugriaudėjo du sprogimai ir žuvo vienas žmogus, o Švedijos užsienio reikalų ministras sakė, kad tai buvo teroro išpuolis, kuris galėjo turėti katastrofiškų pasekmių.

Dar du žmonės per tuos šeštadienio sprogimus buvo sužeisti. Išpuolis buvo įvykdytas judriame Švedijos sostinės rajone, kur tuo metu buvo daug kalėdinių dovanų ieškojusių pirkėjų.

Sprogimai nugriaudėjo kelios minutės po to, kai viena švedų naujienų agentūra gavo žinutę, kurioje smerkiamas Švedijos karių dalyvavimas Afganistane ir grasinama kruvinais išpuoliais.

Per vieną sprogimą žuvo pats įtariamas sprogdintojas, pranešė Švedijos SVT, tačiau nei policija, nei žvalgyba nepatvirtino, kad tai buvo išpuolis.

Vis dėlto užsienio reikalų ministro Carlo Bildto (Karlo Bilto) komentarai, išsiųsti iš “Twitter”, yra nedviprasmiški.

“Didžiausią susirūpinimą keliantis bandymas įvykdyti teroro ataką (žmonių) perpildytoje Stokholmo centro dalyje, – rašė jis. – Nesėkmingas, bet galėjęs būti išties katastrofiškas”.

Pirmasis sprogimas nugriaudėjo maždaug 16 val. 50 min. vietos (17 val. 50 min. Lietuvos) laiku – sprogo dujų balionų prikrautas pastatytas automobilis, pranešė policija.

Per šį sprogimą buvo nesunkiai sužeisti du žmonės, kuriems prireikė gydymo ligoninėje, sakė gelbėtojų tarnybos atstovas Bengtas Norbergas.

Antrasis sprogimas nugriaudėjo maždaug 200 m nuo pirmojo, pridūrė jis.

Policijos atstovė Petra Sjolandero (Petra ********Siolandero) sakė, kad antrojo sprogimo vietoje buvo rastas žuvęs žmogus.

“Negaliu patvirtinti, kad šis mirties atvejis yra susijęs su to automobilio sprogimu, bet taip pat negaliu ir paneigti”, – pridūrė ji.

Tačiau SVT pranešė, kad netoli to žuvusio vyro, kuris, kaip manoma, ir yra sprogdintojas, buvo rastas krepšys su vinimis.

Liudininkai, kuriuos cituoja laikraštis “Dagens Nyheter”, sakė, kad žuvusiojo pilve matėsi didelė žaizda, lyg ten kažkas būtų sprogę.

Švedijos naujienų agentūra TT pranešė, kad maždaug 10 min. prieš pirmąjį sprogimą gavo žinutes arabų ir švedų kalbomis, kuriomis buvo perspėjama dėl kažkokių “darbų”.

“Mūsų darbai kalbės už save, – sakoma žinutėje, kurią cituoja TT. – Dabar jūsų vaikai, jūsų dukterys ir jūsų seserys mirs kaip miršta mūsų broliai, mūsų seserys ir mūsų vaikai”.

Žinutėje paminimas švedų karių dalyvavimas karinėje kampanijoje Afganistane, JAV vadovaujamų tarptautinių saugumo pajėgų sudėtyje, priduria TT.

Baudžiamieji veiksmai tęsis “tol, kol nesustabdysite savo karo su islamu, Pranašo žeminimo ir savo kvailos paramos kiaulei Vilksui”, sakoma tame pareiškime.

Švedų karikatūristas Laras Vilksas, kuris yra pavaizdavęs Pranašą Muhammadą (Muhamadą) šunimi, sulaukė grasinimų mirtimi, jo atžvilgiu buvo rezgamas mažiausiai vienas sąmokslas nužudyti.

Minima žinutė baigiama raginimu “mudžahidams” sukilti Švedijoje ir visoje Europoje, praneša TT.

Pasak agentūros, panaši žinutė buvo nusiųsta Švedijos saugumo tarnybai SAPO.

NATO Tarptautinėse saugumo paramos pajėgose (ISAF) Afganistane tarnauja 500 švedų karių, bet jų mandatas baigsis jau 2011 metų sausio 1 dieną, o jam pratęsti reiks parlamento pritarimo.

Šiemet Lietuvoje ilsėsimės septynis ilguosius savaitgalius. Ką per juos veikti, galima rinktis jau iš gana daug pasiūlymų: užstalės vaišės ir politikavimas su giminaičiais, skrydžiai skrudinti pilvų į Turkiją, o gal trumpa išvyka į Stokholmą?

