Nuo 1888 m. balandžio, kai Vilniuje veiklą pradėjo pirmoji lietuvių kapitalo savitarpio draudimo nuo ugnies draugija, iki 1940 m. liepos 26 d. nebankrutavo ir iš draudimo rinkos nepasitraukė nė viena draudimo įmonė. O Lietuvai atkūrus nepriklausomybę iš 1991–2000 m. 55 ne gyvybės draudimo veiklos leidimus gavusių lietuvių kapitalo bendrovių šiandien belikusi viena.
Šių metų pavasarį sukanka 125 metai, kai Vilniuje ėmė veikti pirmoji lietuvių kapitalo savitarpio draudimo nuo ugnies draugija. Šią datą galima laikyti nacionalinio draudimo verslo pradžia. Per karus šios rūšies verslas paprastai apmiršta. Taip nutiko ir Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metais. Bet vos nutilus paskutiniams karo mūšiams, iki karo Lietuvos teritorijoje dirbusios užsienio šalių draudimo bendrovių „Allianz“, „Atlantic“, „Baltica“, „Erich Nelte“, „National“ „Viktorija“ ir kitų draudikų agentūros bei pavieniai agentai atnaujino veiklą. Draudimo sutartis šie draudikai sudarinėjo pagal savo taisykles ir tarifus, jų veikla nebuvo kontroliuojama jokiu Lietuvos Vyriausybės norminiu dokumentu. Tarp draudimo bendrovės ir kliento kilus ginčui, buvo remiamasi Rusijos įstatymais, galiojusiais Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo.
Užsienio bendrovės mielai draudė mažos draudimo rizikos objektus – kareivines, Kauno rotušę, teatrą, kitus valstybės pastatus ir turtą. Šie objektai dažniausiai buvo draudžiami nuo ugnies. Tokios draudimo sutartys buvo pelningos. Pelnas, savaime suprantama, iškeliaudavo į užsienį. Galop 1919 m. birželio 26 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu prie Prekybos ir pramonės ministerijos buvo įkurtas Draudimo skyrius, Draudimo reikalų komitetas ir Draudimo reikalų inspekcija. Pagrindinė pastarosios funkcija buvo vykdyti draudimo įstaigų valstybinę priežiūrą.
Kai 1919 m. lapkritį Finansų ministerija buvo sujungta su Prekybos ir pramonės ministerija, naujojo Rinkliavų departamento draudimo skyriaus iniciatyva pradėta rūpintis, kad būtų nustatyta privalomojo kaimo trobesių draudimo prievolė, nes iki pat XX a. vidurio Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, išskyrus centrus, dominavo medinė statyba, todėl gaisrai pridarydavo daug žalos. Nemažų nuostolių dėl to patirdavo ir valstybės turtas. Ypač nuo gaisrų kentėjo kaimo vietovės, todėl kai kurios savivaldybės kreipėsi į Finansų ministeriją dėl privalomojo draudimo nuo ugnies.
Rinkliavų departamento draudimo skyriaus valdininkai manė, kad privalomąjį trobesių draudimą geriausia būtų patikėti valstybinei institucijai. Jie parengė Valstybinio apdraudimo įstaigos (VAĮ) įstatus, kuriuos 1920 m. gruodžio 21 d. patvirtino Mažasis Seimas, o šalies prezidento pareigas ėjęs Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis 1921 m. sausio 3 d. pasirašė Valstybės apdraudimo įstaigos įstatymą.
Tarpukario draudikai nei konkuravo, nei bankrutavo
Privalomojo draudimo pradžia buvo 1921 m. kovo 31-oji, kai Seimas priėmė įstatymą dėl privalomojo kaimo trobesių draudimo nuo ugnies. Pastatus buvo patikėta drausti naujai įsteigtai Valstybės apdraudimo įstaigai. Šioji nepraleido galimybės pasipinigauti – nustatė gan didelius privalomojo draudimo tarifus. Tai, kad privalomasis trobesių draudimas nuo ugnies buvo patikėtas tik VAĮ, nepatiko draudimo draugijos „Lietuva“ (įsteigtos 1921 m.) ir akcinės draudimo bendrovės „Lietuvos Lloydas“ (įsteigtos 1922 m.) akcininkams. Jie, įtakingi visuomenės nariai, o kai kurie ir Seimo nariai, remiami valstiečių, privalomojo trobesių draudimo įmokas traktavusių kaip naujus mokesčius valdžiai, sugebėjo 1923 m. lapkričio 23 d. atšaukti privalomąjį trobesių draudimą.
Neliko nuskriausti ir 1921 m. gegužės 30 d „Lietuvą“ įsteigę akcininkai – tuomet garsi Ūkio banko finansininkų grupė, Ūkininkų sąjunga, įvairūs kooperatyvai ir naujai draudimo draugijai reikalingi fiziniai asmenys, tokie kaip Lietuvos Respublikos prezidentas A.Stulginskis ar Gustavas Feterauskas, tuomet ėjęs Valstybinio apdraudimo įstaigos valdytojo pareigas. Kelių draudimo draugijos „Lietuva“ akcininkų, tuometės valdančiosios Lietuvos krikščionių demokratų partijos valdymo organų narių, pastangomis 1921 m. vasario 11 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo draudimo draugijai „Lietuva“ buvo suteikta dešimties metų monopolinė teisė miestuose ir miesteliuose, kuriuose gyventojų skaičius neviršijo 40 tūkst., drausti nuo ugnies turtą, o visoje Lietuvos teritorijoje – gyvybę ir transportą. Nors šiuo įstatymu „Lietuvai“ buvo garantuotas draudimo laukas ir monopolinės draudimo rūšys, tai neapribojo Valstybinio apdraudimo įstaigos teisių drausti visos Lietuvos teritorijoje, nes tokių apribojimų nebuvo jos įstatuose. Dėl to draudimo draugija „Lietuva“ labai nesipiktino, nes kai 1925 m. nuo 500 tūkst. Lt iki 1 mln. Lt didino pagrindinį kapitalą, Valstybinio apdraudimo įstaiga tapo jos akcininke – įsigijo 20 proc. akcijų. Kitas draudimo rinkos konkurentas „Lietuvos Lloydas“ nusipirko net 43 proc. „Lietuvos“ akcijų. To paties verslo akcininkai tarpusavyje nekonkuruoja, taip nedarė ir trys didžiausi tarpukario Lietuvos draudikai – Valstybinio apdraudimo įstaiga, draudimo draugija „Lietuva“ ir bendrovė „Lietuvos Lloydas“.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.