Pasirinkome būtent kelionę į Švedijos sostinę ir supratome, kodėl švedai bene sportiškiausi europiečiai, be to – kad apibėgti Stokholmą gali ir lietuviai. Bet prieš tai dar turėjome įveikti naktinių linksmybių maratoną kelte iš Rygos į Stokholmą.

Ūžiama per naktį

Kadangi estams priklausančiuose keltuose daug keleivių, kurie į Švedijos sostinę vyksta tik vienai dienai, o po to vyksta atgal į Rygą, naktinio kelto gyvenimo teikiamus malonumus stengiamasi išnaudoti “iki galo”.
Vos įsikūrus kelte, iš karto prasideda įvairaus pobūdžio renginiai. Jų tikslinė auditorija lyg ir turėtų būti labiau pasiturintieji (cigarų degustacijos, stipriųjų gėrimų degustacijos, kazino ar kt.), tačiau jei kišenėje švilpauja beveik vieni vėjai, rasite kampą, kuriame praleisti laiką šiek tiek pigiau. Jau vien pasižvalgyti į bendrakeleivius – irgi įdomus užsiėmimas.

Kelto naktinis gyvenimas kupinas kontrastų: einant koridoriumi galima pamatyti pavyzdinę švedų šeimyną, smagiai apžiūrinėjančią keltą ir gal net dar smagiau beramstantį sienas pusamžį vyrą, padauginusį alkoholinių kokteilių. Nebūtinai tai bus švedas, tai gali būti ir tautietis.

Pramogos kelte suplanuotos minutės tikslumu: nuo audringų šokių laivo pirmgalyje iki pietietiškų šokių laivagalyje. O kur dar įvairios pamokos, konkursai, loterijos, karaokė, pirtys ar ramūs romantiški kampeliai, skirti pasimėgauti taure vyno.

Lietuvį, nekeliavusį keltu, gali šokiruoti ir tai, kad klube ir aplink esančiose patalpose galima rūkyti. Tiesa, ten pat yra ir nerūkymo zonų.

Lietuviai susigaudo patys

Prieš porą savaičių plaukiant į Stokholmą lietuvių keltuose buvo gal 80 procentų. Dalis jų vyko į Stokholmą su nakvyne viešbutyje. Apytikrė tokio kruizo kaina, įskaitant ir atvykimą automobiliu iki Rygos, ir pigiausius laivo bilietus su 50 proc. nuolaida – apie 220 Lt žmogui.

Keltas “Tallink” prie tokio lietuvių antplūdžio kol kas neprisitaikė. Latviškai rusišką personalą, švepluojantį švediškai, matyt, jau dabar mikliai reikėtų apmokyti lietuvių kalbos.

Bene geriausiai tai padarė trečiarūšiai dainininkai ir aukščiausios klasės šokėjai viename asmenyje iš Brazilijos, kurie žerdami lietuviškus komplimentus į salsos ritmą mikliai įsuko ir pusnuoges blondines iš Žemaitijos.

Per Stokholmą – pėsčiomis

Jei planuojate Stokholmą pamatyti pėsčiomis, o laiko turite mažiau nei dieną – gerai suplanuokite maršrutą.
Pėsčiomis galima aplankyti ne daugiau kaip keletą muziejų, pavalgyti kur nors kavinėje ir dar spėti pasivaikščioti po senamiestį. Tokio pasivaikščiojimo metu būtinai reikėtų pamatyti senovinį Vazų laivą. Vėliau pėsčiomis galima leistis į senamiestį, Karaliaus rūmų link. Į keltą grįšite centrinėmis pėsčiųjų gatvėmis, nes tarp salų, salelių ir tiltų lengva pasiklysti.

Priminsime, kad Stokholmas gyventojų skaičiumi yra dvigubai didesnis už Vilnių, eismo srautai dideli, o susigaudyti ganėtinai sudėtingame siaurų senamiesčio gatvelių labirinte sudėtinga. Pasiseka tiems, kurie naudojasi GPS navigaciniu ryšiu, o jei pasikliausite vien žemėlapiu – galite užtrukti ieškodami įvairių, ne visada lankytinų paminklų.

Viso Stokholmo iššniukštinėti per trumpą dieną neįmanoma. Tam reikėtų mažiausiai keturių ar penkių dienų, tačiau ir per vieną bent jau pagrindinius turistų lankymosi taškus tikrai įsidėmėsite.

Nepakartojama kortelė

Jeigu nesi studentas ar keliauji su šeima – drąsiai lįsk į puslapį “Destination Stokholm” ir mėgaukis švediška prabangios ramybės oaze pakankamai pigiai. Nuo kelto iki “Scandic” viešbučio – 500 metrų, o ten dviem dienoms gauni nemokamą kortelę visam be galo brangiam viešajam transportui ir 65-iems muziejams.

Kiekvienam atvykusiam iš Vidurio ar Rytų Europos tai tikras lobis. Negana to, nemokamai gali rinktis šiaip itin brangias apžvalgines ekskursijas autobusu ar 2,5 valandos trunkančius pasiplaukiojimus laivu po Stokholmo salyną.

Antras neišsidildomas įspūdis ar pasigerėjimo šaltinis bent jau mūsų vienuolikos žmonių kompanijos moteriškajai daliai buvo švedų vyrų su vaikų vežimėliais gausa muziejuose. Du ar trys mažyliai, bekliuvinėjantys prie sportiškai suręsto švedo vyro kojų, – norma. O tokių grupių mūsų kolektyvo damos regėjo kas 300–400 metrų.

Beje, skiepyti pagarbą mokslui, gamtai ar istorijai švedų muziejininkai stengiasi pirmiausia irgi per vaikus ir tėvus.

Su gyvais eksponatais

Į išilgai prapjautą kūno maketo ertmę sudėti kepenis, tulžį, prostatą, širdį, plaučius ar inkstus – kur kas įdomesnis uždavinys vaikams, o ne suaugusiesiems. Tuo tarpu prapjautas gyvenamojo namo virtuvės maketas su rūsyje šalia vamzdžių belakstančia gyva žiurke – įdomus reginys jau ir suaugusiems lankytojams. Technikos muziejaus, matyt, didysis uždavinys ir yra “sugyvinti” eksponatus, todėl kiekvienas gali jais skraidyti, groti, išmėginti magnetines ar gravitacijos jėgas. Tai įtikimiau nei vadovėliai.

O, tarkime, Skanseno roplių skyriuje gali drąsiai glostyti gyvates ir voragyvius, pasukęs į kepyklėlę – pats išsikepti bandelę su šafranu.

Todėl, matyt, nieko nestebina specialiai ir švedų, ir atvykėlių šeimoms išleisti žemėlapiai “Barn & Family” (“Vaikas ir šeima”). Jame sužymėtos visos Stokholmo vietos, kuriose parengta gyvų, išardomų eksponatų, skirtų vaikams.

Muziejai – vaikų rojus

Iš tiesų ir Technikos muziejus, ir Skansenas (mūsų Rumšiškių liaudies muziejaus atitikmuo Stokholmo centre) tiek švedų, tiek lietuvių šeimų atžaloms – tikras rojus. Nori užsimauti ant galvos kosmonauto skafandrą – prašom, nori padirbėti televizijos studijoje – kodėl gi ne. Čia kiekvienas gali imtis ir operatoriaus, ir garso inžinieriaus, ir net diktoriaus vaidmens.

Visa ši aparatūra ne butaforinė, ji iš tikrųjų veikia – improvizuotos žinios keliauja į monitorius ir sulaukia šimtų krykštaujančių vaikų aplodismentų. Dar karštesnės ovacijos kyla, kai improvizuotas laidas pradeda vesti suaugusieji…

Atkreiptinas dėmesys, kad šalia kiekvienos gyvo stendo ar improvizuotos potencialios paauglio darbovietės – seminarų klasė. Į ja vorele švedai kulniuoja ištisomis klasėmis. Kas ten aptariama kartu su tam tikrų specialybių profesionalais – lengva nuspėti: tam tikrų profesijų privalumai bei trūkumai, ir tai, ar nesuduš į šipulius žydros idealistinės vaikų svajonės, susidūrusios su pragmatišku gyvenimu.

Tautiečių vaikų klausinėjome: kur norėtumėte važiuoti dar sykį? “Ten, kur muziejuose siaučia organiniai vėjai, kur stiklius mūsų akivaizdoje pučia žaislus ir kur nevaržomai galime lakstyti”, – atsakė vaikai, choru tvirtindami, kad tokių muziejų mūsų kaimynystėje, matyt, daugiausiai Švedijoje, Suomijoje ar Danijoje.